LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO 2, 4, 7, 9, 11, 12, 13, 14, 17, 19, 20, 22, 41, 43 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI 42 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-3502 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ SAVININKŲ IR VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-3503
2004 m. liepos 7 d. Nr. 841
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2004 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 2144 4 ir 5 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2, 4, 7, 9, 11, 12, 13, 14, 17, 19, 20, 22, 41, 43 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei 42 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui Nr. IXP-3502 dėl šių priežasčių:
1.1. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau vadinama - Įstatymas) 2 straipsnio 15 dalyje išbraukus žodžius „asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo“, neturtinė žala turėtų būti atlyginama ir tais atvejais, kai asmuo patirtų dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ar dvasinį sukrėtimą (t.y. neturtinę žalą) dėl eismo įvykio metu padarytos žalos jo turtui. Nukentėję asmenys tokia galimybe siektų pasinaudoti – tai gali padidinti draudimo išmokas. Padidėjusios draudimo išmokos turėtų įtakos draudimo įmokų didėjimui, ir dėl to nukentėtų visi draudėjai. Be to, tai gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti siekiant neteisėtai pasipelnyti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo paskirtis yra užtikrinti, kad eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo gautų pagal Civilinį kodeksą jam priklausantį žalos atlyginimą. Pagal Įstatymą už kaltąjį vairuotoją žalą atlygina vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau vadinama – Biuras) ta apimtimi, kokia privalėtų nukentėjusiajam žalą atlyginti eismo įvykio kaltininkas. Todėl ir eismo įvykio kaltininko civilinė atsakomybė ir nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydis nustatomas pagal Civilinį kodeksą. Pagal Civilinį kodeksą kiekvienas, kuriam buvo padaryta žala, gali gauti turtui, sveikatai ir gyvybei padarytos žalos atlyginimą, taip pat neturtinės žalos atlyginimą, jeigu žala buvo padaryta asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Civilinis kodeksas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, kai žala padaroma turtui, nes žalos atlyginimu siekiama atkurti padėtį iki žalos padarymo, o ne suteikti galimybę nepagrįstai praturtėti. Be to, kadangi šis Įstatymas garantuoja žalos atlyginimą už kaltąjį vairuotoją, tai, jeigu būtų numatytas neturtinės žalos atlyginimas už turtui padarytą žalą, kaltam dėl eismo įvykio vairuotojui kai kuriais atvejais gali nepagrįstai padidėti atsakomybė, kai jis Įstatyme nustatytais atvejais privalės grąžinti draudikui ar Biurui jų išmokėtas dėl padarytos žalos sumas. Pažymėtina, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse nėra numatyta galimybė gauti neturtinės žalos atlyginimą, kai žala eismo įvykio metu padaroma turtui.
1.2. Pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir pakeitus bei papildžius 9 straipsnį, kai kurios transporto priemonės būtų neapdraustos civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Toks pasiūlymas neatitinka Tarybos direktyvų 72/166/EEB ir 84/5/EEB nuostatų. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo imtis priemonių, būtinų garantuoti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta, o draudimo sumos turi būti ne mažesnės nei nustatyta Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo sutarčių sudarymo ir draudimo liudijimų išdavimo sistema Įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus, Europos Sąjungos valstybėse galiojančią praktiką ir iki Įstatymo priėmimo Lietuvoje pasitaikiusias privalomojo draudimo taikymo praktikoje spragas. Privalomojo draudimo principai kitose Europos Sąjungos valstybėse yra tokie: kiekviena nuolat registruota transporto priemonė registracijos laikotarpiu turi turėti draudimo apsaugą. Visos Europos Sąjungos valstybės pripažįsta, kad registracijos numerį turinti transporto priemonė yra laikoma apdrausta. Atsižvelgdama į minėtų direktyvų reikalavimus, Lietuva turi taip pat imtis priemonių, kad Lietuvoje registruotos transporto priemonės būtų apdraustos.
Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarčių sudarymo sistema paremta principu, kad kiekviena Lietuvoje registruota transporto priemonė Europoje vertinama kaip apdrausta (kitose Europos Sąjungos valstybėse niekas netikrina, ar Lietuvoje registruota transporto priemonė yra apdrausta), ir Lietuva dėl tokios transporto priemonės prisiima visą atsakomybę. Toks principas taikomas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Remiantis kitų valstybių šio principo įgyvendinimo praktika, Įstatyme yra nustatyta, kad sudarius vienerių metų trukmės draudimo sutartį draudėjas gali pirkti bet kokios, ne trumpesnės kaip vieno mėnesio, trukmės draudimo liudijimus ir mokėti draudimo įmoką ne už metų draudimo sutartį, o už laikotarpį, kuriam įsigyjamas draudimo liudijimas. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu draudimo įmokos gali būti ir nemokamos - asmuo raštu informuoja draudiką, kad jis nesinaudos transporto priemone, jam neskaičiuojamos draudimo įmokos ir neišduodami draudimo liudijimai. Viso draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu draudikas atsako už apdrausta transporto priemone padarytus eismo įvykius ir taip Lietuva, kaip ir kitos valstybės, įgyvendina numatytą principą: transporto priemonės registravimas prilygsta draudimo apsaugos tai transporto priemonei suteikimui. Tuo pagrįsta ir Įstatyme nustatyta draudimo kontrolės sistema, kai yra patikrinama, ar dėl konkrečios transporto priemonės yra galiojanti draudimo sutartis. Tokia sistema ne tik padeda įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus, bet ir užtikrina, kad visi transporto priemonių (didesnio pavojaus šaltinių) valdytojai turėtų reikalaujamą draudimo apsaugą. Pažymėtina, kad kuo mažiau yra piktnaudžiaujančių ir nesilaikančių Įstatymo reikalavimo draustis, tuo mažesnės visiems besidraudžiantiems asmenims draudimo įmokos. Ir atvirkščiai, už pažeidžiančius Įstatymą ir nesidraudžiančius asmenis sąlygiškai didesnes draudimo įmokas sumoka Įstatymo besilaikantys vairuotojai.
Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Įstatyme įtvirtinta nuostata, kai draudimo sutartis atskiriama nuo poliso, padeda spręsti dar vieną problemą - pametus draudimo liudijimą nebereikia nutraukti draudimo sutarties. Įgyvendinus pateiktą pasiūlymą, kai draudimo sutarties terminas sutapatinamas su draudimo liudijimo terminu, išnyktų sutarties, kaip atskiro dokumento, prasmė, o sistema būtų tokia pat, kokia buvo iki Įstatymo įsigaliojimo, ir nepadėtų spręsti pasitaikiusių iki Įstatymo priėmimo problemų.
Atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo sistema kitose valstybėse yra taikoma, kai draudėjas, sudaręs mažiausia metų trukmės draudimo sutartį, ketina gana ilgą laiką (Skandinavijoje – 3 mėnesius) nesinaudoti transporto priemone. Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytas vieno mėnesio laikotarpis yra kompromisinis, nes trumpesnis terminas visiškai komplikuotų sistemos įgyvendinimą (neturėtų būti taip, kad draudėjas vieną dieną draudimo įmokas moka, o kitą dieną prašo atleisti nuo draudimo įmokų mokėjimo vienai dienai ar panašiai). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė draudėjui atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu perduoti draudikui neatlygintinai saugoti transporto priemonės registravimo numerį yra visų pirma naudinga draudėjui, nes draudėjas gali pasirūpinti, kad jo transporto priemone neturint tinkamo draudimo niekas nevažiuotų. Todėl netikslinga išbraukti nuostatą dėl perdavimo draudikui laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį.
Siūlymas papildyti Įstatymo 9 straipsnį nauja 6 dalimi, nustatančia, kad pasižadėjimą nenaudoti transporto priemonės asmuo pateikia savo pasirinktam draudikui, neturi prasmės, kadangi pareigą mokėti išmoką nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui turi tik tas draudikas, kuris apdraudė kaltininko transporto priemonę. Todėl pasižadėjimas nenaudoti transporto priemonės ir prašymas atleisti nuo draudimo įmokų mokėjimo gali būti pateiktas tik tam draudikui, su kuriuo draudėjas yra sudaręs draudimo sutartį.
Įstatymo 9 straipsnio 8 ir 9 dalys, kurias siūloma išbraukti, yra būtinos siekiant paaiškinti kiekvienam draudėjui sąlygas, taikomas pratęsiant draudimo sutartį.
1.3. Pakeitus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, nebūtų aišku, kaip spręsti draudimo apsaugos klausimą, jeigu draudėjas nesumoka už draudiko teikiamą draudimo apsaugą. Pritarus siūlomai redakcijai, draudimo įmonės vengtų sudaryti draudimo sutartis, už kurias nebus iš karto mokama visa draudimo įmoka.
Atkreiptinas dėmesys, kad draudimo įmokų mokėjimas yra draudėjo pareiga. Pagal Įstatymą draudėjas gali būti atleidžiamas nuo draudimo įmokų mokėjimo, jeigu jis pateikia draudikui pasižadėjimą tam tikru laikotarpiu nenaudoti pats ir neleisti naudoti kitiems asmenims transporto priemonės. Todėl būtų neteisinga išieškoti išmokėtas sumas iš valdytojo, kuris gali nežinoti, kad draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų mokėjimo ir kad ši transporto priemonė negali būti naudojama.
1.4. Netikslinga keisti Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi Kelių eismo taisyklės praktiškai nereglamentuoja pranešimo apie eismo įvykį policijai tvarkos. Kelių eismo taisyklių 269.3 punkte nurodyta, kad su eismo įvykiu susijęs vairuotojas privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.
1.5. Sprendžiant bet kurios žalos (ne tik žalos dėl eismo įvykio) atlyginimo klausimą, nukentėjęs asmuo, norėdamas gauti žalos atlyginimą iš ją padariusio asmens, turi pateikti reikalavimą atlyginti žalą ir jos faktą bei dydį pagrindžiančius dokumentus. Jeigu nukentėjęs asmuo to nepadaro, žalos atlyginimo problemų sprendimas gali ne tik užtrukti ilgesnį laiką, bet ir gali būti perkeliamas į teismą. Kad žala būtų sklandžiai ir greitai nustatoma ir atlyginama nukentėjusiam asmeniui, Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje būtina nurodyti, ką turi daryti nukentėjęs asmuo.
Netikslinga Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį papildyti nukentėjusio trečiojo asmens teise papildomai kreiptis į ekspertus dėl žalos dydžio nustatymo ir draudiko ar Biuro pareiga apmokėti eksperto samdymo išlaidas proporcingai nustatytam papildomam žalos dydžiui, nes mažai tikėtina, kad draudikas ar Biuras pripažintų papildomos ekspertizės, kuria žalos dydis nustatytas didesnis, išvadas ir pagal tas išvadas patenkintų didesnius nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimus ir apmokėtų papildomos ekspertizės darymo išlaidas.
1.6. Tarybos direktyva 84/5/EEB numato valstybės narės galimybę apriboti ar uždrausti žalos turtui, padarytos nenustatyta transporto priemone, atlyginimą iš Biuro lėšų. Direktyvos preambulėje tokia galimybė argumentuojama tuo, kad gali pasitaikyti sukčiavimo inscenizuojant nenustatyta transporto priemone sukeltus eismo įvykius. Kaip ir daugelyje kitų valstybių, Lietuvoje galiojančiame Įstatyme numatyta Biuro pareiga mokėti draudimo išmokas už nežinomo vairuotojo padarytą žalą asmeniui (sveikatai, gyvybei). Tokia išimtinė teisės nuostata garantuoti žalos asmeniui atlyginimą, nesant atsakingo asmens, argumentuojama ne civilinės atsakomybės teisiniais pagrindais, bet daugiau socialine šios rūšies draudimo funkcija, taip pat tuo, kad asmuo vargu ar rizikuos savo sveikata ir gyvybe siekdamas neteisėtai gauti žalos atlyginimą. Pritarus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimui (numatančiam žalos turtui atlyginimą, kai nėra nustatytas kaltininkas), padaugėtų eismo įvykių, kai Biuras turi pareigą mokėti išmoką. Biurui mokant daugiau išmokų, reikėtų sukaupti didesnius fondus, kurie sudaromi iš draudėjų mokamų draudimo įmokų dalies, o tai, savaime suprantama, padidintų gyventojų išlaidas draudimui. Atsižvelgdamos į šiuos neigiamus ekonominius aspektus, kitos valstybės apriboja, kaip numatyta minėtoje direktyvoje, nenustatyto asmens padarytos žalos turtui atlyginimą.
Atitinkamai nereikėtų išbraukti ir Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies.
1.7. Įstatymo 19 ir 20 straipsniuose nurodyti išmokų mokėjimo terminai suderinti su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB reikalavimais, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymu ir yra būtini siekiant tinkamai spręsti žalos atlyginimo klausimus. Žalos nustatymo praktika rodo, kad žalos asmens sveikatai dydžio neįmanoma nustatyti per 14 dienų nuo pretenzijos pateikimo (vien būtinų dokumentų surinkimas iš valstybinių institucijų ir gydymo įstaigų užtrunka ne vieną savaitę). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šį Įstatymą reikės atlyginti žalą dėl eismo įvykių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Tokiai žalai administruoti tikrai nepakaks siūlomo laiko, todėl būtų ydinga nustatyti terminus, kurių praktiškai nebūtų įmanoma laikytis.
1.8. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė privalo imtis priemonių, būtinų garantuoti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Todėl Įstatyme būtina nustatyti tinkamą privalomojo draudimo kontrolės mechanizmą, kuris padėtų sumažinti nesidraudžiančių asmenų naštą sąžiningai besidraudžiantiems ir kartu užtikrintų, kad visi eismo įvykių metu nukentėję asmenys gautų tinkamą žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, reikia palikti nepakeistas dabar galiojančio Įstatymo 41-43 straipsnių nuostatas. Įstatyme yra pagrįstai nustatyta, kad kontrolės funkciją vykdytų techninę apžiūrą atliekančios įmonės (kaip ir kaimyninėse valstybėse), taip pat galimybė tikrinti draudimą naudojantis duomenų bazių informacija, nes policijos vaidmuo vykdant draudimo kontrolę Europos Sąjungoje mažės, o minėtuose straipsniuose numatyta kontrolės sistema sudarys sąlygas, kaip ir kitose valstybėse, pereiti prie kokybiškai naujų kontrolės principų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatos atitinka Tarybos direktyvos 72/166/EEB 2 straipsnio nuostatas.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. IXP-3503 dėl šių priežasčių:
2.1. Pasiūlymas išbraukti Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau vadinama – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 6 dalyje žodžius „kurioje draudimo sumos yra 500000 eurų asmeniui ir 100000 eurų turtui“ prieštarauja Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatytos minimalios draudimo sumos.
2.2. Įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui ir Įgyvendinimo įstatymui, jau pradėtos taikyti šių įstatymų teisinės nuostatos. Įstatymo besilaikantys asmenys pradėjo vykdyti Įstatymo nuostatas, buvo performinamos draudimo sutartys pagal naujojo Įstatymo reikalavimus. Pakeitus Įgyvendinimo įstatymą, įstatymų nuostatų nepaisantys asmenys atsidurtų privilegijuotoje situacijoje – jie galėtų nevykdyti Įstatymo reikalavimų ir jokios sankcijos jiems nebūtų taikomos. Įstatymo nuostatų laikęsi asmenys atsidurtų blogesnėje padėtyje - jie sugaišo laiko, turėjo papildomų išlaidų, kad jų draudimo sutartys atitiktų naujojo Įstatymo reikalavimus. Be to, pritarus siūlomiems pakeitimams, Įgyvendinimo įstatymas pradėtų galioti atgaline data, nes detalizuotų situaciją, buvusią įsigaliojus naujajam Įstatymui. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo priėmimas, jo įsigaliojimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir jo laikymasis yra sąlygotas Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų dėl narystės Europos Sąjungoje. Apie įsigaliojusį Įstatymą ir naujas jo nuostatas yra informuotos kitos Europos Sąjungos valstybės, kadangi, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje išduoti privalomojo draudimo liudijimai galioja visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Tokie greiti, neapgalvoti ir praktikoje nepagrįsti ką tik įsigaliojusių įstatymų keitimai neišvengiamai turėtų neigiamų pasekmių ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir tarptautinėje bendruomenėje.