LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL NACIONALINĖS DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJOS PATVIRTINIMO IR ĮGYVENDINIMO

2003 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1160

Vilnius

Vadovaudamasi Europos Tarybos susitikimo (Barselona, 2002) rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge (2002) Įgyvendinimo plano 162 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją (pridedama).

2. Skirti Aplinkos ministeriją atsakinga už Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo koordinavimą.

3. Pavesti Aplinkos ministerijai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Ūkio ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo peržiūrėti pagal kompetenciją nacionalines programas ir prireikus papildyti tomis Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo nuostatomis, kurios šiose programose nenumatytos.

4. Aplinkos ministerija turi sudaryti:

4.1. iš Aplinkos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Ūkio ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Žemės ūkio ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų darbo grupę 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimo dvimetėms ataskaitoms rengti ir teikti Nacionalinei darnaus vystymosi komisijai;

4.2. įvairių sričių ekspertų grupę, kuri reguliariai analizuotų vykstančius išorės ir vidaus pokyčius, vertintų 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimo eigą ir rengtų rekomendacijas, kaip šalinti trūkumus.

5. Nustatyti, kad 1 punkte nurodytos strategijos įgyvendinimas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete atitinkamoms ministerijoms, atsakingoms už šios strategijos įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų asignavimų, valstybės investicijų programų lėšų ir kitų šaltinių.

ŪKIO MINISTRAS,

PAVADUOJANTIS MINISTRĄ PIRMININKĄ                                                   PETRAS ČĖSNA

APLINKOS MINISTRAS                                                                          ARŪNAS KUNDROTAS

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160

NACIONALINĖ DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos konkrečiai suformuluotos pasaulio viršūnių susitikime Rio de Žaneire 1992 metais. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai – aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Žaneire priimta darnaus vystymosi įgyvendinimo veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“. Priimtoje deklaracijoje nurodyti pagrindiniai darnaus vystymosi principai.

2. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (toliau vadinama – Strategija) darnus vystymasis suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų.

3. Darnaus vystymosi būdai išsivysčiusioms ir besivystančioms valstybėms skirtingi. Opiausios besivystančių valstybių problemos – labai spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, skurdas, lyčių nelygybė, netobula švietimo, medicinos sistema, o išsivysčiusios valstybės daugiausia susiduria su per daug intensyvaus gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo problemomis. Tačiau tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios valstybės (išskyrus karo ar kitų stichinių nelaimių niokojamas valstybes) vystosi natūralios evoliucijos būdu, jų ekonomika ir gyventojų gerovė auga, nors ir labai skirtingais tempais.

4. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir suirus visam jos įtakos sferoje buvusių valstybių blokui, susiformavo didelė trečioji valstybių grupė su labai savitais visuomenės vystymosi bruožais. Būdingas visų pereinamosios ekonomikos valstybių bruožas tas, kad pokyčiai jose ypač spartūs ir didelio masto. Išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse ekonomikos, išteklių naudojimo, aplinkos būklės ar socialiniai pokyčiai pastarąjį dešimtmetį vertinami procentais ar dešimtimis procentų, o pereinamosios ekonomikos valstybėse – kartais ar net dešimtimis kartų.

5. Vertinant pereinamojo laikotarpio pokyčius darnaus vystymosi požiūriu ir numatant tolesnes vystymosi galimybes, labai svarbu žinoti, ar pereinamosios ekonomikos valstybėse gamtos išteklių naudojama mažiau tik dėl transformacinės ūkio depresijos, ar aplinkos tarša sumažėjo tik dėl mažesnio išteklių naudojimo. Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus būtų teigiami, vadinasi, praeitą dešimtmetį įvykę pokyčiai darnaus vystymosi požiūriu nereiškia nieko gero, nes atsigaunant ekonomikai didėtų gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša.

6. Analizė, atlikta rengiant Nacionalinę ataskaitą Johanesburgo viršūnių susitikimui, parodė, kad net pereinamojo laikotarpio pradžioje, kai ūkis smuko sparčiausiai, energijos išteklių naudojimas ir oro tarša Lietuvoje mažėjo daug sparčiau negu gamyba ir paslaugos. Praeito dešimtmečio viduryje Lietuvos bendrasis vidaus produktas (toliau vadinama – BVP) buvo sumažėjęs 40 procentų, o energijos išteklių naudojimas ir oro tarša – beveik 60 procentų, tai yra pusantro karto daugiau negu BVP. Antrojoje praeito dešimtmečio pusėje atsigaunant ekonomikai, po truputį buvo pradėjęs augti ir išteklių naudojimas ir aplinkos tarša, tačiau 1995-1998 metais Lietuvos BVP išaugus 18 procentų galutinis energijos vartojimas ir oro tarša išaugo tik 1-2 procentais. Dėl Rusijos ūkio krizės 1999 metais Lietuvos ūkį ištiko dar viena trumpalaikė depresija, tačiau nuo 2000 metų ekonomika pradėjo gana sparčiai augti, o energijos vartojimas ir aplinkos tarša toliau mažėjo.

7. Lietuvos perėjimas prie rinkos ekonomikos, ūkio restruktūrizavimas, pabrangę energijos ir kiti gamtos ištekliai jau nuo pereinamojo laikotarpio pradžios lėmė daug efektyvesnį energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą ir darnaus vystymosi požiūriu palankius Lietuvos vystymosi pokyčius. Net esant ūkio depresijai, ekonomikos pokyčiai nebuvo susiję su išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčiais – išteklių naudojimas ir aplinkos tarša mažėjo daug sparčiau negu gamyba ir paslaugos. Ūkiui (ekonomikai) pradėjus augti, išteklių naudojimas ir aplinkos tarša auga daug lėčiau arba iš viso neauga.

8. Nuo 1999 metų buvo atsieti ir aplinkos taršos pokyčiai nuo išteklių naudojimo pokyčių. Įdiegus naujesnes kuro deginimo technologijas energetikos ir pramonės objektuose, pradėjus juose naudoti daugiau gamtinių, o transporto sektoriuje – suskystintų dujų, atnaujinus transporto parką, aplinką teršiančių ir šiltnamio efektą skatinančių medžiagų emisija, tenkanti tam pačiam sunaudotos energijos kiekiui, pradėjo mažėti. Ekologinis efektyvumas labai išaugo: energijos sąnaudos BVP vienetui sumažėjo apie 2 kartus, o teršiančių medžiagų emisija į orą – per 2,5 karto. Deja, palyginti su Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybėmis, energijos vartojimo efektyvumas Lietuvoje vis dar gana mažas – vienam BVP vienetui pagaminti suvartojama apie 1,7 karto daugiau energijos. Tačiau, palyginus Lietuvos ir ES valstybių stacionarių šaltinių emisiją į orą ploto vienetui, matyti, kad Lietuvoje į orą išmetama keliskart mažiau teršalų negu vidutiniškai ES valstybėse. Išsamiau įvairiose ūkio šakose įvykę pokyčiai ir esama būklė nagrinėjami strateginei analizei skirtame šios Strategijos skyriuje.

9. Rengiant šią Strategiją, laikytasi nuostatos, kad nagrinėjamu laikotarpiu (iki 2020 metų) Lietuvos vystymąsi labiausiai veiks eurointegracijos procesai. Taigi numatomi pokyčiai tiesiogiai siejami su Lietuvos stojimu į ES. Nustatant šios Strategijos prioritetus ir tikslus, vadovautasi nacionaliniais interesais ir jau parengtais strateginiais dokumentais: Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin. 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Jungtinių Tautų ir ES darnaus vystymosi strategijos nuostatomis, suformuluotomis Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi komisijos sesijose, Europos Tarybos Lisabonos (2000 metai), Geteborgo (2001 metai) ir Barselonos (2002 metai) susitikimų dokumentuose.

10. Rengiant šią Strategiją, atsižvelgta į Lietuvos specifiką, visų pirma į tai, kad transformacinės ūkio depresijos metu gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša sumažėjo keleriopai ir spartėjantis ekonomikos augimas kurį laiką neišvengiamai lems tam tikrą gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos taršos didėjimą. Taigi per šioje strategijoje numatytą Lietuvos vystymosi etapą, siekiant nustatyti išteklių naudojimo ir aplinkos taršos pokyčius, daugiausia dėmesio numatoma skirti ekologinio efektyvumo rodikliams – energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudoms BVP vienetui, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisijai BVP vienetui, sutartiniam energijos sąnaudų vienetui ir panašiai.

11. Šioje Strategijoje numatoma, kad Lietuvoje labai sumažės energijos ir kitų gamtos išteklių sąnaudos, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisija BVP vienetui ir pagal šiuos rodiklius bus pasiektas esamas ES valstybių vidurkis. Pagrindinis Lietuvos darnaus vystymosi siekis – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi, išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti esamą ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų. Įgyvendinti šį siekį įmanoma tik diegiant ūkyje naujausias, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias technologijas. Taigi mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui šioje Strategijoje skiriama ypač daug dėmesio.

12. Kadangi tarp sektorių esantys barjerai – viena iš didžiausių darnaus vystymosi kliūčių, šioje Strategijoje stengtasi kuo glaudžiau sieti skirtingų sektorių tikslus ir uždavinius: jeigu žemės ūkio sektoriuje numatyta išplėsti energetikos reikmėms skirtų rapsų ir javų pasėlius tiek, kad biodyzelinas ir bioetanolis patenkintų apie 15 procentų degalų poreikio, pramonės sektoriuje numatyta skatinti atitinkamų biokuro gamybos pajėgumų didinimą, transporto sektoriuje – šiuos degalus realizuojančių degalinių tinklo plėtrą, finansų sektoriuje – sukurti ekonomines galimybes didinti biokuro konkurencingumą; jeigu atliekų tvarkymo sektoriuje numatyta didinti antrinį žaliavų, įskaitant pakuotes, perdirbimą, pramonės sektoriuje numatyta skatinti vietines antrines žaliavas naudojančių įmonių plėtrą ir panašiai. Be to, numatyta į šiuos procesus kuo plačiau įtraukti visuomenę. Turi būti skatinamas pirminis buitinių atliekų rūšiavimas, iš antrinių žaliavų pagamintos produkcijos pirkimas, biokuro realizavimas, racionalus transporto naudojimas, aplinkai mažiausiais kenksmingas gyvenimo būdas.

13. Darnus vystymasis neįmanomas be plataus visuomenės dalyvavimo ne tik sprendžiant konkrečius šioje Strategijoje nurodytus uždavinius, bet ir priimant darnaus vystymosi požiūriu svarbius įvairaus lygio sprendimus (tiek Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos, tiek vietos institucijų). Labai svarbu, kad įgyvendinant šią Strategiją būtų užtikrinti ne tik anksčiau minėti horizontalūs, bet ir vertikalūs ryšiai. Šios Strategijos pagrindinių nuostatų perkėlimas į regionų plėtros planus – viena svarbiausių jos sėkmingo įgyvendinimo sąlygų.

14. Šioje Strategijoje, remiantis visų pirma Johanesburgo viršūnių susitikimui parengtos Nacionalinės darnaus vystymosi įgyvendinimo ataskaitos medžiaga ir ES darnaus vystymosi strategijos pagrindinėmis nuostatomis, suformuluoti Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai ir principai (II skyrius). Atlikta išsami strateginė prioritetų analizė, nustatytos darnaus vystymosi požiūriu Lietuvos vystymosi stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės (III skyrius). Remiantis strateginės analizės rezultatais, pateikta Lietuvos darnaus vystymosi vizija, valstybės misija (IV skyrius), strateginiai tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės (V skyrius). Strateginius tikslus stengtasi suformuluoti kuo konkrečiau, kur tik įmanoma – kiekybiškai, nes tik turint kiekybinius tolesnio vystymosi rodiklius įmanoma tinkamai kontroliuoti šios Strategijos įgyvendinimą. Strategijos įgyvendinimo klausimai aptarti VI skyriuje.

II. LIETUVOS DARNAUS VYSTYMOSI PRIORITETAI IR PRINCIPAI

15. Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai prioritetai ir principai išdėstyti atsižvelgiant į nacionalinius Lietuvos interesus, savitumą, ES darnaus vystymosi strategijos, kitų programinių dokumentų nuostatas.

ES darnaus vystymosi strategijoje nagrinėjamos kelios svarbiausios problemos, nustatyti šie 6 darnaus vystymosi prioritetai: pasaulinės klimato kaitos sušvelninimas; transporto poveikio aplinkai mažinimas; pavojaus žmonių sveikatai mažinimas; efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas; skurdo ir socialinės atskirties mažinimas; visuomenės senėjimo problemų sprendimas.

16. Kadangi pereinamosios ekonomikos valstybėse vystymosi problemų yra kur kas gausiau nei ES valstybėse, Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų daugiau. Visų pirma, atsižvelgiant į palyginti žemą pereinamosios ekonomikos šalių ūkio išsivystymo lygį ir žymų transformacinį jo nuosmukį, būtina sėkmingo Lietuvos darnaus vystymosi sąlyga – pakankamai spartus ir stabilus ekonomikos augimas. Iš Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje pateiktų ekonominės plėtros scenarijų darnaus vystymosi požiūriu priimtiniausias pagrindinis scenarijus, numatantis 5-6 procentų kasmetinį BVP prieaugį. Toks Lietuvos ekonomikos augimas leistų per šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pasiekti vidutinį esamą ES valstybių ekonominio išsivystymo lygį. Lėtas ekonomikos augimas neleistų pasiekti pagrindinio darnaus vystymosi tikslo, nurodyto I šios Strategijos skyriuje, o greitas ekonomikos augimas, kaip rodo skaičiavimai, keltų ir pernelyg spartaus aplinkos taršos didėjimo pavojų. Taigi nuosaikus, darnus ūkio sektorių ir regionų ūkio vystymasis – vienas Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų.

17. ES darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad ekonominio ir socialinio regionų vystymosi netolygumas, didėjantys gyventojų gerbūvio skirtumai – vienas iš didžiausių darnaus vystymosi pavojų. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominiai ir socialiniai Lietuvos regionų skirtumai pastarąjį dešimtmetį ne tik nesumažėjo, bet gerokai padidėjo, regionų gyvenimo lygio skirtumo mažinimas išsaugant jų savitumą – vienas Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų.

18. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje iš visų ūkio sektorių išskirtas tik transportas, tačiau aplinkos interesų įtraukimas į pagrindinius ūkio sektorių (Kardifo procesas) vystymosi interesus nuo 1998 metų laikomas viena svarbiausių darnaus vystymosi priemonių ir 1999 metais oficialiai įteisintas ES Amsterdamo sutartyje. 2002 metais ES turėtų būti parengtos aplinkos interesų įtraukimo į pagrindines ūkio šakas strategijos. Pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas didinant ekologinį jų efektyvumą ir įtraukiant aplinkos interesus į jų plėtros strategijas – itin svarbus Lietuvos darnaus vystymosi prioritetas. Kalbant apie įvairių ūkio šakų poveikį aplinkai, gana dažnai užmirštamas namų ūkis, būstas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos būsto sektorius sunaudoja daugiau kaip trečdalį galutinės energijos ir yra vienas didžiausių vandens teršėjų, šioje Strategijoje plačiai aptariamas aplinkos interesų įtraukimas į būsto sektorių ir šio sektoriaus poveikio aplinkai mažinimas.

19. Siekiant atsieti ekonominį augimą nuo gamtos išteklių naudojimo ir pasiekti, kad išteklių naudojimas ir aplinkos tarša didėtų daug lėčiau negu gamyba ir paslaugos, ES darnaus vystymosi strategijoje skiriama ypač daug dėmesio gamybos ir paslaugų ekologinio efektyvumo didinimui. Lietuva, kaip ir kitos buvusio sovietinio bloko valstybės, paveldėjo labai neefektyviai ir neracionaliai energijos ir kitus gamtos išteklius naudojantį ūkį ir nors pastarąjį dešimtmetį pasiekė nemažą pažangą, vis dar sunaudoja apie 1,7 karto daugiau energijos BVP vienetui pagaminti negu vidutiniškai ES valstybės. Dėl labai prastų daugumos namų šiluminių savybių, morališkai ir fiziškai pasenusios šilumos tiekimo infrastruktūros energijos naudojimo būsto reikmėms efektyvumas Lietuvoje yra 2-2,5 karto mažesnis negu daugelyje ES valstybių. Taigi gamtos išteklių naudojimo efektyvumo didinimas, atliekų mažinimas, racionalus tvarkymas ir antrinis naudojimas – irgi Lietuvos darnaus vystymosi prioritetas.

20. Lietuvai svarbūs ir šie ES darnaus vystymosi strategijos prioritetai – pavojaus žmonių sveikatai mažinimas, pasaulinės klimato kaitos ir jos padarinių švelninimas, biologinės įvairovės apsauga, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Nors ES darnaus vystymosi strategijoje kraštovaizdžio tvarkymo problemos nenurodomos, atsižvelgiant į kraštovaizdžio apsaugos ir racionalaus tvarkymo svarbą, šioje Strategijoje ir tai pripažįstama prioritetu.

21. Kaip jau sakyta, šios Strategijos įgyvendinti praktiškai neįmanoma be aktyvios visuomenės paramos, o Lietuvos gyventojai ne itin susipažinę su darnaus vystymosi nuostatomis ir tai neskatina jų aktyvumo, taigi visuomenės švietimas (taip pat aplinkosauginis švietimas ir aplinkai kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas) – vienas iš prioritetinių darnaus vystymosi uždavinių. Mokslinių tyrimų vaidmens didinimas ir veiksmingesnis tyrimų rezultatų taikymas, modernių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių gamybos ir informacijos technologijų kūrimas ir diegimas – taip pat šios Strategijos prioritetas.

22. Įstojus Lietuvai į ES ir įsiliejus į didžiulę turtingiausių pasaulio valstybių ekonominę erdvę, labai svarbu išsaugoti kultūros savitumą. Taigi dar vienas darnaus vystymosi prioritetas – Lietuvos valstybės, jos etninių regionų, tautinių mažumų kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimas.

23. Nustatomi šie Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai:

23.1. nuosaikus ir darnus ūkio šakų ir regionų ekonomikos vystymasis;

23.2. socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų ir regionų viduje mažinimas išsaugant jų savitumą;

23.3. pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, būsto, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas;

23.4. efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas;

23.5. pavojaus žmonių sveikatai mažinimas;

23.6. pasaulio klimato kaitos ir jos padarinių švelninimas;

23.7. geresnė biologinės įvairovės apsauga;

23.8. geresnė kraštovaizdžio apsauga ir racionalus tvarkymas;

23.9. užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas;

23.10. švietimo ir mokslo vaidmens didinimas;

23.11. Lietuvos kultūrinio savitumo išsaugojimas.

24. Šios Strategijos įgyvendinimo pagrindiniai principai yra šie:

24.1. dalyvavimo (partnerystės) principas. Ši Strategija gali būti sėkmingai įgyvendinta tik dalyvaujant ir bendradarbiaujant kaip lygiaverčiams partneriams įvairioms visuomenės socialinėms grupėms, tarpvalstybinėms, valstybės, savivaldybės ir nevyriausybinėms institucijoms bei asmenims;

24.2. vadovavimo (lyderystės) principas. Darnaus vystymosi kryptingumo užtikrinimas, racionalus žinybinių, regioninių, institucinių ir grupinių interesų derinimas ir ribojimas bendrų visuomenės interesų labui įmanomas tik esant stipriam valstybinio, regioninio ir savivaldybių lygmens vadovavimui ir aiškiam tarpinstituciniam funkcijų pasidalijimui;

24.3. subsidiarumo principas. Siekiant tinkamai valdyti darnaus vystymosi procesą, sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie veiksmingiausi;

24.4. lygių galimybių principas. Visoms dabarties ir ateities kartoms, visų regionų ir kitų teritorinių padalinių gyventojams turi būti užtikrintos vienodos galimybės naudotis ekonominio ir socialinio vystymosi rezultatais, turėti švarią ir sveiką aplinką;

24.5. susietumo (integralumo) principas. Darnaus vystymosi tikslai ir uždaviniai (aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai) kiekvieno ūkio sektoriaus ar regiono plėtros strategijose, programose, planuose turi būti pateikiami kaip visuma;

24.6. lankstumo principas. Darnaus vystymosi prioritetai, tikslai, uždaviniai, jų įgyvendinimo priemonės turi būti derinami ir tikslinami atsižvelgiant į sparčiai kintančias išorės ir vidaus sąlygas;

24.7. atsakomybės (teršėjas moka) principas. Įgyvendinant šią Strategiją, šiuo principu numatoma vadovautis plačiau, ypač transporto sektoriuje;

24.8. atsipirkimo principas. Į aplinkosaugos priemonių vykdymo išlaidas neturi būti žiūrima kaip į neišvengiamas papildomas išlaidas ekonomikos vystymo sąskaita. Turi būti nustatyti ekonominiai ir organizaciniai mechanizmai, didinantys aplinkosaugos priemonių ekonominį efektyvumą ir užtikrinantys jų atsipirkimą;

24.9. prieinamumo principas. Išlaidos, susijusios su aplinkos apsaugos ir tvarkymo priemonėmis (atliekų tvarkymas, nuotekų valymas ir panašiai), neturi būti perkeliamos vien ant mokesčių mokėtojų pečių. Šios priemonės turi būti nesunkiai prieinamos visiems gyventojams, taigi privalo būti pagrįstos moderniausiomis, ekonomiškai ir ekologiškai efektyviomis technologijomis;

24.10. apdairumo principas. Ūkinė veikla turi būti planuojama apdairiai, kad kuo mažiau kenktų aplinkai ir žmonių sveikatai. Turi būti nustatytas planuojamos ūkinės veiklos, ūkio šakų plėtros programų, teritorinių planų įgyvendinimo poveikis aplinkai, numatytos ekstremalių situacijų prevencijos, padarinių mažinimo ir likvidavimo priemonės;

24.11. ekologinio efektyvumo (dematerializacijos) principas. Vadovaujantis šiuo principu, gamyba ir paslaugos turi augti daug greičiau nei gamtos išteklių naudojimas, tai yra tam pačiam kiekiui gaminių pagaminti ir paslaugų suteikti turi būti sunaudojama vis mažiau energijos ir kitų gamtos išteklių. Gauti daugiau naudojant mažiau – šio principo taikymo tikslas. Platesnis antrinių žaliavų naudojimas – viena svarbiausių gamybos dematerializacijos priemonių;

24.12. pakeitimo (transmaterializacijos) principas. Pavojingos aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagos turi būti keičiamos nepavojingomis, o išsenkantieji ištekliai – atsinaujinančiaisiais;

24.13. mokslo ir žinių bei technologinės pažangos principas. Vadovaujantis šiuo principu, įvairių sektorių ir jų šakų vystymasis turi būti pagrįstas šiuolaikiškais mokslo laimėjimais, žiniomis, naujausiomis aplinkai kuo mažesnį neigiamą poveikį darančiomis technologijomis.

III. DARNAUS LIETUVOS VYSTYMOSI STRATEGINĖ ANALIZĖ

25. Darnaus Lietuvos vystymosi strateginės analizės objektas – vidaus ir išorės veiksniai ir procesai, lemiantys darnaus vystymosi požiūriu Lietuvos vystymosi stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Analizuojant stiprybes ir silpnybes, daugiausia dėmesio skirta svarbiausiems pereinamojo laikotarpio vidaus veiksniams. Tolesnės darnaus vystymosi galimybės ir grėsmės daugiausia nagrinėtos Lietuvos integracijos į ES ir globalizacijos sąlygomis. Strateginės analizės rezultatai tapo informacijos pagrindu kuriant šios Strategijos viziją, nustatant valstybės misiją, strateginius tikslus ir priemones šiems tikslams pasiekti.

26. Vykdant strateginę analizę, išskirti 3 pagrindiniai darnaus vystymosi blokai – aplinkos kokybė ir gamtos ištekliai, ekonomikos vystymasis, socialinis vystymasis. Analizuojant vykstančių aplinkos kokybės pokyčių stiprybes ir silpnybes, opiausių aplinkos problemų sprendimo galimybes ir tikėtinas grėsmes, daugiausia dėmesio skirta pagrindiniams aplinkos komponentams – orui, vandeniui, dirvožemiui; analizuojamos ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės problemos. Prie šio bloko priskirtas ir atliekų tvarkymas. Ekonomikos vystymasis analizuotas pagrindinių ūkio šakų – transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio ir turizmo – poveikio aplinkai požiūriu. Socialinis vystymasis analizuojamas tik prioritetiniais socialinio vystymosi aspektais – nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi. Prie šio bloko priskirtos ir švietimo ir mokslo vaidmens didinimo, kultūrinio savitumo ir tapatumo išsaugojimo problemos. Atskirai nagrinėjamos regionų vystymosi netolygumo problemos (aptariamas ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis regionų vystymasis).

Aplinkos kokybė ir gamtos ištekliai

Oras

Stiprybės

27. Dėl ūkio nuosmukio ir efektyvesnio energijos išteklių naudojimo teršalų išmetimas į orą pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 3 kartus. Labiausiai – apie 5 kartus – sumažėjo stacionarių šaltinių (pramonės, energetikos) teršalų emisija. Nors transporto priemonių žymiai padaugėjo, aplinką jos teršia 2 kartus mažiau. Sumažėjus oro taršai, labai pagerėjo miestų ir pramonės centrų oro kokybė. Dėl centralizuoto šildymo Lietuvos miestų ore yra nedidelė sieros dioksido koncentracija. Uždraudus Lietuvoje naudoti benziną su švino priedais, švino koncentracija miestų ore ir prie automagistralių keleriopai sumažėjo. Labai sumažėjo ir pasaulio klimato atšilimą skatinančių junginių emisija į orą: anglies dioksido išmetama beveik 3 kartus, metano – trečdaliu mažiau. Ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimas pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 10 kartų. Oro monitoringo tinklas palaipsniui aprūpinamas šiuolaikiška ES reikalavimus atitinkančia įranga.

Silpnybės

28. Didieji energetikos objektai neturi išmetamų teršalų valymo įrenginių, o mažesniuose – energijos gamybos technologijos pasenusios. Dėl pasenusių šilumos tiekimo sistemų ir didžiumos anksčiau statytų namų prastų šiluminių savybių šiluminė energija naudojama labai neefektyviai, į orą išmetama palyginti daug teršalų. Nors teršiančių ir pasaulio klimato atšilimą skatinančių junginių emisija į orą pastarąjį dešimtmetį sumažėjo keleriopai, tačiau gamybinės energijos sąnaudos ir oro tarša BVP vienetui pagaminti kol kas 1,5-2 kartus didesnė negu ES valstybėse. Dėl pasenusių ir neefektyvių eismo reguliavimo sistemų, didėjančio automobilių skaičiaus dalyje miestų, ypač jų centrinėse dalyse, gana dažnai padidėja azoto dioksido ir dulkių koncentracija. Lėtai plečiama biotransporto (dviračiai, riedučiai) infrastruktūra, beveik nediegiamos šiuolaikinės multimodalinės transporto srautų reguliavimo sistemos, tai irgi prisideda prie centrinių miestų dalių oro taršos. Miestų oro kokybės monitoringo sistema dar netobula, o daugelyje mažesnių miestų oro kokybė iš viso nekontroliuojama.

Galimybės

29. Laiku parengus tinkamus projektus, susidarys galimybė be valstybės ir savivaldybių lėšų pasinaudoti ES struktūriniais fondais transporto keliamai oro taršai mažinti (aplinkkelių, dviračių takų tiesimas, multimodalinių transporto sistemų plėtra ir panašiai). Apgalvotas ES paramos naudojimas, platesnis privačių lėšų pritraukimas sudarys galimybes modernizuoti ir renovuoti šilumos ūkį ir pastatus, efektyviau naudoti energiją. Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130 (Žin., 2002, Nr. 99-4397), ir patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukos ir pagrindinių šios programos įgyvendinimo 2001-2005 metų krypčių, kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 (Žin., 2001, Nr. 82- 2856), įgyvendinimas sudarys galimybę sumažinti iškastinio organinio kuro naudojimą, paspartinti biokuro naudojimo energetikos ir transporto sektoriuose plėtrą, alternatyvių, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, hidroterminė energija) platesnį naudojimą ir leis labai sumažinti oro taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Šiuolaikiškų aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančių pramonės technologijų diegimas ir gamybos ekologinio efektyvumo didinimas taip pat labai padės mažinti oro taršą.

Grėsmės

30. Jeigu artimiausiuoju metu nepavyks modernizuoti centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, padidinti energijos naudojimo efektyvumo ir sumažinti šilumos tiekimo nuostolių, prasidėjusi šilumos tiekimo decentralizacija gali įgauti nepriimtiną mastą ir padidinti oro taršą. Jeigu nebus sprendžiami automobilių parko atnaujinimo klausimai, pagerinta transporto priemonių išmetamų teršalų kontrolė plačiau taikant atsakomybės (teršėjas moka) principą, laiku pagerintas eismo organizavimas ir visuomeninio transporto būklė, sparčiai didėjantis automobilių parkas gali labai pabloginti oro kokybę didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kol Rusija yra vienintelis gamtinių dujų tiekėjas, visą laiką egzistuos grėsmė, kad sumažinus dujų tiekimą ar padidinus jų kainą dujas naudojančioms šiluminėms elektrinėms ir katilinėms gali kilti sieros dioksido išmetimų normatyvų laikymosi problemų. Tinkamai nepasirengus Ignalinos AE uždarymui ir šiluminėse elektrinėse neįdiegus reikiamų aplinkosaugos priemonių, gali labai pagausėti į orą išmetamų teršalų.

Vanduo

Stiprybės

31. Vandens naudojimas (neskaitant vandens, naudojamo energetikos reikmėms – daugiausia Ignalinos AE aušinimui) pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 4 kartus, daugiau kaip 2,5 karto sumažėjo ir užteršto vandens nuotekų. Pastaruoju metu pastatyta nemažai naujų valymo įrenginių ir modernizuota esamų, 99 procentai užteršto vandens nuotekų prieš išleidžiamos į atvirus vandens telkinius (daugiausia upes) valomos. Organinių ir skendinčių medžiagų patekimas į atvirus vandens telkinius sumažėjo daugiau kaip 5 kartus, naftos produktų – daugiau kaip 6 kartus, azoto – beveik 3 kartus, fosforo – apie 2 kartus, daugumos sunkiųjų metalų – 10 ir daugiau kartų. Sumažėjus taršai, po truputį pradėjo gerėti paviršinių telkinių vandens kokybė. Didžioji dalis miestų ir nemaža dalis miestelių gyventojų naudoja vandenį iš geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo, kuriam vanduo imamas iš požeminių vandens telkinių, vandens kokybė reguliariai tikrinama ir dažniausiai atitinka sanitarinius normatyvus. Iš vandens šalinamas geležies perteklius. Požeminio vandens ištekliai gausūs, suvartojama tik apie ketvirtadalį išžvalgytų geriamojo vandens išteklių.

Silpnybės

32. Vandens ūkis, į kurį pastarąjį dešimtmetį daug investuota (1,2 mlrd. litų), ekonomiškai neefektyvus ir neretai nuostolingas. Didžiuma užteršto vandens nuotekų valymo įrenginių fiziškai ir morališkai pasenę, o naujieji – per didelio pajėgumo ir naudojami neefektyviai. Tik nedaugelis šių įrenginių turi azoto ir fosforo šalinimo įrangą, todėl tik 40 procentų nuotekų išvaloma, kad atitiktų normatyvus. Nemažai miestelių ir dauguma kaimų gyventojų būstų neprijungti prie geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo ir kanalizacijos sistemų. Esami vandens tiekimo tinklai susidėvėję (kai kurie 50-70 metų senumo). Sumažėjus vandens vartojimui, padidėja vandens buvimo tinkluose trukmė, susidaro nuosėdos, blogėja geriamojo vandens kokybė. Gana daug centralizuotai tiekiamo vandens neatitinka kokybės reikalavimų pagal geležies ir mangano koncentraciją. Dauguma kaimo ir nemažai miestelių gyventojų (apie 1 milijoną) vartoja negilių kastinių šulinių vandenį, kuris dažnai labai užterštas nitratais, pasižymi neleistinu mikrobiologiniu užterštumu. Per mažai tikrinama šulinių vandens kokybės, Baltijos jūros, Kuršių marių ir ežerų monitoringo sistema netobula. Tobulintina maudyklų monitoringo sistema. Silpnokai veikia pramonės įmonių nuotekų kontrolės sistema. Geriau turi būti atliekama pavojingų medžiagų patekimo į paviršinius vandens telkinius kontrolė. Nesukurta pasklidosios vandens taršos iš žemės ūkio teritorijų monitoringo sistema.

Galimybės

33. Įgyvendinant ES vandens apsaugos politiką reglamentuojančias direktyvas, susidarys galimybė panaudoti ES struktūrinių fondų paramą užteršto vandens nuotekų valymo įrenginiams statyti ir modernizuoti, azoto ir fosforo šalinimo įrenginiams, geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo vamzdynams ir nuotekų vamzdynams renovuoti, geriamojo vandens ruošimo įrenginiams statyti. Specialiosios žemės ūkio ir kaimo vystymo paramos programos (SAPARD) lėšos leis įgyvendinti rengiamą taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą, plėsti ekologinį ūkininkavimą. Papildomas galimybes sudaro platesnis privataus kapitalo naudojimas vandens ūkio infrastruktūrai modernizuoti ir eksploatuoti. Vandens išteklių valdymo valstybinių ir regioninių administracinių struktūrų reorganizavimas, pagal ES reikalavimus pertvarkyta teisinė bazė ir platesnis tarptautinis bendradarbiavimas sudarys galimybes pereiti prie šiuolaikinės baseininiu principu pagrįstos integruotos vandens išteklių valdymo sistemos. Naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų, švaresnės gamybos metodų ir vadybos sistemų diegimas pramonės įmonėse leis racionaliau naudoti išteklius ir žaliavas, mažinti pavojingų medžiagų patekimą į vandens telkinius.

Grėsmės

34. Tinkamai nepanaudojus ES paramos, nepritraukus reikiamų privačių lėšų, laiku nemodernizavus nuotekų valymo įrenginių ir nuotekų vamzdynų, nesugriežtinus gamybinių nuotekų kontrolės, atsigaunant Lietuvos ekonomikai, didės atvirų vandens telkinių tarša, o per nesandarius nuotekų vamzdynų tinklus bus teršiami požeminiai vandenys. Laiku nerenovuotas vandens tiekimo ūkis neužtikrins tinkamos centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybės, didės pavojus gyventojų sveikatai. Padidėjusios vandens tiekimo paslaugų kainos gali stabdyti pakankamą vandens naudojimą buities reikmėms, kuris ir dabar daug mažesnis už sanitarinius normatyvus. Jeigu nebus skirta daugiau dėmesio kaimo aprūpinimui geros kokybės geriamuoju vandeniu, sudaryta sąlygų plėsti geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklą ir sukurti giluminių vandens gręžinių tinklą, kaimo gyventojų sveikatai ir toliau grės didelis pavojus.

Dirvožemis

Stiprybės

35. Nors pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio naudmenų dirvožemis tręšiamas daug mažiau, jis nenualintas. Fosforo ir kalio kiekis dirvožemyje beveik nepakito, užfiksuotas netgi nežymus fosforo ir kalio turtingo dirvožemio kiekio padidėjimas. Sumažėjus mineralinių azoto trąšų naudojimui ir pagerėjus jų kokybei, sumažėjo azoto junginių išplovimas į gruntinius ir paviršinius vandens telkinius ir šių telkinių eutrofikacija. Sumažėjus pesticidų naudojimui ir pradėjus griežčiau reglamentuoti jų asortimentą, labai sumažėjo dirvožemio užterštumas pesticidų likučiais. Vykstant renatūralizacijai ir didėjant daugiametės augalijos plotams, mažėja dirvožemių erozijos intensyvumas. Reguliariai vykdomas dirvožemio monitoringas.

Silpnybės

36. Lietuvos dirvožemis gana rūgštus. Prieš pradedant jį kalkinti, palyginti rūgštus dirvožemis (pH 5,5 ir mažiau) sudarė per 40 procentų. Kadangi dirvožemis intensyviai kalkintas, palyginti rūgščių dirvožemių liko mažiau negu 19 procentų. Nutraukus reguliarų dirvožemio kalkinimą, jo rūgštingumas pamažu pradeda vėl didėti. Vakarų Lietuvos regione, kur prieš kalkinimą buvo daugiausia rūgštaus dirvožemio, pastarąjį dešimtmetį jo padaugėjo beveik 11 procentų. Kadangi sovietinės okupacijos metais pernelyg intensyviai vykdyta melioracija, sunaikinti dideli natūralios daugiametės augmenijos plotai, sumažėjo ganyklų ir pievų plotai, suintensyvėjo dirvožemio erozijos procesai. Ilgą laiką naudojus daug švino turintį benziną, švino junginiai labai užteršė pakelių dirvožemį.

Galimybės

37. Plečiantis ekologinių ūkių plotams, aplinkai nekenkiantį ūkininkavimą diegiant ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose ūkiuose, naudojant mažiau mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, dirvožemis gali pamažu apsivalyti. Neproduktyvią žemę apsodinus mišku, padidinus daugiametės žolinės augmenijos plotus, veisiant lauko apsauginius želdinius, bus galima sumažinti eroduojamų žemių plotus. Uždraudus Lietuvoje naudoti daug švino turintį benziną, pakelių dirvožemyje sumažės švino junginių.

Grėsmės

38. Siekdami didinti grūdinių ir kitų žemės ūkio kultūrų derlingumą, žemdirbiai gali pradėti naudoti daugiau pesticidų ir mineralinių trąšų, dėl to gali didėti dirvožemio tarša pesticidų likučiais, daugiau azoto junginių būtų išplaunama į gruntinius ir paviršinius vandenis. Laiku nepradėjus kalkinti dirvožemio, iš kurio anksčiau dirbtinai pašalintas rūgštingumas, gali padidėti jo rūgštingumas ir sumažėti derlingumas.

Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė

Stiprybės

39. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiau rūpinamasi sisteminga kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga. Parengti ir įgyvendinami Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, patvirtinti Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, kuriuose numatytos priemonės sudaro sąlygas darniai saugoti ir naudoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Vykstant savaiminei renatūralizacijai, didėja miškų ir kitų gamtinių teritorijų plotai, biologinė ir kraštovaizdžio įvairovė. Pastarąjį dešimtmetį mišku apsodinta apleista neproduktyvi žemė, Lietuvos miškingumas padidėjo beveik vienu procentu. Saugomų teritorijų plotas nuo 1990 metų padidėjo daugiau negu 2 kartus, suformuota kompleksiška saugomų teritorijų sistema, rengiamasi saugomų teritorijų tinklą sujungti su Europos ekologiniais tinklais. Toliau plėtojamas Lietuvos gamtinis karkasas. Pradėtos inventorizuoti kertinės buveinės, rengiamas jų apsaugos reglamentas. Rekultivuojami apleisti karjerai ir sąvartynai, rengiami neproduktyvios žemės apželdinimo mišku projektai.

Silpnybės

40. Kolektyvizacija ir intensyvi melioracija sunaikino natūralias pievas ir ganyklas, didžiumą pelkių, sunaikintos ūkininkų sodybos ir jų želdiniai, suformuotos didžiulės Lietuvai nebūdingos atviros erdvės, sureguliuoti ir paversti kanalais dauguma upių ir upelių, tai labai nuskurdino Lietuvos kraštovaizdį, sumažino biologinę įvairovę. Atkūrus nepriklausomybę, dalis nederlingų, bet labai vertingų biologinės įvairovės požiūriu pievų ir ganyklų buvo apleistos, apžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais. Nesukurtas kompensacijos už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose mechanizmas. Sukurta smulkiasklypė žemėvalda apsunkino statybų kontrolę, saugomose ir rekreacinėse teritorijose vyksta savavališkos statybos. Pagyvėjęs pajūrio įsisavinimas spartina unikalaus pajūrio kraštovaizdžio denatūralizaciją. Apleisti ir nerekultivuoti karjerai ir sąvartynai, iš dalies išardyti ūkiniai pastatai ne tik darko kraštovaizdį, bet ir virsta nelegaliais sąvartynais.

Galimybės

41. Savaiminė kraštovaizdžio renatūralizacija, biologinės įvairovės didėjimas ir kryptingas Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano, Lietuvos miškingumo didinimo programos, patvirtintos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 (Žin., 2003, Nr. 1-10), Nacionalinės turizmo plėtros programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII- 1284 (Žin., 1999, Nr. 63-2061), kitų specialiųjų programų įgyvendinimas leis bent iš dalies atkurti nuskurdintą Lietuvos kraštovaizdį ir padidinti jo stabilumą. Būtina dalyvauti Europos ekologinių tinklų plėtros procese, tai sudarys galimybę pagal tarptautines programas gauti lėšų ir nacionalinei saugomų teritorijų sistemai plėtoti, gamtiniam karkasui formuoti. Reikia parengti stambesnius, labiau integruotus kraštovaizdžio tvarkymo projektus ir kaimo turizmo plėtros planus, jiems įgyvendinti irgi būtų galima gauti papildomų lėšų iš ES fondų, drauge būtų galima sparčiau rekultivuoti senus karjerus ir apleistus sąvartynus, tvarkyti griūvančius apleistus ūkinius pastatus, spręsti kitas specifines pokolūkinio kaimo kraštovaizdžio problemas.

Grėsmės

42. Intensyvi ūkinė veikla kels pavojų gamtiniams kraštovaizdžio elementams, saugomoms ir rekreacinėms teritorijoms. Dėl spartaus žemės privatizavimo daugės savininkų, įsigijusių žemę gamtiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausiose teritorijose, mažės jų prieinamumas visuomenei, šiose teritorijose gali prasidėti sparčios statybos. Keičiant žemės naudojimo paskirtį, didės naujų kraštotvarkinių konfliktų pavojus. Intensyvėjantis pajūrio įsisavinimas neigiamai veiks unikalų pajūrio kraštovaizdžį. Stokojant lėšų, gali sustiprėti atotrūkis tarp įstatymuose ir teisės aktuose numatytų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemonių ir praktinių veiksmų. Nutrūkus tradicinei ūkinei veiklai ir neįdiegus efektyvių gamtotvarkos priemonių, gali iškilti pavojus saugomiems biologinės įvairovės objektams.

Gamtos ištekliai

Stiprybės

43. Lietuva neturtinga gamtos išteklių, tačiau joje gausu mineralinių statybinių medžiagų, geriamojo vandens, miškų, pakanka žemės ūkio naudmenų. Pagal šių gyvybiškai svarbių išteklių kiekį Lietuvos teritorijos talpumas gerokai didesnis negu esamas gyventojų skaičius. Gana gausūs iki šiol nenaudojamų naudingųjų iškasenų – anhidrito ir sapropelio ištekliai. Lietuvos gamtos ištekliai palyginti gerai ištirti ir lengvai pasiekiami, jų naudojimą reguliuoja teisiniai ir ekonominiai mechanizmai. Lietuvos gamtinės sąlygos tinkamos gyvybiškai svarbiems atsinaujinantiesiems ištekliams atkurti, gausūs rekreaciniai ištekliai palankūs turizmo plėtrai. Lietuvos perėjimas prie rinkos ekonomikos, ūkio restruktūrizavimas, padidėjusios energijos ir kitų gamtos išteklių kainos leido daug efektyviau naudoti gamtos išteklius, energijos ir vandens sąnaudos BVP vienetui sumažėjo apie 2 kartus.

Silpnybės

44. Gamtos išteklių vartojimo srityje vyrauja trumpalaikiai ekonominiai interesai, mažėja vietos žaliavų paklausa. Sumažėjus mineralinių naudingųjų iškasenų ir durpių gavybai, ankstesnės gavybos pažeisti ir užleisti karjerai, durpynai liko be šeimininkų, dažnai iš jų kasama savavališkai, jie paverčiami sąvartynais, o rekultivuojami per lėtai. Kasmet kylantys gaisrai sunaikina daug durpių, nuniokoja didelius žemės plotus, teršia orą. Per menkai įstatymų reglamentuotas kai kurių gamtos išteklių naudojimas (pvz., naftos gavyba) sukelia interesų konfliktus (tarp saugomų teritorijų funkcijų ir miestų plėtros). Gamtos ištekliai vis dar naudojami neefektyviai: BVP vienetui sunaudojama apie 1,7 karto daugiau nei ES valstybėse energijos išteklių. Vis dar per mažai naudojama alternatyvių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminė energija ir panašiai).

Galimybės

45. Darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimas sudarys racionalaus, ilgalaikiais interesais pagrįsto gamtos išteklių naudojimo sąlygas. Lietuvai integruojantis į ES, jos gamtos ištekliai įgaus tarptautinę reikšmę, todėl bus galima juos efektyviau naudoti ir apsaugoti. ES valstybių patirtis ir parama leis paspartinti ir išplėsti alternatyvių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminė energija ir panašiai) naudojimą. Gausūs ir saviti Lietuvos rekreaciniai ištekliai integracijos sąlygomis irgi taps žymiai svarbesni, bus efektyviau naudojami. Diegiant modernesnes ir aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančias gamybos technologijas, bus galima efektyviau naudoti gamtos išteklius.

Grėsmės

46. Eurointegracijos ir globalizacijos sąlygomis kai kurie Lietuvos gamtos ištekliai gali būti pradėti naudoti per daug intensyviai. Neturint ilgalaikės darnaus urbanistinio vystymosi politikos, intensyvi urbanizacija gali paaštrinti interesų konfliktą tarp racionalaus gamtos išteklių naudojimo ir atkūrimo, aplinkosaugos ir urbanistinės plėtros. Įstatymų nepakankamai aiškiai reglamentuotas rekreacinių išteklių naudojimas gali sukelti per didelę antropogeninę vertingų gamtinių teritorijų apkrovą. Lobistiniai energijos išteklius importuojančių, perdirbančių ir realizuojančių ūkio subjektų interesai gali stabdyti vietinių atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą. Gamtos sąlygų kaita visame pasaulyje, regioninė ir vietinė aplinkos tarša gali sukelti ilgalaikius neigiamus kai kurių gamtos išteklių (biologinių, rekreacinių) kiekybės ir kokybės pokyčius.

Atliekų tvarkymas

Stiprybės

47. Nepavojingų ir pavojingų atliekų pastarąjį dešimtmetį susidaro labai mažai. Metinis nepavojingų atliekų kiekis sumažėjo daugiau kaip 3 kartus (vienam gyventojui jų yra beveik 2,5 karto mažiau nei vidutiškai ES valstybėse). Komunalinių atliekų vienam gyventojui susidaro mažiau kaip 300 kilogramų per metus (apie 1,5 karto mažiau negu ES). Pavojingų atliekų per šį laikotarpį sumažėjo beveik 2 kartus (per metus). Parengtas ir pradėtas įgyvendinti valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499). Daugumos miestų gyventojų ir didelės dalies miestelių gyventojų atliekos surenkamos centralizuotai, plėtojama atliekų surinkimo infrastruktūra. Kaimo tipo gyvenvietėse diegiama konteinerinė atliekų surinkimo sistema. Plečiamas pavojingų atliekų surinkimas ir perdirbimas. Kuriama regioninė pavojingų atliekų tvarkymo sistema. Įsteigta Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra, diegiami nauji šių atliekų tvarkymo metodai, pastatyta sausojo tipo panaudoto branduolinio kuro saugykla.

Silpnybės

48. Didžiuma veikiančių sąvartynų neatitinka aplinkosaugos reikalavimų. Daug nelegalių ir apleistų, bet iki šiol nerekultivuotų sąvartynų. Menkai išplėtota komunalinių atliekų tvarkymo sistema, pirminis buitinių atliekų rūšiavimas, mažiai perdirbama antrinių žaliavų: 25 procentai popieriaus ir kartono, 18 procentų stiklo, 6 procentai plastmasės atliekų, todėl atliekų kaupimas sąvartynuose – iki šiol vyraujantis atliekų tvarkymo būdas. Antrines žaliavas perdirbančios įmonės daugiau nei pusę šių atliekų importuoja iš užsienio. Didžioji dalis atliekų surinkimo automobilių fiziškai ir morališkai pasenę. Trūksta kai kurių atliekų (statybos ir griovimo darbų atliekų, stiklo, padangų, elektros ir elektroninės įrangos, tekstilės, netinkamų važinėti automobilių) perdirbimo pajėgumų, pavojingų atliekų šalinimo ir utilizavimo, biodegraduojamųjų atliekų tvarkymo pajėgumų. Dalis pavojingų atliekų kartu su buitinėmis atliekomis patenka į sąvartynus. Susikaupė daug radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro, bet nėra lėšų jiems saugiai palaidoti. Esamos radioaktyviųjų atliekų saugyklos nėra visiškai tinkamos radioaktyviosioms atliekoms ilgiau saugoti.

Galimybės

49. Tinkamai naudojantis Europos valstybių patirtimi ir esama ES parama (ISPA ir kiti fondai), galima pagal valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą parengti ir pradėti įgyvendinti regioninių sąvartynų projektus, geriau pasirengti naudoti ES struktūrinių fondų lėšas šiuolaikiškai nacionalinei atliekų tvarkymo sistemai kurti. Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 85-2968) nuostatos leidžia mažinti bendrą atliekų kiekį, didinti jų surinkimą, antrinį perdirbimą. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 13-474), nustatantis mokestį už tam tikrus gaminius ir pakuotes, turėtų skatinti gamintojus organizuoti atliekų surinkimo ir naudojimo (perdirbimo) sistemas arba sudaryti sąlygas sukaupti Lietuvos Respublikos valstybės biudžete lėšų atliekų problemai spręsti. Platesniu mastu įdiegus komunalinių atliekų, visų pirma pakuočių, pirminį rūšiavimą, susidarys daug didesnės vietinių antrinių žaliavų perdirbimo galimybės. Tarptautinė parama, skirta Ignalinos AE uždaryti, galės būti naudojama šiuolaikiškoms radioaktyviųjų atliekų saugykloms įrengti.

Grėsmės

50. Kuriant šiuolaikišką atliekų tvarkymo sistemą, gali pabrangti atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, tai verstų dalį gyventojų ir įmonių šios paslaugos atsisakyti ir skatintų atliekų atsikratyti nelegaliai, taigi būtų teršiama aplinka. Neišplėtus pirminio buitinių atliekų rūšiavimo, bus sunku padidinti antrinių žaliavų naudojimą, o didžiuma pavojingų buitinių atliekų ir toliau keliaus į sąvartynus. Neišplėtus antrines žaliavas perdirbančios pramonės pajėgumų ir nepadidinus antrinių žaliavų poreikio, nebus galima tinkamai naudoti antrines žaliavas ir jos keliaus į sąvartynus. Visuomenė gali priešintis regioninių sąvartynų įrengimui, dėl to regioninių atliekų tvarkymo sistemų sukūrimas nepagrįstai užsitęstų. Negavus reikiamos paramos Ignalinos AE uždaryti, bus sunku įrengti tinkamas radioaktyviųjų atliekų ir ypač panaudoto branduolinio kuro saugyklas.

Ekonomikos vystymasis

Transportas

Stiprybės

51. Lietuvoje vyrauja Vakarų Europos, Japonijos ir Korėjos gamintojų automobiliai, kurie, palyginti su pagamintaisiais Rusijoje, daug ekonomiškesni, kur kas mažiau teršia aplinką, todėl nors per 10 metų automobilių pagausėjo daugiau kaip 2 kartus, bendros autotransporto degalų sąnaudos sumažėjo beveik 30 procentų. Labai pasikeitė ir transporto degalų sudėtis: daugiau suvartojama dyzelino, pastaruosius 3 metus beveik trigubai daugiau vartojama suskystintų naftos dujų. Taigi aplinką teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų išmetimas į orą praeitą dešimtmetį sumažėjo beveik perpus, tai yra daug labiau negu kuro suvartojimas. Plečiamas autokelių tinklas, gerėja jų kokybė ir pralaidumas, tiesiami aplinkkeliai, tai leidžia sumažinti miestų oro taršą ir triukšmą. Parengtuose ir patvirtintuose strateginiuose dokumentuose (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija) daug dėmesio skiriama darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimui transporto sektoriuje.

Silpnybės

52. Didžiuma Lietuvoje esančių lengvųjų automobilių senesni nei 10 metų ir orą teršia palyginti smarkiai. Krovininių automobilių parkas atnaujinamas gana sparčiai, laikantis griežtų ES reikalavimų, tačiau vietos maršrutais kroviniai vežami dažniausia senais Rytuose pagamintais automobiliais, kurie itin daug vartoja degalų, labai teršia aplinką ir kelia didelį triukšmą. Nepakankamai pralaidžios miestų gatvės ir aplinkkelių stoka didina miestų oro taršą ir triukšmą, didžiuma visuomeninio transporto priemonių morališkai ir fiziškai pasenusios, mažai biotransporto (dviračių, riedučių) takų, vangiai plėtojamos multimodalinės miestų transporto sistemos. Taigi daugumos miestų centruose didelis oro užterštumas. Sparčiausiai plėtojamas taršiausias transportas (kelių transportas), o gerokai mažesnį poveikį aplinkai darančiam transportui (geležinkeliui, vidaus vandens transportui) modernizuoti reikia didelių investicijų. Avaringumas automobilių keliuose didelis ir faktiškai nemažėja.

Galimybės

53. Eurointegracijos sąlygomis susidarys spartesnės kelių ir aplinkkelių plėtros, geležinkelių modernizavimo, spartesnės geležinkelių tinklo (taip pat europinės vėžės) plėtros galimybės. Platesnis geležinkelio naudojimas, ypač kroviniams vežti, leis labai sumažinti transporto keliamą oro taršą. Plėtojamas Klaipėdos uostas, didėja jo konkurencingumas tarp kitų rytinės Baltijos uostų, atsiranda didesnės galimybės naudoti ekologiškai švaresnį vandens transportą, plėtoti multimodalinį pervežimą. Plačiau taikant kapitalo partnerystės principus ir pritraukus privatų kapitalą į visuomeninio transporto sektorių, būtų galima daug sparčiau šį sektorių modernizuoti, efektyviau naudoti energetikos išteklius, mažinti savikainą ir paslaugų kainas, neigiamą poveikį aplinkai. Įvedus naujų automobilių įsigijimo finansinių lengvatų sistemą, galėtų būti sparčiau atnaujinamas automobilių parkas.

Grėsmės

54. Jeigu nebus ribojamas senų automobilių importas ir daugiau dėmesio skirta taršos kontrolei bei reguliavimui, kylant ekonomikai, intensyviai vystantis transporto sektoriui ir daugėjant automobilių, gali pradėti sparčiai didėti oro tarša. Ribotos investicijos į geležinkelio transportą, ypač geležinkelio infrastruktūros ir riedmenų atnaujinimo projektus, neleis sparčiai didinti ir greitinti krovinių pervežimo, efektyviau naudoti šį žymiai mažiau žalos aplinkai darantį transportą. Jeigu nebus sudaryta reikiamų ekonominių sąlygų, nebus plėtojamas vidaus vandenų transportas. Jeigu uosto plėtra sulėtėtų, sumažėtų galimybės konkuruoti su kitais uostais ir valstybėmis multimodalinio transporto srityje. Tinkamai nepasirengus naudoti ES fondus, bus sunku plėtoti transporto infrastruktūrą. Lobistinė naftos produktų gamybos ir prekybos įmonių veikla trukdys plačiau naudoti alternatyvius, atsinaujinančiuosius degalus.

Pramonė

Stiprybės

55. Privatizavus pramonės įmones, įsigalėjus rinkos ekonominiams santykiams, įvedus mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą, labai padidėjo didžiumos išlikusių įmonių gamybos efektyvumas, taupiau naudojami gamtos ištekliai, mažiau teršiama aplinka. Pramonės įmonėse diegiamos prevencinės aplinkosaugos priemonės ir švaresnės gamybos metodai. Pastarąjį dešimtmetį labai išaugo pramonės sektoriaus ekologinis efektyvumas, vidutinės energijos sąnaudos BVP vienetui sumažėjo 1,7 karto, vandens sąnaudos – beveik 2 kartus, teršiančių medžiagų emisija į orą – daugiau kaip perpus. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje daug dėmesio skiriama darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimui pramonės sektoriuje. Parengta Pramonės subalansuotosios plėtros programa.

Silpnybės

56. Pastarąjį dešimtmetį įvyko daug teigiamų pokyčių, tačiau dar nemažai Lietuvos pramonės įmonių technologiškai atsilikusios, energijos, žaliavų ir vandens produkcijos vienetui pagaminti sunaudojama vis dar palyginti daug (vidutiniškai 1,5-2 karto daugiau nei ES valstybėse). Taigi šių įmonių daroma žala aplinkai nemenka, o konkurencingumas dėl didelės gaminių savikainos silpnas. Kol kas aplinkos apsaugai Lietuvos įmonės skiria per mažai dėmesio, lėtai diegiamos šiuolaikiškos, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančios technologijos, švaresnės gamybos metodai, dar nė viena pramonės įmonė nėra paženklinusi savo produkto aplinkai nepavojingo gaminio ženklu. Iki šiol neparengta Lietuvos įmonėms skirtų metodikų, leidžiančių ištirti produktų poveikį aplinkai per visą būvio ciklą ar projektuoti saugesnius aplinkai produktus. Gamybai naudojama nemažai pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų. Labai mažai įmonių naudoja antrines žaliavas, o naudojančios jas daugiausia importuoja iš užsienio, stokojama ekonominių mechanizmų, skatinančių plačiau naudoti vietines antrines žaliavas.

Galimybės

57. Perimta šiuolaikiška patirtis, finansinė ir techninė ES parama paspartins pramonės restruktūrizavimą, modernizavimą ir vystymąsi. Įstojus į ES, susidarys galimybė sparčiau ir tinkamiau naudotis jos mokslo ir technologijų laimėjimais ne tik pramonės ekonominiam vystymui, bet ir ekologiniam efektyvumui didinti, poveikiui aplinkai mažinti. Griežti pramonės įmonių poveikio aplinkai mažinimo ES reikalavimai paspartins mažiau kenkiančių aplinkai technologijų ir švaresnės gamybos metodų diegimą, efektyvesnių aplinkosaugos priemonių taikymą. Aplinkos vadybos sertifikatų įsigijimas didins įmonių konkurencingumą, sudarys galimybę steigti specialius žaliąjį pasą turinčius investicijų fondus. Dėl sugriežtintų Lietuvos įstatymų (Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo pataisos ir kita) palaipsniui mažės pramonės atliekų, aplinkos tarša, didės antrinių žaliavų perdirbimas.

Grėsmės

58. Lietuvos pramonės įmonės, siekdamos kuo spartesnio gamybos augimo ir didesnio rentabilumo, mažiau dėmesio skirs darnaus vystymosi ir aplinkosaugos klausimams. Nesuteikus valstybės paramos ir neskyrus papildomų investicijų į antrines žaliavas perdirbančios pramonės plėtrą, gali būti nepasiekta valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta pakuočių ir antrinių žaliavų perdirbimo apimtis. Laiku nesukūrus biokuro gamybos skatinimo mechanizmų, nebus sukurta šio kuro gamybos pajėgumų, tokių, kurių reikia Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatytam rapsų ir javų kiekiui, skirtam biodyzelinui ir bioetanoliui gaminti, perdirbti. Per lėtai diegiant šiuolaikiškas aplinkosaugos priemones, švaresnės gamybos metodus, aplinkosaugos vadybos sistemas (ISO 14001 standartas), ne tik didės įmonių neigiamas poveikis aplinkai, bet ir mažės jų konkurencingumas Europos ir pasaulio rinkose.

Energetika

Stiprybės

59. Praeitą dešimtmetį labai padidėjo energijos naudojimo efektyvumas, sumažėjo energijos sąnaudos gamybai, iš energetikos objektų išmetamų teršalų sumažėjo beveik 3 kartus. Pagerėjo pirminės energijos balanso struktūra – padidėjo palyginti mažai teršiančių aplinką energijos išteklių (gamtinių dujų ir atominės energijos) dalis. Apie 4 kartus padidėjo vietinių ir atsinaujinančiųjų išteklių indėlis į energijos gamybą, iš atsinaujinančiųjų išteklių (daugiausia medienos ir jos atliekų) pagaminama apie 9 procentus energijos. Mažiau naudota taršaus kuro (sieringo mazuto ir akmens anglių): jeigu 1990 metais akmens anglys sudarė apie 3,7 procento visų suvartojamų pirminės energijos išteklių, tai 2000 metais – tik 1 procentą. Esama energijos balanso struktūra padeda užtikrinti energijos tiekimo patikimumą ir palaikyti palyginti nedideles elektros energijos kainas ir nedidelę aplinkos taršą.

Silpnybės

60. Nemažai elektros tinklų ir pastočių fiziškai ir morališkai susidėvėję. Centralizuotos šilumos tiekimo sistemos susidėvėjusios, dideli energijos transformavimo ir paskirstymo nuostoliai. Visa tai didina paslaugų kainą ir aplinkos taršą. Gyvenamuosiuose namuose dar trūksta šiuolaikinių šilumos apskaitos ir reguliavimo prietaisų. Dėl to neskatinama taupiau naudoti tiekiamą šilumą. Prasidėjęs šilumos ūkio decentralizavimas didina oro taršą ir dar labiau apsunkina centralizuotų šilumos tiekimo sistemų darbą. Nemaža dalis šalies miestų ir gyvenviečių dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos. Esama energiją generuojančių galių struktūra ir per dideli pajėgumai trukdo naudotis kombinuotos elektros ir šilumos energijos gamybos galimybėmis. Kol nėra gamtinių dujų saugyklų ir dujos tiekiamos iš vienintelio šaltinio, pagrindinėse šalies šiluminėse elektrinėse, siekiant užtikrinti energijos tiekimo patikimumą, tenka naudoti taršų kurą – mazutą ir orimulsiją. Ignalinos AE susikaupė daug radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro, bet nėra lėšų saugiai jiems palaidoti. Per mažai dėmesio skiriama atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, geoterminės energijos ir kitų) naudojimui.

Galimybės

61. Efektyvesnis energijos vartojimas leis palaikyti palyginti nedidelius energijos poreikio didėjimo tempus ir palengvins aplinkos problemų sprendimą. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas padidins jų ekonominį efektyvumą, paspartins energijos rinkos kūrimą. Esami magistraliniai dujotiekiai sudaro galimybę gerokai padidinti gamtinių dujų vartojimą, o esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos leidžia gerokai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, o kartu daug efektyviau naudoti pirminę energiją, sumažinti aplinkos taršą. Tinkamas ES paramos naudojimas, platesnis privataus kapitalo pritraukimas sudarys galimybes sparčiau modernizuoti ir renovuoti šilumos ūkį, naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. ES, kitų valstybių finansinė parama padės vartotojams išvengti papildomų mokesčių, susijusių su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, ir išspręsti aplinkos problemas, susijusias su padidėjusia elektros energijos gamyba šiluminėse elektrinėse.

Grėsmės

62. Beveik 90 procentų pirminės energijos gaunama iš vienintelio tiekėjo. Dėl didelės priklausomybės nuo pirminės energijos išteklių importo Lietuvos ekonomika labai priklauso ir nuo bendros situacijos pasaulio energijos išteklių rinkose. Jeigu užsitęstų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimas ir renovavimas, vis daugiau vartotojų galėtų nuo jų atsijungti, tai sukeltų rimtų aplinkosaugos, ekonominių ir socialinių problemų. Jeigu bus lėtai diegiamos naujausios elektros ir šilumos gamybos technologijos, bus sunku padidinti energijos gamybos efektyvumą.

Žemės ūkis

Stiprybės

63. Nors augalininkystės produkcijos gamyba po pradinio transformacinio nuosmukio jau pasiekė 1990 metų lygį, pesticidų naudojimas pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5 kartus. Labai pagerėjo naudojamų pesticidų kokybė. Mineralinių trąšų irgi naudojama kur kas mažiau (azoto, fosforo ir kalio (NPK) veikliosios medžiagos – žymiau mažiau negu ES valstybėse). Labai sumažėjo mineralinių trąšų, visų pirma azoto junginių išplovimas į gruntinius vandenis ir paviršinius vandens telkinius ir jų eutrofikacija. Kadangi mažiau naudojama mineralinių trąšų ir pesticidų, žemės ūkio ir maisto produktuose sumažėjo kenksmingų medžiagų, pagerėjo žemės ūkio produkcijos kokybė. Liovėsi veikę didžiuma stambių gyvulininkystės kompleksų, atsisakyta didelės gyvulininkystės koncentracijos, taigi labai sumažėjo neigiamas poveikis aplinkai, visų pirma paviršinių ir gruntinių vandenų tarša. Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia ekologinių ūkių plėtrą, ir jų nuolat daugėja.

Silpnybės

64. Sovietinės okupacijos metais pernelyg intensyviai vykdyta melioracija sunaikino didelius natūralios augmenijos plotus, sodybų želdinius, suintensyvėjo dirvožemio erozija, padaryta didžiulė žala Lietuvos kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei. Dėl intensyvaus prastos kokybės mineralinių trąšų naudojimo tuo laikotarpiu labai padidėjo pasklidusi žemės ūkio tarša, todėl dauguma paviršinių vandens telkinių ir nemaža dalis gruntinių vandenų stipriai eutrofikuoti. Ekologinio ūkininkavimo plėtra kol kas per lėta, dar nėra nė vienos sertifikuotos ekologiškos gyvulininkystės produkcijos perdirbimo įmonės. Nesukurta ekologiškų produktų prekybos infrastruktūra, tik 45 procentai sertifikuotos ekologiškos produkcijos parduodama kaip ekologiška, už tai gaunamas atitinkamas kainos priedas. Nepakankama žemės ūkio produktų kokybės kontrolė, neįdiegta saugių natūralių produktų sertifikavimo sistema. Per mažai dėmesio skiriama mažesnį poveikį aplinkai darančiam smulkiam augalininkystės ir gyvulininkystės verslui – prieskoninių, vaistinių, eterinių aliejinių augalų auginimui, ožkininkystei, avininkystei ir kailinių žvėrelių auginimui.

Galimybės

65. Pasaulyje reikės vis daugiau maisto produktų, ypač natūralių sveikų produktų, taigi plėsis jų rinka ir realizavimo galimybės. Mažiau aplinkai kenkiantį ūkininkavimą diegiant ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose Lietuvos ūkiuose, naudojant mažiau mineralinių trąšų ir augalų apsaugos cheminių priemonių, bus mažiau teršiama aplinka ir auginami sveikesni maisto produktai. Ekologiškai užauginti žemės ūkio ir maisto produktai galės sėkmingai konkuruoti ES ir kitų valstybių rinkose. Plėtojant ne tik tradicinę, bet ir rentabilesnę (sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė, gėlininkystė), energijos poreikį tenkinančią augalininkystę, techninių ir vaistinių kultūrų auginimą, netradicinius kaimo verslus, padidės mažesnių ūkių konkurencingumas, bus užtikrintas palankus ekonominis, socialinis ir kultūrinis kaimo vystymasis. Palyginti mažas dirvų užterštumas leidžia sparčiai plėtoti ekologinius ūkius. Pradėjusių veikti ES paramos žemės ūkiui fondų lėšomis galės būti plečiamas ekologinis ūkininkavimas, diegiami moderniausi ūkininkavimo metodai.

Grėsmės

66. Nesukūrus reikiamų ekonominių ir teisinių ekologinių ūkių plėtros mechanizmų ir ekologinių produktų realizavimo infrastruktūros, ekologinių ūkių plėtra labai sulėtės, nebus pasiektas Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatytas jos mastas. Stambinant dirbamos žemės plotus, koncentruojant gyvulių ir paukščių auginimą stambiose fermose ir kompleksuose, būtina laikytis visų Europos Komisijos keliamų augalininkystės, gyvulių ir paukščių laikymo, nuotekų šalinimo reikalavimų, kitaip iškils didesnio žemės ūkio poveikio aplinkai grėsmė. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatytas spartus grūdinių ir kitų žemės ūkio kultūrų derlingumo didinimas lems žymiai didesnį pesticidų ir mineralinių trąšų naudojimą, darys neigiamą poveikį aplinkai. Nesudarius patikimų ekonominių ir teisinių energetikos kultūrų (rapsai, javai) intensyvios plėtros sąlygų, laiku nesukūrus reikiamų biokuro (biodyzelinas, bioetanolis) gamybos pajėgumų, nedidės atsikuriančiųjų energijos išteklių gamyba ir naudojimas.

Būstas

Stiprybės

67. Lietuvoje 2000 metais buvo apie 800000 būstų daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apie 500000 vienbučių būstų (privačių namų). Būsto infrastruktūra išvystyta gana gerai. Maždaug 70 procentų visų būstų prijungta prie centralizuoto vandentiekio, apie 50 procentų būstų pajungta prie centralizuoto šilumos tiekimo. Daugumos miestų ir miestelių buitinės atliekos surenkamos centralizuotai, kaimo tipo gyvenvietėse diegiama konteinerinė atliekų tvarkymo sistema. Gyventojai būstus privatizavo už investicinius čekius. Šiuo metu apie 95 procentai būstų nuosavybės teise priklauso juose gyvenantiems asmenims.

Silpnybės

68. Daugumos daugiabučių namų ir nemažos dalies individualių namų sienų šiluminė varža labai maža, langai nešiuolaikiški ir nesandarūs, todėl būstui šildyti reikia daug energijos (per dieną vidutiniškai apie 200 kJ vienam laipsniui 1 kv. metrui), 2-2,5 karto daugiau negu didžiumoje ES valstybių. Centralizuoto šildymo infrastruktūra pasenusi ir energetiškai neefektyvi, ypač dideli energijos nuostoliai skirstymo tinkluose, todėl butų šildymo sąnaudos labai didelės – apie 20 procentų vidutinių šeimos pajamų. Didžiuma vandens tiekimo tinklų susidėvėję, dėl padidėjusių vandens tiekimo kainų sumažėjus vandens vartojimui, vanduo ilgiau būna tinkluose, susidaro nuosėdos, pablogėjo geriamojo vandens kokybė. Buitinės atliekos beveik nerūšiuojamos, daug kur surenkamos gana nehigieniškomis sąlygomis – išvežamos retai, pasenusia technika. Būstams prižiūrėti gyventojai skiria labai mažai lėšų, daug kur labai prasta bendrųjų patalpų būklė, daugiabučių namų bendrijos kuriamos labai vangiai, daugumos daugiabučių namų būklė blogėja.

Galimybės

69. Lietuvai integruojantis į ES, priimami teisės aktai, liberalizuojantys būsto infrastruktūros valdymą, didinantys atsakomybę, griežtinantys atskaitomybę. Vandens tiekimo ir buitinių atliekų tvarkymo plėtrai ES teikia didelę paramą. Tai gali labai paspartinti atsiperkančiųjų būsto infrastruktūros objektų kūrimą. ES taip pat skiria subsidijas anglies dvideginio išmetimų į aplinką mažinimo programoms finansuoti. Tai gali paskatinti energijos taupymo būste programų įgyvendinimą, spartinti pastatų renovavimą, šilumos tiekimo infrastruktūros modernizavimą. Kuriant regionines atliekų surinkimo, rūšiavimo ir galutinio sutvarkymo sistemas, skatinant privačias investicijas į šią veiklą, susidarys galimybė gerinti paslaugų kokybę ir mažinti jų kainą vartotojams. ES struktūrinių fondų ir valstybės parama leis sparčiau spręsti opiausias namų ūkio problemas. Sutvarkius gyvenamųjų namų bendrijų steigimo teisinę bazę ir subsidijų skyrimo mechanizmą, padidės galimybės skatinti sparčiau būstą atnaujinti.

Grėsmės

70. Nesukūrus darniai veikiančių ES paramos administravimo institucijų ir laiku neparengus tinkamų investicijų projektų, nebus tinkamai pasinaudota ES struktūrinių fondų parama būstui renovuoti ir būsto infrastruktūrai modernizuoti, jų būklė toliau blogės. Jeigu ir toliau bus didelės centralizuoto šilumos tiekimo kainos, gyventojai gali pradėti masiškai atsijungti nuo centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, o tai dar labiau pablogintų šilumos ūkio būklę ir padidintų aplinkos taršą.

Turizmas

Stiprybės

71. Turizmo sukurto BVP didėjimas daro mažesnį nei kitos ūkio šakos neigiamą poveikį aplinkai. Švelnus Lietuvos klimatas, natūralus kraštovaizdis, gausūs rekreaciniai ištekliai, turtingas gamtos ir kultūros paveldas, etnokultūros savitumas sudaro geras sąlygas plėtoti turizmą, didinti gyventojų užimtumą ir gausinti pajamas. Turizmas skatina saugoti ir puoselėti vertingą gamtinę ir kultūrinę aplinką, drauge sėkmingai spręsti atsiliekančių regionų socialines, ekonomines ir gamtosaugos problemas. Poilsio, pažintinis ir gydomasis turizmas skatina žmonių judrumą, leidžia pažinti krašto savastį ir tradicijas, gerina žmonių sveikatą. Kaimo turizmo plėtojimas įtraukia į aktyvią veiklą pagyvenusius žmones, mažina kaimiškųjų regionų depopuliaciją, nedarbą ir antisocialinius reiškinius juose.

Silpnybės

72. Nereguliuojamas ir blogai organizuotas turizmas kelia didelį pavojų gamtinei ir kultūrinei aplinkai, didina antropogeninę apkrovą jautrioms ir neparengtoms gamtos teritorijoms. Turizmo infrastruktūros plėtrai beveik nenaudojamas dvarų paveldas, etnografinių vietovių aplinka. Dėl to ji praranda savitumą ir žavesį, turistinį potencialą. Dėl žemoko informacijos, turizmo vadybos lygio lėtai plėtojamas atvykstamasis turizmas. Dirbančių turizmo sektoriuje gyventojų daugėja, iš jo gaunamos pajamos didėja per lėtai. Silpna kaimo turizmo paslaugų infrastruktūra, todėl nedidėja gyventojų pajamos ir nemažėja nedarbas neperspektyviuose žemės ūkio plėtrai regionuose. Per menkai naudojami kurortiniai ištekliai, sanatorinio gydymo galimybės, nedidėja gyventojų užimtumas kurortinėse vietovėse. Nėra rekreacinio potencialo įvertinimo metodikos, išteklių naudojimo ir apsaugos regioninių reglamentų.

Galimybės

73. Patogi geografinė padėtis sudaro geras galimybes vystyti atvykstamąjį turizmą. Mažai pramonės paliestas, savitas Lietuvos kaimas domintų turistus, leistų įtraukti į turizmo paslaugų teikimą daug nerandančių nuolatinio darbo kaimo gyventojų, pagerintų gyvenimo sąlygas ekonomiškai ir socialiai atsiliekančiuose regionuose, tik reikia daugiau išsamesnės informacijos ir geresnės turizmo infrastruktūros. Tinkamas ES paramos naudojimas kaimo turizmui plėtoti paspartintų turizmo infrastruktūros kūrimą ir sudarytų galimybes tvarkyti apleistą, neproduktyvią žemę. Augantis turizmas skatina ir teikia galimybę puoselėti ir tvarkyti aplinką, kuo patraukliau parodyti gamtos ir kultūros vertybes, plačiau skleisti aplinkosaugos žinias. Racionaliai plėtojama rekreacinė infrastruktūra leidžia reguliuoti lankytojų srautus saugomose teritorijose, mažinti jautrių teritorijų apkrovą. Gerai sutvarkyta turizmo įstatyminė bazė leistų griežčiau reglamentuoti rekreacinio potencialo naudojimą, apsaugoti vertingiausius rekreacinius arealus nuo didėjančio antropogeninio poveikio ir neleistinos urbanizacijos.

Grėsmės

74. Įstatymiškai neaiškiai reglamentuotas turizmo verslas ir rekreacinių išteklių naudojimas gali sukelti vertingų gamtinių teritorijų per daug intensyvios antropogeninės apkrovos ir degradavimo pavojų. Antra vertus, aiškiai nereglamentavus rekreacinių išteklių naudojimo ir nesukūrus rekreacinių išteklių apsaugos normatyvų, kyla nepagrįstų draudimų ir apribojimų pavojus, o tai gali trukdyti rekreacijos ir ypač kaimo turizmo plėtrai. Valstybės paramos turizmui stoka ir nesugebėjimas tinkamai naudotis ES paramos fondais gali trukdyti iš esmės gerinti turizmo infrastruktūrą, plėtoti kaimo turizmą ir taip suteikti ekonominį ir socialinį gyvybingumą atsiliekantiesiems regionams.

Socialinis vystymasis

Užimtumas

Stiprybės

75. Lietuvoje sukurta nuosekli užimtumo politikos įgyvendinimo sistema pagal darbo rinkos tikslų grupes, užtikrinanti užimtumo ir kitų darbo rinkos politikos priemonių prieinamumą. Kvalifikuotas administravimas ir šiuolaikiški finansavimo principai leidžia derinti darbo pasiūlą ir paklausą. Rinkos ekonomikos sąlygomis vis daugiau gyventojų pajėgia pragyventi iš savo verslo ir darbo. Ganėtinai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, vis daugiau gyventojų suvokia privalą už save atsakyti. Įgyvendinama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529 (Žin., 2001, Nr. 40-1404).

Silpnybės

76. Lietuvos ekonomikos lygis gana žemas ir neužtikrina pakankamo gyventojų užimtumo, kliudo įgyvendinti stambias užimtumo programas. Neefektyvus užimtumas žemės ūkyje. Mokesčių politika orientuota į didelę mokesčių naštą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, o netiesiogiai per pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir akcizą. Dideli mokesčiai ne tik mažina norą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą, neoficialų užimtumą. Dėl gana nelanksčios darbo rinkos pernelyg sunkiai prisitaikoma prie struktūrinių pokyčių, naujų profesijų, naujos veiklos. Mažai naudojamasi mokymosi visą gyvenimą galimybėmis, dėl to asmenys, kurių profesija praranda paklausą, sunkiai persikvalifikuoja. Prastokos kokybės darbo vietos, maži atlyginimai, nepaisoma darbo įstatymų ir saugos darbe reikalavimų, todėl didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija.

Galimybės

77. Gyvesnis ekonomikos vystymasis, derinamas su apgalvota užimtumo politika, leis tinkamiau ir greičiau spręsti užimtumo didinimo problemas. Modernios technologijos atvers dideles galimybes naudoti kvalifikuotą darbo jėgą, gerinti užimtumo kokybę, padidinti darbo užmokestį. Eurointegracija skatins gerinti darbo vietų kokybę, darbo santykiai taps civilizuotesni. Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkaus ir vidutinio verslo vystymasis vers lanksčiau organizuoti darbą, tai didins užimtumą, ekonominio vystymosi galimybes. Lankstesnės darbo organizavimo formos yra: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, nuotolinis darbas, savarankiškas užimtumas, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija.

Grėsmės

78. Tinkamai nepasinaudojus ES parama, ekonomika gali augti pernelyg lėtai, dėl to gali lėčiau didėti užimtumas. Nelanksti darbo rinka restruktūrizuojant ūkį irgi gali kliudyti mažinti nedarbą, diegti inovacijas, modernias technologijas, mažinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgos poreikį. Darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, migracija gali būti kliūtis tolesniam ekonominiam vystymuisi. Dėl regionų vystymosi netolygumo toliau didėjanti užimtumo lygio diferenciacija gali sukelti ryškius darbo jėgos kvalifikacijos, paskatų dirbti skirtumus.

Skurdas ir socialinė atskirtis

Stiprybės

79. Lietuvoje veikia nuosekli socialinės apsaugos politikos nuostatų įgyvendinimo sistema, padedanti mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Jos dalys specializuotos pagal apsaugos teikimo specifiką ir užtikrina socialinės paramos priemonių prieinamumą daugumai rizikos grupių narių. Lietuvoje vis daugiau lėšų skiriama skurdo ir socialinės atskirties prevencijai. Prioritetas – spartesnis rizikos problemų sprendimas. Įgyvendinama Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002-2004 metais programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1753 (Žin., 2002, Nr. 109-4825).

Silpnybės

80. Socialinei apsaugai skiriama beveik perpus mažiau BVP negu vidutiniškai ES valstybėse. Didėjanti socialinė diferenciacija dar ryškesnė dėl regioninės diferenciacijos – regionai labai skiriasi pagal socialinį vystymąsi. Dalis gyventojų išstumiama iš darbo rinkos, praranda kvalifikaciją ar niekada neįgyja reikiamos kvalifikacijos, kad į ją sugrįžtų, susidaro skurdo ir socialinės atskirties grupės. Socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus darbuotojus ir menkai aprėpia kitokio ekonominio aktyvumo asmenis, kurie dėl to lieka be svarbiausių socialinių garantijų. Socialinės paramos sistema dar mažai atsigręžia į į žmogų, jos rūpestis – formalus pašalpų skyrimas, o ne paramos reikalingi asmenys. Esama socialinės paramos sistema sunkiai aprėpia marginalines socialinės atskirties grupes. Jaučiama informacijos stoka: socialinės paramos gavėjai menkai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie tikruosius poreikius.

Galimybės

81. Stiprėjanti ekonomika, derinama su apgalvota socialine politika, suteikia galimybę išspręsti skurdo, socialinės atskirties, socialinės paramos problemas. Mokymosi visą gyvenimą svarbos suvokimas padės nekvalifikuotiems darbininkams, ypač jauniems asmenims, turintiems tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, išvengti skurdo. Tobulinama institucinė socialinės politikos sistema padės greičiau pritaikyti socialinę sistemą prie kintančių sąlygų, teikti socialinę paramą labiausiai jos reikalingiems asmenims. Stiprus nevyriausybinis sektorius taip pat gali sėkmingai spręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas.

Grėsmės

82. Regioninės raidos netolygumas skatina tolesnius užimtumo ir socialinio vystymosi skirtumus, gali rastis marginalinių regionų. Dėl nepakankamos socialinio draudimo aprėpties gali atsirasti didelių socialinių grupių be socialinio draudimo teisių, gaunančių tik minimalią socialinę paramą. Dėl gerai neapgalvotos socialinės politikos gali sustiprėti socialinė atskirtis, socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui.

Visuomenės sveikata

Stiprybės

83. Lietuvoje sistemingai vykdoma visuomenės sveikatos priežiūros teisinė reforma, atitinkanti ES reikalavimus. Visuomenės sveikatos politika racionaliai koordinuojama valstybiniu lygiu. Įgyvendinama Lietuvos sveikatos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 (Žin., 1998, Nr. 64-1842), Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 (Žin., 2001, Nr. 66-2418), Nacionalinė aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003-2006 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 66 (Žin., 2003, Nr. 8-288). Gyventojų mirtingumo struktūra Lietuvoje atitinka išsivysčiusių valstybių struktūrą, o kūdikių mirtingumo lygis artėja prie ES valstybių vidurkio. Didėja gyventojų sveikatos žinių poreikis. Efektyvi užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės greitojo reagavimo sistema, įgyvendinamos Tarptautinės atominės energijos agentūros ir ES rekomendacijos ir reikalavimai, užtikrinantys gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą, jos valstybinę priežiūrą ir kontrolę.

Silpnybės

84. Gyventojų sveikata dar nėra tapusi ilgalaikiu valstybės interesu, o jos išsaugojimo ir stiprinimo priemonių nenorima imtis dažniausiai dėl didelių išlaidų, nepripažįstama, kad nuo gyventojų sveikatos priklauso valstybės ekonominis klestėjimas. Daugiau dėmesio reikėtų skirti visuomenės sveikatos priežiūrai. Galėtų būti aktyvesnis tarpžinybinis bendradarbiavimas visuomenės sveikatos priežiūros srityje, siekiant išvengti neigiamų padarinių sveikatai. Šiuolaikiški poveikio sveikatai vertinimo, ekonominių nuostolių dėl blogos sveikatos apskaičiavimo metodai netaikomi priimant sprendimus ir nustatant prioritetus. Netobula visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo ir perkvalifikavimo sistema. Dideli miesto ir kaimo gyventojų sveikatos būklės skirtumai, netolygus gydytojų pasiskirstymas didžiuosiuose miestuose ir rajonuose. Trumpėja Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė. Didėja sergamumas kai kuriomis infekcinėmis ligomis. Didėja vaikų sergamumas alergijomis ir astma. Daugėja rūkančių, geriančių ir narkotikus vartojančių asmenų. Gyventojams trūksta sveikos mitybos žinių. Neskiriama deramo dėmesio fizikiniams aplinkos veiksniams gyvenamojoje aplinkoje ir priemonėms neigiamam jų poveikiui išvengti.

Galimybės

85. Visuomenės sveikatos sistemos reformos pagrindas Lietuvoje – ES visuomenės sveikatos priežiūros politikos ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų įgyvendinimas. Aktyvus Lietuvos dalyvavimas įgyvendinant ES visuomenės sveikatos programą, taip pat Europos aplinkos ir sveikatos strategiją gali pagerinti gyventojų sveikatos būklę ir patobulinti visuomenės sveikatos vadybą. Visuomenės sveikatos stiprinimas pagerės, jeigu bus sėkmingai vykdoma specialistų rengimo ir profesinio tobulinimo reforma visuomenės sveikatos priežiūros srityje, ugdoma sveiko gyvenimo būdo ir jo priklausomybės nuo sveikos aplinkos samprata, įdiegti rizikos ir poveikio sveikatai vertinimo metodai ir informacinių technologijų sistema visuomenės sveikatos priežiūrai, nuolat stebimi visuomenės sveikatos priežiūros rodikliai, plačiau visuomenės sveikatos priežiūros reikmėms naudojamos visuomenės informavimo priemonės.

Grėsmės

86. Visuomenė ir toliau teiks pirmenybę sparčiam šalies ekonomikos vystymuisi, taigi mažiau rūpinsis asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra. Per mažai dėmesio ligų profilaktikai, per menkas visuomenės sveikatos priežiūros finansavimas silpnins visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų gebėjimą vykdyti kenksmingų aplinkos veiksnių rizikos ir neigiamo poveikio sveikatai prevencines priemones ir didins gyventojų sergamumą. Kvalifikuoti visuomenės sveikatos specialistai trauksis iš šios veiklos, jų vis labiau stigs. Neatnaujinus kai kurios medicinos įrangos, nebus užtikrinta tinkama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros kokybė.

Švietimas ir mokslas

Stiprybės

87. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva padarė didelę pažangą sistemingai keisdama visas švietimo grandis: priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853); Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), pradeda trečiąjį švietimo reformos etapą, per kurį bus skatinami sistemingi visuomenės pokyčiai – didinamos asmens kūrybinės galios, veiklumas, atsakomybė ir galimybės prisitaikyti prie eurointegracijos ir globalizacijos procesų, išsaugant tautos kultūrinę tapatybę. Labai išsiplėtė aukštojo mokslo sistema, padaugėjo studijuojančiųjų. Plėtojama mokymosi visą gyvenimą sistema. Parengta Lietuvos Respublikos visuomenės aplinkosauginio švietimo strategija ir veiksmų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 165 (Žin., 1998, Nr. 16-388), daug dėmesio skirianti darnaus vystymosi principų įgyvendinimui visose gyvenimo srityse. Kartu su Švedija Lietuva atsakinga už Baltijos regiono Švietimo darbotvarkės-21 įgyvendinimą šiame regione. Parengta Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga, vyksta Lietuvos mokslo sistemos reforma, didėja mokslo institucijų konkurencingumas ir įtaka visuomenės pokyčiams. Vis daugiau dėmesio skiriama žinių visuomenės kūrimui.

Silpnybės

88. Švietimo reforma vyksta nepakankamai koordinuotai, per lėtai ir per mažai atsižvelgiant į sparčias visuomenės gyvenimo permainas. Šiai reformai dar ganėtinai nepasirengusi mokyklų bendruomenė ir deramai neparengta visuomenė. Pedagogų rengimo sistema neskatina kurti žinių visuomenės, per mažai skleidžia darnaus visuomenės vystymosi idėjas. Ne visi visuomenės nariai suvokia, kad mokslas ir žinios laiduoja visuomenės pažangą ir darnų vystymąsi. Per lėtai kuriama žinių visuomenė, per žemas ne tik visos visuomenės, bet ir mokslo ir mokymo įstaigų kompiuterizavimo lygis. Dėl nepakankamo dėmesio mokslui nemažai gabių mokslininkų imasi kitokios veiklos, aukštos kvalifikacijos specialistai išvažiuoja į užsienį, silpnėja intelektualinis visuomenės potencialas. Reikėtų gerinti visuomenės ekologinį švietimą, plačiau skleisti darnaus vystymosi idėjas, labiau skatinti kurti naujas, ekologiškai efektyvias technologijas.

Galimybės

89. Toliau tobulinant ir vykdant švietimo ir mokslo sistemos reformą, mokslas ir žinios gali tapti vienu svarbiausiųjų krašto darnaus vystymosi variklių, o visų pakopų švietimas – ugdyti laisvą, kūrybišką, savarankišką, atsakingą už valstybės gerovę, demokratijos ir kultūrinio tapatumo išsaugojimą žmogų. Įstojus Lietuvai į ES, bus galima sparčiau reformuoti ir modernizuoti švietimo sistemą, daugiau dalyvauti tarptautiniuose mokslo ir žinių mainuose, sparčiau kurti žinių visuomenę. Aktyvesnis dalyvavimas ES ir kitose tarptautinėse mokslinių tyrimų programose leis sparčiau perimti kitų valstybių patirtį kuriant šiuolaikiškas aplinkos nežalojančias technologijas, sustiprinti materialinę mokslinių tyrimų bazę. Lietuvos – atsakingos (kartu su Švedija) už Baltijos regiono valstybių Švietimo darbotvarkės- 21 įgyvendinimą valstybės statusas, pozityvi patirtis vykdant švietimo reformą sudarys galimybę ne tik perimti kitų valstybių patirtį, bet ir smarkiai veikti švietimo sistemos pokyčius tarptautiniu mastu.

Grėsmės

90. Didėjant turtinei gyventojų diferenciacijai, vis didesnei visuomenės daliai aukštesnių pakopų švietimas gali tapti nebeprieinamas. Valdymo institucijoms ir visuomenei nesutinkant su kai kuriomis vykdomos švietimo sistemos reformos nuostatomis, ji gali sulėtėti. Laiku neapsisprendus dėl tolesnių švietimo ir mokslo reformos krypčių ir nesuteikus reikiamų materialinių išteklių jai įgyvendinti, iškiltų rimtas pavojus visai iš dalies reformuotai švietimo sistemai, didėtų socialinis visuomenės nestabilumas. Nesukūrus švietimo būklės monitoringo ir neinformavus visuomenės apie tikrąją švietimo būklę, gali didėti atotrūkis tarp strateginių nuostatų ir tikrovės. Įstojus į ES, padidėjus galimybėms perimti kitų valstybių patirtį ir naujausias technologijas, gali būti pradėta skirti mažiau dėmesio Lietuvos mokslo plėtrai, tai labai susilpnintų valstybės intelektualinį potencialą ir dar paskatintų emigruoti perspektyviausius mokslininkus.

Kultūros savitumo išsaugojimas

Stiprybės

91. Būdama kultūrų sandūroje, nuo seno puoselėdama kultūrinės tolerancijos tradicijas, Lietuva pasižymi vertingu ir reikšmingu istorijos ir kultūros paveldu, savita skirtingų kultūrinių tradicijų sąveika ir laisva raiška. Pagrindinis Lietuvos kultūros tapatumo bruožas – gebėjimas išsaugant baltiškosios kultūros šaknis atgaivinti krikščioniškas Europos ir kitų kultūrų tradicijas. Lietuvoje nėra etninės kultūros diskriminacijos ar nepakantumo apraiškų. Kultūros paveldo vertės suvokimas ir įvairovė skatina susidomėjimą kultūrinio turizmo plėtojimu, privačių lėšų naudojimą kultūros paveldui saugoti ir tvarkyti. Saugodama nacionalinį kultūros savitumą, valstybė teisinėmis, administracinėmis ir fiskalinėmis priemonėmis užtikrina lietuvių kalbos valstybinį statusą, jos apsaugą ir tęstinumą, palaiko etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugo kultūros paveldą, jo kultūrinę vertę, remia užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę, remia Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Raiškos formų ir mastų įvairovė rodo, kad Lietuvos kultūra atvira pasauliui, o pasaulio kultūra atvira Lietuvai.

Silpnybės

92. Lietuvių kalbos kultūros raidos tempai ir kryptys neatsveria besiformuojančios informacinės visuomenės ir naujų komunikacijų plėtros sąlygomis susidariusio kitų kalbų poveikio. Gerai neištirtas ir neatskleistas, nesusistemintas ir neapsaugotas kultūros paveldas. Įstatymai, lemiantys kultūros paveldo apsaugos politiką, tarp savęs nevisiškai suderinti. Per mažas ir gana neefektyvus valstybinis kultūros apskritai ir kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo finansavimas, pasenusi kultūros palaikymo, skleidimo, propagavimo infrastruktūra neužtikrina deramos kultūros savitumo apsaugos globalizacijos ir agresyviosios masinės kultūros raiškos plitimo sąlygomis.

Galimybės

93. Gyvybinga, savita ir atvira Lietuvos kultūra, praturtinanti Europos ir pasaulio kultūrą, leidžia išlaikyti didelį visuomeninį kultūrinės saviraiškos poreikį ir užtikrinti Lietuvos kultūros tapatumą. Teisinės bazės tobulinimas, valstybės paramos efektyvumo didinimas, regioninės politikos įgyvendinimas užtikrina etninės kultūros raiškos galimybę. Kaimo turizmo plėtra skatina raiškesnį kultūros vertybių ir tradicijų tęstinumą, eksponavimą ir palaikymą. Kultūros paveldo įtraukimas į turizmo, rekreacijos plėtros, kraštovaizdžio formavimo programas ir projektus padeda spręsti jų apsaugos ir naudojimo problemas, sudaro geresnes lėšų pritraukimo galimybes. Lietuvos dalyvavimas įgyvendinant tarptautines kultūros programas sudaro sąlygas nacionalinę kultūrą pristatyti užsienyje. Kultūros paveldo apsaugos institucinės sistemos tobulinimas sudaro palankesnes sąlygas valstybinėms institucijoms, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims bendradarbiauti tvarkant kultūros paveldo vertybes. Nevyriausybinių kultūros organizacijų plėtojimas leidžia formuoti visuomenės poreikius atitinkančią valstybės kultūros politiką.

Grėsmės

94. Globalizacijos, naujų komunikacijų plėtros, didesnio žmonių mobilumo sąlygomis kyla kultūrų niveliacijos, etninės kultūros autentiškumo praradimo pavojus. Silpniau išreiškiamas Lietuvos kultūros tapatumas. Stiprėjančios urbanizacijos, nepalankių demografinių procesų kaime, gyvensenos kaitos veikiama gali sunykti istorinių etnografinių regionų kultūra. Nepakankamas kultūros finansavimas, visuomenės, ypač jaunimo, švietimas ir informavimas apie Lietuvos kultūros paveldo savitumą ir reikšmę nesudarys sąlygų visuomenei aktyviai prisidėti prie Lietuvos kultūros kūrimo ir puoselėjimo, bus prarandamos neapsaugotos kultūros vertybės. ES kultūros politika skatina kultūrų įvairovę, tačiau Lietuvos valstybė vienintelė atsako už Lietuvos kultūros tapatumą, jos kultūros vertybių identifikavimą išsaugojimą, plėtrą ir sklaidą. Per menkas valstybės dėmesys kultūros savitumo ir tapatumo išsaugojimui negali būti kitaip kompensuojamas.

Regionų vystymasis

Stiprybės

95. Esamas tolygus miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių pasiskirstymas šalies teritorijoje ir geras jų pasiekiamumas leidžia racionaliai išdėstyti ekonominį ir socialinį potencialą, sparčiau vystyti atsiliekančius regionus, mažinant jų plėtros netolygumus. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558) ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas sudaro gerą pagrindą vykdyti teritoriškai diferencijuotą nacionalinę regioninę politiką, gerinti atsiliekančių regionų ekonominę ir socialinę būklę ir drauge saugoti gamtos ir kultūros vertybes, racionaliai naudoti vietos išteklius. Dauguma gyvenamųjų vietovių turi užtektinai vidinių teritorinių vystymosi rezervų, tai leidžia sumažinti statybų skverbimąsi į gamtinę aplinką. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje daug dėmesio skirta regionų vystymosi netolygumo problemoms. Dalis savivaldybių parengusios ir įgyvendina Vietos darbotvarkes-21 (savivaldybių lygmens darnaus vystymosi projektus). Tokių savivaldybių daugėja.

Silpnybės

96. Pastarąjį dešimtmetį didžiuma investicijų skirta labiausiai urbanizuotiems regionams, ypač jų centrams, šie regionai ekonominiu ir socialiniu požiūriu vystėsi sparčiausiai, todėl labai padidėjo regionų išsivystymo ir žmonių gerovės skirtumai. Lietuvoje atsirado nemažai probleminių teritorijų su itin mažu užimtumu, išryškėjo jų depopuliacijos tendencijos. Tai dar labiau menkina regionų, kuriuose yra tokių teritorijų, ekonominio vystymosi galimybes. Didžiuma regionų neturi patvirtintų plėtros planų. Rengiant regionų plėtros planus, per mažai dėmesio skiriama darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimui.

Galimybės

97. Nuoseklus teritorijos administracinės reformos vykdymas, valdymo decentralizavimas leis tinkamai vykdyti regioninę politiką, mažinti regionų vystymosi netolygumus. ES pagalba padidins atsiliekančių regionų vystymosi galimybes ir sudarys sąlygas mažinti socialinius ir ekonominius Lietuvos regionų skirtumus. Teritorijų planavimo darbų plėtojimas leis sulaukti daugiau investicijų ir užtikrins darnų regionų ir gyvenamųjų vietovių vystymąsi. Racionalus teritorijų naudojimas gamybos, paslaugų objektams ir būstams statyti, jų daugiafunkciškumo didinimas leis sumažinti švytuoklinę migraciją, sudarys spartesnio socialinio vystymosi ir oro taršos mažinimo sąlygas. Regionams ir savivaldybėms skyrus daugiau lėšų, susidarys galimybė efektyviau spręsti vietines ekonomikos, socialines ir aplinkos problemas.

Grėsmės

98. Dėl centrinių valdymo institucijų pasipriešinimo regionams nebus priskirta pakankamai valdymo funkcijų, investicijos ir ES struktūrinių fondų parama daugiausia eis į labiausiai išsivysčiusius regionus. Tai dar labiau padidins regionų vystymosi netolygumą. Ekonomikai augant tik labiausiai urbanizuotuose regionuose ir jų centruose, blogės šių regionų ir miestų aplinkos būklė. Regionų darnaus vystymosi politikai neįgavus reikiamo masto, laiku neišugdžius regionų gebėjimų naudotis ES paramos fondais ir nenukreipus užtektinai investicijų ir ES paramos į problemines teritorijas, liks didelių ekonominės ir socialinės stagnacijos ir ekologinio nestabilumo zonų, ryškės netolygumo ir gyvenamųjų vietovių tinklo sunykimo tendencijos, bus deformuotas istoriškai susiformavęs tolygus Lietuvos miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tinklas, didės švytuoklinė migracija, neigiamas poveikis aplinkai.

IV. DARNAUS VYSTYMOSI VIZIJA IR VALSTYBĖS MISIJA

99. Šiame skyriuje pateikiamas apibendrintas Lietuvos ateities paveikslas, aptariami tie būsimieji pokyčiai ir juos lemiantys veiksniai, kurie atspindi šios Strategijos įgyvendinimo rezultatus. Kuriant bendrąją ir pavienių darnaus vystymosi komponentų (aplinkos apsaugos, ekonominio, socialinio vystymosi) viziją, daugiausia dėmesio skirta šios Strategijos įgyvendinimo pabaigai – 2020 metams.

100. Ši strategija gali būti sėkmingai įgyvendinta tik tada, kai jos idėjas supras ir palaikys visa visuomenė, tačiau valstybės institucijų vaidmuo čia ypač svarbus. Valstybės misija nusako pagrindines valstybės tikslines nuostatas ir veiksmus įgyvendinant šią Strategiją. Darnaus vystymosi vizija ir valstybės misija glaudžiai susiję, bet valstybės misija konkrečiau atspindi bendruosius valstybės tikslus ir veiksmus įgyvendinant pagrindines vizijos nuostatas. Darnaus vystymosi tikslai pateikti skyriuje „Darnaus vystymosi tikslai, uždaviniai ir priemonės“.

Darnaus vystymosi vizija

101. Lietuva – visateisė ir lygiavertė ES narė, išsaugojusi kultūros savitumą ir sėkmingai prisitaikiusi prie globalizacijos sąlygų, nuosekliai įgyvendinanti darnaus vystymosi politiką, užtikrinančią sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir intelektualinių išteklių naudojimą, nuosaikų, bet stabilų ekonomikos augimą, visuotinę visuomenės gerovę ir patikimas socialines garantijas. Pagal pagrindinius ekonominius ir socialinius rodiklius iki 2020 metų Lietuva bus pasiekusi esamą ES valstybių vidurkį, o pagal aplinkos kokybės rodiklius vykdys visus ES normatyvus ir laikysis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų.

102. Aplinkos būklė Lietuvoje, nors ir gana sparčiai augant ekonomikai, atitiks ES standartus. Įvairiose gamybos ir paslaugų srityse diegiant naujausias, efektyviai naudojančias išteklius ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas, švaresnės gamybos metodus, aplinkos tarša nebus susijusi su ekonominiu augimu ir didės nepalyginti lėčiau nei gamyba. Lietuva vykdys visus tarptautinius įsipareigojimus dėl pasaulio klimato kaitos ir aplinkos taršos. Modernizuota transporto sistema, intensyvi visuomeninio transporto ir multimodalinių transporto sistemų plėtra, šiuolaikiška aplinkos monitoringo sistema užtikrins gerą oro kokybę net didžiausiuose Lietuvos miestuose. Modernizuoti vandens tiekimo, nuotekų valymo tinklai ir įrenginiai, vandens išteklių valdymas baseininiu principu užtikrins gerą gyventojams tiekiamo vandens kokybę ir minimalų neigiamą poveikį atviriems vandens telkiniams, kurių vandens kokybė labai pagerės. Sukurta regioninė atliekų tvarkymo sistema, pirminis atliekų rūšiavimas labai sumažins atliekų srautus į sąvartynus, padidins antrinį jų perdirbimą. Vykstant savaiminei renatūralizacijai ir tikslingam Lietuvos miškingumo, kitų daugiametės augalijos plotų didėjimui, saugomų teritorijų ir gamtinio karkaso racionaliai plėtrai ir integravimui į tarptautinius ekologinius tinklus, bus apsaugota kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, sulėtės dirvožemio erozija, padidės ekologinis teritorijų stabilumas.

103. Gamtos ištekliai bus gerai saugomi, daug racionaliau ir efektyviau naudojami. Išteklių naudojimo didėjimas nebus susijęs su ekonomikos augimu, didės daug lėčiau negu gamyba ir paslaugos. Išaugs vietinių ir ypač atsinaujinančiųjų išteklių svarba, bus sudaromos jų atsikūrimo sąlygos. Atsigavus statyboms ir statybų pramonei, atsigaus ir gana gausių vietinių mineralinių išteklių gavyba ir naudojimas. Uždarius Ignalinos AE, vis daugiau bus naudojama vietinių biologinių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminės energijos ir kt.). Šie ištekliai sudarys vis didesnę pirminės energijos dalį. Nemažą dalį transporto energijos poreikių tenkins biologiniai degalai, gaminami iš žemės ūkio produkcijos, biodyzelinas ir bioetanolis. Daugiau bus importuojama švariausio organinio kuro – gamtinių dujų, transportas naudos daugiau suskystintų dujų. Vis daugiau bus naudojama rekreacinių išteklių – plėsis kaimo turizmas, šios veiklos poveikis aplinkai neviršys teritorijų ekologinio talpumo normų.

104. Nuosaikus ir stabilus ekonomikos augimas leis iki 2020 metų Lietuvos BVP padidinti 2,5-3 kartus, ir pagal BVP vienam gyventojui Lietuva pasieks esamą ES vidurkį. Iki šio dešimtmečio pabaigos Lietuva taps Europos valiutų sąjungos nare. Tai užtikrins jos makroekonominį stabilumą. Mokslu ir žiniomis, naujausiomis mažiau aplinką teršiančiomis technologijomis pagrįsta gamyba laiduos sėkmingą ekonomikos vystymąsi ir integraciją į Europos susisiekimo, ryšių ir energetikos infrastruktūras. Ryšių ir informatikos sektorius vyraus ir skatins kitų ūkio šakų vystymąsi. Pramonėje sparčiausiai vystysis smulkus ir vidutinis verslas, daugiau bus naudojama vietinių ir atsinaujinančiųjų išteklių, plėsis antrinis perdirbimas. Bus sukurta reikiamų pajėgumų transporto degalų (biodyzelino, bioetanolio) gamybos iš biologinių išteklių pramonė. Modernizuotas autokelių, geležinkelių tinklas, Klaipėdos uostas, atnaujintas transporto priemonių parkas leis kompleksiškai spręsti regionų ir šalies susisiekimo problemas, mažinti transporto neigiamą poveikį aplinkai. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano nuostatas suformuotas hierarchinis policentrinis gyvenamųjų vietovių tinklas visiems regionams užtikrins palankias aplinkosaugos, ekonominio ir socialinio vystymosi, žmonių gyvenimo sąlygas. Plėtojant ekologinį žemės ūkį, modernizuojant tradicines žemės ūkio šakas ir saikingiau negu daugelyje ES valstybių naudojant chemines medžiagas, žemės ūkis mažiau terš aplinką, gamins sveikus maisto produktus, taps konkurencingas ir sėkmingai skverbsis į Europos ir pasaulio rinkas. Lanksti ekonominius, aplinkosaugos ir socialinius siekius derinanti mokesčių ir kitų ekonominių svertų sistema sudarys palankias darnaus Lietuvos vystymosi sąlygas.

105. Pagal socialinius ir gyventojų sveikatos rodiklius Lietuva pasieks esamą ES valstybių vidurkį. Lietuvai, kaip ir visai Europai, bus labai opi gyventojų senėjimo problema. Tačiau gerėjant gyvenimui pamažu pradės didėti gimstamumas ir gyventojų prieaugis taps teigiamas. Sumažės jaunimo emigracija ir nemažai išvykusio į užsienį jaunimo sugrįš į Lietuvą. Vykdant tikslingą probleminių teritorijų vystymosi skatinimo politiką, regioniniai vystymosi skirtumai labai sumažės ir visiems gyventojams bus užtikrintas aukštas užimtumo ir gyvenimo lygis, gera sveikatos apsauga, bus sustabdyta atsilikusių rajonų depopuliacija. Visi strateginiai, ūkinės veiklos, teritorijų planavimo sprendimai bus priimami atsižvelgiant į poveikio aplinkai ir sveikatai vertinimo rezultatus. Bus sudarytos sąlygos šalinti sveikatos netolygumus, gerinti sveikatos priežiūros prieinamumą ir paslaugų kokybę. Pagerėjus visuomenės informavimui ir dalyvavimui, gyventojai labiau saugos ir stiprins savo sveikatą. Šiuolaikiška švietimo sistema užtikrins ES lygį atitinkantį išsilavinimą, suformuos aktyvių ir atsakingų piliečių visuomenę, kurie aktyviai dalyvaus priimant savivaldybėms ir valstybei svarbius sprendimus. Dėl pagerėjusių darbo sąlygų, gyvenimo lygio ir sveikatos apsaugos gyvenimo trukmė pailgės iki ES vidurkio. Geras pensinis aprūpinimas bus užtikrinamas derinant einamąjį ir kaupiamąjį finansavimą. Didžiumai gyventojų bus užtikrinta galimybė dirbti ir užsidirbti, o socialinė parama skiriama tik jos tikrai reikalingiems asmenims. Daug dėmesio bus skiriama negalios, skurdo, socialinės atskirties prevencijai, pašalintas kraštutinis skurdas. Bus sukurta racionali ir visiems prieinama apsirūpinimo būstu, jo gerinimo ir energetinio efektyvumo didinimo sistema. Ypač bus rūpinamasi Lietuvos, jos etninių regionų ir tautinių mažumų kultūros savitumo išsaugojimu ir puoselėjimu.

106. Materialinėms kultūros vertybėms saugoti ir tvarkyti valstybė skirs užtektinai išteklių, tai leis atgaivinti ir išsaugoti ateities kartoms vertingą istorinį paveldą. Kultūros vertybių apsauga ir tvarkymas taps sudėtine šalies teritorijų planavimo ir kitų valstybės programų dalimi.

107. Regionų darnaus vystymosi srityje aktyvi valstybės regioninė politika skatins tolygesnį Lietuvos regionų vystymąsi. Kryptingai skatinant probleminių teritorijų vystymąsi, žymiai sumažės regionų išsivystymo skirtumų ir visiems gyventojams bus užtikrintas aukštas užimtumo ir gyvenimo lygis, gera sveikatos apsauga, sveika aplinka. Pagal partnerystės principą racionaliai bendradarbiaus valstybės, regioninės institucijos, savivaldybės ir visuomenė. Visos savivaldybės sėkmingai įgyvendins Vietos darbotvarkių-21 projektus. Kryptingai vykdoma valstybės regioninė politika sustiprins silpnąsias gyvenamųjų vietovių tinklo grandis, padės sukurti optimalų regioninių ir vietinių centrų tinklą, plėtoti savivaldos sistemą. Kaimiškuosiuose regionuose bus sėkmingai reformuota žemės ūkio gamyba, skatinama kurti naujus verslus ir paslaugas, plėtoti kaimo turizmą, labai sumažės šių regionų depopuliacija.

Valstybės misija

108. Svarbiausias valstybės uždavinys įgyvendinant šią Strategiją – koordinuoti ir derinti pagrindinių darnaus vystymosi komponentų (aplinkos, ekonomikos ir socialinės srities) ir jų šakų vystymąsi, sudaryti galimybę visiems visuomenės sluoksniams aktyviai dalyvauti darnaus vystymosi procese ir naudotis bendromis pastangomis padarytos pažangos rezultatais, užtikrinti tarptautinių, valstybinių, regioninių, vietinių trumpalaikių ir ilgalaikių interesų suderinamumą ir pagrindinių darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimą laiku visose gyvenimo srityse.

109. Kadangi darnaus vystymosi koncepcija jau tapo išsivysčiusių valstybių vystymosi ideologiniu pagrindu, sėkminga Lietuvos integracija į ES, kitas euroatlantines struktūras ir pasaulines organizacijas labai priklausys nuo Lietuvos pažangos įgyvendinant pagrindines darnaus vystymosi nuostatas.

110. Šiai Strategijai įgyvendinti valstybė turi imtis įvairių teisinių, ekonominių ir organizacinių priemonių, pasitelkti valstybės ir visuomenines institucijas. Kai kuriose Europos valstybėse jau padarytos konstitucinės pataisos arba priimti konstituciniai įstatymai, įteisinantys pagrindinius darnaus vystymosi principus pačiu aukščiausiu juridiniu lygiu. Norint užtikrinti valstybės politikos pastovumą ir perimamumą darnaus vystymosi požiūriu, pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos turėtų būti juridiškai įteisintos ne tik šioje Strategijoje, bet įtraukiamos į sektorių planus, programas, regionų ir savivaldybių planavimo dokumentus, kitus šios srities teisės aktus.

111. Aplinkosaugos srityje valstybė turi kontroliuoti ir reguliuoti poveikį aplinkai ir raginti ūkio subjektus bei valstybės institucijas vykdyti neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai prevenciją, užuot kovojus su neigiamomis poveikio pasekmėmis. Nuoseklus ES direktyvų ir nacionalinių įstatymų, reglamentuojančių poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, įgyvendinimas, gamintojų atsakomybės už aplinkos taršą didinimas – vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Rengiantis uždaryti Ignalinos AE, už ūkio plėtrą ir aplinkosaugą atsakingos institucijos turi užtikrinti, kad šiluminės elektrinės būtų laiku pasirengusios aprūpinti Lietuvą elektros energija, minimaliai padidinusios teršalų emisiją į orą. Labai svarbu efektyviai naudoti valstybės lėšas ir ES paramą vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūrai modernizuoti, baseininiu principu pagrįstai vandens išteklių valdymo sistemai ir šiuolaikiškai atliekų tvarkymo sistemai sukurti. Lietuvos miškingumo didinimo programos parengimas ir įgyvendinimas leis ne tik geriau naudoti neproduktyvią žemės ūkio paskirties žemę, bet ir papildyti trūkstamus gamtinio karkaso elementus, taip pat sukūrus reikiamas jungtis lengviau integruoti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą į Europos ekologinius tinklus.

112. Juridinėmis ir ekonominėmis priemonėmis valstybė turi užtikrinti kuo geresnę gamtos išteklių apsaugą, efektyvesnį ir taupesnį jų naudojimą. Mokesčiai už išteklius turi būti pertvarkyti taip, kad jų dydis priklausytų ne tik nuo sunaudotų išteklių kiekio, bet ir naudojimo efektyvumo. Valstybė turi visokeriopai remti kuo platesnį vietinių atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą ir antrinį atliekų perdirbimą. Savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių disponuoti jų teritorijoje esančiais gamtos ištekliais. Itin daug dėmesio turės būti skiriama efektyvesniam energijos išteklių naudojimui. Vietiniai atsinaujinantieji biologiniai ištekliai turi patenkinti iki 15 procentų Lietuvos kuro poreikių. Turi būti sukurta reikiama juridinė bazė ir teikiama visokeriopa parama energetiniam žemės ūkiui vystyti, perdirbamajai pramonei sukurti. Tai sudarys galimybes panašią dalį transportui reikalingų degalų poreikių patenkinti gaminant biodyzeliną ir bioetanolį. Kaip rodo kitų valstybių patirtis, platesnį alternatyvių energijos šaltinių (biokuro, vėjo, hidroenergijos ir panašiai) naudojimą labiausiai stabdo naftos produktus gaminančių ir jais prekiaujančių įmonių lobistinė veikla. Valstybė neatidėliotinai turi sureguliuoti teisinius ir ekonominius alternatyvios energijos gamybos ir realizavimo klausimus.

113. Ekonomikos srityje valstybė turi juridinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinti darnų įvairių ūkio šakų vystymąsi, mažinti tarpžinybinius barjerus. Optimalus valstybės lėšų ir ES teikiamos paramos paskirstymas atsižvelgiant į darnaus vystymosi nuostatas – vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių. Investicijos ir ekonominė parama turi būti skirtos ne tik ekonominiam gamybos efektyvumui didinti ir kiekybinei plėtrai užtikrinti, bet ir gamybos ekoefektyvumui didinti, mažesniam neigiamam poveikiui aplinkai ir žmonių sveikatai užtikrinti. Turi būti remiamos įvairių gamybos sričių įmonės ir ūkiai, diegiantys naujausias, efektyviai ir taupiai naudojančias išteklius, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas, švaresnės gamybos metodus. Ypač turi būti skatinama ekologinių ūkių plėtra. Antrinio žaliavų perdirbimo skatinimas ir perdirbimo pajėgumų kūrimas turi būti vienas iš svarbesnių pramonės vystymo uždavinių. Didžiausia tiesioginė ir netiesioginė parama turi būti skirta mokslu ir žiniomis pagrįstoms, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančioms gamybos ir paslaugų šakoms, multimodalinių logistikos centrų ir technologinių parkų steigimui. Namų ūkio sektoriuje ypač daug dėmesio turi būti skirta energetinio jo efektyvumo didinimui, būstų ir namų ūkio infrastruktūros atnaujinimui. Atvykstančiojo ir visų pirma kaimo turizmo plėtrai taip pat turi būti nuolat skiriamas dėmesys. Mokesčių politika palaipsniui irgi turi būti pertvarkyta – nuo mokesčių už naudą (pajamas, pelną ir kitką) pereita prie mokesčių už žalą (aplinkos taršą, neefektyvų išteklių naudojimą ir panašiai), kuo plačiau taikant atsakomybės (teršėjas moka) principą.

114. Socialinėje srityje valstybė turi kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, sudaryti galimybes savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Turi būti įgyvendinama aktyvi užimtumo politika – plėtojama visiems prieinama nuolatinio mokymosi sistema, tai užtikrintų kintančios darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją, sudarytų sąlygas išlaikyti stabilų didelį užimtumą. Bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, turi būti įgyvendinama tokia valstybės socialinė politika, kuri aprėptų visus šalies gyventojus, užtikrintų tikslingą socialinę apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių ir skatintų ekonominį aktyvumą, socialinę paramą teikiant tik jos tikrai reikalingiems asmenims, skiriant daugiausia dėmesio skurdo ir socialinės atskirties prevencijai. Pensijų reforma turi sudaryti galimybes tinkamai derinti einamąjį ir kaupiamąjį finansavimą ir užtikrinti pasiturimą senatvę. Įgyvendinti Būsto programą ir sudaryti sąlygas apsirūpinti patogiais, energetiškai efektyviais būstais – svarbus valstybės uždavinys. Visuomenės sveikatos srityje valstybė turi reguliuoti ir kontroliuoti poveikį visuomenės sveikatai, užtikrinti, kad priimant įvairių lygių sprendimus visose veiklos srityse būtų atsižvelgiama į sveikatos interesus. Valstybė turėtų nuosekliai skatinti veiklą, padedančią saugoti ir stiprinti visuomenės sveikatą, drausti ir riboti sveikatai kenksmingą veiklą, užtikrinti žalos visuomenės sveikatai atlyginimą, remti profilaktikos programų įgyvendinimą. Mokslas ir švietimas turi išties tapti vienu iš valstybės vystymosi prioritetų. Visiems Lietuvos piliečiams turi būti užtikrinta galimybė siekti norimo išsilavinimo. Pilietinio aktyvumo ugdymas, aplinkosauginis švietimas, aplinkai ir sveikatai palankaus gyvenimo būdo propagavimas turi užimti deramą vietą visose švietimo pakopose. Mokslo ir jo laimėjimų taikymas gyvenime, žinių visuomenės kūrimas, naujų ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų kūrimas ir diegimas irgi turi būti valstybės prioritetas. Spartėjant eurointegracijos ir globalizacijos procesams, Lietuvos kultūros savitumo išsaugojimas ir puoselėjimas bei valstybės istorinio tęstinumo užtikrinimas yra svarbus valstybės uždavinys.

115. Valstybė turi rūpintis istoriniu kultūros paveldu, šiuo tikslu tobulinti kultūros vertybių apsaugos ir tvarkymo teisinę bazę, institucinę sistemą, sudaryti palankias sąlygas investuoti į kultūros paveldo apsaugą ir naudojimą. Daug dėmesio valstybė turi skirti kaimo tradicijų ir paveldo atgaivinimui ir išsaugojimui.

116. Regionų darnaus vystymosi srityje valstybė turi užtikrinti tolygų visų regionų vystymąsi, kad sumažėtų regionų ekonominio išsivystymo ir gyventojų gerovės skirtumai ir būtų išsaugotas jų savitumas. Turi būti toliau vykdoma teritorijos administracinio valdymo reforma, ugdomi regioninių ir vietos institucijų gebėjimai kuo tinkamiau naudotis narystės ES teikiamomis galimybėmis. Valstybė teisinėmis, administracinėmis ir ekonominėmis priemonėmis turi remti regioninių ir vietos centrų vystymąsi, stiprinti nacionalinę teritorijų planavimo sistemą. Savivaldybių stiprinimas ir plėtojimas, parama Vietos darbotvarkėms-21 įgyvendinti, partnerystės su įvairiomis visuomenės grupėmis ir institucijomis stiprinimas taip pat svarbus valstybės uždavinys.

V. DARNAUS VYSTYMOSI TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO

PRIEMONĖS

117. Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai tikslai ir uždaviniai numatyti atsižvelgiant į šios Strategijos I skyriuje pateiktus darnaus vystymosi prioritetus. Bendrasis darnaus vystymosi strateginis tikslas – suderinti aplinkosaugos, ekonominio ir socialinio vystymosi interesus, užtikrinti švarią ir sveiką aplinką, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, visuotinę ekonominę visuomenės gerovę, stiprias socialines garantijas ir per Strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pagal ekonominius, socialinius ir gamtos išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius pasiekti esamą ES valstybių vidurkį, o pagal aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, įgyvendinti tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį į pasaulio klimatui, reikalavimus.

118. Numatyti trumpalaikiai, vidutinės trukmės ir ilgalaikiai strateginiai tikslai. Atsižvelgiant į tai, kad šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpiu Lietuvos vystymąsi labiausiai veiks integracija į ES, nurodytųjų tikslų įgyvendinimo laikas derinamas su pagrindiniais integracijos etapais: trumpalaikiai tikslai apima laikotarpį iki stojimo į ES ir pirmuosius narystės metus (2005 metai), vidutinės trukmės tikslai – iki baigsis dauguma stojimo į ES pereinamųjų laikotarpių (2010 metai), ilgalaikiai tikslai – iki šios Strategijos įgyvendinimo pabaigos (2020 metai).

119. Atsižvelgiant į bendrąjį strateginį tikslą, ilgalaikiai ekonominio ir socialinio vystymosi tikslai ir uždaviniai daugiausia buvo siejami su esamais šių sektorių ES rodikliais. Kadangi tiesioginiai poveikio aplinkai ir aplinkos kokybės rodikliai (išmetimų į orą kiekis ploto vienetui ar vienam gyventojui, miestų oro kokybė, atliekų kiekis vienam gyventojui ir panašiai) ES valstybėse dažniausiai prastesni negu Lietuvoje, ilgalaikiai aplinkosaugos tikslai daugiausia siejami su ES valstybių ekologinio efektyvumo rodikliais (energijos ir gamtos išteklių sąnaudos BVP vienetui, išmetimų į orą, gamybinių nuotekų ar atliekų kiekis BVP vienetui ir panašiai).

120. Atsižvelgiant į siekį, kol bus įgyvendinama ši Strategija, pagal ekologinio efektyvumo rodiklius pasiekti esamą ES valstybių vidurkį, įvairių ūkio šakų ekologinį efektyvumą numatoma vidutiniškai padidinti apie 2 kartus – pasiekti, kad gamtos išteklių naudojimas didėtų dvigubai lėčiau negu gamyba ir paslaugos.

121. Šios Strategijos įgyvendinimo priemonės nuosekliai orientuotos į strateginių tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Kaip ir tikslai ir uždaviniai šios Strategijos įgyvendinimo priemonės suskirstytos į 3 pagrindines grupes – trumpalaikių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonės (iki 2005 metų), vidutinės trukmės tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonės (iki 2010 metų) ir ilgalaikių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonės – iki ši Strategija bus baigta įgyvendinti (2020 metai). Dalis ilgalaikių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo priemonių, be abejo, bus aktualios ir baigus šią Strategiją įgyvendinti.

122. Laikantis lankstumo principo, atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, naujus tikslus ir uždavinius, prioritetinės šios Strategijos įgyvendinimo priemonės turėtų būti tikslinamos.

123. Laikantis vadovavimo (lyderystės) principo ir siekiant užtikrinti kvalifikuotą, kryptingą ir efektyvią šios Strategijos įgyvendinimo vadybą, daug dėmesio skirta institucinių gebėjimų ugdymui. Siekiant geriau valdyti darnaus vystymosi procesą pagal subsidiarumo principą, regionų vystymosi srityje numatytos priemonės, skatinančios decentralizuoti sprendimų priėmimą, daugiau teisių suteikti regionams ir savivaldybėms.

124. Laikantis lygių galimybių principo, daugiausia dėmesio skirta socialinio vystymosi (užimtumas, švietimas, socialinė apsauga) ir regionų vystymosi netolygumą mažinančioms priemonėms. Įgyvendinant šią Strategiją, svarbu užtikrinti ne tik lygias galimybes, bet ir vienodą atsakomybę už savo veiklos rezultatus.

125. Kadangi viena didžiausių šios Strategijos įgyvendinimo kliūčių – barjerai tarp sektorių (tarpžinybiniai barjerai), labai svarbu laikytis susietumo (integralumo) principo, todėl šioje Strategijoje stengtasi kuo glaudžiau sieti ir derinti skirtingų sektorių tikslus, uždavinius ir jų įgyvendinimo priemones.

126. Daug dėmesio šioje Strategijoje skirta aplinkosaugos priemonių ekonominio efektyvumo didinimui ir atsipirkimo principo taikymui. Numatoma įgyvendinti ir priemones, nepažeidžiančias prieinamumo principo: kad išlaidų, susijusių su švarios ir sveikos aplinkos palaikymu, nedengtų vien mokesčių mokėtojai, būtina diegti naujas, ekonominiu ir ekologiniu požiūriais efektyvias technologijas, mažinančias aplinkosaugos priemonių savikainą ir paslaugų kainą. Aplinkosaugos infrastruktūros (atliekų tvarkymas, vandens ūkis ir kita) privatizavimas – viena iš pagrindinių priemonių, leidžiančių derinti atsipirkimo ir prieinamumo principus.

127. Apdairumo (prevencijos) principo labai svarbu laikytis reguliuojant ekonominį vystymąsi, siekiant neviršyti leistinų poveikio aplinkai normų ir išvengti neigiamo poveikio žmonių sveikatai. Tinkamiausios taršos prevencijos priemonės – naujausių, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančių technologijų, švaresnės gamybos metodų diegimas, platesnis atsinaujinančiųjų energijos ir kitų gamtos išteklių bei antrinių žaliavų naudojimas, teritorinio planavimo optimizavimas, tausojančio aplinką ir sveikatą gyvenimo būdo propagavimas. Svarbi organizacinė prevencijos priemonė – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.

128. Aplinkos interesų integravimui į įvairias ūkio šakas ir efektyvesniam energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimui šioje Strategijoje skiriama ypač daug dėmesio. Ekologinio efektyvumo (dematerializacijos) principo laikytis ypač padės naujausių, taupiai naudojančių gamtos išteklius technologijų ir gamybos metodų diegimas, antrinis žaliavų naudojimas. Daug dėmesio šioje Strategijoje skiriama ir priemonėms, susijusioms su pakeitimo (transmaterializacijos) principo laikymusi. Pavojingas aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagas, naudojamas pramonėje, žemės ūkyje, buityje, numatoma keisti ne tokiomis pavojingomis arba nepavojingomis medžiagomis, o išsenkančius gamtos ir visų pirma energijos išteklius – atsinaujinančiaisiais ištekliais.

129. Tikslai ir uždaviniai, susiję su dirvožemio problemomis, aptariami skirsnyje „Žemės ūkis“, išteklių naudojimo problemos įtrauktos į ūkio šakų vystymo tikslus bei uždavinius, su geresne gamtos išteklių apsauga susiję strateginiai tikslai ir uždaviniai pateikti skirsnyje „Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė“.

Aplinkos kokybė

Oras

130. Ilgalaikiai tikslai – tobulinti aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo sistemą, siekiant užtikrinti nepavojingą žmonių sveikatai ir atitinkančią ES reikalavimus oro kokybę visoje šalies teritorijoje; pasiekti, kad į atmosferą išmetamų teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėtų dvigubai lėčiau, negu auga gamyba ir paslaugos.

131. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

131.1. pasiekti, kad išmetamų į atmosferą teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų BVP vienetui sumažėtų apie 50 procentų, ir pagal šį rodiklį pasiekti esamą ES valstybių vidurkį;

131.2. užtikrinti, kad modernizuojant šalies ūkį ir statant naujus objektus būtų diegiami geriausi prieinami gamybos būdai ir naujausios aplinkai ir žmonių sveikatai mažiausią neigiamą poveikį darančios technologijos;

131.3. skatinti, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas energetikoje ir transporte nuolat didėtų ir iki 2020 metų sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų bendro pirminės energijos balanso;

131.4. pasiekti, kad gaminami ir vartojami degalai, didžiuma automobilių atitiktų ES standartus.

132. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra:

132.1. ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis skatinti diegti naujausias aplinkai mažiausią neigiamą poveikį darančias technologijas, švaresnės gamybos ir taršos prevencijos metodus, leidžiančius mažinti oro taršą ir poveikį į pasaulio klimatui;

132.2. teikti investicinę paramą alternatyviems energijos šaltiniams (vėjo, saulės, geoterminės energijos, mažosios hidroenergetikos) plėtoti, ekonomiškai skatinti naudoti biologinį kurą, diegti kombinuotą elektros ir šilumos energijos gamybą;

132.3. ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis skatinti atnaujinti ir modernizuoti transporto priemonių parką, plėtoti visuomeninį transportą, gaminti ir naudoti ekologiškai švaresnius ir biologinius degalus, griežtinti aplinkosaugos reikalavimus kelių transporto priemonėms.

133. Vidutinės trukmės tikslai – tinkamai naudojant valstybės, privačias lėšas ir ES paramą, pasiekti, kad ir uždarius Ignalinos AE būtų, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose ir protokoluose, stojimo į ES sutartyje, ribojamas teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas į atmosferą.

134. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

134.1. įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus didelėms deginimo įmonėms ir benzino saugojimo, perkrovimo ir transportavimo įrenginiams;

134.2. reguliuoti į atmosferą išmetamų rūgštėjimą ir eutrofikaciją skatinančių teršalų ir sunkiųjų metalų, patvarių organinių junginių kiekį;

134.3. griežtinti autotransporto išmetamų teršalų kontrolę, laikantis atsakomybės (teršėjas moka) principo transporto sektoriuje.

135. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

135.1. atnaujinti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinę strategiją, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1236 (Žin., 1996, Nr. 105-2409);

135.2. nustatyti konkrečias aplinkosaugos užduotis dideliems deginimo įrenginiams ir suderinti jų įvykdymo priemones ir terminus, diegti šiluminėse elektrinėse naujausias technologijas, degimo produktų valymo įrenginius;

135.3. įgyvendinti teisės aktuose nustatytu laiku lakiųjų organinių junginių mažinimo saugant, perkraunant ir transportuojant benziną planą ir reikalavimus;

135.4. sukurti transporto priemonių keliamos taršos kontrolės sistemą, laikantis atsakomybės (teršėjas moka) principo, įteisinti ekonomines ir administracines transporto keliamos taršos reguliavimo priemones;

135.5. pradėti taikyti apyvartinių taršos leidimų sistemą ir prekiauti šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis;

135.6. įdiegti aplinkos oro kokybės monitoringo modeliavimo būdų sistemą.

136. Trumpalaikiai tikslai – baigti kurti teisinę ir informacinę bazę, sustiprinti institucinius gebėjimus, kurių reikia šios Strategijos tikslams, susijusiems su aplinkos oro kokybe, pasiekti.

137. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

137.1. tobulinti įmonių išmetamų teršalų apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarką;

137.2. parengti ir patvirtinti teisės aktus, kurių reikia ES direktyvų dėl aplinkos oro apsaugos reikalavimams įgyvendinti;

137.3. siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymu Nr. IX-1203 ratifikuoto Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo (Žin., 2002, Nr. 126-5735) reikalavimus, parengti teisines ir ekonomines priemones, užtikrinančias bendro įgyvendinimo ir prekybos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis mechanizmų taikymą Lietuvoje;

137.4. tobulinti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo tvarką;

137.5. tobulinti aplinkos oro kokybės monitoringą.

138. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

138.1. pradėti taikyti naują šiltnamio efektą sukeliančių dujų vertinimo metodologiją, atlikti jų inventorizaciją, parengti registro projektą, įvertinti galimą šių dujų kiekio kitimą;

138.2. parengti ir patvirtinti įmonių išmetamų teršalų apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarką, atitinkančią ES reikalavimus;

138.3. papildyti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo tvarką šiltnamio efektą sukeliančių dujų normavimo reikalavimais;

138.4. parengti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole numatyto bendro įgyvendinimo mechanizmo taikymo Lietuvoje strategiją;

138.5. parengti atmosferos taršos mažinimo programą, siekiant laikytis nacionalinių taršos limitų.

Vanduo

139. Ilgalaikiai tikslai – sukurti šiuolaikišką, upių baseinų principu pagrįstą decentralizuotą vandens išteklių valdymo sistemą, leidžiančią visiems šalies gyventojams tiekti sveiką, atitinkantį ES reikalavimus geriamąjį vandenį, užtikrinančią patikimą atvirų vandens telkinių ir vandens ekosistemų apsaugą, racionalų vandens išteklių naudojimą, didelį rekreacijos potencialą, vandens ekosistemų įvairovę ir biologinį produktyvumą.

140. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

140.1. atsieti vandens naudojimo gamybai didėjimą nuo gamybos augimo, diegiant naujausias technologijas ir švaresnės gamybos metodus pasiekti, kad vandens naudojimas didėtų apie 2 kartus lėčiau negu gamyba ir gamybinės vandens sąnaudos BVP vienetui neviršytų esamo atitinkamų gamybos šakų ES vidurkio;

140.2. užtikrinti, kad visos užteršto vandens nuotekos būtų išvalomos iki ES normatyvų, dar neišleistos į paviršinius vandens telkinius;

140.3. pasiekti, kad atvirų telkinių vandens kokybė atitiktų ES direktyvų reikalavimus;

140.4. sumažinti 20 procentų, palyginti su 2000 metais, organinių ir biogeninių (azoto ir fosforo junginių) medžiagų prietaką į Kuršių marias ir Baltijos jūrą;

140.5. gerinti vertingų gėlavandenių žuvų neršto sąlygas ir skatinti lašišinių vandens telkinių atkūrimą ir apsaugą.

141. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

141.1. diegti įvairiose gamybos šakose aplinkos vadybos sistemas, naujausias daugkartinio naudojimo arba uždarojo vandens ciklo technologijas, švaresnės gamybos ir taršos prevencijos metodus, leidžiančius taupiau naudoti vandens išteklius ir mažinti jų taršą;

141.2. modernizuoti ir išplėsti esamus ir pastatyti naujus ES reikalavimus atitinkančius užteršto vandens nuotekų valymo įrenginius, įrengti juose azoto ir fosforo šalinimo įrenginius, renovuoti ir išplėsti nuotekų surinkimo sistemą;

141.3. įgyvendinti Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą – organizuoti pasklidąją vandens telkinių taršą mažinantį šiuolaikišką ūkininkavimą;

141.4. parengti ir įgyvendinti Organinių ir biogeninių medžiagų prietakos į Kuršių marias ir Baltijos jūrą mažinimo programą;

141.5. sudaryti tinkamas žuvų praeivių migracijos sąlygas, įrengti užtvankose žuvų perėjimo takus, gilinti Nemuno atšakas.

142. Vidutinės trukmės tikslai – tinkamai naudojant valstybės, savivaldybių, privačias ir ES struktūrinių fondų lėšas, pasiekti, kad Lietuva vykdytų ES direktyvose nustatytus vandens naudojimo ir apsaugos reikalavimus, o vandens ūkis būtų ekonomiškai efektyvus.

143. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

143.1. įdiegti integruoto upių baseinų valdymo sistemą visais lygiais pagal ES bendrosios vandens politikos direktyvą;

143.2. užtikrinti, kad į paviršinius ir požeminius vandens telkinius nepatektų pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų;

143.3. pasiekti, kad visų miesto ir kaimo gyventojų naudojamo geriamojo vandens kokybė atitiktų ES reikalavimus;

143.4. išplėsti geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklą, kad jis apimtų ne mažiau kaip 95 procentus miestų ir miestelių gyventojų, užtikrinti tinkamą naudojamų kastinių (šachtinių) šulinių vandens kokybės kontrolę;

143.5. sumažinti perpus, palyginti su 2000 metais, ne visai išvalytų nuotekų;

143.6. pasiekti, kad atvirų vandens telkinių būklė atitiktų ES maudyklų direktyvos reikalavimus;

143.7. sukurti ir įgyvendinti atsipirkimo ir prieinamumo principais pagrįstą vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo kainų politiką.

144. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

144.1. sukurti upių baseinų vandens išteklių ir jų kokybės valdymo infrastruktūrą, reikiamą informacinę sistemą, parengti specialistus, sudaryti reikiamas tarptautines upių baseinų valdymo sutartis, sudaryti bendras tarptautinių upių baseinų valdymo komisijas;

144.2. įgyvendinti vandens taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programas, taikyti jų vykdymo kontrolės sistemą;

144.3. modernizuoti ir išplėsti geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo infrastruktūrą, išplėsti ir renovuoti vandens tiekimo tinklus, 64 miestuose instaliuoti geležies šalinimo įrenginius;

144.4. įgyvendinti technines ir organizacines priemones, leidžiančias aprūpinti kaimo gyventojus geros kokybės geriamuoju vandeniu;

144.5. parengti ir įgyvendinti ES maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo veiksmų programą;

144.6. modernizuoti atvirų vandens telkinių, požeminio ir geriamojo vandens monitoringo, laboratorinės analizės, monitoringo duomenų kaupimo ir analizės sistemą.

145. Trumpalaikiai tikslai – sukurti teisinę ir institucinę aplinką, išugdyti institucinius gebėjimus taikyti bendrą upių baseinų principu pagrįstą vandens išteklių valdymo sistemą.

146. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

146.1. tobulinti vandens išteklių valdymo sistemą ir sukurti upių baseinų valdymo infrastruktūrą;

146.2. sukurti informacinę vandens išteklių naudojimo ir kokybės vertinimo sistemą, nustatyti ir teisiškai apibrėžti centrinių valstybės institucijų ir pavienių baseinų valdymo centrų kompetenciją;

146.3. užtikrinti geros kokybės geriamojo vandens tiekimą šiaurės vakarų Lietuvos rajonų, kurių geriamajame vandenyje fluoridų koncentracija viršija nustatytąsias normas, gyventojams;

146.4. ugdyti specialistų ir visuomenės kompetenciją, sudaryti galimybes platesniam mokslo institucijoms ir visuomenei plačiau dalyvauti kuriant baseininiu principu pagrįstą vandens išteklių valdymo sistemą;

146.5. skatinti visuomenę dalyvauti įgyvendinant upių baseinų valdymo programas.

147. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

147.1. parengti vandens išteklių naudojimo ir apsaugos priemones;

147.2. sukurti kompetencijos ugdymo ir informacijos apie baseininį vandens išteklių valdymą skleidimo sistemą;

147.3. perkelti į Lietuvos nacionalinį teisyną likusius ES vandens sektoriaus direktyvų reikalavimus;

147.4. juridiškai įteisinti pagrindines visuomeninės paskirties maudyklas, nustatyti ir kontroliuoti naudojimosi jomis tvarką, vykdyti maudyklų monitoringo programą;

147.5. sukurti visuomenės informavimo ir dalyvavimo rengiant ir įgyvendinant upių baseinų valdymo programas skatinimo sistemą;

147.6. sukurti rodiklių, kurių reikia upių baseinų vandens būklei kompleksiškai vertinti, sistemą.

Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė

148. Ilgalaikiai tikslai – išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, skatinti atkurti pažeistus gamtinius elementus, užtikrinti racionalų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės naudojimą.

149. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

149.1. išsaugoti valstybės ir jos etnografinių regionų kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę ir savitumą, užtikrinti racionalų jų naudojimą;

149.2. plėtoti saugomų teritorijų tinklą ir gamtinį karkasą, derinti juos prie Europos ekologinių tinklų, padidinti Lietuvos saugomų teritorijų plotą iki 14-18 procentų krašto teritorijos;

149.3. didinti saugomų teritorijų atvirumą visuomenei, skleisti informaciją apie saugomų teritorijų svarbą ir tikslus;

149.4. padidinti 3-5 procentais Lietuvos miškingumą, plėsti kitos natūralios daugiametės augmenijos plotus;

149.5. didinti agrarinio kraštovaizdžio ekologinį stabilumą, mažinti neigiamą žemės ūkio veiklos poveikį biologinei įvairovei;

149.6. gerinti kultūros vertybių apsaugą, racionaliau jas naudoti;

149.7. stiprinti jūros kranto zonos kraštovaizdžio ir jūros ekosistemų biologinės įvairovės apsaugą, derinti apsaugą su racionaliu jų naudojimu visuomenės reikmėms;

149.8. užtikrinti natūralaus hidrografinio tinklo ir vandens ekosistemų apsaugą;

149.9. užtikrinti karstinio regiono ir kitų jautrių teritorijų ekologinį stabilumą;

149.10. užtikrinti rekreacinių išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą;

149.11. skatinti sparčiau atkurti pažeistas teritorijas;

149.12. saugoti ir gausinti natūralias urbanizuoto kraštovaizdžio teritorijas ir istorinius želdynus.

150. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

150.1. įtraukti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, kultūros paveldo apsaugos priemones į visų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas;

150.2. sujungti Lietuvos saugomas teritorijas su Europos ekologiniais tinklais, lokalizuoti ekologinį tinklą gamtinio karkaso schemose nacionaliniu ir regioniniu lygiais;

150.3. lokalizuoti gamtinį karkasą savivaldybių teritorijų bendruosiuose planuose;

150.4. įrengti valstybiniuose parkuose pažintinio turizmo (pėsčiųjų, dviračių, vandens, automobilių, žirginio ir kitokio) takus ir trasas, sukurti pažintinio turizmo takų sistemą, organizuoti ekologinio švietimo kampanijas;

150.5. įgyvendinti Lietuvos miškingumo didinimo programoje numatytas neproduktyvios žemės apželdinimo mišku priemones, teikti prioritetą gamtinio karkaso teritorijoms;

150.6. diegti šiuolaikišką ūkininkavimą, įgyvendinti agrarinėse teritorijose kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės ir kultūros paveldo vertybių apsaugos priemones;

150.7. kompensuoti žemės saugomose teritorijose savininkams už ūkinės veiklos apribojimus ar realų gautos naudos sumažėjimą;

150.8. įgyvendinti ES nustatytus krantų apsaugos, integruoto kranto zonos vystymo reikalavimus, nuolat vykdyti Baltijos jūros krantų apsaugos ir tvarkymo priemones, parinkti tinkamiausią pajūrio žemėnaudos struktūrą;

150.9. įgyvendinti natūralaus hidrografinio tinklo ir vandens ekosistemų apsaugos priemones, sureguliuoti upių renatūralizavimo projektus;

150.10. įgyvendinti Karstinio regiono apsaugos programoje numatytas priemones;

150.11. įgyvendinti pelkių ir natūralių pievų apsaugos, baigtų eksploatuoti ir nenaudojamų durpynų tvarkymo priemones;

150.12. parengti ir įgyvendinti urbanizuotų teritorijų ekologines ir rekreacines funkcijas atliekančių natūralių ir subnatūralių teritorijų gausinimo ir tvarkymo projektus.

151. Vidutinės trukmės tikslai – sukurti šiuolaikišką, Lietuvos nacionalinius interesus ir ES reikalavimus atitinkančią kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo sistemą.

152. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

152.1. plėsti ir tobulinti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą ir gamtinį karkasą, užtikrinti kertinių miško buveinių apsaugą;

152.2. sudaryti visuomenei platesnes galimybes susipažinti su saugomomis gamtos ir kultūros vertybėmis, prisidėti prie jų apsaugos;

152.3. atkurti labiausiai pažeistus kraštovaizdžio elementus, saugoti ir gausinti estetines kraštovaizdžio vertybes, stiprinti tradicinio kaimo kraštovaizdžio apsaugą, sumažinti jo vizualinę taršą;

152.4. tobulinti biologinės įvairovės apsaugos metodus, plėtoti biologinės įvairovės, ūkinės veiklos poveikio ir saugomų teritorijų režimo veiksmingumo tyrimus.

153. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

153.1. atnaujinti Lietuvos biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją ir veiksmų planą;

153.2. parengti kertinėms miško buveinėms saugoti reikalingų saugomų teritorijų ribų planus ir apsaugos reglamentus, įteisinti šias teritorijas, lokalizuoti gamtinį karkasą apskričių teritorijų bendruosiuose planuose;

153.3. įsteigti saugomas teritorijas, būtinas Europos Bendrijos ekologiniam tinklui „Natura 2000“ įgyvendinti, parengti visų Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų sąrašą ir patvirtinti jų ribas;

153.4. parengti ir patvirtinti valstybinių parkų tvarkymo planus, kitų saugomų teritorijų gamtotvarkos projektus;

153.5. baigti kurti Lietuvos saugomų teritorijų valstybės kadastrą, papildyti jį duomenimis apie Europos svarbos saugomas teritorijas, sukurti saugomų teritorijų informacinę sistemą;

153.6. įsteigti visuose valstybiniuose parkuose informacijos ir ekologinio švietimo centrus, atsižvelgiant į ekologinį jų talpumą, plėtoti pažintinę rekreaciją ir turizmą;

153.7. parengti ir įgyvendinti veiksmingą kompensacinių išmokų privačios žemės savininkams už biologinės, kraštovaizdžio įvairovės ir kultūros paveldo objektų išsaugojimą sistemą;

153.8. papildyti bendrojo lavinimo, studijų programas ir suaugusiųjų švietimo modulius žiniomis apie gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, tvarkymą ir racionalų naudojimą;

153.9. parengti ir vykdyti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės tyrimų programas;

153.10. vykdyti ES reikalavimus atitinkantį kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės monitoringą;

153.11. parengti ir įgyvendinti jūros krantų dinamikos monitoringo programą;

153.12. parengti ir įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimų neatitinkančių sąvartynų ir apleistų karjerų rekultivavimo projektus, išardyti arba pritaikyti kitoms reikmėms apleistus ūkinius pastatus.

154. Trumpalaikiai tikslai – nustatyti pagrindines kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės kitimo tendencijas, sudaryti teisines, ekonomines ir institucines sąlygas išsaugoti ir naudoti šią įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes pagal darnaus vystymosi principus.

155. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

155.1. įvertinti šiuolaikiškais metodais Lietuvos kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, pagrindines jų kitimo tendencijas;

155.2. sudaryti juridines ir institucines integralios gamtos ir kultūros vertybių apsaugos ir racionalaus naudojimo sąlygas;

155.3. sudaryti sąlygas išsaugoti kertines miško buveines;

155.4. įsteigti Europos Bendrijos svarbos paukščių apsaugos teritorijas;

155.5. informuoti visuomenę apie kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės, kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ir racionalų naudojimą, rūpintis, kad visuomenė, savivaldybės, regionų valdžios institucijos ir kiti socialiniai partneriai aktyviau dalyvautų šioje veikloje;

155.6. užtikrinti urbanizuotų teritorijų želdynų ir kitų natūralių teritorijų apsaugą.

156. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

156.1. parengti nacionalinę kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės studiją;

156.2. parengti saugomų teritorijų vystymo programą, atsižvelgiant į Europos ekologinių tinklų reikalavimus ir Lietuvos saugomų teritorijų sistemos savitumą;

156.3. parengti įsteigtų ir potencialių Europos Bendrijos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų gamtotvarkos planus;

156.4. sukurti bendrą gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, tvarkymo ir naudojimo institucinę sistemą;

156.5. patvirtinti regionų architektūrinius saugomų teritorijų reglamentus, parengti ir išleisti etninių regionų tradicinės architektūros katalogus;

156.6. nustatyti kertinių miško buveinių apsaugos statusą;

156.7. papildyti Aplinkos monitoringo duomenų fondo nuostatus, patvirtintus aplinkos ministro 2002 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 106 (Žin., 2002, Nr. 28-1008), – įteisinti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės rodiklių sistemą, nustatyti informacijos rinkimo būdus;

156.8. inventorizuoti ir įteisinti urbanizuotų teritorijų želdynus, kitas ekologinę ir rekreacinę vertę turinčias teritorijas, įtraukti į šių teritorijų apsaugą ir tvarkymą visuomenę, savivaldybių ir regionų valdžios institucijas;

156.9. parengti pajūrio juostos žemyninės dalies specialųjį planą ir Baltijos krantų apsaugos ir tvarkymo programą.

Atliekų tvarkymas

157. Ilgalaikiai tikslai – sukurti aplinkos ir ekonominiu požiūriais tinkamiausią nepavojingų ir pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, sumažinti atliekų srautus ir neigiamą atliekų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, užtikrinti racionalų atliekų naudojimą antriniam perdirbimui ir energetikai.

158. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

158.1. pasiekti, kad atliekų daugėtų žymiai lėčiau negu auga gamyba, o atliekų, susidarančių gaminant BVP vienetą, kiekis neviršytų atitinkamų gamybos šakų ES vidurkio;

158.2. pasiekti, kad buitinių atliekų daugėtų žymiai lėčiau, negu didėja naudojimo išlaidos;

158.3. pasiekti, kad dauguma gamybinių ir buitinių atliekų būtų rūšiuojamos jų susidarymo vietose, o antrinių žaliavų perdirbimas ir naudojimas energetikai pasiektų ES valstybių vidurkį;

158.4. sumažinti atliekų sąvartynuose susidarančių pasaulio klimato atšilimą skatinančių dujų, daugiau jų naudoti energetikai, 65 procentais sumažinti biodegraduojamųjų atliekų srautus į sąvartynus (palyginti su 2000 metais);

158.5. sumažinti radioaktyviųjų atliekų keliamą pavojų aplinkai ir žmogui.

159. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

159.1. diegti įvairiose gamybos šakose naujausias technologijas, švaresnės gamybos ir taršos prevencijos metodus, leidžiančius taupiau naudoti gamtos išteklius ir stabdyti atliekų susidarymą, daugiau perdirbti antrinių žaliavų;

159.2. bendradarbiaujant su visuomene, skatinti gaminti ir naudoti daugiau aplinkai nepavojingų ir ilgaamžiškesnių gaminių, kuo plačiau diegti gaminių aplinkosauginį ženklinimą ir pirminį buitinių atliekų rūšiavimą;

159.3. šiuolaikiškai tvarkyti biodegraduojamąsias atliekas (kompostavimo, biologinių dujų gamybos ir naudojimo energetikai metodai);

159.4. įrengti šiuolaikiškus radioaktyviųjų atliekų kapinynus.

160. Vidutinės trukmės tikslai – sukurti visose Lietuvos apskrityse šiuolaikišką buitinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą, o šalies mastu – pavojingų atliekų tvarkymo sistemą ir išplėsti viešųjų atliekų tvarkymo paslaugų teikimą.

161. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

161.1. užtikrinti atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimą visiems fiziniams ir juridiniams asmenims;

161.2. sudaryti organizacines ir technines sąlygas surinkti ir naudoti ne mažiau kaip 50 procentų pakuočių atliekų, iš jų popieriaus ir kartono – ne mažiau kaip 55 procentus, stiklo – 60 procentų, plastikų – 25 procentus, metalo – 40 procentų;

161.3. skatinti vietinių antrinių žaliavų perdirbimą ir privataus kapitalo investicijas į atliekų tvarkymą ir perdirbimą;

161.4. užtikrinti saugų pavojingų atliekų tvarkymą, sutvarkyti susikaupusias pavojingas atliekas;

161.5. pasirengti įgyvendinti energijos gamybos iš atliekų projektus;

161.6. sumažinti 25 procentais, palyginti su 2000 metais, biodegraduojamųjų atliekų patekimą į sąvartynus;

161.7. pasirengti tvarkyti Ignalinos AE demontavimo atliekas.

162. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

162.1. uždaryti ES reikalavimų neatitinkančius sąvartynus ir sukurti modernias regionines buitinių atliekų tvarkymo sistemas;

162.2. sukurti pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo (deginimas, stabilizavimas, deponavimas) sistemą, užtikrinančią nepavojingą aplinkai ir žmonių sveikatai visų pavojingų atliekų sutvarkymą;

162.3. parengti biodegraduojamųjų atliekų tvarkymo galimybių studiją ir programą, pradėti šią programą įgyvendinti;

162.4. parengti energijos gamybos iš atliekų galimybių studiją ir programą, pradėti šią programą įgyvendinti;

162.5. išplėsti esamą radioaktyviųjų atliekų saugyklą.

163. Trumpalaikiai tikslai – sudaryti organizacines, teisines ir ekonomines aplinkos ir ekonominiu požiūriu efektyvaus atliekų tvarkymo sąlygas.

164. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

164.1. visiškai suderinti Lietuvos atliekų tvarkymo teisinę bazę su ES reikalavimais;

164.2. tobulinti atliekų apskaitos ir kontrolės sistemą, plėsti buitinių atliekų rūšiavimą;

164.3. sukurti palankias ekonomines antrinių žaliavų, įskaitant pakuotes, perdirbimo plėtros ir atliekų naudojimo energetikai sąlygas;

164.4. informuoti visuomenę apie atliekų rūšiavimo ir tvarkymo svarbą, plėsti visuomenės, savivaldybių, regionų institucijų ir privataus kapitalo bendradarbiavimą tvarkant atliekas;

164.5. stiprinti atliekų tvarkymo specialistų gebėjimus;

164.6. pasirengti tinkamai naudoti ES struktūrinių fondų lėšas šiuolaikiškų buitinių ir pavojingų atliekų tvarkymo sistemų diegimo projektams rengti ir įgyvendinti.

165. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

165.1. parengti ir pradėti įgyvendinti regioninių buitinių atliekų tvarkymo sistemų projektus;

165.2. parengti ir pradėti įgyvendinti pavojingų atliekų deginimo įmonės ir ilgalaikio saugaus pavojingų atliekų sąvartyno projektus;

165.3. tobulinti teisinę ir institucinę bazę, kurios reikia apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo ir pakuočių užstato-grąžos sistemoms įdiegti;

165.4. atestuoti pavojingų atliekų tvarkytojus, tobulinti atliekų tvarkymo specialistų mokymo sistemą;

165.5. teisiškai ir ekonomiškai sureguliuoti atliekų importą – skatinti vietinių antrinių žaliavų perdirbimą;

165.6. tobulinti radioaktyviųjų atliekų tvarkymo teisinę bazę.

Ekonomikos vystymasis

166. Vienas iš šios Strategijos prioritetų – pagrindinių ūkio šakų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimas įtraukiant aplinkos interesus į jų vystymosi strategijas ir didinant jų ekologinį poveikį. Tai leidžia užtikrinti aplinkos taršos ir kitokio neigiamo poveikio aplinkai prevenciją, užuot didžiausias pastangas skyrus kovai su neigiamais ūkinės veiklos padariniais. Laikantis apdairumo principo, ūkinė veikla turi daryti kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai (neviršytų leistinų poveikio normų). Svarbų vaidmenį čia turi vaidinti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Artimiausiu metu Lietuvoje turi būti įgyvendinta 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB, reglamentuojanti ūkio vystymo programų ir bendrųjų planų poveikio aplinkai vertinimą.

Transportas

167. Ilgalaikiai tikslai – kuriant ekonomiškai efektyvią transporto sistemą, suderinti visų rūšių transporto vystymąsi, teikti pirmenybę mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančiam transportui, didinti energetinį transporto sektoriaus efektyvumą, daugiau naudoti alternatyvių ir aplinką mažiau teršiančių degalų, mažinti aplinkos taršą, mažiau veikti pasaulio klimatą, didinti eismo saugumą.

168. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

168.1. didinti transporto sektoriaus ekonominį ir ekologinį efektyvumą, pasiekti, kad degalų sąnaudos, teršiančių ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija į orą didėtų daug lėčiau nei krovinių ir keleivių pervežimo apimtis;

168.2. daugiau naudoti mažiau aplinką teršiančių (suskystintos naftos dujos ir suslėgtos gamtinės dujos, mažai sieringas laivų mazutas) ir alternatyvių degalų, pasiekti, kad iki 2020 metų biokuras (biodyzelinas, bioetanolis) sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų visų kelių transporto naudojamų degalų;

168.3. plėtoti aplinką mažiau teršiantį transportą, ypač geležinkelius ir multimodalines transporto sistemas.

169. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

169.1. skatinti ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis modernizuoti transporto priemonių parką, teikti pirmenybę mažiau degalų naudojančioms ir ne tokioms taršioms transporto priemonėms;

169.2. ekonomiškai skatinti degalinių, realizuojančių mažiau aplinką teršiančius ir biologinius degalus, tinklo plėtrą;

169.3. įgyvendinti Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje numatytas įvairių rūšių transporto infrastruktūros vystymo ir tarpusavio sąveikos gerinimo priemones, dviračių takų tinklo plėtros programas.

170. Vidutinės trukmės tikslai – geriau organizuoti ir reguliuoti transporto eismą, kad būtų mažesnė oro tarša ir triukšmas, pasiekti, kad oro tarša ir triukšmas miestuose neviršytų leistinų normatyvų.

171. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

171.1. sumažinti tranzitinio transporto srautus per miestus ir ypač centrines jų dalis;

171.2. plėtoti visuomeninį transportą, teikti pirmenybę ne tokioms taršioms ir mažesnį triukšmą keliančioms transporto priemonėms;

171.3. sugriežtinti autotransporto keliamos taršos ir triukšmo kontrolę;

171.4. plačiau naudoti bevariklį transportą (dviračius, riedučius);

171.5. sureguliuoti miestų transporto srautus taip, kad jo būtų mažiau miestų centruose, sumažėtų transporto grūstys;

171.6. padidinti eismo saugumą, kad aukų keliuose skaičius neviršytų esamo ES vidurkio – iki 2010 metų transporto aukų sumažinti apie 2 kartus.

172. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

172.1. nutiesti pagrindinius Lietuvos Respublikos bendrajame plane numatytus aplinkkelius;

172.2. skatinti privataus kapitalo investicijas į miestų visuomeninio transporto sistemų modernizavimą;

172.3. plačiau taikyti ekonomines ir administracines priemones, ribojančias autotransporto priemonių keliamą oro taršą ir triukšmą;

172.4. modernizuoti ir išplėsti miestų oro taršos monitoringo, sukurti triukšmo monitoringo sistemas;

172.5. modernizuoti tarptautinius oro uostus, naudoti triukšmo mažinimo priemones, sukurti triukšmo monitoringo sistemas;

172.6. sukurti gerai veikiančią eismo saugumo kontrolės sistemą, atitinkančią ES reikalavimus.

173. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines ir teisines sąlygas plėtoti mažiau aplinką teršiantį ir saugesnį transportą, daugiau naudoti aplinkai ne tokių kenksmingų (suskystintos ir gamtinės dujos, mažai sieringas mazutas) ir alternatyvių (biodyzelinas, bioetanolis) degalų.

174. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

174.1. pasirengti transporto srautų intensyvumo didėjimui įstojus į ES;

174.2. padidinti mažiau aplinką teršiančio transporto (geležinkelio, vidaus vandenų transporto), mažiau aplinką teršiančių ir alternatyvių degalų konkurencingumą;

174.3. ekonomiškai pagrįsti ir pradėti laikytis teršėjo atsakomybės (teršėjas moka) principo transporto sektoriuje.

175. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

175.1. parengti kompleksinę eismo saugumo didinimo programą (atsižvelgiant į ES planus iki 2010 metų perpus sumažinti transporto aukų);

175.2. sukurti ekonominę ir teisinę bazę, kurios reikia mažiau aplinką teršiančio transporto, taip pat mažiau aplinką teršiančių ir alternatyvių degalų konkurencingumui didinti;

175.3. parengti miestų visuomeninio transporto modernizavimo ir dviračių takų tinklo plėtros programas;

175.4. parengti ir įgyvendinti visuomenės ekologinio švietimo programas, skatinančias važiuoti visuomeniniu ir bevarikliu transportu;

175.5. įteisinti mokesčius ir administracines priemones, kontroliuojančias ir ribojančias transporto priemonių keliamą taršą ir triukšmą.

Pramonė

176. Ilgalaikiai tikslai – pramonės vystymąsi grįsti naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų diegimu, didinti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį įmonių efektyvumą, taupiau naudoti išteklius ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai.

177. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

177.1. didinti gamybos ekonominį ir ekologinį efektyvumą, pasiekti, kad BVP vienetui pagaminti pramonei energijos ir vandens reikėtų beveik perpus mažiau, pasiekti pagal šiuos rodiklius esamą ES valstybių vidurkį;

177.2. padidinti aukštosiomis technologijomis pagrįstą gamybą iki 20-25 procentų visos gamybos, pasiekti pagal šį rodiklį esamą ES valstybių vidurkį;

177.3. pakeisti nekenksmingomis medžiagomis gamybai naudojamas kenksmingas aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagas.

178. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

178.1. ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinti pramonės, reikalingos ne gamtos išteklių, o mokslo ir žinių, vystymąsi, modernizuoti gamybą, kuo daugiau diegti naujausių technologijų, švaresnių gamybos metodų;

178.2. plėtoti mokslinius tyrimus ir konsultacinę veiklą, skatinančius kurti ir diegti naujas, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias gamybos technologijas, jas tobulinti, taupiau naudoti energiją ir kitus gamtos išteklius;

178.3. ekonomiškai skatinti žiniomis ir aukštosiomis technologijomis pagrįstas pramonės šakas;

178.4. įgyvendinti gamybai naudojamų pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų pakeitimo nepavojingomis medžiagomis programą.

179. Vidutinės trukmės tikslai – didinti vietinių atsikuriančiųjų išteklių ir antrinių žaliavų perdirbimą, plėsti poveikį aplinkai mažinančios technikos, įrenginių ir daugkartinio naudojimo pakuočių gamybą, plačiau diegti švaresnės gamybos metodus.

180. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

180.1. plėsti biologinio kuro ir biologinių tepalų gamybą – perdirbti energetikai skirtą rapsų ir grūdų produkciją;

180.2. didinti vietinių antrinių žaliavų perdirbimą ir pasiekti, kad Lietuvos įmonės pajėgtų perdirbti valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatytą antrinių žaliavų, įskaitant pakuotes, kiekį;

180.3. plėsti poveikį aplinkai mažinančios technikos, įrenginių ir daugkartinio naudojimo pakuočių gamybą;

180.4. mažinti neigiamą pramonės poveikį aplinkai ir pasiekti, kad ne mažiau kaip trečdalyje Lietuvos pramonės įmonių būtų taikomi švaresnės gamybos metodai.

181. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

181.1. teikti investicinę paramą biologinio kuro ir biologinių tepalų gamybos ir antrinių žaliavų perdirbimo įmonėms steigti ir plėsti;

181.2. sukurti palankias ekonomines sąlygas investuoti privatų kapitalą į geros kokybės vietinių antrinių žaliavų tiekimo jų perdirbimo įmonėms infrastruktūros kūrimą;

181.3. ekonomiškai skatinti poveikį aplinkai mažinančių įrenginių ir daugkartinio naudojimo pakuočių kūrimą ir gamybą;

181.4. teikti investicinę paramą švaresnės gamybos metodams diegti Lietuvos pramonės įmonėse;

181.5. parengti pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų naudojimo gamybai reglamentą ir šių medžiagų pakeitimo nepavojingomis medžiagomis programą.

182. Trumpalaikiai tikslai – sukurti teisinę, ekonominę ir institucinę aplinką, skatinančią diegti naujausias mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas ir techniką, taupiai naudoti energijos ir kitus gamtos išteklius, perdirbti vietinius atsikuriančiuosius išteklius ir antrines žaliavas, kenksmingas medžiagas, naudojamas gamybai, keisti nepavojingomis medžiagomis.

183. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

183.1. didinti aplinkai nepavojingų gaminių konkurencingumą, plėsti jų gamybą;

183.2. sustiprinti skatinamąjį ekonominių priemonių, reguliuojančių išteklių naudojimą ir aplinkos taršą, pobūdį;

183.3. sukurti ekonomines ir teisines sąlygas plėtoti biologinį kurą ir biologinius tepalus gaminančias ir antrines žaliavas perdirbančias įmones;

183.4. teisiškai sureguliuoti pavojingų aplinkai ir žmonių sveikatai medžiagų naudojimą gamybai.

184. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

184.1. parengti ir įgyvendinti visuomenės švietimo programas, skatinančias naudoti daugiau iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintų degalų, gaminių, pagamintų iš vietinių antrinių žaliavų, įteisinti specialų šių gaminių ženklinimą;

184.2. sukurti ekonominius mechanizmus, skatinančius Lietuvos įmones taupiau naudoti energiją ir žaliavas, gaminti ir ženklinti patvirtintu ženklu (lelija po stogu) aplinkai nepavojingus gaminius, skatinti visuomenę naudoti šiuos gaminius;

184.3. parengti rekomendacijas perkančiosioms organizacijoms, kaip nustatyti optimalius aplinkosaugos reikalavimus, atliekant viešuosius pirkimus;

184.4. parengti Lietuvos įmonėms metodikas, leidžiančias įvertinti produktų poveikį aplinkai per visą būvio ciklą;

184.5. sukurti darnaus vystymosi veiksmingumo ataskaitų rengimo reglamentą, ekonominius ir teisinius šių ataskaitų diegimo Lietuvos įmonėse skatinimo mechanizmus.

Energetika

185. Ilgalaikiai tikslai – formuoti darnų energetikos sektorių, sugebantį konkuruoti atviroje tarptautinėje energetikos rinkoje, patikimai ir saugiai aprūpinantį energija visas Lietuvos ūkio šakas, didinti energijos gamybos ir paskirstymo efektyvumą, plėsti vietinių atsinaujinančiųjų ir atliekinių energijos išteklių ir ekologiškai švaresnio organinio kuro naudojimą, neviršyti tarptautiniuose įsipareigojimuose numatytų teršiančių ir šiltnamio efektą sukeliančių medžiagų emisijos į orą limitų.

186. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

186.1. didinti elektros energijos, šilumos gamybos ir paskirstymo efektyvumą, mažinti energijos nuostolius skirstomuosiuose tinkluose, teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją pagamintos energijos vienetui;

186.2. mažinti šalies priklausomybę nuo kuro importo, pasiekti, kad energijos gamyba iš vietinių atsinaujinančiųjų ir atliekinių energijos išteklių nuolat didėtų ir 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų pirminės energijos balanso, racionaliai naudoti atliekas energijai gaminti;

186.3. pasiekti, kad 2020 metais kombinuotu režimu būtų gaminama apie 35 procentai elektros energijos;

186.4. daugiau naudoti ekologiškai švaresnio organinio kuro.

187. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

187.1. nutraukti Ignalinos AE eksploatavimą, išmontuoti reaktorius ir sutvarkyti susidarysiančias atliekas;

187.2. ekonominėmis ir organizacinėmis priemonėmis skatinti energijos gamybą iš vietinių atsinaujinančiųjų (vėjo, saulės, geoterminė energija, mažoji hidroenergetika, biomasė) ir atliekinių išteklių, diegti šiuolaikiškus alternatyvius energijos gamybos metodus;

187.3. remti mokslinius atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, energetikos sistemų optimizavimo tyrimus, skatinti kurti, tobulinti ir diegti šiuolaikiškas energetikos technologijas;

187.4. modernizuoti ir plėtoti centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, renovuoti šilumos tiekimo tinklus, sudaryti sąlygas šilumos gamintojams konkuruoti, o vartotojams – galimybę reguliuoti šilumos vartojimą;

187.5. atnaujinti elektros energijos tiekimo infrastruktūrą (modernizuoti elektros pastotes, iš dalies renovuoti elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus);

187.6. plėsti gamtinių dujų skirstomuosius tinklus.

188. Vidutinės trukmės tikslai – tinkamai naudojant ES paramą, valstybės ir privačias lėšas, užtikrinti patikimą ir saugų, neviršijantį numatytų taršos limitų, energijos tiekimą visoms Lietuvos ūkio šakoms po to, kai bus nutrauktas Ignalinos AE eksploatavimas.

189. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

189.1. pasirengti saugiai nutraukti Ignalinos AE eksploatavimą, palaidoti radioaktyviąsias atliekas, ilgai saugoti panaudotą branduolinį kurą;

189.2. modernizuoti šilumines elektrines, užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą po to, kai bus nutrauktas Ignalinos AE eksploatavimas, neviršijant nustatytųjų taršos limitų;

189.3. pasiekti, kad vietiniai atsinaujinantieji ir atliekiniai energijos ištekliai 2010 metais sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų bendro pirminės energijos balanso;

189.4. padidinti pirminės energijos transformavimo efektyvumą elektros energetikos ir ypač centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuose, mažinti šilumos perdavimo nuostolius;

189.5. sumažinti ūkio pažeidžiamumą nutrūkus ar sumažėjus energijos išteklių tiekimui iš Rusijos.

190. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

190.1. parengti ir įgyvendinti šiluminėse elektrinėse kompleksą aplinkosaugos priemonių, įrengti elektrinėse naujus degiklius, degimo produktų valymo įrenginius ir kitką;

190.2. plėsti kombinuotąją elektros energijos ir šilumos energijos gamybą, kur ekonomiškai tikslinga;

190.3. prijungti Lietuvos energetikos sistemą prie ES energetikos sistemos;

190.4. sukurti reikiamą infrastruktūrą, parengti specialistus Ignalinos AE eksploatavimui nutraukti ir elektrinei uždaryti;

190.5. parengti ir pradėti įgyvendinti ilgalaikius specialiuosius savivaldybių šilumos ūkio planus.

191. Trumpalaikiai tikslai – sukurti organizacines, teisines ir ekonomines sąlygas gerai veikti energetikos sektoriui, neviršijant leistinų poveikio aplinkai normų.

192. Pagrindiniai trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

192.1. skatinti vartoti ekologiškai švaresnį organinį kurą – gamtines dujas, mažai sieringą mazutą ir kitokį, šiuo tikslu tobulinti mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą;

192.2. ekonominėmis priemonėmis didinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, geoterminės energijos, mažosios hidroenergetikos ir kitokių) konkurencingumą, skatinti kuo daugiau jų naudoti;

192.3. liberalizuoti elektros energetikos ir gamtinių dujų sektorius – sukurti sąlygas didinti energetikos sektoriaus efektyvumą;

192.4. įgyvendinti ES aplinkosaugos direktyvas energetikos sektoriuje.

193. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

193.1. patikslinti ir papildyti esamus, parengti naujus teisės aktus, užtikrinančius vietinių atsinaujinančiųjų ir atliekinių energijos išteklių gamybos ir naudojimo plėtrą;

193.2. parengti teisės aktus, normatyvinius ir techninius dokumentus, būtinus energijos vartojimo efektyvumui didinti;

193.3. nustatyti šilumos ūkio plėtros pagrindines kryptis;

193.4. įdiegti teršalų išmetimų monitoringą didžiausiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse.

Žemės ūkis

194. Ilgalaikiai tikslai – kuriant ekonomiškai efektyvų ir konkurencingą žemės ūkį, diegti mažiau aplinką veikiantį ūkininkavimą ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose ūkiuose, intensyviai plėtoti ekologinius ūkius, tiekti vidaus ir užsienio rinkoms aukštos kokybės, sveikus maisto produktus ir žaliavas biologiniam kurui gaminti, saugoti ir racionaliai naudoti materialųjį ir dvasinį kaimo paveldą.

195. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

195.1. intensyviai plėtoti ekologinių augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybą, pasiekti, kad ekologinių ūkių pagaminta produkcija sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų visos pagaminamos žemės ūkio produkcijos, o realizuojami sertifikuoti ekologiniai produktai vidaus rinkoje sudarytų ne mažiau kaip 7 procentus visų maisto produktų;

195.2. plėsti rapsų ir javų, skirtų biologiniam kurui (biodyzelinui, bioetanoliui) ir biologiniams tepalams gaminti, plotus, pasiekti, kad viso jų derliaus pakanktų ne mažiau kaip 15 procentų transportui reikalingų degalų pagaminti;

195.3. užtikrinti aukštą žemės ūkio produktų kokybę ir saugumą, teikti pirmenybę ekologiškiems produktams;

195.4. didinti žemės ūkio teritorijų ekologinį stabilumą, mažinti erozijos poveikį ir pavojų biologinei įvairovei;

195.5. saugoti ir racionaliai naudoti materialųjį ir dvasinį kaimo paveldą.

196. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

196.1. teikti ekonominę paramą ekologiniams ūkiams plėtoti, skatinti mokslinius ekologinės žemdirbystės efektyvumo didinimo tyrimus ir konsultavimo įstaigų veiklą, raginti daugiau naudoti ekologiniuose ūkiuose užaugintų produktų;

196.2. rūpintis, kad tradiciniuose ūkiuose būtų ūkininkaujama šiuolaikiškai, ekonominėmis priemonėmis skatinti naudoti kuo mažiau mineralinių trąšų ir pesticidų, daugiau auginti žaliavų biologiniam kurui gaminti, plėsti alternatyvią augalininkystę;

196.3. želdinti laukų ir vandens apsaugines juostas, padidinti Lietuvos miškingumą 3 procentais – apsodinti mišku neproduktyvią žemę;

196.4. parengti ir įgyvendinti Kaimo kultūros paveldo apsaugos ir tausojamojo naudojimo programą.

197. Vidutinės trukmės tikslai – sumažinti žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai, ypač ekologiškai jautriose teritorijose, padidinti vidutinių ir smulkių ūkių konkurencingumą, aprūpinti Lietuvą aukštos kokybės sveikais maisto produktais.

198. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

198.1. sumažinti žemės ūkio veiklos poveikį ekologiškai jautrioms teritorijoms, padidinti jų stabilumą;

198.2. didinti ekologinių produktų realizavimo šalyje ir užsienyje galimybes, pasiekti, kad visa ekologinė žemės ūkio produkcija būtų realizuojama tikrąją jos vertę atitinkančiomis kainomis;

198.3. didinti vidutinių ir mažų ūkių konkurencingumą, užtikrinti, kad juose būtų ūkininkaujama mažiau veikiant aplinką;

198.4. mažinti neigiamą organinių ir mineralinių trąšų, pesticidų poveikį aplinkai ir žemės ūkio produkcijos kokybei, užtikrinti vietinių ir įvežamų žemės ūkio produktų kokybės kontrolę.

199. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

199.1. ekologiškai jautriose teritorijose (karstinis regionas, kalvoti regionai) ūkininkauti ekologiniais ir aplinkai nekenkiančiais tradiciniais metodais, plėtoti priešerozines žemdirbystės priemones, veisti priešerozinius želdinius;

199.2. sukurti bendrą, patikimai veikiančią ekologinių žemės ūkio produktų tiekimo, kokybės kontrolės ir realizavimo sistemą;

199.3. skatinti vidutinius ir mažus ūkius imtis netradicinės alternatyvios augalininkystės ir gyvulininkystės, ūkininkauti pagal rentabilesnius ir mažiau aplinką veikiančius metodus;

199.4. parengti ir įgyvendinti programą, ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinančią naudoti mažiau mineralinių trąšų ir pesticidų, griežčiau kontroliuoti jų kokybę, tobulinti maisto produktų ir žaliavų kokybės kontrolės infrastruktūrą;

199.5. ekonominėmis priemonėmis skatinti statyti ES reikalavimus atitinkančias mėšlides, rekonstruoti esamas.

200. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonominę ir teisinę aplinką, tinkamą plėtoti ekologinius ūkius, saugoti biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę, kultūros paveldą, gaminti ir realizuoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, geros kokybės ir saugius žemės ūkio produktus, ugdyti gebėjimą konkuruoti atviros rinkos sąlygomis.

201. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

201.1. didinti ekologinių ūkių konkurencingumą, skatinti intensyvesnę jų plėtrą;

201.2. skatinti auginti rapsus ir javus, skirtus biologiniam kurui gaminti, plėtoti alternatyvias augalininkystės ir gyvulininkystės šakas;

201.3. sukurti sąlygas geriau saugoti ir gausinti biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę, kultūros paveldą;

201.4. didinti ūkių gebėjimą gaminti geros kokybės, sveiką produkciją, prisitaikyti dirbti atviros rinkos sąlygomis.

202. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

202.1. rengti ekologinių ūkių plėtros programas ir projektus, sukurti jų rėmimo valstybės ir ES fondų lėšomis mechanizmus;

202.2. rengti biologiniam kurui gaminti skirtų pasėlių plėtros, ūkių perėjimo prie alternatyvaus ūkininkavimo programas, parengti ir įteisinti ekonomines jų plėtros skatinimo priemones;

202.3. rengti ekologinės žemdirbystės, alternatyvios augalininkystės ir gyvulininkystės specialistus, plėsti konsultavimo paslaugas ir institucijas, aktyvinti jų veiklą;

202.4. įgyvendinant Lietuvos miškingumo didinimo programą, inventorizuoti menkavertę ir dirvonuojančią žemę, rengti lauko ir vandens apsauginių želdinių projektus.

Būstas

203. Ilgalaikiai tikslai – kurti šiuolaikišką būsto infrastruktūrą, geras, higieniškas buities sąlygas, taip didinti būsto energetinį efektyvumą, užtikrinti šiuolaikiškas, geros kokybės visiems prieinamas viešąsias paslaugas, mažinti neigiamą būsto poveikį aplinkai.

204. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

204.1. padidinti apie 2 kartus būstų energetinį efektyvumą ir pagal šį rodiklį pasiekti esamą ES valstybių vidurkį;

204.2. padidinti šilumos tiekimo ir paskirstymo efektyvumą, mažinti nuostolius šilumos tinkluose;

204.3. pasiekti, kad buitinių atliekų didėtų žymiai lėčiau negu gyventojų naudojimo išlaidos;

204.4. sudaryti galimybes surūšiuoti ir atiduoti antriniam naudojimui ne mažiau kaip 65 procentus buitinių atliekų.

205. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

205.1. atnaujinti pastatus – gerinti jų šilumines savybes (šiltinti sienas, keisti langus);

205.2. modernizuoti namų šiluminius mazgus, butuose įrengti šilumos apskaitos ir reguliavimo prietaisus, atnaujinti šilumos tiekimo tinklus;

205.3. skatinti visuomenę naudoti kuo daugiau ilgaamžiškų ir aplinkai nepavojingų gaminių ir daugkartinio naudojimo taros, rūšiuoti buitines atliekas, tobulinti jų surinkimo infrastruktūrą.

206. Vidutinės trukmės tikslai – sukurti gerai veikiančią būsto modernizavimo ir priežiūros sistemą, racionaliai naudoti valstybės, savivaldybių, ES paramos fondų ir privačias lėšas namų ūkiui plėtoti ir kokybei palaikyti.

207. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

207.1. sukurti bendrą būsto modernizavimo ir priežiūros sistemą, apimančią valstybės, savivaldybių ir privačių institucijų koordinavimo veiklą;

207.2. skatinti visuomenę aktyviai prisidėti prie būsto valdymo;

207.3. užtikrinti tinkamą valstybės, savivaldybių ir privačių lėšų naudojimą būstui plėtoti, lėšų naudojimo kontrolę;

207.4. pasiekti, kad 80 procentų Lietuvos gyventojų prisijungtų prie viešųjų geros kokybės vandens tiekimo tinklų, užtikrinti galimybę kaimo gyventojams naudoti geros kokybės geriamąjį vandenį;

207.5. užtikrinti, kad ES parama būtų naudojama laiku ir eitų būsto infrastruktūrai plėtoti.

208. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

208.1. sukurti tinkamai valdomas regionines vandens ir šilumos tiekimo, nuotekų šalinimo ir atliekų tvarkymo sistemas, vieną tarifų politiką;

208.2. pritraukus privatų kapitalą, įdiegti tinkamiausią tarptautinę vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir atliekų tvarkymo sistemų valdymo patirtį, taip pat centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse;

208.3. sukurti techninio energetinio gyvenamųjų namų sertifikavimo institucijų tinklą;

208.4. įgyvendinti visoje Lietuvoje neatidėliotinas energijos taupymo būste priemones (modernizuoti šilumos punktus pastatuose, suremontuoti sienas ir stogo siūles, sandarinti langus);

208.5. rengti ir pradėti įgyvendinti investicinius būstų infrastruktūros atnaujinimo projektus;

208.6. išplėsti ir atnaujinti vandens tiekimo tinklus, įgyvendinti technines ir organizacines priemones, leisiančias aprūpinti kaimo gyventojus sveiku geriamuoju vandeniu.

209. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines ir teisines sąlygas atnaujinti būstą ir taupyti energiją, skatinti atnaujinti ir geriau prižiūrėti būstų infrastruktūrą.

210. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

210.1. sukurti teisines ir ekonomines sąlygas renovuoti būstus ir taupyti energiją;

210.2. laikytis atsakomybės (teršėjas moka) principo teikiant viešąsias paslaugas;

210.3. sukurti ekonominius mechanizmus, didinančius viešųjų paslaugų ekonominį ir ekologinį efektyvumą, užtikrinančius jų prieinamumą;

210.4. tobulinti būstų priežiūros teisinį reglamentavimą;

210.5. sukurti teisines sąlygas visuomenei aktyviai dalyvauti sprendžiant būstų tvarkymo problemas.

211. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

211.1. parengti ir įteisinti vartotojams teikiamų šilumos ir vandens tiekimo, nuotekų šalinimo, atliekų tvarkymo ir būstų priežiūros paslaugų kokybės normatyvus;

211.2. sukurti ekonominius ir teisinius mechanizmus, skatinančius steigti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijas, visuomenei aktyviau dalyvauti sprendžiant namų ūkio problemas;

211.3. sukurti tam tikroms gyventojų socialinėms grupėms skirtą finansinės paramos, skatinančios įgyvendinti energijos taupymo būste investicijų projektus, sistemą;

211.4. parengti ir įteisinti privalomus ekonominius gyventojų lėšų kaupimo daugiabučių namų butams prižiūrėti mechanizmus;

211.5. ugdyti specialistų gebėjimą administruoti būsto priežiūrą.

Turizmas

212. Ilgalaikiai tikslai – plėtoti turizmą ir rekreaciją, drauge užtikrinti gamtinių ir kultūrinių Lietuvos regionų savitumo išsaugojimą, kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai, teigiamus ekonominius ir socialinius pokyčius kaimiškose teritorijose, sudaryti sąlygas kuo geriau pažinti kraštą, formuoti teigiamą jo įvaizdį.

213. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

213.1. sieti turizmo plėtrą su Lietuvos valstybingumo istorijos, etnokultūros, gamtos ir kultūros vertybių pažinimu ir teigiamo valstybės įvaizdžio formavimu;

213.2. išplėsti specializuotų rekreacinių teritorijų gamtinėje aplinkoje tinklą, tobulinti paslaugų teikimo poilsiautojams ir turistams infrastruktūrą, suteikti kaimo gyventojams didesnę darbo pasirinkimo ir nuolatinių pajamų galimybę;

213.3. stiprinti valstybinę rekreacijos ir turizmo rėmimo sistemą, teikti pirmenybę ekologiniam, pažintiniam ir gydomajam turizmui, skatinti šį verslą, atsižvelgiant į skirtingą regionų rekreacinį potencialą, visų pirma remti projektus, sudarančius sąlygas racionaliai naudoti gamtinius ir kultūrinius rekreacinius išteklius;

213.4. visokeriopai skatinant turizmo plėtrą, paslaugų įvairovę ir asmenų, dirbančių turizmo sektoriuje, daugėjimą, pasiekti, kad turizmas sudarytų ne mažiau kaip 10 procentų BVP, o rekreacinių teritorijų apkrova neviršytų jų talpumo.

214. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

214.1. sukurti bendrą rekreacijos ir turizmo paslaugų infrastruktūrą, visiškai tenkinančią didėjančius vietinio ir atvykstamojo turizmo poreikius, neviršijant teritorijų ekologinio talpumo;

214.2. įrengti nacionalinio reprezentacinio kultūrinio turizmo maršrutą, skatinti steigti šiame maršrute naujas darbo vietas, įgyvendinti gamtosaugos projektus;

214.3. įgyvendinti regioninių valstybinių parkų žiedų Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje ir pajūryje projektus;

214.4. įsteigti turizmo ir rekreacijos centrus tinkamas sąlygas turinčiuose nedideliuose miestuose;

214.5. sukurti finansinių svertų sistemą, skatinančią plėtoti turizmo verslą ir jo infrastruktūrą.

215. Vidutinės trukmės tikslai – plėtoti kaimo turizmą, skatinti poilsio ir turizmo kaimo aplinkoje infrastruktūros plėtrą, užtikrinti gamtos ir kultūros vertybių apsaugą ir racionalų naudojimą.

216. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

216.1. tinkamai naudojant valstybės, savivaldybių ir ES paramą, didinti poilsio ir turizmo kaimo aplinkoje potencialą;

216.2. užtikrinti tolygesnę turizmo infrastruktūros plėtrą šalies teritorijoje, siekti geriau saugoti gamtinius ir kultūrinius rekreacinius arealus, optimaliai juos naudoti atsižvelgiant į ekologinį jų talpumą;

216.3. plačiau naudotis ekologiniam švietimui, gamtos ir kultūros vertybėms propaguoti saugomų teritorijų, visų pirma – nacionalinių ir regioninių parkų galimybėmis;

216.4. skleisti informaciją šalyje ir užsienyje apie Lietuvos rekreacinius išteklius ir turizmo galimybes, gerinti informaciją apie šalies gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos būdus;

216.5. visokeriopai skatinti naudotis dviračiais ir vandens transportu, ypač rekreacinėse ir saugomose teritorijose.

217. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

217.1. parengti kaimo turizmo plėtros rėmimo valstybinę programą ir investicijų skatinimo sistemą;

217.2. parengti didžiausios nacionalinės ir regioninės svarbos rekreacinių arealų (Pajūrio, Vilniaus-Trakų, Kauno- Jurbarko, Ignalinos-Molėtų ir kitų) specialiuosius planus ir jų plėtros programas, numatyti jose gamtos ir kultūros paveldo apsaugos priemones;

217.3. parengti Nemuno trasos vandens turizmo projektą ir šios trasos atgaivinimo programą, organizuoti Baltijos jūros pakrančių kruizinį maršrutą, šiuo tikslu įrengti Palangoje ir Šventojoje jachtų prieplaukas;

217.4. steigti saugomose teritorijose, visų pirma – nacionaliniuose parkuose informacijos ir ekologinio švietimo centrus, plėtoti atsižvelgiant į ekologinį jų talpumą pažintinę rekreaciją ir turizmą;

217.5. sukurti regionines turizmo organizacijas ir informacijos centrus, teikiančius išsamesnę informaciją apie Lietuvos istoriją, gamtos ir kultūros vertybes;

217.6. baigti įrengti Eurovelo sistemos dviračių trasas – Baltijos taką ir Rytų Europos taką, plėsti nacionalinių ir regioninių parkų dviračių takų tinklą.

218. Trumpalaikiai tikslai – tobulinti teisės aktus, užtikrinančius tinkamą rekreacijos ir turizmo verslui plėtoti aplinką, užtikrinti, kad šis verslas būtų plėtojamas atsižvelgiant į teritorijų talpumą ir nekenktų aplinkai.

219. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

219.1. plėsti rekreacinių ir saugomų teritorijų naudojimo poilsiui ir turizmui galimybes, atsižvelgiant į ekologinį jų jautrumą ir rekreacinį talpumą;

219.2. plėsti rekreacinių regionų planavimo ir projektavimo darbus – parengti kompleksinius pagrindinių potencialių rekreacinių regionų projektus, nustatyti rekreacinį jų talpumą;

219.3. didinti rekreacijos ir turizmo verslo gebėjimus;

219.4. gerinti ir propaguoti kurortinį gydymą – perspektyvią turizmo plėtros ir gyventojų sveikatingumo gerinimo galimybę, tai leistų padidinti kurortinių vietovių gyventojų užimtumą ir pajamas;

219.5. mažinti motorinio transporto eismą rekreacinėse teritorijose, plėsti dviračių, arklių ir vandens transporto naudojimą.

220. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

220.1. parengti Lietuvos Respublikos rekreacinių teritorijų įstatymą ir atitinkamus kitų įstatymų papildymus ir pakeitimus, įteisinančius būtinumą derinti turizmo plėtrą ir aplinkos naudojimą;

220.2. parengti Rekreacinių teritorijų specialiojo planavimo dokumentų rengimo taisykles, nustatyti jose aiškius teritorijų naudojimo reglamentus;

220.3. parengti bemotorio transporto kelių ir takų tinklo plėtimo priemiestinėse zonose, rekreacinėse ir saugomose teritorijose programas;

220.4. parengti ir įteisinti regioninius rekreacinių išteklių naudojimo reglamentus ir rekreacinio potencialo nustatymo metodiką;

220.5. rengti pažintines keliones po Lietuvą užsienio turizmo agentūrų ir visuomenės informavimo priemonių atstovams, supažindinti juos su vertingiausiais gamtos ir kultūros ištekliais, jų apsaugos laimėjimais;

220.6. numatyti turizmo vadovų ir ekskursijų gidų mokymo programose ciklą apie aplinkosaugos ir darnaus vystymosi svarbą, būdus ir priemones.

Socialinis vystymasis

221. Daugiausia dėmesio šioje Strategijoje skirta užimtumo, skurdo ir socialinės atskirties problemoms. Kadangi šios Strategijos įgyvendinti neįmanoma be aktyvios visuomenės paramos ir dalyvavimo, joje daug šnekama apie visuomenės švietimą, įskaitant aplinkosauginį švietimą ir aplinkai mažiau kenkiančio gyvenimo būdo propagavimą. Prie socialinės srities priskirtas ir mokslinių tyrimų vaidmens didinimas, efektyvesnis tyrimų rezultatų naudojimas pagrindinėms darnaus vystymosi nuostatoms įgyvendinti.

Užimtumas

222. Ilgalaikiai tikslai – plėtojant šalies ekonomiką, vykdant ūkio reformą ir restruktūrizaciją, kuo sparčiau plėtoti ekonominius veiksnius, skatinančius užimtumo didinimą ir mažinančius regioninius užimtumo skirtumus, didinti darbo rinkos lankstumą, mažinti nedarbą, užtikrinti darbo jėgos konkurencingumą ir mobilumą, sukurti sąlygas didinti užimtumą.

223. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

223.1. nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo ir žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, pasiekti, kad užimtumo lygis būtų 70 procentų, o nedarbas neviršytų 6-7 procentų, t. y. kad pagal šiuos rodiklius Lietuva prilygtų esamam ES valstybių vidurkiui;

223.2. užtikrinti darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir sudaryti sąlygas didinti užimtumo gebėjimus;

223.3. didinti užimtumo galimybes probleminiuose regionuose ir sumažinti regioninius užimtumo ir nedarbo lygio skirtumus.

224. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

224.1. įgyvendinti aktyvią tikslinę darbo rinkos politiką, gerinti darbo rinkos institucijų veiklą, plėsti socialinių partnerių dalyvavimą;

224.2. rengti kvalifikuotą, gebančią prisitaikyti prie rinkos pokyčių darbo jėgą, tobulinti profesinio švietimo ir mokymo, mokymosi visą gyvenimą sistemą;

224.3. rengti ir įgyvendinti nacionalinius užimtumo didinimo planus ir regionines užimtumo didinimo programas;

224.4. tobulinti užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemą.

225. Vidutinės trukmės tikslai – nuosekliai didinti užimtumą ir taip siekti sudaryti sąlygas užtikrinti visišką užimtumą, gerinti užimtumo kokybę ir darbo našumą, įtraukti į darbo rinką kuo daugiau asmenų, kurie turi integravimosi į darbo rinką problemų arba kuriems trukdo dirbti įvairios socialinės kliūtys.

226. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

226.1. siekiant vykdyti nedarbo prevenciją, tobulinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones, kad mažėtų ilgalaikis ir jaunimo nedarbas;

226.2. sudaryti sąlygas pereiti iš nelegalaus darbo į legalų;

226.3. sudaryti tinkamas sąlygas pradėti verslą, skatinti verslininkus kurti daugiau ir geresnių darbo vietų (konkurencingos, tinkamos sąlygos kelti kvalifikaciją, geras darbo užmokestis ir kita);

226.4. sudaryti tinkamas sąlygas vyresnio amžiaus asmenims išlikti aktyviems darbo rinkoje;

226.5. didinti darbo jėgos gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių;

226.6. sudaryti tinkamas mokymosi visą gyvenimą sąlygas;

226.7. įtraukti į darbo rinką kuo daugiau asmenų, esančių socialinėje atskirtyje, turinčių įvairių integravimosi į darbo rinką problemų;

226.8. užtikrinti geras ir saugias, beveik atitinkančias ES standartus darbo sąlygas, įdarbinant ir atlyginant už darbą nuosekliai laikytis lygių galimybių principo;

226.9. skatinti socialinės atskirties grupių integravimąsi į darbo rinką;

226.10. sumažinti nelegalų darbą;

226.11. užtikrinti užimtumo skatinimo priemonių tikslingumą ir dydį, leidžiantį gauti žmogaus orumo nežeminančias darbo pajamas.

227. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

227.1. sukurti darbo rinkos politikos monitoringo sistemą, tobulinti duomenų bazes, informacijos apdorojimo ir analizės sistemas;

227.2. sukurti geras ir saugias, beveik atitinkančias ES standartus darbo sąlygas;

227.3. sukurti stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą;

227.4. formuoti visiems prieinamą darbo rinką, užtikrinti lygias moterų ir vyrų įsidarbinimo galimybes, kurti darbo vietas asmenims su negalia ir buvusiems kaliniams;

227.5. mokesčių politikos ir socialinės paramos senatvėje priemonėmis mažinti paskatas dirbti nelegaliai;

227.6. sudaryti palankesnes privačių įdarbinimo tarpininkavimo įstaigų veiklos sąlygas.

228. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines, teisines ir institucines sąlygas skatinti užimtumą, kurti naujas darbo vietas, perkvalifikuoti darbo jėgą, palaikyti darbuotojų kvalifikaciją, užtikrinti minimalią socialinę apsaugą nedarbo atveju.

229. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

229.1. padaryti darbo rinką lankstesnę ir mobilesnę;

229.2. formuoti palankias ekonomines sąlygas kurti naujas darbo vietas, plėtoti lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas (nuotolinis, namudinis, agentūrinis darbas ir panašiai);

229.3. didinti darbo jėgos persikvalifikavimo galimybes, skatinti mokymąsi visą gyvenimą;

229.4. mažinti darbuotojams tiesioginių ir netiesioginių mokesčių naštą, darbo jėgos sąnaudas darbdaviams, paskatas dirbti nelegaliai;

229.5. skubiai spręsti ilgalaikio nedarbo ir jaunimo užimtumo problemas;

229.6. mažinti regionų užimtumo skirtumus.

230. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

230.1. plėtoti lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas (nuotolinis, namudinis, agentūrinis darbas ir panašiai);

230.2. geriau visuomenę informuoti apie užimtumo didinimo priemonių įgyvendinimo galimybes;

230.3. rengti vidutinės trukmės ir ilgalaikes valstybės ir regionų prognozes, kaip bus plėtojama darbo rinka, kokie bus jos poreikiai;

230.4. skatinti darbo rinkos partnerius (darbdavius, profesines sąjungas, savivaldos institucijas, nevyriausybines organizacijas) aktyviau didinti užimtumą vietiniu lygiu;

230.5. geriau koordinuoti valstybės ir regionų institucijų veiklą įgyvendinant užimtumo didinimo politiką;

230.6. tobulinti darbo rinkos institucijų valdymą, kad jų veikla skatintų užimtumo didinimą, jos glaudžiau bendradarbiautų su socialiniais partneriais.

Skurdas ir socialinė atskirtis

231. Ilgalaikiai tikslai – užtikrinti neturtingiems, socialinės atskirties grupėms priklausantiems asmenims ne tik visas galimas materialines gėrybes ar socialines paslaugas, bet ir galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą, gauti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, turėti visuomeninius standartus atitinkantį būstą, sveikas darbo sąlygas, galimybę rinktis ir daryti įtaką svarbiausiems gyvenimo sprendimams.

232. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

232.1. formuoti ir įgyvendinti socialinio teisingumo ir solidarumo principais pagrįstą socialinę politiką;

232.2. mažinti visuomenės diferenciaciją ir skurdą, miesto ir kaimo skurdo lygių skirtumus;

232.3. įveikti visus regioninius socialinio vystymosi skirtumus;

232.4. padidinti apie 2 kartus socialinei apsaugai skiriamą BVP dalį ir pagal šį rodiklį pasiekti esamą ES valstybių vidurkį.

233. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

233.1. įgyvendinti valstybės socialinės apsaugos politiką, užtikrinančią visų šalies gyventojų socialinę aprėptį ir tikslinę socialinę apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių;

233.2. parengti ir įgyvendinti skurdo ir socialinės atskirties prevencijos priemones;

233.3. įgyvendinti ir nuolat tobulinti Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategiją, kurios įgyvendinimo 2002-2004 metais programai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1753 (Žin., 2002, Nr. 109-4825).

234. Vidutinės trukmės tikslai – gerinti pensijų sistemos teikiamas garantijas, socialinę paramą skirti tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, užtikrinti kiekvienam socialinės atskirties grupėms priklausiančiam asmeniui bent minimalų ekonominį saugumą, įveikti ypač gilų skurdą.

235. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

235.1. tobulinti pensinį draudimą – derinti einamąjį (valstybinio socialinio draudimo) ir kaupiamąjį (pensijų fondų) finansavimą;

235.2. užtikrinti socialinės paramos priemonių tikslingumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai šią paramą gaunantiems asmenims turėti jų orumo nežeminančias pajamas;

235.3. didėjant gyventojų pajamoms, siekti visuotinai pripažintos progresyvios vartojimo struktūros;

235.4. sukurti sąlygas socialinės atskirties grupėms priklausantiems asmenims apsirūpinti būstu, šiuo tikslu tobulinti atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones.

236. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

236.1. sukurti skurdo ir socialinės atskirties monitoringo sistemą, reikiamas duomenų bazes, informacijos apdorojimo ir analizės sistemas;

236.2. atlikti piniginės socialinės paramos reformą, siekiant, kad paramą pirmiausia gautų tie, kuriems jos labiausiai reikia;

236.3. reformuoti pensijų sistemą – optimaliai derinti einamąjį (valstybinio socialinio draudimo) ir kaupiamąjį (pensijų fondo) finansavimą;

236.4. sukurti socialinės atskirties grupėms priklausančių asmenų lengvatinio aprūpinimo būstais mechanizmus;

236.5. plėsti socialinių institucijų tinklą, ugdyti socialinių darbuotojų gebėjimus.

237. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines ir institucines sąlygas efektyviai spręsti skurdo ir socialinės atskirties problemas, daugiausia dėmesio skirti pažeidžiamiausių socialinių grupių integravimui į visuomenę, ugdyti socialinių darbuotojų kompetenciją.

238. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

238.1. padėti darbingiems socialinės atskirties grupėms priklausantiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą;

238.2. itin daug dėmesio skirti asmenų su negalia, senyvo amžiaus asmenų ir buvusių kalinių integravimui į visuomenę;

238.3. geriau koordinuoti valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas mažinti skurdą ir socialinę atskirtį;

238.4. teikti išsamesnę informaciją apie socialinės paramos gavimo galimybes ir apribojimus, ugdyti socialinių įstaigų darbuotojų kompetenciją.

239. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

239.1. tobulinti socialinės apsaugos teisinę bazę;

239.2. geriau informuoti socialinės atskirties grupėms priklausančius asmenis apie socialines jų teises ir naudojimosi jomis galimybes;

239.3. tinkamiau naudoti nevyriausybinių organizacijų išteklius ir gebėjimus socialinei paramai tobulinti, sukurti palankias šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų funkcionavimo sąlygas;

239.4. sukurti ūkininkams ir savarankiškai dirbantiems asmenims palankesnes socialinio draudimo sąlygas;

239.5. tirti ypač gilaus skurdo priežastis ir įgyvendinti priemones skubiau joms panaikinti.

Visuomenės sveikata

240. Ilgalaikiai tikslai – mažinti pavojų žmonių sveikatai, saugoti ir gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, teikti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, užtikrinti sveikatos santykių teisumą ir gyvenimo kokybės gerinimą.

241. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

241.1. mažinti aplinkos keliamą pavojų sveikatai;

241.2. ilginti vidutinę gyvenimo trukmę;

241.3. vykdyti aktyvią užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų profilaktiką;

241.4. užkirsti kelią priklausomybės ligoms;

241.5. užtikrinti saugias, geros kokybės, veiksmingas, atitinkančias ES reikalavimus asmens ir visuomenės sveikatos paslaugas;

241.6. suformuoti aktyvią, už savo sveikatą atsakingą visuomenę.

242. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

242.1. diegti aplinkos taršą mažinančias priemones, gamybai ir buityje naudojamas kenksmingas žmonių sveikatai medžiagas pakeisti nekenksmingomis;

242.2. vertinti gyvenamosios ir darbo aplinkos riziką sveikatai;

242.3. ugdyti socialinės ir sveikatos rizikos grupių gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, mokyti šiuos asmenis savarankiškai įveikti visuomenės sveikatos problemas;

242.4. tobulinti neužkrečiamųjų ligų ir jų rizikos veiksnių ankstyvo nustatymo ir kontrolės sistemą;

242.5. rengti ir įgyvendinti kompleksines neužkrečiamųjų ligų ir traumų prevencijos programas;

242.6. rengti ir nuolat vykdyti užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės programas;

242.7. rengti narkomanijos prevencijos mokyklose programas, plėsti narkomanų ir užsikrėtusių ŽIV asmenų ilgalaikę socialinę ir medicininę reabilitaciją, dalyvauti įgyvendinant ES tarptautines narkomanijos prevencijos programas.

243. Vidutinės trukmės tikslai – sukurti modernią ir gerai veikiančią visuomenės sveikatos priežiūros sistemą, pagrįstą socialinių partnerių bendradarbiavimu ir užtikrinančią sveiką gyvenseną, sveiką aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą.

244. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

244.1. išplėsti visuomenės sveikatos sampratą, integruojant asmens ir visuomenės sveikatos sistemas;

244.2. gerinti sveikatos rizikos veiksnių prevenciją;

244.3. kurti darniai veikiančią sveikatai nekenkiančios gyvenamosios aplinkos, įskaitant būstą, palaikymo ir gerinimo sistemą;

244.4. formuoti sveikatos tyrimų duomenimis pagrįstą politikų, įvairių sričių specialistų ir visuomenės supratimą apie galimą aplinkos ir ekonominės veiklos poveikį sveikatai;

244.5. skatinti visuomenę aktyviai prisidėti prie aplinkos sveikatinimo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo.

245. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

245.1. diegti ekonomines ligų profilaktikos priemones;

245.2. įgyvendinti Valstybinę traumatizmo profilaktikos 2000-2010 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 423 (Žin., 2000, Nr. 32-903);

245.3. įgyvendinti Valstybės tabako kontrolės programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 954 (Žin., 1998, Nr. 69-2010), ir Valstybės alkoholio kontrolės programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 212 (Žin., 1999, Nr. 21-603);

245.4. parengti ir įgyvendinti Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programą, AIDS profilaktikos ir kontrolės programą;

245.5. įgyvendinti Valstybinę psichikos ligų profilaktikos programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1441 (Žin., 1999, Nr. 109-3186);

245.6. ugdyti sveiką gyvenseną, didinti vaikų, jaunimo ir kitų amžiaus grupių asmenų fizinį aktyvumą;

245.7. parengti ir įgyvendinti atnaujintą Nacionalinę aplinkos sveikatinimo veiksmų programą;

245.8. populiarinti visuomenės sveikatos politiką, jos tikslus ir priemones;

245.9. informuoti visuomenę ir politikus apie aplinkos poveikį sveikatai ir rizikos veiksnius;

245.10. skatinti ir remti visuomenės (bendruomenės) iniciatyvas, skirtas visuomenės sveikatai stiprinti.

246. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines, teisines ir organizacines sąlygas stiprinti visuomenės sveikatą.

247. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

247.1. suformuoti visuomenės sveikatos priežiūros teisinę sistemą;

247.2. tobulinti visuomenės sveikatos priežiūros vadybą, pagrįstą sveikatos informacija ir žiniomis;

247.3. užtikrinti greitą reagavimą į pavojus visuomenės sveikatai;

247.4. stiprinti sveikatą ir vykdyti ligų prevenciją, visų pirma gerinti vaikų sveikatą;

247.5. tobulinti valstybės tarnautojų ir specialistų profesinį pasirengimą.

248. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

248.1. parengti ES nuostatas atitinkančią visuomenės sveikatos priežiūros teisinę bazę;

248.2. sukurti sąlygas veikti integraliai aplinkos ir sveikatos informacinei sistemai;

248.3. plėtoti gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros sistemos veiklos monitoringo informacinę sistemą;

248.4. tirti gyventojų sveikatos stiprinimo efektyvumą;

248.5. vykdyti mokslinius tyrimus, nustatančius fizinės, socialinės ir ekonominės aplinkos poveikį gyventojų sveikatai;

248.6. įdiegti kompiuterizuotą užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų registravimo ir stebėjimo sistemą;

248.7. įgyvendinti Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės programą 2003-2006 metams, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V- 65;

248.8. įgyvendinti Nacionalinę aplinkos sveikatinimo 2003- 2006 metų veiksmų programą;

248.9. parengti valstybinę maisto saugos, kokybės, gyventojų mitybos gerinimo veiksmų strategiją ir jos įgyvendinimo priemones;

248.10. reguliariai informuoti visuomenę apie visuomenės sveikatos problemas, sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos būdus, propaguoti sveiką gyvenseną ir ligų prevencijos būdus;

248.11. sukurti visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistemą;

248.12. įtraukti į vykdomas visuomenės sveikatos programas vaikų sveikatos stiprinimo priemones, rengti ir vykdyti specialiąsias vaikų sveikatos gerinimo programas.

Švietimas ir mokslas

249. Ilgalaikiai tikslai – ugdyti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius, plėtoti intelektualinį visuomenės potencialą, kad žinios ir mokslas užtikrintų darnų ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos siekių įgyvendinimą.

250. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

250.1. užtikrinti įvairių lygių švietimo prieinamumą ir pasiekti, kad 95 procentai Lietuvos vaikų įgytų geros kokybės pagrindinį išsilavinimą, 95 procentai baigusiųjų pagrindinę mokyklą įgytų vidurinį išsilavinimą ir darbo rinkoje paklausą turinčią profesinę kvalifikaciją, 60 procentų Lietuvos jaunuolių įgytų aukštąjį išsilavinimą;

250.2. sukurti nuolat besimokančią visuomenę, sudaryti sąlygas asmenims, norintiems keisti ar kelti kvalifikaciją, mokytis visą gyvenimą;

250.3. rengti aukštos kvalifikacijos įvairių sričių specialistus, gerai išmanančius Lietuvos, ES ir pasaulio raidos tendencijas, pasiekti, kad jie pajėgtų konkuruoti šalies ir tarptautinėje darbo rinkoje, prisidėti prie socialinės kaitos;

250.4. skatinti skleisti darnaus vystymosi idėjas visais švietimo lygmenimis;

250.5. užtikrinti sistemingą mokslo ir technologijų plėtrą, leidžiančią kurti mokslu, naujausiomis, aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darančiomis technologijomis ir inovacijomis pagrįstą žinių visuomenę.

251. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

251.1. įteisinti ugdymo darnaus vystymosi reikmėms principus ir siekius įvairių lygmenų švietimo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, siekti, kad švietimas skatintų kurti žinių visuomenę;

251.2. prireikus periodiškai atnaujinti įvairių švietimo lygmenų programas, atsižvelgiant į opiausias šalies problemas, eurointegracijos ir globalizacijos siekius;

251.3. rengti ir įgyvendinti pagrįstas naujausiais mokslo laimėjimais švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos programas, į kurias būtų įtrauktos darnaus vystymosi problemos;

251.4. kurti ir diegti aktyvaus mokymo(-si) metodus, skatinti integralų, nagrinėjantį esamas ekonomines, socialines ir aplinkos problemas mokymą(-si) ir tarpdalykines studijas;

251.5. vykdyti mokslinius ugdymo turinio ir metodikos tyrimus, švietimo orientavimo į darnų vystymąsi stebėseną;

251.6. plėsti lanksčias mokymosi ir studijų formas ir būdus, sudarančius galimybę dirbantiems asmenims įsigyti ir tęsti visų lygmenų išsilavinimą (vakarinis mokymas ir studijos, nuotolinis mokymas ir studijos, nenuoseklios studijos, intensyvios studijos, neakivaizdinė doktorantūra ir kita);

251.7. suteikti visiems bendruomenės nariams prieinamas formalaus ir neformalaus tęstinio mokymosi visą gyvenimą galimybes;

251.8. reguliariai kontroliuoti studijų kokybę, atsižvelgiant į darnaus visuomenės vystymosi poreikius ir darbo rinkos pokyčius, tobulinti studijų kokybės vertinimo tvarką;

251.9. plėtoti mokslinius tyrimus ir konsultacinę veiklą, skatinančius naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų kūrimą ir diegimą, efektyvesnį energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą;

251.10. vykdyti strateginius šalies vystymosi tyrimus, analizuoti vykstančius pokyčius, numatyti perspektyvias darnaus vystymosi kryptis.

252. Vidutinės trukmės tikslai – užtikrinti spartų švietimo, mokslo ir technologijų vystymąsi, pasiekti, kad švietimas, mokslas ir naujausios technologijos didintų tarptautinį Lietuvos konkurencingumą visose gyvenimo srityse ir skatintų darnų Lietuvos vystymąsi.

253. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

253.1. optimizuoti vidurinių ir racionaliai plėsti aukštųjų mokyklų tinklą, stiprinti vidurinių ir aukštųjų mokyklų sanglaudą;

253.2. pasiekti, kad visose švietimo įstaigose dirbantys pedagogai turėtų užtektinai žinių darnaus vystymosi klausimais;

253.3. skatinti mokslo, technologijų kūrimo ir verslo institucijų sąveiką kuriant naujausias ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas;

253.4. užtikrinti Lietuvos aukštųjų mokyklų integraciją į bendrąją ES aukštojo mokslo sistemą;

253.5. siekti, kad žinios ir mokslas taptų svarbiu veiksniu, užtikrinančiu spartų ekonominį ir socialinį vystymąsi, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, švarią ir sveiką aplinką, spartinti žinių visuomenės kūrimą;

253.6. spartinti Lietuvos mokslo ir technologijų kūrimo institucijų integraciją į ES mokslinių tyrimų ir technologijų kūrimo erdvę;

253.7. didinti mokslinių tyrimų efektyvumą ir tarptautinį konkurencingumą;

253.8. tinkamai naudojant valstybės, savivaldybių ir ES fondų lėšas, modernizuoti švietimo ir mokslo įstaigų infrastruktūrą, padidinti pastatų energetinį efektyvumą.

254. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

254.1. parengti patikslintas Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216);

254.2. įvykdyti švietimo įstaigų tinklo reformą;

254.3. pakeisti tradicinius pasyvius ugdymo ir studijų metodus aktyviais, savarankiškumą, aktyvumą ir atsakomybę ugdančiais metodais;

245.4. ekonominėmis ir organizacinėmis priemonėmis aktyvinti dalyvavimą tarptautiniuose mokslo ir studijų mainuose, tarptautinėse mokslinių tyrimų ir naujausių technologijų kūrimo programose;

254.5. kurti ir įgyvendinti mokslinių tyrimų materialinės bazės atnaujinimo ir stiprinimo investicijų projektus;

254.6. plėsti vidurinių ir aukštųjų mokyklų kompiuterizavimą, tobulinti žinių įsisavinimo ir naudojimo metodus;

254.7. kurti verslo inkubatorius, technologijų centrus ir parkus;

254.8. vykdyti darniam vystymuisi skirtus mokslinius tyrimus;

254.9. atnaujinti ir rekonstruoti vidurinių ir aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų pastatus.

255. Trumpalaikiai tikslai – sukurti ekonomines ir teisines sąlygas sparčiai vykdyti švietimo ir mokslo sistemos reformą, plėtoti šią sistemą, stiprinti švietimo ir mokslo poveikį darniam visuomenės vystymuisi, tobulinti visuomenės aplinkosauginį švietimą.

256. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

256.1. parengti Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700, įgyvendinimo programą;

256.2. tobulinti aukštųjų mokyklų studijų programas ir jų akreditavimo tvarką;

256.3. skatinti studijų ir mokslo integraciją;

256.4. sukurti ir įdiegti mokslinės veiklos rezultatų vertinimo ir skatinimo sistemą;

256.5. glaudžiau susieti ugdymo ir studijų turinį su darnaus visuomenės vystymosi idėjomis, tobulinti visuomenės aplinkosauginį švietimą;

256.6. sudaryti ekonomines ir technines sąlygas steigti technologijų centrus ir parkus;

256.7. sudaryti sąlygas skatinti nebiudžetinį mokslo ir technologijų plėtros finansavimą.

257. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

257.1. patikslinti švietimo, mokslo ir technologijų tobulinimo kryptis, toliau vykdyti švietimo ir mokslo sistemos reformą, parengti ir priimti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius švietimą ir mokslą reglamentuojančius aktus;

257.2. parengti ir pradėti įgyvendinti nacionalinę švietimo darnaus vystymosi reikmėms programą, atitinkančią projekto „Baltija 21“ (Baltijos jūros valstybių tarybos 1998 metais patvirtintas Baltijos jūros regiono valstybių darnaus vystymosi projektas) bendrąsias nuostatas;

257.3. tobulinti pedagogų rengimo, kvalifikacijos ir papildomos kvalifikacijos įgijimo programas, suteikti jiems žinių darnaus visuomenės vystymosi ir žinių visuomenės kūrimo klausimais;

257.4. rengti tarptautinius reikalavimus atitinkančias studijų programas, diegti ES studijų kreditų sistemą;

257.5. parengti ir pradėti įgyvendinti Lietuvos verslo inkubatorių, mokslo ir technologijų parkų tinklo plėtros programą, kaupti materialinius išteklius jiems kurti;

257.6. sukurti teisines ir ekonomines sąlygas, skatinančias naudoti privačias lėšas mokslo ir technologijų plėtrai finansuoti;

257.7. parengti ir pradėti vykdyti švietimo, mokslo ir technologijų tobulinimo institucijų veiklos monitoringą, sukurti jų veiklos efektyvumą charakterizuojančių rodiklių sistemą.

Kultūros savitumo išsaugojimas

258. Ilgalaikiai tikslai – išsaugoti ir atgaivinti paveldėtas baltiškąsias ir etninių regionų savitumą ir ypatumus atspindinčias bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą, užtikrinti jo tęstinumą, sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikinėje pasaulio kultūrų terpėje, išsaugoti lietuvių kalbą, lietuvių etninę ir regioninę kultūrą, istorinį Lietuvos kultūros paveldą, Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrinį savitumą.

259. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

259.1. formuoti Lietuvos piliečių vertybinę orientaciją, siejančią juos su Lietuvos kultūra, padėti pažinti ir suvokti Lietuvos kultūros savitumą ir ypatumus;

259.2. kryptingai ugdyti tvarią kaimo bendruomenę, gebančią išsaugoti ir perduoti ateities kartoms pagrįstą nacionalinėmis kultūros vertybėmis Lietuvos kaimo materialinį ir dvasinį paveldą;

259.3. užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą;

259.4. globoti etninę kultūrą, vietos tradicijas, saugoti kultūros paveldą, jo vertę;

259.5. remti užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę;

259.6. remti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą.

260. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

260.1. papildyti lietuvių kalbai saugoti būtiną teisinę bazę, įgyvendinti lietuvių kalbos tyrimų ir išsaugojimo programas;

260.2. parengti ir įgyvendinti ilgalaikes etninės kultūros plėtros programas;

260.3. įgyvendinti vertingiausias kultūros paveldo reikšmės suvokimo didinimo priemones, tobulinti kultūros paveldo vertybių apskaitą ir propagavimą;

260.4. įgyvendinti paramos užsienio lietuvių bendruomenėms ir tautinėms mažumoms Lietuvoje programas;

260.5. organizuoti ir vykdyti kultūros vertybių apsaugos monitoringą;

260.6. pagerinti visuomenės švietimą – įtraukti pagrindines žinias apie kultūros vertybes ir jų apsaugos būdus į mokyklų, kolegijų ir universitetų programas;

260.7. parengti ir įgyvendinti etninių regionų atgaivinimo ir vystymo programas.

261. Vidutinės trukmės tikslai – atgaivinti kultūros paveldą, sustiprinti tiesioginę valstybės institucijų ir visuomenės atsakomybę už kultūros paveldo išsaugojimą.

262. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

262.1. pasiekti, kad kultūros vertybių apsauga ir tvarkymas taptų visų valstybės strategijų, programų ir teritorijų planavimo dokumentų sudėtine dalimi;

262.2. skatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą išsaugant Lietuvos ir jos etninių regionų savitumą;

262.3. siekti, kad kultūros vertybės būtų naudojamos regionų ekonomikai skatinti, užimtumui didinti ir aplinkos kokybei gerinti;

262.4. pagerinti kultūros vertybių sisteminę apskaitą, įtraukti į ją kultūros paveldo vietovių ir teritorijų apskaitą, sukurti vietose saugotinų kultūros vertybių teritorinę ir aksiologinę sistemą;

262.5. atlikti sistemingą kultūros tapatumo būklės analizę ir pagerinti kultūros institucijų sąveiką kultūros savitumo išsaugojimo ir tapatumo stiprinimo srityje;

262.6. plėtoti regioninę kultūros politiką, saugoti regioninius kultūros paveldo skirtumus.

263. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

263.1. įtraukti į teritorijų planavimo dokumentų ir ilgalaikių strategijų rengimo taisykles ir metodikas kultūros savitumo ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą – vieną svarbių darnaus vystymosi sąlygų;

263.2. per šalies ir vietos visuomenės informavimo priemones supažindinti visuomenę su išlikusiomis kultūros vertybėmis, etniniais savitumais, vietos tradicijomis, siekiant plačiau įtraukti visuomenę, ypač jaunimą į jų išsaugojimą ir puoselėjimą;

263.3. priimti teisės aktus, skatinančius kultūros tapatumo išsaugojimo ir stiprinimo investicijas;

263.4. parengti ir įgyvendinti ilgalaikius Lietuvos etnografinių regionų savitumo ir vietos tradicijų tęstinumo projektus, susijusius su turizmo ir rekreacijos vystymo strategija;

263.5. parengti kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo tikslines regionines programas – sudėtinę regionų plėtros programų dalį;

263.6. sutvarkyti kultūros paveldo apskaitą, parengti Lietuvos kultūros vertybių ir vietose saugotinų vertybių registrą.

264. Trumpalaikiai tikslai – teisinėmis ir institucinėmis priemonėmis susieti Lietuvos kultūros tapatumo išsaugojimo ir stiprinimo politiką su informacinės ir žinių visuomenės kūrimu, ūkio plėtros politikos pokyčiais ir eurointegracijos procesais.

265. Pagrindiniai trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

265.1. susieti kultūros paveldo vertybių apsaugą su gamtos apsaugos interesais bendram kraštovaizdžio įvairovės savitumui ir kokybei palaikyti ir puoselėti;

265.2. siekti, kad būtų nustatyti aksiologiškai pagrįsti paveldosaugos prioritetai ir vertybių sistema;

265.3. plėtoti kultūros paveldo teritorinės apsaugos formas, analogiškas saugomoms gamtinėms vertybėms, užtikrinti kaimo kultūros paveldo apsaugą ir atgaivinimą;

265.4. susieti Lietuvos kultūros tapatumo stiprinimą su informacinės ir žinių visuomenės kūrimu;

265.5. ekonominėmis ir kitomis integravimo į visuomenės gyvenimą priemonėmis glaudžiau susieti kultūros paveldo, tradicijų apsaugą ir eksponavimą su turizmo ir rekreacijos vystymo planais;

265.6. sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas plėtoti tinkamą kultūros įstaigų veiklą, dirbti kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo darbus, suderinti kultūros reformų tikslus, kultūros paveldo apsaugos ir kontrolės sistemą su ES tikslais ir reikalavimais.

266. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

266.1. numatyti aplinkosaugos programose, saugomų teritorijų nuostatuose, teritorijų naudojimo reglamentuose gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos kompleksiškumą ir integralumą;

266.2. įgyvendinti Lietuvių kalbos informacinės sistemos įdiegimo visuomenėje programą;

266.3. parengti metodines nuostatas, padedančias tiksliai nustatyti aksiologiškai pagrįstą kultūros vertybių sistemą ir jų apsaugos prioritetus, įgyvendinti kultūros įstaigų renovavimo, kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo priemones;

266.4. rengti ES reikalavimus atitinkančią paveldo apsaugos teisinę bazę, suderinti kultūros paveldo apsaugą veikiančius įstatymus;

266.5. patikslinti bendrąsias kultūros politikos nuostatas, parengti ilgalaikę kultūros ir gamtos paveldo integruotos apsaugos ir tvarkymo strategiją;

266.6. sukurti kultūros paveldo apsaugos investicinę sistemą;

266.7. rengiant kaimo vystymo programas, numatyti kultūros paveldo ir kaimiškų tradicijų atgaivinimo ir apsaugos priemones.

Regionų vystymasis

267. Ilgalaikiai tikslai – sumažinti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas ir užtikrinti teritoriškai diferencijuotą šalies regionų vystymąsi, siekiant visapusiškai naudoti regioninius ypatumus ir išsaugoti jų savitumą.

268. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai yra šie:

268.1. sumažinti svarbiausiųjų socialinių, ekonominių ir gyvenimo kokybės rodiklių skirtumus šalies regionuose, ypač daug dėmesio skirti probleminių teritorijų vystymuisi;

268.2. užtikrinti teritoriškai diferencijuotą šalies regionų vystymąsi, atsižvelgiant į gamtinių sąlygų savitumus, esamą regionų ekonominę, socialinę ir aplinkos būklę;

268.3. suformuoti ir įtvirtinti hierarchinį policentrinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių tinklą, išsaugoti ir puoselėti gyvenamųjų vietovių tinklo regioninį savitumą, racionaliai reguliuoti gyventojų koncentracijos bei depopuliacijos tendencijas;

268.4. užtikrinti gerą ES reikalavimus atitinkančią regionų aplinkos kokybę;

268.5. sudaryti palankias savivaldos vystymosi ir regionų žmogiškųjų išteklių kompetencijos didėjimo sąlygas;

268.6. skatinti darnų kaimo bendruomenių vystymąsi, ekonominį kaimo augimą, gyventojų užimtumą, kaimo kultūrinių tradicijų išsaugojimą.

269. Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

269.1. įgyvendinti regionų plėtros planus, visų pirma remti probleminių teritorijų vystymąsi;

269.2. rengti ir periodiškai atnaujinti regionų plėtros planus ir savivaldybių strateginius plėtros planus, suderintus su darnaus vystymosi principais;

269.3. rengti ir įgyvendinti regionines užimtumo didinimo ir skurdo mažinimo programas;

269.4. įgyvendinti Lietuvos Respublikos bendrajame plane numatytas regionų teritorinio vystymosi priemones;

269.5. sukurti regionines atliekų tvarkymo sistemas, atsižvelgiant į regionų specifiką ir svarbiausias jų aplinkos problemas, diegti veiksmingas aplinkosaugos priemones;

269.6. suteikti daugiau teisių regionams ir savivaldybėms, parengti ir įgyvendinti apskričių ir savivaldybių darbuotojų kompetencijos ugdymo programas;

269.7. remti kaimiškųjų teritorijų gyventojų perorientavimą į netradicinės veiklos sritis ir ekologinės žemdirbystės plėtrą.

270. Vidutinės trukmės tikslai – vykdyti aktyvią, darnaus vystymosi principais pagrįstą regioninę politiką, optimizuoti šalies regioninį suskirstymą, stiprinti regionines ir savivaldybių institucijas, kuo sparčiau spręsti probleminių teritorijų ekonominio ir socialinio vystymosi problemas, stabdyti jų depopuliacijos procesus.

271. Pagrindiniai vidutinės trukmės uždaviniai yra šie:

271.1. stiprinti silpnąsias gyvenamųjų vietovių tinklo grandis, plėtoti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų tinklą, formuoti optimalų gyvenamųjų vietovių ir regionų tinklą;

271.2. sparčiau stiprinti probleminių teritorijų ekonominį ir socialinį potencialą, gerinti jose žmonių gyvenimo kokybę;

271.3. racionaliai naudoti vidinius gyvenamųjų vietovių teritorinius rezervus, tausojant gamtinės ir kultūrinės aplinkos išteklius;

271.4. užtikrinti palankias sąlygas investuoti į atsiliekančių regionų ekonomiką;

271.5. sustiprinti ekonominių ir socialinių procesų valdymo funkcijas apskričių administracijose ir savivaldybėse;

271.6. skatinti visuomenę aktyviau dalyvauti regionų ir savivaldybių valdyme, plėtoti informacinę infrastruktūrą, kurti žinių visuomenę.

272. Vidutinės trukmės tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

272.1. baigti Lietuvos teritorijos administracinę reformą;

272.2. rengti ir įgyvendinti probleminių teritorijų vystymo programas;

272.3. steigti atsiliekančiuose regionuose verslo informacijos centrus, skatinti steigti verslo inkubatorius, mokslo ir technologijų parkus;

272.4. tinkamai administruoti ir naudoti ES fondų paramą;

272.5. sukurti nuolatinę regionų ir savivaldybių specialistų kompetencijos ugdymo sistemą;

272.6. plėtoti regionų mokslo ir mokymo institucijų tinklą, diegti naujausias informacines ir gamybos technologijas.

273. Trumpalaikiai tikslai – sukurti teisinę ir institucinę bazę darnaus regioninio vystymosi uždaviniams spręsti ir teritorijos administracinių vienetų reformai vykdyti, pasirengti racionaliai naudoti ES paramos fondus, plėtoti teritorijų planavimo darbus.

274. Trumpalaikiai uždaviniai yra šie:

274.1. stiprinti regionų institucijų administracinius gebėjimus darnaus vystymosi srityje, didinti jų savarankiškumą;

274.2. skatinti laiku parengti projektus ES fondų paramai prioritetinėms regionų vystymosi kryptims gauti;

274.3. užtikrinti racionalų vietinių gamtos išteklių naudojimą regionuose;

274.4. skatinti atsiliekančių ir specifinių šalies regionų teritorinio planavimo darbus, kompleksiškai sprendžiančius ekonominio, socialinio vystymosi ir aplinkosaugos uždavinius;

274.5. propaguoti vietos darbotvarkių 21 rengimą ir įgyvendinimą savivaldybėse, skatinti jų bendradarbiavimą;

274.6. geriau koordinuoti visų valstybės institucijų, atsakingų už darnų regionų vystymąsi, veiklą.

275. Trumpalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės yra šios:

275.1. baigti rengti regionų bendruosius planus, nustatyti probleminių teritorijų prioritetines vystymosi kryptis;

275.2. organizuoti apskričių ir savivaldybių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mokymą – stiprinti jų gebėjimą rengti planus, programas ir projektus, skirtus ES struktūrinių fondų lėšoms naudoti;

275.3. teikti metodinę ir materialinę paramą vietos darbotvarkėms 21 rengti ir įgyvendinti.

VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

Strategijos įgyvendinimas ir priežiūra

276. Šioje Strategijoje pateikti pagrindiniai įvairios trukmės tikslai ir uždaviniai, numatytos svarbiausios šių tikslų įgyvendinimo įvairiuose sektoriuose (aplinkosauga, ekonomikos vystymasis, socialinis vystymasis) ir jų šakose priemonės. Norint sėkmingai įgyvendinti šią Strategiją, pirmiausia turėtų būti patikslintos nacionalinės programos – į jas įtrauktos šioje Strategijoje numatytos darnaus vystymosi priemonės. Numatytosios regionų darnaus vystymosi priemonės turėtų būti įtrauktos į regionų plėtros planus. Be to, turi būti sukurta šios Strategijos įgyvendinimo monitoringo sistema, sudaranti galimybę reguliariai vertinti pasiektą pažangą, nustatyti kliūtis ir problemas. Atsižvelgiant į monitoringo rezultatus, turi būti numatytos ir įgyvendintos papildomos priemonės, užtikrinančios strateginių tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į išorės ir vidaus pokyčius, ši Strategija reguliariai gali būti tikslinama.

277. Siekiant užtikrinti darnaus vystymosi koordinavimą aukščiausiu lygmeniu, 2000 metais sudaryta Nacionalinė subalansuotos plėtros komisija, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Į šią komisiją įeina ministerijų, Lietuvos Respublikos prezidentūros, kitų institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. 888 „Dėl Nacionalinės subalansuotos plėtros komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 83-3793) šios komisijos pavadinimas pakeistas – ji pavadinta Nacionaline darnaus vystymosi komisija.

278. Strategijos įgyvendinimo monitoringui vykdyti ir išsamesnei pokyčių ir priežastinių ryšių analizei atlikti daugelyje valstybių veikia specialios mokslinės institucijos ar moksliniai padaliniai, kurie vykdomų tyrimų pagrindu teikia valstybės institucijoms pasiūlymus ir rekomendacijas, kaip tobulinti strategiją ir jos įgyvendinimo mechanizmus, dalyvauja rengiant darnaus vystymosi ataskaitas, kitus oficialius dokumentus. Tokį mokslinį padalinį (mokslininkų grupę) tikslinga sudaryti ir Lietuvoje.

279. Nacionalinė darnaus vystymosi komisija turi svarstyti dvimetes darnaus vystymosi ataskaitas, kurios nustatytąja tvarka pateikiamos Jungtinių Tautų ir ES institucijoms. Su šiomis ataskaitomis turi būti supažindinama visuomenė.

280. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės turi pagrindinius darnaus vystymosi rodiklius nustatytąja tvarka kasmet skelbti Lietuvos statistikos metraštyje ir pagal specifiką – kituose leidiniuose.

Darnaus vystymosi rodikliai

281. Šios Strategijos įgyvendinimo monitoringui vykdyti turi būti nustatyti gana paprasti kiekybiniai darnaus vystymosi rodikliai, tiesiogiai susiję su šioje Strategijoje numatytais tikslais, uždaviniais ir leidžiantys reguliariai vertinti padarytą pažangą.

282. Toliau pateikiamas Lietuvos darnaus vystymosi rodiklių sąrašas parengtas atsižvelgiant į ES dokumentuose siūlomus rodiklius ir Lietuvos nacionalinę specifiką.

283. Šiuo metu yra siūlomos įvairios darnaus vystymosi rodiklių klasifikacijos. Šioje Strategijoje jie sugrupuoti pagal 3 pagrindinius darnaus vystymosi sektorius – aplinkos būklė, ekonominis vystymasis ir socialinis vystymasis. Šis sugrupavimas gana sąlyginis, nes didelė dalis pateikiamų rodiklių yra tarpsektoriniai, charakterizuojantys sektorių sąveiką. Atskirai pateikiami regionų vystymosi rodikliai, atspindintys situaciją smulkesniuose teritorijos administraciniuose vienetuose.

284. Aplinkos būklės rodikliai yra šie:

284.1. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija CO2 ekvivalentu – iš viso (mln. tonų), ploto vienetui (kv. kilometrui) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

284.2. aplinką rūgštinančių junginių (SO2, NOx), pažemio ozono pirmtakų (NO2, nemetaniniai lakieji organiniai junginiai) emisija – iš viso (tūkst. tonų), ploto vienetui (kv. kilometrui) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

284.3. miestų oro kokybė (dienų skaičius per metus, kai azoto dioksido, kietųjų dalelių ir pažemio ozono koncentracijos viršija leistinus normatyvus);

284.4. užteršto vandens nuotekų kiekis (tūkst. tonų) iki ES normatyvų išvaloma nuotekų (procentais);

284.5. paviršinių vandens telkinių kokybė – organinių medžiagų, azoto ir fosforo junginių koncentracija upėse, ežeruose, Kuršių mariose, Baltijos jūros priekrantės zonoje;

284.6. požeminio vandens kokybė – nitratų, amonio koncentracija (mg/l);

284.7. organinių medžiagų, azoto ir fosforo junginių prietaka į Baltijos jūrą (tūkst. tonų);

284.8. saugomų teritorijų plotas (tūkst. hektarų ir viso Lietuvos teritorijos ploto procentais);

284.9. miškų plotas (tūkst. hektarų ir viso Lietuvos teritorijos ploto procentais, hektarais vienam gyventojui);

284.10. rekultivuotų teritorijų plotas (tūkst. hektarų ir viso rekultivuotinos žemės ploto procentais);

284.11. eroduojamos žemės plotas (tūkst. hektarų ir viso žemės ūkio naudmenų ploto procentais);

284.12. komunalinių atliekų kiekis – bendras (tūkst. tonų), kilogramais vienam gyventojui ir santykis su vidutinėmis žmogaus vartojimo išlaidomis;

284.13. pirminio rūšiavimo metu surūšiuotų komunalinių atliekų kiekis (tūkst. tonų ir susidariusio kiekio procentais);

284.14. gamybinių atliekų kiekis – iš viso (tūkst. tonų) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

284.15. nepavojingų atliekų perdirbimo intensyvumas – perdirbtų popieriaus, stiklo, plastiko ir metalo atliekų kiekis (tūkst. tonų ir susidariusių atliekų kiekio procentais);

284.16. biodegraduojamųjų atliekų patekimas į sąvartynus (tūkst. tonų ir viso biodegraduojamųjų atliekų kiekio procentais);

284.17. pavojingų atliekų kiekis – bendras (tūkst. tonų) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

284.18. viešosios atliekų tvarkymo paslaugos teikimas (bendro gyventojų skaičiaus procentais).

285. Ekonomikos vystymosi rodikliai yra šie:

285.1. BVP lyginamosiomis kainomis (mln. litų), BVP prieaugis, procentais (bendras ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

285.2. BVP vienam gyventojui (litais);

285.3. gamybai sunaudojamas galutinės energijos kiekis – iš viso (tūkst. tonų n. e.) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

285.4. gamybai sunaudojamas vandens kiekis – iš viso (tūkst. tonų) ir BVP vienetui (iš viso ir pagal ekonominės veiklos rūšis);

285.5. krovinių ir keleivių pervežimo pasiskirstymas pagal transporto rūšis (tūkst. tonų kilometrui, tūkst. keleivių kilometrui ir procentais);

285.6. investicijos į skirtingų rūšių transporto plėtrą (mln. tonų ir procentais pagal transporto rūšis);

285.7. biologinių degalų visame transporto sunaudotų degalų kiekyje (tūkst. tonų ir procentais);

285.8. variklinio transporto priemonių tankis (skaičius 1000 gyventojų);

285.9. lengvųjų automobilių tankis (skaičius 1000 gyventojų);

285.10. senesnių kaip 10 metų lengvųjų automobilių skaičius (procentais);

285.11. keliuose įvykusių transporto avarijų skaičius per metus;

285.12. kelių tinklas (kilometrais kelių, tenkančių 100 kv. kilometrų);

285.13. geležinkelių tinklas (kilometrais geležinkelių, tenkančių 100 kv. kilometrų);

285.14. švaresnės gamybos metodus įdiegusių įmonių skaičius (vienetais ir visų įmonių procentais);

285.15. gamyklų, turinčių ISO 9000 sertifikatą, skaičius (vienetais ir visų įmonių procentais);

285.16. gamyklų, turinčių ISO 14001 sertifikatą, skaičius (vienetais ir visų įmonių procentais);

285.17. aukštosiomis technologijomis pagrįstos produkcijos gamyba (pramonės sukuriamo BVP procentais);

285.18. švaresnės gamybos metodus įdiegusių įmonių skaičius (vienetais ir visų įmonių procentais);

285.19. atsinaujinančiųjų energijos išteklių visame sunaudotos pirminės energijos kiekyje (procentais);

285.20. elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių visame sunaudotos elektros energijos kiekyje (procentais);

285.21. kombinuotu režimu pagaminamos elektros energijos kiekis (procentais);

285.22. pasėlių, skirtų biologiniam kurui gaminti, plotas (tūkst. hektarų ir viso naudmenų ploto procentais);

285.23. ekologinių ūkių plotas (tūkst. hektarų ir viso naudmenų ploto procentais);

285.24. pesticidų naudojimas (iš viso pagal veikliąją medžiagą ir kilogramais hektarui);

285.25. mineralinių trąšų naudojimas – iš viso pagal veikliąją medžiagą ir kilogramais hektarui (iš viso ir pagal medžiagas (NPK);

285.26. būstuose sunaudojamo vandens kiekis – iš viso (tūkst. tonų) ir litrais vienam gyventojui per dieną;

285.27. viešojo geriamojo vandens tiekimo tinklo išvystymo lygis – gyventojų, į kurių būstus tiekiamas geriamasis vanduo iš viešojo geriamojo vandens tiekimo tinklo, procentais;

285.28. viešojo nuotekų surinkimo tinklo išvystymo lygis – gyventojų, kurių būstai prijungti prie nuotekų surinkimo sistemų, procentais;

285.29. būstuose sunaudojamos šilumos energijos kiekis (mln. tonų n. e.);

285.30. namų ūkio vidutinės išlaidos komunaliniams mokesčiams (vidutinių namų ūkio pajamų procentais).

286. Socialinio vystymosi rodikliai yra šie:

286.1. ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygis (darbingo amžiaus asmenų procentais);

286.2. nedarbo ir ilgalaikio nedarbo lygis (darbo jėgos procentais);

286.3. socialinės apsaugos išlaidos (BVP procentais);

286.4. skurdo lygis – žemiau skurdo ribos gyvenančių asmenų skaičius (procentais);

286.5. gyventojų pajamų skirtumų rodiklis – pajamų diferenciacijos koeficientas;

286.6. būsima vidutinė gyvenimo trukmė – metai (iš viso ir pagal lytis);

286.7. natūralus gyventojų prieaugis (promilėmis);

286.8. gyventojų mirtingumas nuo kvėpavimo sistemos ligų 100000 gyventojų;

286.9. gyventojų mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų 100000 gyventojų;

286.10. gyventojų mirtingumas dėl transporto įvykių 100000 gyventojų;

286.11. naujagimių iki vienerių metų mirtingumas (iš 1000 naujagimių atitinkamais metais);

286.12. vidutinis gyvenamasis plotas vienam gyventojui (kv. metrų);

286.13. gyventojų, gyvenančių netinkamos kokybės būste (procentais);

286.14. gyventojų, kuriems nepertraukiamai tiekiamas saugus geriamasis vanduo (procentais);

286.15. gyventojų, geriančių netinkamos kokybės geriamąjį vandenį (procentais);

286.16. dirbančių asmenų mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų darbe (žuvusiųjų skaičius per metus);

286.17. švietimui ir mokslui skiriama lėšų (BVP procentais);

286.18. kultūrai skiriama lėšų (BVP procentais);

286.19. investicijos į mokslą ir technologijų plėtrą (mln. litų);

286.20. studentų skaičius (iš viso, tais metais baigusiųjų studijas, to amžiaus jaunuolių procentais);

286.21. vidurinių mokyklų moksleivių skaičius (iš viso, tais metais baigusiųjų mokyklą, to amžiaus jaunuolių procentais);

286.22. profesinių mokyklų moksleivių skaičius (iš viso, tais metais baigusiųjų profesines mokyklas, to amžiaus jaunuolių procentais).

287. Regionų vystymosi rodikliai yra šie:

287.1. regiono BVP, tenkantis vienam gyventojui, ir santykis su šalies rodikliu (procentais);

287.2. užsienio investicijos (mln. litų ir visų užsienio investicijų Lietuvoje procentais);

287.3. darbingo amžiaus gyventojų (procentais ir santykis su šalies vidurkiu);

287.4. nedarbo lygis (procentais ir santykis su šalies rodikliu);

287.5. žemiau skurdo ribos gyvenančių asmenų (procentais ir santykis su šalies vidurkiu);

287.6. regiono teršalų emisija (tonomis kv. kilometrui ir santykis su šalies rodikliu);

287.7. regiono miškingumas (procentais);

287.8. savivaldybių, kuriose pradėta vykdyti Vietos darbotvarkę 21 (vienetais ir visų esamų savivaldybių procentais).

______________