LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO 53 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-2200, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.85 IR 3.233 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-2201 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 224, 2591 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI KODEKSO PAPILDYMO 1813 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-2202
2004 m. balandžio 6 d. Nr. 369
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2003 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 1850 2–4 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. IXP-2200 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šio nutarimo 1.1–1.5 punktuose nurodytų priežasčių.
1.1. Netikslinga įtvirtinti Įstatymo projekte siūlomą nuostatą, kad procesiniai veiksmai administracinėse ir baudžiamosiose bylose atliekami griežtai laikantis šiuos veiksmus, vaiko teises ir jo teisėtus interesus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nes tokia formuluotė sudarytų pagrindą manyti, kad imperatyvių įstatymų nuostatų neprivalu laikytis griežtai, kol tai neįtvirtinta pačiame įstatyme. Procesinės teisės normos tam ir skirtos, kad jų būtų laikomasi griežtai ir nesąlygiškai. Tais atvejais, kai institucijos ar pareigūnai pažeidžia procesines normas, turi būti keliamas jų atsakomybės už procesinių teisės normų pažeidimą klausimas.
1.2. Abejotinas Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807) 53 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje siūlomos įtvirtinti normos tikslingumas. Neaišku, kurie atvejai laikytini „kitais atvejais siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę“, kai vaikai yra apklausiami. Pastebėtina ir tai, kad sąvoka „apklausa“ sietina su įstatymų numatytais procesiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341; 2003, Nr. 68-3070) 183, 184, 185, 186 ir kiti straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 192, 194, 196 ir kiti straipsniai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) 60, 79, 80, 82 straipsniai), kurių metu duodami parodymai ar gaunama tam tikra tyrimui reikšminga informacija (liudytojo, nukentėjusiojo, įtariamojo apklausa). Atsižvelgiant į tai, sąvoka „apklausa“ šiuo atveju nevartotina. Tai taikytina ir Įstatymo projekte vartojamai sąvokai „apklausos protokolas“. Valstybinėms vaiko teisių apsaugos institucijoms teisės aktais nesuteikta teisė vykdyti vaikų apklausas.
1.3. Siūloma įtvirtinti nuostata numato baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali dalyvauti aiškinantis ginčijamo klausimo esmę, ir nenumato galimybės nei objektyviomis, nei subjektyviomis aplinkybėmis dalyvauti kitiems asmenims – psichologams, socialiniams darbuotojams, teisėsaugos institucijų atstovams (kai ginčytinas klausimas nėra susijęs su administracine ar baudžiamąja byla), vaiko giminaičiams ir panašiai. Toks reglamentavimas praktiškai panaikintų galimybę užduoti vaikui konkretų klausimą, jeigu kartu su vaiku nėra jo tėvų, atstovų pagal įstatymą ir/arba vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, kai kuriais atvejais – ir psichologo. Todėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje siūlomos įtvirtinti nuostatos turi teisinio neapibrėžtumo požymių, prieštaraujančių pagrindiniams teisėkūros principams. Neaiškus šios nuostatos santykis su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 ir 49 straipsnių normomis.
1.4. Įstatymo projekte vartojama sąvoka „vaiko atstovai pagal įstatymą“ derintina su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo kituose straipsniuose vartojama sąvoka „vaiko teisėti atstovai“.
1.5. Jeigu konfliktas kyla ugdymo įstaigose, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) 47 straipsnis numato tėvų, globėjų (rūpintojų) pareigą kontroliuoti ir koreguoti vaiko elgesį, 20 straipsnis įtvirtina švietimo paslaugų teikėjų ir tėvų bendradarbiavimą sprendžiant vaiko asmenybės ir ugdymo problemas.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.85 ir 3.233 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. IXP-2201 dėl šio nutarimo 2.1–2.3 punktuose nurodytų priežasčių ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) įtvirtintą vieną iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, – pakeisti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriuo būtų įtvirtinta, kad sandoriams dėl teisės į šeimos gyvenamąją patalpą taikomas teismo leidimo institutas.
2.1. Projekto aiškinamajame rašte klaidingai nurodoma, kad įstatymas neaptaria galimybės sudaryti sandorius, kai šeimos turtas yra teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Šių sandorių sudarymo ypatumai aptariami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.36 straipsnio 1 ir 3 dalyse, kur detalizuojama teisės naudotis šeimos gyvenamąja patalpa, kuri nėra vieno iš sutuoktinių nuosavybė, įgyvendinimo tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.9 straipsnio 1 dalies normomis, 3.85 straipsnio 1 dalies normos privalo būti taikomos atsižvelgiant į 3.36 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, t. y. 3.85 straipsnio 1 dalies, 3.36 straipsnio 1 ir 3 dalių normos taikomos sistemiškai. Todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.85 straipsnio 1 dalies pakeitimas neatitinka jam keliamų tikslų ir laikytinas pertekliniu.
2.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių šeimos turtą, paskirtis yra apsaugoti dvejopus – kito sutuoktinio ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų – interesus. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, šeimos turto teisinis režimas pasibaigia tik sutuoktinių atžvilgiu (Kodekso 3.86 straipsnis), o šeimos turto teisinis režimas, jeigu yra nepilnamečių vaikų, pastarųjų atžvilgiu išlieka, ir disponavimui šeimos turtu taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.85 straipsnio nuostatos. Todėl teikiamas siūlymas papildyti 3.85 straipsnį 3 dalimi laikytinas pertekliniu.
2.3. Jeigu sugyventiniai neturi nepilnamečių vaikų, disponavimui jų bendrai įgytu turtu taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.233 straipsnis. Jeigu sugyventiniai turi nepilnamečių vaikų, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.85 straipsnio normos net ir tais atvejais, kai sugyventiniai nėra įregistravę partnerystės ar turtas nėra bendrai įgytas (pvz. sugyventiniai, auginantys nepilnamečius vaikus, gyvena vienam iš sugyventinių nuosavybės teise priklausančiame bute, įgytame iki partnerystės sudarymo). Šeimos turto teisinis režimas nepilnamečių vaikų atžvilgiu taikomas visais atvejais, nesvarbu, ar tėvai susituokę, ar tarp jų sudaryta partnerystės sutartis. Todėl teikiamas siūlymas papildyti 3.233 straipsnio 1 dalį laikytinas pertekliniu.
3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224, 259-1 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 181-3 straipsniu įstatymo projektui Nr. IXP-2202 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui:
3.1. Išdėstyti įstatymų oficialaus paskelbimo šaltinių sąrašą taip:
3.2. Išbraukti 181-3 straipsnio 1 ir 2 dalyse žodžius „neužtraukianti (–is) baudžiamosios atsakomybės“, nes apie tai pasakyta Kodekso 9 straipsnyje.
3.3. Įrašyti Įstatymo projekto 3 straipsnio pavadinime vietoj žodžių ir skaičiaus „ir 2 punktų“ žodį „punkto“ ir išdėstyti 2591 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimo esmę taip:
3.4. Patikslinti Įstatymo projekto 2 ir 3 straipsniuose išdėstytus Kodekso 224 straipsnį ir 2591 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsižvelgiant į jų redakciją, išdėstytą 2004 m. sausio 29 d. įstatyme Nr. IX-1995 (Žin., 2004, Nr. 25-763).
4. Pavesti ministerijoms kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis peržiūrėti jų kompetencijai priskirtus teisės aktus ir įvertinti, ar juose yra įtvirtinta atitinkamų institucijų pareiga informuoti vaiko tėvus ir kitus atstovus pagal įstatymą apie vaiko klausinėjimą siekiant išsiaiškinti, ar vaikas padarė tam tikrą nusižengimą, o prireikus priimti atitinkamus teisės aktus ar jų pakeitimus arba pateikti suderintus pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei.