LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL APLINKOS MINISTRO 2003 M. GRUODŽIO 24 D. ĮSAKYMO NR. 708 „DĖL LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2006 m. gruodžio 28 d. Nr. D1-620
Vilnius
Pakeičiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 708 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 53-2003, LAND 54-2003, LAND 55-2003, LAND 56-2003, LAND 57-2003 patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 53-1827; 2005, Nr. 93-3469):
1. Nurodytuoju įsakymu patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 53-2003 „Fitoplanktono tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“:
1.1. išdėstau 2.3 punktą taip:
1.2. papildau šiais 6.22 ir 6.23 punktais:
1.3. išdėstau 9.1 punktą taip:
„9.1. Mėginio koncentravimas – sedimentacija.
9.1.1. Fitoplanktono koncentravimas sedimentavimo ir filtravimo metodais.
Fitoplanktonas koncentruojamas sedimentavimo ir filtravimo metodais. Praėjus nustatytam laikui (ne mažiau kaip 10 parų), kol vyko dumblių sedimentacija, butelis su mėginiu atsargiai, nesujudinant turinio, perkeliamas į parinktą aukštį (tinkamame aukštyje įrengtą lentyną slėgių skirtumui sudaryti) ir atliekama fitoplanktono filtracija. Į mėginio vidurinį sluoksnį atsargiai įleidžiama guminė žarnelė (Ø 5 mm) su stikliniu vamzdeliu, kurio galas sandariai užtaisytas planktoniniu tinkleliu (akutės dydis – 0,064–0,081 mm) ir atsargiai nusiurbiamas vanduo (iki 100 cm3). Siurbiant reikia nesujudinti indo paviršiuje ir dugne susikaupusių dumblių.
Likęs su fitoplanktonu vanduo suplakamas ir perpilamas į švarų, graduotą 100 ml talpos tamsaus stiklo butelį. Po vienos – dviejų parų vanduo nufiltruojamas, paliekant jo 10 cm3.
9.1.2. Fitoplanktono koncentravimas Utermohl'o metodu [19].
Fitoplanktono koncentravimas Utermohl'o metodu atliekamas skirtingo tūrio sedimentavimo kamerose. Prieš pat mėginio išpylimą į sujungtą sedimentavimo kamerą butelis su fitoplanktono mėginiu turi būti gerai, bet švelniai supurtytas, vartant jį lengvais judesiais, kad butelio turinys (100 ml) būtų visiškai homogenizuotas. Per daug energingai purtant, susidaro daug mažų burbuliukų, kuriuos sunku panaikinti. Jei mėginį būtina smarkiai supurtyti tam, kad būtų išskaidyti klampūs gniužulai, tai būtina atlikti ne vėliau negu vieną valandą prieš pradedant sedimentaciją.
Sedimentavimo kamera su fitoplanktono mėginiu turi būti padėta ant horizontalaus, stabilaus paviršiaus, nes vibracija sąlygoja ląstelių susikaupimą prie kameros kraštų, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių, patalpoje su pastovia temperatūra. Sedimentacijos laikas priklauso nuo kameros aukščio (vienam centimetrui kameros aukščio sedimentacijai reikia skirti 4 valandas) ir panaudoto konservanto (formalinu konservuotų mėginių sedimentacijos laikas turi būti 2–3 kartus ilgesnis negu lugol'u). Minimalus sedimentacijos laikas labiausiai paplitusiems kamerų dydžiams pateiktas lentelėje [18].
11 lentelė. Fitoplanktono mėginio sedimentacijos laikas
| Kameros tūris, ml |
Kameros aukštis, cm |
Minimalus sedimentacijos laikas, val. |
|
| konservantas-Lugol'o tirpalas |
konservantas-formalinas |
||
| 5 |
1 |
4 |
12 |
| 10 |
2 |
8 |
24 |
| 25 |
5 |
20 |
40 |
| 50 |
10 |
40 |
80 |
| 100 |
20 |
80 |
80 |
Reikia atsargiai naudotis 100 ml kameromis, nes konvekcinės srovės trukdo planktono, kurio kūno ilgis 5 kartus didesnis už diametrą, nusodinimui. Tokios kameros gali būti naudojamos, kai fitoplanktonas yra labai retas – vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį. Jei ląstelės yra per daug nudažytos jodu, siekiant palengvinti identifikavimą, sedimentacijos metu jodas gali būti chemiškai redukuotas iki jodido, ištirpinant mėginyje mažą kiekį natrio tiosulfato (Na2S2O3x5H2O).“;
1.4. išdėstau 9.2 punktą taip:
„9.2. Mėginio paruošimas tyrimui.
9.2.1. Mėginio paruošimas tyrimui standartiniu mikroskopu.
Nufiltruotas fitoplanktono mėginys tiriamas mikroskopu. Ant objektinio stiklelio užlašinamas mėginio lašas, kuris uždengiamas dengiamuoju stikleliu. Darbui naudojami švariai nuplauti objektiniai ir dengiamieji stikleliai, kurie yra laikomi 96 tūrio % etanolyje, stikliniuose induose, uždarytuose pritrintais kamščiais. Objektinis stiklelis yra švarus, jei ant jo vandens lašelis nesilaiko rutuliuku, o plonu sluoksniu pasklinda jo paviršiuje. Dengiamasis stiklelis uždengiamas ypač atidžiai, stebint, kad vandens laše nesusidarytų oro burbuliukų.
9.2.2. Mėginio paruošimas tyrimui invertuotu mikroskopu.
Praėjus nustatytam laikui ir įvykus dumblių sedimentacijai, kamera atsargiai, nesujudinant jos turinio, pastatoma į indą su sieteliu. Atsargiai, nustumiant cilindrą, pro kameros viename krašte esančią angą nupilamas viršutinis vandens sluoksnis. Plokščia dumblių skaičiavimo kamera (apatinė sedimentacinės kameros dalis) uždengiama specialiu dengiamuoju stikleliu. Taip paruošta kamera, jei analizė atliekama ne tuoj pat, turi būti laikoma drėgmės prisotintoje atmosferoje.
Tyrimą būtina atlikti ne vėliau kaip per vieną savaitę nuo sedimentacijos pradžios. Mėginys, pastovėjęs dumblių sedimentavimo kameroje dvi savaites, tyrimams negali būti naudojamas.“;
1.5. išdėstau 9.3.2 punktą taip:
„9.3.2. Fitoplanktono skaitlingumo nustatymas.
9.3.2.1. Fitoplanktono skaitlingumo nustatymas standartiniu mikroskopu.
Fitoplanktono skaitlingumas išreiškiamas ląstelių, kolonijų, atitinkamo ilgio siūlų fragmentų skaičiumi tam tikrame vandens tūryje. Fitoplanktonui suskaičiuoti naudojamos specialios žinomo tūrio skaičiavimo kameros: Nažotto (0,01 cm3), Goriajevo (0,001 cm3), Fuks-Rozentalio (0,0032 cm3). Atlikus skaičiavimus, ląstelių skaičius apskaičiuojamas 1 dm3 (vienam litrui).
Jeigu dumblių gausumui nustatyti naudojama Goriajevo kamera, prieš pradedant darbą su šia kamera, ji ir dengiamasis stiklelis gerai išplaunami etanoliu. Kameros dengiamasis stiklelis pritrinamas taip, kad būtų matyti Niutono žiedai, tik tada kamera pripildoma tiriamosios medžiagos, prieš tai ją kruopščiai suplakus. Nusėdus dumbliams į kameros dugną, pradedama skaičiuoti. Kamera peržiūrima mažuoju ir didžiuoju, taip pat sausuoju ir imersiniu objektyvu, paeiliui peržiūrimi visi kameros tinklelio kvadratai. Randama ląstelė pažymima tašku pirminių duomenų lentelėje, grafoje, atitinkančioje populiaciją, naudojant klasikinį skaičiavimo metodą, komponuojant taškus dešimtimis [18].
Individų (ląstelių) kiekis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Bendras dumblių ląstelių skaičius (N) mėginyje (cm3) nustatomas pagal formulę:
kur:
n – ląstelių skaičius kameroje;
v1 – koncentruoto mėginio tūris;
w – pradinis paimto mėginio tūris;
v2 – skaičiavimo kameros tūris. Pavyzdys:
Dumblių skaičius 1 dm3 (1 litre) tiriamo vandens apskaičiuojamas taip:
Kameroje, kurios tūris – 0,001 cm3 (v2) (tokio tūrio yra Goriajevo kamera) buvo suskaičiuota 400 ląstelių. Kai pradinio mėginio tūris – 500 cm3 (w), o koncentruoto – 5 cm3 (v1), įstačius skaitines reikšmes, gaunama:
|
|
400 ląst. x 10 x 4000 ląst./cm3 arba |
9.3.2.2. Fitoplanktono skaitlingumo nustatymas invertuotu mikroskopu – Utermohl'o metodu [19].
Dumblių skaitlingumas mėginyje nustatomas skaičiuojant juos tiesiog sedimentavimo kameroje. Kamera dedama ant mikroskopo objektinio stalelio ir pirmiausia įvertinamas dumblių skaitlingumas bei jų pasiskirstymas visame kameros dugno plote. Mėginys yra brokuojamas, jeigu dumblių pasiskirstymas kameros dugno plote yra vizualiai netolygus -vienpusis ar keteromis, dėl konvekcijos ar vibracijos sedimentacijos metu.
Tyrimo metu naudotinas mikroskopo padidinimas priklauso nuo organizmų dydžio, jų gausumo ir nuo naudojamų skaičiavimo vienetų. Smulkios dumblių rūšys (< 20 μm) skaičiuojamos esant 400 kartų padidinimui, o didesnės – (> 20 μm) – 100 x. Kameros dugno ploto dalis, kurioje skaičiuojami dumbliai, peržiūrima mažuoju ir didžiuoju padidinimu. Esant mažam mikroskopo padidinimui, turi būti suskaičiuotas pakankamas kameros pjūvių skaičius, siekiant užtikrinti būtiną skaičiuojamų vienetų skaičių, esant dideliam padidinimui matymo laukai turi būti vienodai išsidėstę palei skaičiavimo pjūvius. Rasta ląstelė, kolonija, cenobis, siūlo fragmentas pažymimas tašku pirminių duomenų lentelėje (9.3.2). Turi būti suskaičiuota ne mažiau kaip 400 individų vienetų – mažiau skaičiavimo vienetų atitinkamai sumažina tikslumą ir populiacijos apskaičiavime padidina statistinę paklaidą.
Esant: 4 skaičiavimo vienetams – max paklaida ± 100 %;
16 skaičiavimo vienetų -max paklaida ± 50 %;
50 skaičiavimo vienetų -max paklaida ± 28 %;
100 skaičiavimo vienetų – max paklaida ± 20 %;
400 skaičiavimo vienetų- max paklaida ± 10 %.
Bendras dumblių vienetų skaičius (N) mėginyje nustatomas pagal formulę:
N = n x k,
kur: n – kameroje suskaičiuotų dumblių gausumas, vnt/cm3 (vnt/ml);
k – koeficientas.
Koeficientas k – tai santykis bendro kameros dugno ir kameros dalies, kurioje dumbliai skaičiuojami, ploto. Jis priklauso nuo:
– bendro kameros dugno ploto;
– kameros dugno dalies, kur skaičiuojami dumbliai, ploto;
– mėginio kiekio, kuriame vyksta dumblių sedimentacija.
Jis yra skaičiuojamas kiekvienai kamerai ir kiekvienam naudojamam mikroskopo didinimui pagal lygtį:
k = A / A1 x V,
kur: A – skaičiavimo kameros dugno plotas, mm2;
A1 – kameros dugno dalies, kurioje suskaičiuoti dumbliai, plotas mm2;
V – koncentruoto mėginio kiekis, cm3 (ml).“;
1.6. papildau šiuo 11 punktu:
„11. Tyrimų rezultatų kokybės užtikrinimas ir kontrolė.
Siekiant užtikrinti fitoplanktono mėginių tyrimų kokybę, reikia vadovautis šiomis taisyklėmis:
11.1. Siekiant sumažinti skaičiavimo paklaidą, būtina vadovautis statistinės paklaidos priklausomybe nuo suskaičiuotų ląstelių kiekio. Statistinė paklaidos priklausomybė nuo suskaičiuotų ląstelių kiekio pateikta 5 lentelėje.
5 lentelė. Statistinė paklaidos priklausomybė nuo suskaičiuotų ląstelių kiekio
| Suskaičiuotų ląstelių kiekis |
95 % pasikliautinumo lygmuo |
Suskaičiuotų ląstelių kiekis |
95 % pasikliautinumo lygmuo |
| 4 |
100 |
100 |
20 |
| 5 |
89 |
200 |
14 |
| 7 |
76 |
400 |
10 |
| 10 |
63 |
500 |
8,9 |
| 15 |
52 |
700 |
7,6 |
| 20 |
45 |
1000 |
6,3 |
| 25 |
40 |
2000 |
4,5 |
| 40 |
32 |
5000 |
2,8 |
| 50 |
28 |
10000 |
2 |
| 75 |
23 |
|
|
Statistiškai priimtinam įvertinimui tyrimo metu mėginyje turi būti suskaičiuota ne mažiau kaip 400 individų vienetų.
11.2. Turi būti vykdoma tyrimo atlikimo preciziškumo kontrolė. Preciziškumo įvertinimui turi būti atliekama mažiausiai 5 % mėginių paralelinė analizė ir apskaičiuojami analizės rezultatų skirtumo vidutinės vertės procentai. Analizuojant fitoplanktono mėginius, preciziškumo kontrolei taikomos r% – diagramos.“;
1.7. papildau skyrių „BIBLIOGRAFIJA“ šiais 18 ir 19 punktais:
2. Nurodytuoju įsakymu patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“:
2.1. išdėstau 2.3 punktą taip:
2.2. papildau šiais 2.10, 2.11, 2.12 punktais:
„2.10. LAND 70-2005 „Vandens kokybė. Biologinių ėminių ėmimo metodika. Nurodymai, kaip imti bentalės makrobestuburių mėginius“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-649 (Žin., 2006, Nr. 6-226).
2.11. LAND 71-2005 „Vandens kokybė. Kiekybinių ėmiklių bentalės makrobestuburiams nuo akmeningo seklių gėlųjų vandenų dugno imti konstrukcija ir naudojimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-649 (Žin., 2006, Nr. 6-226).
2.12. LAND 72-2005 „Vandens kokybė. Makrobestuburių mėginių ėmimas giliuose vandenyse. Nurodymai, kaip naudoti kolonizacinio tipo, kokybinius ir kiekybinius mėginių ėmiklius“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-649 (Žin., 2006, Nr. 6-226).“;
2.3. papildau šiuo 3.24 punktu:
2.4. išdėstau 8.3 punktą taip:
„8.3. Makrozoobentoso kokybinių ir pusiau kiekybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu.
Srauniose upėse ir upeliuose, kur vandens srovės greitis yra 0,1 m/s arba didesnis ir kur dugnas paprastai padengtas smėliu, žvirgždu, rieduliais, kokybiniai ir pusiau kiekybiniai makrozoobentoso mėginiai imami „spyrio“ metodu.
Dėl to kiekvienoje upės ar upelio mėginių ėmimo vietoje, jei įmanoma, parenkami 5 skirtingi biotopai, iš kurių ir paimama po vieną mėginį, jei nėra 5 skirtingų biotopų, imami 5 mėginiai iš upėje esamų biotopų.
Rekomenduojama srauniose, negiliose ir mažose upėse imti 5 mėginius iš skirtingų biotopų per visą upės plotį.
Didelėse, giliose ir srauniose upėse rekomenduojama mėginius imti pakrantėje, 10–20 m atkarpoje, iš skirtingų biotopų. Mėginiai imami kylant aukštyn upe prieš srovę.
Imant kokybinį ar pusiau kiekybinį makrozoobentoso mėginį, graibštas nuleidžiamas ant dugno ir jo anga nukreipiama prieš srovę. Mėginį imantis specialistas atsistoja šalia graibšto ir gruntą judina pėda 25 cm graibšto rėmelio plotyje ir iki 40 cm atstumu nuo graibšto angos taip, kad pakilusios nuosėdos su jose esančiais makrozoobentosiniais organizmais patektų į graibšto tinklelį. Pėda judinama vieną minutę. Po to graibštas, keliant jį prieš srovę, atsargiai ištraukiamas iš vandens. Tokiu būdu dugno nuosėdos su jose esančiais makrozoobentoso organizmais sukdamosi suplaukia į graibšto tinklelį.
1 pav. Makrozoobentoso kokybinių ir pusiau kiekybinių mėginių ėmimas „spyrio“ metodu, sujudinant dugno nuosėdas graibšto plote (apie 40 cm prieš graibšto angą).
Paėmus mėginį, graibšto tinklelio turinys atsargiai iškratomas į plovimo tinklelį, įdėtą į vonelę skylėtu dugnu, ir tik po to imamas kitas mėginys iš kito biotopo. Kokybiniam ir pusiau kiekybiniam tyrimui sudėtinis mėginys imamas iš 1–5 skirtingų biotopų (pusiau kiekybiniam – 5 mėginiai), nurodant etiketėje ir lydimajame lape, iš kokių ir kelių gruntų buvo semta;“;
2.5. išdėstau 8.4 punktą taip:
„8.4. Makrozoobentoso kokybinių ir pusiau kiekybinių mėginių ėmimas graibšto stūmimo metodu.
Lėtai tekančiose upėse ir upeliuose arba stovinčiame vandenyje (kai srovės greitis mažesnis nei 0,1 m/s), kur minkštas dugnas ir daug dumblo, kokybinis arba pusiau kiekybinis mėginys imamas stumiant graibštą prieš srovę po 40 cm, stengiantis mėginį paimti iš 5 skirtingų biotopų 10–20 m tiriamo upės ruožo atkarpoje arba skersai per visą upės plotį, jei upė siaura. Parenkami 5 skirtingi biotopai, iš kurių ir paimama po vieną mėginį, jei nėra 5 skirtingų biotopų, imami 5 mėginiai iš upėje esamų biotopų, nurodant etiketėje ir lydimajame lape, iš kokių ir kelių biotopų buvo semta.“;
2.6. išdėstau 8.10 punktą taip:
„8.10. Mėginio etiketavimas
Į polipropileninius indus bei į 20–50 ml indelius įdedamos ant pergamentinio popieriaus pieštuku užrašytos etiketės, kuriose turi būti nurodyti šie duomenys:
2.7. išdėstau 8.11 punktą taip:
„8.11. Mėginio paruošimas saugojimui ir saugojimas.
Prie vandens telkinio užfiksuotas mėginys laboratorijoje kruopščiai perplaunamas vandeniu po kranu, padalijamas į keturias dalis, iš kurių viena, dvi dalys ar visas mėginys (priklausomai nuo tyrimo tikslų) nedidelėmis porcijomis pilami į plokščiadugnę lėkštę, užpilant vandeniu. Kokybiniam mėginiui skirtingų taksonų atstovai, o pusiau kiekybiniam mėginiui – visi organizmai pincetu išrenkami į 5–200 ml stiklinius ar polipropileninius indelius ir fiksuojami 96 % etanoliu.
Užfiksuoti makrozoobentoso mėginiai gali būti saugojami metus.“;
2.8. išdėstau 9.1 punkto pirmąją pastraipą taip:
2.9. išdėstau 9.2.1 punktą taip:
„9.2.1. Makrozoobentoso gausumo nustatymas
Naudojant binokuliarinį mikroskopą, suskaičiuojami kiekvieno nustatyto taksono individai. Kiekviename mėginyje rasta bendra visų rūšių organizmų kiekių suma apskaičiuojama kvadratiniam metrui ir išreiškiama vnt./m2 [17]. Skaičiuojama, atsižvelgiant į dugno semtuvo apimamąjį dugno plotą, pagal formulę:
k= 1/n x 10000 cm,
kur:
k – koeficientas, iš kurio dauginsime mėginyje rastų individų skaičių ar jų biomasę;
n – prietaiso apimamasis dugno plotas. Pavyzdžiui,
Birge-Ekmano dugno semtuvo apimamasis dugno plotas (n) yra 225 cm2. Jei juo pasemta vieną kartą, tai:
k = 1/225 x 10000 cm = 44,4.
Gautą skaičių (k = 44,4) dauginame iš bendro mėginyje rastų individų skaičiaus ar jų biomasės.“;
2.10. įrašau 10.2 punkte vietoj žodžių „lašalų rūšys“ žodžius „lašalų gentys“ ir išbraukiu žodžius „Visos žinomos blakių rūšys (Hemiptera)“;
2.11. išdėstau 10.3.1 punktą taip:
„10.3.1. Makrobestuburių identifikavimas.
Kad būtų galima naudoti Danijos indekso upių faunai (DIUF) metodą, surinkti gyvūnai turi būti nustatomi tokiu identifikavimo lygiu, kuris pateiktas 4 lentelėje.
4 lentelė. Minimalus identifikavimo lygis, naudojamas pagal Danijos indekso upių faunai (DIUF) metodą
| Organizmų grupės |
Taksonas, naudojamas pagal Danijos indekso upių faunai metodą |
| Turbellaria |
Trichdida |
| Oligochaeta |
Tubificidae, Oligochaeta |
| Hirudinea |
Erpobdella, Hehbdella |
| Malacostraca |
Asellus, Gammarus |
| Plecoptera |
Amphinemura, Brachyptera, Capnia, Isogenus, Isoperla, Isoptena, Leuctra, Nemoura, Nemurella, Perlodes, Protonemura, Siphonoperla, Taeniopteryoc |
| Ephemeroptera |
Ametropodidae, Baetidae, Caenidae, Ephemeridae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae |
| Megaloptera |
Sialis |
| Coleoptera |
Elmis, Limnius, Elodes |
| Trichoptera, šeimos su nameliais |
Beraeidae, Brachycentride, Hydroptilidae, Goeridae, Glossosomatidae, Leptoceridae, Lepidostomatidae, Limnephilidae, Molannidae, Odontoceridae, Phryganeidae, Sericostomatidae |
| Trichoptem, šeimos be namelių |
Ecnomidae, Hydropsychidae, Philopotamidae, Potycentropodidae, Psychomyiidae, Rhyacophilidae |
| Diptera |
Psychodidae, Chironomus, Chironomidae, Eristalis, Simuliidae |
| Gastropoda |
Ancylus, Limnaea |
| Lamellibranchia |
Sphaerium |
Apskaičiavus įvairių rūšių, genčių ir grupių individų skaičiaus santykį, yra tikslinga pateikti ir nustatytą visų rūšių/ genčių/ grupių individų skaičių.“;
2.12. išdėstau 10.3.3 punkto 6 lentelę taip:
„6 lentelė. Teigiamos ir neigiamos įvairovės grupės
| Įvairovės grupės |
|
| Teigiamos |
Neigiamos |
| Tricladida |
Oligochaeta ≥100 |
| Gammarus |
Helobdella |
| Visos Plecoptera gentys |
Erpobdella |
| Visos Ephemeroptera šeimos |
Asellus |
| Elmis |
Sialis |
| Limnius |
Psychodidae |
| Elodes |
Chironomus |
| Rhyacophilidae |
Eristalinae |
| Visos Trichoptera šeimos su nameliais |
Sphaerium |
| Ancylus |
Lymnaea“ |
2.13. išdėstau 10.3.4 punktą taip:
„10.3.4. Organizmų priskyrimas indikatorinėms grupėms.
Į 2 indikatorinę grupę (IG 2) įeina Chironomus ir Asellus, jeigu jų randama ne daugiau, kaip po 5 vienetus spyrio mėginiuose (5 lentelė). Jeigu Asellus randama 5 ar daugiau individų, jis priskiriamas 3 indikatorinei grupei (IG 3), o Chironomus – IG 4.
3 ir 4 indikatorinėms grupėms (IG 3 ir IG 4) priskiriamas Gammarus tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 10 ar daugiau individų.
IG 3 grupei priklauso kitos Trichoptera (išskyrus Glossosomatidae, Sericostomatidae, Rhyacophilidae, Goeridae), jei jų randama 5 ar daugiau individų.
IG 4 grupei priklauso kitos Trichoptera (išskyrus Glossosomatidae, Sericostomatidae, Rhyacophilidae, Goeridae).
IG 5 indikatorinei grupei priklauso Gammarus, jei spyrio mėginyje randama mažiau nei 10 individų. Simulidae priklauso tik tuo atveju, jei spyrio mėginyje randama 25 ar daugiau individų. Jei spyrio mėginyje Oligochaeta individų randama 100 ar daugiau, naudojama apatinė horizontali IG 5 grupės eilutė. Jei Eristalinae rasta 2 ar daugiau, naudojama IG 6 grupė.
IG 6 indikatorinė grupė naudojama, jeigu mėginyje yra rasta išvardytų joje gyvūnų grupių atstovų, ir tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje nerasta nei vieno gyvo individo.
Jeigu mėginyje randama rūšys/gentys/grupės, nepriklausančios aukščiau išvardytoms indikatorinėms grupėms, naudojama IG 6 indikatorinė grupė.
Vandens telkinio būklė, apskaičiuota naudojant Danijos indekso upių faunai (DIUF) metodą, vadinama faunos klase ir pateikiama skaičiais nuo 1 iki 7.“;
2.14. papildau šiuo 12 punktu:
„12. Tyrimų rezultatų kokybės užtikrinimas ir kontrolė.
Turi būti vykdoma tyrimo atlikimo preciziškumo kontrolė. Preciziškumo įvertinimui turi būti atliekama mažiausiai 5 % mėginių paralelinė analizė ir apskaičiuojami analizės rezultatų skirtumo vidutinės vertės procentai. Analizuojant makrozoobentoso mėginius, preciziškumo kontrolei taikomos r% – diagramos.“.