LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL KAI KURIŲ PREKIŲ APMOKESTINIMO
1991 m. vasario 2 d. Nr. 50
Vilnius
1. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. I-809 numatytą 14 procentų pridėtinį mokestį nuo 1991 m. vasario 11 d. moka įmonės, parduodančios privačių įmonių (individualių įmonių, ūkinių bendrijų bei akcinių bendrovių) ir atskirų asmenų atvežtas iš TSRS ir kitų užsienio valstybių žaliavas bei prekes be jų technologinio ar kulinarinio perdirbimo.
Priimant parduoti šias prekes, turi būti nustatytąja tvarka nurodoma, iš kur jos atvežtos.
Pridėtinis mokestis skaičiuojamas nuo pardavimo kainos ir mokamas į biudžetą ta pačia tvarka kaip apyvartos mokestis.
2. Nustatyti, jog visos įmonės, įstaigos ir organizacijos, realizuojančios ne Respublikos teritorijoje plačiai vartojamas prekes, gamybinę techninę bei žemės ūkio produkciją, komplektuojamuosius gaminius ir pusfabrikačius, žaliavas bei medžiagas, atliekančios įvairius darbus (statybos, remonto, konstravimo, technologinius, mokslinio tyrimo ir pan.) bei teikiančios visų rūšių paslaugas (transporto, komunalines, buitines, reklamos, informacijos ir pan.), ima iš pirkėjų arba užsakovų ir moka į biudžetą 5 procentų papildomą mokestį už išsiųstas po 1991 m. sausio 1 d. prekes, atliktus darbus ir suteiktas paslaugas. Šis mokestis skaičiuojamas nuo prekių, darbų ir paslaugų realizavimo kainų (fiksuotų, sutartinių, rinkos), mokamas į biudžetą ta pačia tvarka kaip apyvartos mokestis ir realizavimo dokumentuose nurodomas atskirai.
Nustatyti, kad 5 procentų papildomas mokestis neimamas už tas prekes, darbus ir paslaugas, kuriuos realizuoja TSRS įmonės, neimdamos šio mokesčio.
Finansų ministerija turi pranešti atitinkamoms įmonėms bei organizacijoms, už kurias prekes, darbus ir paslaugas, realizuojamus ne Respublikos teritorijoje, šis mokestis neimamas.
3. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos valstybiniams valdymo organams pakeitus materialinių vertybių kainas, valstybinės prekybos ir vartotojų kooperacijos prekybos įstaigose, valstybinėse tiekimo bei buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėse bei organizacijose materialinių vertybių likučiai perkainojami, o perkainojimo skirtumas įskaitomas į šių įmonių bei organizacijų įstatinį fondą, neatsižvelgiant į tai, ar perkainojamos materialinės vertybės įsigytos iš savų lėšų ar panaudojus kreditą. Sutartinėmis ir rinkos kainomis įsigyjamos materialinės vertybės neperkainojamos.
Kitų ūkio šakų įmonėse bei organizacijose materialinės vertybės neperkainojamos, išskyrus auksą, sidabrą, platiną ir platinos grupės metalus, kurių perkainojimo skirtumas taip pat įskaitomas į šių įmonių bei organizacijų įstatinį fondą.