Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PASLAUGŲ ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2009 m. balandžio 15 d. Nr. 330
Vilnius
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
FINANSŲ MINISTRAS, PAVADUOJANTIS ŪKIO MINISTRĄ ALGIRDAS ŠEMETA
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2009 m. balandžio 15 d.
nutarimu Nr. 330
LIETUVOS RESPUBLIKOS PASLAUGŲ ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. Teisinis koncepcijos rengimo pagrindas
1. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo koncepcija (toliau vadinama – ši koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 596 punktą. Ši koncepcija parengta siekiant tinkamai perkelti 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) (toliau vadinama – Paslaugų direktyva).
II. Įstatymo reguliavimo dalyko ir tikslų bendroji charakteristika
3. Įstatymo tikslas – įtvirtinti principus ir priemones, užtikrinančius veiksmingą įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybėse narėse ir valstybėse Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvėse (toliau vadinama – valstybės narės), taip pat ūkinės paslaugų teikimo veiklos laisvės įgyvendinimą, kartu užtikrinti aukštą paslaugų kokybę, reglamentuoti kontaktinio centro steigimą ir pagrindines funkcijas, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų bendradarbiavimą su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir Europos Komisija. Priėmus Įstatymą, bus sukurta paprastesnė ir skaidresnė ūkinės veiklos reguliavimo aplinka, užtikrinamos palankesnės sąlygos pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą ir teikti paslaugas, skatinama ūkio subjektų tarpusavio konkurencija, taip pat sukurtas valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo teisinis pagrindas, reglamentuotas kontaktinio centro įsteigimas ir pagrindinės jo funkcijos. Įstatymu įgyvendinama Paslaugų direktyva, kurios nuostatos į nacionalinę teisę privalo būti perkeltos iki 2009 m. gruodžio 28 dienos.
4. Įstatymas įtvirtins bendrąsias nuostatas, supaprastinančias ir palengvinančias teikėjų įsisteigimą ir paslaugų teikimą, nustatys teisinius pagrindus atlikti procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugų teikimo veiklos vykdymu naudojant elektronines priemones, taip pat Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų bendradarbiavimą su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir Europos Komisija užtikrinant įsisteigimo laisvę, laisvę teikti paslaugas ir ūkinės paslaugų teikimo veiklos laisvę, o kartu ir aukštą teikiamų paslaugų kokybę.
5. Įstatyme bus apibrėžtos šios sąvokos: paslauga, teikėjas, gavėjas, leidimų išdavimo tvarka, kompetentinga institucija, kontaktinis centras, kontaktinis punktas ir kitos.
Paslauga pagal Paslaugų direktyvos 4 straipsnį turėtų būti suprantama kaip bet kokia savarankiška paprastai už užmokestį atliekama ūkinė komercinė veikla, kaip nurodyta Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (Žin., 2004, Nr. 2-2) (toliau vadinama – EB sutartis) 50 straipsnyje.
Teikėjas pagal Paslaugų direktyvos 4 straipsnį turėtų būti suprantamas kaip siūlantis arba teikiantis paslaugą valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi ES teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, arba valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų filialai.
Gavėjas pagal Paslaugų direktyvos 4 straipsnį turėtų būti suprantamas kaip gaunantis arba pageidaujantis gauti paslaugą Lietuvos Respublikos ar valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi ES teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, arba Lietuvos Respublikoje ar valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, taip pat jų filialai.
Leidimų išdavimo tvarka pagal Paslaugų direktyvos 4 straipsnį turėtų būti suprantama kaip bet kokia procedūra, pagal kurią faktiškai reikalaujama, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti kompetentingos institucijos sprendimui (pavyzdžiui, licencijai) dėl teisės teikti paslaugas įgijimo ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo.
Kompetentinga institucija pagal Paslaugų direktyvos 4 straipsnį turėtų būti suprantama kaip bet kokia valstybės narės įstaiga ar valdžios institucija, atliekanti paslaugų teikimo veiklos priežiūros arba reguliavimo funkcijas, pavyzdžiui, administracinės institucijos, įskaitant teismus, profesines organizacijas, kurios, įgyvendindamos savo teisinį savarankiškumą, reguliuoja teisės teikti paslaugas įgijimą ar paslaugų teikimo veiklos vykdymą.
Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija turėtų būti suprantama kaip viešojo administravimo subjektas, kuris įstatymų įgaliotas vykdyti teikėjų veiklos administracinį reglamentavimą, atlikti jų veiklos priežiūrą ar teikti jiems administracines paslaugas, įskaitant teismus ir asociacijas, kurių priimami sprendimai daro poveikį teikėjų veiklai.
Kontaktinis centras pagal Paslaugų direktyvos nuostatas turėtų būti suprantamas kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas juridinis asmuo, kuris, vykdydamas Paslaugų įstatymo jam pavestas funkcijas ir bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, organizuoja administracinių paslaugų teikimą elektroninėmis priemonėmis teikėjams ir gavėjams.
Kontaktinis punktas pagal Paslaugų direktyvos nuostatas turėtų būti suprantamas kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota Lietuvos Respublikos institucija, teikianti tarnybinę pagalbą Lietuvos Respublikos ir valstybių narių kompetentingoms institucijoms bei Europos Komisijai ir koordinuojanti per Vidaus rinkos informacinę sistemą Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų administracinį bendradarbiavimą su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis, taip pat atliekanti kitas įstatymų jai pavestas funkcijas.
6. Atsižvelgiant į toliau analizuojamą Paslaugų direktyvos turinį ir reikalavimus ir kitų valstybių narių praktiką, galima teigti, kad perkelti Paslaugų direktyvos nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę ir kartu įgyvendinti įpareigojimus, susijusius su Paslaugų direktyvos nuostatų perkėlimu, galima dviem būdais:
6.1. Pirmuoju būdu Paslaugų direktyva būtų įgyvendinama keičiant ir pildant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Taigi Įstatymas nebūtų priimamas, o būtų peržiūrimi ir atitinkamai keičiami galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tačiau tada tam tikros Paslaugų direktyvos nuostatos būtų perkeliamos nenuosekliai ir neracionaliai, nesukuriant bendros ES vidaus rinkos liberalizavimo priemonių veikimo sistemos. Bet kuriuo atveju dalį Paslaugų direktyvos nuostatų tektų įtvirtinti viename teisės akte, kadangi šios nuostatos pagal jų pobūdį bus taikomos įvairioms ūkinės veiklos sritims. Atsižvelgiant į administracines sąnaudas, teisinio aiškumo, tikrumo ir koncentruotumo principus, toks Paslaugų direktyvos perkėlimo būdas nebūtų efektyvus. Užuot įdiegus pagal Paslaugų direktyvą paprastesnį ir aiškesnį teisinį paslaugų teikimo veiklos reguliavimą kiekvienoje valstybėje narėje, Lietuvos Respublikoje šis reguliavimas taptų dar problemiškesnis, teikėjui būtų sudėtingiau susipažinti su esamu teisiniu paslaugų teikimo veiklos reguliavimu ir nustatytais reikalavimais. Be to, kompetentingoms institucijoms taptų sudėtingiau prižiūrėti ir reguliuoti pagal Paslaugų direktyvą sukurtą ES vidaus rinkos liberalizavimo priemonių veikimo sistemą.
6.2. Antrasis Paslaugų direktyvos įgyvendinimo būdas – priimti Įstatymą, įtvirtinantį bendrąsias Paslaugų direktyvos nuostatas, kurias tikslinga ir įmanoma tinkamai įgyvendinti tik priėmus Įstatymą ir kartu peržiūrint galiojančius teisės aktus, reguliuojančius atskiras paslaugų sritis, ar jie atitinka Paslaugų direktyvos nuostatas. Taip Paslaugų direktyva būtų įgyvendinama efektyviausiai – Paslaugų direktyvos nuostatos, taikomos įvairioms ūkinės veiklos sritims, būtų išdėstytos Įstatyme, užuot jomis pildžius ir tikslinus atskirus teisės aktus. Įvairioms ūkinės veiklos sritims svarbios Paslaugų direktyvos nuostatos būtų įgyvendintos atlikus galiojančių teisės aktų atitikties Paslaugų direktyvos nuostatoms peržiūrą ir pakeitus atitinkamas galiojančių teisės aktų nuostatas. Siekiant išvengti Lietuvos Respublikos teikėjų diskriminavimo, kai jiems, siekiantiems įgyti teisę teikti paslaugas arba vykdyti paslaugų teikimo veiklą, arba vykdantiems tokią veiklą Lietuvos Respublikoje, būtų taikomos griežtesnės sąlygos nei kitų valstybių narių teikėjams, Įstatyme bus įtvirtintos nuostatos, leidžiančios Lietuvos Respublikos teikėjams naudotis tokiomis pat įsisteigimo laisvės, administracinio supaprastinimo ir kitomis priemonėmis kaip ir kitų valstybių narių teikėjams (pvz., visi be išimties teikėjai galės naudotis kontaktinio centro teikiamomis paslaugomis). Tokia praktika nebūtų visiškai nauja, nes kai kurie anksčiau priimti bendrieji ES teisės aktai į Lietuvos Respublikos teisę perkelti atskirais įstatymais, pvz., 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399) įgyvendinta Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymu (Žin., 2006, Nr. 65-2380). Kai kurios Paslaugų direktyvos nuostatos nustato ūkinės veiklos reguliavimo principus, įskaitant ir ūkinės veiklos laisvės ribojimo pagrindus (pvz., galimybė licencijuoti tam tikrų paslaugų teikimą). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimą (Žin., 2006, Nr. 62-2283) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimą (Žin., 2008, Nr. 140-5569), nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją galima tik įstatymu.
III. Kitų paslaugas reguliuojančių teisės aktų charakteristika
7. Konkrečiose ūkinės veiklos srityse, kurioms taikytinos Paslaugų direktyvos nuostatos, įsisteigimą, paslaugų teikimą ir su tuo susijusius klausimus reglamentuoja daugiau nei 60 Lietuvos Respublikos įstatymų ir daugiau nei 800 jų įgyvendinamųjų teisės aktų. Paslaugų direktyva įpareigoja peržiūrėti šiuos galiojančius teisės aktus, ar jie atitinka Paslaugų direktyvoje įtvirtintus principus ir nuostatas, ir įvertinti, ar teisės aktų apibrėžiamos procedūros ir formalumai, taikomi siekiant gauti teisę verstis paslaugų teikimo veikla arba šią veiklą vykdant, yra pakankamai paprasti, ar nėra draudžiamų reikalavimų, ar licencijų (leidimų) išdavimo tvarkos nuostatos ir tam tikri su įsisteigimu susiję reikalavimai nėra diskriminuojantys, nepagrįsti ir neproporcingi. Šiuo metu atliekama nacionalinių teisės aktų peržiūra. Ieškoma teisės aktų nuostatų ir Paslaugų direktyvos neatitikimų, kurie turės būti panaikinti, supaprastinti ar pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, turės būti užtikrinama, kad procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugų teikimo veiklos vykdymu, būtų galima lengvai atlikti nuotoliniu būdu ir elektroninėmis priemonėmis. Paslaugų direktyva įpareigoja parengti projektus Paslaugų direktyvos nuostatų neatitinkančių teisės aktų pakeitimų, kurie turi įsigalioti ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 28 dienos. Teisės aktų pakeitimų projektai turės būti parengti pagal teisės aktų hierarchiją: pirmiausia parengti ir priimti įstatymų pakeitimai, tada – įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pakeitimai, nes daugeliu atveju tik priėmus įstatymų pakeitimus bus galima priimti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų pakeitimus.
8. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės sistemoje nėra vieno teisės akto, kuris visapusiškai ir sistemiškai reglamentuotų teikėjų įsisteigimą, kitose valstybėse narėse įsisteigusių teikėjų laisvę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje ir įtvirtintų su tuo susijusias administracinio supaprastinimo ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų bendradarbiavimo su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir Europos Komisija nuostatas, drauge užtikrindamas ir Lietuvos Respublikoje įsisteigusių teikėjų galimybes pasinaudoti administracinio supaprastinimo priemonėmis teikiant paslaugas. Ūkinės veiklos laisvę užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis. Kai kuriuos pirmiau minėtus teisinio reguliavimo aspektus reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975), Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 52-1484) ir kiti teisės aktai. Į Įstatymo reguliavimo sritį patenka ir klausimai, susiję su administracinių paslaugų teikimu. Siekiant užtikrinti aiškesnį teisinį reguliavimą ir vienodą teisinę galią turinčių teisės aktų taikymo pirmumą, t. y. kad asmenys, taikantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, iš anksto būtų įpareigojami taikyti Įstatymą, o ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, siūloma atitinkamai pakeisti minėtą įstatymą.
9. Kai kurie Įstatymo reglamentuotini klausimai šiuo metu Lietuvos Respublikos teisėje apskritai nereglamentuojami, pvz., kas laikytina svarbiais visuomenės interesais, Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ir kitų valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimo mechanizmo, skirto įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimui palengvinti, taip pat neįtvirtina tam tikrų administracinio supaprastinimo priemonių, kurios bus nustatytos Įstatyme, t. y. kontaktinio centro steigimo, procedūrų ir formalumų, susijusių su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugų teikimo veiklos vykdymu, atlikimo elektroninėmis priemonėmis, Vidaus rinkos informacinės sistemos veikimo ir kita. Siekiant įtvirtinti savivaldybių bendradarbiavimą per Vidaus rinkos informacinę sistemą ir procedūrinius ryšius su Įstatymo projekte nurodytu kontaktiniu centru, siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290).
10. Kai kurie į Įstatymo reguliavimo sritį patenkantys klausimai iš dalies reglamentuojami atskiruose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Bendruosius juridinių asmenų licencijavimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.77–2.79 straipsniai, Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodiniai nurodymai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274 (Žin., 2004, Nr. 41-1333), šiuose teisės aktuose nustatoma bendra Lietuvos Respublikos juridinių asmenų licencijavimo tvarka, tačiau nėra sistemiškai ir išsamiai įtvirtinti licencijų teikti paslaugas išdavimo tvarkai taikytini principai, kriterijai, atvejai, kai galima riboti išduodamų licencijų skaičių teikėjams, kurių veiklai taikoma Paslaugų direktyva. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas leidžia specialų licencijavimo tvarkos reguliavimą ne tik įgyvendinant Paslaugų direktyvą kaip ES teisės aktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3 straipsnio 3 dalis), bet ir Lietuvos Respublikos teikėjų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.78 straipsnio 1 dalis), kurių atitinkamos teisės ir laisvės į Paslaugų direktyvos reguliavimo sritį nepatenka. Siekiant išvengti atvirkštinės Lietuvos Respublikos teikėjų diskriminacijos, Įstatymas turėtų būti taikomas tiek kitų valstybių narių, tiek Lietuvos Respublikos teikėjams. Paslaugų direktyva nustato, kad valstybių narių fiziniai asmenys ir asmenys, besinaudojantys atitinkamomis teisėmis, turės teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje licencijuojamoje srityje. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 15-344) 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba, o Paslaugų direktyvos 7 straipsnio 5 dalis ragina valstybes nares užtikrinti, kad kontaktiniai centrai Paslaugų direktyvoje nurodytą informaciją teiktų ir kitomis ES kalbomis. Siekiant užtikrinti sklandesnį vidaus rinkos veikimą ir palengvinti teikėjų įsisteigimą ir laisvą paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje, siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Daugumoje įstatymų, reglamentuojančių paslaugų teikimo veiklą, patenkančią į Paslaugų direktyvos taikymo sritį, nustatomi subjektai, turintys teisę kreiptis dėl licencijos išdavimo ar teisę užsiimti tam tikra veikla, neatitinka Paslaugų direktyvoje nustatytų reikalavimų. Pvz., nustatoma, kad tam tikra veikla gali užsiimti arba juridinis asmuo, arba užsienio valstybės juridinio asmens filialas (Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo (Žin., 1996, Nr. 46-1116; 2000, Nr. 89-2742) 101 straipsnio 1 dalis), arba privačias mokslinių tyrimų įstaigas gali steigti Lietuvos Respublikos bei užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, t. y. organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, steigti tyrimo įstaigų neturi teisės (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 7-191; 2002, Nr. 68-2758) 8 straipsnio 4 dalis). Pvz., Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638) 2 straipsnio 1 dalis muziejų apibrėžia taip: „juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė, viešoji įstaiga ar kitos teisinės formos juridinis asmuo, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, kurio svarbiausia veikla yra <...>“. Šis apibrėžimas neapima nei fizinių asmenų, nei užsienio valstybių ūkio subjektų filialų galimybės užsiimti į šio įstatymo reguliavimo sritį patenkančia veikla. Dažniausiai įstatymuose apsiribojama tokiomis ir panašiomis nuostatomis dėl licencijuojamos veiklos, o visą leidimų išdavimo tvarką pavedama nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba jos paskirtai institucijai. Taigi esamas teisinis paslaugų teikimo veiklos reguliavimas fragmentiškas, neišsamus, todėl siekiant tinkamai įgyvendinti Paslaugų direktyvos nuostatas būtina priimti Įstatymą, kuriame būtų nustatytas išsamus, nuoseklus ir aiškus (viename teisės akte įtvirtintas) paslaugų teikimo veiklos, patenkančios į Paslaugų direktyvos reguliavimo sritį, teisinis reguliavimas. Siekiant sklandžiau įgyvendinti Paslaugų direktyvą, o tiksliau – taikyti Įstatymą, siūloma pakeisti Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinius nurodymus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274, ir Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2003, Nr. 23-975).
IV. Užsienio valstybių teisėkūros apžvalga
11. Kitos valstybės narės šiuo metu taip pat rengia nacionalinius teisės aktus, įgyvendinančius Paslaugų direktyvą. Dauguma valstybių narių (pvz., Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Jungtinė Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Vengrijos Respublika) Paslaugų direktyvą nacionalinėje teisėje rengiasi įgyvendinti priimdamos atskirus „bendruosius“ įstatymus. Beje, būtent tokį Paslaugų direktyvos įgyvendinimo būdą siūlo ir Europos Komisija.
12. Rengiant šią koncepciją, išsamiau nagrinėta Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės patirtis, susijusi su Paslaugų direktyvos įgyvendinimu.
13. Ir Nyderlandų Karalystėje, ir Jungtinėje Karalystėje numatoma priimti atskirus „bendruosius“ įstatymus, perkeliančius pagrindines Paslaugų direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, taip pat įvertinti galiojančių nacionalinių teisės aktų nuostatas atitikties Paslaugų direktyvos reikalavimams požiūriu.
14. Nyderlandų Karalystės parengtu Paslaugų akto projektu siekiama perkelti didžiąją dalį Paslaugų direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę. Daugiausiai dėmesio skiriama administraciniam supaprastinimui (kontaktinio centro įsteigimui ir elektroninių procedūrų diegimui), valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimui ir paslaugų kokybei. Tokią pat išvadą galima daryti išanalizavus Jungtinės Karalystės verslo ir reguliavimo reformų departamento parengtą Konsultacinį dokumentą dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo Jungtinėje Karalystėje. Beje, Jungtinė Karalystė, naudodamasi tuo, kad įgyvendinant Paslaugų direktyvą būtina peržiūrėti daugelį nacionalinės teisės aktų, į šią peržiūrą įtraukė ir tas ūkinės veiklos sritis, kurioms Paslaugų direktyva netaikytina.
V. Tarptautinės teisės, ES teisės normų ir Principų analizė
16. Įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas yra pamatinės Europos Bendrijos ekonominės laisvės, kurių nuostatos įtvirtintos EB sutarties 43 straipsnyje (įsisteigimo laisvė) ir 49 straipsnyje (laisvė teikti paslaugas), egzistuojančios nuo Europos Bendrijos įsteigimo dienos. Iki Paslaugų direktyvos priėmimo pirmiau minėtų laisvių turinys buvo plėtojamas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje. Lietuvos Respublikai įstojus į ES, jos teritorijoje tiesiogiai veikia ir EB sutarties nuostatos, kurias detalizuoja ir plėtoja Paslaugų direktyva.
17. Paslaugų direktyva yra pagrindinė priemonė, kuria siekiama Lisabonos strategijoje užsibrėžtų tikslų, kadangi, nepaisydama Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikos, Europos Komisija atliko tyrimus ir padarė išvadą, kad įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas dar yra nemažai kliūčių.
18. Paslaugų direktyvos tikslas – siekti pažangos kuriant tikrą paslaugų vidaus rinką, užtikrinant, kad didžiausio ES ekonomikos sektoriaus teikiamomis galimybėmis galėtų pasinaudoti ir įmonės (ypač smulkiosios ir vidutinės), ir vartotojai. Skatinant iš tikrųjų integruotos paslaugų vidaus rinkos kūrimą, Paslaugų direktyva siekiama realizuoti dideles ES paslaugų sektoriaus galimybes skatinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas.
19. Europos Komisijos 2002 metų vidaus paslaugų rinkos padėties ataskaitoje įvardyta per 90 kliūčių, ribojančių konkurenciją ir lemiančių mažesnę pasirinkimo laisvę ir prastesnę paslaugų kokybę dažnai padidintomis kainomis, ir nurodytos svarbiausios kliūtys, trukdančios vidaus paslaugų rinkai veikti integruotai, sklandžiai ir bendrai:
19.1. teisinės kliūtys, pvz., sunkumai, susiję su asmenų įsisteigimo laisvės įgyvendinimu kitoje valstybėje narėje, su tuo susijusios kliūtys teikti, platinti, parduoti paslaugas, aspektai, kylantys pardavus paslaugas;
20. Paslaugų direktyvos įgyvendinimas turi padėti sumažinti arba visiškai pašalinti šios koncepcijos 19 punkte nurodytas teisines ir ne teisines kliūtis. Taip būtų užtikrinta, kad didės konkurencija ir užimtumas, gerės paslaugų kokybė.
21. Galima išskirti tokias pagrindines Paslaugų direktyvoje įtvirtintų nuostatų dėl valstybių narių tam tikrų pareigų turinio grupes:
21.1. bendrosios nuostatos (sąvokos, Paslaugų direktyvos taikymo sritis (Paslaugų direktyvos I skyrius);
21.3. nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas (įskaitant teikėjų pareigas, susijusias su paslaugų kokybe) ir įsisteigimo laisve (Paslaugų direktyvos III, IV ir V skyriai);
22. Paslaugų direktyva – bendrasis teisės aktas, apimantis daug ūkinės veiklos sričių. Vis dėlto kai kurios ūkinės veiklos sritys (pvz., finansinės paslaugos, elektroninių ryšių paslaugos, transporto paslaugos, sveikatos priežiūros paslaugos ir kita) Paslaugų direktyvos reguliavimo sričiai nepriklauso.
23. Paslaugų direktyvos II skyriuje įtvirtintos nuostatos skirtos procedūroms ir formalumams, susijusiems su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, valstybės narės viduje supaprastinti. Jos reikalauja įvertinti valstybėse narėse galiojančias procedūras, taikomas siekiant gauti teisę verstis paslaugų teikimo veikla, kuo labiau jas supaprastinti; įsteigti kontaktinius centrus, per kuriuos teikėjai galėtų atlikti visas procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu; užtikrinti, kad teikėjai visas procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, galėtų atlikti elektroninėmis priemonėmis.
24. Paslaugų direktyvos III, IV ir V skyriai įtvirtina nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą ir teikiamų paslaugų kokybę. Minėtuose Paslaugų direktyvos skyriuose įtvirtinti principai ir normos, nustatantys įsisteigimui taikomą leidimų išdavimo tvarką, procedūras ir sąlygas; reikalavimai, kuriuos draudžiama taikyti įsisteigimo arba paslaugų teikimo atveju, taip pat reikalavimai, pagal kuriuos privalo būti įvertinti nacionalinės teisės aktų reikalavimai, gavėjų teisės, su paslaugų kokybe susijusios teisės normos.
25. Paslaugų direktyvos VI skyrius nustato teisinius valstybių narių kompetentingų institucijų administracinio tarpusavio bendradarbiavimo principus, kuriais siekiama užtikrinti paslaugų teikėjų veiklos priežiūrą. Šiame skyriuje taip pat nustatytos kompetencijos sritys, priskirtinos paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybės narės ir valstybės narės, kurioje laikinai teikiamos paslaugos, kompetentingoms institucijoms. Taip pat nustatyti abipusės pagalbos teikimo principai ir įtvirtintas įpareigojimas valstybėms narėms įsteigti kontaktinius centrus ir prievolė teikti informaciją viena kitai ir Europos Komisijai elektroninėmis ryšio priemonėmis, t. y. keistis informacija ir teikti abipusę pagalbą per Vidaus rinkos informacinę sistemą.
VI. Pagrindinės nuostatos dėl visuomeninių santykių reguliavimo
26. Įstatymas sudarys teisines sąlygas valstybių narių teikėjams veiksmingai naudotis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, taip pat ūkinės paslaugų teikimo veiklos laisve ir kartu užtikrins Lietuvos Respublikos teikėjams teisę pasinaudoti atitinkamomis Įstatyme nustatytomis įsisteigimo laisvės įgyvendinimo priemonėmis. Įstatymas nebus taikomas Paslaugų direktyvos 2 straipsnyje nustatytoms veiklos rūšims, pvz., sveikatos priežiūros ir farmacijos, finansinėms, transporto, socialinėms ir kitoms paslaugoms, kaip nustatyta Paslaugų direktyvoje.
27. Įstatymu bus perkeltos Paslaugų direktyvoje nustatytos ir apibrėžtos imperatyvios normos, taisyklės, principai, kuriais vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėje bus nustatoma leidimų išdavimo tvarka, tokios tvarkos sąlygos ir leidimų išdavimo procedūros, bus nustatyti pagrindiniai leidimų išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo procedūrų reikalavimai, leidimų išdavimo terminai, jų skaičius, galiojimo apimtis, trukmė. Taip bus užtikrintas nediskriminavimo, būtinybės, proporcingumo, objektyvumo ir kitų principų įgyvendinimas.
28. Įstatyme bus įtvirtintos nuostatos, susijusios su Lietuvos Respublikoje neįsisteigusių teikėjų laisve laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, – nustatytas naujas teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje. Bus įtvirtinti principai ir teisės normos, taikytini tokių teikėjų veiklą reguliuojantiems reikalavimams, t. y. tokie reikalavimai privalės būti nediskriminuojantys, pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos tikslais ir proporcingi. Kitokie reikalavimai, taikomi teikėjams, siekiantiems laikinai vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, negalės būti taikomi. Bus įtvirtinti pagrindai, kuriais išimtiniais atvejais bus galima riboti laisvę teikti paslaugas, – atsakingos institucijos pagal kompetenciją turės teisę imtis laisvę teikti paslaugas ribojančių priemonių, susijusių su teikėjo teikiamų paslaugų saugumo užtikrinimu, tik esant Įstatyme nurodytiems pagrindams. Bus nustatytas reguliavimas, kuris skatins ir lengvins valstybių narių teikėjų laikiną paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje. Siekiant užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą, bus nustatyti reikalavimai, susiję su teikiamų paslaugų kokybe, taip pat informacija, kurią teikėjai privalės pateikti gavėjams, ir gavėjų teisė gauti tam tikrą informaciją apie teikėją Įstatyme nustatytoje institucijoje.
29. Įstatyme bus įtvirtintos nuostatos, skirtos administraciniam supaprastinimui, – sukurtas teisinis pagrindas diegti naujas elektronines procedūras, paprastinančias ir lengvinančias veiklą, priklausančias Paslaugų direktyvos taikymo sričiai, mažinančias veiklos suvaržymų ir apribojimų. Bus nustatytas kontaktinio centro, per kurį teikėjai (taip pat ir Lietuvos Respublikos teikėjai) galės atlikti visas procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, sukūrimo teisinis pagrindas, apibrėžtos kontaktinio centro funkcijos ir jo teikiama informacija teikėjams ir gavėjams. Bus sukurtas teisinis pagrindas diegti elektronines procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, t. y. nustatytos teikėjų ir gavėjų teisės visą Įstatyme nurodytą informaciją gauti ir elektroninėmis priemonėmis. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos bus įpareigotos įdiegti sąveikias elektronines priemones, siekdamos užtikrinti teikėjų ir gavėjų teisę visą Įstatyme nurodytą informaciją gauti elektroninėmis priemonėmis. Be to, Įstatyme bus įtvirtinta, kad teikėjams, bendraujantiems su kontaktiniu centru ir (arba) Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, privalės būti užtikrinta galimybė visas procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugų teikimo veiklos vykdymu, atlikti per atstumą ir (arba) elektroninėmis priemonėmis. Bus įtvirtintos nuostatos dėl kitų valstybių narių kompetentingų institucijų išduotų dokumentų priimtinumo ir išimtys, kai specialiosios nuostatos dėl dokumentų priimtinumo netaikomos. Įstatymu, įgyvendinančiu Paslaugų direktyvą, siekiama supaprastinti procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, ir sudaryti galimybes kitų valstybių narių teikėjams lengviau vykdyti paslaugų teikimo veiklą Lietuvos Respublikoje, drauge užtikrinti, kad nebus diskriminuojami Lietuvos Respublikos teikėjai.
30. Atskiras Įstatymo skyrius bus skirtas administraciniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ir kitų valstybių narių kompetentingų institucijų atliekant teikėjų veiklos priežiūrą reglamentuoti. Toks valstybių narių bendradarbiavimo sistemos sukūrimas ir veiklos įgyvendinimas – ES mastu Europos Komisijos koordinuojamas procesas, padėsiantis užtikrinti paprastesnį, greitesnį ir efektyvesnį valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą užtikrinant tinkamą teikėjų veiklą jų teritorijose. Bus nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos bendradarbiaus su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis tiek tiesiogiai, tiek per kontaktinį punktą. Bus įtvirtinti teisiniai administracinio bendradarbiavimo naudojantis Vidaus rinkos informacine sistema pagrindai. Bus apibrėžtos Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų teisės ir pareigos atliekant teikėjų veiklos priežiūrą, įtvirtinti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmo ir jų bendradarbiavimo su Europos Komisija teisinio mechanizmo pagrindai: apibrėžtos kontaktinio punkto ir kompetentingų institucijų funkcijos, informacijos teikimo (kontaktiniam punktui, Europos Komisijai ir kitoms kompetentingoms institucijoms), tam tikrų Paslaugų direktyvoje nustatytų veiksmų atlikimo sąlygos ir mechanizmas, taip pat teikėjų priežiūros mechanizmas ir valstybių narių abipusės pagalbos teikimo tvarka.
VII. Galimos numatomo teisinio reguliavimo pasekmės
31. Priėmus Įstatymą, būtų sudarytos sąlygos teikėjams paprasčiau ir greičiau pradėti ir vykdyti paslaugų teikimo veiklą. Įstatymo nuostatų pagrindu persvarsčius galiojančią leidimų išdavimo tvarką, sumažės teikėjų administracinė našta, pats reguliavimas taps paprastesnis ir skaidresnis, o tai prisidės prie korupcijos mažinimo.
32. Įstatymas skatins iniciatyvą ir verslumą, didins konkurenciją, prisidės prie investicinės aplinkos gerinimo. Elektroninių procedūrų diegimas leis supaprastinti ir pagreitinti procedūrų ir formalumų, susijusių su teisės teikti paslaugas įgijimu ir paslaugų teikimo veiklos vykdymu, atlikimą ir taip sumažinti teikėjų administracinę naštą. Valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo mechanizmo naudojant Vidaus rinkos informacinę sistemą sukūrimas leis užtikrinti veiksmingesnę teikėjų veiklos priežiūrą, o tai teigiamai veiks paslaugų kokybę.
VIII. Finansinis IR ekonominis pagrįstumas
33. Įstatymui įgyvendinti ketinama naudoti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas ir ES struktūrinių fondų paramą, visų pirma kontaktiniam centrui įsteigti ir elektroninėms procedūroms, skirtoms atlikti procedūroms ir formalumams, susijusiems su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, įdiegti. Atsižvelgiant į viešosios įstaigos Lietuvos ekonominės plėtros agentūros užsakymu atliktą studiją, kontaktiniam centrui įsteigti ir jo veiklai užtikrinti 2009 metais prireiks maždaug 2–2,5 mln. litų. 0,5 mln. litų numatyta skirti iš 2009 metų Specialiosios ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programos, o 1,5–2 mln. litų – iš ES struktūrinių fondų paramos. Valstybės ir savivaldybių tarnautojams mokyti naudotis Vidaus rinkos informacine sistema preliminariai reikėtų apie 30 tūkst. litų.
34. Ilgalaikėje perspektyvoje dėl geresnės teisinės ir administracinės aplinkos ūkinei veiklai tikėtina paslaugų verslo plėtra ir investicijų augimas. Įstatymui įsigaliojus ūkinės veiklos sąlygos taptų kur kas paprastesnės: valstybėse narėse įsisteigę ir (arba) teisėtai veikiantys teikėjai ir (arba) asmenys, kurie dar tik ketina įsisteigti ar teikti paslaugas Lietuvoje, kurių vykdomai veiklai būtų taikomas Įstatymas, galėtų lengviau ir greičiau įsisteigti Lietuvos Respublikoje arba jos teritorijoje laikinai teikti paslaugas, todėl ilgalaikėje perspektyvoje didėtų tokių teikėjų konkurencingumas, būtų skatinamas verslumas, tai lemtų ekonomikos augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o tai savo ruožtu prisidėtų prie Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimo.
IX. Numatoma įstatymo struktūra
35. Įstatymą sudarys šie skyriai: „I. Bendrosios nuostatos“, „II. Įsisteigimo laisvės įgyvendinimas“, „III. Laisvės teikti paslaugas įgyvendinimas“, „IV. Paslaugų kokybės užtikrinimas“, „V. Administracinis supaprastinimas“, „VI. Valstybių narių kompetentingų institucijų ir Europos Komisijos bendradarbiavimas“ ir „VII. Baigiamosios nuostatos“.
36. I skyriuje bus apibrėžta Įstatymo paskirtis, taikymo sritis, paaiškintos pagrindinės vartojamos sąvokos („teikėjas“, „gavėjas“, „reikalavimai“, „leidimų išdavimo tvarka“, „įsisteigimas“, „paslauga“, „svarbūs visuomenės interesai“ ir kitos), pagrindiniai Įstatymo taikymo principai bei normos, nustatančios, kurių teisės aktų nuostatos taikytinos Įstatymo ir kitų paslaugas reglamentuojančių teisės aktų kolizijos atveju.
37. II skyriuje bus įtvirtinti principai ir leidimų išdavimo tvarka, taikoma įsisteigimo atveju, taip pat nuostatos dėl leidimų išdavimo sąlygų, skaičiaus ir galiojimo trukmės, pagrindinės nuostatos dėl leidimų išdavimo procedūrų, kaip įtvirtinta Paslaugų direktyvoje. Bus nustatyta, kad II skyriaus nuostatos taikomos ir Lietuvos Respublikos teikėjams, siekiant išvengti griežtesnių nei kitų valstybių narių teikėjams sąlygų jiems taikymo.
38. III skyriuje bus įtvirtintos nuostatos, susijusios su laisvės teikti paslaugas palengvinimu. Bus nustatyti su laisve teikti paslaugas susiję principai, taip pat teisės normos, reglamentuojančios, kokie teikėjų veiklos reikalavimai gali būti nustatomi teisės aktuose, taip pat nustatyti išimtiniai atvejai, kai galima taikyti teikėjų veiklos ribojimus. Bus nustatytos ir gavėjų teisės, įtvirtintos Paslaugų direktyvoje.
39. IV skyriuje bus reglamentuota paslaugų kokybė, nustatyta informacijos, kurią gavėjams privalo teikti teikėjai (taip pat ir Lietuvos Respublikos), apimtis ir teikimo būdai, taip pat įtvirtintos nuostatos dėl ginčų tarp teikėjų ir gavėjų sprendimo.
40. V skyriuje bus įtvirtintos nuostatos, susijusios su administraciniu supaprastinimu. Bus numatyta sukurti kontaktinį centrą, nustatytos šio centro funkcijos, taip pat numatyta diegti elektronines procedūras ir užtikrinta, kad teikėjai (taip pat ir Lietuvos Respublikos teikėjai) procedūras ir formalumus, susijusius su teisės teikti paslaugas įgijimu arba paslaugos teikimo veiklos vykdymu, galėtų atlikti elektroninėmis priemonėmis. Bus nustatytos kitų valstybių narių kompetentingų institucijų išduotų dokumentų priimtinumo sąlygos.
41. VI skyrius reglamentuos Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų bendradarbiavimą su kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis ir Europos Komisija, atliekant teikėjų veiklos priežiūrą. Bus nustatytos Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų bendradarbiavimo tiek su teikėjų įsisteigimo valstybių narių, tiek su valstybių narių, kuriose teikėjas laikinai teikia paslaugas, kompetentingomis institucijomis, teisės ir pareigos, abipusės pagalbos procedūra, teisinis Vidaus rinkos informacinės sistemos naudojimo pagrindas.
X. Numatomi pakeisti ar panaikinti teisės aktai
43. Priimant Įstatymą, reikės pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Priėmus Įstatymą, reikės pakeisti Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinius nurodymus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274, ir Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276.