LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 PATVIRTINIMO
2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 708
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 112-2824) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 6.8 punktu,
1. Tvirtinu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyvinius dokumentus:
2. Nustatau, kad šie aplinkos apsaugos normatyviniai dokumentai privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims, nustatyta tvarka atliekantiems aplinkos tyrimus.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708
FITOPLANKTONO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 53-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių tyrimo metodika pagal fitoplanktoną.
2. Normatyvinės nuorodos
Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Oligosaprobinis vanduo – paviršinis vanduo, kuriame mineralizavimas užbaigtas. Jame gausu ištirpusio deguonies, gali gyventi įvairiausi augalai ir gyvūnai, visų pirma fototrofiniai augalai ir deguoniui reiklūs gyvūnai.
3.3. Mezosaprobinis vanduo – vidutiniškai užterštas vanduo, pasižymintis tam tikromis organizmų rūšimis ir nuosaikia deguonies koncentracija.
3.4. Polisaprobinis vanduo – gausiai užterštas tirpiomis organinėmis medžiagomis ir jų anaerobinio irimo produktais.
3.5. Litoralė – priekrantė, negili vandens juosta (iki 3,0 m gylio), apaugusi aukštesniaisiais augalais; jai būdingas vandens judėjimas, nepastovi vandens temperatūra, geras apšvietimas.
3.6. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.
3.7. Biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai.
3.8. Fitoplanktonas – augalinis planktonas – vandenyje suspenduotų augalinių mikroorganizmų (bakterijų, mikromicetų, žaliadumblių, titnagdumblių, melsvadumblių ir kt.) visuma.
3.9. Dumbliai – didelė grupė vienaląsčių ar daugialąsčių organizmų, kuriuose yra chlorofilo ar kitokio pigmento. Jie gyvena vandenyje ir geba atlikti fotosintezę.
3.10. Bioindikatorius – organizmas ar organizmų bendrijos, kurių gyvybinės funkcijos glaudžiai susijusios su aplinkos sąlygomis ir kurie gali būti tų sąlygų kokybės rodikliu.
3.12. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
3.14. Mėginio konservavimas – tiriamųjų mėginio savybių išlaikymas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant fiksavimo reagentų ir/arba keičiant fizines sąlygas.
3.15. Dekantavimas (nufiltravimas) – paviršinio skysčio nupylimas nuo nusistojusių nuosėdų arba tankesnio sluoksnio leidžiant jį pro akytos medžiagos sluoksnį arba tam tikro tankumo tinklelį.
3.17. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai reiškiama g/m2, g/m3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.
3.18. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.
4. Principas
Fitoplanktonas, būdamas pirmąja grandimi mitybinių santykių grandinėje, greičiausiai reaguoja į aplinkos sąlygų pakitimus (ypač cheminę vandens sudėtį), todėl vienos ar kitos dumblių rūšies išplitimas planktone rodo tam tikrą telkinyje susidariusių sąlygų kompleksą bei vandens kokybės lygį.
Vandens kokybė nustatoma pagal:
a) fitoplanktono rūšinę sudėtį, išskiriant ekologiškai apibrėžtas rūšis pagal jų indikatorines savybes;
c) fitoplanktono ląstelių skaičių ir biomasę.
Įvertinant vandens kokybę pagal fitoplanktono tyrimo rezultatus, naudojamas R. Pantle ir H. Buck metodas [5], modifikuotas V. Sladečeko [6]. Pagal šį metodą fitoplanktono tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.5).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, į kuriuos pilamas tiriamasis mėginys, turi būti stikliniai arba iš chemiškai inertiškos medžiagos – polietileno arba polipropileno, vieno litro talpos. Po sedimentacijos mėginiai laikomi graduotuose 100 ml talpos tamsaus stiklo užsukamuose buteliuose. Indai turi būti išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.
8.2. Konservavimo tirpalų paruošimas
8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas
Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas ir laikomas tamsaus stiklo butelyje (2.3).
8.3. Mėginių tipai ir jų ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
8 3.1. Mėginio ėmimas upėse
Upėse, kur fitoplanktono vertikalus pasiskirstymas sąlyginai yra tolygus, vanduo žinomo tūrio indu semiamas iš paviršinio sluoksnio, įmerkus uždarytą indą 0,15-0,20 m gylyje į vandenį, jį atidaryti, pripildyti ir uždarytą iškelti. Mėginys imamas iš upės vidurio.
8 3.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose
Ežeruose ir vandens saugyklose imami dviejų tipų vandens mėginiai:
8.3.2.1. Vienkartinis mėginys
Vienkartiniai paviršinio vandens sluoksnio mėginiai imami ežero epilimnione, 0,5 m gylyje, batometru arba 1 l talpos buteliu.
8.3.2.2. Sudėtinis mėginys
Sudėtinis mėginys gaunamas imant mėginius toje pačioje vietoje vienodais tūriais iš skirtingų gylių ir juos sumaišant.
Pirmiausia, prieš imant sudėtinius mėginius, baltu Secchi disku iš valties šešėlinės pusės pamatuojamas vandens skaidrumas. Gautas dydis suapvalinamas iki artimiausio pilno arba pusės decimetro. Po to matuojama vandens temperatūra. Vandens temperatūra matuojama kas metrą, einant gilyn (pradedama nuo 0,2 m).
Paprastai imamas tik vienas sudėtinis mėginys, bet jeigu šviesos sritis sluoksniuotuose ežeruose tęsiasi žemiau terminio sprūdžio sluoksnio (metalimniono), imamas sudėtinis mėginys ir iš hipolimniono.
Sudėtinių vandens mėginių ėmimas, atsižvelgiant į vandens gylį, šviesos sritį ir terminio sprūdžio sluoksnį:
1) Mėginių ėmimas iš ežerų be terminio sprūdžio sluoksnio
A: Kai vandens telkinio gylis yra < 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami batometru iš:
2) 1,0 m gylio, bet ne giliau, kadangi reikia vengti priedugnės sluoksnio. Šių ežerų šviesos sritis būna nedidelė ir riba tarp vandens ir nuosėdų neryški (šviesos sritis – tai sritis nuo vandens paviršiaus iki skaidrumo gylio pagal Secchi diską padauginto iš 2).
Iš šių gylių paimti 1l tūrio vandens mėginiai kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio vandens mėginys.
B: Kai vandens telkinio gylis yra > 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami vienodais intervalais, kas 2 gylio m, bet giliausiai – iki dvigubo skaidrumo gylio (skaidrumo gylis pagal Secchi diską padaugintas iš 2) (1 lentelė).
Sudėtinio mėginio ėmimo lentelė:
1 lentelė
| Skaidrumo gylis pagal Secchi diską, m |
Dvigubo skaidrumo gylis, m |
Sudėtinio mėginio ėmimo gyliai, m |
| 2,0 3,0 4,0 5,0 |
4,0 6,0 8,0 10,0 |
0,2; 2,0; 4,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0; 10,0 |
2) Mėginių ėmimas iš ežerų su terminio sprūdžio sluoksniu
A. Kai vandens telkinio šviesos sritis (skaidrumo gylis x 2) yra virš hipolimniono, 1l tūrio vandens mėginiai imami kas 2 m iki dvigubo skaidrumo gylio, bet giliausiai – iki terminio sprūdžio sluoksnio apačios (epilimnionas + metalimnionas).
1 pav. Terminiai sluoksniai: 1 – epilimnionas; 2 – metalimnionas; 3 – hipolimnionas.
Šie mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire sumaišomi ir paimamas 1l tūrio sudėtinis mėginys fitoplanktonui.
Pavyzdys:
Jeigu vandens telkinio skaidrumas yra 4,2 m, o terminio sprūdžio sluoksnio storis (metalimnionas) yra nuo 4,0 m iki 8,0 m, tai 1l tūrio vandens mėginiai turi būti imami iš šių gylių:
0,2 m; 2,0 m; 4,0 m; 8,0 m.
B. Kai vandens telkinio šviesos sritis tęsiasi hipolimnione, tada imami du sudėtiniai vandens mėginiai.
Pirmą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais, iki metalimniono viršaus kas 2 gylio m paimti 1l tūrio vandens mėginiai.
Antrą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais, kas 2 m gylio paimti 1l tūrio vandens mėginiai, paimti iš tos hipolimniono dalies, kurią pasiekia šviesos sritis.
Pavyzdys:
Jeigu ežero šviesos sritis yra 12,6 m (pagal Secchi diską 6,3 x 2), o terminio sprūdžio sluoksnis (metalimnionas) siekia nuo 4,0 iki 8,0 m, imami 2 sudėtiniai vandens mėginiai:
Pirmąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai paimti iš tokių gylių:
0,2 m; 2,0 m; 4,0 m; 6,0 m.
Antrąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai paimti hipolimnione iš šių gylių:
8,0 m; 10,0 m; 12,0 m.
Pasemti vieno litro tūrio vandens mėginiai iš įvairių horizontų vertikalėje, supilami į emaliuotą arba polietileno kibirą. Atsargiai sumaišius, paimamas sudėtinis 1 litro vandens mėginys.
8.4. Mėginio konservavimas ir laikymas
Pasemtas mėginys iš karto konservuojamas Lugol'o tirpalu, imant jo 1 % mėginio tūrio arba 40 % formaldehidu, imant jo 2 % mėginio tūrio.
Buteliai su užkonservuotais mėginiais sandariai uždaromi.
Prie butelių pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta, vandens temperatūra, data ir kiti duomenys ar pastebėti gamtos reiškiniai.
Mėginiai saugomi tamsioje vietoje ne mažiau kaip 10 parų, kad visiškai įvyktų fitoplanktono sedimentacija.
9. Procedūra
9.1. Mėginio dekantavimas (nufiltravimas)
Fitoplanktonas koncentruojamas sedimentacijos ir filtracijos metodais. Praėjus nustatytam laikui (ne mažiau kaip 10 parų), kol vyko dumblių sedimentacija, butelis su mėginiu atsargiai, nesujudinant turinio perkeliamas į parinktą aukštį (tinkamame aukštyje įrengtą lentyną slėgių skirtumo sudarymui) ir atliekama fitoplanktono filtracija. Į mėginio vidurinį sluoksnį atsargiai įleidžiama guminė žarnelė (Æ 5 mm) su stikliniu vamzdeliu, kurio galas sandariai užtaisytas planktoniniu tinkleliu (akutės dydis 0,064-0,081 mm) ir atsargiai nusiurbiamas vanduo (iki 100 cm3). Siurbiant reikia nesujudinti indo paviršiuje ir dugne susikaupusių dumblių.
Likęs su fitoplanktonu vanduo suplakamas ir perpilamas į švarų graduotą 100 ml talpos tamsaus stiklo butelį. Po vienos – dviejų parų vanduo nufiltruojamas, paliekant jo 10 cm3.
9.2. Mėginio paruošimas tyrimui
Nufiltruotas fitoplanktono mėginys tiriamas mikroskopu. Ant objektinio stiklelio užlašinamas mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie yra laikomi 96 tūrio % etanolyje, stikliniuose induose, uždarytuose pritrintais kamščiais. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.
9.3. Tyrimo seka
9.3.1. Rūšinės sudėties nustatymas
Fitoplanktono rūšinės sudėties nustatymui mėginys peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Dumblių rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [3-4, 7, 9, 12-14]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
9.3.2. Fitoplanktono skaitlingumo nustatymas
Fitoplanktono skaitlingumas išreiškiamas ląstelių, kolonijų, atitinkamo ilgio siūlų fragmentų skaičiumi tam tikrame vandens tūryje. Fitoplanktonui suskaičiuoti naudojamos specialios žinomo tūrio skaičiavimo kameros: Nažotto (0,01 cm3), Goriajevo (0,001 cm3), Fuks-Rozentalio (0,0032 cm3). Atlikus skaičiavimus, ląstelių skaičius apskaičiuojamas 1 dm3 (vienam litrui).
Jeigu dumblių gausumui nustatyti naudojama Goriajevo kamera, prieš pradedant darbą su šia kamera, ji ir dengiamasis stiklelis gerai išplaunami etanoliu. Kameros dengiamasis stiklelis pritrinamas taip, kad būtų matyti Niutono žiedai, tik tada kamera pripildoma tiriamosios medžiagos, prieš tai ją kruopščiai suplakus. Nusėdus dumbliams į kameros dugną, pradedama skaičiuoti. Kamera peržiūrima mažuoju ir didžiuoju, taip pat sausuoju ir imersiniu objektyvu, paeiliui peržiūrimi visi kameros tinklelio kvadratai. Randama ląstelė pažymima tašku pirminių duomenų lentelėje, grafoje, atitinkančioje populiaciją, naudojant klasikinį skaičiavimo metodą, komponuojant taškus dešimtimis [18].
Individų (ląstelių) kiekis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Bendras dumblių ląstelių skaičius (N) mėginyje (cm3) nustatomas pagal formulę:
n ´ v1
N= -----------,
v2 ´ w
kur:
n – ląstelių skaičius kameroje;
v1 – koncentruoto mėginio tūris;
w – pradinis paimto mėginio tūris;
v2 – skaičiavimo kameros tūris.
Pavyzdys:
Dumblių skaičius 1 dm3 (1 litre) tiriamo vandens apskaičiuojamas taip:
Kameroje, kurios tūris – 0,001 cm3 (v2) (tokio tūrio yra Goriajevo kamera) buvo suskaičiuota 400 ląstelių. Kai pradinio mėginio tūris – 500 cm3 (w), o koncentruoto – 5 cm3 (v1), įstačius skaitines reikšmes, gaunama:
n ´ v1 400 ląst. ´ 5c m3
N= --------- = ------------------------ = 400 ląst. ´ 10 = 4000 ląst.cm3 arba
v2 ´ w 0,001 cm3 ´500 cm3 4 milijonai ląst.dm3 (l litre).
9.3.3. Fitoplanktono biomasės nustatymas
Dumblių biomasė apskaičiuojama tūrių metodu [10, 11, 15]. Kiekvienos rastos dumblio ląstelės dydis išmatuojamas okuliariniu mikrometru. Išmatavus ląstelių parametrus, skaičiuojamas ląstelės tūris. Dumblio ląstelės tūris pakankamai tiksliai nustatomas, prilyginant jį artimam geometriniam kūnui (rutulys, kubas, cilindras, elipsė) arba tų kūnų kombinacijoms. Turint ląstelių parametrus, jų tūris apskaičiuojamas pagal šių figūrų geometrines tūrių formules. Norint apskaičiuoti atitinkamos rūšies vidutinį ląstelės tūrį, pakanka išmatuoti 30 individų [2]. Rūšies biomasė (b), išreikšta mg/1dm3 (arba mg/l) apskaičiuojama pagal formulę:
b = n x vt x 1,
kur:
n – rūšies individų skaičius;
vt – vidutinis ląstelės tūris, μm3;
1 – dumblių tankis.
Kadangi gėlavandenių dumblių tankis prilyginamas 1,0, tai ląstelės ar kolonijos tūrį padauginus iš priimto dumblių tankio, organizmo tūris perskaičiuojamas į jo biomasę miligramais [1,2]. Kiekvienos rūšies biomasė apskaičiuojama atskirai, po to sumuojama, gaunant bendrą biomasės kiekį mėginyje, išreikštą mg/dm3 arba m/gl.
9.3.4. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal fitoplanktoną yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [5.6].
Šio metodo dėka tyrimų rezultatai išreiškiami saprobiškumo indeksu (S).
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės fitoplanktono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [16, 17], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
2 lentelė
| Rūšies sutinkamumo dažnumas |
Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais (%) |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
| Labai retai |
£1 |
1 |
| Retai |
2-3 |
2 |
| Neretai |
4-10 |
3 |
| Dažnai |
11-20 |
5 |
| Labai dažnai |
21-40 |
7 |
| Masiškai |
41-100 |
9 |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (3 lentelė).
Saprobiškumo zonų lentelė
3 lentelė
| Saprobiškumo zona |
Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės |
| Ksenosaprobinė (x) |
nuo 0 iki 0,50 |
| Oligosaprobinė (o) |
nuo 0,51 iki 1,50 |
| Beta-mezosaprobinė (b) |
nuo 1,51 iki 2,50 |
| Alfa-mezosaprobinė (a) |
nuo 2,51 iki 3,50 |
| Polisaprobinė (p) |
nuo 3,51 iki 4,00 |
Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje:
4 lentelė
| Rūšies pavadinimas |
Saprobiškumo zona |
Rūšies saprobinis valentingumas, s |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
s ´ h |
| Navicula radiosa |
o-b |
1,6 |
2 |
3,2 |
| Nitzchia liniaris |
o-b |
1,5 |
2 |
3,0 |
| Pediastrum duplex |
b |
1,7 |
3 |
5,1 |
| Stephanodiscus hanthschii |
a |
2,7 |
5 |
13,5 |
| Trachelomonas volvocina |
b |
2,0 |
5 |
10,0 |
| Suma (å) |
|
|
å 17 |
å 34,8 |
10. Duomenų pateikimas
Fitoplanktono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse. Jose turi būti pateikta ši informacija:
mėginio numeris;
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data, val.;
vandens temperatūra, oC;
mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;
nustatytas kiekvienos rūšies individų skaičius (skaitlingumas);
kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas (s);
rūšies sutinkamumo dažnumas (h);
kiekvienos rūšies individo biomasė;
bendras rūšių skaičius mėginyje;
bendras dumblių skaitlingumas mėginyje, išreikštas
tūkst. ląstelių m3 (arba l);
bendra individų biomasė, išreikšta mg/m3 (arba μg/l);
bendras mėginio saprobiškumo indeksas (S).
BIBLIOGRAFIJA
1. Jankavičiūtė G. Lietuvos vandenų vyraujantys dumbliai. – Mokslo ir enciklopedijų leidykla., Vilnius, 1996.
3. Flora słodkowodna Polski. – Polska Akademia nauk. Panstvowe wydawnictwo naukowe, Warszawa., 1964-1969, T. 1, 2, 3, 4, 5.
5. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H. 96 (18).
6. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein.7, 1 – 218.
11. Кумсаре А. Я. Расчет биомассы фитопланктона по суммарному объему
клеток. – Гидробиология и ихтиология внутренних водоемов Прибалтики. – Рига., 1963, 67 – 73.
15. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.
16. Унифицированные методы исследования качества вод: часть III. Mетоды биологического анализа вод. М., 1977.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708
FITOPERIFITONO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 54-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių fitoperifitono tyrimo metodika.
2. Normatyvinės nuorodos
Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Perifitonas (apaugimai) – tai augalai ir gyvūnai, kurie yra prisitvirtinę prie kietų vandens telkinio substratų ir aukštesniųjų augalų bei jų dalių, esančių po vandeniu, ir aptinkamas tik litoralinėje zonoje.
3.3. Fitoperifitonas – augalinė perifitono dalis, kurią sudaro bakterijų, žaliadumblių, titnagdumblių, melsvadumblių ir kitų visuma.
3.4. Litoralė – priekrantė, negili vandens juosta (iki 3,0 m gylio), apaugusi aukštesniaisiais augalais; jai būdingas vandens judėjimas, nepastovi vandens temperatūra, geras apšvietimas.
3.6. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
3.8. Mėginio fiksavimas – tiriamųjų mėginio savybių išsaugojimas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant fiksavimo reagentų.
4. Principas
Vandens telkinio kokybės įvertinime fitoperifitonas yra vienas iš svarbiausių ingredientų. Fitoperifitoną sudarantys organizmai atspindi būtent tos tyrimo vietos sąlygas, nes nėra atnešti srovės atsitiktinai iš kitų vietų, kaip tai atsitinka su planktonu.
Vandens kokybė nustatoma pagal:
b) kiekvienos rūšies pasitaikymo dažnumą.
Įvertinant vandens kokybę pagal fitoperifitono tyrimo rezultatus, naudojamasi V. Sladečeko modifikuota R. Pantle ir H. Buck metodika [3.4], V. Sladečeko saprobinio valentingumo sąrašais [11.12].
Laikantis šių metodinių principų fitoperifitono tyrimų rezultatai išreiškiami skaitmenine forma ir leidžia palyginti tarpusavyje vandens telkinių kokybės būklę, kai kiekvieno jų saprobiškumo indeksai (S) apskaičiuoti pagal formulę.
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.4).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, į kuriuos talpinamas tiriamasis mėginys, turi būti tamsaus stiklo, 250 ml talpos buteliukai. Indai turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.
8.2. Fiksavimo tirpalų paruošimas
8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas
Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas.
8.3. Mėginių ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
8.1. Mėginio ėmimo vieta
Fitoperifitono mėginį imant nuo po vandeniu esančio kieto substrato, upės tėkmėje, gaunami patikimiausi rezultatai. Jokiu būdu negalima imti ten, kur stovintis vanduo.
Fitoperifitono mėginį kiekvieną kartą reikia imti toje pačioje vietoje ir nuo tų pačių substratų, kad vėliau, lyginant gautus duomenis, jie būtų patikimesni. Tinkamiausi substratai yra akmenys ir betoniniai įrenginiai.
8.2. Mėginio ėmimo seka
8.2.1. Fiksuotas mėginys
8.2.1. Įbridus į vandenį, surandame fitoperifitono mėginiui tinkamą kietą paviršių, pvz., akmenį (tinka akmenys su žalsvu arba pilku apnašu), nuo kurio aštriu peiliu, skalpeliu ar gremžtuku atsargiai nugremžiamas kietas paviršius;
8.2.2. Jei nėra kieto paviršiaus, surandame po vandeniu panirusias aukštesniųjų augalų dalis ir jas minkštu šepetėliu atsargiai nuplauname į indą su vandeniu (pvz., į plastmasinę vonelę ar stiklainį). Jeigu randami smulkūs augalai, jų dalys talpinamos į stiklainį su vandeniu ir kruopščiai kratoma. Po to jie iš stiklainio išimami ir išmetami, o nuoplovos saugomos tyrimui.
8.2.3. Nuogramdos ar nuoplovos sudedamos į tamsaus stiklo butelį ir užpilamos vandens telkinio vandeniu.
Taip surinkti mėginiai vietoje fiksuojami Lugol'o tirpalu, imant jo 1 mėginio tūrio.
Prie butelių pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta ir data.
Mėginiai saugomi tamsioje vietoje.
8.2.2. Nefiksuotas mėginys
Fitoperifitono mėginiui gali būti surenkami apaugę akmenukai ar aukštesniųjų augalų pasinėrusios dalys į buteliuką, užpilami telkinio vandeniu, bet nefiksuojami. Toks mėginys turi būti per 6 val. atvežtas į laboratoriją ir tiriamas tuoj pat, nugremžiant kietą tiriamo substrato paviršių ir pasigaminant preparatą.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas tyrimui
Ant objektinio stiklelio užlašinamas tiriamojo mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie laikomi 96 tūrio % etanolyje. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.
9.2. Tyrimo seka
9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas
Fitoperifitono rūšinės sudėties nustatymui mėginys peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Mėginys peržiūrimas tol, kol neberandama naujų rūšių. Paprastai užtenka peržiūrėti 3-4 preparatus. Dumblių rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [1, 2, 5, 6, 7-9]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
9.2.2. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal fitoperifitoną yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [3.4].
Šio metodo dėka tyrimų rezultatai išreiškiami saprobiškumo indeksu.
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės fitoperifitono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [11.12] o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (1 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
1 lentelė
| Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
| 1 – Keletas (vienetiniai egzemplioriai mėginyje) |
| 2 – Labai retai (vienetai kiekviename preparate) |
| 3 – Retai (keliuose matymo laukuose) |
| 5 – Neretai (ne visuose matymo laukuose) |
| 7 – Dažnai (kiekviename matymo lauke) |
| 9 – Labai dažnai (daug kiekviename matymo lauke) |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (2 lentelė).
Saprobiškumo zonų lentelė
2 lentelė
| Saprobiškumo zona |
Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės |
| Ksenosaprobinė (x) |
nuo 0 iki 0,50 |
| Oligosaprobinė (o) |
nuo 0,51 iki 1,50 |
| Beta-mezosaprobinė (b) |
nuo 1,51 iki 2,50 |
| Alfa-mezosaprobinė (a) |
nuo 2,51 iki 3,50 |
| Polisaprobinė (p) |
nuo 3,51 iki 4,00 |
Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 3 lentelėje:
3 lentelė
| Rūšies pavadinimas |
Saprobiškumo zona |
Rūšies saprobinis valentingumas, s |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
s ´ h |
| Navicula radiosa |
o-b |
1,6 |
2 |
3,2 |
| Nitzchia liniaris |
o-b |
1,5 |
2 |
3,0 |
| Pediastrum duplex |
b |
1,7 |
3 |
5,1 |
| Stephanodiscus hanthschii |
a |
2,7 |
5 |
13,5 |
| Trachelomonas volvocina |
b |
2,0 |
5 |
10,0 |
| Suma (å) |
|
|
å 17 |
å 34,8 |
10. Duomenų pateikimas
Fitoperifitono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse. Jose turi būti pateikta ši informacija:
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data, val.;
vandens temperatūra, oC;
mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;
kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas (s);
rūšies sutinkamumo dažnumas (h);
bendras rūšių skaičius mėginyje;
mėginio saprobiškumo indeksas (S).
Bibliografija
1. Flora słodkowodna Polski. – Polska Akademia Nauk. Panstvowe wydawnictwo naukowe. – Warszawa, 1964-1969. T. 1-2-3-4-5.
3. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die
Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H, 96 (18).
4. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein. 7, 1-218.
10. Руководство по методам гидробиологического анализа повертностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.
11. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2003 m. gruodžio 24 d.
įsakymu Nr. 708
ZOOPLANKTONO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 55-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių tyrimo metodika pagal zooplanktoną.
2. Normatyvinės nuorodos
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
2.4. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Zooplanktonas – vandenyje plūduriuojančių arba skendinčių organizmų (daugiausia smulkių gyvūnų, tačiau gali būti ir stambesnių, menkai gebančių judėti) visuma.
3.3. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.
3.5. Eutrofinis vanduo – vanduo, kuriame palankios gyvūnams gyventi sąlygos, gausu biogeninių elementų.
3.7. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
3.9. Mėginio konservavimas – tiriamųjų mėginio savybių išlaikymas per laikotarpį nuo mėginio paėmimo iki analizavimo, pridedant reagentų ir/arba keičiant fizines sąlygas.
3.11. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai reiškiama g/m2, g/m3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.
4. Principas
Rūšinė sudėtis ir kiekybinis zooplanktono organizmų išsivystymo laipsnis yra jautrus vandens kokybės indikatorius. Zooplanktono bendrijos pasižymi rūšinės sudėties pastovumu. Aplinkos sąlygų pasikeitimas daro įtaką rūšinei sudėčiai, kiekybiniam išsivystymo lygiui, atskirų taksonominių grupių santykiui ir zooplankterių populiacijų struktūrai. Todėl zooplanktonas gali patikimai atspindėti esamą vandens telkinio būklę.
Vandens kokybė nustatoma pagal:
c) individų gausumą ir biomasę.
Įvertinant vandens kokybę pagal zooplanktono tyrimo rezultatus, naudojamas R. Pantle ir H. Buck metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2.3]. Pagal šį metodą zooplanktono tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės laipsnį (2.5).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, į kuriuos pilamas tiriamasis mėginys, turi būti stikliniai, išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir išskalauti vandeniu.
8.2. Konservavimo tirpalų paruošimas
8.2.1. Lugol'o tirpalo paruošimas
Į stiklinę su 1000 ml žyma įpilama 600 ml distiliuoto vandens. Nuolat maišant magnetine maišykle ištirpinama 20 g KJ, po to pridedama 10 g kristalinio jodo ir maišoma, kol jodas ištirpsta. Skiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1000 ml tūrio, tirpalas gerai išmaišomas ir laikomas tamsaus stiklo butelyje.
8.3. Mėginių tipai ir jų ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
Zooplanktono kiekybiniams mėginiams semti naudojamas planktoninis Apšteino tinklelis. Gali būti ir kitų konstrukcijų [6, 11].
8.3.1. Mėginio ėmimas upėse
Upėje vanduo semiamas prieš srovę 0,5 m gylyje 10 litrų talpos kibiru, filtruojamas per Apšteino tinklelį. Iš viso perfiltruojama 50 l vandens (5 x 10 l). Zooplanktono mėginys koncentruojamas Apšteino tinklelio stiklinaitėje, iš kurios turinys, atsukus kranelį, išpilamas į 100 ml talpos graduotą tamsaus stiklo buteliuką [6].
8 3.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose
Sudėtiniai mėginiai imami batometru.
Kiekvienoje stotyje sudėtiniai mėginiai batometru imami tolygiais intervalais nuo ežero paviršiaus iki dugno, kaip parodyta 1 lentelėje.
Zooplanktono sudėtinio mėginio dalių skaičius ir vandens gylis
1 lentelė
| Ežero gylis |
Sudėtinio mėginio dalių skaičius |
Horizontai, kuriuose imamos sudėtinio mėginio dalys |
| <2 m 2-4 m 4-8 m 8-15 m
>15 m |
2 3 4 5
po mėginį iš kas trečio metro (prieš tai paėmus visus mėginius iki 15 m gylio) |
0,2; 1,5 0,2; 2,0; 3,5 0,2; 2,5; 4,5; 7,5 0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14,5
0,2; 3,5; 7,0; 10,5; 14; 18; 21; 24; 27; 30; 33; 36; 39; 42 ir t. t. |
Pirmoji sudėtinio mėginio dalis visada paimama iš 0,2 m gylio, o paskutinė – 0,5 m virš ežero dugno.
Sudėtinio mėginio dalys iš visų gylių supilamos kartu į vieną indą, vėliau smarkiai maišant paimamas tam tikras kiekis filtravimui.
Imamas mėginio kiekis priklauso nuo zooplanktono gausumo, tad „maistinguose“ (eutrofiniuose) ežeruose paimama 4,5 l filtravimui, o „nemaistinguose“ (distrofiniuose) ežeruose – 9 l filtravimui.
Perfiltruotą vandenį iš stiklinaitės, esančios Apšteino tinkliuko gale, supilame į 100 ml buteliuką, praskalautą vandens telkinio vandeniu.
8.4. Mėginio konservavimas ir laikymas
Paimtas zooplanktono mėginys iš karto konservuojamas Lugol'o tirpalu, imant jo 1 % mėginio tūrio arba 40 % formaldehidu (formalinu), imant jo 4 % mėginio tūrio.
Naudojamas formalinas turi būti be nuosėdų, be to, rekomenduojama mėginius fiksuoti neutralizuotu formalinu, kadangi, esant rūgščiai terpės reakcijai, gali ištirpti ypač švelnūs zooplanktono individų šarveliai.
Prie buteliukų pritvirtinamos etiketės, užrašomas mėginio numeris, telkinio pavadinimas, vieta, data, vandens temperatūra ir kiti duomenys bei pastebėti gamtos reiškiniai.
Zooplanktono mėginiai saugomi tamsioje vietoje ne mažiau kaip 10 parų, kad visiškai įvyktų zooplanktono sedimentacija.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas tyrimui
Po zooplanktono sedimentacijos (t. y. 10 parų) specialiai paruošta pipete (jos gale yra pritvirtintas tinklelis, kurio akutės dydis 0,064-0,081 mm), naudojantis gumine kriauše, nusiurbiamas viršutinis tiriamojo mėginio vandens sluoksnis. Graduotame buteliuke paliekama 10 ml mėginio tūrio, kuris visas supilamas į Bogorovo kamerą.
9.2. Tyrimo seka
9.2.1. Rūšinės sudėties nustatymas
Bogorovo kameroje esantis zooplanktono mėginys peržiūrimas binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu. Tiksliam rūšies nustatymui individas pipete perkeliamas ant objektinio stiklelio, kuris uždengiamas dengiamuoju stikliuku, ir preparatas peržiūrimas mikroskopu, didinančiu iki 1000 kartų. Zooplanktono rūšys identifikuojamos naudojantis vadovais apibūdintojais [7-10]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
9.2.2. Kiekybinis zooplanktono apskaitos metodas
Naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, identifikuoti organizmai suskaičiuojami Bogorovo kameroje. Duomenys įrašomi į blanką.
Paprastai visą zooplanktono mėginį supilame į Bogorovo kamerą, peržiūrime ir skaičiuojame neskiestą.
Tačiau, jei individų mėginyje yra gausiai ir neįmanoma jų suskaičiuoti, mėginys skiedžiamas 10-100 kartų distiliuotu vandeniu taip:
tiriamas vanduo iš Bogorovo kameros išpilamas į švarią stiklinaitę, iš jos pipete paimamas 1 ml turinio ir pilamas į kitą stiklinaitę, kurioje yra įpilta 9 ml distiliuoto vandens. Viskas gerai sumaišoma ir vėl supilama į Bogorovo kamerą. Skiedžiama tiek kartų, kol tampa įmanoma suskaičiuoti zooplanktono individus. Tada atskirai suskaičiuojami kiekvienos rūšies individai, nustatomas zooplanktono gausumas viename m3.
Organizmų gausumas 1 m3 suskaičiuojamas pagal formulę:
x = n×1000,
V
kur:
x – individų skaičius 1 m3 vandens, vnt./m3;
n – individų skaičius mėginyje, vnt.;
V – perfiltruoto vandens kiekis, l.
Pavyzdžiui, jei 10 ml tiriamo vandens rasti du zooplanktono individai, tai:
x = 2×1000 = 40 vnt./m3
50
Jeigu mėginys nustatymo metu buvo skiedžiamas, į formulę įvedamas skiedimo skaičius.
9.2.3. Zooplanktono biomasės nustatymas
Individuali zooplanktono individų biomasė yra apskaičiuojama naudojantis literatūra [1, 4, 5, 11].
9.2.4. Mėginio saprobiškumo indekso nustatymas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti pagal zooplanktoną, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [2, 3].
Šio metodo dėka įvairių vandens telkinių tyrimo rezultatus, išreikštus saprobiškumo indeksu, galime palyginti tarpusavyje.
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės zooplanktono individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [12, 13], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
2 lentelė
| Rūšies sutinkamumo dažnumas |
Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, % |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
| Labai retai |
£1 |
1 |
| Retai |
2-3 |
2 |
| Neretai |
4-10 |
3 |
| Dažnai |
11-20 |
5 |
| Labai dažnai |
21-40 |
7 |
| Masiškai |
41-100 |
9 |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona.
Saprobiškumo zonų lentelė
3 lentelė
| Saprobiškumo zona |
Saprobiškumo indekso skaitinės reikšmės |
| Ksenosaprobinė (x) |
nuo 0 iki 0,50 |
| Oligosaprobinė (o) |
nuo 0,51 iki 1,50 |
| Beta-mezosaprobinė (b) |
nuo 1,51 iki 2,50 |
| Alfa-mezosaprobinė (a) |
nuo 2,51 iki 3,50 |
| Polisaprobinė (p) |
nuo 3,51 iki 4,00 |
Saprobiškumo indekso skaičiavimo pavyzdys pateiktas 4 lentelėje:
4 lentelė
|
|
Rūšies pavadinimas |
Saprobiš-kumo zona |
Rūšies saprobinis valentingumas, s |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
s × h |
| Rotatoria |
Keratella cochlearis |
b-0 |
1,55 |
1 |
1,55 |
| „ |
Keratella quadrata |
0-b |
1,55 |
1 |
1,55 |
| „ |
Lecane lunaris |
0-b |
1,35 |
5 |
6,75 |
| „ |
Brachionus calyciflorus |
b-a |
2,50 |
2 |
5,00 |
| „ |
Synchaeta pectinata |
b-0 |
1,65 |
2 |
3,30 |
| „ |
Asplanchna priodonta |
0-b |
1,55 |
1 |
1,55 |
| Cladocera |
Daphnia longispina |
b |
2,00 |
7 |
14,00 |
| „ |
Chydorus sphaericus |
b |
1,75 |
2 |
3,50 |
| „ |
Bosmina longirostris |
0-b |
1,55 |
3 |
4,65 |
| Copepoda |
Cyslops strenuus |
b-a |
2,25 |
2 |
4,50 |
| „ |
Cyclops furcifer |
0 |
1,20 |
2 |
2,40 |
|
|
|
|
|
S 28 |
S 48,75 |
10. Duomenų pateikimas
Zooplanktono tyrimų duomenys pateikiami lentelėse ir turi apimti šią informaciją:
mėginio numeris;
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data, val.;
vandens temperatūra;
mėginyje nustatytų rūšių sąrašas;
nustatytas kiekvienos rūšies individų skaičius;
kiekvienos rūšies saprobinis valentingumas, (s);
rūšies sutinkamumo dažnumas, (h);
kiekvienos rūšies individų biomasė;
visų rastų mėginyje rūšių skaičius;
bendras individų gausumas mėginyje, išreikštas tūkst. vnt. m3;
visų rastų mėginyje individų biomasė, išreikšta mg3;
bendras mėginio saprobiškumo indeksas (S).
BIBLIOGRAFIJA
1. Dumont H. J., Van de Velde I. and Dumont S. The dry Weight Estimate of biomass in a selection of Cladocera, Copepoda and Rotifera from the plankton, periphyton and benthos of continenetal waters. – Oecologia (Berl) 1975, 19, 75 – 97.
2. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas und Wasserfach, 1955, H. 96 (18).
3. Sladeček V. System of Water Quality from the Biological point of view. – Arch. Hydrobiol. 1973, Bein. 7, 1-218.
4. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между длиной и массой тела планктонных ракообразных. – В кн.: Экспериментальные и полевые исследования биологических основ продуктивности озер. – Л., изд. АН СССР, 1979, с. 58-72.
5. Балушкина Е. В., Винберг Г. Г. Зависимость между массой и длиной тела у планктонных животных. – В кн.: Общие основы изучения водных экосистем. Л., Наука, 1979, с. 169-172.
9. Рылов В. М. Фауна СССР. Ракообразные (Cyclopoida пресных вод). т. III, вып. 3. – Зоологический институт Академии Наук СССР, 1948.
11. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Гидрометеоиздат, 1983.
12. Унифицированные методы исследования качества вод: Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708
CHLOROFILO „a“ KIEKIO NUSTATYMO
METODAS FITOPLANKTONE
LAND 56-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiamas metodas chlorofilo „a“ koncentracijai fitoplanktone nustatyti. Jo kiekio nustatymas yra taikomas dumblių pirminei produkcijai ir biomasei nustatyti bei leidžia vandens telkinio trofinei būklei ir eutrofikacijai įvertinti. Nustatytos chlorofilo „a“ koncentracijos, charakteringos atitinkamo trofiškumo vandens telkiniams, pateikiamos 1 lentelėje.
Chlorofilo „a“ koncentracija, atitinkanti vandens telkinio tipą [4].
| Vandens telkinio tipas |
Chlorofilo „a“ koncentracija, mg/m3 |
| Oligotrofinis |
< 1,5 |
| Mezotrofinis |
1,5-10 |
| Eutrofinis |
10-30 |
| Hipertrofinis |
> 30 |
2. Normatyvinės nuorodos
Normatyvinis dokumentas parengtas remiantis šiais dokumentais:
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
3. Terminai ir apibrėžimai
3.1. Eutrofikacija – gėlųjų arba sūriųjų vandenų įsodrinimas biogeninėmis medžiagomis, ypač azoto ir fosforo junginiais, skatinančiais dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą.
3.3 Oligotrofinis vanduo – paviršinis vanduo, kuriame yra nedaug įvairių organizmų. Telkinys skaidrus, turi didelę deguonies koncentraciją viršutiniame sluoksnyje ir rusvas dugno nuosėdas, kuriose mažai organinių medžiagų.
3.4. Eutrofinis vanduo – vanduo, kuriame palankios gyvūnams gyventi sąlygos, gausu biogeninių elementų.
3.6. Metalimnionas (terminis sprūdis) – temperatūriškai susisluoksniavusio vandens telkinio sluoksnis, kuriame temperatūros gradientas didžiausias.
4. Principas
Dumbliai ir kitos skendinčios medžiagos iš vandens mėginio surenkami filtruojant. Pigmentai ekstrahuojami 90 % acetonu. Chlorofilo „a“ koncentracija nustatoma spektrofotometriniu metodu. Tuščio mėginio ir tiriamo mėginio absorbcijos vertė matuojama esant 750, 663, 645, 630 nm bangų ilgiams su 1 cm storio kiuvete [1, 2, 3].
5. Reagentai ir medžiagos
Leidžiama vartoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus ir distiliuotą vandenį, atitinkantį 3 kokybės lygio analizės vandenį (2.3).
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
6.7. indai (1-5) l talpos, pagaminti iš šviesai nejautrių medžiagų arba neaktininio stiklo su sandariais kamščiais (2.2);
6.8. graduoti centrifuginiai polipropileno mėgintuvėliai su užsukamais kamščiais (ne mažiau kaip 10 ml talpos);
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Indai, kontaktuojantys su tiriamuoju mėginiu, turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir gerai išskalauti vandeniu.
8.2. Mėginio ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2).
8.2.1. Mėginio ėmimas upėse
Upėse, kur fitoplanktono vertikalus pasiskirstymas sąlyginai yra tolygus, vanduo žinomo tūrio indu semiamas iš paviršinio vandens sluoksnio, panardinus indą į telkinį prieš srovę 15-20 cm gylyje, upės viduryje.
PASTABA. Indas atidaromas tik panardinus jį į nustatytą gylį ir uždaromas po to, kai prisipildo sklidinas vandens.
8.2.2. Mėginio ėmimas ežeruose ir vandens saugyklose
Ežeruose ir vandens saugyklose imami dviejų tipų vandens mėginiai:
8.2.2.1. Vienkartinis mėginys
Vienkartiniai paviršinio vandens sluoksnio mėginiai imami ežero epilimnione, 0,5 m gylyje, batometru arba 1 litro talpos buteliu (8.2.1)
8.2.2.2. Sudėtinis mėginys
Sudėtinis mėginys gaunamas imant mėginius toje pačioje vietoje vienodais tūriais iš skirtingų gylių ir juos sumaišant.
Pirmiausia, prieš imant sudėtinį mėginį, baltu Secchi disku iš valties šešėlinės pusės pamatuojamas vandens skaidrumas. Gautas dydis suapvalinamas iki artimiausio pilno arba pusės decimetro. Po to matuojama vandens temperatūra. Vandens temperatūra matuojama kas metrą, einant gilyn (pradedama nuo 0,2 m).
Paprastai imamas tik vienas sudėtinis mėginys, bet jeigu šviesos sritis sluoksniuotuose ežeruose tęsiasi žemiau terminio sprūdžio sluoksnio (metalimniono), imamas sudėtinis mėginys ir iš hipolimniono.
Sudėtinių vandens mėginių ėmimas, atsižvelgiant į vandens gylį, šviesos sritį ir terminio sprūdžio sluoksnį:
1) Mėginių ėmimas iš ežerų be terminio sprūdžio sluoksnio
A. Kai vandens telkinio gylis yra < 1,5 m, vieno litro (1l) tūrio vandens mėginiai batometru imami iš:
2) 1,0 m gylio, bet ne giliau, kadangi reikia vengti priedugnės sluoksnio. Šių ežerų šviesos sritis būna nedidelė ir riba tarp vandens ir nuosėdų neryški (šviesos sritis – tai sritis nuo vandens paviršiaus iki skaidrumo gylio [pagal Secchi diską] padauginto iš 2).
Iš šių gylių paimti 1l tūrio vandens mėginiai kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio vandens mėginys.
B. Kai vandens telkinio gylis yra > 1,5 m, 1l tūrio vandens mėginiai imami vienodais intervalais, kas 2 gylio m, bet giliausiai – iki dvigubo skaidrumo gylio (skaidrumo gylis pagal Secchi diską padaugintas iš 2).
Sudėtinio mėginio ėmimo lentelė
| Skaidrumo gylis, pagal Secchi diską, m |
Dvigubo skaidrumo gylis, m |
Sudėtinio mėginio ėmimo gyliai, m |
| 2,0 3,0 4,0 5,0 |
4,0 6,0 8,0 10,0 |
0,2; 2,0; 4,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0 0,2; 2,0; 4,0; 6,0; 8,0; 10,0 |
1l tūrio vandens mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire atsargiai sumaišomi ir pasemiamas 1l tūrio mėginys chlorofilui „a“ nustatyti.
2) Mėginių ėmimas iš ežerų su terminio sprūdžio sluoksniu
A. Kai vandens telkinio šviesos sritis (skaidrumo gylis x 2) yra virš hipolimniono (1 pav.), 1l tūrio vandens mėginiai imami kas 2 m iki dvigubo skaidrumo gylio, bet giliausiai – iki terminio sprūdžio sluoksnio apačios (epilimnionas + metalimnionas). Šie mėginiai, paimti iš skirtingų gylių, kibire sumaišomi ir paimamas 1 l tūrio sudėtinis mėginys chlorofilui „a“.
1 pav. Terminiai sluoksniai: 1 – epilimnionas, 2 – metalimnionas, 3 – hipolimnionas.
Pavyzdys:
Jeigu vandens telkinio skaidrumas yra 4,2 m, o terminio sprūdžio sluoksnio storis (metalimnionas) yra nuo 4,0 m iki 8,0 m, tai daliniai 1 l tūrio vandens mėginiai turi būti imami iš šių gylių: 0,2; 2,0; 4,0; 8,0 m
B. Kai vandens telkinio šviesos sritis tęsiasi hipolimnione, tada imami du sudėtiniai vandens mėginiai.
Pirmą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais iki metalimniono viršaus kas 2 gylio m paimti 1 l tūrio vandens mėginiai.
Antrą sudėtinį mėginį sudarys vienodais intervalais kas 2 gylio m paimti 1 l tūrio vandens mėginiai. Jie paimti iš tos hipolimniono dalies, kurią pasiekia šviesos sritis.
Pavyzdys:
Jeigu ežero šviesos sritis yra 12,6 m (pagal Secchi diską 6,3 x 2), o terminio sprūdžio sluoksnis (metalimnionas) siekia nuo 4,0 iki 8,0 m, imami 2 sudėtiniai vandens mėginiai:
Pirmąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai, paimti iš tokių gylių:
0,2; 2,0; 4,0; 6,0 m.
Antrąjį sudėtinį mėginį sudarys mėginiai, paimti hipolimnione iš šių gylių:
8,0; 10,0; 12,0 m.
Pasemti vieno litro tūrio vandens mėginiai iš įvairių horizontų vertikalėje supilami į emaliuotą arba polietileno kibirą. Atsargiai sumaišius, paimamas sudėtinis 1 litro vandens mėginys.
Mėginys turi būti atšaldytas ir laikomas tamsoje, temperatūroje nuo (1 iki 8) oC, ne ilgiau kaip 8 valandas.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas
Mėginys atsargiai sujudinamas, nepažeidžiant gležnų dumblių formų, ir padalijamas į dvi dalis, pavyzdžiui po 500 ml.
9.2. Mėginio filtravimas
500 ml mėginio filtruojama per membraninį filtrą, kurio porų dydis – (0,45-1,0) μm, sudarant vakuumą, ne didesnį kaip 0,5 atm. Prieš baigiant filtruoti surinktas fitoplanktonas užpilamas 1 ml 1 % CaCO3 suspensija – viduląstelinių rūgščių neutralizavimui [3].
Filtras išdžiovinamas kambario temperatūroje, tamsoje, sulankstomas į keturias dalis ir perkeliamas į centrifuginius mėgintuvėlius su užsukamais kamščiais tolesniam analizavimui.
9.3. Nustatymo seka
9.3.1. Chlorofilo „a“ ekstrakcija
Mėgintuvėlis su filtru užpilamas 0,5 ml distiliuoto vandens ir dviem valandom patalpinamas į buitinį šaldytuvą prie (6 ± 2) oC temperatūros ląstelių išbrinkimui [3].
Praėjus numatytam laikui, į mėgintuvėlį su filtru įpilama 4,5 ml 100 % acetono. Maišant stikline lazdele (1-2) min., filtras ištirpinamas acetone.
Ekstrakcija atliekama tamsoje (6 ± 2) oC temperatūroje (18-20) valandų. Ekstrakcijos metu mėginiai sukratomi ne mažiau kaip penkis kartus.
Siekiant gauti homogeninį chlorofilo pasiskirstymą ekstrakciniame tirpale, prieš centrifugavimą mėgintuvėliai su turiniu gerai suplakami. Ekstraktas atskiriamas nuo nuosėdų centrifugavimu – 20 min. prie 6000 aps./min. Mėginio ekstrakte spektrofotometru matuojamas chlorofilo „a“ optinis tankis.
Chlorofilo „a“ ekstrakto optinis tankis matuojamas prieš tuščią mėginį (žr. 9.3.2) prie 750, 663, 645 ir 630 nm bangų ilgių.
9.4. Chlorofilo „a“ koncentracijos skaičiavimas
Chlorofilo „a“ koncentracija skaičiuojama pagal formulę [1, 2, 3]:
Cchl = (11,64×E663 – 2,16×E645 + 0,1×E630) × V / v ´ l,
Cchl – chlorofilo „a“ koncentracija, mg/m3 (μg/l);
E663, E645, E630, E750 – absorbcija, esant atitinkamam bangų ilgiui 663, 645, 630, 750 nm;
V – ekstrakto tūris, ml;
v – mėginio tūris, l;
l – 1 cm optinio sluoksnio storio kiuvetė.
Absorbcija ties 663, 645, 630 nm turi būti koreguojama dėl drumstumo, atimant absorbciją 750 nm bangos ilgyje.
Pavyzdys: ant membraninio filtro sukoncentruotas fitoplanktonas iš 0,5 l vandens (V = 0,5 l). Pigmentų ekstrakcijai iš planktono sunaudota 5 ml acetono (v 5 = ml). Matuojant ekstrakto absorbciją spektrofotometru 1cm kiuvete, gauta:
E663 = 0,050, E645 = 0,030, E630 = 0,010.
Įvertinus absorbciją (išskaičiuota E750 = 0,002) apskaičiuojama chlorofilo „a“ koncentracija:
Cchl. = (11,64×0,048 – 2,16×0,028 + 0,1×0,008) × 5/0,5 ´ 1 = 4,97mg/l (mg/m3).
Rezultatai pateikiami μg/l arba mg/m3.
10. Nustatymo riba
Šiuo metodu chlorofilo nustatymo riba 0,2 μg/l. Esant žemoms pigmento koncentracijoms (< 1 μg/l), naudojantis šiuo metodu, reikia didinti filtruojamo vandens tūrį iki (4-5) litrų.
11. Kokybės užtikrinimas ir kontrolė
Atliekamų tyrimų kokybė kontroliuojama pagal metodo atkartojamumą.
Bibliografija
1. Determination of photosynthetic pigments. – Report of SCOR – UNESCO Working group 17. Paris, 1964, p.12.
2. Richards F. A., Thompson T. G. The estimation and characterisation of plankton populations by pigment analysis. II Spectrophotometric method for estimation of plankton pigments. – J. Mar. Res., 1952, vol. 11 (2), p. 156-172.
3. Лаврентъева Г. М. В. сб.: Методические рекомендации по сбору и обработке материалов при гидробиологических исследованиях на пресноводных водоемах. Фитопланктон и его продукция. – AН, Ленинград, 1984, стр. 5-27.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708
MAKROZOOBENTOSO TYRIMO METODIKA
PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIUOSE
LAND 57-2003
1. Taikymo sritis
Šiame normatyviniame dokumente pateikiama paviršinio vandens telkinių dugno nuosėdų ir priedugninio vandens sluoksnio tyrimo metodika pagal makrozoobentosą.
2. Normatyvinės nuorodos
2.2. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2 dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).
2.3. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3 dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).
2.4. LST EN 27828:2000. Vandens kokybė. Biologinių ėminių ėmimo metodika. Nurodymai, kaip išgriebti bentalės makrobestuburių pavyzdžius (ISO 7828:1985).
2.5. Lietuvos HN 23:2001. Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai.
2.7. LST EN ISO 8689-1:2000. Vandens kokybė. Biologinė upių klasifikacija. 1dalis. Nurodymai, kaip interpretuoti biologinės kokybės duomenis, gautus tiriant bentosinius stambiuosius bestuburius (ISO 8689-1:2000).
2.8 LST EN 28265:2000. Vandens kokybė. Kiekybinių imtuvų makrobestuburiams nuo seklių gėlųjų vandenų dugno išgriebti konstrukcija ir naudojimas (ISO 8265:1988).
3. Terminai ir apibrėžimai
3.2. Makrozoobentosas – paviršinio vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys didesni negu 2-3 mm, gyvūnai.
3.3. Biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai.
3.4. Biocenozė – sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai.
3.5. Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai išreiškiama g/m2, g/m3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos.
3.7. Ksenosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios labai švariuose arba organinėmis medžiagomis neužterštuose vandenyse.
3.8. Oligosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios švariuose arba mažai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.
3.9. Mezosaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios vidutiniškai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.
3.10. Polisaprobinės rūšys – organizmų rūšys, gyvenančios labai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.
3.11. Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t. t.
3.13. Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.
4. Principas
Didėjant užterštumui, išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Dugno nuosėdose nenuginčijamą reikšmę turi alfa-mezosaprobiniai ir polisaprobiniai organizmai.
Makrozoobentosui priklauso labiausiai vandens užteršimui atsparios biontų grupės – mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai) ir moliuskai, tačiau pastarieji ne visi ir ne visada gali parodyti tikslią vandens telkinio kokybę, kadangi tvirtas kiautas gali juos apsaugoti nuo aplinkos užteršimo.
Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos – ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų – yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui.
Biologiškai įvertinant paviršinio vandens telkinio kokybę naudojami įvairūs metodai: R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, biotinio (Trento) indekso metodas bei įvairios šio metodo modifikacijos, BMWP – ASPT (balų skaičiaus vidurkis pagal taksonus) balų sistemos metodas ir kt. (2.7).
5. Reagentai ir medžiagos
Būtina naudoti tik apibrėžtos analizinės kvalifikacijos reagentus.
6. Naudojama įranga, prietaisai ir indai
6.9. stikliniai arba polipropileniniai plačiagurkliai buteliai (1 litro talpos) su užsukamais kamščiais;
6.10. stikliniai buteliukai (10, 20, 50, 100, 200 ml talpos) su guminiais arba plastikiniais kamščiais;
6.19. dugno semtuvas – Birge-Ekmano, Ponaro, Petersono, štanginis Gr-91 arba kitos konstrukcijos (2.9);
7. Darbų sauga
Atliekant tyrimus privaloma vadovautis bendraisiais ir specialiaisiais darbų saugos reikalavimais.
8. Mėginys
8.1. Indų paruošimas
Makrozoobentoso mėginių ėmimui naudojami indai turi būti 1l talpos, stikliniai arba polipropileniniai plačiagurkliai buteliai su užsukamais kamščiais. Išrinkti ir užfiksuoti mėginiai laikomi 10-200 ml talpos buteliukuose. Indai turi būti gerai išplauti nejoninių ir anijoninių ploviklių mišiniu ir kruopščiai išskalauti vandeniu.
8.2. Mėginio ėmimas
Mėginiai imami pagal LST EN 25667-2:2001 (2.2), LST EN 27828: 2000 (2.4), LST EN ISO 9391:2000 (2.9), o Danijos upių faunos indekso nustatymui vadovaujamasi Danijos AAA mėginių ėmimo technine instrukcija Nr. 5 [1].
Kiekybiniam makrozoobentoso surinkimui naudojami prietaisai yra įvairių konstrukcijų dugno semtuvai: Birge-Ekmano, Ponaro (2.9), Petersono konstrukcijų, štanginis GR-91 su fiksuotu apimamuoju dugno plotu. Universalaus prietaiso, pritaikyto visų rūšių dugno nuosėdoms semti, nėra.
Dugno semtuvas nuleidžiamas mechaninio sverto pagalba iš valties. Iki 1,0 m gylio gali būti naudojami prietaisai, kurie nuleidžiami štangos pagalba.
Kokybiniam makrozoobentoso mėginių ėmimui gali būti naudojamos įvairių konstrukcijų dragos arba rankiniai tinkliukai (2.4, 2.9).
Pasemtos dugno nuosėdos (atidarant dugno semtuvo angą) išpilamos į kibirą arba vonelę su vandens telkinio vandeniu ir jame praskalaujamos. Apžiūrima, ar ant prietaiso sienelių neliko organizmų. Po to visas turinys iš kibiro išpilamas į plovimo tinklelį (2.4) ir, jį pamerkus į vandens telkinio vandenį, plaunama tol, kol visos smulkios dumblo ir smėlio dalelės gerai išplaunamos.
Kokybinio mėginio turinys gali būti plaunamas ir tame pačiame tinklelyje. Plovimo tinklelio turinys su smėlio ar žvirgždo likučiais ir juose esančiais makrozoobentosiniais organizmais supilamas į litrinį butelį, užpilamas vandeniu ir uždaromas dangteliu.
Prie butelių pritvirtinamos etiketės, kuriose turi būti nurodyti šie duomenys:
vandens telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
kiekybinio ar kokybinio prietaiso pavadinimas ir kiek kartų juo paimta;
data;
gylis;
dugno nuosėdų tipas
Pavyzdys:
Neris
a. Vilniaus m., k. kr. (aukščiau Vilniaus m., kairysis krantas)
Ekm x 2
2003-05-15
0,5 m
smėlėtas
8.3. Mėginio paruošimas saugojimui ir saugojimas
Nefiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti laikomi 48 valandas (2-8) oC temperatūroje, todėl jie nedelsiant automobiliame šaldytuve turi būti vežami į laboratoriją. Laboratorijoje mėginiai nedidelėmis porcijomis pilami į plokščiadugnę lėkštę. Gyvi organizmai išrenkami į 10-200 ml stiklinius ar plastikinius buteliukus ir fiksuojami. Makrozoobentoso organizmai fiksuojami 70 % etanoliu arba 40 % formaldehidu imant jo 4 % mėginio tūrio (2.3).
Užfiksuoti mėginiai gali būti saugojami metus.
9. Procedūra
9.1. Mėginio paruošimas tyrimui
Fiksuoto mėginio turinys iš buteliuko išpilamas į Petri lėkštelę. Joje makrozoobentosiniai organizmai pirmiausia plika akimi, o po to, naudojantis binokuliariniu stereoskopiniu mikroskopu, didinančiu iki 100 kartų, suskirstomi į sistematines grupes.
9.2. Tyrimo seka
9.2.1. Mėginio rūšinės sudėties nustatymas
Makrozoobentoso individai pirmiausia, naudojant binokuliarinį stereoskopinį mikroskopą, apibūdinami iki genties, o individo rūšiai nustatyti iš jo smulkių organoidų daromas preparatas ir tiriamas mikroskopu (padidinimas iki 1000 kartų). Rūšys identifikuojamos, naudojantis vadovais apibūdintojais [2, 13-16, 18-20]. Gali būti naudojami ir kiti vadovai apibūdintojai.
Nustačius rūšis, jų pavadinimus įrašome į tam skirtą blanką. Suskaičiuojame, kiek rūšių rasta tiriamajame mėginyje.
9.2.2. Kiekybinis makrozoobentoso apskaitos metodas
Naudojant binokuliarinį mikroskopą, suskaičiuojami kiekvienos nustatytos rūšies individai. Kiekviename mėginyje rasta bendra visų rūšių organizmų kiekių suma apskaičiuojama kvadratiniam metrui ir išreiškiama vnt./m2 [17]. Skaičiuojama, atsižvelgiant į dugno semtuvo apimamąjį dugno plotą, pagal formulę:
X = 
kur: X – skaičius, iš kurio dauginsime mėginyje rastų individų skaičių ar jų biomasę;
a – kiek kartų pasemta su tuo pačiu semtuvu;
n – prietaiso apimamasis dugno plotas.
Pavyzdys:
Birge-Ekmano dugno semtuvo apimamasis dugno plotas (n) yra 225 cm2. Jei juo pasemta vieną kartą (a), tai:
X = 
= 44,4.
Gautą skaičių (X = 44,4) dauginame iš bendro mėginyje rastų individų skaičiaus ar jų biomasės.
9.2.3. Makrozoobentoso biomasės nustatymas
Makrozoobentoso biomasė nustatoma svėrimo būdu. Atskirų rūšių organizmai nusausinami, džiovinami (1-5 minutes) ant filtrinio popieriaus ir sveriami torsioninėmis svarstyklėmis, didesni – analitinėmis svarstyklėmis 1mg tikslumu.
Jei mėginiai buvo užfiksuoti formalinu, tada organizmai turi būti sveriami tik po 3 mėnesių, kai nusistovi pastovus jų svoris, kuris tikrąjį svorį viršija tik keliais procentais. Gautą mėginio individų svorį apskaičiuojame 1 m2.
10. Vandens kokybės nustatymo metodai pagal makrozoobentosą
10.1. R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas
Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko [7, 8].
Pagal šį metodą tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę.
Saprobiškumo indekso (S) nustatymui reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais [21, 22], o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (1 lentelė).
Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė
1 lentelė
| Rūšies sutinkamumo dažnumas |
Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, % |
Rūšies sutinkamumo dažnumas, h |
| Labai retai |
£1 |
1 |
| Retai |
2-3 |
2 |
| Neretai |
4-10 |
3 |
| Dažnai |
11-20 |
5 |
| Labai dažnai |
21-40 |
7 |
| Masiškai |
41-100 |
9 |
Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę:
å (s ´ h)
S = ---------------------,
å h
kur:
s – indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas;
h – indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas.
Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (2 lentelė).
10.2. Biotinio (Trento) indekso metodas pagal Vudivisą
Biotinis (Trento) indekso metodas yra pasiūlytas F. Vudiviso, atlikus bandymus Trento upėje Didžiojoje Britanijoje [11,17]. Jis apima atskirų taksonų rūšių sudėtį bei įvairių faunos rūšių kitimą teršimo sąlygomis ir išreiškiamas skaitmenine forma.
Biotinis (Trento) indeksas nustatomas pagal F. Vudiviso sudarytą lentelę [9-12, 17], kurioje pateikta labiausiai paplitusių makrozoobentosinių organizmų išnykimo tendencija, didėjant užterštumui.
Biotinio (Trento) indekso nustatymui naudojami duomenys pateikti 3 lentelėje:
Bestuburių organizmų grupės, naudojamos biotinio (Trento) indekso nustatymui
3 lentelė
| Organizmai, turintys tendenciją išnykti didėjant užterštumui |
Bendras rastų organizmų „grupių“ skaičius |
|||||
| 0-1 |
2-5 |
6-10 |
11-15 |
16 + |
||
| Biotinis indeksas |
||||||
| Ankstyvių lervos |
daugiau negu 1 rūšis |
- |
7 |
8 |
9 |
10 |
| tik 1 rūšis |
- |
6 |
7 |
8 |
9 |
|
| Lašalų lervos |
daugiau negu 1 rūšis1 |
- |
6 |
7 |
8 |
9 |
| tik 1 rūšis1 |
- |
5 |
6 |
7 |
8 |
|
| Apsiuvų lervos |
daugiau negu 1 rūšis2 |
- |
5 |
6 |
7 |
8 |
| tik 1 rūšis2 |
4 |
4 |
5 |
6 |
7 |
|
| G |
aukščiau išvardytų rūšių nerasta |
3 |
4 |
5 |
6 |
7 |
| Asellus |
aukščiau išvardytų rūšių nerasta |
2 |
3 |
4 |
5 |
6 |
| Tubificidai ir (arba) (raudonos) uodų-trūklių lervos |
aukščiau išvardytų rūšių nerasta |
1 |
2 |
3 |
4 |
- |
| Visų aukščiau išvardytų „grupių“ nerasta |
gali gyventi rūšys nereiklios ištirpusiam deguoniui (pvz., Eristalis tenax) |
0 |
1 |
2 |
- |
- |
Organizmų grupės, naudojamos biotinio (Trento) indekso nustatymui:
Visos žinomos plokščiųjų kirmėlių rūšys (Plathelminthes);
kirmėlės (Annelida), išskyrus genties Nais atstovus;
genties Nais atstovai;
visos žinomos dėlių rūšys (Hirudinea);
visos žinomos moliuskų rūšys (Mollusca);
visos žinomos vėžiagyvių rūšys (Crustacea);
visos žinomos ankstyvių rūšys (Plecoptera);
visos žinomos lašalų rūšys (Ephemeroptera), išskyrus Baetis rhodani;
lašalas Baetis rhodani;
visos apsiuvų šeimos (Trichoptera);
visos žinomos didžiasparnių lervų rūšys (Megaloptera);
Chironomidae šeima, išskyrus Chironomus thummi;
uodo-trūklio lerva Chironomus thummi;
Simulidae šeima (mašalai);
visos žinomos musių lervų rūšys;
visos žinomos vabalų rūšys (Coleoptera – imago ir lervos);
visos žinomos vandens erkių rūšys (Hydracarina);
visos žinomos blakių rūšys (Hemiptera).
Nustačius rastų organizmų grupes, jų įvairovė įvertinama pagal tris kategorijas: „tik viena rūšis“, „daugiau, negu viena rūšis“ ir „visų aukščiau rastų rūšių nerasta“. Pagal mėginyje rastų organizmų „grupių“ skaičių ir rūšinę įvairovę nustatoma biotinio (Trento) indekso skaitinė reikšmė.
10.3. Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas pagal Friberg'ą
Įvairias biotinio (Trento) indekso metodo modifikacijas naudoja daugelis Europos šalių; Prancūzija (Duport § Margat 1983), Belgija (De Pauwz Vanhooven 1983), Airija (An Foras Forbatha 1984), Liuksemburgas (Newman 1988) [5]. Europoje dažniausiai naudojamas žemiau pateikiamas Danijos upių faunos indeksas (DUFI).
Biotinį (Trento) indekso metodą Danijoje vietos sąlygoms modifikavo Andersen et al. [3, 4]. Tam buvo panaudoti makrobestuburių mėginiai, surinkti Viborgo apskrityje. Todėl indeksas pavadintas Viborgo indeksu. Vėliau šis indeksas buvo papildytas [3, 4] ir pavadintas Danijos faunos indeksu [1, 6]
Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas, kurį pateikia Friberg et al.[5], yra modifikuotas Viborgo indekso ir Danijos faunos indekso (DFI) metodų, naudotų 1993-1997 metais, variantas.
10.3.1. Makrobestuburių identifikavimas
Kad būtų galima naudoti Danijos upių faunos indekso metodą, surinkti gyvūnai turi būti nustatomi tokiu identifikavimo lygiu, kuris pateiktas 4 lentelėje.
Minimalus identifikavimo lygis, naudojamas Danijos upių faunos indekse (DUFI)
4 lentelė
| Organizmų grupės |
Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse |
| Turbellaria |
Tricladida |
| Oligochaeta |
Tubificidae, Oligochaeta |
| Hirudinea |
Erpobdella, Helobdella |
| Malacostraca |
Asellus, Gammarus |
| Plecoptera |
Amphinemura, Brachyptera, Capnia, Isogenus, Isoperla, Isoptera, Leuctra, Nemoura, Nemurella, Perlodes, Protonemura, Siphonoperia, Taeniopteryx |
| Ephemeroptera |
Ametropodidae, Baetidae, Caenidae, Ephemeridae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae |
| Megaloptera |
Sialis |
| Coleoptera |
Elmis, Limnius volckmari, Helodes |
| Trichoptera, šeimos su nešiojamais būstais |
Beraeidae, Brachycentride, Hydroptilidae, Goeridae, Glossosomatidae, Leptoceridae, Lepidostomidae, Limnephilidae, Molannidae, Odontoceridae, Phryganeidae, Sericostomatidae |
| Trichoptera, kitos šeimos |
Ecnomidae, Hydropsychidae, Philopotamidae, Polycentropodidae, Psychomyiidae, Rhyacophilidae |
| Nematocera/Brachycera |
Psychodidae, Chironomus, Chironomidae, Eristalis, Simuliidae |
| Gastropoda |
Ancylus, Limnaea |
| Lamellibranchia |
Sphaerium |
10.3.2. Indikatorinės grupės
DUF indekso nustatymui naudojamasi žemiau pateikta 5 lentele. Pirmiausia išsiaiškinama, ar makrozoobentoso mėginyje esama 1 indikatorinės grupės atstovų. Jeigu jų yra, naudojama horizontali indekso lentelės eilutė. Jeigu jų nėra, einama viena indekso lentelės eilute žemyn ir išsiaiškinama, ar mėginyje yra 2 indikatorinės grupės atstovų ir taip toliau. Gyvūnų grupė laikoma esanti mėginyje kaip indikatorinė grupė tuo atveju, jeigu spyrio metodu pasemtame mėginyje randama mažiausiai 2 jos atstovai arba jeigu renkamajame mėginyje randamas bent vienas individas.
Bestuburių organizmų grupės, naudojamos Danijos upių faunos indekso (DUFI) nustatymui
5 lentelė
| INDIKATORINĖS GRUPĖS (IG) |
|
DUFI indekso vertė
|
|||
| rastų grupių skaičius |
≤ -2
|
-1 iki 3
|
4 iki 9
|
≥10
|
|
| 1 |
2 |
3 |
4 |
5 |
6 |
| 1 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 1): Brachyptera, Capnia, Leuctra, Isogenus, Isoperla, Isoptena, Perlodes, Protonemura, Siphonoperla, Ephemeridae, Limnius, Glossosomatidae, Sericostomatidae.
|
≥2 taksonai |
- |
5 |
6 |
7 |
| 1 taksonas |
- |
4 |
5 |
6 |
|
| 2 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 2): Amphinemura, Taeniopteryx, Ametropodidae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae, Elmis, Elodes, Rhyacophilidae, Goeridae, Ancylus Jeigu Asellus ≥5 priskiriama IG 3 Jeigu Chironomus ≥5 priskiriama IG 4 |
|
4 |
4 |
5 |
5 |
| 3 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 3): Gammarus ≥10, Caenidae Kitos Trichoptera nei aukščiau pateiktos ≥5 Jeigu Chironomus ≥5 priskiriama IG 4
|
|
3 |
4 |
4 |
4 |
| 4 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 4): Gammarus ≥10, Asellus, Caenidae, Sialis, Kitos Trichoptera
|
≥2 taksonai |
3 |
3 |
4 |
|
|
1 taksonas |
2 |
3 |
3 |
|
|
| 5 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 5): Gammarus < 10 Baetidae Simuliidae ≥25 Jeigu Oligochaeta ≥100, priskiriama IG 5, 1 taksonas Jeigu Eristalinae ≥2, priskiriama IG 6
|
≥2 taksonai |
2 |
3 |
3 |
|
| 1 taksonas arba jei Oligochaeta ≥100 |
2 |
2 |
3 |
- |
|
| 6 INDIKATORINĖ GRUPĖ (IG 6): Tubificidae Psychodidae Chironomidae Eristalinae
|
|
1 |
1 |
- |
- |
Pastaba: 1, 4 ir 5 indikatorinėse grupėse (5 lentelė) viršutinė horizontali eilutė naudojama tuo atveju, jeigu faunos mėginyje rasti du arba daugiau indikatorinės grupės atstovų, o apatinė horizontali eilutė – jei randamas tik vienas indikatorinės grupės atstovas.
10.3.3. Įvairovės grupės
Žemiau pateikiamoje 6 lentelėje gyvūnų grupės skaičiuojamos kaip atitinkamai teigiamos arba neigiamos įvairovės grupės tuo atveju, jeigu randamas bent vienas jų individas spyrio arba renkamajame mėginyje.
Teigiamos ir neigiamos įvairovės grupės
6 lentelė
| Įvairovės grupės |
|
| TEIGIAMOS |
NEIGIAMOS |
| Tricladida |
Oligochaeta ≥100 |
| Gammarus |
Helobdella |
| Visos Plecoptera gentys |
Erpobdella |
| Visos Ephemeroptera gentys |
Asellus |
| Elmis |
Sialis |
| Limnius |
Psychodidae |
| Helodes |
Chironomus |
| Rhyacophilidae |
Eristalis |
| Visos Trichoptera šeimos su nešiojamais būstais |
Sphaerium |
| Ancylus |
Lymnaea |
10.3.4. Organizmų priskyrimas indikatorinėms grupėms
2 indikatorinei grupei (5 lentelė) priskiriami du neigiami organizmai: Chironomus ir Asellus. 2 indikatorinė grupė nenaudojama, jeigu spyrio mėginyje nerandama 5 arba daugiau Chironomus individų.
3 ir 4 indikatorinėms grupėms priskiriamas Gammarus tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 10 ar daugiau individų. Trichoptera grupei 3 ir 4 indikatorinėse grupėse priklauso šeimos su nešiojamais lervų nameliais ir šeimos be jų.
5 indikatorinė grupė naudojama tuomet, kai faunos mėginyje randama Gammarus mažiau nei 10 individų ir/arba Baetidae, arba spyrio mėginyje randama 25 ar daugiau Simuliidae individų. Jei spyrio mėginyje randama 100 ar daugiau Oligochaeta individų, naudojama apatinė horizontali 5 indikatorinės grupės eilutė, nežiūrint to, ar be to dar faunos mėginyje rasta 2 ar daugiau 5 indikatorinės grupės atstovų.
6 indikatorinė grupė naudojama ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje yra pateiktų gyvūnų grupių atstovų, ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje nėra jokios gyvybės.
Jeigu mėginyje nerasta jokių gyvūnų arba randama rūšys/gentys/grupės, nepriklausančios indikatorinėms grupėms, naudojama 6 indikatorinė grupė.
Vandens telkinio būklė, apskaičiuota naudojant Danijos upių faunos indeksą, vadinama faunos klase ir pateikiama skaičiais nuo 1 iki 7.
10.4. BMWP balų sistemos metodas
Šis metodas pirmą kartą buvo pateiktas 1978 m. biologinio monitoringo darbinio seminaro Didžiojoje Britanijoje metu. Iš čia ir kilo šio metodo pavadinimas – BMWP (Biological Monitoring Working Party) [11]. Šis metodas remiasi balų sumos apskaičiavimu. Metodo esmė – kiek galima tiksliau įvertinti kiekvienos aptiktos organizmų šeimos tolerantiškumą vandens taršai balais. Kuo jautresnė vandens taršai šeima, tuo didesnis balas, kuris svyruoja nuo 1 iki 10.
Taikant šį metodą organizmai apibūdinami iki šeimos lygio. Atskirų šeimų balai sumuojami (7 lentelė). Pagal apskaičiuotą balų sumą nustatoma tiriamo vandens telkinio kokybė.
Atitinkama BMWP balų suma parodo vandens kokybės klasę (1-5) ir atitinkamą spalvą vandens kokybės žemėlapiuose (2.7). Kuo didesnis balų skaičius, tuo geresnės kokybės vandens telkinys.
BMWP balų lentelė
7 lentelė
|
|
Šeimos |
Balas |
| Ankstyvės:
Lašalai:
Vandeninės blakės:
Apsiuvos:
|
Taeniopterygidae, Leucridae, Capniidae, Perlodidae, Perlidae, Chloroperlidae
Siphlonuridae, Heptageniidae, Leptoplebiidae, Ephemerellidae, Potamanthidae, Ephemeridae
Aphelocheiridae
Phryganeidae, Molannidae, Beraeidae, Odontoceridae, Leptoceridae, Goeridae, Lepidostomatidae, Brachycentridae, Sericostomatidae |
10 |
| Vėžiagyviai:
Žirgeliai:
Apsiuvos:
|
Astacidae
Lestidae, Agrionidae, Gomphidae, Cordulegastridae, Aeshnidae, Cordulidae, Libellulidae
Psichomyidae, Philopotamidae, Glossosomatidae
|
8 |
| Lašalai: Ankstyvės: Apsiuvos: |
Caaenidae Nemouridae Rhyacophilidae, Polycentropodidae, Limnephilidae |
7 |
| Moliuskai:
Apsiuvos:
Vėžiagyviai
Žirgeliai: |
Neritidae, Viviparidae, Ancylidae, Unionidae
Hydroptilidae
Gammaridae, Corophiidae
Platycnemidae, Coenagriidae |
6 |
| Lašalai:
Vandeninės blakės:
Vabalai:
Dvisparniai:
Plokščiosios kirmėlės: |
Hydropsychidae
Mesoveliidae, Hydrometridae, Gerridae, Nepidae, Naucoridae, Notonectidae, Pleidae, Corixidae Haliplidae, Hygrobiidae, Dytiscidae, Gyrinidae, Hydriphilidae, Clambidae, Helodidae, Dryopidae, Elminthidae Chryzomelidae, Curculionidae
Tipulidae, Simuliidae
Planariidae, Dendrocoelidae |
5 |
| Lašalai: Kabasparniai: Dėlės: |
Baetidae Sialidae Piscicolidae |
4 |
| Moliuskai:
Dėlės:
Vėžiagyviai: |
Valvatidae, Hydrobiidae, Lymnaeidae, Physidae, Planorbidae
Glossiphoniidae, Hirudidae, Erpobdellidae
Asellidae |
3 |
| Dvisparniai: |
Chironomidae |
2 |
| Mažašerės kirmėlės: |
Oligochaeta (visa klasė) |
1 |
11. Duomenų pateikimas
Makrozoobentoso tyrimų duomenys patalpinami lentelėse, kuriose turi būti pateikta ši informacija:
telkinio pavadinimas;
mėginio ėmimo vieta;
data;
gylis;
dugno nuosėdų tipas;
mėginio registracijos numeris;
apibūdintos rūšies ar taksono pavadinimas;
apibūdintos rūšies ar taksono individų skaičius (gausumas);
rūšių ar taksonų skaičius (vnt./m2);
rūšių ar taksonų biomasė (g/m2);
visų rastų mėginio individų skaičius, išreikštas vnt./m2;
visų rastų mėginyje individų biomasė, išreikšta g/m2;
indeksas pagal pasirinktą nustatymo metodą (Saprobiškumo indeksas,
biotinis (Trento) indeksas, DUFI, BMWP – ASPT).
Bibliografija
1. Kirkegaard J., Wiberg-Larsen P., Jensen J., Iversen T. M. & Mortensen E. (1992): Biologinis upelių būklės įvertinimas. Metodai, taikomi upelių stotyse vykdant Vandens telkinių apsaugos Monitoringo programą. Danijos aplinkos apsaugos agentūra. 22 psl. Techninė instrukcija Nr. 5, parengta DAAA.
3. Andersen, M. M., Jørgensen, H. S., § Riget, F. F. (1982): Nyt biologisk forureningsindeks til danske vandløb. – Stads- og Havneingeniøren I:12-16.
4. Andersen, M. M., Riget, F. F. § Sparholt, H.(1984): A Modification of the Trent index for use in Denmark. – Wat. Res. 18: 145-151.
5. Friberg, N., Larsen, S. E., Christensen, F., Rasmussen, J. V. & Skriver, J. (1996): Dansk Fauna Indeks: Tekst og Modifikationer. – Faglig rapport fra DMU, Nr. 181, Danmarks Miljøundersøgelser, 58 pp.
6. Kirkegaarg, J., Wiberg-Larsen, P., Jensen, J., Iversen, T. M. & Mortensen, E. (1992): Biologisk bedømelse af vandløbskvalitet – Metode til anvendelse på vandløbstationer i Vandmiljøplanens Overvågningsprogram. – Danmarks Miljøundersøgelser. – Teknisk anvisning fra DMU, Nr. 5, 22 pp.
7. Pantle R., Buck H. Die biologische Uberwachung der Gewasser und die Darstellung der Ergebnisse. – Gas u. Wasserfach., 1955, H. 96 (18).
8. Sladecek V. System of Water Quality from the Biological Point of View. – Arch Hydrobiol., 1973, Bein.7, 1-218.
9. Standart Methods For the Examination of Water and Wastewater. APHA. – Washington, 1989, 17th Edition.
10. Washington H. G. Diversity, biotic and similarity indices. A review with special relevance to aquatic ecosystems. Water Res., 1984, Vol. 18.
P. 653-694.
11. Water quality assessments. A guide to the use of biota, sediments and water in environmental monitoring. Ed. O. Chapman, UNESCO/WHO/UNEP., 1992.
12. Вудивис Ф. Биотический индекс р. Трент, макробеспозвоночные и биологическое обследование. В кн.: Научные основы контроля качества поверхностных вод по гидробиологическим показателям. Труды cоветско-английского семинара. – Л., Гидрометеоиздат, 1977.
16. Определитель пресноводных безпозвоночных Европейской части СССР. Отв. ред. Л. А. Кутикова, Я. И. Старобогатов. – Гидрометeoиздат, Ленинград, 1977.
17. Руководство по методам гидробиологического анализа поверхностных вод и донных отложений. – Ленинград, 1983.
21. Унифицированные методы исследования качества вод. Часть III. Mетоды биологического анализа вод, М., 1977.