LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO (NKVD, NKGB, MGB, KGB) VERTINIMO IR ŠIOS ORGANIZACIJOS KADRINIŲ DARBUOTOJŲ DABARTINĖS VEIKLOS“ 1 IR 2 STRAIPSNIŲ, 3 STRAIPSNIO 2 DALIES, TAIP PAT LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO (NKVD, NKGB, MGB, KGB) VERTINIMO IR ŠIOS ORGANIZACIJOS KADRINIŲ DARBUOTOJŲ DABARTINĖS VEIKLOS“ ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO 1 IR 2 DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1999 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo „Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Algimantui Salamakinui, Gintarui Šileikiui,

suinteresuoto asmens „Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui Andriui Kubiliui, Seimo nariui Antanui Napoleonui Stasiškiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Gintarui Godai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. vasario 9 d. išnagrinėjo bylą Nr. 24/98 pagal pareiškėjo „Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnis „Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 33 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat ar šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 3 daliai, 77 bei 84 straipsniams, 109 straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas, be to, prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai ir 1 straipsnio 2 dalis „Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1998 m. liepos 16 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (Žin., 1998, Nr. 65-1877; toliau nutarime – Įstatymas) ir Įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 65-1878; toliau nutarime – Įstatymo įgyvendinimo įstatymas).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnis – Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 33 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 3 daliai, 77, 84 straipsniams, 109 straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai ir 1 straipsnio 2 dalis – Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Seimas 1998 m. liepos 16 d. priimtais Įstatymu, Įstatymo įgyvendinimo įstatymu apribojo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB, toliau nutarime – VSK) buvusių kadrinių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnyje yra numatyta bausmė – atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla. Tokia bausmė skiriama nusikaltusiam asmeniui ir ją gali paskirti tik teismas. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 2 straipsnio nuostata, kuria buvusiems VSK kadriniams darbuotojams draudžiama 10 metų dirbti įvairiose srityse, nustatoma minėtų darbuotojų kolektyvinė atsakomybė ir faktiškai numatoma jiems bausmė. Tuo tarpu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Todėl pareiškėjas abejoja, ar nurodyta Įstatymo 2 straipsnio nuostata neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 109 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Konstitucija nesuteikia Seimui galių vykdyti teisingumą, t. y. įstatymais nustatyti asmenų kaltumą ir skirti jiems bausmes. Todėl Įstatymo priėmimas gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio nuostatai, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 67 straipsniui, nustatančiam Seimo galias, bei 114 straipsniui, draudžiančiam valstybės valdžios institucijoms (taigi ir Seimui) kištis į teisėjo ar teismo veiklą.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 2 straipsnio nuostata, uždraudžianti buvusiems VSK kadriniams darbuotojams 10 metų dirbti tam tikrose srityse, gali prieštarauti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, suteikiančiai kiekvienam žmogui galimybę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Tai, kad Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas draudimas buvusiems VSK darbuotojams dirbti ne tik valstybinėse institucijose, įstaigose, organizacijose, bet ir privačiose įmonėse – bankuose, kredito įstaigose, saugos tarnybose, ryšio įmonėse, švietimo įstaigose bei verstis privačia advokato ar notaro praktika ir privačia veikla, susijusia su ginklo turėjimu, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsniui, nes tokiu draudimu, pareiškėjo nuomone, ribojama asmens ūkinės veiklos laisvė bei privačios nuosavybės teisė.

Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl apribojimų netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento bendrą motyvuotą teikimą. Komisijos sprendimas vertintinas kaip žmogaus išteisinimas, o tai jau panašu į teismo funkciją. Taigi komisija gali būti laikoma ypatingu teismu. Todėl svarstytina, ar minima Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai. Taip pat pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata dėl Respublikos Prezidento sudaromos trijų asmenų komisijos atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 77 ir 84 straipsnius.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog buvęs VSK kadrinis darbuotojas, atskleidęs žinias apie savo buvusį darbą VSK ir dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais ir agentais, gali išvengti apribojimų jam taikymo. Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad tokias žinias apie save buvę VSK kadriniai darbuotojai privalo pranešti darbdaviui. Nuslėpusiems tokias žinias asmenims taikoma sankcija. Tai vertintina kaip Įstatymo nustatyta prievarta duoti parodymus apie save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, galėjusius dirbti VSK ar būti agentais. Todėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių minėtos nuostatos gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, draudžiančiai versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui Seimo narys V. P. Andriukaitis pareiškėjų atstovų vardu pateikė Konstituciniam Teismui papildomus argumentus. Rašte nurodoma, kad Konstitucijos 33 straipsnyje garantuojama piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Konstitucijos 108 ir 115 straipsniuose numatyti konkretūs teisėjų atleidimo iš darbo pagrindai, kurie įstatymais negali būti plečiami. Todėl kyla abejonė, ar Įstatymo 2 straipsnis ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios buvusių VSK kadrinių darbuotojų darbinės veiklos apribojimus, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

III

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Prezidentūros sekretoriaus V. Staniulio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo K. Kovarsko, vidaus reikalų ministro S. Šedbaro, krašto apsaugos ministro Č. Stankevičiaus, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus M. Laurinkaus, Valstybės kontrolieriaus V. Kundroto, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus pavaduotojo R. Šatkausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Seimo kontrolieriaus J. Jasaičio, Lietuvos advokatų tarybos pirmininko K. Lipeikos, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės D. Kuodytės, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto atsakingojo sekretoriaus S. Kaušinio, Lietuvos notarų rūmų prezidentės J. Girnienės paaiškinimai, kita medžiaga.

Respublikos Prezidento sudarytos Darbo grupės teisės aktams, reglamentuojantiems buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto kadrinių bei slaptųjų darbuotojų statusą Lietuvoje, teisiškai įvertinti išvadose nurodoma: 1) sprendžiant buvusių VSK kadrinių darbuotojų statusą būtinas valstybės politikos tęstinumas, todėl turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 27 d. pareiškimą dėl VSK bendradarbių ir į atitinkamus 1991–1992 m. priimtus Vyriausybės nutarimus dėl VSK darbuotojų; 2) reglamentuojant buvusių VSK kadrinių darbuotojų dabartinį statusą ypač būtina atkreipti dėmesį į Konstitucijos nuostatas, garantuojančias teisę vienodomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnis), įtvirtinančias privačios nuosavybės teisę ir asmenų ūkinės veiklos laisvę (46 straipsnis), suteikiančias kiekvienam žmogui teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnis), nustatančias, kad Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai (109 straipsnis); 3) teisės aktai, reglamentuojantys buvusių VSK kadrinių darbuotojų dabartinę veiklą, turi atitikti Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis; 4) priimant teisės aktus, reglamentuojančius buvusių VSK darbuotojų statusą, būtina juos suderinti su kitais įstatymais, pvz., Baudžiamuoju kodeksu, Darbo sutarties įstatymu, Civilinio proceso kodeksu, Advokatūros įstatymu, taip pat su įstatymais, numatančiais atskirų kategorijų pareigūnų atleidimo iš darbo ypatumus, pvz., Valstybės kontrolės įstatymu, Policijos įstatymu, Prokuratūros įstatymu; 5) teisės aktai, reglamentuojantys buvusių VSK darbuotojų dabartinę veiklą, turėtų atitikti proporcingumo, teisinio tikrumo principus; 6) teisių buvusiems VSK darbuotojams apribojimo klausimus turėtų spręsti tik teismai; 7) teisės aktai turėtų nustatyti išsamų, baigtinį pareigų, kurias siekiant eiti buvusiems SSRS represinių struktūrų darbuotojams būtų taikomi apribojimai, sąrašą.

K. Kovarskas savo paaiškinime nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta sankcija, atimanti buvusiems VSK kadriniams darbuotojams teisę 10 metų dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Ji gali pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, nustatančias teisę į objektyvų teisminį nagrinėjimą bešališkame ir nepriklausomame teisme. Tam tikrų abejonių kelia draudimas tokiems asmenims dirbti privačiose struktūrose.

A. Svetulevičius paaiškinime atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 2 straipsnio nuostata, jog buvę VSK kadriniai darbuotojai 10 metų negali dirbti tam tikrose nustatytose institucijose, yra diskutuotina. Įstatyminis institucijos pripažinimas nusikalstama neduoda pagrindo taikyti kolektyvinės atsakomybės principą. Tai numato ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis. A. Svetulevičiaus teigimu, tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybės saugumo departamentas bendra išvada sprendžia asmenų darbinės veiklos apribojimo klausimus, reiškia, jog minėtoms institucijoms pavesta vykdyti teisingumo funkcija, o tai nesiderina su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi.

Č. Stankevičiaus nuomone, Įstatymas, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslus ir neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada pagrindžiama plačia teisine argumentacija.

V. Vadapalo paaiškinime teigiama, kad minimų įstatymų nuostatos tiesiogiai Europos Sąjungos teisei neprieštarauja. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija teisės į darbą negarantuoja. Nustatytas buvusiems VSK kadriniams darbuotojams apribojimas dirbti tam tikrą darbą pats savaime negali būti laikomas kriminaline bausme, todėl Konvencijos nuostatos (6 ir 7 straipsniai) taip pat tiesiogiai nesisieja su šiais apribojimais.

T. Birmontienės teigimu, Lietuvos žmogaus teisių centras pritarė Respublikos Prezidento sudarytos Darbo grupės teisės aktams, reglamentuojantiems buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto kadrinių bei slaptųjų darbuotojų statusą Lietuvoje, teisiškai įvertinti išvadoms ir teisinei analizei.

S. Kaušinis nurodo, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacija pritaria Įstatymo 1 straipsnio nuostatoms, pripažįstančioms SSRS saugumo komitetą nusikalstama organizacija, tačiau kitos nuostatos nustato kolektyvinę atsakomybę, asmenų privalomą registraciją, riboja teisę pasirinkti darbą. Tai pažeidžia elementarias žmogaus teises. Žmogaus teisių apribojimai gali būti taikomi tik teismo sprendimu už įvykdytą nusikaltimą personaliai.

K. Lipeika paaiškino, kad veikiantis Advokatūros įstatymas nenumato asmenų išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo tokiais pagrindais, kurie išvardyti Įstatyme. Advokatūros įstatymas taip pat nedraudžia pripažinti advokatu ir įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą asmenų, buvusių VSK kadriniais darbuotojais. Todėl svarstytina, ar galima, nekeičiant galiojančių įstatymų, pakeisti arba panaikinti juose suformuluotas nuostatas. K. Lipeikos nuomone, vienu metu panaikinant visų galiojančių įstatymų suformuluotas nuostatas pažeidžiamas pagrindinių žmogaus teisių gynimo principas, pagal kurį asmens teisės, kurias jis įgijo laikydamasis veikiančių įstatymų reikalavimų, negali būti atimtos ar apribotos naujai priimtu įstatymu.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės patvirtino prašyme išdėstytus argumentus.

V. P. Andriukaičio teigimu, liustracija buvo taikoma kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, ir vienas pagrindinių argumentų priimti tokį įstatymą Lietuvoje buvo tai, kad kitos pokomunistinės valstybės yra taikiusios įvairius apribojimus buvusiems saugumo pareigūnams. Skirtingai nuo kitų valstybių, Lietuva nebuvo sąlyginai nepriklausoma nuo TSRS valstybė. Taigi Vidurio ir Rytų Europoje apribojimai buvo taikyti nacionalinės teisės reguliuojamiems subjektams. Lietuvoje apribojimai yra taikomi kitos valstybės organizacijose dirbusiems asmenims, taip peržengiant nacionalinės teisės reguliavimo ribas. Skelbti kitos valstybės organizaciją nusikalstama priklauso ne nacionalinės, bet tarptautinės teisės jurisdikcijai, todėl ginčytina, ar Seimas iš viso turi teisę priimti tokį įstatymą. Jei Seimo priimtas dokumentas savo turiniu iš esmės prieštarauja fundamentaliems, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, toks aktas nėra ir negali būti įstatymas, kadangi jis visas prieštaraus Konstitucijai.

V. P. Andriukaitis mano, jog Įstatyme buvusiems VSK kadriniams darbuotojams taikomas atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą savo esme yra kriminalinė bausmė. Pareiškėjo atstovas taip pat pabrėžė, kad tokią bausmę gali paskirti tik teismas. Tai atitiktų Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nes kriterijai, pagal kuriuos teisės pažeidimas laikomas nusikaltimu, yra pažeistos teisės normos svarba, galimos bausmės pobūdis, griežtumas.

Pareiškėjo atstovas nurodė, kad buvusiems VSK darbuotojams apribojimai jau buvo taikyti atitinkamais Lietuvos Respublikos 1990–1992 m. teisės aktais. Todėl Įstatymas, Įstatymo įgyvendinimo įstatymas dar sykį nustato buvusiems VSK kadriniams darbuotojams apribojimus dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Tačiau priimant įstatymus būtina laikytis esminių teisės principų. Antai teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Priimant minimus įstatymus sudėtinis teisinės valstybės koncepcijos teisinio tikrumo principas akivaizdžiai pažeistas. Su teisinio tikrumo principu glaudžiai siejasi įstatymo negaliojimo atgal teisinis principas. V. P. Andriukaičio nuomone, ginčijami įstatymai taip pat pažeidžia ir antrą kartą nebaudimo už tą pačią veiką, draudimo duoti parodymus prieš save principus. Be šių principų, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėtas ir proporcingumo principas. Pagal šį principą kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per daug griežta ir varžyti teisės subjektų labiau negu reikia teisėtiems interesams pasiekti. Kai kuriais atvejais minimi įstatymai šį principą taip pat pažeidžia, pvz., draudimas dirbti durininku ar panašų darbą banke.

Pareiškėjo atstovo teigimu, labai rimtų abejonių kelia ir teismo funkcijų suteikimas Respublikos Prezidento sudaromai komisijai. Komisijos sprendimas netaikyti apribojimų aiškintinas kaip išteisinimas, t. y. vykdymas teisminės funkcijos. Todėl net jeigu sankcija atimti teisę 10 metų dirbti tam tikrą darbą vertinama ne kaip kriminalinio pobūdžio priemonė, neišvengiamai kyla abejonių, kaip tai derinasi su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Joje nustatyta, jog ribojant ar nustatant kiekvieno žmogaus teises ar pareigas, jis turi teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis nagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisminis komisijos funkcijų interpretavimas akivaizdžiai prieštarauja ir Konstitucijoje įtvirtintai Respublikos Prezidento konstitucinės valdžios koncepcijai. Respublikos Prezidentas, kaip, beje, ir Seimas, negali perimti teisingumo vykdymo funkcijų. Pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidentas ar jo sudaryta komisija neturi jokio konstitucinio pagrindo leisti teisės taikymo aktus.

V. P. Andriukaičio nuomone, Įstatymo 2 straipsnyje numatytų apribojimų taikymas taip pat kelia daug abejonių. Per devynerius metus po nepriklausomybės atkūrimo buvę VSK darbuotojai galėjo specialiai įgyti tam tikrus darbo įgūdžius arba tam tikrą kvalifikaciją. Uždraudimas dirbti tokį darbą vertintinas kaip teisės į atlyginimą praradimas. Tai pažeidžia tokio asmens teisėtų lūkesčių principą, todėl prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjo atstovas tvirtina, kad apribojimų buvusių VSK kadrinių darbuotojų darbinei veiklai nustatymas gali neatitikti ir piliečių lygybės įstatymui principo. V. P. Andriukaičiui atrodo nesuprantama, kodėl buvę VSK darbuotojai laikomi mažiau lojaliais negu, tarkim, LKP (TSKP) vadovaujantys darbuotojai.

Pareiškėjo atstovas A. Salamakinas paaiškino, kad bylos kontekste ypač svarbus Konstitucijos 33 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos piliečiams lygias sąlygas stojant į valstybinę tarnybą. Buvę VSK darbuotojai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo atstovas G. Šileikis taip pat pritarė pareiškimo argumentams.

V

Suinteresuoto asmens atstovo A. Kubiliaus nuomone, Įstatymas išnagrinėtas įvairiais teisiniais ir politiniais aspektais. Įstatymo 1 straipsnis neturi jokių teisinių padarinių. Tai nėra teismo sprendimas, tai yra fakto konstatavimas, bet ne kaltės nustatymas. Abejonės, ar VSK vykdė karo nusikaltimus ir ar Seimas gali svetimos valstybės instituciją pavadinti nusikalstama, jo įsitikinimu, nėra šio ginčo objektas. Visi kiti straipsniai turi savarankišką teisinę prasmę. Analogiško turinio įstatymai buvo priimti daugumoje valstybių, kurios išsivadavo iš totalitarinio ar okupacinio režimo ir pradėjo demokratinį gyvenimą. Tokie įstatymai buvo priimti Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, PAR, Pietų Korėjoje. Visos naujos demokratijos turi spręsti vienodą problemą: ką daryti su buvusiaisiais? Yra žinomi du keliai: arba buvusiesiems taikyti kokius nors apribojimus, o už padarytus nusikaltimus ir teisiškai persekioti, arba galima jiems atleisti įvardijant jų kaltes. Taip buvo iki šiol ir Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių priekaištų Įstatymui yra tas, kad jis lyg ir nustato bausmę buvusiems VSK darbuotojams, nors tai gali padaryti tik teismas. Apribojimas buvusiems VSK darbuotojams teisės dirbti tam tikrą darbą yra susijęs su ypatingais reikalavimais pareigoms dėl jų svarbos valstybei ir visuomenei. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatavo, kad valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Tai, kad asmenims, neatitinkantiems šių reikalavimų, neleidžiama eiti konkrečių pareigų, negali būti laikoma bausme. Įstatymas nesprendžia buvusių VSK darbuotojų kaltės ir bausmės jiems taikymo klausimo. Suinteresuoto asmens atstovas tvirtina, kad Respublikos Prezidento sudaroma komisija nesprendžia buvusių VSK darbuotojų kaltės klausimo, o komisijos sprendimai dėl apribojimų jiems netaikymo negali būti laikomi išteisinančiais, dėl to komisija negali būti sulyginama su ypatinguoju teismu. Nepagrįstas yra ir pareiškėjų tvirtinimas, kad Įstatymu Seimas kišasi į teisėjo ar teismo veiklą, nes Seimas juo nenustato asmenų kaltės ir neskiria jiems bausmės.

Pasak A. Kubiliaus, valstybė gali nustatyti specialius reikalavimus darbui svarbiausiose ūkio ir privataus sektoriaus srityse taip, kaip yra nustatomi reikalavimai darbui valstybės tarnyboje. Tokie reikalavimai gali būti skirti užtikrinant tautos gerovę bei nacionalinį saugumą. Akivaizdu, kad ir privačiame sektoriuje yra nemažai tokių sričių ir tokių pareigų, darbas kuriose visuomenei yra ypač svarbus, ir visuomenė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie nori dirbti tokį darbą arba teikti visuomenei tokias paslaugas. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

A. Kubilius nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnis skirtas asmens garantijoms baudžiamajame procese. Nagrinėjamas Įstatymas nėra susijęs su baudžiamojo proceso klausimais, todėl ir pareiškėjo argumentai, kad bus pažeidžiamos baudžiamojo proceso dalyvių konstitucinės teisės, yra nepagrįsti.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalis nustato, jog Respublikos Prezidentas daro viską, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus pareigūnus. Todėl tai, kad Respublikos Prezidentas, vykdydamas įstatymo įgaliojimus, paskiria tris komisijos narius ir patvirtina komisijos veiklos nuostatus, negali prieštarauti Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovas A. N. Stasiškis paaiškino, kad Įstatymas skirtas buvusiems darbuotojams tokios organizacijos, kuri Lietuvoje įgyvendino okupacinį režimą. Ji persekiojo bet kokį judėjimą, bet kokią demokratinės minties apraišką, bet kokį bandymą ginti žmogaus ir piliečio laisves arba kelti jų problemas.

Vertinant priimtus įstatymus sprendžiamas klausimas, ar visuomenė turi teisę nepasitikėti kai kuriais savo nariais, kurie dalyvavo tam tikroje veikloje. Kalbama tik apie pasitikėjimą.

Suinteresuoto asmens atstovas G. Goda tvirtino, kad yra vienas principinis klausimas: ar Įstatymo 2 straipsnyje numatyti VSK kadrinių darbuotojų darbinės veiklos apribojimai yra kriminalinė bausmė, ar ne. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso atsakymai ir į kitus klausimus. Įspūdis, kad minėtas apribojimas yra bausmė, susidaro turbūt todėl, kad 1 straipsnyje VSK pripažįstama nusikalstama organizacija, o Baudžiamajame kodekse numatyta kriminalinė bausmė – uždraudimas dirbti tam tikrą darbą asocijuojasi su minėtais apribojimais. Tačiau Įstatyme jokia kriminalinė bausmė nėra nustatoma. Įstatymo 1 straipsnyje pateiktas tik politinis VSK vertinimas. Pažymėtina, kad 1 straipsnyje neišeinama už nacionalinės teisės ribų, nes nusikalstamas VSK organizacijos pobūdis pripažįstamas tik ta dalimi, kiek ta organizacija veikė Lietuvos Respublikoje.

G. Godos teigimu, Įstatymu nėra paveržiama iš teismų jų teisė ir pareiga vykdyti teisingumą. Čia negalima įžvelgti ir kišimosi į teismų darbą, nes šiuo atveju teismai jokių konkrečių bylų nenagrinėja. Įstatyme niekas nėra pripažįstamas kaltu, o kriminalinė bausmė būtinai apima ir kaltės elementą. Taigi šis Įstatymas nustato ne kriminalinę bausmę buvusiems VSK darbuotojams, o specialius reikalavimus atitinkamų pareigų ėjimui.

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius A. Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro programų koordinatorius J. A. Starkauskas.

A. Anušauskas paaiškino, kad VSK buvo absoliučiai centralizuota organizacija. Teritorinės struktūros veikė pagal nuostatus, unifikuotus visoms sąjunginėms respublikoms. Asmuo, norėdamas dirbti VSK, pirmiausia buvo priimamas į SSRS ginkluotąsias pajėgas, prisiekdavo SSRS ir tik tuomet tapdavo kadriniu VSK darbuotoju. Pareiginėse instrukcijose buvo nurodyta, kad kadrinis VSK darbuotojas, be kriminalinių bylų tyrimo, privalo tirti antisovietinius veiksmus, diversijas, vykdyti politinį persekiojimą. VSK teritorinė organizacija, veikusi Lietuvoje, iš esmės kontroliavo Lietuvos gyvenimą. Pagal instrukcijas beveik visa Lietuvos teritorija užsieniečiams buvo uždara teritorija, jie galėjo lankyti apie 400 objektų. Pagrindinis persekiojimo objektas, kaip nurodyta visose VSK ataskaitose, buvo žmonės, kada nors dalyvavę antisovietiniuose veiksmuose, buvę įkalinti, represuoti, ištremti, kaip nors profilaktiškai apdoroti ar įspėti dėl savo antisovietinės veiklos. Tokių žmonių Lietuvoje buvo apie 100 tūkst.

A. Anušauskas pažymėjo, kad visi VSK skyriai tarpusavyje buvo susiję, o jų darbuotojai prireikus buvo naudojami ir politiniam persekiojimui, ir kontržvalgybai. Aptarnaujantys padaliniai, pvz., ūkio skyrius, operatyvinis-techninis skyrius, privalėjo užtikrinti minėtų operacijų, kaip ir visų nurodymų iš Maskvos, vykdymą. Pagrindinėse VSK instrukcijose buvo nurodyta, kad VSK, įgyvendindama savo uždavinius, naudojasi visomis priemonėmis. Kitose instrukcijose nurodyta, kad gali būti naudojamos radioaktyviosios bei kitokios sveikatai žalingos priemonės, o devintajame dešimtmetyje buvo naudojamos ir narkotinės priemonės. Taigi VSK organizacijos veikla ir šiuo atžvilgiu buvo nusikalstama.

Pasak A. Anušausko, Įstatymas pradėjo veikti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui jau pavyko gauti dalį 1990–1991 m. agentūrinių bylų, kurias turėjo buvę VSK darbuotojai. Taigi Įstatymas yra naudingas ir nacionalinio saugumo atžvilgiu, nes galima manyti, kad sumažina galimybę šantažuoti atskirus asmenis. Reikalingas jis ir tam, kad buvę VSK darbuotojai ryžtųsi nutraukti saitus su praeitimi.

J. A. Starkauskas atkreipė dėmesį į represinį VSK pobūdį ir grindė apribojimų buvusiems VSK darbuotojams taikymo pagrįstumą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Seimas 1998 m. liepos 16 d. priėmė įstatymą „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“. Įstatyme nustatyti VSK darbuotojų dabartinės veiklos apribojimai. Jame taip pat numatyti atvejai, kada buvusiems VSK kadriniams darbuotojams apribojimai netaikomi. Šio Įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarką nustatė tą pačią dieną priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymas.

Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šių įstatymų kai kurių nuostatų atitikimą Konstitucijai.

1. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jau pirmuose valstybės aktuose buvo siekiama teisiškai įvertinti SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) – kaip represinės okupacinės valdžios institucijos veiklą Lietuvoje ir spręsti VSK kadrinių bei slaptųjų darbuotojų patikimumo, lojalumo Lietuvos valstybei problemą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 27 d. pareiškime „santarvės, rimties Lietuvoje vardan“ kreipėsi į asmenis, bendradarbiaujančius su VSK, ir kvietė juos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos VSK organams. Buvo garantuojama, kad nė vienas iki 1990 m. kovo 28 d. apsisprendęs asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų Lietuvos gyventojams ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. rugpjūčio 1 d. „Raginime asmenims, ligi šiol tarnaujantiems TSRS KGB“ pažymėta, kad VSK padalinys prisidėjo prie Lietuvos valstybės 1940 m. aneksijos, jos vyriausybės narių sunaikinimo ir šimtų tūkstančių nekaltų žmonių represavimo. Raginime taip pat pabrėžta, kad VSK specialus dalinys kaip pagrindinė smogiamoji, civilius žmones žudanti jėga (grupė „Alfa“) tiesiogiai dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. šturmuojant Lietuvos televizijos pastatus. Buvo konstatuota, kad ši SSRS žinyba Lietuvoje tebetęsia antivalstybinę veiklą.

Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 23 d. nutarime Nr. 351 pabrėžė, kad SSRS valstybės saugumo komitetas vykdo priešišką Lietuvos Respublikai veiklą, prisidėjo prie antikonstitucinio SSRS valstybinio nepaprastosios padėties komiteto nurodymų vykdymo Lietuvoje bei bandymo nuversti Lietuvos Respublikos valstybės valdžią.

Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 360, kuriame likviduojamų SSRS gynybos ministerijos, SSRS vidaus reikalų ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojams, pageidavusiems dirbti Lietuvos Respublikai ir jai nenusikaltusiems, nustatė socialinės reabilitacijos bei jų šeimų narių socialines garantijas. Įgyvendindama šį nutarimą, Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 26 d. nutarime Nr. 361 nutarė SSRS gynybos ministerijos, SSRS vidaus reikalų ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto įstaigų darbuotojus registruoti Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Vyriausybė 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 418 SSRS valstybės saugumo komiteto veiklą Lietuvos Respublikoje apibūdino kaip antivalstybinę ir nustatė, kad VSK darbuotojai, taip pat informatoriai (agentai) penkerius metus negali eiti Lietuvos Respublikos ministerijų, departamentų bei kitų valstybinių tarnybų ir inspekcijų, taip pat ministerijų pagrindinių struktūrinių padalinių (departamentų), miestų ir rajonų valdybų vadovaujančių darbuotojų (vadovų ir pavaduotojų) pareigų. Minėtiems asmenims, einantiems išvardytąsias pareigas, buvo nurodyta iki 1992 m. sausio 1 d. atsistatydinti. Vyriausybė 1992 m. balandžio 6 d. potvarkyje Nr. 351 nustatė, kad nutarime Nr. 418 išvardytas pareigas einantys asmenys privalės užpildyti specialią Lietuvos Respublikos valstybinių įstaigų tarnautojų asmens duomenų anketą. Tokios anketos pagal Vyriausybės potvarkį turėjo būti pildomos penkerius metus.

Apibendrinus nurodytus Lietuvos valstybės teisės aktus galima pateikti tam tikras išvadas.

Jau pirmuosiuose nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teisės aktuose buvo SSRS VSK veiklos mūsų valstybėje vertinimo elementų. Pažymėtina ir tai, kad VSK savo priešiškos veiklos nenutraukė ir po 1990 m. kovo 11 d. Tuo tarpu VSK darbuotojams, pageidavusiems dirbti Lietuvos Respublikai ir jai nenusikaltusiems, buvo nustatytos atitinkamos socialinės garantijos. Suprantama, VSK darbuotojams buvo nustatyti ir tam tikri apribojimai: jie turėjo registruotis, penkerius metus negalėjo eiti aukštų, vadovaujančių pareigų valstybės institucijose. Tačiau šios priemonės nebuvo kokia nors teisinės atsakomybės rūšis. Pažymėtina ir tai, kad apribojimai nebuvo visuotinio pobūdžio, jie taikyti tik daliai buvusių VSK darbuotojų. Tai reiškia, kad buvusių VSK darbuotojų patikimumo, lojalumo tikrinimo problema to meto teisės aktuose nebuvo galutinai išspręsta.

2. Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kuriose taip pat įvyko esminiai politiniai pokyčiai, 1990 m. ir vėliau buvo imta teisinės procedūros priemonėmis aiškintis, ar asmenys, užimantys įtakingą padėtį politikos, ekonomikos srityse arba jos siekiantys, neturėjo (ir ar neturi) ryšių su buvusių komunistinių režimų slaptosiomis tarnybomis. Taip buvo norima įsitikinti kadrinių, taip pat slaptųjų saugumo tarnybų darbuotojų lojalumu valstybei ir nustatyti jų galimybes eiti kiekvienos valstybės saugumo požiūriu svarbias, atsakingas pareigas. Nustačius esamų arba būsimų valstybės pareigūnų ar tarnautojų bendradarbiavimo su minėtomis slaptosiomis tarnybomis pobūdį bei laipsnį, tam tikram laikui buvo ribojama ar atimama teisė laisvai rinktis darbą, paprastai valstybinėje tarnyboje. Šis procesas neretai vadinamas liustracija (lot. lustratio – „apsivalymas, paaukojimas ko nors išperkant kaltę“), o jį reguliuojantys įstatymai – liustracijos įstatymais.

Čekoslovakijoje 1990 m. kovo 22 d. buvo paskelbtos Federalinio Susirinkimo deputatų pavardės, įtrauktos į komunistinės saugumo tarnybos registrus. 1991 m. spalio 4 d. įsigaliojo Liustracijos įstatymas. 1993 m. Čekoslovakijai pasidalijus į Čekiją ir Slovakiją, Liustracijos įstatymas ėmė galioti abiejose valstybėse. Jis nustatė, kokie apribojimai taikomi asmenims eiti renkamas arba skiriamas pareigas valstybinėje tarnyboje, aukštosiose mokyklose, žiniasklaidoje, jei jie 1948 m. vasario 25 d.–1989 m. lapkričio 17 d. buvo: saugumo tarnybos nariai, rezidentai, agentai, konspiracinio buto nuomininkai arba savininkai, informatoriai, idėjiniai saugumo bendradarbiai; komunistų partijos srities arba aukštesnio komiteto, biuro nariai, sekretoriai (išimtis daroma asmenims, tas pareigas ėjusiems 1968 m. sausio 1 d.–1969 m. gegužės 1 d.); liaudies milicijos atstovai; SSRS VSK arba Vidaus reikalų ministerijos aukštųjų karininkų mokyklų studentai, šių mokyklų moksliniai aspirantai ar ilgesnių kaip 3 mėnesių kursų klausytojai ir t. t. Išvardyti asmenys negali dirbti: valstybės institucijose, kariuomenėje (ne žemiau pulkininko laipsnio); saugumo informacijos tarnyboje; prezidento, parlamento kanceliarijose; vyriausybėje; Konstitucinio Teismo kanceliarijoje; Mokslų akademijos prezidiume; valstybiniame radijuje ir televizijoje, spaudos kanceliarijoje; valstybinėse įmonėse, organizacijose; akcinėse bendrovėse, kurių pagrindinė akcininkė yra valstybė; užsienio prekybos organizacijose, valstybiniame banke ir t. t. Pagal šį įstatymą ribojamos galimybės eiti teisėjo, prokuroro, valstybinio notaro, valstybinio arbitro pareigas.

Vokietijos suvienijimo sutartis, pasirašyta 1990 m. rugpjūčio 31 d., numatė galimybę atleisti iš darbo valstybinėje tarnyboje buvusius aukštus Vokietijos Demokratinės Respublikos partinius funkcionierius, profesinių sąjungų vadovus bei asmenis, bendradarbiavusius su VDR saugumo tarnyba. 1991 m. gruodžio 20 d. Vokietijos Federacinė Respublika priėmė įstatymą dėl buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo tarnybos dokumentų. Remiantis šiuo įstatymu dėl galimų buvusių ryšių su VDR slaptąja tarnyba tikrinamas platus asmenų (juos apie tai informuojant) ratas: šalies ir federalinių žemių vyriausybių nariai, taip pat kiti asmenys, susiję valstybiniais teisiniais darbo santykiais; deputatai ir vietinės valdžios institucijų atstovai; patariamųjų organų nariai; asmenys, kurie dirba arba kurie toliau eis savo pareigas šalies ir federalinių žemių, kartu ir vietinės valdžios institucijose arba tarpvyriausybinėse bei tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Vokietijos Federacinė Respublika, taip pat bažnytinėse institucijose; notarai arba advokatai; įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, valdybos nariai, valdytojai, vadovai arba vadovaujantys darbuotojai; valdytojai, įmonių vadovai bei kiti asmenys, kuriuos įstatymas, statutas arba akcinės įmonės sutartis įgalioja akcinėje įmonėje atstovauti daugumai. Taip pat tikrinamas patikimumas asmenų, kuriems yra patikėti su valstybės paslaptimi susiję faktai, objektai ar atradimai arba turintys prie jų priėjimą; kurie dirba ar dirbs saugumo požiūriu svarbiose institucijose, gynybiniu požiūriu ar gynybiškai svarbiuose objektuose. Yra aiškinamasi tiek asmenų, einančių išvardytas pareigas, tiek pretenduojančių jas eiti galimi ryšiai su buvusios VDR saugumo tarnyba. Gali būti tikrinamas patikimumas ir asmenų (jiems sutikus), dirbančių: politinių partijų valdybose; garbės teisėjais; visuomeninėje bažnytinėje organizacijoje ir t. t.

Lenkijos Respublikos Seimas 1992 m. gegužės mėn. priėmė įstatymą, įpareigojusį Vidaus reikalų ministeriją parengti komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbių sąrašus ir pateikti juos parlamentui. 1997 m. balandžio 11 d. jis priėmė įstatymą „Dėl viešąsias funkcijas vykdančių asmenų darbo arba tarnybos valstybės saugumo organuose arba bendradarbiavimo su jais 1944–1990 m. atskleidimo“. Pagal įstatymą viešąsias funkcijas vykdo: Lenkijos Respublikos prezidentas, Seimo narys, senatorius bei asmuo, pašauktas, išrinktas ar paskirtas Lenkijos Respublikos prezidento, Seimo, Seimo Prezidiumo, Seimo ir Senato arba Ministrų Tarybos pirmininko, taip pat civilinės tarnybos vadovai, ministrai, centrinių įstaigų generaliniai direktoriai ir teisėjai bei prokurorai. Šie asmenys privalo užpildyti specialius pareiškimus, kuriuose prisipažįstama ar paneigiama, kad dirbo arba bendradarbiavo su saugumo tarnybomis. Minėtas įstatymas taip pat taikomas akcinių bendrovių „Lenkijos televizija“, „Lenkijos radijas“ stebėtojų tarybų nariams, valdybų nariams, programų direktoriams, regioninių centrų ir agentūrų direktoriams, Lenkijos spaudos agentūros generaliniam direktoriui ir t. t.

Teisės aktus, sprendžiančius bendradarbiavimo su komunistinio režimo slaptosiomis tarnybomis problemas, yra priėmusios ir kitos valstybės: Vengrija (1994 m. kovo 8 d., nauja redakcija – 1996 m. liepos 3 d.), Estija (1995 m. vasario 20 d.), Bulgarija (1997 m. liepos 30 d.).

Minėtų Čekijos, Vokietijos, Lenkijos įstatymų nuostatų, taip pat kitų valstybių panašių įstatymų analizė leidžia daryti kai kurias išvadas, sietinas ir su atitinkamais Lietuvos teisės aktais.

Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose buvusiose komunistinio režimo valstybėse 1990–1992 m. buvo tik pradėtos spręsti šių režimų slaptųjų tarnybų darbuotojų, bendradarbių tikrinimo problemos. Pažymėtina, kad liustracijos procesui būdinga besikeičiančios teisinio reguliavimo ribos, dinamiškumas. Liustracijos įstatymuose pateikiamas platus, bet dažniausiai konkretus pareigybių, kurioms užimti būtinas specialus patikrinimas, sąrašas. Šios pareigybės paprastai priklauso valstybinei tarnybai ir siejasi su plačiais, atsakingais įgaliojimais. Būdinga ir tai, kad liustracijos įstatymuose detaliai nustatyta informacijos apie tikrinamus asmenis tyrimo, apribojimų taikymo jiems procedūra. Informaciją tikrina, išvadas daro arba teisminė institucija, arba specialiai sudaryta savarankiška, įvairioms institucijoms atstovaujanti komisija. Liustracijos procese dalyvaujančių subjektų teisės ir pareigos yra apibrėžiamos, o suinteresuotam (tikrinamam) asmeniui suteikiamos plačios teisės aktyviai dalyvauti šiame procese, pvz., savo iniciatyva pateikti tam tikrą medžiagą, susipažinti su tikrinimo išvada ir ją pagrindžiančiais dokumentais. Neretai toks asmuo dar vykstant tikrinimo procesui gali naudotis gynėjo (advokato) paslaugomis. Pačiuose daugumos valstybių liustracijos įstatymuose asmeniui, dėl kurio vyksta liustracijos procesas, yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą.

3. Dėl Įstatymo 1 straipsnio atitikimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui ir 114 straipsnio 1 daliai.

Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta: SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teigia, kad kitos valstybės organizaciją pripažinti nusikalstama priklauso ne Seimo, bet tarptautinio teismo (tribunolo) kompetencijai. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad Įstatymo 1 straipsnis nulemia visų kitų įstatymų normų paskirtį, turinį. Todėl Seimas, Įstatymo 1 straipsnyje paskelbęs VSK nusikalstama organizacija, kituose jo straipsniuose jau konstatuoja asmenų, dirbusių VSK, kaltumą ir paskiria jiems bausmes. Taigi Seimas šiuo Įstatymu vykdo teisingumą, t. y. funkciją, kurios Konstitucija jam nesuteikia. Pareiškėjo nuomone, kyla abejonių, ar Įstatymo 1 straipsniu ir apskritai visu Įstatymu Seimas nepažeidė Konstitucijos nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnio 2 dalis), nes viršijo savo kompetenciją (Konstitucijos 67 straipsnis), įsikišo į teisminę veiklą (Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis).

Kaip šiame nutarime minėta, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jau pirmomis dienomis buvo įvertinta VSK „kaip represinės okupacinės valdžios institucijos veikla bei sprendžiama VSK kadrinių ir slaptųjų darbuotojų problema. Tam tikruose teisės aktuose buvo pateiktas ir politinis Lietuvos okupacijos metu veikusių SSRS represinių struktūrų veiklos apibūdinimas. Pavyzdžiui, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 418 preambulėje nurodoma, kad VSK veikla Lietuvos Respublikoje nusikalstama, antivalstybinė. Įstatyme „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“ teigiama, kad sovietinio saugumo įstaigos organizavo ardomąją veiklą prieš Lietuvos valstybę ir jos institucijas. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulėje remiantis tarptautinės teisės dokumentais konstatuojama, kad „genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ir SSRS okupacijos ir aneksijos laikais“. Tokį VSK veiklos Lietuvoje apibūdinimą nulėmė politinis represinis šios struktūros veiklos pobūdis. SSRS VSK paskirtį, veiklos turinį, be kitų funkcijų, atskleidžia ir tikslas „su VSK pagalba užtikrinti SSRS politinį pagrindą, imtis priemonių „prieš kenkėjišką, antitarybinę veiklą“, slopinti pasipriešinimą okupacijai. Antai SSRS VSK kolegija 1989 m. gruodžio 1 d. nurodė SSRS VSK centrinio aparato, VSK padalinių „sąjunginėse respublikose“ vadovams sutelkti visus vadovaujančius, operatyvinius VSK darbuotojus kovai su asmenimis, judėjimais, siekiančiais likviduoti sovietinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, skleidžiančiais sovietinių respublikų atsiskyrimo idėjas ir apskritai nepasitikėjimą SSKP bei sovietinės valstybės nacionaline politika. VSK instrukcijose taip pat nurodyta, kad VSK, įgyvendindama savo uždavinius, turi naudotis visomis priemonėmis. Pažymėtina, kad VSK Lietuvos Respublikoje veikė prieš Lietuvos valstybę ir po nepriklausomybės atkūrimo iki 1991 m. rugsėjo mėnesio.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Įstatymo 1 straipsnyje pateiktas VSK veiklos Lietuvoje apibūdinimas yra bendro pobūdžio. Jame atsispindi jau nuo 1990 m. Lietuvos teisės aktuose ne kartą konstatuotas politinis, istorinis, teisinis okupacijos ir jos padarinių įvertinimas. Tai yra istorijos fakto konstatavimas, o ne įstatymų leidėjo suformuluoti pagrindai visų VSK darbuotojų baudžiamajai atsakomybei. Atsakomybė už genocidą, karo nusikaltimus, teroro aktus ir kitus nusikaltimus, kuriuos padaro konkretūs asmenys, nustatyta Baudžiamajame kodekse. Todėl jei kurie nors VSK darbuotojai yra padarę šiame kodekse numatytus nusikaltimus, jie pagal atitinkamus jo straipsnius gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti šių straipsnių sankcijose nustatytomis bausmėmis. Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamasis kodeksas nenumato juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės. Taigi Įstatymo 1 straipsnis nesuponuoja kolektyvinės atsakomybės už VSK vykdytą nusikalstamą veiką ir nėra susijęs nei su baudžiamosios teisės, nei su baudžiamojo proceso teisės klausimais. Toks Įstatymo 1 straipsnio turinys rodo, kad 2 straipsnyje nustatyti apribojimai nėra baudžiamojo poveikio priemonės. Jie apskritai nėra kokios nors atsakomybės forma. Tai yra teisės laisvai pasirinkti darbą apribojimai, kuriuos nulemia darbo sritis, pobūdis, specifika.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui ir 114 straipsnio 1 daliai.

4. Dėl Įstatymo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 2 straipsnio nuostata, draudžianti buvusiems VSK kadriniams darbuotojams 10 metų dirbti pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios, valdymo institucijose, teismuose bei kitose įvairiose srityse, numato šių asmenų atsakomybę ir nustato jiems kriminalinę bausmę, todėl pareiškėjas abejoja, ar minėta nuostata atitinka Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalis ir 109 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas taip pat abejoja, pirma, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią buvęs VSK kadrinis darbuotojas gali būti atleistas nuo darbinės veiklos apribojimų, jei pats atskleidžia Valstybės saugumo departamentui visas žinias apie savo buvusį darbą VSK ir dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais bei agentais, ir, antra, ar Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas reikalavimas, kad buvę VSK kadriniai darbuotojai apie šį faktą patys turi pranešti darbdaviui, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 31 straipsnio normos visų pirma siejasi su konstitucinių teisingumo principų įtvirtinimu. Antai šio straipsnio normos skirtos: įtvirtinti nekaltumo prezumpcijai; detalizuoti teisei į teisminę gynybą baudžiamosiose bylose; įtvirtinti pagrindiniams teisingumo vykdymo baudžiamajame procese principams; nustatyti kriminalinių bausmių skyrimo principams; sudaryti garantijoms asmens neliečiamybei, orumui, privataus gyvenimo apsaugai baudžiamųjų bylų procese ir kt.

Kaip šiame nutarime minėta, Įstatymo 2 straipsnyje numatytos priemonės nėra baudžiamojo poveikio priemonės, todėl jų taikymas nėra susijęs nei su baudžiamaisiais procesiniais santykiais, nei su teisingumo vykdymu. Įgyvendinant Įstatymą buvę VSK kadriniai darbuotojai nėra pripažįstami įtariamaisiais, nėra suimami ar sulaikomi, jų bylos tyrimas „ne baudžiamasis persekiojimas, todėl Įstatymo 2 straipsnyje numatytų apribojimų taikymas nėra baudžiamojo proceso dalykas. Taip pat ir VSK darbuotojo pranešimas apie savo buvusią veiklą nevertintinas kaip savęs apkaltinimas.

Taigi Įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 109 straipsnio 1 daliai, o Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

5. Dėl Įstatymo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

5.1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 2 straipsnio norma, pagal kurią buvusiems VSK kadriniams darbuotojams uždrausta dirbti Lietuvos Respublikos valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybinėje tarnyboje, bei Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies norma, kad buvę VSK kadriniai darbuotojai negali būti priimami pareigūnais ar tarnautojais į valstybinę tarnybą, o jau dirbantys pareigūnais ar tarnautojais valstybinėje tarnyboje turi būti atleidžiami, neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad piliečiai turi teisę „lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti. Valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje. Atsižvelgiant į valstybinės tarnybos pobūdį, svarbą kiekvieno žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenime ir siekiant užtikrinti veiksmingą, efektyvią valstybės valdžios, valdymo bei kitų institucijų veiklą, valstybės tarnautojams, pareigūnams keliami atitinkami reikalavimai. Įstatymuose yra nustatyta speciali priėmimo į darbą tvarka (pvz., pareigų užėmimas konkurso būdu), tačiau norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti ir atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes. Kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių“. Europos žmogaus teisių teismas byloje Vogt prieš Vokietiją patvirtino, kad demokratinė valstybė turi teisę reikalauti iš savo tarnautojų lojalumo konstitucijai. Taigi lojalumo, patikimumo reikalavimas valstybinės tarnybos srityje yra įprastas ir suprantamas.

Pažymėtina, kad nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei jos papildomieji protokolai negarantuoja teisės į darbą valstybinėje tarnyboje. Europos žmogaus teisių teismas byloje Glasenapp prieš Vokietiją konstatavo, kad teisė gauti valstybines pareigas nėra nei Konvencijos, nei jos protokolų pripažinta, todėl priklauso Konvencijos neginamai teisei į vietą valstybinėje tarnyboje. Tačiau Teismas konstatavo, kad tai nereiškia, jog kitais požiūriais Konvencija valdininkams netaikoma. Taigi valstybėms yra suteikta didesnė laisvė nacionalinėje teisėje spręsti valstybinės tarnybos reguliavimo klausimus, nustatyti papildomus reikalavimus bei apribojimus priimant asmenis į darbą valstybės institucijose. Kita vertus, minimų apribojimų pobūdis turi atitikti tikslus, kuriais jie daromi. Šis proporcingumo principas apribojant teises, laisves ne kartą buvo pažymėtas Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose (pvz., byloje Vogt prieš Vokietiją).

Atsižvelgiant į SSRS VSK paskirtį ir veiklos okupuotoje Lietuvos Respublikoje pobūdį buvusių VSK kadrinių darbuotojų, kurie dirba ar pretenduoja dirbti valstybinėje tarnyboje, lojalumo, patikimumo reikalavimai yra ypač aktualūs. Dirbti VSK organų kadriniais darbuotojais šie asmenys ėjo sąmoningai ir savo noru. Priėmimas dirbti VSK struktūrose reiškė didelį okupacinės valdžios pasitikėjimą jais. Šie asmenys savo veikla VSK struktūrose tiesiogiai ar netiesiogiai vykdė politinį asmenų arba organizacijų, kėlusių nepriklausomos Lietuvos idėjas ir siekius, persekiojimą arba prie jo prisidėjo. Taigi Lietuvos Respublika turi pagrindo abejoti buvusiais VSK kadriniais darbuotojais ir privalo įsitikinti jų lojalumu, patikimumu, todėl suprantamas ir pateisinamas valstybės siekis atitinkamam laikui apriboti buvusių VSK kadrinių darbuotojų galimybes stoti į valstybinę tarnybą.

Išdėstyti argumentai ir motyvai leidžia daryti išvadą, kad Įstatymo 2 straipsnis, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.

5.2. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 2 straipsnyje nustatytas draudimas buvusiems VSK kadriniams darbuotojams dirbti ne tik valstybės institucijose, bet ir privačiose įmonėse „bankuose, kredito įstaigose, saugos tarnybose, ryšių sistemoje ir t. t., verstis privačia advokato ar notaro praktika bei kita privačia veikla neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsniui.

Konstitucijos 48 straipsnis yra skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Šio straipsnio 1 dalies nuostata, jog „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, yra bendro pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Taigi minima Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata kiekvienam žmogui pirmiausia laiduoja galimybę laisvai rinktis darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje. Tai siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. Vertinant Įstatymo 2 straipsnio atitikimą minėtoms konstitucinėms nuostatoms būtina atsižvelgti ir į tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Darbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje valstybės priedermė „įstatyminėmis priemonėmis užtikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebėjimus, interesų balansą, derinti juos su visuomenės interesais. Valstybės, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partnerystės, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje srityje valstybė privalo gerbti ūkinės veiklos laisvę, kuri pirmiausia suprantama kaip sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva „tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens laisvė rinktis darbą ar verslą. Tai viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užsitikrinti. Kita vertus, tokia konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines, socialines, organizacines prielaidas šiai teisei įgyvendinti.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies turinys turi būti siejamas ir su Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Visos šios konstitucinės nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro prielaidas priimti įstatymus, kuriais reaguojama ne tik į tautos ūkinę veiklą, bet ir į ekonomikos, socialinio gyvenimo įvairovę, kintamumą, nuosavybės formų raidą bei kitas aplinkybes. Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse. Privačioje veikloje taip pat yra tokių sričių, pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei, todėl valstybė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas ir su valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų, siekiančių atitinkamo darbo, savybes.

Tačiau valstybės įtaka privačiai sričiai yra ribota, galimybės reguliuoti šią sritį – mažesnės. Čia toks ribojimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, kai siejasi su esminiais visuomenės, valstybės interesais. Pagaliau apribojimų mastas neturi paneigti apribojamų teisių apskritai. Taigi apribojimų pobūdis, mastas, kriterijai turi būti aiškūs, atitikti siekiamus tikslus.

Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai iš esmės nepaneigia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Įstatyme yra nurodytos tik tam tikros pareigos ar įmonės, įstaigos, organizacijos bei konkrečios verslo sritys, kurios, įstatymų leidėjo nuomone, yra išskirtinai svarbios visuomenei, valstybei, jų saugumui, todėl neturi kilti jokių abejonių dėl jose dirbančių žmonių patikimumo, lojalumo. Be to, Įstatymo 3 straipsnyje numatyti atvejai, kada buvusiems VSK kadriniams darbuotojams renkantis darbą apribojimai gali būti ir netaikomi.

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos normos, sudarydamos vieną visumą, atskleidžia nuosavybės gynimo esmę, pabrėžia konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog „subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymu nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių“. Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai varžo buvusių VSK kadrinių darbuotojų teisę laisvai rinktis darbą ir kai kuriose privačiose įmonėse, įstaigose, tačiau čia visai nekalbama apie nuosavybės teises. Šiame straipsnyje nustatytų apribojimų pobūdis, paskirtis, veikimo sritis – ne nuosavybės santykių reguliavimas, ne savininko teisės naudoti, valdyti turtą ir disponuoti juo suvaržymas, bet teisės laisvai pasirinkti darbą tam tikras apribojimas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.

5.3. Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnyje nustatytame teisiniame reguliavime esama tam tikro neapibrėžtumo, nesuderinamumo su kitais įstatymais. Pavyzdžiui, vienu atveju Įstatymu draudžiama buvusiems VSK kadriniams darbuotojams dirbti bet kokį darbą tam tikrose srityse, kaip antai bankuose, kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose), teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje. Tuo tarpu kitu atveju Įstatyme vardijant įstaigas, organizacijas nurodomos konkrečios, paprastai svarbios, atsakingos pareigos, pvz., švietimo sistemoje, kurioms eiti gali būti taikomi apribojimai. Įstatyme nustatant draudimą buvusiems VSK kadriniams darbuotojams dirbti advokatais neatsižvelgta į tai, kad su advokatu darbo sutartis nesudaroma. Advokatūros įstatymas nenumato tokio išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindo, kuris nustatytas Įstatymo 2 straipsnyje. Dėl tokio įstatyminio reguliavimo nenuoseklumo, nesuderinamumo gali iškilti problemų įgyvendinant ginčijamo Įstatymo normas.

6. Dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 77 ir 84 straipsniams, 109 straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjo nuomone, kyla abejonių, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sprendimą dėl dabartinės buvusių VSK kadrinių darbuotojų veiklos apribojimų netaikymo priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija ir šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos Prezidentas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 77 ir 84 straipsniams, 109 straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.

6.1. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valstybės valdžios padalijimo principas, nustatantis, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Šis principas yra plėtojamas, detalizuojamas atskiruose Konstitucijos skirsniuose, straipsniuose.

Respublikos Prezidento statusas atskleistas Konstitucijos 77 ir 84 straipsniuose. Juose įtvirtinta šios valstybės institucijos esmė, nustatytos Respublikos Prezidento galios, jo pagrindinės veiklos funkcijos bei kryptys, atskleidžiančios Respublikos Prezidento vietą valdžios sistemoje, santykius su kitomis valstybės valdžią vykdančiomis institucijomis. Tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti jos įgaliojimų, perduoti jai savų ar iš viso jų atsisakyti. Taigi valstybės valdžią vykdančių institucijų konstituciniai įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Atsižvelgiant į tai ir bus vertinamas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ginčijamų nuostatų atitikimas Konstitucijai.

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybės saugumo departamentas gali priimti bendrą motyvuotą teikimą, rekomenduojantį, kad buvusiems VSK kadriniams darbuotojams nebūtų taikomi Įstatymo nustatyti apribojimai. Toks teikimas gali būti priimamas, jei minėti asmenys per Įstatyme nustatytą laiką užsiregistruoja Valstybės saugumo departamente, atskleidžia departamentui visas žinias apie savo buvusį darbą VSK ir dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais bei agentais. Sprendimą dėl darbinės veiklos apribojimų netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija. Įstatyme taip pat nustatyta, kad šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos Prezidentas.

Respublikos Prezidentas komisijas sudaro, kai tai reikalinga konstituciniams įgaliojimams įgyvendinti. Pavyzdžiui, sudarytos Pilietybės ir Malonės komisijos atlieka parengiamuosius veiksmus, reikalingus Konstitucijos 84 straipsnio 21 ir 23 punktuose nustatytiems Respublikos Prezidento įgaliojimams teikti Lietuvos Respublikos pilietybę bei malonę nuteistiesiems vykdyti. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ginčijamos nuostatos Respublikos Prezidentą įpareigoja sudaryti komisiją, kuri spręstų, ar taikyti teisės rinktis darbą apribojimus. Tačiau Konstitucijoje nėra numatyta, kad Respublikos Prezidentas spręstų žmogaus teisių ir laisvių apribojimo klausimus, taigi nėra ir konstitucinių prielaidų įstatymu pavesti Respublikos Prezidentui sudaryti komisiją, kuri spręstų tokio pobūdžio klausimus.

Pažymėtina ir tai, kad tokios komisijos veiklai užtikrinti būtinas atitinkamas teisinis reglamentavimas. Nei Įstatyme, nei Įstatymo įgyvendinimo įstatyme nesureguliuoti komisijos ir Respublikos Prezidento santykiai, nėra nustatyta, kokiais kriterijais komisija turi vadovautis priimdama sprendimą dėl apribojimų netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams bei kiti klausimai, tačiau Įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad „šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos Prezidentas“, iš esmės Prezidentui deleguojama teisė išleisti norminį teisės aktą žmogaus teisių ir laisvių klausimams spręsti. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įstatymuose gali būti suformuluoti papildomi Respublikos Prezidento įgaliojimai, kartu pažymi, kad tokių naujų funkcijų pobūdis neturėtų disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog sprendimą dėl buvusių VSK kadrinių darbuotojų darbinės veiklos apribojimų netaikymo priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija ir šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos Prezidentas, neatitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 77 ir 84 straipsnių.

6.2. Pagal Įstatymą minėtai komisijai suteikiami svarbūs įgaliojimai: ji priima sprendimą dėl apribojimų 10 metų dirbti valstybinėje tarnyboje, kitose srityse netaikymo buvusiems VSK darbuotojams. Taigi komisijos sprendimai yra susiję su Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimu. Darant prielaidas, kad komisija turi teisę nepritarti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento bendram teikimui rekomenduoti netaikyti apribojimų, toks komisijos sprendimas gali turėti neigiamų padarinių įgyvendinant konkretaus asmens teises. Iš Įstatymo, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo normų turinio analizės darytina išvada, kad komisijos sprendimai teismui neskundžiami. Beje, nenumatyta ir teisė skųsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Valstybės saugumo departamento bendrą sprendimą dėl apribojimų taikymo. Taigi tokia pozicija, kai nepaliekama galimybių sprendimą ginčyti teisme, nesiderina su teisinės valstybės koncepcija ir konstitucine asmens teisių apsaugos doktrina.

Kita vertus, komisijos kompetencija taikant Įstatymą yra ribota: apribojimų netaikymo klausimą komisija sprendžia tik tada, kai yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento bendras motyvuotas teikimas, rekomenduojantis netaikyti apribojimų. Pažymėtina, kad asmenys, kuriems taikomi apribojimai, neturi teisės savo iniciatyva kreiptis į komisiją.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad nors Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai nėra bausmių rūšis, jais vis dėlto ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės. Įvertinant tai darytina išvada, kad taikant šiuos apribojimus turi būti sukurta procedūra, apimanti ir teisminę kontrolę. Tačiau vykdant Įstatymo 2 straipsnyje numatytas priemones teisminės institucijos nedalyvauja nei nustatant buvusių VSK darbuotojų veiklos pobūdį, nei taikant jiems Įstatymo nustatytus apribojimus. Nenumatyta ir asmenų, kuriems taikomi darbinės veiklos apribojimai, galimybė kreiptis į teismą. Tuo tarpu pagal visuotinai pripažintą žmogaus teisių ir laisvių gynimo doktriną teises ir laisves galima suvaržyti tik įstatymu ir būtinai užtikrinant galimybę dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas [IE] jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo“. Europos žmogaus teisių teismo nuomone, institucijos, priimančios pirminį sprendimą, turi laikytis procesinių reikalavimų, numatytų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, arba tokios institucijos sprendimai turi būti peržiūrimi teisminio organo, kuris jų laikosi (byla Albert ir Le Compte prieš Belgiją). Europos žmogaus teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad galimybė kreiptis į teismines institucijas turi būti reali, o ne formali.

Taigi tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (kaip ir apskritai Įstatyme, Įstatymo įgyvendinimo įstatyme) nėra numatyta asmenų, kuriems pasirenkant darbą taikomi apribojimai, teisė kreiptis į teismą dėl jų atžvilgiu priimamų sprendimų, vertintina kaip Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies neatitikimas.

Pareiškėjas teigia, kad yra pagrindo abejoti, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata neprieštarauja ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 111 straipsnio 3 daliai.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 111 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami“. Šiame nutarime jau yra konstatuota, kad Respublikos Prezidento sudaroma komisija nėra teisminė institucija, todėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ginčijamos normos nėra susijusios su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi bei 111 straipsnio 3 dalimi ir todėl joms neprieštarauja.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad sprendimą dėl apribojimų netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija ir kad tos komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos Prezidentas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 77 ir 84 straipsniams.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 3 straipsnio 2 dalyje esamas teisinis sureguliavimas, kuris realiai neužtikrina galimybės asmeniui kreiptis į teismą dėl jo atžvilgiu priimamų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento, taip pat Respublikos Prezidento sudaromos komisijos sprendimų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________