EUROPOS KONVENCIJA DĖL GYVŪNŲ APSAUGOS TARPTAUTINIO VEŽIMO METU

Paryžius, 1968. XII.13.

Tekstas su pakeitimais pagal Papildomojo protokolo (ESS Nr. 103), įsigaliojusio 1989 m. lapkričio 7 d., nuostatas

Šią Konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės,

manydamos, jog Europos Tarybos tikslas – siekti didesnės savo narių vienybės, kad būtų išsaugoti ir įgyvendinti idealai ir principai, kurie yra bendras jų paveldas;

įsitikinusios, kad gyvūnų vežimo iš vienos valstybės į kitą reikalavimai nėra nesuderinami su gyvūnų gerove;

įkvėptos siekio kuo labiau išsaugoti gyvūnus, kad jie vežami nekentėtų;

manydamos, kad pažangos šiuo požiūriu gali būti pasiekta priimant gyvūnų vežimo iš vienos valstybės į kitą bendras nuostatas,

susitarė:

I skyrius

1 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko šios Konvencijos nuostatas, reglamentuojančias gyvūnų vežimą iš vienos valstybės į kitą.

2. Šioje Konvencijoje vežimas iš vienos valstybės į kitą suprantamas kaip bet kuris judėjimas kertant valstybės sieną, išskyrus vežimą pasienyje.

3. Ar vežimas atitinka šios Konvencijos nuostatas, sprendžia išsiuntimo valstybės kompetentingos institucijos. Vis dėlto paskirties valstybė arba tarpinės valstybės gali ginčyti, ar kuris nors konkretus vežimas atitinka šios Konvencijos nuostatas. Tačiau tokia važta sulaikoma tik tuo atveju, kai tai tikrai būtina dėl gyvūnų gerovės.

4. Kiekviena Susitariančioji Šalis imasi reikiamų priemonių, kad gyvūnai nekentėtų arba kuo mažiau kentėtų tais atvejais, kai streikai arba kitos nenumatomos aplinkybės jos teritorijoje trukdo griežtai laikytis šios Konvencijos nuostatų. To siekdama ji vadovaujasi šioje Konvencijoje nustatytais principais.

2 straipsnis

Ši Konvencija taikoma tarptautiniam vežimui:

a) naminių neporakanopių ir naminių galvijų, avių, ožkų ir kiaulių rūšių gyvūnų (II skyrius);

b) naminių paukščių ir naminių triušių (III skyrius);

c) naminių šunų ir naminių kačių (IV skyrius);

d) kitų žinduolių ir paukščių (V skyrius);

e) šaltakraujų gyvūnų (VI skyrius).

II skyrius – Naminiai neporakanopiai ir naminiai galvijų, avių, ožkų ir kiaulių rūšių gyvūnai

A. Bendrosios nuostatos

3 straipsnis

1. Prieš gyvūnus pakraunant vežti iš vienos valstybės į kitą, juos apžiūri eksportuojančios valstybės įgaliotas veterinarijos pareigūnas, kuris įsitikina, kad jie tinkami vežti. Šioje Konvencijoje įgaliotas veterinarijos pareigūnas – tai kompetentingos institucijos paskirtas veterinarijos pareigūnas.

2. Pakraunama vadovaujantis įgalioto veterinarijos pareigūno nurodymais.

3. Įgaliotas veterinarijos pareigūnas išduoda pažymą, kurioje apibūdina gyvūnus, pažymi, kad jie tinkami vežti, ir, jei galima, įrašo naudojamos transporto priemonės registracijos numerį ir rūšį.

4. Tam tikrais atitinkamų Susitariančiųjų Šalių susitarimu nustatytais atvejais šio straipsnio nuostatos gali būti netaikomos.

4 straipsnis

Gyvūnai, kurie vežant gali atsivesti jauniklių arba jų atsivedė anksčiau kaip prieš 48 valandas, laikomi netinkamais vežti.

5 straipsnis

Eksportuojančios valstybės, tranzito valstybės arba importuojančios valstybės įgaliotas veterinarijos pareigūnas savo paties nustatytoje vietoje gali nurodyti poilsio laiką, per kurį gyvūnams teikiama reikiama priežiūra.

6 straipsnis

1. Gyvūnams suteikiama pakankamai erdvės ir, jeigu specialios sąlygos nereikalauja kitaip, vietos atsigulti.

2. Transporto priemonės ir konteineriai turi būti įrengti taip, kad apsaugotų gyvūnus nuo nepalankių oro sąlygų ir ryškių klimato sąlygų pasikeitimų. Vėdinimas ir oro erdvė pritaikomi atsižvelgiant į vežimo sąlygas ir turi būti tinkami vežamų gyvūnų rūšiai.

3. Konteineriai, kuriuose vežami gyvūnai, žymimi simboliu, rodančiu gyvų gyvūnų buvimą, ir vertikalią padėtį žyminčiu ženklu. Konteineriai turi būti lengvai išvalomi, sukonstruoti taip, kad gyvūnai negalėtų ištrūkti, ir įrengti taip, kad būtų gyvūnams saugūs. Konteineriai taip pat turi būti tinkami gyvūnams apžiūrėti bei prižiūrėti ir sustatomi taip, kad nekliudytų vėdinti. Vežant ir kraunant konteineriai visada turi būti vertikaliai ir turi būti saugomi nuo didelio trankymo ar kratymo.

4. Vežant gyvūnus, tinkamais laiko tarpais jie girdomi ir tinkamai šeriami. Gyvūnai ilgiau kaip 24 valandas nepaliekami negirdyti ir nešerti. Tačiau šis laiko tarpas gali būti ilgesnis, jei kelionė į paskirties vietą, kurioje gyvūnai iškraunami, gali būti atlikta per protingos trukmės laiką.

5. Neporakanopiai vežami su apynasriais ir pavadžiais. Ši nuostata gali būti netaikoma neprajodinėtiems gyvūnams.

6. Jei gyvūnai rišami, virvės ar kiti naudojami pasaitai turi būti pakankamai stiprūs, kad nenutrūktų vežant normaliomis sąlygomis, ir pakankamai ilgi, kad netrukdytų gyvūnams prireikus atsigulti, ėsti ir gerti. Galvijai už ragų nerišami.

7. Neporakanopių, jei jie vežami ne atskiruose aptvaruose, užpakalinės kojos turi būti nekaustytos.

8. Buliai vyresni negu 18 mėnesių turėtų būti rišami. Jie turi turėti į nosį įvertą žiedą, naudojamą tik tam, kad juos būtų galima vesti.

7 straipsnis

1. Kai tuo pačiu vagonu, kelių transporto priemone, laivu ar orlaiviu vežami įvairių rūšių gyvūnai, jie atskiriami pagal rūšis. Be to, imamasi priemonių, kad būtų išvengta priešiškų reakcijų, kurios galėtų kilti dėl to, kad ta pačia važta vežamos natūraliai viena kitai priešiškos rūšys. Tuo pačiu vagonu, kelių transporto priemone, laivu ar orlaiviu vežant įvairaus amžiaus gyvūnus, suaugę gyvūnai atskiriami nuo jauniklių, tačiau šis apribojimas netaikomas patelėms, vežamoms su žindomais jaunikliais. Kai vežami galvijai, neporakanopiai ir kiaulės, subrendę nekastruoti patinai atskiriami nuo patelių. Suaugę kuiliai taip pat atskiriami vienas nuo kito; tai taikoma ir eržilams.

2. Patalpų skyriuose, kuriuose vežami gyvūnai, neturi būti kraunami kroviniai, kurie galėtų pabloginti gyvūnų gerovę.

8 straipsnis

Gyvūnams pakrauti ir iškrauti naudojama tinkama įranga, tokia kaip: tilteliai, rampos ar varymo takai. Tokios įrangos grindų danga turi būti sukonstruota taip, kad ant jos nebūtų slidu, o įranga, jei reikia, turėtų šoninius aptvarus. Pakraunant ir iškraunant gyvūnai nekeliami už galvos, ragų ar kojų.

9 straipsnis

Vagonų, kelių transporto priemonių, laivų, orlaivių arba konteinerių grindys turi būti pakankamai tvirtos, kad išlaikytų vežamų gyvūnų svorį, gerai suleistos ir sukonstruotos taip, kad ant jų nebūtų slidu. Ant grindų turi būti pakankamai pakratų išmatoms absorbuoti arba jos gali būti tvarkomos kitu būdu, kuris turi bent tuos pačius privalumus.

10 straipsnis

Kad būtų užtikrinta reikiama priežiūra vežant gyvūnus, gyvulių važtas lydi palydovas, išskyrus atvejus:

a) kai gyvuliai siunčiami konteineriuose, kurie yra pritvirtinti;

b) kai vežėjas įsipareigoja atlikti palydovo funkcijas;

c) kai siuntėjas yra paskyręs atstovą pasirūpinti gyvūnais atitinkamuose sustojimo punktuose.

11 straipsnis

1. Palydovas arba siuntėjo atstovas prižiūri gyvulius, juos šeria ir girdo bei prireikus melžia.

2. Melžiamosios karvės melžiamos ne rečiau kaip kas 12 valandų.

3. Kad palydovas galėtų teikti šią priežiūrą, jis prireikus turi turėti atitinkamas apšvietimo priemones.

12 straipsnis

Jei gyvūnai vežami suserga arba susižaloja, jie kuo skubiau veterinarijos gydytojo apžiūrimi ir prireikus skerdžiami taip, kad gyvūnai išvengtų nereikalingų kančių.

13 straipsnis

Gyvūnai kraunami į vagonus, kelių transporto priemones, laivus, orlaivius arba konteinerius, kurie buvo gerai išvalyti. Gaišenos, pakratai ir išmatos kuo greičiau pašalinami.

14 straipsnis

Į paskirties vietą gyvūnai vežami kuo greičiau ir sulaikymai, ypač perkrovimo ir rūšiavimo stotyse, turi būti kiek įmanoma trumpesni.

15 straipsnis

Kad būtų galima kuo greičiau atlikti importo ir tranzito formalumus, apie gyvūnų važtas kuo anksčiau pranešama kontrolės postams. Atliekant tokius formalumus, pirmenybė turėtų būti teikiama gyvūnų važtoms.

16 straipsnis

Postuose, kuriuose atliekama sanitarinė kontrolė ir gyvūnai reguliariai atvežami dideliais kiekiais, sudaromos sąlygos gyvuliams pailsėti, juos pašerti ir pagirdyti.

B. Specialios vežimo geležinkeliu nuostatos

17 straipsnis

Kiekvienas geležinkelio vagonas, kuriame vežami gyvūnai, žymimas gyvų gyvūnų simboliu. Jei nėra specialiai gyvūnams vežti pritaikytų vagonų, gyvūnai vežami dengtuose vagonuose, kurie gali riedėti dideliu greičiu ir kuriuose yra įrengtos pakankamai didelės vėdinimo angos. Jie turi būti sukonstruoti taip, kad gyvūnai negalėtų ištrūkti ir būtų saugūs. Vidinės vagonų sienos turi būti medinės ar iš kitokios tinkamos lygaus paviršiaus medžiagos ir turėti tinkamame aukštyje įtaisytus žiedus arba barjerus, prie kurių gyvūnai galėtų būti rišami.

18 straipsnis

Neporakanopiai rišami taip, kad jie visi žiūrėtų į tą pačią transporto priemonės pusę arba vieni į kitus. Jauni neprajodinėti gyvuliai nerišami.

19 straipsnis

Stambūs gyvūnai pakraunami taip, kad palydovas galėtų tarp jų judėti.

20 straipsnis

Kai pagal 7 straipsnio nuostatas gyvūnus reikia atskirti, tai gali būti daroma arba juos rišant skirtingose vagono dalyse, jei yra vietos, arba atskiriant tinkamomis pertvaromis.

21 straipsnis

Formuojant traukinio sąstatą ir atliekant visus kitus vagonų manevrus, imamasi visų atsargumo priemonių, kad vagonai su gyvūnais nebūtų smarkiai trankomi.

C. Specialios vežimo keliais nuostatos

22 straipsnis

Transporto priemonės turi būti sukonstruotos taip, kad gyvūnai negalėtų ištrūkti. Jos turi būti įrengtos taip, kad gyvūnai būtų saugūs, taip pat turi turėti stogą, užtikrinantį veiksmingą apsaugą nuo orų poveikio.

23 straipsnis

Transporto priemonėse, vežančiose stambius gyvūnus, kuriuos paprastai reikia pririšti, įtaisoma rišimo įranga. Kai transporto priemones reikia padalyti, pertvaros turi būti tvirtos konstrukcijos.

24 straipsnis

Transporto priemonės vežiojasi 8 straipsnio reikalavimus atitinkančią rampą.

D. Specialios vežimo vandens transportu nuostatos

25 straipsnis

Laivai turi būti įrengti taip, kad gyvūnai vežami nesusižeistų ir be reikalo nekentėtų.

26 straipsnis

Gyvūnai atviruose deniuose nevežami, nebent tinkamai pritvirtintuose konteineriuose ar tvirtuose statiniuose, patvirtintuose kompetentingos institucijos ir galinčiuose tinkamai apsaugoti nuo jūros ir orų poveikio.

27 straipsnis

Gyvūnai pririšami arba tinkamai uždaromi į aptvarus ar konteinerius.

28 straipsnis

Turi būti pakankamai praeigų, kad būtų galima prieiti prie visų aptvaruose ar konteineriuose laikomų gyvūnų. Turi būti apšvietimo įranga.

29 straipsnis

Atsižvelgiant į vežamų gyvūnų skaičių ir kelionės trukmę, pasirūpinama pakankamu palydovų skaičiumi.

30 straipsnis

Visose laivo dalyse, kuriose laikomi gyvūnai, turi būti įrengta kanalizacija ir palaikomos sanitarinės sąlygos.

31 straipsnis

Turi būti vežamas kompetentingos institucijos patvirtintas įrankis priverstiniam gyvūnų skerdimui.

32 straipsnis

Gyvūnams vežti naudojami laivai, prieš jiems išplaukiant, aprūpinami tokiomis geriamojo vandens ir tinkamų pašarų atsargomis, kurias siunčiančios valstybės kompetentinga institucija, atsižvelgdama į vežamų gyvūnų rūšis ir skaičių, taip pat kelionės trukmę, laiko pakankamomis.

33 straipsnis

Sudaromos sąlygos kelionės metu susirgusiems ar sužeistiems gyvūnams izoliuoti ir prireikus suteikti jiems pirminį gydymą.

34 straipsnis

25–33 straipsnių nuostatos netaikomos gyvūnų, pakrautų į geležinkelio vagonus arba kelių transporto priemones, gabenamas keltais ar panašiais laivais, vežimui.

E. Specialios vežimo oro transportu nuostatos

35 straipsnis

Gyvūnai vežami jų rūšis atitinkančiuose konteineriuose arba aptvaruose. Šiuos reikalavimus galima keisti, jei jie uždaromi kitaip, kad nebūtų visiškai palaidi.

36 straipsnis

Imamasi atsargumo priemonių, kad orlaivyje būtų išvengta per aukštos ar žemos temperatūros atsižvelgiant į gyvūnų rūšis. Be to, turi būti vengiama didelių oro slėgio svyravimų.

37 straipsnis

Krovininiuose orlaiviuose vežamas kompetentingos institucijos patvirtintas įrankis priverstiniam gyvūnų skerdimui.

III skyrius – Naminiai paukščiai ir naminiai triušiai

38 straipsnis

Naminių paukščių ir naminių triušių vežimui mutatatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 6 straipsnio 1–3 dalys, 7, 13–17 straipsniai, 21, 22, 25–30 straipsniai, 32, 34–36 straipsniai.

39 straipsnis

1. Sergantys arba sužeisti gyvūnai yra netinkami vežti. Susirgusiems arba susižeidusiems gyvūnams kuo skubiau teikiamas pirminis gydymas ir prireikus jie apžiūrimi veterinarijos gydytojo.

2. Gyvūnus pakraunant į vienas ant kito dedamus konteinerius arba į vagoną ar automobilį su keliomis perdangomis, imamasi reikiamų atsargumo priemonių, kad ant apačioje patalpintų gyvūnų nekristų mėšlas.

3. Turi būti pakankami kiekiai pašaro ir prireikus vandens, išskyrus atvejus, kai:

a) kelionė trunka trumpiau kaip 12 valandų;

b) kelionė trunka trumpiau kaip 24 valandas visų rūšių paukščių jaunikliams, jeigu ji baigiama per 72 valandas po išsiritimo.

IV skyrius – Naminiai šunys ir naminės katės

40 straipsnis

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos naminių šunų ir naminių kačių, išskyrus tuos, kuriuos lydi savininkas arba jo atstovas, vežimui.

2. Naminių šunų ir naminių kačių vežimui mutatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 4 straipsnis, 6 straipsnio 1–3 dalys, 7, 9, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 ir 3 dalys, 12–17 straipsniai, 20–23 straipsniai, 25–29 straipsniai ir 31–37 straipsniai.

41 straipsnis

Vežami gyvūnai šeriami ne rečiau kaip kas 24 valandos ir girdomi ne rečiau kaip kas 12 valandų. Turi būti aiškios rašytinės šėrimo ir girdymo instrukcijos. Kalės in oestrus atskiriamos nuo šunų patinų.

V skyrius – Kiti žinduoliai ir paukščiai

42 straipsnis

1. Šio skyriaus nuostatos taikomos tų žinduolių ir paukščių, kuriems netaikytinos pirmesnių skyrių nuostatos, vežimui.

2. Šiame skyriuje aptariamoms rūšims mutatis mutandis taikomos šios II skyriaus nuostatos: 4 ir 5 straipsniai, 6 straipsnio 1–3 dalys, 7–10 straipsniai, 11 straipsnio 1 ir 3 dalys, 12–17 ir 20–37 straipsniai.

43 straipsnis

Gyvūnai vežami tik tinkamai įrengtuose transporto priemonėse arba konteineriuose, ant kurių prireikus yra nurodymai, kad juose yra laukiniai gyvūnai, kurie yra nervingai baikštūs arba pavojingi. Be to, turi būti aiškios šėrimo ir girdymo bei reikiamos specialios priežiūros instrukcijos.

44 straipsnis

Raguoti gyvūnai, neseniai nusimetę ragus, nevežami, nebent imamasi specialių atsargumo priemonių.

45 straipsnis

Gyvūnai, kuriems taikomas šis skyrius, prižiūrimi pagal 43 straipsnyje nurodytas instrukcijas.

VI skyrius – Šaltakraujai gyvūnai

46 straipsnis

Šaltakraujai gyvūnai vežami tokiuose konteineriuose, tokiomis sąlygomis, ypač erdvės, vėdinimo ir temperatūros atžvilgiu, ir su tokiu vandens ir deguonies tiekimu, kokie yra laikomi reikalingais toms rūšims. Jie kuo skubiau vežami į paskirties vietą.

VII skyrius – Ginčų sprendimas

47 straipsnis¹

1. Kilus ginčui dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, atitinkamų Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos viena su kita konsultuojasi. Kiekviena Susitariančioji Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui praneša savo kompetentingų institucijų pavadinimus ir adresus.

2. Jei ginčas šiuo būdu neišsprendžiamas, vienos arba kitos ginčo šalies prašymu jis perduodamas arbitražui. Kiekviena šalis paskiria po arbitrą, o tie du arbitrai paskiria trečiąjį arbitrą. Jei viena iš dviejų ginčo šalių per tris mėnesius nuo arbitražo prašymo nepaskiria arbitro, jį kitos ginčo šalies prašymu skiria Europos žmogaus teisių teismo pirmininkas. Jei pastarasis būtų vienos iš ginčo šalių pilietis, šią pareigą perima Teismo pirmininko pavaduotojas arba, jei pirmininko pavaduotojas yra vienos iš ginčo šalių pilietis, tai vyriausias pagal amžių Teismo teisėjas, nesantis nė vienos iš ginčo šalių pilietis. Tos pačios tvarkos laikomasi, jei arbitrai negali sutarti dėl trečiojo arbitro parinkimo.

Kilus ginčui tarp Susitariančiųjų Šalių, kurių viena yra Europos ekonominės bendrijos valstybė narė ir Susitariančioji Šalis, kita Susitariančioji Šalis arbitražo prašymą adresuoja ir valstybei narei, ir Bendrijai, kurios kartu per tris mėnesius nuo prašymo gavimo jai praneša, ar valstybė narė, ar Bendrija, ar valstybė narė ir Bendrija kartu yra ginčo šalis. Per minėtą laikotarpį negavus tokio pranešimo, valstybė narė ir Bendrija yra laikomos viena ir ta pačia ginčo šalimi, taikant arbitražo teismo sudarymą ir procesą reglamentuojančias nuostatas. Ta pati nuostata taikoma ir tuo atveju, kai kaip ginčo šalis kartu prisistato valstybė narė ir Bendrija.

3. Arbitražo teismas nustato savo darbo tvarką. Jo sprendimai priimami balsų dauguma. Jo sprendimai, grindžiami šia Konvencija, yra galutiniai.

VIII skyrius – Baigiamosios nuostatos

48 straipsnis²

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės. Ji turi būti ratifikuojama arba priimama. Ratifikavimo arba priėmimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Ši Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo ketvirto ratifikavimo arba priėmimo dokumento deponavimo dienos.

3. Šią Konvenciją pasirašiusiai, bet ją vėliau ratifikavusiai arba priėmusiai valstybei ji įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo jos ratifikavimo arba priėmimo dokumento deponavimo dienos.

4. Europos ekonominė bendrija, pasirašydama šią Konvenciją, gali tapti šios Konvencijos Susitariančiąja Šalimi. Bendrijai ši Konvencija įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo jos pasirašymo.

49 straipsnis

1. Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti bet kurią nare nesančią valstybę prie jos prisijungti.

2. Toks prisijungimas atliekamas Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui deponuojant prisijungimo dokumentą ir įsigalioja per šešis mėnesius nuo jo deponavimo dienos.

50 straipsnis

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis pasirašymo metu arba deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo arba prisijungimo dokumentą gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms ši Konvencija taikoma.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis, deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo arba prisijungimo dokumentą arba bet kada vėliau, Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuota deklaracija gali išplėsti šios Konvencijos taikymą bet kuriai kitai deklaracijoje nurodytai teritorijai ar teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga arba kurių vardu ji yra įgaliota prisiimti įsipareigojimus.

3. Kiekviena deklaracija pagal šio straipsnio pirmesnę dalį kiekvienai tokioje deklaracijoje nurodytai teritorijai gali būti atšaukta šios Konvencijos 51 straipsnyje nustatyta tvarka.

51 straipsnis

1. Ši Konvencija galioja neribotą laiką.

2. Bet kuri Susitariančioji Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu gali, kiek ji su ja yra susijusi, denonsuoti šią Konvenciją.

3. Toks denonsavimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

52 straipsnis³

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Tarybos valstybėms narėms ir kiekvienai Susitariančiajai Šaliai, kuri nėra Tarybos narė, praneša apie:

a) kiekvieną pasirašymą;

b) kiekvieną ratifikavimo, priėmimo arba prisijungimo dokumento deponavimą;

c) kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 48 straipsnį;

d) kiekvieną deklaraciją, gautą pagal 50 straipsnio 2 ir 3 dalis;

e) kiekvieną pranešimą, gautą pagal 51 straipsnį, ir denonsavimo įsigaliojimo datą;

f) kiekvieną informacinį pranešimą, gautą pagal 47 straipsnio 1 dalį.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta 1968 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje anglų ir prancūzų kalbomis vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Europos Tarybos archyvuose. Abu tekstai yra vienodos juridinės galios. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius patvirtintas kopijas nusiunčia kiekvienai šią Konvenciją pasirašiusiai ar prie jos prisijungusiai valstybei.

______________