Administracinė byla Nr. I662-9/2012
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00323-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės,
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovei Danguolei Milkevičiūtei ir atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Gintarei Vizbaraitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 46 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48, 52 ir 53 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 ir 9 straipsniams.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių šeimos klinika“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių šeimos klinika“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui dėl akto panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi nutarė pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 46 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, NDNT) pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48, 52 ir 53 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 8 ir 9 straipsniams.
Teismas pažymėjo, jog byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus 2010 m. balandžio 15 d. akto Nr. (9.20)N80-55, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (11.3) I-3268 palikto galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodytu aktu, be kita ko, konstatuota, jog buvo pažeista Taisyklių 46 punkto nuostata ir dėl šio pažeidimo VSDF biudžetui padaryta žala. Pareiškėja individualioje byloje nesutikimą su minėtu skundžiamu sprendimu grindė tuo, jog Taisyklių 46 punktas nebuvo pažeistas. Taigi individualioje byloje ginčas kilęs dėl Taisyklių 46 punkto nuostatos aiškinimo ir taikymo.
Teismas nurodė, jog Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad asmeniui NDNT nustačius darbingumo lygį, pažymėjimas užbaigiamas šių Taisyklių 100 punkte nustatyta tvarka; naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, susirgus kita liga ar susižalojus, pažymėjimas gali būti išduodamas dar nepradėjus dirbti, o dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms – tik po 1 darbo dienos. Taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą, asmeniui, kuriam NDNT nustatė darbingumo lygį ir dėl to užbaigė nedarbingumo pažymėjimą, naujas nedarbingumo pažymėjimas dėl tos pačios ligos, jai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos. Teismo nuomone, šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojančio pobūdžio, kadangi asmeniui, kuriam buvo nustatytas darbingumo lygis ir užbaigtas nedarbingumo pažymėjimas, po to, nors ir nepraėjus vienai darbo dienai (asmeniui vieną dieną nedirbus), paūmėja liga ar kyla jos komplikacijos, dėl ko asmuo objektyviai negali dirbti – Taisyklių 46 punkto nuostata neleidžia išduoti nedarbingumo pažymėjimo, kuris pagal Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punktą pateisina neatvykimą į darbą ir yra pagrindas skirti ligos socialinio draudimo pašalpą, taip pat yra pagrindas pratęsti nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 52 straipsnis nustato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretizuoti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje. Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.).
Teismas nurodė, jog asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kurio 8 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (1 p.) ir prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse (2 p.). Pagal Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, o pagal šio straipsnio 6 dalį, pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokėjimo trukmė nustatyta Įstatymo 9 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose nurodytais atvejais, ligos pašalpą 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas moka darbdavys, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje; ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo 3 nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos; tuo atveju, kai asmenims NDNT nustato profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, ligos pašalpa mokama iki pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo manymu, atsižvelgiant į šias Įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog Įstatyme nustatytais atvejais turintiems teisę gauti ligos pašalpą apdraustiesiems asmenims ligos pašalpa mokama nuo pirmosios nedarbingumo dienos iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos, o pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles. Taigi nedarbingumo pažymėjimo išdavimo ribojimu iš esmės yra ribojama ir pati teisė gauti pašalpą, nors, kaip minėta, teisiniai santykiai, susiję su teisės į socialinę paramą, inter alia ir teisės gauti ligos pašalpą, ribojimu, gali būti reguliuojami tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Taigi teismui kilo abejonės, ar sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro priimtu poįstatyminiu teisės aktu nėra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo įsiterpiama į įstatymų leidėjo įgaliojimų sritį, taip pažeidžiant Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą ir Įstatymo 8 ir 9 straipsnius, įtvirtinančius teisės gauti ligos pašalpą pagrindus bei šios pašalpos mokėjimo trukmę.
Taip pat teismas pažymėjo, jog nedarbingumo pažymėjimas, kaip matyti iš Taisyklių 2 punkto, yra ir dokumentas, kuris pateisina neatvykimą į darbą. Taisyklių 46 punktu nustačius, jog asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, jai paūmėjus ar esant komplikacijoms, naujas nedarbingumo pažymėjimas išduodamas tik po vienos darbo dienos, t. y. negali būti išduodamas pirmąją darbo dieną, sudaroma situacija, kai asmuo, kuris objektyviai, dėl paūmėjusios ligos ar ligos komplikacijų negali atvykti į darbą ir dirbti, tokio atvykimo negali pateisinti teisės aktų nustatytu dokumentu. Tad, teismo manymu, nustatytu teisiniu reguliavimu gali būti sudaromos prielaidos situacijai, kai asmuo, net jei jis objektyviai dėl ligos paūmėjimo ar komplikacijų negali dirbti, siekdamas išvengti neigiamų darbo teisėje numatytų neatvykimo į darbą pasekmių, nepaisant savo sveikatos būklės būtų priverstas vieną darbo dieną dirbti, kad minėta Taisyklių 46 punkte nustatyta sąlyga naujam nedarbingumo pažymėjimui gauti būtų įvykdyta. Todėl teisėjų kolegijai kilo abejonės, ar nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, bei Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
II.
Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gauti atsakovų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) atsiliepimai.
Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu prašo Taisyklių 46 punktą ginčijama apimtimi pripažinti teisėtu ir neprieštaraujančiu Konstitucijos 48, 52 ir 53 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 ir 9 straipsniams. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais;
1. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas yra specialusis įstatymas, kurio paskirtis – nustatyti asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. Įstatymo 8 straipsnyje nurodyti asmenys, turintys teisę gauti ligos pašalpą, šios teisės įgijimo pagrindai bei jos įgyvendinimo tvarka, o 9 straipsnyje reglamentuojama ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos ar traumos mokėjimo trukmė. Įstatymų leidėjas Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje imperatyviai pasisakė, jog ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, o pagal šio straipsnio 6 dalį pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas taisykles.
2. Ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos ar traumos mokėjimo trukmė nustatyta Įstatymo 9 straipsnyje, kur numatyta, kad ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo 3 nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Atsižvelgiant į šias dvi nedarbingumo užbaigimo galimybes, Taisyklėse yra atskirai reglamentuojama nedarbingumo pažymėjimų užbaigimo tvarka, kai asmeniui nustatomas darbingumo lygis. Kaip nurodyta Taisyklių 41 punkte, į NDNT darbingumo lygiui nustatyti siunčiami darbingo amžiaus asmenys, kurių darbingumas yra sutrikęs ir panaudotos visos galimos medicininės priemonės, o jų sveikatos būklė atitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijus. Asmeniui nustačius darbingumo lygį, pažymėjimas užbaigiamas jame nurodant dieną, kurią buvo priimtas NDNT sprendimas. Kaip nurodoma Taisyklių 102 punkte, nedarbingumo pažymėjimo eilutėje „Nedarbingumo pažymėjimas užbaigtas“ nurodoma diena, iki kurios asmuo buvo pripažintas nedarbingu (imtinai). Šio dokumento išdavimas asmeniui gali sukelti įvairių teisinių pasekmių – jau kitą dieną asmuo gali prarasti teisę į ligos pašalpą, NDNT Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustačius tokiam asmeniui darbingumo lygį, t. y. pripažinus jį nedarbingu ar iš dalies darbingu, asmuo gali įgyti teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą. Be to, toks asmuo pagal Darbo kodekso 136 straipsnį gali būti atleidžiamas iš darbo be įspėjimo ir prarasti darbo pajamas, todėl itin svarbu tinkamai įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. svarbu išsiaiškinti, ar asmuo teisę į ligos pašalpą įgijo darbo laikotarpiu, ar jis po darbingumo lygio nustatymo dirbo.
3. Atsakovo nuomone, įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad Taisyklės parengtos remiantis ne tik Įstatymo, bet ir kitų įstatymų – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo – nuostatomis, Taisykles patvirtinę subjektai turėjo reglamentuoti nedarbingumo pažymėjimų išdavimą ir esant nenumatytoms aplinkybėms. Toks reglamentavimas buvo įtvirtintas Taisyklių 46 punkte, kur numatyta, kad NDNT nustačius darbingumo lygį asmeniui, pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu, naujas pirmasis nedarbingumo pažymėjimas dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, skirtingai nei susirgus kita liga ar susižalojus, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos. Tokiu ginčijamu reguliavimu, atsakovo nuomone, išvengiama situacijos, kai asmeniui dėl tam tikros ligos (sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį ir asmeniui įgijus teisę gauti netekto darbingumo pensiją, tą pačią dieną dėl tos pačios ligos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, kurio pagrindu mokama ligos pašalpa. Todėl Taisykles patvirtinę subjektai neviršijo savo įgaliojimų ir kompetencijos sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo reglamentavimo srityse, o ginčijama nuostata negali būti laikoma neatitinkančia Įstatymo 8 ir 9 straipsnių, taip pat dėl tų pačių teisinių argumentų neprieštarauja ir Konstitucijos 48, 52 ir 53 straipsnių nuostatoms.
4. Asmenims pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ligos pašalpa mokama iki darbingumo lygio nustatymo dienos. NDNT Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustačius asmeniui darbingumo lygį, t. y. pripažinus jį nedarbingu ar iš dalies darbingu, toks asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, taigi esamas teisinis reguliavimas užtikrina asmens socialinę apsaugą nedarbo atveju – jis turi teisę gauti arba ligos pašalpą, arba netekto darbingumo pensiją.
Atsakovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu prašo ginčijamą teisinį reguliavimą pripažinti teisėtu. Atsiliepimas grindžiamas teisiniais argumentais, iš esmės analogiškais atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos argumentams. Papildomai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija akcentavo:
1. Taisyklių 46 punkte nurodyta sąlyga, kad naujasis pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos, įtvirtinta atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ligos pašalpa mokama iki darbingumo lygio nustatymo dienos. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai nustačius tokiam asmeniui darbingumo lygį, t. y. pripažinus jį nedarbingu ar iš dalies darbingu, toks asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, be to, jis gali būti atleidžiamas iš darbo ir prarasti darbo pajamas. Todėl siekiant tinkamai įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. išsiaiškinti, ar asmuo susirgo darbo laikotarpiu (t. y. ar jis po darbingumo lygio nustatymo dirbo), Taisyklėse nustatyta sąlyga, kad pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu asmeniui naujas pirmasis nedarbingumo pažymėjimas dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos. Atsakovo nuomone, priešinga situacija prieštarautų ir protingumo bei teisingumo principams, kadangi asmeniui dėl tam tikros ligos (sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį (pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, darbingumo lygis nustatomas įvertinus ir asmens sveikatos būklę) ir įgijus teisę gauti netekto darbingumo pensiją, tą pačią dieną dėl tos pačios ligos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, kurio pagrindu mokama ligos pašalpa. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog apdraustiems asmenims, gaunantiems valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, remiantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nustatytos specialios ligos pašalpos mokėjimo sąlygos – jeigu yra nustatyti šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti atvejai, ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.
2. Nedarbingumo pažymėjimas nėra vienintelis dokumentas, pateisinantis darbuotojo neatvykimą į darbą. Darbo kodeksas, reguliuojantis darbo santykius, nenustato dokumentų sąrašo, kurie galėtų pateisinti neatvykimą į darbą. O nedarbingumo pažymėjimas, remiantis Taisyklių 2 punktu, yra dokumentas, pateisinantis neatvykimą į darbą, tačiau pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, jis taip pat yra pagrindas skirti ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpą. Remiantis Taisyklių 111 punktu, asmenims, neturintiems teisės gauti ligos ar motinystės socialinio draudimo pašalpos, išduodama medicininė pažyma, kurioje nurodoma jos išdavimo ir užbaigimo data. Tokią pažymą gydytojas gali išduoti ir tęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, o jos išdavimas ir tęsimas pagrindžiamas įrašais medicininiuose dokumentuose. Ši pažyma taip pat pateisina neatvykimą į darbą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Norminėje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 46 punkto tam tikra apimtimi atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48, 52 ir 53 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 ir 9 straipsniams.
Taisyklių 46 punktas nustatė:
„Asmeniui NDNT nustačius darbingumo lygį, pažymėjimas užbaigiamas šių Taisyklių 100 punkte nustatyta tvarka. Naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, susirgus kita liga ar susižalojus, pažymėjimas gali būti išduodamas dar nepradėjus dirbti, o dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms – tik po 1 darbo dienos.“
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutarties, abejonės teismui kilo dėl Taisyklių 46 punkto ta apimtimi, kuria numatyta, jog naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos. Taigi norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys dėl ginčijamo Taisyklių 46 punkto nurodyta apimtimi teisėtumo.
Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-653/A1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 „Dėl Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, šių pažymėjimų blankų, taip pat sunkių ligų, kuriomis sergantiems vaikams iki 18 metų stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje slaugyti išduodamas pažymėjimas ne ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, sąrašo bei ligų ir būklių, dėl kurių suteikiamos papildomos 14 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogos, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. V-533/A1-189, inter alia juo patvirtintos Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės, buvo pakeistas. Taigi pareiškėjo ginčijamas norminis administracinis aktas yra pakeistas. Tačiau nepaisant to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama norminė administracinė byla yra pagal teismo, kuriam kilo abejonės dėl individualioje administracinėje byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo, prašymą, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo išnagrinėti šį prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-1/2009).
IV.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis nustato, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, ne kartą yra pažymėjęs, jog šiomis nuostatomis yra išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d, 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Kita vertus, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. <...> Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Konstitucijos 52 straipsnis aiškintinas atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., nutarimas). Konstitucinio teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). <...> Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimai įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti ši Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. <...> Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).
V.
Asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. Šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kada ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims – inter alia apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus (Įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (1 punktas), prieš laikino nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse (2 punktas). Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (t. y. asmenis, gaunančius pajamas pagal autorines sutartis), o pagal šio straipsnio 6 dalį, pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles.
Taigi iš nurodyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo darytina išvada, jog teisę gauti ligos pašalpą turi apdraustieji, turintys Įstatyme nurodytą darbo stažą, jei jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamas ir jeigu teisė gauti pašalpą atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį bei atleidimo iš darbo dieną. Pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, kurio išdavimo tvarką nustatyti Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi įgalioti sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrai. Tad pažymėtina, jog būtent nurodytus Įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje atsakovams pavestus įgaliojimus realizuojant buvo priimtos ginčijamos tam tikra apimtimi Taisyklės. Kartu nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu darytina išvada, jog nedarbingumo pažymėjimas – tai dokumentas, kurio pagrindu yra skiriama ligos pašalpa, dėl ko konstatuotina, jog poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su nedarbingumo pažymėjimų išdavimu, yra neabejotinai susijęs su asmenų teisės į socialinę paramą ligos (nedarbingumo) atveju įgyvendinimu, o nustatant tam tikrus ribojimus ar draudimus išduoti nedarbingumo pažymėjimus, kartu gali būti ribojama ir asmens teisė į socialinę paramą (teisė į ligos pašalpą).
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutarties, kuria buvo inicijuotas Taisyklių 46 punkto ginčijama apimtimi teisėtumo tyrimas, motyvų, Taisyklių 46 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis, jog asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, naujas pirmasis pažymėjimas dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos, vertinamas kaip ribojančio pobūdžio. Tačiau, pasak pareiškėjo, teisiniai santykiai, susiję su teisės į socialinę paramą, inter alia ir teisės gauti ligos pašalpą, ribojimu gali būti nustatyti tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Atsakovai, atsiliepime nesutikdami su nurodytais pareiškėjo argumentais, iš esmės pažymėjo, jog ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, o pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Taigi, pasak atsakovų, ginčijama nuostata įtvirtinta siekiant tinkamai įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. išsiaiškinti, ar asmuo susirgo darbo laikotarpiu (t. y. ar jis po darbingumo lygio nustatymo dirbo). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pirmiausia būtina įvertinti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas gali būti kildinamas iš Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies bei 9 straipsnio 1 dalies.
Kaip minėta, Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, jog ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ši nuostata gali būti aiškinama kaip nustatanti, jog ligos pašalpa gali būti skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado faktinio darbo laikotarpiu, kaip matyti iš atsakovų argumentų – ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymą atsakovai grindė būtinumu įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. išsiaiškinti, ar asmuo susirgo darbo laikotarpiu (t. y. ar asmuo po darbingumo lygio nustatymo dirbo). Atsakovai jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį šios Įstatymo nuostatos aiškinimą, nepateikė. Juolab jog tokio atsakovų pateikto Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies aiškinimo neatitinka ir to paties Taisyklių 46 punkto nuostata, jog naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu, jam susirgus kita liga ar susižalojus, gali būti išduodamas dar nepradėjus dirbti. Pažymėtina, jog ginčijamu Taisyklių 46 punktu buvo kitaip sureguliuoti teisiniai santykiai dėl naujo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tuo atveju, kai asmuo, pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, susirgo kita liga ar susižalojo, ir tuo atveju, kai asmeniui paūmėja ta pati liga ar yra jos komplikacijų, tačiau jokių pagrįstų teisinių argumentų dėl tokio skirtingo šių situacijų teisinio reguliavimo atsakovai nepateikė. Nagrinėjamu atveju nurodytas skirtingas teisinis reguliavimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neišplaukia ir iš Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Įstatymo 9 straipsnio, nustatančio ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokėjimo trukmę, 1 dalis, be kita ko, numato, jog ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo 3 nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Kaip nurodo atsakovai, būtent atsižvelgiant į tai, jog pagal Įstatymą ligos pašalpos mokėjimo pabaiga apibrėžta dviem pagrindais – iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos – nulėmė, jog Taisyklėse atskirai reglamentuojamas nedarbingumo pažymėjimo užbaigimas, kai asmeniui dėl ligos yra nustatomas darbingumo lygis. Pagal Taisyklių 46 punktą tais atvejais, kai asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustato darbingumo lygį, pažymėjimas užbaigiamas šių Taisyklių 100 punkto nustatyta tvarka („Asmeniui NDNT nustačius darbingumo lygį, užbaigiant pažymėjimą eilutėje „Nedarbingumo pažymėjimas užbaigtas“ nurodoma diena, kurią NDNT priėmė sprendimą“). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šia nuostata yra įgyvendinamas (detalizuojamas) Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokama inter alia iki darbingumo lygio nustatymo dienos. Savo ruožtu ginčijama Taisyklių 46 punkto nuostata reguliuoja teisinius santykius dėl naujo pirmojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo – t. y. reguliuoja galimas situacijas, kai asmeniui dėl tam tikros ligos (jo sveikatos būklės) teisės aktų nustatyta tvarka nustačius darbingumo lygį ir, atitinkamai, užbaigus nedarbingumo pažymėjimą, jau kitą darbo dieną, asmeniui nedirbus vienos darbo dienos, ta pati liga paūmėja ar kyla jos komplikacijų. Taigi ginčijama Taisyklių 46 punkto nuostata reguliuoja kitus teisinius santykius, nei teisiniai santykiai, reguliuojami minėtoje Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, atitinkamai ginčijamas teisinis reguliavimas negali būti grindžiamas ir Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi.
Atsakovai taip pat nurodo, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo siekiama išvengti situacijos, kai asmeniui dėl tam tikros ligos (sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį ir įgijus teisę gauti netekto darbingumo pensiją, tą pačią dieną dėl tos pačios ligos sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, kurio pagrindu mokama ligos pašalpa. Tačiau atsakovų teiginius, jog nurodyta situacija negalima, paneigia ir Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, nustatanti specialų ligos pašalpų mokėjimo teisinį reguliavimą tais atvejais, kai apdraustieji asmenys turi teisę į valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją – apdraustiesiems asmenims, gaunantiems valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, ligos pašalpa šio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytais atvejais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir mokama ne ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų per kalendorinius metus.
Pažymėtina, jog nors atsakovai, siekdami pagrįsti savo poziciją dėl ginčijamos Taisyklių 46 punkto nuostatos teisėtumo, nurodė, kad Taisyklės buvo priimtos remiantis ne tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, tačiau ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymu bei kitais teisės aktais, tačiau jokių konkrečių šių teisės aktų nuostatų, iš kurių eksplicitiškai ar implicitiškai galėtų būti kildinamas ginčijamas poįstatyminiu teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, nenurodė.
VI.
Kaip minėta, socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu, ir jokiais atvejais poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, riboti šios teisės apimties. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tam tikrus reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.
Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrams buvo suteikti įgaliojimai patvirtinti Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles, t. y. atsakovams buvo pavesti įgaliojimai nustatyti tam tikras procesinio (procedūrinio) pobūdžio nuostatas. Tačiau atsižvelgdama į minėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog Taisyklių 46 punkte ginčijama apimtimi buvo įtvirtinta bendro pobūdžio norma, nekylanti iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, inter alia jo 8 straipsnio, nustatančio teisę gauti ligos pašalpą, bei 9 straipsnio, nustatančio ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokėjimo trukmę. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas negrindžiamas įstatymu, nors tokio pobūdžio nuostata, t. y. susijusi su teisės į ligos pašalpą ribojimu, reikalauja įstatyminio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 46 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam inter alia reikalavimus teisėkūros subjektui leisti teisės aktus neviršijant savo įgaliojimų bei paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 ir 9 straipsniams.
Pripažinus ginčijamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 ir 9 straipsniams, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra būtina tirti ginčijamo teisės akto atitikties kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 48 ir 53 straipsniams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Nedarbingumo pažymėjimų ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 46 punktas ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad naujas pirmasis pažymėjimas asmeniui, kuris Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsniui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.
| Teisėjai |
Audrius Bakaveckas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys Dalia Višinskienė |