Lietuvos Respublikos Vyriausybės

NUTARIMAS

 

DĖL LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONO VALDYMO PLANO IR PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMOS PATVIRTINIMO

 

2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 1618

Vilnius

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir 25 straipsnio 4 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės 905 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti:

1.1. Lielupės upių baseino rajono valdymo planą (toliau – Planas);

1.2. Priemonių vandensaugos tikslams Lielupės upių baseino rajone pasiekti programą (toliau – Programa).

2. Pavesti Aplinkos ministerijai koordinuoti Plano ir Programos įgyvendinimą.

3. Pasiūlyti savivaldybėms, esančioms Lielupės upių baseino rajone, dalyvauti vykdant Planą ir Programą.

4. Nustatyti, kad šis nutarimas tą pačią dieną oficialiai be Plano ir Programos skelbiamas „Valstybės žiniose“, o nutarimas su Planu ir Programa – „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt).

 

 

Ministras Pirmininkas                                                              Andrius Kubilius

 

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

 

_________________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. lapkričio 17 d.

nutarimu Nr. 1618

 

LIELUPĖS UPIŲ BASEINŲ RAJONO VALDYMO PLANAS

 

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2000, Nr. 61-1816; 2003, Nr. 36-1544) nuostatas, į kurias perkelti ir pagrindinio Europos Sąjungos (toliau – ES) vandens teisinio dokumento – 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), (toliau – BVPD) reikalavimai, Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – AAA) kartu su Lietuvos geologijos tarnyba (toliau – LGT) parengė šį Lielupės upių baseinų rajono (toliau – UBR) valdymo planą.

Lietuvai įstojus į ES vandens telkiniai bus tvarkomi ir saugomi ne pagal administracines, bet pagal hidrologiškai apibrėžtas natūralias upių baseinų ribas. Upės baseinas – tai teritorija, iš kurios visas paviršinis vanduo suteka į vieną upę. Upės vandens kokybę sąlygoja jos baseino teritorijoje vykstantys gamtiniai procesai bei bendras ūkinės veiklos poveikis. Įgyvendindama vandensaugos teisės aktų reikalavimus Lietuva iki 2015 m. visuose šalies vandens telkiniuose privalės pasiekti gerą būklę.

Administraciniuose vienetuose (savivaldybėse) vandens valdymas ir toliau vyks, tačiau norint įgyvendinti tikslus vandens telkiniuose savivaldos institucijos, kurių administruojamos teritorijos ar jų dalys patenka į bendrą upės baseiną, turės koordinuoti ir derinti vandens gerinimo priemones.

Siekiant palengvinti vandens ir vandens telkinių valdymą, Lietuvos upių baseinai buvo apjungti į keturis UBR: Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos. Kiekvienam UBR turi būti parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti UBR valdymo planai ir jų įgyvendinimo priemonių programos. Valdymo planai bus įgyvendinami 2010–2015 m. laikotarpiu ir atnaujinami kas šešerius metus, t.y. 2015, 2021 m. ir t. t.

Valdymo planuose trumpai apibūdinta dabartinė UBR būklė, apibendrinti ją sąlygojančios žmogaus veiklos poveikio analizės rezultatai, pateikiama informacija apie vandensaugos tikslus ir jų pagrindimą, išskirti rizikos vandens telkiniai, kuriuose iki 2015 m. nebus pasiekta gera būklė, numatytos priemonės vandensaugos tikslams pasiekti bei kita informacija. UBR valdymo planai yra skirti visuomenei, valstybės ir savivaldybių institucijoms, Europos Komisijai bei įvairioms Lietuvos interesų grupėms.

Sudarant UBR valdymo planus yra ne tik nustatyti aplinkosaugos prioritetai, bet ir įvertinti ekonominiai bei socialiniai aspektai. Tvarkant vandens išteklius reikia subalansuoti ir suderinti vandens naudojimą buities, žemės ūkio, pramonės, rekreacijos ir gamtosaugos tikslams.

Siekiant subalansuotai naudoti visuomenės, ūkio ir gamtos išteklius bei stengiantis suderinti vandens apsaugos ir kitus visuomenės poreikius, teisės aktai numato ir kai kurių išimčių galimybę. Viena jų – užsibrėžto tikslo įgyvendinimą nukelti vėlesniam laikui (ilgiausiai iki 2027 m.), jeigu jį pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos. Kai geros būklės pasiekti neįmanoma net ir iki 2027 m., leidžiama kita išimtis – užsibrėžti ne tokį aukštą tikslą, jeigu jį pasiekti neleidžia techninės sąlygos, labai didelės sąnaudos, gamtinės priežastys ar itin didelis užterštumas ir jeigu siekiant geros būklės atsirastų labai didelių neigiamų socialinių ekonominių padarinių, kurių išvengti nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu pranašesnių alternatyvų.

Jeigu pasiekti vandensaugos tikslus trukdo vandens telkinyje žmogaus padaryti fiziniai-morfologiniai pakitimai, pvz., pastatytas uostas, stipriai pagilintas upės dugnas, įrengta užtvanka, vandens telkinį galima išskirti kaip „labai pakeistą“ ir jam taip pat nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus.

Labai svarbus vaidmuo tvarkant vandens išteklius tenka visuomenei, kuri turi dalyvauti vandens telkinių valdymo procese. Visuomenė buvo informuota apie aktualiausias vandens valdymo ir apsaugos problemas, kurios buvo identifikuotos apibūdinant UBR. Interesų grupių ir visuomenės atstovai du kartus buvo kviečiami pateikti savo pastabas ir komentarus preliminariems Lielupės UBR valdymo planams, kurie buvo patalpinti AAA interneto svetainėje. Lielupės UBR valdymo plano ir priemonių programos projektai buvo keletą kartų aptariami UBR Koordinavimo tarybos posėdžiuose ir išplėstiniuose seminaruose. Į priimtinas raštu pateiktas interesų grupių pastabas ir komentarus buvo atsižvelgta koreguojant valdymo planą.

Pagal Upių baseinų rajono valdymo plano ir priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti rengimo bei derinimo su užsienio valstybėmis tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 591 (Žin., 2003, Nr. 114-5170) už UBR valdymo planų parengimą ir koordinavimą visoje Lietuvos teritorijoje, o taip pat už atsiskaitymą Europos Komisijai atsakinga institucija paskirta AAA.

 

II SKYRIUS. LIELUPĖS UPIŲ BASEINŲ RAJONO CHARAKTERISTIKA

 

I SKIRSNIS. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI

 

2. Lielupės UBR yra priskiriamos Lietuvos teritorijoje esančios Mūšos, Nemunėlio ir mažųjų Lielupės intakų pabaseinių dalys.

 

(pav.)

1 pav. Lielupės UBR pabaseiniai

 

Mūšos, Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniai Lietuvoje užima teritoriją tarp 55°36' ir 56°27' šiaurės platumos bei 22°55' ir 25°52' rytų ilgumos. Bendras Mūšos ilgis yra 157,3 km, o baseino plotas – 5462,6 km2. Lietuvoje yra 133,1 km ilgio Mūšos atkarpa, likusi jos žemupio dalis teka Latvijoje. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 5296,7 km2. Nemunėlio upės bendras ilgis yra 199,3 km, baseino plotas – 4047,0 km2. Lietuvoje teka 80,7 km ilgio Nemunėlio atkarpa nuo versmių, dar 79,4 km teka Lietuvos-Latvijos siena, o jo žemupys yra Latvijos teritorijoje. Lietuvoje yra 1892,0 km2 Nemunėlio baseino. Lielupės mažųjų intakų pabaseinį sudaro kairiųjų Lielupės intakų baseinų aukštutinės dalys. Lielupės ilgis yra 120,5 km, ji visa teka Latvijoje. Lietuvos teritorijoje Lielupės mažųjų intakų baseinai užima 1749,6 km2 plotą. Taigi bendras Lielupės UBR plotas yra 8938,3 km2.

 

Vandens telkinių apibūdinimas

 

Mūšos pabaseinis

 

3. Mūša yra 11 pagal ilgį Lietuvos upė. Jos versmės yra Mūšos Tyrelio pelkės vakariniame pakraštyje, apie 1,5 į pietvakarius nuo Miknaičių ežero, apie 1 km į šiaurę nuo Romutaičių vienkiemio, Joniškio rajone. Didžioji baseino dalis yra Mūšos-Nemunėlio žemumoje, tik aukštupis teka Ventos vidurupio, o žemupis – Joniškio žemumomis. Mūšos baseinas vietomis yra gana sunkiai atskiriamas nuo aplinkinių baseinų: jo takoskyra vietomis praeina aukštapelkių masyvais (Rėkyvos, Notigalės), taip pat yra antropogeninė sąsaja su Nevėžio baseinu per Sanžilės kanalą tarp Nevėžio ir Lėvens. Mūša – viena ramiausių Lietuvos upių, jos vidutinis nuolydis 0,047 proc. Lietuvoje yra 97 proc. Mūšos baseino ploto.

Mūšos baseino ežeringumas – 0,5 proc., miškingumas – 14,1 proc., pelkėtumas – 5,1 proc., šlapios žemės – 87,4 proc., Mūšos baseine telkšo 38 ežerai didesni nei 0,005 km2, iš jų 7 – didesni nei 0,5 km2. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Mūšos baseine yra 5 l/s iš km2. Vidutinis metų debitas ties Lietuvos-Latvijos siena – 23 m3/s (įvertinus ir Nevėžiui atiduodamą Lėvens nuotėkio dalį – 3,2 m3/s). Mūšos pabaseinio upių tinklą sudaro 463 ilgesnės ir 1870 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 7869 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,73 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3 km) – 0,76 km/km2.

Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Mūšos intakai Lietuvoje yra Lėvuo, Pyvesa, Tatula, Daugyvenė ir Kruoja. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Mūšos pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai, didesnio nei 0,5 km2 paviršiaus ploto ežerai yra pateikiami toliau lentelėse:

 

1 lentelė. Mūšos pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai.

Upė

Įtekėjimo krantas

Atstumas nuo žiočių, km

Ilgis, km

Baseino plotas, km2

bendras

Lietuvoje

bendras

Lietuvoje

Noruta

d

152,5

15,9

15,9

19,3

19,3

Einautas

d

150,8

17,1

17,1

37,9

37,9

Kūra

d

147,5

18,9

18,9

43,5

43,5

Vilkvedis

d

144,2

15,2

15,2

69,5

69,5

Voverkis

d

139,5

19,0

19,0

65,7

65,7

Tautinys

d

134,8

17,3

17,3

32,0

32,0

Kulpė

d

128,9

30,8

30,8

263,3

263,3

Šiladis

d

119,9

28,3

28,3

123,1

123,1

Pala

d

104,0

19,3

19,3

87,3

87,3

Kruoja

d

93,8

50,5

50,5

361,4

361,4

Daugyvenė

d

91,4

61,1

61,1

487,8

487,8

Lašmuo

d

90,3

18,1

18,1

66,9

66,9

Plautupis

d

77,0

17,8

17,8

27,1

27,1

Mažupė

d

72,0

37,5

37,5

162,3

162,3

Lėvuo

d

50,5

140,1

140,1

1628,8

1628,8

Pyvesa

d

48,4

92,6

92,6

501,6

501,6

Jiešmuo

d

47,3

27,1

27,1

67,1

67,1

Tatula

d

45,0

64,7

64,7

453,4

453,4

Kamatis

k

33,5

16,7

16,7

63,0

63,0

Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis.

 

2 lentelė. Didžiausi Mūšos pabaseinio ežerai.

Ežeras

Inv. Nr.

Tiesioginė vandentėkmė

Gylis, m

Plotas, km2

Tūris, tūkst. m3

Baseino plotas, km2

maks.

vid.

plane

sąraše

Rėkyvos ežeras

15-4

T-1

4.80

2.04

11,792

11,792

24000.0

19.4

Arimaičių ežeras

16-2

Ežerėlė

18.70

2.00

2,9

2,896

2050.0

33.6

Gudelių ežeras

15-18

Kruoja

15.00

4.00

2,33

2,725

9186.0

14.4

Suosa

18-7

Suosa

4.48

2.13

2,002

2,087

4264.6

13.0

Viešintas

18-10

Viešinta

7.65

2.85

1,962

1,984

5587.5

15.8

Kairių ežeras

15-15

Šiladis

10.50

2.20

0,86

0,775

1862.5

6.6

Talša

15-11,

Kulpė

8.20

3.58

0,728

0,562

2606.0

33.2

Šaltinis: AAA geografinės informacinės sistemos (toliau – GIS) informacija

 

(pav.)

2 pav. Mūšos pabaseinyje esančios savivaldybės

 

Nemunėlio pabaseinis

 

4. Nemunėlis yra 9 pagal ilgį Lietuvos upė. Nemunėlio versmės – Lūšnos ežeras į pietus nuo Rokiškio, Baltijos aukštumų Šventosios plynaukštėje. Toliau Nemunėlis teka Mūšos-Nemunėlio žemuma. Didele jo atkarpa (79,4 km) eina Lietuvos-Latvijos siena. Vidutinis vagos nuolydis – 0,07 proc., pasienio ruože siekia iki 0,12 proc.). Lietuvoje yra 47 proc. Nemunėlio baseino.

Nemunėlio pabaseinio ežeringumas – 0,4 proc., iš viso yra apie 40 ežerų didesnių kaip 0,005 km2, iš jų 4 – didesni kaip 0,5 km2. Taip pat baseine yra 7 tvenkiniai, kurių patvankos aukštis didesnis nei 3 m. Vidutinis metų nuotėkio hidromodulis Nemunėlio baseine – 7 l/s iš km2, vidutinis debitas iš Lietuvos teritorijoje esančios baseino dalies – 13,2 m3/s. Nemunėlio pabaseinio upių tinklą sudaro 165 ilgesnės ir 670 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 2887 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,75 km/ km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3 km) – 0,78 km/km2.

Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Nemunėlio intakai Lietuvoje yra Vyžuona ir Apaščia. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Nemunėlio pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai, didesnio nei 0,5 km2 paviršiaus ploto ežerai yra pateikiami toliau lentelėse:

 

3 lentelė. Nemunėlio pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai.

Upė

Įtekėjimo krantas

Atstumas nuo žiočių, km

Ilgis, km

Baseino plotas, km2

bendras

Lietuvoje

bendras

Lietuvoje

Laukupė

d

176,5

23,9

23,9

60,4

60,4

Vingerinė

d

158,1

22,9

22,9

124,7

124,7

Vyžuona

d

142,3

34,1

34,1

320,9

273,4

Nereta

d

118,6

24,6 (18 km – siena)

6,6

88,9

54,3

Apaščia

k

60,1

90,7

90,7

894,1

894,1

Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis.

 

4 lentelė. Didžiausi Nemunėlio pabaseinio ežerai.

Ežeras

Inv. Nr.

Tiesioginė vandentėkmė

Gylis, m

Plotas, km2

Tūris, tūkst. m3

Baseino plotas, km2

maks.

vid.

plane

sąraše

Širvėnos ežeras*

8-6

Apaščia

3.45

2.22

3,347

3,254

7419.2

388.0

Notigalė

19-4

-

5.71

3.00

0,912

0,929

2731.9

20.9

Kilučių ežeras

8-9

Apaščia

3.52

2.10

0,860

0,884

1800.0

296.0

Skaistė

9-4

N-14

13.08

4.94

0,599

0,59

2960.7

7.5

* Širvėnos ežeras pagal kilmę yra tvenkinys

Šaltinis: AAA GIS informacija

 

(pav.)

3 pav. Nemunėlio pabaseinyje esančios savivaldybės

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

5. Lielupės formalios versmės yra Latvijoje (Mūšos ir Nemunėlio santaka), tačiau net 51 proc. jo baseino ploto yra Lietuvoje. Net ir atmetus didžiųjų Lielupės intakų Mūšos ir Nemunėlio baseinus, Lietuvoje esančių mažųjų Lielupės intakų baseinų dalys sudaro gana reikšmingą viso Lielupės baseino dalį – 10 proc. Visi mažieji Lielupės intakai, išskyrus Švėtę, prasideda Linkuvos kalvagūbrio šiaurinėje papėdėje ir teka Joniškio žemuma. Švėtė prasideda Ventos vidurupio žemumoje, kerta Linkuvos kalvagūbrį ir toliau teka Joniškio žemuma. Taigi didžioji dalis šio pabaseinio upių lėtos, jų vagos sureguliuotos, vagų nuolydžiai maži. Vidutinis nuolydis kinta nuo 0,066 proc. (Yslikio) iki 0,176 proc. (Platonio).

Išskirtinė šio pabaseinio ypatybė – praktiškai visą plotą užimančios melioruotos derlingos, tankiai apgyvendintos dirbamos žemės. Ežerų šioje Lielupės baseino dalyje nėra, išskyrus į ežerų kadastrą įtrauktą Žvelgaičių tvenkinį (0,27 km2). Yra ir dar keletas tvenkinių: Buivydžių (0,25 km2), Joniškio (0,1 km2), Kamojų (0,14 km2) ir kt. Vidutinis pabaseinio hidromodulis yra 5,4 l/s iš km2, o suminis Lietuvos teritorijoje tekančių mažųjų Lielupės intakų vidutinis metų debitas yra 9,5 m3/s. Tačiau vidutinis vasaros nuotėkio laikotarpio hidromodulis yra mažesnis kaip 0,5 l/s iš km2, ir mažesni upeliai šiuo laikotarpiu išdžiūsta. Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių tinklą sudaro 172 ilgesnės ir 700 trumpesnių nei 3 km upių. Bendras upių ilgis – 2886 km. Ilgesnių negu 3 km upių tinklo tankis siekia 0,81 km/km2, smulkiųjų (t.y. trumpesnių nei 3 km) – 0,84 km/km2.

Ilgiausi ir didžiausi pagal baseinų plotą Lielupės intakai Lietuvoje yra Švėtė, Virčiuvis ir Yslikis. Pagrindinių Lietuvos teritorija tekančių Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių ilgiai ir dydžiai yra pateikiami toliau lentelėje:

 

5 lentelė. Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upių ilgiai ir baseinų plotai.

Upė

Įtekėjimo krantas

Atstumas nuo žiočių, km

Ilgis, km

Baseino plotas, km2

bendras

Lietuvoje

bendras

Lietuvoje

Yslikis

k

98,2

60,7

19,5

620,5

404,1

Švitinys

k

82,2

68,6

28,3

417,9

255,7

Šešėvė

k

78,0

52,9

13,7

245,7

57,5

Virčiuvis

k

73,3

72,0

35,4

440,6

289,4

Platonis

k

72,1

67,4

26,2

490,0

259,9

Švėtė

k

60,9

118,0 (3,1 – siena)

46,4

2274,0

483,0

Šaltinis: Gailiušis, B., Jablonskis, J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis.

 

(pav.)

4 pav. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje esančios savivaldybės

 

6. Duomenys apie savivaldybių plotus, patenkančius į atskirus baseinus ir pabaseinius, pateikiami 6 lentelėje, o 7 lentelėje pateikta informacija apie tai, kokią baseino ar pabaseinio dalį sudaro atskiros savivaldybės.

 

6 lentelė. Savivaldybių plotas Lielupės UBR

Savivaldybė

Plotas, km2

Savivaldybės ploto dalis (proc.)

Lielupės UBR

Mūšos pab.

Lielupės mažųjų int. pab.

Nemunėlio pab.

Biržų r.

1475.9

32

 

68

Joniškio r.

1151.7

13.7

86

 

Pasvalio r.

1288.8

90

10

 

Šiaulių m.

81.1

81

 

 

Akmenės r.

843.5

 

2

 

Pakruojo r.

1315.2

62

38

 

Šiaulių r.

1807

31

6

 

Rokiškio r.

1806.4

5

 

47

Kupiškio r.

1080.1

79

 

3

Panevėžio r.

2177.0

26

 

 

Radviliškio r.

1634.0

24.5

 

 

Panevėžio m.

50.2

9

 

 

Anykščių r.

1764.0

9

 

 

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai

 

7 lentelė. Pabaseinių ploto dalis atskirose savivaldybėse

Savivaldybė

Lielupės UBR (proc.)

Mūša

Lielupės mažieji int.

Nemunėlis

5296.4 km2

1750.7 km2

1902 km2

Biržų r.

9

 

53

Joniškio r.

3

57

 

Pasvalio r.

22

7.5

 

Šiaulių m.

1

 

 

Akmenės r.

 

1

 

Pakruojo r.

15

28.5

 

Šiaulių r.

11

6

 

Rokiškio r.

2

 

45

Kupiškio r.

16

 

2

Panevėžio r.

11

 

 

Radviliškio r.

7

 

 

Anykščių r.

3

 

 

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai

 

7. Kaip matyti iš 7 lentelės, daugiausiai savivaldybių – net 11 – yra Mūšos pabaseinio teritorijoje. Atskirose savivaldybėse yra nuo 3 iki 22 proc. pabaseinio ploto. Didžiausia dalis, 22 proc. Mūšos pabaseinio ploto, yra Pasvalio rajono savivaldybėje. Šiek tiek mažiau, atitinkamai 16 ir 15 proc. pabaseinio ploto yra Kupiškio ir Pakruojo savivaldybėse.

Mažiausiai – tik 3 savivaldybės – yra Nemunėlio pabaseinyje. Nemunėlio pabaseinis beveik po lygiai patenka į Biržų rajono (53 proc.) ir Rokiškio rajono (45 proc.) savivaldybes. Likusiame, Kupiškio rajone, yra vos 2 proc. Nemunėlio pabaseinio.

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra 4 savivaldybes. Didžioji Lielupės mažųjų intakų pabaseinio dalis, t.y. 57 proc., yra Joniškio rajono savivaldybėje. Pakruojo rajono savivaldybėje yra 28.5 proc. pabaseinio ploto.

 

Vandens telkinių tipologija

 

8. Lielupės UBR vandens telkiniai yra priskiriami šioms kategorijoms: upėms, ežerams ir labai pakeistiems (toliau – LPVT) telkiniams. Įvairios upės ir ežerai pasižymi savitomis gamtinėmis charakteristikomis: skiriasi upių dydžiai, nuolydžiai, ežerų gyliai. Šių gamtinių charakteristikų įvairovė turi įtakos ir vandens organizmų bendrijoms: skirtingose gamtinėse sąlygose skiriasi ir vandens organizmų rūšinė sudėtis, įvairių rūšių santykiniai rodikliai bendrijose. Todėl, atsižvelgiant į paviršinių vandenų gamtinių charakteristikų įvairovę bei jų sąlygotus vandens organizmų bendrijų skirtumus, upės, ežerai ir LPVT yra papildomai suskirstyti į tipus. Kiekvienam vandens telkinių tipui būdinga tam tikrų charakteristikų visuma, kai telkinys nėra paveiktas žmogaus veiklos, yra vadinama etaloninėmis sąlygomis. Pagal charakteristikų nukrypimo nuo etaloninių sąlygų laipsnį galima nustatyti realią telkinio ekologinę būklę (žmogaus poveikio stiprumą), t.y. nustatyti, kur vandens organizmų bendrijų skirtumai yra dėl natūralių (gamtinių) veiksnių, o kur – dėl žmogaus poveikio. Tad gamtinėmis charakteristikomis besiskiriančių telkinių suskirstymas į tipus yra būtina sąlyga siekiant teisingai nustatyti šių telkinių ekologinę būklę.

Šiame skyriuje pateikiama informacija apie Lielupės UBR upių bei ežerų kategorijos vandens telkinių tipus bei juos apibūdinančius gamtinius veiksnius.

 

Upių vandens telkiniai

 

9. Upių vandens telkiniais yra įvardijamos visos upės, kurių baseinų plotas yra didesnis už 50 km2. Upės, kurių baseinų plotai yra mažesni už 50 km2 nėra skirstomos į atskirus vandens telkinius, nes jos patenka į didesniųjų upių vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu yra vykdomas vandens telkinių valdymas. Todėl, atliekant valdymą baseininiu principu yra užtikrinama ne tik gera vandens telkinių ekologinė būklė/potencialas, tačiau ir jų baseinuose esančių mažesnių upių kokybė.

10. Lielupės UBR išskiriami 124 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 2257 km. Mūšos pabaseinyje bendras upių kategorijos vandens telkinių ilgis yra 1314 km, o vandens telkinių yra 74. Nemunėlio pabaseinio upės yra suskirstytos į 28 vandens telkinius, kurių bendras ilgis sudaro 515 km. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra išskirti 22 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 429 km.

Lielupės UBR esančių mažųjų upių, kurios nėra išskiriamos į atskirus vandens telkinius, ilgis siekia 15 088 km, iš jų 8 792 km yra Mūšos pabaseinyje, 2 749 km – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje, 3 547 km – Nemunėlio pabaseinyje.

11. Lielupės UBR identifikuoti 5 upių tipai, besiskiriantys vandens organizmų bendrijomis. Upių tipai apibūdinami dviem pagrindiniais gamtiniais veiksniais, kurie lemia didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus: baseino plotu ir vagos nuolydžiu. Tipų apibūdinime naudojami ir veiksniai, į kuriuos, laikantis Paviršinių vandens telkinių tipų aprašo, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašo ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256 (Žin., 2005, Nr. 69-2481) nuostatų, taip pat privalu atsižvelgti vandens telkinių tipologijoje: absoliutus aukštis ir geologija. Pagal pastaruosius veiksnius beveik visos Lietuvos upės priklauso vienam tipui. Tuo tarpu pagal baseino plotą upės pasiskirsto 3 grupėse. Didesnio kaip 100 km2 baseino ploto upės papildomai suskirstytos į tipus taikant vagos nuolydžio kriterijų. Lielupės UBR upių tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 8 lentelėje.

9 lentelėje pateikiamas skirtingo tipo vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose. 5 paveiksle pavaizduotas skirtingų tipų upių teritorinis išsidėstymas.

 

8 lentelė. Lielupės UBR upių tipologija

Veiksniai

Tipai

1

2

3

4

5

Absoliutus aukštis, m

< 200

Geologija

kalkinės

Baseino plotas, km2

<100

100–1000

>1000

Vagos nuolydis, m/km

-

<0,7

>0,7

<0,3

>0,3

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

9 lentelė. Skirtingų tipų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose

Tipas

Upių kategorijos vandens telkiniai

Mūšos pabaseinyje

Nemunėlio pabaseinyje

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje

Skaičius

Ilgis, km

Skaičius

Ilgis, km

Skaičius

Ilgis, km

1

55

900,7

20

276

19

388,7

2

4

115,8

6

209,9

1

8,2

3

11

146,5

1

8,9

2

31,9

4

1

16,9

0

0

0

0

5

3

132,6

1

20,6

0

0

Iš viso:

74

1312,5

28

515,4

22

428,8

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

(pav.)

5 pav. Lielupės UBR upių vandens telkinių tipai.

Pastaba: Šis ir kiti valdymo plane demonstruojami paveikslai taip pat pateikiami ir interaktyviame žemėlapyje http://gis.gamta.lt/baseinuvaldymas

 

Ežerų ir tvenkinių vandens telkiniai

 

12. Lielupės UBR identifikuoti 2 ežerų ir tvenkinių tipai. Pagrindinis veiksnys, lemiantis didžiausius vandens organizmų bendrijų skirtumus yra vidutinis ežerų gylis. Kaip ir upių atveju, ežerų tipų apibūdinime taip pat nurodyti ir kiti, privalomieji veiksniai: absoliutus aukštis, geologija ir paviršiaus plotas. Pagal absoliutų aukštį (privalomasis veiksnys) visi Lietuvos ežerai priklauso vienam tipui. Pagal geologija beveik visi ežerai priskirtini kalkiniams, t.y. taip pat priklauso vienam tipui. Išimtimi yra tik Rėkyvos ežeras, pagal geologija priskirtinas organinių ežerų grupei, ir Notigalės ežeras, priskirtinas mažai šarmingiems ežerams. Kadangi duomenų apie šių ežerų charakteristikas esant etaloninėms sąlygoms nėra, jie į atskirus tipus kol kas nėra išskirti. Be to, Rėkyvos ežeras dėl žmogaus ūkinės veiklos sąlygotų hidromorfologinių pokyčių priskirtinas LPVT kategorijai. Visi ežerai priskirtini vienai ežerų grupei – didesnio kaip 0,5 km2 (50 ha) ploto ežerai

(sutinkamai su Paviršinių vandens telkinių tipų aprašu, paviršinių vandens telkinių kokybės elementų etaloninių sąlygų rodiklių aprašu ir kriterijų dirbtiniams, labai pakeistiems ir rizikos vandens telkiniams išskirti aprašu, pagal plotą klasifikuotini tik >0,5 km2 ežerai), kadangi Lielupės UBR >0,5 km2 ploto ežeruose vandens organizmų bendrijų skirtumus lemia ne ežero dydis, o gylis. Pagal vidutinį gylį ežerai pasiskirsto 2 grupėse: mažesnio kaip 3 m vidutinio gylio ir 3–9 m vidutinio gylio ežerai.

Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas, todėl šie tvenkiniai pagal savo savybes yra prilygintini natūraliems ežerams ir jų skirstymui į tipus taikomai tokie patys vidutinio gylio kriterijai.

Lielupės UBR ežerų tipai ir juos apibūdinantys veiksniai yra pateikti 10 lentelėje. 11 lentelėje pateikta informacija apie ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičių Lielupės UBR pabaseiniuose, o 6 paveiksle pavaizduotas ežerų ir tvenkinių tipų išsidėstymas.

 

10 lentelė. Lielupės UBR ežerų tipologija

Veiksniai

Tipai

1

2

Vidutinis gylis (m)

< 3

3–9

Absoliutus aukštis (m)

< 200

Geologija

kalkiniai (>1.0 meq/lg (Ca >15mg/l))

Paviršiaus plotas (km2)

>0,5

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

11 lentelė. Ežerų ir tvenkinių vandens telkinių skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose

Tipas

Mūšos pab.

Nemunėlio pab.

Lielupės mažųjų intakų pab.

Telkinių skaičius

Plotas, km2

Telkinių skaičius

Plotas, km2

Telkinių skaičius

Plotas, km2

1

7

21,85

5

6,31

1

0,80

2

4

15,19

-

-

-

-

Iš viso

11

37,04

5

6,31

1

0,80

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Lielupės UBR dar yra 360 ežerų, kurie yra mažesni nei 0,5 km2. Bendras jų plotas siekia 15,3 km2. Šie ežerai nėra įvardijami kaip atskiri vandens telkiniai, nes dauguma jų patenka į didžiųjų ežerų vandens surinkimo baseinus, kurių pagrindu atliekamas jų būklės valdymas, todėl didžiųjų (>0,5 km2 ploto) ežerų vandens surinkimo baseinuose taikomos būklės gerinimo priemonės tuo pačiu paveiks ir jų baseinuose esančių mažesnių ežerų būklę.

 

(pav.)

6 pav. Lielupės UBR ežerų kategorijos vandens telkinių tipai

 

Labai pakeisti vandens telkiniai

 

13. Kai kurių natūralių vandens telkinių fizinės (hidrologinės, morfologinės) charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra labai stipriai pakitusios. Tokius pokyčius gali nulemti upių tiesinimas, vagų tvenkimas, hidrologinį režimą veikiantis vandens paėmimas, uosto krantinių tvirtinimas, vagos gilinimas, vandens lygio pokyčiai.

Pasiekti gerą vandens organizmų būklę vandens telkiniuose, kurių hidromorfologinės charakteristikos dėl žmogaus ūkinės veiklos poveikio yra smarkiai pakitusios, daugeliu atveju yra neįmanoma, nebent žmogaus ūkinė veikla būtų nutraukta, o natūralios fizinės savybės – atkurtos. Jeigu natūralių fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba jeigu naudos, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negalima pasiekti kitomis aplinkosaugos požiūriu pažangesnėmis priemonėmis, toks telkinys yra laikomas LPVT.

Tokiems telkiniams priskirti didesnio nei 0,5 km ploto tvenkiniai. Juose upėms būdingos sąlygos dėl patvankos poveikio yra pakitę į ežerams būdingas sąlygas. Minėtų tvenkinių tarpe yra nurodomas vienas telkinys, įtrauktas į valstybinį ežerų kadastrą – Širvėnos ežeras. Šis ežeras susiformavo apie 1580 metus žemiau Agluonos ir Apaščios upių santakos pastačius užtvanka. Vandens lygiui pakilus apie 3 m buvo užlieta 3,3 km2 teritorija, o pievose su smegduobėmis susidaręs tvenkinys vėliau buvo pavadintas Širvėnos ežeru. Tad pagal kilmę Širvėnos ežeras laikytinas tvenkiniu.

Vandens organizmų bendrijų tyrimų duomenys rodo, kad ištiesintos vagos upių ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus yra prastesnė nei gera, nors fizikinių-cheminių kokybės elementų rodikliai ir atitinka geros ekologinės būklės kriterijus. Jei ištiesintos vagos atkarpos nėra pastoviai prižiūrimos, laikui bėgant jos gali savaime atsistatyti. Tačiau, savaiminio upių vagų atsistatymo procesas labai priklauso nuo upės vagos nuolydžio, substrato, pakrantės augmenijos, pvz. medžių šakų ir panašios kilmės kliūčių, stabdančių vandens tėkmę ir kitaip sąlygojančių atsistatymo greitį bei efektyvumą. Didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upės (o taip pat jei jos teka miškingomis vietovėmis) pasižymi didesniu savaiminio atsistatymo potencialu nei mažo (mažesnio kaip 1,5 m/km) nuolydžio ištiesintos vagos upės su sunaikinta natūralia pakrančių augmenija. Be to, didesnis upių vagų nuolydis jau savaime užtikrina didesnę buveinių įvairovę (srovės greičio, vagos gylio ir grunto sudėties kaitą), tad ir ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus didesnio nuolydžio ištiesintos vagos upėse dažnai yra geresnė, nei mažo nuolydžio ištiesintos vagos upėse. Didžioji dauguma mažo nuolydžio ištiesintos vagos upių ar jų atkarpų teka intensyvaus žemės ūkio bei urbanizuotomis vietovėmis Lielupės UBR lygumose. Dirbtinis vagų atkūrimas yra sunkiai įgyvendinama užduotis, ypač – urbanizuotose teritorijose, kur tiesintų vagų išvingiavimo galimybės yra labai ribotos. Dėl šių priežasčių mažo nuolydžio ištiesintos vagos upės, tekančios Lielupės UBR urbanizuotomis teritorijomis, priskirtos LPVT.

LPVT priskirtas ir Rėkyvos ežeras. Ežero hidrologiniai-morfologiniai rodikliai dėl žmogaus ūkinės veiklos yra labai stipriai pakitę: dėl žmogaus veiklos sumažėjęs ežero baseino plotas, pakeistas hidrologinis režimas, vyksta krantų abrazija ir ežero seklėjimas. Makrofitų tyrimų duomenys rodo, kad pagal makrofitų rodiklius ežero ekologinė būklė yra labai bloga. Norint atkurti ežero būklę, turėtų būti blokuotas bet koks paviršinis nuotėkis iš ežero, tačiau šiandien iš Rėkyvos įrengta pralaida į Prūdelį ir Talkšą palaiko šių telkinių vandens lygį. Rėkyvos ežero naudojimo taisyklėse nurodytas būtinas ištakos gamtosauginis debitas. Be to, po durpių eksploatacijos dalis buvusio baseino yra žemiau ežero lygio, todėl jo įjungimas į baseiną natūraliomis sąlygomis nebeįmanomas.

Pradinių ežero charakteristikų atkūrimas yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys, todėl Rėkyvos ežeras turi būti priskirtas LPVT grupei.

Lielupės UBR galutinis LPVT iškyrimas buvo atliktas remiantis BVPD Bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendaciniu dokumentu ir kitų užsienio šalių patirtimi.

LPVT išskyrimo tikslas yra pagrįsti, kodėl atitinkami vandens telkiniai, kurie preliminarios klasifikacijos metu buvo apibūdinti kaip LPVT, turi būti tikrai priskirti LPVT ir todėl jiems turi būti keliami ne tokie griežti ekologinės būklės pagerinimo tikslai. Norint vandens telkinį priskirti LPVT, nepakanka atsižvelgti vien į reikšmingą hidromorfologinių sąlygų pakeitimą. Tam reikia parodyti, kad vandens telkiniui pritaikytinos priemonės gerai ekologinei būklei pasiekti turėtų reikšmingą poveikį vandens telkinio naudotojams arba platesnei aplinkai ir kad naudotojai neturi kitų alternatyvių galimybių gauti tokią pačią naudą, kokią teikia atitinkamas LPVT priskirtinas vandens telkinys.

Vandens telkinių priskyrimas LPVT buvo atliktas laikantis tokios sekos:

13.1. atliekamas preliminarus vandens telkinių priskyrimas LPVT: nustatoma vandens telkinių vietovė, dydis ir pan., įvertinami hidromorfologiniai pakeitimai ir ekologiniai pokyčiai;

13.2. apibūdinama pakeitimų teikiama nauda (subjektai, arba naudotojai, kuriems yra naudingi pakeitimai);

13.3. parenkamos priemonės gerai vandens telkinių ekologinei būklei atkurti (hidromorfologinės charakteristikos);

13.4. įvertinamas priemonių poveikis naudotojams ir platesnei aplinkai;

13.5. patikrinimas ar poveikis yra reikšmingas;

13.6. nustatomos galimos alternatyvios priemonės, kuriomis naudotojas galėtų pasiekti tą patį rezultatą;

13.7. patikrinama ar įmanoma įgyvendinti techniniu, ekonominiu ir aplinkos apsaugos požiūriu šias alternatyvias priemones.

14. Atsižvelgiant į žmogaus ūkinės veiklos sukeliamus hidromorfologinius pokyčius Lielupės UBR yra išskirti tokie LPVT:

14.1. didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, kurių pagrindiniai vandens naudotojai yra hidroelektrinės (toliau – HE) ir rekreacija. Lielupės UBR tokių telkinių yra 6: 4 Mūšos pabaseinyje, 1 Nemunėlio pabaseinyje ir 1 Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje;

14.2. Rėkyvos ežeras, kurio hidromorfologinės charakteristikos yra pakeistos dėl vandens lygio reguliavimo ir baseine vykdomos durpių kasybos;

14.3. ištiesintos vagos mažo nuolydžio (<1,5 m/km) upės, tekančios per urbanizuotas teritorijas: Lielupės UBR tokių telkinių yra 33, iš kurių 20 yra Mūšos pabaseinyje, 2 – Nemunėlio pabaseinyje ir 11 – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje.

Iš viso Lielupės UBR išskirta 40 labai pakeistų paviršinio vandens telkinių, iš kurių 6 tvenkiniai, 1 ežeras ir 33 upių vandens telkiniai.

LPVT priskiriami upių kategorijos vandens telkiniai sudaro 27 proc. viso upių vandens telkinių skaičiaus. Bendras labai pakeistų upių ilgis siekia 702 km ir sudaro 31 proc. visų upių vandens telkinių ilgio. Labai pakeistų upių vandens telkinių skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose pateikiamas 12 lentelėje.

Labai pakeisti Lielupės UBR vandens telkiniai pavaizduoti 7 paveiksle.

 

12 lentelė. Labai pakeistų upių vandens telkinių skaičius ir ilgis Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Upių vandens telkiniai

Iš jų LPVT

LPVT, proc.

Skaičius

Ilgis, km

Skaičius

Ilgis, km

nuo bendro upių VT skaičiaus

nuo bendro upių VT ilgio

Mūšos

74

1312,6

20

401,3

27,0

30,6

Lielupės maž. intakų

22

515,3

11

239,7

50,0

46,5

Nemunėlio

28

428,7

2

60,9

7,1

14,2

Iš viso Lielupės UBR:

124

2256,6

33

701,9

26,6

31,1

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

(pav.)

7 pav. Labai pakeisti Lielupės UBR vandens telkiniai

 

Dirbtiniai vandens telkiniai

 

15. DVT priskiriami tokie telkiniai, kurie buvo suformuoti vietose, kur iki tol neegzistavo, ir nemodifikuojant jau esančių telkinių. DVT Lielupės UBR nėra.

 

Etaloninės paviršinių vandens telkinių sąlygos

 

16. Sėkmingas priemonių, būtinų užtikrinti gerą paviršinių vandenų ekologinę būklę, planavimas ir įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo teisingo kokybės elementų būklei vertinti pasirinkimo (biologinių, fizikinių-cheminių, hidromorfologinių) bei šių elementų rodiklių kriterijų nustatymo. Tačiau pagrindinė teisingo ekologinės būklės vertinimo prielaida – tinkamai nustatytas atskaitos taškas. Šis atskaitos taškas yra vertės, kurios būdingos kokybės elementų rodikliams esant natūralioms, t.y. etaloninėms sąlygoms, kai nėra reikšmingo žmogaus ūkinės veiklos poveikio. Kadangi skirtingų tipų vandens telkiniai pasižymi savitomis vandens organizmų bendrijomis, kiekvienam jų turi būti nustatytos etaloninės vandens kokybės elementų rodiklių vertės.

Etaloninių sąlygų būklės upių ir ežerų charakteristikos turi būti nustatytos remiantis tyrimais žmogaus veiklos nepaveiktuose ar tik nežymiai paveiktuose vandens telkiniuose. Tokių telkinių Lielupės UBR nėra. Lielupės UBR ribojasi su Nemuno UBR, tad yra geografiškai artimas. Esminių skirtumų klimatinėse ar hidrologinėse charakteristikose, kurie galėtų sąlygoti itin specifines vandens telkinių gamtines charakteristikas, taip pat vandens organizmų bendrijų struktūrą ir sudėtį, nėra. Nėra skirtumų ir atitinkamos ekologinės būklės bei tipo telkinių vandens organizmų bendrijų charakteristikose. Tai buvo patvirtinta išanalizavus monitoringo duomenis bei atlikus praktinius lauko tyrimus.

 

Upės

 

17. Upių biologinių elementų etaloninių sąlygų vertės yra nustatytos tik žuvų ir dugno bestuburių rodikliams, o makrofitų rodikliams etaloninės sąlygos nenustatytos dėl duomenų trūkumo. Etaloninių sąlygų makrofitų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, kurios užtikrina etalonines sąlygas biologiniams elementams. Etaloninės upių sąlygos apibūdintos taip pat pagal hidromorfologinius ir cheminės būklės kriterijus. Etaloninių sąlygų upių vietų apibūdinimas ir vandens kokybės elementų rodiklių vertės yra pateiktos 13 lentelėje.

 

13 lentelė. Upių tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai

Eil. Nr.

Kokybės elementai

Rodikliai

Upės tipas

Erdvinė vertinimo skalė

Etaloninių sąlygų vertė / apibūdinimas

1.

Biologiniai

Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra

Vidutinė metų Lietuvos žuvų indekso (LŽI) vertė

1–5

tyrimų vieta

1

2.

Netolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (NTOLE n), %

1

61

2

22

3

45

4

18

5

27

3.

Netolerantiškų žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (NTOLE sp), vnt

1

3

2

-

3

5

4

-

5

5

4.

Tolerantiškų žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (TOLE n), %

1

1

2

33

3

2

4

37

5

23

5.

Tolerantiškų žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (TOLE sp), %

1

-

2

18

3

14

4

18

5

14

6.

Visaėdžių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (OMNI n), %

1

3

2

37

3

4

4

53

5

38

7.

Reofilinių žuvų absoliutus rūšių skaičius bendrijoje (RH sp), vnt

1

-

2

5

3

8

4

6

5

10

8.

Litofilinių žuvų individų santykinis gausumas bendrijoje (LITH n), %

1

96

2

52

3

93

4

33

5

65

9.

Litofilinių žuvų santykinis rūšių skaičius bendrijoje (LITH sp), %

1

83

2

41

3

72

4

39

5

52

10.

Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa

Vidutinė metų Danijos indekso upių faunai (toliau – DIUF) ekologinės kokybės santykio (toliau – EKS) vertė

1–5

tyrimų vieta

1

11.

Vidutinė metų DIUF vertė

1–5

7

12.

Hidromorfologiniai

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Nuotėkio dydis

1–5

tyrimų vieta

Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių dėl žmogaus veiklos poveikio (vandens paėmimo, HE veiklos, vandens išleidimo iš tvenkinių, patvankos įtakos) arba nuotėkio dydžio svyravimas yra nereikšmingas (≤10 % vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu), tačiau nuotėkio dydis turi būti ne mažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis)

13.

Upės vientisumas

Upės vientisumas

1–5

atkarpa*

Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai.

14.

Morfologinės sąlygos

Krantų struktūra

Upės vagos pobūdis

1–5

atkarpa*

Vaga yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis).

15.

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis

1–5

atkarpa*

Natūralios pakrančių augmenijos (miško)

juosta dengia ne mažiau kaip 70 % vagos pakrantės ilgio. Miško juostos plotis turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų.

16.

Fizikiniai-cheminiai

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Nitratinio azoto (NO3-N) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

tyrimų vieta

≤ 0,90

17.

Amonio azoto (NH4-N) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

≤ 0,06

18.

 

Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

 

≤ 1,40

19.

 

Fosfatinio fosforo (PO4-P) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

 

≤ 0,03

20.

 

Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

 

≤ 0,06

21.

Organinės medžiagos

Biocheminio deguonies suvartojimo per 7 dienas (BDS7) vidutinė metų vertė, mg/l

1–5

tyrimų vieta

≤ 1,80

22.

Prisotinimas deguonimi

Ištirpusio deguonies kiekio vandenyje (O2) vidutinė metų vertė, mg/l

1,3,4,5

tyrimų vieta

≥ 9,5

2

≥ 8,5

23.

Specifiniai teršalai

Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 592938), 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės

1–5

tyrimų vieta

Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą)

24.

Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 16–20 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės

1–5

tyrimų vieta

Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą)

 

* – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos. Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Ežerai

 

18. Ežeruose iš biologinių elementų etaloninių sąlygų rodiklių vertės nustatytos tik fitoplanktono rodikliui. Kitų biologinių elementų rodikliams nustatytos tik preliminarios etaloninės vertės, rodikliai testuojami. Etaloninių sąlygų rodiklių vertės turės būti tikslinamos surinkus daugiau duomenų. Taip pat nustatytos vandens kokybę apibūdinančių fizikinių-cheminių elementų rodiklių vertės, turinčios užtikrinti etalonines sąlygas biologiniams elementams, hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių ir cheminės būklės kriterijų apibūdinimas. Ežerų etaloninių sąlygų rodiklių kriterijai ir jų vertės yra pateiktos 14 lentelėje.

 

14 lentelė. Ežerų tipų etaloninių sąlygų pagal vandens kokybės elementų rodiklius vertės ir apibūdinimai

Eil. Nr.

Kokybės elementai

Rodikliai

Ežero tipas

Etaloninių sąlygų vertė/apibūdinimas

1.

Biologiniai

Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė

Chlorofilo „a“ vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis

1,2

1

2.

Chlorofilo „a“ vidutinė metų vertė, µg/l

1, 2

2,5

3.

Chlorofilo „a“ maksimali vertė, µg/l

1, 2

5,0

4.

Hidromorfologiniai

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Vandens lygio pokyčiai

1,2

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis ne mažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis.

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio kaitos (kaita, sąlygota ant ežero ištekančios ar įtekančios upės įrengtos HE veiklos) arba ši kaita yra tik minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribose.

5.

Morfologinės sąlygos

Ežero kranto struktūra

Kranto linijos pokyčiai

1,2

Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 % ežero kranto linijos).

6.

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis

1,2

Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau kaip 70 % ežero kranto linijos.

7.

Fizikiniai-cheminiai

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l

1, 2

≤ 1,00

8.

Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l

1, 2

≤ 0,020

9.

Specifiniai teršalai

Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir 2 priedo A dalyje, vertės

1,2

Išmatuotos vertės mažesnės už atitinkamos medžiagos kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą)

10.

Medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo B dalyje, išskyrus šios lentelės 7 ir 8 eilutėse nurodytų maistingųjų medžiagų, vertės

1,2

Išmatuotos vertės neviršija natūralaus (gamtinio) lygio, o sintetinių teršiančių medžiagų vertės mažesnės už kiekybinio įvertinimo ribą (nustatymo ribą)

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Į nenatūralios prigimties vandens lygio pokyčius turi būti atsižvelgta tik tuo atveju, jei yra žmogaus veiklos poveikis, dėl kurio galėtų nurodytu būdu keistis vandens lygis (sklendės, HE, baseino nusausinimas ar kitokio pobūdžio žmogaus veikla, dėl kurios galėtų mažėti ar nenatūraliai svyruoti vandens lygis). Jeigu žmogaus veiklos poveikio esama, vidutinis minimalus natūralus vandens lygis bei minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribos (pagal nukrypimą nuo kurių yra įvertinama esama ežero ekologinė būklė pagal hidrologinius rodiklius) turi būti nustatytos analizuojant vandens lygio kaitos charakteristikas iki prasidedant žmogaus veiklos poveikiui, o tokių duomenų nesant – pasinaudojant duomenimis apie vandens lygio kaitos charakteristikas ežeruose-analoguose, nepaveiktuose minėto pobūdžio žmogaus poveikio.

Pažymėtina, kad etaloninės fitoplanktono rodiklių vertės bei jas atitinkančios bendro fosforo ir bendro azoto vertės yra nustatytos tik kalkiniams ežerams. Organiniams (Rėkyva) ir siliciniams (Notigalė) ežerams fizikinių-cheminių bei biologinių elementų etaloninės vertės nenustatytos dėl duomenų trūkumo.

 

Maksimalus ekologinis dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių potencialas

 

19. DVT ir LPVT suformuotos hidrologinės bei morfologinės charakteristikos tiesiogiai priklauso nuo tikslų, kurių siekiant šie telkiniai buvo sukurti ar pakeisti. Keičiant hidromorfologines charakteristikas, atitinkamai pakinta ir telkiniuose gyvuojančių vandens organizmų bendrijų charakteristikos. Todėl šių telkinių ekologinė būklė turi būti vertinama pagal juos savo charakteristikomis labiausiai atitinkančio vandens telkinio tipo ekologinės būklės vertinimo kriterijus. Kita vertus, DVT ar LPVT susiformavusios sąlygos dažniausiai nėra identiškos natūraliems telkiniams, todėl jų būklės apibūdinimui vartojama ne ekologinės būklės, o ekologinio potencialo sąvoka. DVT ir LPVT ekologinio potencialo klasifikavimo atskaitos taškas yra maksimalus ekologinis potencialas (natūralių vandens telkinių etaloninių sąlygų atitikmuo). Kadangi šiuose telkiniuose esančios hidromorfologinės sąlygos dažnai neleidžia pasiekti tokios pat vandens organizmų būklės, kaip ir natūraliuose telkiniuose, biologinių elementų rodikliams gali būti keliami mažesni reikalavimai. Tačiau jeigu hidromorfologinės sąlygos, suformuotos DVT ir LPVT yra identiškos sąlygoms natūraliuose atitinkamo tipo vandens telkiniuose, vandens organizmų bendrijų maksimalus ekologinis potencialas laikomas atitinkančiu labai gerą arba gerą ekologinę būklę, t.y. turi atitikti tokius pačius kriterijus. Reikalavimai vandens kokybės fizikinių-cheminių elementų rodikliams bei cheminei būklei visais atvejais išlieka tokie patys, kaip ir natūraliems telkiniams, nebent jų užtikrinti neįmanoma dėl paties DVT ar LPVT pobūdžio. Telkiniuose, kuriuose hidromorfologinės sąlygos neleidžia užtikrinti tokios pat vandens organizmų būklės kaip ir natūraliuose, geras ekologinis potencialas yra laikomas užtikrintu tik tuo atveju, jeigu yra įgyvendintos bent minimalios priemonės, leidžiančios hidromorfologinių modifikacijų poveikį sušvelninti (pvz., atkuriant sumedėjusią pakrančių augmeniją ten, kur ji yra visiškai sunaikinta ar sukuriant bent minimalias kliūtis vandens tėkmei, sąlygojančias bent minimalų upių grunto sudėties heterogeniškumą), t.y. priemonės, kurios neturės neigiamo poveikio tikslams, kurių siekta įrengiant dirbtinį ar labai pakeičiant natūralų vandens telkinį. Tuo tarpu maksimalus ekologinis potencialas gali būti pasiektas tik taikant visas įmanomas priemones (pvz., dalinis upių vagų vingiuotumo atkūrimas).

 

Dirbtiniai vandens telkiniai

 

20. Dirbtinių vandens telkinių Lielupės UBR nėra.

 

Labai pakeisti vandens telkiniai

 

21. LPVT priskiriami didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai, ištiesintos vagos mažo nuolydžio upės Lielupės rajono urbanizuotose teritorijose ir Rėkyvos ežeras.

Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniuose susiformavusios hidromorfologinės sąlygos bei vandens organizmų bendrijos turi atitikti tokias sąlygas natūraliuose ežeruose. Išlyga yra HE tvenkiniai, kuriems būdingi nenatūralios prigimties vandens lygio kaita. Jų hidromorfologinių elementų rodikliai laikomi neatitinkančiais maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo. Tačiau biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų maksimalus ekologinis potencialas turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams.

Labai pakeistas Rėkyvos ežeras. Šis ežeras pagal geologiją priskiriamas organinių ežerų grupei. Duomenų apie tokių ežerų etalonines sąlygas nėra. Makrofitų tyrimų duomens rodo, kad pagal makrofitų rodiklius ežero būklė yra labai bloga. Ekologinės būklės klasifikavimo sistemos pagal minėto biologinio elemento rodiklius dar nėra išbaigta, todėl labai pakeisto Rėkyvos ežero ekologinis potencialas (kaip ir kitų, natūralių Lielupės UBR ežerų ekologinė būklė) šiuo metu gali būti vertinamas tik pagal fizikinių-cheminių elementų ir fitoplanktono rodiklius, o maksimalus ekologinis potencialas pagal minėtų kokybės elementų rodiklius turi atitikti labai geros ekologinės būklės kriterijus, taikomus natūraliems ežerams.

 

15 lentelė. Tvenkinių ir Rėkyvos ež., kurie priskiriami prie LPVT, maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimas(1)

 

Eil. Nr.

Kokybės elementai

Rodikliai

Maksimalaus ekologinio potencialo vertė/apibūdinimas

1.

Biologiniai

Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė

Chlorofilo „a“ vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis

>0,67

2.

Fizikiniai-cheminiai

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l

<1,30

3.

<2,00 *

4.

Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l

<0,040

5.

<0,100 *

6.

Hidromorfologiniai

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Vandens lygio pokyčiai

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis nemažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis.

7.

Morfologinės sąlygos

Ežero kranto struktūra

Kranto linijos pokyčiai

Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 proc. vandens telkinio kranto linijos).

8.

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis

Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau 70 proc. vandens telkinio kranto linijos.

 

(1) – tvenkinių, kurių lygis yra reguliuojamas (įrengtos HE) ir labai pakeisto Rėkyvos ežero hidromorfologinių elementų rodikliai laikomi neatitinkančiais maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo.

* pažymėtų rodiklių kriterijai taikomi vertinant labai pratakių tvenkinių (vandens apytakos koeficientas, t.y. upės metų nuotėkio tūrio ir tvenkinio tūrio santykis, K>100) ekologinį potencialą. Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Labai pakeistų ištiesintos vagos upių ekologinis potencialas turi būti nustatomas pagal kriterijus, taikomus atitinkamo baseino dydžio bei nuolydžio upių tipų vertinimui. Dėl kai kurių specifinių buveinių nebuvimo ir natūralaus hidrologinio režimo pokyčių, labai gera ekologinė būklė pagal biologinius kokybės elementus yra nepasiekiama. Monitoringo duomenys rodo, kad biologinių kokybės elementų maksimalus ekologinis potencialas turi atitikti geros ekologinės būklės kriterijų vertes, nustatytas natūralioms atitinkamo tipo upėms, t.y. DIUF EKS >0,63, o LŽI >0,70 (16 lentelė). Hidromorfologinių elementų maksimalus ekologinis potencialas turi atitikti geros ekologinės būklės reikalavimus. Fizikinių-cheminių vandens kokybės elementų maksimalaus ekologinio potencialo kriterijai turi atitikti natūralių vagų upių geros ekologinės būklės kriterijus.

 

16 lentelė. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimas

Eil. Nr.

Kokybės elementai

Rodikliai

Erdvinė vertinimo skalė

Maksimalaus ekologinio potencialo vertės / apibūdinimas

1.

Biologiniai

Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra

LŽI

tyrimų vieta

>0,70

2.

Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa

DIUF EKS

tyrimų vieta

>0,63

3.

Hidromorfologiniai

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo režimas dinamika

Nuotėkio dydis

tyrimų vieta

Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių arba nuotėkio dydžio svyravimas dėl žmogaus veiklos poveikio (HE veiklos) yra ≤30 proc. vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu, tačiau nuotėkio dydis turi būti nemažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis).

4.

Upės vientisumas

Upės vientisumas

atkarpa*

Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai.

5.

Morfologinės sąlygos

Krantų struktūra

Upės vagos pobūdis

atkarpa*

Kranto linija vingiuota, vagoje yra seklumų ir pagilėjimų, lemiančių srovės greičio ir grunto sudėties pokyčius.

6.

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis

atkarpa*

Natūralios pakrančių augmenijos (medžių) juosta dengia ne mažiau kaip 50 proc. vagos pakrantės ilgio.

7.

Fizikiniai-cheminiai

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Nitratinio azoto (NO3-N) vidutinė metų vertė, mg/l

tyrimų vieta

<1,30

8.

Amonio azoto (NH4-N) vidutinė metų vertė, mg/l

<0,10

9.

Bendrojo azoto (Nb) vidutinė metų vertė, mg/l

<2,00

10.

Fosfatinio fosforo (PO4-P) vidutinė metų vertė, mg/l

<0,050

11.

Bendrojo fosforo (Pb) vidutinė metų vertė, mg/l

<0,100

12.

Organinės medžiagos

Biocheminio deguonies suvartojimo per 7 dienas (BDS7) vidutinė metų vertė, mg/l

tyrimų vieta

<2,30

13.

Prisotinimas deguonimi

Ištirpusio deguonies kiekio vandenyje (O2) vidutinė metų vertė, mg/l

tyrimų vieta

>8,50

1,3,4,5 tipo vandens telkiniuose

14.

>7,50

2 tipo vandens telkiniuose

* – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodika

 

Upių ekologinės būklės vertinimo kriterijai

 

22. Upių ekologinė būklė yra vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus, kurie atspindi visus reikšmingos antropogeninės veiklos poveikius.

Upių ekologinė būklė yra vertinama pagal fizikinius-cheminius kokybės elementus – bendrus duomenis (maistingąsias medžiagas, organines medžiagas, prisotinimą deguonimi) apibūdinančius rodiklius: NO3-N, NH4-N, Nbendras, PO4-P, Pbendras, BDS7 ir O2. Pagal kiekvieno rodiklio vidutinę metų vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (17 lentelė). 17 lentelėje pateikti kriterijai yra suderinti su kaimynine Latvija.

 

17 lentelė. Upių ekologinės būklės klasės pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklius

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Upės tipas

Etaloninių sąlygų rodiklių vertė

Upių ekologinės būklės klasių kriterijai pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes

Labai gera

Gera

Vidutinė

Bloga

Labai bloga

1

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

NO3-N, mg/l

1-5

0,90

<1,30

1,30-2,30

2,31-4,50

4,51-10,00

>10,00

2

NH4-N, mg/l

1-5

0,06

<0,10

0,10-0,20

0,21-0,60

0,61-1,50

>1,50

3

Nbendras, mg/l

1-5

1,40

<2,00

2,00-3,00

3,01-6,00

6,01-12,00

>12,00

4

PO4-P, mg/l

1-5

0,03

<0,050

0,050-0,090

0,091-0,180

0,181-0,400

>0,400

5

Pbendras, mg/l

1-5

0,06

<0,100

0,100-0,140

0,141-0,230

0,231-0,470

>0,470

6

Organinės medžiagos

BDS7, mg/l

1-5

1,80

<2,30

2,30-3,30

3,31-5,00

5,01-7,00

>7,00

7

Prisotinimas deguonimi

O2, mg/l

1, 3, 4, 5

9,50

>8,50

8,50-7,50

7,49-6,00

5,99-3,00

<3,00

8

O2, mg/l

 

 

2

8,50

>7,50

7,50-6,50

6,49-5,00

4,99-2,00

<2,00

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių ekologinė būklė yra vertinama pagal hidromorfologinius kokybės elementus – hidrologinį režimą (vandens nuotėkio tūrį ir dinamiką), upės vientisumą ir morfologines sąlygas (krantų struktūrą) apibūdinančius rodiklius: nuotėkio dydį, upės vientisumą, upės vagos pobūdį ir natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgį ir plotį. Jeigu vandens telkinio visi hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, jis priskiriamas labai gerai ekologinei būklei pagal hidromorfologinius kokybės elementus (18 lentelė). Jeigu bent pagal vieną hidromorfologinių kokybės elementų rodiklį vandens telkinys neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė pagal hidromorfologinius kokybės elementus yra neatitinkanti labai geros būklės.

 

18 lentelė. Upių labai geros ekologinės būklės pagal hidromorfologinių kokybės elementų rodiklius apibūdinimas

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Erdvinė vertinimo skalė

Upių labai geros ekologinės būklės hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių apibūdinimas

1

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Nuotėkio dydis

tyrimų vieta

Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių dėl žmogaus veiklos poveikio (vandens paėmimo, HE veiklos, vandens išleidimo iš tvenkinių, patvankos įtakos) arba nuotėkio dydžio svyravimas yra nereikšmingas (≤10 proc. vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu), tačiau nuotėkio dydis turi būti nemažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis).

2

Upės vientisumas

Upės vientisumas

atkarpa *

Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai.

3

Morfologinės sąlygos

Krantų struktūra

Upės vagos pobūdis

atkarpa *

Vaga yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis).

4

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis

atkarpa *

Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta dengia ne mažiau kaip 70 proc. vagos pakrantės ilgio. Miško juostos plotis turi būti nemažesnis kaip 50 metrų.

* – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių ekologinė būklė yra vertinama pagal šiuos biologinius kokybės elementus – ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą, amžinę struktūrą ir zoobentoso taksonominę sudėtį, gausą.

Upių ekologinės būklės pagal ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą ir amžinę struktūrą vertinimo rodiklis yra LŽI. Pagal vidutinę metų LŽI vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (19 lentelė).

 

19 lentelė. Upių ekologinės būklės klasės pagal ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą ir amžinę struktūrą

Kokybės elementas

Rodiklis

Upės tipas

Upių ekologinės būklės klasių kriterijai pagal ichtiofaunos rodiklio vertes

Labai gera

Gera

Vidutinė

Bloga

Labai bloga

Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra

LŽI

1-5

>0,93

0,93-0,71

0,70-0,40

0,39-0,11

<0,11

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių ekologinės būklės pagal zoobentoso taksonominę sudėtį ir gausą vertinimo rodiklis yra DIUF. Pagal vidutinę metų DIUF EKS vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (20 lentelė).

 

20 lentelė. Upių ekologinės būklės klasės pagal zoobentoso taksonominę sudėtį ir gausą

Kokybės elementas

Rodiklis

Upės tipas

Upių ekologinės būklės klasių kriterijai pagal zoobentoso rodiklio verčių EKS

Labai gera

Gera

Vidutinė

Bloga

Labai bloga

Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa

DIUF

1-5

≥ 0,78

0,77-0,64

0,63-0,50

0,49-0,35

<0,35

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Ežerų ekologinės būklės vertinimo kriterijai

 

23. Ežerų ekologinė būklė yra vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus.

Ežerų ekologinė būklė yra vertinama pagal fizikinį-cheminį kokybės elementą – bendrus duomenis (maistingąsias medžiagas) apibūdinančius rodiklius: Nbendras ir Pbendras. Pagal paviršinio vandens sluoksnio mėginių kiekvieno rodiklio vidutinę metų vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (21 lentelė).

21 lentelė. Ežerų ekologinės būklės klasės pagal fizikinio-cheminio kokybės elemento rodiklius

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Ežero tipas

Etaloninių sąlygų rodiklių vertė

Ežerų ekologinės būklės klasių kriterijai pagal fizikinio-cheminio kokybės elemento rodiklių vertes

Labai gera

Gera

Vidutinė

Bloga

Labai bloga

1

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Nbendras,

mg/l

1, 2

1,00

<1,30

1,30-1,80

1,81-2,30

2,31-3,00

>3,00

3

Pbendras,

mg/l

1, 2

0,020

<0,040

0,040-0,060

0,061-0,090

0,091-0,140

>0,140

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Ežerų ekologinė būklė yra vertinama pagal hidromorfologinius kokybės elementus – hidrologinį režimą (vandens nuotėkio tūrį ir jo dinamiką) ir morfologines sąlygas (ežero kranto struktūrą) apibūdinančius rodiklius: vandens lygio pokyčius, kranto linijos pokyčius, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgį. Jeigu vandens telkinio visi hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, jis priskiriamas labai gerai ekologinei būklei pagal hidromorfologinius kokybės elementus (22 lentelė). Jeigu bent pagal vieną hidromorfologinių kokybės elementų rodiklį vandens telkinys neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė pagal hidromorfologinius kokybės elementus yra neatitinkanti labai geros būklės.

 

22 lentelė. Ežerų labai geros ekologinės būklės pagal hidromorfologinių kokybės elementų rodiklius apibūdinimas

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Ežerų labai geros ekologinės būklės hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių apibūdinimas

1

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Vandens lygio pokyčiai

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis nemažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis.

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio kaitos (kaita, sąlygota ant ežero ištekančios ar įtekančios upės įrengtos HE veiklos) arba ši kaita yra tik minimalaus ir maksimalaus vidutinio natūralaus metinio vandens lygio ribose.

2

Morfologinės sąlygos

Ežero kranto struktūra

Kranto linijos pokyčiai

Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 proc. ežero kranto linijos).

3

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis

Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau 70 proc. ežero kranto linijos.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Ežerų ekologinė būklė yra vertinama pagal biologinį kokybės elementą – fitoplanktono taksonominę sudėtį, gausą ir biomasę – apibūdinantį rodiklį chlorofilo „a“ vidutinę metų vertę ir maksimalią vertę. Pagal rodiklio vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkį vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (23 lentelė).

 

23 lentelė. Ežerų ekologinės būklės klasės pagal fitoplanktono taksonominę sudėtį, gausą ir biomasę

Kokybės elementas

Rodiklis

Ežero tipas

Ežerų ekologinės būklės klasių kriterijai pagal fitoplanktono rodiklio verčių EKS

Labai gera

Gera

Vidutinė

Bloga

Labai bloga

Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė

Chlorofilas „a“ (vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis)

1,2

>0,67

0,67-0,33

0,32-0,14

0,13-0,07

<0,07

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Labai pakeistų vandens telkinių ekologinio potencialo vertinimo kriterijai

 

24. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinis potencialas yra vertinamas pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus.

Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinis potencialas yra vertinamas pagal fizikinius-cheminius kokybės elementus – bendrus duomenis (maistingąsias medžiagas, organines medžiagas, prisotinimą deguonimi) apibūdinančius rodiklius: NO3-N, NH4-N, Nbendras, PO4-P, Pbendras, BDS7 ir O2. Pagal kiekvieno rodiklio vidutinę metų vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinio potencialo klasių (24 lentelė).

 

24 lentelė. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinio potencialo klasės pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklius

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Vandens telkinio tipas

Ekologinio potencialo klasių kriterijai pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blogas

Labai blogas

1

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

NO3-N, mg/l

1-5

<1,30

1,30-2,30

2,31-4,50

4,51 -10,00

>10,00

2

NH4-N, mg/l

1-5

<0,10

0,10-0,20

0,21-0,60

0,61-1,50

>1,50

3

Nbendras, mg/l

1-5

<2,00

2,00-3,00

3,01-6,00

6,01-12,00

>12,00

4

PO4-P, mg/l

1-5

<0,050

0,050-0,090

0,091-0,180

0,181-0,400

>0,400

5

Pbendras, mg/l

1-5

<0,100

0,100-0,140

0,141-0,230

0,231-0,470

>0,470

6

Organinės medžiagos

BDS7, mg/l

1-5

<2,30

2,30-3,30

3,31-5,00

5,01-7,00

>7,00

7

Prisotinimas deguonimi

O2, mg/l

1, 3, 4, 5

>8,50

8,50-7,50

7,49-6,00

5,99-3,00

<3,00

8

O2, mg/l

2

>7,50

7,50-6,50

6,49-5,00

4,99-2,00

<2,00

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinis potencialas yra vertinamas pagal hidromorfologinius kokybės elementus – hidrologinį režimą (vandens nuotėkio tūrį ir dinamiką), upės vientisumą ir morfologines sąlygas (krantų struktūrą) apibūdinančius rodiklius: nuotėkio dydį, upės vientisumą, upės vagos pobūdį, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgį. Jeigu vandens telkinio visi hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimą, jo ekologinis potencialas yra maksimalus pagal hidromorfologinius kokybės elementus (25 lentelė). Jeigu bent pagal vieną hidromorfologinių kokybės elementų rodiklį vandens telkinys neatitinka maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo, vandens telkinio ekologinis potencialas pagal hidromorfologinius kokybės elementus neatitinka maksimalaus.

 

25 lentelė. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų maksimalaus ekologinio potencialo pagal hidromorfologinių kokybės elementų rodiklius apibūdinimas

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Erdvinė vertinimo skalė

Maksimalaus ekologinio potencialo hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių apibūdinimas

1

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Nuotėkio dydis

tyrimų vieta

Nėra natūralaus nuotėkio dydžio pokyčių arba nuotėkio dydžio svyravimas dėl žmogaus veiklos poveikio (HE veiklos) yra ≤30 proc. vidutinio nuotėkio dydžio atitinkamu laikotarpiu, tačiau nuotėkio dydis turi būti nemažesnis kaip minimalus natūralus nuotėkis sausuoju laikotarpiu (30 parų vidurkis).

2

Upės vientisumas

Upės vientisumas

atkarpa *

Nėra dirbtinių kliūčių žuvų migracijai.

3

Morfologinės sąlygos

Krantų struktūra

Upės vagos pobūdis

atkarpa *

Kranto linija vingiuota, vagoje yra seklumų ir pagilėjimų, lemiančių srovės greičio ir grunto sudėties pokyčius.

4

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis

atkarpa *

Natūralios pakrančių augmenijos (medžių) juosta dengia ne mažiau kaip 50 proc. vagos pakrantės ilgio.

* – upių atkarpos, kurioje vertinami hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai, ilgis: upių, kurių baseino plotas yra < 100 km2 – 0,5 km aukščiau ir 0,5 km žemiau tyrimų vietos; 100–1000 km2 – 2,5 km aukščiau ir 2,5 km žemiau tyrimų vietos; >1000 km2 – 5 km aukščiau ir 5 km žemiau tyrimų vietos.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinis potencialas yra vertinamas pagal biologinių kokybės elementų rodiklius – ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą, amžinę struktūrą ir zoobentoso taksonominę sudėtį ir gausą.

Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinio potencialo pagal ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą ir amžinę struktūrą vertinimo rodiklis yra LŽI. Pagal vidutinę metų LŽI vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinio potencialo klasių (26 lentelė).

26 lentelė. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinio potencialo klasės pagal ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą ir amžinę struktūrą

Kokybės elementas

Rodiklis

Vandens telkinio tipas

Ekologinio potencialo klasių kriterijai pagal ichtiofaunos rodiklio vertes

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blogas

Labai blogas

Ichtiofaunos taksonominė sudėtis, gausa ir amžinė struktūra

LŽI

1-5

≥ 0,71

0,70-0,40

0,39-0,20

0,19-0,10

<0,10

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinio potencialo pagal zoobentoso taksonominę sudėtį ir gausą vertinimo rodiklis yra DIUF. Pagal vidutinę metų DIUF EKS vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinio potencialo klasių (27 lentelė).

 

27 lentelė. Upių, kurios priskiriamos prie LPVT, ir kanalų ekologinio potencialo klasės pagal zoobentoso taksonominę sudėtį ir gausą

Kokybės elementas

Rodiklis

Vandens telkinio tipas

Ekologinio potencialo klasių kriterijai pagal zoobentoso rodiklio verčių EKS

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blogas

Labai blogas

Zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa

DIUF

1-5

≥ 0,64

0,63-0,50

0,49-0,36

0,35-0,21

<0,21

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Tvenkinių ir ežerų, kurie priskiriami prie LPVT, ekologinis potencialas yra vertinamas pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus.

Tvenkinių ir ežerų, kurie priskiriami prie LPVT, ekologinis potencialas yra vertinamas pagal fizikinį-cheminį kokybės elementą – bendrus duomenis (maistingąsias medžiagas) apibūdinančius rodiklius: bendrąjį azotą ir bendrąjį fosforą. Pagal paviršinio vandens sluoksnio mėginių kiekvieno rodiklio vidutinę metų vertę vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinio potencialo klasių (28 lentelė).

 

28 lentelė. Tvenkinių ir ežerų, kurie priskiriami prie LPVT, ekologinio potencialo klasės pagal fizikinio-cheminio kokybės elemento rodiklius

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Vandens telkinio tipas

Ekologinio potencialo klasių kriterijai pagal fizikinio-cheminio kokybės elemento rodiklių vertes

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blogas

Labai blogas

1

Bendri duomenys

Maistingosios medžiagos

Nbendras,

mg/l

1, 2

<1,30

1,30-1,80

1,81-2,30

2,31-3,00

>3,00

3

Nbendras,

mg/l*

1, 2

<2,00

2,00-3,00

3,01-6,00

6,01-12,00

>12,00

4

Pbendras,

mg/l

1, 2

<0,040

0,040-0,060

0,061-0,090

0,091-0,140

>0,140

6

Pbendras,

mg/l*

1, 2

<0,100

0,100-0,140

0,141-0,230

0,231-0,470

>0,470

* pažymėtų rodiklių kriterijai taikomi vertinant labai pratakių tvenkinių (vandens apytakos koeficientas, t.y. upės metų nuotėkio tūrio ir tvenkinio tūrio santykis, K>100) ekologinį potencialą. Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Tvenkinių (kurių vandens lygis nėra reguliuojamas), kurie priskiriami prie labai LPVT, ekologinis potencialas yra vertinamas pagal hidromorfologinius kokybės elementus – hidrologinį režimą (vandens nuotėkio tūrį ir jo dinamiką) ir morfologines sąlygas (vandens telkinio kranto struktūrą) apibūdinančius rodiklius: vandens lygio pokyčius, kranto linijos pokyčius, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgį. Jeigu vandens telkinio visi hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimą, jo ekologinis potencialas yra maksimalus pagal hidromorfologinius kokybės elementus (29 lentelė). Jeigu bent pagal vieną hidromorfologinių kokybės elementų rodiklį vandens telkinys neatitinka maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo, vandens telkinio ekologinis potencialas pagal hidromorfologinius kokybės elementus neatitinka maksimalaus. Tvenkinių, kurių lygis yra reguliuojamas (įrengtos HE) ir Rėkyvos ež. hidromorfologinių elementų rodikliai laikomi neatitinkančiais maksimalaus ekologinio potencialo apibūdinimo.

 

29 lentelė. Tvenkinių (kurių vandens lygis nėra reguliuojamas), kurie priskiriami prie LPVT, maksimalaus ekologinio potencialo pagal hidromorfologinių kokybės elementų rodiklius apibūdinimas

Eil. Nr.

Kokybės elementas

Rodiklis

Maksimalaus ekologinio potencialo hidromorfologinių kokybės elementų rodiklių apibūdinimas

1

Hidrologinis režimas

Vandens nuotėkio tūris ir jo dinamika

Vandens lygio pokyčiai

Nėra nenatūralios prigimties vandens lygio sumažėjimo (lygis nepažemintas, vanduo nepaimamas) arba pokyčiai yra nedideli (lygis nemažesnis nei natūralus minimalus vidutinis metinis vandens lygis), arba nėra žmogaus veiklos poveikio, dėl kurio galėtų aukščiau nurodytu būdu pasikeisti vandens lygis.

2

Morfologinės sąlygos

Vandens telkinio kranto struktūra

Kranto linijos pokyčiai

Kranto linija yra natūrali (netiesinta, nesutvirtinta krantinėmis) arba pokyčiai yra nedideli (≤ 5 proc. vandens telkinio kranto linijos).

3

Natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis

Natūralios pakrančių augmenijos (miško) juosta apima ne mažiau 70 proc. vandens telkinio kranto linijos.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Tvenkinių ir ežerų, kurie priskiriami prie LPVT, ekologinis potencialas yra vertinamas pagal biologinį kokybės elementą – fitoplanktono taksonominę sudėtį, gausą ir biomasę – apibūdinantį rodiklį chlorofilo „a“ vidutinę metų vertę ir maksimalią vertę. Pagal chlorofilo „a“ vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkį vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinio potencialo klasių (30 lentelė).

 

30 lentelė. Tvenkinių ir ežerų, kurie priskiriami prie LPVT, ekologinio potencialo klasės pagal fitoplanktono taksonominę sudėtį, gausą ir biomasę

Kokybės elementas

Rodiklis

Vandens telkinio tipas

Ekologinio potencialo klasių kriterijai pagal fitoplanktono rodiklio verčių EKS

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blogas

Labai blogas

Fitoplanktono taksonominė sudėtis, gausa ir biomasė

Chlorofilas „a“ (vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis)

1-3

>0,67

0,67-0,33

0,32-0,14

0,13-0,07

<0,07

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai

 

25. „Gera paviršinių vandenų cheminė būklė“ – tai cheminė būklė, kurią reikia pasiekti, norint įvykdyti paviršiniams vandenims taikomus aplinkos apsaugos uždavinius, nustatytus pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymą (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544), t. y. cheminė paviršinio vandens telkinio būklė, kai jame teršalų koncentracijos neviršija aplinkos kokybės standartų, nustatytų atitinkamuose teisės aktuose, nustatančiuose aplinkos kokybės standartus Bendrijos lygiu.

Paviršinių vandenų cheminė būklė klasifikuojama į dvi kokybės klases. Kai vandens telkinyje laikomasi visų aplinkos kokybės standartų, nustatytų pagal atitinkamus aplinkos kokybės standartus nustatančius Bendrijos ir nacionalinius teisės aktus, tas telkinys klasifikuojamas kaip esantis geros cheminės būklės. Jei ne, telkinys klasifikuojamas kaip neatitinkantis geros cheminės būklės.

Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai yra Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 59-2938), 1 ir 2 prieduose nurodytų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos vandens telkiniuose.

 

Paviršinių vandens telkinių būklės klasifikavimo taisyklės

 

26. Paviršiniai vandens telkiniai pagal būklę klasifikuojami taip:

26.1. Nustatant paviršinių vandens telkinių būklę, yra vertinama jų ekologinė būklė (DVT ir LPVT – ekologinis potencialas) ir cheminė būklė. Vandens telkinio būklė nustatoma pagal prastesnę iš jų, klasifikuojant į dvi klases: gerą arba neatitinkančią geros būklės.

26.2. Upių ir ežerų vandens telkinių ekologinė būklė klasifikuojama į penkias klases: labai gerą, gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Ekologinės būklės įvertinimo pasikliovimo lygis gali būti didelis, vidutinis ir mažas.

26.3. Jeigu biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros ekologinės būklės kriterijus ir hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, vandens telkinio ekologinė būklė yra labai gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra didelis.

26.4. Jeigu tik hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, o biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis.

26.5. Jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka biologinių ir/arba fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, vertinant vandens telkinio ekologinę būklę į hidromorfologinių kokybės elementų rodiklius neatsižvelgiama, išskyrus atvejus, nurodytus šios Metodikos 26.6.2, 26.6.3, 26.6.5, 26.6.6 ir 26.9 punktuose.

26.6. Jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent vieno biologinių ir/arba fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka geros ekologinės būklės kriterijus, o kitų biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros ekologinės būklės kriterijus, priklausomai nuo vandens kokybės elemento vandens telkinio ekologinė būklė vertinama pagal šias taisykles:

26.6.1. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent vieno ir biologinių, ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka geros ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra didelis;

26.6.2. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba didesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių ir hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, vandens telkinio ekologinė būklė yra labai gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.3. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (%) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba didesnis negu 50 % absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių ir hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.4. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra mažesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.5. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba mažesnis negu 25 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių (ištirpusio deguonies ir vandens skaidrumo – lygus arba didesnis negu 75 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių) ir hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, vandens telkinio ekologinė būklė yra labai gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.6. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (%) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba mažesnis negu 25 % absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių (ištirpusio deguonies ir vandens skaidrumo – lygus arba didesnis negu 75 % absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių) ir hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.7. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo geros ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra didesnis negu 25 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių (ištirpusio deguonies ir vandens skaidrumo – mažesnis negu 75 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios geros ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių), vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.6.8. jeigu labai geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent dviejų biologinių arba fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka geros ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis.

26.7. Jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent vieno biologinių ir/arba fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet ji atitinka vidutinės ekologinės būklės kriterijus, o kitų biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka geros ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė vertinama pagal šias taisykles:

26.7.1. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent vieno ir biologinių, ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka vidutinės ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra vidutinė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra didelis;

26.7.2. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklių vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba didesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.7.3. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra mažesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra vidutinė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.7.4. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba mažesnis negu 25 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių (ištirpusio deguonies ir vandens skaidrumo – lygus arba didesnis negu 75 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių), vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.7.5. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra didesnis negu 25 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių (ištirpusio deguonies ir vandens skaidrumo – mažesnis negu 75 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios vidutinės ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių), vandens telkinio ekologinė būklė yra vidutinė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.7.6. jeigu geros ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent dviejų biologinių arba fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka vidutinės ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra vidutinė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis.

26.8. Jeigu biologinių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros arba geros ekologinės būklės kriterijus, o pagal vieno arba kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes ekologinė būklė yra daugiau nei viena klase prastesnė, vandens telkinio ekologinė būklė yra viena klase geresnė, nei ją rodo fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio fizinių-cheminių kokybės elementų rodiklio) vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas.

26.9. Jeigu fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros arba geros ekologinės būklės kriterijus, o pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes ekologinė būklė yra viena ar daugiau nei viena būklės klase prastesnė, vandens telkinio ekologinė būklė vertinama pagal šias taisykles:

26.9.1. jeigu pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes ekologinė būklė yra daugiau kaip viena būklės klase prastesnė negu pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes, o hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai atitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimą, vandens telkinio ekologinė būklė yra neklasifikuotina. Šiuo atveju didelė tikimybė, kad vandens telkinio būklės tyrimų duomenų imtis arba tyrimų vieta yra nereprezentatyvios, todėl turi būti kartojami vandens telkinio būklės tyrimai arba turi būti pasirenkama kita reprezentatyvi tyrimų vieta;

26.9.2. jeigu pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes ekologinė būklė yra viena būklės klase prastesnė negu pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes, o hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė yra ta, kurią esant rodo biologinių kokybės elementų rodiklių vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas, jeigu ekologinė būklė yra viena klase prastesnė pagal vieną rodiklį arba vidutinis, jeigu ekologinė būklė yra viena klase prastesnė pagal kelis rodiklius;

26.9.3. jeigu pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes ekologinė būklė yra daugiau kaip viena būklės klase prastesnė negu pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes, o hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė yra ta, kurią esant rodo biologinių kokybės elementų rodiklių vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas.

26.10. Jeigu biologinių kokybės elementų rodiklių vertės atitinka labai geros ekologinės būklės kriterijus, o pagal vieno iš fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertę ekologinė būklė yra viena būklės klase prastesnė, o hidromorfologinių kokybės elementų rodikliai neatitinka labai geros ekologinės būklės apibūdinimo, vandens telkinio ekologinė būklė yra gera, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis

26.11. Jeigu ir biologinių, ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų, bet atitinka vidutinės, blogos arba labai blogos ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinės būklė vertinama pagal šias taisykles:

26.11.1. jeigu ekologinės būklės klasės pagal biologinių ir fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes sutampa, vandens telkinio būklė yra ta, kurią esant rodo rodiklių vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra didelis;

26.11.2. jeigu ekologinė būklė pagal bent vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertę yra viena klase prastesnė nei pagal biologinių kokybės elementų rodiklių vertes, vandens telkinio ekologinė būklė yra ta, kurią esant rodo biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis;

26.11.3. jeigu ekologinė būklė pagal bent vieno iš kelių fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertę yra dvejomis klasėmis prastesnė negu pagal biologinių kokybės elementų rodiklių vertes, vandens telkinio ekologinė būklė yra ta, kurią esant rodo biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.11.4. jeigu ekologinė būklė yra viena klase prastesnė pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes, vandens telkinio ekologinė būklė vertinama pagal šias taisykles:

26.11.4.1. jeigu vidutinės ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba didesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra vidutinė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.11.4.2. jeigu vidutinės ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra mažesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra bloga, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.11.4.3. jeigu vidutinės ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent dviejų biologinių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka blogos ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra bloga, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis;

26.11.4.4. jeigu blogos ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklių vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo labai blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra lygus arba didesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios labai blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra bloga, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis; jeigu yra tik vieno biologinių kokybės elementų rodiklio duomenys, būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.11.4.5. jeigu blogos ekologinės būklės kriterijų neatitinka tik vieno iš kelių biologinių kokybės elementų rodiklio vertė, bet jos santykinis nuokrypis (proc.) nuo labai blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo mažiausios vertės yra mažesnis negu 50 proc. absoliutaus skirtumo dydžio tarp mažiausios ir didžiausios labai blogos ekologinės būklės kriterijų intervalo verčių, vandens telkinio ekologinė būklė yra labai bloga, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas;

26.11.4.6. jeigu blogos ekologinės būklės kriterijų neatitinka bent dviejų biologinių kokybės elementų rodiklių vertės, bet jos atitinka labai blogos ekologinės būklės kriterijus, vandens telkinio ekologinė būklė yra labai bloga, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra vidutinis.

26.12. Jeigu ekologinė būklė pagal biologinių kokybės elementų rodiklių (arba kurio nors vieno prastesnę būklę rodančio biologinių kokybės elementų rodiklio) vertes yra dvejomis klasėmis prastesnė negu pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes, vandens telkinio ekologinė būklė yra ta, kurią esant rodo biologinių kokybės elementų rodiklių vertės, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra mažas.

26.13. Jeigu nėra duomenų apie biologinių kokybės elementų rodiklius, vandens telkinio ekologinė būklė yra tokia, kokią esant rodo prasčiausiai būklės klasei priskirta fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė, o būklės įvertinimo pasikliovimo lygis yra:

26.13.1. mažas, jeigu ekologinė būklė vertinama pagal modeliavimo rezultatus arba tik vieno fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklio vertė pagal tyrimų duomenis rodo būklę esant prastesnę;

26.13.2. vidutinis, jeigu bent dviejų fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertės pagal tyrimų duomenis rodo būklę esant prastesnę ir patenka į tą pačią ekologinės būklės klasę.

26.14. LPVT ekologinis potencialas klasifikuojamas į maksimalų, gerą, vidutinį, blogą ir labai blogą potencialą ir nustatomas ekologinio potencialo įvertinimo pasikliovimo lygis pagal upių ir ežerų ekologinės būklės klasifikavimo taisykles, nurodytas 26.3–26.11 punktuose.

26.15. Paviršinis vandens telkinys priskiriamas vienai iš dviejų cheminės būklės klasių – gerai arba neatitinkančiai geros būklės. Paviršinio vandens telkinio cheminė būklė yra gera, jeigu visų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 ir 2 prieduose nurodytų medžiagų koncentracijos neviršija didžiausių leidžiamų koncentracijų. Vandens telkinio cheminė būklė yra neatitinkanti geros būklės, jeigu bent vienos Nuotekų tvarkymo reglamento 1 ir 2 prieduose nurodytos medžiagos koncentracija viršija didžiausią leidžiamą koncentraciją.

26.16. Nustatyto vandens telkinių ekologinės būklės bei ekologinio potencialo tikslumas prilygsta klasifikavimui naudojamų kokybės elementų rodiklių matavimų tikslumui.

Siekiant, kad šalys vienodai įvertintų vandens telkinių ekologinę būklę bei ekologinį potencialą, būklės vertinimo metodai turi būti suderinti tarpusavyje, t.y. interkalibruoti.

 

II SKIRSNIS. POŽEMINIO VANDENS BASEINAI

 

27. Lielupės UBR yra 5 požeminio vandens baseinai (toliau – PVB) (8 pav.):

27.1. Permo-viršutinio devono Lielupės (baseino kodas LT003003400);

27.2. Viršutinio devono Stipinų Lielupės (LT002003400);

27.3. Joniškio (LT0010023400);

27.4. Biržų-Pasvalio (LT001043400);

27.5. Viršutinio-vidurinio devono Lielupės (LT001003400).

Šie PVB yra išskirti pagal produktyviausių vandeningųjų sluoksnių paplitimo ribas bei požeminio vandens išteklių kiekio ir kokybės formavimosi dėsningumus. Lielupės UBR teritorijoje didžiausias požeminio vandens kiekis yra išgaunamas iš giliai slūgsančių vandeningųjų sluoksnių (kompleksų), turinčių menką hidraulinį ryšį su paviršinio vandens telkiniais, todėl UBR PVB ribos nesutampa su paviršinio vandens baseinų ribomis (žr. 8 pav.). Didžiausias yra viršutinio-vidurinio devono (VVD) Lielupės PVB (4448,45 km2), užimantis praktiškai pusę (49,7 proc.) Lielupės UBR teritorijos. Mažiausias PVB – Joniškio (žr. 8 pav.), jo užimamas plotas kiek viršija 500 km2. Į Lielupės mažųjų intakų pabaseinį patenka penkių, į Mūšos pabaseinį – keturių, į Nemunėlio pabaseinį – dviejų PVB didesnės ar mažesnės dalys (žr. 8 pav.). Detalesnė informacija apie PVB pasiskirstymą upių baseinuose ir pabaseiniuose pateikiama 31 ir 32 lentelėse.

 

31 lentelė. Požeminio vandens baseinai Lielupės UBR

PVB

PVB plotas

km2

Proc. nuo UBR ploto

1. Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

4448,3230

49,7

2. Viršutinio devono Stipinų (Lielupės)

1879,2853

21,0

3. Permo viršutinio devono (Lielupės)

1063,3776

11,9

4. Biržų-Pasvalio

1048,4758

11,7

5. Joniškio

508,3169

5,7

Viso:

8947,7786

100

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai naudojant LGT žemės gelmių registro duomenis

 

32 lentelė. Požeminio vandens baseinai Lielupės UBR upių pabaseiniuose

Upės pabaseinis

PVB

PVB plotas upės pabaseinyje

km2

Proc. nuo pabaseinio ploto

Mūšos

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

2548,5415

48,1

 

Viršutinio devono Stipinų (Lielupės)

1520,4583

28,7

 

Biržų-Pasvalio

856,2768

16,2

 

Permo viršutinio devono (Lielupės)

371,1552

7,0

 

Iš viso:

5296,4318

100

Lielupės mažųjų intakų

Permo viršutinio devono (Lielupės)

692,2224

39,5

 

Joniškio

508,3169

29,0

 

Viršutinio devono Stipinų (Lielupės)

358,827

20,5

 

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

189,5114

10,8

 

Biržų-Pasvalio

1,8707

0,1

 

Iš viso:

1750,7484

100

Nemunėlio

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

1710,2701

90

 

Biržų-Pasvalio

190,3283

10

 

Iš viso:

1900,5984

100

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai naudojant LGT žemės gelmių registro duomenis

 

(pav.)

8 pav. Požeminio vandens baseinai Lielupės UBR

 

Požeminio vandens telkinių būklė

 

28. Lielupės UBR teritorijoje LGT Žemės gelmių registre 2010 metų balandžio 1-ai dienai buvo užregistruoti 229 požeminio vandens telkiniai (vandenvietės), įrengti į kvartero (Q), viršutinio permo (P2), famenio (D3fm), Stipinų (D3st), pliavino (D3pl) bei Šventosios-Upninkų (D3-2šv-up) vandeninguosius sluoksnius (kompleksus) (9 pav.). Didžiausios yra Šiaulių, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Joniškio miestų vandenvietės. Detalesnė informacija apie požeminio vandens telkinių pasiskirstymą pateikiama 33 lentelėje.

 

33 lentelė. Požeminio vandens telkiniai Lielupės UBR

PVB

Vandeningojo sluoksnio geologinis indeksas

Požeminio vandens telkinių (vandenviečių) kiekis

Viršutinio devono Stipinų (Lielupės)

P2

10

 

D3fm

10

 

D3st

43

 

D3-2šv-up

10

 

Iš viso PVB:

73 (31,9)

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

Q

2

 

D3pl

28

 

D3-2šv-up

52

 

Iš viso PVB:

82 (35,8)

Biržų-Pasvalio

D3pl

4

 

D3-2šv-up

29

 

Iš viso PVB:

33 (14,4)

Joniškio

D3fm

7

 

D3st

5

 

D3pl

1

 

D3-2šv-up

10

 

Iš viso PVB:

23 (10)

Permo-viršutinio devono (Lielupės)

P2

1

 

D3fm

13

 

D3-2šv-up

4

 

Iš viso PVB:

18 (7,9)

 

Iš viso UBR:

229

skliausteliuose – procentas nuo UBR požeminio vandens telkinių kiekio

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai naudojant LGT žemės gelmių registro duomenis

 

Atskiruose požeminio vandens telkiniuose pastaraisiais metais išgaunamo požeminio vandens kiekis svyruoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių m3/d, viso UBR teritorijoje vidutiniškai sudarydamas 28305 m3/d (34 lentelė).

Požeminio vandens telkinių vertinimo kriterijai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. D1-172 „Dėl požeminio vandens telkinių vertinimo kriterijų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo (Žin., 2007, Nr. 37-1395).

 

(pav.)

9 pav. Požeminio vandens telkiniai Lielupės UBR

 

34 lentelė. Lielupės UBR požeminio vandens telkiniuose išgaunamo vandens kiekis

PVB

Vandeningojo sluoksnio geologinis indeksas

Išgaunamo požeminio vandens kiekis*

m3/d

Proc. nuo PVB išgaunamo kiekio

Proc. nuo UBR išgaunamo kiekio

VDST (Lielupės)

P2

631

4,4

2,2

D3fm

165

1,2

0,6

D3st

12684

89,3

44,8

D3-2šv-up

717

5,1

2,5

Viso PVB:

14197

100,0

50,2

VVD (Lielupės)

Q

27

0,3

0,1

D3pl

713

8,8

2,5

D3-2šv-up

7406

90,9

26,2

Viso PVB:

8146

100,0

28,8

Biržų-Pasvalio

D3pl

55

1,4

0,2

D3-2šv-up

3980

98,6

14,1

Viso PVB:

4035

100,0

14,3

Joniškio

D3fm

86

6,3

0,2

D3st

91

6,6

0,3

D3-2šv-up

1190

87,1

4,2

Viso PVB:

1367

100,0

4,7

PVD (Lielupės)

P2

45

8,0

0,2

D3fm

279

49,8

1,0

D3-2šv-up

236

42,2

0,8

Viso PVB:

560

100,0

2,0

 

Viso UBR:

28305

 

 

* – 2008–2009 metų vidurkis; sutrumpinimai: PVD – permo-viršutinio devono; VVD – viršutinio-vidurinio devono; VDST – viršutinio devono Stipinų

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai naudojant LGT žemės gelmių registro duomenis

 

Lielupės UBR yra išžvalgyti ir LGT nustatyta tvarka patvirtinti nemaži požeminio vandens ištekliai – viso 191555 m3/d (35 lentelė)

 

35 lentelė. Lielupės UBR požeminio vandens poreikis ir ištekliai

UBR

PVB

2008–2009 metais vidutiniškai išgautas požeminio vandens kiekis, m3/d

Požeminio vandens poreikis 2015 metams, m3/d*

Išžvalgyti ir patvirtinti požeminio vandens ištekliai, m3/d

Lielupės

Viršutinio devono Stipinų (Lielupės)

14197

20279

79075

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės)

8146

21447

91590

Biržų-Pasvalio

4035

10901

10390

Joniškio

1367

3772

10500

Permo viršutinio devono (Lielupės)

560

1375

-

 

Iš viso:

28305 (14,8)

57774 (30,2)

191555

* – pagal SWECO-BKG-LSPI duomenis; skliaustuose – procentas nuo patvirtintų išteklių kiekio.

 

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad dabartiniu metu Lielupės UBR išgaunamo požeminio vandens kiekis sudaro 14,8 proc. išžvalgytų ir patvirtintų požeminio vandens išteklių. Perspektyvoje (2015 metais) jis galėtų išaugti iki 30,2 proc. (žr. 39 lentelę). Tai rodo, jog PVB ir telkinių kiekybinė būklė yra gera, nes požeminio vandens išteklių yra gerokai daugiau, nei jų išgaunama šiuo metu ar numatoma išgauti perspektyvoje. Tačiau pastarųjų penkių metų duomenys rodo, kad paimamo požeminio vandens kiekis yra stabilizavęsis, todėl sunku tikėtis 2007 metais planuoto 15 procentų augimo.

Lielupės UBR plote viršutinę geologinio pjūvio dalį, kaip ir visur Lietuvoje, sudaro kvartero nuogulų danga, po kuria iš rytų į vakarus išplitę spūdinio vandens sluoksniai, susiję su įvairiomis terigeninėmis, karbonatinėmis, sulfatinėmis vidurinio-viršutinio devono ir viršutinio permo uolienomis/nuogulomis. Kadangi reikšmingų spūdinio požeminio vandens išteklių ar jų gavybos kvartero storymės sluoksnių Lielupės UBR nėra, todėl toliau pateikiamas tik aukščiau įvardintų ikikvarterinės storymės spūdinių vandeningųjų sluoksnių apibūdinimas, akcentuojant jų vandens kokybinę būklę.

Pagrindinis viršutinio-vidurinio devono PVB šiaurinės dalies Šventosios-Upninkų vandeningasis kompleksas (D3šv+D2up) yra išplitęs visu Latvijos-Lietuvos pasieniu ir yra šios teritorijos svarbiausias geriamojo vandens šaltinis (Gregorauskas, 2008). Požeminio vandens kokybinės būklės požiūriu šis kompleksas dalijamas į dvi dalis – viršutinę ir apatinę. Viršutinėje D3šv+D2up komplekso dalyje geros cheminės būklės požeminį vandenį į vakarus nuo Panevėžio ir Pakruojo pakeičia nekokybiškas, itin kietas kalcio sulfatinis vanduo, kurio šaltinis yra komplekso kraige slūgsanti gipsinga jaunesnių devoninių sluoksnių (ypač Tatulos sluoksnių, D3tt) storymė.

Vietomis ji „gadina“ šio komplekso viršutinės dalies vandens kokybę ir Biržų-Pasvalio PVB (LT0010043400). Į vakarus nuo Joniškio nekokybiškas kietas kalcio sulfatinis vanduo su natrio chloridinio vandens priemaiša pakeičia apatinės D3šv+D2up komplekso dalies cheminę būklę, tačiau čia jo šaltiniu yra giliau šio komplekso slūgsantys sluoksniai. Dėl šių abiejų priežasčių Joniškyje ir beveik visame jo vardu pavadintame baseine (LT001023400) bei toliau į vakarus D3šv+D2up komplekse nėra tinkamo gėrimui požeminio vandens.

Geros kokybės požeminio vandens Joniškio baseine beveik nėra ir visoje virš D3šv+D2up komplekso slūgsančioje įvairių viršutinio devono dolomito-gipso sluoksnių storymėje. Dar aukščiau, virš Įstro-Tatulos (D3įs+tt) sluoksnių ir juos dengiančios Pamūšio (D3pm) vandensparos slūgsantis plyšiuotas Stipinų (D3st) sluoksnių dolomitas (viršutinio devono Stipinų /Lielupės/ PVB LT002003400) gėlą vandenį talpina tik Linkuvos-Šiaulių-Šeduvos trikampyje.

Prastos kokybės kalcio sulfatinis vanduo viršutinio devono Stipinų ir Joniškio PVB išplitęs ir šiek tiek eksploatuojamas ir virš Stipinų sluoksnių slūgsančiuose įvairaus amžiaus bei vandeningumo devoniniuose sluoksniuose, priskiriamuose vadinamajam famenio kompleksui (D3fm), kuriame kiek vandeningesni yra vadinamieji Kruojos (D3krj) sluoksniai, tačiau ne visur. Dar toliau į vakarus, pietvakarius nuo Joniškio prasideda šiaurinė permo-viršutinio devono (P2+D3) baseino (LT003) dalis – pagrindinis gretimo, Lielupės UBR teritorijos geros kokybės požeminio vandens šaltinis.

Joniškio (LT001023400) ir viršutinio devono Stipinų (Lielupės) (LT002003400) PVB yra priskiriami potencialios rizikos PVB grupei. Šių PVB kai kuriuose telkiniuose/vandenvietėse nustatytos anomaliai didelės sulfatų koncentracijos, neatitinkančios geriamojo vandens kokybės reikalavimų (nedaugiau kaip 250 mg/l), o kai kada ir LGT apskaičiuotų aplinkosauginių kriterijų (nedaugiau kaip 500 mg/l).

Priemonių programoje vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 2010, Nr. 90-4756) numatyta nacionalinė priemonė „Parengti teisės aktą, įpareigojantį vandens tiekimo įmones, eksploatuojančias > 10 m3/d požeminio vandens ir esančias rizikos grupei priskirtuose požeminio vandens baseinuose, vykdyti probleminių kokybės rodiklių (Cl ir SO4) monitoringą ir teikti duomenis Lietuvos geologijos tarnybai“. Duomenų analizė leistų išsiaiškinti, kokią įtaką vandens kokybės pokyčiams daro požeminio vandens eksploatacija ir nustatyti žmogaus veiklos sąlygotą vandens kokybės blogėjimo tendenciją. Tik po to požeminio vandens telkinius galima priskirti rizikos grupei arba išbraukti iš rizikos telkinių sąrašo. Tačiau geros kokybės geriamojo vandens Joniškio m. aprūpinimui gali tekti ieškoti kaimyninėse teritorijose. Šia problema turi rūpintis savivaldybės, atsakingos už gyventojų aprūpinimą geriamuoju vandeniu.

 

(pav.)

10 pav. Hidrocheminis pjūvis (sulfatų izolinijos, mg/l)

 

III SKIRSNIS. KLIMATO KAITOS POVEIKIS PAVIRŠINIAMS IR POŽEMINIO VANDENS TELKINIAMS

 

29. Tyrimo metu buvo sudarytos klimato prognozės trims vietovėms (kur veikia meteorologijos stotys) Lielupės baseino teritorijoje arba prie pat jo ribos: Panevėžiui, Šiauliams, Biržams. Apskaičiuoti prognostiniai oro temperatūros, kritulių kiekio, minimalios santykinės oro drėgmės, vėjo greičio ir saulės spindėjimo trukmės dydžiai 2001–2010 ir 2011–2020 metams visais mėnesiais bei palyginti su klimatinės normos (1971–2000 metų) reikšmėmis.

Nustatyta, kad klimatinių veiksnių poveikis vandens kokybės kaitai Lielupės UBR turėtų būti labai nedidelis. Rimtesnį poveikį kokybei galėtų turėti nebent kritulių ir garavimo santykio pasikeitimai.

30. Išanalizavus numatomus klimato elementų pokyčius per pirmuosius du XXI amžiaus dešimtmečius atskirais metų sezonais, nustatyta, kad:

30.1. visais metų laikais oro temperatūra Lielupės UBR augs. Didžiausi oro temperatūros pasikeitimai prognozuojami žiemą (iki 2 °C) bei pavasarį (iki 1,5 °C), kitais metų laikais pasikeitimai neviršys 1 °C. Vidutinė metinė temperatūra analizuojamoje teritorijoje turėtų kiek padidėti. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį ji bus nuo 0,8 °C Biržuose ir Panevėžyje bei iki 0,9 °C Šiauliuose didesnė nei klimatinė norma. Antrąjį dešimtmetį vidutinė metinė oro temperatūra bus artima amžiaus pradžios reikšmėms.

30.2. pagal daugumą klimato modelių 2011–2020 metais laukiamas metinio kritulių kiekio augimas. Kritulių kiekis turėtų augti metų pradžioje, o antroje vasaros pusėje bei rudens pradžioje – mažėti.

31. Nuotėkio prognozės sudarymui Lielupės UBR buvo pasirinkti 3 įvairaus dydžio bei skirtingas hidrologines ir kraštovaizdžio sąlygas atspindinčių upių baseinai – Nemunėlis, Mūša ir Lėvuo. Nustatyta, kad:

31.1. esmingų pasikeitimų dėl klimato kaitos vidutiniame metiniame, taip pat atskirų sezonų bei mėnesių nuotėkyje iki 2020 m. neįvyks. Didžiausios numatomos permainos analizuojamame UBR – galimi nuotėkio pasiskirstymo metų viduje bei vandens balanso sudedamųjų santykio pokyčiai.

31.2. daugumai analizuotų Lielupės UBR upių būdinga viena bendra kaitos savybė: 2020 m. nuotėkis bus labiau natūraliai susireguliavęs (maksimalaus nuotėkio reikšmės bus mažesnės, o minimalaus – didesnės nei dabar). Todėl numatomas maksimalaus potvynių bei poplūdžių nuotėkio sumažėjimas ir bendras nuotėkio pagausėjimas nuosėkio laikotarpiu.

31.3. daugelyje upių taip pat pastebėtas 2020 metų nuotėkio prognozėse numatomas pavasario potvynio paankstėjimas (jis prasidės anksčiau, bet bus labiau ištęstas – pasibaigs analogiškomis kaip ir šiuo metu datomis). Tačiau šis procesas pasireiškia gan nežymiai (prognozuojamas paankstėjimas niekur neviršija 10 d.) ir nepalyginamas su analogiškų prognozių Nemuno UBR rezultatais.

31.4. požeminis nuotėkis 2020 m. tiriamame UBR išliks stabilus. Nežymiai pakis ir jo dydžių reikšmės, ir pasiskirstymas per metus.

31.5. 2020 m. lyginant su dabartine situacija tikėtina daugumos Lielupės UBR ežerų vidutinio metinio vandens lygio pakilimo galimybė. Pokyčius pirmiausia lems kritulių kiekio pakitimai. Labiausiai šiuos pokyčius pajus nenuotakūs ežerai.

31.6. labiau pratakiuose Lielupės UBR ežeruose pavasarį maksimalus vandens lygis bus pasiekiamas anksčiau, o vidutinis maksimalus vandens lygis sumažės, vasaros sausmečio minimalus lygis bus aukštesnis nei XX amžiaus pabaigoje.

31.7. dėl prognozuojamo oro temperatūros kilimo žiemos pradžioje tikėtina, kad ledo danga Lielupės UBR ežeruose susidarys vėliau nei dabar. Aukštesnė šiltojo sezono oro temperatūra turėtų lemti vandens temperatūros šiltėjimą ežeruose. Termiškai seklūs ir nestratifikuoti ežerai jį pajustų labiausiai.

31.8. nagrinėjamame rajone nuo 1961 m. sausros kartojasi vidutiniškai kas 3,5 metų (dvi sausros per septynerius metus). Pastaraisiais metais ryškėja sausrų dažnėjimo, ilgėjimo ir stiprėjimo tendencija. Ypač stiprios ir ilgos buvo pastarųjų metų (2002 m. ir 2006 m.) sausros. Jų metu pasireiškė didžiausias (iš iki šiol matytų) sausrų poveikis upių nuotėkiui tiriamame UBR: daugelis mažų Lielupės intakų nustojo tekėti.

31.9. iš turimos informacijos galima daryti prielaidą, jog ilgalaikių ir stiprių sausrų, turinčių poveikį upių nuotėkio sumažėjimui bei ežerų vandens lygio kritimui, dažnesnio kartojimosi tendencija tęsis ir toliau.

31.10. prognostiniai scenarijai rodo, kad ateityje numatomi klimato pokyčiai neabejotinai stiprės. Tačiau iki 2020 m. prognozuojami klimatinių veiksnių pasikeitimai neturėtų žymiai paveikti vandens balanso, nuotėkio režimo bei vandens kokybės. Todėl jų poveikis šiame etape nesutrukdys pasiekti vandensaugos tikslų.

 

III SKYRIUS. ŪKINĖS VEIKLOS POVEIKIO SANTRAUKA

 

I SKIRSNIS. REIKŠMINGAS POVEIKIS UPĖMS IR EŽERAMS

 

32. Reikšmingu vadinamas toks ūkinės veiklos poveikis, dėl kurio vandens telkiniuose yra arba gali būti netenkinami geros ekologinės ir cheminės būklės reikalavimai. Reikšmingą poveikį gali sukelti vieno taršos šaltinio arba bendra kelių taršos šaltinių tarša, taip pat hidromorfologiniai vandens telkinių pokyčiai, kurie atsiranda dėl upių vagų ištiesinimo bei HE poveikio. Jei reikšmingas antropogeninės taršos poveikis išlieka net ir pritaikius pagrindines priemones, tokie vandens telkiniai įvardijami rizikos telkiniais, o jų gerai ekologinei būklei/potencialui pasiekti yra numatomos papildomos priemonės.

 

Taršos apkrovos ir jų poveikis vandens telkinių būklei

 

33. Reikšmingą poveikį darančiais šaltiniais yra įvardijami tokie taršos šaltiniai, kurie kiekvienas atskirai arba keli kartu nulemia geros ekologinės būklės kriterijų viršijimą.

34. Geros ekologinės būklės kriterijai upių kategorijos vandens telkiniams:

34.1. vidutinė metinė BDS7 koncentracija ≤3,3 mgO2/l;

34.2. vidutinė metinė NH4-N koncentracija ≤0,2 mg/l;

34.3. vidutinė metinė NO3-N koncentracija ≤2,3 mg/l;

34.4. vidutinė metinė Nbendras koncentracija ≤3,0 mg/l;

34.5. vidutinė metinė fosfatų koncentracija ≤0,09 mg/l;

34.6. vidutinė metinė Pbendras koncentracija ≤0,14 mg/l;

34.7. geros ekologinės būklės kriterijai ežerų kategorijos vandens telkiniams:

34.7.1. vidutinė metinė Nbendras koncentracija ≤ 1,8 mg/l;

34.7.2. vidutinė metinė Pbendras koncentracija ≤ 0,060 mg/l.

(1) matematiniame modeliavime šis rodiklis nenaudojamas

 

Sutelktosios taršos šaltiniai ir apkrovos

 

35. Pagal AAA pateiktus duomenis Lietuvos teritorijoje į Lielupės UBR paviršinio vandens telkinius 2009 m. išleido 203 išleistuvai: 133 išleistuvai nuotekas išleido į paviršinius Mūšos pabaseinio vandens telkinius, 26 – į Lielupės mažųjų intakų pabaseinio ir 44 – į Nemunėlio pabaseinio vandens telkinius. Išleistuvų skaičius Lielupės UBR baseinuose bei jų paskirtis (kodai) nurodyti 36 lentelėje.

 

36 lentelė. Sutelktosios taršos išleistuvų skaičius Lielupės UBR

Pabaseinis

Bendras išleistuvų sk.

Skaičius išleistuvų, kurių paskirtis (kodas)* yra:

0

1

2

3

4

5

6

Lielupės UBR:

 

 

 

 

 

 

 

 

Mūšos pab.

133

22

12

-

3

52

41

3

Lielupės maž. intakų pab.

26

4

3

-

-

16

-

3

Nemunėlio pab.

44

15

2

-

5

15

6

1

IŠ VISO:

203

41

17

0

8

83

47

7

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys

* Išleistuvų paskirtis (kodai):

0 – Nevalytos nuotekos;

1 – Miestų nuotekų valyklos (toliau – MNV) (komunalinis ūkis);

2 – Į pramonės įmonių balansą įtrauktos nuotekų valyklos (toliau – NV), kuriose valomos ir miestų nuotekos;

3 – Pramonės įmonių NV;

4 – Kaimo vietovių NV, išskyrus pramonės įmonių NV;

5 – Paviršinių nuotekų valymo įrenginiai;

6 – Kitos NV.

 

36. Lielupės UBR yra 12 aglomeracijų (8 Mūšos pabaseinyje, 2 Nemunėlio pabaseinyje ir 2 Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje), kurių taršos apkrovos viršija 2000 gyventojų ekvivalentų (toliau – GE). Mūšos pabaseinyje esantis Šiaulių miestas priskiriamas aglomeracijoms, kurių taršos apkrovos viršija 100 000 GE Dar keturios Mūšos pabaseinio aglomeracijos priskiriamos miestų kategorijai, kurių taršos apkrovos siekia nuo 10 000 iki 100 000 GE Tai Biržai, Kupiškis, Pasvalys ir Radviliškis. Trijų miestų – Pakruojo, Šeduvos ir Linkuvos – taršos apkrovos siekia nuo 2000 iki 10 000 GE Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra vienas miestas (Joniškis), kurio taršos apkrovos viršija 10 000 GE ir vienas (Žagarė), kurio taršos apkrovos siekia nuo 2000 iki 10 000 GE Nemunėlio pabaseinyje esantis Rokiškio miestas priskiriamas aglomeracijoms, kurių apkrovos viršija 10 000 GE, o Juodupė – miestams, kurių apkrovos siekia nuo 2000 iki 10 000 GE

Aglomeracijos, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE, visuose pabaseiniuose yra pagrindinis sutelktosios buitinės taršos šaltinis, minėtų miestų NV išleistuvais į vandens telkinius išleidžiama didžiausia sutelktosios komunalinio ūkio taršos apkrovų dalis. 11–13 paveiksluose pavaizduotos bendros miestų ir kaimo vietovių išleistuvais 2009 m. į paviršinius vandens telkinius išleistos taršos apkrovos bei didžiųjų aglomeracijų (>2000 GE) taršos apkrovos.

 

(pav.)

11 pav. Bendra miestų ir kaimo vietovių NV taršos apkrova bei gyvenviečių, kurių tarša viršija 2000 GE, apkrova Mūšos pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

(pav.)

12 pav. Bendra miestų ir kaimo vietovių NV taršos apkrova bei gyvenviečių, kurių tarša viršija 2000 GE, apkrova Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

(pav.)

13 pav. Bendra miestų ir kaimo vietovių NV taršos apkrova bei gyvenviečių, kurių tarša viršija 2000 GE, apkrova Nemunėlio pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

37. Miestuose didžioji gamybinių nuotekų dalis kartu su komunalinėmis nuotekomis patenka į nuotekų valymo įrenginius, tačiau dalis įmonių turi savo NV, iš kurių nuotekas išleidžia tiesiogiai į vandens telkinius. Iš viso Lielupės UBR 2009 m. buvo 15 gamybinių nuotekų išleistuvų: 6 iš jų Mūšos pabaseinyje, 6 – Nemunėlio pabaseinyje, 3 – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje. Mūšos pabaseinyje yra keturių gyvulininkystės įmonių, vienos statybos organizacijos bei socialinio darbo veikla užsiimančios įstaigos nuotekų išleistuvai. Nemunėlio pabaseinyje gamybinės nuotekos buvo išleidžiamos dviem pieno produktų gamybos įmonės išleistuvais, audinių audimo įmonės, naftos produktų transportavimo vamzdynais įmonės, mašinų ir įrenginių nuoma užsiimančios įmonės bei maisto produktų gamybos įmonės išleistuvais. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje buvo vienas žemės ūkio bendrovės bei du socialinio darbo veikla užsiimančių įmonių nuotekų išleistuvai.

Iš gamybines nuotekas išleidžiančių išleistuvų į Mūšos pabaseinio vandens telkinius 2009 m. pateko apie 1,5 t BDS7, 0,9 t amonio azoto, 1,1 t nitratų azoto, 2,7 t bendrojo azoto ir 0,2 t bendrojo fosforo. Į Nemunėlio pabaseinio vandens telkinius 2009 m. buvo išleista apie 9,2 t BDS7, 2,3 t amonio azoto, 2,4 t nitratų azoto, 6,8 t bendrojo azoto ir 2,3 t bendrojo fosforo. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje iš gamybinių nuotekų išleistuvų į vandens telkinius pateko apie 0,9 t BDS7, 0,6 t amonio azoto, 0,9 t nitratų azoto, 2,9 t bendrojo azoto ir 0,3 t bendrojo fosforo

38. Pagal 2009 m. AAA duomenis, Lielupės UBR yra 88 paviršines nuotekas išleidžiantys išleistuvai: iš 63 išleistuvų nuotekos išleidžiamos į Mūšos pabaseinio, iš 21 – į Nemunėlio pabaseinio, iš 4 – į Lielupės mažųjų intakų pabaseinio vandens telkinius. Minėtais išleistuvais išleidžiamos daugiausia nuo taršiausių gamybinių teritorijų surenkamos paviršinės nuotekos. Apskaičiuota, kad su paviršinėmis nuotekomis į Mūšos pabaseinio vandens telkinius per metus patenka apie 4,9 t BDS7, 5,6 t bendrojo azoto bei 1,2 t bendrojo fosforo. Į Lielupės mažųjų intakų pabaseinio vandens telkinius su paviršinėmis nuotekomis gali būti išleidžiama apie 0,9 t BDS7, 1,2 t bendrojo azoto bei 0,06 t bendrojo fosforo, o į Nemunėlio pabaseinio telkinius – apie 12,3 t BDS7, 8,3 t bendrojo azoto bei 1,3 t bendrojo fosforo.

39. Komunalinių, gamybinių bei paviršinių nuotekų išleistuvais išleidžiamos taršos apkrovos apibendrintos 41 lentelėje, procentinis jų pasiskirstymas pateiktas 14–16 paveiksluose.

40. Remiantis apibendrintais sutelktosios taršos apkrovų duomenimis matyti, kad Mūšos ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose didžioji visos sutelktosios BDS7 taršos apkrovos (t.y. 90 proc. Mūšoje ir 82 proc. Lielupės mažuosiuose intakuose) į vandens telkinius patenka su komunalinėmis nuotekomis. Tuo tarpu Nemunėlyje buitinės nuotekos sudaro tik 44 proc. visos sutelktosios BDS7 taršos apkrovos. Šiame pabaseinyje net 32 proc. BDS7 į vandens telkinius gali patekti su paviršinėmis (lietaus) nuotekomis. Paviršines nuotekas išleidžiančių išleistuvų Nemunėlio pabaseinyje yra 21, o išleidžiančių ūkio ir buities (t.y. komunalines) nuotekas – 17. Didelės paviršinių nuotekų išleistuvų taršos apkrovos gaunamos, todėl, kad šių išleistuvų išleidžiamų nuotekų užterštumas yra didesnis nei komunalinių nuotekų. Komunalinių nuotekų išleistuvais Mūšos ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose išleidžiama didžioji dalis sutelktosios bendrojo azoto taršos apkrovos: 94 proc. Mūšos pabaseinyje ir 86 proc. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje. Komunalinių nuotekų sudaroma sutelktosios bendrojo fosforo apkrovos dalis šiek tiek mažesnė: 86 proc. Mūšos pabaseinyje ir 78 proc. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje. Komunalinių nuotekų išleistuvais Nemunėlio pabaseinyje išleidžiama apie 55 proc. visos sutelktosios bendrojo azoto ir 37 proc. bendrojo fosforo taršos apkrovos.

 

37 lentelė. Skirtingų taršos šaltinių sutelktosios taršos apkrovos Lielupės UBR baseinuose (2009 m. duomenys)

Baseinas / pabaseinis

BDS7, t/metus

Bendrasis azotas, t/metus

Bendrasis fosforas, t/metus

Buit.

Gamyb.

Pavirš.

Buit.

Gamyb.

Pavirš.

Buit.

Gamyb.

Pavirš.

Mūša

58,3

1,5

4,9

135,6

2,7

5,6

8,4

0,2

1,2

Lielupė

8,1

0,9

0,9

24,7

2,9

1,2

1,3

0,3

0,06

Nemunėlis

17,2

9,2

12,3

18,4

6,8

8,3

2,14

2,3

1,3

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

(pav.)

14 pav. Sutelktosios taršos apkrovų iš komunalinių, gamybinių bei paviršinių nuotekų išleistuvų procentinis pasiskirstymas Mūšos pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

(pav.)

15 pav. Sutelktosios taršos apkrovų iš komunalinių, gamybinių bei paviršinių nuotekų išleistuvų procentinis pasiskirstymas Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

(pav.)

16 pav. Sutelktosios taršos apkrovų iš komunalinių, gamybinių bei paviršinių nuotekų išleistuvų procentinis pasiskirstymas Nemunėlio pabaseinyje

 

Šaltinis: 2009 m. AAA duomenys bei ekspertiniai skaičiavimai, atlikti užpildant duomenų spragas

 

Sutelktosios taršos šaltinių poveikis

 

41. Lielupės UBR upėms yra būdingas mažas nuotėkis (5–6 l/s/km2, o vasaros laikotarpiu vos 0,5 l/s/km2), todėl jos yra ypatingai jautrios sutelktajai taršai. Dar vienas regiono ypatumas yra tas, kad beveik visi didieji miestai nuotekas išleidžia į nedideles upes, kurių taršos akumuliacijos geba yra labai menka. Nors pastaraisiais metais labai išaugo didžiųjų miestų vandenvalos įrenginių darbo efektyvumas, dėl menkų taršos praskiedimo galimybių vasaros laikotarpiais, daugelio svarbiausių sutelktosios taršos šaltinių, t.y. aglomeracijų, kurių apkrovos viršija 2000 GE, tarša daro reikšmingą poveikį vandens telkinių – priimtuvų kokybei.

Mūšos pabaseinis. Šiaulių NV yra didžiausias sutelktosios taršos šaltinis Mūšos pabaseinyje. Nors pastaraisiais metais Šiaulių NV darbo efektyvumas yra gana aukštas, o teršalų koncentracijos nuotekose nedidelės, dėl didelio nuotekų kiekio ir labai mažos Kulpės taršos atskiedimo gebos, bendrojo fosforo ir amonio azoto koncentracijos šioje upėje atskirais laikotarpiais vis dar gali būti viršijamos. Taip pat reikia paminėti, kad prie Kulpės taršos nemažai gali prisidėti ir paviršinių (lietaus) nuotekų apkrovos. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad dėl paviršinių (lietaus) nuotekų apkrovų geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos ir Vijolės upėje. Atlikti skaičiavimai rodo, kad Šiladžio upėje vandens kokybės problemas gali sukelti aukštupyje nuotekas į upę išleidžianti Kairių NV. Dėl Kairių NV apkrovos Šiladžio upėje geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos. Vandens kokybės problemas Šiladyje iš esmės nulemia tai, kad nuotekos išleidžiamos upės aukštupyje, kur yra menkos taršos praskiedimo galimybės. Dėl menkų taršos praskiedimo galimybių geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti amonio azoto koncentracijos Vėzgės upėje. Pagrindiniai Vezgės upės taršos šaltiniai yra trys: Aukštelkų ir Kalnelio Gražionių gyvenviečių NV bei ŽŪB „Gražionių bekonas“ išleistuvas. Visi šie taršos šaltiniai nuotekas išleidžia upės aukštupyje.

Remiantis matematinio modeliavimo rezultatais, Daugyvenės kokybę reikšmingai gali įtakoti Šeduvos NV ir UAB „Agrochemos mažmena“ Šeduvos agrocentro išleistuvų tarša. Dėl šių išleistuvų poveikio, upėje geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos.

Nors Radviliškyje šiuo metu veikia nauja, visus nuotekų išvalymo reikalavimus atitinkanti NV, 2009–2010 m. matavimų, kuriuos atlieka UAB „Radviliškio vanduo“, rezultatai rodo, kad Obelėje vis dar stipriai viršijamos ribinės geros ekologinės būklės BDS7, amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos. Labai svarbu paminėti tai, kad aukštos teršiančių medžiagų koncentracijos užfiksuojamos ne tik žemiau NV išleistuvo, tačiau ir aukščiau jo. Tai įrodo, gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos ir valomos, taršos svarbą. Atlikti skaičiavimai rodo, kad dėl Obelės taršos, geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti ir bendrojo fosforo koncentracijos Kruojos upėje.

Tatulos upėje pagrindinis vandens kokybės problemas nulemdavęs taršos šaltinis ilgą laiką buvo Biržų NV. Šiuo metu Biržų NV pasiekiamas aukštas nuotekų išvalymo laipsnis, todėl šis išleistuvas nebesukelia vandens kokybės problemų. Vis dėlto, atlikti skaičiavimai rodo, kad Tatuloje reikšmingo sutelktosios taršos poveikio kol kas visiškai išvengti nepavyksta. Dėl Vabalos upe atplukdomos Vabalninko NV taršos, Tatuloje geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos.

Nemunėlio pabaseinis. Šiuo metu jau yra baigta Rokiškio NV rekonstrukcija bei užtikrintos 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 26), (toliau – Miesto nuotekų valymo direktyva) reikalavimus atitinkančios teršalų koncentracijos išleidžiamose nuotekose, tačiau matematinio modeliavimo rezultatai rodo, jog to nepakanka, kad būtų pasiekta gera upės-priimtuvo (Laukupės) ekologinė būklė. Upėje geros ekologinės būklės reikalavimų vis dar gali neatitikti BDS7 ir bendrojo fosforo koncentracijos, o amonio azoto koncentracija gali būti arti geros ekologinės būklės ribos ar netgi šiek tiek ją viršyti. Tiesa, modelio rezultatai rodo, kad upės taršą lemia ne vien tik Rokiškio NV apkrovos, tačiau ir paviršinės nuotekos. Paviršinių nuotekų tarša reikšmingą poveikį taip pat gali daryti ir Nemunėlio aukštupio atkarpai ties Rokiškio miestu. Dėl didelio nuotekų kiekio čia geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti BDS7 koncentracijos.

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis. 2009 m. pabaigoje buvo baigta Joniškio NV rekonstrukcija. Atlikus valyklos rekonstrukciją, pavyko stipriai sumažinti azoto junginių (ypač amonio azoto) koncentracijas į Sidabros upę išleidžiamose nuotekose. Tačiau esamos situacijos analizė rodo, kad net ir pasiekus aukštą Joniškio NV nuotekų išvalymo laipsnį, Sidabros upės taršos problema išlieka aktuali, nes dalies gyventojų nuotekos nepatenka į NV, o yra išleidžiamos į gamtinę aplinką, t.y. patenka į Sidabros upę. Todėl, amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos Sidabros upėje vis dar gali gerokai viršyti geros ekologinės būklės reikalavimus.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad sutelktosios taršos poveikis gali būti reikšmingas Beržtalio upės kokybei. Esant dabartinėms Žeimelio miestelio apkrovoms, upėje geros ekologinės būklės reikalavimų gali neatitikti bendrojo fosforo koncentracijos.

 

Pasklidosios taršos šaltiniai ir apkrovos

 

42. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad šiuo metu pasklidoji žemės ūkio tarša yra vienas svarbiausių ir reikšmingiausią poveikį Lielupės UBR vandens telkinių kokybei darančių veiksnių. Pasklidoji žemės ūkio tarša yra vienas pagrindinių nitratų azoto taršos šaltinių. Žemės ūkio veiklos poveikis Lielupės UBR vandens telkiniams nėra vienodas. Poveikio reikšmingumą didžiąja dalimi nulemia žemės ūkio veiklos intensyvumas. Pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančios organinių medžiagų, azoto ir fosforo junginių apkrovos.

42.1. Informacija apie Lielupės UBR baseinų žemėnaudą pateikiama 38 lentelėje. Lentelėje pateikta informacija apie užstatytų, gamtinių bei žemdirbystės teritorijų plotus apskaičiuota pasitelkiant CORINE 2006 žemėdangos duomenų bazę. Duomenys apie deklaruotus žemės ūkio paskirties žemės plotus gauti iš Nacionalinės mokėjimo tarnybos. Kadangi šiuo metu daugelis ūkininkų deklaruoja pasėlius, deklaruotos žemės ūkio paskirties žemės plotas turėtų atspindėti šiuo metu dirbamos žemės plotą.

Dirbama žemės ūkio paskirties žemė Mūšos pabaseinyje sudaro apie 53 proc., Nemunėlio pabaseinyje – apie 48 proc., o Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje – net apie 70 proc. viso pabaseinio ploto. Visuose pabaseiniuose didesnę žemės ūkio paskirties žemės ploto dalį sudaro ariama žemė. Nemunėlio pabaseinyje ariamos žemės dalis sudaro apie 60 proc. deklaruotos žemės ūkio paskirties žemės, Mūšos pabaseinyje – 73 proc., tuo tarpu Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje – net 87 proc.. Atitinkamai pievos ir ganyklos Mūšos pabaseinyje sudaro 23 proc., Nemunėlio pabaseinyje – 40 proc., Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje – 13 proc. visos deklaruotos žemės ūkio paskirties žemės.

 

38 lentelė. Lielupės UBR baseinų žemėnauda

Pabaseinis

Plotas, km2

Užstatytos teritorijos, km2

Gamtinės teritorijos, km2

Žemdirbystės teritorijos, km2

Deklaruota žemės ūkio paskirties žemė, km2

Bendras plotas, km2

tame tarpe ariama žemė, km2

tame tarpe pievos ir ganyklos, km2

Mūša

5296,4

203,2

1242

3771,5

2815,5

2059,3

756,2

Lielupės int.

1750,75

56,9

285,2

1401

1228

1073

155

Nemunėlis

1900,6

42,1

655,4

1177,6

905,4

532,6

372,8

Iš viso:

8947.75

302.2

2182.6

6350.1

4948.9

3664.9

1284

Šaltinis: CORINE 2006 m. informacija bei Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – NMA) pateikti 2008 m. pasėlių deklaravimo duomenys

 

42.2. Lielupės UBR Mūšos ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose vykdoma žemės ūkio veikla yra viena intensyviausių visoje šalyje. Vertinant visam baseino plotui tenkantį sutartinių gyvulių (toliau – SG) skaičių, SG tankis Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje siekia 0,16 SG/ha, Mūšos pabaseinyje – 0,14 SG/ha. Nemunėlio pabaseinyje SG tankis šiek tiek mažesnis ir yra apie 0,1 SG/ha. Lielupės pabaseinyje žemės ūkio paskirties žemė sudaro net apie 70 proc. viso pabaseinio ploto, Mūšos ir Nemunėlio pabaseiniuose žemės ūkio naudmenos sudaro atitinkamai 53 ir 48 proc. pabaseinių ploto.

Su gyvulių mėšlu į dirvožemį patenkančios apkrovos apskaičiuojamos atsižvelgiant į SG skaičių ir priimant, kad vienas SG per metus sudaro 546 kg BDS7, 100 kg bendrojo azoto ir 17 bendrojo fosforo. Bendras SG skaičius bei skirtingo dydžio ūkiuose laikomų SG skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose pateiktas 39 lentelėje.

 

39 lentelė. SG skaičius Lielupės, UBR pabaseiniuose bei SG skaičius skirtingo dydžio ūkiuose.

UBR

Baseinas

SG

SG skaičius virš 300 SG turinčiuose ūkiuose

SG skaičius nuo 10 iki 300 SG turinčiuose ūkiuose

SG skaičius iki 10 SG laikančiuose ūkiuose

Lielupės

Lielupės mažųjų intakų

27305.21

12160.24

3755.63

11389.34

Lielupės

Mūšos

76257.40

22600.91

19674.73

33981.76

Lielupės

Nemunėlio

19621.75

690.44

8288.57

10642.74

Iš viso Lielupės UBR:

123184.4

35451.59

31718.93

56013.84

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateikti 2008 m. gyvulių surašymo duomenys

 

Apskaičiuota, kad Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje su gyvulių mėšlu į dirvožemį vidutiniškai patenka 85,16 kg/ha BDS7, 15,6 kg/ha bendrojo azoto ir 2,65 kg/ha bendrojo fosforo. Mūšos pabaseinyje su gyvulių mėšlu į dirvožemį patenkančios apkrovos vidutiniškai siekia 79 kg/ha BDS7, 14,4 kg/ha bendrojo azoto ir 2,45 kg/ha bendrojo fosforo, Nemunėlio pabaseinyje – 56,33 kg/ha BDS7, 10,32 kg/ha bendrojo azoto ir 1,75 kg/ha bendrojo fosforo.

 

40 lentelė. Lielupės UBR susidaranti gyvulininkystės taršos apkrova

UBR

Baseinas / pabaseinis

BDS7

Bendrasis azotas

Bendrasis fosforas

t/metus

kg/ha

t/metus

kg/ha

t/metus

kg/ha

Lielupės

Lielupės mažųjų intakų

14908.64

85.16

2730.52

15.60

464.19

2.65

Lielupės

Mūšos

41636.54

78.61

7625.74

14.40

1296.38

2.45

Lielupės

Nemunėlio

10713.48

56.33

1962.18

10.32

333.57

1.75

Iš viso Lielupės UBR:

67258.66

 

12318.44

 

2094.14

 

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai, atlikti atsižvelgiant į apskaičiuotą SG skaičių baseinuose

 

Faktinių duomenų apie mineralinių trąšų sunaudojimą Lietuvoje kol kas nėra, todėl mineralinių trąšų sunaudojimui įvertinti buvo remtasi žemės ūkio naudmenų struktūros analize bei žemės ūkio specialistų siūlomomis optimaliomis pasėlių tręšimo normomis. Skaičiuojant trąšų poreikį pasėliams tręšti buvo įvertintas ir su gyvulių mėšlu susidarantis maistingųjų medžiagų kiekis.

Apskaičiuotas mineralinių trąšų poreikis Lielupės UBR baseinuose pateikiamas 41 lentelėje.

 

41 lentelė. Mineralinių trąšų poreikis, apskaičiuotas atsižvelgiant į pasėlių struktūrą

UBR

Baseinas

Mineralinės azoto trąšos

Mineralinės fosforo trąšos,

t/metus

kg/ha

t/metus

kg/ha

Lielupės

Lielupės mažųjų intakų

9272.74

53.0

2087.14

11.9

Lielupės

Mūšos

17955.48

33.9

3795.21

7.2

Lielupės

Nemunėlio

4924.40

25.9

939.18

4.9

Iš viso Lielupės UBR:

32152.62

35.9

6821.53

7.6

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai, atlikti atsižvelgiant į pasėlių struktūrą bei jiems tręšti naudotiną optimalią trąšų normą

 

Apibendrintos žemės ūkyje susidarančios pasklidosios taršos apkrovos Lielupės UBR pabaseiniuose pavaizduotos 17 – 19 paveiksluose.

(pav.)

17 pav. Žemės ūkyje susidarančios BDS7 taršos apkrovos Lielupės UBR seniūnijose

(pav.)

18 pav. Žemės ūkyje susidarančios bendrojo azoto taršos apkrovos Lielupės UBR seniūnijose

(pav.)

19 pav. Žemės ūkyje susidarančios bendrojo fosforo taršos apkrovos Lielupės UBR seniūnijose

 

42.3. Gyventojai, kurių nuotekos nėra surenkamos ir nukreipiamos į kanalizacijos tinklus, o jų tarša kaip pasklidoji su paviršiniu nuotėkiu gali būti pernešama į vandens telkinius. Remiantis savivaldybių pateikta informacija, šiuo metu Lielupės UBR daugiau nei 100 gyventojų turinčiose gyvenvietėse yra 141 734 gyventojai, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos. Tai sudaro apie 40 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Duomenų apie mažesnes gyvenvietes kol kas nėra. Gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, skaičius Lielupės UBR pabaseiniuose pateiktas 42 lentelėje.

 

42 lentelė. Bendras gyventojų bei gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, skaičius Lielupės UBR gyvenvietėse, kuriose yra daugiau nei 100 gyventojų

Baseinas

Gyventojų skaičius daugiau nei 100 gyventojų turinčiose gyvenvietėse

Gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, skaičius daugiau nei 100 gyventojų turinčiose gyvenvietėse

Mūšos pabaseinis

263632

94228

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

38109

26712

Nemunėlio pabaseinis

50253

20794

IŠ VISO:

351994

141734

Šaltinis: savivaldybių informacija (2007 m.)

 

Iš skirtingų taršos šaltinių į dirvožemį patenkančios pasklidosios taršos apkrovos apibendrintos 43 lentelėje. Iš lentelės duomenų matyti, kad gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, tarša sudaro labai menką pasklidosios taršos dalį. Žemės ūkis yra pagrindinis pasklidosios taršos šaltinis. Apskaičiuota, kad su gyvulių mėšlu į Lielupės UBR pabaseinius gali patekti iki 30 proc. pasklidosios bendrojo azoto ir iki 25 proc. pasklidosios bendrojo fosforo taršos apkrovos. Tiesa, šis pasiskirstymas gali būti ir ne visai tikslus, nes sunaudojamų mineralinių trąšų kiekiai nėra žinomi.

 

43 lentelė. Skirtingų taršos šaltinių pasklidosios taršos apkrovos Lielupės UBR baseinuose

Pabaseinis

BDS7, t/metus

Bendrasis azotas, t/metus

Bendrasis fosforas, t/metus

Mėšlas

Min. trąšos

Gyvent.

Mėšlas

Min. trąšos

Gyvent.

Mėšlas

Min. trąšos

Gyvent.

Lielupė

14909

-

683,8

2730.5

9273

117,5

464.2

2087.1

24,04

Mūša

41637

-

2412,2

7625.7

17955

414,6

1296.4

3795.2

84,8

Nemunėlis

10713

-

532,3

1962.2

4924

91,5

333.6

939.2

18,7

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai, atlikti atsižvelgiant į SG skaičių bei pasėlių struktūrą baseinuose

 

Nemaža dalis į dirvožemį patenkančios pasklidosios taršos apkrovos yra sulaikoma arba suyra, todėl į upes patenkantis taršos kiekis yra gerokai mažesnis, nei patenkantis į dirvožemį. Atlikus matematinį modeliavimą apskaičiuota, kad pasklidosios taršos pernaša Mūšos upe per metus vidutiniškai gali siekti 336,2 t BDS7, 52 t amonio azoto, 3526 t nitratų azoto bei 24 t bendrojo fosforo. Lielupės mažaisiais intakais per metus pernešamas pasklidosios taršos krūvis siekia 90 t BDS7, 38 t amonio azoto, 2035 t nitratų azoto bei 10 t bendrojo fosforo. Nemunėlio upe pernešamas Lietuvos teritorijoje susidarantis pasklidosios taršos krūvis per metus vidutiniškai siekia 70 t BDS7, 11 t amonio azoto, 678 t nitratų azoto bei 7 t bendrojo fosforo.

 

Pasklidosios taršos šaltinių poveikis

 

43. Matematinio modeliavimo metodais įvertintas pasklidosios taršos šaltinių poveikis vandens telkiniams.

43.1. Lielupės UBR yra 12 stambių gyvulininkystės įmonių, kur SG skaičius didesnis nei 400. Organinių trąšų (toliau – OT) skystojoje frakcijoje BDS7 siekia 6000–9000 mgO2/l, bendrojo azoto kiekis – 1000–1400 mg/l, bendrojo fosforo 200–300 mg/l, kalio – 400–600 mg/l, sausųjų medžiagų iki 10 g/l.

Negausūs duomenys rodo, kad skirtingais laikotarpiais gyvulininkystės kompleksų poveikis yra ženklus, tačiau pernešamų medžiagų vidutinės metinės koncentracijos dažniausiai neviršija leistinųjų. Medžiagų perteklių drenažo vandenyje sąlygoja tręšimo normos ir augalų vegetacijos fazės dėl kurių keičiasi elementų balansas dirvožemyje. Tai patvirtina tyrimų rezultatai iš skystomis organinėmis trąšomis laistomų laukų Mūšos upės baseine.

AB „Sidabra“ (Lielupės UBR, Mūšos pabaseinis, Joniškio r. Satkūnų sen., SG=3980) į 200 ha plotą kasmet išlaisto 900 m3 srutų. Laistomuose laukuose nustatyta, kad prasidėjus tręšimui, lyginant su sąlygomis iki tręšimo, drenažo nuotėkyje 9 kartus padidėja organinių medžiagų, 11 kartų bendrojo fosforo ir 5 kartus kalio kiekiai. Bendrojo azoto ir chloro kiekiai reikšmingai nesikeičia, tačiau nuo 2 iki 8 kartų padidėja skendinčių medžiagų koncentracijos. BDS7 tuomet siekia iki 25 mgO2/l, bendrojo fosforo koncentracija – iki 0,95 mg/l, bendrojo azoto – 56 mg/l, kalio – 26 mg/l, chloro – 74 mg/l, skendinčių medžiagų – 82 mg/l. Intensyviu augalų vegetacijos laikotarpiu koncentracijos sumažėja. Tai būdinga organinių medžiagų ir bendrojo azoto kiekiui. Nors skirtingais laikotarpiais kai kurių elementų koncentracijos yra didelės, tačiau vidutinės, įvertinus viso sezono matavimus, neviršija leistinųjų. Pertekliumi išsiskiria tik bendro azoto koncentracijos. Vidutiniškai per laistymo sezoną (balandžio–lapkričio mėnesiais) skendinčių medžiagų koncentracijos siekia 42 mg/l, BDS7 – 6 mg/l, bendrojo azoto – 39 mg/l, bendrojo fosforo – 0,55 mg/l, kalio – 13 mg/l, chloro – 60 mg/l.

Teršiančių medžiagų didžiausia leistina vidutinė metinė koncentracija iš skystomis organinėmis trąšomis laistomų laukų drenažo sistemų vandenyje neturi viršyti: BDS5-20 mgO2/l (BDS7-23 mgO2/l), bendrojo fosforo – 2 mg/l, bendrojo azoto – 15 mg/l, amonio azoto – 5 mg/l, nitritų azoto – 0,3 mg/l, o į dirvą per metus patenkančio bendrojo azoto kiekis – 170 kg/ha (Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367 / 3D-342 (Žin., 2005, Nr. 92-3434; 2010, Nr. 85-4492)). Aukščiau pateikti rezultatai nustatyti tada, kai AB „Sidabra“ laukuose bendrojo azoto pateko 594 kg/ha. Tai yra pagrindinė azoto pertekliaus drenažo vandenyje priežastis, rodanti būtinumą laikytis tręšimo normų reikalavimų. Laikantis tręšimo normų koncentracijos neviršija leistinųjų.

ŽŪB „Bariūnai“ žemės ūkio plotuose (Lielupės UBR Mūšos pabaseinis, Joniškio r. Saugėlaukio sen., SG=820), kur intensyviai paskleidžiamos organinės trąšos, 2000–2008 metų laikotarpiu drenažo nuotėkyje NH4-N koncentracijos buvo vidutiniškai 3,3 karto, nitratinio ir bendrojo azoto – 1,5 karto, fosfatinio fosforo – 10, o bendrojo fosforo – 3,5 kartus didesnės nei kituose plotuose (Vandens ūkio instituto duomenys). Nustatyta atvejų, kai PO4-P kiekiai skyrėsi nuo 55 iki 390 kartų, NH4-N – 62, NO3-N – 16, o bendrojo fosforo 34 kartus. Fosfatinio fosforo koncentracijos intensyviai tręšiamų laukų drenažo vandenyje atskirais atvejais siekė 7,56 mg/l; bendrojo fosforo – 9,3 mg/l; nitratinio, amoniakinio ir bendrojo azoto – atitinkamai 78,0; 17,0 ir 82,0 mg/l. Šie dydžiai daug kartų viršija leistinas ribas, tačiau vertinant tik vidutines metines koncentracijas, negalima teigti, jog gyvulininkystės komplekso veikla daro reikšmingą įtaką drenažu pernešamų medžiagų kiekiui. Vidutinės metinės NH4-N, NO3-N, Nbendras, PO4-P ir Pbendras koncentracijos atitinkamai yra 3,7; 4,9; 12,6; 0,79 ir 1,15 mg/l ir neviršija didžiausių leistinų koncentracijų pagal aukščiau paminėtus reikalavimus.

Remiantis turima informacija apie gyvulininkystės įmonių Lielupės UBR SG skaičių ir OT paskleidimo plotą drenažo nuotėkiu pernešamų azoto ir fosforo junginių vidutinė metinė išplova pateikiama 44 lentelėje.

 

44 lentelė. Drenažo nuotėkiu pernešamų azoto ir fosforo junginių metinė išplova iš gyvulininkystės įmonių plotų

Pabaseinis

Įmonės pavadinimas

SG skaičius,

vnt.

Paskleidžiamų OT plotas,

ha

Metinė išplova

drenažu, kg

Nbendras

Pbendras

Mūšos

ŽŪB „Bariūnai“

905

2208,61

8409

240

Mūšos

UAB „Kupiškio Akmenlita“

1260

160

767

15

Mūšos

ŽŪB „Mūša“

679

1253

4775

136

Mūšos

ŽŪK „Mikoliškio paukštynas“

2360

200

983

19

Mūšos

Kalpokų ŽŪB

850

2378

9039

259

Mūšos

UAB „Saerimner“

3036

0

-

-

Mūšos

ŽŪB „Vaškai“

567

1600

7307

145

Mūšos

ŽŪB „Ginkūnų paukštynas“

418

1505,2

5726

164

Mūšos

Lygumų ŽŪB

823

4597,17

17476

500

Mūšos

Žvirblonių ŽŪB

700

2521

9590

274

Mūšos

Žeimelio ŽŪB

888,86

2503

9526

272

Mūšos

UAB „Sidabra“

3980

200

859

22

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai

 

Įvertinus vidutinį metinį drenažo nuotėkio tūrį iš OT paskleidžiamų plotų nustatyta, kad vidutinės metinės bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos drenažo vandenyje neturėtų įtakoti žymiai vandens kokybės, tačiau vertinant išplovimus iš gyvulininkystės plotų drenažu turi būti analizuojamos ne vidutinės metinės koncentracijos, kaip dabartiniu metu, bet matuojamos ir vertinamos teršalų koncentracijos mėginius imant iš karto po laistymo.

43.2. Didelis žemės ūkio intensyvumas bei nepalankios hidrologinės sąlygos t.y. nedidelis upių nuotėkio tūris, sąlygoja tai, kad žemės ūkis yra labai reikšmingas Lielupės UBR (ypatingai Lielupės mažųjų intakų bei Mūšos pabaseinių) upių vandens kokybę lemiantis veiksnys. Žemės ūkio taršos poveikis pasireiškia aukštomis, gerų ekologinės būklės kriterijų neatitinkančiomis nitratų azoto koncentracijomis upėse. BDS7 ir bendrojo fosforo koncentracijoms žemės ūkio tarša reikšmingo poveikio neturi.

Remiantis preliminariais tyrimų rezultatais, dėl žemės ūkio taršos poveikio nitratų azoto koncentracijos neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų visose Lielupės mažųjų intakų pabaseinio upėse. Čia jos siekia apie 4–6 mg/l ir viršija geros ekologinės būklės reikalavimus (2,3 mg/l) du ir daugiau kartų. Nitratų azoto koncentracijos Mūšos pabaseinio upėse yra mažesnės, tačiau ir čia jos neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų. Mūšos pabaseinio upėse nitratų azoto koncentracijos siekia 3–4 mg/l. Nemunėlio pabaseinyje pasklidosios taršos poveikis nėra toks reikšmingas, čia tik vienoje upėje – Agluonoje – nitratų azoto koncentracijos gali neatitikti geros ekologinės būklės reikalavimų. Tiesa, Apaščios upėje nitratų azoto koncentracijos yra arti gerai ekologinei būklei nubrėžtos ribos. Nemunėlio pabaseinyje Laukupės ir Nemunėlio upėse nitratų azoto koncentracijų viršijimą gali nulemti bendras sutelktosios ir pasklidosios taršos poveikis.

43.3. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, tarša vandens telkinių kokybei reikšmingo poveikio neturi. Minėtų gyventojų taršos apkrovos tesudaro iki 2 proc. bendros į vandens telkinius patenkančios taršos.

44. Reikšmingą sutelktosios bei pasklidosios taršos poveikį patiriančių Lielupės UBR upių sąrašas pateikiamas 45 lentelėje.

 

 

 

45 lentelė. Apibendrintas reikšmingą poveikį patiriančių Lielupės UBR upių sąrašas („1“ lentelėje nurodo reikšmingą poveikį)

Pabaseinis

Upė

VT skaičius

Parametras, pagal kurį upė patenka į rizikos telkinių grupę

Svarbiausi taršos šaltiniai

BDS7

NH4-N

NO3-N

Pbendras

Pavojingos medž.

 

Mūša

Kulpė

3

0

1

1

1

0

Šiaulių NV

Šiaulių m. paviršinės (lietaus) nuotekos

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Vijolė

1

0

1

1

1

0

Šiaulių m. paviršinės (lietaus) nuotekos

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Šiladis

1

0

1

1

1

0

Kairių NV

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Vėzgė

1

0

1

1

0

0

Aukštelkų NV

K. Gražionių NV

ŽŪB „Gražionių bekonas“ Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Daugyvenė

2

0

1

1

1

0

Šeduvos NV

UAB „Agrochemos mažmena“

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Obelė

2

1

1

1

1

0

Radviliškio NV

Namų ūkių, neprijungtų prie NV, tarša

Mūša

Kruoja

1

0

0

1

1

0

Intakas Obelė

Pakruojo m. paviršinės (lietaus) nuotekos

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Tatula

1

0

1

1

1

0

Vabalninko NV

Žemės ūkis (NO3-N)

Mūša

Visos kitos upės

62

0

0

1

0

0

Žemės ūkis

Nemunėlis

Laukupė

1

1

1

1

1

0

Rokiškio NV

Rokiškio m. paviršinės (lietaus) nuotekos

Žemės ūkis (NO3-N)

Nemunėlis

Nemunėlis

2

1

0

1

1

0

Rokiškio m. paviršinės (lietaus) nuotekos

Intakas Laukupė

Žemės ūkis (NO3-N)

Nemunėlis

Agluona

2

0

0

1

0

0

Žemės ūkis

Lielupės maž. intak.

Sidabra

1

0

1

1

1

0

Joniškio NV

Namų ūkių, neprijungtų prie NV, tarša

Žemės ūkis (NO3-N)

Lielupės maž. intak.

Beržtalis

1

0

0

1

1

0

Žeimelio NV

Žemės ūkis (NO3-N)

Lielupės maž. intak.

Visos kitos upės

20

0

0

1

0

0

Žemės ūkis

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

 

 

Foninės taršos krūviai

 

45. Atlikus matematinį modeliavimą apskaičiuota, kad Lielupės UBR upėmis pernešamas foninės taršos krūvis per metus vidutiniškai gali sudaryti 1330 t BDS7, 16 t amonio azoto, 595 t nitratų azoto bei 26 t bendrojo fosforo. Foninės taršos dalis sudaro apie 70 procentų bendro upėmis pernešamo BDS7 krūvio, apie 11 procentų amonio azoto krūvio, apie 9 procentus nitratų azoto krūvio ir apie 34 procentus bendrojo fosforo krūvio.

 

Tarptautinė tarša

 

46. Lielupės UBR yra tarptautinis, todėl jame yra aktuali tarptautinė taršos pernaša. Lietuvos teritorijoje susidariusi taršos apkrova Mūša, Nemunėliu bei Lielupės mažaisiais intakais yra išnešama į Latvijos teritoriją. Apskaičiuota, kad per metus vidutiniškai iš Lietuvos teritorijos į kaimyninę šalį pernešama apie 1905 t BDS7, 142 t amonio azoto, 6882 t nitratų azoto bei 77 t bendrojo fosforo.

Iš Lietuvos į Latvijos teritoriją ištekančių Lielupės UBR upių ekologinė būklė bei ekologinis potencialas yra vertinami kaip vidutiniai arba blogi. Pagrindinė to priežastis – dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio susidarančios didelės nitratų azoto koncentracijos. Lietuvos tarša neleidžia pasiekti Latvijos teritorijoje esančių upių geros ekologinės būklės ir gero ekologinio potencialo. Latvijoje daugelio Lielupės UBR upių ekologinė būklė bei potencialas yra vertinami kaip blogi ar net labai blogi. Nustatyta, kad geros ekologinės būklės bei gero ekologinio potencialo reikalavimus Lietuvoje atitinka vos 9 procentai, o Latvijoje – 13 procentų Lielupės UBR visų upių vandens telkinių. Pasklidoji žemės ūkio tarša yra aktuali tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, todėl abiejose šalyse yra numatoma įgyvendinti papildomas pasklidosios žemės ūkio taršos mažinimo priemonės.

 

Reikšmingas vagų ištiesinimo poveikis

 

47. Be taršos apkrovų, reikšmingą poveikį ekologinei upių būklei gali daryti ir morfologiniai pokyčiai. Didžiausią poveikį upių būklei kelia jų tiesinimas, kadangi tiesinant upių vagas yra sunaikinamos specifinės vandens organizmų buveinės, tuo pačiu sumažėja ir pačių vandens organizmų rūšinė įvairovė bei gausa.

Morfologinių pokyčių įvertinimui taikomas kriterijus K3:

K3 = (SUMA(L(reg))) / L(u)

čia: ∑(Lreg) – suminis reguliuotų upės ruožų ilgis, km; Lu – visas upės ilgis, km.

 

Jei K3 ≤ 20 proc. – morfologiniai upės vagos pokyčiai yra minimalūs ir antropogeninės prigimties pakeitimai jai yra nereikšmingi. Jei ši reikšmė viršijama iki 10 proc., priimama, kad morfologiniai pokyčiai yra maži; jei iki 30 proc. – pokyčiai yra vidutiniai; jei 30–100 proc. – dideli; jei daugiau kaip 100 proc. – labai dideli.

K3 kriterijumi remtasi identifikuojant rizikos ar LPVT (upių atkarpas) dėl vagų tiesinimo poveikio. Jeigu ištiesinta atkarpa apėmė mažiau kaip 30 proc. bendro tam tikro tipo vandens telkinio ilgio ir jos ilgis buvo mažesnis kaip 3 km (trumpesnės nei 3 km upių atkarpos, kurių savybės skiriasi nuo gretimų atkarpų, atskirais vandens telkiniais nelaikomos; jos priskiriamos gretimiems vandens telkiniams), vagos ištiesinimo poveikis laikytas nereikšmingu ir tokia atkarpa nebuvo išskirta į atskirą rizikos ar LPVT dėl morfologinių pokyčių. Jeigu šie kriterijai buvo viršyti, poveikis laikytas reikšmingu.

Ištiesintos vagos mažo nuolydžio (<1,5 m/km) upės, tekančios per urbanizuotas teritorijas, yra priskirtos LPVT. Ištiesintos vagos mažo nuolydžio (<1,5 m/km) upės, tekančios ne per urbanizuotas teritorijas bei ištiesintos vagos upės, tekančios kalvoto reljefo teritorijomis (nuolydis >1,5 m/km) yra priskirtos rizikos telkiniams.

LPVT bei rizikos vandens telkinių grupei dėl reikšmingo ištiesinimo poveikio priskiriamų upių atkarpų ilgiai bei išskirtų vandens telkinių skaičiai pateikti 46 lentelėje.

 

46 lentelė. Reikšmingą ištiesinimo poveikį patiriančių Lielupės UBR upių ilgis ir vandens telkinių skaičius

Pabaseinis

Ištiesintų upių vagų ilgis, km

LPVT dėl ištiesinimo poveikio priskiriamų upių ilgis, km

LPVT dėl ištiesinimo poveikio priskiriamų upių VT skaičius

Rizikos grupei dėl ištiesinimo lygaus reljefo teritorijose priskiriamų upių ilgis, km

Rizikos grupei dėl ištiesinimo lygaus reljefo teritorijose priskiriamų upių VT skaičius

Rizikos grupei dėl ištiesinimo kalvoto reljefo teritorijose priskiriamų upių ilgis, km

Rizikos grupei dėl ištiesinimo kalvoto reljefo teritorijose priskiriamų upių VT skaičius

Lielupės maž. intakų

373,95

239,7

11

65,15

4

69,1

5

Mūšos

733,1

401,25

20

239,9

15

91,95

8

Nemunėlio

214,2

61

2

106,7

7

46,5

4

Iš viso Lielupės UBR:

1321,25

701,95

33

411,75

26

207,55

17

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

(pav.)

20 pav. Ištiesintų upių rizikos ir labai pakeisti vandens telkiniai

 

Hidroelektrinių poveikis

 

48. Būdingiausias poveikis, kurį daro upių vagose įrengtos HE, yra dažni vandens lygio svyravimai upės atkarpoje žemiau HE, nepakankamas praleidžiamas debitas, tvenkinio krantų ir upės vagos erozija. Vandens lygio pulsacijos zonoje nuo upės dugno nuplaunamos lengvesnės sedimentų frakcijos, nebeišsilaiko aukštesnioji vandens augalija (makrofitai) bei dugno bestuburiai. Dažna vandens lygio kaita yra pražūtinga žuvų ikrams ir mailiui: HE sulaikant vandenį, ikrai ir mailius atsiduria sausumoje, o paleidus turbinas, t.y. ženkliai padidėjus srovei ir vandens lygiui – išnešami į vystymuisi ir augimui netinkamas buveines. Todėl HE poveikio zonoje dažniausiai išlieka tik oportunistinės, prie įvairių sąlygų lengvai prisitaikančios rūšys. Be to, kai kurių tipų turbinos labai žaloja į jas patekusias žuvis.

Vandens lygio svyravimai yra didžiausi prie HE, upės ruože žemiau užtvankos. Aktyvios vandens lygio pulsacijos zonos ilgis priklauso nuo HE instaliuoto debito ir upes daugiamečio debito santykio, turbinų tipo, jų skaičiaus, eksploatuojamo HE darbo režimo. Papildomi veiksniai, turintys įtakos vandens lygio svyravimui žemutiniame bjefe yra netolygus upės nuotėkio režimas, HE veikla nuosėkio metu (prietaka į tvenkinį mažesnė, nei turbinos instaliuoto debito minimali riba). HE darbo režimo poveikis mažėja proporcingai atstumui nuo HE (didėjant atstumui, svyravimai palaipsniui gęsta), vandens lygio svyravimai taip pat ženkliai gęsta į upę įsiliejus didesnių intakų vandenims.

HE poveikis laikytinas nereikšmingu (upės atkarpa žemiau HE nepriskirtina rizikos kategorijai) tik tuo atveju, jeigu HE instaliuotas debitas yra mažesnis nei upės minimalus daugiametis debitas, yra įrengtos modernios, prie bet kokio nuotėkio režimo prisitaikančios bei žuvų nežalojančios turbinos (šiuo atveju reikšmingą poveikį patiria tik labai trumpa upės atkarpa), HE darbo režimas nesukelia ženklių hidrologinių ir hidraulinių upės pokyčių.

Būtina pažymėti, kad HE įrengimas yra neatsiejamas su dirbtinės kliūties įrengimu (upės vientisumo pažeidimu). Įrengus dirbtinę kliūtį neigiamas poveikis pasireiškia ne tik žemiau kliūties esančioje upės vagoje, bet poveikis tęsiasi ir aukštupio link.

Lielupės UBR upėse šiuo metu veikia 4 HE (Akmenių, Stirniškių, Dvariukų ir Žiobiškio). Viena iš jų (Akmenių HE) neturėtų daryti ženklesnio poveikio žemiau esančiai upės atkarpai, su sąlyga, kad turbinos darbas bus optimizuotas (turbinos darbas reguliuojamas taip, kad hidrologinis režimas žemutiniame bjefe būtų maksimaliai artimas natūraliam). Likusios HE daro reikšmingą poveikį žemiau jų esančioms upių atkarpoms, tačiau viena iš jų, Stirniškių HE yra įrengta labai arti upės žiočių (jokios priemonės nepadės, reikšmė bendrai vandens telkinių ekologinei būklei platesniame kontekste labai maža), todėl upės atkarpos žemiau Stirniškių HE nesiūlome priskirti reikšmingą poveikį patiriantiems vandens telkiniams. Tačiau šioje HE įrengtą, į ją patekusias žuvis žalojančią Francis tipo turbiną reikėtų pakeisti į aplinkai draugiškesnę turbiną.

 

47 lentelė. Reikšmingą poveikį darančios HE Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Upė

Pagrindinė upė

Pavadinimas

Savivaldybė

Mūšos

Mūša

Lielupė

Dvariukų

Pakruojo r.

Nemunėlio

Vingerinė

Nemunėlis

Ziobiškio

Rokiškio r.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

(pav.)

21 pav. Reikšmingą poveikį darančios hidroelektrinės

 

Žemių sausinimas

 

49. Sausinamosios melioracijos tikslas – reguliuoti dirvožemio drėgmės režimą sukuriant palankias augalų augimo sąlygas. Kadangi Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, tai siekiant laiku jį pašalinti buvo kasami grioviai ir įrengiamos drenažo sistemos. Vandens imtuvo funkcijas tokiose sistemose atlieka upės, upeliai ir grioviai. Kadangi natūralios vagos negali tinkamai priimti drėgmės perteklių jos yra reguliuojamos pritaikant jas savitaka atitekančiam pertekliniam vandeniui priimti. Sureguliuotose tėkmėse iš esmės formuojama nauja vaga ir keičiamas tėkmės režimas: vagos ištiesinamos, suformuojami pastovūs vagos skersinis ir išilginis profiliai, parenkami leistini greičiai (šlaitai ir dugnas turi būti neplaunami) ir pašalinama patvanka. Be šių priemonių melioruotuose plotuose keičiasi landšafto struktūra: sumažėja žemėnaudos elementų mozaikiškumas, heterogeniškumas, padidėja vienodumas, mažėja biologinė įvairovė.

 

48 lentelė. Sausinamas plotas Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Bendras sausinamas plotas, ha

Drenažu sausinamas plotas, ha

Bendro sausinamo ploto dalis nuo baseino ploto, proc.

Mūšos

377729,98

363553,04

71,3

Nemunėlio

94986,48

89462,46

49,9

Lielupės mažųjų intakų

145696,78

139757,85

83,2

Šaltinis: žemių melioracinės būklės GIS duomenų bazė Mel_DB10LT

 

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad sausinamuose plotuose sumažėja išgaravimas. Tai ypač išryškėja pavasarį ir vasaros pradžioje (balandžio–birželio mėn.). Taip pat nustatyta, kad žemių sausinimas sąlygoja didesnius upių maksimalaus nuotėkio dydžius, tačiau jie įvyksta vėliau nei nesausintuose plotuose. Kartu su drenažo nuotėkiu iš dirvožemio išplaunamos tirpios cheminės medžiagos. Priklausomai nuo žemės dirbimo būdų, auginamų kultūrų sudėties ir drenažo nuotėkio tūrio tirpių azoto junginių išplova gali padidėti nuo 1.3 iki 5.0 kartų, o fosforo – 1.1–2.4 kartus lyginant su nedrenuotais plotais.

Sausinimo poveikis upių ir upelių hidrologiniam režimui yra ryškesnis mažuose baseinuose. Kuo didesnis baseinas, tuo mažesnis sausinimo poveikis. Dideliuose upių baseinuose žemių sausinimo poveikis nežymus. Upių hidrologinį režimą ten daugiausia lemia gilesnių vandeningųjų sluoksnių požeminiai, o ne drenažo vandenys. Bendras ir drenažu sausinamas plotas Lielupės UBR pabaseiniuose pateiktas 48 lentelėje.

49 ir 50 lentelėse pateikiama vidutinė metinė azoto ir fosforo išplova bei bendras maistmedžiagių krūvis, pagal azoto ir fosforo metinę apkrovą mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, kg/ha, patenkantis iš drenažo sistemų Lielupės UBR pabaseiniuose.

 

49 lentelė. Azoto išplova drenažu Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Vidutinė metinė išplova drenažu, kg/ha

Bendras kiekis, kg

Mūšos

8,15

2962957,21

Nemunėlio

7,90

706753,40

Lielupės mažųjų intakų

7,32

1023027,45

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai

 

50 lentelė. Fosforo išplova drenažu Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Vidutinė metinė išplova drenažu, kg/ha

Bendras kiekis, kg

Mūšos

0,122

44353,46

Nemunėlio

0,105

9393,56

Lielupės mažųjų intakų

0,085

11879,38

Šaltinis: ekspertų skaičiavimai

 

Ekspertiškai įvertinta vidutinė metinė azoto ir fosforo išplova drenažu yra nedidelė. Tai lemia nedidelės N ir P apkrovos. Todėl galima teigti, kad drenažu išplaunamų N ir P medžiagų poveikis paviršinių vandenų taršai yra nereikšmingas ir kad žemių sausinimas nesutrukdys pasiekti nustatytus vandensaugos tikslus.

 

Paviršinio vandens paėmimas ir jo poveikis upėms ir ežerams

 

50. Vidutinis metinis paimamo paviršinio vandens kiekis Lielupės UBR yra 552,35 tūkst. m3. Paviršinio vandens paėmimą sąlygoja ūkinės veiklos objektų koncentracija UBR pabaseiniuose.

Pagrindiniai paviršinio vandens naudotojai yra pramonės, energetikos bei žuvininkystės įmonės. Vandens naudotojai ir jų paimami vandens kiekiai Lielupės UBR pateikiami 51 lentelėje.

 

51 lentelė. Paviršinio vandens naudotojai Lielupės UBR

Naudotojas

Vieta

Paimta vandens tūkst. m3 vidutiniškai per metus

Paėmimo šaltinis

AB „Dolomitas“

Pakruojo r.

238,0

Tvenkinys

(up. Daugyvėnė)

AB „Šiaulių stumbras“

Šiauliai

136,9

Bubių tvenkinys

SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio geležinkelio mazgas

Radviliškio r.

26,0

Arimaičių ež.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas„Šiaulių geležinkelių infrastruktūra“

Šiauliai

11,5

Arimaičių ež.

AB „Juodupės Nemunas“

Rokiškio r.

90,0

Tvenkinys

(up. Juodupė)

AB „Specializuotas transportas“

Šiauliai

5,85

ež. Talkša

UAB „TDL ODA“

Šiauliai

30,6

Rėkyvos ež.

Biržų AB „SIŪLAS“

Biržų r.

78,0

Širvėnos ež.

SPAB „Šiaulių energija“ Elnio katilinė

Šiauliai

261,0

Rėkyvos ež.

SPAB „Šiaulių energija“ Rėkyvos katilinė

Šiauliai

3,0

Rėkyvos ež.

UAB „Baltic Mills“ Rokiškio gamybinė bazė

Rokiškio r.

42,9

Tvenkinys

(up. Vyžuona)

UAB „Biržų alus“

Biržų r.

112,1

up. Agluona

UAB „Pasvalio gerovė“

Pasvalio r.

0,21

up. Lėvuo

AB „Pamūšio linai“

Pakruojo r.

4,8

up. Mūša

Bendrovė „Žiemgalos linai“

Pakruojo r.

1,0

up. Mūša

AB „Pasvalio žemtiekimas“

Pasvalio r.

0,6

up. Mūša

Šaltinis: AAA 1997–2009 m. duomenys

 

Potencialiai didžiausias paviršinio vandens naudotojas žemės ūkyje yra drėkinimas. Tačiau LR žemės ūkio ministerijos ir Valstybinio žemėtvarkos instituto duomenimis 2001–2008 metais paviršiniu vandeniu drėkinamų plotų Lielupės UBR nebuvo. Drėkinimui pritaikyti žemės plotai pateikiami 52 lentelėje. Atsižvelgiant į prognozuojamus klimato kaitos pokyčius drėkinimo poreikis gali išaugti, tačiau prasta drėkinimo sistemų techninė būklė ir ekonominės sąlygos leidžia teigti, kad per artimiausius 5–10 metų ryškaus paviršinio vandens paėmimo žemės ūkio reikmėms nebus.

 

52 lentelė. Drėkinamos žemės plotai (ha) Lielupės UBR

Savivaldybė

Drėkinamos žemės plotas melioracijos kadastre

Tinkamas naudoti plotas

Vandeniu drėkinta per 2001–2008 m.

1

2

3

4

Joniškio raj.

242,00

242,00

0,00

Biržų raj.

372,00

309,75

0,00

Šiaulių raj.

0,00

0,00

0,00

Kupiškio raj.

178,00

178,00

0,00

Pakruojo raj.

0,0

0,00

0,00

Panevėžio raj.

525,50

525,50

0,00

Pasvalio raj.

0,00

0,00

0,00

Radviliškio raj.

277,00

277,00

0,00

Rokiškio raj.

0,00

0,00

0,00

Šaltinis: LR žemės ūkio ministerijos ir Valstybinio žemėtvarkos instituto 2001–2008 m. duomenys

 

Vandens paėmimo poveikis ežerų hidrologiniam režimui įvertinamas kompleksiškai analizuojant šias charakteristikas ir jų pokyčius: vidutinį metinį ežero vandens lygį (VML) m, vidutinę metinę vandens lygių svyravimo amplitudę (VLA) (skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio vandens lygio, m) ir santykį tarp vidutinių metinių vasaros ir žiemos vandens lygių (VŽL).

Hidrologinių pokyčių dėl vandens paėmimo ežeruose vertinimo rodikliai pateikti 53 lentelėje. Jei nors viena charakteristika netenkina 53 lentelėje nurodytų mažo poveikio sąlygų, poveikis automatiškai tampa vidutiniu arba dideliu. Tokia metodika plačiai taikoma ES valstybėse, taip pat JAV. Aukščiau paminėtos charakteristikos turi būti vertinamos atskirai sekliems (<10 m) ir giliems (>10 m) ežerams. Pagal tai nustatomas vandens paėmimo poveikis.

 

53 lentelė. Hidrologinių pakeitimų dėl vandens paėmimo ežeruose vertinimas

Ežero tipas

Vandens lygių pokyčiai

Poveikis

VML

VLA (proc.)

VŽL (proc.)

Seklūs

<10 proc.

<10

0

mažas

10–20 proc.

10–20

>0

vidutinis

>20 proc.

>20

>0

didelis

Gilūs

<0.5 m

<10

0

mažas

0.5–1.5 m

10–20

>0

vidutinis

>1.5 m

>20

>0

didelis

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Šis vertinimas reikalauja daug išsamios informacijos apie Lielupės UBR esančių Arimaičių, Talkšos, Širvėtos ir Rėkyvos ežerų batimetrinius matavimus ir sezonines vandens lygių svyravimo ir vandens paėmimo charakteristikas. Pilnos informacijos apie tai nėra. Vertinant tik vidutinio metinio vandens paėmimo ir vidutinio vandens lygio ežere charakteristikas (VML), nustatyta, kad hidrologiniai pakeitimai yra nežymūs (vandens lygių pokyčiai <10 proc.).

 

II SKIRSNIS. RIZIKOS GRUPEI PRISKIRIAMI PAVIRŠINIO VANDENS TELKINIAI

 

Rizikos grupei priskiriami upių kategorijos vandens telkiniai

 

51. Rizikos grupei priskirti visi vandens telkiniai, kuriuose gera ekologinė arba cheminės būklė arba geras ekologinis potencialas po pagrindinių priemonių įgyvendinimo nebus pasiektas dėl vieno arba kelių iš šių reikšmingą poveikį upių būklei darančių veiksnių: vagų ištiesinimo, HE, antropogeninės (t.y. pasklidosios arba/ir sutelktosios taršos). Gerai rizikos vandens telkinių ekologinei būklei/potencialui pasiekti reikalingas papildomų priemonių įgyvendinimas.

51.1. Rizikos telkiniais dėl vagų ištiesinimo įvardijamos kalvotomis teritorijomis, kurių nuolydis yra >1,5 m/km, tekančios ištiesintų vagų upių atkarpos bei lygaus reljefo ne urbanizuotomis teritorijomis, kurių nuolydis yra <1,5 m/km, tekančios ištiesintų vagų upių atkarpos.

51.2. Dėl HE poveikio rizikos telkiniais įvardinamos upių atkarpos žemiau HE, iki tos vietos, kur upės baseino plotas padidėja 10 proc. lyginant su baseino plotu ties pačia patvanka.

Tačiau tiek vienu, tiek ir kitu atveju (t.y. ištiesinimo ir HE poveikio) upės nebelaikomos rizikos telkiniais, jeigu pagal monitoringo duomenis biologinių elementų būklė yra gera.

51.3. Dėl taršos, rizikos grupei priskiriami tie vandens telkiniai, kuriuose, kaip prognozuojama, antropogeninės taršos poveikis net ir po pagrindinių 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 26), (toliau – Miesto nuotekų valymo direktyva), bei 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 68), (toliau – Nitratų direktyva) priemonių įgyvendinimo išliks reikšmingas ir dėl jo koncentracijos upėse viršys slenkstines geros ekologinės arba cheminės būklės arba gero ekologinio potencialo vertes.

52. Vandens telkinių atitikimui gerai ekologinei būklei nustatyti buvo naudoti šie fizikinių-cheminių elementų kriterijai:

52.1. vidutinė metinė BDS7 koncentracija ≤3,3 mgO2/l;

52.2. vidutinė metinė amonio azoto koncentracija ≤0,2 mg/l;

52.3. vidutinė metinė nitratų azoto koncentracija ≤2,3 mg/l;

52.4. vidutinė metinė bendrojo azoto koncentracija ≤3,0 mg/l (1);

52.5. vidutinė metinė fosfatų fosforo koncentracija ≤0,09 mg/l (1)

52.6. vidutinė metinė bendrojo fosforo koncentracija ≤0,14 mg/l;

(1) modeliavime šis rodiklis nenaudojamas

 

53. Rizikos grupei dėl vandens kokybės problemų priskirtini telkiniai buvo identifikuoti apibendrinus vandens kokybės monitoringo duomenis ir matematinio modeliavimo rezultatus. Pasitelkiant matematinį modeliavimą buvo įvertintos dabartinės taršos apkrovas, jų sąlygojamos teršalų koncentracijas bei galimi teršalų koncentracijų pokyčiai įgyvendinus pagrindines priemones.

54. Lielupės UBR šiuo metu yra išskirti 124 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis 2257 km. Rizikos grupei yra priskiriama net 113 vandens telkinių, t.y. 90 proc. visų telkinių. Rizikos telkinių ilgis siekia 2079 km.

Rizikos grupei Lielupės UBR pabaseiniuose priskiriamų vandens telkinių skaičius ir riziką nulemiantys veiksniai pateikiami 54 lentelėje.

 

54 lentelė. Rizikos grupei priskiriami upių vandens telkiniai Lielupės UBR pabaseiniuose ir riziką įtakojantys veiksniai; „1“ lentelėje nurodo riziką

Pabaseinis

LPVT

Rizikos veiksniai

Skaičius

Ilgis,

km

HE

Ištiesinimas

Vandens kokybės problemos

Sutelktoji tarša

Pasklidoji tarša

Nežinomos priežastys

Lielupės mažųjų intakų

0

0

0

0

1

0

2

32.7

0

0

1

0

1

0

8

150.7

0

0

1

1

1

0

1

5.7

1

0

0

0

1

0

10

225.5

1

0

0

1

1

0

1

14.2

Mūšos

0

0

0

0

1

0

25

395.4

0

0

0

1

1

0

5

102.5

0

0

1

0

1

0

18

315.0

0

0

1

1

1

0

5

63.9

0

1

0

0

1

0

1

34.5

1

0

0

0

1

0

18

337.6

1

0

0

1

1

0

2

63.6

Nemunėlio

0

0

0

0

 

1

2

120.1

0

0

0

0

1

0

1

7.9

0

0

0

1

1

0

2

40.8

0

0

1

0

0

0

9

138.7

0

0

1

1

0

0

1

8.0

0

1

1

0

0

0

1

8.1

1

0

0

0

1

0

1

14.0

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

54.1. Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

HE poveikis. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje nėra reikšmingą poveikį darančių HE.

Ištiesinimo poveikis. Dėl upių vagų ištiesinimo rizikos grupei Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje priskirti 9 upių vandens telkiniai. Šių telkinių ilgis yra 156,4 km. Visiems dėl ištiesinimo rizikos grupei priskirtiems vandens telkiniams tuo pačiu yra aktualios ir antropogeninės taršos įtakotos vandens kokybės problemos.

Antropogeninės taršos poveikio sąlygojamos vandens kokybės problemos. Lielupės mažųjų intakų pabaseinis turėtų būti įvardintas kaip vienas problematiškiausių pasklidosios taršos atžvilgiu visoje Lietuvoje. Deklaruotos žemės ūkio paskirties žemės plotas čia sudaro 70 proc. visos Lietuvoje esančios pabaseinio teritorijos. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos, pabaseinio upėse stebimos aukštos nitratų azoto koncentracijos, pavasario mėnesiais dažnai viršijančios 10 mg/l. Nitratų koncentracijos Lielupės mažųjų intakų pabaseinio vandens telkiniuose išliks aukštos ir įgyvendinus pagrindines Nitratų direktyvos priemones, todėl visi 22 pabaseinio vandens telkiniai priskiriami rizikos grupei dėl pasklidosios taršos poveikio. Norint pasiekti gerą ekologinę jų būklę, reikės imtis papildomų priemonių. Papildomų priemonių pagalba pasklidosios taršos patekimas į vandens telkinius turėtų būti sumažintas 8 kg/ha.

Du Lielupės mažųjų intakų pabaseinio vandens telkiniai, išskirti Sidabros ir Beržtalio upėse, patiria ne tik reikšmingą pasklidosios žemės ūkio taršos, tačiau ir sutelktosios taršos poveikį. Šių vandens telkinių ilgis yra 20 km.

Dėl vagų ištiesinimo 11 šio pabaseinio vandens telkinių yra priskiriama LPVT, visuose juose aktualios vandens kokybės problemos.

54.2. Mūšos pabaseinis

HE poveikis. Mūšos pabaseinyje yra viena – Dvariukų – HE daranti reikšmingą poveikį upės ekologinei būklei. Dėl šios HE poveikio rizikos grupei yra priskiriamas vienas Mūšos upės vandens telkinys, kurio ilgis 34,5 km. Šiam vandens telkiniui be HE poveikio taip pat yra aktualios ir vandens kokybės problemos.

Ištiesinimo poveikis. Dėl reikšmingo ištiesinimo poveikio rizikos grupei Mūšos pabaseinyje priskiriami 23 upių vandens telkiniai, kurių bendras ilgis yra 379 km. Visose ištiesintose upės tuo pačiu yra aktualios ir vandens kokybės problemos.

Antropogeninės taršos poveikio sąlygojamos vandens kokybės problemos. Mūšos pabaseinyje vandens kokybę labiausiai veikia pasklidoji žemės ūkio tarša. Mūšos pabaseinyje deklaruoti žemės ūkio paskirties žemės plotai sudaro apie 53 proc. visos pabaseinio teritorijos. Atlikti tyrimai rodo, kad dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio, slenkstinės geros ekologinės būklės nitratų azoto koncentracijos net ir po pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo bus viršijamos visuose Mūšos pabaseinio vandens telkiniuose. Todėl rizikos grupei dėl pasklidosios taršos poveikio priskiriami visi 74 Mūšos pabaseinio upių vandens telkiniai. Norint pasiekti gerą ekologinę Mūšos pabaseinio vandens telkinių būklę, į vandens telkinius išsiplaunančią pasklidosios taršos apkrovą, pasitelkiant papildomas priemones, vidutiniškai reikėtų sumažinti 4,4 kg/ha.

Daliai vandens telkinių yra aktualios ne tik pasklidosios, tačiau ir sutelktosios taršos sukeliamos vandens kokybės problemos. Dėl bendro pasklidosios ir sutelktosios taršos poveikio rizikos grupei priskiriama 12 telkinių, kurie išskirti Kulpės, Vijolės, Šiladžio, Vezgės, Daugyvenės, Obelės, Kruojos ir Tatulos upėse. Šių vandens telkinių ilgis siekia 230 km.

20 Mūšos pabaseinio upių vandens telkinių, kuriuose yra aktualios vandens kokybės problemos, yra priskiriama LPVT dėl upių vagų ištiesinimo.

54.3. Nemunėlio pabaseinis

HE poveikis. Dėl Žiobiškio HE reikšmingo poveikio Nemunėlio pabaseinyje rizikos grupei yra priskiriamas vienas Vingrinės upės vandens telkinys. Šio telkinio ilgis yra 8 km. Šis vandens telkinys tuo pačiu rizikos grupei yra priskiriamas ir dėl ištiesinimo poveikio.

Ištiesinimo poveikis. Iš viso dėl upių vagų ištiesinimo rizikos grupei yra priskiriama 10 upių kategorijos vandens telkinių. Jų bendras ilgis siekia 147 km.

Antropogeninės taršos poveikio sąlygojamos vandens kokybės problemos. Priešingai nei kituose Lielupės UBR pabaseiniuose, pasklidosios žemės ūkio taršos problemos nėra aktualios Nemunėlio pabaseinio vandens telkiniams. Čia tik 2 Agluonos upės vandens telkiniuose yra galimas nitratų azoto koncentracijų viršijimas dėl žemės ūkio poveikio. Tiesa, yra dar 2 vandens telkiniai, išskirti Laukupės ir Nemunėlio upėse, kuriuose gali būti aktualus bendras sutelktosios ir pasklidosios taršos poveikis.

Vienas Nemunėlio upės vandens telkinys, kuris rizikos grupei priskiriamas dėl sutelktosios taršos poveikio tuo pačiu dar yra ir ištiesintas. Dviejuose Nemunėlio upės vandens telkiniuose vandens kokybės problemų priežastys kol kas nėra nustatytos. Monitoringo duomenys rodo, kad šiuose vandens telkiniuose geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka biologiniai rodikliai, tačiau kas sąlygoja šį neatitikimą sunku pasakyti.

Iš viso dėl vandens kokybės problemų pabaseinyje rizikos grupei yra priskiriami 7 vandens telkiniai, iš kurių vienas dėl vagos ištiesinimo yra priskiriamas LPVT.

Rizikos grupei dėl HE ir vagų ištiesinimo poveikio bei vandens kokybės problemų priskiriami Lielupės UBR upių vandens telkiniai vaizduojami 22 paveiksle.

 

(pav.)

22 pav. Rizikos veiksniai Lielupės UBR upėse

Lielupės UBR rizikos grupei priskiriamų upių vandens telkinių gerai ekologinei būklei/potencialui pasiekti yra numatytos papildomos priemonės.

 

Rizikos grupei priskiriami ežerai ir tvenkiniai

 

55. Ežerai ir tvenkiniai priskiriami rizikos telkiniams, jeigu viršijamos bendrojo azoto, bendrojo fosforo ir chlorofilo a kritinės vertės:

Nbendras > 1,80 mg/l, Pbendras > 0,060 mg/l, chlorofilo a EKS > 0,33.

 

Ežerų ir tvenkinių ekologinei būklei įvertinti buvo pasitelkti valstybinio monitoringo duomenys, studijoje „Restauruotinų Lietuvos ežerų nustatymas ir preliminarus restauravimo priemonių parinkimas šiems ežerams, siekiant pagerinti jų būklę“ pateikti duomenys bei MIKE BASIN matematinio modeliavimo rezultatai. MIKE BASIN matematinio modelio rezultatų pagrindu buvo įvertintos pasklidosios bei sutelktosios taršos apkrovų sąlygojamos bendrojo fosforo koncentracijos Lielupės UBR ežerų kategorijos vandens telkiniuose.

56. Priskiriant ežerus ir tvenkinius rizikos ar ne rizikos vandens telkiniams prioritetas buvo teikiamas valstybinio monitoringo rezultatams, o tokių nesant – ežerų studijos rezultatams. Tačiau, jeigu apie ežero ar tvenkinio rodiklius valstybinio monitoringo duomenų nėra, o pagal modeliavimo rezultatus ežeras/tvenkinys potencialiai patenka į rizikos telkinių tarpą (pagal studijos duomenis ežeras – ne rizikos), ežeras ar tvenkinys priskirtas rizikos grupei. Priskiriant ežerus ir tvenkinius rizikos/ne rizikos grupėms buvo laikomasi šio eiliškumo:

56.1. Jeigu apie ežero/tvenkinio ekologinės būklės rodiklius yra valstybinio monitoringo duomenys, ežeras/tvenkinys priskirtas tai ekologinės būklės klasei, kurią esant rodė monitoringo duomenys. Šiuo atveju į modeliavimo ir studijos rezultatus neatsižvelgta.

56.2. Jeigu monitoringo duomenų nėra, pagal modelio rezultatus ežeras nepriskirtinas rizikos vandens telkiniams, tačiau pagal studijos rezultatus jis yra kritinės būklės ar probleminis, ežeras priskirtas rizikos vandens telkiniams.

56.3. Jeigu monitoringo duomenų nėra, pagal modelio rezultatus ežeras priskirtinas rizikos vandens telkiniams, o pagal studijos rezultatus jis yra stabilios būklės, tačiau antropogeniškai veikiamas, arba įvardintas kaip natūraliai eutrofinis, ežeras priskirtas rizikos vandens telkiniams.

56.4. Jeigu monitoringo duomenų nėra, pagal modelio rezultatus ežeras nepriskirtinas rizikos vandens telkiniams, tačiau pagal studijos rezultatus jis yra kritinės būklės arba probleminis, ežeras priskirtas rizikos vandens telkiniams.

56.5. Jeigu monitoringo duomenų nėra, pagal modelio rezultatus ežeras nepriskirtinas rizikos vandens telkiniams, o pagal studijos rezultatus jis yra stabilios būklės, tačiau antropogeniškai veikiamas, arba įvardintas kaip natūraliai eutrofinis, ežeras nepriskirtas rizikos vandens telkiniams.

56.6. Jeigu monitoringo duomenų nėra, o pagal modelio rezultatus tvenkinys priskirtinas rizikos vandens telkiniams, jis priskirtas rizikos vandens telkiniams.

Rizikos vandens telkiniams priskirti Lielupės UBR ežerai ir tvenkiniai bei rizikos veiksniai yra nurodyti 55 lentelėje.

 

55 lentelė. Rizikos grupei priskiriami ežerai ir tvenkiniai; „1“ nurodo rizikos veiksnius

Pabaseinis

Ežeras / tvenkinys

Plotas, km2

Rizikos veiksniai

Pasklidoji tarša

Sutelktoji tarša

Galimas praeities taršos poveikis

Kitos priežastys

Mūšos

Talkša

0,576

1

1

 

 

Rėkyva

11,929

 

 

 

1

Kairių ež.

0,833

1

1

 

 

Dvariukų tv.

1,332

1

1

 

 

Ginkūnų tv.

1,049

1

 

 

1

Nemunėlio

Notigalė

0,916

 

 

 

1

Skaistė

0,578

 

 

1

 

Kilučių ež.

0,828

1

 

 

 

Širvėnos ež.

3,201

1

 

 

 

Lielupės mažųjų intakų

Baltausių tv.

0,801

1

1

 

 

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Remiantis taršos apkrovos iš pasklidosios ir sutelktosios taršos šaltinių modeliavimo rezultatais, 7 ežerų/tvenkinių prastesnę nei gera ekologinę būklę/potencialą lėmė dabarties pasklidoji tarša. Trys iš jų – Kairių ež., Dvariukų tv. ir Baltausių tv. taip pat patiria ir reikšmingą sutelktosios taršos poveikį. Pastaroji sudaro 23–39 proc. bendros taršos apkrovos. Sutelktoji taršą gali daryti reikšmingą poveikį ir Talkšos ež. ekologinei būklei. Remiantis modeliavimo rezultatais, sutelktoji tarša sudaro net 86 proc. Talkšos ež. tenkančios apkrovos (nors pagal modeliavimo rezultatus ežero ekologinė būklė vis dar turėtų būti gera). Talkšos ežero būklei didelį poveikį gali daryti iš miesto teritorijos su paviršinėmis nuotekomis patenkantys teršalai, didelė tikimybė, kad ežeras yra teršiamas ir prie paviršinių nuotekų surinkimo sistemos nelegaliai prisijungusių gyventojų buitinėmis nuotekomis.

Rėkyvos ežero blogą ekologinį potencialą gali lemti ežero hidromorfologiniai pokyčiai, biogeninių medžiagų prietaka.

Į Ginkūnų tvenkinį patekdavo filtraciniai vandenys iš netoliese esančio sąvartyno. Didelė tikimybė, kad šio tvenkinio yra blogas ne tik ekologinis potencialas, bet ir cheminė būklė (pavojingų medžiagų tyrimai tvenkinio vandenyje nevykdyti).

Prastesnę nei gera Notigalės ež. ekologinę būklę gali lemti ir natūralūs senėjimo procesai.

Priežastys, lėmusios prastesnę nei gera Skaistės ež. ekologinę būklė nėra aiškios. Remiantis matematinio taršos pakrovos modeliavimo rezultatais, Skaistės ež. būklė turėtų būti l. gera, tačiau pagal monitoringo duomenis ji yra vidutinė. Didelė tikimybė, kad prastesnę nei gera ežero ekologinę būklę lėmė praeities tarša.

Lielupės UBR rizikos grupei priskiriamų ežerų ir tvenkinių gerai ekologinei būklei/potencialui pasiekti yra numatytos papildomos priemonės.

 

(pav.)

23 pav. Rizikos grupei priskiriami Lielupės UBR ežerai ir tvenkiniai

 

III SKIRSNIS. ŪKINĖS APKROVOS POVEIKIS POŽEMINIO VANDENS TELKINIAMS

 

Pasklidosios ir sutelktosios taršos poveikis gruntiniam vandeniui, o per jį ir paviršinio vandens telkiniams

 

Bendras apibūdinimas

 

57. Kiekybinį pasklidosios taršos poveikį gruntiniam vandeniui rodo atskirų jo hidrocheminės sudėties analičių koncentracijų prieaugio virš foninių (gamtinių) jų verčių žemėlapiai, vaizduojantys, kokiu mastu vienoje ar kitoje vietoje gruntinis vanduo yra užterštas konkrečia teršiančia medžiaga. Juos galima sudaryti, naudojant technogeninės apkrovos žemėlapius bei vidutines analičių koncentracijas skirtinguose žemėnaudos tipuose. Tokie žemėlapiai, rodantys nitratų bei amonio koncentracijų prieaugį dėl pasklidosios taršos poveikio Lielupės ir gretimų UBR gruntiniame vandenyje, pateikti 24 bei 25 pav. Iš žemėlapių matosi, kad regioniniu mastu minėtų azoto junginių koncentracijos neviršija geriamojo vandens standartų reikalavimų. Tik lokaliose vietose (dažniausiai urbanizuotų teritorijų šuliniuose) nitratų koncentracija gruntiniame vandenyje priartėja prie didžiausios leistinos koncentracijos (toliau – DLK), kuri yra 50 mg/l, o amonio koncentracija siekia 2,44 mg/l ir keletą kartų viršija DLK (0,5 mg/l). Tačiau tai dažniausiai yra kastinio šulinio, įrengto higieniniu požiūriu neleistinoje vietoje, o ne gruntinio vandens sluoksnio, taršos problema.

Duomenų analizė rodo, kad Lielupės UBR vidutinis nitratų koncentracijos prieaugis gruntiniame vandenyje dėl pasklidosios taršos poveikio yra 9,8 mg/l, amonio – 0,32 mg/l. Šiame UBR gamtinės teritorijos, kuriose aptinkamos foninės nitratų ir amonio koncentracijų vertės (NO3 – 1,55 mg/l, NH4 – 0,21 mg/l) užima 2147 km plotą, t.y. beveik ketvirtadalį UBR teritorijos. Daugiau kaip pusę teritorijos (56 proc.) yra paveikusi pasklidoji tarša iš molingose dirvose esančių žemdirbystės laukų – čia vidutinė nitratų koncentracija, palyginus su foninėmis vertėmis, vidutiniškai yra padidėjusi 8,12 mg/l, amonio – 0,22 mg/l (žr. 24, 25 pav.). 9 proc. teritorijos užima žemdirbystės laukai smėlingose dirvose, čia vidutinė nitratų koncentracija gruntiniame vandenyje yra 16,68 mg/l, amonio – 0,53 mg/l (prieaugis dėl pasklidosios taršos poveikio – atitinkamai 15,13 ir 0,32 mg/l) (žr. 24, 25 pav.). Urbanizuotos teritorijos, kuriose stebimas didžiausias pasklidosios taršos poveikis gruntinio vandens kokybei, užima vos 3 proc. UBR ploto. Čia vidutinė nitratų koncentracija, palyginus su foninėmis vertėmis, vidutiniškai yra padidėjusi 43,59 mg/l ir siekia 45,14 mg/l, amonio – 2.21 mg/l ir siekia 2,44 mg/l (žr. 24, 25 pav.).

58. Pasklidosios taršos paveikto gruntinio vandens kiekybinis poveikis paviršiniam vandeniui Lielupės UBR įvertintas požeminio vandens filtracijos matematiniuose modeliuose, kuriuose buvo nustatytos gruntinio vandens ištakos debito į atskiras upes kiekviename modelio skaičiuojamame bloke vertės. Modeliuose papildomai uždavus gruntinio vandens taršos rodiklių vertes, buvo įvertinta nitratų, amonio, fosfatų, bendro azoto, nitratų azoto, amonio azoto bei fosfatinio fosforo ištaka su gruntiniu vandeniu į paviršinio vandens telkinius. Šio įvertinimo rezultatai Lielupės UBR pateikiami 56 lentelėje.

 

56 lentelė. Modelinė taršos ištaka su gruntiniu vandeniu į paviršinio vandens telkinius Lielupės UBR

Upės baseinas/ pabaseinis

Plotas, km2

Modelinis gruntinio vandens nuotėkio modulis, l/s iš km2

Rodiklis

Modelinė ištaka su gruntiniu vandeniu, t/metai

Lielupės maž. intakų

1750,75

0,74

NO3

63,32

NH4

8,58

PO4

3,27

Nbendras

20,84 (1)

N-NO3

14,3

N-NH4

6,54

P-PO4

1,06 (5,7)

Mūšos

5296,43

1,02

NO3

250,80

NH4

33,98

PO4

12,94

Nbendras

82,52 (2,1)

N-NO3

56,63

N-NH4

25,89

P-PO4

4,21 (6,6)

Nemunėlio

1900,6

1,24

N03

112,38

NH4

15,23

PO4

5,8

Nbendras

36,98 (3,8)

N-NO3

25,38

N-NH4

11,6

P-PO4

1,89 (8,7)

Iš viso Lielupės UBR:

8947,78

1,01

NO3

426,49

NH4

57,78

PO4

22,01

Nbendras

140,34 (2)

N-NO3

96,31

N-NH4

44,03

P-PO4

7,15 (6,9)

* – skliausteliuose – procentas nuo suminės apkrovos iš visų galimų taršos šaltinių visame upės baseine (pabaseinyje), nustatytos MIKE BASIN paviršinio vandens modelyje

 

56 lentelėje pateikti nagrinėtų teršiančių medžiagų ištakos su gruntiniu vandeniu į paviršinio vandens telkinius kiekiai rodo, kiek šių junginių patenka į paviršinius vandenis kontakte „gruntinis vanduo – upė“. Minėtiems junginiams iš požemio patekus į paviršinius vandenis, t.y. į kitas oksidacines-redukcines sąlygas, vyksta spartūs jų destrukcijos, transformacijos, irimo, atsiskiedimo ir kiti procesai, dėl ko koncentracijos žymiai sumažėja. Vienok, net neatsižvelgus į aukščiau minėtus destrukcijos ir kitus procesus, galima teigti, jog Lielupės UBR su gruntinio vandens nuotėkiu į upes patenkanti pasklidosios taršos dalis visame į upes patenkančios taršos kiekyje nėra vyraujanti. Pavyzdžiui, bendro azoto, patenkančio su gruntiniu vandeniu į paviršinio vandens telkinius atskiruose Lielupės UBR upių pabaseiniuose kiekis nuo viso į upes patenkančio šio taršos komponento kiekio sudaro 1–3,8 proc, fosfatinio fosforo – 5,7–8,7 proc. (žr. 56 lentelę). Taigi, netgi neatsižvelgus į destrukcijos ir kitus minėtus procesus, mažinančius iš gruntinio vandens patekusių taršos rodiklių koncentracijas paviršiniame vandenyje, galima teigti, jog Lielupės UBR gruntiniame vandeningajame sluoksnyje nėra rizikos paviršiniam vandeniui telkinių (su gruntiniu vandeniu išnešamos taršos kiekis neviršija EK rekomendacijose nurodyto 50 proc. paviršinio vandens viso taršos kiekio). Turint omenyje, kad dėl destrukcijos, transformacijos, atsiskiedimo ir kitų procesų azoto junginių, patekusių iš požemio į paviršinius vandenis, koncentracija sumažėja mažiausiai 2.5 karto (foninė bendro azoto koncentracija gruntiniame vandenyje – 0,51 mg/l, jo koncentracija upėje minimalaus nuotėkio metu – 0,2 mg/l, realus gruntinio vandens pasklidosios taršos poveikis paviršiniam vandeniui būtų dar gerokai mažesnis.

 

(pav.)

24 pav. Pasklidosios taršos poveikis gruntinio vandens kokybei. Nitratai.

(pav.)

25 pav. Pasklidosios taršos poveikis gruntinio vandens kokybei. Amonis.

 

 

 

(pav.)

26 pav. Modelinė bendro azoto ištaka su gruntiniu vandeniu į paviršinio vandens telkinius Lielupės UBR

 

 

26 pav. pavaizduotas bendro azoto ištakos su gruntiniu vandeniu pasiskirstymas kiekvienoje modeliuotoje upėje visame jos vagos ilgyje priklausomai nuo gruntinio vandeningojo sluoksnių filtracinių savybių, teršiančių medžiagų koncentracijos gruntiniame vandenyje ir srauto gradiento. Modelio skaičiuojamųjų blokų dydis – 0,5x0,5 km, taigi žemėlapyje pateikti skaičiai rodo šio pasklidosios taršos komponento ištakos su gruntiniu vandeniu dydį 500 m ilgio upės ruože. Didžiausia azoto junginių ištaka pagal modeliavimo rezultatus yra atskirose Mūšos, Lėvens Nemunėlio, Kruojos upių atkarpose, kur prie upės slėnio šliejasi žemdirbystės laukai arba urbanizuotos teritorijos. Čia 500 m upės ilgio ruože ji daug kur siekia iki 0,05–0,075 t/metai ir daugiau (žr. 26 pav.).

Duomenų analizė rodo, kad Lielupės UBR vidutinis nitratų koncentracijos prieaugis gruntiniame vandenyje dėl pasklidosios taršos poveikio yra 9,8 mg/l, amonio – 0,32 mg/l. Šiame UBR gamtinės teritorijos, kuriose aptinkamos foninės nitratų ir amonio koncentracijų vertės (NO3 – 1,55 mg/l, NH4 – 0,21 mg/l) užima 2147 km plotą, t.y. beveik ketvirtadalį UBR teritorijos. Daugiau kaip pusę teritorijos (56 proc.) yra paveikusi pasklidoji tarša iš molingose dirvose esančių žemdirbystės laukų – čia vidutinė nitratų koncentracija, palyginus su foninėmis vertėmis, vidutiniškai yra padidėjusi 8,12 mg/l, amonio – 0,22 mg/l (žr. 24, 25 pav.). 9 proc. teritorijos užima žemdirbystės laukai smėlingose dirvose, čia vidutinė nitratų koncentracija gruntiniame vandenyje yra 16,68 mg/l, amonio – 0,53 mg/l (prieaugis dėl pasklidosios taršos poveikio – atitinkamai 15,13 ir 0,32 mg/l) (žr. 22, 23 pav.). Urbanizuotos teritorijos, kuriose stebimas didžiausias pasklidosios taršos poveikis gruntinio vandens kokybei, užima vos 3 proc. UBR ploto. Čia vidutinė nitratų koncentracija, palyginus su foninėmis vertėmis, vidutiniškai yra padidėjusi 43,59 mg/l ir siekia 45,14 mg/l, amonio – 2.21 mg/l ir siekia 2,44 mg/l (žr. 24, 25 pav.).

Reikia paminėti, jog Nemuno UBR atlikti skaičiavimai parodė, kad su požeminiu nuotėkiu į upes patenkanti pasklidosios taršos dalis nėra didelė – nuo bendro taršos kiekio ji sudaro ne daugiau kaip kelis procentus. Tą rodo ir gruntinio vandens ištakos į upes modeliavimo rezultatai – ištekančio požeminio vandens debitas yra litrai per sekundę, tuo tarpu bet kurios stambesnės upės nuotėkis yra kubiniai metrai per sekundę. Todėl galima daryti preliminarią išvadą, jog ir Lielupės UBR gruntinio vandens pasklidosios taršos poveikis paviršinio vandens kokybei regioniniu mastu yra nežymus ir šiame vandeningajame sluoksnyje nėra rizikos paviršiniam vandeniui telkinių (su gruntiniu vandeniu išnešamos taršos kiekis neviršija EK rekomendacijose nurodyto 50 proc. paviršinio vandens viso taršos kiekio).

 

Sutelktosios taršos poveikis

 

59. Kaip ir kitur, Lielupės UBR svarbiausiais, potencialiai pavojingiausiais sutelktosios taršos objektais vadiname gyvulininkystės kompleksus. Beje, šiame UBR ir nėra kitokių stambių, potencialiai taršių objektų.

 

(pav.)

27 pav. Kompleksai, kuriuose yra duomenų apie gruntinio vandens taršą

 

59.1. Gyvulininkystės kompleksų poveikio gruntiniam ir, per jį, paviršiniam vandeniui įvertinimas.

Pagal LGT tyrimų duomenis, Lielupės UBR plotuose 2004–2007 m. yra tyrinėta 13 kompleksų, esančių Biržų (1, UAB „Biržų bekonas“), Joniškio (2, UAB „Sidabra“ ir Bariūnų ŽŪB), Kupiškio (1, UAB „Kupiškio Akmenlita“), Pakruojo (4, Kalpokų ŽŪB Megučionių fermos, UAB „Saerimner“ kiaul. k. „Mūša“, Žvirblionių ŽŪB, Lygumų ŽŪB), Pasvalio (3, UAB „Saerimner“ kiaul. k. „Šalnaičiai“, ŽŪB „Vaškai“, ŽŪK „Mikoliškio paukštynas“), Rokiškio (1, ŽŪB „Audrupio paukštynas“), Šiaulių (1, ŽŪB „Ginkūnų paukštynas“) ir rajonuose (25 pav.). Tačiau tik 3 iš jų (Biržų r. UAB „Biržų bekonas“, Joniškio r. UAB „Sidabra“, Kupiškio r. UAB „Kupiškio Akmenlita“) yra šiokių tokių monitoringo duomenų gruntinio vandens taršos trendų analizei. Kai kurie iš įvardintų 13 kompleksų eksploatuojami jau seniai, tačiau nė viename iš jų ir anksčiau nebuvo atlikti kiek nors išsamesni požeminio vandens taršos tyrimai ar monitoringiniai stebėjimai.

Gruntinio vandens užterštumo lygis minėtuose 13 kompleksų, sprendžiant iš 2004–2007 m. LGT atliktų „momentinių“ tyrimų negausių duomenų, yra labai nevienodas ir apskritai ne itin didelis: pagal juos, tik dviejuose kompleksuose (Joniškio r. Bariūnų ŽŪB ir Šiaulių r. ŽŪB „Ginkūnų paukštynas“) vidurkinės nitratų koncentracijos ŽDL gruntiniame vandenyje viršijo 50 mg/l. Tiesa, maksimalios NO3 koncentracijos, viršijančios šią ribą buvo užfiksuotos dar 6 kompleksuose. Beje, pačios didžiausios jos buvo jau minėtuose Bariūnų ir Ginkūnų kompleksuose (atitinkamai 359 ir 748 mg/l NO3), o tuose kituose kompleksuose jos buvo nedaugiau kaip 1,5–3 kartus didesnės už minėtą RV/DLK (50 mg/l). Todėl galima iš karto tvirtinti, kad tik keliuose iš įvardintų kompleksų ir tik kai kuriuose gręžiniuose gruntinis vanduo tikriausiai yra (o tiksliau tyrimo metu buvo) neleistinai užterštas nitratais.

Kadangi gruntinio vandens užterštumas azoto junginiais ir organinėmis medžiagomis gan sparčiai ir gerokai kinta net metų bėgyje, tik minėtuose 3 kompleksuose (Biržų r. UAB „Biržų bekonas“, Joniškio r. UAB „Sidabra“, Kupiškio r. UAB „Kupiškio Akmenlita“) yra įmanoma šiek tiek objektyviau vertinti vidutinį/vidurkinį gruntinio vandens užterštumo lygį.

Duomenys rodo, kad didžiausią gruntinio vandens užterštumą 1999–2006 m. monitoringo duomenys parodė Joniškio r. UAB „Sidabra“ ŽDL. Čia gruntinis vanduo slūgso labai negiliai, 1,3–2 m gylyje ir yra susikaupęs ne itin vandeningame moreniniame priesmėlyje, todėl jį, palaisčius laukus srutomis, labai lengva užteršti. Tačiau ir čia vidurkinės nitratų koncentracijos gruntiniame vandenyje kurį laiką tesiekė 5,5–14 mg/l, bet 2003–2004 m. buvo užfiksuotas staigus jų šuolis iki 400–450 mg/l, susijęs su intensyvia, bet trumpalaike, lokalia gruntinio vandens tarša (pvz., didelis srutų kiekis buvo išpiltas šalia monitoringo gręžinio), tuo tarpu bendras gruntinio vandens užterštumo nitratais lygis šiuose ŽDL buvo ir liko palyginti nedidelis. Maksimalios visų rodiklių vertės yra fiksuojamos, kaip taisyklė, metų pabaigoje, t.y. jos yra neabejotina rudeninio ŽDL laistymo pasekmė. Todėl gruntinio vandens užterštumo lygis šiuose laukuose tik epizodiškai būna neleistinai didelis, o tokio pobūdžio tarša dėl minėtų savivalos procesų, labai lėtos gruntinio vandens filtracijos ir palyginti nedidelio ištakos debito negali kelti grėsmės paviršiniam vandeniui.

Biržų r. UAB „Biržų bekonas“ aplinkoje yra stebima foninė gruntinio vandens būklė ir jo būklė gamybinėje teritorijoje bei ŽDL. Gruntinis vanduo čia yra susikaupęs moreninio priemolio plyšiuose, tad ir čia jo maža, jį lengva užteršti, nes ir slūgso jis negiliai, ne daugiau kaip 3 m gylyje. Tačiau dėl ne itin intensyvaus aplinkos taršos pobūdžio gruntinio vandens tarša ir šiame objekte buvo ir yra nedidelė: beveik visų taršos rodiklių net maksimalios vertės GT ir ŽDL yra vos ne tos pačios, kaip ir foninėje teritorijoje, jos tolimos nuo DLK. Tik GT ir ŽDL jos labiau kaičios, o jų maksimumai, kaip ir „Sidabroje“, fiksuojami rudenį–žiemą, t.y. jie yra susiję su rudeniniu gruntinio vandens pasiteršimu.

UAB „Kupiškio Akmenlita“ teritorijoje gruntinį vandenį talpina moreninis priemolis, čia jis slūgso 2–3,8 m gylyje. Čia irgi yra stebima foninė gruntinio vandens būklė ir jo būklė gamybinėje teritorijoje bei ŽDL. Stebėjimai rodo, kad labiausiai gruntinis vanduo buvo užsiteršęs 2004–2005 m. ŽDL teritorijoje, kuomet nitratų koncentracija jame tų metų rudenį buvo išaugusi atitinkamai iki 78 ir 32 mg/l. Tuo pačiu metu buvo gerokai padidėjusi ir amonio koncentracija gruntiniame vandenyje, bylojanti apie gana šviežią jo taršą. Tačiau jau 2006 m. nitratų koncentracija čia buvo gerokai mažesnė (5–20 mg/l), pastebimai sumažėjo ir kitų taršos indikatorių vertės. GT teritorijoje konstatuota tik gruntinio vandens tarša organinėmis medžiagomis, ir tai nelabai intensyvi.

Tarpsluoksninio vandens tarša šiuose ir kituose baseino kompleksuose nėra tyrinėta, tačiau akivaizdu, kad dėl palyginti menkos gruntinio vandens taršos ir menko jo vaidmens (menki jo kiekiai) tarpsluoksninio vandens balanse ji vargu ar būtų apčiuopiama. Šiaip jau yra konstatuota, kad GK neigiamas poveikis požeminiam vandeniui net intensyviausiai teršiamuose pačiuose laistymo laukuose neaptinkamas giliau kaip iki 20–30 m. Todėl nereikalingas ir modelinis tokios taršos įvertinimas.

Išvada. Lielupės UBR net tokie intensyvios gruntinio vandens taršos židiniai, kaip GK ir jų laistymo laukai visais žinomais atvejais lieka lokaliais taršos židiniais: faktai rodo, kad tarša iš jų neplinta toliau kaip 100–150. Žinant, kad GK laistymo laukų sanitarinės apsaugos zonos (toliau – SAZ) dydis svyruoja nuo 50 m (įterpiant nuotekas į dirvą) iki 200 m (naudojant ilgačiurkšlius ir vidutiniškos čiurkšlės laistymo įrenginius), aišku, kad tokiuose laukuose net labai užterštas gruntinis vanduo neiškeliaus už GK ir jo laistymo laukų ribų, t.y. nepadarys jokios neigiamos įtakos aplinkinių plotų gruntiniam vandeniui.

Sutelktosios taršos paveikto gruntinio vandens poveikis paviršiniam vandeniui. Vis dėlto čia nuolat cituojamoje ataskaitoje tvirtinama, kad užteršto gruntinio vandens srautas gali pasiekti ir maitinti paviršinio vandens telkinius (upes, upelius, ežerus, melioracinius griovius ir pan.), juos teršdamas. Argumentuojama dar ir tuo, kad paviršinio vandens kokybiniai reikalavimai yra žymiai griežtesni už požeminio vandens (pvz., paviršinio vandens N-NO3 DLK – 2,5 mg/l, t.y. 11,07 mg/l NO3, o požeminio/geriamojo vandens – 50 mg/l NO3), todėl turi būti vertinama ir galima užteršto požeminio vandens įtaka paviršiniam vandeniui.

Tačiau norint korektiškai įvertinti tokį poveikį, būtina turėti išsamią, patikimą informaciją apie 1) taršių medžiagų koncentracijos dinamiką paviršiniame ir gruntiniame vandenyje metų eigoje ir daugiamečiame periode; 2) gruntinio vandens ištakos į paviršinio vandens šaltinius dydį; 3) paviršinės nuoplovos ir drenažinio vandens indėlį į paviršinį vandenį iš įvairių šaltinių patenkančio vandens koncentracijose. Tai reiškia, kad tokiam vertinimui būtina daug detaliau ištirti vertinamo objekto hidrogeologines-hidrologines sąlygas ir turėti daug didesnius monitoringo duomenų bankus nei turime dabar – pagal dabartines monitoringo programas numatytų dviejų gruntinio ir paviršinio vandens kiekybinės bei cheminės būklės ištyrimų per metus ir tik kelių metų trukmės stebėjimų šiems tikslams aiškiai nepakanka.

Vis dėlto ir iš turimos menkos informacijos bei daugiametės hidrogeologinės patirties nesunku tvirtinti, kad beveik visais atvejais užteršto gruntinio vandens poveikis paviršiniam vandeniui bus menkas ir tikrai mažesnis nei minėtos paviršinės nuoplovos ar drenažinio nuotėkio poveikis dėl kelių priežasčių:

59.1.1. Dėl savivalos procesų tokie objektai visiškai neterš paviršinio vandens šaltinių, esančių toliau kaip 100 m nuo jų, nes juos pasieks jau išsivalęs nuo taršos gruntinis vanduo.

59.1.2. Gruntinis vanduo galėtų pastebimai užteršti paviršinį vandenį tik tuo atveju, jei gruntinis vanduo šalia to paviršinio vandens šaltinio būtų labai užterštas, t.y. jei teršalo koncentracija gruntiniame vandenyje būtų dešimtis ar net šimtus kartų didesnė nei paviršiniame vandenyje. Tačiau tokios taršos pavieniai, momentiniai atvejai buvo užfiksuoti tik keliuose kompleksuose (Zabulis, 2007).

59.1.3. Ir mažiau užterštas gruntinis vanduo gali užteršti paviršinį, jei gruntinio vandens ištakos dydis į tą paviršinio vandens šaltinį prilygsta jo debitui. Kadangi gruntinio vandens ištakos moduliai apskritai tik retais atvejais viršija kelis litrus per sekundę iš kvadratinio kilometro, tokiu būdu gali užsiteršti tik labai maži upeliukai ar melioracijos grioviai, kertantys pakankamai didelį, kvadratinio kilometro dydžio ar dar didesnį taršos židinį. Tačiau be išsamių, ilgalaikių specialių tyrimų neįmanoma apskaičiuoti, atskirti šią „požeminę“ paviršinio vandens taršą nuo tiesioginės jo taršos, vykstančios tokių laukų laistymo procese.

 

Giliau slūgsančių spūdinių vandeningųjų sluoksnių eksploatacijos poveikis paviršinio vandens telkiniams

 

60. Eksploatuojant spūdinių sluoksnių požeminį vandenį, žemėja jų pjezometrinis paviršius ir didėja vieno iš požeminio vandens išteklių formavimosi šaltinio – gruntinio vandens – vertikali srūva gilyn, tuo pačiu mažėja jo ištaka į upes ir kitus paviršinio vandens telkinius.

Kaip minėta, Lielupės UBR pagrindiniai produktyvieji vandeningieji sluoksniai (kompleksai) – permo-famenio, Stipinų bei Šventosios-Upninkų – slūgso giliai ir yra pakankamai gerai izoliuoti nuo paviršinio vandens. Kvartero tarpmoreniniai vandeningieji sluoksniai yra paplitę lokaliai, iš jų išgaunamas nedidelis vandens kiekis. Todėl giliau slūgsančių spūdinių vandeningųjų sluoksnių eksploatacijos poveikis paviršinio vandens telkiniams yra menkas. Kiekybiškai tai galima įvertinti palyginus į UBR patenkančiuose PVB šiuo metu išgaunamų ir perspektyvoje numatomų išgauti požeminio vandens išteklių modulius (57 lentelė).

 

57 lentelė. Lielupės UBR išgaunamų ir numatomų išgauti požeminio vandens išteklių moduliai

PVB

Plotas, km2

Dabartiniu metu išgaunamų požeminio vandens išteklių kiekis (m3/d)* / modulis (l/s km2)

2015 metais numatomų išgauti požeminio vandens išteklių kiekis (m3/d)** / modulis (1/skm2)

VDST Lielupės

1879.29

14197/0,09

20279/0,12

VVD Lielupės

4448.32

8146/0,02

21447/0,06

Biržų-Pasvalio

1048.48

4035/0,04

10901/0,12

Joniškio

508.32

1367/0,03

3772/0,09

PVD Lielupės

1063.38

560/0,06

1375/0,02

* – 2008–2009 metų vidurkis; ** – SWECO-BKG-LSPI duomenys

 

Iš lentelėje pateiktų rezultatų matyti, jog tiek šiuo metu išgaunamų, tiek perspektyvoje numatomų išgauti požeminio vandens išteklių moduliai yra dešimtosios ir šimtosios 1/skm dalys. Tai reiškia, jog net tuo atveju, jei visi požeminio vandens ištekliai formuotųsi vien požeminio nuotėkio į upes sumažėjimo sąskaita, šis sumažėjimas siektų ne daugiau nei paminėtus dydžius. Akivaizdu, jog giliųjų požeminio vandens sluoksnių eksploatacija šiame UBR praktiškai negali padaryti jokio poveikio gruntiniams ir paviršiniams vandenims.

Kiekybinis kaimyninių valstybių (Latvijos) požeminio vandens eksploatacijos poveikis Lielupės UBR gruntiniams ir gilesniems požeminiams vandenims buvo vertinamas matematinio modeliavimo būdu. Į matematinį modelį buvo įtraukti visi pagrindiniai produktyvieji spūdiniai vandeningieji sluoksniai. Tai kvartero tarpmoreniniai vandeningieji sluoksniai, viršutinio permo, famenio ir permo-famenio komplekso vandeningieji dariniai, Stipinų vandeningasis sluoksnis, pliavino (Įstro-Tatulos bei Kupiškio-Suosos) bei Šventosios-Upninkų vandeningieji sluoksniai (kompleksai).

Modeliavimo būdu nustatyta, kad požeminio vandens eksploatacija kaimyninėse valstybėse (Latvijoje) nedarys neigiamo poveikio Lielupės UBR požeminio vandens telkinių būklei.

 

Požeminio vandens telkiniai, kurie neigiamai veikia paviršinių vandens telkinių ir/ar nuo požeminio vandens priklausomų sausumos ekosistemų būklę

 

61. Ankstesniame poskyryje padarytai išvadai papildomai pagrįsti pateiksime prognozinius gruntinio vandens lygio pažemėjimo modeliavimo rezultatus, kuomet Lielupės bei gretimų UBR vandenvietės eksploatuojamos debitais, atitinkančiais 2015 metų poreikį (žr. 57 lentelę).

Modeliavimo rezultatai pavaizduoti 28 pav. Jie rodo, jog Lielupės UBR vandenviečių eksploatacija perspektyviniu 2015 metų debitu nedaro praktiškai jokio poveikio gruntinio vandens lygiui – modelinis gruntinio vandens lygio pažemėjimas praktiškai visoje UBR teritorijoje neviršija 1 cm. Kiek didesnis (1–5 cm) jis tik ties Pasvaliu ir Biržais, kur yra geresnės gruntinio ir spūdinio vandens sąryšio sąlygos, ir ties Rokiškiu (5–7 cm), kurio vandenvietės perspektyvinis debitas yra daugiau nei du kartus didesnis už dabartinį. Šiame paveiksle pavaizduotos ir pelkės bei šlapžemės, patenkančios į NATURA2000 tinklą – nei vienoje jų prognozinis gruntinio vandens lygio pažemėjimas neviršija 1 cm (žr. 28 pav.). Gauti modeliavimo rezultatai rodo, jog Lielupės UBR nėra požeminio vandens telkinių, kurie neigiamai veikia paviršinių vandens telkinių ir/ar nuo požeminio vandens priklausomų sausumos ekosistemų būklę.

 

(pav.)

28 pav. Prognozinis modelinis gruntinio vandens lygio pažemėjimas Lielupės UBR 2015 m. dėl spūdinių vandeningųjų sluoksnių eksploatacijos poveikio

 

IV SKYRIUS. SAUGOMOS TERITORIJOS

 

62. Pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) saugomos teritorijos tai sausumos ir (ar) vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Lietuvoje saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes, biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes

Lielupės UBR ypač saugomos teritorijos užima 97 879 ha arba beveik 11 proc. baseino ploto (58 lentelė) ir atsilieka nuo šalies ir kitų UBR vidurkio. Baseine santykinai yra mažiau visų rūšių saugomų teritorijų (kai kurių rūšių išvis nėra), išskyrus biosferos poligonus. Pastarųjų nesenas įsteigimas rodo, kad nežiūrint intensyvaus žemės ūkio regione dar daug išlikusių gamtos vertybių. Draustinių procentas beveik atitinka šalies vidurkį.

 

58 lentelė. Saugomų teritorijų kategorijos ir užimamas plotas Lielupės UBR.

Saugomų teritorijų kategorijos ir rūšys

Kiekis

Plotas (ha)

Saugomų teritorijų, proc. UBR

Santykis su šalies vidurkiu

Gamtiniai rezervatai ir rezervatinės apyrubės

-

-

-

< 

Gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai

45

18648

2,09

apie?

Atkuriamieji sklypai

-

-

-

< 

Nacionaliniai parkai

-

-

-

< 

Regioniniai parkai

2

21674

2,42

< 

Biosferos rezervatai

-

-

-

< 

Biosferos poligonai

5

60968

6,82

> 

Iš viso:

52

97879*

10,95

< 

* Iš bendro ploto atimtas į biosferos rezervatų ribas patenkančių draustinių plotas.

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų 2010 m. duomenys eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, jų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus. Saugomose teritorijose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams. Įstatymu nustatytas veiklos reglamentavimas detalizuojamas konkrečių rūšių saugomų teritorijų nuostatuose, apsaugos reglamentuose.

 

 

(pav.)

29 pav. Lielupės UBR saugomos teritorijos

 

 

 

Draustiniai

 

63. Draustiniams, tiek valstybiniams (59 lentelė), tiek ir esantiems Biržų bei Žagarės regioniniuose parkuose, tenka svarbus vaidmuo Lielupės UBR saugomų teritorijų tinkle saugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę.

59 lentelė. Valstybiniai draustiniai Lielupės UBR.

 

Draustinio pavadinimas

Draustinio rūšis

Plotas, ha

Savivaldybė

1

Daugyvenės

kraštovaizdžio

*3865

Radviliškio r.

2

Draumėnų

kraštovaizdžio

262

Pakruojo r.

3

Lėvens

kraštovaizdžio

1326

Kupiškio r.

4

Pamūšių

kraštovaizdžio

427

Pasvalio r.

5

Buožių

geologinis

14

Kupiškio r.

6

Nemunėlio-Apaščios

geologinis

297

Biržų r.

7

Guodžių

geomorfologinis

485

Biržų r.

8

Linkuvos

geomorfologinis

708

Pakruojo r.

9

Prūsagalės

geomorfologinis

275

Kupiškio r.

10

Šakynos

geomorfologinis

935

Šiaulių r.

11

Daugyvenės

hidrografinis

181

Pakruojo r.

12

Pyvesos

hidrografinis

459

Pasvalio r.

13

Vilkijos

hidrografinis

64

Joniškio r.

14

Glėbavo

pedologinis

83

Pakruojo r.

15

Vainiškio

pedologinis

98

Kupiškio r.

16

Biržų girios

botaninis

143

Biržų r.

17

Latvelių

botaninis

100

Biržų r.

18

Laumekių

botaninis

44

Pakruojo r.

19

Lepšynės

botaninis

207

Pasvalio r.

20

Radvilonių

botaninis

158

Radviliškio r.

21

Švendrės

botaninis

*83

Šiaulių r.

22

Čedaso

zoologinis (ornitologinis)

132

Rokiškio r.

23

Vijuolių

zoologinis (entomologinis)

61

Panevėžio r.

24

Laumenio

botaninis-zoologinis

645

Pakruojo r.

25

Rėkyvos

botaninis-zoologinis

*379

Šiaulių r.

26

Žaliosios girios

botaninis-zoologinis

3103

Panevėžio r.

27

Alojos

telmologinis

40

Kupiškio r.

28

Gaidžiabalės

telmologinis

172

Rokiškio r.

29

Girkančių

telmologinis

*195

Akmenės r.

30

Karniškių

telmologinis

*158

Akmenės r.

31

Kepurinės

telmologinis

*435

Kupiškio r.

32

Konstantinavos

telmologinis

82

Rokiškio r.

33

Notigalės

telmologinis

*1270

Kupiškio r., Rokiškio r.

34

Sakonių balos

telmologinis

*60

Kupiškio r.

35

Suvainiškio

telmologinis

1193

Rokiškio r.

 

Iš viso

 

18139

 

* Tik į UBR ribas patenkanti saugomos teritorijos dalis

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų 2010 m. duomenys. Eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

Lielupės UBR santykinai nedaug yra įsteigta savivaldybių draustinių. 10 draustinių užima 545 ha plotą. Tarp atskirų savivaldybių yra dideli skirtumai (Joniškio r. sav. yra įsteigti 3, o Pasvalio r. – net 6 draustiniai). Savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 56 (Žin., 2006, Nr. 9-335), kuriuo reikia vadovautis steigiant savivaldybių draustinius.

 

Valstybiniai parkai

 

64. Valstybiniams parkams Lietuvoje tenka didžioji dalis visų saugomų teritorijų ploto. Į Lielupės UBR patenka tik Biržų ir Žagarės regioniniai parkai (60 lentelė). Pagal Žagarės regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1232 (Žin., 2008, Nr. 139-5497) pastarasis žymiai išplėstas. Prie parko prijungti buvę valstybiniai (Mūšos tyrelio telmologinis, Pabalių botaninis) ir savivaldybės (Švėtės upės slėnio botaninis) draustiniai bei kitos gamtiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingos teritorijos.

 

60 lentelė. Valstybiniai parkai Lielupės UBR.

 

Valstybinio parko pavadinimas

Plotas, ha

Savivaldybė

1

Biržų regioninis parkas

14534

Biržų r., Pasvalio r.

2

Žagarės regioninis parkas

7140

Joniškio r.

 

Iš viso

21674

 

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2010 m. duomenys. Eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

Biosferos monitoringo teritorijos

 

65. Biosferos monitoringo teritorijos apima biosferos rezervatus ir biosferos poligonus. Biosferos rezervatų Lielupės UBR nėra.

Biosferos poligonai steigiami vykdyti nacionalinę ir regioninę aplinkos stebėseną didelę geoekologinę svarbą turinčiose teritorijose. 2004, 2005 ir 2009 m. aplinkos ministro įsakymais buvo įsteigti 28 biosferos poligonai, iš jų 5 – Lielupės UBR (61 lentelė), patvirtinti jų individualūs nuostatai ir ribos. Šios stambios saugomos teritorijos smarkiai padidino saugomų teritorijų plotus baseine.

 

61 lentelė. Biosferos stebėsenos teritorijos Lielupės UBR.

 

Valstybinio parko pavadinimas

Plotas, ha

Savivaldybė

1

Biržų girios biosferos poligonas

17683

Biržų r.

2

Gedžiūnų miško biosferos poligonas

14269

Joniškio r., Pakruojo r.

3

Gubernijos miško biosferos poligonas

*14592

Joniškio r., Šiaulių r.

4

Šimonių girios biosferos poligonas

*250

Anykščių r., Kupiškio r.

5

Žaliosios girios biosferos poligonas

14174

Kupiškio r., Panevėžio r.

 

Iš viso

60968

 

* Tik į UBR ribas patenkanti saugomos teritorijos dalis

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų 2010 m. duomenys. Eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

Natura 2000 teritorijų tinklas

 

66. „Natura 2000“ – tai ES saugomų teritorijų tinklas, kuris jungia natūralias buveines bei rūšis labai svarbias visos Europos biologinei įvairovei. Jis plėtojamas įgyvendinant 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7–25, (toliau – Paukščių direktyva), ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102), (toliau – Buveinių direktyva), reikalavimus. Abi direktyvos reikalauja įsteigti specialias saugomas teritorijas, skirtas saugoti tam tikras biologines rūšis arba svarbias buveines.

„Natura 2000“ teritorijų tinklas Lietuvoje kuriamas integruojant jį į esamą nacionalinę saugomų teritorijų sistemą. Šiuo metu „Natura 2000“ teritorijų statusas daugiausia yra suteiktas esamoms saugomoms teritorijoms (rezervatams, draustiniams, nacionaliniams ir regioniniams parkams) arba jų dalims.

Lielupės UBR išskirtos 9 teritorijos paukščių apsaugai (62 lentelė) ir 33 teritorijos svarbios buveinių apsaugai (63 lentelė).

 

62 lentelė. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos Lielupės UBR.

 

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos pavadinimas

Plotas, ha

Savivaldybė

1

Biržų giria**

17683

Biržų r.

2

Čedaso ežeras ir jo apyežerės

132

Rokiškio r.

3

Gedžiūnų miškas

14269

Joniškio r., Pakruojo r.

4

Gubernijos miškas

*14592

Joniškio r., Šiaulių r.

5

Mūšos tyrelio pelkė**

1463

Joniškio r.

6

Nemunėlio upės slėnis

1550

Biržų r., Rokiškio r.

7

Šaltojos ir Vyžuonos upių slėniai

1569

Rokiškio r.

8

Šimonių giria**

*263

Kupiškio r.

9

Žalioji giria**

14174

Kupiškio r., Panevėžio r.

 

Iš viso

65695

 

* Tik į UBR ribas patenkanti saugomos teritorijos dalis

** Persidengia su buveinių apsaugai svarbia teritorija

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų 2010 m. duomenys. Eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

63 lentelė. Buveinių apsaugai svarbios teritorijos Lielupės UBR._

 

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos pavadinimas

Plotas, ha

Savivaldybė

1

Ąžuolinės miškas

92

Biržų r.

2

Biržų giria**

17683

Biržų r.

3

Daudžgirių miškas

167

Biržų r.

4

Draseikių kaimo apylinkės

35

Biržų r.

5

Gaidžiabalės samanynė

180

Rokiškio r.

6

Gipso karsto ežerai ir jų apyežerės

1239

Biržų r.

7

Gružių miškas

79

Pasvalio r.

8

Karajimiškio kaimo apylinkės

46

Biržų r.

9

Kepurinės pelkė

700

Kupiškio r.

10

Konstantinavos pelkė

108

Rokiškio r.

11

Kruojos upės slėnis

195

Pakruojo r.

12

Kurklių miškas

*39

Radviliškio r.

13

Laumenio miškas

645

Pakruojo r.

14

Lepšynės miškas

207

Pasvalio r.

15

Levens upės slėnis

862

Kupiškio r.

16

Miškas prie Dilbinėlių

69

Joniškio r.

17

Mūšos slėnis žemiau Raudonpamūšio

77

Pakruojo r., Pasvalio r.

18

Mūšos Tyrelio miškas**

1463

Joniškio r.

19

Nemunėlio ir Apaščios upių slėniai

386

Biržų r.

20

Notigalės pelkė

*1270

Kupiškio r.

21

Pabalių miškas ir Švėtės upės slėnis

61

Joniškio r.

22

Padaičių miškas

61

Biržų r.

23

Pamūšiai

478

Pasvalio r.

24

Rėkyvos pelkė

*2152

Šiaulių m., Šiaulių r.

25

Sakonių bala

*60

Kupiškio r.

26

Skapagirio miškas

2124

Kupiškio r.

27

Suvainiškio miškas

1193

Rokiškio r.

28

Šimonių giria**

*263

Anykščių r., Kupiškio r.

29

Veržių miškas

1257

Joniškio r.

30

Vilkiaušio miškas

124

Joniškio r.

31

Vilkijos upės slėnis

64

Joniškio r.

32

Žagarės ozas

49

Joniškio r.

33

Žalioji giria

*29964

Biržų r, Kupiškio r., Panevėžio r., Pasvalio r.

 

Iš viso

63392

 

* Tik į UBR ribas patenkanti saugomos teritorijos dalis

** Persidengia su paukščių apsaugai svarbia teritorija

Šaltinis: Valstybinės saugomų teritorijų 2010 m. duomenys. Eksperto paskirstyti pagal UBR.

 

Teisinis „Natura 2000“ pagrindas yra dvi ES direktyvos – Paukščių direktyva ir Buveinių direktyva. ES gamtos apsaugos politika užtikrina efektyvią unikalios biologinės įvairovės apsaugą visoje Europoje. Taip pat užtikrina, kad visos ES šalys turi tuos pačius teisinius įsipareigojimus saugant teritorijas, įtrauktas į „Natura 2000“ tinklą.

 

Tarpvalstybinių saugomų teritorijų tinklo plėtros analizė

 

67. Saugomų teritorijų patrauklumas žymiai padidėtų atsiradus galimybei jas geriau pažinti abipus sienos.

Pagrindiniai tarpvalstybinių saugomų teritorijų steigimo tikslai yra:

67.1. vertingiausių gamtinių ir kultūrinių teritorijų apsauga pasienio rajonuose;

67.2. jungčių užtikrinimas formuojant Paneuropinį gamtinį karkasą;

67.3. ekologinio turizmo plėtra pasienio regionuose;

67.4. glaudesnis bendradarbiavimas aplinkos apsaugos srityje tarp kaimyninių valstybių. Žymi valstybinės sienos su Latvija dalis Lielupės UBR ribose eina Nemunėlio ir kitų upių vagomis. Lielupės UBR prie valstybinės sienos yra Nemunėlio-Apaščios geologinis draustinis, Žagarės regioninis parkas ir Biržų girios biosferos poligonas. Tikslinga panagrinėti galimas šių saugomų teritorijų jungtis su gamtinėmis vertybėmis Latvijos pusėje.

 

Vandenviečių sanitarinės apsaugos zonos

 

68. LGT Žemės gelmių registro Žemės gelmių išteklių dalyje įregistruoti 442 požeminio vandens telkiniai priklausantys Lielupės, Ventos ir Dauguvos UBR. Iš jų 14 vandenviečių (telkinių) yra nenaudojamos, iš kurių 2 yra mineralinio vandens vandenvietės.

Pagal Išžvalgytų kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių aprobavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos geologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 1-146 (Žin., 2010, Nr. 86-4576), visoms veikiančioms ir naujai projektuojamoms viešojo vandens tiekimo ir mineralinio vandens vandenvietėms turi būti įvertinti ir aprobuoti požeminio vandens eksploataciniai ištekliai. Be to, visos vandenvietės turi turėti nustatytas SAZ, kurių paskirtis – saugoti požeminio geriamojo ir natūralaus mineralinio vandens šaltinius nuo taršos, užtikrinti geriamojo vandens, tiekiamo vartotojams, saugą ir kokybę. SAZ nustatymo, įrengimo ir priežiūra reglamentuojami Lietuvos higienos normoje HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-613 (Žin., 2006, Nr. 81-3217). Įregistravus vandenvietės SAZ specialųjį planą specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą, Nekilnojamojo turto registrą, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 22 straipsnį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Žin., 2002, Nr. 41-1539; 2005, Nr. 80-2899), nustatyta tvarka, nes tik tokiu būdu gali būti ribojamas žemės naudojimas.

2003–2009 metų laikotarpiu Valstybinėje geologinės informacijos sistemoje įrašytos 89 viešo vandens tiekimo vandenviečių SAZ. Šioms vandenvietėms naudojančioms vidutiniškai daugiau kaip 100 m3/d vandens SAZ yra apskaičiuotos arba modeliavimo būdu nustatytos, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 44:2006 20.2 punkto nuostata arba, vadovaujantis minėto teisės akto 20.1 punktu (naudojančioms vidutiniškai mažiau kaip 100 m3/d) nustatyta 50 m atstumu nuo gręžinio – taršos apribojimo juosta. 16 vandenviečių Lielupės baseine SAZ yra nustatytos pagal 1997 metų Lietuvos bendrojo plano teritorijų planavimo duomenų banką, tačiau nepatikslintos pagal Lietuvos higienos normą HN 44:2006. Ateityje savivaldybėms priėmus sprendimus dėl maudyklų įteisinimo numatytos maudyklų stebėjimo sąnaudos gali didėti.

 

(pav.)

30 pav. Požeminio vandens vandenvietės ir jų SAZ Lielupės UBR

 

V SKYRIUS. LIELUPĖS UBR VANDENS TELKINIŲ MONITORINGAS IR BŪKLĖS

VERTINIMO REZULTATAI

 

I SKIRSNIS. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI

 

69. Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo reikalavimus paviršinių vandens telkinių būklei įvertinti yra vykdomas telkinių priežiūros ir veiklos monitoringas, o pagal poreikius – ir tiriamasis monitoringas.

Monitoringo tikslas yra nustatyti esamų vandens telkinių būklę, įvertinti priemonių taršai mažinti efektyvumą ir gauti duomenis, kurių pagrindu programos vykdymo laikotarpiu priimti sprendimai sudarytų sąlygas pasiekti upių, ežerų, tvenkinių ir su jais susijusių ekosistemų gerą ekologinę ir cheminę būklę.

Monitoringas yra vykdomas pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą.

70. Priežiūros monitoringas yra vykdomas siekiant gauti informacijos apie bendrą šalies vandens telkinių būklę ir ilgalaikius pokyčius. Šių duomenų reikia formuojant pagrindines priemones, turinčias užtikrinti vandens telkinių apsaugą ateityje, papildant ir užtikrinant vandens telkinių suskirstymą pagal tipus, nustatant vandens telkinių tipų etalonines sąlygas. Įgyvendinant įstatymo reglamentuojamą vandens telkinių kokybės valdymą baseinų principu, priežiūros monitoringo tinklas buvo parinktas taip, kad leistų įvertinti telkinių būklę kiekviename upių baseino rajone, baseine ar pabaseinyje.

71. Priežiūros monitoringas, atsižvelgiant į tyrimų vietą ir informacijos svarbą viso UBR atžvilgiu, suskirstytas į du monitoringo tipus: intensyvų (monitoringas atliekamas kasmet) ir ekstensyvų (monitoringas atliekamas du kartus per UBR VP periodą).

Priežiūros intensyvaus monitoringo vietos buvo parinktos:

71.1. baseino pagrindinėse upėse;

71.2. tarpvalstybiniuose pasienio vandens telkiniuose;

71.3. etalonines sąlygas atsispindinčiuose (t.y. žmogaus veiklos nepaveiktuose) vandens telkiniuose;

71.4. intensyvaus žemės ūkio poveikio vandens telkiniuose, kituose reikšminguose šalies mastu vandens telkiniuose.

72. Priežiūros ekstensyvus monitoringas yra vykdomas bendrą vandens telkinių būklę atspindinčiuose telkiniuose, t.y. telkiniuose kurių ekologinė būklė šiuo metu atitinka labai geros ir geros ekologinės būklės reikalavimus arba ekologinis potencialas atitinka maksimalaus ir gero ekologinio potencialo reikalavimus.

73. Veiklos monitoringas yra vykdomas vandens telkiniuose, kurių ekologinė būklė šiuo metu yra prastesnė nei gera arba ekologinis potencialas yra prastesnis nei geras. Veiklos monitoringo tikslas – nustatyti paviršinių vandens telkinių, kuriems gresia pavojus nepasiekti nustatytų vandensaugos tikslų, būklę ir įvertinti jos pokyčius, atsirandančius įgyvendinant priemonių programas vandensaugos tikslams pasiekti. Šis monitoringas leidžia įvertinti taršos šaltinių poveikį priimančiam vandens telkiniui.

74. Tiriamasis monitoringas yra vykdomas kai nežinoma priežastis, kodėl vieno ar kito kokybės elemento rodiklis neatitinka nustatytų geros būklės kriterijų, ar kai norima nustatyti atsitiktinės taršos dydį ar poveikį.

75. Pagrindinis monitoringo programos tikslas yra nustatyti ir stebėti visų šalies vandens telkinių būklę, todėl monitoringo vietų tinklas yra sudarytas vandens telkinių atžvilgiu. Iš viso, Lielupės UBR yra išskirti 124 upių ir 17 ežerų ir tvenkinių vandens telkiniai. Taigi, monitoringo programos uždavinys yra atspindėti visų 141 Lielupės UBR vandens telkinio būklę. Tam yra numatytas vandens kokybės elementų stebėjimas, kuris vykdomas laikantis Bendrųjų reikalavimų vandens telkinių monitoringui, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 726 (Žin., 2004, Nr. 10-290), kuriuose nurodytas minimalus stebėjimo dažnumas. Išlyga minimaliam stebėjimo dažnumui yra numatyta tik biologinių elementų rodiklių stebėjimui: makrofitų rodiklių stebėjimui (visuose telkiniuose, išskyrus etaloninių sąlygų monitoringo vietas), ir ichtiofaunos bei zoobentoso rodiklių stebėjimui (ežerų ir labai pakeistų ežerų kategorijos vandens telkiniuose, išskyrus etaloninių sąlygų monitoringo vietas). Makrofitų bendrijos yra pačios inertiškiausios visų biologinių elementų tarpe, į gyvenamosios aplinkos kokybės pokyčius reaguoja itin lėtai. Ežeruose ir tvenkiniuose, kuriuose vandens apykaitos greitis yra kur kas mažesnis nei upėse, todėl lėtai kinta ir ichtiofaunos bei zoobentoso bendrijos. Atsižvelgiant į tai, šiais, specifiniais atvejais biologinių elementų rodiklius pakanka nustatyti tik kartą per 6 metus, o ne kartą per 3 metus, kaip nurodyta Bendruosiuose reikalavimuose vandens telkinių monitoringui (Žin., 2004, Nr. 10-290). Toks stebėjimų dažnumas yra pakankamas biologinių elementų būklės pokyčių įvertinimui.

 

Monitoringo vietų tinklas upėse bei labai pakeistuose upių vandens telkiniuose

 

76. Lielupės UBR yra išskirti 124 upių vandens telkiniai. Numačius tyrimo vietas kiekviename vandens telkinyje, monitoringo vietų tinklas pasidarytų pernelyg platus. Dėl šios priežasties, numatant monitoringo vietų tinklą buvo atsižvelgta į tai, kad kiekviename pabaseinyje yra vandens telkinių, kurie yra panašūs savo tipologija, būkle bei būklę įtakojančiais veiksniais. Siekiant sumažinti bendrą monitoringo vietų skaičių, buvo parinkta bent po vieną monitoringo vietą grupei vandens telkinių, kurių tipas, būklė ir būklę įtakojantys veiksniai yra tokie patys, t.y. tokiu atveju viena monitoringo vieta atspindi grupės to paties pabaseinio vandens telkinių būklę. Toks monitoringo tikslais atliekamas vandens telkinių grupavimas buvo taikomas labai geros ir geros ekologinės būklės bei maksimalaus ir gero ekologinio potencialo vandens telkiniams, o taip pat telkiniams, kurių prastesnę nei gerą ekologinę būklę nulemia vagų ištiesinimas. Pvz., jei monitoringo vieta yra pirmo tipo labai geros ekologinės būklės vandens telkinyje, priimama, kad šios monitoringo vietos duomenys atspindės visų atitinkamo pabaseinio pirmojo tipo labai geros ekologinės būklės vandens telkinių kokybę. Kitiems vandens telkiniams, kurių prastesnę nei gerą ekologinę būklę nulemia HE poveikis, pasklidoji ir/arba sutelktoji tarša buvo numatyta po atskirą veiklos monitoringo vietą.

Nustatant monitoringo pobūdį buvo atsižvelgiama į vandens telkinių būklės vertinimo rezultatus. Visuose vandens telkiniuose, kurie nėra priežiūros intensyvaus monitoringo tinkle ir kurių būklė šiuo metu klasifikuojama kaip prastesnė nei gera, turi būti vykdomas veiklos monitoringas, tuo tarpu likusiuose vandens telkiniuose – priežiūros monitoringas.

Lielupės UBR upių vandens telkinių stebėjimui sudaryta monitoringo programa apima 108 vandens telkinius. Priežiūros intensyvus monitoringas turi būti vykdomas 8 vandens telkiniuose, priežiūros ekstensyvus – 4 vandens telkiniuose, veiklos monitoringas – 95 vandens telkiniuose, tiriamasis monitoringas – 1 vandens telkinyje. Priežiūros intensyvaus monitoringo programa apima stebėjimus 3 žemės ūkio poveikio upėse, 4 tarpvalstybinėse upėse (tame tarpe viena vieta tuo pačiu numatyta žemės ūkio poveikiui tirti) bei 2 pagrindiniuose intakuose.

Upių monitoringo vietų skaičius Lielupės UBR pateikiamas 65 lentelėje.

 

65 lentelė. Upių monitoringo vietų pobūdis bei skaičius Lielupės UBR

Pabaseinis

Priežiūros intensyvaus monitoringo vietų skaičius

Priežiūros ekstensyvaus monitoringo vietų skaičius

Veiklos monitoringo vietų skaičius

Tiriamojo monitoringo vietų skaičius

Viso

Iš jų žemės ūkio poveikio

Mūšos

5

2

-

67

1

Nemunėlio

1

-

4

11

0

Lielupės mažųjų intakų

2

1

-

17

0

Iš viso:

8

3

4

95

1

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Monitoringo vietų tinklas ežeruose bei tvenkiniuose

 

77. Ežerų ir tvenkinių būklę gali įtakoti ir nulemti skirtingi veiksniai, todėl, dėl unikalių kiekviename ežere ar tvenkinyje susiklostančių sąlygų, monitoringas turi būti vykdomas visuose ežerų ir tvenkinių vandens telkiniuose. Iš viso, Lielupės UBR ežerų kategorijos vandens telkinių monitoringo programa apima 17 vandens telkinių (įskaitant tvenkinius ir labai pakeistą Rėkyvos ežerą). Priežiūros ekstensyvus monitoringas turėtų būti vykdomas 7 vandens telkiniuose (4 ežeruose ir 3 tvenkiniuose), 6 vandens telkiniuose turėtų vykti veiklos monitoringas, 4 – tiriamasis monitoringas.

Ežerų ir tvenkinių monitoringo vietų skaičius Lielupės UBR pateikiamas 66 lentelėje.

 

66 lentelė. Ežerų ir tvenkinių monitoringo vietų pobūdis ir skaičius Lielupės UBR

Pabaseinis

Ežerų monitoringas

Tvenkinių monitoringas

Priežiūros ekstensyvus

Veiklos

Tiriamasis

Priežiūros ekstensyvus

Veiklos

Mūšos

4

1

2

2

2

Nemunėlio

-

2

2

1

-

Lielupės mažųjų intakų

-

-

-

-

1

Iš viso:

4

3

4

3

3

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Kadangi skirtingo pobūdžio monitoringo tinklų tikslai yra nevienodi, atitinkamai skiriasi ir tiriami elementai, o taip pat ir tyrimų periodiškumas bei dažnumas.

 

Upių ir labai pakeistų upių vandens telkinių monitoringo programa

 

Priežiūros intensyvus monitoringas

 

78. Visų kokybės elementų rodiklių monitoringo dažnumas nustatytas taip, kad būtų užtikrintas aukštas duomenų patikimumo ir tikslumo lygis. Visose intensyvaus priežiūros monitoringo vietose kasmet, 12 kartų per metus (kas mėnesį) turi būti matuojami hidrologinis režimas ir fizikinių-cheminių elementų bendrieji rodikliai, o tarpvalstybinėse upėse bei pagrindiniuose intakuose tokiu pačiu intensyvumu turi būti stebimi ir pagrindiniai jonai. Numatytas matavimų dažnis ir nuolatiniai matavimai tose pačiose parinktose monitoringo vietose užtikrins gamtinių ir antropogeninių pokyčių įvertinimą su aukštu pasikliovimo lygiu.

Metalų koncentracijos kasmet, 12 kartų per metus, turi būti tiriamos intensyvios žemdirbystės regionuose esančiose monitoringo vietose. Jeigu pirmaisiais tyrimų metais metalų koncentracijos neviršija joms nustatytų DLK, pakartotini mėginiai koncentracijų nustatymui gali būti imamai po trijų metų. Metalų koncentracijos atitinkamai kartą per metus turi būti matuojamos ir dugno nuosėdose bei biotoje. Kitose priežiūros intensyvaus monitoringo vietose specifinių teršalų ir metalų koncentracijų tirti nesiūloma, nes per pastaruosius 5 metus DLK viršijimai jose nebuvo užfiksuoti.

Biologinių elementų rodiklių tyrimų periodiškumas priežiūros intensyvaus monitoringo vietose yra nevienodas ir priklauso nuo biologinių objektų charakteristikų. Makrofitų tyrimai turėtų būti atliekami tik tose vietose, kurios reprezentuoja ne pirmo tipo upes. Bendruosiuose reikalavimuose vandens telkinių monitoringui (Žin., 2004, Nr. 10-290) makrofitų rodiklius numatyta nustatyti kas 3 metus, ekspertų nuomone makrofitų būklės stebėsenai pakanka 1 karto per 6 metus, kadangi makrofitų bendrijos – vienos inertiškiausių (lėčiausiai kintančių) biologinių elementų tarpe. Greičiau į aplinkos pokyčius reaguojančių, ichtiofaunos rodiklių tyrimai intensyvaus monitoringo vietose turėtų būti vykdomi kartą kas 3 metus, o zoobentoso – kasmet. Fitobentoso rodiklius rekomenduotina matuoti kasmet, tyrimus atliekant 3 kartus per metus. Iš visų biologinių elementų tarpo, fitobentoso rodikliai greičiausiai reaguoja į vandens kokybės pokyčius, todėl 3 matavimai per metus turėtų suteikti informacijos apie momentinių (trumpalaikių) vandens kokybės pokyčių poveikį. Lėčiausiai kintančių, upių morfologinių sąlygų rodiklius bei upės vientisumą pakanką įvertinti kartą per 6 metų monitoringo ciklą.

 

67 lentelė. Upių priežiūros intensyvaus monitoringo programa

Monitoringo elementai ir rodikliai

Upių priežiūros intensyvaus monitoringo vietos

Tarpvalstybinės upės

Pagrindiniai intakai

Baseinai žemdirbystės regionuose

 

 

1

2

3

4

2

3

4

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 1

4

12

6

2

12

6

3*

12

6

Pagrindiniai jonai

AP 2

4

12

6

2

12

6

3*

4

2

Metalai

AP 3

0

0

0

0

0

0

3*

12

6

Metalai dugno nuosėdose

AP 4

0

0

0

0

0

0

3*

1

6

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Biologiniai elementai

Makrofitai

AP 7

2

1

1

2

1

1

2*

1

1

Zoobentosas

AP 8

4

1

6

2

1

6

3*

1

6

Ichtiofauna

AP 9

4

1

2

2

1

2

3*

1

2

Fitobentosas

AP 10

4

3

6

2

3

6

3*

3

6

Hidromorfologiniai elementai

Hidrologinis režimas

AP 11

4

12

6

2

12

6

3*

12

6

Morfologinės sąlygos

AP 12

4

1

1

2

1

1

3*

1

1

Upės vientisumas

AP 13

4

1

1

2

1

1

3*

1

1

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas (AP), kiekvieno analitinio paketo rodiklių sąrašai yra pateikti 71 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 metų monitoringo ciklą

*viena vieta yra tarpvalstybinėje upėje, t.y. ta pati vieta į lentelę yra įtraukta du kartus – kaip tarpvalstybinė ir žemės ūkio poveikio

Pastaba:

Jeigu specifinių teršalų koncentracijos mėginiuose pirmaisiais tyrimų metais neviršija nustatytų aplinkos kokybės standartų, pakartotini mėginiai gali būti imamai po trijų metų.

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Priežiūros ekstensyvus monitoringas

 

79. Priežiūros ekstensyvaus monitoringo tikslas – stebėti bendrą vandens telkinių (natūralių upių, labai pakeistų upių ir dirbtinių kanalų), kurie atitinka geros ekologinės būklės arba gero ekologinio potencialo reikalavimus, būklę. Tokių telkinių Lielupės UBR yra 11, jų būklės stebėjimui numatytos 4 monitoringo vietos. Šios monitoringo vietos turi užtikrinti visų rizikos grupei nepriskiriamų telkinių ekologinės būklės bei ekologinio potencialo įvertinimą su vidutiniu pasikliovimo lygiu.

Priežiūros ekstensyvaus monitoringo vietose turi būti vykdoma fizikinių-cheminių elementų bendrųjų rodiklių, pagrindinių jonų, biologinių elementų rodiklių, hidrologinio režimo, morfologinių sąlygų ir upės vientisumo stebėseną. Monitoringo elementų rodiklių stebėjimų dažnumas ir cikliškumas atitinka reikalavimus, nustatytus Bendruosiuose reikalavimuose vandens telkinių monitoringui (Žin., 2004, Nr. 10-290), ir yra pakankamas bendros vandens telkinių ekologinės būklės stebėsenai bei vidutinio duomenų patikimumo ir tikslumo lygio užtikrinimui. Visų rodiklių matavimai toje pat monitoringo vietoje turėtų būti atliekami kas 3 metus, išskyrus makrofitų rodiklius. Pastaruosius pakanka nustatyti kartą per 6 metų ciklą (makrofitų bendrijos yra stabiliausios visų biologinių elementų tarpe) ir tik didesnių nei 1-o tipo upių vietose. Tyrimų metais fizikinių-cheminių elementų bendrieji rodikliai ir hidrologinis režimas turėtų būti matuojami 4 kartus (kas 3 mėnesius), likę rodikliai – kartą per metus.

Lielupės UBR numatytos 4 priežiūros ekstensyvaus monitoringo vietos (68 lentelė).

 

68 lentelė. Upių (natūralių ir labai pakeistų upių) priežiūros ekstensyvaus monitoringo programa

Monitoringo elementai ir rodikliai

Upių priežiūros ekstensyvaus monitoringo vietos

 

 

1

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 1

4

4

2

Pagrindiniai jonai

AP 2

4

4

2

Biologiniai elementai

Makrofitai

AP 7

2

1

1

Zoobentosas

AP 8

4

1

2

Ichtiofauna

AP 9

4

1

2

Fitobentosas

AP 10

4

1

2

Hidromorfologiniai elementai

Hidrologinis režimas

AP 11

4

4

2

Morfologinės sąlygos

AP 12

4

1

1

Upės vientisumas

AP 13

4

1

1

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas (AP), kiekvieno analitinio paketo rodiklių sąrašai yra pateikti 71 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 metų monitoringo ciklą

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Veiklos monitoringas

 

80. Veiklos monitoringas yra skirtas upių vietų, kuriose nustatyti vandensaugos tikslai gali būti nepasiekti, ekologinės būklės/potencialo stebėsenai. Šis monitoringas leidžia įvertinti ekologinės būklės/potencialo pokyčius, atsirandančius įgyvendinant priemonių programas vandensaugos tikslams pasiekti. Veiklos monitoringo tinklas Lielupės UBR apima 95 upių vietas (69 lentelė).

Monitoringo elementų tyrimų dažnumas parinktas taip, kad būtų gauta pakankamai duomenų kokybės elementų būklei bei jos kaitai įvertinti. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ūkinės veiklos poveikio mažinimo priemonių įgyvendinimo efektas pasireiškia su uždelsimu (praėjus tam tikram laiko tarpui), monitoringo elementų tyrimus veiklos monitoringo vietose siūlome kartoti ne kasmet, o kartą per 3 metus. Toks tyrimų cikliškumas yra pakankamas priemonių žmogaus ūkinės veiklos poveikio mažinimo priemonių efektyvumo įvertinimui, o taip pat biologinių elementų būklės pokyčių įvertinimui. Pažymėtina, kad absoliučios daugumos biologinių elementų atsakas į gyvenamosios aplinkos kokybės pagerėjimą nėra momentinis, o pasireiškia tik po tam tikro laikotarpio. Todėl toks tyrimų dažnumas užtikrina pakankamą duomenų patikimumo ir tikslumo lygį.

Monitoringo vietose stebimi visų elementų, dėl kurių vandensaugos tikslai gali būti nepasiekti, rodikliai bei biologinių elementų rodikliai, matavimus atliekant kas 3 metus. Rečiau, kartą per 6 metus tiriami tik lėčiausiai kintančių elementų – upių morfologijos, vientisumo ir makrofitų rodikliai (pastarieji tiriami tik tose upių vietose, kurios nėra 1-o tipo). Nors makrofitų stebėjimų dažnumas kartą per 6 metus yra mažesnis, nei nurodomas Bendruosiuose reikalavimuose vandens telkinių monitoringui (Žin., 2004, Nr. 10-290), jis yra pakankamas makrofitų būklės stebėsenai, kadangi makrofitų bendrijos – vienos inertiškiausių (lėčiausiai kintančių) biologinių elementų tarpe. Fizikinių-cheminių kokybės elementų bendrieji rodikliai stebimi visose veiklos monitoringo upių vietose, tyrimų metais matavimus atliekant kas 3 mėnesius (4 kartus per metus). Tokiu pat intensyvumu nustatomi ir hidrologiniai rodikliai (nuotėkio kiekis, dalinai lemiantis kai kurių cheminių elementų koncentracijas vandenyje).

Metalų ir kitų specifinių teršalų koncentracijų stebėseną rekomenduojame vykdyti tik tose upių vietose, kuriose anksčiau buvo užfiksuoti šių medžiagų DLK viršijimai. Lielupės UBR tokių vietų kol kas nėra nustatyta. Todėl veiklos monitoringo vietose specifinių teršalų ir metalų stebėsenos šiame etape nesiūloma vykdyti.

Biologinių elementų – zoobentoso ir ichtiofaunos rodikliai turėtų būti matuojami kartą per metus (kas 3 metai), o fitobentoso rodiklių – 3 kartus per metus (kas 3 metai), kadangi fitobentoso rodikliai greičiausiai kinta vandens kokybės pokyčių poveikyje.

 

69 lentelė. Upių veiklos monitoringo programa.

Monitoringo elementai

Veiklos monitoringo vietos

 

 

1

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 1

95

4

2

Biologiniai elementai

Makrofitai

AP 7

22

1

1

Zoobentosas

AP 8

95

1

2

Ichtiofauna

AP 9

95

1

2

Fitobentosas

AP 10

95

3

2

Hidromorfologiniai elementai

Hidrologinis režimas

AP 11

95

4

2

Morfologinės sąlygos

AP 12

95

1

1

Upės vientisumas

AP 1395

1

1

 

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas (AP), kiekvieno analitinio paketo rodiklių sąrašai yra pateikti 71 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 metų monitoringo ciklą

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Tiriamasis monitoringas

 

81. Reikšminga tarša specifiniais teršalais ir metalais Lielupės UBR upėse nebuvo nustatyta. Tačiau šių medžiagų koncentracijos buvo tirtos ne visuose telkiniuose, todėl yra tikėtina, kad tarša nebuvo aptikta dėl tyrimų stokos. Tarša specifiniais teršalais ir metalais yra tikėtina Kulpėje žemiau Šiaulių, todėl čia siūloma atlikti tiriamąjį monitoringą. Tiriamojo monitoringo metu, siūloma kasmet, 12 kartų per metus, stebėti specifinių teršalų ir metalų koncentracijas. Jeigu pirmaisiais tyrimų metais specifinių teršalų ir metalų koncentracijos neviršija joms nustatytų DLK, pakartotini mėginiai koncentracijų nustatymui gali būti imamai po trijų metų. Specifinių teršalų ir metalų koncentracijos kartą per metus turi būti matuojamos taip pat dugno nuosėdose ir biotoje.

Kitų rodiklių matavimai šioje tiriamojo monitoringo vietoje turi būti atliekami tokiu pačiu dažnumu kaip ir veiklos monitoringo vietose.

 

70 lentelė. Tiriamojo monitoringo Kulpėje programa. Analizės, kurios turėtų būti atliekamos kiekvienoje iš analitinių paketų (AP) yra pateiktos 71 lentelėje.

Monitoringo elementai

Tiriamojo monitoringo programa Kulpės upėje

1

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 1

1

4

2

Biologiniai elementai

Zoobentosas

AP 8

1

1

2

Ichtiofauna

AP 9

1

1

2

Fitobentosas

AP 10

1

3

2

Metalai vandenyje

AP 3

1

12

6

Metalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 4

1

1

6

Fizikiniai-cheminiai elementai

Specifiniai teršalai vandenyje

AP 5

1

12

6

Specifiniai teršalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 6

1

1

6

Hidromorfologiniai elementai

Hidrologinis režimas

AP 11

1

4

2

Morfologinės sąlygos

AP 12

1

1

1

Upės vientisumas

AP 13

1

1

1

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas, kiekvieno analitinio paketo parametrų sąrašai yra pateikti 71 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 m. monitoringo ciklą

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

71 lentelė. Upių vandens kokybės elementų rodikliai, esantys kiekviename iš analitinių paketų

Analitinis paketas

Rodiklių sąrašas

AP 1

Fizikinių-cheminių elementų bendrieji rodikliai:

Temperatūra, Spalva (Pt mg/l), pH, Deguonies koncentracija, BDS7, Skendinčios medžiagos, P bendras, PO4-P, N mineralinis, Nbendras, NO3-N, NH4-N, NO2-N, VOA, ChDS Cr, Ca, Savitasis elektrinis laidis, Šarmingumas

AP 2

Pagrindiniai jonai:

Cl, SO4, Na, K, Mg Si

AP 3

Metalai vandenyje:

Švinas ir jo junginiai, Nikelis ir jo junginiai, Chromas bendras, Chromas VI, Varis, Kadmis, Alavas, Vanadis, Arsenas, Aliuminis, Cinkas, Gyvsidabris

AP 4

Metalai dugno nuosėdose:

Švinas ir jo junginiai, Nikelis ir jo junginiai, Chromas bendras, Chromas VI, Varis, Kadmis, Alavas, Vanadis, Arsenas, Aliuminis, Cinkas, Gyvsidabris

Metalai biotoje:

Kadmis ir jo junginiai, švinas ir jo junginiai, gyvsidabris ir jo junginiai

AP 5

Specifiniai teršalai vandenyje:

Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2009, Nr. 83-3473; 2010, Nr. 59-2938) 1 priede ir 2 priedo A dalyje nurodytos medžiagos, dibutilftalatas ir polichlorintieji bifenilai (PCB)

AP 6

Specifiniai teršalai dugno nuosėdose:

Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. Dl-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2009, Nr. 83-3473; 2010, Nr. 59-2938) 1 priede ir 2 priedo A dalyje nurodytos medžiagos, dibutilftalatas ir polichlorintieji bifenilai (PCB)

Specifiniai teršalai biotoje:

Antracenas, brominti difenileteriai, C10-13-chloralkanai, di(2-etilheksil)ftalatas, fluoroantenas, heksachlorbenzenas, heksachlorbutadienas, heksachlorcikloheksanas, pentachlorbenzenas, poliaromatiniai angliavandeniliai ir tributilalavo junginiai, polichlorintieji bifenilai (PCB)

AP 7

Makrofitai:

rūšinė sudėtis, gausumas ir dugno padengimas kiekviena rūšimi (RI ar kiti tinkami indeksai)

AP 8

Zoobentosas:

rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies individų gausumas (DIUF ar kiti tinkami indeksai)

AP 9

Ichtiofauna:

rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies individų gausumas (LŽI ar kiti tinkami indeksai)

AP 10

Fitobentosas:

rūšinė sudėtis, gausumas

AP 11

Hidrologinis režimas:

Vandens nuotėkio dydis

AP 12

Morfologinės sąlygos:

Upės vagos pobūdis, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir plotis

AP 13

Upės vientisumas:

Dirbtinės kliūtys žuvų migracijai ir nešmenų transportui

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

(pav.)

31 pav. Monitoringo vietų tinklas Lielupės UBR upėse

 

Ežerų bei tvenkinių monitoringo programa

 

Priežiūros ekstensyvus monitoringas

 

82. Šis monitoringas skirtas stebėti bendrą vandens telkinių, kurie nėra rizikos telkiniai, būklę. Monitoringo tinklas Lielupės UBR apima 4 ežerus ir 3 tvenkinius (72 lentelė). Ežerinės ekosistemos kinta gana lėtai, todėl monitoringo elementų rodiklius pakanka tirti kartą per 6 metų monitoringo ciklą. Nors toks stebėjimų cikliškumas neatitinka minimalių reikalavimų, nustatytų Bendruosiuose reikalavimuose vandens telkinių monitoringui (Žin., 2004, Nr. 10-290), tačiau yra pakankamas bendros vandens telkinių ekologinės būklės stebėsenai bei vidutinio duomenų patikimumo ir tikslumo lygio užtikrinimui.

Tyrimų metais fizikinių-cheminių elementų bendruosius rodiklius ir fitoplanktono rodiklius reikia nustatyti bent 4 kartus per metus (balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, liepos antroje pusėje, rugpjūčio antroje pusėje, rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje). Likusių monitoringo elementų rodiklius pakanka nustatyti kartą per monitoringo ciklą. Makrofitų ir zoobentoso rodiklių nerekomenduojame tirti natūraliai senstančiuose ežeruose (bendrijos gali būti pakitę dėl natūralių veiksnių).

 

72 lentelė. Ežerų ir tvenkinių priežiūros ekstensyvaus monitoringo programa

Monitoringo elementai ir rodikliai

Priežiūros ekstensyvaus ežerų ir

tvenkinių monitoringo vietos

 

Ežerai

Tvenkiniai

1

2

3

4

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 14

4

4

1

3

4

1

Biologiniai elementai

Fitoplanktonas

AP 19

4

4

1

3

4

1

Makrofitai

AP 20

4

1

1

3

1

1

Ichtiofauna

AP 21

4

1

1

3

1

1

Zoobentosas

AP 22

4

1

1

3

1

1

Hidromorfologiniai elementai

Vandens apykaitos greitis

AP 23

4

1

1

3

1

1

Morfologinės sąlygos

AP 24

4

1

1

3

1

1

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas (AP), kiekvieno analitinio paketo rodiklių sąrašai yra pateikti 75 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 metų monitoringo ciklą

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Veiklos monitoringas

 

83. Vykdomas ežeruose ir tvenkiniuose, kuriuose nustatyti vandensaugos tikslai gali būti nepasiekti.

Veiklos monitoringo tinklas Lielupės UBR apima 3 ežerus ir 3 tvenkinius (73 lentelė).

Ekologinės būklės pokyčių stebėsenai, bendrųjų fizikinių cheminių elementų, fitoplanktono rodiklių bei chlorofilo „a“ tyrimai veiklos monitoringo vietose turėtų būti vykdomi nerečiau kaip kas 3 metai, rodiklius nustatant 4 kartus per metus. Likusių, lėčiau kintančių monitoringo elementų rodikliai gali būti nustatomi kartą per 6 metų monitoringo ciklą. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus ūkinės veiklos poveikio mažinimo priemonių įgyvendinimo efektas pasireiškia su uždelsimu (praėjus tam tikram laiko tarpui), toks monitoringo elementų tyrimų dažnumas yra pakankamas kokybės elementų rodiklių kaitos įvertinimui. Beveik visų (išskyrus fitoplanktoną) biologinių elementų atsakas į gyvenamosios aplinkos kokybės pagerėjimą nėra momentinis, o pasireiškia tik po tam tikro laikotarpio. Biologinių elementų reakcija į gyvenamosios aplinkos būklės pagerėjimą ežeruose yra ypač lėta, todėl tyrimų dažnumas kartą per 6 metus užtikrina pakankamą duomenų patikimumo ir tikslumo lygį.

Ginkūnų tvenkinyje turėtų būti matuojamos specifinių teršalų ir metalų koncentracijos (vandenyje – 4 kartus per metus, dugno nuosėdose ir biotoje – kartą per metus, du kartus per 6 metų monitoringo ciklą), kadangi į tvenkinį patekdavo Šiaulių sąvartyno filtraciniai vandenys. Duomenų apie specifinių teršalų ir metalų koncentracijas Ginkūnų tvenkinyje nėra, tačiau jie yra būtini esamos cheminės būklės įvertinimui. Keturi matavimai per metus turėtų užtikrinti pakankamą duomenų tikslumą ir patikimumą, kadangi specifinių teršalų ir metalų savaiminio pasišalinimo iš tvenkinio galimybės yra ribotos.

 

 

73 lentelė. Ežerų ir tvenkinių veiklos monitoringo programa

Monitoringo elementai ir rodikliai

Ežerų ir tvenkinių veiklos monitoringo vietos

 

Ežerai

Tvenkiniai

1

2

3

4

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 14

3

4

2

3

4

2

Metalai vandenyje

AP 15

0

0

0

1

4

2

Metalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 16

0

0

0

1

1

2

Specifiniai teršalai vandenyje

AP 17

0

0

0

1

4

2

Specifiniai teršalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 18

0

0

0

1

1

2

Biologiniai elementai

Fitoplanktonas

AP 19

3

4

2

3

4

2

Makrofitai

AP 20

3

1

1

3

1

1

Ichtiofauna

AP 21

3

1

1

3

1

1

Zoobentosas

AP 22

3

1

1

3

1

1

Hidromorfologiniai elementai

Vandens apykaitos greitis

AP 23

3

1

1

3

1

1

Morfologinės sąlygos

AP 24

3

1

1

3

1

1

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas (AP), kiekvieno analitinio paketo rodiklių sąrašai yra pateikti 75 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 metų monitoringo ciklą *PM – pavojingos medžiagos

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

Tiriamasis monitoringas

 

84. Keturiuose vandens telkiniuose (Skaistės, Notigalės, Talkšos ežeruose bei labai pakeistame Rėkyvos ežere) priežastys lėmusios prastesnę nei gera ekologinę būklę/potencialą nėra aiškios (galimas taršos iš neidentifikuotų taršos šaltinių, praeities taršos poveikis). Šiuose telkiniuose (74 lentelė) kas 3 metai turėtų būti vykdomas intensyvesnis, tiriamasis monitoringas, kad būtų galima tiksliau nustatyti fizikinių-cheminių elementų bendrųjų rodiklių sezoninę kaitą bei identifikuoti prastą būklę/potencialą lemiančias priežastis. Fizikinių-cheminių elementų bendrųjų rodiklių vertes reiktų matuoti ne 4, o 7 kartus per metus (6 kartus balandžio pabaigoje-spalio pradžioje ir kartą esant pastoviai ledo dangai), fitoplanktono rodiklių – 6 kartus per metus (intensyvesnės vegetacijos periodu). Talkšos ežere turėtų būti matuojamos ir specifinių teršalų bei metalų koncentracijos (vandenyje – 4 kartus per metus, dugno nuosėdose ir biotoje – kartą per metus, du kartus per 6 metų monitoringo ciklą).

Talkšos ežeras yra miesto teritorijoje, modeliavimo duomenimis net 86 proc. ežerui tenkančios taršos sudaro sutelktoji tarša. Didelė tikimybė, kad šio telkinio cheminė būklė taip pat yra bloga (specifinių teršalų monitoringas šiame telkinyje nevykdytas). Keturi matavimai per metus turėtų užtikrinti pakankamą duomenų tikslumą ir patikimumą kadangi specifinių teršalų ir metalų savaiminio pasišalinimo iš ežero galimybės yra ribotos.

Labai pakeistame Rėkyvos ežere morfologines sąlygas (kranto linijos pokyčiai, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir būklė, ežero maksimalus gylis, dugno nuosėdų sluoksnio storis) rekomenduotume įvertinti ne 1, o 2 kartus per monitoringo ciklą (kas 3 metai), kadangi ežero krantai yra stipriai veikiami erozijos.

Makrofitų, zoobentoso ir ichtiofaunos rodiklių Notigalės ežere siūlome nematuoti (netipiškas vandens telkinys).

Monitoringą numatoma vykdyti Skaistės ir Notigalės ežeruose 2011 ir 2014 metais, Talkšos ežere – 2013 ir 2015 metais, o Rėkyvos ežere – 2012 ir 2015 metais.

 

74 lentelė. Ežerų ir labai pakeisto Rėkyvos ežero monitoringo programa.

Monitoringo elementai ir rodikliai

Tiriamojo monitoringo ežeruose ir labai pakeistame Rėkyvos ežere vietos

 

Ežerai

Rėkyvos ež.

1

2

3

4

2

3

4

Fizikiniai-cheminiai elementai

Bendrieji rodikliai

AP 14

3

12

2

1

12

2

Metalai vandenyje

AP 15

1

4

2

0

0

0

Metalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 16

1

1

2

0

0

0

Specifiniai teršalai vandenyje

AP 17

1

4

2

0

0

0

Specifiniai teršalai dugno nuosėdose ir biotoje

AP 18

1

1

2

0

0

0

Biologiniai elementai

Fitoplanktonas

AP 19

3

6

2

1

6

2

Makrofitai

AP 20

2

1

1

1

1

1

Ichtiofauna

AP 21

2

1

1

1

1

1

Zoobentosas

AP 22

2

1

1

1

1

1

Hidromorfologiniai elementai

Vandens apykaitos greitis

AP 23

3

1

1

1

1

1

Morfologinės sąlygos

AP 24

3

1

1

1

1

2

Paaiškinimai stulpelių numeravimui:

1 – analitinis paketas, kiekvieno analitinio paketo parametrų sąrašai yra pateikti 75 lentelėje

2 – monitoringo vietų skaičius

3 – mėginių skaičius vietose per metus

4 – periodiškumas per 6 m. monitoringo ciklą

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

75 lentelė. Ežerų ir tvenkinių vandens kokybės elementų rodikliai, esantys kiekviename iš analitinių paketų

Analitinis paketas

Rodiklių sąrašas

AP 14

Fizikinių-cheminių elementų bendrieji rodikliai:

Skaidrumas, Deguonies koncentracija, Temperatūra, pH, Skendinčios medžiagos, Pbendras, N bendras, Spalva (Pt mg/l), Savitasis elektrinis laidis, Šarmingumas, Ca, Fe, Si, NO3-N, NO2-N, NH4-N, PO4-P

AP 15

Metalai vandenyje:

Švinas ir jo junginiai, Nikelis ir jo junginiai, Chromas bendras, Chromas VI, Varis, Kadmis, Alavas, Vanadis, Arsenas, Aliuminis, Cinkas, Gyvsidabris

AP 16

Metalai dugno nuosėdose:

Švinas ir jo junginiai, Nikelis ir jo junginiai, Chromas bendras, Chromas VI, Varis, Kadmis, Alavas, Vanadis, Arsenas, Aliuminis, Cinkas, Gyvsidabris

Metalai biotoje:

Kadmis ir jo junginiai, švinas ir jo junginiai, gyvsidabris ir jo junginiai

AP 17

Specifiniai teršalai vandenyje:

Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2009, Nr. 83-3473; 2010, Nr. 59-2938) 1 priede ir 2 priedo A dalyje nurodytos medžiagos, dibutilftalatas ir polichlorintieji bifenilai (PCB)

AP 18

Specifiniai teršalai dugno nuosėdose:

Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2009, Nr. 83-3473; 2010, Nr. 59-2938) 1 priede ir 2 priedo A dalyje nurodytos medžiagos, dibutilftalatas ir polichlorintieji bifenilai (PCB)

Specifiniai teršalai biotoje:

Antracenas, brominti difenileteriai, C10-13-chloralkanai, di(2-etilheksil)ftalatas, fluoroantenas, heksachlorbenzenas, heksachlorbutadienas, heksachlorcikloheksanas, pentachlorbenzenas, poliaromatiniai angliavandeniliai ir tributilalavo junginiai, polichlorintieji bifenilai (PCB)

AP 19

Fitoplanktonas:

rūšinė sudėtis, gausumas, biomasė, indikatorinių grupių rodikliai, chlorofilas a

AP 20

Makrofitai:

rūšinė sudėtis, gausumas ir dugno padengimas kiekviena rūšimi (RI indeksas)

AP 21

Ichtiofauna:

rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies gausumas ir biomasė

AP 22

Zoobentosas:

rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies individų gausumas

AP 23

Vandens apykaitos greitis

AP 24

Morfologinės sąlygos:

Kranto linijos pokyčiai, natūralios pakrančių augmenijos juostos ilgis ir būklė

Šaltinis: ekspertų duomenys

 

(pav.)

32 pav. Monitoringo vietų tinklas Lielupės UBR ežeruose ir tvenkiniuose

 

Paviršinių vandens telkinių būklės vertinimo rezultatai

 

Upių ekologinė būklė ir ekologinis potencialas

 

85. Atsižvelgiant į upių tipologiją ir žmogaus ūkinės veiklos daromą poveikį ekologinei būklei, Dauguvos UBR upės yra suskirstytos į 124 vandens telkinius. Nustatant vandens telkinių ekologinę būklę ir ekologinį potencialą, buvo naudoti 2005 – 2009 m. laikotarpio vandens telkinių monitoringo duomenys. Siekiant užtikrinti vertinimo tikslumą, ekologinės būklės ir ekologinio potencialo nustatymui buvo naudoti tik tų monitoringo vietų, kuriose per metus buvo atliekama ne mažiau kaip 4 kartus per metus fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių matavimai, duomenys. Vienkartinių matavimų duomenys tikrosios vandens telkinių būklės atspindėti negali, todėl, siekiant išvengti didelių paklaidų, jie nebuvo naudoti. Vertinant taip pat buvo atmestos abejotino tikslumo rodiklių vertės. Vandens telkinių ekologinės būklės ir ekologinio potencialo vertinimas buvo atliekamas pagal Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin.,2007, Nr. 47-1814).

Šiuo metu turimų vandens kokybės monitoringo duomenų nepakanka, kad būtų nustatyta visų Lielupės UBR upių vandens telkinių ekologinė būklė ir ekologinis potencialas. Rengiant Lielupės UBR valdymo planą, buvo pasiūlyti nauji vandens telkinių išskyrimo principai, todėl 2005–2009 m. laikotarpiu vykdytas monitoringas neapėmė visų naujai išskirtų vandens telkinių būklės stebėjimų. Dėl to, vandens telkinių, kuriuose vandens kokybės monitoringas nebuvo vykdomas, ekologinė būklė bei potencialas buvo nustatyti pagal matematinio modelio rezultatus bei atsižvelgiant į hidromorfologinius upių vagų rodiklius. Ekologinės būklės bei potencialo nustatymas pagal modelio rezultatus rėmėsi sumodeliuotomis fizikinių – cheminių kokybės elementų vertėmis. Fizikinių – cheminių kokybės elementų rodiklių vertės MIKE BASIN modeliu buvo apskaičiuotos įvertinant dabartines taršos apkrovas ir vidutines hidrologines sąlygas.

Matematinio modeliavimo rezultatai ir duomenys apie hidromorfologinius vagų rodiklius kaip papildoma informacija buvo naudojami vertinant ir tų vandens telkinių, kuriuose 2005–2009 m. laikotarpiu buvo atliekamas monitoringas, ekologinės būklės ir ekologinio potencialo vertinimui.

Nustačius neatitikimą tarp ekologinės būklės arba ekologinio potencialo, įvertinto pagal monitoringo duomenis ir pagal sumodeliuotas fizikinių – cheminių kokybės elementų vertes bei hidromorfologinius rodiklius, galutinis vandens telkinio ekologinės būklės vertinimas buvo atliekamas laikantis šių nuostatų:

85.1. jei pagal monitoringo duomenis nustatyta ekologinė būklė ar ekologinis potencialas yra prastesni nei nustatyta pagal sumodeliuotus fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklius bei hidromorfologinius rodiklius, galutinis vandens telkinio ekologinės būklės ar ekologinio potencialo vertinimas atliekamas pagal monitoringo duomenis;

85.2. jei pagal sumodeliuotas fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių vertes bei hidromorfologinius rodiklius nustatyta ekologinė būklė ar ekologinis potencialas yra prastesni nei pagal monitoringo duomenis, galutinis vandens telkinio ekologinės būklės ar ekologinio potencialo vertinimas atliekamas pagal modeliavimo rezultatus bei hidromorfologinius rodiklius.

Remiantis pateiktais ekologinės būklės ir ekologinio potencialo vertinimo nuostatais, vandens telkiniai buvo priskirti rizikos grupei jei buvo numanomas bet koks galimas reikšmingas antropogeninis poveikis. Tai padaryta siekiant, kad būtų minimizuota rizika nepastebėti esamos būklės blogėjimo.

Atlikus Lielupės UBR upių kategorijos vandens telkinių ekologinės būklės vertinimą nustatyta, kad šiame UBR nėra labai geros ekologinės būklės arba maksimalaus ekologinio potencialo reikalavimus atitinkančių vandens telkinių. Geros ekologinės būklės reikalavimus atitinka 10 vandens telkinių. Visi šie telkiniai yra Nemunėlio pabaseinyje. Nemunėlio pabaseinyje taip pat yra vienas LPVT, atitinkantis gero ekologinio potencialo reikalavimus. Tuo tarpu Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose geros ekologinės būklės bei gero ekologinio potencialo reikalavimus atitinkančių vandens telkinių nėra. Mūšos pabaseinyje dauguma vandens telkinių yra vidutinės ekologinės būklės ir vidutinio ekologinio potencialo. Iš 74 Mūšos pabaseinyje išskirtų upių vandens telkinių, vidutinė ekologinė būklė nustatyta 44 telkiniuose, o vidutinis ekologinis potencialas – 18 LPVT. Nemunėlio pabaseinyje vidutinė ekologinė būklė nustatyta 14 vandens telkinių, o vidutinis ekologinis potencialas – viename LPVT. Iš viso Nemunėlio pabaseinyje išskirti 29 upių vandens telkiniai, taigi matyti, kad šiame pabaseinyje vidutinės ekologinės būklės ir potencialo telkiniai sudaro daugiau nei pusę viso telkinių skaičiaus. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje vidutinė ekologinė būklė nustatyta 3 vandens telkiniuose, o vidutinis ekologinis potencialas – viename LPVT. Šiame pabaseinyje daugiausia vandens telkinių yra blogos ekologinės būklės arba blogo ekologinio potencialo. Iš 22 Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje išskirtų upių vandens telkinių, bloga ekologinė būklė nustatyta 8, o blogas ekologinis potencialas – 9 LPVT. Mūšos pabaseinyje yra 9 blogos ekologinės būklės vandens telkiniai, blogas ekologinis potencialas nustatytas 2 LPVT. Nemunėlio pabaseinyje yra tik vienas blogos ekologinės būklės vandens telkinys. Labai blogos ekologinės būklės ir labai blogo ekologinio potencialo vandens telkinių Lielupės UBR yra 3 – po vieną labai blogos ekologinės būklės telkinį Mūšos ir Nemunėlio pabaseiniuose ir vienas labai blogo ekologinio potencialo LPVT Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje.

Bendras Lielupės UBR upių vandens telkinių ilgis yra 2256,6 km. Geros ekologinės būklės reikalavimus atitinkančių vandens telkinių ilgis siekia 130,7 km (6 proc), vidutinės ekologinės būklės – 1085,5 km (48 proc), blogos – 308,8 km (13,7 proc), labai blogos – 29,7 km (1,3 proc). Gero ekologinio potencialo reikalavimus atitinkančių LPVT ilgis siekia 46,9 km (2 proc), vidutinio ekologinio potencialo – 397,5 km (17,6 proc), blogo – 243,3 km (10,8 proc), labai blogo – 14,2 km (0,6 proc).

 

(pav.)

33 pav. Lielupės UBR upių vandens telkinių ekologinės būklės ir ekologinio potencialo vertinimo rezultatai

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

(pav.)

34 pav. Upių vandens telkinių ekologinė būklė bei ekologinis potencialas Lielupės UBR

pabaseiniuose

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Atlikus ekologinės būklės bei ekologinio potencialo vertinimą, Lielupės UBR nustatytas 81 upių vandens telkinys, kurio ekologinė būklė šiuo metu yra prastesnė nei gera ir 32 LPVT, kurių ekologinis potencialas yra prastesnis nei geras. Išanalizavus ekologinę būklę sąlygojančius veiksnius buvo nustatyta, kad dėl vagų ištiesinimo geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 9 vandens telkinių, kurių bendras ilgis 138,7 km, būklė. 37 vandens telkinių, kurių bendras ilgis 699,4 km, būklė netenkina geros ekologinės būklės reikalavimų dėl vandens kokybės problemų. 33 vandens telkinių, kurių bendras ilgis 543,3 km, ekologinė būklė yra prastesnė nei gera dėl ištiesinimo poveikio ir vandens kokybės problemų. Dėl bendro HE ir ištiesinimo poveikio geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 1 vandens telkinys, kurio ilgis 8,1 km. 1 telkinio, kurio ilgis 34,5 km, būklė yra prastesnė nei gera dėl HE poveikio ir vandens kokybės problemų.

Prastesnį nei gerą 32 LPVT, kurių bendras ilgis siekia 655 km, ekologinį potencialą nulemia vandens kokybės problemos.

Lielupės UBR pabaseiniuose pagrindiniai rizikos veiksniai šiek tiek skiriasi: Nemunėlio pabaseinyje pagrindinis rizikos veiksnys yra upių vagų ištiesinimas, tuo tarpu Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose aktualios tiek ištiesinimo, tiek vandens kokybės problemos.

Ekologinės būklės bei ekologinio potencialo nustatymo patikimumą parodo ekologinės būklės/potencialo nustatymo pasikliovimo lygis. Pasikliovimo lygis gali būti įvardijamas kaip mažas, vidutinis arba didelis. Mažas pasikliovimo lygis rodo didelės vertinimo paklaidos tikimybę, tuo tarpu didelis pasikliovimo lygis parodo, kad ekologinė būklė arba ekologinis potencialas nustatytas su maža paklaida, t.y. patikimai.

Atlikus Lielupės UBR upių vandens telkinių ekologinės būklės bei ekologinio potencialo pasikliovimo lygio vertinimą nustatyta, kad su dideliu pasikliovimo lygiu yra nustatyta 6 vandens telkinių ekologinė būklė bei 2 LPVT ekologinis potencialas. Vidutinis ekologinės būklės pasikliovimo lygis nustatytas 13 vandens telkinių, o 1 LPVT nustatytas vidutinis ekologinio potencialo pasikliovimo lygis. Daugumos Lielupės UBR vandens telkinių ekologinė būklė bei ekologinis potencialas nustatyti su mažu pasikliovimo lygiu. Mažas ekologinės būklės pasikliovimo lygis nustatytas 72 telkiniuose, o 30 LPVT nustatytas mažas ekologinio potencialo pasikliovimo lygis.

Skirtingos ekologinės būklės bei ekologinio potencialo upių vandens telkinių skaičiaus pasiskirstymas Lielupės UBR pabaseiniuose pateikiamas 76 lentelėje.

 

 

 

76 lentelė. Skirtingos ekologinės būklės bei ekologinio potencialo upių vandens telkinių skaičiaus ir ilgio pasiskirstymas Lielupės UBR pabaseiniuose

Pabaseinis

Ekologinė būklė

Labai gera

 

Gera

Vidutinė

Bloga

 

Labai bloga

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Mūšos

0

0

0

0

44

729.4

9

171.2

1

10.7

Nemunėlio

0

0

10

130.7

14

281.2

1

21.8

1

15.6

Lielupės mažųjų intakų

0

0

0

0

3

73.2

8

115.8

0

0

Iš viso Lielupės UBR

0

0

10

130.7

61

1083.8

18

308.8

2

26.3

 

Pabaseinis

Ekologinis potencialas

Maksimalus

Geras

Vidutinis

Blog

as

Labai blogas

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Telkinių sk.

Ilgis, km

Mūšos

0

0

0

0

18

354.6

2

46.7

0

0

Nemunėlio

0

0

1

46.9

1

14

0

0

0

0

Lielupės mažųjų intakų

0

0

0

0

1

28.9

9

196.6

1

14.2

Iš viso Lielupės UBR

0

0

1

46.9

20

397.5

11

243.3

1

14.2

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

 

Upių cheminė būklė

 

86. Siekiant įvertinti upių kategorijos vandens telkinių cheminę būklę, buvo išanalizuoti 2005–2009 m. vandens kokybės monitoringo duomenys. Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, kad per minėtą laikotarpį Lielupės UBR upėse nebuvo nustatytas nė vieno specifinio teršalo (prioritetinės pavojingos arba pavojingos medžiagos) DLK viršijimas.

Išanalizavus vandens kokybės monitoringo duomenis, papildomai buvo atsižvelgta į 2006 metais atliktoje studijoje „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ pateiktus rezultatus. Šioje studijoje taip pat nėra duomenų apie nustatytus specifinių teršalų (prioritetinių pavojingų arba pavojingų medžiagų) DLK viršijimus Lielupės UBR upėse. Todėl, atsižvelgiant į šiuo metu turimus duomenis, priimama, kad visose Lielupės UBR upėse yra pasiekta gera cheminė būklė.

 

Lielupės UBR ežerų ir tvenkinių būklė/potencialas

 

87. Lielupės UBR ežerų ekologinė būklė įvertinta pagal trijų informacijos šaltinių duomenis:

87.1. valstybinio monitoringo;

87.2. studijos „Restauruotinų Lietuvos ežerų nustatymas ir preliminarus restauravimo priemonių parinkimas šiems ežerams, siekiant pagerinti jų būklę“ pateiktus duomenis;

87.3. matematinio modeliavimo rezultatus.

Priskiriant ežerus ekologinės būklės klasėms prioritetas buvo teikiamas valstybinio monitoringo rezultatams, t.y., jeigu apie ežero ekologinės būklės rodiklius yra valstybinio monitoringo duomenys, ežeras priskirtas tai ekologinės būklės klasei, kurią esant rodė monitoringo duomenys. Tokiu atveju į modeliavimo ir studijos rezultatus nebuvo atsižvelgiama.

Suosos, Kilučių ir Širvėnos ežerai, apie kurių fizikinių-cheminių ir biologinių elementų rodiklius valstybinio monitoringo duomenų nėra, ekologinės būklės klasei buvo priskirti pagal ežerų studijoje pateiktą įvertinimą bei matematinio modeliavimo duomenis. Kilučių ir Širvėnos ež. pagal studijoje pateiktus duomenis yra kritinės būklės, pagal modeliavimo rezultatus jų būklė yra gera, todėl jie priskirti vidutinės ekologinės būklės ežerams. Suosos ež. ežerų studijos duomenis yra antropogeniškai veikiamas, pagal modeliavimo rezultatus jo būklė yra gera, todėl jis priskirtas geros ekologinės būklės ežerams.

88. Laikantis aukščiau išdėstytų ežerų ekologinės būklės klasifikavimo principų, iš 11-os Lielupės UBR didesnio kaip 0,5 km paviršiaus ploto ežerų gera ekologinė būklė yra tik 4-se: Viešinto, Gudelių, Arimaičių ir Suosos ežeruose. Ežerų studijoje du iš jų – Arimaičių ir Gudelių ežerai įvardinti kaip probleminiai. Kadangi remiantis valstybinio monitoringo rezultatais Arimaičių ir Gudelių ežeruose kokybės elementų rodikliai atitinka geros ekologinės būklės kriterijus, šie ežerai nebuvo priskirti rizikos telkinių grupei.

89. Lielupės UBR 3 tvenkinių ekologinis potencialas buvo įvertintas pagal valstybinio monitoringo duomenis, likusių 3 – pagal matematinio modeliavimo rezultatus (monitoringo duomenų apie kokybės elementų rodiklius nėra). Remiantis taršos apkrovos matematiniu modeliavimu, visų 3 tvenkinių (apie kuriuos nėra monitoringo duomenų) ekologinis potencialas laikytinas labai geru. Likę 3 tvenkiniai priskirtini rizikos telkiniams dėl pasklidosios taršos, du iš jų (Baltausių ir Dvariukų tv.) yra veikiami ir sutelktosios taršos.

 

77 lentelė. Lielupės UBR ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė/potencialas.

Ežerai/ tvenkiniai

Ekologinė būklė/potencialas

Būklės įvertinimo pasikliovimo lygis

Arimaičių ež.

gera

mažas

Baltausių tv.

vidutinis

didelis

Bubių tv.

labai geras

mažas

Dvariukų tv.

vidutinis

vidutinis

Ginkūnų tv.

blogas

mažas

Gudelių ež.

gera

mažas

Kairių ež.

vidutinė

didelis

Kilučių ež.

vidutinė

mažas

Kupiškio tv.

labai geras

mažas

Notigalė

vidutinė

mažas

Papilio tv.

labai geras

mažas

Rėkyvos ež.*

labai blogas

vidutinis

Širvėnos ež.

vidutinė

mažas

Skaistė

vidutinė

mažas

Suosa

gera

mažas

Talkša

vidutinė

vidutinis

Viešintas

gera

vidutinis

* – Rėkyvos ež. laikytinas LPVT.

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

90. Apibendrinant ežerų ir tvenkinių ekologinės būklės ir ekologinio potencialo vertinimą, šiuo metu Lielupės UBR geros ekologinės būklės reikalavimus atitinka 4 telkiniai (Arimaičių, Gudelių, Suosos ir Viešinto ežerai), vidutinės – 6 telkiniai (Kairių, Kilučių, Notigalės, Širvėnos, Skaistės ir Talkšos ežerai). Labai gero ekologinio potencialo reikalavimus atitinka 3 telkiniai (Bubių, Kupiškio ir Papilio tv.), vidutinio – 2 (Baltausių ir Dvariukų tv.), blogo – 1 vandens telkinys (Ginkūnų tv.), labai blogo – 1 vandens telkinys (Rėkyvos ež.).

Ežerų ir tvenkinių vandens telkinių ekologinė būklė ir ekologinis potencialas su dideliu pasikliovimo lygiu buvo nustatytas 2 vandens telkiniuose (12 proc). Vidutinis pasikliovimo lygis nustatytas 4 telkiniuose (23 proc), o mažas – 11 (65 proc.) telkinių.

Specifinių teršalų monitoringas Lielupės UBR ežeruose ir tvenkiniuose nebuvo vykdytas. Sunkiųjų metalų koncentracijos tyrinėtos tik sąvartyno filtrate (chromo koncentracija filtrate viršijo DLK 2–4 kartus). Nesant duomenų priimama, kad šiuo metu gera cheminė būklė yra pasiekta visuose Lielupės UBR ežerų kategorijos vandens telkiniuose, išskyrus Ginkūnų tvenkinį. Didelė tikimybė, kad tvenkinio cheminė būklė neatitinka geros būklės kriterijų.

Tad šiuo metu gera būklė arba geras potencialas yra pasiektas 7-se vandens telkiniuose, nepasiektas 10-yje vandens telkinių.

 

(pav.)

36 pav. Lielupės UBR paviršinių vandens telkinių ekologinės būklė ir ekologinis potencialas

 

(pav.)

37 pav. Lielupės UBR paviršinių vandens telkinių ekologinės būklės bei ekologinio potencialo vertinimo pasikliovimo lygis

 

91. Lielupės UBR paviršinių vandens telkinių cheminė būklė demonstruojama 37 pav., o bendra būklė 38 pav.

 

(pav.)

37 pav. Lielupės UBR paviršinių vandens telkinių cheminė būklė

 

(pav.)

38 pav. Lielupės UBR paviršinių vandens telkinių bendra būklė

 

II SKIRSNIS. POŽEMINIO VANDENS MONITORINGAS

 

92. Valstybinėje aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 130 (Žin., 2005, Nr. 19-608; 2008, Nr. 104-3973) keliamas uždavinys vertinti požeminio vandens telkinių atsinaujinimo šaltinius, požeminio vandens kokybės kitimo tendencijas ir jas lemiančius veiksnius, o vietose, iš kurių vanduo imamas geriamajam vandeniui tiekti, vertinti paimamo vandens cheminę sudėtį. Šiam tikslui numatyta tirti vandens bendrąją cheminę sudėtį, mikrokomponentus, pesticidus ir organinius junginius, biogeninius elementus. Visa tai kasmet tiriama/turi būti tiriama parinktose 280 vietose, tyrimų dažnis – nuo vieno karto per metus iki 1 karto per 2–6 metus.

 

Valstybinio monitoringo tinklas

 

93. Lielupės upių baseinuose požeminio vandens valstybinio monitoringo tinklas yra gana reikšminga šalies valstybinio monitoringo dalis. Požeminio vandens kokybės ir atskirų jos rodiklių grupių stebėjimai vykdomi rotacijos principu. Dažniau požeminio vandens mėginiai bendrajai cheminei sudėčiai ir biogeniniams elementams nustatyti imami iš gruntinio vandeningojo sluoksnio (bent kartą metuose), kurio sudėtis kaitesnė, rečiau – iš spūdinių vandeningųjų sluoksnių (kas antri metai). Specifiniai cheminiai komponentai – organiniai junginiai, pesticidai, metalai, kurių koncentracija požeminiame vandenyje yra labai maža, tiriami 1 kartą per 5 metų ciklą pasirinktinai tuose gręžiniuose, kuriuose tikimybė juos rasti yra didesnė.

Požeminio vandens telkinių vertinimo kriterijai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 719 „Dėl požeminio vandens telkinių vertinimo ir jų priskyrimo upių baseinų rajonams metodinių reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 8-193; 2005, Nr. 51-2041) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. D1-172 „Dėl požeminio vandens telkinių būklės vertinimo kriterijų nustatymo tvarkos parašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 37-1395).

Gruntinio vandens slūgsojimo gylis fiksuojamas kartą per dieną elektroniniais davikliais. Spūdiniuose vandeninguosiuose sluoksniuose lygis matuojamas tik prieš imant vandens mėginį. Monitoringo gręžinių išdėstymas Ventos, Lielupės ir Dauguvos UBR pateiktas 39 pav., o pabaseiniuose – 78 lentelėje.

 

(pav.)

39 pav. Požeminio vandens valstybinio monitoringo gręžinių išsidėstymas Lielupės UBR

 

78 lentelė. Požeminio vandens valstybinio monitoringo tinklas Lielupės UBR

Upės baseinas/ pabaseinis

Vandeningo sluoksnio tipas

Gruntinis

Spūdinis

Gręžinių/postų skaičius

Geologinis indeksas

Lielupė / Lielupės mažųjų intakų

2

3

D3is, D3kp+s, D3šv

Lielupė / Mūšos

2

7

P2, D3st, D3kp+s, D3šv-D2up

Lielupė / Nemunėlio

2

3

D3kp+s, D3šv, D3šv-D2up

Iš viso:

6

13

 

Šaltinis: LGT, 2009

 

79 ir 80 lentelėse pateikti monitoringo gręžiniai, iš kurių imami vandens mėginiai atitinkamai gruntinio ir spūdinių vandeningųjų sluoksnių cheminei sudėčiai ir kokybei nustatyti.

 

79 lentelė. Valstybinio monitoringo gręžiniai gruntinio vandens kokybei stebėti

PVB kodas

Posto pavadinimas

Gr. Nr.

Baseinas/pabaseinis

Koordinatės

Geologinis indeksas

x

y

LT003

Kyburių

35979

Lielupės maž. intakų

6232797

461585

gIII

LT002

Radviliškio

35978

Lielupės maž. intakų

6189015

469779

ftIII

LT001

Kinderių

35993

Nemunėlio

6183462

568720

gtIII

LT001

Karajimiškio

220

Nemunėlio

6230990

543012

D3tt

LT001

Karajimiškio

218

Nemunėlio

6231271

543302

gIII

LT001

Karajimiškio

216

Nemunėlio

6230809

543479

D3tt

LT001

Biržų MS

35994

Nemunėlio

6229085

548059

gIII

 

Iš viso:

 

7 gręžiniai

 

 

 

Šaltinis: LGT, 2009

 

80 lentelė. Valstybinio monitoringo gręžiniai spūdinio vandens kokybei stebėti

PVB Kodas

Posto pavadinimas

Gr. Nr.

Pabaseinis

Koordinatės

Indeksas

Vandeningojo sluoksnio tipas

x

y

LT003

Žagarės

22274

Lielupės mažųjų intakų

6247441

454006

D3mr

prekvartero spūdinis

LT001

Kriukų

22294

Lielupės mažųjų intakų

6240435

488804

D3šv

prekvartero spūdinis

LT001

Iciūnų

837

Lielupės mažųjų intakų

6224861

514718

D3šv

prekvartero spūdinis

LT001

Iciūnų

838

Lielupės mažųjų intakų

6224861

514718

D3kp+s

prekvartero spūdinis

LT001

Iciūnų

839

Lielupės mažųjų intakų

6224861

514718

D3is

prekvartero spūdinis

LT002

Šiaulių

20699

Mūšos

6203028

457345

P2

prekvartero spūdinis

LT002

Radviliškio II

3146

Mūšos

6188946

469754

D3st

prekvartero spūdinis

LT002

Šeduvos

17301

Mūšos

6179747

484339

D3st

prekvartero spūdinis

LT001

Pasvalio

12209

Mūšos

6213124

524536

D3šv-2up

prekvartero spūdinis

LT001

Subačiaus

17909

Mūšos

6181947

546329

D3kp+s

prekvartero spūdinis

LT001

Kupiškio

17818

Mūšos

6188436

560917

D3šv-2up

prekvartero spūdinis

LT003

Gruzdžių

4803

Mūšos

6217607

453097

P2

prekvartero spūdinis

LT001

Karajimiškio

214

Nemunėlio

6230804

543014

D3kp

prekvartero spūdinis

LT001

Karajimiškio

27733

Nemunėlio

6230804

543014

D3šv

prekvartero spūdinis

LT001

Nemunėlio Radviliškio

21885

Nemunėlio

6251607

548079

D3šv-D2up

prekvartero spūdinis

LT001

Pandėlio

12641

Nemunėlio

6212256

576787

D3šv-D2up

prekvartero spūdinis

 

Iš viso:

 

16 gręžinių

Šaltinis: LGT, 2009

 

Požeminio vandens lygis matuojamas postuose, kurių sąrašas pateiktas 81 lentelėje.

 

81 lentelė. Požeminio vandens valstybinio monitoringo postai lygiams matuoti

 

PVB Kodas

Posto pavadinimas

Gr. Nr.

Pabaseinis

Koordinatės

Indeksas

x

y

LT001

Kinderiai

35993

Nemunėlio

568719.6

6183462

gtIII

LT001

Biržų MS

35994

Nemunėlio

548059.1

6229085

gIII

LT001

Karajimiškis

220/1348

Nemunėlio

6230990

543012

D3tt

LT001

Karajimiškis

214/1349

Nemunėlio

6230990

543012

D3kp+s

LT001

Karajimiškis

27733/1350

Nemunėlio

6230990

543012

D3šv

LT001

Karajimiškis

35995

Nemunėlio

543018

6230818

D3tt

LT001

Iciūnai

35996

Nemunėlio

514787.4

6225058

D3st

LT002

Radviliškis

35978

Lielupės mažųjų intakų

469779.4

6189015

ftIII

LT003

Kyburiai, VMS

35979

Lielupės mažųjų intakų

461584.6

6232796

gIII

 

Iš viso:

 

9 gręžiniai

Šaltinis: LGT, 2009

 

Požeminio vandens monitoringo tinklo tankis Lielupės UBR gruntiniame ir spūdiniame sluoksniuose pateikiamas 82 ir 83 lentelėse

 

82 lentelė. Gruntinio vandens monitoringo tinklas Lielupės UBR II-ės eilės upių baseinuose

Pabaseinis

Pabaseinio plotas, km

100 km2

Monitoringo gręžinių skaičius

Gręžinių skaičius 100 km2

Valstybinio

Ūkio subjektų

Bendras

Valstybinio

Bendras

Lielupės intakai

1750

17,5

1

41

42

0,06

2,4

Nemunėlis

1902

19,02

3

26

29

0,16

1,5

Mūša

5.296

52,96

5

243

248

0,09

4,7

Šiauliai

 

 

 

53

 

 

 

be Šiaulių

5.296

52,96

5

190

195

0,09

3,7

Iš viso

 

 

9

 

319

 

 

vidutinis

 

 

 

 

 

0,1

2,87

viduj. be miestų

 

 

 

 

 

 

2,5

Šaltinis: LGT, 2009

 

83 lentelė. Spūdinių vandeningų sluoksnių monitoringo tinklas Lielupės UBR PVB_

PVB

Plotas, km2

100 km2

Monitoringo gręžinių skaičius

Gręžinių skaičius 100 km

Valstybinio

Vandenviečių

Bendras

Valstybinio

Bendras

Permo – viršutinio devono (Lielupės)

1059

10,59

2

1

3

0,19

0,28

Joniškio

506

5,06

1

2

3

0,20

0,59

Viršutinio devono, Stipinų Lielupės

1871

18,71

5

11

16

0,27

0,86

Viršutinio – vidurinio devono Lielupės

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5472

54,72

18

20

38

0,33

0,69

Šaltinis: LGT, 2009

 

Veikiantis valstybinio monitoringo tinklas nevisiškai atitinka šių dienų aplinkosauginius reikalavimus. Formuojant monitoringo tinklą, didžiausias dėmesys buvo skiriamas tam, kad monitoringo postai daugmaž tolygiai atspindėtų gamtines gruntinio vandens formavimosi sąlygas, teritorijos antropogeninę apkrovą ir apimtų visus pagrindinius, viešam vandens tiekimui naudojamus, vandeninguosius sluoksnius. Į požeminio vandens ryšį su paviršiniu vandeniu, kitomis ekosistemomis tuo metu praktiškai nebuvo atsižvelgiama. Todėl požeminio vandens valstybinio monitoringo postai atskirų upių pabaseiniuose išsidėstę netolygiai. Pavyzdžiui, Mūšos-Lielupės baseine yra Joniškio PV pabaseinis, kuris dėl didelių sulfato jono koncentracijų vandenyje, kol kas, yra priskirtas potencialios rizikos PVB grupei. Hidrogeologiniu požiūriu jautrus karstinis regionas. Įgyvendinant Priemonių programą Nemuno UBR vandensaugos tikslams pasiekti ūkio subjektų monitoringo tinklas rizikos grupei priskirtuose požeminio vandens telkiniuose bus išplėstas, įtraukiant į jį visas vandenvietes, imančias daugiau negu 10 m /d požeminio vandens.

 

• Požeminio vandens būklė

 

94. Sudarytas požeminio vandens būklės žemėlapių komplektas, kuriuose parodyta pagrindinių naudojamų vandeningųjų sluoksnių (požeminio vandens baseinų) ir telkinių/vandenviečių cheminė būklė. Kaip minėta, pagrindinis viršutinio-vidurinio devono PVB šiaurinės dalies Šventosios-Upninkų vandeningasis kompleksas (D3šv+D2up) yra išplitęs visu Latvijos-Lietuvos pasieniu ir yra šios teritorijos svarbiausias geriamojo vandens šaltinis. Požeminio vandens kokybinės būklės požiūriu šis kompleksas dalijamas į dvi dalis – viršutinę ir apatinę. Viršutinėje D3šv+D2up komplekso dalyje geros cheminės būklės požeminį vandenį į vakarus nuo Panevėžio ir Pakruojo pakeičia nekokybiškas, itin kietas kalcio sulfatinis vanduo, kurio šaltinis yra komplekso kraige slūgsanti gipsinga jaunesnių devoninių sluoksnių (ypač Tatulos sluoksnių, D3tt) storymė.

Viršutinio-vidurinio devono (Lielupės), permo-viršutinio devono (Lielupės) ir Biržų-Pasvalio PVB tiek kiekybinė, tiek cheminė būklė yra gera. Joniškio (LT001023400) ir viršutinio devono Stipinų (Lielupės) (LT002003400) PVB yra priskiriami potencialios rizikos PVB grupei. Šių PVB kiekybinė būklė gera, tačiau kai kuriuose telkiniuose/vandenvietėse nustatytos anomaliai didelės sulfatų koncentracijos, neatitinkančios geriamojo vandens kokybės reikalavimų (nedaugiau kaip 250 mg/l), o kai kada ir LGT apskaičiuotų aplinkosauginių kriterijų (nedaugiau kaip 500 mg/l). Kadangi kol kas nėra nustatyta aiški žmogaus veiklos sąlygota vandens kokybės blogėjimo tendencija, siūloma kitu planavimo laikotarpiu (2010–2015 m.) išplėsti probleminių teritorijų monitoringą įtraukiant į jo tinklą visas vandenvietės, imančias > 10 m3 /d požeminio vandens. Monitoringo duomenų analizė leis išsiaiškinti, kokią įtaką vandens kokybės pokyčiams daro požeminio vandens eksploatacija.

Lielupės UBR PVB ir telkinių kiekybinės bei cheminės būklės žemėlapiai pateikti 40–41 pav.

 

(pav.)

40 pav. Lielupės UBR požeminio vandens baseinų ir telkinių kiekybinė būklė

 

(pav.)

41 pav. Lielupės UBR požeminio vandens baseinų ir telkinių cheminė būklė

 

III SKIRSNIS. SAUGOMŲ TERITORIJŲ MONITORINGAS

 

95. Pagal Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų monitoringo programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 695 (Žin., 2003, Nr. 4-161), įgyvendinant Buveinių direktyvą bei Paukščių direktyvą turi būti vykdomas monitoringas visose šalyje įsteigtose Europos Bendrijos svarbos buveinių ir paukščių apsaugai svarbiose teritorijose.

Monitoringo tikslas – užtikrinti, kad būtų surenkama informacija apie buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų bei jose saugomų rūšių ir natūralių buveinių būklę bei jos pokyčius ir pateikiama atsakingoms nacionalinėms ir tarptautinėms institucijoms, siekiant laiku ir tinkamai parengti bei priimti sprendimus, būtinus saugomoms natūralioms buveinėms ir gyvūnų ar augalų rūšims išsaugoti. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų monitoringą kuruoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Buveinių ir paukščių apsaugai svarbiose teritorijose saugomų natūralių buveinių būklė ir jos pokyčiai yra stebimi pagal patvirtintą veiksmų planą. Į paviršinių Lielupės baseino regiono vandenų, kurių monitoringas yra vykdomas pagal Valstybinės aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programos reikalavimus, kategoriją patenka ežerų ir upių buveinės. Buveinės turi būti stebimos ne rečiau kaip kas 3 metus. Stebimi šie rodikliai: vandens fizinės ir cheminės savybės, būdingų organizmų įvairovė ir gausumas, augalų bendrijų struktūra ir išsidėstymas. Monitoringo programų apimtys ir tematika skirtingose saugomose teritorijose labai nevienodos, kintančios nuo siaurų (pvz. ūdrų monitoringas) iki labai plačių temų (pvz. Lietuvos Raudonosios knygos augalų radimviečių būklės stebėjimas ir vertinimas).

Vykdant monitoringą kai kurie natūralių buveinių ar saugomų rūšių monitoringo parametrai (vandens fizinės, cheminės, dinaminės savybės ir pan.) atskirai nėra nustatinėjami, jeigu reikiami ir patikimi duomenys yra gauti stebėjimus šiose vietovėse vykdant pagal kitas valstybinės aplinkos monitoringo programos dalis. Šiuo atveju buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų ir paviršinių vandenų būklės monitoringas iš dalies sutampa tiek stebimų parametrų, tiek ir stebėjimų periodiškumo prasme, t. y. sutampa tikslai.

 

 

(pav.)

42 pav. Lielupės UBR saugomų teritorijų monitoringo tinklas

 

 

VI SKYRIUS. PAVIRŠINIŲ IR POŽEMINIO VANDENS TELKINIŲ APLINKOSAUGOS TIKSLAI

 

I SKIRSNIS. BENDRIEJI PAVIRŠINIŲ VANDENS TELKINIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAI

 

96. Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo reikalavimus privaloma užtikrinti, kad būtų įgyvendinti Lietuvos vandens telkiniams nustatyti kokybės standartai ir pasiekti nustatyti tikslai ne vėliau kaip iki 2015 m. Svarbiausi keliami tikslai yra neleisti prastėti visų paviršinių vandens telkinių būklei ir pasiekti gerą visų vandens telkinių būklę bei gerą ekologinį LPVT potencialą.

Siekiant suderinti žmogaus ūkinės veiklos poreikius ir vandens apsaugos tikslus, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nustatyta išimčių galimybė. Viena jų – užsibrėžto tikslo pasiekimą nukelti vėlesniam laikui, o kita – užsibrėžti ne tokį aukštą tikslą, jeigu jo pasiekti neleidžia techninės sąlygos, labai didelės sąnaudos, gamtinės priežastys ar itin didelis užterštumas bei, jeigu „geros“ būklės pasiekimas turės labai didelių neigiamų socialinių-ekonominių padarinių, kuriems išvengti nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu pranašesnių alternatyvų.

 

II SKIRSNIS. GEROS PAVIRŠINIŲ VANDENS TELKINIŲ BŪKLĖS REIKALAVIMAI

 

Upės

 

Biologiniai elementai

 

97. Lietuvos upių ekologinei būklės nustatyti taikomos klasifikacijos sistemos sudarytos (pritaikytos) tik dugno bestuburiams – DIUF ir žuvims – LŽI. Remiantis LŽI ir DIUF verčių santykiais bei biologinius elementus papildančiais vandens kokybės ir hidromorfologiniais elementais, buvo nustatytos slenkstinės DIUF ≤ 0,63 ir LŽI – ≤0,70 vertės, nukrypimai nuo kurių reikštų prastesnę nei gera ekologinę būklę.

 

Fizikiniai-cheminiai elementai

 

98. Bendrieji fizikiniai-cheminiai kokybės elementai, turintys didžiausios įtakos biologinių elementų būklei upėse yra BDS7, bendras fosforas, P-PO4, bendras azotas, N-NH4, N-NO3 ir O2. Gerą ekologinę upių būklę apibūdinančios vandens kokybės elementų rodiklių vertės, kurios turėtų būti pasiektos upėse iki 2015 metų, yra pateiktos lentelėje.

 

83 lentelė. Upių vandens kokybės elementų rodiklių vertės

BDS7, mgO2/l

≤3,3

Pbendras, mg/l

≤0,14

P-PO4, mg/l

≤0,09

Nbendras, mg/l

≤3,0

N-NH4, mg/l

≤0,2

N-NO3, mg/l

≤2,3

O2, mg/l (1)

≥ 6,5 (2-ojo tipo upėse) ≥7,5 (kitų tipų upėse)

Šaltinis: ekstertų tyrimų rezultatai

 

Hidromorfologiniai elementai

 

99. Į hidromorfologinius elementus atsižvelgiama tik identifikuojant labai geros ekologinės būklės ar maksimalaus ekologinio potencialo vandens telkinius. Jeigu vandens telkinio ekologinė būklė ar ekologinis potencialas pagal biologinių elementų rodiklius yra prastesnė negu labai gera, nors ir fizikinių-cheminių ir cheminių elementų rodikliai tenkina labai geros ekologinės būklės ar maksimalaus ekologinio potencialo reikalavimus, hidromorfologinių elementų vertės yra laikomos tenkinančiomis reikalavimus, nustatytus atitinkamai biologinių elementų būklei/potencialui užtikrinti, t.y. pagal šių elementų rodiklius vandens telkinio ekologinė būklė ar ekologinis potencialas papildomai nėra klasifikuojama (vandens telkinio priskyrimas prastesnei negu labai gera būklės/potencialo yra grindžiamas tik biologinių kokybės elementų rodiklių vertėmis). Kitaip sakant, analizuojant galimas priežastis, kodėl biologinių elementų rodiklių vertės neatitinka geros ekologinės būklės ar ekologinio potencialo, pakaktų nustatyti (žinoti), ar hidromorfologiniai elementų rodikliai nėra pakitę. Kita vertus, apibūdinant siektinos geros ekologinės būklės reikalavimus bei tam numatant atitinkamas priemones, buvo apibrėžti geros ekologinės būklės pagal hidromorfologinius elementus kriterijai.

99.1. Dabartiniai vandens organizmų tyrimų duomenys rodo, kad >30 proc. nuotėkio dydžio sumažėjimas sąlygoja prastesnę nei gera vandens organizmų būklę. Tai vienas iš telkinių priskyrimo labai LPVT kriterijų, kuomet nuotėkis yra nuolatos sumažėjęs. Tačiau ir pavieniai, sąlyginai trumpalaikiai nuotėkio sumažėjimai gali turėti didelės įtakos vandens organizmų būklei (pvz., kaupiant ar užlaikant vandenį HE ar kitiems tikslams įrengtuose tvenkiniuose ir nepraleidžiant gamtosauginio debito; arba esant staigiems, dideliems debito pokyčiams pernelyg greitai išleidžiamas vanduo iš vagoje esančių ar su ja besijungiančių tvenkinių. Visi šie veiksniai priskirtini nuotėkio kiekio ir pobūdžio pokyčių kategorijai. Upių hidrologiniai rodikliai laikytini užtikrinančiais geros ekologinės būklės reikalavimus tuomet, kai jų nuokrypis nuo natūralių 30 parų vidurkio verčių yra ≤30 proc:

99.2. Lielupės UBR lygumose tekančios mažesnio kaip 1.5 m/km nuolydžio ištiesintos vagos upės urbanizuotose teritorijose priskirtos LPVT kategorijai. Kitos ištiesintos upės priskirtos rizikos telkinių grupei tikintis, kad vagų morfologija ilgainiui savaime atsikurs. Nustatyti, kuomet morfologinės sąlygos jau užtikrina gerą ekologinę būklę pagal biologinius elementus yra gana sunku, kadangi tai priklauso ir nuo individualių upės charakteristikų. Tačiau bendrieji siektini tikslai būtų užtikrinti bent pusiau natūralias sąlygas:

99.2.1. natūrali pakrančių augmenija apima ≥50 proc. atkarpos ilgio;

99.2.2. vagos skerspjūvis pusiau natūralus, dugno reljefas su akivaizdžiais heterogeniškumo požymiais (atkarpoje esama seklumų ir pagilėjimų, sąlygojančių srovės greičio bei grunto sudėties pokyčius);

99.2.3. kranto linijos forma heterogeniška, su užutekiais ar kliūtimis tėkmei, kur srovės greitis ir/arba kryptis kinta.

99.3. Apibūdinti siektinus upės vientisumo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie reikalavimų gerai biologinių elementų būklei atitikimą ar neatitikimą, neatsižvelgiant į dirbtinių kliūčių (patvankų) sąlygotus hidromorfologinius pokyčius yra gana sunku. Didžiausią žalą dirbtinės kliūtys daro migruojančių (iš jūros į upes ar upių baseinų ribose) žuvų populiacijoms. Kiekviena dirbtinė kliūtis bei jos įrengimo pasekmėje aukščiau kliūties pakitusios upių hidromorfologinės charakteristikos sąlygoja arba visišką migruojančių žuvų aukščiau kliūties išnykimą (iš jūros į upes migruojančios žuvys), arba ženklų tam tikros rūšies žuvų išteklių sumažėjimą (upių baseinų ribose migruojančios žuvys). Net ir esant žuvų pralaidoms (žuvitakiams), migruojančių žuvų ištekliai mažėja ar jos apskritai išnyksta dėl reprodukcijos sutrikdymo (nerštaviečių praradimo bei selektyvaus žuvitakių pralaidumo: ne visos žuvys įveikia žuvitakį tiek aukštupio, tiek ir žemupio link). Atsižvelgiant į tai, siektinas tikslas yra žuvų migracijos sąlygų gerinimas ties dabar egzistuojančiomis dirbtinėmis kliūtimis upėse, kuriose migruojančių žuvų esama ar yra žinoma, kad anksčiau jos čia gyveno.

 

Cheminė būklė

 

100. Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai yra Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 59-2938), 1 ir 2 prieduose nurodytų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos vandens telkiniuose. Tam tikrų prioritetinių pavojingų medžiagų aplinkos kokybės standartai (AKS) biotai yra nustatyti Nuotekų tvarkymo reglamento 8.2.2 punkte. Specifinių teršalų didžiausios leidžiamos koncentracijos dugno nuosėdoms kol kas nėra nustatytos.

 

Ežerai Biologiniai elementai

 

101. Lielupės UBR ežerų ekologinės būklės nustatymui klasifikacijos sistema yra išbaigta tik chlorofilo a rodikliams (fitoplanktono būklę apibūdinantis rodiklis). Siektina vertė, nusakanti gerą ežerų ekologinę būklę, yra fitoplanktono rodiklio EKS ≥0,33 vertė.

Makrofitų ir žuvų rodikliais pagrįstos klasifikacijos sistemos dar nėra pilnai išbaigtos.

 

Fizikiniai-cheminiai elementai

 

102. Bendrieji fizikiniai-cheminiai elementai, turintys didžiausios įtakos ekologinei būklei pagal biologinius rodiklius ežeruose yra bendras N ir bendras P. Gerą ekologinę ežerų būklę apibūdinančios fizikinių-cheminių kokybės elementų vertės, kurios turėtų būti pasiektos ežeruose iki 2015 metų, yra šios:

102.1. Pbendras – 0,06 mg/l

102.2. Nbendras – 1,8 mg/l

 

Hidromorfologiniai elementai

 

103. Kai vandens telkinio ekologinė būklė ar ekologinis potencialas pagal biologinių elementų rodiklius yra prastesnė nei labai gera, nors fizikinių-cheminių ir cheminių elementų rodikliai tenkina labai geros ekologinės būklės reikalavimus, hidromorfologinių elementų vertės yra laikomos tenkinančiomis reikalavimus, nustatytus atitinkamai biologinių elementų būklei/potencialui užtikrinti

Klasifikacijos sistemos Lielupės UBR ežerų būklei nustatyti yra sudarytos tik fitoplanktonui, kuris yra jautresnis vandens kokybės pokyčiams. Biologiniams kokybės elementams, kurie turėtų jautriausiai reaguoti į ežerų hidrologijos ir morfologijos pokyčius – makrofitams ir žuvims – ekologinės būklės klasifikavimo sistemos kol kas nėra išbaigtos. Tačiau būtent šių biologinių elementų reakcija į hidromorfologinius pokyčius turėtų būti pagrįsti geros ekologinės būklės pagal hidromorfologinių elementų rodiklius kriterijai. Geografiškai artimame Nemuno UBR esama pavyzdžių, kuomet dėl ežero vandens lygio sumažinimo sumažėjo žuvų rūšinė įvairovė ar pakito žuvų bendrijos. Bet šių duomenų nepakanka norint apibūdinti siektinas ekologinės būklės pagal hidromorfologinių elementų rodiklius vertes, užtikrinančias gerą ekologinę būklę pagal biologinių elementų rodiklių vertes. Kadangi Lielupės UBR ežerų (išskyrus labai pakeistą Rėkyvos ežerą) hidromorfologinių elementų rodiklių pokyčiai yra sąlyginai nedideli, siektinos vertės turėtų būti tokios pat, kaip ir atitinkančios labai geros ekologinės būklės kriterijus.

 

Cheminė būklė

 

104. Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai yra Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2010, Nr. 59-2938), 1 ir 2 prieduose nurodytų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos vandens telkiniuose. Tam tikrų prioritetinių pavojingų medžiagų aplinkos kokybės standartai (AKS) biotai yra nustatyti Nuotekų tvarkymo reglamento 8.2.2 punkte. Specifinių teršalų didžiausios leidžiamos koncentracijos dugno nuosėdoms kol kas nėra nustatytos.

 

Labai pakeistų ir dirbtinių vandens telkinių ekologinio potencialo reikalavimai ir vandensaugos tikslai

 

105. Priskiriant vandens telkinį LPVT, paprastai turima omenyje, kad ekologinės tokių telkinių savybės yra fiziškai pakitusios tiek morfologinių, tiek ir hidrologinių charakteristikų prasme. Tačiau toks priskyrimas nenumato ekologinių pakitimų, sukeltų teršiančių medžiagų patekimo į vandenis. Bendras kokybės kriterijus yra pasiektas geras ekologinis potencialas. Tai atspindi ekologinę kokybę, kada fizinis poveikis vandens telkiniui, leidžiantis jį priskirti LPVT, yra priimtinas. Tolesnis fizinis poveikis yra laikomas nereikšmingu tik tol, kol jis neviršija skirtumo tarp etaloninių sąlygų ir geros būklės natūraliame vandens telkinyje.

LPVT gero ekologinio potencialo klasifikacija buvo parengta vertinant antropogeninio poveikio sąlygotų nukrypimų nuo maksimalaus ekologinio potencialo laipsnį.

 

Labai pakeiti vandens telkiniai

 

106. Didesnio nei 0,5 km2 ploto tvenkiniai ir jų vandens organizmų bendrijos palygintini su natūralių ežerų atitikmenimis. Todėl biologinių elementų geras ekologinis potencialas turi atitikti tuos pačius, t.y. geros ekologinės būklės reikalavimus, taikomus ežerams.

 

84 lentelė. LPVT gero ekologinio potencialo pagal biologinius elementų rodiklius vertės

Rodiklis

Rodiklio vertė

Chlorofilas „a“ (vidutinės metų vertės EKS ir maksimalios vertės EKS vidurkis)

≤0,33

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

107. Labai pakeistas Rėkyvos ežeras. Ežeras pagal geologiją priskiriamas organinių ežerų grupei. Duomenų apie tokių ežerų biologinių elementų, atspindinčių hidromorfologinius pokyčius, rodiklius esant etaloninėms sąlygoms, nėra. Atitinkamai, nėra žinomi ir geros ekologinės būklės kriterijai. Šiuo metu ežeras pagal preliminarų makrofitų indeksą RI vertintinas kaip labai blogos ekologinės būklės. Todėl labai pakeisto Rėkyvos ežero gero ekologinio potencialo apibūdinimui kol kas siūlome naudoti tokius pačius chlorofilo a, bendro P ir bendro N kriterijus, kaip ir natūralių Lielupės UBR ežerų geros ekologinės būklės apibūdinimui.

108. Labai pakeistų ištiesintos vagos upių ekologinis potencialas turėtų būti vertinamas remiantis atitinkamo baseino dydžio bei nuolydžio natūralioms upėms taikoma sistema. Biologinių kokybės elementų geras ekologinis potencialas turėtų atitikti vidutinės ekologinės būklės reikalavimus, taikomus vertinant natūralias upes: DIUF EKS ≥ 0,50 ir LŽI ≥ 0,40 vertės.

 

III SKIRSNIS. POŽEMINIO VANDENS TELKINIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAI

 

109. Požeminio vandens būklės žemėlapių komplekte parodyta pagrindinių naudojamų vandeningųjų sluoksnių (požeminio vandens baseinų) ir telkinių/vandenviečių cheminė būklė. Lielupės UBR plote išskirti probleminiai Joniškio PVB (LT001023400) ir viršutinio devono Stipinų (Lielupės) PVB (LT002003400). Kadangi prastą pagrindinių sluoksnių požeminio vandens kokybę čia lemia gamtinės kilmės sulfatų anomalijos, visame Lielupės UBR plote parodyta bendra PVB cheminė būklė pagal aplinkosauginius kriterijus traktuojama kaip „gera“ ir nudažyta žalia spalva.

Tačiau požeminio vandens kokybės būklė telkiniuose/vandenvietėse buvo vertinama ne tik pagal aplinkosauginius (šio rajono probleminiam rodikliui sulfatams ribinė vertė (toliau – RV) 500 mg/l)), bet ir pagal geriamojo vandens kriterijus (požeminio vandens kokybės norma, pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606); vadinama specifikuota rodiklio verte, kuri sulfatams lygi 250 mg/l). Ta būklė įvardinta kaip „bloga“, jei vidutinė sulfatų koncentracija telkiniuose/vandenvietėse viršijo 250 ar 500 mg/l. Tačiau tuose LGT žemėlapiuose raudonai spalvinti tik tokie telkiniai/vandenvietės, kuriose vidutinė probleminio rodiklio (šiuo atveju sulfatų) koncentracija viršijo RV (500 mg/l) (43 pav.).

Pagal Vandensaugos tikslų nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 457 (2003, Nr. 92-4179), svarbiausias vandensaugos tikslas – vandens telkinių kiekybinė ir kokybinė (cheminė) būklė turi būti gera: 1) jeigu ji tokia ir yra, ji turi būti palaikoma ir toliau; 2) jeigu ji tokia nėra – turi būti numatytos priemonės šiai būklei pagerinti; 3) jeigu ji grėsmingai blogėja, ta grėsmė, siekianti 75 proc. RV, turi būti sustabdyta, o viršijanti RV – atitinkamai sumažinta.

Tačiau šiuo metu jokių esminių požeminio vandens taršos ar eksploatacijos sukeltų kitokių šio vandens kokybės pokyčių Lielupės UBR plote argumentuotų įrodymų nėra. Apie D3šv+D2up komplekso vandens kokybės pokyčius Joniškio vandenvietėje yra tik labai prieštaringa informacija. Pavyzdžiui, LGT ataskaitose 1980–1999 m. laikotarpiu išryškintas sulfatų trendas, kurio eigoje šio jono koncentracija Joniškio vandenvietėje išaugo nuo 326 iki 506 mg/l. Tačiau UAB „Grota“ baigiamojoje monitoringo ataskaitoje už 2002–2006 m. išryškintas priešingos krypties sulfatų trendas šio jono koncentracija čia per nurodytą laikotarpį būk tai sumažėjo nuo 462 mg/l iki 292 mg/l. Tiesa, pastarieji duomenys charakterizuoja neeksploatuojamą gręžinį, todėl vargu ar jie gali būti reprezentaciniais. Iš kelių analizių, atliktų pavieniuose eksploataciniuose gręžiniuose galima spėti, kad ta būklė per stebėjimų laikotarpį čia tik pablogėjo. Beje, ir iš jų matyti, kad šioje vandenvietėje sulfatų koncentracija visada buvo, yra ir bus didesnė nei 250 mg/l. Kitose probleminėse šio projekto ploto vandenvietėse ir tokių duomenų nėra, todėl čia visų pirma turi būti nustatyta tvarka vykdomas privalomasis požeminio vandens monitoringas.

Reziumuojant tenka konstatuoti, kad dėl šio regiono geologinių, hidrogeologinių ir ypač požeminio vandens kokybės formavimosi sąlygų ypatingo sudėtingumo, palyginti menko ištirtumo, duomenų nepakankamumo tikroji požeminio vandens kokybinė būklė Lielupės UBR yra nežinoma. Maža to, visiškai neaišku, ar gali ir kaip gali ji pasikeisti ir tuose telkiniuose/vandenvietėse, kur ji dabar yra gera. Mat šių galimų ar negalimų pokyčių priežastimi yra ne tik šių vandenviečių eksploatacija, o ir tai, kad jų eksploataciniuose gręžiniuose gali būti apjungta po 2–3 ir daugiau vandeningųjų sluoksnių su įvairia (dažniausiai nežinoma) sulfatų koncentracija.

Šioje situacijoje visi šio PVB ūkio subjektai, eksploatuojantys vandenvietes, privalo vykdyti požeminio vandens monitoringą pagal specialias, su LGT suderintas programas, kuriose turi būti atlikta platesnė, gilesnė šio PVB požeminio vandens cheminės būklės analizė.

Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programa įpareigoja visas Lietuvos vandens tiekimo įmones, esančias rizikos grupei priskirtuose PVB ir eksploatuojančias > 10 m3/d požeminio vandens vykdyti probleminių kokybės rodiklių (Cl ir SO4) monitoringą ir teikti duomenis LGT. Šių duomenų analizė įgalins LGT įvertinti eksploatacijos sąlygotas vandens kokybės blogėjimo tendencijas bei pagrįsti rizikos telkinių išskyrimą. Tačiau monitoringas nėra pakankama priemonė geros kokybės vandens telkinių aptikimui. Geros kokybės telkinių paiešką turėtų atlikti savivaldybės, atsakingos už geriamojo vandens įstatymo įgyvendinimą.

 

(pav.)

43 pav. Joniškio ir viršutinio devono Stipinų Lielupės požeminio vandens baseinų ir telkinių cheminė būklė

 

IV SKIRSNIS. SAUGOMŲ TERITORIJŲ APLINKOSAUGOS TIKSLAI

 

110. Paukščių ir Buveinių direktyvos reikalauja įsteigti specialias saugomas teritorijas, skirtas saugoti paukščius ir jų buveines labai svarbias visai Europai. Įgyvendinant šias direktyvas plėtojamas „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklas.

Paukščių ir Buveinių direktyvų keliami tikslai padeda siekti Lietuvos Respublikos vandens įstatyme nustatytų tikslų. Abi direktyvos siekia subalansuoto vystymosi, gyvenamosios aplinkos kokybės užtikrinimo tiek žmogui, tiek ir paukščiams. Tačiau tam tikrais atvejais gali iškilti prioritetų pasirinkimo klausimas, pvz.: įrengiant tvenkinius, valant vandens telkinius, pritaikant juos poilsiui. Kadangi saugomos teritorijos užima tik nedidelę dalį (10–15 proc.) teritorijos, todėl daugelį statinių/veiklų dažniausiai galima įrengti/atlikti už saugomų teritorijų ribų. Planuojama ūkinė veikla gali daryti reikšmingą poveikį saugomų teritorijų vertybėms net vykdoma per atstumą. Tam nustatomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumas, o prireikus nustatyta tvarka atliekamas poveikio aplinkai vertinimas (toliau – PAV).

ES gamtos apsaugos politika užtikrina efektyvią unikalios biologinės įvairovės apsaugą visoje Europoje. Taip pat užtikrina, kad visos ES šalys turi tuos pačius teisinius įsipareigojimus saugant teritorijas, įtrauktas į „Natura 2000“ tinklą. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumas nustatomas vadovaujantis Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 22d. įsakymu Nr. D1-255 (Žin., 2006, Nr. 61-2214).

 

V SKIRSNIS. APLINKOSAUGOS TIKSLŲ PASIEKIMO ATIDĖJIMAS

 

111. Aplinkos apsaugos tikslų, nustatytų Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, integrali dalis yra tikslų pasiekimo atidėjimai. Pastarieji gali būti nedideli trumpalaikiai, vidutinės trukmės ar ilgalaikiai nukrypimai nuo 2015 siektinos geros ekologinės būklės.

Geros ekologinės būklės tikslų nepasiekimą 2015 metais galima pateisinti bent viena iš šių priežasčių:

111.1. reikalaujamo pagerėjimo masto dėl techninių galimybių negalima pasiekti kitaip, kaip tik etapais, kurie yra ilgesni už nustatytą terminą.

111.2. užbaigti būklės pagerinimą per nustatytą laiką būtų per daug brangu.

111.3. laiku pagerinti vandens telkinio būklės negalima dėl gamtinių sąlygų.

112. Identifikavus Lielupės UBR rizikos telkinius (113 upių ir 10 ežerų ir tvenkinių), buvo atlikta papildoma analizė, siekiant nustatyti šių telkinių geros būklės arba gero potencialo pasiekimo galimybes pirmajame Priemonių programos įgyvendinimo etape (2010–2015 metais).

Prognozuojama, kad pirmajame programos įgyvendinimo etape bus pasiekta 42 upių vandens telkinio gera ekologinė būklė arba geras ekologinis potencialas. Gera vandens būklė nebus pasiekta nė viename rizikos ežere/tvenkinyje. Likusiems rizikos vandens telkiniams (71 upių ir 10 ežerų ir tvenkinių) siūlomas tikslų pasiekimo atidėjimas, nes tikslus pasiekti juose neįmanoma arba techniškai, arba per brangu, arba to neleidžia gamtinės sąlygos.

 

Techninės atidėjimo priežastys

 

113. Techninės priežastys, trukdančios pasiekti geros ekologinės būklės tikslus, gali būti tokios:

113.1. apskritai nėra techninio sprendimo problemai panaikinti;

113.2. reikia daugiau laiko problemai išspręsti, nei nustatyta;

113.3. nėra informacijos apie problemos priežastį, todėl neįmanoma pasiūlyti sprendimo.

114. Lielupės UBR daugiausia vandens telkinių geros būklės pasiekimo tikslų atidėjimų yra susiję su antra ir trečia priežastimi – nepakanka informacijos apie problemą ir/arba jos priežastį, todėl neįmanoma pasiūlyti sprendimo.

115. Netikrumas yra ekologinės būklės tikslų nustatymo neišvengiama savybė, todėl pirmojo ciklo priemonių programose daugelyje šalių būtent netikrumui mažinti skirta daugiausia priemonių. Tokios priemonės susijusios su tyrimais, stebėsena ir vertinimu. Atliekant analizę Lielupės UBR buvo nustatytas

115.1. Netikrumas dėl upių ir ežerų kategorijos vandens telkinių būklės;

115.2. Netikrumas dėl tam tikrų rizikos veiksnių vandens telkiniams daromo poveikio;

115.3. Netikrumas dėl prastos būklės priežasčių;

115.4. Netikrumas dėl galimų priemonių poveikio.

116. Vandens telkiniuose, kuriuose kyla abejonių dėl būklės vertinimo rezultatų, vandensaugos tikslų pasiekimą siūloma atidėti, kol bus surinkta daugiau duomenų, patvirtinančių telkinio būklę bei leisiančių nustatyti taršos šaltinius bei įvertinti papildomų priemonių poreikį. Iš visų 123 rizikos vandens telkinių dviejų upių ir dviejų ežerų vandens telkinių būklė turi būti tikslinama, nes turimų duomenų/informacijos tiksliam būklės nustatymui nepakanka arba turimų duomenų patikimumas kelia abejonių.

117. Rizikos grupei buvo priskirtos HE veikiamos upių atkarpos, tačiau daugeliu atveju duomenų, patvirtinančių neigiamą hidromorfologinių pakeitimų poveikį vandens telkinių būklei, nėra. Todėl nėra visiškai aišku ar šių veiksnių poveikis visais atvejais sąlygoja prastesnę nei gerą vandens telkinio ekologinę būklę/potencialą. Netikrumas dėl HE daromo poveikio yra nustatytas dviejų upių kategorijos vandens telkiniuose.

118. Atlikus matematinį modeliavimą buvo nustatyta, kad kai kurie sutelktosios taršos šaltiniai gali turėti reikšmingą poveikį vandens telkinių – priimtuvų būklei/potencialui, tačiau ne visuose vandens telkiniuose pakanka šį poveikį įrodančių monitoringo duomenų. Taip pat trūksta duomenų, kad būtų nustatytas reikšmingą poveikį darantis taršos šaltinis. Netikrumas dėl galimo reikšmingo sutelktosios taršos poveikio nustatytas 16-oje upių kategorijos vandens telkinių. Lielupės UBR, kuriuose nustatyta, kad ūkinės veiklos objektai (šiuo atveju – kai kurie miestų nuotekų valymo įrenginiai), dėl kurių poveikio yra preliminariai įtariama, kad atitinkami vandens telkiniai gali nepasiekti geros būklės iki 2015 m, šiame planavimo etape bus papildomai tiriame. Tik atlikus realius matavimus ir nustačius pagal realius duomenis jų daromą reikšmingą poveikį, būtų pagrindas peržiūrėti išduotų leidimų (šiuo atveju – taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų) sąlygas, jas galimai sugriežtinant atsižvelgiant į vandens telkinio priimtuvo apsivalymo/praskiedimo galimybes, netgi jeigu ir visi formalieji Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimai išvalymui šiuose objektuose yra šiuo metu vykdomi.

119. Atskirai reikia paminėti ištiesintas upes. Yra visuotinai sutariama, kad upių ištiesinimas blogina upių ekologinę būklę ir todėl jos paskelbtos rizikos arba labai pakeistais vandens telkiniais. Tačiau detaliai ištiesinimo poveikis ekologinei vandens telkinių būklei nėra išanalizuotas, todėl siūloma atidėti tikslų pasiekimą dėl netikrumo apie ištiesinimo daromą poveikį. Be to, net jei priežastis ir būtų aiški, visuomenės priimtinumas bei nepajėgumas mokėti už upių renatūralizavimą būtų pakankama priežastis geros ekologinės būklės tikslų pasiekimo atidėjimams. Tokių vandens telkinių yra 43.

120. Keturiuose ežeruose (Talkša, Notigalė, Rėkyva ir Skaistė) yra neaiškūs taršos šaltiniai.

121. Netikrumas dėl galimų priemonių poveikio nustatytas dviejuose pasklidosios taršos veikiamuose upių telkiniuose ir viename ežere. Netikrumas dėl galimų hidromorfologinės būklės pagerinimo priemonių nustatytas viename ežere, kuris dėl hidromorfologinių pokyčių yra priskiriamas labai pakeistiems vandens telkiniams (Rėkyvos ež., kuriame taip pat nepakanka informacijos ir apie taršos šaltinius).

Dviejuose pasklidosios taršos veikiamuose upių telkiniuose žinomomis priemonėmis yra techniškai sudėtinga sumažinti taršą iki reikiamo lygmens dėl nepalankių gamtinių sąlygų: čia beveik nėra smėlingų dirvožemių bei mažas nuotėkis.

122. Visų rizikos veiksnių, kurių poveikis iki šiol nėra žinomas arba kelia abejonių, o taip pat telkinių, kurių būklė yra neaiški arba jos vertinimas kelia abejonių, stebėjimui yra numatytas veiklos arba tiriamasis monitoringas. Šių vandens telkinių vandensaugos tikslų pasiekimą siūloma atidėti, kol nebus surinka daugiau duomenų, įrodančių reikšmingą rizikos veiksnių poveikį vandens telkinio būklei/potencialui bei leisiančių nustatyti papildomų priemonių įgyvendinimo poreikį.

 

Per brangus būklės pagerinimas per nustatytą laiką

 

123. Ar geros ekologinės būklės pasiekimo tam tikros priemonės sąnaudos neproporcingos ir ar tai gali būti išimties priežastis – tai politinis sprendimas, pagrįstas ekonomine informacija. Tam reikia atlikti sąnaudų ir naudos palyginimą.

Lielupės UBR nė vieno atidėjimo atveju neprireikė tiesiogiai taikyti neproporcingų sąnaudų principo, t.y. lyginti sąnaudų ir naudos. Atidėjimai pagrįsti techninio netikrumo, aprašyto anksčiau, ir pajėgumo mokėti, aprašyto žemiau, principais. Pastarasis tam tikra prasme yra „neproporcingų sąnaudų“ principo sudedamoji dalis.

124. Iš 113 Lielupės UBR identifikuotų upių vandens telkinių 43 rizikos grupei priskiriami dėl ištiesinimo arba dėl bendro ištiesinimo ir kitų rizikos veiksnių poveikio. Atkarpos, kurios yra aukštupiuose, ekspertų vertinimu, paliekamos savaiminiam renatūralizavimuisi. Siūloma renatūralizuoti tas ištiesintų upių atkarpas, kurios yra aiškų visuomenės poreikį turinčiose teritorijose, taip pat vietose, kur upių vagų natūralizavimas gali turėti ryškų potvynių minimizavimo, teršalų sulaikymo ir bioįvairovės (augalų ir gyvūnų buveinės) padidinimo/atkūrimo efektą. Norint renatūralizuoti šias upių atkarpas, t.y. gerą ekologinę būklę pasiekti rizikos telkiniuose, iš viso reikėtų 41 mln. litų investicijų iki 2015 metų.

Tokią priemonę turėtų įgyvendinti savivaldybės ar valstybė iš savo ar ES paramos lėšų. Palyginus su pastaraisiais metais vandenų sektoriui išleidžiamomis lėšomis minėta suma nėra didelė, tačiau tokių papildomų lėšų šaltinio neįmanoma rasti, nes visi galimi finansavimo šaltiniai jau turi suplanuotus investavimo objektus. Valstybės mokumas šiuo metu neleistų tokios priemonės įgyvendinti. Be to, dar nežinomas upių vingiuotumo atstatymo efektas ekologinei konkretaus upelio būklei. Todėl siūloma apsiriboti bandomojo projekto įgyvendinimu (toks numatytas Nemuno UBR) ir tik po to, kai paaiškės rezultatai, imtis tolimesnių veiksmų.

Be to, upių renatūralizavimas gali būti nepriimtinas visuomenei dėl to, jog trūkstant lėšų tokioms sritims kaip švietimas, sveikatos apsauga ar darbo vietų kūrimas, upių renatūralizavimas atrodo „prabangos“ priemonė.

Dėl finansinių lėšų stygiaus geros vandens būklės tikslo pasiekimą reikia atidėti ir 25-iuose vandens telkiniuose, veikiamuose žemės ūkio pasklidosios taršos.

 

Gamtinės sąlygos, trukdančios pasiekti vandensaugos tikslus

 

125. Keturiems ežerams ir tvenkiniams, kurie buvo identifikuoti kaip rizikos telkiniai dėl į juos patenkančios pasklidosios taršos, pasiekti gerą ekologinę būklę ir gerą ekologinį potencialą per pirmąjį valdymo plano įgyvendinimo etapą nėra galimybių, kadangi, net ir sustabdžius teršiančiųjų medžiagų patekimą į vandens telkinius, gera ekologinė būklė/potencialas gali būti nepasiekti dėl dugno nuosėdose akumuliuotų teršalų resuspensijos. Stovinčio vandens bei mažo pratakumo vandens telkinių savaiminio apsivalymo procesai yra kur kas lėtesni, nei tekančio vandens ekosistemose. Ypač lėtai atsikuria inertiškesnių biologinių elementų – makrofitų ir žuvų bendrijos. Todėl tikslų pasiekimą tokiuose telkiniuose siūloma atidėti pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, numatantį galimybę atidėti tikslus, kai jų pasiekti neleidžia gamtinės sąlygos. Lielupės UBR tokie vandens telkiniai – tai Baltausių, Dvariukų, Ginkūnų tvenkiniai ir Kairių ežeras.

Visų 123 rizikos vandens telkinių vertinimo pagal geros ekologinės būklės pasiekimo laipsnį schema parodyta 44 paveiksle, o atidedamų telkinių kiekis pateikiamas 85 ir 86 lentelėse.

 

(pav.)

44 pav. Rizikos telkinių geros ekologinės būklės pasiekimo tikslų atidėjimo žingsniai

 

Pastaba: Geros būklės pasiekimas viename telkinyje gali būti atidėtas dėl keleto priežasčių, todėl visų telkinių skaičiaus schemoje suma nesutampa su rizikos vandens telkinių skaičiumi

 

Tarptautinė tarša

 

126. Lielupės UBR yra tarptautinis, todėl jame yra aktuali tarptautinė taršos pernaša. Lietuvos teritorijoje susidariusi taršos apkrova Mūša, Nemunėliu bei Lielupės mažaisiais intakais yra išnešama į Latvijos teritoriją. Apskaičiuota, kad per metus vidutiniškai iš Lietuvos teritorijos į kaimyninę šalį pernešama apie 1905 t BDS7, 142 t amonio azoto, 6882 t nitratų azoto bei 77 t bendrojo fosforo.

Lielupės UBR yra 19 upių vandens telkinių, kurie išteka į Latvijos teritoriją arba teka abiejų šalių siena. Šie telkiniai yra įvardijami kaip tarptautiniai (87 lentelė). Visi tarptautiniai Lielupės UBR vandens telkiniai yra priskiriami rizikos grupei. 8 telkiniai rizikos grupei priskiriami dėl reikšmingo pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio, 6 – dėl bendro pasklidosios žemės ūkio taršos bei vagų ištiesinimo poveikio, 1 – dėl bendro sutelktosios ir pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio, 1 – dėl bendro vagos ištiesinimo, sutelktosios ir pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio, 1 – dėl reikšmingo vagos ištiesinimo poveikio, 2 telkiniuose geros ekologinės būklės neatitinka biologiniai rodikliai, o šio neatitikimo priežastys nėra žinomos.

7 tarptautiniai vandens telkiniai yra labai pakeisti. 6 vandens telkinių ekologinė būklė yra įvardijama kaip vidutinė, 6 – kaip bloga. 6 labai pakeistų vandens telkinių ekologinis potencialas yra blogas, 1 – labai blogas.

Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios tarptautiniuose vandens telkiniuose nėra pasiekta gera ekologinė būklė/potencialas – dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio susidarančios didelės nitratų azoto koncentracijos. Lietuvos tarša neleidžia pasiekti geros Latvijos teritorijoje esančių upių ekologinės būklės bei ekologinio potencialo. Latvijoje daugelio Lielupės UBR upių ekologinė būklė bei potencialas yra vertinami kaip blogi ar net labai blogi. Nustatyta, kad geros ekologinės būklės bei gero ekologinio potencialo reikalavimus Latvijoje atitinka tik 13 procentų visų Lielupės UBR upių vandens telkinių. Pasklidoji žemės ūkio tarša yra aktuali tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, todėl abiejose šalyse yra numatoma įgyvendinti papildomas pasklidosios žemės ūkio taršos mažinimo priemonės.

Vandensaugos tikslų pasiekimas Lielupės UBR pateiktas 86 ir 87 lentelėse ir pavaizduotas 45 pav.

 

 

 

85 lentelė. Priemonės ir tikslų atidėjimas Lielupės UBR upių vandens telkiniuose (tamsiau pasviruoju šriftu pateikti tarptautiniai vandens telkiniai)

VT kodas

Pabaseinis

Upė

VT ilgis, km

Tipas

LPVT

Vandensaugos tikslų pasiekimas

Numatytos papildomos priemonės vandensaugos tikslams pasiekti*

Tikslų atidėjimo priežastys

Netikrumas dėl būklės

Netikrumas dėl upių vagų ištiesinimo poveikio ir pajėgumo mokėti stoka

Netikrumas dėl poveikio

Netikrumas dėl techninių pasklidosios taršos sumažinimo galimybių

HE

Vandens paėmimas

Sutelktoji tarša

410100011

Mūšos

Mūša

12.8

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410100012

Mūšos

Mūša

15.2

2

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410100013

Mūšos

Mūša

35.4

2

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410100014

Mūšos

Mūša

34.5

5

0

Atidedamas

 

 

 

1

 

 

 

410100015

Mūšos

Mūša

16.9

4

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410100016

Mūšos

Mūša

15.8

5

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410100701

Mūšos

Vilkvedis

15.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410101201

Mūšos

Voverkis

19.4

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410102101

Mūšos

Kulpė

5.1

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410102102

Mūšos

Kulpė

7.6

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

410102103

Mūšos

Kulpė

14.1

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

410102104

Mūšos

Kulpė

5.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

410102121

Mūšos

Vijolė

6.8

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

410102901

Mūšos

Šiladis

28.5

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

1

410103601

Mūšos

Pala

20.4

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410104301

Mūšos

Kruoja

13.0

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410104302

Mūšos

Kruoja

25.3

 

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410104303

Mūšos

Kruoja

18.2

 

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

410104441

Mūšos

Obelė

3.8

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410104442

Mūšos

Obelė

10.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

410104443

Mūšos

Obelė

26.5

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

410104531

Mūšos

Vėzgė

33.1

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

410105101

Mūšos

Daugyvenė

15.5

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410105102

Mūšos

Daugyvenė

20.0

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

410105103

Mūšos

Daugyvenė

23.6

1

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410105104

Mūšos

Daugyvenė

10.4

 

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410105381

Mūšos

Ramytė

28.1

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410105391

Mūšos

Ežerėlė

12.9

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410105392

Mūšos

Ežerėlė

20.1

3

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410105393

Mūšos

Ežerėlė

9.2

3

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410106101

Mūšos

Lašmuo

18.2

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410107301

Mūšos

Mažupė

29.2

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410107302

Mūšos

Mažupė

8.7

 

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410107441

Mūšos

Meškerdys

18.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410108501

Mūšos

Lėvuo

16.9

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410108502

Mūšos

Lėvuo

31.4

 

0

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410108503

Mūšos

Lėvuo

82.3

 

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410108591

Mūšos

Mituva

10.3

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410108592

Mūšos

Mituva

3.8

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410108871

Mūšos

Kupa

17.2

1

1

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410108872

Mūšos

Kupa

8.7

 

0

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410108991

Mūšos

Skodinys

7.4

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410108992

Mūšos

Skodinys

6.2

1

0

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410109231

Mūšos

Suosa

9.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410109232

Mūšos

Suosa

5.5

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410109351

Mūšos

Viešinta

5.9

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410109352

Mūšos

Viešinta

9.0

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410109353

Mūšos

Viešinta

12.7

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410109441

Mūšos

Vašuoka

18.8

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410109442

Mūšos

Vašuoka

5.2

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410109443

Mūšos

Vašuoka

7.3

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410109621

Mūšos

Marnaka

22.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410109961

Mūšos

Amata

20.6

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410110291

Mūšos

Žąsa

16.6

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410110451

Mūšos

Įstras

28.4

1

1

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410110452

Mūšos

Įstras

13.4

1

0

Iki 2015 m.

1,2

 

 

 

 

 

 

410110531

Mūšos

Svalia

36.6

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410111201

Mūšos

Pyvesa

47.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

410111202

Mūšos

Pyvesa

33.8

2

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410111203

Mūšos

Pyvesa

16.5

3

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410111551

Mūšos

Orija

19.2

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410111552

Mūšos

Orija

13.5

1

0

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410112101

Mūšos

Jiešmuo

20.6

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410112102

Mūšos

Jiešmuo

7.7

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410112401

Mūšos

Tatula

35.2

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

1

410112402

Mūšos

Tatula

10.3

3

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410112403

Mūšos

Tatula

7.6

3

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410112404

Mūšos

Tatula

11.4

3

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

410112471

Mūšos

Vabala

13.7

1

1

Iki 2015 m.

1,2,3,4

 

 

 

 

 

 

410112631

Mūšos

Juodupė

23.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

410112751

Mūšos

Upytė

19.8

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410112752

Mūšos

Upytė

8.4

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

410113301

Mūšos

Kamatis

17.9

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

410114501

Mūšos

Čeriaukštė

11.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420100011

Nemunėlio

Nemunėlis

8.0

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

 

420100013

Nemunėlio

Nemunėlis

21.8

2

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

420100014

Nemunėlio

Nemunėlis

99.6

2

0

Atidedamas

 

1

 

 

 

 

 

420100015

Nemunėlio

Nemunėlis

20.6

5

0

Atidedamas

 

1

 

 

 

 

 

420100501

Nemunėlio

Laukupė

9.3

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420100502

Nemunėlio

Laukupė

19.0

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

 

420101101

Nemunėlio

Vingerinė

7.4

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420101103

Nemunėlio

Vingerinė

8.1

1

0

Atidedamas

 

 

1

1

 

 

 

420101161

Nemunėlio

Beržiena

21.6

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420101801

Nemunėlio

Vyžuona

3.7

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420101803

Nemunėlio

Vyžuona

22.5

2

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420101921

Nemunėlio

Juodupė

6.3

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420103101

Nemunėlio

Nereta

25.3

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420105721

Nemunėlio

Agluona

14.0

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

420105722

Nemunėlio

Agluona

7.9

1

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

420106391

Nemunėlio

A. Gervė

22.0

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

420106531

Nemunėlio

Z. Gervė

20.5

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

400100101

Lielupės int.

Yslykis

19.2

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400100221

Lielupės int.

Maučiuvis

17.2

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

400100331

Lielupės int.

Plonė

18.3

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

400100461

Lielupės int.

Beržtalis

21.5

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

400100462

Lielupės int.

Beržtalis

6.5

1

0

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400100463

Lielupės int.

Beržtalis

5.7

 

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

1

1

400101101

Lielupės int.

Švitinys

29.0

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400101281

Lielupės int.

Viršytis

27.1

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400101601

Lielupės int.

Šeševė

14.9

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400101701

Lielupės int.

Virčiuvis

27.0

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400101702

Lielupės int.

Virčiuvis

8.2

 

 

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

400101811

Lielupės int.

Ašvinė

25.4

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400101941

Lielupės int.

Audruvė

28.7

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400102501

Lielupės int.

Platonis

21.3

1

 

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

1

400102502

Lielupės int.

Platonis

6.1

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400102691

Lielupės int.

Sidabra

14.2

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

1

1

400102692

Lielupės int.

Sidabra

19.4

1

1

Atidedamas

 

 

 

 

 

 

1

400103201

Lielupės int.

Švėtė

28.9

1

1

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

400103202

Lielupės int.

Švėtė

26.1

 

0

Iki 2015 m.

1

 

 

 

 

 

 

400103521

Lielupės int.

Vilkija

29.2

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

400103711

Lielupės int.

Lanka

17.1

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

400103721

Lielupės int.

Svetelė

17.9

1

0

Atidedamas

 

 

1

 

 

 

 

 

* Papildomos priemonės:

1 – Bendranacionalinės žemės ūkio taršos mažinimo priemonės:

• mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose,

• tręšimo planai ūkiuose, turinčiuose daugiau nei 10 ha dirbamos žemės,

• mėšlo pasisavinimo koeficiento keitimas;

2 – Palankesnės sąlygos pasinaudoti KPP paramos schemomis;

3 – Kompensavimo schema, tręšiantiems 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos;

4 – Kompensavimo schema smėlingų ir mišrių dirbamų žemių apsodinimui tarpiniais augalais.

 

86 lentelė Vandensaugos tikslų pasiekimas Lielupės UBR ežerų kategorijos rizikos telkiniuose

VT kodas

Pabaseinis

Ežeras/ tvenkinys

VT plotas, km2

Tipas

LPVT

Vandensaugos tikslų pasiekimas

Tikslų atidėjimo priežastys

Netikrumas dėl taršos šaltinių

Netikrumas dėl geros būklės pasiekimo galimybių pašalinus poveikį

Netikrumas dėl techninių poveikio sumažinimo galimybių

441040010

Mūšos

Talkša

0,576

2

0

Atidedama

1

 

 

441040012

Mūšos

Rėkyvos ež.

1,19

1

1

Atidedama

1

 

1

441040020

Mūšos

Kairių ež.

0,833

1

0

Atidedama

 

1

 

340050001

Mūšos

Dvariukų tv.

1,332

1

1

Atidedama

 

1

 

340050046

Mūšos

Ginkūnų tv.

1,049

1

1

Atidedama

 

1

 

442030022

Nemunėlio

Notigalė

0,916

1

0

Atidedama

1

 

 

442030032

Nemunėlio

Skaistė

0,578

1

0

Atidedama

1

 

 

442040060

Nemunėlio

Kilučių ež.

0,828

1

0

Atidedama

 

1

 

442040061

Nemunėlio

Širvėnos ež.

3,201

1

0

Atidedama

 

1

 

340050020

Lielupės int.

Baltausių tv.

0,801

1

1

Atidedama

 

1

 

 

(pav.)

45 pav. Vandensaugos tikslų pasiekimas Lielupės UBR paviršiniuose vandens telkiniuose

 

 

 

VII SKYRIUS. VANDENS NAUDOJIMO EKONOMINĖS ANALIZĖS SANTRAUKA

 

I SKIRSNIS. BENDRAS SITUACIJOS APIBŪDINIMAS

 

127. Lielupės UBR užima 8940 km2 plotą. Tai sudaro 13,7 proc. Lietuvos ploto ir yra antras UBR pagal dydį Lietuvoje. 59 procentus viso UBR ploto užima Mūšos pabaseinis (5296 km2). Likusią dalį sudaro Lielupės mažųjų intakų (1902 km2) ir Nemunėlio (1751 km2) pabaseiniai. Daugiausia gyventojų (188 tūkst.) gyvena Mūšos baseine, o bendrai Lielupės UBR gyvena 387270 gyventojų, kas sudaro 11,5 proc. Lietuvos gyventojų. Gyventojų tankis svyruoja nuo 24 gyv./km2 Nemunėlio iki 55-ių gyv./km2 Mūšos pabaseinyje.

Į Nemunėlio pabaseinio sudėtį įeina 68 proc. Biržų rajono, 47 proc. Rokiškio rajono savivaldybių plotų. Mūšos pabaseinyje yra 79 proc. Kupiškio, 62 proc. Pakruojo, 32 proc. Biržų, 90 proc. Pasvalio, 81 proc. Šiaulių miesto, 26 proc. Panevėžio rajonų ir 9 proc. Panevėžio miesto plotų. Lielupės mažųjų intakų pabaseinio teritorijoje yra 86 proc. Joniškio, 38 proc. Pakruojo, 10 proc. Pasvalio ir 6 proc. Šiaulių rajonų plotų.

 

87 lentelė. Keturių UBR bendrųjų rodiklių palyginimas, 2008.

 

Ventos UBR

Lielupės UBR

Dauguvos UBR

Nemuno UBR

Lietuva

Plotas, km2

6277,3

8949,1

1870,8

48202,8

65300

Ploto dalis nuo bendros Lietuvos teritorijos, %

9,6%

13,7%

2,9%

73,8%

100%

Gyventojų skaičius

220000

387271

57534

2710813

3375618

Gyventojų tankis

35

43

31

56

52

Dalis nuo viso Lietuvos gyventojų skaičiaus, %

6,5%

11,5%

1,7%

80,3%

100%

Bendrasis vidaus produktas (toliau – BVP), mln. Lt

5935,07

9114,13

1629,02

81460,48338

98138,7

UBR BVP dalis nuo Lietuvos BVP

6,0%

9,3%

1,7%

83,0%

100%

BVP vienam gyventojui, Lt

26978

23534

28314

30050

29073

Vidutinės disponuojamos pajamos namų ūkio nariui per mėnesį

884

882

869

1013

987

Darbingo amžiaus gyventojai

130725

230375

37149

1811276

2209525

Registruoti bedarbiai (2010 04)

22251

32193

5500

247180

307124

Registruotų bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų

17,0%

14,0%

14,8%

13,6%

13,9%

Sunaudota vandens iš viso, tūkst. m3, 2009

11304

10658

1916758

3390993

5329713

Šaltinis: Statistikos departamentas, eksperto perskaičiavimai UBR naudojant gyventojų pasiskirstymo atitinkamuose UBR proporcijas

 

Kaip matyti iš 87 lentelės, BVP Lielupės UBR 2008 metais sudarė 9114,1 mln. Lt ir tai yra daugiau kaip 9 proc. visos šalies BVP. Vienam gyventojui tenka vidutiniškai 23534 Lt – t.y. mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Šis rodiklis pabaseiniuose svyruoja tik labai nežymiai.

Vidutinės disponuojamos pajamos namų ūkio nariui per mėnesį Lielupės UBR 2008 metais buvo 882 Lt/mėn. – tai yra mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje (987 Lt/mėn.). 2008 metais registruoti bedarbiai sudarė 14 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų – maždaug tiek pat, kiek vidutiniškai Lietuvoje.

2009 metais Lielupės UBR iš viso sunaudota 10658 tūkst. m vandens, t.y. 0,2 proc. viso Lietuvoje sunaudojamo vandens kiekio. Atmetus energetikos sektoriaus sunaudotą vandenį, Lielupės UBR sunaudojamo vandens dalis pakyla iki 5,1 proc. Daugiausia sunaudota ukio-buities reikmėms. Vandens sunaudojimo pasiskirstymas pagal sektorius pateikiamas 46 paveiksle.

(pav.)

46 pav. Sunaudota vandens Lielupės UBR 2009 metais

Šaltinis: Statistikos departamentas. Diagramą parengė ekspertas

 

Skirtingai nei duomenys apie vandens sunaudojimą, informacija apie nuotekų išvalymo lygį pateikiama ne pagal gyventojų skaičių proporcijas UBR ir pabaseiniuose, bet pagal Statistikos departamento pateikiamą informaciją pagal savivaldybes.

Nevalytų nuotekų septyniose pagrindinėse Lielupės UBR savivaldybėse (Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Pasvalio, Šiaulių miesto, Pakruojo ir Joniškio) neišleidžiama visai (Lietuvoje – 0,3 proc), tačiau valomų nuotekų kokybė nėra pakankama: 82 proc. nuotekų 2008 metais nebuvo išvaloma iki nustatytų normų. Lietuvoje šis procentas prilygsta 27 procentams (jei neskaičiuosime nuotekų, kurių apskritai nereikia valyti). Kadangi Šiaulių miesto nuotekos dominuoja, o jos 2008 metais nebuvo išvalytos tinkamai, tai nepakankamai išvalomų nuotekų procentas šiame UBR yra toks didelis. Reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, 2007 metais jis tesudarė tik 22 procentus, kadangi Šiaulių miesto nuotekos buvo valomos iki normų.

(pav.)

Šaltinis: Statistikos departamentas. Diagramą parengė ekspertas

47 pav. Nuotekų išvalymas septyniose Lielupės UBR savivaldybėse kartu 2008 metais, proc.

 

II SKIRSNIS. ŪKIO SEKTORIŲ ANALIZĖ

 

128. Pagrindiniai su vandens išteklių naudojimu susiję ir pastaruosius veikiantys sektoriai Lietuvoje, kaip identifikuota analizuojant apkrovas vandens ištekliams, yra namų ūkių, pramonės, energetikos, žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriai.

Iki šiol pagrindiniai įvardinti poveikio šaltiniai Lielupės UBR pabaseiniuose yra išleidžiamos komunalinės ir pramonės nuotekos bei žemės ūkio tarša. Taip pat, kaip apibūdinta aukščiau, apie 20 km upių vagų yra rizikos telkiniai dėl HE poveikio (keturios HE).

Kaip rodo monitoringo ir modeliavimo duomenys, dėl per didelio azoto ar fosforo kiekio nuotekose turi būti imamasi papildomų priemonių dviejuose sutelktosios taršos šaltiniuose. Dar vienuolikoje pats taršos faktas ar jos šaltinis nėra visiškai aiškus, todėl ten reikės įgyvendinti studijas padėties išsiaiškinimui.

Dėl pavojingų medžiagų rizikos telkinių nenustatyta. Dėl sovietiniais metais vykdyto upių tiesinimo hidromorfologiškai Lielupės UBR pakeista 1321 km. Toliau esančiuose skyreliuose sektoriai, sukeliantys apkrovą vandens ištekliams, nagrinėjami šiek tiek detaliau.

Lietuvoje bendruomenių priklausomybė nuo vandens išteklių, skirtingai nei nepakankamas vandens išteklių atsargas turinčiose šalyse, yra nedidelė. Vandens ištekliai nėra veiksnys, kuris stipriai įtakotų ekonominės veiklos (išskyrus visiškai tiesiogiai su vandens ištekliais susijusias veiklas, pavyzdžiui, hidroenergetika ar navigacija) ar gyvenamosios vietos pasirinkimą. Kaip matyti iš aukščiau pateiktos apkrovų analizės ir žemiau aprašomų Lielupės UBR esančių ekonominių veiklų bei papildomų priemonių poreikio, santykinai didesnę apkrovą vandens ištekliams sukeliantis žemės ūkis atsilieka nuo mažesnį poveikį vandens ištekliams turinčios pramonės pagal indėlį į BVP. Kitų veiklų generuojama tarša yra daugiau ar mažiau proporcinga sukuriamam ekonominiam produktui.

 

Namų ūkiai

 

129. Namų ūkių sektorius yra svarbiausias vandens išteklių naudotojas. 2008 metais vienas prie centralizuotų tinklų prijungto namų ūkio gyventojas Lietuvoje per dieną suvartojo vidutiniškai 63 1 vandens[1]. Biržų rajone tai sudarė 63 l/d, Rokiškio – 45, Kupiškio – 50, Pasvalio – 45, Šiaulių – 42, Pakruojo – 50 ir Joniškio – 49 l/d/gyv. Vidutiniškai vienas šių septynių vandens tiekimo įmonių aptarnaujamas gyventojas 2008 metais sunaudojo 58 1 vandens per dieną.

Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek nuotekų atskirai išleidžia namų ūkiai ir kiek – pramonės įmonės, kadangi dauguma įmonių nuotekas išleidžia į tuos pačius miesto nuotekų valymo įrenginius. Analizėje remtasi prielaida, kad namų ūkių ir pramonės įmonių išleidžiamų nuotekų kiekiai proporcingai atitinka šių sektorių suvartojamo vandens kiekius. Jei lygintume vien tik namų ūkius ir pramonę, tai namų ūkiai Lielupės UBR sunaudoja 2,4 karto daugiau vandens nei pramonės sektorius. Iš viso namų ūkiai septyniose pagrindinėse Lielupės UBR savivaldybėse sunaudoja 57,4 procentus viso sunaudojamo vandens.

Lielupės UBR veikia septynios pagrindinės vandens tiekimo įmonės. Žinoma, yra smulkių vandens tiekėjų, tačiau jie turėtų nunykti, turint galvoje įstatyminę nuostatą vienoje savivaldybėje turėti vieną viešąjį vandens tiekėją.

Prie vandens tiekimo tinklų prijungtų būstų gyventojų skaičius pagal pagrindines vandens tiekimo įmones Lielupės UBR pateiktas 88 lentelėje.

 

88 lentelė. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos paplitimo lygis Lielupės UBR, 2009, proc.

Vandens tiekimo įmonė

Gyventojų, kurių būstai prijungti prie vandens tiekimo tinklų, dalis vandens tiekimo įmonių aptarnaujamoje teritorijoje

Gyventojų, kurių būstai prijungti prie nuotekų tinklų, dalis vandens tiekimo įmonių aptarnaujamoje teritorijoje

1

85

85

2

81

69

3

80

46

4

69

58

5

46

34

6

29

29

7

58

41

Vidutiniškai Lielupės UBR

71

88

Šaltinis: Vandens tiekėjų asociacija

 

Siekiant įgyvendinti strateginį tikslą, kad 95 procentai gyventojų turėtų galimybę naudotis tinkamomis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis, iš 2007–2013 metų finansinės perspektyvos numatomas finansavimas visose pagrindinėse Lielupės UBR savivaldybėse. 89 lentelėje pateikti planuojami investiciniai projektai su jiems reikalingomis sąnaudomis.

 

89 lentelė. Valstybės projektai Lielupės UBR 2007–2013 metais

Savivaldybė

Gyvenvietė

Numatomi atlikti darbai

Projekto vertė, mln. Lt

Naujos NV vnt.

Rekonstruotos NV, vnt.

Nauji nuotekų tinklai, km

Rekonstruoti nuotekų tinklai, km

Nauji vandentiekio tinklai, km

Rekonstruoti vandentiekio tinklai, km

Nauji/ rekon. vandens gerinimo įrenginiai

Kupiškio r.

Kupiškis

 

1

4,2

 

4,8

 

 

16,744

Aukštupėnai

 

 

3,4

 

1,0

 

 

Pakruojo r.

Pakruojis

 

1

6,4

 

3,5

 

1

31,0

Linkuva

 

1

10,5

 

6,1

 

 

Pasvalio r.

Pasvalys

 

 

3,3

 

0,7

 

 

2,8

Radviliškio r.

Radviliškis

 

 

3,1

 

3,0

 

 

3,146

Šiaulių m.

Šiauliai

 

 

25,0

 

23,0

 

 

72,0

Šiaulių r.

Šiauliai

 

1

 

 

 

 

 

20,41

Ginkūnai

 

 

12,2

3,9

4,3

4,0

 

Šiaulių r.

Kairiai

 

 

11,0

2,9

8,7

2,1

 

19,04

Vijoliai

 

 

1,9

 

1,9

 

 

Biržų r.

Biržai

 

 

18,0

 

5,9

 

 

16,73

Rokiškio r.

Rokiškis

 

 

11,1

 

3,1

 

 

9,94

Joniškio r.

Joniškis

 

 

8,0

 

7,1

 

 

15,1

Joniškio r.

Žagarė

1

 

15,0

 

12,4

 

 

22,7

IŠ VISO

 

1

4

133,1

6,8

92,3

6,1

1

229,61

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

 

Vienas svarbiausių veiksnių, apsprendžiančių namų ūkių naudojimąsi vandens paslaugomis, yra šių paslaugų kaina. Šiuo metu skirtingos savivaldybės yra nustačiusios skirtingas vandens paslaugų kainas.

90 lentelėje pateiktos visų Lielupės UBR vyraujančių vandens tiekėjų vandens ir nuotekų tvarkymo kainos.

 

90 lentelė. Lielupės UBR vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos su PVM, 2010, Lt/m

Vandens tiekimo įmonė

Vandens tiekimo kaina

Nuotekų tvarkymo kaina

Bendra kaina

Vartotojams

Abonentams

Vartotojams

Abonentams

Vartotojams

Abonentams

„Biržų vandenys“

2,81

2,77

5,26

5,22

8,07

7,99

„Joniškio vandenys“

2,96

2,89

5,74

5,6

8,7

8,49

„Kupiškio butų ūkis ir vandentiekis“

2,96

2,9

4,39

4,28

7,35

7,18

„Pakruojo vandentiekis“

2,81

2,8

4,54

4,53

7,35

7,33

„Pasvalio vandenys“

1,78

1,78

2,63

3,7

4,41

5,48

„Rokiškio vandenys“

2,01

1,98

3,38

3,34

5,39

5,32

„Šiaulių vandenys“

3,45

3,39

3,18

3,12

6,63

6,51

Šaltinis: Vandens tiekimo įmonės

 

Pramonė

 

130. Pramonės sektoriaus įmonės Lielupės UBR sunaudoja apie 20 proc. viso tame UBR sunaudojamo vandens. Beveik pusę šio vandens sunaudoja Rokiškio rajone esančios įmonės.

Lielupės UBR pagal įmonių skaičių, neįtraukiant viešųjų institucijų, prekybos, kitų paslaugų ar panašių įmonių, didžiausią dalį užima apdirbamosios gavybos įmonės – beveik 11 proc. (48 pav.). Iš viso septyniose Lielupės UBR savivaldybėse Statistikos departamento duomenimis, pateiktais pagal apskritis ir pritaikytais savivaldybėms, 2008 metais buvo maždaug 6200 veikiančių įmonių.

 

(pav.)

Šaltinis: Statistikos departamento duomenys pagal apskritis, perskaičiuota eksperto

48 pav. Įmonių skaičiaus pasiskirstymas pagal ūkio šakas Lielupės UBR, 2008

 

2006 m. vykdyto projekto „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ metu buvo atlikta su nuotekomis išleidžiamų pavojingų medžiagų analizė įvairiuose nuotekų valymo įrenginiuose. Rezultatai parodė, kad be medžiagų, kurios yra stebimos pagal Valstybinę monitoringo programą, kelių miesto NV nuotekose buvo rastos tokios medžiagos kaip fenoliai ir etoksilatai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, organotino junginiai ir ftalatai. Iš Lielupės UBR esančių NV buvo pavojingos medžiagos buvo tirtos iš Rokiškio ir Šiaulių nuotekų valymo įrenginių išleidžiamose nuotekose, Nemunėlyje pasienyje ir Mūšoje pasienyje. Rokiškio ir Šiaulių NV viršijimų aptikta nebuvo. Di-2-etilheksilftalatas kelia susirūpinimą Nemunėlyje, o Mūšoje pasienyje tirtų medžiagų viršijimų taip pat nebuvo.

Lielupės UBR yra 16 įmonių, turinčių taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimus. 91 lentelėje pateikiamas įrenginių, turinčių TIPK leidimus, skaičius pagal atskirus TIPK reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tipus ir pabaseinius.

 

91 lentelė. TIPK leidimus turinčių įmonių skaičius pagal įrenginių tipus Lielupės UBR, 2008

Įrenginio tipas

Įrenginių skaičius

Mūšos pabaseinis

Kurą deginantys įrenginiai, kurių nominalus šiluminis galingumas didesnis kaip 50 MW

1

Sąvartynai, priimantys daugiau negu 10 tonų atliekų per dieną arba kurių bendras pajėgumas didesnis kaip 25000 tonų, išskyrus inertinių atliekų sąvartynus.

3

Intensyvaus paukščių auginimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 40 000 vietų paukščiams

2

Intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 2 000 vietų mėsinėms kiaulėms (daugiau kaip 30 kg)arba 750 vietų paršavedėms

6

Nemunėlio pabaseinis

Intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 2 000 vietų mėsinėms kiaulėms (daugiau kaip 30 kg)arba 750 vietų paršavedėms

2

Sąvartynai, priimantys daugiau negu 10 tonų atliekų per dieną arba kurių bendras pajėgumas didesnis kaip 25000 tonų, išskyrus inertinių atliekų sąvartynus.

2

Pieno apdorojimo ir perdirbimo įmonės, į kurias priimama daugiau kaip 200 tonų pieno per dieną (metinis vidurkis)

1

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

Intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 2 000 vietų mėsinėms kiaulėms (daugiau kaip 30 kg)arba 750 vietų paršavedėms

1

Šaltinis: Regionų aplinkos apsaugos departamentų duomenys. Eksperto paskirstymas pagal baseinus.

 

Mokesčio už aplinkos taršą mokesčio apimtys ir jų kitimas parodo pačios taršos dydį ir kitimą.

Mokesčio už vandens taršą mokėtojų skaičius ir mokėtinos sumos pateiktos 92 lentelėje. 2008-aisias tiek mokesčio mokėtojų, tiek sumokėtų sumų kiekiai sumažėjo, palyginti su 2007-aisiais.

 

92 lentelė. Mokesčio už vandens taršą kiekiai Lielupės UBR

Rajonas

Mokesčio mokėtojų skaičius

Mokėtinos sumos, Lt (suapvalinta)

2007

2008

2007

2008

Biržų raj.

21

16

39000

16000

Rokiškio raj.

10

7

39000

25000

Kupiškio raj.

10

8

24000

13000

Pasvalio raj.

14

10

33000

24000

Šiaulių miesto

7

6

220000

87000

Pakruojo raj.

10

8

16000

9000

Joniškio raj.

8

7

53000

26000

Iš viso

80

62

424000

200000

Šaltinis: Aplinkos ministerijos mokesčio už taršą duomenų bazė

 

Šiauliuose dėsningumo dėl mokesčio už taršą kokia nors specifine medžiaga nepastebėta. Joniškio rajone daugiausia mokama už bendrą azotą, Pakruojo – už naftos produktus. Biržų ir Kupiškio rajonuose „lyderio“ pozicijas užima tarša bendru azotu ir BDS7; be to, 2007 metais net 25 procentai mokesčio už BDS7 Biržų rajone sumokėta padidintu tarifu, t.y. už leistino limito viršijimą. Pasvalio ir Rokiškio rajonuose, be BDS7, taip pat aktualus ir teršimas fosforu.

 

Energetika ir užtvankos

 

131. Šis sektorius yra pagrindinis hidromorfologinio režimo pakitimų dėl užtvankų ir panašių užtvarų statybų sukėlėjas, daugeliu atvejų neleidžiantis pasiekti geros vandens telkinių ekologinės būklės.

Lielupės UBR Mūšos pabaseinyje yra trys HE. Pagrindiniai duomenys apie jas ir joms patvenktus tvenkinius pateikti 93 lentelėje.

 

93 lentelė. Mūšos pabaseinio HE

Savivaldybė

Tvenkinio pavadinimas

Upė

Atstumas iki žiočių

Instaliuota galia, kW

Tvenkinio plotas, km2

Patvankos aukštis, m

Kupiškio r.

Stirniškių HE

Suosa

1,6

55

0,133

10,5

Kupiškio r.

Akmenių

Lėvuo

85,6

35

0,094

nežinoma

Pakruojo r.

Dvariukų

Mūša

81,1

494

0,75

4,5

Šaltinis: Lietuvos energijos tinklapis ir ekspertas

 

Visais atvejais HE užtvankos yra barjerai vietinėms žuvims, o Dvariukų tvenkinio atveju – ir patamodrominėms žuvims. Be to, Mūšos pabaseinyje dar yra bent trys didelės užtvankos. Tai Ginkūnų (Malavėnų) (1,12 km2), Bubių (4,10 km2) ir Kupiškio (8,28 km2).

Nemunėlio pabaseinyje yra viena HE. Pagrindiniai duomenys apie HE ir jai patvenktą tvenkinį pateikti 94 lentelėje.

 

94 lentelė. Nemunėlio pabaseinio HE

Savivaldybė

Tvenkinio pavadinimas

Upė

Atstumas iki žiočių

Instaliuota galia, kW

Tvenkinio plotas, km2

Patvankos aukštis, m

Rokiškio r.

Žiobiškio

Vingerinė

6,5

15

0,165

6,1

Šaltinis: Lietuvos energijos tinklapis ir ekspertas

 

Ši HE užtvanka yra barjeras vietinėms žuvims. Be to, Nemunėlio pabaseinyje dar yra bent viena didelė užtvanka. Tai Papilio užtvanka (tvenkinio plotas 0,86 km2).

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje HE nėra. Pabaseinyje yra viena didelė užtvanka – Baltausių (tvenkinio plotas 0,80 km2), kuri yra barjeras vietinėms žuvims.

Reikia paminėti, kad per ilgą laiką tvenkinių būklė tapo panaši į ežerų būklę.

 

Žemės ūkis[2]

 

132. Žemės ūkio sektorius vandens išteklius naudoja (veikia) tiesiogiai – suvartodamas vandenį – ir netiesiogiai – užteršdamas vandens išteklius. Kaip viena svarbesnių apkrovų (netiesioginis vandens išteklių naudojimas) įvardijamas ir upių ištiesinimas, paprastai anksčiau atliktas dėl melioracijos tikslų.

Vandens sunaudojimas žemės ūkio sektoriuje Lietuvoje per metus yra palyginti nereikšmingas – 2009 sudarė 1381 tūkst. m3 arba 0,03 proc. viso sunaudojamo vandens. Jei neįskaitysime energetikos bendrame vandens sunaudojime, žemės ūkio dalis vis tiek tebūtų 0,7 procento.

 

(pav.)

49 pav. Vandens sunaudojimas žemės ūkio sektoriaus reikmėms skirtinguose UBR

Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra. Diagramą parengė ekspertas

 

Lielupės, kaip ir kituose UBR, žemės ūkio reikmėms sunaudojamas vanduo nesudaro nei 0,1 proc. bendro Lietuvoje sunaudojamo vandens kiekio. Dėl to laikoma, jog žemės ūkio sektorius žymesnio poveikio vandens išteklių kiekiui nedaro. Eurostat duomenimis, 2007 Lietuvoje buvo drėkinama 1340 ha, o 2005 m. – 4420 ha žemės[3]. Drėkinami žemės plotai, nurodyti melioracijos kadastre, Lielupės UBR sudaro apie 1500 ha. Iš jų ne visi yra tinkami naudoti. Prasta drėkinimo sistemų techninė būklė ir ekonominės sąlygos leidžia teigti, kad per artimiausius 5–10 metų ryškaus paviršinio vandens paėmimo žemės ūkio reikmėms nebus.

Lielupės UBR žemės ūkio reikmėms sunaudojama 246 tūkst. m vandens, kas sudaro 2,3 proc. viso UBR sunaudojamo vandens.

 

95 lentelė. Vandens sunaudojimas žemės ūkio reikmėms, 2009 m.

Savivaldybė

Lielupės UBR

Lietuvos

Nemunėlio pabaseinis

Mūšos pabaseinis

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

Sunaudota vandens žemės ūkio reikmėms, tūkst. m3

8,5

101,8

135,7

1381,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

 

Vienam žemės ūkio paskirties žemės hektarui Lielupės UBR sunaudojama 0,5 m3/ha – panašiai kaip vidutiniškai Lietuvoje (0,54 m3/ha). Intensyviausiai vanduo naudojamas Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje (1,1 m3/ha žemės ūkio paskirties žemės). Mūšos pabaseinyje šis rodiklis yra 0,4 m3, o Nemunėlio – vos 0,1 m3/ha žemės ūkio naudmenų.

Pasklidoji tarša bei hidromorfologiniai pakeitimai (sausinamosios melioracijos tikslais) yra netiesioginis vandens išteklių naudojimas žemės ūkio reikmėms. Didžiąją žemės ūkyje susidarančios pasklidosios taršos apkrovos dalį sudaro su gyvulių mėšlu bei mineralinėmis trąšomis į dirvožemį patenkanti apkrova.

 

Žuvininkystė

 

133. Žuvininkystės reikmėms paprastai naudojami specialūs tvenkiniai, kurie nelaikomi vandens telkiniais, turinčiais pasiekti gerą vandens būklę, o tik pramonės objektais. Lietuvoje paplitusi tvenkininė žuvininkystė, kai daugiausia auginami karpiai. Žuvininkystės reikmėms paprastai naudojami specialus tvenkiniai, kurie nelaikomi vandens telkiniais, turinčiais pasiekti gerą vandens būklę, o tik pramonės objektais.

Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento pateiktais duomenimis, šiuo metu Lietuvos tvenkiniuose, kurių bendras plotas yra apie 10000 ha, žuvis augina 26 bendrovės. 2008 m. šiuose tvenkiniuose buvo išauginta apie 3,76 tūkst. tonų gyvų prekinių žuvų. Prognozuojama, kad žuvų tvenkinių nedaugės, kadangi tam reikalinga žemė bei kitos didelės investicijos. Ateityje žuvų tvenkinių greičiausiai šiek tiek sumažės. Tokia prielaida daroma atsižvelgiant į dabartinę žuvų ūkių mažėjimo tendenciją Lietuvoje. Šiuo metu nėra patikimų duomenų apie neigiamą žuvininkystės poveikį paviršinio vandens telkiniams, todėl jis nepriskiriamas prie reikšmingų poveikių.

Tvenkinių žuvų auginimo rezultatai labai priklauso nuo gamtinių sąlygų. 2008 m. gamtinė sąlygos buvo vidutiniškai palankios tvenkinių žuvų veisimui ir auginimui. Tam, kad būtų pasiekti geri gamybiniai rodikliai, buvo naudojamos visos žuvų auginimo intensyvinimo priemonė: šėrimas, tvenkinių tręšimas, profilaktika ir kitos. 2008 m. žuvims sušerta 1054,7 t pašarų, iš jų 3352 t ekologiškų. Ganykliniuose tvenkiniuose pasiektas vidutinis 853 kg/ha produktyvumas. Ateityje numatomas akvakultūros produkcijos gamybos augimas.

Akvakultūros įmonių tvenkiniai yra seni, įrengti prieš 30–40 ir daugiau metų. Faktinė tvenkinių vandens kubatūra siekia tik apie 40–50 proc. projektinės. Tai lemia dalies tvenkinių projektai, numatantys, kad 105 mln. m vandens į tvenkinius gali būti prileista tik siurbliais. Tačiau taupant lėšas, vanduo siurbliais į tvenkinius tiekiamas tik būtiniausiais atvejais. Pakilus elektros energijos kainoms, dalis įmonių siurblinių visai nebenaudoja. Siekiant mažinti elektros energijos sąnaudas, dalis siurblinių modernizuojamos naudojant ES struktūrinių fondų lėšas.

2000–2005 m. laikotarpiu tvenkiniai iš esmės nebuvo renovuojami. 2007–2013 m. planuojama vykdyti naudojamų tvenkinių renovacijos programą tam panaudojant ES žuvininkystės fondo paramą.

Akvakultūros sektoriuje vyrauja mikroįmonės ir mažos įmonės. Versline akvakultūra Lietuvoje užsiima ir ūkininkai, kurie verčiasi žuvų auginimu tvenkiniuose. Tokių ūkių yra daugiau nei 50. Šių įmonių pelningumas nedidelis (tik 2–3 proc), nes naudojamos pasenusios ir neefektyvios technologijos, trumpas vegetacijos periodas. Daugelis tvenkinių yra užpildomi vandeniu panaudojant elektros energiją, o tai žymiai padidina akvakultūros įmonių išlaidas. Išteklių mažėjimas, sezoninė žvejyba, žvejybos draudimas tam tikru laikotarpiu neužtikrina žvejams pakankamų pajamų. Akvakultūros įmonių savininkams nepakanka nuosavų lėšų modernios įrangos įsigijimui, tvenkinių hidrotechninių įrenginių modernizavimui, žuvų ligų kontrolės ir likvidavimo priemonių taikymui, naujų žuvų rūšių įveisimui ir auginimui. Išlieka neišspręsta organinės taršos, iš akvakultūros įmonių tvenkininių, problema. 2010 m. yra 15 sertifikuotų ekologinės žuvininkystės ūkių, turinčių 5 040 ha (4 940 ha įžuvintų tvenkinių plotas).

Šiuo metu įgyvendinama Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programa. Viena svarbiausių krypčių yra „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“, tačiau ir kitų krypčių priemonės taip pat gali paveikti vandens išteklius. Šioje programoje tarp numatytų tikslų yra akvakultūros sektoriaus plėtra, akvakultūros įmonių bei vidaus vandenų laivų modernizavimas.

Lielupės UBR yra viena pramoninės žuvų auginimo tvenkiniuose įmonė – UAB „Auksinis karpis“. Ši įmonė yra Rokiškio rajone, t.y. Nemunėlio pabaseinyje, ir užima 786 ha plotą bei sunaudoja apie 1400 tūkst. m3 vandens per metus.

Pagal AAA duomenis iš tokių žuvininkystės tvenkinių išleidžiamo vandens kokybės parametrai (BDS7, Nbendras ir Pbendras koncentracijos) retai viršija leistinas normas.

 

Rekreacija

 

134. Mūšos pabaseinyje yra 12 ežerų ir tvenkinių, didesnių kaip 0,5 km2. Daugumoje jų žvejojama ir/ar maudomasi. Oficialių, pagal 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/7/EB dėl maudyklų vandens kokybės valdymo, panaikinanti Direktyvą 76/160/EEB (OL 2006 L 64, p. 37–51), (toliau – Maudyklų direktyva) paskirtų maudyklų šiame pabaseinyje yra dvylika – Lėvens (Panevėžys), Lėvens (Pasvalys), Lėvens (Kupiškis), Apaščios (Dauguviečio parke, Biržai), Indubas (Pyragių, Kupiškis), Šilo (Pasvalys), Rėkyvos (Šiauliai), Arimaičių (Radviliškis, Šeduvos apylinkės), Bubių (Šiaulių jūra, Šiauliai), Prūdelis (Šiauliai), Eibariškių (Radviliškis), Laičių II (Paežerių, Pakruojis, Rozalimo)[4].

Penkis didžiausius pabaseinio tvenkinius, kurių paviršiaus plotas yra didesnis kaip 0,5 km (Dvariukų, Ginkūnų, Kupiškio, Petraičių ir Širvėnos) rekreacijai gali naudoti iki 95,5 tūkst. gyventojų. Šis skaičius pagrįstas prielaida, kad vandens telkinius rekreacijai naudoja apie 55 proc. vietos gyventojų[5].

Mūšos pabaseinyje Nacionalinių vandens turizmo trasų įrengti nenumatyta[6].

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra 1 tvenkinys didesnis kaip 0,5 km2. Oficialių, pagal Maudyklų direktyvą paskirtų maudyklų šiame pabaseinyje nėra.

Baltausių tvenkinį (vienintelis tvenkinys pabaseinyje, didesnis nei 0,5 km2) gali naudoti iki 950 gyventojų. Šis skaičius pagrįstas prielaida, kad vandens telkinius rekreacijai naudoja apie 55 proc. vietos gyventojų.

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje Nacionalinių vandens turizmo trasų įrengti nenumatyta.

Nemunėlio pabaseinyje yra 4 ežerai ir tvenkiniai didesni kaip 0,5 km2. Daugumoje jų žvejojama ir/ar maudomasi. Oficialių, pagal Maudyklų direktyvą paskirtų maudyklų šiame pabaseinyje yra penkios – Kilučių (Biržai), Širvenos (Jaunimo parke, Biržai), Širvenos centrine (Biržai), Vyžuonos (Rokiškis), Rokiškio (Rokiškis).

Papilio tvenkinį (vienintelis tvenkinys pabaseinyje, didesnis nei 0,5 km2) gali naudoti iki 600 gyventojų. Šis skaičius pagrįstas prielaida, kad vandens telkinius rekreacijai naudoja apie 55 proc. vietos gyventojų.

Nemunėlio pabaseinyje Nacionalinių vandens turizmo trasų įrengti nenumatyta.

 

(pav.)

50 pav. Lielupės UBR paplūdimiai ir maudyklos

 

Ekonominė ir socialinė sektorių svarba

 

135. Trumpai apibūdinus pagrindinius sektorius, galinčius Lielupės UBR turėti neigiamos įtakos vandens ištekliams, galima daryti išvadą, kad Lielupės UB rajone nėra vyraujančios ūkio šakos, kuri žymiai labiau nei kitos veiktų vandens telkinius. Pagal vandens sunaudojimą šiame UBR pirmauja namų ūkiai. Šešiolika Lielupės UBR upių kategorijos vandens telkinių, kurie yra išskirti 12-oje upių, patenka į rizikos sąrašą dėl sutelktosios taršos poveikio, kurį didžiąja dalimi nulemia miestų ir miestelių NV išleidžiama buitinių nuotekų tarša. Nustatyta, kad prie upių taršos nemažai gali prisidėti ir paviršinių (lietaus) nuotekų apkrovos. Reikšmingo pramonės/gamybinių nuotekų poveikio Lielupės UBR vandens telkiniams nenustatyta.

Ekonominė minėtųjų sektorių svarba iš dalies yra apibūdinama pagal tokius rodiklius, kaip darbuotojų skaičius sektoriuje ir pridėtinė vertė. Kiekvieno sektoriaus svarbą apibūdinantys rodikliai pateikti 96 ir 97 lentelėse.

 

96 lentelė. Užimtieji Lielupės UBR, 2008

Savivaldybė

Užimtieji, tūkst.

Iš viso

Medžioklė, žemės ūkis, Žuvininkų, miškinink.

%

Pramonė

%

Statyba

%

Paslaugos

%

Biržų raj.

14,56

1,58

10,8

3,34

23,0

1,31

9,0

8,34

57,3

Rokiškio raj.

17,18

1,86

10,8

3,95

23,0

1,55

9,0

9,84

57,3

Kupiškio raj.

10,20

1,11

10,8

2,34

23,0

0,92

9,0

5,84

57,3

Pasvalio raj.

14,35

1,56

10,8

3,30

23,0

1,29

9,0

8,22

57,3

Šiaulių miesto

57,67

8,93

15,5

10,42

18,1

6,46

11,2

31,81

55,2

Pakruojo raj.

12,45

1,93

15,5

2,25

18,1

1,40

11,2

6,87

55,2

Joniškio raj.

13,67

2,12

15,5

2,47

18,1

1,53

11,2

7,54

55,2

Iš viso

140,09

19,09

13,6

28,07

20,0

14,46

10,3

78,45

56,0

Šaltinis: Statistikos departamentas ir eksperto skaičiavimai

 

97 lentelė. Pridėtinė vertė Lielupės UBR savivaldybėse pagal ūkio šakas, 2008

Savivaldybė

BVP ir pridėtinė vertė, mln. lt

 

Iš viso

vienam gyv., tūkst. lt

Medžiokl., ž. ūkis, žuvinink. miškinink.

%

Pramonė

%

Statyba

%

Paslaugos ir kt.

%

Biržų raj.

691,4

23,5

65,7

9,5

157,1

22,7

85,1

12,3

383,5

55,5

Rokiškio raj.

815,5

23,5

77,5

9,5

185,3

22,7

100,3

12,3

452,4

55,5

Kupiškio raj.

484,2

23,5

46,0

9,5

110,0

22,7

59,6

12,3

268,6

55,5

Pasvalio raj.

681,3

23,5

64,7

9,5

154,8

22,7

83,8

12,3

377,9

55,5

Šiaulių miesto

2704,8

23,8

295,5

10,9

536,9

19,8

261,0

9,6

1611,5

59,6

Pakruojo raj.

584,0

23,8

63,8

10,9

115,9

19,8

56,4

9,6

347,9

59,6

Joniškio raj.

641,3

23,8

70,1

10,9

127,3

19,8

61,9

9,6

382,0

59,6

Vidutiniškai / iš viso

6602,5

23,7

683,3

10,3

1387,4

21,0

708,0

10,7

3823,9

57,9

Šaltinis: Statistikos departamentas ir eksperto skaičiavimai (pritaikyta savivaldybėms pagal Panevėžio ir Šiaulių apskričių duomenis)

 

Nurodytųjų rodiklių vertės perskaičiuotos pagal duomenis, pateiktus apskrities mastu. Lentelių duomenys rodo, kad svarbiausias sektorius pagal užimtumą ir sukuriamą pridėtinę vertę, neįskaitant paslaugų sferos, yra pramonė. Pramonės sektoriuje, kuriame dirba 20 proc. visų Lielupės UBR dirbančių gyventojų, 2007 m. sukurta tiek pat – 21 proc. pridėtinės vertės.

Lietuvoje žemės ūkio sektoriaus svarba ekonomikoje gerokai nusileidžia gamybos, prekybos, statybos ir kai kuriems kitiems sektoriams. Šiame sektoriuje Lielupės UBR dirba apie 11,2 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų ir sukuria virš 9 proc. šiame UBR sukuriamos pridėtinės vertės. Žemės ūkio bendrovės ir įmonės tiekia nemažą kasdieninių produktų dalį prekybininkams ar perdirbėjams, o natūrinių ūkių produkcija labai svarbi visam Lietuvos kaimui. Lielupės UBR laikoma 10 proc. visos Lietuvos gyvulių.

Lielupės UBR žemės ūkio paskirties žemė sudaro 55 proc. bendro UBR ploto – daugiau nei kituose UBR (Lietuvos vidurkis 39 proc). Lielupės UBR esanti žemės ūkio paskirties žemė sudaro 19 proc. šios žemės fondo Lietuvoje. Proporcingą dalį sudaro ir UBR pagaminama bendroji žemės ūkio produkcija – 20 proc. visos Lietuvos produkcijos. Iš jos 69 proc. sudaro augalininkystės ir virš 30 proc. gyvulininkystės produkcija.

Lielupės UBR viename žemės ūkio paskirties žemės hektare pagaminamos bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė yra apytiksliai lygi 2963 Lt/ha – panašus į Lietuvos vidurkį – 2865 Lt/ha žemės ūkio naudmenų. Šiame UBR žemės ūkyje pagaminamos produkcijos vertė siekia 1466 mln. Lt, kas sudaro apie 20 proc. visos Lietuvos žemės ūkio produkcijos vertės.

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje vyrauja stambesni augalininkystės ūkiai. Šiame baseine žemės ūkio reikmėms sunaudojama kelis kartus daugiau vandens nei vidutiniškai Lietuvoje – beveik 1,2 m3/ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip ir galima būtų tikėtis, šiame pabaseinyje bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė, kurią daugiausia sudaro augalininkystės produkcija, vienam žemės ūkio paskirties žemės hektarui yra viena didžiausių Lietuvoje – 3489 Lt/ha (Lietuvoje vidutiniškai 2865 Lt/ha). Didžioji dalis gyvulių šiame pabaseinyje laikoma smulkiuose – iki 10 ha ūkiuose (dideliuose – virš 300SG – vos 4 proc).

Mūšos pabaseinyje stambių žemės ūkio valdų dalis yra kiek mažesnė nei Nemunėlio pabaseinyje, tačiau didesnė nei vidutiniškai Lietuvoje. Šiame pabaseinyje yra daugiau stambių – virš 300SG – gyvulininkystės ūkių. Juose laikoma apie 30 proc. gyvulių. Vis dėlto augalininkystės produkcija viename žemės ūkio paskirties žemė hektare dvigubai viršija gyvulininkystės produkciją. Bendroji žemės ūkio produkcija yra 3049 litai vienam žemės ūkio paskirties žemės hektarui, o bendrai pabaseinyje sukuriama 11,7 proc. visos Lietuvos žemės ūkio produkcijos.

Nemunėlio pabaseinis išsiskiria stambiais gyvulininkystės ūkiais. Čia ūkiuose virš 300SG laikoma net 45 proc. gyvulių. Visgi gyvulininkystės produkcija čia nėra didelė – vidutiniškai 792 Lt vienam žemės ūkio paskirties hektarui. Tai iš dalies galima būtų paaiškinti tuo, kad gyvulių tankis šiame pabaseinyje yra nedidelis – 0,22 gyvulio viename žemės ūkio paskirties hektare.

Kai kuriuose rajonuose žemės ūkis yra svarbus socialiniu požiūriu – Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje žemės ūkio sektoriuje dirba virš 21,6[7] proc. visų darbingo amžiaus gyventojų – daugiau nei Lietuvos vidurkis (8,1 proc). Mūšos pabaseinyje žemės ūkyje dirba 9 proc, o Nemunėlio – 16 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Tačiau Lielupės UBR žemės ūkyje sukuriama mažiau nei 10 proc. pridėtinės vertės.

 

VIII SKYRIUS. PRIEMONIŲ PROGRAMOS SANTRAUKA

 

I SKIRSNIS. ĮŽANGA

 

136. UBR būklės gerinimo priemonių programa yra vienas iš kertinių dokumentų, planuojant upių baseinų valdymą. Apibendrinus turimą informaciją apie planuojamų įgyvendinti taršos mažinimo priemonių apimtis, vandens kokybės stebėjimų duomenis bei matematinio modeliavimo rezultatus, buvo nustatyti vandens telkiniai, kurie po pagrindinių (bazinių) priemonių įgyvendinimo (t.y. įvykdžius pagrindinėse vandens direktyvose nustatytus reikalavimus) neatitiks geros vandens būklės kriterijų. Tokių paviršinio vandens telkinių būklės gerinimui, kur įmanoma, buvo pasiūlyti aplinkosauginiu ir ekonominiu požiūriu efektyviausių papildomų priemonių rinkiniai. Integruotą priemonių programą sudaro konkrečios pagrindinės ir papildomos priemonės, kurios bus reikalingos papildomų priemonių parinkimui vėlesniuose jų įgyvendinimo etapuose.

 

II SKIRSNIS. PAGRINDINĖS PRIEMONĖS

 

137. UBR būklės gerinimo priemonių programa yra vienas iš kertinių dokumentų, planuojant upių baseinų valdymą. Apibendrinus turimą informaciją apie planuojamų įgyvendinti taršos mažinimo priemonių apimtis, vandens kokybės stebėjimų duomenis bei matematinio modeliavimo rezultatus, buvo nustatyti vandens telkiniai, kurie po pagrindinių (bazinių) priemonių įgyvendinimo (t.y. įvykdžius pagrindinėse ES vandens direktyvose ir Lietuvos teisės aktuose nustatytus reikalavimus) neatitiks geros būklės kriterijų. Tokių vandens telkinių būklės gerinimui, kur įmanoma, buvo pasiūlyti aplinkosauginiu ir ekonominiu požiūriu efektyviausių papildomų priemonių rinkiniai. Integruotą priemonių programą sudaro konkrečios pagrindinės ir papildomos priemonės tarp kurių yra teisinės, švietimo priemonės, tyrimai, reikalingi papildomų priemonių parinkimui vėlesniuose jų įgyvendinimo etapuose.

138. Pagal BVPD VI priedo A dalį pagrindinės priemonės yra tos, kurias reikia įgyvendinti norint įvykdyti šių direktyvų reikalavimus:

138.1. Maudyklų direktyva;

138.2. Paukščių direktyva;

138.3. 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 90), (toliau – Geriamojo vandens direktyva);

138.4. 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvą 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 410), (toliau – Pramoninių avarijų direktyva);

138.5. 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 248);, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/3 l/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 L 140, p. 114–135), (toliau – Poveikio aplinkai vertinimo direktyva);

138.6. 1986 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą 86/278/EEB dėl aplinkos, ypač dirvožemio, apsaugos naudojant žemės ūkyje nuotekų dumblą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 265), (toliau – Nuotekų dumblo direktyva);

138.7. Miesto nuotekų valymo direktyva;

138.8. 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332). su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. birželio 28 d. Komisijos direktyva 2010/42/ES, kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 91/414/EEB, kad būtų įtraukta veiklioji medžiaga FEN 560 (vaistinės ožragės sėklų milteliai) (OL 2006 L 161, p. 6–8), (toliau – Augalų apsaugos priemonių direktyva);

138.9. Nitratų direktyva;

138.10. Buveinių direktyva;

138.11. 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL 2008 L 24, p. 8–29), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/3 l/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 140, p. 114–135), (toliau – TIPK direktyva).

139. Iš 11-os direktyvų, kurių įgyvendinimas kartu reiškia pagrindinių priemonių įgyvendinimą, septynios susijusios su didelėmis sąnaudomis. Kitų – tai yra Paukščių, Poveikio aplinkai vertinimo, Augalų apsaugos priemonių ir Buveinių – direktyvų įgyvendinimas reiškia daugiausia atitinkamų teisinių, institucinių ir procedūrinių bei didelių investicijų nereikalaujančių priemonių įgyvendinimą.

 

Priemonės, reikalingos Bendrijos vandens apsaugos teisės aktų įgyvendinimui

 

140. Priemonės, reikalingos Bendrijos vandens apsaugos teisės aktų, perkeltų į Lietuvos teisinę bazę, įgyvendinimui, pateikiamos 98 lentelėje.

 

98 lentelė. Priemonės, reikalingos Bendrijos vandens apsaugos teisės aktų įgyvendinimui

 

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės aktai, kuriais perkelta ES direktyva

Priemonė

Įgyvendinimo sąnaudos nacionaliniu mastu

Poveikio aplinkai vertinimo direktyva

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105).

Poveikio aplinkai vertinimas visais atitinkamais atvejais

Papildomų investicijų nereikia, pagal potencialių PAV skaičių numatytos 300 tūkst. Lt kasmetinės sąnaudos

Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyva

Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (Žin., 2002, Nr. 85-3684; 2005, Nr. 103-3829).

Išduoti TIPK leidimus visais atitinkamais atvejais; GPGB diegimas

Preliminariais 2000 m. atliktų skaičiavimų duomenimis, TIPK direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje turėjo kainuoti nuo 1200 iki 2000 mln. Lt. Pagal potencialiai reikalingų TIPK leidimų skaičių iki 2015 metų numatytos 100 tūkst. Lt vienkartinės sąnaudos Lielupės UBR.

Pramoninių avarijų direktyva

Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 966 (Žin., 2004, Nr. 130-4649; 2008, Nr. 109-4159);

 

Lietuvos Respublikos pavojingų objektų tikrinimo programa, patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-528 (Žin., 2007, Nr. 3-143);

 

Potencialiai pavojingų objektų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 539 (Žin, 2002, Nr. 111-4929; 2005, Nr. 58-2025).

Avarijų likvidavimo planų ir saugos ataskaitų rengimas, avarijų prevencijos priemonės

Papildomų investicijų nereikia. Pagal potencialiai galimų rengti atitinkamų dokumentų skaičių iki 2015 metų numatytos 150 tūkst. Lt vienkartinės sąnaudos.

Augalų apsaugos priemonių direktyva

Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 90-2013; 2010, Nr. 13-620).

 

Veikliųjų medžiagų, kurios gali būti augalų apsaugos produktų sudėtyje, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 3D-187 (Žin., 2004, Nr. 60-2145).

Augalų apsaugos priemonių naudojimo kontrolė; Geros augalų apsaugos praktikos principų įgyvendinimas. Augalų apsaugos priemonių poveikio tyrimai, analizė, kenksmingų medžiagų išėmimas / uždraudimas

Pagal esamų augalų apsaugos priemonių skaičių ir galimą jų poreikį numatytos 1,91 mln. Lt investicinės sąnaudos iki 2015. Eksploatacinės išlaidos kasmet – 15 tūkst. Lt.

Maudyklų direktyva

Lietuvos higienos norma HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 (Žin., 2007, Nr. 139-5716);

 

Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 668 (Žin., 2009, Nr. 80-3344)

Maudyklų vandens kokybės monitoringas; visuomenės informavimas apie maudyklų vandens kokybę;

 

Maudyklų įteisinimas, vandens kokybės gerinimas, blogos kokybės vandens atstatymas iki geros būklės, informacinės sistemos kūrimas

Maudyklų vandens monitoringo programai įgyvendinti 2006–2008 metais Lietuvoje reikėjo maždaug 3200 tūkst. Litų. Tai apima mėginių ėmimą, analizę ir darbuotojų mokymą (2700 tūkst. litų) bei visuomenės informavimą ir ataskaitų Komisijai teikimą (500 tūkst. litų). Maudykloms prižiūrėti Lielupės UBR 2010–2015 metams numatytos apie 104 tūkst. Lt išlaidos kasmet.

Paukščių direktyva

Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902)

 

Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335).

 

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-358 (Žin., 2008, Nr. 77-3048)

Teritorijų, svarbių paukščių apsaugai kūrimas; saugomų teritorijų gamtotvarkos planų rengimas ir įgyvendinimas

Paukščių buveinėms tvarkyti iki 2015 numatome apie 1,9 mln. Lt investicinių sąnaudų ir apie 720 tūkst. Lt eksploatacinių išlaidų.

Buveinių direktyva

Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas

 

Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai

 

Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 219 (Žin., 2001, Nr. 37-1271; 2008, Nr. 87-3495)

Teritorijų, svarbių buveinių apsaugai kūrimas; saugomų teritorijų gamtotvarkos planų rengimas ir įgyvendinimas

Buveinių įkūrimui ir tvarkymui iki 2015 metų numatyta apie 370 tūkst. Litų investicinių ir 760 tūkst. litų eksploatacinių išlaidų.

Nuotekų dumblo direktyva

Normatyvinis dokumentas LAND 20-2005 „Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui bei rekultivavimui reikalavimai“ patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 birželio 28 d. įsakymu Nr. 349 (Žin., 2001, Nr. 61-2196; 2005, Nr. 142-5135) (toliau – LAND 20-2005).

Tręšimo planų rengimas; Nuotekų dumblo analizė ir apskaita; Pavojingų medžiagų išėmimas/ uždraudimas

Pagal SWECO BKG atliktą Dumblo tvarkymo Lietuvoje investicinės programos parengimo studiją, iš viso Lietuvoje reikės maždaug 300 mln. Lt. Lielupės UBR iki 2013 metų suplanuota investuoti apie 80 mln. Lt. Eksploatacija kainuos apie 2,4 mln. litų kasmet.

Miesto nuotekų valymo direktyva

Direktyva turi būti įgyvendinama 2010-aisiais, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327);

 

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3260)

 

Nuotekų tvarkymo reglamentas

Centralizuoto nuotekų valymas užtikrinimas gyvenvietėse didesnėse kaip 2000 p.e.;

Investicijų sąnaudos 2003–2009 metams Lietuvoje prilygsta maždaug 1 mlrd. litų. 2007–2013 metų perspektyvoje gyvenvietėms, didesnėms nei 2000GE, visoje Lietuvoje numatyta skirti apie 2,1 mlrd. Lt vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir tvarkymo bei dumblo infrastruktūrai sukurti ir atnaujinti. Lielupės UBR tokioms priemonėms iki 2015 metų prireiks apie 230 mln. litų investicijoms ir 4,6 mln. litų eksploatacijai.

Nitratų direktyva

Valstybinė vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1076 (Žin, 2003, Nr. 83-3792)

Mėšlidžių statyba ūkiuose, turinčiuose daugiau nei 10 SGV; Sėjomainos ir tręšimo reguliavimas, ekologinės žemdirbystės skatinimas, vandens telkinių apsaugos juostų įrengimas ir kontrolė, šlapžemių kūrimas ir atstatymas. Pastoviai.

Investicinės sąnaudos 2002 metų kainomis buvo įvertintos apie 320 milijonų litų visai Lietuvai.

Lielupės UBR šios direktyvos reikalavimų įgyvendinimui iki 2015 metų prireiks apie 70 mln. litų investicijoms ir apie 700 tūkst. litų eksploatacijai kasmet.

Geriamo vandens direktyva

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas

 

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas

 

Nuotekų tvarkymo reglamentas

 

Valstybinė geriamojo vandens kontrolės tvarka, patvirtinta Valstybinės maisto ir veterinarijos

tarnybos direktoriaus 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 643 (Žin., 2003, Nr. 3-99);

 

Lietuvos higienos norma HN 24:2003

 

Lietuvos higienos norma HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. V-613 (Žin., 2006, Nr. 81-3217).

Geriamo vandens kokybės priežiūra ir kontrolė; laukų su daugiamečiais pasėliais plotų didinimas; žemės ūkio veiklos monitoringas; Geros žemdirbystės kodekso taikymas

2001 metais sąnaudos įvertintos tiek fluoro, tiek geležies problemoms spręsti. Jos prilygo maždaug 100 milijonų litų. Tačiau pagal Geriamojo vandens direktyvą geležies, kaip indikatorinio parametro, šalinimas nėra būtinas.

 

Sąnaudos nuo 2007 metų geriamo vandens tiekimo sistemoms plėsti ir modernizuoti Lielupės UBR suplanuotos su nuotekų tvarkymo sąnaudomis ir kartu sudaro apie 230 mln. litų investicijų bei 4,6 mln. litų eksploatacinių išlaidų kasmet.

 

Praktiniai žingsniai ir priemonės vandens naudojimo sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimui, kaip nustatyta 9 straipsnyje

 

141. Praktiniai žingsniai ir priemonės vandens naudojimo sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimui, kaip nustatyta BVPD 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, aprašomi 99 lentelėje.

 

99 lentelė. Praktiniai žingsniai ir priemonės vandens naudojimo sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimui, kaip nustatyta BVPD 9 straipsnyje ir LR vandens įstatyme

Teisės aktas

Priemonė

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 (Žin., 2006, Nr. 143-5455);

 

Lietuvos Respublikos vandens įstatymas;

 

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas;

 

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (Žin., 1991, Nr. 11-274; 2006, Nr. 65-2382);

 

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (Žin., 1999, Nr. 47-1469; 2002, Nr. 13-474).

Pagrindinė priemonė įgyvendinti direktyvos 9 straipsnį – vandens kainas visiems vartotojams nustatyti pagal sąnaudų susigrąžinimo principą. Toks principas jau įtvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintoje Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikoje.

 

Be to, Aplinkos ministerijos iniciatyva 2010 m. kovo mėn. sudaryta neformali Aplinkos ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo grupė vandentvarkos plėtrai koordinuoti. Siūloma su sąnaudų susigrąžinimu susijusius dovanoto turto nusidėvėjimo apskaitos klausimus apsvarstyti šioje grupėje.

 

Apskaičiuota, kad šiuo metu Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sektoriaus sąnaudų susigrąžinimas, tiesiogiai palyginant pajamas ir išlaidas, Lielupės UBR prilygsta maždaug 87 proc.

 

100 lentelė. Lielupės UBR vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudų finansinis susigrąžinimo lygis atskirose vandens tiekimo įmonėse, 2008 ir 2009, proc.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudos ir pajamos

Vandens tiekimo įmonė

Lielupės UBR

1

2

3

4

5

6

7

2008

75

92

99

95

72

69

66

80

2009

85

83

103

99

97

83

71

87

Šaltinis: Eksperto skaičiavimas pagal vandens tiekimo įmonių kainų ir savikainų duomenis

 

142. Šiuo metu pagrindinė priežastis, dėl kurios finansinis sąnaudų susigrąžinimo lygis daugumoje vandens tiekimo įmonių yra nevisiškas – tai vėlavimas savivaldybėse patvirtinti sąnaudas susigrąžinti reikalingus tarifus.

Šiuo metu savivaldybės rengia Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus. Iki 2010 metų buvo parengti 25 tokie planai, 26 rengiami, o 9 likusios savivaldybės tik planavo tokių planų rengimą. Sudėtinė tokių planų dalis turi būti būsimų tarifų ir mokumo įvertinimas, todėl tikimasi, kad šių planų parengimas ir įgyvendinimas suteikė ir suteiks didesnių gebėjimų tiems, kurie priima atitinkamus sprendimus savivaldybėse. Tokiu būdu tarifų, pagrįstų sąnaudų susigrąžinimo principu, patvirtinimas taps efektyvesnis.

143. Aplinkos apsaugos sąnaudos per valstybinių gamtos išteklių ir aplinkos teršimo mokesčius įtraukiamos į sąnaudų susigrąžinimo mechanizmą.

144. Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių sąnaudų susigrąžinimas pramonės sektoriuje gali būti nevisiškas. Tai subsidijos ir tikrosios vandens ištekliams daromos pramonės taršos neatspindėjimas mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir už taršą tarifuose.

Pramonės įmonės paprastai finansuoja investicijas į vandens sektorių savo nuosavomis lėšomis ir bankų kreditais. Subsidijų vandens sektoriui pramonės įmonėse Lietuvoje suteikiama nedaug.

ES struktūrinių fondų parama verslui (taigi ir pramonei) iki 2007 metų buvo teikiama pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą (toliau – BPD). Per BPD įgyvendinimo laikotarpį daugiau nei 1,13 mlrd. Lt Ūkio ministerijos administruojamos paramos buvo skirta 333 projektams įgyvendinti. Tačiau nė vieno iš jų nebuvo susijusio su vandens sektoriumi. Todėl vieninteliu šaltiniu, galinčiu turėti reikšmės sąnaudų susigrąžinimo vertinimui, yra Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – LAAIF) teikiamos subsidijos.

Iš maždaug 13 mln. litų, gaunamų į LAAIF per metus tik apie 1 mln. buvo skirta subsidijų pramonės ir statybos įmonėms vandens sektoriui 2008 metais ir apie 1,7 mln. – 2007-ais. 2009 metais, pablogėjus finansinei padėčiai, vandens sektoriui finansuoti iš pramonės įmonės buvo priimta ir patvirtinta tik viena paraiška.

Turint galvoje, kad pramonė sukuria daugiau nei 20 mlrd. litų pridėtinės vertės, 1–2 mln. litų (tiek subsidijų buvo išduota „geresniais“ 2007–2008 metais) „internalizavimas“ arba, kitais žodžiais tariant, įtraukimas į teršėjo sąnaudas, neturi įtakos sąnaudų susigrąžinimo pramonėje lygiui.

Kol kas nėra patikimų duomenų teigti, kuri pramonės įmonė ir kiek yra atsakinga už tam tikrų pavojingų medžiagų patekimą į upes. Todėl pramonės sektoriui tenkančių papildomų priemonių sąnaudų, jei tokių būtų, negalime prilyginti šiuo metu esančios šios rūšies „išorinės“ taršos sąnaudoms[8].

Laikantis anksčiau išsakytos prielaidos, kad mokesčiai už taršą ir valstybinius gamtos išteklius atspindi išorines aplinkos apsaugos sąnaudas, galima teigti, kad sąnaudų susigrąžinimas pramonės sektoriuje lygus 100 proc.

145. Žemės ūkio sąnaudų susigrąžinimo lygiui skaičiuoti tokio pat būdo, kaip viešajam sektoriui, pritaikyti negalima. Žemės ūkis nėra svarbus tiesioginis vandens naudotojas Lietuvoje ir tuo pačiu Lielupės UBR. Sąnaudų susigrąžinimo vertinimui svarbi pasklidoji žemės ūkio tarša, kuri nėra niekaip įtraukiama į vandens ar kokią kitą kainą.

Kadangi aplinkos, išteklių bei kitas sąnaudas konkrečiai dėl žemės ūkio poveikio įvertinti yra labai sudėtinga (nėra jokių tyrimų bei duomenų apie tai, kiek žemės ūkio tarša sumažina vandens telkinių „vertę“), galima taikyti kitą metodą taršos dydžiui nustatyti. Šiuo atveju reikėtų daryti prielaidą, jog šios „išorinės“ sąnaudos yra apytiksliai lygios taršos iš žemės ūkio panaikinimo sąnaudoms. Lielupės UBR ši suma pirmajame priemonių programos įgyvendinimo etape sudarys apie 11,15 mln. litų išlaidų kiekvienais metais iki 2015-ųjų. Šių sąnaudų dalis – 140 tūkst. Lt – tai kontrolės išlaidos, tenkančios valstybei. Patys ūkininkai turėtų finansuoti 3,45 mln. litų. Šios žemės ūkio taršos mažinimo priemonės panaikintų žemės ūkio taršą daugelyje vietovių, kur tokia tarša yra reikšminga.

Tačiau kai kur vandens telkiniai yra jautresni žemės ūkio taršai dėl natūralių gamtos sąlygų – mažo nuotėkio ir pan. Tokiais atvejais tarša iš žemės ūkio gali būti reikšminga, net jei apkrovos neviršija leistinų normų (yra ne didesnės, nei kitose vietovės, kur tarša iš žemės ūkio nėra reikšminga). Tokias papildomas išlaidas taršai mažinti siūloma prisiimti valstybei (per žemės ūkio rėmimo programas) ir jų reikėtų Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose. Jos prilygsta 7,56 tūkst. litų arba 69 procentams visų reikalingų sąnaudų taršai mažinti (11,01 mln. litų be kontrolės išlaidų). Tai reiškia, jog „teršėjas moka“ principas būtų įgyvendintas visuose pabaseiniuose su 31,4 proc. sąnaudų susigrąžinimu, kadangi 69 proc. reikalingų sąnaudų valstybė dengtų subsidijomis.

Tačiau tai tik „a priori“ vertinimas, ir 2015 metais, įvertinus, kiek ūkininkai ir valstybė iš tikrųjų prisidėjo prie priemonių įgyvendinimo, bus galima nustatyti to meto sąnaudų susigrąžinimo žemės ūkyje lygį.

 

Priemonės įgyvendinti 7 straipsnio reikalavimus

 

146. Priemonės, skirtos įgyvendinti BVPD 7 straipsnio reikalavimus, aprašomos 101 lentelėje.

 

101 lentelė. Priemonės įgyvendinti 7 straipsnio reikalavimus

Teisės aktas

Priemonė

Žemės gelmių registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 584 (Žin., 2002, Nr. 44-1676; 2006, Nr. 54-1961);

 

Ūkio subjektų poveikio požeminiam vandeniui monitoringo vykdymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1-190 (Žin., 2009, Nr. 157-7130).

Vandens telkinių, iš kurių išgaunama daugiau nei 100 m3 per dieną, monitoringas

 

Atitinkama vandens telkinių apsauga

 

Vandens paėmimo ir užtvenkimo kontrolės priemonės bei priemonės, skatinančios taupų ir subalansuotą vandens naudojimą

 

147. Vandens paėmimo ir užtvenkimo kontrolės priemonės bei priemonės, skatinančios taupų ir subalansuotą vandens naudojimą pateikiamos 102 lentelėje.

 

102 lentelė. Vandens paėmimo ir užtvenkimo kontrolės priemonės bei priemonės, skatinančios taupų ir subalansuotą vandens naudojimą

Teisės aktas

Priemonė

Vandens paėmimas:

 

Statybos techninis reglamentas STR 2.02.04:2004 „Vandens ėmimas, vandenruoša. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. D1-156 (Žin., 2004, Nr. 104-3848);

 

Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimų, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės

 

Žemės gelmių registro nuostatai

 

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 19 d. įsakymas Nr. 1-10 „Dėl požeminio vandens gavybos ketvirtinės ataskaitos 1 – PV patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 19-849).

 

Vandens ėmėjai deklaruoja informaciją apie paimamo vandens kiekį. AAA kaupia gautą informaciją savo duomenų bazėse.

 

Leidimus turi gauti požeminį ir paviršinį vandenį paimančios, vartojančios ar tiekiančios įmonės. Leidimuose reikalaujama nurodyti vandens šaltinį, iš kurio imamas vanduo, vandens ėmimo įrenginių našumą, m3/s, paimamo vandens kiekį, vandens apskaitos įrenginių buvimą ir pan., taip pat turi būti numatytos racionalaus vandens vartojimo ir apsaugos priemonės.

 

Visi ūkio subjektai, kurie per dieną paima daugiau nei 10 m3 požeminio vandens geriamojo vandens tiekimui arba pramonės poreikiams pateikia LGT ketvirtines vandens paėmimo ataskaitas

 

Vandens užtvenkimas:

Lietuvos Respublikos vandens įstatymas

 

 

Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės (LAND 2-95), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Žin., 1997, Nr. 70-1790; 2004, Nr. 96-3563; 2006, Nr. 101-3915);

 

Lietuvos Respublikos vandens įstatymas apibrėžia tiek prevencines, tiek „kietas“ užtvenkimo kontrolės priemones. Aplinkos ministras nustato tvenkinių naudojimo ir priežiūros tvarką, išleisdamas atskirus teisės aktus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 8 d. nutarimas Nr. 1144 „Dėl Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 137-4995).

Atskira taisyklių dalis pašvęsta tvenkiniams, skirtiems hidroenergetikai. Paskutinieji taisyklių pakeitimai nustato terminą įdiegti HE automatines vandens lygio matavimo ir registravimo priemones, reikalauja atlikti kontrolinius debitų ir vandens lygių matavimus.

 

 

Nutarimas draudžia užtvankų statybą bet kokiems tikslams 169 upėse ir jų ruožuose

 

Galimo teršalų patekimo iš pasklidųjų šaltinių prevencijos ar kontrolės priemonės

 

148. Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatyti bendrieji paviršinių ir požeminio vandens telkinių apsaugos nuo taršos iš pasklidųjų šaltinių prevencijai reikalavimai. Šie reikalavimai reguliariai peržiūrimi ir prireikus atnaujinami.

 

Priemonės, draudžiančios be leidimų išleisti teršalus tiesiogiai į požeminius vandenis

 

149. LGT išduoda leidimus išleisti teršalus tiesiogiai į požeminius vandenis. Leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja Pavojingų medžiagų išleidimo į požeminį vandenį inventorizavimo ir informacijos rinkimo tvarka, patvirtinta Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-06 (Žin., 2003 Nr. 17-770). Lielupės UBR jokių teršalų išleidimo tiesiogiai į požeminius vandenis nėra.

 

Kontrolės, taikomos sutelktųjų taršos šaltinių išmetimams ir kitoms veikloms, veikiančioms vandens būklę, santrauka

 

150. Sutelktųjų šaltinių taršą reglamentuoja Nuotekų tvarkymo reglamentas, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimų, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (Žin., 2007, Nr. 42-1594).

 

Potvynių kontrolės priemonės

 

151. Potvyniams rengiamasi ir jų padariniai šalinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu (Žin., 1998, Nr. 115-3230) ir Potvynių rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1558 (Žin., 2009 Nr. 144-6376).

Šiuo teisės aktu Aplinkos ministerijai pavesta:

151.1. parengti ir ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 22 d. patvirtinti preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitas;

151.2. apsvarstyti ir prireikus, ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas šešerius metus, patvirtinti preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitas ir jų pakeitimus;

151.3. parengti ir ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 22 d. pateikti tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei potvynių grėsmės žemėlapius ir potvynių rizikos žemėlapius;

151.4. parengti ir ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 22 d. pateikti tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei potvynių rizikos valdymo planus.

 

Priemonių, įgyvendinamų pagal 16 straipsnį dėl prioritetinių medžiagų, santrauka

 

152. Priemonių, įgyvendinamų pagal 16 straipsnį dėl prioritetinių medžiagų, santrauka pateikiama 103 lentelėje.

 

103 lentelė. Priemonių, įgyvendinamų pagal 16 straipsnį dėl prioritetinių medžiagų, santrauka

Teisės aktas

Priemonė

Nuotekų tvarkymo reglamentas

Pavojingų ir prioritetinių pavojingų medžiagų didžiausių leistinų koncentracijų kontrolė.

Vandenų taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. D1-71 (Žin., 2004, Nr. 46-1539).

Pavojingų ir prioritetinių pavojingų medžiagų nuotekose savikontrolė.

 

Priemonių, užkertančių kelią ar mažinančių atsitiktinę taršą, santrauka

 

153. Priemonių, užkertančių kelią ar mažinančių atsitiktinę taršą, santrauka pateikiama 104 lentelėje.

 

104 lentelė. Priemonių, užkertančių kelią ar mažinančių atsitiktinę taršą, santrauka

Teisės aktas

Priemonė

Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai

 

Pramoninių avarijų prevencijos ir likvidavimo planų ir ataskaitų rengimas

 

Lietuvos Respublikos pavojingų objektų tikrinimo programa, patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-528 (Žin., 2007, Nr. 3-143)

 

 

154. Teisės aktuose numatytos priemonės, kurios yra būtinos norint užkirsti kelią teršalų nuostoliams iš techninių įrenginių bei sukliudyti bei sumažinti taršos dėl atsitiktinių įvykių poveikį. Atsitiktiniams įvykiams priskiriamos audros, potvyniai, chemikalų išpylimai ir transporto avarijos ore, sausumoje ir jūroje. Avarijų prevencijos ir likvidavimo planuose reikia numatyti avarijų perspėjimo sistemas bei rizikos vandens telkiniams sumažinimo priemones.

 

Priemonės, užtikrinančios, kad vandens telkinių hidromorfologinės sąlygos atitiktų reikalaujamą ekologinį statusą arba gerą ekologinį potencialą labai pakeistuose vandens telkiniuose

 

155. Iki šiol Lietuvoje nepakankamai domėtasi galimu hidrotechninių statinių (užtvankų) ir kitų morfologinių pakeitimų poveikiu upės ekosistemoms ir vaginių procesų raidai. Šiandieną įdiegiamos priemonės, užtikrinančios geresnes ekologines sąlygas hidromorfologiškai pakeistuose vandens telkiniuose yra žuvų pralaidų įrengimas, kurias reglamentuoja Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3D-427 (Žin., 2007, Nr. 102-4180) bei Buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3D-427 (Žin., 2007, Nr. 102-4180).

 

Kontrolės priemonės, dirbtinai papildant požeminio vandens telkinius

 

156. Šios priemonės Lietuvai neaktualios, nes požeminis vanduo mūsų šalyje dirbtinai nepapildomas.

 

Priemonės vandens telkiniams, kuriuose tikriausiai nebus pasiekti pagal 4 straipsnį nustatyti aplinkosaugos reikalavimai

 

157. Vandens telkiniams, kuriuose numatytų vandensaugos tikslų pasiekti neįmanoma arba yra per brangu, Lietuvos teisės aktai numato kai kurių vandensaugos tikslų išimčių galimybę:

157.1. užsibrėžto tikslo įgyvendinimą galima nukelti vėlesniam laikui (ilgiausiai iki 2027 m.), jeigu jį pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos;

157.2. žmogaus LPVT LR aplinkos ministro nustatyta tvarka leidžiama nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus, užtikrinant, kad švelnesni vandensaugos tikslai labiau nepablogins vandens telkinio būklės.

158. Išimtys gali būti taikomos tik retais atvejais, atlikus ekonominę analizę bei argumentuotai įrodžius išimties būtinumą.

 

Detali informacija apie papildomas priemonės, kurių reikia siekiant nustatytų aplinkos apsaugos tikslų

 

159. Vandens telkiniams, kurie po pagrindinių priemonių įgyvendinimo neatitiks geros vandens būklės reikalavimų, bus pasiūlytos papildomos priemonės bei įvertintas jų aplinkosauginis ir ekonominis efektyvumas. Papildomos priemonės pasiūlytos sutelktosios ir pasklidosios taršos mažinimui, hidromorfologinės būklės gerinimui, rekreacijos poveikio mažinimui.

 

Informacija apie priemones, taikytas sustabdyti jūros vandenų taršą

 

160. Šis straipsnis aktualus tik Nemuno UBR ir dalinai Ventos UBR vandens telkiniams.

 

Priemonės laikinam vandens telkinių būklės suprastėjimui mažinti, jei jį sukėlė išimtinės gamtinės priežastys ar neįveikiamos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti.

 

161. Nenumatytų avarijų metu (o jos visada yra nenumatytos) kylančios taršos prevencijos ir mažinimo priemonės numatytos šiuose teisės aktuose:

161.1. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatuose;

161.2. Lietuvos Respublikos pavojingų objektų tikrinimo programoje.

Avarijų likvidavimo planuose numatyta užtikrinti žmonių ir aplinkos apsaugą, kilus avarijoms, mažinti neigiamą avarijų padarinių poveikį žmonėms ir aplinkai.

 

Pagrindinių priemonių įgyvendinimo poveikio apibendrinimas

 

162. Pagrindinių priemonių įgyvendinimas turės nors nedidelę, bet teigiamą įtaką vandens telkinių būklei. Didžiausią poveikį turės miestų nuotekų valymo ir nitratų direktyvų reikalavimų įgyvendinimas. Kitų nagrinėjamų direktyvų reikalavimų įgyvendinimas vandens telkinių būklei įtakos turės mažiau, nes daugelis jų reikalavimų su vandens telkinių būklės gerinimu yra susiję netiesiogiai.

 

105 lentelė. Pagrindinių priemonių įgyvendinimo sąnaudų santrauka

Direktyva

Sąnaudos

Investicinės iki 2015, Lt

Eksploatacinės, Lt/metus

Metinės, Lt/metus

Mūšos pabaseinis

Maudyklų*

0

68.100

68.100

Paukščių*

1.584.654

599.594

814.594

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

100.000

 

14.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

72.178.000

2.165.340

8.458.340

Miesto nuotekų valymo **

165.140.000

3.302.800

17.700.800

Augalų apsaugos priemonių*

1.288.000

10.000

254.000

Nitratų**

43.379.568

433.796

4.215.796

Buveinių *

177.950

641.513

665.513

TIPK*

30.000

0

4.000

Iš viso ~apie

283.880.000

7.290.000

32.270.000

Nemunėlio pabaseinis

Maudyklų*

0

18.160

18.160

Paukščių*

345.660

114.723

161.723

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

50.000

 

7.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

7.800.000

234.000

914.000

Miesto nuotekų valymo **

26.670.000

533.400

2.858.400

Augalų apsaugos priemonių*

332.000

2.500

67.500

Nitratų**

13.912.395

139.124

1.352.124

Buveinių *

196.026

160.363

187.363

TIPK*

12.000

0

2.000

Iš viso ~apie

49.320.000

1.270.000

5.640.000

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

Maudyklų*

0

18.160

18.160

Paukščių*

10.542

8.886

9.886

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

0

0

0

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

0

0

0

Miesto nuotekų valymo **

37.800.000

756.000

4.052.000

Augalų apsaugos priemonių*

292.000

2.500

52.500

Nitratų**

12.387.907

123.879

1.203.879

Buveinių *

25.168

68.874

71.874

TIPK*

8.000

0

1.000

Iš viso ~apie

50.520.000

1.050.000

5.480.000

Lielupės UBR iš viso

Maudyklų*

0

104.420

104.420

Paukščių*

1.940.856

723.203

986.203

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

150.000

0

21.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

0

210.000

210.000

Nuotekų dumblo**

79.978.000

2.399.340

9.372.340

Miesto nuotekų valymo **

229.610.000

4.592.200

24.611.200

Augalų apsaugos priemonių*

1.912.000

15.000

374.000

Nitratų**

69.679.870

696.799

6.771.799

Buveinių *

399.144

870.750

924.750

TIPK*

50.000

0

7.000

Iš viso ~apie

383.720.000

9.610.000

43.380.000

Pastabos:* – Skaičiuojant metines (anualizuotas) sąnaudas, taikomas 10 metų gyvavimo laikas; ** – Skaičiuojant metines (anualizuotas) sąnaudas, taikomas 20 metų gyvavimo laikas. Skaičiuojant eksploatacines išlaidas, taikomi tokie atitinkamų investicijų procentai: Nuotekų dumblo direktyvos – 3 proc, Miesto nuotekų – 2 proc, Nitratų – 1 proc.

 

III SKIRSNIS. KITOS PROGRAMOS, PRISKIRIAMOS PAGRINDINĖMS PRIEMONĖMS

 

163. Šiuo metu žinomos tokios su vandens išteklių valdymu susijusios programos:

163.1. Vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-686/D1-676 (Žin., 2008, Nr. 143-5741);

163.2. Požeminio vandens naudojimo ir apsaugos 2002–2010 metų strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 107 (Žin., 2002, Nr. , 10-362);

163.3. Požeminio vandens išteklių įvertinimo ir naudojimo geriamajam vandeniui tiekti 2007–2025 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 562 (Žin., 2006, Nr. 66-2436);

163.4. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 (Žin. 2008, 104-3975);

163.5. Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinė strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 (Žin., 2008, Nr. 19-685);

163.6. Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programa (toliau – KPP), kuriai buvo pritarta ES Kaimo plėtros komitete 2007 m. rugsėjo 19 dieną.

163.7. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, patvirtinta 2007 m. liepos 30 d. Europos Komisijos sprendimu.

 

IV SKIRSNIS. PAPILDOMOS PRIEMONĖS

 

164. Vandens telkiniams, kurie po pagrindinių priemonių įgyvendinimo neatitiks geros vandens būklės reikalavimų, pasiūlytos papildomos priemonės bei įvertintas jų aplinkosauginis ir ekonominis efektyvumas.

Papildomos priemonės svarstytos tokioms pagrindinėms sritims:

164.1. sutelktosios taršos poveikio mažinimui;

164.2. žemės ūkio taršos poveikio mažinimui;

164.3. hidromorfologiniams pokyčiams švelninti ir reguliuoti;

164.4. papildomiems tyrimams.

Svarbiausios priemonės geros būklės pasiekimui Lielupės UBR vandens telkiniuose siūlomos žemės ūkio ir hidromorfologinių pokyčių švelninimo srityse.

 

Sutelktosios taršos mažinimo priemonės

 

165. Lielupės UBR yra 16 upių vandens telkinių, kurie yra įvardinti kaip rizikos telkiniai dėl sutelktosios taršos poveikio ir kurių gerai ekologinei būklei/potencialui pasiekti reikalingos papildomos priemonės. Dėl reikšmingo sutelktosios taršos poveikio rizikos telkiniai yra išskirti Kulpės, Vijolės, Šiladžio, Kruojos, Obelės, Vėzgės, Daugyvenės, Tatulos, Nemunėlio, Laukupės, Beržtalio ir Sidabros upėse. Visų šių upių vandens telkinių vandensaugos tikslų pasiekimas yra atidedamas, nes siūlomų taršos mažinimo priemonių įgyvendinimui iki 2015 m. nėra lėšų arba trūksta duomenų taršos sumažinimo poreikiui įvertinti.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad įgyvendinus pagrindines Miesto nuotekų valymo direktyvos priemones ir pasiekus netgi gerokai didesnį nei reikalaujama nuotekų išvalymo laipsnį Šiaulių NV, Kulpės ekologinė būklė vis dar gali neatitikti geros ekologinės būklės reikalavimų. Atlikus studiją „Lietaus nuotekų tvarkymo sistemų parinktose probleminėse gyvenvietėse įrengimo galimybių studijų atlikimas bei rekomendacijų šių sistemų įrengimui atskirais tipiniais atvejais parengimas“ buvo nustatyta, kad prie Kulpės taršos reikšmingai gali prisidėti paviršinės nuotekos. Šiuo metu Šiaulių NV taršos mažinimo galimybės jau yra pilnai išnaudotos, todėl upės ekologinei būklei gerinti yra siūloma įgyvendinti papildomas lietaus nuotekų tvarkymo priemones, t.y. įrengti nuotekų surinkimo ir valymo sistemą Šiaulių mieste.

Nemaža dalis Šiaulių m. paviršinių nuotekų išleidžiama į Vijolės upę, todėl, kaip rodo atliktų skaičiavimų rezultatai, vandens kokybės problemų dėl paviršinių nuotekų gali kilti ne tik Kulpėje, tačiau ir Vijolėje. Šiaulių m. įgyvendinamos lietaus nuotekų tvarkymo priemonės turėtų sumažinti taršą, patenkančią tiek į Kulpės, tiek į Vijolės upių telkinius. Pagal lietaus nuotekų tvarkymo galimybių studiją reikalingos investicijos sudarytų apie 33 mln. Lt. Tokių investicijų iki 2015 m. surasti nėra galimybių, todėl vandensaugos tikslų pasiekimą Kulpės ir Vijolės upių telkiniuose siūloma atidėti.

Nors 2009 m. buvo baigta aukštą nuotekų išvalymo laipsnį užtikrinusi Joniškio NV rekonstrukcija, turimi duomenys rodo, kad to gali nepakakti, kad būtų pasiektas geras Sidabros ekologinis potencialas. Upei yra aktuali gyventojų, kurių nuotekos nėra valomos, tarša, todėl realaus taršos sumažėjimo galima tikėtis tik tuomet, kai prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių. Tą planuojama padaryti per 1,5 metų. Prognozuoti taršos sumažėjimą, kuomet prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių yra sudėtinga, nes dabartinė neprijungtų namų ūkių taršos apimtis nėra žinoma. Net ir prijungus prie NV daugiau namų ūkių, Sidabros taršos problema gali išlikti aktuali, nes prie buitinės taršos nemažai gali prisidėti ir paviršinių (lietaus) nuotekų apkrovos. Todėl, papildomų priemonių poreikis turės būti įvertintas kitame planavimo etape, kuomet jau bus galima nustatyti, kokį efektą pavyko pasiekti prijungus prie NV daugiau namų ūkių. Vandensaugos tikslų pasiekimą Sidabros upėje siūloma atidėti.

Radviliškio NV išleidžiamų nuotekų kokybė šiuo metu pilnai atitinka Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimus, tačiau tai neleidžia pasiekti geros Obelės upės vandens telkinių ekologinės būklės. UAB „Radviliškio vandenys“ vykdomo veiklos monitoringo duomenys rodo, kad aukštos, geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinkančios teršalų koncentracijos yra aptinkamos netgi aukščiau NV išleistuvo. Tai rodo, kad upę teršia ne tik NV išleidžiamos nuotekos, tačiau ir gyventojai, kurių nuotekos nėra surenkamos ir valomos. Dėl šios priežasties, papildomų NV darbo gerinimo priemonių įgyvendinimas nebūtų tikslingas ir neduotų jokių rezultatų. Upės būklė turi būti stebima kol prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių. Tuomet galima tikėtis ženklesnio taršos sumažėjimo, tačiau matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad pasiekti geros ekologinės būklės reikalavimus atitinkančias BP koncentracijas Obelėje gali būti sudėtinga. Todėl, kitame planavimo etape gali tekti prašyti Obelės vandensaugos tikslų švelninimo. Vandensaugos tikslų pasiekimą Obelės vandens telkiniuose siūloma atidėti. Šiame planavimo etape siūloma vykdyti veiklos monitoringą Obelėje žemiau Radviliškio, kad būtų galima įvertinti, koks taršos sumažėjimas bus pasiektas prijungus prie NV daugiau gyventojų.

Studijos „Lietaus nuotekų tvarkymo sistemų parinktose probleminėse gyvenvietėse įrengimo galimybių studijų atlikimas bei rekomendacijų šių sistemų įrengimui atskirais tipiniais atvejais parengimas“ rezultatai rodo, jog Kruojos ekologinę būklę veikia ne tik iš Obelės atplukdoma tarša, tačiau ir paviršinės nuotekos. Todėl, siūloma įgyvendinti lietaus nuotekų tvarkymo priemones t.y. įrengti nuotekų surinkimo ir valymo sistemą Pakruojo mieste. Pagal lietaus nuotekų tvarkymo galimybių studiją reikalingos investicijos sudarytų apie 220 tūkst. Lt. Įgyvendinti tokį investicinį projektą dėl finansinių ir techninio pasirengimo priežasčių iki 2015 m. nėra galimybių, todėl Kruojos vandensaugos tikslų pasiekimą siūloma atidėti.

Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad po pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo gali nepavykti pasiekti geros ekologinės Daugyvenės upės būklės. Tačiau šie vertinimai nėra pagrįsti matavimais, nes pastaraisiais metais Daugyvenės vandens kokybės tyrimai žemiau Niaudavos nebuvo atliekami (UAB „Radviliškio vandenys“ atlieka matavimus tik pačioje Niauduvoje žemiau Šeduvos NV išleistuvo). Dėl šios priežasties, papildomų taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą siūloma atidėti, kol bus surinkta daugiau duomenų apie Daugyvenės ekologinę būklę. Daugyvenės ekologinės būklės patikslinimui bei papildomų priemonių poreikio nustatymui Daugyvenėje siūloma vykdyti veiklos monitoringą.

Papildomų sutelktosios taršos priemonių įgyvendinimo gali prireikti, kad būtų pasiekta gera Laukupės ir Nemunėlio ekologinė būklė. Kadangi atlikti skaičiavimai ir surinkta informacija rodo, kad už Laukupės ir Nemunėlio taršą yra atsakinga ne vien tik Rokiškio NV apkrova, o ir paviršinės bei gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos ir valomos, apkrovos, papildomos priemonės turėtų būti orientuotos į tikslesnį visų galimų taršos šaltinių identifikavimą bei jų apkrovų kiekybinį įvertinimą. Prioritetas turėtų būti skiriamas lietaus nuotekų apkrovoms įvertinti. Taip pat siūloma vykdyti veiklos monitoringą žemiau Rokiškio miesto, nes šiuo metu dar trūksta faktinių matavimų duomenų, kad tiksliai būtų įvertinta tiek Laukupės, tiek Nemunėlio ekologinė būklė. Vandensaugos tikslų pasiekimą Laukupės ir Nemunėlio vandens telkiniuose siūloma atidėti, kol nebus patikslinta jų ekologinė būklė bei surinkta daugiau duomenų apie reikšmingą poveikį darančius taršos šaltinius ir jų taršos apkrovas.

Rizikos grupei dėl sutelktosios taršos poveikio yra priskiriama Vėzgės upė. Pagrindinės Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonės šios upės ekologinei būklei jokios įtakos neturės, nes pagrindiniai teršėjai yra gyvenvietės, kurių tarša neviršija 2000 GE (t.y. Aukštelkų ir Klanelio Gražinių kaimai) bei ŽŪB „Gražionių bekonas“. Visų šių teršėjų išleidžiamose nuotekose 2009 m. buvo užfiksuotos aukštos NH4-N koncentracijos: ŽŪB „Gražionių bekonas“ nuotekose NH4-N koncentracija siekė 22 mgN/l, Aukštelkų NV – 31 mgN/l, o Kalnelio Gražionių – 44 mgN/l. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad esant dabartinėms taršos apkrovoms NH4-N koncentracija Vėzgėje vidutinio vandeningumo metais gali siekti 0,7 mgN/1, t.y. daugiau nei tris kartus viršyti geros ekologinės būklės ribinę vertę.

Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad esant dabartinėms Aukštelkų ir Kalnelio Gražionių kaimų NV bei ŽŪB „Gražionių bekonas“ taršos apkrovoms, gera ekologinė būklė Vėzgės upėje nebus pasiekta. Vienkartinis 2006 m. atliktas vandens kokybės matavimas patvirtina, kad upėje gali būti aptinkamos aukštos, geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinkančios amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos. 2006 m. birželio 7 d. Vėzgėje ties Mažaičiais išmatuota NH4-N koncentracija siekė 0,42 mg/l (t.y. daugiau nei du kartus viršijo geros ekologinės būklės ribą), o BP koncentracija buvo 0,24 mg/l (t.y. 1,7 karto viršijo geros ekologinės būklės reikalavimus). Dėl sutelktosios taršos poveikio Vėzgės upė yra įvardijama kaip rizikos telkinys, o gerai ekologinei jos būklei užtikrinti gali prireikti įgyvendinti papildomas sutelktosios taršos mažinimo priemones.

Remiantis matematinio modeliavimo rezultatais apskaičiuota, kad norint Vėzgėje iki reikiamo lygio sumažinti amonio azoto koncentracijas, visų trijų išleistuvų bendra į upę išleidžiama amonio azoto taršos apkrova neturėtų viršyti 130 kg/metus. Bendrojo fosforo taršos sumažinimo poreikis kol kas nėra visiškai aiškus, nes modeliavimo rezultatai rodo, jog esant dabartinei taršai geros ekologinės būklės reikalavimų BP koncentracijos upėje turėtų neatitikti tik sausais metais. Vidutinio vandeningumo metais BP koncentracijos Vėzgėje neturėtų viršyti geros ekologinės būklės ribos. Siekiant tiksliau įvertinti papildomų BP taršos mažinimo priemonių poreikį, siūloma stebėti upės vandens kokybę žemiau išleistuvų. Tam, kad optimalus efektas būtų pasiektas iš karto, papildomų amonio azoto taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą kol kas siūloma atidėti, kol nebus nustatyta, ar yra poreikis mažinti fosforo taršos apkrovas. Kad būtų galima tiksliau nustatyti papildomų fosforo taršos mažinimo priemonių poreikį, Vėzgės upėje siūloma vykdyti veiklos monitoringą.

Rizikos grupei dėl reikšmingos bendrojo fosforo taršos apkrovos yra priskiriama Beržtalio upė. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad pastaraisiais (t.y. 2009 m.) gana stipriai išaugus pagrindinio teršėjo, t.y. Žeimelio NV, amonio azoto taršos apkrovoms, kyla rizika netenkinti geros ekologinės būklės reikalavimų ir pagal amonio azotą. Situacija upėje artimiausiu metu neturėtų pasikeisti, nes gyvenvietė nėra Miesto nuotekų valymo direktyvos objektas, taigi jokios taršos mažinimo priemonės nebus įgyvendintos. Norint pasiekti gerą Beržtalio upės ekologinę būklę, gali prireikti įgyvendinti papildomas sutelktosios taršos mažinimo priemones. Tačiau prieš tai reikėtų atlikti vandens kokybės tyrimus upėje žemiau Žeimelio miestelio, nes dabartinis rizikos vertinimas paremtas tik modeliavimo rezultatais, kuriuose yra galimos paklaidos. Todėl, vandensaugos tikslų pasiekimą Beržtalio upėje siūloma atidėti, o papildomų taršos mažinimo priemonių poreikiui patikslinti vykdyti veiklos monitoringą. Atlikus tyrimus ir patikslinus upės ekologinę būklę, papildomos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, turės būti nustatytos kitame planavimo etape.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad dėl sutelktosios taršos poveikio gali būti netenkinami geros ekologinės būklės reikalavimai Šiladžio ir Tatulos upėse. Šildažio upėje reikšmingą poveikį gali daryti Kairių NV, o Tatulos upėje – Vabalninko NV apkrovos. Reikšmingas šių taršos šaltinių poveikis buvo nustatytas atlikus skaičiavimus, tačiau tam, kad būtų pakankamas pagrindas imtis papildomų priemonių įgyvendinimo, reikia surinkti poveikį pagrindžiančių faktinių duomenų, nes skaičiavimų rezultatuose galimos paklaidos. Dėl šios priežasties, papildomų priemonių įgyvendinimą Kairių ir Vabalninko NV siūloma atidėti. Upių būklės stebėjimui žemiau šių išleistuvų yra numatytos veiklos monitoringo vietos. Atlikus tyrimus ir patikslinus upių ekologinę būklę, papildomos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, turės būti nustatytos kitame planavimo etape.

Priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti numatytos šios priemonės: Atlikti Rokiškio mieste papildomus tyrimus, siekiant nustatyti BDS7, biogeninių ir naftos medžiagų bei sunkiųjų metalų apkrovas patenkančias su paviršinėmis nuotekomis į Laukupės ir Nemunėlio upes.

Atlikti Rozalimo, Mikoliškio gyvenviečių išleidžiamų nuotekų ir jų poveikio vandens telkiniams į kuriuos šios nuotekos išleidžiamos tyrimus (azotas, fosforas, BDS7).

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonės

 

166. Dalyje Lielupės UBR pritaikius pagrindines priemones vandens telkiniai nepasiekia geros vandens būklės ir dėl pasklidosios žemės ūkio taršos. Ši problema aktualiausia Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose.

Dauguma Lielupės UBR siūlomų priemonių jau yra patvirtintos Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 2010, Nr. 90-4756). Dalis siūlomų priemonių taikoma visoje Lietuvoje, dalis – tik išskirtose teritorijose

167. Bendros visai Lietuvai priemonės yra:

167.1. įteisinti maksimalūs leistini azoto ir fosforo trąšų kiekiai viename hektare, nepriklausomai nuo to, ar tręšiama organinėmis ar mineralinėmis trąšomis (patvirtinta Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje);

167.2. peržiūrėta ir įteisinta privaloma tręšimo planų rengimo metodika (patvirtinta Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje);

167.3. įvestas reikalavimas rengti tręšimo planus ūkiams nuo 10 hektarų[9].

167.4. įvestas reikalavimas, turintiems mažiau kaip 10 SG (t.y. ūkiams, kuriems netaikomi nitratų direktyvos reikalavimai), tvarkyti mėšlą vadovaujantis Pažangaus ūkininkavimo taisyklėse ir patarimuose numatytomis rekomendacijomis mėšlui tvarkyti bei Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašu (patvirtinta Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje).

168. Pasklidosios taršos mažinimo priemonės taikomos išskirtose teritorijose.

Šios priemonės nėra privalomos visoje Lietuvoje. Siekiant, kad visiems ūkininkams būtų sudarytos vienodos ūkininkavimo sąlygos, jas siūloma įgyvendinti kaip laisvai pasirenkamas ir kompensuoti sąnaudas tiems, kurie nusprendžia šias priemones įgyvendinti.

168.1. Esamų KPP paramos schemų pakeitimas ir įgyvendinimas neskiriant papildomų lėšų.

Bendra rekomendacija, visoms žemiau išvardintoms paramos sritims, esant ribotam biudžetui, finansavimo pirmenybę teikti ūkio subjektams, esantiems išskirtoje teritorijoje, taip užtikrinant, kad lėšos pirmiausia nukreipiamos į tas teritorijas, kuriose jos panaudojamos efektyviausiai vandensaugos tikslų siekimo atžvilgiu. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos paramos sritys (remiamos veiklos), kurioms ši rekomendacija taikoma:

1) Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklės, patvirtinos Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-479 (Žin., 2007, Nr. 117-4806);

2) Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ patvirtintas antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480 (Žin., 2007, Nr. 117-4807; 2010, Nr. 67-3364);

3) Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų, „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (Žin., 2007, Nr. 41-1561; 2010, Nr. 41-1995).

169. Naujų KPP kompensavimo schemų sukūrimas ir taikymas teritorijose, kur žemės ūkio taršai išlieka reikšminga pritaikius bendras visai Lietuvai priemones (patvirtinta Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje).

169.1. tręšimas 20 proc. mažesne, nei ekonomiškai optimali tręšimo norma;

169.2. tarpinių augalų auginimas smėlingose ir mišriose žemėse.

170. Palaikančios pasklidosios taršos mažinimo priemonės

170.1. žemdirbių, bei įgyvendinančių institucijų švietimas ir informavimas;

170.2. papildoma ūkių kontrolė.

Įgyvendinant papildomas priemones, rekomenduojama papildomai tikrinti 5 proc. visų Lietuvos mažų ūkių, laikančių iki 10 SGV, 10 proc. ūkių, dirbančių 10 ir daugiau ha žemės (ir pagal šį planą privalėsiančių rengti tręšimo planus), kur reikalingos papildomos priemonės žemės ūkio taršai mažinti bei 2 proc. tokio dydžio ūkių likusioje Lietuvos teritorijoje.

170.3. Papildoma ūkių atskaitomybė.

Kadangi šiuo metu pagrindinė problema yra lokalus, o ne visuotinis pertręšimas intensyvios žemdirbystės rajonuose, yra svarbu išsiaiškinti naudojamus trąšų kiekius bei jų kiek galima tikslesnes paskleidimo vietas. Šiuo metu labai nedidelė dalis ūkių privalo turėti dokumentus apie trąšų panaudojimą. Siūloma pakeisti Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašą, patvirtintą 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342, įtvirtinant, kad laikančiųjų 50 ir daugiau SG dokumentai, įrodantys teisėtą mėšlo ir (ar) srutų panaudojimą, perdavimą arba realizavimą, turi būti saugomi mažiausiai 2 metus.

171. Priemonių taikymo suvestinės Lielupės UBR pateikiama 106–109 lentelėse.

171.1. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje visi upių kategorijos vandens telkiniai yra įvardijami kaip rizikos dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio. Taigi šiame pabaseinyje papildomų žemės ūkio taršos mažinimo priemonių įgyvendinimas reikalingas visame pabaseinio plote, į kurį patenka septyni problematiški baseinėliai[10] (kurių bendras plotas yra 94545 ha). Į vandens telkinius išsiplaunančią pasklidąją nitratų azoto taršą čia gali reikia sumažinti 8 kg/ha, iš viso – 795 tūkst. kg.

 

106 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Lielupės mažųjų intakų pabaseiniui

Priemonės Lielupės mažųjų intakų pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

11.389 SG

45.946

113.893

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

75.003 ha

400.153

533.301

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

18.887

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

9.850 ha

68.508

492.480

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

1.183 ha

40.640

455.584

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

2.786 ha

60.092

1.072.693

Papildoma kontrolė

-

-

17.598

Iš viso:

 

634.225

2.685.549

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonių Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje kasmetinės sąnaudos sudarytų 2686 tūkst. Lt. Ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus tektų išleisti 533 tūkst. Lt. Apie 114 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 SG. Valstybė šių priemonių kontrolei turėtų skirti kasmet po 17,6 tūkst. Lt. Iš ES naujoms kompensavimo schemoms tikimasi gauti 2021 tūkst. Visų minėtų priemonių taršai sumažinti iki reikiamos ribos nepakanka šešiuose Lielupės mažųjų intakų pabaseinio baseinėliuose.

171.2. Mūšos pabaseinyje papildomų žemės ūkio taršos mažinimo priemonių įgyvendinimas taip pat reikalingas visame pabaseinio plote (27 baseinėliuose (417838 ha), tačiau čia į vandens telkinius patenkančią taršą gali reikėti sumažinti tik apie apie 4,4 kg/ha. Iš viso reikia panaikinti 2108 tonas Nbendras.

Priemonių suvestinė Mūšos pabaseiniui pateikta 107 lentelėje.

 

107 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Mūšos pabaseiniui

Priemonės Mūšos pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

33.982 SG

264.146

339.818

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

140.578 ha

1.618.935

1.641.375

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

69.762

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

18.432 ha

182.339

921.588

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

3.470 ha

113.319

1.335.937

Naujos Paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

4.213 ha

95.439

1.622.145

Papildoma kontrolė

-

-

67.372

Iš viso:

 

2.343.941

5.928.234

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonių Mūšos pabaseinyje metinės sąnaudos sudarytų 5928 tūkst. Lt. Didžioji jų dalis – 1641 tūkst. Lt – tektų ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus. Dar 340 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 SG. Valstybei kasmet reikėtų išleisti 67 tūkst. Lt. minėtų priemonių kontrolei. Visų minėtų priemonių taršai sumažinti iki reikiamos ribos nepakanka trijuose Mūšos pabaseinio baseinėliuose.

171.3. Nemunėlio pabaseinyje taršos nitratų azotu problema nėra tokia aktuali. Čia yra 2 vandens telkiniai, kuriuose nitratų azoto koncentracijos neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio ir dar 2 telkiniai, kuriuose viršijimą nulemia bendras sutelktosios ir pasklidosios taršos poveikis. Iš viso Nemunėlio pabaseinyje papildomų pasklidosios žemės ūkio taršos priemonių įgyvendinimas yra reikalingas 12188 ha plote, o reikalingas taršos sumažinimas čia yra apie 0,8 kg/ha (iš viso – 12775 kg).

Priemonių suvestinė Nemunėlio pabaseiniui pateikta 108 lentelėje.

 

108 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Nemunėlio pabaseiniui

Priemonės Nemunėlio pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

10.642 SG

14.474

106.420

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

31.469 ha

49.584

719.511

Papildoma kontrolė

-

-

13.221

Iš viso:

 

64.059

839.151

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Metinės sąnaudos pasklidosios taršos mažinimo priemonėms Nemunėlio pabaseinyje sudarytų apie 839 tūkst. Lt. Didžioji jų dalis – 719,5 tūkst. Lt – tektų ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus. Apie 106 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 sąlyginių gyvulių. Valstybė ūkių kontrolei turėtų skirti apie 17,6 tūkst. Lt.

171.4. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonių visame Lielupės UBR apibendrinimas pateikiamas 109 lentelėje.

 

109 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Lielupės UBR

Priemonės Lielupės UBR

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

56.013 SG

324.567

560.131

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

247.050 ha

2.068.673

2.894.187

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

88.649

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

28.281 ha

250.848

1.414.068

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

4.653 ha

153.958

1.791.520

Naujos Paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

7.000 ha

155.531

2.694.838

Papildoma kontrolė

-

-

98.190

Iš viso:

-

3.042.225

9.452.934

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

172. Pritaikius visas išvardintas priemones problematiški išlieka 9 baseinėliai (27 vandens telkiniai). Vadovaujantis prielaidomis apie priemonių efektyvumą bei sąnaudas, pigiausia juose taršą panaikinti būtų įrengiant dirbtines šlapynes/sedimentacijos baseinėlius (vieno kilogramo Nbendras sumažinimo kaina yra 11 lt) Tačiau ši priemonė dar nėra išbandyta Lietuvoje ir diegti ją dideliu mastu yra rizikinga. Todėl iš pradžių siūloma įgyvendinti tik pilotinį projektą, pačios priemonės įgyvendinimą, taigi ir geros vandens būklės tikslo pasiekimą 9-iuose baseinėliuose atidėti sekančio etapo. Pastaruosiuose žinomomis priemonėmis yra techniškai sudėtinga sumažinti taršą iki reikiamo lygmens dėl vyraujančių dirvožemių tipo (beveik nėra smėlingų dirvožemių) bei mažo nuotėkio. Taigi taikyti žinomas priemones yra ekonomiškai neefektyvu.

 

Hidromorfologinės būklės gerinimo priemonės

 

173. Pagrindinės priežastys, sąlygojančios hidromorfologinius vandens telkinio pakitimus ir dėl to neleidžiančios pasiekti geros ekologinės būklės kai kuriuose vandens telkiniuose yra susijusios su dirbtinėmis kliūtimis žuvims (upių tęstinumo pažeidimais).

Šioms priežastims šalinti arba jų poveikiui švelninti siūlomos upių tęstinumo ir jų debito atstatymas/užtikrinimo priemonės:

 

Žuvų pralaidų įrengimas

 

174. Žuvų pralaidų įrengimas yra svarbiausia priemonė, užtikrinanti upės tęstinumą. Iki 2009-ųjų Lietuvoje pastatytas 24 žuvų migracijos įrenginiai: įrengta šliuzų, akmeninių kanalų su slenksčiais, baseinėlių su vertikaliais plyšiais pertvarėlėse.

175. Pirmiausia siūloma įrengti žuvų migracijos įrenginius tose upėse, kurios yra svarbiausios žuvų migracijai. Mūšos pabaseinyje tokių vietų yra dvi[11] – Lėvens upėje (110 lentelė). Tačiau Latvijoje ant Mūšos planuojama įrengti HE. Jeigu HE bus pastatyta, bet kokia žuvų migracija į Lietuvos teritorijoje esantį Mūšos baseiną gali būti užkirsta. Todėl žuvų pralaidų įrengimas Lietuvoje neteks prasmės, nes nebus migruojančių žuvų.

Žuvų migracijos įrenginių Mūšos upėje statybos sąnaudos buvo apskaičiuotos 2001 metais. Kadangi naujesnių duomenų nėra, pritaikome vartotojų kainų indekso koeficientus ir gauname sumas pateiktas minėtoje 111 lentelėje.

Žuvų pralaidų statyba turi būti paremta specifinėmis galimybių studijomis, kurių metu parenkamas tinkamiausias pralaidos technologinis sprendimas. Įrenginio statyba turi būti papildoma monitoringu prieš ir po pralaidos įrengimo tam, kad būtų galima įvertinti tokio įrenginio poveikį upės ekologinei būklei ir parinkti geriausią variantą. Tačiau tokios informacijos Lietuvoje nėra, todėl poveikio analizė turi būti palikta antrajam Nemuno upių baseino plano rengimo etapui, t.y. planavimo ciklui nuo 2015 metų.

176. Atsižvelgiant į informaciją apie pateiktą Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašo ir buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąraše bei pagal ekspertinį vertinimą, Lielupės UBR reikėtų pastatyti tokias žuvų pralaidas ir pašalinti tokias kliūtis:

 

110 lentelė. Mūšos pabaseinio žuvų migracijos įrenginiai ir pašalintinos užtvankų liekanos bei šių priemonių sąnaudos, Lt

Upė

Užtvankos pavadinimas

Priemonė*

Rajonas

Pastabos

Investicinės sąnaudos**, Lt

Žuvų migracijos įrenginiai***

Lėvuo

Pasvalio (1)

Žuvų takas (laiptuotas latakas)

Pasvalio r.

 

147882

Lėvuo

Akmenių HE (2)

Žuvų takas (laiptuotas latakas)

Kupiškio r.

Veikia mažoji HE

9274

Šalintinos kliūtys

Lėvuo

Karsakiškio malūno(2)

Išardyti akmenų slenksčio liekanas

Panevėžio r.

 

10527

IŠ VISO

 

 

 

 

168 000

Šaltinis: Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašo ir buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas

* – (1) – aukštesnio prioriteto priemonė; (2) – žemesnio prioriteto priemonė;

** – pagal infliaciją 2009 metams pritaikytos sąnaudos iš studijos „Žuvų migracijos sąlygų gerinimas ichtiologiniu požiūriu svarbiose upėse“, „Gedilieta“ ir Ekologijos institutas, 2001;

*** – Lėvens upėje visų pirma turėtų būti įrengtas žuvų takas prie pačiame upės žemupyje esančios Pasvalio užtvankos.

 

Taigi, iš viso Mūšos pabaseinio žuvų migracijos pagerinimui reikėtų apie 168 tūkst. Lt investicinių sąnaudų, o kiekvienais metais, jei būtų skiriama maždaug vienodai lėšų nuo 2011 iki 2015 metų, tai reikštų apie 34 tūkst. litų. Metinės bendros sąnaudos, taikant vidutinį gyvavimo laiką 50 metų, prilygsta maždaug 15400 litų.

Dėl lėšų stokos įrengti žuvų migracijos takus ir pašalinti buvusių užtvankų liekanas numatoma 2014–2015 metais, su sąlyga, kad 2014–2020 m. programoje jiems bus numatytas finansavimas iš Europos Sąjungos fondų.

177. Pagal Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašo ir buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašo nuostatas ir ekspertų nuomone, Nemunėlio pabaseinyje ir Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje nėra upių, kuriose reikėtų įrengti žuvų migracijos įrenginius ar buvusių užtvankų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai.

Tiesioginis dirbtinės kliūties poveikis – kelio vandens organizmų migracijai mechaninis užkirtimas. Šis poveikis reikšmingiausias yra migruojančioms žuvims: jos nebegali patekti į aukščiau kliūties esančią upės atkarpą, todėl žuvų rūšinė įvairovė upės atkarpoje aukščiau kliūties visuomet yra mažesnė, negu žemiau kliūties esančioje upės dalyje (praeivių, o iš dalies ir pusiau praeivių žuvų sąskaita). Dėl šios priežasties (sumažėjusios jautrių žuvų rūšinės įvairovės), aukščiau dirbtinės kliūties esančių upių atkarpų ekologinė būklė pagal žuvų indeksą visuomet yra prastesnė, negu žemiau kliūties. Žuvų pralaidų įrengimas minėtų tipų poveikius sušvelnina. Tačiau priemonių, kurios būtinos sąlygų žuvų migracijai sudarymui (ar pagerinimui) poveikis žuvų populiacijų būklei yra nevienodas. Vienos upės yra itin svarbios praeivių ar pusiau praeivių žuvų reprodukcijai ir kliūčių migracijai buvimas turi itin reikšmingą poveikį populiacijų būklei (tuo pačiu – upės ekologinei būklei), tuo tarpu žuvitakių įrengimas (ar kliūčių migracijai pašalinimas) kitose upėse duotų mažesnį efektą. Atsižvelgiant į tai, sąlygų žuvų migracijai sudarymo priemonėms suteiktas nevienodas prioritetas. Aukštesnio prioriteto yra sąlygų migracijai sudarymo priemonės tose upėse (ties tomis kliūtimis), kurios yra svarbios praeivėms žuvims, tame tarpe – pagal Buveinių direktyvą saugomoms žuvų ir nėgių rūšims. Tinkamų sąlygų migracijai sudarymas šiose upėse pagerintų minėtų žuvų populiacijų bendrą būklę ir išteklius Lietuvoje, o taip pat pagerintų aukščiau dirbtinės kliūties esančių upių atkarpų ekologinę būklę (pagal žuvų rodiklius). Mūšos pabaseinyje prie Buveinių direktyvos saugomų rūšių yra priskiriama upinė nėgė (praeivė rūšis) ir salatis (pusiau praeivė rūšis). Šiuo metu kelią šių rūšių migracijai į didžiausią Mūšos intaką – Lėvenį užkerta pačiame upės žemupyje esanti Pasvalio užtvanka. Todėl žuvų tako įrengimui ties šia užtvanka teiktinas aukštesnis prioritetas. Kitos kliūtys žuvų migracijai yra aukščiau Pasvalio esančiose Lėvens atkarpose. Ties pastarosiomis kliūtimis gerinti sąlygas žuvų migracijai tikslinga tik tuo atveju, jeigu bus atvertas kelias migracijai per Pasvalio užtvanka ir Buveinių direktyvoje nurodytos rūšys įsitvirtins žemutinėje Lėvens atkarpoje. Kliūtimis žuvų migracijai Lielupės UBR taikant Nemuno UBR nustatytus kriterijus, joms būtų priskirtas žemesnio lygio, t.y. atitinkamai antras ir trečias prioritetai.

 

Hidromorfologinių pakeitimų poveikio švelninimo priemonių suminės sąnaudos

 

178. 111 lentelėje pateikiamos bendros hidromorfologinių pakeitimų poveikio švelninimo priemonės ir jų sąnaudos.

 

111 lentelė. Lielupės UBR hidromorfologinių pakeitimų poveikio švelninimo priemonės

Priemonė

Kiekis

Investicinės sąnaudos

Eksploatacinės išlaidos

Metinės bendros sąnaudos

Žuvų takai ir užtvankų liekanų pašalinimas

4

167 700

4 700

15 400

Iš viso ~apie:

 

167 700

4 700

15 400

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Tyrimai

 

179. Kaip nurodyta ankstesniuose skyriuose apibūdinant sutelktąją ir pasklidąją taršą bei numatant vandensaugos tikslų atidėjimus, Lielupės UBR yra vandens telkinių, kuriuose nepakanka duomenų apie blogą būklę sąlygojančias priežastis. Prieš pasiūlant būklės gerinimo priemones šiuose telkiniuose reikia atlikti papildomus tyrimus.

180. Papildomų sutelktosios taršos priemonių įgyvendinimo gali prireikti, kad būtų pasiekta gera Laukupės ir Nemunėlio ekologinė būklė. Kadangi atlikti skaičiavimai ir surinkta informacija rodo, kad už Laukupės ir Nemunėlio taršą yra atsakinga ne vien tik Rokiškio NV apkrova, o ir paviršinės bei gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos ir valomos, apkrovos, papildomos priemonės turėtų būti orientuotos į tikslesnį visų galimų taršos šaltinių identifikavimą bei jų apkrovų kiekybinį įvertinimą. Prioritetas turėtų būti skiriamas lietaus nuotekų apkrovoms įvertinti. Taip pat turi būti stebima vandens kokybė žemiau Rokiškio miesto, nes šiuo metu dar trūksta faktinių matavimų duomenų, kad tiksliai būtų įvertinta tiek Laukupės, tiek Nemunėlio ekologinė būklė.

181. Talkšos ežero ekologinė būklė pagal taršos apkrovos modeliavimo rezultatus turėtų būti labai gera, tačiau tiek pagal monitoringo duomenis, tiek ežerų studijos duomenimis telkinio ekologinė būklė yra prastesnė, nei gera. Pažymėtina, kad modeliavimo duomenimis sutelktoji tarša Talkšos ež. sudaro 86 proc. (nors ir neturėtų daryti reikšmingesnės įtakos). Talkšos ežero būklei didelį poveikį gali daryti iš miesto teritorijos su paviršinėmis nuotekomis patenkantys teršalai, didelė tikimybė, kad ežeras yra teršiamas ir prie paviršinių nuotekų surinkimo sistemos nelegaliai prisijungusių gyventojų buitinėmis nuotekomis. Todėl būtina atlikti taršos šaltinių inventorizaciją ir tiriamąjį monitoringą, siekiant nustatyti blogą šio ežero būklę sąlygojančias priežastis.

182. Rėkyvos ežero blogą ekologinį potencialą gali lemti biogeninių medžiagų prietaka dėl krantų erozijos (kurią lemia ežero hidromorfologiniai pokyčiai), o taip pat tarša iš neidentifikuotų taršos šaltinių.

Rėkyva – pelkinio komplekso ežeras, kurio rytinis krantas prisišliejęs prie moreninio gūbrio. Natūraliomis sąlygomis tokio tipo ežerai neturi pastovaus paviršinio nuotėkio, o trumpalaikis vandens perteklius nuteka per pelkiniame komplekse susiformavusį žemapelkinį pažemėjimą. Pelkinių kompleksų ežerų kranto stabilumą lemia natūralus ežero balansas, kurio kaita gali iššaukti krantų ir atabrado persiformavimą. Šių ežerų vandens apykaita labai lėta, todėl net mažiausia tarša gali labai pabloginti jų vandens kokybę.

Rėkyvos ežero vandens režimas buvo dirbtinai reguliuojamas jau nuo XIX a. pabaigos, dabartinė hidrografinė jungtis įrengta 1959 m. – rekonstruotas Kulpės kanalas, įrengiant jame šliuzą be uždorio. Taip pat panašiu laikotarpiu Rėkyvos rytiniame krante buvo įrengtas Rėkyvos gyvenvietės paviršinių nuotekų rinktuvas. ŠR ežero krante esantis sodų kvartalas tapo gyvenama teritorija, kurioje nėra buitinių nuotekų surinkimo bei valymo įrenginių, dalis nuotekų gali patekti ir į Rėkyvos ežerą. 1978 m. minimame šliuze įrengus vandens lygio paaukštinimo sistemą, dabartinis ežero vandens lygis yra apie 30 cm aukštesnis už natūralų. 75–80 proc. ežero krantų sudaro durpiniai gruntai, todėl labai padidėjo krantų abrazija, ypač žiemos metu, veikiant ledo plėtimosi procesui.

Į pietus nuo ežero prasideda eksploatuojamas Rėkyvos durpių karjeras. Tarp ežero ir durpyno likęs 400–600 m pločio aukštapelkės ruožas pažeistas daugelyje vietų jau užvirtusiais melioravimo grioviais ir siaurais atsistatančiais durpių gavybos ruožais, stebimi neigiami hidrologinio režimo pokyčiai, takoskyra artėja prie ežero. Prieš gilinant Rėkyvos durpių karjero sausinamuosius griovius bus atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.

Pastaruoju metu imtasi esminių priemonių, siekiant detalizuoti ir iki minimumo sumažinti neigiamą Rėkyvos durpyno eksploatacijos poveikį Rėkyvos ežerui:

1) nepriklausomų ekspertų darbo grupė atliko ankstesnių mokslinių studijų analizę, kurios išvadose konstatuojama, kad durpyno eksploatacija nėra lemiamas ežero eutrofikacijos ir seklėjimo faktorius.

2) parengta ir 2010 m. liepos 23 d. Šiaulių regiono aplinkos departamentas patvirtino Rėkyvos durpių telkinio monitoringo programą 2010–2020 m. (rengėjas dr. J. Taminskas). Ji apims tokias priemones kaip vandens lygio tarp ežero ir pelkės ruožo stebėjimas, fiksuos ištekančio vandens nuotekį ir kokybę, iš durpių telkinio į ežerą nepatekusio vandens kiekio įtaką ežero vandens lygiui ir įvertins durpių telkinio sausinamąją įtaką pelkei tarp ežero ir durpių telkinio. Taip pat bus fiksuojamas pelkės paviršiaus slūgimas, aukštapelkės juostoje, esančioje tarp eksploatuojamo durpyno ir Rėkyvos ežero. Visa ši informacija bus pateikiama viešai visuomenei, o privataus verslo investicijos sieks daugiau nei 300 tūkst. Lt.

Siūloma detaliau ištirti ežero fizikinių-cheminių ir morfometrinių rodiklių kaitą (vykdyti intensyvesnį, tiriamąjį monitoringą, įskaitant aplink ežerą esančių taršos šaltinių patikrinimus bei įvertinant krantų erozijos apimtis ir greitį, ežero gylio kaitą). Šie tyrimai (paraleliai su jau atliktomis ežero hidromorfologinių pokyčių studijomis) leistų įvertinti ežero ekologinio potencialo stabilizavimo galimybes.

183. Priežastys, lėmusios prastesnę nei gera Skaistės ežero ekologinę būklę nėra aiškios. Remiantis matematinio taršos apkrovos modeliavimo rezultatais, Skaistės ež. būklė turėtų būti labai gera. Didelė tikimybė, kad prastą ežero ekologinę būklę lėmė praeities tarša. Todėl būtina atlikti detalius tyrimus (tiriamąjį monitoringą, įskaitant priedugnio, aplink ežerą esančių taršos šaltinių patikrinimus) siekiant nustatyti taršos kilmę (ežeras patiria antropogeninį poveikį dėl praeities ar dėl dabartinė taršos).

184. Prastesnę nei gera Notigalės ežero ekologinę būklę gali lemti ir natūralūs senėjimo procesai. Be to, šis ežeras nėra tipiškas Lietuvai vandens telkinys (minkšto, rudo vandens ežeras). Monitoringo duomenų apie šio ežero kokybės rodiklius yra nedaug. Tiriamasis monitoringas leistų tiksliau įvertinti ežere vykstančius procesus bei įvertinti realią jo būklę.

Prie tyrimo priemonių priskiriamos ir Lielupės UBR visuomenės švietimo priemonės bei teisės aktų pakeitimai.

Žemiau lentelėje pateikiamos reikalingų tyrimų, švietimo ir teisinių priemonių sąnaudos.

 

112 lentelė. Tyrimų, švietimo ir teisinių priemonių sąnaudos.

Priemonės pavadinimas

Reikalingos sąnaudos

Investicinės / vienkartinės, Lt

Eksploatacinės, Lt/metus

Metinės, Lt/metus

Rėkyvos ežero išplėstiniai morfometriniai, fizikiniai-cheminiai, biologinių rodiklių, erozijos procesų tyrimai, taršos šaltinių inventorizacija bei identifikuotų taršos šaltinių tyrimai

22.000

 

3.000

Tiriamasis monitoringas, įskaitant priedugnio ir taršos šaltinių inventorizaciją siekiant nustatyti Skaistės ežero taršos kilmę

23.000

 

3.000

Tiriamasis monitoringas ir taršos šaltinių inventorizacija siekiant nustatyti blogą Talkšos ežero būklę sąlygojančias priežastis

90.000

 

12.000

Tiriamasis monitoringas ir taršos šaltinių inventorizacija siekiant patvirtinti arba paneigti Notigalės ežero priskyrimo prie rizikos vandens telkinių pagrįstumą

18.000

 

2.000

Pakeisti Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašą, patvirtintą 2010 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-608/3D-651, įtvirtinant, kad laikantieji 150 SG, nuo 2012 m. – 75 SG ir nuo 2013 m. laikantieji 15 ir daugiau SG, privalo mažiausiai 2 metus saugoti dokumentus, įrodančius teisėtą mėšlo ir (ar) srutų panaudojimą, perdavimą arba realizavimą

Priemonės įgyvendinimas lėšų nereikalaus

 

 

Vykdyti kasmetinius Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašą ir Priemonių programos vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajono, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 2010, Nr. 90-4756) 1 priedo 2.1 punkte nustatytų reikalavimų Lielupės UBR kontrolės planus.

Priemonės įgyvendinimas lėšų nereikalaus

 

 

Atlikti Rokiškio mieste paviršinių nuotekų tyrimus, siekiant nustatyti BDS7, biogeninių ir naftos medžiagų bei sunkiųjų metalų apkrovas, patenkančias su paviršinėmis nuotekomis į Laukupės ir Nemunėlio upes

10.000

 

1.000

Nustatyti Rozalimo ir Mikoliškio gyvenviečių išleidžiamų nuotekų poveikį Daugyvenės ir Atmatos upėms

10.000

 

1.000

Visuomenės, ūkininkų ir kitų interesų grupių švietimas ir informavimas

 

10.000

10.000

Iš viso

173.000

10.000

32.000

Papildomų priemonių sąnaudų santrauka

 

185. Apibendrinta informacija apie papildomų priemonių įgyvendinimui reikalingas sąnaudas pateikiama 113 ir 114 lentelėse. Pastarojoje pateikiamas sąnaudų poreikis tik pasklidosios taršos mažinimo bei žuvų migracijos įrenginių priemonėms.

 

113 lentelė. Lielupės UBR priemonių įgyvendinimo iki 2015 metų preliminarios sąnaudos

Papildomos priemonės be sutelktosios taršos mažinimo, upių vagų renatūralizavimo ir turbinų keitimo

Investicijos, Lt

Eksploatacinės išlaidos, Lt/metus

Metinės sąnaudos, Lt

Pasklidosios (žemės ūkio) taršos mažinimo

0

9.452.934

9.452.934

Hidromorfologinių pakeitimų

168.000

5.000

15.000

Tyrimai, bandomieji projektai ir švietimo priemonės

173.000

10.000

32.000

Iš viso ~apie

341.000

9.470.000

9.500.000

Šaltinis: ekspertas

 

Visos Priemonių programos, apimančios ir pagrindines, ir papildomas priemones, sąnaudos pateiktos 114 lentelėje.

 

114 lentelė. Lielupės UBR visos priemonių programos įgyvendinimo iki 2015 metų sąnaudos

Priemonių grupė

Investicijos, Lt

Eksploatacinės išlaidos, Lt/metus

Metinės sąnaudos, Lt

Pagrindinės priemonės

Maudyklų

0

104.420

104.420

Paukščių

1.940.856

723.203

986.203

Geriamo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų

150.000

0

21.000

Poveikio aplinkai vertinimo

0

210.000

210.000

Nuotekų dumblo

79.978.000

2.399.340

9.372.340

Miesto nuotekų valymo

229.610.000

4.592.200

24.611.200

Augalų apsaugos priemonių

1.912.000

15.000

374.000

Nitratų

69.679.870

696.799

6.771.799

Buveinių

399.144

870.750

924.750

Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės

50.000

0

7.000

Iš viso pagrindinėms priemonėms

383.720.000

9.610.000

43.380.000

Papildomos priemonės

Sutelktosios taršos

0

0

0

Pasklidosios taršos

0

9.452.934

9.452.934

Hidromorfologinių pakeitimų

168.000

5.000

15.000

Tyrimai, švietimo priemonės

173.000

10.000

32.000

Iš viso papildomoms priemonėms ~ apie

341.000

9.470.000

9.500.000

Pagrindinės ir papildomos priemonės

IŠ VISO ~ apie

384.100.000

19.100.000

52.880.000

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

V SKIRSNIS. GEROS BŪKLĖS PASIEKIMO VANDENS TELKINIUOSE NAUDA

 

186. Naudos dydis, kuris atsiras įgyvendinus papildomas priemones, paremtas Sutikimo mokėti už Nevėžio upės vandens kokybės pagerinimą iki geros būklės vertinimo studija ir Sutikimo mokėti už Neries upės vandens kokybės pagerinimą iki geros būklės ir vingiuotumo atstatymą vertinimo studija. Tokios sąlyginio vertinimo studijos daugelyje šalių yra gana plačiai naudojamos gamtos išteklių naudai (t.y. ta nauda, kurios neįmanoma apskaičiuoti įprastais ekonominiais komerciniais metodais) įvertinti.

Minėti du pabaseiniai yra Nemuno UBR. Jų naudos dydį galima tiesiogiai perkelti į kitų Lietuvos UBR pabaseinius, kadangi geografinės ir socialinės sąlygos labai panašios visoje Lietuvoje.

Statistiškai patikimas sutikimo mokėti dydis Nevėžio pabaseinyje buvo nustatytas 1,85 Lt vienam namų ūkiui per mėnesį (įtraukiant tuos namų ūkius, kurie sutinka mokėti 0 litų). Ši studija buvo atlikta 2007 metais.

187. Neries upės vandens kokybės pagerinimo iki geros būklės vertinimo studijos metu buvo nustatyti keturi scenarijai:

187.1. vertinamas sutikimas mokėti už visų Neries baseino vandens telkinių pagerinimą iki geros ekologinės būklės;

187.2. vertinamas sutikimas mokėti už visų Neries baseino vandens telkinių pagerinimą iki geros ekologinės būklės ir dar už ištiesintų upių vingiuotumo atstatymą;

187.3. vertinamas sutikimas mokėti už Riešės ežero vandens kokybės pagerinimą iki geros ekologinės būklės;

187.4. vertinamas sutikimas mokėti už Riešės ir Didžiulio ežerų vandens kokybės pagerinimą iki geros ekologinės būklės.

188. Tokiu būdu buvo gauti statistiškai patikimi sutikimo mokėti dydžiai tiek už atskirus konkrečius telkinius, tiek už visų Neries pabaseinio telkinių ekologinės būklės pagerinimą.

189. Neries pabaseinyje vieno namų ūkio sutikimas mokėti prilygo 40,51 Lt per metus arba 3,38 Lt per mėnesį vien tik už vandens kokybės pagerėjimą ir 48,18 Lt per metus arba 4,01 Lt per mėnesį už vandenų kokybės pagerėjimą ir upių vingiuotumo atstatymą. Pirmuoju atveju tokia suma sudaro maždaug 0.29 proc. nuo tirtų namų ūkių pajamų. Antruoju atveju sutikimo mokėti dydis sudaro 0,36 proc. pajamų.

Jei jau žmonės sutinka mokėti (moka daugiau nei 0), tai už vandens kokybės pagerėjimą ir upių vingiuotumo atstatymą toks mokėjimas sudaro vidutiniškai daugiau nei 30 proc. jų sąskaitos už vandens tiekimą.

Turint galvoje, kad Lielupės UBR gyvena maždaug 312 tūkst. žmonių, ir kad vieno namų ūkio vidutinis dydis yra 2,63 (vidutinis namų ūkio dydis Lietuvoje), įvertinta nauda Lielupės UBR-e pagal paminėtą Neries studiją sudarytų 480 tūkst. Lt per mėnesį ir atitinkamai 5,78 mln. Lt per metus.

Būtina pabrėžti, kad čia paminėti skaičiai pateikiami informacijai apie tai, kaip Lielupės UBR gyventojai vertina gerą vandens telkinių būklę.

Šiame Programos rengimo etape pagal sąnaudų rezultatyvumo analizę pirmiausia parinktos efektyviausios pirmajame valdymo plano įgyvendinimo cikle priemonės. Ar geros ekologinės būklės pasiekimo tam tikros priemonės sąnaudos neproporcingos ir ar tai gali būti išimties priežastis – tai politinis sprendimas, pagrįstas ekonomine informacija. Tam reikia atlikti sąnaudų ir naudos palyginimą. Lielupės UBR nė vieno atidėjimo atveju neprireikė tiesiogiai taikyti neproporcingų sąnaudų principo, t.y. lyginti sąnaudų ir naudos, kadangi atidėjimai pagrįsti techninio netikrumo, aprašyto anksčiau, ir pajėgumo mokėti ir/ar visuomenės neigiamo priimtinumo įgyvendinti tokias priemones iki 2015 metų priežastimis. Pastarasis tam tikra prasme yra „neproporcingų sąnaudų“ principo sudedamoji dalis. Be to, atidėjimai taikomi tik geros vandens būklės tikslų pasiekimo laiko prasme; pačių būklės tikslų švelninti nesiūloma, todėl sąnaudų / naudos analizės, o tuo pačiu ir aukščiau minėtų naudos skaičių šiame Programos rengimo etape kol kas neprireikė.

 

IX SKYRIUS. VISUOMENĖS INFORMAVIMO IR KONSULTAVIMO PRIEMONĖS

 

190. Visuomenės dalyvavimo veikla Lielupės UBR prasidėjo 2005 metais įsigaliojus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymui Nr. D1-273 „Dėl „Dauguvos, Lielupės, Nemuno ir Ventos upių baseinų rajonų koordinavimo tarybų personalinių sudėčių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 72-2613). Pagrindinis Lielupės koordinavimo tarybos uždavinys – suderinti valstybės institucijų, vandens naudotojų, suinteresuotų nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės interesus, nustatant bei siekiant vandensaugos tikslų.

191. Kitos visuomenės informavimo veiklos:

191.1. 2006 m. spalio 25 d. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus įsakymu Nr. V-110 „Dėl upių baseinų rajonų valdymo planų sudarymo tvarkaraščio patvirtinimo“ (neskelbtas) buvo patvirtintas bendras tvarkaraštis dėl visų Lietuvos UBR valdymo planų rengimo.

191.2. 2007 m. organizuoti keli informacinių renginiai, kuriuose dalyvavo savivaldybių, RAAD atstovai, Nevyriausybinių organizacijų atstovai (toliau – NVO)“ taip pat visų keturių Lietuvos UBR koordinavimo tarybų atstovai, tarp jų ir Lielupės UBR koordinavimo tarybos nariai. Seminaruose informuota apie visų Lietuvos UBR valdymo planų rengimo eigą.

191.3. 2007 m. gruodžio 22 d. parengtos ir AAA internetinėje svetainėje pristatytos Lielupės UBR vandens telkinių vandensaugos problemų apžvalgos. Visuomenė turėjo galimybę teikti komentarus iki 2008 m. birželio 22 d.

191.4. 2008 m. birželio 26 d. AAA su UBR koordinavimo tarybų atstovais aptartos Lietuvos UBR vandensaugos problemos, tarp jų ir Lielupės UBR. Išsakytos daugiausia bendro pobūdžio pastabos ir pasiūlymai dėl vandensaugos problemų nustatymo bei jų sprendimo.

191.5. 2009 m. lapkričio 25 d. Šilagalio km, Panevėžio rajone, įvyko Lielupės, Ventos ir Dauguvos UBR Koordinavimo tarybų posėdis, kuriame aptarti preliminarūs valdymo planai ir priemonių programos.

191.6. 2010 m. įgyvendintos tokios visuomenės informavimo ir konsultavimo priemonės:

191.6.1. balandžio 14 d. AAA įvyko susitikimas su Vandens problemų tarybos prie Lietuvos Respublikos Mokslų akademijos atstovais. Susitikime aptarti Lielupės, Ventos ir Dauguvos UBR valdymo planai bei priemonių programos, išsakytos pastabos.

191.6.2. parengtoje internetinėje svetainėje (www.upiubaseinai.lt) buvo pristatoma Lielupės UBR valdymo plano rengimo eiga;

191.6.3. visuomenė buvo informuojama apie valdymo plano rengimo eigą naujienlaiškiais elektroniniu paštu;

191.6.4. informacija apie upių baseino valdymo eigą buvo skelbiama žiniasklaidoje;

191.6.5. parengtas video filmas (175 kopijos) ir informacinis leidinys (700 kopijų) apie Lielupės UBR valdymo planus ir priemonių programas ir platinamas visuomenei;

191.6.6. 2010 m. spalio 28 d. Pasvalio raj. savivaldybėje įvyko informacinė konferencija, kurios metu buvo pristatytas galutinis Lielupės UBR valdymo planas ir priemonių programa.

 

Visuomenės komentarai Lielupės UBR vadymo planui

 

192. Visuomenė buvo kviečiama komentuoti ir teikti pastabas valdymo planų ir priemonių programų projektams. Raštu buvo gauti komentarai ir klausimai valdymo plano projektui iš šių institucijų:

192.1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (raštas 2010-04-19 Nr. R2-621) rekomenduoja pateikti apžvalgas apie savivaldybių pasirengimą įgyvendinti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas bei priemones šioms priemonėms įgyvendinti.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pastabą buvo išanalizuota vandentvarkos projektų rengimo būklė Lielupės UBR savivaldybėse. Vandentvarkos plėtros projektai dalinai atspindi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įgyvendinimo situaciją savivaldos teritorijose.

192.2. Biržų regioninio parko direkcija (raštas 2009-10-01-30 Nr. 1.8-291) siūlo įrengti žuvitakį ant Širvėnos tvenkinio užtvankos (Apaščios upė), nes šia upe vyksta lydekų, karšių migracijos į nerštavietes, iš Nemunėlio upės į Apaščią jau pakyla ir žiobriai.

Pirmajame valdymo plano įgyvendinimo etape siūloma įrengti žuvitakius tik saugomoms žuvų rūšims. Žuvitakius ant Širvėnos tvenkinio užtvankos reikėtų planuoti kituose valdymo plano etapuose.

192.3. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (raštas 2010-10-11 Nr. V3-7.7-1568) pastabose nurodyti valdymo plano ir priemonių programos redakciniai bei saugomų teritorijų skaičiaus netikslumai ir teisės aktų stoka.

Į visas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pastabas atsižvelgta šiame valdymo plane.

 

X SKYRIUS. KOMPETENTINGŲ ORGANIZACIJŲ SĄRAŠAS

 

193. AAA, kaip nurodyta jos nuostatuose, turi rinkti, analizuoti ir teikti patikimą informaciją apie aplinkos būklę, cheminių medžiagų srautus ir taršos prevencijos priemones bei užtikrinti vandens apsaugos ir valdymo organizavimą vandensaugos tikslams pasiekti. Agentūra taip pat yra atsakinga už baseinų valdymo planų rengimą ir koordinavimą visoje Lietuvos teritorijoje, taip pat už atsiskaitymą Europos Komisijai.

194. Požeminio vandens išteklių tyrimus ir priežiūrą organizuoja LGT. Bendrąja prasme Tarnyba organizuoja ir vykdo valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoja ir kontroliuoja žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupia, saugo ir valdo valstybinę geologinę informaciją.

195. Regionų aplinkos apsaugos departamentai kontroliuoja aplinkosaugos įstatymų ir kitų norminių aktų įgyvendinimo eigą regionuose. Departamentai taip pat bus atsakingi už valdymo planų ir priemonių programų reikalavimų įgyvendinimo kontrolę savo regionuose.

 

115 lentelė. Kompetentingų organizacijų sąrašas ir pavadinimai

Kompetentinga institucija, internetinė svetainė

Atsakomybė dėl Lielupės UBR

Kontaktinis asmuo, pareigos, telefonas

Informacija, siunčiant korespondenciją

Faksu

El. paštu

Paštu

Aplinkos apsaugos agentūra, www.gamta.lt

valdymo plano ir priemonių programos rengimas

Mindaugas Gudas,

Aplinkos būklės vertinimo departamento direktorius

+370-5-662814

(8-5) 266 2800

M.Gudas@aaa.am.lt

Juozapavičiaus 9,

LT-09311,

Vilnius

Lietuvos geologijos tarnyba, www.lgt.lt

požeminio vandens išteklių tyrimai ir priežiūra

Kęstutis Kadūnas,

Hidrogeologijos skyriaus vedėjas,

+370-5-136272

(8 5) 233 6156

Kestutis.Kadunas@lgt.lt

Konarskio 35,

LT-03123,

Vilnius

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas

informacijos apie Lielupės UBR analizių, problemų identifikavimo tikslams bei valdymo plano įgyvendinimo kontrolė

Valdemaras Jakštas

Direktorius

+370-45 514481

(8-45) 581401

v.jakstas@prd.am.lt

Žvaigždžių g. 1, Panevėžys

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas

informacijos apie Lielupės UBR analizių, problemų identifikavimo tikslams bei valdymo plano įgyvendinimo kontrolė

Vidmantas Svečiulis

Direktorius

+370-41 524143

(8-41) 503705

Srd@srd.am.lt

Čiurlionio 3,

LT-76303,

Šiauliai

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas

informacijos apie Lielupės UBR analizių, problemų identifikavimo tikslams bei valdymo plano įgyvendinimo kontrolė

Ričardas Vygantas

Direktorius

+370-389-6106

8-389 69662

utena@urd.am.lt

Metalo g.11,

LT-28217,

Utena

 

_________________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. lapkričio 17 d.

nutarimu Nr. 1618

 

PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMA

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Priemonių vandensaugos tikslams Lielupės upių baseino rajone pasiekti programos (toliau – Programa) paskirtis – nustatyti vandens naudojimo ir apsaugos priemones Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 22 straipsnyje nustatytiems vandensaugos tikslams pasiekti Lielupės upių baseino rajone.

2. Programos objektas – Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis Lielupės upių baseino rajonas (toliau – Lielupės UBR).

3. Siekiant suderinti socialinės-ekonominės plėtros poreikį ir vandensaugos tikslus, Programos uždavinius numatoma įgyvendinti etapais: pirmasis etapas – 2010–2015 metai; antrasis etapas – 2016–2021 metai; trečiasis etapas – 2022 – 2027 metai.

4. Programa nustato pirmojo etapo vandens naudojimo ir apsaugos priemones. Įgyvendinus pirmojo etapo priemones, bus įvertinta, kokiu mastu pasiekti vandensaugos tikslai. Vandens telkinių būklės pokyčių stebėjimai ir vertinimai, kurie bus atliekami pirmajame Programos įgyvendinimo etape, padės geriau suprasti, kokių tikslų siekti ir kokias priemones įgyvendinti antrajame ir trečiajame etapuose. Antrojo etapo priemonės bus nustatytos atsižvelgiant į pirmojo etapo realiai pasiektus rezultatus, o trečiojo etapo – pirmųjų dviejų etapų rezultatus.

 

II. APLINKOS ANALIZĖ

 

5. Lielupės UBR išsidėstęs Latvijos ir Lietuvos teritorijose. Lietuvos teritorijoje yra išsidėsčiusi Lielupės UBR dalis, kurią sudaro Mūšos, Nemunėlio upių ir mažųjų Lielupės intakų baseinų dalys. Bendras Lielupės UBR plotas Lietuvos teritorijoje yra 8947,78 km2.

6. Lielupės UBR esantys Mūšos, Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniai Lietuvoje užima teritoriją tarp 55°36' ir 56°27' šiaurės platumos bei 22°55' ir 25°52' rytų ilgumos. Bendras Mūšos ilgis yra 157,3 km, o baseino plotas – 5462,6 km2. Lietuvoje yra 133,1 km ilgio Mūšos atkarpa, likusi jos žemupio dalis teka Latvijoje. Lietuvoje esanti baseino dalis užima 5296,4 km2. Nemunėlio upės bendras ilgis yra 199,3 km, baseino plotas – 4047,0 km2. Lietuvoje teka 80,7 km ilgio Nemunėlio atkarpa nuo versmių, dar 79,4 km teka Lietuvos-Latvijos siena, o jo žemupys yra Latvijos teritorijoje. Lietuvoje yra 1900,6 km2 Nemunėlio baseino. Lielupės mažųjų intakų pabaseinį sudaro kairiųjų Lielupės intakų baseinų aukštutinės dalys. Lielupės ilgis yra 120,5 km, ji visa teka Latvijoje. Lietuvos teritorijoje Lielupės mažųjų intakų baseinai užima 1750,7 km2 plotą.

Lielupės UBR yra išskirti 124 upių kategorijos vandens telkiniai, tarp jų 33 – labai pakeisti. Ištyrus vandens telkinių ekologinę būklę, nustatyta, kad labai geros ekologinės būklės ir maksimalaus ekologinio potencialo reikalavimus upių kategorijos vandens telkinių Lielupės UBR nėra. 10 upių kategorijos vandens telkinių ekologinė būklė yra gera bei 1 labai pakeisto telkinio ekologinis potencialas vertintinas kaip geras.

Lielupės UBR geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 81 upių kategorijos vandens telkinys, o gero ekologinio potencialo reikalavimus – 32 labai pakeisti upių kategorijos vandens telkiniai, tarp jų dėl antropogeninės taršos (t.y. dėl vandens kokybės problemų) geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 37 upių kategorijos vandens telkiniai, o gero ekologinio potencialo – 32 labai pakeisti upių kategorijos vandens telkiniai. Dėl vagų ištiesinimo poveikio geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 9 vandens telkiniai. Dar 33 vandens telkiniai geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka dėl bendro antropogeninės taršos ir ištiesinimo poveikio, 1 vandens telkinys – dėl antropogeninės taršos ir hidroelektrinės poveikio, 1 vandens telkinys dėl – ištiesinimo ir hidroelektrinės poveikio.

Vidutinė ekologinė būklė nustatyta 61 upių kategorijos vandens telkinyje, o vidutinis ekologinis potencialas – 20 labai pakeistų upių vandens telkinių. Bloga ekologinė būklė nustatyta 18 upių kategorijos vandens telkinių, o blogas ekologinis potencialas – 11 labai pakeistų upių vandens telkinių. Labai bloga ekologinė būklė nustatyta 2 upių kategorijos vandens telkiniuose, o labai blogas ekologinis potencialas – 1 labai pakeistame vandens telkinyje.

Lielupės UBR yra išskirta 11 ežerų kategorijos vandens telkinių. Geros ekologinės būklės reikalavimus atitinka 4 ežerai (Viešinto, Gudelių, Arimaičių ir Suosos ež.), vidutinės – 6 ežerai, labai blogas ekologinis potencialas – Rėkyvos ežere.

Lielupės UBR taip pat išskirti 6 tvenkinių kategorijos vandens telkiniai. Labai gero ekologinio potencialo reikalavimus atitinka 3 tvenkiniai (Bubių, Kupiškio ir Papilio), vidutinio – 2 tvenkiniai (Baltausių ir Dvariūkų), blogo – 1 tvenkinys (Ginkūnų).

7. Esamą paviršinių vandens telkinių būklę sąlygoja Lielupės UBR vykdoma žmogaus ūkinė veikla. Pagrindiniai poveikį paviršinių vandens telkinių būklei darantys veiksniai yra:

8.1. pasklidoji tarša azoto ir fosforo junginiais;

8.2. sutelktoji tarša organinėmis medžiagomis, azoto ir fosforo junginiais;

8.4. upių vagų tiesinimas;

8.5. hidroelektrinės.

8. Didžiausias pasklidosios taršos šaltinis – žemės ūkio veikla. Žemės ūkyje susidaranti tarša dėl gyvulių mėšlo bei mineralinių trąšų naudojimo sukelia bendrojo azoto ir nitratų azoto koncentracijos padidėjimą upėse. Dėl žemės ūkyje susidarančios taršos, geros ekologinės būklės reikalavimų pagal nitratų azotą (toliau – NO3-N) Lielupės UBR neatitinka 68 upių kategorijos vandens telkiniai, kurių bendras ilgis siekia 1149 km. Dėl žemės ūkio taršos poveikio gero ekologinio potencialo reikalavimų neatitinka 32 labai pakeisti upių kategorijos vandens telkiniai, kurių bendras ilgis 655 km. Iš viso, reikšmingą pasklidosios žemės ūkio taršos poveikį patiriančių upių kategorijos vandens telkinių skaičius sudaro 81 procentą viso upių vandens telkinių skaičiaus bei 80 procentų viso upių kategorijos vandens telkiniams priskiriamų upių ilgio. Priemonės žemės ūkio taršos mažinimui ir prevencijai visoje Lietuvos teritorijoje numatytos Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 2010, Nr. 90-4756) (toliau – Nemuno UBR programa). Įgyvendinus šias priemones reikšmingas pasklidosios taršos poveikis bus panaikintas 20-je Lielupės UBR vandens telkinių.

9. Atliktas vertinimas rodo, kad pasklidoji žemės ūkio tarša taip pat yra vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių ir ežerų būklę. Lielupės UBR taikomos bendrosios pasklidosios taršos mažinimo priemonės turės teigiamos įtakos Kairių ežero ekologinės būklės ir trijų tvenkinių (Dvariukų, Ginkūnų ir Baltausių) ekologinio potencialo gerinimui, tačiau pasiekti gerą šių telkinių ekologinę būklę ir gerą ekologinį potencialą per pirmąjį Programos įgyvendinimo etapą nėra galimybių. Net ir sustabdžius teršiančiųjų medžiagų patekimą į vandens telkinius, gera ekologinė būklė/potencialas gali būti nepasiekti dėl dugno nuosėdose akumuliuotų teršalų resuspensijos. Stovinčio vandens bei mažo pratakumo vandens telkinių savaiminio apsivalymo procesai yra kur kas lėtesni, nei tekančio vandens ekosistemose. Ypač lėtai atsikuria inertiškesnių biologinių elementų – makrofitų ir žuvų bendrijos, todėl tikslų pasiekimą tokiuose telkiniuose siūloma atidėti, nes jų pasiekti neleidžia gamtinės sąlygos. Vandens telkinių būklės stebėjimui veiklos monitoringo tyrimo vietas ketinama numatyti naujam laikotarpiui rengiamoje Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje (toliau – Monitoringo programa).

10. Numatyta kasmet organizuoti informacines kampanijas priemonių programų vykdytojams, ūkininkams bei plačiajai visuomenei apie Lielupės UBR priemonių programą, joje numatytas pasklidosios taršos mažinimo priemones bei jų poveikį vandens telkiniams.

11. Be taršos, kurią sukelia žemės ūkio veikla, yra dar vienas pasklidosios taršos šaltinis – gyventojų buitinės nuotekos. Surinkta informacija rodo, kad šiuo metu Lielupės UBR gyvena 352 tūkst. gyventojų, iš jų apie 142 tūkst. gyventojų, kurių buitinės nuotekos nėra surenkamos ir valomos. Iš žemės ūkio veiklos ir nesurenkamų buitinių nuotekų patenka: pagal biocheminį deguonies suvartojimą (toliau – BDS7) (tūkst. t/metus): žemės ūkis – 67,2, buitinės nuotekos – 3,6; pagal bendrąjį azotą (toliau – Nbendras) (tūkst. t/metus): žemės ūkis – 44,5, buitinės nuotekos – 0,6; pagal bendrąjį fosforą (toliau – Pbendras) (tūkst. t/metus): žemės ūkis – 8,9, buitinės nuotekos – 0,13. Taigi, palyginti su žemės ūkio taršos apkrovomis, buitinių nuotekų tarša sąlyginai nėra didelė ir nedaro reikšmingo poveikio vandens telkinių būklei.

12. Sutelktoji vandens tarša – pramonės įmonių, buitinių nuotekų valyklų ir paviršinės nuotekos. 2009 m. Lielupės UBR buvo 203 nuotekų išleistuvai. Lielupės UBR yra 12 aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 gyventojų ekvivalentų (toliau GE). Į Lielupės UR vandens telkinius patenka 12, 4 mln. m3/metus nuotekų, iš jų 69,6 t/metus BDS7; 153,2 t/metus Nbendras; 8,3 t/metus Pbendras.

Lielupės UBR yra 88 paviršines nuotekas išleidžiantys išleistuvai. Tai sudaro 43 procentus visų sutelktosios taršos išleistuvų, kurių nuotekos išleidžiamos į paviršinius Lielupės UBR vandens telkinius. Iš paviršinių nuotekų išleistuvų išleidžiama tarša sudaro apie 16 procentų visos sutelktosios taršos šaltinių BDS7 apkrovos, 15 procentų Pbendras ir 7 procento Nbendras taršos apkrovos.

Į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą 2003–2009 m. investuota maždaug 1 mlrd. litų. 2007–2013 m. gyvenvietėms, didesnėms nei 2 000 gyventojų ekvivalento, numatyta skirti apie 2,1 mlrd. litų vandens tiekimo, nuotekų surinkimo, tvarkymo ir dumblo infrastruktūrai sukurti ir atnaujinti. Lielupės UBR planuojama investuoti apie 300 mln. Lt.

13. Lielupės UBR yra 14 upių kategorijos vandens telkinių, kurie patiria sutelktosios taršos poveikį ir nėra aišku ar vandens telkiniuose bus pasiekti geros būklės reikalavimai, kadangi šiuo metu vykdomi nuotekų infrastruktūros plėtros darbai. Bendras šių vandens telkinių ilgis siekia 221 km. Dėl reikšmingo sutelktosios taršos poveikio gero ekologinio potencialo reikalavimų Lielupės UBR neatitinka 3 labai pakeisti upių kategorijos vandens telkiniai, kurių bendras ilgis 78 km. Iš viso reikšmingą sutelktosios taršos poveikį patiriančių upių kategorijos vandens telkinių skaičius sudaro 14 procentų viso upių kategorijos vandens telkinių skaičiaus, o jų ilgis – 13 procentų viso upių kategorijos vandens telkinių ilgio. Rizikos grupei dėl reikšmingo sutelktosios taršos poveikio priskiriami upių kategorijos vandens telkiniai nurodyti 2-me priede.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra pastaraisiais metais sumažino sutelktosios taršos poveikį. Daugiausia problemų šiuo metu kelia tarša amonio azotu ir bendruoju fosforu. Problemų kelia į mažas upes, kurių taršos akumuliacijos potencialas nedidelis, išleidžiamos nuotekos. Nustatyta, kad Lielupės UBR upių vandens telkinių ekologinei būklei ir/arba potencialui reikšmingą poveikį gali daryti 5 aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE, nuotekų valyklų išleistuvai, 5 gyvenviečių, kurių taršos apkrova yra mažesnė nei 2000 GE, nuotekų valyklų išleistuvai, 2 įmonių išleistuvai bei 3 miestų paviršinės nuotekos.

Šiuo metu dar vyksta nuotekų infrastruktūros plėtros projektai, kurių poveikis bus žinomas tik juos užbaigus, todėl dar negalima tiksliai nustatyti papildomo sutelktosios taršos mažinimo poreikio. Upių būklės stebėjimui žemiau reikšmingą poveikį darančių/galinčių daryti išleistuvų pagal Monitoringo programą ketinama numatyti veiklos monitoringo vietas. Atlikus tyrimus ir patikslinus upių ekologinę būklę bei sutelktosios taršos joms daromą poveikį, papildomos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, bus nustatytos antrajame ar trečiajame Programos įgyvendinimo etape.

14. Nustatant paviršinių vandens telkinių taršą pavojingomis medžiagomis, pagrindinis informacijos šaltinis buvo 2006 m. atlikta studija „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“. Lielupės UBR pavojingos medžiagos buvo tirtos iš Rokiškio ir Šiaulių nuotekų valyklų išleidžiamose nuotekose, Nemunėlio pasienyje ir Mūšos pasienyje. Rokiškio ir Šiaulių NV viršijimų aptikta nebuvo. Lielupės UBR upėse tirtų pavojingų medžiagų viršijimų nenustatyta.

15. Upių vagų tiesinimas – viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių upės šiuo metu gali neatitikti geros ekologinės būklės reikalavimų. Lielupės UBR upių vagų ištiesinimas daro reikšmingą poveikį 43 upių kategorijos vandens telkinių, kurių bendras ilgis 690 km, ekologinei būklei. Nustatyta, kad lygumose per urbanizuotas teritorijas tekančių upių vagų natūralių savybių grąžinimas sukeltų didelių neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių, todėl tokios upių atkarpos priskiriamos labai pakeistiems vandens telkiniams. Lielupės UBR yra 33 telkiniai, kurių bendras ilgis 702 km, kurie dėl ištiesinimo priskirti labai pakeistiems vandens telkiniams.

Dėl nepakankamos informacijos apie ištiesintų vandens telkinių geros būklės neatitikimo priežastis, upių renatūralizavimo priemonių poveikį bei lėšų stokos siūloma Lielupės UBR upių vagų natūralių savybių grąžinimą nukelti į kitą planavimo etapą. Upių renatūralizavimo bandomasis projektas numatytas Nemuno UBR programoje suteiks papildomų žinių apie šios priemonės poveikį vandens telkinių būklės gerinimui. Rizikos grupei dėl reikšmingo vagų ištiesinimo poveikio priskiriami upių kategorijos vandens telkiniai išvardinti 2-me priede.

16. Reikšmingą hidroelektrinių poveikį Lielupės UBR patiria 2 upių kategorijos vandens telkiniai, esantys Mūšos ir Suosos upėse, kurių ilgis 43 km.

17. Priežastys, sąlygojančios hidromorfologinius vandens telkinių pakitimus ir dėl to neleidžiančios pasiekti geros ekologinės būklės kai kuriuose vandens telkiniuose, yra susijusios su upių tęstinumo pažeidimais. Svarbiausia priemonė, užtikrinanti upės tęstinumą, yra žuvų pralaidų įrengimas. Siūloma įrengti žuvų pralaidas Lėvens upėje esančiose Pasvalio ir Akmenių užtvankose bei išardyti Karsakiškio malūno akmenų slenksčio liekanas. Įrengti žuvų migracijos takus ir pašalinti buvusių užtvankų liekanas numatoma 2014–2015 m.

18. Lielupės UBR yra vandens telkinių, kuriuose nepakanka duomenų apie blogą būklę sąlygojančias priežastis. Tai Talkšos, Rėkyvos, Skaistės ir Notigalės ežerai. Prieš pasiūlant būklės gerinimo priemones šiuose telkiniuose reikia atlikti tiriamąjį monitoringą, įskaitant priedugnio ir taršos šaltinių inventorizaciją, siekiant nustatyti minėtų ežerų taršos kilmę. Dar dviejų ežerų (Kilučių ir Širvėnos ež.) ekologinė būklė dėl duomenų stokos įvertinta nepakankamai tiksliai. Tiksliam būklės įvertinimui šiuose ežeruose pagal Monitoringo programą ketinama numatyti veiklos monitoringo vietas. Atlikus tyrimus ir patikslinus ežerų ekologinę būklę, papildomos taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, bus nustatytos antrajame ar trečiajame Programos įgyvendinimo etape.

19. Tarptautinė tarša Lielupės UBR nėra reikšminga.

20. Lielupės UBR yra 5 požeminio vandens baseinai: Permo-viršutinio devono Lielupės (baseino kodas LT003003400), Viršutinio devono Stipinų Lielupės (baseino kodas LT002003400), Joniškio (baseino kodas LT0010023400), Biržų-Pasvalio (baseino kodas LT001043400), Viršutinio-vidurinio devono Lielupės (baseino kodas LT001003400). Lielupės UBR teritorijoje 2010 metų balandžio 1 d. buvo užregistruoti 229 požeminio vandens telkiniai (vandenvietės), įrengti į kvartero (Q), viršutinio pernio (P2), famenio (D3fm), permo-famenio (P2+D3fm), Stipinų (D3st), pliavino (D3pl) bei Šventosios-Upninkų (D3-2šv-up) vandeninguosius sluoksnius (kompleksus). Didžiausios yra Šiaulių, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Joniškio miestų vandenvietės. Atskiruose požeminio vandens telkiniuose pastaraisiais metais išgaunamo požeminio vandens kiekis svyruoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių m /d, viso UBR teritorijoje vidutiniškai sudarydamas 28305 m3/d.

Lielupės UBR požeminio vandens baseinų ir telkinių kiekybinė būklė yra gera, nes požeminio vandens išteklių yra gerokai daugiau, nei jų išgaunama šiuo metu ar numatoma išgauti ateityje. Lielupės UBR požeminio vandens baseinų ir telkinių cheminė būklė taip pat gera, nors pavienėse vandenvietėse (pvz. Joniškio) gamtinės kilmės sulfatų koncentracijos viršija geriamojo vandens standartų reikalavimus, o kartais ir nustatytas ribines vertes. Priemonės, skirtos požeminio vandens stebėsenai pagerinti visoje Lietuvos teritorijoje numatytos Nemuno UBR programoje. Vandens tiekimo įmonės, eksploatuojančios > 10 m3/d požeminio vandens ir esančios rizikos grupei priskirtuose požeminio vandens baseinuose, įpareigojamos vykdyti probleminių kokybės rodiklių monitoringą ir teikti duomenis Lietuvos geologijos tarnybai. Monitoringo duomenų analizė leis nustatyti požeminio vandens eksploatacijos sąlygojamas telkinių kokybės kitimo tendencijas, pagal kurias požeminio vandens telkiniai bus priskirti rizikos grupei arba išbraukti iš rizikos telkinių sąrašo.

 

III. TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

 

21. Programos tikslas – neleisti prastėti paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklei ir iki 2027 metų pasiekti, kad paviršinių vandens telkinių paviršinio vandens būklė būtų gera, dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių – gera cheminė vandens būklė ir geras ekologinis potencialas, požeminių vandens telkinių – gera požeminio vandens būklė.

22. Programos uždaviniai:

22.1. sumažinti vandenų taršą iš sutelktųjų taršos šaltinių;

22.2. sumažinti vandenų taršą iš pasklidųjų taršos šaltinių;

22.3. pagerinti vandens telkinių hidromorfologinę būklę;

22.4. nustatyti neigiamo poveikio vandens telkinių būklei kilmę ir šaltinius;

22.5. užtikrinti visuomenės ir ūkio subjektų informuotumą apie Programoje numatytas priemones, jų vykdymo būdus bei paskatinti jų aktyvų dalyvavimą vandens valdyme.

 

IV. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

 

23. Programos tikslui pasiekti numatytos pagrindinės ir papildomos priemonės.

24. Pagrindinės yra tos vandens naudojimo ir apsaugos priemonės, kurios privalo būti įgyvendintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais.

25. Teisės aktai, nustatantys pagrindines priemones Lielupės UBR priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti, nurodyti Programos 2 priede.

26. Papildomos yra tos priemonės, kurios turi būti įgyvendintos tais atvejais, kai vandensaugos tikslams pasiekti pagrindinių priemonių nepakanka. Pirmojo Programos įgyvendinimo etapo (2010 – 2015 m.) papildomos priemonės pateiktos Programos 1 priede.

27. Programos priemonių pagrindimas pateiktas 2 priede.

 

V. SIEKIAMI REZULTATAI (VERTINIMO KRITERIJAI)

 

28. Programos įgyvendinimo stebėsenai atlikti nustatyti vertinimo kriterijai, susiję su numatytais tikslais ir uždaviniais, leidžiantys vertinti padarytą pažangą. Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijus – vandens telkinių, išskirtų kaip rizikos vandens telkiniai, skaičius.

29. Pirmajame Programos įgyvendinimo etape (2010–2015 metai) numatoma kriterijaus reikšmė – 71 upių kategorijos ir 10 ežerų ir tvenkinių rizikos vandens telkinių.

30. Vandens telkiniams, kurių vandensaugos tikslai pirmojo Programos įgyvendinimo etapo pabaigoje nebus pasiekti, siektini antrojo etapo rezultatai bus nustatomi 2015 m., ištyrus telkinių būklę, nustačius problemas bei parinkus priemones naujam šešerių metų etapui

31. Antrajame etape (2016–2021 metai) numatoma kriterijaus reikšmė 57 upių kategorijos ir 2 ežerų ir tvenkinių rizikos vandens telkinių.

32. Trečiajame etape (2022–2027 metai) numatoma kriterijaus reikšmė 0 upių kategorijos ir 0 ežerų ir tvenkinių rizikos vandens telkinių.

33. Įgyvendinus Programos antrojo ir trečiojo etapo priemones, būtų pasiekta visų upių kategorijos, ežerų ir požeminio vandens rizikos vandens telkinių gera bei gera, visų dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių geras ekologinis potencialas.

 

VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

34. Programoje numatytos priemonės finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant Programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų, Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų.

 

_________________

 

 

 

Priemonių vandensaugos tikslams

Lielupės upių baseino rajone pasiekti programos

1 priedas

 

PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMOS PIRMOJO ETAPO (2010–2015 METAI) PAPILDOMOS PRIEMONĖS

 

Uždaviniai

Teritorija, kurioje reikalingos papildomos priemonės

Priemonės

Vykdytojai

Terminai

Lėšos, Lt1 / lėšų šaltinis

1. Sumažinti vandenų taršą iš pasklidųjų taršos šaltinių

Priemonė svarbi šalies mastu

1.1. Pakeisti Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 (Žin., 2010, Nr. 85-4492), įtvirtinant, kad laikančiųjų 50 SG ir daugiau dokumentai, įrodantys teisėtą mėšlo ir (ar) srutų panaudojimą, perdavimą arba realizavimą, turi būti saugomi mažiausiai 2 metus.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

2012

Priemonės įgyvendinimas lėšų nereikalaus

 

 

1.2. Sustiprinti 1.1 punkte nustatyto ir maksimalaus leistino azoto ir fosforo trąšų kiekio viename hektare naudojimo, ūkių rengiančių tręšimo planus, ūkių, turinčių mažiau kaip 10 sutartinių gyvulių, aplinkosauginių reikalavimų laikymosi kontrolę.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

2012–2015

98 tūkst. Lt kasmet Valstybės biudžetas

2. Sumažinti vandenų taršą iš sutelktųjų taršos šaltinių

Lielupės UBR taikomos priemonės

2.1 Atlikti Rokiškio mieste paviršinių nuotekų tyrimus, siekiant nustatyti BDS7, biogeninių ir naftos medžiagų bei sunkiųjų metalų apkrovas, patenkančias su paviršinėmis nuotekomis į Laukupės ir Nemunėlio upes.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

2012

10 tūkst. Lt

 

 

2.2. Nustatyti Rozalimo ir Mikoliškio gyvenviečių išleidžiamų nuotekų poveikį atitinkamai Daugyvenės ir Amatos upėms.

Aplinkos apsaugos agentūra

2012

10 tūkst. Lt

3. Pagerinti vandens telkinių hidromorfologinę būklę

Priemonė svarbi šalies mastu

3.1. Parengti finansavimo iš ES fondų programą 2014–2020 m., kurioje būtų numatytas finansavimas kliūčių, trukdančių žuvų migracijai šalinimo priemonėms*

Lietuvos žemės ūkio ministerija

2013

Priemonės įgyvendinimas lėšų nereikalaus

 

Mūšos pabaseinis

3.2. Įrengti žuvų migracijos taką Lėvens upėje Akmenių HE užtvankoje

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

2014–2015

10 tūkst. Lt*

 

Mūšos pabaseinis

3.3. Įrengti žuvų migracijos taką Lėvens upėje Pasvalio užtvankoje

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

2014–2015

148 tūkst. Lt*

 

Mūšos pabaseinis

3.4. Išardyti Karsakiškio malūno akmenų slenksčio liekanas Lėvens upėje.

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

2014–2015

11 tūkst. Lt*

*Valstybės biudžetas, jeigu žuvų migracijos kliūčių šalinimo projektams nebūtų skiriamos lėšos iš ES ar kitų paramos finansavimo mechanizmų.

4. Nustatyti neigiamo poveikio vandens telkinių būklei kilmę ir šaltinius.

Lielupės UBR taikomos priemonės

4.1. Atlikti Skaistės ežero tiriamąjį monitoringą, nustatyti taršos šaltinius ir jų poveikį.

Aplinkos apsaugos agentūra

2012 2014

13 tūkst. Lt

10 tūkst lt

 

Valstybės biudžetas

 

 

4.2. Atlikti Talkšos ežero tiriamąjį monitoringą, nustatyti taršos šaltinius ir blogą būklę sąlygojančias priežastis.

Aplinkos apsaugos agentūra

2013 2015

45 tūkst. Lt

45 tūkst. Lt

 

Valstybės biudžetas

 

 

4.3. Atlikti Notigalės ežero tiriamąjį monitoringą, nustatyti taršos šaltinius norint patikrinti priskyrimo rizikos vandens telkiniams pagrįstumą.

Aplinkos apsaugos agentūra

2012 2014

10 tūkst. Lt

8 tūkst. Lt

 

Valstybės biudžetas

 

 

4.4. Atlikti išplėstinius Rėkyvos ežero morfometrinių, fizikinių-cheminių, biologinių rodiklių, erozijos procesų tyrimus bei nustatyti taršos šaltinius ir jų poveikį.

Aplinkos apsaugos agentūra

2012 2015

12 tūkst. Lt

10 tūkst. lt

 

Valstybės biudžetas

5. Užtikrinti visuomenės bei ūkio subjektų informuotumą apie Programoje numatytas priemones, jų vykdymo būdus bei paskatinti jų aktyvų dalyvavimą vandens valdyme

Priemonė svarbi Lielupės UBR mastu

5.1. Organizuoti kasmet informacines kampanijas priemonių programų vykdytojams bei plačiajai visuomenei, atskiroms interesų grupėms apie Lielupės UBR priemonių programą, joje numatytas priemones, atsakingus vykdytojus bei visuomenės, atskirų jos grupių vaidmenį įgyvendinant priemones bei prižiūrint jų vykdymą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

2011–2013

10 tūkst. Lt

kasmet

 

ES fondai,

Valstybės biudžetas/

1 – visos lėšos paskaičiuotos 2008–2009 m. kainomis

_________________

 

 

Priemonių vandensaugos tikslams

Lielupės upių baseino rajone pasiekti

programos

2 priedas

 

PRIEMONIŲ VANDENSAUGOS TIKSLAMS LIELUPĖS UPIŲ BASEINO RAJONE PASIEKTI PROGRAMOS PAGRINDIMAS

 

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Programos objektas – Lielupės upių baseinų rajonas (toliau – UBR), susidedantis iš Mūšos, Nemunėlio ir mažųjų Lielupės intakų baseinų dalių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Programa parengta atlikus Lielupės UBR vandens telkinių būklės analizę ir įvertinus žmogaus veiklos poveikio vandens telkiniams rezultatus. Rengiant Programą atsižvelgta į šalies mastu įgyvendinamas programas, priemonių įgyvendinimo technines galimybes ir ekonominius išteklius, įskaitant sąnaudų, patiriamų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) reikalavimus kiekvienam upių baseinų rajonui turi būti parengta priemonių programa vandensaugos tikslams pasiekti. Priemonių programą sudaro pagrindinės priemonės, kurios privalomos pagal vandens sektorių Lietuvos teisės aktų reikalavimus ir Europos Sąjungos (toliau – ES) direktyvas (nuotekų valyklų ir mėšlidžių statyba, subalansuotas dirvų tręšimas, sėjomainos ir kt.). Jeigu, vertinant pagrindinių priemonių poveikį, nustatoma, kad jų pakaks vandensaugos tikslams pasiekti, šiomis pagrindinėmis priemonėmis programa ir apsiriboja. Jeigu pagrindinių priemonių nepakanka, kad vandens telkinys pasiektų vandensaugos tikslus, tuomet parenkamos papildomos priemonės, reikalingos nustatytiems vandensaugos tikslams pasiekti.

Priemonės gali būti labai įvairios. Vienos jų yra grynai inžinerinės, pavyzdžiui, buities ir pramonės nuotekų valyklų statyba, vandens telkinių apsaugos juostų įrengimas, ištiesintų upių vagų renatūralizavimas ir kt. Kitos priemonės – tai teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, leidimai ūkinei veiklai, upių tvenkimui bei hidroelektrinių (toliau – HE) statybai ir kt.), ekonominės (mokesčiai, sankcijos, paskatos, subsidijos ir kt.), informacinės (seminarai, renginiai, visuomenės švietimas per spaudą internetą).

Teisės aktai numato kai kurių vandensaugos tikslų pasiekimo išimčių galimybę. Viena iš jų – nukelti vėlesniam laikui (ne vėliau 2027 m.) užsibrėžto tikslo pasiekimą jeigu jo pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos. Kita galima išimtis – užsibrėžti švelnesnius tikslus, kurie taip pat turi būti pagrįsti sudėtingomis techninėmis sąlygomis, gamtinėmis priežastimis ar neproporcingai didelėmis sąnaudomis bei, jeigu geros būklės pasiekimas turės labai didelių neigiamų socialinių – ekonominių padarinių, kuriems išvengti nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu pranašesnių alternatyvų. Išimtys gali būti taikomos tik retais atvejais, atlikus ekonominę analizę bei argumentuotai įrodžius išimties būtinumą.

Šiame Lielupės UBR priemonių programos dokumente apibūdintos pagrindinės ir papildomos priemonės bei nurodomos priemonių įgyvendinimo sąnaudos.

 

II SKYRIUS. PAGRINDINĖS PRIEMONĖS GERAI LIELUPĖS UBR BŪKLEI PASIEKTI

 

Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinių priemonių įgyvendinimas reglamentuotas galiojančiuose teisės aktuose, programose ir kitose dokumentuose, ir siekiant išvengti priemonių įgyvendinimo reikalavimų kartojimo skirtinguose dokumentuose, pagrindinių priemonių reikalavimai, kurie yra perkelti į nacionalinę teisę nėra detalizuojami.

2. Pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), (toliau – BVPD), VI priedo A dalį pagrindinės priemonės yra tos, kurias reikia įgyvendinti vykdant šių direktyvų reikalavimus:

2.1. 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/7/EB dėl maudyklų vandens kokybės valdymo, panaikinanti Direktyvą 76/160/EEB (OL 2006 L 64, p. 37), (toliau – Maudyklų direktyva);

2.2. 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) (toliau – Paukščių direktyva);

2.3. 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 90) (toliau – Geriamojo vandens direktyva);

2.4. 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvą 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 2 tomas, p. 410) (toliau – Pramoninių avarijų direktyva);

2.5. 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 248), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/3 l/EB (toliau – Poveikio aplinkai vertinimo direktyva);

2.6. 1986 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą 86/278/EEB dėl aplinkos, ypač dirvožemio, apsaugos naudojant žemės ūkyje nuotekų dumblą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 265), (toliau – Nuotekų dumblo direktyva);

2.7. 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 26) (toliau – Miesto nuotekų valymo direktyva);

2.8. 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. birželio 28 d. Komisijos direktyva 2010/42/ES (OL 2006 L 161, p. 6) (toliau – Augalų apsaugos priemonių direktyva);

2.9. 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 68) (toliau – Nitratų direktyva);

2.10. 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) (toliau – Buveinių direktyva);

2.11. 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL 2008 L 24, p. 8), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/3 l/EB (OL 2009 140, p. 114) (toliau – TIPK direktyva).

Iš 11-os išvardintų direktyvų, kurių įgyvendinimas kartu reiškia ir pagrindinių priemonių įgyvendinimą, septynios susijusios su didelėmis sąnaudomis. Labiausiai imlios investicijoms yra Miesto nuotekų valymo ir Nitratų direktyvos, todėl jos priemonių programoje aprašomos pirmiausiai. Kitų direktyvų – Paukščių, Poveikio aplinkai vertinimo, Augalų apsaugos priemonių ir Buveinių – įgyvendinimas daugiausia susijęs su atitinkamų teisinių, institucinių ir procedūrinių bei kitokių, ne tokių investicijoms imlių, priemonių nustatymu.

 

I SKIRSNIS. PRIEMONES, NUMATYTOS EUROPOS BENDRIJOS VANDENS APSAUGOS TEISĖS AKTUOSE IR PERKELTOS Į LIETUVOS TEISINĘ BAZĘ

 

Miesto nuotekų valymo direktyva

 

3. Pagrindinės Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonės apima vandenvalos įrenginių statybą ir rekonstrukciją gyvenvietėse, kurių taršos apkrova viršija 2000 gyventojų ekvivalentą (toliau – GE), siekiant, kad jų išleidžiamų nuotekų kokybė atitiktų į paviršinio vandens telkinius išleidžiamoms nuotekoms keliamus reikalavimus. Į paviršinius vandens telkinius išleidžiamų nuotekų kokybės reikalavimai yra apibrėžti Nuotekų reglamente. Nors pastaraisiais metais miestų nuotekų valyklų (toliau – MNV) taršos apkrovos smarkiai mažėjo, kai kurių iš jų tarša vis dar daro reikšmingą poveikį vandens telkinių – priimtuvų kokybei.

Miesto nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimui reikalingos priemonės yra vienos svarbiausių ir labiausiai investicijoms imlių pagrindinių priemonių, kurias įgyvendinus paprastai pagerėja paviršinio vandens kokybė. Visos Miesto nuotekų valymo direktyvos pagrindinės priemonės jau įgyvendinamos arba turi būti įgyvendintos Lietuvoje iki 2010 metų.

Nuotekų valymas pradėtas reglamentuoti Lietuvos Respublikos vandens įstatyme.

Vėliau priimti tokie teisės aktai:

3.1. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3260);

3.2. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3261);

3.3. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 (Žin., 2008, Nr. 104-3975);

3.4. Nuotekų tvarkymo reglamentas;

3.5. Priemonė Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. D1-462 (Žin., 2008, Nr. 109-4162; 2009, Nr. 47-1882).

4. Lietuvoje pagal stojimo į ES sutartį Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimams įgyvendinti suteiktas pereinamasis laikotarpis. Lietuva įsipareigojo surinkti ir tinkamai valyti nuotekas pagal tokį grafiką:

4.1. nuo 2007 m. gruodžio 31 d. aglomeracijų, kurių apkrova 10 000 ar daugiau GE, nuotekos turi būti valomos pagal nustatytus reikalavimus;

4.2. nuo 2009 m. gruodžio 31 d. aglomeracijose, kuriose apkrova didesnė kaip 2000 GE, turi veikti reikalavimus atitinkančios nuotekų surinkimo sistemos;

4.3. nuo 2009 m. gruodžio 31 d. aglomeracijų, kurių apkrova nuo 2000 GE iki 10 000 GE, nuotekos turi būti valomos pagal nustatytus reikalavimus;

4.4. naujai planuojamose aglomeracijose visi nuotekų tvarkymo reikalavimai turi būti vykdomi nuo nuotekų susidarymo momento.

 

Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo poveikis

 

5. Remiantis AAA sudarytu sąrašu, iš viso Lielupės UBR yra 12 aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE. Šių aglomeracijų nuotekų valyklos (toliau – NV) iš esmės ir yra pagrindinis Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų taikymo objektas.

Lielupės UBR aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE, NV išleidžiami nuotekų kiekiai bei nuotekų kokybės rodiklių atitikimas Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimams pateikiami 1 lentelėje.

 

1 lentelė. Didžiųjų Lielupės UBR aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE, nuotekų kokybės rodikliai; koncentracijos, neatitinkančios Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų pateiktos tamsesniu pasviruoju šriftu.

Miestas

Aglomeracijos dydis

Upė – priimtuvas

Nuotekų kiekis, tūkst. m3/m

BDS7,* mg/l

NH4-N*, mg/l

NO3-N*, mg/l

Nbendras,

* mg/l

Pbendras,*

mg/l

Šiauliai

> 100 000

Kulpė

7296

3.6

0.546

5.16

11

0.18

Biržai

10000 – 100000

Tatula

804

2.9

0.07

7.123

8.75

0.206

Kupiškis

10000 – 100000

Lėvuo

508

10.9

3.5

1.96

8.4

1.03

Pasvalys

10000 – 100000

Lėvuo

681.1

15.7

3.7

5.9

14.7

2.9

Radviliškis

10000 – 100000

Obelė

840

3.1

0.09

8.3

12

1.38

Joniškis

10000 – 100000

Sidabra

413

10

30.1

0.152

34.4

0.86

Joniškis

10000 – 100000

Sidabra

244

6.9

3.02

9.49

18.4

1.68

Joniškis

10000 – 100000

Sidabra

31

4.4

0.055

5.29

9.7

0.35

Rokiškis

10000 – 100000

Laukupė

1033

13.1

0.3

6

10.74

1.19

Linkuva

2000 – 10000

Mūša

28

4.63

5.36

24.52

56.63

8.23

Pakruojis

2000 – 10000

Mūša

299

3.98

0.97

0.81

6.3

0.16

Šeduva

2000 – 10000

Niauduva

24

4

3.8

6

10.3

7.51

Šeduva

2000 – 10000

Niauduva

59

6

66

2.11

79

8.02

Žagarė

2000 – 10000

Švėtė

11

18

18.4

2.65

33.8

2.77

Juodupė

2000 – 10000

Juodupė

135.6

5.49

0.59

14.09

20.12

1.84

* BDS7 – biocheminis deguonies suvartojimas per 7 dienas; NH4-N – amonio azotas; NO3-N – nitratų azotas; Nbendras – bendras azotas; Pbendras – bendras fosforas. Šaltinis: 2009 m. sutelktosios taršos šaltinių apkrovų duomenys (AAA)

 

2009 m. Lielupės UBR Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimus atitiko dar ne visų aglomeracijų, kurių taršos apkrovos viršija 2000 GE, NV išleidžiamų nuotekų kokybė. Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų neatitiko bendrojo azoto koncentracijos Šiaulių m. nuotekose. Tiesa, viršijimas buvo labai nedidelis – vidutinė metinė didžiausia leistina koncentracija (toliau – DLK), nustatyta tokio dydžio aglomeracijai, yra 10 mg/l, o vidutinė metinė išmatuota koncentracija išleidžiamose nuotekose buvo 11 mg/l.

Kaip ir ankstesniais metais, Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų vis dar neatitiko Pasvalio NV išleidžiamos nuotekos, nes vidutinė metinė bendrojo fosforo koncentracija (2,9 mg/l) buvo didesnė nei tokio dydžio aglomeracijai nustatyta vidutinė metinė DLK (2 mg/). Šiuo metu vyksta Pasvalio NV rekonstrukcija, kurią planuojama pabaigti 2010 metais. Prognozuojama, kad po rekonstrukcijos Pbendras koncentracijos išleidžiamose nuotekose atitiks Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimus.

2009 m. gruodžio mėn. buvo baigti rekonstrukcijos darbai Joniškio NV. Kol buvo vykdoma rekonstrukcija, dalis 2009 m. iš Joniškio NV išleistų nuotekų dar neatitiko Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų – Nbendras koncentracijos (18,4 – 34,4 mg/l) buvo didesnės nei leidžiama (15 mg/l). Po rekonstrukcijos Joniškio NV išleidžiamose nuotekose azoto junginių koncentracijos sumažėjo iki reikalaujamo lygio. Nors Joniškio NV dar vyksta derinimo darbai, planuojama, kad šiuo metu pasiekiamą didelį nuotekų išvalymo laipsnį pavyks išlaikyti ir ateityje.

Išvardintų nuotekų valyklų rekonstrukcija vykdoma pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros įgyvendinamą „Ventos – Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, I fazės projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001.

2009 m. baigta Šeduvos NV rekonstrukcija. Pereinamuoju rekonstrukcijos laikotarpiu Šeduvos NV išleidžiamose nuotekose buvo aukštos bendrojo azoto ir amonio junginių koncentracijos (Nbendras – 79 mg/l, NH4-N – 66 mg/l). Nors specialios azoto junginių šalinimo technologijos rekonstruojant NV nebuvo įdiegtos, pabaigus rekonstrukciją, azoto junginių koncentracijos nuotekose ženkliai sumažėjo: vidutinė bendrojo azoto koncentracija siekė 10,3 mg/l, NH4-N – 3,8 mg/l, NO3-N – 6 mg/l. Prognozuojama, kad po rekonstrukcijos išvalytose nuotekose užfiksuotas azoto junginių koncentracijas pavyks išlaikyti ir ateityje.

Atsižvelgiant į turimą informaciją apie jau įgyvendintus ir planuojamus įgyvendinti vandenvalos projektus, sudarant bazinį scenarijų buvo priimta, kad:

5.1. Nbendras koncentracija Šiaulių NV nuotekose sumažės iki reikalaujamo lygio (t.y. neviršys 10 mg/l), o kiti Šiaulių NV nuotekų kokybės rodikliai nesikeis;

5.2. Pasvalio NV po rekonstrukcijos pavyks pasiekti reikiamą Pbendras išvalymo lygį, t.y. Pbendras koncentracijos išleidžiamose nuotekose neviršys 2 mg/l; bendrojo azoto koncentracijos nuotekose po rekonstrukcijos išliks tokios pat kaip ir šiuo metu, tačiau didžioji amonio azoto junginių dalis bus nitrifikuojama iki nitratų. Atsižvelgiant į rekonstruotos Joniškio NV rodiklius buvo priimta, kad amonio azotas sudarys iki 1 proc. bendrojo azoto, o nitratų azotas – iki 55 proc. bendrojo azoto;

5.3. Joniškio ir Šeduvos NV pavyks išlaikyti po rekonstrukcijos pasiektą nuotekų išvalymo lygį;

5.4. Linkuvos ir Žagarės NV išleidžiamose nuotekose Pbendras koncentracijos sumažės iki 2 mg/l, o Nbendras – iki 20 mg/l;

5.5. kitų didžiųjų aglomeracijų (Biržų, Kupiškio, Radviliškio, Rokiškio, Pakruojo, Juodupės), kuriose pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų įgyvendinimas jau yra užtikrintas ir NV veikia efektyviai, nuotekų kokybės rodikliai ateityje nesikeis ir išliks tokie pat kaip ir 2009 m;

5.6. didžiųjų aglomeracijų NV išleidžiamas nuotekų kiekis artimiausiu metu nesikeis ir išliks toks pat kaip ir 2009 m;

5.7. kitų nuotekų išleistuvų (t.y. pramonės, paviršinių nuotekų bei gyvenviečių, kurių tarša nesiekia 2000 GE) apkrovos nesikeis ir išliks tokios pat kaip ir 2009 m.

Šiuo metu į Lielupės UBR paviršinio vandens telkinius išleidžiamos sutelktųjų taršos šaltinių apkrovos bei prognozuojamos apkrovos įgyvendinus pagrindines Miesto nuotekų valymo direktyvos priemones pateikiamos 2 lentelėje. Dabartinės sutelktosios taršos šaltinių apkrovos apskaičiuotos 2009 m. AAA duomenų pagrindu.

Iš 2 lentelėje pateiktos informacijos matyti, kad sutelktosios taršos apkrovų sumažėjimo galima tikėtis Mūšos ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose, tuo tarpu Nemunėlio pabaseinyje sutelktosios taršos apkrovos turėtų išlikti nepasikeitę. Prognozuojama, kad Mūšos pabaseinyje labai nežymiai gali sumažėti BDS7 apkrova, Nbendras apkrova gali sumažėti 9 proc, o Pbendras – 8 proc. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sutelktosios taršos BDS7 apkrova lyginant su ankstesniais metais gali sumažėti 30 proc, Nbendras – 43 proc, o Pbendras – 31 proc.

 

2 lentelė. Sutelktosios taršos apkrovos Lielupės UBR baseinuose bei prognozuojamos apkrovos įgyvendinus pagrindines Miesto nuotekų valymo direktyvos priemones

Apkrovos

Išleistuvai

Pabaseinis

Lielupės mažųjų intakų

Mūšos

Nemunėlio

Dabartinė apkrova

Prognozuojama po pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo

Dabartinė apkrova

Prognozuojama po pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo

Dabartinė apkrova

Prognozuojama po pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo

BDS7, t/metus

Aglomeracijų, kurių apkrova > 100 000 GE

0

0

26,3

26,3

0

0

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 10 000 iki 100 000 GE

6

3

21,2

21,2

13,5

13,5

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 2000 iki 10 000 GE

0,2

0,2

1,8

1,6

0,7

0,7

Aglomeracijų, kurių apkrova mažesnė nei 2000 GE

1,9

1,9

9,1

9,1

2,9

2,9

Pramonės įmonių

0,9

0,9

1,5

1,5

9,2

9,2

Paviršinių nuotekų

0,9

0,9

4,9

4,9

12,3

12,3

IS VISO:

9,9

6,9

64,8

64,6

38,6

38,6

Bendrasis azotas,

t/metus

Aglomeracijų, kurių apkrova > 100 000 GE

0

0

80,3

73

0

0

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 10 000 iki 100 000GE

19

6,7

31,4

31,4

11,1

11,1

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 2000 iki 10 000 GE

0,4

0,2

8,4

3,3

2,7

2,7

Aglomeracijų, kurių apkrova mažesnė nei 2000 GE

5,3

5,3

15,6

15,6

4,6

4,6

Pramonės įmonių

2,9

2,9

2,7

2,7

6,8

6,8

Paviršinių nuotekų

1,2

1,2

5,6

5,6

8,3

8,3

IS VISO:

28,8

16,3

144

131,6

33,5

33,5

Bendrasis fosforas,

t/metus

Aglomeracijų, kurių apkrova >100 000 GE

0

0

1,3

1,3

0

0

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 10 000 iki 100 000 GE

0,8

0,24

3,8

3,2

1,23

1,23

Aglomeracijų, kurių apkrova nuo 2000 iki 10 000 GE

0,03

0,02

0,9

0,7

0,25

0,25

Aglomeracijų, kurių apkrova mažesnė nei 2000 GE

0,5

0,5

2,3

2,3

0,64

0,64

Pramonės įmonių

0,3

0,3

0,2

0,2

2,3

2,3

Paviršinių nuotekų

0,06

0,06

1,2

1,2

1,3

1,3

IŠ VISO:

1,69

1,12

9,7

8,9

5,72

5,72

Šaltinis: eksperto skaičiavimai, atsižvelgiant į 2009 m. sutelktosios taršos šaltinių apkrovų duomenis (AAA) bei NV atstovų pateiktą informaciją apie jau įgyvendintus ir planuojamus įgyvendinti vandenvalos projektus

 

Miesto nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

6. Miesto nuotekų direktyvos įgyvendinimui Lietuvoje investuota daug lėšų, tačiau BVPD bazinio scenarijaus sąnaudomis nutarta laikyti 2007–2013 metų finansinės perspektyvos sąnaudas (pagal priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašą Nr. 01). Lielupės UBR iš 2007–2013 metų finansinės priemonės lėšų planuojama pastatyti penkis naujus nuotekų valymo įrenginius, nutiesti 133,1 km naujų nuotekų tinklų bei rekonstruoti 6,8 km esamų nuotekų tinklų. Žemiau Miesto nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimo sąnaudos paskirstytos pagal pabaseinius.

 

Mūšos pabaseinis

 

7. Mūšos pabaseinyje planuojama rekonstruoti keturis nuotekų valymo įrenginius, nutiesti 81 km naujų ir rekonstruoti 6,8 km esamų nuotekų tinklų. 3 lentelėje pateikiami duomenys apie 2007–2013 metų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros valstybės projektus Mūšos pabaseinyje. Lentelėje pateikiamos investicinės sąnaudos taip pat apima ir Geriamojo vandens direktyvos reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas. Bendros investicinės sąnaudos pabaseinyje – 165,14 mln. Lt.

 

3 lentelė. 2007–2013 metų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros Valstybės projektai Mūšos pabaseinyje.

Savivaldybė

Gyvenvietė

Numatomi atlikti darbai

Projekto vertė, mln. Lt

Eksploatacinės išlaidos, mln. Lt per metus

Naujos NV vnt.

Rekonstruotos NV, vnt.

Nauji nuotekų tinklai, km

Rekonstruoti nuotekų tinklai, km

Nauji vandentiekio tinklai, km

Rekonstruoti vandentiekio tinklai, km

Nauji/ rekon. vandens gerinimo įrenginiai

Kupiškio r.

Kupiškis

 

1

4,2

 

4,8

 

 

16,744

 

Aukštupėnai

 

 

3,4

 

1,0

 

 

Pakruojo r.

Pakruojis

 

1

6,4

 

3,5

 

1

31,0

 

Linkuva

 

1

10,5

 

6,1

 

 

Pasvalio r.

Pasvalys

 

 

3,3

 

0,7

 

 

2,8

 

Radviliškio r.

Radviliškis

 

 

3,1

 

3,0

 

 

3,146

 

Šiaulių m.

Šiauliai

 

 

25,0

 

23,0

 

 

72,0

 

Šiaulių r.

Šiauliai

 

1

 

 

 

 

 

20,41

 

Ginkūnai

 

 

12,2

3,9

4,3

4,0

 

 

Šiaulių r.

Kairiai

 

 

11,0

2,9

8,7

2,1

 

19,04

 

Vijoliai

 

 

1,9

 

1,9

 

 

 

IŠ VISO

 

 

4

81,0

6,8

57,0

6,1

1

165,14

3,3

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

Pastabos:

1. Radviliškio vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros plėtra patenka į projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Radviliškio rajone“. Projektas taip pat apima infrastruktūros plėtrą Baisiogalos gyvenvietėje (Nemuno UBR, Nevėžio pabaseinis). Bendra projekto vertė 6,291 mln. Lt. Laikoma, kad Mūšos pabaseinyje bus investuojama pusė projekto sumos.

2. Kairių ir Vijolių (Šiaulių r.) vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros plėtra patenka į projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros Šiaulių rajone (Kairiai, Vijoliai, Kuršėnai)“ projektą. Projektas taip pat apima infrastuktūros plėtrą Kuršėnų gyvenvietėje (Ventos UBR). Bendra projekto vertė 28,56 mln. Lt. Laikoma, kad Mūšos pabaseinyje bus investuojama dvi trečiosios projekto sumos.

3. Kadangi daugiausia investicijų numatyta į tinklus, pagal iki šiol įgyvendintų investicinių projektų praktiką darome prielaidą, kad metinės eksploatacinės išlaidos prilygsta 2 procentams investicinių lėšų.

4. Lentelėje nurodyti ministro įsakymu patvirtinti minimalūs rekonstruotinų ar naujų tinklų ilgio ir kiti techniniai rodikliai. Įgyvendinant projektus dėl sumažėjusių statybos kainų šie rodikliai greičiausiai bus didesni.

 

Nemunėlio pabaseinis

 

8. Nemunėlio pabaseinyje planuojama nutiesti 29,1 km naujų nuotekų tinklų. 4 lentelėje pateikiami duomenys apie 2007–2013 m. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros Valstybės projektus Nemunėlio pabaseinyje. Lentelėje pateikiamos investicinės sąnaudos taip pat apima ir Geriamojo vandens direktyvos reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas. Bendros investicinės sąnaudos pabaseinyje – 26,67 mln. Lt. Pagal iki šiol įgyvendintų investicinių projektų praktiką darome prielaidą kad metinės eksploatacinės išlaidos prilygsta 2 procentams investicinių lėšų.

 

4 lentelė. 2007–2013 m. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros valstybės projektai Nemunėlio pabaseinyje.

Savivaldybė

Gyvenvietė

Numatomi atlikti darbai

Projekto vertė, mln. Lt

Eksploatacinės išlaidos, mln. Lt per metus

Naujos NV vnt.

Rekonstruotos NV, vnt.

Nauji nuotekų tinklai, km

Rekonstruoti nuotekų tinklai, km

Nauji vandentiekio tinklai, km

Rekonstruoti vandentiekio tinklai, km

Nauji/ rekon. vandens gerinimo įrenginiai

Biržų r.

Biržai

 

 

18,0

 

5,9

 

 

16,73

 

Rokiškio r.

Rokiškis

 

 

11,1

 

3,1

 

 

9,94

 

IŠ VISO

 

 

 

29,1

 

9,0

 

 

26,67

0,53

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

9. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje planuojama pastatyti vienus naujus nuotekų valymo įrenginius, nutiesti 23 km naujų nuotekų tinklų. 5 lentelėje pateikiami duomenys apie 2007–2013 m. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros valstybės projektus Nemunėlio pabaseinyje. Lentelėje pateikiamos investicinės sąnaudos taip pat apima ir Geriamojo vandens direktyvos reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas. Bendros investicinės sąnaudos pabaseinyje – 37,8 mln. Lt. Pagal iki šiol įgyvendintų investicinių projektų praktiką darome prielaidą kad metinės eksploatacinės išlaidos prilygsta 2 procentams investicinių lėšų.

 

5 lentelė. 2007–2013 metų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimo ir plėtros valstybės projektai Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje.

Savivaldybė

Gyvenvietė

Numatomi atlikti darbai

Projekto vertė, mln. Lt

Eksploatacinės išlaidos, mln. Lt per metus

Naujos NV vnt.

Rekonstruotos NV, vnt.

Nauji nuotekų tinklai, km

Rekonstruoti nuotekų tinklai, km

Nauji vandentiekio tinklai, km

Rekonstruoti vandentiekio tinklai, km

Nauji/ rekon. vandens gerinimo įrenginiai

Joniškio r.

Joniškis

 

 

8,0

 

7,1

 

 

15,1

 

Joniškio r.

Žagarė

1

 

15,0

 

12,4

 

 

22,7

 

IŠ VISO

 

1

 

23,0

 

19,5

 

 

37,8

0,76

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

 

Nitratų direktyvos įgyvendinimas

 

10. Nitratų direktyvos tikslas yra mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai ir stabdyti tolesnį tokį teršimą.

Pagrindinis teisės aktas, į kurį perkelti Nitratų direktyvos reikalavimai yra Vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-686/D1-676 (Žin., 2008 Nr. 143-5741). Tai antrą Programos etapą reglamentuojantis dokumentas. Pirmasis etapas baigėsi 2007 metais, o antrasis etapas tęsis iki 2012 metų gegužės.

 

Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo poveikis

 

11. Nitratų direktyvos įgyvendinimo poveikis buvo įvertintas prognozuojant vandens telkinių būklės pokyčius dėl direktyvoje numatytų priemonių įgyvendinimo. Vandens telkinių būklės prognozavimas atliktas pasitelkiant matematinį modeliavimą. Vandens būklės pokyčiai dabartinės situacijos atžvilgiu buvo apskaičiuoti atsižvelgiant į planuojamų įgyvendinti priemonių efektyvumą ir apimtis.

Pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių sąrašas bei šių priemonių įgyvendinimo perspektyvos ir apimtys Lietuvoje pateikiamos 6 lentelėje. Lentelėje taipogi pateikiama informacija apie numatomų įgyvendinti priemonių poveikį ir efektyvumą.

Nustatyti kiekvienos priemonės efektyvumą yra gana sudėtinga, nes jį apsprendžia daug faktorių, tokių kaip gamtinės sąlygos, ūkininkavimo metodai ir pobūdis. Dėl šios priežasties numatytas priemonių efektyvumas skirtinguose ūkiuose gali skirtis. Nitratų direktyvos poveikio prognozavimui naudotos priemonių efektyvumo vertės buvo nustatytos remiantis apibendrintais kitose šalyse (Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje) atliktų tyrimų rezultatais.

Kaip matyti iš lentelėje pateiktos informacijos, daugelis pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių neturės arba turės nežymų poveikį taršos apkrovoms. Pagrindinė poveikį turėsianti priemonė bus mėšlidžių statyba daugiau nei 10 sutartinių gyvulių (toliau – SG) turinčiuose ūkiuose.

 

 

 

6 lentelė. Pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių sąrašas bei jų efektyvumas

Nr.

Reikalavimas

Įgyvendinimas

Poveikis taršos apkrovoms

Tikėtinas taršos apkrovų sumažėjimas įgyvendinus priemonę, proc.

1

Fermose turi būti įrengtos mėšlidės (išskyrus turinčias gilius tvartus). Mėšlidės (aikštelės, rezervuaro ar lagūnos tipo) turi būti tokios talpos, kad jose tilptų kiaulių ir paukščių 8 mėnesių mėšlas, o galvijų, arklių, avių ir kitų gyvūnų 6 mėnesių mėšlas.

Kai laikoma daugiau kaip 300 SG, iki 2008 m. sausio 1 d.

Ūkiuose, laikančiuose daugiau nei 300 SG sumažėjusi nitratų azoto ir bendrojo fosforo apkrovos. Mėšlą paskleidžiant tuo metu, kada yra mažiausia paviršinio nuotėkio tikimybė, galimas NH4-N ir biocheminis deguonies suvartojimas (toliau – BDS) apkrovų sumažėjimas. Priemonė efektyvi tik tuomet, kai mėšlas yra paskleidžiamas tinkamu laiku, jį įterpiant, saugiu atstumu nuo vandens telkinių. Priemonė jau iš dalies įgyvendinta.

Priimta, kad ūkiuose, kuriuose yra įrengtos mėšlidės, taršos apkrovos yra 20 proc. mažesnės nei ūkiuose neturinčiuose mėšlidžių.

2

Fermose turi būti įrengtos mėšlidės (išskyrus turinčias gilius tvartus) Mėšlidės (aikštelės, rezervuaro ar lagūnos tipo) turi būti tokios talpos, kad jose tilptų kiaulių ir paukščių 8 mėnesių mėšlas, o galvijų, arklių, avių ir kitų gyvūnų 6 mėnesių mėšlas.

Kai laikoma nuo 10 iki 300 SG, iki 2012 m. sausio 1 d.

Ūkiuose, laikančiuose daugiau nei 10 SG sumažės nitratų azoto ir bendrojo fosforo apkrovos. Mėšlą paskleidžiant tuo metu, kada yra mažiausia paviršinio nuotėkio tikimybė, galimas NH4-N ir BDS apkrovų sumažėjimas. Priemonė efektyvi tik tuomet, kai mėšlas yra paskleidžiamas tinkamu laiku, jį įterpiant, saugiu atstumu nuo vandens telkinių.

Gyvulių taršos apkrovos ūkiuose, kuriuose ši priemonė bus taikoma, sumažės 20–30 proc.

3

Per metus į dirvą patenkančio (tręšiant OT, ganant gyvulius) Nbendras kiekis negali viršyti 170 kg/ha.

Visiems gyvulininkystės ūkiams

Si priemonė poveikio neturės arba jos poveikis bus labai menkas, nes, remiantis dabartiniais duomenimis, 170 kg/ha apkrova šiuo metu nėra viršijama.

Nėra

4

Organinės trąšos neturi būti skleidžiamos nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d., taip pat ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės. Išimtiniais atvejais, esant sausam, šiltam ir ilgam rudeniui, kai laukai ariami vėliau, arba ankstyvam ir šiltam pavasariui, kai laukai ariami anksčiau, leidžiama dirvas tręšti OT atitinkamai vėliau arba anksčiau, prieš tai informavus Regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – RAAD) rajono aplinkos apsaugos agentūrą. Negalima tręšti, jei vėjas pučia link netoli esančios gyvenamosios vietos. Rekomenduotina OT tręšti tik darbo dienomis.

Visiems gyvulininkystės ūkiams

Priimama, kad organinių trąšų skleidimas laukuose ant įšalusios žemės šiuo metu nėra plačiai paplitęs, nes trąšų poreikis pasėliams šiuo laikotarpiu yra minimalus.

Nėra

5

Privalomi reikalavimus atitinkantys tręšimo planai.

Ūkiai, tręšiantys mėšlu daugiau kaip 150 ha žemės ūkio naudmenų per metus, o taip pat ūkiai, kurie tręšimui naudoja 200 ir daugiau SG generuojamą mėšlą arba per metus tręšimui sunaudoja organinių trąšų, kuriose yra 20 t ir daugiau bendrojo azoto

Pagrindinis tręšimo planų tikslas yra sustabdyti pernelyg intensyvų tręšimą, tačiau kol kas tręšimo planuose turi būti nurodomas tik sunaudojamų organinių trąšų kiekis, todėl ši priemonė nebus efektyvi tol, kol į tręšimo planus nebus įtrauktos mineralinės trąšos

Nėra

6

Pasirinktas tręšimo būdas turi užtikrinti tolygų trąšų paskleidimą ir minimalų tręšimo poveikį aplinkai. Tirštas ir pusiau skystas mėšlas, paskleistas ant dirvos paviršiaus, po jo paskleidimo turi būti įterptas ne vėliau kaip per 12 valandų

Visiems gyvulininkystės ūkiams

Mėšlo įterpimas neturi arba turi netgi neigiamą poveikį azoto apkrovoms, nes įterpiant mėšlą neišgaruoja ir į dirvožemį patenka NH4-N. Įterpimo poveikis Pbendras apkrovoms yra įskaičiuotas į mėšlidžių statybos poveikį

Azoto apkrovos nesikeis, poveikis Pbendras apkrovoms siekia apie 5 proc, jis įskaičiuotas į mėšlidžių statybos poveikį.

7

Draudžiama tręšti organinėmis trąšomis paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose bei arčiau kaip 2 m iki melioracijos griovių šlaitų viršutinių briaunų

Visiems gyvulininkystės ūkiams

Dėl nedidelio SG tankio, tręšimas paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose nėra tikslingas, todėl, manoma, nėra plačiai paplitęs

Nėra

8

50 proc. ploto turi būti apsėta žiemojančiais (žieminiais ir daugiamečiais) augalais

Ūkiuose, turinčiuose daugiau kaip 15 ha ariamos žemės

Šiuo metu šis reikalavimas jau yra tenkinamas

Nėra

9

Gyvulių tankis ūkyje neturi būti didesnis kaip 1,7 SG vienam hektarui žemės ūkio naudmenų

Visiems gyvulininkystės ūkiams

Šiuo metu SG tankis neviršija 1,7 SG/ha

Nėra

10

Turi būti taikomos priešerozinės sėjomainos

Kalvoto reljefo ūkiuose

 

Nėra

Šaltinis: Eksperto vertinimas

 

 

 

Informacija apie gyvulių skaičius skirtingo dydžio bei mėšlides jau turinčiuose ūkiuose pateikiama 7 lentelėje. Lentelėje taip pat nurodytas prognozuojamas sutartinių gyvulių skaičius mėšlides turinčiuose ūkiuose po pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo.

 

7 lentelė. SG skaičius skirtingo dydžio ūkiuose ir prognozuojamas SG skaičius ūkiuose, kuriuose mėšlidės bus įrengtos įgyvendinant pagrindines Nitratų direktyvos priemones

Pabaseinis

SG skaičius

SG skaičius ūkiuose, laikančiuose iki 10 SG

SG skaičius ūkiuose, laikančiuose virš 10 SG

SG skaičius ūkiuose jau turinčiuose mėšlides

SG skaičius ūkiuose, kuriuose bus įrengtos mėšlidės

Lielupė

27312

11391,5

15920,5

10034,8

5885,7

Mūša

76263,5

33983,2

42280,3

21681,5

20598,8

Nemunėlis

19624,3

10644,2

8980,1

2374,2

6605,9

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys

 

Šiuo metu Lielupės UBR apie 28 proc. visų SG yra laikoma ūkiuose, turinčiuose mėšlides. Prognozuojama, kad įgyvendinus pagrindines Nitratų direktyvos priemones, šis rodiklis turėtų siekti apie 54,5 proc. Atsižvelgiant į įgyvendinamų priemonių apimtis ir jų efektyvumą, prognozuojama, kad Lielupės UBR gyvulininkystės ūkių apkrova po pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo gali sumažėti 5–8 proc. Taršos apkrovos sumažėjimas Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje gali siekti 4 – 6 proc, Mūšos pabaseinyje – 5 – 8 proc, Nemunėlio pabaseinyje – 7–10 proc.

 

Nitratų direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

12. Per 2004–2008 metų laikotarpį buvo pastatyta 914 mėšlidžių 170500 SG. Jose telpa 540 tūkst. t mėšlo/srutų. Per tą laikotarpį pasinaudojusių parama Nitratų direktyvai įgyvendinti pareiškėjų vidutinis ūkis – 82 SG. Faktinis vidutinis SG skaičius ūkiuose, įgyvendinančiuose Nitratų direktyvos reikalavimus, buvo du kartus didesnis, nei planuota, nes paramos laikotarpiu šios direktyvos reikalavimų įgyvendinimas buvo labai aktualus stambiems ūkiams, turintiems daugiau nei 300 SG. Kadangi parama naudojosi daugiausia stambūs ūkiai, pastatyta triskart mažiau mėšlidžių/srutų rezervuarų nei planuota; tačiau jų talpa buvo daug didesnė.

Pagrindinės Nitratų direktyvos priemonės baziniu laikotarpiu apims daugiau nei 10 sutartinių gyvulių turinčius ūkius, iki šiol neturinčius mėšlidžių. Bendras SG skaičius Lielupės UBR ir jo pabaseiniuose bei SG skaičius skirtingo dydžio ūkiuose bei ūkiuose, jau turinčiuose mėšlides, pateikiamas 8 lentelėje. Informaciją apie SG pasiskirstymą skirtingo dydžio ūkiuose bei ūkiuose, turinčiuose mėšlides, pateikė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Pagal baseinus jie išskirstyti proporcingai žemės ūkio paskirties žemės plotams.

 

8 lentelė. SG skaičius skirtingo dydžio ūkiuose Lielupės UBR, 2008

Pabaseinis

SG skaičius

SG tankis

SG skaičius ūkiuose iki 10 SG

SG skaičius ūkiuose nuo 10 iki 300SG

SG skaičius ūkiuose virš 300 SG

SG skaičius ūkiuose, turinčiuose mėšlides

SG skaičius ūkiuose, kuriuose bus įrengtos mėšlidės

Lielupės mažųjų intakų

27312,0

0,16

11391,5

3756,5

12164,0

10034,8

5885,7

Mūšos

76263,5

0,14

33983,2

19675,5

22604,8

21681,5

20598,8

Nemunėlio

19624,3

0,1

10644,2

8289,3

690,8

2374,2

6605,9

IŠ VISO:

123199,8

0,14

56018,9

31721,3

35459,6

34090,5

33090,4

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys

 

Finansavimas mėšlo tvarkymo reikalavimų įgyvendinimui iki šiol buvo skiriamas pagal dvi programas: Lietuvos kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Standartų laikymasis“ ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C (2007) 5076, priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“.

Pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Standartų laikymasis“1, buvo suteikta svari pagalba diegiant pažangesnes mėšlo tvarkymo technologijas, įsigyjant naujas mėšlo krovimo, transportavimo priemones, srutų laistymo įrangą rekonstruojant ar statant naujas mėšlides ar srutų kauptuvus. Dalyvaujantys šioje priemonėje ūkio subjektai (dalyvauja 2468 ūkio subjektai) per trejus po sutarties pasirašymo metus privalo pasiekti, kad jų ūkis atitiktų Nitratų direktyvoje keliamus aplinkosaugos reikalavimus. Pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Standartų laikymasis“ iš 2004–2006 metų fondo iš viso Lietuvoje buvo išmokėta 368 021 000 Lt lėšų. 57 582 384 Lt buvo išmokėti iki 2010 liepos mėnesio iš 2007–2013 metų programos biudžeto pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Standartų laikymasis. Kaimo plėtros programos (toliau – KPP) įsipareigojimai“. Taip pat iki liepos mėnesio iš 2007–2013 metų programos biudžeto „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimui“ buvo išmokėta 24 686 045 Lt (autorizuota sutarčių už 38 937 853 Lt). (Nacionalinė mokėjimo agentūra (toliau – NMA), 2010)

 

Pagal 2004–2006 metų programą vienam SG buvo skiriama nuo 805 iki 960 Lt, o pagal 2007–2013 m. programą – nuo 345 iki 1934 Lt (tačiau paramos gavėjai gali šiomis lėšomis dengti ne daugiau kaip 40–60 procentų tinkamų projekto išlaidų). Nors yra žinomas pastatytų mėšlidžių kiekis, kiek konkrečiai iš kurios programos buvo finansuojama, nėra žinoma. Galutinėje 2004–2006 m. programos vertinimo ataskaitoje teigiama, kad lėšų atžvilgiu Nitratų direktyvos įgyvendinimui teko daugiau kaip 2,5 karto didesnis finansavimas nei Pieno direktyvai. Remiantis šia proporcija darome prielaidą kad Nitratų direktyvos įgyvendinimui iki 2010 metų liepos mėn. galėjo būti skirta apie 280 mln. Lt ES ir nacionalinio biudžeto lėšų.

Kadangi Lietuvoje SG skaičius, kurių mėšlui tvarkyti dar reikės pastatyti mėšlides, yra daugiau nei dvigubai didesnis nei tų, kurių mėšlas jau yra tinkamai tvarkomas, be to, reikės mažesnių mėšlidžių, papildomai Lietuvoje gali prireikti apie 600 mln. Lt.

Išmokėtų lėšų pasiskirstymas baseinuose apskaičiuotas, visai Lietuvai skirtas lėšas padalinus proporcingai mėšlidžių baseinuose skaičiui. Daroma prielaida, jog visuose baseinuose apytiksliai vienoda dalis mėšlidžių buvo pastatyta naudojantis parama. Pinigai galėtų būti pasiskirstę taip, kaip pateikta 9 lentelėje:

 

9 lentelė. Sąnaudų poreikis Nitratų direktyvos įgyvendinimui Lielupės UBR, Lt, suapvalinta

Pabaseinis

Išmokėtos lėšos Nitratų direktyvos įgyvendinimui

Papildomų lėšų poreikis Nitratų direktyvos įgyvendinimui

Mūšos

45.670.000

43.380.000

Nemunėlio

5.001.000

13.912.400

Lielupės mažųjų intakų

21.137.300

12.387.900

Iš viso:

71.808.300

69.679.900

Šaltinis:eksperto skaičiavimai

 

Direktyvos reikalavimo, susijusio su mėšlidžių įrengimu, įgyvendinimo lygis skirtinguose UBR labai nevienodas. Lielupės UBR direktyvos įgyvendinimui išmokėta 72 mln. Lt ir dar gali prireikti apie 70 mln. Lt.

 

Geriamojo vandens direktyva

 

13. Geriamojo vandens direktyvos tikslas yra apsaugoti žmones nuo neigiamo vandens užterštumo poveikio užtikrinant, kad tiekiamas vanduo būtų sveikas ir švarus. Direktyvos reikalavimai taikomi visų rūšių geriamajam vandeniui, taip pat vandeniui naudojamam maistui gaminti ar perdirbti. Geriamojo vandens direktyva netaikoma natūraliam mineraliniam vandeniui ir vandeniui, naudojamam medicinos tikslams. Taikant minimalius šios direktyvos reikalavimus, sveikas ir švarus žmonėms vartoti skirtas vanduo yra tas, kuriame nėra jokių mikroorganizmų, parazitų ir bet kokių medžiagų, kurių skaičius arba koncentracijos gali kelti potencialų pavojų žmonių sveikatai.

Pagrindiniai teisės aktai, į kuriuos perkelti Geriamojo vandens direktyvos reikalavimai:

13.1. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327);

13.2. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas;

13.3. Nuotekų tvarkymo reglamentas;

13.4. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-636 (Žin., 2007, Nr. 8-337);

13.5. Valstybinės geriamojo vandens kontrolės tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 643 (Žin., 2003, Nr. 3-99), kurioje perkeliami specifiniai direktyvos reikalavimai dėl geriamojo vandens kokybės kontrolės;

13.6. Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606);

13.7. Lietuvos higienos norma HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-613 (Žin., 2006, Nr. 81-3217);

13.8. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290), kuriame nustatyta savivaldybių pareiga organizuoti geriamojo vandens tiekimą.

 

Geriamojo vandens direktyvos priemonių įgyvendinimo poveikis

 

14. Geriamojo vandens kokybės kontrolė. Ši priemonė yra įgyvendinama pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Higienos normoje nustatomi geriamojo vandens kokybės reikalavimai (cheminė sudėtis, kokybės vertinimų skaičius per metus, analizės metodai ir kt.). Geriamojo vandens kokybę Lietuvoje kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

15. Senų nenaudojamų eksploatacinių gręžinių likvidavimas. Nebenaudojamų eksploatacinių gręžinių, kurie gali tapti potencialiais požeminio vandens taršos židiniais, likvidavimo tvarka nustatyta Lietuvos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente „Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai naudoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka (LAND 4-99)“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 (Žin., 1999, Nr. 112-3263). Gręžinių likvidavimo tvarką kontroliuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

16. Sanitarinės vandenviečių apsaugos zonos įrengimas. Vandenviečių sanitarinės apsaugos zonos (toliau – SAZ) rengiamos ir įteisinamos pagal Lietuvos higienos normos HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“ reikalavimus. Kiekvienai vandenvietei yra nustatoma sanitarinė apsaugos zona, kurią sudaro trys juostos:

16.1. griežto režimo apsaugos juosta (1-oji) – arčiausiai kaptažo įrenginių esanti juosta, skirta apsaugoti vandenvietę ir joje esančius požeminio vandens kaptažo įrenginius nuo tyčinės ar atsitiktinės taršos, kurioje draudžiama ūkinė ir kita veikla, nesusijusi su vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu;

16.2. mikrobinės taršos apribojimo juosta (2-oji) – sanitarinės apsaugos zonos juosta, kurioje ribojama mikrobinė ir cheminė tarša;

16.3. cheminės taršos apribojimo juosta (3-ioji) – sanitarinės apsaugos zonos juosta, kurioje ribojama cheminė tarša.

Savivaldybė, kurios teritorijoje yra vandenvietė, organizuoja vandenvietės SAZ steigimą ir apsaugą pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) reikalavimus.

Teisės aktų nustatyta tvarka parengtas, suderintas ir patvirtintas vandenvietės SAZ specialusis planas registruojamas savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų registre ir Žemės gelmių registre. Patvirtintos vandenviečių SAZ juostos turi būti žymimos rengiant kitus teritorijų planavimo dokumentus, o ūkinė veikla reguliuojama pagal higienos normoje HN 44:2006 nustatytus apribojimus ir kitus teisės aktus. Svarbi priemonė yra SAZ įsteigimo ir įteisinimo kontrolė, nes iki šiol Lielupės UBR, kaip numatyta Lietuvos higienos normoje HN 44:2006 2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“, nėra įteisinta nė viena vandenviečių sanitarinės apsaugos zona.

Lietuvoje gėrimui naudojame tik požeminį vandenį, kurio kokybė dėl palankių gamtinių sąlygų ir taikomų apsaugos priemonių yra gera.

 

Geriamojo vandens direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

17. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija siekiama, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumas 2015 metais siektų ne mažiau kaip 95 proc. visų šalies gyventojų, o viešai tiekiamo geriamojo vandens atitikimas saugos ir kokybės reikalavimams – 100 proc.

18. Pagrindinės Geriamojo vandens direktyvos reikalavimų įgyvendinimo priemonės (naujų vandentiekio tinklų tiesimas, vandentiekio tinklų rekonstrukcija, vandens gerinimo įrenginių statyba ir rekonstrukcija) 2007–2013 m. numatytos Priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ valstybės projektų sąraše Nr. 01. Geriamojo vandens direktyvos reikalavimų įgyvendinimo ir kitas vandens tiekimo infrastruktūros gerinimo priemones planuojama įgyvendinti kartu su Miesto nuotekų direktyvos įgyvendinimo ir kitomis nuotekų infrastruktūros priemonėmis (projektai apima tiek vandens tiekimo, tiek ir nuotekų tvarkymo sistemas).

18.1. Mūšos pabaseinyje planuojama nutiesti 57 km naujų ir rekonstruoti 6,1 km esamų vandentiekio tinklų, pastatyti vienus vandens gerinimo įrenginius.

18.2. Nemunėlio pabaseinyje planuojama nutiesti 9 km naujų vandentiekio tinklų.

18.3. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje planuojama nutiesti 19,5 km naujų vandentiekio tinklų.

Bendros vandens tiekimo infrastruktūros gerinimo ir nuotekų infrastruktūros priemonėms skirtos investicinės sąnaudos Lielupės UBR sudaro 229,61 mln. Lt.

 

Paukščių direktyva

 

19. Paukščių direktyva reglamentuoja paukščiams svarbių teritorijų apsaugą. Reikalaujama, kad būtų steigiamos specialios saugomos teritorijos, skirtos tam tikroms paukščių rūšims išsaugoti. Lietuvos paukščių rūšių klasifikaciniame sąraše yra 358 paukščių rūšys. 2009 metais Lielupės UBR buvo 10 teritorijų, svarbių paukščių apsaugai.

Pagrindiniai teisės aktai, į kuriuos perkelti Paukščių direktyvos reikalavimai:

19.1. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas;

19.2. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200);

19.3. Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276, (Žin., 2004.Nr. 41-1335);

19.4. Paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-358 (Žin., 2008, Nr. 77-3048), kuriuose reglamentuojas paukščių apsaugai svarbių teritorijų parinkimas.

Siekiant išsaugoti, atkurti ir išlaikyti tokias teritorijas reikia įgyvendinti tam tikras priemones. Šios priemonės labai dažnai yra ūkinės veiklos ribojimas saugomoje teritorijoje, arba specialios teritorijos atkūrimo ir atstatymo priemonės. Priemonės yra išvardinamos žemiau.

 

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų steigimas

 

20. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335), nurodyta, jog paukščių apsaugai svarbios teritorijos steigiamos tam, kad savo buveinėse būtų išsaugotos saugomos paukščių rūšys. Be to turi būti saugomos ir paukščių migracijai svarbūs plotai.

Už saugomų teritorijų steigimą Lietuvoje yra atsakinga Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635; 2010, 36-1719). Šiuo teisės aktu buvo patvirtintos 82 paukščių apsaugai svarbios teritorijos.

 

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų gamtotvarkos planų sudarymas

 

21. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose reikalaujama užtikrinti, kad būtų išvengta natūralių buveinių ir saugomų rūšių apsaugos būklės blogėjimo. Tam reikia parengti saugomų teritorijų gamtotvarkos planus bei kitus strateginius planavimo dokumentus. Gamtotvarkos planai (toliau – GP) tvirtinami LR aplinkos ministro įsakymu, juose nustatant atsakingas institucijas ir galimus lėšų šaltinius.

 

Paukščių direktyvos įgyvendinimo būklė

 

22. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai ir teritorijų ribos patvirtintos LR Vyriausybės nutarimais. GP rengiami konkrečioms teritorijoms ir dauguma atvejų apima tiek PAST, tiek ir BAST. Iki 2010 m. liepos mėn. LR aplinkos ministro įsakymais buvo patvirtinti GP 54 teritorijoms (visoje šalies teritorijoje). Dauguma GP parengti 10 metų laikotarpiui (2008–2017 m.).

 

Mūšos pabaseinis

 

23. Mūšos pabaseinyje yra 5 PAST, kurios pabaseinio teritorijoje užima 43.910 ha plotą. Santykinai didelė dalis PAST – 14.983 ha (34 proc.) – persidengia su BAST (10 lentelė).

 

10 lentelė. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos Mūšos pabaseinyje._

 

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos pavadinimas

PAST kodas

Savivaldybės

Bendras PAST plotas, ha

PAST plotas pabaseinyje, ha

PAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

PAST, persidengianti su BAST, ha

1

Gedžiūnų miškas

LTPAKB002

Pakruojo r. ir Joniškio r.

14.269

14.269

100

3

2

Gubernijos miškas

LTSIAB001

Šiaulių r. ir Joniškio r.

19.262

14.582

76

 

3

Mūšos tyrelio pelkė

LTJONB001

Joniškio r.

1.700

633

37

608

4

Šimonių giria

LTANYB001

Anykščių r. ir Kupiškio r.

23.267

251

1

251

5

Žalioji giria

LTPANB001

Panevėžio r. ir Kupiškio r.

14.174

14.174

100

14.120

 

IŠ VISO

 

 

72.673

43.910

60

14.983

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant geografines informacines sistemas (toliau – GIS)

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Informacija apie rengiamus GP teritorijoms, patenkančioms į Mūšos pabaseinį, pateikiama 11 lentelėje.

 

11 lentelė. Saugomos teritorijos, kurioms parengti GP Mūšos pabaseinyje.

GP pavadinimas

Statusas

Teritorijos, kuriai parengtas GP, plotas, ha

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, ha

GP apimamos teritorijos dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, į kurį patenka PAST, ha

Žalioji giria

Patvirtintas

14.173

14.173

100,0

14.173

IŠ VISO

 

14.173

14.173

100,0

14.173

Pastaba: GP pavadinimai dažniausiai nesutampa su PAST ar BAST pavadinimais.

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

24. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra 1 PAST, kuri pabaseinio teritorijoje užima 1056 ha plotą. Visa PAST persidengia su natūralių BAST (12 lentelė).

 

12 lentelė. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje.

 

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos pavadinimas

PAST kodas

Savivaldybės

Bendras PAST plotas, ha

PAST plotas pabaseinyje, ha

PAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

PAST, persidengianti su BAST, ha

1

Mūšos tyrelio pelkė

LTJONB001

Joniškio r.

1.463

1.056

72

1.053

 

IŠ VISO

 

 

1.463

1.056

72

1.053

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant GIS

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje esančiai PAST GP nėra parengta.

 

Nemunėlio pabaseinis

 

25. Nemunėlio pabaseinyje yra 4 PAST, kurios pabaseinio teritorijoje užima 20993 ha plotą. Didžioji dalis PAST – 17.816 ha (85 proc.) – persidengia su natūralių BAST (13 lentelė).

 

13 lentelė. Paukščių apsaugai svarbios teritorijos Nemunėlio pabaseinyje.

 

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos pavadinimas

PAST kodas

Savivaldybės

Bendras PAST plotas, ha

PAST plotas pabaseinyje, ha

PAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

PAST, persidengianti su BAST, ha

1

Biržų giria

LTBIRB001

Biržų r.

17.684

17.683

100

17.683

2

Čedaso ežeras ir jo apyežerės

LTROKB001

Rokiškio r.

132

132

100

 

3

Nemunėlio upės slėnis

LTBIRB002

Biržų r., ir Rokiškio r.

1.550

1.549

100

 

4

Šaltojos ir Vyžuonos upių slėniai

LTROKB004

Rokiškio r.

1.569

1.569

100

132

 

IŠ VISO

 

 

20.935

20.933

100

17.816

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant GIS

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Informacija apie rengiamus gamtotvarkos planus teritorijoms, patenkančioms į Nemunėlio pabaseinį, pateikiama 14 lentelėje.

 

14 lentelė. Saugomos teritorijos, kurioms parengti GP Nemunėlio pabaseinyje.

GP pavadinimas

Statusas

Teritorijos, kuriai parengtas GP, plotas, ha

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, ha

GP apimamos teritorijos dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, į kurį patenka PAST, ha

Biržų giria

Rengiamas (nepublikuojamas)

17.683

17.683

100,0

17.683

Čedaso ežeras ir jo apyežerės

Patvirtintas

132

132

100,0

132

Nemunėlio upės slėnis

Patvirtintas

2.195

2.188

99,7

1.548

IŠ VISO

 

20.010

20.003

 

19.363

Pastaba: GP pavadinimai dažniausiai nesutampa su PAST ar BAST pavadinimais.

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Paukščių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

26. Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas sudaro paukščių apsaugai svarbių teritorijų GP parengimas, jų įgyvendinimas bei PAST monitoringas. Šias sąnaudas planuojama finansuoti iš valstybės biudžeto. GP pateiktos priemonių įgyvendinimo sąnaudos turėtų būti laikomos orientacinėmis. Atskirų priemonių įgyvendinimo sąnaudos tikslinamos skelbiant konkursus2.

Paukščių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos Lielupės UBR pabaseiniuose apskaičiuotos taikant šias prielaidas:

26.1. vidutinės GP parengimo sąnaudos apskaičiuotos pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atlikta tiekėjų kainų apklausą 40 GP parengimui (bendra teritorija 37146 ha). Kainų pasiūlymai šių teritorijų GP parengimui svyravo nuo 1,352 mln. Lt iki 1,965 mln. Lt (vidurkis 1,66 mln. Lt, arba 45 lt/ha). Atliekant skaičiavimus taikoma prielaida, kad 1 ha teritorijos GP parengimo sąnaudos yra vienodos. NATURA 2000 teritorijose, kuriose natūralių buveinių apsaugai svarbiomis teritorijos (toliau – BAST) ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST) persidengia, 50 proc. GP parengimo sąnaudų priskiriama Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudoms. Laikoma, kad GP visoms PAST bus parengti per 5 metus;

26.2. parengtų GP įgyvendinimo investicinės ir eksploatacinės sąnaudos apskaičiuotos remiantis informacija, pateikiama LR aplinkos ministerijos tinklalapyje publikuojamuose GP3. Įgyvendinimo sąnaudos perskaičiuotos UBR valdymo plano įgyvendinimo laikotarpiui (t.y. iki 2015 m.);

26.3. Paukščių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos teritorijoms, kurioms GP nėra parengta4, apskaičiuotos taikant vieneto sąnaudų metodą. GP paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms įgyvendinimo vidutinės investicinės sąnaudos (2007 – 2015 m. laikotarpiu) yra 54 Lt/ha, vidutinės metinės eksploatacinės sąnaudos yra 7,89 Lt/ha per metus. Teritorijose, kuriose BAST ir PAST persikloja, vidutinės investicinės sąnaudos (2007 – 2015 m. laikotarpiu) yra 20 Lt/ha, vidutinės metinės eksploatacinės sąnaudos yra 3,12 Lt/ha per metus. Šios vieneto sąnaudos apskaičiuotos remiantis parengtų ir rengiamų GP įgyvendinimo sąnaudomis5, įvertinant PAST persiklojimą su BAST6;

26.4. išlaidos PAST monitoringui apima išlaidas darbo užmokesčiui, socialinio draudimo įmokoms bei kurui7. Perskaičiuojant monitoringo išlaidas pabaseiniams taikyta prielaida, kad 1 ha monitoringo sąnaudos skirtingose paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra vienodos. Darbo užmokesčio sąnaudų skaičiavimui taikytas 2009m. pirmojo ketvirčio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydis Valstybės sektoriuje8.

27. Vidutinės Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Mūšos pabaseinyje sudaro apie 1.584.654 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 599.594 Lt per metus (informacija pateikiama 15 lentelėje).

 

15 lentelė. Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Mūšos pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

1.318.722

263.744

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

24.092

36.565

4.063

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

1.560.562

1.150.562

230.100

PAST monitoringas

1 metai

0

0

101.687

IŠ VISO

 

1.584.654

2.505.849

599.594

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

Vidutinės Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Nemunėlio pabaseinyje sudaro apie 345.660 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 114.723 Lt per metus (informacija apteikiama 16 lentelėje).

 

16 lentelė. Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Nemunėlio pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

67.704

13.541

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

10.000

11.500

1.278

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

335.660

257.128

51.426

PAST monitoringas

1 metai

0

0

48.478

IŠ VISO

 

345.660

336.332

114.723

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Vidutinės Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sudaro apie 10.540 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 8.890 Lt per metus (informacija apteikiama 17 lentelėje).

 

17 lentelė. Paukščių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

23.850

4.770

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

0

0

0

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

10.542

8.346

1.669

PAST monitoringas

1 metai

0

 

2.447

IŠ VISO

 

10.542

32.196

8.886

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos planais, siekiant įgyvendinti Paukščių direktyvos reikalavimus, Lietuvoje planuojama įsteigti dar 90 teritorijų paukščiams saugoti. Dalis šių teritorijų turėtų atsirasti ir Lielupės UBR, todėl metinės Paukščių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos atskiruose pabaseiniuose gali išaugti.

 

Buveinių direktyva

 

28. Buveinių direktyva reglamentuoja gamtinėms buveinėms svarbių teritorijų apsaugą. Reikalaujama, kad būtų steigiamos specialios saugomos teritorijos, skirtos tam tikroms gamtinėms buveinėms išsaugoti.

Pagrindiniai teisės aktai, į kuriuos perkelti Buveinių direktyvos reikalavimai:

28.1. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas;

28.2. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200);

28.3. Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai;

28.4. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų ribos patvirtintos Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašu, skirtu pateikti Europos Komisijai, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin., 2009, Nr. 51-2039).

28.5. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimas ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635; 2010, 36-1719).

Siekiant išsaugoti, atkurti ir išlaikyti gamtines buveines reikia įgyvendinti tam tikras priemones. Šios priemonės labai dažnai yra ūkinės veiklos ribojimas saugomoje teritorijoje arba specialios teritorijos atkūrimo ir atstatymo priemonės.

 

Buveinių apsaugai svarbių teritorijų steigimas

 

29. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose nurodyta, jog buveinių apsaugai svarbios teritorijos turi būti steigiamos siekiant apsaugoti ir atkurti gamtines augalų ir gyvūnų buveines.

 

Buveinių gamtotvarkos planų parengimas

 

30. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose reikalaujama užtikrinti, kad būtų išvengta natūralių buveinių ir saugomų rūšių apsaugos būklės blogėjimo. Tam reikia parengti saugomų teritorijų GP ar kitus strateginius planavimo dokumentus, kuriuose numatomos konkrečios gamtotvarkos priemonės.

 

Kitos priemonės

 

31. Be specialių paukščių ir buveinių apsaugai skirtų teritorijų steigimo įgyvendinama daugelis kitokių tam labai reikalingų priemonių: rengiami specialūs apsaugos projektai (pavyzdžiui, kuriami lizdai ar pravedami kursai norintiems pažinti ir stebėti paukščius), taikomos subsidijos žemdirbiams, įsipareigojantiems tam tikromis priemonėmis saugoti paukščius, vykdomi mokymai, įgyvendinami moksliniai projektai ir leidžiamos publikacijos. Kiekvienais metais LR aplinkos ministras patvirtina monitoringo planą – stebimų paukščių sąrašą ir monitoringo vietas.

Kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje yra numatytos priemonės, skatinančios gamtai palankų ūkininkavimą. Šiuo metu yra rengiama buveinių inventorizacijos metodika, pagal kurią nuo 2015 metų bus vykdomas buveinių monitoringas (projektas „Pasirengimas EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimui: metodinės bazės sukūrimas“, vykdytojas – Botanikos institutas).

Parama saugomų teritorijų srityje yra susijusi su intervencijų sritimi „Saugomų miškingų teritorijų ekologinės pusiausvyros gerinimas ir išlaikymas“. Šiai sričiai Lietuvoje buvo faktiškai skirta 35 proc. visos 1.3. priemonės paramos (50,2 mln. Lt), palyginti su 1 proc. ES struktūrinės paramos vidurkiu aplinkosaugos srityje kitose šalyse.

 

Natura 2000 teritorijų tinklas

 

32. „Natura 2000“ – tai ES saugomų teritorijų tinklas, kuris jungia natūralias buveines bei rūšis labai svarbias visos Europos biologinei įvairovei. Jis plėtojamas įgyvendinant Paukščių direktyvos ir Buveinių direktyvos reikalavimus. Abi direktyvos reikalauja įsteigti specialias saugomas teritorijas, skirtas saugoti tam tikras biologines rūšis arba svarbias buveines.

„Natura 2000“ teritorijų tinklas Lietuvoje kuriamas integruojant jį į esamą nacionalinę saugomų teritorijų sistemą. Šiuo metu Natura 2000 teritorijų statusas daugiausia yra suteiktas esamoms saugomoms teritorijoms (rezervatams, draustiniams, nacionaliniams ir regioniniams parkams) arba jų dalims.

Iki 2009 m. Lielupės UBR įsteigtos 9 svarbios paukščių apsaugai teritorijos ir 19 teritorijų svarbių buveinių apsaugai.

 

Buveinių direktyvos įgyvendinimo būklė

 

33. Natūralių buveinių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai patvirtinti LR Vyriausybės nutarimu, o buveinių apsaugai svarbių teritorijų ribos patvirtintos LR aplinkos ministro įsakymu. Siekiant užtikrinti, kad būtų išvengta saugomų rūšių apsaugos būklės blogėjimo, būtina parengti saugomų teritorijų gamtotvarkos planus ir kitus strateginius dokumentus. GP tvirtinami LR aplinkos ministro įsakymu, juose nustatant atsakingas institucijas, įgyvendinimo priemones ir sąnaudas bei galimus lėšų šaltinius. GP rengiami konkrečioms teritorijoms ir dauguma atvejų apima tiek PAST, tiek ir BAST. Iki 2010 metų liepos mėn. LR aplinkos ministro įsakymais buvo patvirtinti GP 55 teritorijoms (visoje šalies teritorijoje). Dauguma GP parengti 10 metų laikotarpiui (2008–2017 m.).

 

Mūšos pabaseinis

 

34. Mūšos pabaseinyje yra 19 BAST, kurios užima 38.127 ha plotą. Santykinai didelė dalis BAST – 14.983 ha (39 proc.) – persidengia su PAST (18 lentelė).

 

18 lentelė. Natūralių buveinių apsaugai svarbios teritorijos Mūšos pabaseinyje.

 

BAST pavadinimas

Savivaldybės

BAST kodas

Bendras BAST plotas, ha

BAST plotas pabaseinyje, ha

BAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

BAST, persidengianti su PAST, ha

1

Daudžgirių miškas

Biržų r.

LTBIR0002

169

169

100

 

2

Gružių miškas

Pasvalio r.

LTPAS0005

79

79

 

 

3

Karajimiškio kaimo apylinkės

Biržų r.

LTBIR0005

28

8

30

 

4

Kepurinės pelkė

Kupiškio r.

LTKUP0001

700

435

62

 

5

Kruojos upės slėnis

Pakruojo r.

LTPAK0001

195

195

100

3

6

Kurklių miškas

Radviliškio r.

LTRAD0005

224

64

29

 

7

Lepšynės miškas

Pasvalio r.

LTPAS0001

207

207

100

 

8

Lėvens upės slėnis

Kupiškio r.

LTKUP0005

862

862

100

 

9

Mūšos slėnis žemiau Raudonpamūšio

Pasvalio r., Pakruojo r.

LTPAS0003

77

77

100

 

10

Mūšos Tyrelio miškas

Joniškio r.

LTJOI0001

1.676

608

36

608

11

Notigalės pelkė

Kupiškio r., Rokiškio r.

LTKUP0003

1.391

473

34

 

12

Pamūšiai

Pasvalio r.

LTPAS0002

478

478

100

 

13

Pyvesos upės slėnis žemiau Rinkūnų

Pasvalio r.

LTPAS0004

114

114

100

 

14

Radvilonių miškas

Radviliškio r.

LTRAD0004

158

158

100

 

15

Rėkyvos pelkė

Šiaulių m., Šiaulių r.

LTSIA0005

2.560

2.150

84

 

16

Sakonių bala

Kupiškio r.

LTKUP0002

61

60

98

 

17

Skapagirio miškas

Kupiškio r.

LTKUP0004

2.161

1.767

82

 

18

Šimonių giria

Anykščių r., Kupiškio r.

LTANY0013

23.263

251

1

251

19

Žalioji giria

Biržų r., Kupiškio r., Panevėžio r., Pasvalio r.

LTPAN0006

33.870

29.971

88

14.120

 

Iš viso:

 

 

68.271

38.127

56

14.983

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant GIS.

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Informacija apie rengiamus GP teritorijoms, patenkančioms į Mūšos pabaseinį pateikiama 19 lentelėje.

 

19 lentelė. Saugomos teritorijos, kurioms parengti GP Mūšos pabaseinyje.

GP pavadinimas

Statusas

Teritorijos, kuriai parengtas GP, plotas, ha

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, ha

GP apimamos teritorijos dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, į kurį patenka BAST, ha

Kepurinės pelkė

Patvirtintas

700

435

62,2

435

Notigalės pelkė

Patvirtintas

1.391

473

34,0

473

Žalioji giria

Patvirtintas

14.173

14.173

100,0

14.119

IŠ VISO

 

16.264

15.081

 

15.027

Pastaba: GP pavadinimai dažniausiai nesutampa su PAST ar BAST pavadinimais.

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Nemunėlio pabaseinis

 

35. Nemunėlio pabaseinyje yra 13 BAST, kurios užima 23.053 ha plotą. Didelė dalis BAST – 17.683 ha (82 proc.) – persidengia su PAST (20 lentelė).

 

20 lentelė. Natūralių buveinių apsaugai svarbios teritorijos Nemunėlio pabaseinyje.

 

BAST pavadinimas

Savivaldybės

BAST kodas

Bendras BAST plotas, ha

BAST plotas pabaseinyje, ha

BAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

BAST, persidengianti su PAST, ha

1

Ąžuolynės miškas

Biržų r.

LTBIR0008

92

92

100

 

2

Biržų giria

Biržų r.

LTBIR0006

17.684

17.683

100

17.683

3

Drąseikių kaimo apylinkės

Biržų r.

LTBIR0007

34

34

100

 

4

Gaidžiabalės samanynė

Rokiškio r.

LTROK0003

172

172

100

 

5

Gipso karsto ežerai ir jų apyežerės

Biržų r.

LTBIR0004

1.240

1.240

100

 

6

Karajimiškio kaimo apylinkės

Biržų r.

LTBIR0005

28

19

70

 

7

Konstantinavos pelkė

Rokiškio r.

LTROK0004

82

82

100

 

8

Nemunėlio ir Apaščios upių slėniai

Biržų r.

LTBIR0003

296

292

98

 

9

Notigalės pelkė

Kupiškio r., Rokiškio r.

LTKUP0003

1.391

797

57

 

10

Padaičių miškas

Biržų r.

LTBIR0009

61

61

100

 

11

Skapagirio miškas

Kupiškio r.

LTKUP0004

2.161

4

0

 

12

Suvainiškio miškas

Rokiškio r.

LTROK0015

1.193

1.193

100

 

13

Šaltojos upės slėnis

Rokiškio r.

LTROK0009

133

133

100

132

 

Iš viso:

 

 

24.567

21.802

89

17.816

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant GIS

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Informacija apie rengiamus GP teritorijoms, patenkančioms į Nemunėlio pabaseinį pateikiama 21 lentelėje.

 

21 lentelė. Saugomos teritorijos, kurioms parengti GP Nemunėlio pabaseinyje.

GP pavadinimas

Statusas

Teritorijos, kuriai parengtas GP, plotas, ha

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, ha

GP apimamos teritorijos dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

GP apimamos teritorijos plotas pabaseinyje, į kurį patenka BAST, ha

Biržų giria

Rengiamas (nepublikuojamas)

17.683

17.683

100,0

17.683

Notigalės pelkė

Patvirtintas

1.391

797

57,3

797

IŠ VISO

 

19.074

18.480

 

18.480

Pastaba: GP pavadinimai dažniausiai nesutampa su PAST ar BAST pavadinimais.

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

36. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra 8 BAST, kurios užima 3.924 ha plotą. Santykinai didelė dalis BAST – 1.053 ha (32 proc.) – persidengia su PAST (22 lentelė).

 

22 lentelė. Natūralių buveinių apsaugai svarbios teritorijos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje.

 

BAST pavadinimas

Savivaldybės

BAST kodas

Bendras BAST plotas, ha

BAST plotas pabaseinyje, ha

BAST dalis, patenkanti į pabaseinio teritoriją, proc.

BAST, persidengianti su PAST, ha

1

Laumenio miškas

Pakruojo r.

LTPAK0004

645

645

100

 

2

Miškas prie Dilbinėlių

Joniškio r.

LTJOI0003

57

57

100

 

3

Mūšos Tyrelio miškas

Joniškio r.

LTJOI0001

1.676

1.068

64

1.053

4

Pabalių miškas ir Švėtės upės slėnis

Joniškio r.

LTJOI0008

61

61

100

 

5

Vilkiaušio miškas

Joniškio r.

LTJOI0009

124

124

100

 

6

Vilkijos upės slėnis

Joniškio r.

LTJOI0002

64

64

100

 

7

Žagarės miškas

Joniškio r.

LTJOI0004

1.247

1.247

100

 

8

Žagarės ozas

Joniškio r.

LTJOI0007

49

49

100

 

 

Iš viso:

 

 

3.924

3.316

85

1.053

Pastaba: PAST ir BAST teritorijų plotai pabaseiniui nustatyti naudojant GIS

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Į Lielupės mažųjų intakų pabaseinį patenkančioms BAST GP nėra parengta.

 

Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

37. Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas sudaro buveinių apsaugai svarbių teritorijų GP parengimas, jų įgyvendinimas bei monitoringas. Šias sąnaudas planuojama finansuoti iš valstybės biudžeto. GP pateiktos priemonių įgyvendinimo sąnaudos turėtų būti laikomos orientacinėmis. Atskirų priemonių įgyvendinimo sąnaudos tikslinamos skelbiant konkursus9.

Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos atskiruose Lielupės UBR pabaseiniuose apskaičiuotos taikant šias prielaidas:

37.1. vidutinės GP parengimo sąnaudos apskaičiuotos remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atlikta tiekėjų kainų apklausa 40 GP parengimui (bendra teritorija 37.146 ha). Kainų pasiūlymai šių teritorijų GP parengimui svyravo nuo 1,352 mln. Lt iki 1,965 mln. Lt (vidurkis 1,66 mln. Lt, arba 45 lt/ha). Atliekant skaičiavimus taikoma prielaida, kad 1 ha teritorijos GP parengimo sąnaudos yra vienodos. Teritorijose, kuriose BAST ir PAST persidengia, 50 proc. GP parengimo sąnaudų priskiriama Paukščių direktyvos įgyvendinimo sąnaudoms. Laikoma, kad GP visoms BAST bus parengti per 5 metus;

37.2. parengtų GP įgyvendinimo investicinės ir eksploatacinės sąnaudos apskaičiuotos remiantis informacija, pateikiama LR aplinkos ministerijos tinklalapyje publikuojamuose GP10. Įgyvendinimo sąnaudos perskaičiuotos UBR valdymo plano įgyvendinimo laikotarpiui (t.y. iki 2015 m.);

37.3. Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos teritorijoms, kurioms GP nėra parengta11, apskaičiuotos taikant vieneto sąnaudų metodą. GP natūralių buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms įgyvendinimo vidutinės investicinės sąnaudos (2007 – 2015 m. laikotarpiu) yra 6,55 Lt/ha, vidutinės metinės eksploatacinės sąnaudos yra 15,06 Lt/ha per metus. Teritorijose, kuriose BAST ir PAST persikloja, vidutinės investicinės sąnaudos (2007 – 2015 m. laikotarpiu) yra 19,66 Lt/ha, vidutinės metinės eksploatacinės sąnaudos yra 3,12 Lt/ha per metus. Šios vieneto sąnaudos apskaičiuotos remiantis parengtų ir rengiamų GP įgyvendinimo sąnaudomis12, įvertinant PAST persiklojimą su BAST13;

37.4. išlaidos BAST monitoringui apima išlaidas darbo užmokesčiui, socialinio draudimo įmokoms bei kurui14. Perskaičiuojant monitoringo išlaidas pabaseiniams taikyta prielaida, kad 1 ha monitoringo sąnaudos skirtingose natūralių buveinių apsaugai svarbiose teritorijose yra vienodos. Darbo užmokesčio sąnaudų skaičiavimui taikytas 2009m. pirmojo ketvirčio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydis Valstybės sektoriuje15. Skaičiavimuose neįvertintos buveinių monitoringo sąnaudos, kadangi iki 2009m. šis monitoringas nebuvo vykdomas, neparengtos monitoringo metodikos.

 

Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos Mūšos pabaseinyje

 

38. Vidutinės Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Mūšos pabaseinyje sudaro apie 177.950 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 641.513 Lt per metus (informacija pateikiama 23 lentelėje).

 

23 lentelė. Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Mūšos pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

1.020.043

204.009

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

23.908

82.443

9.160

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

154.042

1.688.056

337.611

BAST monitoringas

1 metai

0

0

90.733

IŠ VISO

 

177.950

2.790.542

641.513

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos Nemunėlio pabaseinyje

 

39. Vidutinės Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Nemunėlio pabaseinyje sudaro apie 196.026 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 160.363 Lt per metus (informacija apteikiama 24 lentelėje).

 

24 lentelė. Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Nemunėlio pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

146.524

29.305

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

0

28.521

3.169

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

196.026

380.026

76.005

BAST monitoringas

1 metai

0

0

51.884

IŠ VISO

 

196.026

555.071

160.363

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje

 

40. Vidutinės Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo investicinės sąnaudos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sudaro apie 25.168 Lt, vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos sudaro apie 68.872 Lt per metus (informacija apteikiama 25 lentelėje).

 

25 lentelė. Buveinių direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sąnaudos.

Sąnaudų grupė

Priemonės gyvavimo laikotarpis

Preliminarios investicinės sąnaudos (2007–2015 m.), Lt

Eksploatacinės išlaidos (2007–2015 m.), Lt

Vidutinės metinės eksploatacinės išlaidos, Lt

GP parengimas

10 metų

0

125.547

25.109

Parengtų GP įgyvendinimas

10 metų

0

0

0

Naujų GP įgyvendinimas

10 metų

25.168

179.356

35.871

BAST monitoringas

1 metai

0

0

7.892

IŠ VISO

 

25.168

304.903

68.872

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir eksperto skaičiavimai

 

Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos planus, siekiant įgyvendinti Buveinių direktyvos reikalavimus, Lietuvoje planuojama įsteigti dar 300 teritorijų buveinėms saugoti. Dalis šių teritorijų turėtų atsirasti ir Lielupės UBR, todėl Buveinių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos atskiruose pabaseiniuose gali išaugti.

 

Maudyklų direktyva

 

41. Pagal Maudyklų direktyvą reikalaujama, kad Valstybės narės įteisintų oficialias maudyklas ir imtųsi visų būtinų priemonių tinkamai maudyklų vandens kokybei užtikrinti. Tarp Maudyklų direktyvoje nustatytų parametrų nėra tokių vandens kokybės parametrų kaip azoto (toliau – N), fosforo (toliau – P) ar BDS, tačiau įtraukti tie parametrai, kurie apibūdina mikrobiologinę vandens kokybę ir gali turėti įtakos besimaudančių žmonių sveikatai.

Pagrindinis teisės aktas, į kurį perkelti Maudyklų direktyvos reikalavimai yra Lietuvos higienos norma HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 (Žin., 2007, Nr. 139-5716).

Dar vienas dokumentas, reglamentuojantis praktinį Maudyklų direktyvos priemonių įgyvendinimą yra „Maudyklų vandens kokybės stebėsenos programa“ tvirtinama kas dveji metai. Pagrindinis šios programos tikslas – maudyklų vandens kokybės vertinimas, bendros valdymo strategijos, rekreacinių vandens telkinių politikos rengimas bei naujų maudyklų steigimas.

42. Svarbiausios Maudyklų direktyvos įgyvendinimo priemonės yra:

42.1. maudyklų vandens kokybės stebėjimas,

42.2. visuomenės informavimas apie maudyklų vandens kokybę.

42.3. maudyklų įteisinimas,

42.4. maudyklų vandens kokybės gerinimas ir blogos kokybės vandens atstatymas iki geros būklės,

42.5. informacinės sistemos apie maudyklas kūrimas.

 

Maudyklų vandens kokybės stebėjimas

 

43. Vykdant Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2006–2008 metų programą patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 773 (Žin., 2006 Nr. 88-3459) buvo stebimos 149 maudyklos, iš kurių: 15 – pajūrio priekrančių (10 proc), 26 – upės (17 proc), 73 – ežerai (49 proc), tvenkiniai, karjerai, užtvankos – 35 (24 proc). Iš 149 maudyklų reguliariai stebėtos 114 maudyklos, tai sudaro 77 proc, nereguliariai – 23 (15 proc), iš viso nestebėta – 12 (8 proc).

Lielupės UBR yra dvi oficialios maudyklos. Kol kas savivaldybės neplanuoja naujų maudyklų įrengimo.

Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo priemonės 2009–2011 m. numatytos Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 668 (Žin., 2009, Nr. 80-3344). Šios programos tikslas – išsaugoti ir pagerinti maudyklų vandens kokybę, sudarant saugias sąlygas žmonių sveikatai. Programos uždaviniai: tobulinti maudyklų vandens kokybės stebėsenos valdymą sistemingai stebėti ir analizuoti maudyklų mikrobiologinę ir cheminę taršą nustatyti trumpalaikės taršos arba išskirtinių situacijų atvejus, atlikti maudyklų vandens kokybės vertinimą klasifikaciją ir sudaryti charakteristikų aprašus, teikti visuomenei bei valdžios ir valdymo institucijoms informaciją apie maudyklų vandens kokybę, trumpalaikės taršos ir išskirtinių situacijų atvejus.

2008 metais maudyklų vandens kokybės stebėjimai Lietuvoje vykdyti 99 maudyklose16. Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programos 1 priede pateikiamas stebimų Lietuvos maudyklų sąrašas (iš viso – 151 maudykla).

Visų 2008 metais stebėtų maudyklų vandens kokybė atitiko privalomuosius kokybės reikalavimus16, todėl Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimui investicinių sąnaudų poreikio nėra. Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo eksploatacines sąnaudas sudaro paplūdimių pripažinimo tinkamais naudoti, maudyklų vandens mėginių surinkimo ir vandens tyrimų atlikimo bei informacijos teikimo visuomenei sąnaudos.

Atsižvelgiant į Lietuvos ūkio būklę tikėtina, kad maudyklų, kuriose stebima vandens kokybė skaičius gali didėti, atsižvelgiant į savivaldybių priimtus sprendimus dėl maudyklų įteisinimo.

 

Informacijos apie maudyklų vandens kokybę teikimas visuomenei

 

44. Informacija apie vandens kokybę Lietuvos visuomenei teikiama žiniasklaidoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-484/D1-273 „Dėl maudyklų vandens kokybės ataskaitų Europos Bendrijų Komisijai rengimo ir teikimo tvarkos nuostatų aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 62-2362), minėtos direktyvos nuostatų, susijusių su informacijos apie maudyklų vandens kokybę rinkimu, vertinimu ir teikimu Europos Bendrijų Komisijai, įgyvendinimą atsakingas Higienos institutas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 139-5716) maudyklų vandens kokybę vertinti ir informaciją apie maudyklų vandens kokybę visuomenei teikti pavesta Higienos institutui. Informacija apie maudyklų vandens kokybę yra pastoviai skelbiama spaudoje bei Higienos instituto interneto svetainėje (www.hi.lt).

 

Maudyklų įteisinimas

 

45. 2008 metais įteisintų maudyklų Lietuvoje buvo 99, iš kurių 2 yra Lielupės UBR.

 

Maudyklų vandens kokybės gerinimas

 

46. Maudyklų vandens kokybę sąlygoja Miestų nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimas, todėl jos įgyvendinimo priemonės kartu gerina ir esamų bei potencialių maudyklų vandens kokybę.

 

Informacinės sistemos apie maudyklas kūrimas

 

47. Informacinė sistema apie maudyklas yra gana elementari: keičiamasi būtina informacija tarp suinteresuotų žinybų, įskaitant ir savivaldybes. Šiuo metu planuojama prisijungti prie Aplinkos apsaugos agentūros tvarkomos duomenų bazės / informacinės sistemos.

 

Maudyklų direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

Mūšos pabaseinis

 

48. Mūšos pabaseinyje stebėta 12 maudyklų:

48.1. Apaščios upė Dauguviečio parke (Biržų raj.),

48.2. Arimaičių ežeras (Radviliškio raj.),

48.3. Bubių tvenkinys (Šiaulių raj.),

48.4. Eibariškių tvenkinys (Radviliškio raj.),

48.5. Indubo ežeras (Pasvalio raj.),

48.6. Laičių tvenkinys (Pakruojo raj.),

48.7. Lėvens upė (Kupiškio raj.),

48.8. Lėvens upė (Panevėžio m.),

48.9. Lėvens upė (Pasvalio raj.),

48.10. Prūdelio tvenkinys (Šiaulių m.),

48.11. Rėkyvos ežeras (Šiaulių m.),

48.12. Šilo ežeras (Pasvalio raj.).

2009–2011 metais numatyta stebėti 15 maudyklų Mūšos pabaseinyje. Į Programos 1 priedą taip pat įtrauktos šios maudyklos:

42.13. Gudelių ežeras (Šiaulių raj.),

42.14. Petrašiūnų karjeras (Pakruojo raj.),

42.15. Skalyno karjeras (Pakruojo raj.).

Vidutinės metinės Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo eksploatacinės išlaidos Mūšos pabaseinyje sudaro 68000 Lt. Šias sąnaudas planuojama finansuoti iš savivaldybių biudžetų pagal Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programos.

 

26 lentelė. Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Mūšos pabaseinyje vidutinės metinės sąnaudos 2009–2011 metais

Sąnaudų grupė

Matavimo vienetas

Vidutinės vieneto sąnaudos (Lt/ metus)

Vienetų skaičius pabaseinyje

Metinės eksploatacinės išlaidos pabaseinyje (Lt/ metus)

Paplūdimų pripažinimas tinkamais naudotis

maudykla

700

15

10500

Maudyklų vandens mėginių surinkimas ir vandens tyrimų atlikimas

maudykla

3500

15

52500

Informacijos teikimas visuomenei apie maudyklų vandens kokybę

maudykla

340

15

5100

IŠ VISO

 

4540

 

68100

Šaltinis: Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programa

 

Nemunėlio pabaseinis

 

49. 2008 m. maudyklų vandens kokybės stebėjimai vykdyti penkiose Nemunėlio pabaseinio maudyklose:

49.1. Kilučių (Biržų raj.),

49.2. Rokiškio ežeras (Rokiškio raj.),

49.3. Širvėnos ežero centrinė (Biržų raj.),

49.4. Širvėnos ežero Jaunimo parko (Biržų raj.),

49.5. Vyžuonos ežeras (Rokiškio raj.).

 

Keturios iš 2009–2011 metais numatytų stebėti maudyklų yra Nemunėlio pabaseinyje. Į Programos 1 priedą įtrauktos visos aukščiau išvardintos maudyklos išskyrus Kilučių (Biržų raj.) maudyklą.

Vidutinės metinės Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo eksploatacinės išlaidos Nemunėlio pabaseinyje sudaro 18200 Lt. Šias išlaidas planuojama finansuoti iš savivaldybių biudžetų pagal Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programą.

 

27 lentelė. Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Nemunėlio pabaseinyje vidutinės metinės sąnaudos 2009–2011 metais

Sąnaudų grupė

Matavimo vienetas

Vidutinės vieneto sąnaudos (Lt/ metus)

Vienetų skaičius pabaseinyje

Metinės eksploatacinės išlaidos pabaseinyje (Lt/ per metus)

Paplūdimų pripažinimas tinkamais naudotis

maudykla

700

4

2800

Maudyklų vandens mėginių surinkimas ir vandens tyrimų atlikimas

maudykla

3500

4

14000

Informacijos teikimas visuomenei apie maudyklų vandens kokybę

maudykla

340

4

1360

IŠ VISO

 

4540

 

18160

Šaltinis:Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programa

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

50. 2008 metais Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje esančiose maudyklose vandens kokybės tyrimai nebuvo atliekami.

Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programoje numatyta stebėti keturias maudyklas Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje. Į Programos 1 priedą įtrauktos šios maudyklos:

50.1. Joniškio tvenkinys (Joniškio raj.),

50.2. Švėtos upė (Joniškio raj.),

50.3. Žeimelio užtvanka (Pakruojo raj.),

50.4. Žvilgaičių ežeras (Joniškio raj.).

Vidutinės metinės Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo eksploatacinės išlaidos Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje sudaro 18200 Lt. Šias sąnaudas planuojama finansuoti iš savivaldybių biudžetų pagal Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programą.

 

28 lentelė. Maudyklų direktyvos reikalavimų įgyvendinimo Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje vidutinės metinės sąnaudos 2009–2011 metais

Sąnaudų grupė

Matavimo vienetas

Vidutinės vieneto sąnaudos (Lt/ metus)

Vienetų skaičius pabaseinyje

Metinės eksploatacinės išlaidos pabaseinyje (Lt/ metus)

Paplūdimų pripažinimas tinkamais naudotis

maudykla

700

4

2800

Maudyklų vandens mėginių surinkimas ir vandens tyrimų atlikimas

maudykla

3500

4

14000

Informacijos teikimas visuomenei apie maudyklų vandens kokybę

maudykla

340

4

1360

IŠ VISO

 

4540

 

18160

Šaltinis: Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programa

 

Nuotekų dumblo direktyva

 

51. Nuotekų dumblo direktyva nurodo, kokiomis sąlygomis nuotekų dumblą galima panaudoti žemdirbystėje bei nustato sunkiųjų metalų dirvoje, kuri bus tręšiama, kiekį. Nuotekų dumblo direktyvoje taip pat nustatyta, kokios sunkiųjų metalų koncentracijos gali būti dumble ir kokie maksimalūs kiekiai sunkiųjų metalų gali patekti į dirvą per metus. Nuotekų dumblo direktyvos įgyvendinimas turėtų padėti riboti sunkiųjų metalų, esančių nuotekų dumble, patekimą į dirvožemį.

2006 metais atliktoje nuotekų dumblo panaudojimo galimybių studijoje („Investment programme for sludge management in Lithuania“, Sweco BKG, Vilnius 2006) analizuojami keli nuotekų dumblo tvarkymo būdai, ir pabrėžiama, kad dumblo panaudojimas žemės ūkyje arba pažeistų teritorijų atstatymui nėra pati geriausia dumblo panaudojimo alternatyva. Programoje pasirinkta prioritetinė schema pirmiausiai numato dumblo panaudojimą energijos gavybai. Esant poreikiui, būtų galimybės panaudoti dumblą žemės ūkyje, energetinio miško tręšimui arba pažeistų teritorijų atstatymui. Programoje taip pat numatyta koks dumblas galėtų būti panaudojamas žemė ūkyje.

52. Pagrindinis teisės aktas, į kurį perkelti Nuotekų dumblo direktyvos reikalavimai yra Tręšimo planų rengimas, sunkiųjų metalų kiekio nuotekų dumble ir dirvožemyje analizavimas numatytas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 20-2001 „Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui reikalavimai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 birželio 28 d. įsakymu Nr. 349 (Žin., 2001, Nr. 61-2196; 2005, Nr. 142-5135) (toliau – LAND 20-2005).

 

Nuotekų dumblo direktyvos įgyvendinimo priemonės

 

Tręšimo planai

 

53. Normatyviniame dokumente LAND 20-2005 nurodyta, kad asmenys, ketinantys naudoti nuotekų dumblą žemdirbystės reikmėms, turi parengti tręšimo planus, kurie turi būti suderinti su RAAD. Tręšimo planai rengiami 6 metams. Šiuose planuose turi būti pateikta informacija apie dirvos analizės rezultatus ir maksimalias sunkiųjų metalų koncentracijas, kurios gali patekti į dirvožemį, tręšiant jį nuotekų dumblu. Nežinoma, kiek tręšimo planų yra parengiama ir suderinama su RAAD kasmet, todėl reikia griežtinti planų rengimo apskaitą ir kontrolę.

 

Dumblo sudėties tyrimai, duomenų saugojimas, pavojingų medžiagų išėmimas iš vartojimo ir uždraudimas

 

54. Dumblo tiekėjai privalo vykdyti nuotekų dumblo kokybės apskaitą, kaupti informaciją apie dumblo apdorojimo būdus, dumblo kiekį, naudojimą ir kt. Be to turi būti kaupiama informacija apie šių sunkiųjų metalų koncentracijas dumble: švinas (Pb), kadmis (Cd), chromas (Cr), varis Cu, nikelis (Ni), cinkas (Zn), gyvsidabris (Hg). LAND 20-2005 nurodoma, kad nuotekų dumblas gali būti suskirstytas į tris kategorijas, priklausomai nuo sunkiųjų metalų koncentracijų dumble.

Nuotekų dumblo direktyvos reikalavimų įgyvendinimo priemonės 2007–2013 m. numatytos priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ veiklos „Dumblo tvarkymo infrastruktūros kūrimas“ valstybės projektų sąraše Nr. 01. Lietuvoje planuojama sukurti dumblo tvarkymo infrastruktūrą pastatant dumblo apdorojimo įrenginius 23 miestuose.

 

Nuotekų dumblo direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

Mūšos pabaseinis

 

55. 29 lentelėje pateikti planuojami investiciniai dumblo tvarkymo infrastruktūros projektai miestuose, patenkančiuose į Mūšos pabaseinį. Bendros investicinės sąnaudos – 72,178 mln. Lt. Darome prielaidą, kad metinės eksploatacinės sąnaudos prilygsta trims procentams investicinių sąnaudų.

 

29 lentelė. 2007–2013 metų dumblo tvarkymo infrastruktūros sukūrimo projektai Mūšos pabaseinyje, mln. Lt

Savivaldybė

Siektini projekto rezultatai

Preliminarios investicinės sąnaudos

Eksploatacinės išlaidos, per metus

Šiaulių m., Šiaulių r.

1 pūdymo-džiovinimo įrenginys

72,178

2,2

IŠ VISO

 

72,178

2,2

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ veiklos „Dumblo tvarkymo infrastruktūros kūrimas“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

 

Nemunėlio pabaseinis

 

56. 30 lentelėje pateikti planuojami investiciniai dumblo tvarkymo infrastruktūros projektai miestuose, patenkančiuose į Nemunėlio pabaseinį. Bendros investicinės sąnaudos – 7,8 mln. Lt. Darome prielaidą, kad metinės eksploatacinės sąnaudos prilygsta trims procentams investicinių sąnaudų.

 

30 lentelė. 2007–2013m. dumblo tvarkymo infrastruktūros sukūrimo projektai Nemunėlio pabaseinyje, mln. Lt.

Savivaldybė

Siektini projekto rezultatai

Preliminarios investicinės sąnaudos

Eksploatacinės sąnaudos, per metus

Biržų r.

1 kompostavimo aikštelė

7,8

0,23

IŠ VISO

 

7,8

0,23

Šaltinis: priemonės Nr. VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ veiklos „Dumblo tvarkymo infrastruktūros kūrimas“ valstybės projektų sąrašas Nr. 01

 

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

 

57. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje nenumatyta įgyvendinti investicinių projektų, susijusių su Nuotekų dumblo direktyvos įgyvendinimu iš 2007–2013 metų finansinės priemonės.

 

Augalų apsaugos priemonių direktyva

 

58. Augalų apsaugos priemonių direktyvos reikalavimai susiję su augalų apsaugos produktų įteisinimu, tiekimu į rinką, naudojimu ir kontrole. Lietuvoje gali būti tiekiami į rinką ir naudojami tik patvirtinti augalų apsaugos produktai, o įmonės, ketinančios tiekti į rinką augalų apsaugos produktus, turi įsigyti specialius leidimus. Visi produktai turi būti naudojami tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos etiketėje, be to turi būti laikomasi Geros augalų apsaugos produktų naudojimo praktikos.

Šiuo metu Lietuvoje įregistruota 215 augalų apsaugos produktų ir 140 veikliųjų medžiagų, kurios gali būti galų apsaugos produktų sudėtyje.

Nėra žinoma, kiek augalų apsaugos produktų sunaudojama Lielupės UBR baseinuose, tačiau daroma prielaida, kad herbicidai ir augalų augimo reguliatoriai daugiausiai yra naudojami dideliuose intensyvios žemdirbystės ūkiuose, todėl šių produktų per metus suvartojamas kiekis nuolat didėja.

Sunku prognozuoti, kaip augalų apsaugos produktai paveiks paviršinio ir požeminio vandens kokybę. Šis poveikis sumažėtų, jeigu augalų apsaugos produktai būtų naudojami tinkamai, pagal Geros augalų apsaugos produktų naudojimo praktikos kodekso rekomendacijas. Valstybinė augalininkystės tarnyba kontroliuoja, kaip naudojami augalų apsaugos produktai.

59. Pagrindiniai teisės aktai, į kuriuos perkelti Augalų apsaugos priemonių direktyvos reikalavimai:

59.1. Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 60-2145; 2010, Nr. 13-620);

59.2. Veikliųjų medžiagų, kurios gali būti augalų apsaugos produktų sudėtyje, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 3D-187 (Žin., 2004, Nr. 60-2145).

2009 metų pabaigoje priimta 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/128/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo (OL 2009 L 309, p. 71). Šia direktyva sugriežtinami kai kurie augalų apsaugos priemonių naudojimo aspektai. Tarp tokių griežtesnių priemonių galima paminėti:

59.2.1. nacionalinio pesticidų poveikio mažinimo plano parengimas;

59.2.2. integruotos kenkėjų kontrolės principo taikymas;

59.2.3. didesnio dėmesio skyrimas viešųjų zonų apsaugai (t.y. parkai, žalios vejos, aikštynai ar gyvenvietės);

59.2.4. geresnio visuomenės informavimo apie naudojamus pesticidus užtikrinimas. Šios direktyvos įgyvendinimas prisidės ir prie BVPD keliamų tikslų pasiekimo.

 

Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo priemonės

 

Augalų apsaugos produktų patvirtinimas

 

60. Augalų apsaugos produktai turi būti patvirtinti prieš tiekiant juos į rinką. Augalų apsaugos produktuose esančios veikliosios medžiagos yra patvirtinamos Žemės ūkio ministro įsakymais. Šiuo metu Lietuvoje yra patvirtinta virš 150 veikliųjų medžiagų, kurios gali būti augalų apsaugos produktų sudėtyje.

 

31 lentelė. Lietuvoje patvirtintų augalų apsaugos produktų skaičius_

Produktas

Produktai, autorizuoti profesionaliam naudojimui

Produktai, autorizuoti individualiam naudojimui

Insekticidai

15

7

Fungicidai

52

10

Beicai

18

 

Herbicidai

85

17

Augimo reguliatoriai

7

 

Defoliantai

1

 

Kita

3

 

Iš viso

181

34

Šaltinis: Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklapis

 

Augalų apsaugos produktų ženklinimas

 

61. Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatyme nurodomi detalūs reikalavimai augalų apsaugos produktų ženklinimui. Be kita ko, ant etiketės turi būti nurodytas veikliosios medžiagos pavadinimas ir kiekis, informacija apie pavojų sveikatai ir aplinkai bei rekomendacijos, kaip naudoti produktą.

 

Geros augalų apsaugos praktikos taikymas

 

62. Geros augalų apsaugos praktikos taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 3D-227 „Dėl geros augalų apsaugos praktikos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 66-2349). Valstybinė augalininkystės tarnyba kasmet ūkininkams organizuoja seminarus ir mokymus, kuriuose skatina vadovautis Geros augalų apsaugos praktikos taisyklėmis.

 

Augalų apsaugos produktų naudojimo kontrolė

 

63. Valstybinė augalininkystės tarnyba kontroliuoja, kaip naudojami augalų apsaugos produktai.

Kitos priemonės yra: augalų apsaugos priemonių poveikio tyrimai, analizė, kenksmingų medžiagų išėmimas iš naudojimo ir uždraudimas.

 

Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo būklė

 

64. Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimui pereinamojo laikotarpio Lietuva neturėjo, todėl formaliai ši direktyva Lietuvoje jau yra įgyvendinama.

Augalų apsaugos produktų (toliau – AAP) naudojimas Lietuvoje didėja. Taip pat didėja ir augalų apsaugos produktų nupurkšti plotai (32 ir 33 lentelės).

 

32 lentelė. Panaudota augalų apsaugos produktų Lietuvoje (tonomis, pagal veikliąją medžiagą)

 

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

Insekticidų

6,8

6,3

6,2

7,1

5,7

6,8

7,0

Fungicidų

109,5

102,3

97,4

101,7

127,8

152,9

159,2

Beicų

52,4

33,5

35,3

28,4

27,3

22,3

42,2

Herbicidų

476,9

530,8

576,8

579,1

725,2

732,4

858,9

Defoliantų

5,1

1,0

0,4

0,6

0,6

0,7

0,6

Augalų augimo reguliatorių

35,7

51,4

60,2

99,2

110,9

123,3

125,7

Kitų

1,4

22,9

15,9

31,1

26,1

10,1

3,4

Iš viso:

687,8

748,2

792,2

847,2

1023,6

1048,5

1197,0

Šaltinis: Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklapis

 

33 lentelė. Nupurkšta žemės ūkio naudmenų Lietuvoje, tūkst. ha_

 

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

Herbicidais

786,5

800,5

859,1

938

1036,1

1251,2

1278,3

1473,0

1454

Fungicidais

306,3

336,9

357,4

292,5

372,3

425,7

364,2

477,4

507,4

Insekticidais

199,7

193,56

393,6

327,9

397,9

397,1

402,6

464,6

412,5

Augalų augimo reguliatoriais

46,8

67,5

98,6

122,7

157,1

161,9

141,5

152,6

197,2

Defoliantais

1,3

3,3

2,7

0,4

1,1

2,2

33,0

1,5

3,5

Iš viso:

1340,6

1401,8

1711,4

1681,8

1964,5

2238,3

2219,6

2567,6

2574,6

Šaltinis: Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklapis

 

Valstybinės augalininkystės tarnybos valstybiniai augalų apsaugos inspektoriai atlieka produktų prekybos, pakavimo, ženklinimo, sandėliavimo ir naudojimo atitikties teisės aktų nustatytiems reikalavimams įvertinimo procedūras. 2008 metais maždaug 50 procentų pažeidėjų sudarė produktų sandėliavimo, 20 procentų – produktų naudojimo ir po 15 procentų – produktų prekybos ir pakavimo bei ženklinimo pažeidėjai. Tiesioginių pažeidimų dėl vandens apsaugos reikalavimų nepaisymo nebuvo užfiksuota, tačiau netinkamas sandėliavimas ir naudojimas gali būti susijęs su vandens išteklių tarša. Tokių pažeidimų kiekis sudaro didžiąją dalį visų pažeidimų.

 

34 lentelė. 2007–2008 metais vykdytų AAP patikrų ir nustatytų pažeidėjų Lietuvoje duomenys

 

2007

2008

 

patikrinta

pažeidėjų

patikrinta

pažeidėjų

Naudojimo

2 027

455

2 197

420

Prekybos

1 411

166

1 387

164

Pakavimo ir ženklinimo

479

137

661

121

Sandėliavimo

721

151

701

126

Iš viso:

4 638

909

4 946

832

Šaltinis: Valstybinės augalininkystės tarnybos tinklapis

 

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų lentelių, augalų apsaugos priemonių statistika galima tik bendrai visai Lietuvai. Duomenų apie augalų apsaugos priemonių naudojimą atskiruose administraciniuose vienetuose nėra. Todėl taikome tam tikras prielaidas, paskirstydami šiuos bendrus skaičius atskiriems UBR.

Jei laikytume, kad augalų apsaugos priemonės atskiruose upių pabaseiniuose ar baseinuose naudojamos maždaug vienodai intensyviai, galėtume bendrus augalų apsaugos priemonių naudojimo skaičius pritaikyti proporcingai žemės ūkio ir miškų paskirties žemės plotams juose. Kadangi Lielupės UBR tokios žemės yra maždaug 19,3 procentų, palyginus su visos Lietuvos skaičiais, tai pagal priimtą prielaidą šiame UBR sunaudojama 19 procentų arba 231 tona augalų apsaugos priemonių veikliosios medžiagos.

 

Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

65. Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo sąnaudos Lietuvoje niekada nebuvo vertintos. Per interviu su Valstybinės augalininkystės tarnybos darbuotojais ir rajonų augalų apsaugos inspektoriais išsiaiškintos pagrindinės teisinės, administracinės ir investicinės priemonės, reikalingos užtikrinti Geros augalų apsaugos praktikos įgyvendinimą Lietuvoje, tuo sumažinant vandenų taršą.

Vienos iš didžiausių sąnaudų, susijusių su galimomis investicijomis tokioms priemonėms, yra purkštuvų įsigijimas ir nukenksminimo darbų aikštelių įrengimas. Pastarųjų Lietuvoje labai nedaug, be to, daugelio inspektorių nuomone, tokios aikštelės nėra reikalingos Lietuvos sąlygomis, kur likusios po pagrindinio purškimo augalų apsaugos priemonės dar pakartotinai išpurškiamos ant laukų. Nukenksminimo darbų aikštelės, kurios pagrindinės dalys yra rampa, sienos, šiaudai, durpių ir juodžemio mišinys ir pan., įrengimas gali kainuoti nuo 1000 iki 10000 litų. Tokių oficialių augalų apsaugos inspektorių užregistruotų aikštelių Lielupės UBR nėra. Naujų aikštelių įrengimo bent iki 2015 metų Lielupės UBR nenumatoma. Pagrindinėms augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo sąnaudoms priskirsime tik tas, kurios susijusios su purkštuvų įsigijimu ir priežiūra.

Visi purkštuvai Lietuvoje turi gauti techninės apžiūros sertifikatą ir tai laikoma pagrindine drausminančia ir nemažos teigiamos aplinkosauginės naudos turinčia priemone. Apžiūra kainuoja vidutiniškai 200 litų ir galioja trejus metus. Purkštuvo kaina labai svyruoja priklausomai nuo jo rūšies. Pigiausi ir labiausiai įprasti kainuoja apie 4000–5000 Lt, o stambiam ūkiui reikalingas purkštuvas gali kainuoti ir 200 000 Lt. Pastarųjų Lielupės UBR daugiausia yra Pasvalio rajone. Vyrauja minėti pigesni purkštuvai, kurių visame Lielupės rajone, atlikus augalų apsaugos priemonių inspektorių apklausą, galima suskaičiuoti maždaug 1000, atitinkamai Mūšos pabaseinyje 700, Nemunėlio pabaseinyje – 200, ir Lielupės mažųjų intakų – 100. Kiekviename administraciniame rajone Lietuvoje per metus vidutiniškai įsigyjama apie 10 purkštuvų. Būtina pabrėžti, kad tai labai apytikslis skaičius, kadangi formalios purkštuvų apskaitos nėra.

Taigi, purkštuvų įsigijimas ir priežiūra ūkininkams Lielupės UBR, o tuo pačiu Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimas kainuos (35 lentelė):

 

35 lentelė. Augalų apsaugos priemonių direktyvos įgyvendinimo Lielupės UBR sąnaudos 2010–2015 metais, Lt

Priemonė

Kiekis

Gyvavimo laikas

Sąnaudos

 

Kiekis per metus

Metų skaičius

Iš viso

Vieneto sąnaudos

Investicijos

Eksploatacinės išlaidos

Metinės sąnaudos

Mūšos pabaseinis

Naujas purkštuvas

40

5

200

10

5000

1000000

10000

146000

Naujų purkštuvų techninė apžiūra

40

1

40

3

200

8000

0

3000

Esamų purkštuvų techninė apžiūra

700

2

1400

3

200

280000

0

105000

Iš viso

 

 

 

 

 

1288000

10000

254000

Nemunėlio pabaseinis

Naujas purkštuvas

10

5

50

10

5000

250000

2500

36500

Naujų purkštuvų techninė apžiūra

10

1

10

3

200

2000

0

1000

Esamų purkštuvų techninė apžiūra

200

2

400

3

200

80000

0

30000

Iš viso

 

 

 

 

 

332000

2500

67500

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

Naujas purkštuvas

10

5

50

10

5000

250000

2500

36500

Naujų purkštuvų techninė apžiūra

10

1

10

3

200

2000

0

1000

Esamų purkštuvų techninė apžiūra

100

2

200

3

200

40000

0

15000

Iš viso

 

 

 

 

 

292000

2500

52500

Iš viso Lielupės UBR

 

 

 

 

 

1912000

15000

373000

Pastabos: * – Lielupės UBR apima maždaug šešis administracinius rajonus; ** – naujiems purkštuvams techninės apžiūros reikės vieną kartą per nagrinėjamą laikotarpį; *** – esamiems purkštuvams techninės apžiūros reikės du kartus per nagrinėjamą laikotarpį

Šaltinis: Eksperto skaičiavimai

 

Poveikio aplinkai vertinimo direktyva

 

66. Pagrindinis Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos tikslas yra įvertinti viešuosius ar privačius projektus, kurie gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai. Pagal direktyvos reikalavimus visos Valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad prieš duodant sutikimą veiklai projektams, galintiems turėti reikšmingo poveikio aplinkai, reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Be kitų veiksmų atliekant poveikio aplinkai vertinimą (toliau – PAV) reikia įvertinti tiesioginį ir netiesioginį poveikį vandens aplinkai.

Atsakinga institucija, įvertinusi PAV ataskaitą, priima sprendimą, ar planuojama ūkinė veikla leistina pasirinktoje teritorijoje. Jeigu sprendimas yra neigiamas, pradėti ūkinės veiklos toje teritorijoje negalima. PAV yra prevencinė priemonė, skirta ūkinės veiklos poveikio aplinkos komponentams, įskaitant ir paviršinius vandens telkinius bei požeminį vandenį, mažinimui. Poveikis aplinkai sumažėja pasirenkant tinkamiausią teritoriją, technologijas ir statybos sprendimus bei objekto eksploatavimo sąlygas.

67. Pagrindinis teisės aktas, į kurį perkelti Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos reikalavimai yra Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105). Įstatyme nurodyti du ekonominių veiklų sąrašai, kur pirmame sąraše yra tos ekonominės veiklos, kurioms prieš pradedant veiklą privaloma atlikti PAV. Antrame sąraše išvardintos ekonominės veiklos, kurioms būtina atlikti atrankos procedūras.

PAV Lietuvoje atliekamas nuo 1996 metų, kai buvo priimtas įstatymas.

 

Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

68. Šios direktyvos įgyvendinimo sąnaudų, rengiantis ją taikyti Lietuvoje, įvertinta nebuvo. Kaip išanalizuota Europos Komisijai atliktoje studijoje17, kurioje buvo nagrinėjama 18 atvejų keletoje ES šalių, PAV išlaidos daugumoje atvejų sudaro mažiau nei 0,5 proc. visų investicinių tam tikro projekto sąnaudų. Kuo mažesnis projektas, tuo santykinai didesnės PAV sąnaudos.

PAV procesas apima bent keletą veiklų: PAV programos rengimą, poveikio vertinimo studijos rengimą, konsultacijas, visuomenės įtraukimą, apžvalgas ir sprendimų priėmimą. Visas procesas gali apimti iki dvejų metų laikotarpį, nors paprastai pavyksta tai atlikti per nepilnus metus.

Panevėžio aplinkos apsaugos regiono departamento18, kurio dalį teritorijos užima Lielupės UBR, duomenimis, nuo 2007 iki 2009 metų buvo priimti sprendimai dėl šešių PAV analizių. Taip pat ir 2007 ir 2008-aisiais išduoti ar atnaujinti šeši taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimai.

Norint prognozuoti kiek maždaug sąnaudų reikės PAV studijoms iki 2015 metų, darome prielaidą, kad per metus vidutiniškai bus atliekami trys PAV (2007 ir 2008 metų, apie kuriuos duomenys prieinami, vidurkis).

PAV studijų kaina priklauso nuo įvairių veiksnių: investicinio projekto dydžio, technologijos, gamtinės aplinkos ir t. t, tačiau vidutiniškai, pagal praktikoje atliekamų PAV ataskaitų sąnaudas, galima laikyti, jog vieno PAV sąnaudos prilygsta 70 tūkst. Lt. Vadinasi, Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos įgyvendinimas kiekvienais bazinio scenarijaus metais PAV ataskaitų užsakovams Lielupės UBR kainuotų maždaug 200 tūkst. Lt. Darome prielaidą, kad sąnaudos pasiskirstys tolygiai kiekviename pabaseinyje.

 

TIPK direktyva

 

69. Direktyva siekiama mažinti taršą iš pramoninių šaltinių. Integruotos taršos ir prevencijos leidimas yra pagrindinė TIPK direktyvoje numatyta taršos mažinimo priemonė. TIPK leidimuose turi būti numatyta, kad visa įmonės veikla būtų organizuojama tausojant aplinką, t.y. juose nustatomi reikalavimai oro, vandens ir dirvožemio taršai, atliekų susidarymui, ir kt. TIPK direktyvoje, be kita ko, nustatyti reikalavimai diegti racionalų vandens naudojimą skatinančias bei taršą mažinančias priemones. Šios priemonės turi būti numatytos integruotos taršos prevencijos ir kontrolės leidimuose. Jos leidžia užtikrinti, jog aplinkai ūkinės veiklos daromas poveikis būtų sumažintas iki minimumo.

70. Pagrindinis teisės aktas į kurį perkelti direktyvos reikalavimai yra Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimų, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (Žin., 2002, Nr. 85-3684; 2005, Nr. 103-3829). Taisyklėse nurodyta, jog visos ūkinės veiklos, išvardintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių I ir II prieduose nuo 2007 m. gruodžio 31 d. privalo turėti TIPK leidimus.

Kiti taršos prevenciją reglamentuojantys teisės aktai:

70.1. Ataskaitų apie 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos Direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės įgyvendinimą rengimo ir teikimo Europos Komisijai tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. D1-630 (Žin., 2004, Nr. 181-6714);

70.2. Geriausių prieinamų gamybos būdų (toliau – GPGB) įgyvendinimo įvertinimo pramonės įmonėse tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-526 (Žin., 2007, Nr. 108-4446).

 

TIPK leidimai

 

71. TIPK leidimus turi gauti visos pramonės įmonės, vykdančios veiklą, išvardintą taisyklių I ir II prieduose. Leidimuose visų pirma reikalaujama taikyti visas prieinamas taršos prevencijos priemones bei GPGB. Be šių bendrųjų reikalavimų, leidimuose yra nustatytos taršos ribinės vertės. Leidimuose taip pat nustatomi reikalavimai parengti Vandens taršos prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis mažinimo programas. 36 lentelėje pateikiama informacija apie TIPK įrenginių skaičių rajonuose, patenkančiuose į Lielupės UBR teritoriją.

 

36 lentelė. TIPK įmonių skaičius Lielupės UBR, 2009

Pabaseiniai

TIPK įmonių skaičius

Mūšos pabaseinis

12

Nemunėlio pabaseinis

5

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

1

Iš viso Lielupės UBR:

18

Šaltinis: AAA. Eksperto paskirstymas pagal pabaseinius

 

TIPK direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

72. Lielupės UBR yra 18 įrenginių, turinčių TIPK leidimus. Iš šių 18 įrenginių bent devyni yra intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai, penki – sąvartynai, du – paukščių auginimo įrenginiai, po vieną kurą deginančią ir pieno perdirbimo įmonę. Mūšos pabaseinyje yra daugiausia – 12 TIPK įrenginių. Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose atitinkamai – po 5 ir vienus įrenginius.

Sunku tikėtis, kad artimiausiu metu Lielupės UBR atsirastų naujų TIPK sąrašui priklausančių įmonių. Naujų TIPK leidimų gali prireikti tik dėl technologijos keitimo.

TIPK leidimų parengimas gali kainuoti gana skirtingai priklausomai nuo įrenginių, kuriems tie leidimai rengiami, dydžio, ir naudojamos technologijos. Lielupės UBR taikome vidutinišką TIPK leidimo parengimo kainą – apie 10 tūkst. vienam leidimui parengti. Taip pat darome prielaidą, kad ketvirtadalis Lielupės UBR TIPK įmonių gali atnaujinti technologiją iki 2015 taip, kad prireiks naujo TIPK leidimo. Taigi, vienkartinės sąnaudos TIPK direktyvos įgyvendinimui iki 2015 metų Lielupės UBR sudarytų apie 50 tūkst. litų, o atskirai Mūšos, Nemunėlio ir Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose – atitinkamai po 30, 12 ir 8 tūkst. Lt.

 

Pramoninių avarijų direktyva

 

73. Pramoninių avarijų direktyva buvo priimta 1996 metais. Pagrindinis dėmesys joje skiriamas įrenginiuose naudojamoms pavojingoms medžiagoms. Direktyva apima ir pramoninę veiklą, kur naudojamos cheminės medžiagos, ir pavojingų medžiagų saugojimą. Pramoninių avarijų direktyva numato tam tikro lygio įrenginių kontrolę, priklausomai nuo to, kokie pavojingų medžiagų kiekiai naudojami įrenginyje.

Jeigu įmonėje laikomas pavojingų medžiagų kiekis yra mažesnis nei Pramoninių avarijų direktyvoje nustatytas ribinių kiekių lygis, bus tikrinamas jos atitikimas bendrosioms sveikatos, saugumo ir aplinkos apsaugos nuostatoms. Jeigu pavojingų medžiagų kiekis įmonėje viršija viršutinę ribą, nustatytą Pramoninių avarijų direktyvoje, jai bus taikomi visi Pramoninių avarijų direktyvoje nustatyti reikalavimai.

74. Pagrindiniai teisės aktai, į kuriuos perkelti Pramoninių avarijų direktyvos reikalavimai:

74.1. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 966 (Žin., 2004, Nr. 130-4649; 2008, Nr. 109-4159);

74.2. Lietuvos Respublikos pavojingų objektų tikrinimo programa, patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-528 (Žin., 2007, Nr. 3-143);

74.3. Potencialiai pavojingų objektų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 539 (Žin., 2002, Nr. 111-4929; 2005 Nr. 58-2025).

Žemiau išvardijamos pagrindinės Pramoninių avarijų direktyvos įgyvendinimo priemonės.

 

Avarijų likvidavimo planų ir saugos ataskaitų rengimas, avarijų prevencijos priemonės

 

75. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatuose reikalaujama, kad įmonėse, dirbančiose su pavojingomis medžiagomis, būtų rengiami avarijų prevencijų planai ir teikiamos saugos ataskaitos. Potencialiai pavojingų įrenginių sąraše Lietuvoje šiuo metu yra 21 įrenginys, kuriam taikomi Pramoninių avarijų direktyvos reikalavimai.

 

Potencialiai pavojingų įrenginių vietos parinkimas

 

76. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatuose reikalaujama, jog vieta naujam įrenginiui turi būti parenkama taip, kad būtų užtikrinamas saugus atstumas iki gyvenamųjų teritorijų, judrių kelių, rekreacinių ir viešųjų teritorijų.

 

Pramoninių avarijų direktyvos įgyvendinimo kontrolė

 

77. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu kasmet tvirtinamos pavojingų įrenginių priežiūros programos, kuriose nustatomas pavojingų įrenginių kontrolės grafikas. Lietuvos Respublikos pavojingų įrenginių kontrolės programoje, patvirtintoje Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-528 (Žin., 2007, Nr. 3-143), nustatytas 2007 metų kontrolės grafikas. Naujoji programa taip pat įdiegia sisteminę kontrolę, kuri turėtų užtikrinti saugią pavojingų įrenginių veiklą.

 

Pramoninių avarijų direktyvos įgyvendinimo sąnaudos

 

78. Specialiai šios direktyvos įgyvendinimo sąnaudos, rengiantis jos įgyvendinimui, nebuvo vertintos.

Investicinių sąnaudų šios direktyvos įgyvendinimui nereikia, pagrindinės išlaidos susijusios su Avarijų likvidavimo planų rengimu. Tokie planai reikalingi įmonėms, dirbančioms su pavojingomis medžiagomis ir atitinkančioms tam tikrus dydžio kriterijus. Be to, planų rengimas nėra nuolatinis, jie rengiami įmonei pradėjus veikti ar pakeitus technologiją.

Lielupės UBR yra 16 įmonių, turinčių TIPK leidimus. Mūšos pabaseinyje tokių įmonių yra 12. Bent pusė jų – tai intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai. Kitos įmonės – tai kurą deginantys įrenginiai, sąvartynai ir paukščių auginimo įrenginiai.

Nemunėlio pabaseinyje yra penkios TIPK įmonės, iš jų po du kiaulių auginimo įrenginius ir sąvartynus bei viena pieno perdirbimo įmonė.

Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje yra viena TIPK įmonė – intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai.

Kaip ir kitų UBR atveju, sunku tikėtis, kad artimiausiu metu Lielupės UBR atsirastų naujų TIPK sąrašui priklausančių įmonių. Avarijų prevencijos ir likvidavimo planų gali prireikti tik dėl technologijos keitimo.

Avarijų rengimo planai gali kainuoti gana skirtingai priklausomai nuo įrenginių, kuriems tie planai rengiami, dydžio, ir naudojamos technologijos. Pagal planų ruošėjų patirtį bazinio scenarijaus sąnaudoms apskaičiuoti taikome 50 tūkst. vienam planui parengti sąnaudas. Taip pat darome prielaidą, kad ketvirtadalis Lielupės UBR TIPK įmonių gali atnaujinti technologiją iki 2015 taip, kad prireiks naujo Avarijų likvidavimo plano.

Taigi, vienkartinės sąnaudos Pramoninių avarijų direktyvos įgyvendinimui iki 2015 metų Mūšos pabaseinyje sudarytų apie 100 tūkst. litų, o Nemunėlio – 50 tūkst. Lt. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje papildomų sąnaudų nenumatoma.

 

Suminės pagrindinių priemonių sąnaudos

 

79. Apibendrintos pagrindinių su vandens sektoriumi susijusių direktyvų įgyvendinimo iki 2015 metų sąnaudų aprašymas pateikiamas 37 lentelėje.

 

37 lentelė. Pagrindinių vandens sektoriaus direktyvų įgyvendinimo sąnaudos iki 2015 Lielupės UBR iš viso ir pagal pabaseinius

Direktyva

Sąnaudos

Investicinės iki

2015, Lt

Eksploatacinės,

Lt/metus

Metinės,

Lt/metus

Mūšos pabaseinis

Maudyklų*

0

68.100

68.100

Paukščių*

1.584.654

599.594

814.594

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

100.000

 

14.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

72.178.000

2.165.340

8.458.340

Miesto nuotekų valymo**

165.140.000

3.302.800

17.700.800

Augalų apsaugos priemonių*

1.288.000

10.000

254.000

Nitratų**

43.379.568

433.796

4.215.796

Buveinių *

177.950

641.513

665.513

TIPK*

30.000

0

4.000

Iš viso ~apie

283.880.000

7.290.000

32.270.000

Nemunėlio pabaseinis

Maudyklų*

0

18.160

18.160

Paukščių*

345.660

114.723

161.723

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

50.000

 

7.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

7.800.000

234.000

914.000

Miesto nuotekų valymo **

26.670.000

533.400

2.858.400

Augalų apsaugos priemonių*

332.000

2.500

67.500

Nitratų**

13.912.395

139.124

1.352.124

Buveinių *

196.026

160.363

187.363

TIPK*

12.000

0

2.000

Iš viso ~ apie

49.320.000

1.270.000

5.640.000

Lielupės mažųjų intakų pabaseinis

Maudyklų*

0

18.160

18.160

Paukščių*

10.542

8.886

9.886

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

0

0

0

Poveikio aplinkai vertinimo*

 

70.000

70.000

Nuotekų dumblo**

0

0

0

Miesto nuotekų valymo **

37.800.000

756.000

4.052.000

Augalų apsaugos priemonių*

292.000

2.500

52.500

Nitratų**

12.387.907

123.879

1.203.879

Buveinių *

25.168

68.874

71.874

TIPK*

8.000

0

1.000

Iš viso ~ apie

50.520.000

1.050.000

5.480.000

Lielupės UBR iš viso

Maudyklų*

0

104.420

104.420

Paukščių*

1.940.856

723.203

986.203

Geriamojo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų*

150.000

0

21.000

Poveikio aplinkai vertinimo*

0

210.000

210.000

Nuotekų dumblo**

79.978.000

2.399.340

9.372.340

Miesto nuotekų valymo **

229.610.000

4.592.200

24.611.200

Augalų apsaugos priemonių*

1.912.000

15.000

374.000

Nitratų**

69.679.870

696.799

6.771.799

Buveinių *

399.144

870.750

924.750

TIPK*

50.000

0

7.000

Iš viso ~

383.720.000

9.610.000

43.380.000

Pastabos: * – Skaičiuojant metines (anualizuotas) sąnaudas, taikomas 10 metų gyvavimo laikas; ** – Skaičiuojant metines (anualizuotas) sąnaudas, taikomas 20 metų gyvavimo laikas. Skaičiuojant eksploatacines išlaidas, taikomi tokie atitinkamų investicijų procentai: Nuotekų dumblo direktyvos – 3 proc, Miesto nuotekų – 2 proc, Nitratų – 1 proc.

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Kitų direktyvos straipsnių įgyvendinimo priemonės

 

Praktinės priemonės, skirtos sąnaudų susigrąžinimo principui įgyvendinti
(BVPD 9 straipsnis)

 

80. BVPD 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vandens įstatyme numatytas sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimas, nurodant, kad valstybė atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal ekonominę analizę, ir visų pirma atsižvelgia į „teršėjas moka“ principą.

81. Lietuvos teisės aktai, į kuriuos perkelti BVPD 9 straipsnio reikalavimai:

81.1. Sąnaudų susigrąžinimo principas įteisintas Lietuvos Respublikos vandens įstatyme. Šio įstatymo 31 straipsnyje nurodoma, kad „Sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai“.

81.2. Vandens kainų pagal sąnaudų susigrąžinimo principą nustatymas aprašytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikoje, patvirtintoje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 (Žin., 2006, Nr. 143-5455).

 

Vandens kainos nustatymas

 

82. Vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo kainos Lietuvoje apskaičiuojamos remiantis sąnaudų susigrąžinimo principu. Kaina neturi būti aukštesnė nei realios vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo išlaidos. Ji apskaičiuojama atsižvelgiant į:

82.1. vandens skaitiklių skaičių bei patiekto geriamojo vandens bei surinktų nuotekų kiekį;

82.2. veiklos efektyvumo ir paslaugų kokybės rodiklius;

82.3. ilgalaikius veiklos ir investicijų planus;

82.4. eksploatacines išlaidas;

82.5. vandens paėmimo ir vandens taršos mokesčius.

83. Apskaičiuotas sąnaudų susigrąžinimo lygis vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sektoriuje rodo, kad apskritai Lielupės UBR esančios vandens tiekimo įmonės susigrąžina vidutiniškai 87 proc. sąnaudų.

 

38 lentelė. Lielupės UBR vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudų finansinis susigrąžinimo lygis, 2008 ir 2009, proc.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudos ir pajamos

Vandens tiekimo įmonė

Lielupės UBR

1

2

3

4

5

6

7

2008

75

92

99

95

72

69

66

80

2009

85

83

103

99

97

83

71

87

Šaltinis: Eksperto skaičiavimas pagal vandens tiekimo įmonių kainų ir savikainų duomenis

 

84. Šiuo metu pagrindinė priežastis, dėl kurios finansinis sąnaudų susigrąžinimo lygis daugumoje vandens tiekimo įmonių yra nevisiškas – tai vėlavimas savivaldybėse patvirtinti sąnaudas susigrąžinti reikalingus tarifus.

Aplinkos apsaugos sąnaudos per valstybinių gamtos išteklių ir aplinkos teršimo mokesčius įtraukiamos į sąnaudų susigrąžinimo mechanizmą.

Šiuo metu savivaldybės rengia Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus. Iki 2010 metų buvo parengti 25 tokie planai, 26 rengiami, o 9 likusios savivaldybės tik planavo tokių planų rengimą. Sudėtinė tokių planų dalis turi būti būsimų tarifų ir mokumo įvertinimas, todėl tikimasi, kad šių planų parengimas ir įgyvendinimas suteikė ir suteiks didesnių gebėjimų tiems, kurie priima atitinkamus sprendimus savivaldybėse. Tokiu būdu tarifų, pagrįstų sąnaudų susigrąžinimo principu, patvirtinimas taps efektyvesnis.

85. Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių sąnaudų susigrąžinimas pramonės sektoriuje gali būti nevisiškas. Tai subsidijos ir tikrosios vandens ištekliams daromos pramonės taršos neatspindėjimas mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir už taršą tarifuose. Pramonės įmonės paprastai finansuoja investicijas į vandens sektorių savo nuosavomis lėšomis ir bankų kreditais. Subsidijų vandens sektoriui pramonės įmonėse Lietuvoje suteikiama nedaug. Du pagrindiniai potencialūs šaltiniai:

85.1. ES parama, teikiama per Ūkio ministerijos valdomus mechanizmus;

85.2. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – LAAIF) teikiamos subsidijos. ES struktūrinių fondų parama verslui (taigi ir pramonei) iki 2007 metų buvo teikiama pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą (toliau – BPD). Per BPD įgyvendinimo laikotarpį daugiau nei 1,13 mlrd. Lt Ūkio ministerijos administruojamos paramos buvo skirta 333 projektams įgyvendinti. Tačiau nė vieno iš jų nebuvo susijusio su vandens sektoriumi. Todėl vieninteliu šaltiniu, galinčiu turėti reikšmės sąnaudų susigrąžinimo vertinimui, yra LAAIF teikiamos subsidijos.

Iš maždaug 13 mln. litų, gaunamų į LAAIF per metus tik apie 1 mln. buvo skirta subsidijų pramonės ir statybos įmonėms vandens sektoriui 2008 metais ir apie 1,7 mln. – 2007-ais. 2009 metais, pablogėjus finansinei padėčiai, vandens sektoriui finansuoti iš pramonės įmonės buvo priimta ir patvirtinta tik viena paraiška.

Turint galvoje, kad pramonė sukuria daugiau nei 20 mlrd. litų pridėtinės vertės, 1–2 mln. litų (tiek subsidijų buvo išduota „geresniais“ 2007–2008 metais) „internalizavimas“ arba, kitais žodžiais tariant, įtraukimas į teršėjo sąnaudas, neturi įtakos sąnaudų susigrąžinimo pramonėje lygiui.

Kol kas nėra patikimų duomenų teigti, kuri pramonės įmonė ir kiek yra atsakinga už tam tikrų pavojingų medžiagų patekimą į upes. Todėl pramonės sektoriui tenkančių papildomų priemonių sąnaudų, jei tokių būtų, negalime prilyginti šiuo metu esančios šios rūšies „išorinės“ taršos sąnaudoms19.

Laikantis anksčiau išsakytos prielaidos, kad mokesčiai už taršą ir valstybinius gamtos išteklius atspindi išorines aplinkos apsaugos sąnaudas, galima teigti, kad sąnaudų susigrąžinimas pramonės sektoriuje lygus 100 proc.

86. Žemės ūkio sąnaudų susigrąžinimo lygiui skaičiuoti tokio pat būdo, kaip viešajam sektoriui, pritaikyti negalima. Žemės ūkis nėra svarbus tiesioginis vandens naudotojas Lietuvoje ir tuo pačiu Lielupės UBR. Sąnaudų susigrąžinimo vertinimui svarbi pasklidoji žemės ūkio tarša, kuri nėra niekaip įtraukiama į vandens ar kokią kitą kainą.

Kadangi aplinkos, išteklių bei kitas sąnaudas konkrečiai dėl žemės ūkio poveikio įvertinti yra labai sudėtinga (nėra jokių tyrimų bei duomenų apie tai, kiek žemės ūkio tarša sumažina vandens telkinių „vertę“), galima taikyti kitą metodą taršos dydžiui nustatyti. Šiuo atveju reikėtų daryti prielaidą, jog šios „išorinės“ sąnaudos yra apytiksliai lygios taršos iš žemės ūkio panaikinimo sąnaudoms. Lielupės UBR ši suma pirmajame valdymo plano įgyvendinimo etape sudarys apie 9,4 mln litų išlaidų kiekvienais metais iki 2015-ųjų. Šių sąnaudų dalis – 98 tūkst. Lt – tai kontrolės išlaidos, tenkančios valstybei. Patys ūkininkai turėtų finansuoti 3,45 mln. litų. Šios žemės ūkio taršos mažinimo priemonės panaikintų žemės ūkio taršą daugelyje vietovių, kur tokia tarša yra reikšminga.

Tačiau kai kur vandens telkiniai yra jautresni žemės ūkio taršai dėl natūralių gamtos sąlygų – mažo nuotėkio ir pan. Tokiais atvejais tarša iš žemės ūkio gali būti reikšminga, net jei apkrovos neviršija leistinų normų (yra ne didesnės, nei kitose vietovės, kur tarša iš žemės ūkio nėra reikšminga). Tokias papildomas išlaidas taršai mažinti siūloma prisiimti valstybei (per žemės ūkio rėmimo programas) ir jų reikėtų Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose. Jos prilygsta 5,9 mln. litų arba 63 procentams visų reikalingų sąnaudų taršai mažinti (9,35 mln. litų be kontrolės išlaidų). Tai reiškia, jog „teršėjas moka“ principas būtų įgyvendintas visuose pabaseiniuose su 37 proc. sąnaudų susigrąžinimu, kadangi 63 proc. reikalingų sąnaudų valstybė dengtų subsidijomis.

Tačiau tai tik „a priori“ vertinimas, ir 2015 metais, įvertinus, kiek ūkininkai ir valstybė iš tikrųjų prisidėjo prie priemonių įgyvendinimo, bus galima nustatyti to meto sąnaudų susigrąžinimo žemės ūkyje lygį.

 

Priemonės, skirtos BVPD 7 straipsnio įgyvendinimui

 

87. BVPD 7 straipsnis reikalauja:

87.1. nurodyti visus vandens telkinius, naudojamus geriamojo vandens tiekimui, iš kurių kasdien vidutiniškai imama daugiau kaip 10 m3 arba daugiau kaip penkiasdešimčiai asmenų vartoti skirto vandens;

87.2. vykdyti vandens telkinių, iš kurių kasdien imama daugiau kaip 100 m3 vandens, stebėseną.

88. Teisės aktai:

88.1. Žemės gelmių registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 584 (Žin., 2002, Nr. 44-1676; 2006, Nr. 54-1961). Registro paskirtis – registruoti žemės gelmių išteklių išteklius, gręžinius ir žemės gelmių tyrimus, rinkti, kaupti, sisteminti, saugoti, apdoroti, naudoti ir teikti duomenis, kurių reikia žemės gelmių ir jų išteklių naudojimui valdyti, aplinkai saugoti.

88.2. Ūkio subjektų poveikio požeminiam vandeniui monitoringo vykdymo tvarka, patvirtinta Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1-190 (Žin., 2009, Nr. 157-7130), kurioje nustata ūkio subjektų, kurie daro poveikį aplinkai požeminio vandens stebėjimo tvarką, siekiant užtikrinti jų sukeliamos taršos ar kito neigiamo poveikio mažinimą.

 

Vandenviečių, iš kurių per dieną paimama daugiau nei 10 m3 /diena vandens, identifikavimas

 

89. Nustatytos vandenvietės iš kurių per dieną paimama daugiau nei 10 m3 /diena.

 

Vandenviečių, kurios bus naudojamos ateityje, nustatymas

 

90. Lietuvos geologijos tarnybos prie LR aplinkos ministerijos užsakymu pradėtas projektas „Požeminio vandens išteklių įvertinimas Lietuvoje“ numato priemones vandenviečių, kurios bus naudojamos ateityje tyrimui ir apsaugai. Projekte numatyta:

90.1. nustatyti turimų požeminio vandens išteklių kiekį, ištirti kokybę ir jų naudojimo galimybę 2007–2025 metais, atsižvelgiant į geriamojo vandens kokybės reikalavimus;

90.2. parengti vandenviečių išteklių kokybės apsaugos, gerinimo ir kokybės kontrolės priemones;

90.3. sukurti informacinę ryšių tarp požeminį geriamąjį vandenį tiriančių, tiekiančių ir jo kokybę kontroliuojančių, taip pat vandentiekio objektus projektuojančių ir vandens baseinų išteklius valdančių institucijų sistemą.

Iki 2009 metų pabaigos buvo įvertinti trijų požeminio vandens baseinų turimi ištekliai bei esamas ir perspektyvinis naudojimas.

 

Vandenviečių, iš kurių paimama daugiau nei 100 m vandens per dieną, stebėsena

 

91. Ūkio subjektų požeminio vandens monitoringo vykdymo tvarkoje, nurodoma, jog visi ūkio subjektai per parą išgaunantys daugiau nei 100 m požeminio vandens, turi vykdyti požeminio vandens monitoringą. Kiekvienas ūkio subjektas turi parengti 3–5 metų stebėsenos programą, kurioje pateikiama informacija apie ūkio subjektą, veiklos tipą, hidrogeologines sąlygas ir kita. Programoje taip pat turi būti nurodyta stebėsenos metodologija, dažnis ir analizės metodai. Ūkio subjektai tvarkingai vykdo norminių aktų reikalavimus ir teikia informaciją Lietuvos geologijos tarnybai.

 

Vandenviečių sanitarinės apsaugos zonų parengimas ir įteisinimas

 

92. Ši priemonė aprašyta analizuojant Geriamojo vandens direktyvos įgyvendinimą (šios Programos 10 punktas).

 

Sutelktosios taršos šaltinių ir kitos veiklos, įtakojančios vandens būklę, kontrolės priemonės

 

93. Sutelktosios taršos šaltinių kontrolę reglamentuojantys teisės aktai:

93.1. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės;

93.2. Nuotekų tvarkymo reglamentas;

93.3. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (Žin., 2007, Nr. 42-1594);

93.4. Vandenų taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. D1-71 (Žin., 2004, Nr. 46-1539).

 

Galimo teršalų patekimo iš pasklidųjų šaltinių prevencijos ar kontrolės priemonės

 

94. Teisės aktai, reglamentuojantys galimo teršalų patekimo priemones:

94.1. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas;

94.2. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas;

94.3. Vandenų apsaugos nuo taršos azoto junginiais iš žemės ūkio šaltinių reikalavimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 452/607 (Žin., 2002, Nr. 1-14);

94.5. Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 (Žin., 2005, Nr. 92-3434; 2010, Nr. 85-4492);

94.6. Vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa;

94.7. Lietuvos higienos normos HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“;

94.8. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 (Žin., 2001, Nr. 95-3372).

Teisės aktuose numatyti bendrieji paviršinių ir požeminio vandens telkinių apsaugos nuo taršos iš pasklidųjų šaltinių prevencijai reikalavimai. Šie reikalavimai reguliariai peržiūrimi ir prireikus atnaujinami.

 

Vandens paėmimo kontrolės priemonės bei priemonės, skatinančios taupų ir subalansuotą vandens naudojimą, nepakenkiant BVPD 4 straipsnyje nurodytiems tikslams

 

95. Teisės aktai, reglamentuojantys vandens paėmimo kontrolės ir vandens taupymą skatinančias priemones:

95.1. TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės.

95.2. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.04:2004 Vandens ėmimas, vandenruoša. Pagrindinės nuostatos, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. D1-156 (Žin., 2004, Nr. 104-3848).

95.3. Žemės gelmių registro nuostatai. Šie nuostatai buvo parengti tam, kad būtų registruojami žemės gelmių ištekliai, o informacija apie išteklius būtų renkama, saugoma ir analizuojama. Požeminio vandens ištekliai priskiriami žemės gelmių ištekliams, todėl jie yra registruojami vadovaujantis registro nuostatomis.

95.4. Požeminio vandens gavybos ketvirtinės ataskaitos 1 – PV forma ir jos pildymo aiškinimas, patvirtintas Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2003 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-10 (Žin., 2003, Nr. 19-849).

95.5. Paviršinių vandens telkinių naudojimo vandeniui išgauti tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-302 (Žin., 2008, Nr. 64-2439).

 

TIPK leidimai

 

96. TIPK leidimus turi gauti požeminį ir paviršinį vandenį paimančios (tame tarpe ir hidroenergetikos reikmėms), vaitojančios ar tiekiančios įmonės. Leidimuose reikalaujama nurodyti vandens šaltinį, iš kurio imamas vanduo, vandens ėmimo įrenginių našumą, m3/s, paimamo vandens kiekį, vandens apskaitos įrenginių buvimą ir pan. Leidimuose taip pat turi būti numatytos racionalaus vandens vartojimo ir apsaugos priemonės.

 

Paviršinio vandens paėmimo ir subalansuoto naudojimo kontrolė

 

97. Vandens paėmimo vietos turi būti projektuojamos atsižvelgiant į vandens telkinio hidrologines charakteristikas, maksimalius ir minimalius vandens lygius pagal skaičiuojamąsias tikimybes, taip pat vandenų apsauga ir naudojimu užsiimančių organizacijų reikalavimus, higienos, žuvų išteklių apsaugos, vandens kelių reikalavimus. Neleidžiama įrengti paviršinio vandens ėmyklas laivų judėjimo zonose, nešmenų sėdimo zonose, žuvų žiemojimo ir neršto vietose, galimose kranto erozijos vietose, augalų ir plūdmenų susikaupimo vietose, ižo ir ledo sangrūdų susidarymo vietose, paplūdimiuose. Vandens ėmyklų vieta turi būti parenkama aukščiau pagal tėkmę nei nuotekų išleistuvų vietos, gyvenvietės, intensyvios ūkinės veiklos vietos.

Vandens ėmėjai deklaruoja informaciją apie paimamo vandens kiekį. AAA kaupia gautą informaciją savo duomenų bazėse.

Siekiant užtikrinti gerą Lielupės UBR vandenų būklę, paimamo paviršinio vandens kiekis negali viršyti kritinių reikšmių: 1) suminis paimamas ir negrąžinamas vandens kiekis upės baseine negali viršyti 5 proc. vidutinio metinio upės debito skerspjūvyje žemiau vandens paėmimo vietos dydžio; 2) atsižvelgiant į vandens paėmimo laikotarpius, suminis paimamas vandens kiekis negali sudaryti daugiau kaip 10 proc. vasaros arba žiemos sezonų sausiausių 30 parų vidutinio metinio upės debito vandens paėmimo vietoje dydžio.

 

Požeminio vandens paėmimo ir subalansuoto naudojimo kontrolė

 

98. Lietuvos geologijos tarnyba yra atsakinga už požeminio vandens naudojimo kontrolę. Visi ūkio subjektai, kurie per dieną paima daugiau nei 10 m požeminio vandens geriamojo vandens tiekimui arba pramonės poreikiams, turi užpildyti ketvirtines vandens paėmimo ataskaitų formas, patvirtintas ataskaitų apie požeminio vandens paėmimą pateikimo tvarkoje. Lietuvos geologijos tarnyba fiksuoja gautą vandens suvartojimo informaciją savo duomenų bazėse.

 

Vandens užtvenkimo priemonės

 

99. Vandens užtvenkimo kontrolės priemonės gali būti prevencinės – ribojančios vandens naudojimą tvenkiniuose (pvz. būtinybę praleisti gamtosauginį debitą, nepažeisti nurodyto vandens lygių svyravimo tvenkinyje) ir/arba visiškai neleidžiančios (draudžiančios) užtvankų (tvenkinių) statybą ir tos, kurios reikalauja investicijų. Tai aplinkosauginių statinių prie užtvankų įdiegimas (pvz., žuvitakiai, žuvis nukreipiančios grotos, automatinių vandens lygių registratorių įrengimas), senų užtvankų pašalinimas žuvų migracijos sąlygoms pagerinti.

Vandens užtvenkimo kontrolės priemonės numatytos žemiau išvardintuose Lietuvos teisės aktuose:

99.1. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas.

Hidrotechnikos statiniams statyti ir naudoti atskiro vandens naudojimo leidimo nereikia. Leidimo nereikalaujama, jeigu vandens naudojimas daro nereikšmingą poveikį vandens telkinio fizinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms. Vandens naudojimo ir (arba) poveikio ribas, kurias pasiekus reikalingas leidimas, nustato institucija, kuriai įstatymas suteikia teisę reglamentuoti leidimų išdavimą. Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tvarką nustato aplinkos ministras, išleisdamas atskirus teisės aktus. Hidrotechnikos statinių statybai ir naudojimui nurodoma visa eilė priemonių, reglamentuojant vandens lygių režimą, gamtosauginį debitą, vandens apskaitą, erozijos procesų valdymą ir žuvų apsaugą.

99.2. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimo įstatymas

Šis įstatymas reglamentuoja planuojamos ūkinės veiklos PAV procesą ir šio proceso dalyvių tarpusavio santykius.

Hidrotechnikos statiniai – užtvankos ir tvenkiniai patenka į du ūkinės veiklos sąrašus:

99.2.1. Poveikis aplinkai privalo būti vertinamas:

99.2.1.1. užtvankų ir kitų įrenginių, skirtų vandens sulaikymui ar ilgalaikiam saugojimui, įrengimas (daugiau kaip 5 milijonai m vandens tūrio arba kai vandens paviršiaus plotas didesnis kaip 250 ha).

99.2.1.2. nuotėkio perskirstymas upių baseinams (kai per metus perskirstoma 100 milijonų ir daugiau m3 vandens) ar vandens išteklių perskirstymas upių baseinams (kai daugiametis vidutinis baseino, iš kurio imamas vanduo, nuotėkis yra 2000 milijonų ir daugiau m vandens per metus ir perskirstoma 5 procentai ir daugiau šio nuotėkio;

97.2.2. Turi būti atliekama atranka dėl PAV:

97.2.2.1. užtvankų ir kitų įrenginių, skirtų vandens sulaikymui ar nuolatiniam saugojimui, įrengimas (mažiau kaip 5 milijonai m3, bet daugiau kaip 200 000 m vandens tūrio arba kai jų vandens paviršiaus plotas mažesnis kaip 250 ha, bet didesnis kaip 10 ha);

97.2.2.2. vandens jėgainių (HE, malūnų, lentpjūvių ar kitų jėgainių, naudojančių sukauptą vandens energiją) įrengimas (kai galingumas – daugiau kaip 0,1 MW);

99.3. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas

Konservacinės apsaugos prioriteto teritorijose – draustiniuose draudžiama tvenkti natūralias upes, įrengti didesnius vandens telkinius. Atstatyti buvusias užtvankas, įrengti tvenkinius, kitus hidrotechninius statinius, galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje (besąlygiškai rezervatuose) esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti.

99.4. Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Žin., 1997, Nr. 70-1790; 2006, Nr. 101-3915) (toliau – Tipinės taisyklės).

Tai pagrindinis teisės aktas naudoti ir prižiūrėti tvenkinius, užtvenktus ežerus bei jų hidrotechnikos statinius. Skirtas šių tvenkinių savininkams, valdytojams arba naudotojams. Atskira dalis pašvęsta tvenkiniams, skirtiems hidroenergetikai. Paskutinieji Tipinių taisyklių pakeitimai nustato terminą įdiegti HE automatines vandens lygio matavimo ir registravimo priemones, reikalauja atlikti kontrolinius debitų ir vandens lygių matavimus.

99.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 8 d. nutarimas Nr. 1144 „Dėl ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 137-4995).

Tai Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 14 str. 3 d. poįstatyminis dokumentas, besąlygiškai draudžiantis užtvankų statybą bet kokiems tikslams 169 upėse ir jų ruožuose (dabartiniu metu šis sąrašas yra šiek tiek sutrumpintas). Dažniausias pasikartojantis teisinis pagrindas: Lietuvos Raudonosios knygos žuvų rūšys, Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos direktyvos (92/43 EEB) saugomos rūšys, Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos saugomos rūšys, upės, kuriose saugomos lašišos Lietuvoje pagal Helsinkio Komisijos, Baltijos jūros žvejybos komisijos ir Lietuvos lašišų atkūrimo ir apsaugos programą. Šis sąrašas taip pat apima upes, kuriuose nėra draustinių.

99.6. Gamtosauginio vandens debito apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. D1-382 (Žin., 2005, Nr. 94-3508).

Šis teisės dokumentas reglamentuoja gamtosauginio debito vandens telkiniuose apskaičiavimo ir praleidimo į tvenkinių ar užtvenktų ežerų žemutinį bjefą tvarką, kuri privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems ir eksploatuojantiems hidrotechnikos statinius. Gamtosauginio debito tikslas užtikrinti vandens telkiniuose debitus, būtinus šių telkinių ekosistemų gyvavimui.

99.7. Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3D-427 (Žin., 2007, Nr. 102-4180) bei Buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3D-427 (Žin., 2007, Nr. 102-4180).

Juose nurodytos 28 užtvankos bei 33 buvusių vandens malūnų užtvankos ir jų liekanos, rekomenduojamos aukščiau paminėtos priemonės žuvų migracijos sąlygoms pagerinti.

99.8. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. 68 „Dėl žuvų apsaugos priemonių mažosiose hidroelektrinėse“ (Žin., 2000, Nr. 19-471) nurodo leidžiamą hidroturbinose sužalojamų žuvų skaičių, rekomenduoja elektros gamintojams, statant naujas arba rekonstruojant buvusias HE, pasirinkti potencialiai mažiausią neigiamą poveikį hidrobiontams turinčias turbinas, nurodo įvairias žuvų apsaugos priemones bei siūlo apriboti HE darbą žuvų migracijos metu.

99.9. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 565 (Žin., 2003, Nr. 119-5449).

Šis statybos techninis reglamentas nustato žuvų pralaidų techninius reikalavimus. Žuvų pralaidų pagrindinis tikslas – praleisti aktyviai migruojančias žuvis iš vieno migracijos kliūties bjefo į kitą jų migracijos laikotarpiu, užtikrinant joms reikiamas gyvenimo sąlygas Lietuvos vandentėkmėse. Svarbiausios aktyviai migruojančios žuvys – lašišinės (lašiša ir šlakis), taip pat kitos, įrašytos į saugomų ir globojamų žuvų sąrašą.

99.10. Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1114 (Žin., 2000, Nr. 80-2422; 2009, Nr. 103-4318).

Oficialiai LR upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastras įsteigtas 2001 m. Iki tol duomenys apie tvenkinius (užtvankas) buvo publikuojami įvairių organizacijų. Pagal šio kadastro reikalavimus skelbiami tvenkinių duomenys, kurių plotai didesni už 0,5 ha. Kadastras apima daugiau kaip 1100 tvenkinių ir jų užtvankų. Į šį kadastrą, dėl minėto tvenkinio ploto apribojimo, nepatenka senųjų malūnų išgriautos užtvankos ar kitų HTS užtvankų liekanos.

 

Pavojingų medžiagų kontrolės priemonės, numatytos BVPD 16 straipsnyje

 

100. Pagal BVPD 16 straipsnį reikalaujama numatyti konkrečias priemones, skirtas kovai su atskirų teršalų ar teršalų grupių keliama vandens tarša, kuri sudaro didelį pavojų vandens aplinkai, įskaitant pavojų vandens telkiniams, iš kurių imamas geriamasis vanduo. Taikomomis priemonėmis tokius teršalus reikia palaipsniui mažinti, o prioritetinių pavojingų medžiagų atveju – nutraukti ar etapais panaikinti jų išleidimą, išmetimą ar nuostolius.

101. Teisės aktai, reglamentuojantys kovą su atskirų teršalų ar teršalų grupių keliama vandens tarša:

Nuotekų tvarkymo reglamentas reglamentuoja pavojingų ir pavojingų prioritetinių medžiagų išleidimą su nuotekomis.

 

Didžiausių leistinų koncentracijų nustatymas

 

102. Nuotekų reglamente reikalaujama, kad visi ūkio subjektai, išleidžiantys nuotekas užterštas pavojingomis medžiagomis, laikytųsi reikalavimų, nustatytų pavojingų medžiagų koncentracijoms. Skirtingos DLK yra nustatytos nuotekoms išleidžiamoms į gamtinę aplinką ir nuotekoms, išleidžiamoms į nuotekų surinkimo tinklus. Reglamente taip pat nustatyti reikalavimai maksimaliai sumažinti pavojingų medžiagų išleidimą su nuotekomis. Dokumento prieduose pateikiamos lentelės, kuriose nurodomos:

102.1. prioritetinių pavojingų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos,

102.2. pavojingų ir kitų kontroliuojamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos,

102.3. gamybinių nuotekų kontroliuojami parametrai pagal taršos šaltinių tipus.

 

Ūkio subjektų atliekama prioritetinių pavojingų medžiagų ir pavojingų medžiagų stebėsena

 

103. Priklausomai nuo ūkinės veiklos tipo, ūkio subjektai turi stebėti pavojingų medžiagų išleidimą kas 2 arba 3 metus.

 

Pavojingų medžiagų stebėsena paviršiniuose vandenyse

 

104. Stebėsena vykdoma pagal Valstybinius aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programos įgyvendinimo priemonių 2005 metų planus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 130 (Žin., 2005, Nr. 19-608). Plano įgyvendinimo laikotarpiu pavojingų medžiagų stebėsena bus vykdoma pagal naują Valstybinę aplinkos monitoringo programą.

 

Avarijų metu susidariusios taršos mažinimo priemonės

 

105. Šios priemonės skirtos didelių pramoninių avarijų prevencijai, likvidavimui ir tyrimui, taip pat skatinti pavojingų objektų saugų naudojimą, žmonių ir aplinkos apsaugą, kilus avarijoms šiuose objektuose, riboti pramoninių avarijų padarinių poveikį žmonėms ir aplinkai.

106. Avarijų metu kylančios taršos prevencijos ir mažinimo priemonės numatytos šiuose teisės aktuose:

106.1. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai;

106.2. Lietuvos Respublikos pavojingų objektų tikrinimo programa, patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-528 (Žin., 2007, Nr. 3-143).

107. Pramoninių avarijų prevencijos ir likvidavimo priemonės:

107.1. Rengti saugos ataskaitas ir avarijų likvidavimo planus

Avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatuose yra nustatyta, kad visi objektai, kuriuose yra tam tikras kiekis pavojingų medžiagų, privalo rengti saugos ataskaitas. Saugos ataskaitose turi būti pateikti ir avarijų prevencijos priemonių planai. Potencialiai pavojingų objektų sąraše yra 21 Lietuvos objektas, kuriems yra taikomi Pramoninių avarijų direktyvos reikalavimai.

107.2. Parinkti tinkamą vietą

Nuostatuose yra nustatyta, kad vieta visiems naujiems pavojingiems objektams statyti turi būti parenkama užtikrinant saugų atstumą nuo kitų pavojingų objektų, gyvenamųjų rajonų, intensyvaus judėjimo kelių, rekreacinių zonų ir kitų visuomenės naudojamų ar dažnai lankomų vietų.

107.3. Kontroliuoti reikalavimų vykdymą

Pavojingų objektų tikrinimo programose, kurias kasmet tvirtina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius, yra nurodomas pavojingų įrenginių tikrinimo grafikas. Pagrindinis šių programų tikslas yra įdiegti sistemingą kontrolės sistemą ir užtikrinti saugų pavojingų objektų eksploatavimą.

 

Priemonės, draudžiančios be leidimų išleisti teršalus tiesiogiai į požeminius vandenis

 

108. Teisės aktai:

Leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja Pavojingų medžiagų išleidimo į požeminį vandenį inventorizavimo ir informacijos rinkimo tvarka, patvirtinta Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-06 (Žin., 2003, Nr. 17-770).

 

Kontrolės, taikomos sutelktosios taršos šaltinių išmetimams ir kitoms veikloms, veikiančioms vandens būklę, santrauka

 

109. Teisės aktai

Sutelktųjų šaltinių taršą reglamentuoja Nuotekų tvarkymo reglamentas ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės.

 

Potvynių kontrolės priemonės

 

110. Teisės aktai:

110.1. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3230; 2009, Nr. 159-7207).

110.2. Potvynių rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1558 (Žin., 2009 Nr. 144-6376). Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavesta:

110.2.1. parengti ir ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 22 d. patvirtinti preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitas;

110.2.2. apsvarstyti ir prireikus, ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 22 d., o vėliau – kas šešerius metus, patvirtinti preliminaraus potvynių rizikos vertinimo ataskaitas ir jų pakeitimus;

110.2.3. parengti ir ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 22 d. pateikti tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei potvynių grėsmės žemėlapius ir potvynių rizikos žemėlapius;

110.2.4. parengti ir ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 22 d. pateikti tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei potvynių rizikos valdymo planus.

 

Priemonės, užtikrinančios, kad vandens telkinių hidromorfologinės sąlygos atitiktų reikalaujamą ekologinę būklę arba gerą ekologinį potencialą dirbtiniuose arba labai pakeistuose vandens telkiniuose

 

111. Teisės aktai:

111.1. Gamtosauginio vandens debito apskaičiavimo tvarkos aprašas.

Šis teisės dokumentas reglamentuoja gamtosauginio debito vandens telkiniuose apskaičiavimo ir praleidimo į tvenkinių ar užtvenktų ežerų žemutinį bjefą tvarką, kuri privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems ir eksploatuojantiems hidrotechnikos statinius. Gamtosauginio debito tikslas užtikrinti vandens telkiniuose debitus, būtinus šių telkinių ekosistemų gyvavimui.

111.2. Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašas bei Buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas.

Jame nurodytos 28 užtvankos bei 33 buvusių vandens malūnų užtvankos ir jų liekanos, rekomenduojamos aukščiau paminėtos priemonės žuvų migracijos sąlygoms pagerinti. Atsižvelgiant į Lietuvos hidrotechnikų asociacijos pastabą dėl senų užtvankų, kurios yra paveldo objektai, išsaugojimo rekomenduojama prieš šalinant kliūtis išsiaiškinti ar jos nėra įtrauktos į kultūros paveldo objektų sąrašą.

111.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 02 23 įsakymas Nr. 68 „Dėl žuvų apsaugos priemonių mažosiose hidroelektrinėse“ nurodo leidžiamą hidroturbinose sužalojamų žuvų skaičių, rekomenduoja elektros gamintojams, statant naujas arba rekonstruojant buvusias HE, pasirinkti potencialiai mažiausią neigiamą poveikį hidrobiontams turinčias turbinas, nurodo įvairias žuvų apsaugos priemones bei siūlo apriboti HE darbą žuvų migracijos metu.

Iki šiol Lietuvoje nepakankamai domėtasi galimu hidrotechninių statinių (užtvankų) ir kitų morfologinių pakeitimų poveikiu upės ekosistemoms ir vaginių procesų raidai. Šioje priemonių programoje yra pasiūlytos priemonės, užtikrinančios, kad vandens telkinių hidromorfologinės sąlygos atitiktų reikalaujamą ekologinį statusą arba gerą ekologinį potencialą vandens telkiniuose, kurie yra nurodyti kaip dirbtiniai arba labai pakeisti vandens telkiniai.

 

Priemonės vandens telkiniams, kuriuose tikriausiai nebus pasiekti pagal BVPD 4 straipsnį nustatyti aplinkosaugos reikalavimai

 

112. Vandens telkiniams, kuriuose numatytų vandensaugos tikslų pasiekti neįmanoma arba yra per brangu, Lietuvos teisės aktai numato kai kurių vandensaugos tikslų išimčių galimybę:

112.1. užsibrėžto tikslo įgyvendinimą galima nukelti vėlesniam laikui (ilgiausiai iki 2027 m.), jeigu jį pasiekti laiku neleidžia techninės galimybės, labai didelės sąnaudos ar gamtinės sąlygos;

112.2. žmogaus labai pakeistiems vandens telkiniams aplinkos ministro nustatyta tvarka leidžiama nustatyti švelnesnius vandensaugos tikslus, užtikrinant, kad švelnesni vandensaugos tikslai labiau nepablogins vandens telkinio būklės.

Išimtys gali būti taikomos tik retais atvejais, atlikus ekonominę analizę bei argumentuotai įrodžius išimties būtinumą.

 

Detali informacija apie papildomas priemonės, kurių reikia siekiant nustatytų aplinkos apsaugos tikslų

 

113. Vandens telkiniams, kurie po pagrindinių priemonių įgyvendinimo neatitiks geros vandens būklės reikalavimų, bus pasiūlytos papildomos priemonės bei įvertintas jų aplinkosauginis ir ekonominis efektyvumas. Papildomos priemonės pasiūlytos sutelktosios ir pasklidosios taršos mažinimui, hidromorfologinės būklės gerinimui, rekreacijos poveikio mažinimui. Papildomos priemonės aprašomos žemiau.

 

Detali informacija apie priemones, taikytas sustabdyti jūros vandenų taršą pagal BVPD 11 straipsnio 6 dalį

 

114. Šis straipsnis aktualus tik Nemuno ir dalinai Lielupės UBR vandens telkiniams.

 

Priemonės laikinam vandens telkinių būklės suprastėjimui mažinti, jei jį sukėlė išimtinės gamtinės priežastys ar neįveikiamos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti

 

115. Nenumatytų avarijų metu (o jos visada yra nenumatytos) kylančios taršos prevencijos ir mažinimo priemonės numatytos šiuose teisės aktuose:

115.1. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai ir

115.2. Pavojingų objektų tikrinimo programa.

Avarijų likvidavimo planuose numatyta užtikrinti žmonių ir aplinkos apsaugą, kilus avarijoms, mažinti neigiamą avarijų padarinių poveikį žmonėms ir aplinkai.

 

Kontrolės priemonės, dirbtinai papildant požeminio vandens telkinius

 

116. Šios priemonės Lietuvai neaktualios, nes požeminis vanduo dirbtinai nepapildomas.

 

Kitos pagrindinės priemonės

 

117. Be išvardintų pagrindinių priemonių, šiuo metu įgyvendinamos arba planuojamos ir kitos priemonės ir programos, priskiriamos pagrindinėms priemonėms.

117.1. Vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa

Šios Programos tikslas – mažinti paviršinių ir požeminių vandenų taršą maistingosiomis medžiagomis, ypač azoto ir fosforo junginiais, iš žemės ūkio šaltinių, siekiant, kad vandens telkinių būklė nuolat gerėtų, o paviršiniai vandens telkiniai nebūtų paveikti eutrofikacijos.

Įgyvendinimo laikotarpis – 2008–2012 metai.

Numatyta:

117.1.1. vykdyti ūkininkų mokymą, informuoti ir skatinti juos taikyti aplinkai draugiškas ūkininkavimo technologijas, skatinti dalyvauti Lietuvis kaimo plėtros 2007–2013 metų priemonėse;

117.1.2. tobulinti teisinį reglamentavimą, užtikrinant ES ir tarptautinių reikalavimų taršos iš žemės ūkio mažinimo srityje vykdymą;

117.1.3. vykdyti nuolatinę dirvožemio ir vandens telkinių būklės stebėseną, nustatyti paviršinių vandens telkinių monitoringo tinklo tobulinimo galimybes;

117.1.4. atlikti mokslinius tyrimus, skirtus spręsti optimalių mėšlidžių talpų ir racionalaus trąšų naudojimo žemės ūkyje klausimus;

117.1.5. rinkti informaciją apie naudojamas trąšas, padėsiančią tiksliau vertinti žemės ūkio veiklos poveikį vandens telkiniams;

117.1.6. sudaryti sąlygas įsirengti mėšlides, srutų ir nuotekų kauptuvus ūkiuose, turinčiuose nuo 10 iki 300 sutartinių gyvulių

Šios Programos finansavimo šaltiniai – fizinių ir juridinių asmenų, ES fondų, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitos lėšos.

117.2. Požeminio vandens naudojimo ir apsaugos 2002–2010 metų strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 107 (Žin., 2002, Nr. 10-362).

Strategija siekiama aprūpinti visuomenę geros kokybės geriamuoju vandeniu ir išsaugoti jį ateities kartoms.

Strategijos įgyvendinimo laikotarpis – 2002–2010 metai. Numatyta:

117.2.1. atlikti požeminio vandens išteklių, jų kokybės bei panaudojimo galimybių tyrimus (ištirti regioninius gėlo vandens išteklius, ištirti galimybes kaimo gyventojus aprūpinti geros kokybės geriamuoju vandeniu ir kt.);

117.2.2. atlikti natūralios požeminio vandens saugos tyrimus, įvertinti antropogeninį poveikį požeminiam vandeniui ir parengti atitinkamas tvarkymo programas (inventorizuoti užterštas teritorijas ir kitus galimus taršos židinius, nustatyti jų poveikį požeminiam vandeniui ir parengti šių teritorijų tvarkymo programas; inventorizuoti nenaudojamus ir techniškai netvarkingus gręžinius, parengti jų tvarkymo programas ir kt.);

117.2.3. rinkti informaciją, kurios reikia požeminio vandens išteklių naudojimui ir apsaugai (vykdyti tarpvalstybinį, valstybės ir savivaldybių lygmens monitoringą; tvarkyti žemės gelmių registrą ir kt.);

117.2.4. spręsti klausimus, susijusius su požeminio vandens naudojimo ir apsaugos valdymo plėtra (parengti dokumentus, kurių reikia įvairaus lygmens vandentvarkos planams rengti ir kitiems regioniniams ir teritoriniams darbams, skirtiems požeminio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdymui ir kt.);

117.2.5. skleisti informaciją apie požeminio vandens išteklius, jų kokybę, naudojimą ir apsaugą (leisti geologijos ir hidrogeologijos informacinius leidinius, parengti Lietuvos požeminio vandens išteklių atlasą ir kt.).

117.3. Požeminio vandens išteklių įvertinimo ir naudojimo geriamajam vandeniui tiekti 2007–2025 metų programa

Pagrindinis šios Programos tikslas – atsižvelgiant į pasaulinę praktiką kas 20–25 metus atnaujinti informaciją apie vandens išteklius ir jų tinkamą naudojimą plečiant ir projektuojant naujas vandens tiekimo sistemas, sukurti naujų duomenų ir žinių informacinę bazę apie žalio požeminio vandens išteklius, skirtus aprūpinti Lietuvos gyventojus geros kokybės geriamuoju vandeniu artimiausius 20–25 metus, parengti susistemintų naujų duomenų bazę apie požeminio geriamojo vandens išteklius, būtinus Lietuvos miestų ir kaimo gyvenviečių vandens tiekimo sistemų plėtros ir baseininio valdymo projektams rengti.

Numatyta:

117.3.1. nustatyti turimų požeminio vandens išteklių kiekį, ištirti kokybę (atsižvelgiant į vandens kokybės pokyčius jį eksploatuojant) ir jų naudojimo galimybę 2007–2025 metais, remiantis pastaruosius 25 metus sukaupta nauja hidrogeologine informacija, naudojantis moderniais matematinio modeliavimo metodais ir atsižvelgiant į ES nustatytus geriamojo vandens kokybės reikalavimus;

117.3.2. parengti vandenviečių išteklių kokybės apsaugos, gerinimo ir kokybės kontrolės priemones (nustatyti faktines vandenviečių išteklių formavimosi teritorijas (poveikio zonas) ir jų galimus pokyčius 2007–2025 metų eksploatacijos laikotarpiu; nustatyti visus potencialius požeminės hidrosferos taršos židinius vandenviečių poveikio zonose ir ištirti jų grėsmės vandenviečių išteklių kokybei mastą ir kt.);

117.3.3. sukurti tarpžinybinę informacinę ryšių tarp požeminį geriamąjį vandenį tiriančių, tiekiančių ir jo kokybę kontroliuojančių, taip pat vandentiekos objektus projektuojančių ir vandens baseinų išteklius valdančių institucijų sistemą (nustatyti ir apibrėžti požeminio vandens išteklius ir su jų vertinimu bei vartojimu susijusią įvairią veiklą, informacijos struktūras bei jų srautus, įtraukti naujas institucijas; suprojektuoti informacinę sistemą, numatant jos ryšius su kitomis informacinėmis sistemomis ir sąsajas su Lietuvos geologijos tarnybos informacinės sistemos GEOLIS posistemėmis ir kt.);

117.3.4. vykdyti mokslinius tyrimus, skirtus regioninėms požeminio vandens cheminės sudėties formavimosi problemoms spręsti (nustatyti chloroorganinių junginių, daugiaciklių aromatinių angliavandenilių kilmę požeminiame vandenyje, boro, pesticidų kiekį jame ir jų poveikį geriamojo vandens išteklių kokybei ir kt.

Ši Programa finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skiriamų jai vykdyti asignavimų valdytojui – Lietuvos geologijos tarnybai, o esant galimybei – iš tarptautinių organizacijų tam skiriamų lėšų arba kitų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

117.4. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija Šios strategijos tikslai:

117.4.1. Sudaryti palankias sąlygas didinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę.

117.4.2. Siekti apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio.

Šios strategijos įgyvendinimo priemonės vykdomos dviem etapais: 2008–2009 metais ir 2010–2015 metais.

2008–2009 metais numatyta:

117.4.3. tobulinti teisės aktus reglamentuojančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą ir infrastruktūros plėtros klausimus, taip pat nustatančius aplinkosaugos reikalavimus nuotekų tvarkymui;

117.4.4. informuoti vartotojus apie viešai tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę;

117.4.5. patvirtinti sąrašą iš ES struktūrinės paramos lėšų finansuojamų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo projektų.

2009 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija parengė ir pateikė LR Vyriausybei 2010–2015 metų priemonių planą.

Šios strategijos įgyvendinimo priemonės finansuojamos iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme atitinkamoms institucijoms patvirtintų bendrųjų asignavimų ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų.

117.5. Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinė strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 (Žin., 2008, Nr. 19-685)

Pagrindinis šios Strategijos tikslas – įgyvendinti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos, Kioto protokolo reikalavimus ir 2008–2012 metais, palyginti su 1990 metais, sumažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį 8 procentais.

Numatyta:

117.5.1. organizuoti ir vykdyti nuolatinius ir nepertraukiamus Lietuvos klimato rodiklių stebėjimus, teikti esamos būklės įvertinimui ir prognozių sudarymui būtinus duomenis apie hidrometeorologines sąlygas ir reiškinius, kaupti ir saugoti reikiamus duomenis apie klimato būklę ir pokyčius;

117.5.2. vykdyti kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės (taip pat saugomų teritorijų) vertinimą, siekiant nustatyti kintančio klimato poveikį įvairioms ekosistemoms ir jų dalims, parengti klimato kaitos poveikio švelninimo planus, numatyti konkrečias prisitaikymo priemones, siekiant užtikrinti kraštovaizdžio, ekosistemų, saugomų teritorijų ir biologinės įvairovės išsaugojimą (tame tarpe parengti ir įgyvendinti upių renatūralizavimo projektus, parengti ir įgyvendinti nuotekų valymo ir saugaus dumblo tvarkymo priemones ir kt.);

117.5.3. parengti teisės aktus, rekomendacijas, skatinimo priemones, rėmimo programas, padedančias mažinti energetikos, pramonės įmonių, žemės ūkio, transporto išmetamųjų šiltnamio dujų kiekį bei padedančias šiems sektoriams prisitaikyti prie klimato kaitos pokyčių, didinti energijos vartojimo efektyvumą;

117.5.4. diegti priemones, mažinančias šiltnamio dujų susidarymą tvarkant atliekas ir pritaikyti jų saugojimo įrenginius prie galimų klimato pokyčių;

117.5.5. plėtoti mokslinius tyrimus, taip pat technologijas, skirtas klimato kaitos pasekmėms įvertinti ir švelninti;

117.5.6. vykdyti visuomenės informavimą apie klimato kaitos pokyčius, keliamus pavojus, galimas padarinių švelninimo priemones, ugdyti visuomenės sąmoningumą kovoj e su klimato kaita.

Šios Strategijos priemonės finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete institucijoms skirtų bendrųjų asignavimų.

117.6. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa. Priemonės, numatytos programos I-je II-je kryptyse.

 

39 lentelė. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos aplinkosaugos priemonės

Priemonė

Priemonės apibūdinimas

I KRYPTIS „Žemės, maisto ir miškų ūkio sektoriaus konkurencingumo didinimas“

„Profesinio mokymo ir informavimo veikla“ (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 20 straipsnio a punkto i papunktis, 21 straipsnis, 52 straipsnio punktas c bei 58 straipsnis)

Ypatingas dėmesys skiriamas mokymo dalykams, kurie supažindina su privalomaisiais teisės aktais, ūkio valdymo ir agrarinės aplinkosaugos reikalavimais.

„Naudojimasis konsultavimo paslaugomis“ (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 20 straipsnio a punkto vi papunktis)

Si priemonė apima ūkių vertinimą ir ūkininkų konsultavimą dėl ūkių atitikties geros agrarinės bei aplinkosaugos praktikos sąlygoms taip pat ūkininkų konsultavimą dėl agrarinės aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo.

„Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 20 straipsnio b punkto i papunktis ir 26 straipsnis) (įskaitant įsipareigojimus pagal priemonę „Standartų laikymasis“, KPP 2004–2006 m. (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 straipsniai 21b ir 21c))

Viena iš šios priemonės veiklos sričių yra skirta įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus ūkiuose, laikančiuose ne mažiau kaip 10 SG, mažinant vandens taršą ir ypatingą dėmesį skiriant nitratams bei kitiems cheminius veiksnius, galintiems turėti neigiamą poveikį visuomenės sveikatai, biologinei įvairovei, pakeisti tradicinį kraštovaizdį. Taip pat siekiama apsaugoti Lietuvos Respublikos vandens telkinius nuo eutrofikacijos.

II KRYPTIS „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“

„Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 36 straipsnio a punkto iv papunktis ir 39 straipsnis) (įskaitant įsipareigojimus pagal priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, KPP 2004–2006 (Tarybos reglamento Nr. 1257/1999 22–24 straipsniai)

Tikslas – skatinti subalansuotą žemės naudojimą, sustabdyti biologinės įvairovės nykimą bei ekosistemų degradavimą, saugoti natūralius upių ir ežerų krantus, išsaugoti ir tinkamai tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias pievas bei ekstensyviai naudojamas šlapynes, rekreacinę aplinką, optimaliai naudoti gamtos išteklius, apsaugoti kraštovaizdį bei biologinę įvairovę, mažinti neigiamą žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai telkiniuose, kurie dėl neigiamo žemės ūkio veiklos poveikio yra priskirti „rizikos“ grupės telkiniams, kurių geros būklės gali nepavykti pasiekti iki 2015 m.

Kraštovaizdžio tvarkymo programa

Programos tikslas – išsaugoti ir tinkamai tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias pievas, šlapynes, išsaugoti arba prireikus atkurti ekstensyvias ūkininkavimo sistemas pievose ir šlapynėse, mažinti ūkininkavimo intensyvumą intensyviai naudojamose pievose, apsaugoti biologinę įvairovę ir vandens telkinius nuo taršos.

Ekologinio ūkininkavimo programa

Programos tikslas – remti ekologinį ūkininkavimą kaip gamybos sistemą, kuri užtikrina kokybiškų maisto produktų, turinčių geras perspektyvas rinkoje, gamybą. Svarbi agrarinės aplinkosaugos priemonė, nes padeda

išlaikyti ir gerinti dirvožemio kokybę, mažinti vandens ir oro taršą, išsaugoti ekosistemų stabilumą ir biologinę įvairovę.

„Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimo programa

Programos tikslas – padėti pasiekti gerą būklę vandens telkiniuose, kurie dėl ypač didelio neigiamo žemės ūkio veiklos poveikio (vandens taršos maistinėmis ir organinėmis medžiagomis) yra priskirti telkiniams, kurių gera būklės gali nepavykti pasiekti iki 2015 m. (kaip reikalaujama pagal BVPD direktyvą ir LR Vandens įstatymą).

„Natura 2000“ išmokos ir išmokos, susijusios su BVPD direktyva (parama „Natura 2000“ vietovėse žemės ūkio paskirties žemėje) (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 38 straipsnis)

Priemonė yra svarbi BVPD direktyvos įgyvendinimui. BVPD direktyvos įgyvendinimas atidedamas, kol bus patvirtinti upių baseinų valdymo planai ir nustatytos išsamios paramos taisyklės.

Tikslas – padėti spręsti konkrečius sunkumus, patiriamus atitinkamose vietovėse dėl Paukščių, Buveinių ir BVPD direktyvų įgyvendinimo, taip padedant gerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir ugdant vietos bendruomenių ekologinį sąmoningumą.

Specialusis tikslas – įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus „Natura 2000“ tinklo vietovėse, siekiant apsaugoti laukinius paukščius, natūralias buveines, saugomas rūšis ir jų buveines.

 

117.7. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, patvirtinta 2007 m. liepos 30 d. Europos Komisijos sprendimu (neskelbtas).

Ši programa atitinka trečiąjį Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo prioritetą „Gyvenimo kokybė ir sanglauda“. Šiai programai skirta 2.648.332.571 EUR ES struktūrinių fondų lėšų, gaunamų pagal konvergencijos tikslą (daliai „Aplinka ir darnus vystymasis“ – 1.128.119.555 EUR). Programa finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo (aplinkos apsaugai).

Sanglaudos skatinimo veiksmų programos tikslai:

117.7.1. Sudaryti visas reikalingas prielaidas vietos plėtros potencialui stiprėti ir atsiskleisti.

117.7.2. Užtikrinti prieinamas ir aukštos kokybės esmines viešąsias sveikatos priežiūros, švietimo, valstybės užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių institucijų teikiamas paslaugas, nestacionarias socialines paslaugas ir paslaugas neįgaliesiems.

117.7.3. Siekti geresnės aplinkos kokybės, ypatingą dėmesį skiriant energijos panaudojimo efektyvumui didinti.

Siekiant 3 tikslo nemažas dėmesys skiriamas vandens telkinių būklės gerinimo priemonėms ir BVPD direktyvos, Miestų nuotekų valymo direktyvos bei kitų vandens apsaugą ir naudojimą reglamentuojančių direktyvų nuostatų įgyvendinimui. Numatyta:

117.7.4. renovuoti ir plėsti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemas;

117.7.5. nustatyti vandens apsaugos ir valdymo priemones – parengti Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonų valdymo planus, priemonių programas ir kitus reikiamus dokumentus vandensaugos tikslams nustatyti; atlikti Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonų preliminarų potvynių rizikos įvertinimą, parengti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius, potvynių rizikos valdymo planus;

117.7.6. gerinti paviršinių vandens telkinių ekologinę ir (arba) cheminę būklę – įgyvendinti vandens telkinių (tarpinių vandenų, upių ir ežerų) būklės gerinimo priemones (valymas ir tvarkymas; artimo natūraliam hidrologinio režimo atkūrimas; teršalų prietakos į telkinius mažinimo priemonių taikymas; gamtosauginis pakrančių valymas ir sutvarkymas).

 

Pagrindinių priemonių įgyvendinimo įtaka

 

118. Pagrindinių priemonių įgyvendinimas turės nors nedidelę, bet teigiamą įtaką vandens telkinių būklei. Daugelyje Lielupės UBR aglomeracijų, kurioms yra taikytinos pagrindinės Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonės, jau yra atlikta NV rekonstrukcija arba pastatytos naujos NV. Tai reiškia, kad pagrindinės priemonės jau yra įgyvendintos ir lyginant su dabartine situacija pastebimų taršos pokyčių neturėtų būti. Tiesa, iki šiol kai kurių upių kokybės pokyčių, susijusių su pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimu, dar nebuvo galima pastebėti, nes NV statybos ar rekonstrukcijos darbai baigti neseniai (t.y. 2009 m.).

Atlikti tyrimai rodo, kad net ir įgyvendinus pagrindines Miesto nuotekų valymo direktyvos priemones, Lielupės UBR vis dar liks 16 upių vandens telkinių, patiriančių reikšmingą sutelktosios taršos poveikį. Šie telkiniai yra išskirti Kulpės, Vijolės, Šiladžio, Kruojos, Obelės, Vėzgės, Daugyvenės, Tatulos, Nemunėlio, Laukupės, Beržtalio ir Sidabros upėse. Šios upės nėra vandeningos, todėl jų taršos akumuliacijos potencialas yra mažas. Reikšmingą sutelktosios taršos poveikį šie telkiniai patiria net ir tuomet, kai išleidžiamos nuotekos yra tinkamai išvalytos. Be to, prie nuotekų valyklų išleidžiamos taršos prisideda nevalomų paviršinių (lietaus) nuotekų tarša bei neapskaitoma gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos, tarša. Dėl sutelktosios taršos poveikio rizikos grupei priskiriamos upės, pagrindiniai jų taršos šaltiniai bei rodikliai, pagal kuriuos upės priskiriamos rizikos grupei, yra pateikti 40 lentelėje.

 

40 lentelė. Rizikos grupei dėl sutelktosios taršos poveikio priskiriamų Lielupės UBR upių sąrašas („1“ lentelėje nurodo reikšmingą poveikį)

Pabaseinis

Rizikos upė/upės atkarpa

Parametras, pagal kurį upė patenka į rizikos telkinių grupe

Svarbiausi taršos šaltiniai

BDS7

NH4-N

NO3-N

Pbendras

Pavojingos medž.

Mūša

Kulpė

0

1

0

1

0

Šiaulių NV

Šiaulių m. paviršinės nuotekos

Mūša

Vijolė

0

1

0

1

0

Šiaulių m. paviršinės nuotekos

Mūša

Šiladis

0

1

0

1

0

Kairių NV

Mūša

Vėzgė

0

1

0

0

0

Aukštelkų NV

K. Gražionių NV

ŽŪB „Gražionių bekonas“

Mūša

Daugyvenė

0

1

0

1

0

Šeduvos NV

UAB „Agrochemos mažmena“

Mūša

Obelė

1

1

0

1

0

Radviliškio NV

Namų ūkių, neprijungtų prie NV, tarša

Mūša

Kruoja

0

0

0

1

0

Intakas Obelė

Pakruojo paviršinės nuotekos

Mūša

Tatula

0

1

0

1

0

Vabalninko NV

Nemunėlis

Laukupė

1

1

0

1

0

Rokiškio NV

Rokiškio m. paviršinės nuotekos

Nemunėlis

Nemunėlis

1

0

0

1

0

Rokiškio m. paviršinės nuotekos

Intakas Laukupė

Lielupės maž. intak.

Sidabra

0

1

0

1

0

Joniškio NV

Namų ūkių, neprijungtų prie NV, tarša

Lielupės maž. intak.

Beržtalis

0

0

0

1

0

Žeimelio NV

Šaltinis: ekspertų tyrimų rezultatai

 

Įgyvendinus Nitratų direktyvos reikalavimus vandens telkinių būklė pagerės dėl mėšlidžių statybos. Šiuo metu Lielupės UBR apie 28 proc. visų SG yra laikoma ūkiuose, turinčiuose mėšlides. Prognozuojama, kad įgyvendinus pagrindines Nitratų direktyvos priemones, šis rodiklis turėtų siekti apie 54,5 proc.

Nustatyta, kad po pagrindinių Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo, nitratų koncentracijos vis dar neatitiks geros ekologinės būklės/potencialo reikalavimų 100 Lielupės UBR upių vandens telkinių. Šių telkinių gerai ekologinei būklei pasiekti bus reikalingas papildomų pasklidosios žemės ūkio taršos priemonių įgyvendinimas. Apskaičiuota, kad Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje į vandens telkinius išsiplaunančią pasklidąją nitratų azoto taršą gali tekti sumažinti 8 kg/ha, kad būtų pasiekta gera šio pabaseinio upių ekologinė būklė/potencialas. Mūšos pabaseinyje reikalingas sumažinimas šiek tiek mažesnis, čia į vandens telkinius patenkančią taršą gali reikėti sumažinti apie 4,4 kg/ha. Reikalingas taršos sumažinimas Nemunėlio pabaseinyje yra nedidelis – apie 0,8 kg/ha.

Kitų nagrinėjamų direktyvų reikalavimų įgyvendinimas vandens telkinių būklei įtakos turės mažiau, nes daugelis jų reikalavimų su vandens telkinių būklės gerinimu yra susiję netiesiogiai.

 

III SKYRIUS. PAPILDOMOS PRIEMONĖS

 

119. Vandens telkiniams, kurie po pagrindinių priemonių įgyvendinimo neatitiks geros vandens būklės reikalavimų, bus pasiūlytos papildomos priemonės bei įvertintas jų aplinkosauginis ir ekonominis efektyvumas.

Papildomos priemonės svarstytos tokioms pagrindinėms sritims:

119.1. sutelktosios taršos poveikio mažinimui;

119.2. žemės ūkio taršos poveikio mažinimui;

119.3. hidromorfologiniams pokyčiams švelninti ir reguliuoti;

119.4. papildomiems tyrimams ir švietimui.

 

I SKIRSNIS. PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ APRAŠYMAS

 

Sutelktosios taršos mažinimo priemonės

 

120. Lielupės UBR yra 16 upių vandens telkinių, kurie yra įvardinti kaip rizikos telkiniai dėl sutelktosios taršos poveikio ir kurių gerai ekologinei būklei/potencialui pasiekti reikalingos papildomos priemonės. Dėl reikšmingo sutelktosios taršos poveikio rizikos telkiniai yra išskirti Kulpės, Vijolės, Šiladžio, Kruojos, Obelės, Vėzgės, Daugyvenės, Tatulos, Nemunėlio, Laukupės, Beržtalio ir Sidabros upėse. Visų šių upių vandens telkinių vandensaugos tikslų pasiekimas yra atidedamas, nes siūlomų taršos mažinimo priemonių įgyvendinimui iki 2015 m. nėra lėšų arba trūksta duomenų taršos sumažinimo poreikiui įvertinti.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad įgyvendinus pagrindines Miesto nuotekų valymo direktyvos priemones ir pasiekus netgi gerokai didesnį nei reikalaujama nuotekų išvalymo laipsnį Šiaulių nuotekų valykloje, Kulpės ekologinė būklė vis dar gali neatitikti geros ekologinės būklės reikalavimų. Atlikus studiją „Lietaus nuotekų tvarkymo sistemų parinktose probleminėse gyvenvietėse įrengimo galimybių studijų atlikimas bei rekomendacijų šių sistemų įrengimui atskirais tipiniais atvejais parengimas“ buvo nustatyta, kad prie Kulpės taršos reikšmingai gali prisidėti paviršinės (lietaus) nuotekos. Šiuo metu Šiaulių NV taršos mažinimo galimybės jau yra pilnai išnaudotos, todėl upės ekologinei būklei gerinti yra siūloma įgyvendinti papildomas paviršinių nuotekų tvarkymo priemones, t.y. įrengti nuotekų surinkimo ir valymo sistemą Šiaulių mieste.

Nemaža dalis Šiaulių m. paviršinių (lietaus) nuotekų išleidžiama į Vijolės upę, todėl, kaip rodo atliktų skaičiavimų rezultatai, vandens kokybės problemų dėl paviršinių nuotekų gali kilti ne tik Kulpėje, tačiau ir Vijolėje. Šiaulių m. įgyvendinamos paviršinių nuotekų tvarkymo priemonės turėtų sumažinti taršą, patenkančią tiek į Kulpės, tiek į Vijolės upių telkinius. Pagal paviršinių nuotekų tvarkymo galimybių studiją reikalingos investicijos sudarytų apie 33 mln. Lt. Tokių investicijų iki 2015 m. surasti nėra galimybių, be to, projektas techniškai nėra parengtas, todėl vandensaugos tikslų pasiekimą Kulpės ir Vijolės upių telkiniuose siūloma atidėti.

Nors 2009 m. buvo baigta aukštą nuotekų išvalymo laipsnį užtikrinusi Joniškio NV rekonstrukcija, turimi duomenys rodo, kad to gali nepakakti, kad būtų pasiektas geras Sidabros ekologinis potencialas. Upei yra aktuali gyventojų, kurių nuotekos nėra valomos, tarša, todėl realaus taršos sumažėjimo galima tikėtis tik tuomet, kai prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių. Tai planuojama padaryti per 2011–2012 metus. Prognozuoti taršos sumažėjimą, kuomet prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių yra sudėtinga, nes dabartinė neprijungtų namų ūkių taršos apimtis nėra žinoma. Net ir prijungus prie NV daugiau namų ūkių, Sidabros taršos problema gali išlikti aktuali, nes prie buitinės taršos nemažai gali prisidėti ir paviršinių (lietaus) nuotekų apkrovos. Todėl, papildomų priemonių poreikis turės būti įvertintas kitame planavimo etape, kuomet jau bus galima nustatyti, kokį efektą pavyko pasiekti prijungus prie NV daugiau namų ūkių. Vandensaugos tikslų pasiekimą Sidabros upėje siūloma atidėti.

Radviliškio NV išleidžiamų nuotekų kokybė šiuo metu pilnai atitinka Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimus, tačiau tai neleidžia pasiekti geros Obelės upės vandens telkinių ekologinės būklės. UAB „Radviliškio vandenys“ vykdomo veiklos monitoringo duomenys rodo, kad aukštos, geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinkančios teršalų koncentracijos yra aptinkamos netgi aukščiau NV išleistuvo. Tai rodo, kad upę teršia ne tik NV išleidžiamos nuotekos, tačiau ir gyventojai, kurių nuotekos nėra surenkamos ir valomos. Dėl šios priežasties, papildomų NV darbo gerinimo priemonių įgyvendinimas nebūtų tikslingas ir neduotų jokių rezultatų. Upės būklė turi būti stebima kol prie NV bus prijungta daugiau namų ūkių. Tuomet galima tikėtis ženklesnio taršos sumažėjimo, tačiau matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad pasiekti geros ekologinės būklės reikalavimus atitinkančias Pbendras koncentracijas Obelėje gali būti sudėtinga. Todėl, kitame planavimo etape gali tekti prašyti Obelės vandensaugos tikslų švelninimo. Vandensaugos tikslų pasiekimą Obelės vandens telkiniuose siūloma atidėti. Šiame planavimo etape siūloma vykdyti veiklos monitoringą Obelėje žemiau Radviliškio, kad būtų galima įvertinti, koks taršos sumažėjimas bus pasiektas prijungus prie NV daugiau gyventojų.

Studijos „Lietaus nuotekų tvarkymo sistemų parinktose probleminėse gyvenvietėse įrengimo galimybių studijų atlikimas bei rekomendacijų šių sistemų įrengimui atskirais tipiniais atvejais parengimas“ rezultatai rodo, jog Kruojos ekologinę būklę veikia ne tik iš Obelės atplukdoma tarša, tačiau ir paviršinės (lietaus) nuotekos. Todėl, siūloma įgyvendinti paviršinių nuotekų tvarkymo priemones t.y. įrengti nuotekų surinkimo ir valymo sistemą Pakruojo mieste. Pagal paviršinių nuotekų tvarkymo galimybių studiją reikalingos investicijos sudarytų apie 216 tūkst. Lt. Tokių investicijų iki 2015 m. surasti nėra galimybių, be to, techniškai projektas nėra parengtas, todėl Kruojos vandensaugos tikslų pasiekimą siūloma atidėti.

Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad po pagrindinių Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonių įgyvendinimo gali nepavykti pasiekti geros ekologinės Daugyvenės upės būklės. Tačiau šie vertinimai nėra pagrįsti matavimais, nes pastaraisiais metais Daugyvenės vandens kokybės tyrimai žemiau Niauduvos nebuvo atliekami (UAB „Radviliškio vandenys“ atlieka matavimus tik pačioje Niauduvoje žemiau Šeduvos NV išleistuvo). Dėl šios priežasties, papildomų taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą siūloma atidėti, kol bus surinkta daugiau duomenų apie Daugyvenės ekologinę būklę. Daugyvenės ekologinės būklės patikslinimui bei papildomų priemonių poreikio nustatymui Daugyvenėje siūloma vykdyti veiklos monitoringą.

Papildomų sutelktosios taršos priemonių įgyvendinimo gali prireikti, kad būtų pasiekta gera Laukupės ir Nemunėlio ekologinė būklė. Kadangi atlikti skaičiavimai ir surinkta informacija rodo, kad už Laukupės ir Nemunėlio taršą yra atsakinga ne vien tik Rokiškio NV apkrova, o ir paviršinės (lietaus) bei gyventojų, kurių nuotekos nėra centralizuotai surenkamos ir valomos, apkrovos, papildomos priemonės turėtų būti orientuotos į tikslesnį visų galimų taršos šaltinių identifikavimą bei jų apkrovų kiekybinį įvertinimą. Prioritetas turėtų būti skiriamas paviršinių nuotekų apkrovoms įvertinti. Taip pat siūloma vykdyti veiklos monitoringą žemiau Rokiškio miesto, nes šiuo metu dar trūksta faktinių matavimų duomenų, kad tiksliai būtų įvertinta tiek Laukupės, tiek Nemunėlio ekologinė būklė. Vandensaugos tikslų pasiekimą Laukupės ir Nemunėlio vandens telkiniuose siūloma atidėti, kol nebus patikslinta jų ekologinė būklė bei surinkta daugiau duomenų apie reikšmingą poveikį darančius taršos šaltinius ir jų taršos apkrovas.

Rizikos grupei dėl sutelktosios taršos poveikio yra priskiriama Vėzgės upė. Pagrindinės Miesto nuotekų valymo direktyvos priemonės šios upės ekologinei būklei jokios įtakos neturės, nes pagrindiniai teršėjai yra gyvenvietės, kurių tarša neviršija 2000 GE (t.y. Aukštelkų ir Klanelio Gražionių kaimai) bei ŽŪB „Gražionių bekonas“. Visų šių teršėjų išleidžiamose nuotekose 2009 m. buvo užfiksuotos aukštos NH4-N koncentracijos: ŽŪB „Gražionių bekonas“ nuotekose NH4-N koncentracija siekė 22 mgN/l, Aukštelkų NV – 31 mgN/l, o Kalnelio Gražionių – 44 mgN/l. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad esant dabartinėms taršos apkrovoms NH4-N koncentracija Vėzgėje vidutinio vandeningumo metais gali siekti 0,7 mgN/l, t.y. daugiau nei tris kartus viršyti geros ekologinės būklės ribinę vertę.

Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad esant dabartinėms Aukštelkų ir Kalnelio Gražionių kaimų NV bei ŽŪB „Gražionių bekonas“ taršos apkrovoms, gera ekologinė būklė Vėzgės upėje nebus pasiekta. Vienkartinis 2006 m. atliktas vandens kokybės matavimas patvirtina, kad upėje gali būti aptinkamos aukštos, geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinkančios amonio azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos. 2006 m. birželio 7 d. Vėzgėje ties Mažaičiais išmatuota NH4-N koncentracija siekė 0,42 mg/l (t.y. daugiau nei du kartus viršijo geros ekologinės būklės ribą), o Pbendras koncentracija buvo 0,24 mg/l (t.y. 1,7 karto viršijo geros ekologinės būklės reikalavimus). Dėl sutelktosios taršos poveikio Vėzgės upė yra įvardijama kaip rizikos telkinys, o gerai ekologinei jos būklei užtikrinti gali prireikti įgyvendinti papildomas sutelktosios taršos mažinimo priemones.

Remiantis matematinio modeliavimo rezultatais apskaičiuota, kad norint Vėzgėje iki reikiamo lygio sumažinti amonio azoto koncentracijas, visų trijų išleistuvų bendra į upę išleidžiama amonio azoto taršos apkrova neturėtų viršyti 130 kg/metus. Bendrojo fosforo taršos sumažinimo poreikis kol kas nėra visiškai aiškus, nes modeliavimo rezultatai rodo, jog esant dabartinei taršai geros ekologinės būklės reikalavimų Pbendras koncentracijos upėje turėtų neatitikti tik sausais metais. Vidutinio vandeningumo metais Pbendras koncentracijos Vėzgėje neturėtų viršyti geros ekologinės būklės ribos. Siekiant tiksliau įvertinti papildomų Pbendras taršos mažinimo priemonių poreikį, siūloma stebėti upės vandens kokybę žemiau išleistuvų. Tam, kad optimalus efektas būtų pasiektas iš karto, papildomų amonio azoto taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą kol kas siūloma atidėti, kol nebus nustatyta, ar yra poreikis mažinti fosforo taršos apkrovas. Kad būtų galima tiksliau nustatyti papildomų fosforo taršos mažinimo priemonių poreikį, Vėzgės upėje siūloma vykdyti veiklos monitoringą.

Rizikos grupei dėl reikšmingos bendrojo fosforo taršos apkrovos yra priskiriama Beržtalio upė. Matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad pastaraisiais (t.y. 2009 m.) gana stipriai išaugus pagrindinio teršėjo, t.y. Žeimelio NV, amonio azoto taršos apkrovoms, kyla rizika netenkinti geros ekologinės būklės reikalavimų ir pagal amonio azotą. Situacija upėje artimiausiu metu neturėtų pasikeisti, nes gyvenvietė nėra Miesto nuotekų valymo direktyvos objektas, taigi jokios taršos mažinimo priemonės nebus įgyvendintos. Norint pasiekti gerą Beržtalio upės ekologinę būklę, gali prireikti įgyvendinti papildomas sutelktosios taršos mažinimo priemones. Tačiau prieš tai reikėtų atlikti vandens kokybės tyrimus upėje žemiau Žeimelio miestelio, nes dabartinis rizikos vertinimas paremtas tik modeliavimo rezultatais, kuriuose yra galimos paklaidos. Todėl, vandensaugos tikslų pasiekimą Beržtalio upėje siūloma atidėti, o papildomų taršos mažinimo priemonių poreikiui patikslinti vykdyti veiklos monitoringą. Atlikus tyrimus ir patikslinus upės ekologinę būklę, papildomos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, turės būti nustatytos kitame planavimo etape.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad dėl sutelktosios taršos poveikio gali būti netenkinami geros ekologinės būklės reikalavimai Šiladžio ir Tatulos upėse. Šiladžio upėje reikšmingą poveikį gali daryti Kairių NV, o Tatulos upėje – Vabalninko NV apkrovos. Reikšmingas šių taršos šaltinių poveikis buvo nustatytas atlikus skaičiavimus, tačiau tam, kad būtų pakankamas pagrindas imtis papildomų priemonių įgyvendinimo, reikia surinkti poveikį pagrindžiančių faktinių duomenų, nes skaičiavimų rezultatuose galimos paklaidos. Dėl šios priežasties, papildomų priemonių įgyvendinimą Kairių ir Vabalninko NV siūloma atidėti. Upių būklės stebėjimui žemiau šių išleistuvų yra numatytos veiklos monitoringo vietos. Atlikus tyrimus ir patikslinus upių ekologinę būklę, papildomos sutelktosios taršos mažinimo priemonės, jei bus reikalingos, turės būti nustatytos kitame planavimo etape.

Reikia pažymėti, kad nors modeliavimo rezultatai neparodė mažų gyvenviečių iki 500 GE daromo neigiamo poveikio vandens telkiniams, tačiau vis dėlto bus vykdomas išleidžiamų nuotekų tiriamasis monitoringas keletos gyvenviečių (Rozalimo ir Mikoliškio), kurios potencialiai galėtų daryti poveikį. Tiriamojo monitoringo rezultatai leis nustatyti ar gyvenviečių iki 500 GE išleidžiamų nuotekų kiekiai galėtų potencialiai daryti poveikį vandens telkiniams.

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonės

 

121. Dalyje Lielupės UBR pritaikius pagrindines priemones vandens telkiniai nepasiekia geros vandens būklės ir dėl pasklidosios žemės ūkio taršos. Ši problema aktualiausia Lielupės mažųjų intakų ir Mūšos pabaseiniuose. 1 paveiksle parodytos teritorijos, kuriose reikalingos papildomos pasklidosios taršos mažinimo priemonės.

122. Papildomos priemonės pasklidajai taršai iš žemės ūkio mažinti, buvo renkamos vadovaujantis užsienio patirtimi sprendžiant pasklidosios taršos problemas, Lietuvoje ir užsienyje atliktais moksliniais tyrimais bei statistiniais duomenimis. Pasirenkant tinkamiausias priemones pirmiausia buvo atsižvelgiama į priemonių efektyvumą. Jis gaunamas metines sąnaudas padalinus iš priemonės duodamo efekto. Rodiklis išreiškiamas litais kilogramui, t.y. kiek kainuotų panaikinti vieną kilogramą azoto vandens telkinyje taikant vieną ar kitą priemonę. Priemonių efektas vertinamas remiantis Lietuvoje ir užsienyje atliktais moksliniais tyrimais. Sąnaudų skaičiavimo metodas priklauso nuo konkrečios priemonės bei esamų duomenų.

Sudarant galutinį siūlomų priemonių sąrašą taip pat buvo žiūrima į realias galimybes šias priemones įgyvendinti reikiamoje vietoje ir reikiamu mastu, institucinį pasirengimą, suderinamumą su „teršėjas moka“ principu, įgyvendintojų mokumą, finansavimo galimybes, pačių priemonių priimtinumą ūkininkams bei žemės ūkio sektoriaus vadovaujančiųjų institucijų atstovams.

123. Dalį pasklidosios taršos mažinimo priemonių siūloma taikyti visoje Lietuvoje. Dauguma jų jau yra patvirtintos Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 2010, Nr. 90-4756).

124. Papildomai siūloma pakeisti Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašą, nurodant, kad laikantieji 50 ir daugiau SG privalo mažiausiai 2 metus saugoti dokumentus, įrodančius teisėtą mėšlo ir (ar) srutų panaudojimą, perdavimą arba realizavimą.

125. Įgyvendinus šioje programoje numatytas priemones, problematiški išlieka 9 baseinėliai arba 27 vandens telkiniai. Juose taršą reikia sumažinti pašalinant 223 t bendrojo azoto. Dauguma teritorijų, kuriose tarša išlieka reikšminga, pasižymi panašiomis savybėmis: mažu nuotėkiu, vyraujančiomis derlingomis mišriomis ir molingomis žemėmis. Didesnės teršalų koncentracijos dažnai yra aptinkamos nedideliuose vandens telkiniuose, kuriuose didžiąją baseinėlio ploto dalį sudaro dirbama žemė. Dėl šių priežasčių dauguma pasklidosios taršos mažinimo priemonių yra mažai efektyvios patiriamų sąnaudų atžvilgiu. Toliau pateikiami detalūs priemonių aprašymai.

 

 

 

(pav.)

1 pav. Lielupės UBR teritorijos, kuriose reikia mažinti pasklidąją žemės ūkio taršą

 

 

 

Bendros visai Lietuvai pasklidosios taršos mažinimo priemonės

 

126. Mažinant pasklidosios žemės ūkio taršos poveikį, siūloma pirmiausia įgyvendinti priemones, kurios padeda įgyvendinti „teršėjas moka principą“ ir yra įprastos daugelyje ES šalių. Jas siūloma taikyti visoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo žemės ūkio intensyvumo, kadangi šios priemonės taip pat veikia kaip prevencinės. Be to, įgyvendinus šias priemones atsirastų atskaitos taškas kitų priemonių taikymui – būtų žinoma, kiek ir kokių medžiagų patenka į dirvožemį. Bendros visai Lietuvai priemonės pateikiamos žemiau.

127. Normatyvų parengimas ir įteisinimas. Šis teisinis ir metodinis pagrindas tręšimo planų rengimui, apimtų:

127.1. maksimalius leistinus azoto ir fosforo trąšų kiekius viename hektare, nepriklausomai nuo to, ar tręšiama organinėmis ar mineralinėmis trąšomis;

127.2. bendras tręšimo rekomendacijas;

127.3. skaičiavimo metodiką ekonomiškai optimaliam trąšų kiekiui nustatyti. Metodikoje turėtų būti apibrėžtos trąšų normos pagal augalų rūšis, atsižvelgiant į maistingųjų medžiagų poreikį standartiniam derliui išauginti, formulės, leidžiančios apskaičiuoti trąšų poreikį, atsižvelgiant į dirvožemio fizines ir agrochemines savybes, nustatytas konkretaus lauko dirvožemio tyrimo metu bei medžiagų pasisavinimo iš skirtingų trąšų tipų korekcijos koeficientus.

Panašūs normatyvai jau yra parengti Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų. Jie nustatė 12-os augalų standartinį derlingumą ir maisto medžiagų poreikį standartiniam derliui išauginti bei korekcijos koeficientus pagal dirvožemio fizines ir agrochemines savybes. Siūloma šiuos normatyvus peržiūrėti ir įteisinti.

Vienas iš esminių siūlomų pakeitimų yra azoto pasisavinimo iš mėšlo koeficiento padidinimas. Šiuo metu naudojamas 0,45 koeficientas, kuris neatspindi azoto kaupimosi dirvožemyje ilguoju laikotarpiu proceso. Siūloma šį koeficientą padidinti iki 0,65. Ūkininkui, tai praktiškai reikštų tręšimo normų sumažinimą. O priemonė didžiausią poveikį turėtų tuose ūkiuose, kur didžiausią trąšų kiekį sudaro organinės trąšos. Svarbu, kad keičiant koeficientą, lygiagrečiai būtų vykdomi ir žemdirbių efektyvaus ūkininkavimo mokymai, kurie padėtų ūkininkams diegti metodus, leidžiančius maksimaliai išnaudoti dirvožemyje susikaupusias medžiagas. Tikimasi, kad perėjimas prie pažangesnių ūkininkavimo metodų padės išvengti nuostolių, kurie gali atsirasti neefektyviai ūkininkaujant – nesudarant sąlygų augalams pasisavinti medžiagas iš dirvožemio.

Normatyvai bei susiję dokumentai turėtų būti peržiūrėti ir įteisinti iki 2012 metų. Už priemonės įgyvendinimą turėtų būti atsakinga LR žemės ūkio ministerija.

128. Privalomas tręšimo planų rengimas ir vykdymas ūkiuose, dirbančiuose 10 ir daugiau ha žemės.

Pačių normatyvų įteisinimas tiesiogiai neduotų efekto mažinant pasklidąją taršą. Šios priemonės poveikis pasireikštų rengiant ir įgyvendinant tręšimo planus, o jų dėka ne tik būtų subalansuotas tręšimas, bet ir atsirastų atskaitos taškas daugeliui su tręšimo normomis susijusių priemonių. Taptų žinoma, kiek ir kokių trąšų patenka į dirvožemį, bent jau toje žemės dalyje, kuri priklauso ūkiams, tręšiantiems 10 ar daugiau žemės ūkio naudmenų. Tokie ūkiai Lielupės UBR apima apie 88 proc. žemės ūkio naudmenų. Priemonę diegti mažesniems ūkiams būtų sudėtinga dėl priimtinumo ir santykinai nemažų sąnaudų, o taikymas tik didesniems ūkiams įgalintų kontroliuoti tik nedidelę žemės (taigi ir į ją patenkančių trąšų) dalį.

Pagal stebėjimus bei skaičiavimus galima teigti, jog pagrindinė problema Lietuvoje yra ne pertręšimas, o nesubalansuotas tręšimas. Kai kurie plotai yra visai netręšiami, o kai kuriose vietose, remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro darbo patirtimi su ūkininkais, trąšų pilama gerokai perdaug. Dažniausiai tręšiama azoto trąšomis, siekiant padidinti derlingumą ir visai neįvertinant kitų elementų kiekių bei jų sąveikos. Jei atsiranda kažkurio elemento trūkumas arba perviršis, blokuojamas kitų elementų įsisavinimas, t.y. jų augalai negali paimti iš dirvos. Dėl to, rengiant tręšimo planą, būtina žinoti maisto medžiagų atsargas dirvožemyje konkrečiame lauke. Tyrimai, nustatantys svarbiausių medžiagų kiekį turėtų būti privalomai atliekami kiekvieną pavasarį, o dirvožemio rūgštingumas, humuso procentas, fosforo ir kalio kiekis – mažiau kintantys dydžiai – galėtų būti tiriami kas penkeri metai. Pagal patvirtintas normas ir metodiką apskaičiuotų optimalių tręšimo normų taikymas padėtų subalansuoti maisto medžiagų (N, P, K) santykį – būtų naudojama tik tiek trąšų, kiek reikia augalams, o dirvoje neliktų maisto medžiagų pertekliaus, kuris paprastai yra išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Kadangi Lietuvoje pagrindinė problema yra lokalus, o ne visuotinis pertręšimas, lokalus turėtų būti ir priemonių – tręšimo normų įvedimo bei privalomo tręšimo planų rengimo – poveikis. Siekiant jį apskaičiuoti, buvo vadovaujamasi prielaida, kad vidutiniškai pusė ploto yra per daug tręšiama, o kita pusė – nepakankamai tręšiama. Jei perteklinis tręšimas vidutiniškai sudaro 10 proc, jis apytiksliai bus lygus 10 kg pertręšimo zonose arba vidutiniškai 5 kg/ha bendro ploto (pagal prielaidą, kad vidutiniškai pusė ploto yra per daug tręšiama, o kita pusė – nepakankamai tręšiama). Atsižvelgiant į tai, kad apie pusė šio kiekio išplaunama (apytiksliais apskaičiavimais), normos įvedimo efektas išplovimo iš šaknų zonoje bus 2,5 kg/ha.

Nors didžiausias tręšimo planų poveikis būtų stebimas intensyvios žemdirbystės rajonuose, reikalavimo rengti planus įvedimas tik juose gali būti traktuojamas, kaip lygių konkurencijos sąlygų pažeidimas. Dėl šių priežasčių tręšimo planus rengti ir įgyvendinti siūloma visoje Lietuvoje. Be to, priemonės taikymas vietovėse, kur tarša iš žemės ūkio daro mažesnį poveikį vandens kokybei, veiktų kaip taršos prevencijos priemonė.

Tręšimo planų įgyvendinimo sąnaudas patirtų ūkininkai. Pagal šiuo metu galiojančius įkainius Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos duomenimis, vidutinė tręšimo plano parengimo kaina (įtraukiant ir mėginių ėmimą) yra 100 litų laukui. Laukų skaičius ūkiuose yra labai skirtingas, tačiau skaičiavimams naudojama prielaida, kad vidutinis ūkis turi penkis laukus (šis skaičius gautas iš Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos aptarnaujamų ūkių duomenų, padalinus visų aptarnaujamų ūkių laukų skaičių iš aptarnaujamų ūkių skaičiaus). Taigi, vidutinė teorinė tręšimo plano parengimo kaina vienam ūkiui prilyginta 500 Lt. Tai vidutiniškai sudaro 0,3–1,3 proc. 10–150 ha ūkininkų ūkių pelno su subsidijomis.

Už priemonės įgyvendinimą – teisės aktų parengimą ir įteisinimą iki 2012 m. būtų atsakinga LR žemės ūkio ministerija, o priemonę vykdyti – rengti tręšimo planus ir laikytis jų reikalavimų nuo 2012 m. privalėtų ūkininkai.

Tikimybė, kad priemonė bus įgyvendinta yra vidutinė, kadangi priemonės priimtinumas ūkininkams gali būti gana žemas, nors mokumo analizė rodo, jog reikalingos lėšos nėra neproporcingai didelės, lyginant su vidutiniais ūkių išlaidomis bei pelnais. Tačiau ši tikimybė gali būti padidinta informuojant ūkininkus apie tręšimo planų ekonominę bei aplinkosauginę naudą.

129. Šiuo metu tręšimo planus gali rengti kiekvienas asmuo, turintis agronomo išsilavinimą. Siūloma nustatyti griežtesnius reikalavimus tręšimo planus rengiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

130. Privalomas Pažangaus ūkininkavimo taisyklėse ir nutarimuose numatytų mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijų laikymasis ūkiams iki 10 SG.

Siūloma įteisinti reikalavimą visuose Lietuvos ūkiuose, kuriuose laikoma iki 10 SG (t.y. tuose ūkiuose, kuriems netaikomi nitratų direktyvos reikalavimai) mėšlą ir srutas privalomai tvarkyti vadovaujantis Pažangaus ūkininkavimo taisyklėse ir patarimuose numatytomis rekomendacijomis bei Aplinkos apsaugos reikalavimais mėšlui tvarkyti. Pažangaus ūkininkavimo taisyklėse numatyta, kad tirštasis mėšlas laikinai gali būti kaupiamas lauko rietuvėse vadovaujantis šiomis rekomendacijomis:

130.1. laikinas mėšlo aikšteles būtina įrengti aukštesnėse vietose, kad jos nebūtų apsemtos užėjus potvyniui ar lietui;

130.2. aikštelė turi būti uždara, apjuosta 50 cm pylimu;

130.3. prieš pradedant krauti mėšlą aikštelėje reikia užpilti 5 cm sluoksnį sausų durpių substrato ar 70 cm sluoksnį susmulkintų šiaudų ar lapų, kurie sugertų iš mėšlo išsiskyrusį skystį;

130.4. sukrautą mėšlą būtina uždengti plėvele ar 20 cm storio durpių ir susmulkintų šiaudų mišinio sluoksniu.

Tokių, kaip reikalaujama, mėšlo lauko rietuvių įrengimo ir išlaikymo sąnaudos ūkininkui būtų minimalios. Reikalingi ištekliai – nedideli šiaudų ir durpių kiekiai, ir įrengimui reikalingas ūkininko darbo laikas. Daroma prielaida, jog kasmet tokia priežiūra kainuotų apie 10 litų gyvuliui (durpės, tvarkymo laikas). Tokios sąnaudos turėtų būti priimtinos mažiems ūkiams – pvz. devynių hektarų ūkyje, kuriame laikomi 5 SG, jos vidutiniškai sudarytų 0,4 proc. ūkio bendrojo pelno su subsidijomis.

Pagal Danijoje atliktai skaičiavimus daroma prielaida, kad priemonės taikymo efektas vienam gyvuliui gali būti apie 4 kg šaknų zonoje (1/25 dalis nuo 1 SG susidarančio azoto kiekio).

Už priemonės įgyvendinimą – teisės aktų parengimą ir įteisinimą, t.y. pažangaus ūkininkavimo nuostatų įteisinimą kaip privalomų, o ne rekomenduojamų (iki 2011 m.) būtų atsakinga LR aplinkos ministerija ir LR žemės ūkio ministerija, o priemonę nuo 2012 m. vykdyti privalėtų ūkininkai.

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonės taikomos išskirtose teritorijose

 

131. Šios priemonės nėra privalomos visoje Lietuvoje. Siekiant, kad visiems ūkininkams būtų sudarytos vienodos ūkininkavimo sąlygos, jas siūloma įgyvendinti kaip laisvai pasirenkamas ir kompensuoti sąnaudas tiems, kurie nusprendžia šias priemones įgyvendinti. Labai svarbu paramos schemas parengti/pakeisti taip, kad priemonės reikiamu mastu būtų įgyvendinamos reikiamose vietose. Kadangi vienas svarbiausių priemonių atrankos kriterijų yra efektyvumo rodiklis (efekto ir sąnaudų santykis), pirmiausia reiktų skatinti tų priemonių įgyvendinimą, kurioms jau yra numatytas finansavimas. Šiuo metu priemones, padedančias įgyvendinti vandensaugos tikslus žemės ūkio srityje remia KPP 2007–2013. Siūloma pakeisti kai kurias šios programos paramos schemas ar taikomus išmokų dydžius, o taip pat sukurti naujas schemas ir joms papildomai skirti lėšų.

132. Esamų KPP pramos schemų pakeitimas.

Šiuo metu pagal KPP 2007–2013 m. programą teikiama parama įvairioms veikloms, kurių įgyvendinimas prisideda prie azoto pertekliaus mažinimo vandens telkiniuose. Siūloma neskiriant papildomų lėšų ir nenumatant esminių pakeitimų, pakeisti KPP 2007–2013 I ir II krypties paramos schemų taisykles taip, kad išskirtose teritorijose (2 pav.), t.y. kur azoto koncentracijos iš žemės ūkio vandens telkiniuose išlieka per didelės pritaikius bendrąsias priemones, būtų maksimaliai skatinama veikla, galinti sumažinti azoto bei kitų maistingųjų medžiagų patekimą į vandens telkinius.

Bendra rekomendacija, visoms žemiau išvardintoms paramos sritims, esant ribotam biudžetui, finansavimo pirmenybę teikti ūkio subjektams, esantiems išskirtoje teritorijoje (2 pav.), taip užtikrinant, kad lėšos pirmiausia nukreipiamos į tas teritorijas, kuriose jos panaudojamos efektyviausiai vandensaugos tikslų siekimo atžvilgiu. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos paramos sritys (remiamos veiklos), kurioms ši rekomendacija taikoma:

132.1. I-os krypties šeštos priemonės („Žemės ūkio valdų modernizavimas“) pirmos veiklos srities – „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ projektai, kuriais siekiama įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus.

132.2. II-os krypties pirmos priemonės („Agrarinės aplinkosaugos išmokos“) „Kraštovaizdžio tvarkymo programos“ remiamos veiklos: natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas; šlapynių tvarkymas; vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos tvarkymas pievose; vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje žemėje; ražienų laukai per žiemą; medingų augalų juostos ar laukai ariamoje žemėje; melioracijos griovių tvarkymas.

132.3. II-os krypties pirmos priemonės („Agrarinės aplinkosaugos išmokos“) „Ekologinio ūkininkavimo programos“ remiamos veiklos. Nors šios priemonės taikymas azoto pertekliau nemažina, ji yra gera, siekiant apsaugoti paviršinį ir požeminį vandenį nuo pesticidų.

132.4. II-os krypties pirmos priemonės („Agrarinės aplinkosaugos išmokos“) „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimo programos“ remiama veikla – ariamos žemės vertimas daugiamete ganykla (pieva). Be pagrindinių rekomendacijų, taip pat siūloma numatyti, kad projektams, įgyvendinantiems „Rizikos vandens telkinių programos“ veiklas išskirtoje teritorijoje (2 pav.):

132.4.1. skiriama kompensacinė išmoka nebūtų mažesnė nei ūkio pelnas iš įprastinės veiklos, o išmokos dydis priklausytų nuo žemės našumo balo20.

132.4.2. būtų teikiamas finansavimo prioritetas projektams, vykdomiems smėlingose žemėse.

Dirbamų žemių vertimas pievomis yra efektyvi azoto ir fosforo šalinimo priemonė. Jos efektas priklauso nuo dirvožemio tipo – ji yra efektyvesnė smėlinguose dirvožemiuose (56–66 kg/ha) nei kituose dirvožemiuose (26–36 kg/ha). Efekto rodikliai apskaičiuoti atsižvelgiant į tai, kad po dviejų ir daugiau metų išplovimas iš šaknų zonos auginant energetinius augalus yra lygus natūraliam.

132.5. I-os krypties priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ trečiosios veiklos srities veiklas „trumpos rotacijos plantacinių želdinių įveisimas. Daugiamečiai energetiniai augalai, tokie kaip karklai, gluosniai ar žilvičiai, gali pakeisti įprastus žemės ūkio pasėlius visų tipų ūkiuose, tačiau aplinkosauginiu požiūriu tikslingiausia juos auginti drėgnose vietose, kur yra ypač didelės azoto koncentracijos, pvz., pelkingose vietose šalia didelių ūkių.

Daugiamečiai energetiniai augalai turi pastovų gilių šaknų tinklą, kuris gerokai sumažina nitratų išplovimą. Be to, šiems augalams augti reikalingas nemažas N kiekis, kurį jie gali pasisavinti iš dirvožemio.

Be pagrindinių rekomendacijų, taip pat siūloma numatyti, kad energetinių augalų augintojams būtų privaloma rengti tręšimo planus ir griežtai jų laikytis.

Skaičiuojama, kad vidutinis išmokos dydį būtų apie 600 Lt. Šiuo metu ūkininkai beveik nevykdo tokios srities projektų ir nesinaudoja paramos schema (ŽŪM duomenimis). Tai galima paaiškinti siūloma pernelyg maža kompensacija (407 Lt/ha), kuri yra mažesnė nei prarastas pelnas iš įprastinės veiklos (apie 510 Lt)21 ir ypač derlingose žemėse, kur pasklidoji tarša yra reikšmingiausia.

 

(pav.)

2 pav. Lielupės UBR teritorijos, kuriose siūloma sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti KPP paramos schemomis.

 

132.6. Veiklų, kurias siūloma papildomai skatinti nurodytais pakeitimais, veikimo principas mažinant nitratų kiekį vandens telkiniuose yra skirtingas, tačiau jos visos prisideda prie pasklidosios taršos mažinimo. Kadangi tiksliai prognozuoti kokios KPP priemonės bus įgyvendintos konkrečiose vietovėse yra sudėtinga, o priemonių duodamas efektas skiriasi priklausomai ne tik nuo pačios priemonės, bet ir nuo vietovės, kurioje priemonė yra įgyvendinama, daroma prielaida, kad pakeitus KPP 2007–2013 paramos schemų taisykles, papildomai išskirtoje teritorijoje tarša azotu sumažėtų 0,25 kg/ha.

133. Siūloma parengti naujas KPP kompensavimo schemas ir taikyti jas teritorijose, kur žemės ūkio taršai išlieka reikšminga pritaikius bendras visai Lietuvai priemones (3 ir 4 pav.).

133.1. Tręšimas 20 proc. mažesne, nei ekonomiškai optimali tręšimo norma.

Tręšimas mažesniu nei optimaliu lygiu gana žymiai sumažintų azoto išsiplovimą, kadangi didelė dalis maistmedžiagių, tręšiant kiekiais, artimais maksimaliai normai, išsiplauna, o ne pasisavinama augalų. Pvz. nuo 100 kg/ha22 mažinant tręšimą 20 proc, kiekvienas kg sumažintų išplaunamų medžiagų kiekį nuo 0,6 iki 1 kg, taigi iš viso išplovimas sumažėtų 6–10 kg/l ha. Tręšimo mažesne nei optimali tręšimo norma schemą siūloma taikyti teritorijose, išskirtose 3 paveiksle.

Siūloma parengti ir įgyvendinti naują paramos schemą teritorijose, išskirtose 3 paveiksle, skirtą ūkininkams, įsipareigojantiems tręšti mažesne nei optimali tręšimo norma. Norintys pasinaudoti šia paramos schema, ūkininkai turėtų nuspręsti jau rengdami tręšimo planą. Tuomet atitinkamai būtų apskaičiuojamas maksimalus, jo ūkyje leidžiamas naudoti trąšų kiekis (20 proc. mažesnis nei optimalus), vadovaujantis patvirtinta tręšimo planų rengimo metodika.

Ūkininkai, tręšiantys mažiau nei yra ekonomiškai optimalu, patirtų nuostolių dėl mažesnio derliaus ar prastesnės augalų maistinės vertės. Nuostoliai būtų didžiausi ūkiuose, kuriuose jau šiuo metu tręšimo normos išnaudojamos maksimaliai. Siūlomos kompensacijos dydis turėtų padengti nuostolius ūkininkui, o ūkininkai galėtų sutaupyti papildomai pirkdami mažiau trąšų. Galimi praradimai būtų nustatomi jau rengiant tręšimo planą. Kompensacijos dydis būtų nustatomas vadovaujantis jais bei aktualiomis produkcijos kainomis.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos naudojamoje tręšimo planų rengimo metodikoje nurodytame konkretaus ūkio, auginančio vasarinius miežius, pavyzdyje, trešiant 20% mažesne nei ekonomiškai optimali norma, būtų netenkama apie 100 kg derliaus. Naudojant kainą, apskaičiuotą ekonomiškai optimaliai normai nustatyti, tokio kiekio kaina būtų 35 lt. Šiuo metu kainos yra kiek didesnės, taigi ir nuostoliai, tikėtina gali būtų nežymiai didesni.

Nors tiksli kompensacijos suma turėtų būti apskaičiuojama rengiant tręšimo planus konkrečiam ūkiui, skaičiavimams naudota 50 Lt/ha suma. Sis įvertis apskaičiuotas atsižvelgiant į galimus ūkio derliaus nuostolius taikant priemonę.

 

(pav.)

3 pav. Lielupės UBR teritorijos, kuriose siūloma skatinti ūkininkus tręšti 20 proc. mažesnėmis nei ekonomiškai optimalios tręšimo normos

 

133.2. Tarpinių augalų auginimas smėlingose ir mišriose žemėse.

Tarpiniai pasėliai yra pasėliai, kurie auginami nuėmus derlių arba įsėjant dar prieš nuimant vienos kultūros derlių iki kitos kultūros sėjos – maždaug nuo rugpjūčio mėnesio iki ankstyvo pavasario. Šie augalai sumažina maistingųjų medžiagų išplovimą, surinkdami azotą iš dirvožemio bei kaupdami jį savo biomasėje. Pagal šią funkciją vieni efektyviausių yra giliašakniai augalai – pvz. aliejiniai ridikai. Jie pakelia maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, tirpdo fosforą, esantį sunkiai prieinamuose dirvožemio junginiuose, padeda geriau augalams įsisavinti kalį. Kiek mažiau efektyvūs augalai yra seradėlės, facelijos, baltosios garstyčios, lubinai, gausiažiedės svidrės, grikiai, žirniai (šaltinis: Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, (toliau – LŽŪKT).

Tarpiniai pasėliai yra naudingi ūkiui, kadangi sulaiko dirvožemio armenyje maisto medžiagas, dalį kurių gali panaudoti kiti augalai. Pvz. garstyčios sugeba sulaikyti iki 70 kg/ha azoto, iš kurių 15–25 proc. gali pasisavinti augalai. Be to, tarpiniai pasėliai padeda palaikyti dirvožemio organinės medžiagos balansą, gerina dirvožemio fizikines savybes, mažina piktžolių plitimą.

Priemonė yra ypatingai veiksminga tose teritorijose, kur maistingosios medžiagos nėra sulaikomos natūralių procesų būdu. Didžiausias poveikis pastebimas smėlėtuose dirvožemiuose, teritorijose, kur iškrenta didelis kritulių kiekis. Šios priemonės poveikis mažinant išplovimą įvertintas pagal Danijoje atliktus matavimus. Apytiksliai apskaičiuota, kad molinguose dirvožemiuose, kur kritulių iškrinta mažai, išsiplovimas sumažėja 12 kg/ha, o smėlėtuose dirvožemiuose, esant didesniam iškrintančių kritulių kiekiui, – 37 kg/ha iš šaknų zonos. Išplovimo mažėjimas pastebimas jau pirmaisiais metais.

Daroma prielaida, kad priemonės įgyvendinimo kaštai ūkininkui yra apie 300 Lt per metus (t.y. sėklos ir sėjimo darbai). Be to, papildomos naudos duoda anksčiau minėtas efektas, kai tarpiniai augalai sulaiko dirvožemyje dalį azoto, pakeičiančio trąšas. Siūlomas nustatyti kompensacijos dydis – 350 Lt vienam hektarui tarpiniais pasėliais apsėtam hektarui. Kadangi priemonė yra laisvai pasirenkama, užtikrinti, kad ji bus įgyvendinta tiksliai reikiamose vietose ir tikslia apimtimi yra praktiškai neįmanoma. Siekiant iš dalies kompensuoti priemonės įgyvendinimo paklaidą vietos ir apimties prasme, prie apskaičiuotų priemonės įgyvendinimui reikalingų lėšų papildomai pridedama 10 proc.

Atsižvelgiant į duodamo efekto ir sąnaudų santykį, lėšų kompensacinėms paramos schemoms tarpinių pasėlių auginimui siūloma skirti tik smėlingoje ir mišrioje žemėse išskirtose teritorijose (4 pav., 41 lentelė).

 

(pav.)

4 pav. Lielupės UBR teritorijos, kuriose siūloma skatinti auginti tarpinius pasėlius

 

41 lentelė. Seniūnijų, kuriose siūloma taikyti naujas kompensacines schemas, sąrašas

Teritorijos, kuriose siūloma taikyti kompensavimo schemą tręšiantiems 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos ir/arba auginantiems tarpinius pasėlius

Lielupės UBR teritorijos, kuriose siūloma sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti KPP paramos schemomis

Alizavos sen. Kupiškio r. sav.

Alizavos sen. Kupiškio r. sav.

Daujėnų sen. Pasvalio r. sav.

Daujėnų sen. Pasvalio r. sav.

Gataučių sen. Joniškio r. sav.

Gataučių sen. Joniškio r. sav.

Gruzdžių sen. Šiaulių r. sav.

Gruzdžių sen. Šiaulių r. sav.

Guostagalio sen. Pakruojo r. sav.

Guostagalio sen. Pakruojo r. sav.

Joniškio sen. Joniškio r. sav.

Joniškio sen. Joniškio r. sav.

Kairių sen. Šiaulių r. sav.

Kairių sen. Šiaulių r. sav.

Karsakiškio sen. Panevėžio r. sav.

Karsakiškio sen. Panevėžio r. sav.

Kepalių sen. Joniškio r. sav.

Kepalių sen. Joniškio r. sav.

Klovainių sen. Pakruojo r. sav.

Klovainių sen. Pakruojo r. sav.

Krinčino sen. Pasvalio r. sav.

Krinčino sen. Pasvalio r. sav.

Kriukų sen. Joniškio r. sav.

Kriukų sen. Joniškio r. sav.

Kupiškio sen. Kupiškio r. sav.

Kupiškio sen. Kupiškio r. sav.

Linkuvos sen. Pakruojo r. sav.

Linkuvos sen. Pakruojo r. sav.

Lygumų sen. Pakruojo r. sav.

Lygumų sen. Pakruojo r. sav.

Meškuičių sen. Šiaulių r. sav.

Meškuičių sen. Šiaulių r. sav.

Namišių sen. Pasvalio r. sav.

Namišių sen. Pasvalio r. sav.

Pakalniškių apylinkės sen. Radviliškio r. sav.

Pakalniškių apylinkės sen. Radviliškio r. sav.

Pakruojo sen. Pakruojo r. sav.

Pakruojo sen. Pakruojo r. sav.

Panevėžio sen. Panevėžio r. sav.

Panevėžio sen. Panevėžio r. sav.

Pasvalio sen. Pasvalio r. sav.

Pasvalio sen. Pasvalio r. sav.

Pašvitinio sen. Pakruojo r. sav.

Pašvitinio sen. Pakruojo r. sav.

Pumpėnų sen. Pasvalio r. sav.

Pumpėnų sen. Pasvalio r. sav.

Pušaloto sen. Pasvalio r. sav.

Pušaloto sen. Pasvalio r. sav.

Radviliškio apylinkės sen. Radviliškio r. sav.

Radviliškio apylinkės sen. Radviliškio r. sav.

Rozalimo sen. Pakruojo r. sav.

Rozalimo sen. Pakruojo r. sav.

Rudiškių sen. Joniškio r. sav.

Rudiškių sen. Joniškio r. sav.

Saločių sen. Pasvalio r. sav.

Saločių sen. Pasvalio r. sav.

Satkūnų sen. Joniškio r. sav.

Satkūnų sen. Joniškio r. sav.

Saugėlaukio sen. Joniškio r. sav.

Saugėlaukio sen. Joniškio r. sav.

Širvėnos sen. Biržų r. sav.

Šimonių sen. Kupiškio r. sav.

Skaistgirio sen. Joniškio r. sav.

Širvėnos sen. Biržų r. sav.

Vabalninko sen. Biržų r. sav.

Skaistgirio sen. Joniškio r. sav.

Vaškų sen. Pasvalio r. sav.

Skapiškio sen. Kupiškio r. sav.

Žeimelio sen. Pakruojo r. sav.

Vabalninko sen. Biržų r. sav.

 

Vaškų sen. Pasvalio r. sav.

 

Žeimelio sen. Pakruojo r. sav.

Šaltinis: eksperto suskirstymas

 

Palaikančios pasklidosios taršos mažinimo priemonės

 

134. Palaikančios priemonės pačios tiesiogiai efekto neduoda, tačiau yra labai svarbios įgyvendinant kitas priemones. Jas siūloma įgyvendinti visoje Lietuvoje, daugiau dėmesio skiriant vietovėms, kuriose pasklidoji žemės ūkio tarša yra reikšminga.

134.1. Žemdirbių, bei įgyvendinančių institucijų švietimas ir informavimas.

Švietimo priemonės dažnai yra labai veiksmingos, tačiau tiesiogiai jų efekto išmatuoti neįmanoma, ypatingai dėl to, kad efektas pasireiškia netiesiogiai ir ne iš karto. Pagrindinės informavimo bei mokymų sritys:

134.1.1. Informacinės kampanijos ūkininkams visoje Lietuvoje apie maksimalias leidžiamas tręšimo normas, tręšimo planų rengimo tvarką bei tręšimo planų teikiamus privalumus;

134.1.2. Informacinės kampanijos ūkininkams Lielupės UBR apie KPP kompensavimo schemas tręšiantiems mažiau bei auginantiems tarpinius pasėlius smėlingose bei mišriose žemėse, o taip pat šių priemonių taikymo naudą, kartu su mokymais apie efektyvaus ūkininkavimo metodus, leidžiančius maksimaliai išnaudoti dirvožemyje susikaupusias maistines medžiagas;

134.1.3. Informacinės kampanijos bei mokymai visoje Lietuvoje mažiems ūkiams apie mėšlo bei srutų tvarkymą;

134.1.4. Mokymai tręšimo planų sudarytojams visoje Lietuvoje.

134.2. Papildoma ūkių kontrolė.

Kontrolė yra vienas iš svarbiausių mechanizmų, padedančių užtikrinti, kad priemonės būtų įgyvendinamos. Šioje srityje yra spragų, kurios dažnai aiškinamos žmogiškųjų ir finansinių išteklių trūkumu. Tiek vykdant jau dabar įgyvendinamų priemonių, tiek rekomenduojamų įgyvendinti priemonių kontrolę, siūloma išteklius perskirstyti taip, kad būtų užtikrinta kokybiška kontrolė bent jau vietovėse, kur žemės ūkio tarša yra reikšminga.

Pačios efektyviausios priemonės mažinant maistingąsias medžiagas vandens telkiniuose Lietuvoje jau turėtų būti įdiegtos. Tai yra mėšlidės dideliuose ūkiuose, gyvulių tankio bei organinių trąšų apribojimai, tręšimo planai dideliuose ūkiuose, vandens telkinių apsauginės zonos ir juostos bei kitos priemonės. Yra būtina ne tik šviesti ir kitais būdais skatinti pasklidosios taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą, bet ir sustiprinti kontrolę. Tose teritorijose, kur tarša iš žemės ūkio yra reikšminga, pagrindinių priemonių įgyvendinimas yra ypač svarbus. Jei tai nebus daroma ir pagrindinės priemonės nebus įgyvendintos, vien papildomų priemonių dėka žemės ūkio tarša iki reikiamo lygio nesumažės – taigi gera vandens būklė nebus pasiekta. Kadangi valstybė jau šiuo metu privalo įgyvendinti minėtas priemones, papildomų lėšų jų kontrolės ir susijusiems darbams šiame plane nenumatoma.

Įgyvendinant papildomas priemones, rekomenduojama papildomai tikrinti 5 proc. visų Lietuvos mažų ūkių, laikančių iki 10 SG, 10 proc. ūkių, dirbančių 10 ir daugiau ha žemės, kur reikalingos papildomos priemonės žemės ūkio taršai mažinti bei 2 proc. tokio dydžio ūkių likusioje Lietuvos teritorijoje.

Daromos prielaidos, jog didelio ūkio patikrinimas vidutiniškai kainuoja 200 Lt, o mažo – 49 Lt23. Dideliems ūkiams patikrinti reikia daugiau laiko – gali būti tikrinami ne tik tręšimo planai, bet ir kitų susijusių reikalavimų vykdymas (kaip pvz. mėšlo perdavimo ar pardavimo sutartys), be to stambesni ūkiai yra labiau nutolę vienas nuo kito. Mažam ūkiui išlaidos mažesnės, nes dažniausiai reikia patikrinti tik tai, kaip laikomas mėšlas ir srutos – taigi laiko reikia mažiau, o patys ūkiai yra mažiau nutolę venas nuo kito.

Už priemonės įgyvendinimą būtų atsakingos atitinkamos žemės ūkio kontrolę atliekančios institucijos. Kontrolę siūloma pradėti vykdyti nuo 2012 metų.

134.3. Papildoma ūkių atskaitomybė.

Kadangi šiuo metu pagrindinė problema yra lokalus, o ne visuotinis pertręšimas intensyvios žemdirbystės rajonuose, yra svarbu išsiaiškinti naudojamus trąšų kiekius bei jų kiek galima tikslesnes paskleidimo vietas. Šiuo metu labai nedidelė dalis ūkių privalo turėti dokumentus apie trąšų panaudojimą. Siūloma pakeisti Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti aprašą, patvirtintą 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342, įtvirtinant, kad laikančiųjų 50 ir daugiau SG dokumentai, įrodantys teisėtą mėšlo ir (ar) srutų panaudojimą, perdavimą arba realizavimą, turi būti saugomi mažiausiai 2 metus.

 

 

 

42 lentelė. Apibendrinanti priemonių prielaidų lentelė24

Priemonės pavadinimas

Privaloma visur / Laisvai pasirenkama išskirtose teritorijose

Priemonė yra kompensuojama / nekompensuojama

Eksploatac. išlaidos vienetui metams, Lt25

Vieneto efektas, N kg26

Finansavimo šaltinis

Efektyvumas, Lt/kg

Teritorija ar objektai, kuriems potencialiai priemonė gali būti taikoma

Priemonės įgyvendinimo mastas (% nuo J)27

Priimtinumas, užtikrintumas, kad priemonė bus įgyvendinta, kitos prielaidos ir pastabos

A

C

D

F

G

H

I

J

K

L

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

Privaloma visoje Lietuvoje

Nekompensuojama

10 Lt/ SG

4 (šaknų zonoje)

Ūkininkų lėšos

3,3

Gyvuliai, auginami ūkiuose iki 10 SG

80%

Priimtinumas pakankamas. Svarbi sąlyga – ūkininkų informavimas apie naujus reikalavimus

Privalomas tręšimo planų rengimas ir vykdymas pagal patvirtintą tręšimo planų rengimo metodiką ūkiuose nuo 10 ha

Privaloma visoje Lietuvoje

Nekompensuojama

100 Lt laukui

2,5 (šaknų zonoje) žemės ūkio žemėje vidutiniškai(arba 5 pertręšimo zonoje)

Ūkininkų lėšos

Priklauso nuo ūkio dydžio, laukų skaičiaus

Žemės ūkio žemė, priklausanti ūkiams nuo 10 ha

80%

Priimtinumas nepakankamas, kas sukelia tikslų nepasiekimo riziką. Svarbi sąlyga – ūkininkų švietimas.

Mėšlo pasisavinimo efektyvumo koeficiento padidinimas tręšimo planų rengimo metodikoje

Privaloma visoje Lietuvoje

Nekompensuojama

0 Lt/SG

8 (šaknų zonoje)

Ūkininkų lėšos

0

Gyvuliai, auginami ūkiuose nuo 10SG

80%

1. Praktiškai tai veikia tręšimo normų sumažinimą tiems, kurie tręšia organinėmis trąšomis. Jei ūkininkas laikysis tręšimo plano, priemonė bus įgyvendinama.

2. Daroma prielaida, kad gyvulių, mėšlo pagaminamo ūkiuose laikančiuose nuo 10 SG dalis (nuo viso pagaminamo mėšlo) yra proporcinga tai hektarų daliai, kuri priklauso ūkiams nuo 10 ha

Tręšimas 20% mažesne, nei ekonomiškai optimali norma

Laisvai pasirenkama išskirtose teritorijose

Kompensuojama esant nuostoliams

Valstybei 0 Lt/ha, ES – apie 50 lt/ha. Tiksliai išmoka turėtų priklausyti nuo skaičiavimų, atliekamų tręšimo plano rengimo metu

8 (šaknų zonoje)

Nauja KPP schema, tačiau priemonei lėšos dar nėra numatytos

Valstybei 0, ES 6–7

Žemės ūkio žemė, priklausanti ūkiams nuo 10 ha išskirtose teritorijose

20%

1. Įgyvendinimas numatytu mastu gali būti užtikrintas nustačius patrauklią kompensacijos sumą.

2. Tikslų nepasiekimo rizika iškyla dėl to, kad priemonę tikslinga įgyvendinti tik specifinėse teritorijose, o tai kontroliuoti labai sudėtinga.

Smėlingų ir mišrių dirbamų žemių užsodinimas tarpiniais augalais

Laisvai pasirenkama išskirtose teritorijose

Kompensuojama

Valstybei – 0 Lt/ha ES – 385 Lt/ha

37 (šaknų zonoje) – smėlingose žemėse arba 25 (šaknų zonoje) mišriose žemėse

Nauja KPP schema, tačiau priemonei lėšos dar nėra numatytos

Valstybei 0, ES 11–13 (smėlingos ž.) 16–19 (mišrios ž.)

Smėlinga arba mišri žemės ūkio žemė, kur auginami vasariniai pasėliai išskirtose teritorijose

30%

3. Įgyvendinimas numatytu mastu gali būti užtikrintas nustačius patrauklią kompensacijos sumą.

4. Tikslų nepasiekimo rizika iškyla dėl to, kad priemonę tikslinga įgyvendinti tik specifinėse teritorijose, o tai kontroliuoti labai sudėtinga.

5. Priemonės įgyvendinimas yra taip pat naudingas ūkininkams

 

 

Alternatyvios priemonės, kurių įgyvendinimui šiame etape papildomų lėšų iki 2015 m. skirti nesiūloma28

Priemonės pavadinimas

Investicinės sąnaudos vienetui, Lt

Eksploatac. išlaidos vienetui metams, Lt

Vieneto efektas, N kg29

Finansavimo šaltinis

Efektyvumas, Lt/kg30

Priemonės atmetimo / atidėjimo priežastys

Dirbamų žemių pavertimas pievomis

0 Lt/ha

600 Lt/ha

61 (šaknų zonoje smėlingų ž.), 31 (šaknų zonoje mišrių ž.)

Esama KPP schema (iki 1000 ha per metus iki 2013 m.)

Papildomo finansavimo šaltinio nėra.

10–12

(smėlingose ž.) 21–23 (mišriose ž.)

Kadangi vietovėse, kur ši priemonė yra reikalinga smėlingų žemių yra labai mažai, realus sąnaudų efektyvumo rodiklis yra 21–23 kg/ha, taigi priemonė yra gana brangi.

Dirbtinės šlapynės/sedimentacijos baseinėliai

45 000 Lt/vnt.

1 800 Lt/vnt.

500 (srovėje)

Nėra

11

Priemonės nesiūloma taikyti pirmajame etape, kadangi dar nėra visiškai ištirtas jos efektyvumas bei ilgalaikiškumas Lietuvos gamtinėmis sąlygomis. Be to, priemonei reikalingos didelės investicijos. Pirmiausia siūloma įgyvendinti bandomuosius projektus taikant šią priemonę.

Šlapynių atstatymas31

600–93 000 Lt./ha

300–47000 Lt/ha

Priklauso nuo šlapynės tipo

Nėra

7–5400

Priemonės nesiūloma taikyti pirmajame etape, kadangi atstatytų šlapynių veiksmingumas dar nėra gerai išanalizuotas Lietuvoje. Be to, šio sprendimo diegimas reikalauja didelių investicijų, o palankiausiose vietovėse gali kilti keblumų dėl žemės nuosavybės, bei kitų teisinių formalumų.

Dirbamos žemės apsodinimas miškais

25 000Lt/ha

(įskaičiuotos į investicines, kadangi jų reikia tik pirmuosius metus)

Iki 42% arba 30–60 (šaknų zonoje)

KPP pramos schema. Lėšos pakankamos, tačiau išmoką reikėtų padidinti

32–35

(smėlingose ž.) 62–71 (mišriose ž.)

1. Šiuo metu nesudarytos sąlygos miško auginimui derlingose žemėse, kadangi didžiausia tarša yra derlingose žemėse, kurios yra strategiškai svarbios.

2. KPP programoje numatytomis lėšos yra pakankamos, tačiau išmokos dydį reikėtų didinti, norint, kad priemonė taptų patraukli ūkininkaujantiems derlingose žemėse.

Trumpos rotacijos medingi energetiniai augalai

7000 Lt/ha

200 Lt/ha

38 (šaknų zonoje)

KPP pramos schema. Išmoką reikėtų padidinti

20–23

1. Si priemonė yra viena iš brangesnių alternatyvų.

2. Priemonė dažnai vertinama prieštaringai dėl aplinkosauginių aspektų (auginimas dideliuose plotuose vertinamas kontraversiškai dėl poveikio bioįvairovei).

3. Priemonė šiuo metu nėra labai patraukli ūkininkams. Siekiant padidinti jos įgyvendinimą vietovėse, kuriose žemės ūkio tarša yra reikšminga, o žemės yra derlingos, reikėtų padidinti išmoką.

4. Siekiant, kad priemonė būtų įgyvendinta didesniu mastu ir prisidėtų prie pasklidosios taršos sumažinimo, reikėtų skirti papildomai lėšų.

Ekologinis ūkininkavimas

0 Lt/ha (atsispindi eksploatacinėse išlaidose)

700 Lt/ha

23 (šaknų zonoje)

Numatytos KPP 2007–2013 lėšos

39–45

1. Brangi priemonė. Papildomiems plotams nėra finansavimo šaltinio.

2. Priemonė yra labiau tinkama požeminio vandens apsaugai nuo pesticidų.

Sezoninis makrofitų sąžalynų šienavimas Mūšos pakrantėse

0

1920 Lt/ha

78

 

25

Brangi priemonė. Nėra finansavimo šaltinio.

Sezoninis makrofitų sąžalynų šienavimas Mūšos upės vagoje

0

3595 Lt/ha

25

 

144

Brangi priemonė. Nėra finansavimo šaltinio.

Beariminio žemės dirbimo ir ražieninės sėjos taikymas

 

 

50% (taikant beariminę žemdirbystę)

 

 

1. Sumažintas ar neariminis žemės dirbimas Lietuvos sąlygomis dažnai sukelia daug neigiamų pasekmių – mažo dirvų sukultūrinimo plotuose padaugėja vegetatyvinių piktžolių, sumažėja derliai. Atsisakius arimo tektų stipriai padidinti pesticidų naudojimą, kas neigiamai veikia vandens kokybę.

2. Lauko įdirbimo sąnaudos yra mažesnės lyginant su įprasta praktika, tačiau nėra įvertintas poveikis derliui.

Šaltinis: ekspertų skaičiavimų apibendrinimas

 

 

 

 

Pasklidosios taršos priemonių taikymo suvestinės Lielupės UBR

 

135. Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje visi upių kategorijos vandens telkiniai yra įvardijami kaip rizikos dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio. Taigi šiame pabaseinyje papildomų žemės ūkio taršos mažinimo priemonių įgyvendinimas reikalingas visame pabaseinio plote, į kurį patenka septyni problematiški baseinėliai32 (kurių bendras plotas yra 94545 ha). Į vandens telkinius išsiplaunančią pasklidąją nitratų azoto taršą čia gali reikia sumažinti 8 kg/ha, iš viso – 795 tūkst. kg.

Priemonių suvestinė Lielupės pabaseiniui pateikta 43 lentelėje.

 

43 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Lielupės mažųjų intakų pabaseiniui

Priemonės Lielupės mažųjų intakų pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

11.389 SG

45.946

113.893

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

75.003 ha

400.153

533.301

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

18.887

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

9.850

68.508

492.480

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

1.183

40.640

455.584

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

2.786

60.092

1.072.693

Papildoma kontrolė

-

-

17.598

Iš viso:

 

634.225

2.685.549

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonių Lielupės pabaseinyje kasmetinės sąnaudos sudarytų 2686 tūkst. Lt. Ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus tektų išleisti 533 tūkst. Lt. Apie 114 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 sutartinių gyvulių. Valstybė šių priemonių kontrolei turėtų skirti kasmet po 17,6 tūkst. Lt. Iš Europos Sąjungos naujoms kompensavimo schemoms tikimasi gauti 2021 tūkst. Lt. Visų minėtų priemonių taršai sumažinti iki reikiamos ribos nepakanka šešiuose Lielupės mažųjų intakų pabaseinio baseinėliuose.

136. Mūšos pabaseinyje papildomų žemės ūkio taršos mažinimo priemonių įgyvendinimas taip pat reikalingas visame pabaseinio plote (27 baseinėliuose (417838 ha), tačiau čia į vandens telkinius patenkančią taršą gali reikėti sumažinti tik apie 4,4 kg/ha. Iš viso reikia panaikinti 2108 tonas bendrojo azoto.

Priemonių suvestinė Mūšos pabaseiniui pateikta 44 lentelėje.

 

44 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Mūšos pabaseiniui

Priemonės Mūšos pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

33.982 SG

264.146

339.818

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

140.578 ha

1.618.935

1.641.375

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

69.762

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

18.432 ha

182.339

921.588

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

3.470 ha

113.319

1.335.937

Naujos Paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

4.213 ha

95.439

1.622.145

Papildoma kontrolė

-

-

67.372

Iš viso:

 

2.343.941

5.928.234

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Pasklidosios taršos mažinimo priemonių Mūšos pabaseinyje metinės sąnaudos sudarytų 5928 tūkst. Lt. Didžioji jų dalis – 1641 tūkst. Lt – tektų ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus. Dar 340 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 sutartinių gyvulių. Valstybei kasmet reikėtų išleisti 67 tūkst. Lt. minėtų priemonių kontrolei. Visų minėtų priemonių taršai sumažinti iki reikiamos ribos nepakanka trijuose Mūšos pabaseinio baseinėliuose.

137. Nemunėlio pabaseinyje taršos nitratų azotu problema nėra tokia aktuali. Čia yra 2 vandens telkiniai, kuriuose nitratų azoto koncentracijos neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų dėl pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio ir dar 2 telkiniai, kuriuose viršijimą nulemia bendras sutelktosios ir pasklidosios taršos poveikis. Iš viso Nemunėlio pabaseinyje papildomų pasklidosios žemės ūkio taršos priemonių įgyvendinimas yra reikalingas 12188 ha plote, o reikalingas taršos sumažinimas čia yra apie 0,8 kg/ha (iš viso – 12775 kg).

Priemonių suvestinė Nemunėlio pabaseiniui pateikta 45 lentelėje.

 

45 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Nemunėlio pabaseiniui

Priemonės Nemunėlio pabaseiniui

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

10.642 SG

14.474

106.420

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

31.469 ha

49.584

719.511

Papildoma kontrolė

-

-

13.221

Iš viso:

 

64.059

839.151

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

Metinės sąnaudos pasklidosios taršos mažinimo priemonėms Nemunėlio pabaseinyje sudarytų apie 839 tūkst. Lt. Didžioji jų dalis – 719,5 tūkst. Lt – tektų ūkininkams, dirbantiems daugiau nei 10 hektarų žemės ir privalėsiantiems rengti tręšimo planus. Apie 106 tūkst. Lt turėtų skirti ūkininkai, laikantys iki 10 sąlyginių gyvulių. Valstybė ūkių kontrolei turėtų skirti apie 17,6 tūkst. Lt.

138. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonių visame Lielupės UBR apibendrinimas pateikiamas 46 lentelėje.

 

46 lentelė. Pasklidosios taršos iš žemės ūkio mažinimo priemonės Lielupės UBR

Priemonės Lielupės UBR

Priemonės taikymo apimtis, ha/SG/Vnt.

Priemonės poveikis mažinant N, kg/metai

Kasmetinės sąnaudos, Lt

Mėšlo tvarkymas mažuose ūkiuose

56.013 SG

324.567

560.131

Tręšimo planai ūkiuose nuo 10 ha

247.050 ha

2.068.673

2.894.187

KPP priemonių įgyvendinimas palankesnėmis sąlygomis numatytose teritorijose

Taikoma

88.649

0

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tręšimas 20 proc. mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos

28.281 ha

250.848

1.414.068

Naujos paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas smėlingose žemėse

4.653 ha

153.958

1.791.520

Naujos Paramos schemos įgyvendinimas: tarpinių augalų auginimas mišriose žemėse

7.000 ha

155.531

2.694.838

Papildoma kontrolė

-

-

98.190

Iš viso:

-

3.042.225

9.452.934

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

139. Pritaikius Lietuvos Respublikos vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1098 patvirtintas priemones problematiški išlieka 9 baseinėliai arba 27 vandens telkiniai (9 pav., 47 lentelė). Vadovaujantis prielaidomis apie priemonių efektyvumą bei sąnaudas, pigiausia juose taršą panaikinti būtų įrengiant dirbtines šlapynes/sedimentacijos baseinėlius, kuriuose vieno kilogramo Nbendras sumažinimo kaina yra 11 Lt. Tačiau ši priemonė dar nėra išbandyta Lietuvoje ir diegti ją dideliu mastu yra rizikinga. Todėl iš pradžių siūloma įgyvendinti tik bandomąjį projektą, pačios priemonės įgyvendinimą atidedant iki sekančio etapo. Bendrojoje vandens politikos direktyvoje numatyta, kad tokiu atveju būtina išanalizuoti ir kitų priemonių alternatyvas.

140. Geros būklės galima siekti ir kitomis, brangesnėmis priemonėmis: dirbamas žemes verčiant ekstensyviomis pievomis (efektyvumas – 12–24 Lt/kg), auginant energetinius augalus, ar dirbamas žemes užsodinant miškais.

Kaip minėta priemonių aprašyme, energetinių augalų auginimas dideliuose plotuose yra gana prieštaringai vertinamas dėl poveikio bioįvairovei, o derlingas dirbamas žemes apsodinti miškais yra sunkiai įgyvendinama priemonė dėl žemės ūkio politikos, kuria remiantis, derlingos žemės turi būti naudojamos žemės ūkio reikmėms. Dėl šių priežasčių tiek energetinių augalų auginimas, tiek miškų auginimas yra tik labai ribota apimtimi įgyvendinamos priemonės. Be to, remiantis Žemės ūkio ministerijos duomenimis, energetinių augalų auginimas šiuo metu nėra labai patrauklus sprendimas ūkininkams. Vis dėlto, net pakeitus išmokų dydžius, finansavimo taisykles bei kitus reikalingus teisinius aktus, reali apimtis, kuria priemonę galima būtų taikyti, būtų vos 1–2% dirbamos žemės.

Priimtinumo bei sąnaudų efektyvumo prasme tokia alternatyva galėtų būti dirbamų žemių vertimas ekstensyviomis pievomis. Jei priemonė būtų įgyvendinama 7 proc. dirbamos žemės (esant patraukliai išmokai ji gali būti taikoma ir didesnėje teritorijoje, tačiau tai daryti yra nebe efektyvu), tarša sumažėtų iki reikiamos ribos dar 7 baseinėliuose. Tam prireiktų 3478 tūkst. Lt kasmet. Tokia suma atsižvelgiant į valstybės mokumą (157 punktas) yra per didelė, todėl siūloma atidėti šių telkinių vandensaugos tikslų pasiekimo terminą.

Siekiant įvertinti, kiek vandensaugos tikslų pasiekimas kainuotų Lielupės UBR iš viso, skaičiuojamos ir šiame etape nesiūlomų, bet potencialiai galimų taikyti priemonių sąnaudos. Kaip minėta, 7 baseinėliuose galima būtų taikyti dirbamos žemės vertimo ekstensyviomis pievomis priemonę ir tai kainuotų 3,5 mln Lt. Dar dviejuose baseinėliuose taršą sumažinti būtų labai sudėtinga dėl gamtinių sąlygų bei tokiems atvejams tinkamų priemonių nebuvimo. Daroma prielaida, kad ateityje šiuose dviejuose baseinėliuose galima bus įrengti dirbtines šlapynes. Tam galėtų prireikti dar mažiausiai 5625 tūkst. Lt investicinių sąnaudų ir 225 tūkst. Lt eksploatacinių sąnaudų (arba 665 tūkst. Lt anualizuotų sąnaudų). Taigi vandensaugos tikslų pasiekimas teoriškai Lielupės UBR iš viso reikėtų 13596 tūkst. Lt.

Geros vandens būklės tikslo pasiekimą 9-iuose baseinėliuose siūloma atidėti po 2015 metų dėl finansinių lėšų stygiaus, o 2-iuose iš jų ir dėl techninių kliūčių. Pastaruosiuose žinomomis priemonėmis yra techniškai sudėtinga sumažinti taršą iki reikiamo lygmens dėl vyraujančių dirvožemių tipo (beveik nėra smėlingų dirvožemių) bei mažo nuotėkio. Taigi taikyti žinomas priemones yra ekonomiškai neefektyvu.

 

(pav.)

5 pav. Lielupės UBR teritorijos, kuriose dėl pasklidosios taršos iki 2015 m. nebus pasiekta gera vandens telkinių būklė

 

47 lentelė. Seniūnijų, kuriose dėl pasklidosios taršos iki 2015 m. nebus pasiekta gera vandens būklė, sąrašas

Alizavos sen. Kupiškio r. sav., Daujėnų sen. Pasvalio r. sav., Gataučių sen. Joniškio r. sav., Guostagalio sen. Pakruojo r. sav., Joniškio sen. Joniškio r. sav., Kairių sen. Šiaulių r. sav., Karsakiškio sen. Panevėžio r. sav., Kepalių sen. Joniškio r. sav., Krinčino sen. Pasvalio r. sav., Kriukų sen. Joniškio r. sav., Kupiškio sen. Kupiškio r. sav., Linkuvos sen. Pakruojo r. sav., Lygumų sen. Pakruojo r. sav., Meškuičių sen. Šiaulių r. sav., Namišių sen. Pasvalio r. sav., Pasvalio sen. Pasvalio r. sav., Pašvitinio sen. Pakruojo r. sav., Pumpėnų sen. Pasvalio r. sav. Rudiškių sen. Joniškio r. sav., Saločių sen. Pasvalio r. sav., Satkūnų sen. Joniškio r. sav., Saugėlaukio sen. Joniškio r. sav., Širvėnos sen. Biržų r. sav., Skaistgirio sen. Joniškio r. sav., Vabalninko sen. Biržų r. sav., Vaškų sen. Pasvalio r. sav., Žeimelio sen. Pakruojo r. sav.

Šaltinis: eksperto suskirstymas

 

Hidromorfologinės būklės gerinimo priemonės

 

141. Pagrindinės priežastys, sąlygojančios hidromorfologinius vandens telkinio pakitimus ir dėl to neleidžiančios pasiekti geros ekologinės būklės kai kuriuose vandens telkiniuose yra susijusios su dirbtinėmis kliūtimis (upių tęstinumo pažeidimais). Šioms priežastims šalinti arba jų poveikiui švelninti siūlomos upių tęstinumo ir jų debito atstatymo/užtikrinimo priemonės.

 

Žuvų pralaidų įrengimas

 

142. Žuvų pralaidų įrengimas yra svarbiausia priemonė, užtikrinanti upės tęstinumą.

Tiesioginis dirbtinės kliūties poveikis – kelio vandens organizmų migracijai mechaninis užkirtimas. Šis poveikis reikšmingiausias yra migruojančioms žuvims: jos nebegali patekti į aukščiau kliūties esančią upės atkarpą, todėl žuvų rūšinė įvairovė upės atkarpoje aukščiau kliūties visuomet yra mažesnė, negu žemiau kliūties esančioje upės dalyje (praeivių, o iš dalies ir pusiau praeivių žuvų sąskaita). Dėl šios priežasties (sumažėjusios jautrių žuvų rūšinės įvairovės), aukščiau dirbtinės kliūties esančių upių atkarpų ekologinė būklė pagal žuvų indeksą visuomet yra prastesnė, negu žemiau kliūties. Žuvų pralaidų įrengimas minėtų tipų poveikius sušvelnina. Tačiau priemonių, kurios būtinos sąlygų žuvų migracijai sudarymui (ar pagerinimui) poveikis žuvų populiacijų būklei yra nevienodas. Vienos upės yra itin svarbios praeivių ar pusiau praeivių žuvų reprodukcijai ir kliūčių migracijai buvimas turi itin reikšmingą poveikį populiacijų būklei (tuo pačiu – upės ekologinei būklei), tuo tarpu žuvitakių įrengimas (ar kliūčių migracijai pašalinimas) kitose upėse duotų mažesnį efektą. Atsižvelgiant į tai, sąlygų žuvų migracijai sudarymo priemonėms suteiktas nevienodas prioritetas. Aukštesnio prioriteto yra sąlygų migracijai sudarymo priemonės tose upėse (ties tomis kliūtimis), kurios yra svarbios praeivėms žuvims, tame tarpe – pagal Buveinių direktyvą saugomoms žuvų ir nėgių rūšims. Tinkamų sąlygų migracijai sudarymas šiose upėse pagerintų minėtų žuvų populiacijų bendrą būklę ir išteklius Lietuvoje, o taip pat pagerintų aukščiau dirbtinės kliūties esančių upių atkarpų ekologinę būklę (pagal žuvų rodiklius). Mūšos pabaseinyje prie Buveinių direktyvos saugomų rūšių yra priskiriama upinė nėgė (praeivė rūšis) ir salatis (pusiau praeivė rūšis). Šiuo metu kelią šių rūšių migracijai į didžiausią Mūšos intaką – Lėvenį užkerta pačiame upės žemupyje esanti Pasvalio užtvanka. Todėl žuvų tako įrengimui ties šia užtvanka teiktinas aukštesnis prioritetas. Kitos kliūtys žuvų migracijai yra aukščiau Pasvalio esančiose Lėvens atkarpose. Ties pastarosiomis kliūtimis gerinti sąlygas žuvų migracijai tikslinga tik tuo atveju, jeigu bus atvertas kelias migracijai per Pasvalio užtvanka ir Buveinių direktyvoje nurodytos rūšys įsitvirtins žemutinėje Lėvens atkarpoje. Kliūtimis žuvų migracijai Lielupės UBR taikant Nemuno UBR nustatytus kriterijus, joms būtų priskirtas žemesnio lygio, t.y. atitinkamai antras ir trečias prioritetai.

Remiantis ekspertiniu vertinimu, Mūšos pabaseinyje pagal po lentele pateiktus prioritetus reikėtų pastatyti tokias žuvų pralaidas ir pašalinti tokias kliūtis:

 

48 lentelė. Mūšos pabaseinio žuvų migracijos įrenginiai ir pašalintinos užtvankų liekanos bei šių priemonių sąnaudos, Lt

Upė

Užtvankos pavadinimas

Priemonė*

Rajonas

Pastabos

Investicinės sąnaudos**, Lt

Žuvų migracijos įrenginiai***

Lėvuo

Pasvalio (1)

Žuvų takas (laiptuotas latakas)

Pasvalio r.

 

147882

Lėvuo

Akmenių HE (2)

Žuvų takas (laiptuotas latakas)

Kupiškio r.

Veikia mažoji HE

9274

Šalintinos kliūtys

Lėvuo

Karsakiškio malūno(2)

Išardyti akmenų

slenksčio

liekanas

Panevėžio r.

 

10527

IŠ VISO

 

 

 

 

168000

Šaltinis: Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašo ir buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas

* – (1) – aukštesnio prioriteto priemonė; (2) – žemesnio prioriteto priemonė;

** – pagal infliaciją 2009 metams pritaikytos sąnaudos iš studijos „Žuvų migracijos sąlygų gerinimas ichtiologiniu požiūriu svarbiose upėse“, „Gedilieta“ ir Ekologijos institutas, 2001;

*** – Lėvens upėje visų pirma turėtų būti įrengtas žuvų takas prie pačiame upės žemupyje esančios Pasvalio užtvankos.

 

Iš viso Mūšos pabaseinio žuvų migracijos pagerinimui reikėtų apie 168 tūkst. Lt investicinių sąnaudų, o kiekvienais metais, jei būtų skiriama maždaug vienodai lėšų nuo 2011 iki 2015 metų, tai reikštų apie 34 tūkst. litų. Metinės bendros sąnaudos, taikant vidutinį gyvavimo laiką 50 metų, prilygsta maždaug 15400 litų.

 

Upių renatūralizavimas

 

143. Iš viso Lielupės UBR ištiesinta 1321 km upių. Labai pakeistų vandens telkinių yra apie 702 km. Rizikos upių lygumose telkinių suskaičiuojama apie 412 km.

Upių vagų natūralizavimas yra brangus procesas. Jis gali būti nepateisinamas, lyginant su gaunama nauda. Todėl Dauguvos UBR priemonių programoje siūloma:

143.1. Palikti visiškam savaiminiam natūralizavimuisi upių aukštupiuose, kalvotose, šaltiniuotose, ežeringose ir saugomose teritorijose tekančių upių vagų atkarpas, kuriose jau vyksta savaiminis grįžimas į natūralią būklę;

143.2. Upių natūralizavimą atlikti tik aiškų visuomenės poreikį tam turinčiose teritorijose, taip pat vietose, kur upių vagų natūralizavimas gali turėti ryškų potvynių minimizavimo, teršalų sulaikymo ir bioįvairovės (augalų ir gyvūnų buveinės) padidinimo/atkūrimo efektą.

143.3. Upių ruožus plotuose, kur žemės ūkio veikla nevystoma, palikti savaiminiam atsistatymui, tačiau kontroliuoti šį procesą įvertinant žemių sausinimo poreikius aukščiau ir žemiau pagal tėkmę esančiuose plotuose.

144. „Šlapžemių įrengimo/atstatymo, siekiant sumažinti organinių ir biogeninių medžiagų patekimą į vandens telkinius, galimybių analizės atlikimas ir šlapžemių įrengimo/atstatymo rekomendacijų parengimas“ ir „Artimų natūralioms morfologinių bei ekologinių sąlygų atkūrimo ištiesintose upėse/ upeliuose galimybių studijos ir praktinių rekomendacijų minėtų sąlygų atkūrimo veikloms valdymo planų parengimas“ studijose išnagrinėtos sąnaudos vingiuotumo atkūrimui. Pastarosios priklauso nuo upės pločio, gylio nuolydžio ir kitų charakteristikų, tačiau vieno kilometro vidutinė investicinių sąnaudų poreikio suma prilygsta maždaug 100 000 litų (su žemės įsigijimo sąnaudomis).

Jei į kiek įmanoma natūralesnę vagą išvingiuotume Lielupės rizikos upes, esančias lygumose, tai valstybei kainuotų maždaug 41 mln. Lt. Eksploatacines sąnaudas praktiškai galima prilyginti nuliui. Bendros metinės sąnaudos sudarytų apie 2,6 mln. litų.

Papildomas lėšų šaltinis upių renatūralizavimui nėra aiškus. Praktiškai visi galimi finansavimo šaltiniai 2007–2013 m. jau turi suplanuotus investavimo objektus. Valstybės mokumas šiuo metu neleistų tokios priemonės įgyvendinti. Be to, nežinomas ir upių vingiuotumo atstatymo efektas ekologinei konkretaus upelio būklei. Todėl siūloma apsiriboti bandomojo projekto įgyvendinimu ir iki 2015 m. įgyvendinti tokį Nemuno UBR.

 

Tyrimai

 

145. Lielupės UBR yra vandens telkinių, kuriuose nepakanka duomenų apie blogą būklę sąlygojančias priežastis. Prieš pasiūlant būklės gerinimo priemones šiuose telkiniuose reikia atlikti papildomus tyrimus.

Rokiškyje neaiški paviršinių nuotekų apkrova Laukupės ir Nemunėlio upėms. Todėl siūloma atlikti šių nuotekų tyrimą ir nustatyti BDS7, biogeninių ir naftos medžiagų bei sunkiųjų metalų apkrovas.

Taip pat ir Rozalime ir Mikoliškyje reikalingi tyrimai, kad būtų galima nustatyti šių gyvenviečių nuotekų poveikį Daugyvenės ir Atmatos upėms.

Talkšos ežero ekologinė būklė pagal taršos apkrovos modeliavimo rezultatus turėtų būti labai gera, tačiau tiek pagal monitoringo duomenis, tiek ežerų studijos duomenimis telkinio ekologinė būklė yra prastesnė, nei gera. Pažymėtina, kad modeliavimo duomenimis sutelktoji tarša Talkšos ež. sudaro 86 proc. (nors ir neturėtų daryti reikšmingesnės įtakos). Talkšos ežero būklei didelį poveikį gali daryti iš miesto teritorijos su paviršinėmis nuotekomis patenkantys teršalai, didelė tikimybė, kad ežeras yra teršiamas ir prie paviršinių nuotekų surinkimo sistemos nelegaliai prisijungusių gyventojų buitinėmis nuotekomis. Todėl būtina atlikti taršos šaltinių inventorizaciją ir tiriamąjį monitoringą, siekiant nustatyti blogą šio ežero būklę sąlygojančias priežastis.

Rėkyvos ežero blogą ekologinį potencialą gali lemti biogeninių medžiagų prietaka dėl krantų erozijos (kurią lemia ežero hidromorfologiniai pokyčiai), o taip pat tarša iš neidentifikuotų taršos šaltinių.

Rėkyva – pelkinio komplekso ežeras, kurio rytinis krantas prisišliejęs prie moreninio gūbrio. Natūraliomis sąlygomis tokio tipo ežerai neturi pastovaus paviršinio nuotėkio, o trumpalaikis vandens perteklius nuteka per pelkiniame komplekse susiformavusį žemapelkinį pažemėjimą. Pelkinių kompleksų ežerų kranto stabilumą lemia natūralus ežero balansas, kurio kaita gali iššaukti krantų ir atabrado persiformavimą. Šių ežerų vandens apykaita labai lėta, todėl net mažiausia tarša gali labai pabloginti jų vandens kokybę.

Rėkyvos ežero vandens režimas buvo dirbtinai reguliuojamas jau nuo XIX a. pabaigos, dabartinė hidrografinė jungtis įrengta 1959 m. – rekonstruotas Kulpės kanalas, įrengiant jame šliuzą be uždorio. Taip pat panašiu laikotarpiu Rėkyvos rytiniame krante buvo įrengtas Rėkyvos gyvenvietės paviršinių nuotekų rinktuvas. ŠR ežero krante esantis sodų kvartalas tapo gyvenama teritorija, kurioje nėra buitinių nuotekų surinkimo bei valymo įrenginių, dalis nuotekų gali patekti ir į Rėkyvos ežerą. 1978 m. minimame šliuze įrengus vandens lygio paaukštinimo sistemą, dabartinis ežero vandens lygis yra apie 30 cm aukštesnis už natūralų. 75–80 proc. ežero krantų sudaro durpiniai gruntai, todėl labai padidėjo krantų abrazija, ypač žiemos metu, veikiant ledo plėtimosi procesui.

Į pietus nuo ežero prasideda eksploatuojamas Rėkyvos durpių karjeras. Tarp ežero ir durpyno likęs 400–600 m pločio aukštapelkės ruožas pažeistas daugelyje vietų jau užvirtusiais melioravimo grioviais ir siaurais atsistatančiais durpių gavybos ruožais, stebimi neigiami hidrologinio režimo pokyčiai, takoskyra artėja prie ežero. Prieš gilinant Rėkyvos durpių karjero sausinamuosius griovius bus atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.

Pastaruoju metu imtasi esminių priemonių, siekiant detalizuoti ir iki minimumo sumažinti neigiamą Rėkyvos durpyno eksploatacijos poveikį Rėkyvos ežerui:

145.1. Nepriklausomų ekspertų darbo grupė atliko ankstesnių mokslinių studijų analizę, kurios išvadose konstatuojama, kad durpyno eksploatacija nėra lemiamas ežero eutrofikacijos ir seklėjimo faktorius.

145.2. Parengta ir 2010 m. liepos 23 d. Šiaulių regiono aplinkos departamentas patvirtino Rėkyvos durpių telkinio monitoringo programą 2010–2020 m. (rengėjas dr. J. Taminskas). Ji apims tokias priemones kaip vandens lygio tarp ežero ir pelkės ruožo stebėjimas, fiksuos ištekančio vandens nuotekį ir kokybę, iš durpių telkinio į ežerą nepatekusio vandens kiekio įtaką ežero vandens lygiui ir įvertins durpių telkinio sausinamąją įtaką pelkei tarp ežero ir durpių telkinio. Taip pat bus fiksuojamas pelkės paviršiaus slūgimas, aukštapelkės juostoje, esančioje tarp eksploatuojamo durpyno ir Rėkyvos ežero. Visa ši informacija bus pateikiama viešai visuomenei, o privataus verslo investicijos sieks daugiau nei 300 tūkst. Lt.

Siūloma detaliau ištirti ežero fizikinių-cheminių ir morfometrinių rodiklių kaitą (vykdyti intensyvesnį, tiriamąjį monitoringą, įskaitant aplink ežerą esančių taršos šaltinių patikrinimus bei įvertinant krantų erozijos apimtis ir greitį, ežero gylio kaitą). Šie tyrimai (paraleliai su jau atliktomis ežero hidromorfologinių pokyčių studijomis) leistų įvertinti ežero ekologinio potencialo stabilizavimo galimybes.

Priežastys, lėmusios prastesnę nei gera Skaistės ežero ekologinę būklę nėra aiškios. Remiantis matematinio taršos apkrovos modeliavimo rezultatais, Skaistės ežero būklė turėtų būti labai gera. Didelė tikimybė, kad prastą ežero ekologinę būklę lėmė praeities tarša. Todėl būtina atlikti detalius tyrimus (tiriamąjį monitoringą, įskaitant priedugnio, aplink ežerą esančių taršos šaltinių patikrinimus) siekiant nustatyti taršos kilmę (ežeras patiria antropogeninį poveikį dėl praeities ar dėl dabartinė taršos).

Prastesnę nei gera Notigalės ežero ekologinę būklę gali lemti ir natūralūs senėjimo procesai. Be to, šis ežeras nėra tipiškas Lietuvai vandens telkinys (minkšto, rudo vandens ežeras). Monitoringo duomenų apie šio ežero kokybės rodiklius yra nedaug. Tiriamasis monitoringas leistų tiksliau įvertinti ežere vykstančius procesus bei įvertinti realią jo būklę.

 

Požeminio vandens monitoringo priemonės

 

146. Lielupės UBR išskirti du rizikos požeminio vandens baseinai – Joniškio ir viršutinio devono Stipinų. Priemonių vandensaugos tikslams Nemuno upių baseinų rajone pasiekti programoje numatyta nacionalinė priemonė – vykdyti rizikos telkinių monitoringą visose vandenvietėse, eksploatuojančiose >10 m3/d. ir siųsti duomenis Lietuvos geologijos tarnybai. Si priemonė yra aktuali ir Joniškio bei viršutinio devono Stipinų požeminio vandens baseinams. Monitoringo duomenų analizė leis išsiaiškinti rizikos telkinių ribas bei nustatyti tinkamo gėrimui požeminio vandens zonas.

 

Švietimo priemonės

 

147. Švietimo priemonės dažnai yra labai veiksmingos, tačiau tiesiogiai jų efekto išmatuoti neįmanoma, ypatingai dėl to, kad efektas pasireiškia netiesiogiai ir ne iš karto. Lielupės UBR numatyta kasmet organizuoti informacines kampanijas priemonių programų vykdytojams bei plačiajai visuomenei, atskiroms interesų grupėms apie Lielupės UBR priemonių programą, joje numatytas priemones, atsakingus vykdytojus bei visuomenės, atskirų jos grupių vaidmenį įgyvendinant priemones bei prižiūrint jų vykdymą.

148. 49 lentelėje pateikiamos visos reikalingų tyrimų ir švietimo projektų sąnaudos.

 

49 lentelė. Tyrimų ir švietimo projektų sąnaudos

Priemonės pavadinimas

Reikalingos sąnaudos

Investicinės / vienkartinės, Lt

Eksploatacinės, Lt/metus

Metinės, Lt/metus

Paviršinių nuotekų tyrimas Rokiškyje, siekiant nustatyti BDS7, biogeninių ir naftos medžiagų bei sunkiųjų metalų apkrovas, patenkančias su paviršinėmis nuotekomis į Laukupės ir Nemunėlio upes.

10.000

 

1.000

Nustatyti Rozalimo ir Mikoliškio gyvenviečių išleidžiamų nuotekų poveikį Daugyvenės ir Atmatos upėms.

10.000

 

1.000

Rėkyvos ežero išplėstiniai morfometriniai, fizikiniai-cheminiai, biologinių rodiklių, erozijos procesų tyrimai, taršos šaltinių inventorizacija bei identifikuotų taršos šaltinių tyrimai

22.000

 

3.000

Tiriamasis monitoringas, įskaitant priedugnio ir taršos šaltinių inventorizaciją siekiant nustatyti Skaistės ežero taršos kilmę

23.000

 

3.000

Tiriamasis monitoringas ir taršos šaltinių inventorizacija siekiant nustatyti blogą Talkšos ežero būklę sąlygojančias priežastis

90.000

 

12.000

Tiriamasis monitoringas ir taršos šaltinių inventorizacija siekiant patvirtinti arba paneigti Notigalės ežero priskyrimo prie rizikos vandens telkinių pagrįstumą

18.000

 

2.000

Visuomenės, ūkininkų ir kitų interesų grupių švietimas ir informavimas

 

10.000

10.000

Iš viso

173.000

10.000

32.000

Šaltinis: ekspertas

 

Papildomų priemonių ir visos priemonių programos sąnaudų santrauka

 

149. Apibendrinta informacija apie visų papildomų priemonių įgyvendinimui reikalingas bendras sąnaudas pateikiama 50 lentelėje.

 

50 lentelė. Lielupės UBR visų papildomų priemonių įgyvendinimo preliminarios sąnaudos

Papildomos priemonės

Investicijos, Lt

Eksploatacinės išlaidos, Lt/metus

Metinės sąnaudos, Lt

Sutelktosios taršos

33.080.000

1.653.995

3.852.600

Pasklidosios (žemės ūkio) taršos mažinimo

 

12.930.522

12.930.522

Hidromorfologinių pakeitimų

41.600.000

11.900

2.651.100

Tyrimai, švietimas ir pan.

173.000

10.000

32.000

Iš viso ~apie

74.900.000

14.600.000

19.500.000

Šaltinis: eksperto skaičiavimas

 

Apibendrinta informacija apie papildomų priemonių įgyvendinimui reikalingas sąnaudas iki 2015 metų pateikiama 51 lentelėje.

 

51 lentelė. Lielupės UBR papildomų priemonių įgyvendinimo iki 2015 metų preliminarios sąnaudos

Papildomos priemonės be sutelktosios taršos mažinimo, upių vagų renatūralizavimo ir turbinų keitimo

Investicijos, Lt

Eksploatacinės išlaidos, Lt/metus

Metinės sąnaudos, Lt

Pasklidosios (žemės ūkio) taršos mažinimo

0

9.452.934

9.452.934

Hidromorfologinių pakeitimų

168.000

5.000

15.000

Tyrimai, švietimas ir pan.

173.000

10.000

32.000

Iš viso ~ apie

341.000

9.470.000

9.500.000

Šaltinis: eksperto skaičiavimas

 

150. Visos Priemonių programos, apimančios ir pagrindines, ir papildomas priemones, sąnaudos pateiktos 52 lentelėje ir 6 paveiksle.

 

52 lentelė. Lielupės UBR visos priemonių programos įgyvendinimo iki 2015 metų sąnaudos

Priemonių grupė

Investicijos, Lt

Eksploatacinės išlaidos, Lt/metus

Metinės sąnaudos, Lt

Pagrindinės priemonės

Maudyklų

0

104.420

104.420

Paukščių

1.940.856

723.203

986.203

Geriamo vandens

kartu su Nuotekų direktyvos sąnaudomis

Pramoninių avarijų

150.000

0

21.000

Poveikio aplinkai vertinimo

0

210.000

210.000

Nuotekų dumblo

79.978.000

2.399.340

9.372.340

Miesto nuotekų valymo

229.610.000

4.592.200

24.611.200

Augalų apsaugos priemonių

1.912.000

15.000

374.000

Nitratų

69.679.870

696.799

6.771.799

Buveinių

399.144

870.750

924.750

Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės

50.000

0

7.000

Iš viso pagrindinėms priemonėms

383.720.000

9.610.000

43.380.000

Papildomos priemonės

Sutelktosios taršos

0

0

0

Pasklidosios taršos

0

9.452.934

9.452.934

Hidromorfologinių pakeitimų

168.000

5.000

15.000

Tyrimai ir švietimas

173.000

10.000

32.000

Iš viso papildomoms priemonėms ~ apie

341.000

9.470.000

9.500.000

Pagrindinės ir papildomos priemonės

IŠ VISO ~ apie

384.100.000

19.100.000

52.880.000

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

(pav.)

6 pav. Lielupės UBR priemonių programos pagrindinių ir papildomų priemonių įgyvendinimo iki 2015 metų investicinės ir eksploatacinės sąnaudos

Šaltinis: eksperto skaičiavimai

 

IV SKYRIUS. GEROS VANDENS TELKINIŲ BŪKLĖS PASIEKIMO NAUDA

 

151. Naudos dydis, kuris atsiras įgyvendinus papildomas priemones, paremtas Sutikimo mokėti už Nevėžio upės vandens kokybės pagerinimą iki geros būklės vertinimo studija ir Sutikimo mokėti už Neries upės vandens kokybės pagerinimą iki geros būklės ir vingiuotumo atstatymą vertinimo studija. Tokios sąlyginio vertinimo studijos daugelyje šalių yra gana plačiai naudojamos gamtos išteklių naudai (t.y. ta nauda, kurios neįmanoma apskaičiuoti įprastais ekonominiais komerciniais metodais) įvertinti.

Minėti du pabaseiniai yra Nemuno UBR, todėl jų naudos dydį galima tiesiogiai perkelti į kitus pabaseinius, kadangi geografinės ir socialinės sąlygos labai panašios visuose Nemuno baseino pabaseiniuose.

Statistiškai patikimas sutikimo mokėti dydis Nevėžio pabaseinyje buvo nustatytas 1,85 Lt vienam namų ūkiui per mėnesį (įtraukiant tuos namų ūkius, kurie sutinka mokėti 0 litų). Ši studija buvo atlikta 2007 metais.

152. Neries upės vandens kokybės pagerinimo iki geros būklės vertinimo studijos metu buvo nustatyti keturi scenarijai:

152.1. vertinamas sutikimas mokėti už visų Neries baseino vandens telkinių pagerinimą iki geros ekologinės būklės;

152.2. vertinamas sutikimas mokėti už visų Neries baseino vandens telkinių pagerinimą iki geros ekologinės būklės ir dar už ištiesintų upių vingiuotumo atstatymą;

152.3. vertinamas sutikimas mokėti už Riešės ežero vandens kokybės pagerinimą iki geros ekologinės būklės;

152.4. vertinamas sutikimas mokėti už Riešės ir Didžiulio ežerų vandens kokybės pagerinimą iki geros ekologinės būklės.

153. Tokiu būdu buvo gauti statistiškai patikimi sutikimo mokėti dydžiai tiek už atskirus konkrečius telkinius, tiek už visų Neries baseino telkinių ekologinės būklės pagerinimą.

Neries baseine vieno namų ūkio sutikimas mokėti prilygo 40,51 Lt per metus arba 3,38 Lt per mėnesį vien tik už vandens kokybės pagerėjimą ir 48,18 Lt per metus arba 4,01 Lt per mėnesį už vandenų kokybės pagerėjimą ir upių vingiuotumo atstatymą. Pirmuoju atveju, tokia suma sudaro maždaug 0,29 proc. nuo tirtų namų ūkių pajamų. Antruoju atveju sutikimo mokėti dydis sudaro 0,36 proc. pajamų.

Jei jau žmonės sutinka mokėti (moka daugiau nei 0), tai už vandens kokybės pagerėjimą ir upių vingiuotumo atstatymą toks mokėjimas sudaro vidutiniškai daugiau nei 30 proc. jų sąskaitos už vandens tiekimą.

Turint galvoje, kad Lielupės UBR gyvena maždaug 312 tūkst. žmonių, ir kad vieno namų ūkio vidutinis dydis yra 2,63 (vidutinis namų ūkio dydis Lietuvoje), įvertinta nauda Lielupės UBR-e pagal paminėtą Neries studiją sudarytų 480 tūkst. Lt per mėnesį ir atitinkamai 5,78 mln. Lt per metus.

Būtina pabrėžti, kad aukščiau paminėti skaičiai pateikiami informacijai apie tai, kaip Nemuno UBR gyventojai vertina gerą vandens telkinių būklę.

Šiame Programos rengimo etape pagal sąnaudų rezultatyvumo analizę pirmiausia parinktos efektyviausios pirmajame valdymo plano įgyvendinimo cikle priemonės. Ar geros ekologinės būklės pasiekimo tam tikros priemonės sąnaudos neproporcingos ir ar tai gali būti išimties priežastis – tai politinis sprendimas, pagrįstas ekonomine informacija. Tam reikia atlikti sąnaudų ir naudos palyginimą. Lielupės UBR nė vieno atidėjimo atveju neprireikė tiesiogiai taikyti neproporcingų sąnaudų principo, t.y. lyginti sąnaudų ir naudos, kadangi atidėjimai pagrįsti techninio netikrumo, aprašyto anksčiau, ir pajėgumo mokėti ir/ar visuomenės neigiamo priimtinumo įgyvendinti tokias priemones iki 2015 metų priežastimis. Pastarasis tam tikra prasme yra „neproporcingų sąnaudų“ principo sudedamoji dalis. Be to, atidėjimai taikomi tik geros vandens būklės tikslų pasiekimo laiko prasme; pačių būklės tikslų švelninti nesiūloma, todėl sąnaudų / naudos analizės, o tuo pačiu ir aukščiau minėtų naudos skaičių šiame Programos rengimo etape kol kas neprireikė.

 

V SKYRIUS. MOKUMO ANALIZĖ

 

154. Mokumo analizė labai svarbi pagrindžiant siūlomos vandens ekologinės būklės pasiekimo galimybę ir terminą. Jei papildomos priemonės yra įgyvendinamos techniškai, jos gali būti per brangios konkrečiam įgyvendintojui – namų ūkiui, žemės ūkio vienetui, savivaldybei ar valstybei.

 

Valstybės mokumas

 

155. Pagal kiekvieną priemonę palyginamas reikiamų investicinių išlaidų kiekis su esamomis ir būsimomis lėšomis iš galimų finansavimo šaltinių:

155.1. ES fondų;

155.2. Valstybės biudžeto;

155.3. Savivaldybių biudžetų;

155.4. Kitų valstybės ar savivaldybių fondų.

 

Nuotekų tvarkymas

 

156. 2007–2013 metų finansavimo šaltinių analizė byloja, kad investicinės lėšos iš ES ir valstybės biudžeto, tikintis savivaldybių kofinansavimo, jau paskirstytos. Visos šios numatomos lėšos bus skirtos gyvenvietėms, didesnėms nei 2000 GE, todėl „valstybinių“ finansavimo šaltinių siūlomoms papildomoms priemonėms nebus. Iš viso vandens sektoriaus modernizavimui ir plėtrai Lietuvoje numatyta apie 1,6 mlrd. litų. Be to, dar apie pusė mlrd. litų bus skirta nuotekų dumblo infrastruktūros kūrimui. Iš jų maždaug 71 procentą suteiks Europos Komisija. Paskirsčius šį lėšų kiekį kiekvieniems metams, gauname, kad kiekvienais metais į vandens sektorių bus investuojama apie 300 mln. litų.

Lielupės UBR jau suplanuota rekonstruoti ketverius nuotekų valymo įrenginius, nutiesti 81 km naujų nuotekų ir 57 km naujų vandens tiekimo tinklų bei rekonstruoti 6,8 km nuotekų ir 6,1 km vandens tiekimo tinklų. Be to, Pakruojyje bus pastatyti geriamo vandens gerinimo įrenginiai. Tai kainuos apie 165 mln. Lt.

Be to, nuotekų dumblo tvarkymui iš tų pačių šaltinių preliminariai numatyta apie 72 mln. Lt ir 8 mln. litų atitinkamai Šiauliuose ir Biržuose. Tiesa, čia bus tvarkomas dumblas ir iš kitų aplinkinių nuotekų valymo įrenginių.

Taigi, Lielupės UBR esantiems nuotekų ir jų dumblo tvarkymo ir vandens tiekimo objektams skirta apie 250 mln. litų iki 2013 metų.

Tai pagrindinių priemonių kaina.

Tam, kad būtų galima pasiekti nustatytus geros ekologinės būklės tikslus, papildomai reikia mažinti paviršinių nuotekų taršą Šiauliuose ir Pakruojyje. Preliminariais skaičiavimais šioms priemonėms iš viso prireiktų apie 33 mln. Lt investicinių lėšų. Nors paviršinių nuotekų tvarkymas Aplinkos ministerijos pripažįstamas prioritetine priemone, tačiau iki šiol tokių investicinių projektų valstybės projektų sąraše iki 2013 metų, kuriam finansinės lėšos iš ES ir valstybės biudžeto jau suplanuotos, nėra ir lėšų jiems neskirta. Be to, tokie investiciniai projektai dar nėra tinkamai parengti finansavimui – nėra galimybių studijų ir techninių projektų. Todėl įgyvendinti šiuos du projektus dar pirmame Lielupės UBR priemonių programos įgyvendinimo etape nėra galimybių. Tačiau patariama pradėti ieškoti galimybių rengti šiems investiciniams projektams reikalingas galimybių studijas ir techninius brėžinius, kad jie būtu tinkamai paruošti planuotinam įgyvendinimui po 2013 metų.

 

Hidromorfologijos atstatymo priemonės

 

157. Žuvų migracijos įrenginiams ir senų užtvankų pašalinimui Lielupės UBR reikia maždaug 168 tūkst. investicinių sąnaudų. Nors pačių darbų reikalingumas patvirtintas žemės ūkio ministro įsakymu, finansinių lėšų neskirta. Todėl siūloma rengiant pasiūlymus kitam ES programavimo laikotarpiui (2014–2020 m.) numatyti lėšas žuvų migracijos įrenginiams ir senų užtvankų pašalinimui.

158. Lielupės UBR vingiuotumo atstatymo sąnaudos, jei būtų nutarta iškreivinti lygumose esančias rizikos upių atkarpas, sudaro maždaug 41 mln. litų. Paskirsčius šias investicines lėšas penkeriems metams (iki 2015), gautume, jog kiekvienais metais reikėtų surasti papildomą maždaug 8 mln. litų finansavimo šaltinį.

Nėra aišku iš kur tokių papildomų lėšų būtų galima gauti, nes, kaip įvertinta, visi galimi finansavimo šaltiniai jau turi suplanuotus investavimo objektus. Valstybės mokumas šiuo metu neleistų tokios priemonės įgyvendinti. Be to, vis dėlto nežinomas upių vingiuotumo atstatymo efektas ekologinei konkretaus upelio būklei. Todėl siūloma apsiriboti bandomojo projekto įgyvendinimu ir iki 2015 metų įgyvendinti tokį projektą Nemuno UBR.

 

Žemės ūkis

 

159. Pagal parengtą priemonių programą visoms su žemės ūkių susijusioms priemonėms įgyvendinti valstybė ir ES (per KPP 2007–2013 m. programą) turėtų skirti daugiau nei 10,1 mln. Lt. Iš jų 98 tūkst. Lt sudarytų išlaidos tręšimo planų ir mėšlo tvarkymo mažuose ūkiuose kontrolei visoje Lietuvoje, 9,4 mln. Lt paramos schemoms išskirtose teritorijose įgyvendinti bei dar mažiausiai 700 tūkst. Lt taršai mažinti teritorijose, kur tai padaryti yra itin sudėtinga dėl natūralių gamtinių sąlygų. 700 tūkst. Lt taršai mažinti teritorijose, kur tai padaryti yra itin sudėtinga dėl natūralių gamtinių sąlygų šiuo metu siūloma neskirti, kadangi vandensaugos tikslus pasiekti tose teritorijose yra realu tik taikant technines priemones, kurių tinkamumas Lietuvos sąlygomis dar turi būti ištirtas. Laikoma, kad skirti 700 tūkst. Lt rizikingoms investicijoms valstybė šiuo laikotarpiu yra nepajėgi.

159.1. Tręšimo planų rengimo ūkiuose nuo 10 ha ir mėšlo tvarkymo mažuose ūkiuose (turinčiuose mažiau nei 10 sąlyginių gyvulių) priemonių kontrolei papildomos valstybės lėšos sudarytų apie 98 tūkst. Lt kasmet. Tai reikštų papildomų 3,6 darbuotojų etato poreikį, jei taikytume 2009 metų vidutinio darbo užmokesčio valstybės sektoriuje dydį (2283 Lt/mėn). Jei šią funkciją padalintume Lielupės UBR didžiausią plotą užimančioms ir žemės ūkio žemės turinčioms šešioms savivaldybėms, kiekvienoje iš jų esančiose Aplinkos apsaugos agentūrose papildomai reikėtų 0,6 darbuotojo etato. Laikoma, kad valstybė tokius resursus skirti yra pajėgi. Vienas iš alternatyvių resursų paieškos sprendimo būdų būtų peržiūrėti žemės ūkio priemonių įgyvendinimo kontrolės specialisto funkcijas.

159.2. Paramos schemas, tręšiantiems 20% mažesnėmis nei optimalios tręšimo normos bei auginantiems tarpinius augalus ant smėlingos bei mišrios žemės, siūloma finansuoti KPP 2007–2013 m. lėšomis. Tam prireiks 5,9 mln. Lt kasmet. Paramos schemos „tręšimas 20% mažesne nei optimali norma“ įgyvendinimas kainuotų 1,4 mln. Lt ir leistų sumažinti Nbendras 251 tonomis (vidutiniškai 5,6 Lt/kg), schemos „tarpinių augalų auginimas smėlingose ir mišriose žemėse kainuotų 4,5 mln. Lt ir leistų sumažinti Nbendras 310 tonų (vidutiniškai 14,5 Lt/kg). ES pritarus šioms naujoms paramos schemoms, padedančioms siekti vandensaugos tikslų, biudžetą joms siūloma formuoti, prašant ES skirti papildomai lėšų bei perskirstant jau KPP 2007–2013 įgyvendinimui numatytus, tačiau neįsisavinamus dėl įvairių priežasčių kitų paramos schemų pinigus. 5,9 mln. neviršija 0,1 proc. nuo dabartinio KPP 2007–2013 biudžeto (7,8 mlrd. Lt), laikoma, kad reikiamas biudžetas gali būti suformuotas.

159.3. Paramos schemai, ūkiams dirbamas žemes verčiantiems ekstensyviomis pievomis, įgyvendinti KPP 2007–2013 m. numatyta virš 400 tūkst. kasmet. Kadangi išmoka įgyvendinantiems priemonę yra pernelyg maža, priemonė nėra įgyvendinama numatytu mastu. Vertinama, kad padidinus išmoką padidėtų ir priemonės priimtinumas. Įgyvendinti priemonę numatytu mastu prireiktų 3,5 mln. Lt. ir tai padėtų sumažinti Nbendras vandens telkiniuose 180,5 tonomis (vidutiniškai 19,3 Lt/kg). Tokia suma sudaro 0,05 proc. KPP biudžeto, o kartu su anksčiau minėtų paramos schemų biudžetu (5,9 mln. LT) – jau viršytų 0,1 proc. KPP biudžeto. Laikoma, kad tokį priemonės biudžetą suformuoti perskirstant KPP lėšas būtų sudėtinga, o valstybė dėl tebesitęsiančių sunkmečio pasekmių šiuo metu papildomų lėšų skirti negali. Be to, tikimasi, kad po 2015 metų, susipažinus su bandomųjų dirbtinių šlapynių įrengimo projektų rezultatais bei įgavus patirties įgyvendinant kitas priemones, vandensaugos tikslus pasiekti galima bus iki 2 kartų pigiau, nei verčiant dirbamas žemes ekstensyviomis pievomis. Taigi siūloma paramos schemą dirbamų žemių vertimui ekstensyviomis pievomis įgyvendinti tik tokiu mastu, kiek šiuo metu leidžia esamas KPP 2007–2013 biudžetas.

 

Tyrimai ir švietimo projektai

 

160. Be investicinių sąnaudų, Lielupės UBR dar reikės vienkartinių išlaidų papildomiems tyrimams, mokymams bei švietimui. Tokios išlaidos sudaro apie 173 tūkst. litų. Iš jų 73 tūkst. Lt arba 42 proc. visų reikalingų sąnaudų planuojama skirti 2014–2015 metais. Taigi iki naujojo finansavimo periodo iš valstybės biudžeto šiems tyrimams reikėtų 100 tūkst. litų arba 33 tūkst. Lt 2011, 22 tūkst. Lt 2012-aisiais ir 45 tūkst. 2013-aisiais.

Po 2013-ųjų, jei ES paramos lygis nuo 2013 metų vidutiniškai sudarys 75 proc. vienkartinių projektų vertės, nacionaliniam biudžetui tai kainuotų apie 73 tūkst. litų iš viso arba po vidutiniškai 37 tūkst. litų 2014 ir 2015 metais. Racionaliai planuojant ir naudojant lėšas, papildomų priemonių finansavimas neturėtų sukelti neigiamo poveikio valstybės, konkrečiai Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūros, biudžetui.

 

Savivaldybių mokumas

 

Nuotekų tvarkymas

 

161. Pirmajame Lielupės UBR priemonių programos etape Šiaulių ir Pakruojo paviršinių nuotekų tvarkymo projektai dar nebus įgyvendinami, todėl kol kas savivaldybės tik turi įtraukti šiuos projektus į tolimesnius planus (po 2013 metų) ir rūpintis šių projektų dokumentų parengimu.

Jei naujajame ES finansiniame laikotarpyje po 2013 metų galios panaši tvarka kaip 2007–2013 m. ir jei ES parama sudarys 70 proc. investicinės projekto vertės, savivaldybės turėtų suplanuoti 30 proc. kofinansavimą: Šiaulių miesto savivaldybė – apie 9,6 mln. Lt, o Pakruojo savivaldybė – 65 tūkst. Lt 2010 metų kainomis iš viso.

 

Hidromorfologijos atstatymo priemonės

 

162. Planuojama, kad prie žuvitakių įrengimo ir užtvankų liekanų pašalinimo, papildomai prie ES lėšų turėtų prisidėti valstybė, todėl savivaldybėms finansinė našta dėl šios priemonės įgyvendinimo neplanuojama.

 

Namų ūkių mokumas

 

163. Lielupės UBR papildomų sąnaudų nuotekų tvarkymui nereikės, taigi ir namų ūkių mokumas šiuo atveju nenagrinėtinas.

Kitos papildomos šios programos priemonės naštos namų ūkiams neįtakoja.

 

Energetikos sektoriaus mokumas

 

164. Lielupės UBR yra viena HE, kurios turbiną dėl daromo poveikio aplinkai siūloma keisti.

Iš viso naujos turbinos investicija kainuotų apie 240 tūkst. litų. 2007–2013 metų finansinėje perspektyvoje lėšų tokiai priemonei nenumatyta, tačiau siūloma įtraukti paramą tokiai priemonei įgyvendinti į vėlesnį finansinio planavimo periodą.

Siūloma pasinaudoti ES būsima teikiama parama per Ūkio ar Energetikos ministeriją.

 

Žemės ūkio sektoriaus mokumas

 

165. Mažinant pasklidąją taršą kaip ir visoje Lietuvoje, Lielupės UBR pirmiausia siūloma taikyti pagrindinės priemonės – įteisinti normatyvus dėl tręšimo ir įvesti reikalavimą privalomai rengti ir įgyvendinti tręšimo planus ūkiams nuo 10 ha bei ūkininkams, laikantiems mažiau nei 10 SG, privalomai laikytis pažangaus ūkininkavimo taisyklių reikalavimų. Šių priemonių įgyvendinimo sąnaudos tektų patiems ūkininkams.

Tręšimo planų sudarymas ir įgyvendinimas yra siūlomas visiems Lietuvos ūkiams nuo 10 ha. Ūkių nuo 10 iki 100 ha, kurie pagal šią programą turėtų rengti tręšimo planus, Lielupės UBR yra daugiau kaip 5800 (2007 m.). Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti apraše nurodoma, kad tręšimo planus nuo 2011 metų privalės rengti ūkiai nuo nuo 100 ha. Tokių ūkių Lielupės UBR yra 730 (2007 m.). Daroma prielaida, kad šiuo metu tik nedidelė šių ūkių dalis rengia tręšimo planus, tad priemonės efektas buvo skaičiuojamas visiems ūkiams nuo 10 ha.

Visų ūkių, laikančių mažiau nei 10 SG, kasmetinės sąnaudos Lielupės UBR sudaro maždaug 560 tūkst. litų. Ši suma pagrįsta prielaida, kad vienam mažam ūkiui gerai mėšlo tvarkymo praktikai įgyvendinti tereikės maždaug 10 Lt vienam sutartiniam gyvuliui per metus. Tręšimo planų rengimo kasmetinės sąnaudos Lielupės UBR iš viso yra maždaug 2,9 mln. Lt, darant prielaidą, kad vieno vidutiniško ūkio tręšimo plano parengimas kainuoja apie 500 Lt.

Ūkio, kuris turi 5 laukus ir 5 sąlyginius gyvulius išlaidos numatytoms priemonėms kintamosiose, pastoviose išlaidose ir pelne su subsidijomis būtų nuo 0,4 iki 1,5 procento. Todėl laikoma, kad tiek tręšimo planų sudarymo sąnaudos, tiek mėšlo tvarkymo reikalavimų įgyvendinimo sąnaudos yra priimtinos, net jei turi būti įgyvendinamos kartu.

 

_________________

 

 


[1] Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 metų ataskaita

[2] Analizuojant žemės ūkio sektorių, dauguma duomenų (tokių kaip skirtingo dydžio žemės ūkio žemės valdų pasiskirstymas, žemės ūkio reikmėms sunaudojamas vandens kiekis, žemės ūkio produkcija) buvo perskaičiuoti taikant žemės ūkio paskirties žemės pasiskirstymo rajonuose ir atitinkamuose baseinuose bei pabaseiniuose proporcijas.

[3] http://nui.epp.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=tag00095&lang=en

[4] Šaltinis: Lietuvos ataskaita Europos komisijai dėl Maudyklų direktyvos įgyvendinimo (MS Excel failas).

[5] Aplinkos apsaugos politikos centro atlikta Sutikimo mokėti studija Neries ir Nevėžio pabaseiniuose, kur buvo įvertinta, jog maždaug 55 procentai apklaustųjų vienaip ar kitaip ilsisi prie vandens telkinių.

[6] Nacionalinių vandens turizmo trasų specialusis planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 4-67 (Žin. 2009, Nr. 27-1075). Užsakovas: Valstybinis turizmo departamentas, rengėjas: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.

[7] Pastaba, skaičiuojami ne visi dirbantieji žemės ūkyje, o sąlyginiai darbuotojai.

[8] Mūsų ekonominėje sistemoje aplinkos būklės blogėjimas traktuojamas kaip „išorinės sąnaudos“. Išorinės sąnaudos atsiranda, kai tam tikras vieno individo ar grupės veikimas ar neveikimas turi žalingą poveikį kitiems individams ar grupėms. Teršimas yra negatyvios „išorinės sąnaudos“. Jei, pavyzdžiui, gamykla nevalytomis nuotekomis užteršia upę, žemiau esantys upės vandens naudotojai patiria sąnaudas dėl sveikatos pablogėjimo ar dėl vandens valymo. Taip pat kitose ekonomikos srityse kartais naudojamas ir „išorinių sąnaudų“ angliškas atitikmuo „eksternalitetas“: Eksternalitetas (angl. externality) – sąvoka, reiškianti išorinį poveikį, t. y. dėl kokio nors veiksmo ar proceso atsirandantys su tuo veiksmu ar procesu nesusijusių dalyvių nauda arba nuostolis.

[9] Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui ir srutoms tvarkyti apraše nurodoma, kad tręšimo planus nuo 2011 m. privalės rengti ūkiai nuo 100 ha, o nuo 2012 – ūkiai nuo 50 ha.

[10] matematinio modelio, taikomo žemės ūkio taršai vertinti, naudojami vienetai

[11] Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašo ir buvusių užtvankų liekanų, kuriose reikia pašalinti kliūtis, trukdančias žuvų migracijai, sąrašas ir ekspertinis konsultanto ekologo vertinimas

1 Apima dvi direktyvas – 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 92/46/EEB, nustatanti sveikatos taisykles žalio pieno, termiškai apdoroto pieno ir pieno pagrindo produktų gamybai ir tiekimui į rinką (OL L 268, 1992 9 14, p. 1–32 3 skyrius 13 tomas, p. 103–134), toliau – (Pieno direktyva) ir Nitratų direktyvą

 

2 Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenys.

3 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

4 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

5 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

6 Informacijos šaltinis: Valstybės saugomų teritorijų kadastro GIS informacija.

7 Vidutinės PAST monitoringo sąnaudos įvertintos apklausus Labanoro RP, Aukštaitijos NP, Žuvinto RP, Nemuno kilpų RP, Kauno marių RP, Anykščių RP ir Varnių RP direkcijos apie darbo sąnaudas ir išlaidas kurui PAST monitoringui 2007–2009m. Dėl monitoringo apimčių svyravimų skaičiavimams naudotas 2007–2009 m. vidurkis.

8 Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2009m. pirmąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 2318,8 Lt.

9 Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenys.

10 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

11 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

12 Informacijos šaltinis: http://www.am.lt/gamtotvarka/plans.php

13 Informacijos šaltinis: Valstybės saugomų teritorijų kadastro GIS informacija.

14 Vidutinės PAST monitoringo sąnaudos įvertintos apklausus Labanoro RP, Aukštaitijos NP, Žuvinto RP, Nemuno kilpų RP, Kauno marių RP, Anykščių RP ir Varnių RP direkcijos apie darbo sąnaudas ir išlaidas kurui PAST monitoringui 2007–2009m. Dėl monitoringo apimčių svyravimų skaičiavimams naudotas 2007–2009 m. vidurkis.

15 Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2009m. pirmąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 2318,8 Lt.

16 Ataskaita Europos Komisijai „Bathing water results 2008 – Lithuania“. Šaltinis: Higienos instituto tinklalapis http://www.hi.lt/content/I5 atask EK.html

 

17 http://ec.europa.eu/environment/eia/eia-studies-and-reports/eia-costs-benefit-en.htm

18 http://prd.am.lt/VI/index.php#r/76

19 Ekonominėje sistemoje aplinkos būklės blogėjimas traktuojamas kaip „išorinės sąnaudos“. Išorinės sąnaudos atsiranda, kai tam tikras vieno individo ar grupės veikimas ar neveikimas turi žalingą poveikį kitiems individams ar grupėms. Teršimas yra negatyvios „išorinės sąnaudos“. Jei, pavyzdžiui, gamykla nevalytomis nuotekomis užteršia upę, žemiau esantys upės vandens naudotojai patiria sąnaudas dėl sveikatos pablogėjimo ar dėl vandens valymo. Taip pat kitose ekonomikos srityse kartais naudojamas ir „išorinių sąnaudų“ angliškas atitikmuo „eksternalitetas“: Eksternalitetas (angl. externality) – sąvoka, reiškianti išorinį poveikį, t. y. dėl kokio nors veiksmo ar proceso atsirandantys su tuo veiksmu ar procesu nesusijusių dalyvių nauda arba nuostolis

20 Skaičiavimams naudojama vidutinė išmokos suma – 600 Lt/ha. Tai yra kiek daugiau nei vidutinis ūkių pelnas iš hektaro (510 Lt). Dabartinė išmoka yra 407 Lt/ha. Tačiau tokia suma yra nepatraukli ūkininkams, ypač derlingose žemėse. Jei ūkininkai vykdydami įprastinę veiklą didžiąją pelno dalį gaudavo subsidijų forma, reikėtų atitinkamai perskirstyti ir subsidijas. Tačiau daroma prielaida, jog valstybei tai nekainuotų.

21 2007 ir 2008 metų vidurkis, Respondentų įmonių duomenys, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

22 Apytikslis vidutinio tręšimo Lietuvoje vertinimas, remiantis užauginamų pasėlių kiekiu.

23 Šių įverčių apskaičiavimo metodika pateikta Techninėje ataskaitoje (veiklos rezultatų VI dalis).

24 Prielaidos, naudotos skaičiavimams

25 Sąnaudų įvertinimo metodas pateiktas priemonių aprašymo dalyje, prie kiekvienos priemonės atskirai

26 Efekto įvertinimo metodas pateiktas priemonių aprašymo dalyje, prie kiekvienos priemonės atskirai

27 Dalis nuo maksimalaus galimo įgyvendinimo masto.

28 Dalis šių priemonių yra finansuojama KPP. Dėl to buvo svarstomi du atskiri galimi veiksmai : 1. KPP pakeitimai neskiriant papildomų lėšų, siekiant, kad KPP remiamos veiklos maksimaliai prisidėtų prie vandensaugos tikslų siekimo. Ši priemonė numatoma įgyvendinti. 2. Priemonių įgyvendinimui skirti papildomai lėšų, nepriklausomai nuo KPP programos. Ši galimybė atmesta dėl lentelėje nurodytų priežasčių.

29 Efekto įvertinimo metodas pateiktas priemonių aprašymo dalyje, prie kiekvienos priemonės atskirai

30 Rodiklis skaičiuojamas atskirai (visam baseinui ar UBR), kadangi priemonė yra privaloma ir vietovėms, kur žemės ūkio taršos mažinti nereikia. Tokiu atveju efektyvumo rodiklis yra lygus nuliui. Tas pats galioja ir tręšimo planų priemonei.

31 Detalesnė informacija pateikta studijoje „Šlapžemių įrengimo/atstatymo, siekiant sumažinti organinių ir biogeninių medžiagų patekimą į vandens telkinius, galimybių analizės atlikimas ir šlapžemių įrengimo/atstatymo rekomendacijų parengimas“, 2009

32 matematinio modelio, taikomo žemės ūkio taršai vertinti, naudojami vienetai