LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ DYDŽIO, ŠALTINIŲ, MOKĖJIMO TERMINŲ BEI TVARKOS, TAIP PAT VALSTYBĖS GARANTIJŲ IR LENGVATŲ, NUMATYTŲ PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYME, ĮSTATYMO 8, 9 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2010 m. birželio 9 d. Nr. 1K-389
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 21 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-834 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą savo nutarimuose konstatavęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, darnios ir teisingos pilietinės visuomenės siekio, iš konstitucinio principo, kad nuosavybė įpareigoja, iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises saugo įstatymas, iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti.
2. Sekant šiomis Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. X-1247 „Dėl racionalaus valstybės turto tvarkymo“ pasiūlė Vyriausybei parengti teisės aktų projektus, pagal kuriuos valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bendrą politiką formuoti ir įgyvendinti būtų pavesta vienai institucijai, atstovaujančiai turto savininkui – valstybei. 2008 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. X-1655 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto 2006 metų ataskaitos“ Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pasiūlė Vyriausybei iki 2008 m. rugsėjo 1 d. priimti reikalingus teisės aktus, pagal kuriuos būtų paskirta institucija, atsakinga už valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bendros politikos formavimą ir įgyvendinimą, kad valstybės turtas būtų tvarkomas racionaliai, atsižvelgiant į pastaruoju metu į viešumą iškylančius faktus dėl valstybei priklausančio ir patikėjimo teise institucijų valdomo valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo atitikties visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principams, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės kontrolės išvadose Seimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto ataskaitų atskleidžiamos sisteminės problemos, susijusios su neracionaliu ir neefektyviu valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, ir į tai, kad nėra įgyvendinta Seimo 2007 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. X-1247 „Dėl racionalaus valstybės turto tvarkymo“ 1 straipsnio nuostata. Šį pasiūlymą Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakartojo 2009 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. XI-258 „Dėl Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto 2007 metų ataskaitos“.
3. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1597 patvirtino Centralizuoto valstybės turto valdymo 2009–2016 metų strategiją, kurioje įvardintas jos strateginis tikslas – siekti racionaliau ir efektyviau valdyti valstybės turtą – tobulinti teisinę ir administracinę sistemas, kurios sudarytų sąlygas įgyvendinti šioje strategijoje numatytus centralizuoto valstybės turto valdymo tikslus ir uždavinius. Strategijos tikslai: įdiegti centralizuoto valdymo principus sprendžiant sistemines valstybės turto valdymo problemas ir įdiegti centralizuoto valstybės nekilnojamojo turto valdymo principus, sudarančius sąlygas mažinti šio turto išlaikymo sąnaudas. Strategijoje keliami tokie uždaviniai: pertvarkyti valstybės turto valdymo administracinę sistemą, kuri sudarytų sąlygas centralizuotai spręsti sistemines šioje strategijoje numatytas valstybės turto valdymo problemas; tobulinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reglamentavimą siekiant optimizuoti sprendimų dėl valstybės turto perdavimo ir nurašymo priėmimo procedūras; užtikrinti informacijos kaupimą valstybės turto informacinės paieškos sistemoje ir plėsti šios sistemos galimybes; naudojantis valstybės turto informacinės paieškos sistemos duomenimis, rengti analizes, reikalingas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto ataskaitai parengti; sukurti optimalią valstybės nekilnojamojo turto valdymo institucinę struktūrą; įdiegti centralizuoto valstybės nekilnojamojo turto valdymo modelį, kuris būtų pagrįstas palaipsniu valstybės nekilnojamojo turto nuomos principo įgyvendinimu; įdiegti centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto perdavimo nuosavybėn sistemą; įdiegti valstybės nekilnojamojo turto valdymo kontrolės sistemą. Tokiu būdu buvo imtasi įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės rekomendacijas paskirti vieną instituciją, formuojančią valstybės nekilnojamojo turto valdymo politiką, ir ją vykdantį viešąjį juridinį asmenį. Pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).
4. Sprendžiant apskričių viršininkų administracijų vykdytų valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja funkcijų perdavimo klausimą, kuris yra susijęs su apskričių reformos įgyvendinimu, Įstatyme yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinė žemė, esanti kaimo gyvenamosiose vietovėse, patikėjimo teise perduodama Nacionalinei žemės tarnybai, o valstybinė žemė, esanti miesto gyvenamosiose vietovėse, – savivaldybėms. Tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, esančių kaimo gyvenamosiose vietovėse, perdavimo neatlygintinai naudotis, nuomos ir perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, priims Nacionalinė žemės tarnyba, tuo tarpu sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, esančių miesto gyvenamosiose vietovėse, perdavimo neatlygintinai naudotis, nuomos ir perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, priims savivaldybės, tai yra savivaldybės taryba arba jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius. Valstybinė žemė – tai ilgalaikis materialusis valstybės turtas. Toks teisinis reguliavimas, kai valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja funkcijos yra suskaidomos ir priskiriamos dviejų skirtingų lygmenų subjektams, tokio skirstymo kriterijumi pasirenkant gyvenamosios vietovės statusą: valstybės institucijai – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir dešimtims savivaldybių, nesudaro prielaidų efektyviam, racionaliam valstybinio turto valdymui bei valstybės, kaip šio turto savininkės, interesų jai nuosavybės teise priklausančios žemės tvarkymo ir administravimo srityje užtikrinimui. Būtina pažymėti, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Tuo tarpu Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas sukuria realias prielaidas savivaldybėms ir jų institucijoms priimti neprognozuojamus ir nevieningus sprendimus dėl valstybinės žemės miestų gyvenamosiose vietovėse valdymo, naudojimo ir disponavimo ja. Valstybė, atsisakydama valdymo, naudojimo ir disponavimo visa valstybine žeme miestuose, o šias funkcijas perduodama vykdyti vietos savivaldos institucijoms, kurios veikia savaveiksmiškumo pagrindais, kartu praranda bet kokią realią įtaką ir teisę spręsti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, formuoti ir vykdyti nuoseklią, efektyvią valstybinio turto valdymo politiką, užtikrinti valstybės reikmes, susijusias su valstybine žeme miestuose. Spręsdama valstybinės reikšmės klausimus, valstybė turi pasilikti teisę naudoti tam materialiuosius išteklius, kurių didelės dalies priimtu Įstatymu yra atsisakoma. Tai gali labai neigiamai paveikti žemės reformos eigą bei apsunkinti vis dar besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes sudaromos sąlygos savivaldybėms savarankiškai, taigi ir nevienodai, spręsti su šiomis reformomis susijusius klausimus.
5. Valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi Konstitucijoje numatytos viešosios valdžios sistemos. Jos nėra tapačios. Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti ir valstybės valdžios institucijoms tiesiogiai nepavaldi vietinė viešojo administravimo sistema – įstatymų numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Vietos savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri yra formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Kiekviena iš minėtų viešosios valdžios sistemų įgyvendina jai būdingas funkcijas. Negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Taigi tam tikrų valstybės funkcijų perdavimas savivaldybėms yra konstituciškai pateisinamas, tačiau tai turi būti daroma išimtinai tik siekiant užtikrinti veiksmingesnę valstybės valdžios ir piliečių sąveiką, valdymo demokratiškumą (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Nėra pagrindo teigti, kad Įstatymu savivaldos institucijoms perduodant vykdyti vieną pagrindinių valstybinių funkcijų – visos valstybinės žemės miestuose valdymą, naudojimą ir disponavimą ja, ir priimti sprendimus, tiesiogiai įtakojančius visų valstybės žmonių gyvenimą, bus geriau užtikrinti šie ar kiti viešajam interesui ir Tautos gerovei svarbūs tikslai. Konstituciją atitinka toks teisinis reguliavimas, kai valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka tik įstatyme nustatytoms konkrečioms reikmėms. Sprendimų dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuriai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, taigi ir savivaldybės administracijos direktoriui (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 27 p., 6 d.).
6. Valstybė yra įsipareigojusi žmonėms ir tiesiogiai atsakinga už vykdomas reformas. Pagrindiniu valstybės politikos, formuojamos valstybinio turto, inter alia žemės, valdymo, naudojimo ir disponavimo srityje, tikslu yra efektyvus, racionalus, visuomeninės naudos siekiantis centralizuotas valstybės turto valdymas. Tokie yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti valstybinio turto valdymo prioritetai, kuriais ji yra susaistyta ir kurių yra konstituciškai įpareigota laikytis. Pabrėžtina, kad teisinis reguliavimas turi būti nustatytas toks, kad atitiktų konstitucinius valstybinio turto valdymo principus ir neprieštarautų prioritetiniams centralizuoto valstybinio turto valdymo tikslams, kuriais remiantis formuojama valstybės politika valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje. Taigi valstybinio turto, inter alia žemės, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančiuose įstatymuose turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę žemę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nesvarbu, ar ši žemė yra kaimo, ar miesto gyvenamojoje vietovėje, valdytų, naudotų ir ja disponuotų centralizuotai valstybė – viena valstybės institucija, kuri užtikrintų tinkamą valstybės ilgalaikio turto – visos valstybinės žemės – tvarkymo, naudojimo, valdymo ir disponavimo ja įgyvendinimą ir priežiūrą.
2 straipsnis.
1. Pakeisti Įstatymo 1 straipsnį:
„1 straipsnis. 8 straipsnio 1 dalies pakeitimas
Pakeisti 8 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą išmokamos ir piliečių sąrašai kompensacijoms mokėti sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Piliečių sąrašus kompensacijų už išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Piliečių sąrašus kompensacijų už išperkamus ūkinės komercinės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvirtina savivaldybių administracijų direktoriai.“
2. Pakeisti Įstatymo 3 straipsnį:
„3 straipsnis. 10 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„10 straipsnis. Atlyginimo už žemę, mišką padidinimo tvarka
1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytiems piliečiams siūlomo lygiaverčio turėtajam žemės sklypo plotas gali būti iki 30 arba iki 100 procentų padidintas Vyriausybės nustatyta tvarka Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu.
2. Lietuvos Respublikos piliečiams 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), kuriems atkurtos arba atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei ir naudojamą asmeniniam arba valstiečių ūkiui, tarnybinėms daloms, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu atlyginimo dydis pinigais padidinamas 15 procentų.“
3 straipsnis.