LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1996 M. GRUODŽIO 5 D. NUTARIMO „DĖL SEIMO NUTARIMO „DĖL LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS TARYBOS NARIŲ PASKYRIMO“ PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS TARYBOS SUDARYMO“ ATITIKIMO KONSTITUCIJAI
1997 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Česlovui Juršėnui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Seimo nariui Mindaugui Briedžiui ir Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus konsultantui Pauliui Vinkleriui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. gegužės 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 3/97 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 67, 69 ir 70 straipsnius.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ (Žin., 1996, Nr. 120-2820; toliau nutarime – ginčijamas Seimo nutarimas). Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.), Seimas pripažino netekusiu galios Seimo nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, pavedė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui iki 1996 m. gruodžio 31 d. organizuoti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą ir nustatė, kad nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo.
II
1. Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 69 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, 70 straipsnio antrojoje dalyje – kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, o 7 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Pareiškėjas, remdamasis šiomis Konstitucijos straipsnių nuostatomis, nurodo, kad Seimas, priimdamas ginčijamą nutarimą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris šio nutarimo priėmimo dieną dar nebuvo nei Respublikos Prezidento pasirašytas, nei paskelbtas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad Seimas steigia valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus. Seimo 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimu paskirti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos nariai pagal savo statusą prilygintini tokių institucijų skiriamiems vadovams. Pagal 1996 m. spalio 8 d. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio ketvirtąją dalį tarybos nariai gali būti atšaukti iš pareigų, kol nesibaigė jų paskyrimo laikotarpis, jeigu tarybos narys: 1) pats atsisako dalyvauti tarybos darbe; 2) be pateisinamos priežasties daugiau kaip 3 mėnesius nedalyvauja tarybos darbe; 3) padarė nusikaltimą ir yra teismo nuteistas; 4) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.
2. Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje nesutiko su suinteresuoto asmens atstovų teiginiu, jog ginčijamo Seimo nutarimo preambulės nuoroda į Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Jo nuomone, kad ginčijamas Seimo nutarimas yra neatskiriamai susietas su Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtais įstatymais – Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Šie įstatymai nustatė naujas normas, kuriomis vadovaujantis turi būti sudaroma Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba bei viešo konkurso tvarka 3 metams renkamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius. Abu įstatymai Respublikos Prezidento pasirašyti ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbti 1996 m. gruodžio 14 d., o ginčijamas Seimo nutarimas, skirtas minėtiems įstatymams įgyvendinti, įsigaliojo 1996 m. gruodžio 5 d. Taigi ginčijamu Seimo nutarimu buvo įgyvendinti dar neįsigalioję įstatymai.
Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Seimas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo (1996 m. liepos 2 d.) 29 straipsniu ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (1996 m. spalio 8 d.) 8 straipsniu, 1996 m. lapkričio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, kuriuo paskyrė 4 Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narius. Jis teigė, kad ginčijamu Seimo nutarimu pripažinus netekusiu galios 1996 m. lapkričio 5 d. Seimo nutarimą dėl tarybos narių paskyrimo jie buvo atleisti iš pareigų.
Pareiškėjo atstovas taip pat nurodė, kad Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė dar du įstatymus: Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyta, kad anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta, ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo buvo nustatytas naujas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atšaukimo pagrindas: kai pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas. Šie įstatymai buvo priimti tam, kad būtų paremtas nelegitimus ginčijamas Seimo nutarimas. Pareiškėjas nurodė, kad 1996 m. gruodžio 12 d. priimti minėti įstatymai Respublikos Prezidento pasirašyti ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbti 1996 m. gruodžio 14 d., t. y. jie įsigaliojo vėliau negu ginčijamas Seimo nutarimas.
Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje pažymėjo, jog šiuo atveju prisimintinas teisės doktrinoje visuotinai pripažintas ir Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuotas principas, kad įstatymai atgal negalioja.
III
1. Suinteresuoto asmens atstovas 1997 m. kovo 7 d. rašte atsakydamas į pareiškėjo argumentus rengiant bylą teisminiam posėdžiui paaiškino, kad ginčijamo Seimo nutarimo santykio su Konstitucijos 7 straipsnio pirmąja dalimi negalima nagrinėti atsietai nuo kitų pareiškėjo paminėtų Konstitucijos straipsnių. Pirmiausia reikėtų įvertinti ginčijamo teisės akto atitikimą Konstitucijos 69 straipsniui, kurio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatytos įstatymų priėmimo procedūros, trečiojoje dalyje- konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka, o ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Suinteresuoto asmens atstovas daro išvadą, kad Konstitucijos 69 straipsnio turinys neleidžia kalbėti apie šio straipsnio santykį su ginčijamu Seimo nutarimu.
Konstitucijos 70 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta įstatymų įsigaliojimo tvarka. Antrojoje šio straipsnio dalyje nustatyta, jog kitus Seimo priimtus aktus (taip pat ir Seimo nutarimus) ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas, o šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Ginčijamo Seimo nutarimo 3 straipsnyje numatyta, jog nutarimas įsigalioja nuo priėmimo. Jį pasirašė ir paskelbė Seimo Pirmininkas, kaip yra nustatyta Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Seimas, priimdamas ginčijamą nutarimą, realizavo Konstitucijos 70 straipsnio antrosios dalies nuostatą.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat teigia, kad ginčijamo nutarimo preambulės nuostata jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Jo nuomone, pagal teisės teoriją teisės akto preambulė yra ne norminio pobūdžio akto įvadinė dalis, o nurodančioji jo priėmimo tikslus bei motyvus. Tai patvirtina ir Seimo posėdžio stenogramos, nes posėdyje svarstant ginčijamą Seimo nutarimą buvo siūloma minėtos preambulės visai nerašyti. Pažymima, kad pareiškėjo prašyme Konstituciniam Teismui suformuluota užuomina, jog ginčijamo Seimo nutarimo preambulės nuostata neatitinka Konstitucijos 69, 70 bei 7 straipsnių, neturi teisinio pagrindo.
Suinteresuoto asmens atstovas rašte taip pat nurodo, kad Konstitucijos 67 straipsnyje yra įtvirtinta Seimo, kaip atstovaujamosios valdžios institucijos, funkcijos ir įgaliojimai. Šio straipsnio 5 punkte nustatyta, jog Seimas steigia įstatymo numatytas institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus. Seimas, 1996 m. lapkričio 5 d. priimdamas nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, neįsteigė jokios valstybės institucijos ir juo labiau nepaskyrė jos vadovų. Minėtu nutarimu Seimas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiu Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsniu, paskyrė 4 Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narius. Todėl ginčijamas nutarimas negalėtų būti laikomas neatitinkančiu Konstitucijos 67 straipsnio.
2. Suinteresuoto asmens atstovas papildomame 1997 m. gegužės 7 d. rašte dėl ginčijamo Seimo nutarimo paaiškino.
Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši fundamentali Konstitucijos 1 skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostata dėl įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo yra realizuojama per Konstitucinio Teismo kompetenciją, įtvirtintą Konstitucijos 102 straipsnio pirmojoje dalyje ir 105 straipsnio pirmojoje dalyje. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje tik Konstitucinis Teismas gali spręsti, ar įstatymai ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad tiek įstatymų, tiek kitų Seimo aktų, taip pat ir ginčijamo Seimo nutarimo prieštaravimas gali būti nagrinėjamas iš esmės Konstitucijos požiūriu. Pati įstatymo ir ginčijamo Seimo nutarimo, kaip poįstatyminio akto, problema yra palikta vadinamajai „Seimo autokontrolei“, nors Seimo aktai, be abejo, neturi prieštarauti įstatymui.
Iš Konstitucijos 102 straipsnio pirmosios dalies ir 105 straipsnio pirmosios dalies aišku, jog Seimo nutarimai, kaip įstatymų leidybos organo aktai, yra prilyginti įstatymams, ir Konstitucinis Teismas pagal anksčiau nurodytus Konstitucijos straipsnius, taip pat pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį gali spręsti tik Seimo nutarimų atitikimo Konstitucijai problemą.
Papildomame rašte pažymima, kad Konstitucija yra vieningas, pagal savo nuostatų turinį suderintas aktas. Dalį valstybinio gyvenimo klausimų ji reguliuoja labai detaliai, tiesiog smulkmeniškai, o dalis valstybės ir visuomeninio gyvenimo klausimų Konstitucijoje yra reguliuojami pagal turinį didesnio ar mažesnio apibrėžtumo normomis, taip pat kai kurie klausimai konstituciškai yra nereguliuojami iš viso, t. y. pagal jų santykį su Konstitucija jie yra vertintini kaip konstituciškai nereguliuojami.
Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog „masinės informacijos cenzūra draudžiama“, o antrojoje dalyje – „valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“. Konstitucija neįtvirtina jokių principų, kurie, kaip konstituciniai principai, nustatytų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos teisinį statusą.
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pagal Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnį ir jį realizuojantį Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą yra funkcionuojanti institucija. Tačiau šių įstatymų normos neturi konstitucinės galios, ir Konstitucinis Teismas šio santykio (Seimo įstatymo ir Seimo nutarimo) nagrinėti negali, o Konstitucija net neužsimena apie tokią instituciją kaip Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Teigiama, kad ginčijamas Seimo nutarimas prieštarautų Konstitucijos 67 straipsnio antrajai daliai pagal formą, jei jame būtų suformuluotos visuotinai privalomos bendro pobūdžio taisyklės. Ginčijamas Seimo nutarimas yra individualaus pobūdžio aktas, kuriame nėra jokių visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių, kurios turėtų būti suformuluotos įstatymo forma. Taigi pagal formą jis neprieštarauja Konstitucijai.
Taip pat nurodoma, kad ginčijamo Seimo nutarimo preambulės nuostata, jog Seimas vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.), jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Tai vertintina kaip įstatymų leidybos +techninė klaida“, kuri turėjo reikšmės akto įsigaliojimui, tačiau ne pačiai šio akto esmei. Teigiama, kad pagal teisės teoriją teisės akto preambulė yra ne norminio pobūdžio akto įvadinė dalis, o tik nusakančioji jo priėmimo tikslus ir motyvus. Tokia išvada dar grindžiama tuo, kad Seimo posėdyje svarstant ginčijamą Seimo nutarimą buvo siūloma į preambulę neįrašyti Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo.
Suinteresuoto asmens atstovai M. Briedis ir P. Vinkleris teisminiame posėdyje iš esmės pakartojo šiuos motyvus ir argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1.1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad jis nustato viešosios informacijos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei atsakomybę.
Įstatymo 29 straipsnio trečiojoje dalyje buvo nustatyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organų sudarymo principai ir tvarka. Joje nurodoma: „Aukščiausiasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas yra taryba, sudaroma 3 m. iš 13 asmenų. 3 narius skiria Respublikos Prezidentas, 4 – Seimas, 6 nariai skiriami burtų keliu po 1 iš Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos. Po 3 metų 6 parinktų organizacijų atstovai burtų keliu pakeičiami 3 organizacijų, kurių nebuvo taryboje pirmosios kadencijos metu, atstovais.“
Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą. Šio įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organai yra Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba ir administracija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba yra sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio nustatyta tvarka.
Seimas 1996 m. lapkričio 5 d., vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsniu ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsniu, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, kuriuo paskyrė 4 Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narius. Įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirti ir kiti tarybos nariai. Taigi įgyvendinant Visuomenės informavimo įstatymo ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo normas buvo sudarytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas – taryba.
1.2. Naujos kadencijos Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė 29 straipsnio trečiąją dalį ir išdėstė ją taip: „Aukščiausiasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas yra taryba, sudaroma 3 metams iš 15 asmenų. Savo atstovus į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą deleguoja šios meno kūrėjų bei visuomenės organizacijos: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos Respublikos piliečių chartija, Lietuvos šeimos centras, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistų sąjunga. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą organizuoja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.“
Šiuo įstatymo pakeitimu nustatyti kiti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai ir kita tvarka, negu buvo numatyta ankstesnėje Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio trečiosios dalies normoje.
Seimas tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 5 d., priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.), Seimas pripažino netekusiu galios Seimo 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimą „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“, pavedė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui organizuoti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymą iki 1996 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo.
Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatė, kad „įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui [...], anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta“.
2.1. Konstitucijos 70 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Šiai konstitucinei nuostatai įgyvendinti Seimas 1993 m. balandžio 6 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šio įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“. Paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje. Įstatymo 4 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Minėto įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.
Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi, Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimto Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo nepasirašė ir 1996 m. gruodžio 10 d. dekretu su pataisomis grąžino Seimui pakartotinai svarstyti. Seimas, 1996 m. gruodžio 12 d. posėdyje apsvarstęs Respublikos Prezidento dekretu siūlomas minėto įstatymo pataisas, joms nepritarė ir pakartotinai priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą.
Respublikos Prezidentas šį įstatymą pasirašė ir jį oficialiai paskelbė 1996 m. gruodžio 14 d. „Valstybės žiniose“. Seimo pakartotinai priimtas įstatymas įsigaliojo 1996 m. gruodžio 14 d.
2.2. Teisės doktrinoje yra visuotinai pripažinta, kad teisės aktai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.
Nagrinėjamos bylos požiūriu svarbu nustatyti įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų vietą teisės sistemoje bei savitarpio sąveiką.
Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą.
Poįstatyminiai aktai, tarp jų ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje minimi kiti Seimo priimti aktai, paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Taigi visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktų teisėtumo principui įgyvendinti valstybių praktikoje naudojami konstitucinės justicijos ir administracinės justicijos institutai.
Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs: „Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.“
Reikalavimai poįstatyminiam aktui yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio antrojoje dalyje nurodytiems kitiems Seimo aktams. Šie aktai, vadovaujantis bendraisiais teisės aktų teorijos pagrindais, negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, o juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio. Tai yra viena svarbiausių teisės sistemos kūrimo ir vidinio suderinamumo taisyklių.
Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad „valdžios galias riboja Konstitucija“. Tai reiškia, kad Seimas, atstovaudamas tautai, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija bei įstatymai. Neginčytina Seimo prerogatyva yra priimti, pakeisti, papildyti bei pripažinti netekusiais galios galiojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau tik laikantis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir visuotinai pripažintų teisės aktų suderinamumo principų.
Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime aiškinama: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70-72 straipsniuose.“ Taigi reguliuojant įstatymų leidybos procesą siekiama ir teisės sistemos grandžių darnumo, ir įgyvendinti teisėtumo principą teisės aktų leidyboje. Įstatymų leidybos proceso taisyklės yra svarbios ir nagrinėjamos bylos kontekste.
3. Pareiškėjas ginčija Seimo nutarimo +Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimą Konstitucijai nurodydamas, kad Konstitucijos 69 straipsnyje nustatyta, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, 70 straipsnyje nustatyta įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų įsigaliojimo tvarka, o 7 straipsnio antrojoje dalyje – kad galioja tik paskelbti įstatymai. Be to, pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo preambulėje nurodoma, jog Seimas šį nutarimą priėmė vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris nutarimo priėmimo dieną dar nebuvo nei Respublikos Prezidento pasirašytas, nei paskelbtas.
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad ginčijamas Seimo nutarimas pagal savo teisinę prigimtį ir turinį yra poįstatyminis teisės aktas, kuris skirtas Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui įgyvendinti. Minėtas Seimo nutarimas, kaip nurodyta jo 3 straipsnyje, įsigaliojo nuo jo priėmimo, t. y. 1996 m. gruodžio 5 d.
Tačiau ginčijamo Seimo nutarimo įsigaliojimo dieną dar nebuvo įsigaliojęs 1996 m. gruodžio 5 d. priimtas Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymas. Tą dieną galiojo Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio trečioji dalis (1996 m. liepos 2 d. redakcija), kuria buvo nustatyti kiti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai bei tvarka. Taigi ginčijamas Seimo nutarimas prieštaravo galiojančiam įstatymui. Kita vertus, šiuo Seimo nutarimu buvo įgyvendinamas dar neįsigaliojęs įstatymas.
Suinteresuoto asmens atstovų teiginys, kad ginčijamo Seimo nutarimo preambulėje esantis nurodymas, jog „Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu (1996 m. gruodžio 5 d.)“, neturi teisinių pasekmių, nėra pagrįstas.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiuo atveju preambulėje esanti nuoroda rodo, kokiu įstatymu remiantis buvo priimtas minėtas poįstatyminis aktas bei kokioms įstatymo nuostatoms įgyvendinti jis yra skirtas. Galima konstatuoti, kad preambulė atitinka ir ginčijamo nutarimo turinį. Vadinasi, ginčijamu Seimo nutarimu buvo įgyvendinamos dar neįsigaliojusio įstatymo nuostatos dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo, kurios iš esmės skyrėsi nuo tuo metu galiojusio įstatymo.
Konstitucinis Teismas akcentuoja, kad teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovų pareikšta nuomonė, jog įstatymo ir ginčijamo Seimo nutarimo sąveikos problema yra tik „Seimo autokontrolės“ problema arba kad tai yra tik „techninė klaida“, nėra paremta nei konstituciniais principais ir normomis, nei teisės aktų hierarchine tarpusavio priklausomybe ir sąveika. Pažymėtina ir tai, kad suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje savo paaiškinimais pripažino, jog ginčijamas Seimo nutarimas yra poįstatyminis teisės taikymo aktas ir, kaip visi tokio pobūdžio aktai, turi atitikti įstatymus.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, 1996 m. gruodžio 12 d. Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu buvo legalizuotas ginčijamas Seimo nutarimas.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėto įstatymo priėmimu negalėjo būti legalizuotas ginčijamas Seimo nutarimas, nes šis įstatymas Respublikos Prezidento buvo pasirašytas ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 1996 m. gruodžio 14 d., t. y. po to, kai ginčijamas Seimo nutarimas jau buvo sukėlęs atitinkamas teisines pasekmes. Be to, Konstitucijoje nėra numatyta nei galimybės, nei būdų legalizuoti teisės aktą, kuris neatitinka įstatymų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Seimo nutarimas iš tikrųjų reiškė teisės aktų leidybos konstitucinių principų pažeidimą, todėl jis neatitinka Konstitucijos 7 straipsnio antrosios dalies ir 70 straipsnio pirmosios dalies.
Pareiškėjo prašymas vertinti ginčijamą Seimo nutarimą kaip prieštaraujantį Konstitucijos 69 straipsnio pirmajai daliai neturi pagrindo. Ginčijamas Seimo nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, tuo tarpu Konstitucijos 69 straipsnio pirmoji dalis skirta įstatymų priėmimo procedūrai reglamentuoti.
4. Pareiškėjas – Seimo narių grupė savo kreipimesi į Konstitucinį Teismą nurodo, jog ginčijamo Seimo nutarimo priėmimas reiškė Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimą iš pareigų. Toks klausimas, pareiškėjo nuomone, paprastai sprendžiamas Seimo nutarimu dėl atitinkamų pareigūnų ar vadovų atleidimo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo metu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nebuvo numatyta teisinių pagrindų, kuriais remiantis buvo galima atleisti iš pareigų minėtuosius tarybos narius. Taigi, pareiškėjo nuomone, ginčijamo Seimo nutarimo dalis, susijusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimu iš pareigų, prieštarauja ir Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktui.
Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas ginčijamo Seimo nutarimo atitikimą Konstitucijai šiuo aspektu, atsižvelgia į tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimo iš užimamų pareigų klausimai reglamentuojami konkrečiuose įstatymuose.
Pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo principai ir tvarka, kaip jau minėta, buvo nustatyti 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnyje. Tarybos narių atšaukimas iš pareigų buvo reglamentuojamas 1996 m. spalio 8 d. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Šio įstatymo 8 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo nustatyta, kad tarybos nariai negali būti atšaukti iš pareigų, kol nesibaigė jų paskyrimo laikotarpis, išskyrus jeigu tarybos narys:
„1) pats atsisako dalyvauti tarybos darbe;
2) be pateisinamos priežasties daugiau kaip 3 mėnesius nedalyvauja tarybos darbe;
3) padarė nusikaltimą ir yra teismo nuteistas;
4) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“.
Įstatymo 8 straipsnio penktojoje dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai taryboje atsiranda laisva vieta, tarybos pirmininkas kreipiasi į instituciją, delegavusią trūkstamą tarybos narį, su prašymu paskirti naują tarybos narį darbui iki tarybos kadencijos pabaigos.
Apibūdinant Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme suformuluotus teisinius pagrindus, kuriais remiantis galėjo nutrūkti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai, darytinos tokios išvados. Pirma, tarybos narius galima atšaukti iš pareigų tik įstatyme numatytais pagrindais. Antra, įstatyme numatyti tarybos narių atšaukimo iš pareigų pagrindai remiasi kriterijais, kurie susiję su paties tarybos nario valia, arba objektyviais teisiniais faktais, kurie gali būti vertinami kaip suprantamos priežastys atšaukti iš pareigų tarybos narį.
Taigi įstatyme nustatyti tarybos nario teisinio statuso ypatumai (atšaukimo iš pareigų teisinė apsauga) remiasi tiek Visuomenės informavimo įstatyme, tiek Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos autonomiškumu.
Įstatymais įtvirtinus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos savarankiškumą ir jos plačius įgaliojimus valdyti radiją ir televiziją, kartu buvo nustatyta ir atitinkama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus rinkimo tvarka. Seimas atsisakė valstybės institucijų įtakos skiriant šį pareigūną ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio antrojoje dalyje nustatė, kad generalinis direktorius renkamas 5 metams viešo konkurso tvarka ir tvirtinamas taryboje, jeigu už jo kandidatūrą balsuoja ne mažiau kaip pusė tarybos narių, o negavus tokio balsų skaičiaus, rengiamas naujas konkursas. Įstatymais numatyta ir speciali generalinio direktoriaus atleidimo iš pareigų nesibaigus jo įgaliojimų laikui tvarka: jis atleidžiamas, jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 8 tarybos nariai. Šių normų iš esmės nepakeitė Seimo priimtas 1996 m. gruodžio 5 d. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, išskyrus generalinio direktoriaus kadencijos terminą, t. y. dabar jis renkamas 3 metams.
Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šiuo įstatymu, be anksčiau įstatyme numatytų tarybos narių atšaukimo iš pareigų pagrindų, buvo numatyta nauja teisinė vada, ir ji suformuluota taip: „[...] pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas“. Tą pačią dieną, t. y. gruodžio 12 d., Seimas taip pat priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuriuo nustatė, kad įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui, anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta. Taigi minėti įstatymai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą sąlygoja: pirmajame buvo numatytas papildomas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių atleidimo iš pareigų teisinis pagrindas, o antrajame nustatyta, kad anksčiau paskirtų tarybos narių įgaliojimai nutrūksta.
Konstitucinis Teismas akcentuoja tai, kad ginčijamas Seimo nutarimas sukėlė teisines pasekmes – pripažintas netekusiu galios Seimo 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimas, kuriuo buvo paskirti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos nariai. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui buvo pavesta organizuoti naujos tarybos sudarymą. Nutarimas įsigaliojo nuo jo priėmimo – 1996 m. gruodžio 5 d., t. y. kai dar nebuvo įstatyminio pagrindo tarybos nariams atšaukti. Tik 1996 m. gruodžio 12 d. buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo numatytas naujas atšaukimo pagrindas – kai +pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas“. Ši teisės norma įstatymo nustatyta tvarka įsigaliojo 1996 m. gruodžio 14 d. Taigi ginčijamu Seimo nutarimu, dar neįsigaliojus tarybos narių atšaukimo iš pareigų naujiems pagrindams, buvo realizuojamos neįsigaliojusio įstatymo normos.
Atsižvelgiant į konstitucinį principą, jog Konstitucija yra vientisas aktas, ir į išdėstytus motyvus bei argumentus, darytina išvada, kad ginčijamas Seimo nutarimas neatitinka Konstitucijos 70 straipsnio pirmosios dalies.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio antrajai daliai ir 70 straipsnio pirmajai daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.