Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ ORGANIZMŲ ĮSTATYMO 2 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2064
2010 m. birželio 29 d. Nr. 957
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SV-S-713 1.3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo 2 ir 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-2064 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje siūloma apibrėžti genetiškai modifikuoto pašaro sąvoką. Ši sąvoka apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 32 tomas, p. 432) 2 straipsnyje. Reglamentas 1829/2003 – tiesioginio taikymo teisės aktas, todėl jo nuostatos privalomos ir nacionalinės teisės aktai negali joms prieštarauti.
2. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje siūloma apibrėžti genetiškai modifikuoto vaisto sąvoką, kuri skiriasi nuo Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme (Žin., 2006, Nr. 78-3056) pateikto vaisto (vaistinio preparato) apibrėžimo. Viena visai Europos Sąjungai vaistinio preparato sąvoka apibrėžta 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyvoje 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su žmonėms skirtais vaistais, kuri papildyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/27/EB, iš dalies keičiančia direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius preparatus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 262). Ši sąvoka perkelta į Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymą (2 straipsnio 50 dalis).
3. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateikiamas genetiškai modifikuotų medicininių gaminių apibrėžimas, nustatantis, kad šiai grupei priskiriami maisto papildai ir vitaminai. Tačiau maisto papildai yra maisto produktai, kaip nustatyta 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 490) ir apibrėžta šios direktyvos nuostatas įgyvendinančio teisės akto – Lietuvos higienos normos HN 17:2010 „Maisto papildai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V-432 (Žin., 2010, Nr. 58-2844), – 4 punkte. Pagal šiuos teisės aktus vitaminai – maistinės medžiagos. Kadangi maisto papildai yra maistas, Įstatymo projektas negali prieštarauti tiesioginio taikymo 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų nuostatoms. Šio reglamento 2 straipsnyje pateiktas genetiškai modifikuoto maisto apibrėžimas.
4. Galiojančiame Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatyme yra genetiškai modifikuoto produkto sąvoka, kuri yra bendro pobūdžio ir apima visus preparatus, kurių sudėtyje yra ar kurie susideda iš genetiškai modifikuotų organizmų ir kurie tiekiami rinkai, todėl netikslinga keisti šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą genetiškai modifikuoto produkto saugos ekspertizės sąvoką, kaip nurodyta Įstatymo projekto 1 straipsnyje.
5. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių – pagrindinis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – sutartis) principas, įtvirtintas jos 34 straipsnyje, jame numatytas apribojimas – lygiaverčio poveikio priemonių draudimas – apima visas valstybių narių prekybos taisykles, galinčias tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų potencialiai, apriboti Europos Sąjungos vidaus prekybą. Nustatytos įmokos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą gali atgrasyti asmenis gaminti, importuoti ar tiekti rinkai genetiškai modifikuotus produktus, taigi tokia priemonė gali būti pripažinta lygiaverčio poveikio priemone, galinčia apriboti Europos Sąjungos vidaus prekybą.
6. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/18/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 77) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/27/EB (OL 2008 L, p. 45), ir ją įgyvendinantis Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas nustato – genetiškai modifikuoti mikroorganizmai, organizmai ir jie kaip produktai ar esantys kituose produktuose gali būti išleidžiami į aplinką ir tiekiami rinkai tik nustačius, kad jie nekelia pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai, ir tik atlikus dėl to rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą. Taigi visi rinkoje esantys genetiškai modifikuoti organizmai ir genetiškai modifikuoti produktai, kuriems tiekti rinkai išduoti leidimai, Europos Sąjungoje pripažinti saugiais ir Įstatymo projektas nepagrįstas argumentais, moksliškai įrodančiais teisėtai rinkoje esančių genetiškai modifikuotų mikroorganizmų, organizmų ir jų kaip produktų ar esančių kituose produktuose kenksmingumą. Jeigu yra pagrįstų mokslinių įrodymų, kad minėti genetiškai modifikuoti produktai kenksmingi žmonių sveikatai ar aplinkai, šie produktai turėtų būti apriboti ar uždrausti pagal Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, o ne tiekiami rinkai, nustačius jiems mokesčius.
7. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 10 straipsnis papildomas nauja 8 dalimi – siūloma fiziniams ir juridiniams asmenims, gaminantiems, importuojantiems ir tiekiantiems rinkai atitinkamus produktus, nustatyti prievolę mokėti į Privalomojo sveikatos draudimo fondą 5 procentų šių produktų vertės įmokas. Deja, Įstatymo projekte neaiškiai apibrėžti (arba apskritai neapibrėžti) šie pagrindiniai įmokos elementai:
7.1. Kokia siūlomos įmokos esmė ir administravimo tvarka:
7.1.1. ar tai yra (turėtų būti) naujas mokestis, suprantamas taip, kaip mokesčio sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (Žin., 1995, Nr. 61-1526), pagal kurį mokestis suprantamas kaip mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, taip pat šiame įstatyme mokesčio sąvoka apima ir jo 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas; tokiu atveju derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo projekto nuostatas naujasis mokestis (įmoka) būtų nustatomas ne Lietuvos Respublikos mokesčio administravimo įstatyme ir nepatektų į šio įstatymo reguliavimo sritį;
7.1.2. ar tai yra (turėtų būti) sveikatos draudimo įmoka; tokiu atveju ši įmoka turėtų būti nustatyta (atitinkamai reglamentuotas ir jos administravimas) Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 55-1287, Nr. 99; 2002, Nr. 123-5512).
7.2. Kokia siūlomos įmokos apskaičiavimo, mokėjimo tvarka ir terminai; neaišku, kokiame etape (ar visuose etapuose) turėtų būti apmokestinti importuoti ir paskui rinkai patiekti atitinkami produktai (analogiškai – pagaminti ir rinkai patiekti produktai), nenustatytas įmokos mokestinis laikotarpis, nepateikta produkto vertės apibrėžtis, t. y. neaiškiai apibrėžta įmokos bazė.
7.3. Siūlomos įmokos mokėtojų ir (arba) trečiųjų asmenų prievolės, susijusios su įmokos apskaičiavimu ir administravimu. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento 2010 m. gegužės 19 d. išvados Nr. XIP-2064 5 punkte nurodytos galimos mokesčių mokėtojų identifikavimo ir apmokestinimo problemos. Šiame punkte nurodyti Įstatymo projekto reglamentavimo trūkumai sukeltų didelių sunkumų ne tik šios įmokos administratoriui, bet ir pačiam įmokos mokėtojui, nes ne visais atvejais jis objektyviai galėtų žinoti esąs jos mokėtojas (pavyzdžiui, neaišku, kaip turėtų nustatyti savo mokestinę prievolę asmuo, kuris pats negamina produktų iš genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvūnų, tačiau juos tiekia rinkai, ir šiems produktams netaikomi atitinkami teisės aktuose nustatyti susekamumo ir ženklinimo reikalavimai).