KOMUNALINIO ŪKIO IR PASLAUGŲ DEPARTAMENTAS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTERIJOS
Į S A K Y M A S
DĖL REKOMENDACIJŲ ORGANINIŲ ATLIEKŲ KOMPOSTAVIMUI PATVIRTINIMO
1997 m. gruodžio 16 d. Nr. 66
Vilnius
Patvirtinti Komunalinio ūkio skyriaus parengtas pridedamas „Rekomendacijas organinių atliekų kompostavimui“.
REKOMENDACIJOS
ORGANINIŲ ATLIEKŲ KOMPOSTAVIMUI
1. TAIKYMO SRITIS
Rekomendacijos taikomos norint suskaidyti biologiškai yrančias medžiagas, kad būtų sumažintas sąvartynų tūris. Jos nustato kompostavimo sąlygas, nurodo technologines schemas bei gaunamo komposto panaudojimo galimybes. Jomis gali pasinaudoti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys komposto gamyba.
1. Aplinkos apsaugos ministerijos AKD Atliekų skyrius. Atliekų apskaita ir tvarkymas 1996 metais, Vilnius.
2. V. Ivinskienė. „Nepaleiskim vėjui Dievo dovanos“. „Vakarinės naujienos“, 1996 m. lapkričio 6, 13 d.
3. V. Juodakis. Kalifornijos sliekai – mūsų sodų ateitis. „Lietuvos rytas“, 1994 m. sausio 6 d. Nr. 3.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Papildymai ir daliniai pakeitimai: 1992 m. liepos 14 d. Nr. 541, 1993 m. gruodžio 16 d. Nr. 940, 1995 m. gruodžio 29 d. Nr. 1640.
6. Pajūrio mašinų gamybos įmonės „Pomorskie Zaklady Budowy Maszyn MAKRUM S. A.“ techninė informacija. Lenkija, 1996.
7. Sodo ir daržo atliekų kompostavimo individualiose valdose rekomendacijos, Kauno m. savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius. Kaunas, 1996.
8. Der Kompost-Ratgeber, Ministerium für Unwelt, Raumordnung und Landvirtschaft des Landes Nordrhein-Westfalen, Dusseldorf.
10. Sherwood C. Reed, E. Joe Middlebrooks, Ronald W. Crites. Natural Systems for Waste Management and Treatment. USA,1988.
12. И. Я. Гоголев. Охрана окружающей среды и рациональное использование природных ресурсов. Москва,1993.
13. Н. Ф. Гуляев, В. В. Разнощик, М. Н. Карасев, А. Мирный. Обезвреживание, переработка и использование твердых бытовых отходов (научные труды). Москва, 1975.
14. В. Р. Деменков, Л. А. Бадулина, А. П. Ярохин. Эффективность утилизации твердых бытовых отходов. Минск,1979.
16. И. А. Мельник, асоциация «Биоконверсия». Вермикультура: производство и исспользование. Киев, 1994.
19. В. А. Орлов. Экономические и технологические аспекты обезвреживания городских отходов. Москва, 1994.
3. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
Organinės atliekos – biologiškai anaerobiniu ir aerobiniu būdu suskaidomos atliekos.
Kompostavimas – biocheminis procesas, kurio metu organinių medžiagų junginiai, veikiant mikroorganizmams ir dalyvaujant deguoniui, transformuojami į mineralines medžiagas.
Anaerobinis kompostavimas – kompostavimas nedalyvaujant deguoniui.
Puvimas – biocheminis procesas, kurio metu išsiskiria biodujos, terpėje dauginasi puvimo bakterijos.
Fermentacija – medžiagos perdirbimo procesas veikiant fermentais.
Fermentai – gyvūnuose ar augaluose susidarančios sudėtinės organinės medžiagos, pagreitinančios cheminius procesus.
Biofermentatorius – įrenginys, kuriame atliekos maišomos su besisukančiu velenu, prisotinamos deguonimi, palaikoma pastovi temperatūra, drėgmė ir dėl to vyksta kompostavimo procesas.
Koli titras – mililitrais skaičiuojamas vandens kiekis, kuriame randama 1 žarninė lazdelė.
Vermikompostas (biohumusas) – sliekų perdirbtos organinės medžiagos junginys.
4. ĮVADAS
Pagal Aplinkos apsaugos ministerijos tvarkomą atliekų apskaitą, 1996 metais organinės atliekos sudarė apie 35% visų kietų buitinių atliekų, tai maždaug 2 mln. t. Didžioji šios masės dalis pakliūna į sąvartynus. Ji galėtų būti naudinga tik tokiu atveju, jeigu sąvartynuose būtų surenkamos besigaminančios biologinės dujos ir panaudojamos šilumai ar energijai gaminti. Pagamintame iš organinių atliekų komposte esančios mineralinės medžiagos turi įtakos dirvos fizinėms ir cheminėms savybėms – pagerina vandens-oro ir maisto medžiagų santykį. Mikroorganizmai, esantys komposte, praturtina dirvos mikroflorą ir mikrofauną, skatindami dirvožemio biologinio gyvenimo intensyvumą. Kompostas gali būti naudojamas kaip trąša, medžiaga dirvožemio struktūrai atkurti ir biokuras šiltnamiams.
Kompostavimas yra biocheminis procesas, kurio metu šilumamėgiai mikroorganizmai suskaldo proteiną ir dėl to susidaro mineralinės medžiagos, išsiskiria anglies dvideginis.
Procesui didelės įtakos turi aplinkos faktoriai (temperatūra, krituliai) ir mikroorganizmų rūšys bei jų kiekis. Kompostavimo metu ryškiai pastebimos trys pagrindinės fazės:
3) lėtas temperatūros kritimas.
Kompostuojant organines atliekas pavasarį – vasarą, 1 fazė tęsiasi nuo vienos iki dešimt parų. Jos metu sparčiai dauginasi mikroorganizmai, ardantys organiką. 2 fazės metu temperatūra pakyla iki 700C ir laikosi nuo penkiolikos iki dvidešimt parų, 2–3 kartus pagreitėja šilumamėgių mikroorganizmų dauginimasis. 3 fazė tęsiasi tris – keturis mėnesius. Jos metu temperatūra krenta iki 30–350C, mažėja mikroorganizmų kiekis. Visas kompostavimo procesas šiuo atveju tęsiasi penkis – aštuonis mėnesius.
Kompostuojant rudenį – žiemą, 1 fazė tęsiasi apie du mėnesius. Pirmą mėnesį temperatūra kyla tik atskiruose židiniuose ir tik po pusantro – dviejų mėnesių pasiekia 50–600C ir laikosi apie dvi savaites. Toliau du – tris mėnesius temperatūra laikosi 20–300C.
Rudens – žiemos kompostavimas tęsiasi iki dvylikos mėnesių.
Fermentacijos proceso metu netenka daigumo augalų sėklos, žūva vabzdžių ir helmintų kiaušinėliai ir lervos, todėl gaunamas kompostas yra ekologiškai švarus, neteršia aplinkos ir nekelia grėsmės žmonių sveikatai.
Kompostuojant organines atliekas specialiuose įrenginiuose – biofermentatoriuose, kompostas pagaminamas per dvi – keturias paras.
5. KOMPOSTAVIMO SĄLYGOS
Kompostavimo laukai arba aikštelės įrengiamos netoli gyvenamosios vietovės. Apsauginė zona turi būti ne mažesnė kaip 500 m. Aikštelės asfaltuojamos arba betonuojamos, kad būtų apsaugoti nuo užteršimo gruntiniai vandenys. Įrengiant aikšteles, atsižvelgiama į vyraujančią vėjų kryptį šioje vietovėje. Teritorija aptveriama tinkline vielos tvora iki 3 m aukščio, įrengiama gaisrų gesinimo sistema. Aikštelių (laukų) dydis priklauso nuo numatomo gaminti komposto kiekio.
Literatūroje rekomenduojami tokie aikštelių dydžiai:
Metinis pagaminto komposto kiekis, tūkst. m3 Aikštelės plotas, ha
1,5 0,75
3 0,9
4,5 1,35
6,0 1,8
10,0 3,0
15,0 4,5
45,0 13,5
120,0 36,0
Prieš kompostavimo pradžią organinės atliekos kaupiamos atskirai pagal rūšis. Birios medžiagos kraunamos į kaupus, o skystos supilamos į specialiai įrengtus rezervuarus. Mišinys paruošiamas prieš pat kompostavimą. Negalima sukrauti labai aukštų krūvų, nes atliekos dėl pakankamai didelio savo svorio susislegia, nelieka porų ir jos, trūkstant deguonies, pūva, o ne fermentuojasi. Pūvant išsiskiria metano dujos ir sparčiai dauginasi puvimo bakterijos. Žemose krūvose atliekos per greitai atvėsta, neįmanoma palaikyti optimalios temperatūros, greit išgaruoja vanduo, todėl organinių medžiagų skilimo procesas sustoja. Vyraujant lietingam orui, patartina virš krūvų padaryti stogelius ir tokiame aukštyje, kad būtų patogu dirbti su mechanizmais.
Atliekos prieš kompostavimą labai gerai sumaišomos. Rekomenduotina jas susmulkinti specialia įranga iki 10 cm skersmens, tada žymiai greičiau dauginasi mikroorganizmai. Prieš susmulkinant atliekas, jas reikia pakartotinai išrūšiuoti, kad likusios kietos neorganinės atliekos nesugadintų smulkintuvo.
Fermentuojantis atliekoms, išsiskiria angliarūgštė ir amoniakas, išgaruoja vanduo, sutankėja masė (tūris sumažėja dvigubai). Organinių medžiagų skilimo procesą pagerina kai kurios medžiagos, pvz., durpės, kalkės, kalis, fosforas ir kt. Be to, šios medžiagos, sudarydamos šarminę terpę, nukenksmina bakterijas ir kitus patogeninius mikroorganizmus.
Rekomenduojama kompostuoti:
1. Želdinių priežiūros atliekas, neužterštas cheminėmis medžiagomis:
– velėną, žoles, smulkias medžių ir krūmų šakeles, lapus, šaknis.
2. Daržovių ir vaisių atliekas:
– sugedusias daržoves ir vaisius;
– atliekas iš sandėliavimo ir perdirbimo vietų;
– lupenas, lukštus, kevalus, sėklas ir kt.
6. Pieno, cukraus perdirbimo, alaus gamybos atliekas:
– pieno šlamą, miežių nuoplovas, saladyną, baltymines nuosėdas, alaus mieles, miltų sąšlavas ir kt.
7. Mėsos ir žuvies atliekas:
– riebalus, skerdienos atliekas, žuvų apdirbimo atliekas, žarnynų turinius, plunksnas, šerius ir kt.
10. Biologiniais, cheminiais, terminiais, ilgalaikio (6–8 mėn.) pūdymo būdais nukenksmintą nuotekų dumblą.
Daug bioorganikos turinčias atliekas (riebalus, skerdienos atliekas, žarnynų turinius, pieno šlamą ir pan.) būtina specialiai termiškai apdoroti, kad būtų išvengta pavojingų ligų plitimo bei nukenksmintos bakterijų sporos, helmintai ir jų kiaušinėliai. Atliekas nukenksminti galima panaudojant chemines medžiagas, biologinį perdirbimą, panaudojant vabzdžių lervas bei sliekus.
Draudžiama kompostuoti:
medicinines atliekas, veterinarinių laboratorijų ir ligoninių atliekas, gyvūnų lavonus, žmogaus fekalijas, želdinių, apdorotų cheminės apsaugos priemonėmis, liekanas. Be to, atliekose neturi būti radioaktyviųjų medžiagų, šarmų, rūgščių, toksinių medžiagų, stiklo, dervų, tepalų ir pan.
6. KOMPOSTAVIMO TECHNOLOGINĖS SCHEMOS
6.1. Kompostavimas lauko sąlygomis:
6.1.1. Natūralus kompostavimas:
Atliekos kompostui kraunamos į krūvas arba rietuves, kurių ilgis priklauso nuo kompostavimo aikštelės dydžio ir organinių atliekų kiekio. Atliekos netankinamos. Į krūvos pagrindą 10–15 cm sluoksniu sudedamos durpės, senas kompostas, pjuvenos ar kitos drėgmę sugeriančios medžiagos. Šis sluoksnis papildomai apsaugo dirvos paviršių nuo užterštumo bei sudaro geresnes sąlygas aeracijai. Komposto krūvas rekomenduojama sukrauti trapecijos formos su 300C nuolydžiu, ne aukštesnes kaip 2 metrai, plotis prie pagrindo turėtų būti 1,5–2 m, o viršaus plotis 30–50 cm. Lietingu oru vertėtų formuoti kūgio formos krūvas. Tarpas tarp krūvų arba rietuvių 3–6 metrai, kad būtų patogu dirbti su mechanizmais. Krūvos paviršius užpilamas 20 cm durpių, komposto arba žemės sluoksniu, kad nesklistų kvapas, nesidaugintų musės. Organinių medžiagų skilimo metu masė netenka drėgmės, todėl kai ji nukrenta žemiau 40%, reikia drėkinti. Drėkinama labai smulkiomis srovelėmis, kad nebūtų suardyta komposto struktūra.
Jei atliekų drėgmė yra didesnė kaip 70%, reikalinga pridėti balastinių, drėgmę sugeriančių medžiagų. Nustatyta, kad balastinės medžiagos neturi įtakos bioterminiam procesui. Kaip balastinės medžiagos gali būti naudojamos kalkės, pelenai, sausas kompostas, šiaudai, popierius, medžių drožlės.
Kad geriau vyktų organikos skilimo procesas, komposto masė maišoma perkasant. Siūlomas perkasimo grafikas:
jei atliekų pradinė drėgmė 70%, tai pirmą kartą perkasama po trijų dienų,
jei drėgmė 60–70%, perkasama kas 2 paros, iš viso reikia maždaug 5 perkasimų,
jei drėgmė 40–60%, perkasama kas 3 paros, maždaug 4 perkasimai,
jei atliekų drėgmė didesnė kaip 70%, reikalinga jas permaišyti kasdien, kol sumažėja drėgmė, ir vėliau perkasinėti pagal aukščiau nurodytą schemą.
Komposto paviršius užpilamas po kiekvieno perkasimo. Perkasti kompostuojamą masę esant neigiamai oro temperatūrai nerekomenduojama, nes šaltis stabdo medžiagų irimą.
6.1.2. Kompostavimas su priverstine aeracija:
Kompostavimo procesas su priverstine aeracija vyksta greičiau, todėl lengvai yrančių medžiagų kompostavimo laikas gali sutrumpėti iki 1,5–2 mėnesių.
Naudojama įranga:
– kompresorinė (orapūtė), tiekianti slėgtą orą į kaupus;
– slėgto oro padavimo vamzdynas ir oro paskirstymo latakai po komposto kaupais;
– reduktoriai, skirstantys orą tarp kaupų ir kaupuose.
Kompostavimui naudojant slėgtą orą, kaupų perkrovimui galima naudoti rotorinį autopakrovėją, kuriuo sukrauti kaupai būna puresni ir geriau permaišyti. Oras tiekiamas pagal poreikį, sekant kompostavimo proceso eigą. Mechaniniu būdu pučiamas oras į krūvas. Trūkumas yra tas, kad priverstinė ventiliacija labai išdžiovina masę šalia pučiamo oro srovės, todėl reikia kontroliuoti drėgmę ir nuolat drėkinti. Nors priverstinė aeracija veikia efektyviai, vis dėlto atliekų masę retkarčiais reikia permaišyti.
Šis būdas rekomenduotinas tais atvejais, kada kompostavimui skirta teritorija yra ribota. Tame pačiame plote galima pagaminti 3–4 kartus daugiau komposto negu kompostuojant kaupuose be priverstinės aeracijos. Trūkumas – sudėtingesnis ir žymiai brangesnis kompostavimo aikštelės įrengimas.
6.1.3. Anaerobinis kompostavimas:
Anaerobinis kompostavimo būdas, kada organinės atliekos kraunamos į betonuotą duobę, naudojamas, kai kompostuojama daug skystų atliekų (pvz., srutų). Kompostuojant fermų atliekas, gaminasi daug dujų, kurias galima surinkti vamzdynais ir panaudoti tvartams ir šiltnamiams apšildyti. Anaerobinio kompostavimo būdo trūkumai yra tie, kad organinės medžiagos lėčiau yra, nes nepakyla temperatūra ir išsiskiria nemalonaus kvapo dujos. Paprastai kol pasigamina kompostas, masė permaišoma du kartus.
6.2. Kompostavimas biofermentatoriuose:
Kompostavimas biofermentatoriuose leidžia pagaminti kompostą per vieną – tris paras. Tai gana brangus būdas, nes reikalingi specialūs įrenginiai. Biofermentatoriaus principinė schema: plieninis, tuščiaviduris, 60 metrų ilgio ir 4 metrų skersmens būgnas, kurio sienelių storis 20 mm. Priekyje įtaisomas atliekų pakrovimo mechanizmas, kitame būgno gale iškrovimo liukas, kuris paprastai atidaromas elektros motorais. Būgno viduje įrengiama aeracijos sistema, kuria nenutrūkstamai tiekiamas pašildytas oras ir kartu pašalinamos išsiskiriančios dujos. Be to, jame įrengiama ir drėkinimo sistema. Biofermentatorius elektra nuolat sukamas apie savo ašį. Kompostuojant šiuo būdu žymiai sumažinamas ar visai pašalinamas nemalonus kvapas, dažnai sklindantis kompostavimo aikštelėse.
Kompostavimas biofermentatoriuose ekonomiškai priimtinas tik esant didelės apimties komposto gamybai.
Kompostui gaminti pasaulyje naudojami įvairūs metodai. Pavyzdžiui:
„Biotenko“ metodas. Tai judanti bėgiais šilumai atspari konstrukcija. Surūšiuotos ir susmulkintos organinės atliekos tiekiamos į įrenginį, kuriame yra sistema, leidžianti pakelti temperatūrą tolygiai visoje masėje.
„Frezer-Ivensen“ metodas naudojamas JAV. Kompostavimo įrenginiai – tai daugiaaukščiai bokštai. Susmulkintos atliekos viršutiniame bokšto aukšte pakliūna į optimalias sąlygas, stimuliuojančias intensyvų kompostavimo procesą. Atliekos aeruojamos pašildytu apatiniuose aukštuose oru su 4–5% CO2 koncentracija. Judant masei žemyn, ji sušyla iki 700C, palaikoma optimali 50–70% drėgmė.
„Irp-Tomas“ ir „Festiljos“ metodas. Įrenginiai – apvalūs 9 m aukščio ir 6 m skersmens bokštai. Vertikali ašis bokšto centre suka horizontalias konsoles, ant kurių pritvirtinti plūgai, maišantys masę. Papildomai įvedamos bakterijų kultūros, spartinančios kompostavimo eigą.
„Trigos“ metodas. Tai konuso formos bokštai. Prie talpos įtaisomi peiliai atliekoms susmulkinti. Po to atliekos patenka į įrenginį, kur atskiriamos didesnės kaip 250 mm frakcijos ir atskiriamas metalas, kuris vėliau supresuojamas. Po to atliekos susmulkinamos iki 10–15 mm skersmens ir kaušiniais ekskavatoriais pakraunamos į pirmą bokštą. Ten atliekos laikomos vieną parą ir perkraunamos į kitą bokštą, jas gerai sumaišant. Antrą parą temperatūra pasiekia 60–650C ir atliekos perkraunamos į kitą bokštą. Iš viso yra aštuoni tokie bokštai. Šis metodas yra gana sudėtingas, be to, ir kompostas nėra aukštos kokybės.
„Dano“ metodas. Biofermentatorius įrengiamas patalpoje. Atliekos transporteriu tiekiamos į įrenginį, kur jos susmulkinamos, homogenizuojamos ir iš jų gaunamas kompostas. Pagamintas kompostas pirmą kartą persijojamas būgniniu sietu su 65 mm diametro skylutėmis, antrą kartą – vibraciniu sietu, kad atsiskirtų stiklas, akmenys, keramikos gabaliukai, vaisių kauliukai ir pan. Komposto masė sukraunama į talpas, kur ji brandinama, vėdinama permaišant. Komposto brendimo metu žūva ligas sukeliančios bakterijos, helmintų kiaušinėliai.
Prieš realizuojant kompostą vartotojui, jis trečią kartą sijojamas vibraciniu sietu su smulkiomis skylutėmis. Visuose komposto gamybos etapuose sijojimo metu atskirtos balastinės medžiagos kaupiamos surinktuvuose ir išvežamos į sąvartyną.
7. KOMPOSTO PANAUDOJIMAS
Paruoštas vartotojui kompostas turi būti birus, tamsios spalvos, koli titras 0,01-0,1.
Literatūroje nurodoma tokia cheminė komposto sudėtis:
Pavasarinis – vasaros kompostas, Rudens – žiemos kompostas,
% %
Higroskopinė drėgmė 3,2 3,3
Organinės dalys 18,9 22,5
Mineralinės dalys 77,9 79,2
Angliavandeniai 6,84 9,82
Bendrasis azotas (N) 0,71 0,75
Bendrasis fosforas (P2O5) 0,87 1,0
Lengvai įsisavinamas P 0,062 0,05
Bendrasis K 0,145 0,126
Sulfatai 0,23 0,5
Chloridai 0,26 0,14
pH 6,8 7,0
Kompostas iš dalies gali pakeisti mėšlą ir kitas organines trąšas. Vienam hektarui vejos rekomenduojama nuo 75 iki 100 tonų komposto. Sunkioms dirvoms – 120–200 tonų vienam ha (drauge pagerina dirvos vėdinimą), lengvoms dirvoms 20–40 tonų vienam ha (pagerina kapiliarinį vandens talpumą).
Šviežiai pagamintą kompostą panaudojus kaip biokurą inspektuose ir šiltnamiuose, galima pakartotinai jį panaudoti lauke dirvos struktūrai pagerinti.
Daržovėms rekomenduojamas komposto kiekis 20-30 tonų vienam ha kas dveji-treji metai. Nerekomenduojama sėti daržoves ir sodinti daigus tiesiai į kompostą. Gaminant kompostą vien iš medžių lapų ir žolių, jame yra pakankamai azoto, tačiau trūksta fosforo ir kalio. Prieš kompostuojant į ruošiamos nesuspaustų lapų ir žolės masės 1 m3 įdedama 5 kg kaulamilčių ir 3 kg kalio druskos.
Pridėjus atitinkamų komponentų, kompostą galima paruošti atskiroms kultūroms. Pvz., braškėms tinka didesnio rūgštingumo kompostas, todėl į atliekų masę pridedama pjuvenų ar skiedrų. Kompostas, pagamintas pridėjus mėsos atliekų ar paukščių mėšlo, tinka tręšti obelims. Kaulavaisiams tinka labiau šarminis kompostas (pH 7,2-7,3), todėl įdedama kalkių.
Prieš realizuojant kompostą, būtina laboratorijoje ištirti jo sudėtį, nustatyti pH reikšmę, ypač svarbu nustatyti sunkiųjų metalų kiekį. Kompostas, turintis sunkiųjų metalų kiekį, viršijantį normatyvus, vartotojui neparduodamas. Jis turi būti atitinkamu būdu nukenksmintas. Paruoštas vartotojui kompostas negali turėti blogo kvapo, kenksmingų bakterijų ar helmintų bei jų kiaušinėlių.
8. TRUMPA INFORMACIJA APIE VERMIKOPOSTO (BIOHUMUSO) GAMYBĄ
Norint išauginti ekologiškai švarią žemės ūkio produkciją, vienas iš būdų pagerinti dirvos struktūrą, padidinti auginamų kultūrų derlių yra vermikomposto (biohumuso) panaudojimas. Biohumusas gaunamas sliekams perdirbus organines atliekas ir mėšlą.
Sliekai mechaniškai suardo lapus, medieną, chemiškai perdirba augalinių ląstelių struktūras, mineralizuoja organiką. Jie perdirba mėšlą, šiaudus, šakeles, medžių, neturinčių dervų, pjuvenas, virtuvės atliekas, lapus, žoles, augalų atliekas, popieriaus atliekas ir pan. Sliekai susmulkina atliekas iki pastos būklės, sudaro sąlygas įvairiems mikroorganizmams, stabdantiems patogeninių bakterijų, tarp jų salmonelės, veiklą, vystytis. Kai kurie tyrimai rodo, kad biohumuse esantys mikroorganizmai paverčia sunkiųjų metalų toksines formas mažai judančiais junginiais, todėl ypač svarbu jį panaudoti dirvose, stipriai užterštose herbicidų, pesticidų liekanomis, pramonės įmonių teršalais. Įsisavindami biohumusą, augalai nekaupia nitritų bei nitratų nei vaisiuose, nei lapuose ar stiebuose. Biohumuse esančios biologiškai aktyvios medžiagos yra lengviau augalų pasisavinamos, todėl padidėja augalų atsparumas ligoms, geriau prigyja persodinti augalai, greičiau dygsta sėklos, ženkliai padidėja derlius. Tai ekologiškai švari trąša, 10–15 kartų veiksmingesnė už kitas organines trąšas. Viena tona biohumuso atstoja 20 tonų įprastinio mėšlo, be to, mažina dirvos rūgštingumą. Biohumusas pagaminamas du kartus sparčiau negu kompostuojant paprastu būdu. Dirvoje jis efektyvus trejus metus.
Per vieną sezoną (180 parų) pusė kilogramo sliekų, esančių 1 m2, iš vienos tonos atliekų pagamina 500–600 kg biohumuso ir sliekų masė padidėja iki aštuonių kilogramų.
Biohumuso cheminė sudėtis (%)
Sausa organinė masė 40 – 60
Drėgmė 45 – 55
Bendras azotas 1,5 – 3
Nitratinis azotas 0,8 – 0,9
Fosforas (P2O5) 1,8 – 4,1
Kalis (K2O) 1,5 – 3
Ca 4,5 – 10
Mg 0,6 – 2,5
Fe 0,6 -3
pH 6,7 – 7,2
Be to, biohumuse yra fermentų, hormonų, vitaminų, aštuoniolika amino rūgščių, praktiškai visi mikroelementai. Kai kurie autoriai pataria į kompostuojamą masę įdėti vaistinių augalų (valerijonų, dilgėlių, kraujažolių, pienių ir kt.). Manoma, kad toks biohumusas stimuliuoja augalų šaknų augimą, o jo gamybos metu geriau dauginasi sliekai, skatinama jų medžiagų apykaita.
Organinės atliekos biohumuso gamybai turi būti gerai susmulkintos, mėšlas priklausomai nuo jo rūšies 15–16 mėnesių fermentuotas. Negalima naudoti mėšlo, kuris po fermentacijos dvejus ir daugiau metų išgulėjo sandėlyje arba yra sumaišytas su srutomis, kuriose daug amoniako, sieros vandenilio, metano ir kitų cheminių medžiagų, kenksmingų sliekams. Sename mėšle nėra proteino ir vitaminų, reikalingų sliekų egzistavimui. Organinės atliekos sukraunamos į rietuves ir laikomos periodiškai palaistant vandeniu, kad vyktų fermentacija. Rekomenduojama kiekvienai tonai organikos įdėti tris – penkis kilogramus kalkių, kreidos arba dolomitmilčių. Sliekai labai jautrūs amoniakui bei aukštai temperatūrai, todėl masė jų mitybai turi būti atvėsusi. Be biohumuso, ūkinėje veikloje panaudojami ir sliekai. Jie yra puikus baltyminis pašaras žuvims ir naminiams paukščiams.
Biohumuso gamybai plačiai naudojamas Kalifornijos raudonasis sliekas, išvestas prieš 50 metų JAV.