Administracinė byla Nr. I8-15/2007
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO
2007 M. LAPKRIČIO 23 D. SPRENDIMAS
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės,
sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,
dalyvaujant atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Arvydui Aranauskui ir Airai Mečėjienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams bei Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I
Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ kreipėsi į teismą, prašydamas:
1. Pripažinti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa) neveikimą, pasireiškusį sutarties su UAB „Baltic Orthoservise“ 2005 m. nesudarymu dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurios yra apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų paskirstant įmonėms valstybinio užsakymo kvotas (Sutartis 1), bei uždelstu sutarties sudarymu dėl aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurios yra apmokamos įgyvendinant principą „pinigai paskui pacientą“ (Sutartis 2), neteisėta veikla, dėl kurios pareiškėjui buvo sudarytos diskriminacinės sąlygos konkuruojant rinkoje.
2. Pripažinti Valstybinės ligonių kasos neveikimą 2006 metais iki balandžio 28 d., pasireiškusį sutarties su UAB „Baltic Orthoservice“ nesudarymu dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (išskyrus protezais ir įtvarinėmis sistemomis (aparatais), neteisėtu.
3. Pripažinti Valstybinės ligonių kasos neveikimą, pasireiškusį 2006 m. sausio 26 d. prašymo sudaryti sutartį dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis (išskyrus protezais ir įtvarinėmis sistemomis (aparatais) neišsprendimu, neteisėtu.
4. Pripažinti Valstybinės ligonių kasos veiksmus, paskirstant privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšas nuo 2006 metų sausio 1 iki balandžio 5 dienos, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministras) 2005 m. birželio 8 d. įsakymui Nr. V-466, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Viešųjų pirkimų įstatymui ir, tokiu būdu, esant neteisėta veika.
5. Pripažinti Valstybinės ligonių kasos veiksmus, paskirstant privalomojo sveikatos draudimo biudžeto fondo lėšas 2006 metų balandžio mėnesį, prieštaraujančiais Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtintai naujai gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis tvarkai ir, tokiu būdu, esant neteisėta veika.
6. Priteisti iš atsakovo 83 812,12 Lt turtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nesudarant su pareiškėju Sutarties 1, uždelsiant sudaryti Sutartį 2 ir nesuteikiant pareiškėjui informacijos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo nustatyta tvarka.
7. Priteisti iš atsakovo 399 856,00 Lt turtinės žalos kaip negauto pelno, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nesudarant Sutarties 1 ir uždelsiant sudaryti Sutartį 2, atlyginimo.
8. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės ligonių kasos direktoriaus A. Sasnausko 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo įsakymu patvirtinti reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 4 straipsniui bei Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto normoms.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Valstybinės ligonių kasos direktorius 2005 m. kovo 8 d. pasirašė įsakymą Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2005 m. kovo 14 d. Šio įsakymo esmė ta, kad, vadovaujantis juo, sudaroma gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimo 2005 metais Komisija, kurios paskirtis – teikti Valstybinės ligonių kasos direktoriui pasiūlymus dėl lėšų paskirstymo įmonėms, kompensuojant iš valstybės biudžeto lėšų už asmenų įsigyjamas ortopedijos technikos priemones. Šiuo įsakymu nustatomi Komisijos uždaviniai, teisės ir pareigos, įmonių paraiškų iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti už jų gaminamas ortopedijos technikos priemones vertinimo prioritetai, reikalavimai įmonėms, pageidaujančioms vykdyti gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis, įmonių paraiškų gauti valstybinį užsakymą aprūpinti gyventojus ortopedijos technikos priemonėmis aprūpinimo pateikimo ir Komisijos rekomendacijų pateikimo terminai. Iš esmės tai yra pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis 2005 metais turėjo būti skirstomos valstybės biudžeto lėšos privačioms įmonėms, gaminančioms, pritaikančioms ar išduodančioms ortopedijos technikos priemones. Pareiškėjo manymu, šis įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto normoms.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ yra ortopedinę techniką gaminanti įmonė. Šiuo atveju, teismo nuomone, ginčo esmė yra ta, kad Valstybinė ligonių kasa su pareiškėju nesudarė sutarties, kurios pagrindu 2005 m. iki rugsėjo mėn. 28 d. ir 2006 m. sausio-balandžio mėn. pareiškėjui būtų skirtos valstybės biudžeto lėšos, skirstomos privačioms įmonėms, gaminančioms, pritaikančioms ar išduodančioms ortopedijos technikos priemones. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinti viešojo administravimo principai, t. y. 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas įstatymo viršenybės principas, o 4 punkte yra numatytas nepiktnaudžiavimo valdžia principas, kurių Valstybinė ligonių kasa, būdama centrinis viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis savo veikloje.
Teismas nurodė, jog vertindamas Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktą bei šiuo punktu patvirtintus Reikalavimus įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., turi pagrįstų abejonių, kad Valstybinė ligonių kasa, priimdama minėtą įsakymą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, o būtent, įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, bei nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų, t. y. kad Valstybinė ligonių kasa nesilaikė Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimų.
Teismas pažymėjo, jog Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, kad iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Įgyvendindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2004 m. sausio 6 d. priėmė įsakymą Nr. V-1 (kuris galiojo iki 2006 m. balandžio mėn. 5 d.), kuriuo patvirtino Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinąją tvarką (toliau – ir Tvarka). Šioje tvarkoje buvo nustatytas subjektų, turinčių teisę į nemokamą ar iš dalies mokamą aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis, taip pat numatyta, kad tokias priemones jie gali įsigyti Lietuvos Respublikos įmonėse ir įstaigose, gaminančiose šias priemones arba tiekiančiose jas iš kitų valstybių (Tvarkos 4 punktas). Atsakovas Tvarkos 5 punkte įpareigotas sudaryti sutartis su minėtomis įmonėmis. 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-466 nuostata dėl sutarčių su įmonėmis sudarymo buvo patikslinta, nurodant, kad atsakovas sudaro sutartis su „tokias sutartis pageidaujančiomis sudaryti įmonėmis“.
Kaip pažymėjo teismas, vertinant Sveikatos draudimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo nuostatas, kyla klausimas, ar atsakovas buvo įgaliotas ir turėjo kompetenciją sudaryti Komisiją, atrenkančią įmones kandidates, su kuriomis gali būti pasirašytos sutartys dėl privalomo sveikatos draudimo biudžeto lėšų skyrimo, suteikti tai Komisijai įgaliojimus analizuoti įmonių pateiktas paraiškas, veiklos ataskaitas ir dokumentus, reikalauti iš įmonių informacijos, taip pat, ar atsakovas įsakyme turėjo teisę nustatyti papildomus reikalavimus įmonėms, pageidaujančioms vykdyti gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis, nes Sveikatos draudimo įstatyme numatyta, kad parama įmonėms iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teikiama Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovo įsakymas priimtas pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu patvirtintus Valstybinės ligonių kasos nuostatus. Juose atsakovui nesuteikta kompetencija sudaryti minėto pobūdžio komisijas bei nustatinėti reikalavimus įmonėms, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl lėšų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo gavimo. Be to, sistemiškai aiškinant šių nuostatų 7 punktą, akivaizdu, kad atsakovas, skirstydamas minėto fondo lėšas, gali vadovautis tik Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, o ne pats ją tvirtinti.
Teismas konstatavo, kad kreipiantis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, prašytina ištirti tik tas minėto Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymo normas, kurios nėra vienkartiniai teisės taikymo aktai, t. y. tik tas normas, kurios sukuria teises ir pareigas neapibrėžtam subjektų ratui. Taip pat netirtinas šiuo įsakymu patvirtintų Ortopedijos techninių priemonių kompensavimo valstybės biudžeto lėšomis komisijos nuostatų teisėtumas.
III.
Atsakovas Valstybinė ligonių kasa atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą prašo pripažinti, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1K-30) 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 4 punkto bei Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto normoms. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Įsakymas Nr. 1K-30 buvo priimtas ir taikomas nagrinėjant tik 2005 metų ortopedijos technikos įmonių paraiškas dėl valstybės biudžeto lėšų skyrimo kompensuoti už asmenų įsigyjamas ortopedijos technikos priemones, t. y. minėtas įsakymas buvo laikino pobūdžio ir šiuo metu nebetaikomas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo nagrinėjimas yra nebetikslingas.
2. Įsakymas Nr. 1K-30 neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui, nes, kaip nurodyta Įsakymo Nr. 1K-30 preambulėje, minėtas Įsakymas buvo priimtas įgyvendinant sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. V-1 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir SAM įsakymas). Pažymėtina, kad tuo metu SAM įsakymu buvo patvirtinta tik laikina gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo tvarka (2004 m. sausio 1 d. Sveikatos apsaugos ministerijai perėmus ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkciją iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos). Bendro sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-747/Al-214 „Dėl ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo“ 2 punktu buvo nustatytas ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo pereinamasis laikotarpis – nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Vėliau šis laikotarpis buvo pratęstas. Buvusios tvarkos galiojimas pratęstas dėl to, kad Valstybinei ligonių kasai perėmus ortopedijos technikos kompensavimo funkciją iki bus pakeisti galiojusieji teisės aktai, nenukentėtų pacientai, nedelsiant būtų tenkinami jų poreikiai.
Vertinant Įsakymo Nr. 1K-30 priėmimo aplinkybes, svarbu pažymėti, kad galiojant laikinai gyventojų aprūpinimo ortopedijos priemonėmis kompensavimo tvarkai, patvirtintai SAM įsakymu, ir kol nepriimti nauji šią sritį reglamentuojantys teisės aktai, Valstybinė ligonių kasa neturėjo teisinio pagrindo imtis atitinkamų veiksmų (sudaryti ilgalaikių paslaugų teikimo sutarčių, taikyti kitus kompensavimo principus ir pagrindus ir kt.). Kadangi galiojusi anksčiau ir pereinamuoju laikotarpiu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technika kompensavimo tvarka (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 430 ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 162) tenkino visus šios paslaugos teikėjus, preziumuojama, kad šioje tvarkoje numatytas kompensavimo mechanizmas ir jo taikymo praktika nebuvo ydinga ir galėjo būti pagrindu Valstybinei ligonių kasai organizuojant pacientų aprūpinimą ortopedijos technika, Įsakymu Nr. 1K-30 nustatant analogiškus kaip socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 162, visiems paslaugų teikėjams privalomus reikalavimus (įmonės pajėgumui, patikimumui, prekių kokybei ir kt.).
3. SAM įsakymu patvirtintos Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos 4 punkte reglamentuota, kad ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma apskaičiuojama atsižvelgiant į asmenų, kuriems reikia ortopedijos technikos priemonių, skaičių, ortopedijos technikos priemonių bazines kainas ir ortopedijos technikos įmonių galimybes, neviršijant Lietuvos Respublikos valstybės biudžete tam numatytų asignavimų. Atsižvelgdama į šiuos įpareigojimus bei gindama pacientų interesus, Valstybinė ligonių kasa nustatė griežtus reikalavimus įmonėms, kurios ketino aprūpinti gyventojus ortopedijos technika. Apie tai buvo pažymėta ir Įsakymo Nr. 1K-30 preambulėje. Šis siekis nebuvo Valstybinės ligonių kasos pasirinkimas. Tai buvo pareiga, įtvirtinta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, todėl kompensuojant ortopedijos technikos priemonių įsigijimą (taip pat ir jų pritaikymą), buvo svarbu atsižvelgti į tai, kad jų pritaikymas yra asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurios netinkamas atlikimas ypač jautriai paveiktų tokią svarbią sritį kaip sveikata.
4. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių Įsakymas Nr. 1K-30 neprieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 4 punktui, nes joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia nustatyti tam tikrų reikalavimų, atitiktis kuriems patvirtintų kompensuotinų iš valstybės biudžeto ortopedijos gaminių, jų pritaikymo ir pan. kokybę. Valstybinė ligonių kasa neperka serijinės gamybos ortopedijos technikos priemonių, o kompensuoja pacientams individualiai pritaikytų priemonių įsigijimą. Pažymėtina, kad tokie kvalifikaciniai reikalavimai nustatomi todėl, kad Valstybinė ligonių kasa, kaip valstybės įgaliota institucija, turi itin atsakingai kompensuoti tokių priemonių įsigijimą. Ortopedijos technikos gaminiams, jų pritaikymo paslaugai ir tokias paslaugas teikiančioms įmonėms privalo būti keliami itin griežti reikalavimai, kadangi valstybė nustato ir turi užtikrinti pacientams kokybišką sveikatos priežiūrą. SAM įsakymu Valstybinė ligonių kasa buvo įpareigota organizuoti gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis ir akivaizdu, kad norint tą atlikti, turi būti nustatyta atitinkama procedūra, t. y. kompensavimo mechanizmas. Ši procedūra SAM įsakyme nebuvo nustatyta. Tokią procedūrą ir reglamentavo Įsakymas Nr. 1K-30. Taigi SAM įsakymu reglamentuota kompensavimo gyventojams tvarka, o Įsakymu Nr. 1K-30 – lėšų pervedimo už gyventojams kompensuojamą ortopedijos techniką principai ir procedūra.
Vertinant nagrinėjamą situaciją yra svarbu atsižvelgti į protingumo kriterijų bei viešojo administravimo ir su asmens sveikata susijusių principų vietą vertybių skalėje. Akivaizdu, kad asmens sveikata yra aukščiausia vertybė ir kokybės reikalavimai teikiamoms paslaugoms, susijusioms su asmens sveikata, turėtų būti aukščiau nei viešojo administravimo principai ar įmonių interesai. Akivaizdu ir tai, kad SAM, pavesdama tam tikrą viešojo administravimo funkciją (neviršijant asignavimų kompensuoti kokybišką ortopedijos technikos priemonių įsigijimą), Valstybinei ligonių kasai suteikė ir tam reikalingus įgaliojimus, be kurių šios funkcijos vykdymas taptų neįmanomas. Taigi, priimdama nuostatas dėl minėtos funkcijos realizavimo mechanizmo, Valstybinė ligonių kasa užtikrino šios funkcijos tinkamą įgyvendinimą. Neturint realizavimo mechanizmo taptų neįmanomas ir minėtos funkcijos vykdymas. Net jei ir būtų pripažinta, kad Valstybinė ligonių kasa formaliai viršijo įgaliojimus, nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti į tai, kad Valstybinė ligonių kasa tai darė dėl būtinojo reikalingumo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Dėl teisės akto teisėtumo tyrimo apimties
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktui bei Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartimi šis Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas buvo priimtas. Kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra suformuluotas prašymas tik dėl Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punkto bei šiuo punktu patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., teisėtumo patikrinimo, teisėjų kolegija šioje byloje nenagrinės kitų Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ punktų teisėtumo.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 17 d. nutartyje nurodomas prašymas ištirti Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punkto bei šiuo punktu patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2005 m., teisėtumą, tačiau kaip matyti iš paminėto įsakymo 3.2 punkto teksto, juo buvo patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m. Teisėjų kolegija šį netikslumą laiko techninio pobūdžio netikslumu, kuris ištaisytinas, todėl šioje byloje bus tiriama, ar Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktui bei Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui.
V.
Dėl ginčijamo teisės akto atitikties
Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta:
„3. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama:
<...>
4) valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.“
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-747/A1-214 „Dėl ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo“ 3 punktu pavesta Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdyti ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkciją pereinamuoju laikotarpiu, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtinta „Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis laikinąją tvarka“, „Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto lėšų, bazinių kainų nustatymo laikinąja metodika“ bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 58 „Dėl ortopedijos technikos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nomenklatūros sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 47-1828, Nr. 110-4882; 2003, Nr. 12-465, Nr. 18-789, Nr. 71-3244) patvirtintu ortopedijos technikos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nomenklatūros sąrašu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>„ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I1-04/2006, I1-02/2006).
Konstitucinis reikalavimas paisyti teisės aktų leidybos procedūrų bei teisėkūros subjektams aukštesnės galios teisės aktais suteiktų kompetencijos ribų yra detalizuojamas žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Pavyzdžiui, ginčijamo teisės akto priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) buvo nustatyta, kad norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisėjam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I1-02/2006). Viešojo administravimo įstatyme nebuvo ir nėra numatyta galimybė viešojo administravimo subjektui priimti norminius administracinius aktus, viršijant įstatymų numatytus įgaliojimus ir suteiktą kompetenciją, dėl būtinojo reikalingumo.
Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktu Sveikatos apsaugos ministerijai pavesta nustatyti tvarką, pagal kurią iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto būtų apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti. Vykdydamas šį įstatymo pavedimą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtino Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinąją tvarką ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinąją metodiką. Pastarojo sveikatos apsaugos ministro įsakymo norminiu pagrindu nurodomas Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas. Nors šis sveikatos apsaugos ministro įsakymas neteko galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 „Dėl Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos patvirtinimo“, tačiau nagrinėjamoje byloje jis yra aktualus, nes ginčijamo akto priėmimo metu dar galiojo.
Ginčijamame Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakyme nurodoma, kad jis priimtas įgyvendinant sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. V-1 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 7-166, Nr. 105-3904) bei siekiant laiku užtikrinti efektyvią ir kokybišką ortopedinę pagalbą Lietuvos Respublikos gyventojams. Tačiau pačiame sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakyme Valstybinei ligonių kasai nėra pavesta nustatyti minėtojo įsakymo įgyvendinimo tvarką. Tokio pavedimo nėra ir sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtintame Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos apraše (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-466 redakcija) ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, bazinių kainų nustatymo laikinojoje metodikoje. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai įgalioja būtent Sveikatos apsaugos ministeriją nustatyti apmokėjimo tvarką valstybės paramai ortopedijos technikos priemonėms įsigyti, o jokie įgaliojimai, nustatant tokią tvarką, Valstybinei ligonių kasai nėra suteikti. Taigi tvarka, kuria remiantis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti, galėjo būti nustatyta tik Sveikatos apsaugos ministerijos, o ne Valstybinės ligonių kasos teisės aktais.
Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktu buvo patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m. (toliau – ir Reikalavimai). Šių Reikalavimų 1 punkte numatyta, kad „ortopedijos technines priemones gaminančios įmonės <...>, vykdančios gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis, privalo atitikti šiuos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos <...> įmonėms keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ir pateikti patvirtintos formos paraišką“. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.3 punktu patvirtinta Lėšų ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti paraiškos forma, kurioje inter alia turėjo būti nurodoma prašoma suma asmenų įsigyjamoms įmonėje ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti 2005 m. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktu patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., 2 punkte nustatyta, ką privalo turėti įmonė, teikdama lėšų ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti paraiškas Valstybinei ligonių kasai. Šių Reikalavimų 3–5 punktuose numatyti reikalavimai įmonės teikiamai paraiškai. Taigi ginčijamu teisės aktu buvo sukurtos tiesioginės teisės ir pareigos tretiesiems asmenims – įmonėms, siekiančioms, kad joms būtų skiriamos lėšos asmenų įsigyjamoms ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti: nustatyti konkretūs reikalavimai tokioms įmonėms, taip pat jų teikiamoms paraiškoms. Tokie reikalavimai sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtintame Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos apraše (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-466 redakcija) nebuvo nustatyti. Tad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktu ir juo patvirtintais Reikalavimais įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., buvo tam tikra apimtimi sureguliuota valstybės paramos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarka, t. y. įsiterpta į teisinio reguliavimo sritį, kuri pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą patenka į Sveikatos apsaugos ministerijos kompetenciją. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui.
VI.
Dėl ginčijamos teisės akto dalies atitikties
Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams
Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme keliamas klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punkto bei šiuo punktu patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., atitikties ne tik Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I1-02/2006 konstatuota, kad kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas.
Tad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai šioje byloje konstatavus, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui, išnyksta poreikis tirti šio teisės akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams. Juolab kad Vilniaus apygardos administracinis teismas abejones dėl nagrinėjamo teisės akto galimos neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktams grindė iš esmės tik tuo, kad Valstybinė ligonių kasa veikė nesilaikydama Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimų. Taigi šios abejonės buvo grindžiamos savarankiškos reikšmės ir pobūdžio neturinčiais, su jau išnagrinėtu klausimu tiesiogiai susijusiais, argumentais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ 3.2 punktas bei šiuo punktu patvirtinti Reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m., prieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.