LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1993 M. BALANDŽIO 15 D. NUTARIMO „DĖL VILNIAUS MIESTO TARYBOS PALEIDIMO IR KAI KURIŲ PRIEMONIŲ TVARKAI SAVIVALDYBĖSE PAGERINTI“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1993 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovui Petrui Algirdui Miškiniui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Juozui Bernatoniui ir Nijolei Šidagienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi viešame Teismo posėdyje išnagrinėjo bylą Nr. 2 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1993 m. balandžio 15 d. nutarimas „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo Savivaldybių komiteto siūlymus, 1993 m. vasario 3 d. nutarimu „Dėl komisijos padėčiai Vilniaus miesto taryboje bei valdyboje išnagrinėti“ sudarė komisiją ir įpareigojo ją iki 1993 m. kovo 31 d. pateikti išvadas Seimui. Komisija savo išvadose pateikė Seimui du alternatyvius sprendimus:
1. Nesiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui paleisti Vilniaus miesto tarybą ir spręsti klausimą dėl kaltų pareigūnų atleidimo iš darbo.
2. Imtis priemonių, kad Vilniaus miesto taryba būtų paleista.
Seimo Savivaldybių komitetas 1993 m. kovo 22 d. posėdyje apsvarstė komisijos išvadas, joms pritarė ir kreipėsi į Seimą, kad būtų pakeistas komisijos statusas, suteikiant jai teisę siūlyti Seimui paleisti Vilniaus miesto tarybą.
Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 28 straipsniu bei įstatymu „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“ ir remdamasis Komisijos padėčiai Vilniaus miesto taryboje bei valdyboje išnagrinėti išvadomis, 1993 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“. Seimas nutarė:
1. Paleisti Vilniaus miesto tarybą ir iki naujos Vilniaus miesto tarybos suformavimo miesto teritorijoje įvesti tiesioginį valdymą.
Tiesioginio valdymo laikotarpiu Vilniaus miesto teritorijoje sustabdyti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo galiojimą.
2. Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 7 punktą atleisti iš einamų pareigų Vilniaus miesto tarybos pirmininką Valentiną Šapalą, pirmininko pavaduotoją Alvydą Karalių, miesto merą Vytautą Jasulaitį bei mero pavaduotoją Vidutį Kamaitį.
3. Pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
1) nedelsiant skirti Vyriausybės įgaliotinį Vilniaus miestui ir išspręsti materialinių vertybių, dokumentų perdavimo jam klausimus;
5. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Savivaldybių komitetą iki 1993 m. gegužės 15 d. parengti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų ir Lietuvos Respublikos rinkimų į vietos savivaldybių tarybas įstatymų pataisas, o Vyriausiąją rinkimų komisiją – pataisyto Lietuvos Respublikos rinkimų į vietos savivaldybių tarybas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais organizuoti rinkimus į Vilniaus miesto tarybą.
6. Perduoti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui komisijos padėčiai Vilniaus miesto taryboje bei valdyboje išnagrinėti surinktą medžiagą.
(Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žinios, 1993, Nr. 13-314)
Pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 15 d. nutarimas „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Prašymas grindžiamas tokiais teisiniais motyvais:
1. Seimo nutarimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio antrąją dalį, nes už šį nutarimą nebalsavo dauguma dalyvavusių posėdyje Seimo narių.
2. Nutarimas pagal savo turinį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 4 dalies nuostatai, kurioje nenumatytas savivaldybės tarybos paleidimas. Tiesioginio valdymo įvedimo pagrindams ir tvarkai reglamentuoti Seimas turėtų priimti įstatymą arba suderinti su Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992 gruodžio 27 d. priimtą įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“. Šis įstatymas buvo priimtas tuo metu, kai Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.
3. Seimas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 28 straipsniu, nes komisijos išvadose nebuvo konstatuota, kokie savivaldybės organų veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nebuvo kompetentingų valstybinių organų reikalavimų miesto tarybai nutraukti neteisėtus veiksmus.
Suinteresuoto asmens atstovai, laikydami, kad Seimo nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Teismui paaiškino:
1. Seimas, priimdamas nutarimą, rėmėsi Laikinuoju Seimo statutu, kuris reglamentuoja įstatymų ir kitų Seimo aktų priėmimo tvarką. Pagal jo nuostatas dalyvavusių posėdyje Seimo narių skaičius nustatomas registravimu prieš balsavimą. Priimant nutarimo 1 punktą buvo užsiregistravę 105 Seimo nariai, iš kurių 53 balsavo už jį, todėl šis punktas buvo priimtas nepažeidžiant Seime nustatytos procedūros. Seimo nariai, teigiantys, kad buvo akivaizdžiai pažeistas Laikinasis Seimo statutas, nepasinaudojo Statuto 98 straipsnyje nustatyta tvarka reikalauti, jog klausimas toliau būtų svarstomas po ne ilgesnės kaip savaitės pertraukos.
2. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ko kita. Remiantis šiuo straipsniu darytina išvada, kad galioja Vietos savivaldos pagrindų įstatymas ir, atskirai imant, jo 28 straipsnis, taip pat ir įstatymas „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“. Šiuose įstatymuose nustatyta, kad tiesioginio valdymo įvedimas siejamas su savivaldybės tarybos paleidimu. Tačiau pareiškėjas nesikreipia įstatymo nustatyta tvarka dėl šių įstatymų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 28 straipsnyje nustatyti trys savarankiški savivaldybės tarybos paleidimo teisiniai pagrindai. Kiekvienas iš jų, atskirai paėmus, gali būti pagrindu paleisti savivaldybės tarybą. Komisijos išvadose, taip pat neatskiriamuose nuo jų prieduose (pažymose) yra pakankamai duomenų, kad Vilniaus miesto valdyba ir kiti valdymo organai sistemingai ir šiurkščiai pažeidinėja įstatymus, nepaisydami valstybinių organų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus. Vilniaus miesto taryba nesiėmė veiksmų užtikrinti jai pavaldžių organų veiklos kontrolės.
Konstitucinis teismas
konstatuoja:
1. Dėl 1993 m. balandžio 15 d. Seimo nutarimo „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ priėmimo tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio pirmosios dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas nagrinėja teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik pagal Konstitucijoje nustatytą akto priėmimo tvarką.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnis nustato principines įstatymų priėmimo taisykles. Šio straipsnio antroji dalis įtvirtina nuostatą, kad įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje atskirai nustatytos konstitucinių įstatymų priėmimo bei Konstitucijos keitimo ar papildymo kvalifikuota balsų dauguma taisyklės. Kitų principinių nuostatų dėl įstatymų ar kitokių Seimo teisės aktų priėmimo Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato. Priimant ginčijamą Seimo nutarimą turėjo būti laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio antrojoje dalyje nustatytos bendros taisyklės.
Konkrečias įstatymų priėmimo procedūras Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia nustatyti įstatymu pačiam Seimui. Dabartiniu metu šios procedūros įtvirtintos Laikinajame Seimo statute. Dalyvaujančių posėdyje Seimo narių skaičius nustatomas kiekvieno posėdžio pradžioje, atliekant jų registraciją, o posėdžio pirmininko nurodymu – ir posėdžio metu.
Įvertinęs įrodymus, Teismas daro išvadą, kad Seimo narių registracija buvo atlikta prieš pat balsuojant dėl ginčijamo nutarimo 1 punkto. Pagal balsavimo rezultatus Seimo nutarimo „ Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ 1 punktas buvo priimtas dalyvavusių posėdyje Seimo narių balsų dauguma.
2. Dėl 1993 m. balandžio 15 d. Seimo nutarimo „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsniui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 152 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris buvo priimtas referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Pagal šio įstatymo 3 straipsnį įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų valstybinės ir valdžios institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ko kita. Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio ketvirtąja dalimi Seimui suteikta teisė laikinai įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kuri šiuo metu reglamentuojama Lietuvos Respublikos 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu ir Lietuvos Respublikos 1990 m. gruodžio 27 d. įstatymu „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“ 2 straipsnyje nustatyta, kad tiesioginis valdymas įvedamas paleidus atitinkamos teritorijos savivaldybės tarybą, atleidus iš pareigų tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą.
Lietuvos Respublikos Seimas turi teisę taikyti šiuos įstatymus, spręsti savivaldybės tarybos paleidimo klausimą laikinai įvedus tiesioginį valdymą ir sustabdžius vietos savivaldos įstatymų galiojimą atitinkamoje teritorijoje. Ši tvarka gali būti pakeista nauju įstatymu.
Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas nutarimą „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 28 straipsniu, kuriame nustatyti šie tarybos paleidimo atvejai ir tvarka: kai savivaldybės organai vykdo veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kai savivaldybės organai šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus arba piliečių konstitucines teises, nepaisydami kompetentingų Lietuvos Respublikos valstybinių organų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus. Savivaldybės taryba paleidžiama motyvuotu Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu, kuris priimamas remiantis specialiai sudarytos komisijos išvada.
Komisija padėčiai Vilniaus miesto taryboje bei valdyboje išnagrinėti savo išvadose ir pasiūlymuose Seimui konstatavo, kad Vilniaus miesto taryba nesprendžia miesto ūkio ir infrastruktūros strateginių klausimų, neefektyviai vadovauja sudarytos valdybos veiklai, neturi miesto teritorinio valdymo koncepcijos, dėl ko sumenkintas seniūnijų darbas, nekontroliuoja privatizavimo eigos, sistemingai pažeidinėjami Vyriausybės nutarimai dėl negyvenamų patalpų nuomos, išnuomuojami žemės sklypai ne konkurso tvarka. Atskiri pareigūnai, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, neteisėtai gavo arba pakeitė butus. Išvadose ir pasiūlymuose nurodoma, kad Vilniaus miesto taryba ir valdyba savo darbe padarė finansinės drausmės pažeidimų nustatant gyvenamųjų patalpų eksploatacijos tarifus, neužtikrino šilto vandens tiekimo gyventojams pagal nustatytus grafikus, bei padarė kitus pažeidimus, kurie užfiksuoti pažymose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8.
Tačiau Komisija, išvardindama šiuos pažeidimus, nekvalifikavo jų pagal vietos savivaldos pagrindų įstatymo 28 straipsnio pirmosios dalies nuostatų turinį, nesuformulavo išvados dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo, pateikdama Seimui tik alternatyvius sprendimus.
Lietuvos Respublikos Seimas nutarime „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ nepasirėmė teisiniais motyvais, tai yra nutarime nenurodė, kurie Vilniaus miesto tarybos ir savivaldybės sprendimai ir potvarkiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie iš jų šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir piliečių konstitucines teises.
Seimas, priimdamas nemotyvuotą nutarimą, pažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo antrosios dalies nuostatą, kurios pagrindu yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 15 d. nutarimas „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys