Byla Nr. 26/2000
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. RUGPJŪČIO 6 D. NUTARIMO NR. 608 „DĖL KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO VALDYMO“ 4.2 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS NUOMOS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 1 DALIAI (1993 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA
2002 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento vyriausiajai specialistei Jelenai Antonevič, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyresniajam specialistui Modestui Girdzevičiui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės reformos skyriaus vedėjo pavaduotojai Irenai Bujavičienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2002 m. vasario 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 26/2000 pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo“ 4.2 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir šio įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 176, 1997 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 369, 1999 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 90 ir šių įsakymų priedai, nustatantys Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos nuomos koeficientus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija. – Žin., 1994, Nr. 3-41) ir šio įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija. – Žin., 1998, Nr. 35-855).
Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. gegužės 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo“ (toliau – ir Nutarimas; Žin., 1993, Nr. 36-813) 4.2 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir šio įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo“ 4.2 punktu Susisiekimo ministerijai buvo pavesta iki 1993 m. rugsėjo 1 d. parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos, mokėjimo už naudojimąsi uosto teritorija, akvatorija bei inžineriniais įrenginiais taisykles.
Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išnuomota valstybinė žemė apmokestinama Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). Žemės nuomos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
2. Pareiškėjo nuomone, 1996 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, Žemės nuomos įstatymas nenustato nei uosto žemės nuomos koeficientų, nei šios žemės kategorijų, taip pat nenustato, kas ir kaip priskiria žemės plotą konkrečiai uosto žemės kategorijai ir kas nustato koeficientus. Laikinieji koeficientai žemės nuomos kainai, apskaičiuotai Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatomi susisiekimo ministro įsakymais.
Pareiškėjas nurodo, jog Susisiekimo ministerija ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija žemės nuomos koeficientą laiko viena iš žemės nuomos tvarkos sudedamųjų dalių. Susisiekimo ministerija, taikydama koeficientą, žemės nuomos dydžio nenustato, o tik atitinkamai jį keičia. Tačiau didinant koeficientus didėja žemės nuomos mokestis. Koeficientas (ir lengvatinis) įeina į visą nuomos kainą ir yra vienas iš žemės nuomos mokesčio dydžių reguliatorių. Taigi, pareiškėjo nuomone, Susisiekimo ministerija savarankiškai nustato uosto žemės nuomos mokesčio dydį.
Prašyme nurodoma, kad teisė nustatyti koeficientus žemės nuomos kainai buvo suteikta Nutarimo 4.2 punktu. Pareiškėjo nuomone, jei nuomos ir mokėjimo už naudojimąsi uosto teritorija, akvatorija bei inžineriniais įrenginiais taisyklių sąvoka apima ir žemės nuomos mokesčio dydžio (į kurį įeina ir koeficientas) nustatymą, tai Nutarimo 4.2 punktas prieštaravo Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija), 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija), įtvirtinančioms aiškią nuostatą, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybei nebuvo suteikta teisė deleguoti nuomos mokesčio dydžio nustatymą kitai institucijai. Vyriausybė, priimdama minėtą Nutarimą, viršijo savo įgalinimus. Todėl pareiškėjas abejoja, ar Nutarimo 4.2 punktas neprieštaravo Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento vyriausiosios specialistės J. Antonevič bei tos pačios ministerijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyresniojo specialisto M. Girdzevičiaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos skyriaus vedėjo pavaduotojos I. Bujavičienės rašytiniai paaiškinimai.
2. Suinteresuoto asmens atstovai J. Antonevič ir M. Girdzevičius savo paaiškinimuose teigia, jog Seimas, spręsdamas valstybinės žemės nuomos klausimus, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) patvirtino iki tol galiojusią tvarką, kad valstybine žeme disponuoja Vyriausybė ir įgyvendindama šią teisę ji priima reikiamus nutarimus. J. Antonevič ir M. Girdzevičiaus nuomone, įsigaliojus Įstatymui, Seimui, Vyriausybei nereikėjo priiminėti jokių poįstatyminių aktų įgyvendinant Įstatymo nuostatas dėl žemės apmokestinimo tvarkos.
Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Seimas Įstatymu delegavo Vyriausybei teisę nustatyti nuomojamos valstybinės žemės apmokestinimo tvarką. Vyriausybė, priimdama Nutarimą, delegavo Susisiekimo ministerijai teisę nustatyti nuomojamos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės apmokestinimo tvarką.
J. Antonevič ir M. Girdzevičius pažymi, kad Nutarimo 4.2 punktas neprieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, nes šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žemės nuomotojas yra <...> įstatymo nustatyta tvarka paskirtas valstybinės žemės valdytojas <...>“. Vyriausybė 1992 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 676 „Dėl Klaipėdos jūrų uosto teisinio statuso“ 3 punkte nustatė, kad uosto valdytoja yra Susisiekimo ministerija, o kituose Vyriausybės nutarimuose nustatyta, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos tvarką ir nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką tvirtina Susisiekimo ministerija.
3. Suinteresuoto asmens atstovė I. Bujavičienė savo paaiškinimuose nurodo, kad Nutarimo 4.2 punktas buvo priimtas ir įvykdytas iki Įstatymo įsigaliojimo dienos (1994 m. sausio 12 d.), todėl priėmimo metu negalėjo prieštarauti šio Įstatymo pirminės redakcijos 11 straipsnio 1 daliai. Įsigaliojus Įstatymui naujos taisyklės nebuvo patvirtintos.
Suinteresuoto asmens atstovė taip pat nurodo, kad Susisiekimo ministerija, tvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisykles ir uosto teritorijos nuomos kainos skaičiavimo metodiką, privalėjo nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio tarifų ir mokėjimo tvarkos ypatumus. Pati tvarka buvo nustatyta Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarime Nr. 602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta specialistės – Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentės R. Vainienės išvada, kurioje nurodoma, kad Įstatyme nustatytas valstybinės žemės nuomos mokestis nėra tipinis, nes jį nustatęs Įstatymas neapibrėžia visų apmokestinimui privalomų elementų (bazės, tarifo ir kt.). Šis mokestis nustatytas Įstatyme, kurio visas turinys ir esmė nurodo ne ketinimą įvesti mokestį, kaip valstybės biudžeto pajamų šaltinį ar kaip priemonę riboti valstybinės žemės nuomojimą ir naudojimą, kas paprastai daroma specialiuose mokesčių įstatymuose, bet ketinimą nustatyti vienodus reikalavimus valstybinės žemės nuomai bei atlyginimui už ją. Pagal Įstatymo turinį ir esmę buvo nustatytas ne mokestinių pajamų šaltinis, bet sutarčių pagrindu paremtas apmokėjimas už nuomą, kuris nelaikytinas mokesčiu pagal Konstitucijos 67 bei 127 straipsnių nuostatas.
R. Vainienės nuomone, dėl teisės aktų nuostatų ir terminų netikslumo atsirado painiava pačiose valstybinėse institucijose, nežinančiose, nei kaip taikyti Įstatymo ir Nutarimo nustatytą valstybinės žemės nuomos mokestį, nei kam logiškai priklausytų šio mokesčio administravimas bei pajamos, nei to, ar galima imti papildomą užmokestį už nuomą.
Laikantis nuostatos, kad Įstatyme minimas „žemės nuomos mokestis“ laikytinas ne valstybiniu mokesčiu, bet atlyginimu už išsinuomotą žemę, Įstatymo reikalavimai dėl žemės nuomos mokesčio nustatymo tvarkos (ar įstatymu, ar poįstatyminiu aktu) įpareigoja nustatyti taisykles, procedūras, kurių laikantis būtų sudaromos valstybinės žemės nuomos sutartys. O konkrečiai – jose galėtų būti aptarta minimalios valstybinės žemės nuomos kainos nustatymo procedūra, atsiskaitymo sąlygos, terminai ir pan.
V
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro D. Barakausko, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro K. Kristinaičio, Lietuvos Respublikos ūkio ministro E. Gentvilo, teisingumo viceministro P. Koverovo, Finansų ministerijos sekretoriaus G. Rimšos, Susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento direktoriaus pavaduotojo U. Labučio, Klaipėdos apskrities viršininkės V. Lukošienės, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Teisės katedros vedėjo doc. dr. A. Katkaus ir Tarptautinės jūrų teisės asociacijos nario H. Butkaus rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo“ 4.2 punktas neprieštaravo 1993 m. gruodžio 23 d. Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir šio Įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
Kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu Nutarimas jau buvo netekęs galios. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. sprendimu Aukštesniojo administracinio teismo prašymą priėmė nagrinėti, nes Konstituciniam Teismui neištyrus Nutarimo 4.2 punkto atitikties Įstatymui nebūtų pašalintos pareiškėjui kilusios abejonės, ar Nutarimas neprieštaravo įstatymui.
2. Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas šioje byloje apibrėžtinas laiko ir apimties atžvilgiu.
2.1. Pareiškėjas prašo ištirti Nutarimo 4.2 punkto atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 daliai (t. y. buvusio 11 straipsnio 1 dalies naujai, 1998 m. kovo 24 d., redakcijai). Ginčijamas Nutarimo 4.2 punktas (kaip ir visas Nutarimas) neteko galios 1999 m. gegužės 22 d.; galiojimo metu Nutarimo 4.2 punktas nebuvo keičiamas ar papildomas.
Kaip minėta, Nutarimas priimtas 1993 m. rugpjūčio 6 d., įsigaliojo 1993 m. rugpjūčio 11 d. Įstatymas priimtas 1993 m. gruodžio 23 d., įsigaliojo 1994 m. sausio 12 d. Taigi Nutarimo 4.2 punkto atitikties Įstatymui problema galėjo iškilti nuo 1994 m. sausio 12 d., t. y. nuo Įstatymo įsigaliojimo.
Pažymėtina ir tai, kad 1996 m. gegužės 16 d. priimtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas. 1996 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 1 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Žemės nuomos įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybinio jūrų uosto teritorijos žemės nuomos ypatumus nustato Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas. Taigi nuo 1996 m. gegužės 16 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos, taip pat ir mokesčio už šios žemės nuomą teisinį reguliavimą nustatė specialus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas. Todėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos kontekste Nutarimo 4.2 punkto teisėtumo, t. y. atitikties Žemės nuomos įstatymui, klausimas pagrįstas ir turi prasmę nuo 1994 m. sausio 12 d. iki 1996 m. gegužės 16 d.
Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 1996 m. gegužės 16 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos, taip pat ir mokesčio už šios žemės nuomą teisinį reguliavimą nustatė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, Konstitucinis Teismas tirs Nutarimo 4.2 punkto atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). Konstitucinis Teismas netirs, ar Nutarimo 4.2 punktas neprieštarauja Įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (1998 m. kovo 24 d. redakcija).
2.2. Nutarimo 4.2 punkte buvo nustatyta: „Pavesti Susisiekimo ministerijai iki 1993 m. rugsėjo 1 d. parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos, mokėjimo už naudojimąsi uosto teritorija, akvatorija bei inžineriniais įrenginiais taisykles.“
Pareiškėjas prašo ištirti Nutarimo viso 4.2 punkto atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija), tuo tarpu prašyme pateikiami teisiniai argumentai tik dėl Nutarimo 4.2 punkto nuostatos, kuria Susisiekimo ministerijai buvo pavesta parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisykles, sudariusias teisines prielaidas šiose taisyklėse nustatyti normas, reguliuojančias Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymą, atitikties Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija).
Todėl Konstitucinis Teismas Nutarimo 4.2 punkto atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) tirs ta apimtimi, kuria Nutarimo 4.2 punkto nuostata, nustačiusi Susisiekimo ministerijai įgaliojimą parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisykles, sudarė teisines prielaidas šiose taisyklėse įtvirtinti normas, reguliuojančias Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymą.
II
1. Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta: „Išnuomota valstybinė žemė apmokestinama Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka.“
Įstatymo paskirtis buvo nustatyti žemės nuomos Lietuvos Respublikoje tvarką, reguliuoti žemės nuomotojų ir žemės nuomininkų santykius (1 straipsnio 1 dalis). Įstatyme buvo nustatytas valstybinės žemės, taigi ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, nuomos teisinis reguliavimas.
Įstatymo 11 straipsnis (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) vadinasi „Žemės nuomos mokestis“, todėl šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „apmokestinimas“ aiškintina kaip valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymas. Įstatymas įtvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Įstatyme nebuvo normų, nustatančių kokią nors specialią Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką.
Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad išnuomota valstybinė žemė apmokestinama įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Norma, kad valstybinė žemė apmokestinama įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka, reiškia, jog valstybinės žemės nuomos teisinius santykius galėjo reguliuoti Seimas, išleisdamas įstatymus, taip pat Vyriausybė, priimdama nutarimus. Įstatyme tiesiogiai nebuvo nustatyta, kurie valstybinės žemės nuomos mokesčio klausimai turi būti sprendžiami įstatyme, o kurie – Vyriausybės nutarime. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) nurodyti valstybinės žemės nuomos santykiai galėjo būti reguliuojami tik įstatymais ir Vyriausybės nutarimais. Taigi šis teisinis reguliavimas reiškė, kad Vyriausybė turėjo pati nustatyti valstybinės žemės, taigi ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, nuomos mokesčio dydžio nustatymo tvarką ir negalėjo perduoti jai priklausančių įgaliojimų nustatyti valstybinės žemės nuomos apmokestinimo tvarką jokiai kitai institucijai.
2. Nutarimo 4.2 punkte Vyriausybė įpareigojo Susisiekimo ministeriją parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų (t. y. uosto žemės ir vandens plotų) nuomos taisykles, taip pat mokėjimo už naudojimąsi uosto teritorija, akvatorija bei inžineriniais įrenginiais taisykles. Tokia Nutarimo 4.2 punkto nuostata suponuoja tai, kad Susisiekimo ministerijai nustatomi įgaliojimai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisyklėse spręsti visus uosto žemės nuomos klausimus, taigi reguliuoti ir uosto žemės nuomos mokesčio dydžio (apmokestinimo) nustatymą. Minėta, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymas buvo Seimo ir Vyriausybės, bet ne Susisiekimo ministerijos kompetencija.
3. Įstatymas yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas. Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali prieštarauti įstatymui, jame negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai Vyriausybės nutarimas, kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas, toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).
4. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio dydis buvo nustatomas įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl priėmus Įstatymą ginčijama Nutarimo 4.2 punkto nuostata, kuria Susisiekimo ministerijai buvo pavesta parengti ir patvirtinti kartu su kitomis taisyklėmis ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos taisykles, turėjo būti suderinta su Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). Tačiau Nutarimo 4.2 punktas nebuvo pakeistas ir nebuvo suderintas su Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija). Tai sudarė teisines prielaidas Susisiekimo ministerijai, remiantis Nutarimo 4.2 punktu, nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio koeficientus ir taip keisti šios žemės nuomos mokesčio dydį, kurį nustatyti, kaip minėta, pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija) priklausė ne Susisiekimo ministerijos, bet Seimo ir Vyriausybės kompetencijai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nutarimo 4.2 punkto ginčijama nuostata, sudariusi teisines prielaidas Susisiekimo ministerijai savo parengtose ir patvirtintose Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisyklėse nustatyti normas, reguliuojančias Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymą, prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo Nr. 608 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdymo“ 4.2 punkto nuostata „Pavesti Susisiekimo ministerijai <...> parengti ir patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos <...> taisykles“ ta apimtimi, kuria sudarė teisines prielaidas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai jos parengtose ir patvirtintose Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijų nuomos taisyklėse nustatyti normas, reguliuojančias Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymą, prieštaravo Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai (1993 m. gruodžio 23 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė