LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS EUROPOS EKONOMINĖS KOMISIJOS KONVENCIJOS DĖL TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ, VISUOMENĖS DALYVAVIMO PRIIMANT SPRENDIMUS IR TEISĖS KREIPTIS Į TEISMUS APLINKOS KLAUSIMAIS (ORHUSO KONVENCIJOS) IR EUROPOS BENDRIJOS VARDU JĄ PATVIRTINANČIŲ REGLAMENTŲ ĮGYVENDINIMO LIETUVOJE
2008 m. gegužės 23 d. Nr. S-8(136)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija, susipažinusi su darbo grupės atliktu tyrimu, 2008 m. gegužės 23 d. posėdyje išnagrinėjo Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominės Komisijos (JTO EEK) „Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais“ (Žin., 2001, Nr. 73-2572) įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje klausimą, atsižvelgdama į kultūros paveldo apsaugos problemas.
Orhuso konvencija buvo priimta 1998 m. birželio 25 d. ir įsigaliojo 2001 m. spalio 30 d. Ji neatsiejama nuo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, nustatytų kitomis žmogaus teisių tarptautinėmis sutartimis. Konvencija siekiama saugoti ne „aplinką pačią savaime“, o užtikrinti kiekvieno šios ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje, nes tinkama aplinkos apsauga būtina žmonių gerovei ir pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti, įskaitant ir teisę gyventi. Pripažįstama ne tik žmonių teisė dalyvauti priimant pagrindinius jų gyvenimą veikiančius sprendimus dėl žmogaus aplinkos, bet ir prievolė kiekvienam asmeniškai ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl šios ir būsimų kartų gerovės. Konvencija užtikrinamos trys pagrindinės visuomenės teisės: gauti informaciją apie aplinką, veiksmingai dalyvauti rengiant bei priimant sprendimus (planus, programas, teisės aktus), kreiptis į teismus dėl aplinkos.
Europos Sąjungos Tarybos 2005-02-17 sprendimu 2005/370/EB prie Orhuso konvencijos prisijungė Europos Bendrija. Lietuvos Respublikai Orhuso konvencija taikoma kaip neatsiejama ES teisės dalis.
Siekdama veiksmingiau įgyvendinti Orhuso konvenciją, Europos Sąjunga yra priėmusi Europos Parlamento ir Tarybos 2003-01-28 direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką, panaikinančią Tarybos direktyvą 90/313/EEB, ir 2003-05-26 direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas, iš dalies keičiančią direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus. Šių direktyvų nuostatos turėjo būti perkeltos į Lietuvos Respublikos įstatymus iki 2005 metų.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, įvertinusi Lietuvos Respublikos įstatymų aplinkos srityje atitiktį Orhuso konvencijai ir ES reglamentams bei direktyvoms ir atsižvelgdama į kultūros paveldo apsaugos problemas, įstatymų taikymo praktiką,
konstatuoja:
1. Lietuvoje informacija apie aplinką pateikiama visuomenei nepakankamai kokybiškai ir objektyviai. Visuomenei nesudarytos sąlygos veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus, ypač pradiniame sprendimų priėmimo etape, kai yra visos galimybės svarstyti ir pasirinkti įvairius variantus. Norminių teisės aktų ir kitų bendro pobūdžio privalomųjų teisės normų, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai, rengimo etape ji negali teikti pastabų valstybės institucijoms tiesiogiai arba per atstovaujamąsias konsultacines įstaigas. Be to, šie projektai dažniausiai nėra skelbiami viešai arba kitais būdais pateikiami visuomenei. Nesudarytos tinkamos galimybės dalyvauti rengiant planus ir programas, susijusias su aplinka, ypač kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos srityje. Visuomenės dalyvavimo rezultatai deramai neatsispindi priimamuose sprendimuose, taip pat ir teisės aktuose.
2. Lietuvos Respublikos įstatymuose yra sąvokų neatitikimo ir dviprasmybių. Deramai nenustatytos ir (arba) nepakankamos valstybės institucijų funkcijos, susietos su Orhuso konvencijos įgyvendinimu: dėl paramos visuomenės asociacijoms, organizacijoms, fiziniams asmenims arba grupėms, suinteresuotoms kultūros paveldo vietų, vietovių ir kultūrinio kraštovaizdžio apsauga arba ją vykdančioms; dėl pagalbos suteikimo prašant informacijos apie aplinką, kreipiantis į teismus; dėl jų pripažinimo suinteresuota visuomene ir paramos, kuri sudarytų galimybes siekti aplinkos, ypač kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos ir palaikymo tikslų. Lietuvos Respublikos teisinė sistema neužtikrina, kad asmenys, pasinaudoję Orhuso konvencijoje numatytomis teisėmis, nebūtų baudžiami dėl šios veiklos, persekiojami arba kitais būdais varžomi.
3. Išskirtinos šios esminės problemos:
3.1. Europos Bendrijos reglamentų ir direktyvų, įgyvendinančių Orhuso konvenciją, nuostatos nepakankamai ir ne visais atžvilgiais perkeltos į atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymus ir (arba) su jais nesusietos.
3.2. Ribojamos arba visai neužtikrinamos pagrindinės visuomenės teisės aplinkos srityje: gauti informaciją, veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus dėl veiklos, rengiant programas ir teisės aktus bei kreiptis į teismus aplinkos klausimais.
3.3. Orhuso konvencija ir kita atitinkama ES teisė nėra taikoma Lietuvos Respublikos kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio apsaugoje.
3.4. Nepakankamai užtikrintos Lietuvos visuomenės, ypač fizinių asmenų, konstitucinės teisės ginti viešąjį interesą aplinkos srityje. Teisė ginti kultūros paveldą ir kultūrinį kraštovaizdį apskritai neužtikrinta.
3.5. Lietuvos Respublikos įstatymuose, palyginti su Konvencija, yra teisės požiūriu abejotinų, nepakankamai apibrėžtų, neintegruotų arba susiaurinus prasmę vartojamų sąvokų, nepakankamai tiksliai aiškinamų ir suderintų terminų. Lietuviškas vertimas neatitinka originalių Konvencijos tekstų, pvz., aplinkosauga ir aplinka, kultūrinės vietovės ir kultūros objektai, siūloma veikla ir planuojama ūkinė veikla, visuomenė ir suinteresuota visuomenė ir kt.
Komisija nusprendžia:
1. Pasiūlyti LR prezidentui, LR Seimui, LR Vyriausybei atkreipti dėmesį į tai, kad:
1.1. kultūros paveldas (kultūrinės vietovės, kraštovaizdis, statiniai) yra neatsiejama Lietuvos aplinkos dalis, o visuomenės teises šioje srityje užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Orhuso konvencija;
1.2. Orhuso konvencija ir atitinkama ES teisė Lietuvos Respublikoje įgyvendinama netolygiai:
1.2.2. beveik neužtikrinama visuomenės teisė veiksmingai dalyvauti rengiant ir priimant vietinio, regioninio ir nacionalinio lygmens sprendimus (planus, programas, strategijas, koncepcijas, finansinius instrumentus, teisės aktus) dėl aplinkos;
2. Siūlyti LR Seimui sudaryti Orhuso konvencijos ir atitinkamų ES reglamentų bei direktyvų veiksmingo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje daugiašakę skirtingų sričių specialistų ir visuomenės atstovų darbo grupę, kuri parengtų įstatymų pataisas, projektus dėl:
2.1. visapusiško Orhuso konvencijos ir atitinkamų ES reglamentų bei direktyvų nuostatų integravimo į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą;
2.2. visuomenės veiksmingo dalyvavimo priimant sprendimus aplinkos klausimais, ypač dėl kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio apsaugos;
2.3. Orhuso konvencija nustatytų visuomenės teisių gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais užtikrinimo;
3. Siūlyti LR Vyriausybei veiksmingai įgyvendinant Orhuso konvenciją Lietuvos Respublikoje:
3.1. stiprinti valstybės institucijų funkcijų ir prievolių atlikimo kontrolę bei reikalauti jų didesnės atsakomybės;
3.2. organizuoti Orhuso konvencijos nustatytą visuomenės švietimą ir informavimą apie galimybes gauti atitinkamą informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais;
3.3. inicijuoti ir remti visuomenei atstovaujamų konsultacinių įstaigų steigimą ir jų tinklo plėtojimą;
3.4. įvesti visuomenę ir suinteresuotą visuomenę aplinkos klausimais konsultuojančių ir kreipiantis į teismus šiais klausimais talkinančių advokatų apmokėjimą iš biudžeto lėšų;
4. Siūlyti LR aplinkos ir kultūros ministerijoms:
4.1. atkreipti dėmesį į Orhuso konvencijos taikymą kultūros paveldo apsaugoje, ypač atsižvelgiant į veiklos kaupiamojo poveikio aplinkai galimus padarinius;