LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PLĖTROS IKI 2010 METŲ STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
2004 m. balandžio 28 d. Nr. 488
Vilnius
Siekdama užtikrinti viešojo administravimo plėtros tęstinumą ir įgyvendinti Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), III skyriaus 3 skirsnio „Valstybės valdymas ir savivalda“ nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Sudaryti šią Komisiją Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos įgyvendinimo priemonių planui parengti (toliau vadinama – Komisija):
Vidaus reikalų ministerijos sekretorius (Komisijos pirmininkas);
Vidaus reikalų ministerijos atstovas (Komisijos pirmininko pavaduotojas);
Vidaus reikalų ministerijos atstovas (Komisijos sekretorius);
Finansų ministerijos atstovas;
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas;
Teisingumo ministerijos atstovas;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos atstovas;
Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas;
Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas;
Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas;
Lietuvos viešojo administravimo instituto atstovas.
3. Pavesti:
3.1. Komisijai – parengti ir iki 2004 m. spalio 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo projektą;
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 488
VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PLĖTROS IKI 2010 METŲ STRATEGIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategija (toliau vadinama – ši Strategija) siekiama sukurti aplinką viešojo administravimo sistemos plėtrai.
2. Šios Strategijos, paremtos Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) rekomendacijomis, kaip tobulinti viešąjį administravimą, parengimą lėmė:
2.1. poreikis įgyvendinti Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), ilgalaikio valstybės raidos prioriteto „Žinių visuomenė“ vieną iš pagrindinių įgyvendinimo krypčių „Valstybės valdymas ir savivalda“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų)“ (Žin., 2003, Nr. 28-1142) 1.6 punktu patvirtintą vieną iš strateginių tikslų (prioritetų) – plėtoti informacinę ir žinių visuomenę;
2.2. didėjantys asmenų reikalavimai, kad centrinio, teritorinio ir vietinio valdymo lygiais geriau būtų sprendžiamos socialinės ir kitos jų problemos, nuolat didėjantis privataus sektoriaus vaidmuo, jo įtaka šalies ekonomikos raidai ir informacinių technologijų (toliau vadinama – IT) plėtra;
3. Atsižvelgiant į Europos ministrų, atsakingų už viešąjį administravimą, 2003 m. gruodžio 1 d. Romoje patvirtintą Bendradarbiavimo viešojo administravimo srityje vidutinės trukmės 2004-2005 metų programą, šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpiu ypač daug dėmesio bus skiriama šioms sritims:
4. Tikimasi, kad šios Strategijos įgyvendinimas padės įtvirtinti perėmimu ir tęstinumu grindžiamą šalies socialinės ir ekonominės raidos politiką, modernizuoti ir racionalizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų struktūrą, planavimo, organizavimo ir koordinavimo ryšius, įtvirtinti patikimą veiklos kontrolės ir vidaus audito sistemą, užtikrinti optimalų įgaliojimų, kompetencijos ir atsakomybės paskirstymą centriniu, teritoriniu ir vietos savivaldos lygiais. Tobulės viešojo administravimo sprendimų dėl asmenų, kurie kreipiasi į valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas, priėmimo procedūros, bus siekiama paprasčiau teisiškai reglamentuoti verslą, sukurti profesionalią, stabilią valstybės tarnybą, gebančią tinkamai atlikti savo funkcijas Lietuvai tapus ES valstybe nare, užtikrinti gerą viešųjų paslaugų kokybę. Sparti informacinės visuomenės plėtra suteiks galimybes modernizuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų darbą, patį viešojo administravimo procesą, kad jis veiktų efektyviai, būtų atviras asmenims, kad būtų operatyviai reaguojama į sparčiai kintančias aplinkybes.
5. Rengiant šią Strategiją, išanalizuota viešojo administravimo sektoriaus būklė, nustatytos viešojo administravimo sektoriaus stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės (II skyrius). Remiantis analizės rezultatais, pateikta viešojo administravimo sektoriaus vizija, tikslai ir uždaviniai šiems tikslams pasiekti (III skyrius). Šios Strategijos įgyvendinimo klausimai ir uždavinių įgyvendinimo vertinimo kriterijai, pagal kuriuos bus įvertinta per tam tikrą laiką pasiekta pažanga įgyvendinant uždavinius, aptariami IV skyriuje.
II. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SEKTORIAUS BŪKLĖS IR SSGG (STIPRYBĖS,
SILPNYBĖS, GALIMYBĖS, GRĖSMĖS) ANALIZĖ
Būklės analizė
6. Viešojo administravimo sektoriaus būklės analizė atlikta pagal šias Strategijos įgyvendinimo kryptis: centrinio valstybės administravimo, teritorinio valstybės administravimo, vietos savivaldos, valstybės tarnybos ir e. valdžios.
7. Centrinis valstybės administravimas.
1995–2003 metais Lietuvoje dominavo centrinio valstybės administravimo institucijų steigimo ir likvidavimo tendencijos: keitėsi kai kurių valstybės institucijų pavaldumas, gausėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų, naujiems valstybinio reguliavimo uždaviniams spręsti buvo steigiamos naujos centrinio valdymo institucijos. Steigiant ir likviduojant ministerijas, ne kartą buvo keičiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131).
8. Klausimams, kurie nebuvo priskirti ministerijų kompetencijai, spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybė steigė Vyriausybės įstaigas – departamentus, kontrolės ir apskaitos funkcijas atliekančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas. Tačiau didelė Lietuvos Respublikos Vyriausybei tiesiogiai pavaldžių skirtingos funkcinės paskirties įstaigų įvairovė (tarnybos, inspekcijos, departamentai, agentūros, komitetai), nepakankamai apibrėžti įstaigų prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės steigimo kriterijai, daugiapakopė ministerijų struktūra apsunkina valdymo ryšius, kelia bendradarbiavimo ir koordinavimo problemų.
9. Analizuojant kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų evoliuciją, peršasi tokia išvada: nuo to, kam įstaiga tiesiogiai pavaldi – Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar ministerijai, – darbo pobūdis nesikeičia, o steigiant vis daugiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų, nepavaldžių ministrams, plečiasi sritis, už kurią neatsako nė vienas Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys. Galiojantys teisės aktai nesudaro sąlygų formuotis bendrai viešojo administravimo institucijų sistemai. Todėl būtina iš naujo svarstyti kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų pavaldumo klausimus.
10. Valstybės valdymo sistemoje yra ir tokių institucijų, kurios steigiamos pagal specialius įstatymus (pvz., Konkurencijos taryba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir t. t.), neturint bendros jų steigimo koncepcijos ir principų.
11. Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (Žin., 1999, Nr. 60-1945) įtvirtinama viešojo administravimo sistema ir principai, pagrindinės viešojo administravimo sritys, administracinio reglamentavimo ir vidaus administravimo teisiniai pagrindai, nustatyta administracinė procedūra, tarnybinės pagalbos sąlygos. Tačiau šiuo įstatymu nereglamentuota viešojo administravimo institucijos vidaus administravimo struktūra, todėl susidaro sąlygos formuotis neracionalioms viešojo administravimo institucijų vidaus administravimo struktūroms, viešojo administravimo institucijos veiklą keblu planuoti, organizuoti, užtikrinti vykdymo kontrolę. Be to, atsiranda galimybė nepagrįstai didinti viešojo administravimo institucijų padalinių skaičių, kartu didėja valdymo išlaidos. Tobulintinos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinę procedūrą. Nuostatų, reglamentuojančių administracinę procedūrą, netobulumas riboja asmenų galimybes pasinaudoti savo teisėmis, kai reikia spręsti jiems rūpimus klausimus ar ginti savo teises ir teisėtus interesus.
12. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 (Žin., 2002, Nr. 57-2312) patvirtinus Strateginio planavimo metodiką, o Lietuvos Respublikos Seimui 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 – Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, atitinkamai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3, 22, 24, 26, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 40, 41, 44, 45 straipsnių, dešimtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 311, 441 straipsniais įstatymas (Žin., 2002, Nr. 41-1527), kuriame nustatyta, kad ministerijos veikla organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos planais, rengiamais vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria, ir derinamais su Valstybės ilgalaikės raidos strategija.
13. 2003 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 10-342), kuriame įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareiga teikti Lietuvos Respublikos Seimui savo metinę veiklos ataskaitą ir ministerijų pareiga teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei metines veiklos ataskaitas, kaip vykdoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, jos įgyvendinimo priemonės bei ministerijų strateginiai veiklos planai.
14. Strateginio planavimo sistema diegiama, tačiau per mažai dėmesio skiriama valstybės institucijų strateginių tikslų ir uždavinių įgyvendinimui, priežiūrai ir vertinimui, o tai lemia ne itin gerą institucijos strateginių veiklos planų kokybę. Be to, nepakankamas valstybės institucijų struktūrinių padalinių ir valstybės tarnautojų veiklos sąryšis su pačių institucijų tikslais ir uždaviniais.
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamiems sprendimų projektams rengėjai nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. privalo atlikti sprendimų projektų poveikio vertinimą. Priimant pagal savo kompetenciją sprendimus, ministrams, įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų vadovams, apskričių viršininkams ir savivaldybėms rekomenduota vadovautis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2003, Nr. 23-975). Kaip teigiama šios Metodikos 2 punkte, „Sprendimų projektų poveikio vertinimas – būdas, kaip tobulinti viešosios politikos formavimą, valstybės institucijų ir įstaigų sprendimo priėmimą. Poveikiui vertinti surinkta medžiaga suteikia sprendimus priimančioms valstybės institucijoms ir įstaigoms informaciją apie galimas sprendimų alternatyvas ir jų įgyvendinimo pasekmes. Taip sudaromos sąlygos pasirinkti tinkamiausią problemos sprendimo būdą.“. Tačiau tam, kad informacija apie sprendimų projektų poveikio vertinimą būtų išsami ir leidžianti pasirinkti optimalų sprendimo būdą, reikėtų numatyti palankesnes sąlygas, kad vertinant sprendimų projektų poveikį galėtų dalyvauti ne tik suinteresuotos institucijos, bet ir kitos grupės (pvz., asocijuotos verslo struktūros, nevyriausybinės organizacijos ir t.t.), kurių veiklai darys įtaką priimti sprendimai. Be to, reikėtų stiprinti valstybės tarnautojų gebėjimus vertinti sprendimų projektų poveikį.
16. Svarbu, kad visuomenė pasitikėtų viešojo administravimo sistema. Reikia nemažai laiko ir viešojo administravimo sektoriaus pastangų, kad pasitikėjimas susiformuotų. Asmenys turi teisę reikalauti, kad valstybės institucijos bei įstaigos dėtų visas pastangas, įgyvendindamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytus tikslus, kad jos tinkamai teiktų paslaugas. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gebančios laiku, tinkamai ir tausodamos išteklius įvykdyti joms keliamus tikslus ir uždavinius, įgis visuomenės pasitikėjimą.
17. Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinėje tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 (Žin., 2002, Nr. 95-4105), reglamentuojami piliečių ir kitų asmenų aptarnavimas viešojo administravimo ir kitose institucijose, santykiai tarp šių institucijų ir piliečių bei kitų asmenų, kad kiekvienam gyventojui būtų sudarytos teisinės sąlygos greitai gauti kvalifikuotus atsakymus į jiems rūpimus klausimus ar apskųsti neteisėtus valstybės tarnautojų veiksmus.
18. Kitas svarbus aspektas siekiant visuomenės pasitikėjimo valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis – skatinti visuomenę aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Sukurta teisinė bazė, sudaranti galimybes visuomenei susipažinti su norminių teisės aktų projektais. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 12-296; 2002, Nr. 124-5626) įtvirtinta, kad „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ spausdinami įstatymų ir kitų teisės aktų projektai, kurie Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu skelbiami svarstyti visuomenei. Pagal Įstatymų ir kitų aktualiausių norminių teisės aktų projektų skelbimo „Interneto“ tinkle tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 118 (Žin., 1999, Nr. 15-389), Lietuvos Respublikos Vyriausybės interneto tinklalapyje skelbiamas ministerijų sąrašas su nuorodomis į kiekvienos ministerijos įstatymų ir kitų skelbiamų norminių teisės aktų projektų sąrašą; ministerijos ir kitos Lietuvos Respublikos Vyriausybei projektus teikiančios bei technines galimybes turinčios institucijos taip pat sudaro savo tinklalapiuose projektų sąrašus su nuorodomis į konkrečius projektus. Taigi teisiniai pagrindai visuomenei susipažinti su teisės aktų projektais yra, tačiau visuomenė neskatinama aktyviai domėtis valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veikla, per mažai dėmesio skiriama informacijai apie teisės aktų projektus, pateikiamus valstybės institucijų ir įstaigų interneto svetainėse, atnaujinti.
19. 2003 metais priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4639) nustato, kad ministrai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka informuoja visuomenę apie savo veiklą ministerijos interneto tinklalapyje, o esant galimybei – ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Siekiant įpareigoti valstybės pareigūnus reguliariai atsiskaityti visuomenei apie savo veiklą, skelbti jų ataskaitų santraukas spaudoje, kad rinkėjai galėtų žinoti, kaip jų interesus gina išrinktų atstovų paskirti asmenys, atitinkamų pakeitimų padaryta ir kituose įstatymuose: priimti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4640), Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4641), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4642), Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 6, 12 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4643) ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 4, 15, 17, 20, 21, 29, 31, 37, 38 straipsnių ir šeštojo skirsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4636).
20. Teritorinis valstybės administravimas.
Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnieji administraciniai vienetai – apskritys – buvo suformuoti 1994 metais, kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (Žin., 1994, Nr. 60-1183), nustačiusį 10 apskričių. Tais pačiais metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015), kuris nustatė pagrindinius apskrities valdymo organizavimo principus, apskrities valdytojo (nuo 1996 metų ši sąvoka pakeista į sąvoką „apskrities viršininkas“) kompetenciją – uždavinius ir įgaliojimus atskirais valdymo klausimais, jo santykius su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis.
21. Apskričių viršininkų įgaliojimai buvo formuojami perimant iš savivaldybių ir centralizuojant dalį funkcijų, susijusių su valstybės interesais (žemės reforma, švietimo inspektavimas ir kita). Kitą dalį apskričių viršininkų funkcijų turėjo sudaryti dekoncentruotos centrinių institucijų regioninio pobūdžio funkcijos (ūkinės ministerijų funkcijos, valstybės turto valdymas, profesinio ir aukštesniojo mokymo organizavimas) ir centrinių valstybės institucijų dekoncentruotų padalinių veiklos koordinavimas.
22. Savivaldybių funkcijų perdavimas apskritims buvo atliktas laiku, atitinkamai perskirsčius materialinius ir finansinius išteklius.
23. Dalis ministerijų ir Vyriausybės įstaigų funkcijų, numatytų Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatyme, taip ir liko neperduotos. Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų kai kurių įgaliojimų, objektų bei atitinkamų materialinių ir finansinių išteklių perdavimo apskričių viršininkų administracijoms tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 92 (Žin., 1998, Nr. 10-253), nebuvo nustatyti funkcijų perdavimo terminai, todėl su ministerijomis ir Vyriausybės įstaigomis prasidėjo derybos dėl perdavimo laiko. Taigi funkcijų perdavimas iš esmės priklausė tik nuo perdavėjo. Dėl to kai kurios funkcijos, nustatytos Lietuvos Respublikos apskrities valdymo ar kituose įstatymuose, nevykdomos, nes stokojama finansavimo šioms funkcijoms vykdyti arba neperduoti materialiniai ištekliai.
24. Svarbi apskričių viršininkų funkcija yra regioninė plėtra. 2000 metais priimtame Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558) nustatyti apskričių viršininkų administracijų įgaliojimai nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti.
25. Nuo 2001 metų, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemones, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), toliau pertvarkomas teritorinis valdymas. 2002 metais iš apskričių viršininkų administracijų savivaldybėms perduota vykdyti dalies statybos leidimų išdavimo funkcija ir kai kurios funkcijos žemės ūkio srityje.
26. 2001 metais buvo priimti įstatymai, susiję su apskrities viršininko atskaitomybe ir apskričių viršininkų pavaduotojų skyrimo tvarka: Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 4, 5, 10, 13, 16, 18, 19 straipsnių ir IV skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 104-3702) ir Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 4, 5, 10 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2001, Nr. 112-4088).
27. Pokyčiai teritorinio administravimo srityje susiję ne tik su apskričių viršininkų funkcijomis, bet ir su apskričių skaičiumi. 2001 metais buvo siekiama sumažinti apskričių skaičių, toliau vykdyti funkcijų perskirstymą tarp atskirų valdymo lygių. Buvo nustatyti apskričių valdymo reformos pagrindiniai tikslai ir principai, funkcijų padalijimas tarp apskrities viršininko, savivaldybių, ministerijų, kitų viešojo administravimo subjektų, taip pat apskričių teritorinės reformos kryptys. Kadangi išaiškėjo, kad nauda iš teritorinės reformos rezultatų nebūtų didelė, palyginti su reformai reikalingomis išlaidomis, toliau orientuojamasi kaip tik į apskričių valdymo pertvarkymą, perskirstant vykdomas funkcijas tarp centrinio, regioninio ir vietinio valdymo lygių. Kai kurių centrinio valdymo institucijų vykdomų funkcijų decentralizavimo ir dekoncentravimo koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 824 (Žin., 2003, Nr. 61-2804), siekiama patobulinti teritorinį valdymą, pagerinti funkcijų pasiskirstymą ir institucinius ryšius tarp centrinės, regioninės ir vietos valdžios institucijų, demokratizuoti apskričių valdymą.
28. Vietos savivalda.
Valstybė įstatymų nustatytomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo (t.y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus) Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovo institucija ir sprendimų priėmimo procedūros modernizuotos 2002 metais priėmus Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 127-5748).
29. Siekiant tobulinti vietos savivaldą, aiškiau apibrėžti savivaldybės institucijų ir administracijos kompetenciją, išplėsti seniūnijų ir seniūnų teises, formuoti pilietinę visuomenę, 2000 metais priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 91-2832). Nustatyta, kad savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba ir vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba, savivaldybės meras, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. 2002 metais priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17, 21 straipsnių papildymo bei įstatymo papildymo tryliktuoju skirsniu įstatymu (Žin., 2002, Nr. 103-4605) reglamentuotas vietos gyventojų apklausų vykdymas savivaldybėse, išplėstos nuolatinių savivaldybių gyventojų galimybės dalyvauti vietos valdžios sprendimų priėmimo procese.
30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2003, Nr. 19-828) pripažino, kad kai kurios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į šį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą (Žin., 2003, Nr. 17-704). Pakeista savivaldybių institucinė struktūra ir priimti kiti vietos savivaldos sistemos pakeitimai. Nustatyta, kad savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, – turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Savivaldybės administracijos direktorius skiriamas mero siūlymu savivaldybės tarybos sprendimu tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu.
31. Savivaldybių funkcijas ateityje numatoma nuolat ir metodiškai plėsti. Savivaldybėms funkcijos gali būti perduodamos tik po to, kai kiekvienu atveju įvertinamos finansinės šio proceso galimybės ir užtikrinamas visiškas savivaldybių pasirengimas šias funkcijas atlikti. Kitaip net ir perdavus tam tikras funkcijas savivaldybėms jų savarankiškumas padidinamas tik sąlygiškai.
32. Kiekviena savivaldybė sudaro savarankišką biudžetą. Savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos, kurių reikia įstatymų priskirtoms funkcijoms atlikti ir savivaldybėms įstatymų suteiktoms valstybės funkcijoms bei programoms vykdyti. Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro mokestinės pajamos, nemokestinės pajamos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto dotacijos. Savivaldybių biudžetų projektus rengia savivaldybių vykdomosios institucijos, o šiuos biudžetus tvirtina savivaldybių tarybos.
33. Būtina tobulinti savivaldybių atliekamų funkcijų finansavimo sistemą. Nuo 2002 metų lėšos, kurių reikia savivaldybėms perduotoms valstybės funkcijoms vykdyti, skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto kaip specialioji tikslinė dotacija. Parengta bendra visoms savivaldybėms lėšų apskaičiavimo atitinkamai valstybės suteiktai funkcijai vykdyti metodika. Priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas – finansuojama pagal Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 (Žin., 2001, Nr. 57-2040; 2002, Nr. 119-5339), iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriamomis dotacijomis.
34. Nuo 2003 metų įsigaliojo teisės aktų pakeitimai, išplečiantys savivaldybių finansines galimybes finansinių išteklių formavimo srityje, t.y. savivaldybėms suteikta teisė be apribojimų nustatyti fiksuotus pajamų mokesčio dydžius individualios veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšims ir konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifą, taip pat išplėstas vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Svarstoma galimybė suteikti savivaldybių taryboms teisę nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą, kuris labai padidintų finansinį savivaldybių nepriklausomumą. Tolesnis vietos mokesčių bazės išplėtimas kompleksiškai susijęs su funkcijų tarp visų valdymo lygių paskirstymu: vietinius mokesčius galima įvesti tik tuomet, kai bus tvirtai apsispręsta dėl visų valdymo lygių funkcijų paskirstymo ir jų finansavimo šaltinių. Tik tokiu atveju bus suformuota pastovi Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų bazė, ateityje nereikės keisti vietinių mokesčių tarifų dėl atliekamų funkcijų keitimo.
35. Per savivaldybių biudžetus paskirstoma apie 3,5 mlrd. litų, arba beveik trečdalis nacionalinio biudžeto. Tai, kad būtina griežčiau kontroliuoti, kaip savivaldybėse panaudojamos lėšos, pastaruoju metu pabrėžė ne tik Valstybės kontrolė, bet ir tarptautinės finansų institucijos (Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas). Savivaldybėse būtina stiprinti vidaus auditorių administracinius gebėjimus.
36. 2003 metais priėmus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3, 4, 15, 17, 20, 21, 29, 31, 37, 38 straipsnių ir šeštojo skirsnio pakeitimo įstatymą, sukurta teisinė bazė nuo 2004 m. sausio 1 d. įdiegti savivaldybėse vidaus ir išorės audito sistemą. Steigiama centralizuota savivaldybės vidaus audito tarnyba – savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas savivaldybės administracijos direktoriui, skirtas vidaus auditui atlikti savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kurios valdo, naudoja savivaldybės turtą ir juo disponuoja. Ar teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas, kaip vykdomas savivaldybės biudžetas, prižiūri savivaldybės kontrolės ir audito institucija – savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba).
37. Būtina tobulinti administracinę-teritorinę savivaldybių sandarą. Nuo 1995 metų savivaldybių gausėja. Dabar Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Didžiausia yra Vilniaus miesto savivaldybė (per 550 tūkst. gyventojų), mažiausia – Neringos savivaldybė (2,4 tūkst. gyventojų). Vidutinis šalies savivaldybės dydis – 60 tūkst. gyventojų. Dominuoja savivaldybės, kuriose yra nuo 20 iki 40 tūkst. gyventojų. Lietuvos savivaldybės, palyginti su analogiškais municipalinio tipo administraciniais vienetais kitose artimose Lietuvai Europos valstybėse, yra didesnės. Atsiranda prieštaravimų tarp savivaldybių, kurių vienos centras ir daugelis gyventojams viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų bei organizacijų yra kitos savivaldybės teritorijoje. Kai kuriose savivaldybių teritorijose vietinės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijos, taip pat vietinės viešojo administravimo įstaigos yra toli nuo gyventojų, nepajėgia užtikrinti spartaus ir tinkamo viešųjų vietos reikalų tvarkymo, viešųjų paslaugų teikimo, lemia dalies gyventojų pasyvumą ir mažą suinteresuotumą dalyvauti tvarkant viešuosius vietos reikalus.
38. Kai kurios vietos gyventojų bendruomenės aktyviai reiškia iniciatyvą steigti savivaldybes savo gyvenamojoje teritorijoje. Būtina skatinti bendruomenių atstovų dalyvavimą priimant savivaldybių sprendimus. Jau sudarytos teisinės sąlygos bendruomenių atstovams aktyviai dalyvauti priimant savivaldybių sprendimus, tačiau kol kas praktiškai bendruomenių lyderiai dar retai imasi iniciatyvos realizuoti savo teises.
39. Būtina ieškoti būdų, kaip užtikrinti efektyvų savivaldybių viešųjų paslaugų teikimą. Viešoji savivaldybių paslauga – sudaryti sąlygas savivaldybių įsteigtų specialiųjų įstaigų ir organizacijų, teikiančių gyventojams socialines, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, miesto tvarkymo, gyvenamųjų namų priežiūros, paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, įvairių licencijų ir leidimų išdavimo, transporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas, veiklai. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas pagal sudarytas su savivaldybėmis sutartis gali teikti ir privatūs asmenys, pasirenkami viešai.
40. Valstybės tarnyba.
Per pastarąjį dešimtmetį pakito visuomenės požiūris į valstybės tarnybą, valstybės tarnautojams keliami vis didesni reikalavimai. Stebima tendencija turėti greičiau reaguojančią į pokyčius, profesionalią ir mažiau kainuojančią administraciją. Vykdomos valstybės tarnybos reformos tikslas – modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą, suformuoti profesionalią ir stabilią valstybės tarnybą, atitinkančią ES taikomus kriterijus.
41. Naujas valstybės tarnybos reformos etapas prasidėjo 2002 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 45-1708), kuris nustatė pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Šiuo įstatymu buvo pasirinkta atviros ir riboto dydžio valstybės tarnybos koncepcija, kai valstybės tarnautojai yra tik tie asmenys, kurie koordinuoja ar įgyvendina tam tikros valstybės valdymo srities politiką, rengia ir koordinuoja teisės aktų, sutarčių ar programų projektus, valdo personalą ir finansinius išteklius, turi viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Įstatymas reglamentuoja maždaug 60 tūkst. valstybės tarnautojų veiklą. Jis yra taikomas maždaug 700 valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų.
42. Valstybės tarnybos teisinis reguliavimas iš esmės yra sukurtas. Išskirtini veiklos prioritetai – didinti valstybės tarnautojų administracinius gebėjimus, sukurti valstybės tarnybos personalo valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros planavimo sistemą. Sėkmingas šių prioritetų įgyvendinimas turėtų skatinti naujos organizacinės elgsenos valstybės tarnyboje formavimąsi, institucijų bendradarbiavimą.
43. Įtvirtinta nauja valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimo sistema siekiama užtikrinti valstybės tarnybos profesionalumą ir veiksmingumą, valstybės tarnautojo veiklos rezultatai ir jo kvalifikacija susiejami su galimybe eiti aukštesnės kategorijos pareigas arba įgyti aukštesnę kvalifikacinę klasę, taigi ir gauti didesnį darbo užmokestį.
44. Lietuvos narystė ES iškelia būtinybę formuoti valstybės tarnyboje naują organizacinę elgseną, susijusią su administracinių gebėjimų stiprinimu. Narystė ES suteikia Lietuvai galimybę pasinaudoti ES struktūrine parama. Paramos lėšų planavimo ir panaudojimo efektyvumas priklausys nuo šioje srityje dirbančių valstybės tarnautojų administracinių gebėjimų ir kvalifikacijos, todėl būtina sudaryti išankstines sąlygas atitinkamoms lėšas administruojančioms institucijoms išlaikyti kvalifikuotus specialistus ir užtikrinti pakankamą jų skaičių. Valstybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 1073 (Žin., 2002, Nr. 71-2981), nustatytos prioritetinės valstybės tarnautojų mokymo kryptys ir prioritetinės valstybės tarnautojų mokymo grupės. Kadangi Lietuvos interesų atstovavimo ES institucijose sėkmė pirmiausia priklausys nuo jos valstybės tarnautojų pasirengimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė strateginį valstybės tarnautojų mokymo tikslą – iki 2006 metų parengti valstybės tarnautojus dirbti narystės ES sąlygomis. Tuo tikslu pradėtas sistemingo valstybės tarnautojų mokymo procesas, atlikta mokymo poreikių aplinkos analizė trimis valstybės valdymo lygiais: ministerijų, apskričių ir savivaldybių, kuriama institucijų, prisidedančių prie valstybės tarnautojų mokymo, sistema.
45. 2002 metais įsteigtas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama – Valstybės tarnybos departamentas), kurio misija – kurti profesionalią ir veiksmingą valstybės tarnybą įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką šioje srityje, taip pat užtikrinti valstybės tarnybos institucinę brandą.
46. Vidaus reikalų ministerija 2003–2005 metais įgyvendina PHARE projektą „Valstybės tarnybos valdymo tobulinimas“. Projekto tikslas – didinti Valstybės tarnybos departamento administracinius gebėjimus ir modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą viešajame administravime.
47. Valstybės tarnautojų registro pagrindu kuriama valstybės tarnybos valdymo informacinė sistema, kuri leis aprūpinti valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas informacija, kurios reikia jų veiklai.
48. E. valdžia.
Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 229 (Žin., 2001, Nr. 20-652), vienas iš pagrindinių tikslų kuriant informacinę visuomenę Lietuvoje – modernizuoti valstybės valdymą, tam panaudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, sukuriant tinkamą teisinę aplinką, tobulinant e. valdžią, suteikiant gyventojams realias galimybes nevaržomai gauti iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, sudarant sąlygas plėtoti Lietuvos informacinę visuomenę, teikti pasiūlymus, kritikuoti, dalyvauti priimant sprendimus.
49. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 984 (Žin., 2001, Nr. 71-2534), viešasis administravimas nurodytas kaip viena iš prioritetinių sričių ugdant informacinę visuomenę. Jame numatyta sukurti modernių IT naudojimu pagrįstas priemones, padedančias valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms vykdyti joms priskirtas funkcijas įrengus svarbiausių valstybės funkcijų vykdymo duomenų tvarkymo informacines sistemas; nustatyti kompiuterinio raštingumo kvalifikacinius reikalavimus valstybės tarnautojams, sudaryti sąlygas įgyti šią kvalifikaciją; sukurti bendrą valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informavimo sistemą, nustatyti asmenų ir privataus sektoriaus informavimo tvarką, įgyvendinti „vieno langelio“ principą ir kita.
50. Rengiami kasmetiniai informacinės visuomenės plėtros detalieji planai, tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės, numatantys svarbiausias valstybės institucijų ir įstaigų priemones ugdant informacinę visuomenę.
51. Tobulinant e. valdžią, svarbu nuosekliai plėtoti elektroninį turinį, skatinti paslaugų teikimą elektroniniais būdais, užtikrinti gyventojams ir verslo subjektams galimybę naudotis šiomis paslaugomis. Tam reikia sukurti viešųjų interneto centrų infrastruktūrą ir didinti vartotojų kompetenciją. Elektroninės valdžios koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2115 (Žin., 2003, Nr. 2-54), siekiama gerinti (panaudojant skaitmenines technologijas) viešųjų paslaugų teikimą valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, gyventojams, verslo subjektams, imtis veiksmingų priemonių, kurios leistų viešąjį administravimą pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, analizuoti ir reformuoti sprendimų priėmimo procesą taip, kad viešasis administravimas atitiktų šiuolaikinę žinių vadybą.
52. Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimas leis užtikrinti ir „vieno langelio“ principo įgyvendinimą, kurio esmė yra tai, kad fiziniams ir juridiniams asmenims nereikės rūpintis viešojo administravimo procedūrų eiga, nes tai atliks valstybės informacinės sistemos, gyventojams ir verslo subjektams nedalyvaujant tiesiogiai. Tačiau „vieno langelio“ principo taikymas nereiškia, kad bus kuriamas centralizuotas valstybės informacinis centras.
53. Rengiant ir įgyvendinant e. valdžios projektus, turi dalyvauti visos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1468 „Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 112-5022) visus šiuos projektus koordinuoti ir stebėti, valdyti ir atlikti viešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijas priežiūrą įgalioti atitinkamai Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Informacinės visuomenės plėtros komitetas) ir Vidaus reikalų ministerija.
54. Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1468, numatytos konkrečios priemonės leis pasiekti Elektroninės valdžios koncepcijos tikslą – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, visuomenei, verslo subjektams, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teikti geresnės kokybės viešąsias paslaugas ir informaciją, panaudoti tam IT teikiamas galimybes ir išspręsti svarbiausią uždavinį – nuo 2005 metų viešąsias paslaugas gyventojams ir verslo subjektams teikti panaudojant skaitmenines technologijas ir atsižvelgiant į viešąsias paslaugas, numatytas ES programiniuose dokumentuose.
55. Viešosios paslaugos į internetą bus perkeliamos laipsniškai – nuo informacinio pobūdžio paslaugų iki visiško interaktyvumo. Viešosios paslaugos asmenims gali būti teikiamos keturiais brandos lygiais:
55.1. Pirmasis lygis – informacinio pobūdžio viešosios paslaugos. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos pateikia viešąją informaciją internetu.
55.2. Antrasis lygis – dalinė transakcija. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos pateikia vartotojui savo tinklalapiuose iš dalies automatizuotas formas ir anketas, kurias užpildęs ir išspausdinęs vartotojas gali jomis naudotis.
55.3. Trečiasis lygis – dalinis interaktyvumas. Vartotojo tapatybė nustatoma informacinėje sistemoje. Jis gali pateikti elektroninius paklausimus, o valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos elektroninio paklausimo pagrindu atsako į šį paklausimą. Tačiau viešoji paslauga pristatoma neelektronine forma.
56. Kad viešąsias paslaugas būtų galima teikti internetu trečiuoju ir ketvirtuoju lygiu, reikia išspręsti fizinių ir juridinių asmenų identifikavimo valstybės informacinėse sistemose problemą, užtikrinti asmens duomenų teisinę apsaugą ir tai, kad administruojama viešoji paslauga būtų suteikiama tik tam asmeniui, kuriam ji skirta. Visi šie klausimai bus sprendžiami pagal fizinių ir juridinių asmenų tapatybės nustatymo valstybės informacinėse sistemose koncepciją, kurią pateikti tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei numatyta Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plane.
57. 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 61-1827), kuriam įgyvendinti priimti visi būtini lydimieji teisės aktai. Taigi Lietuvoje sudarytos visos išankstinės teisinės sąlygos naudoti ES lygį atitinkantį elektroninį parašą. 2002 metais priėmus Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 4, 8, 14, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 64-2572), buvo sudarytos sąlygos fiziniams ir juridiniams asmenims savo veikloje naudoti tokį elektroninį parašą, kuriam netaikomi griežčiausi saugumo reikalavimai. Įvairiais valstybės institucijų ir įstaigų rengiamais projektais siekiama skatinti privataus verslo atstovus teikti sertifikavimo paslaugas, plėtoti atitinkamą elektroninio parašo infrastruktūrą.
58. 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 10-236) nenumato galimybės pareiškėjui pateikti prašymą elektroniniu paštu. Kai kuriose valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose priimti atitinkami teisės aktai, kurie nustato, kad tose institucijose bei įstaigose interesantų paklausimai ir prašymai, gauti elektroniniu paštu, apdorojami tokiomis pačiomis procedūromis kaip ir gautieji tiesiogiai ar paprastu paštu. Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plane numatyta parengti naujus teisės aktų projektus ar galiojančių teisės aktų pakeitimus, kurie numatytų bendrą tvarką, nustatančią, kad valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat gyventojų paklausimai, pateikti naudojant skaitmenines technologijas, turi tokią pat galią kaip ir gautieji tiesiogiai ar paprastu paštu.
59. Teikiant viešąsias paslaugas gyventojams, verslo subjektams, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, reikia užtikrinti duomenų patikimumą ir saugą nuo neteisėto panaudojimo. Pagal Bendrųjų duomenų saugos reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 952 (Žin., 1997, Nr. 83-2075; 2003, Nr. 2-45), nuostatas duomenų valdytojai įpareigojami vadovautis Informacijos technologijų saugos valstybine strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1625 (Žin., 2001, Nr. 110-4006), Lietuvos standartu LST ISO/IEC 17799:2002, taip pat kitais Lietuvos ir tarptautiniais „Informacijos technologija. Saugumo technika“ grupės standartais. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 4 d. nutarimo Nr. 952 „Dėl duomenų saugos valstybės ir savivaldybių informacinėse sistemose“ (Žin., 1997, Nr. 83-2075; 2003, Nr. 2-45) 3 punktą, vidaus reikalų ministras 2003 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1V-272 (Žin., 2003, Nr. 76-3511) patvirtino Tipinius duomenų saugos nuostatus, kurių tikslas – sudaryti sąlygas automatizuotu būdu saugiai tvarkyti duomenis valstybės registruose ar kitose informacinėse sistemose. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų IT sauga plėtojama įgyvendinant Informacijos technologijų saugos valstybinę strategiją ir jos įgyvendinimo planą, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1625.
60. Šalies informacinės infrastruktūros pagrindas – valstybės registrai. Integrali valstybės registrų sistema leidžia sparčiai keistis informacija, tinkamai teikti viešąsias paslaugas gyventojams, verslo subjektams, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms. Pagrindinės veiklos kryptys, susijusios su valstybės registrų plėtra, pateiktos Valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1332 (Žin., 2002, Nr. 83-3599), ir Valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategijos įgyvendinimo priemonių plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 852 (Žin., 2003, Nr. 65-2947).
SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės) analizė
61. Atlikus viešojo administravimo sektoriaus SSGG analizę, įvertinti vidiniai ir išoriniai veiksniai. Vidiniai veiksniai įvertinti šiais aspektais: teisinė bazė, organizacinė struktūra, žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, planavimo sistema. Vidinių veiksnių įvertinimas leido nustatyti viešojo administravimo sektoriaus stiprybes ir silpnybes. Išoriniai veiksniai, leidę nustatyti viešojo administravimo sektoriaus galimybes ir grėsmes, įvertinti naudojant PEST analizės techniką (t.y. įvertinti politiniai, ekonominiai, socialiniai ir technologiniai veiksniai).
62. Šiame punkte pateikiama viešojo administravimo sektoriaus SSGG analizė:
62.1. Stiprybės:
62.1.4. Užtikrintas politinio neutralumo principo įgyvendinimas valstybės tarnyboje centriniu lygiu.
62.1.5. Sudarytos išankstinės teisinės sąlygos valdyti, koordinuoti ir stebėti e. valdžios projektus, teikti viešąsias paslaugas naudojant skaitmenines technologijas.
62.1.10. Didinamas valstybės tarnautojų kompiuterinis raštingumas pagal ECDL programą (European Computer Driving Licence).
62.1.11. Teikiama ES ir užsienio šalių parama viešajam administravimui ir valstybės tarnybai tobulinti.
62.1.12. Nustatyta darbo užmokesčio sistema sudaro sąlygas išlyginti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio disproporcijas.
62.2. Silpnybės:
62.2.1. Viešojo administravimo institucijos nestandartizuotos, kai kurios jų funkcijos dubliuojamos.
62.2.3. Nesukurtas institucijų, dalyvaujančių mokant valstybės tarnautojus, koordinavimo mechanizmas.
62.2.5. Nepakankamai apibrėžtos viešųjų paslaugų teikimo bendrosios procedūros, todėl neišplėtota viešųjų paslaugų teikimo infrastruktūra.
62.2.6. Daug valstybės tarnautojų pereina dirbti į privatų sektorių (dažniausiai teisininkai, ekonomistai ir IT specialistai) nesudarius pakankamos motyvacijos.
62.2.8. Valstybės tarnautojai menkai moka užsienio kalbas, nepakankamas jų kompiuterinis raštingumas.
62.2.10. Nepakankamai išugdyti valstybės tarnautojų administraciniai gebėjimai dirbti narystės ES sąlygomis.
62.2.11. Nepakankamai rūpinamasi nustatyti valstybės tarnautojų mokymo poreikius valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose.
62.2.15. Per mažai dėmesio skiriama strateginių tikslų ir uždavinių įgyvendinimui, priežiūrai ir vertinimui.
62.2.17. Nepakankami valstybės tarnautojų administraciniai gebėjimai rengti strateginio planavimo dokumentus.
62.2.18. Nesukurta valstybės tarnybos personalo valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros planavimo sistema.
62.2.19. Darbo užmokesčio fondas neplanuojamas remiantis žmogiškųjų išteklių poreikio įvertinimu, atsižvelgiant į valstybės institucijų strateginius tikslus ir nuolat kintančias funkcijas.
62.2.20. Dalinio centralizuoto finansavimo nebuvimas neleidžia tinkamai koordinuoti aktualių valstybės tarnautojų mokymo programų rengimo.
62.2.21. Nepakankamas e. valdžios projektų finansavimas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų.
62.2.23. Nepakankamai spartus ir netolygus IT diegimas bendravimo tarp viešojo administravimo institucijų srityje (pvz., vaizdo konferencijos), ypač vietos savivaldos lygiu.
62.2.26. Nepatvirtinta fizinių ir juridinių asmenų tapatybės nustatymo valstybės informacinėse sistemose koncepcija.
62.2.27. Žemas apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių institucijų bei įstaigų kompiuterizavimo lygis.
62.3. Galimybės:
62.3.1. Integracija į ES skatina: perimti institucinę ir administravimo patirtį iš ES valstybių narių, tarpinstitucinio koordinavimo ir bendradarbiavimo poreikį, didinti valstybės tarnautojų administracinius gebėjimus, pertvarkyti informacines sistemas.
62.3.3. Vadovaujantis ES teisynu (acquis) ir patirtimi e. valdžios srityje, gyventojams sudaromos lygios galimybės su kitais ES valstybių narių gyventojais naudotis e. valdžios teikiamomis galimybėmis.
62.3.4. Sudarytos teisinės sąlygos diegti šiuolaikinius valdymo metodus, gerinti asmenų aptarnavimą ir viešųjų paslaugų kokybę, tobulinti valstybės tarnautojų mokymo sistemą, didinti valstybės tarnautojų atskaitomybę.
62.3.5. Atsižvelgiant į ES teisyną (acquis), tobulinami ir priimami nauji teisės aktai, sudarantys visas būtinas teisines sąlygas įgyvendinti e. valdžios projektus.
62.3.6. Stabili ekonomikos plėtra įgalina skirti finansinių išteklių viešojo administravimo sektoriuje dirbančių asmenų gebėjimams ugdyti.
62.3.7. Šalies ekonomikos plėtra ir gaunama ES fondų finansinė parama sudaro galimybę geriau finansuoti projektus viešojo administravimo srityje.
62.3.8. ES struktūrinės paramos panaudojimo taisyklės leidžia finansuoti būtinus investicijų planavimo ir valdymo veiksmus iš struktūrinių fondų lėšų.
62.3.10. Plačiau taikant IT, gerėja ryšiai tarp institucijų, visuomenė geriau informuojama įvairiais klausimais.
62.4. Grėsmės:
62.4.1. Neužtikrinamas viešojo administravimo institucijų ir valstybės tarnautojų bendradarbiavimas, jų veiklos koordinavimas.
62.4.5. Nepakankama valstybės tarnautojų kvalifikacija ir jų stoka neleidžia iki galo pasinaudoti ES narystės pranašumais (pvz., ES struktūrine parama), todėl gali nukentėti šalies ekonomikos plėtra ir gerokai sumažėti parama.
62.4.6. Darbo užmokesčiui skirtų biudžeto asignavimų stoka ir esama netobula motyvacijos sistema neleidžia pritraukti į valstybės tarnybą aukštos kvalifikacijos specialistų ir juos išlaikyti.
62.4.7. Didėjant atotrūkiui tarp pajamų privačiame sektoriuje ir valstybiniame sektoriuje, mažėja valstybės tarnybos sistemos galimybės atsinaujinti.
62.4.12. Vis dar nepakankama valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir gyventojų kompetencija IT srityje, nepasitikėjimas ir nenoras savo veikloje naudoti šiuolaikines IT stabdo e. valdžios procesus.
III. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SEKTORIAUS VIZIJA, TIKSLAI IR
UŽDAVINIAI
63. Atsižvelgiant į viešojo administravimo sektoriaus būklės ir SSGG analizes, Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje nustatytus siekius, problemas, susijusias su dabartine viešojo administravimo reformos būkle, asmenų poreikius, ši Strategija remiasi tokia vizija: „Teikianti geresnes viešąsias paslaugas ir atsižvelgianti į asmenų poreikius viešojo administravimo sistema, perimanti ES institucinę, administravimo ir politinio proceso patirtį“.
64. Viešojo administravimo sektoriaus strateginis tikslas – sukurti skaidrią, veiksmingą, orientuotą į rezultatus ir tinkamą asmenų aptarnavimą viešojo administravimo sistemą, pagrįstą IT.
65. Viešojo administravimo sektoriaus tikslai:
65.1. Tikslas – tobulinti viešojo administravimo sistemą.
Viešojo administravimo sistemos tobulinimas apima viešojo administravimo sistemos institucijų sandaros ir jų vidinės struktūros modernizavimą, viešojo administravimo procedūrų skaidrumo užtikrinimą ir geros kokybės viešųjų paslaugų teikimą. Šiame punkte nurodytam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
65.1.1. Tobulinti valdymo institucijų sistemos sandarą ir modernizuoti jų vidines struktūras.
Vykdant šį uždavinį, reikėtų apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybei tiesiogiai pavaldžių skirtingos funkcinės paskirties įstaigų, taip pat dėl tarpšakinio profilio institucijų, steigiamų pagal specialius įstatymus, vietos valdymo sistemoje ir funkcijų apibrėžimo. Sprendžiant tarpinstitucinio bendradarbiavimo problemas, reikėtų įtvirtinti optimalų institucinės sandaros modelį centriniu lygiu, kuris aiškiai atspindėtų valdymo ryšius tarp institucijų, jų pavaldumo klausimus ir funkcijų pasiskirstymą.
Taip pat būtina ir toliau vykdyti viešojo administravimo institucijų vidaus administravimo struktūros modernizavimą. Dėl to reikėtų parengti teisės aktų, kurie numatytų viešojo administravimo institucijų vidinės struktūros standartizavimo pagrindus, projektus.
65.1.2. Tobulinti į rezultatus orientuotą valdymą.
Veiksmingas viešasis administravimas remiasi pasiektais rezultatais, nes administravimo procesas ir įvairios procedūros nėra savitikslis dalykas. Būtina įdiegti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklos vertinimo sistemą, stiprinti jų veiklos vidaus audito ir kontrolės sistemas. Sprendžiant šį uždavinį, reikėtų tobulinti strateginio planavimo sistemą: tobulinti Strateginio planavimo metodiką, kuria naudojamasi šiuo metu, ir gerinti pačių institucijų strateginių veiklos planų kokybę, mokyti valstybės tarnautojus juos rengti; vertinti strateginių veiklos planų įgyvendinimo rezultatus, tinkamai nustatyti strateginių veiklos planų įgyvendinimo vertinimo kriterijus.
65.1.3. Supaprastinti sprendimų priėmimo procedūras.
Kad asmenys labiau pasitikėtų viešuoju administravimu, turi būti taikomos paprastesnės sprendimų priėmimo procedūros. Jos turi būti lanksčios, skaidrios ir viešos, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo ar grupė asmenų turėtų realią galimybę sužinoti, kokiais argumentais grindžiamas vieno ar kito sprendimo priėmimas, kad būtų sudaromos sąlygos geriau ir greičiau išspręsti jiems rūpimus klausimus.
Sprendžiant šį uždavinį, tobulintinos ne tik viešojo administravimo sprendimų priėmimo procedūros dėl asmenų, kurie kreipiasi į valstybės ir savivaldybių institucijas bei įstaigas su prašymais, bet ir teisinis verslo reglamentavimas (kad būtų pagerintos verslo aplinkos sąlygos). Šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpiu turėtų būti persvarstyti esamieji atskiras verslo sritis reglamentuojantys teisės aktai ir prireikus pateikti pasiūlymai dėl jų tobulinimo. Rengiami nauji teisės aktų projektai turėtų būti įvertinti pagal Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodiką ir užtikrinta, kad juos rengiant dalyvautų suinteresuoti asmenys, kuriems tiesiogiai darys įtaką rengiamo projekto nuostatos.
65.1.4. Gerinti teikiamų viešųjų paslaugų kokybę.
Europos valstybėse, siekiant gerinti viešųjų paslaugų kokybę, viešajame administravime diegiami kokybės vadybos metodai – (pvz., CAF – Common Assessment Framework (Bendro įvertinimo sistemos modelis), EQFM – European Quality Foundation Model (Europos kokybės valdymo modelis) – kurių tikslas – tenkinti vartotojų poreikius, nuolat analizuoti ir gerinti savo veiklą, taip pat valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą. Sprendžiant šį uždavinį, būtų galima integruoti kokybės vadybą į administravimo veiklą, nustatyti kokybės standartus, juos vertinti bei dalytis gerąja patirtimi (Best Practice) su ES valstybėmis narėmis.
65.2. Tikslas – tobulinti regioninio valdymo institucijų vidinę sandarą ir jų veiklą.
Šio tikslo bus siekiama atskiriant ir optimizuojant skirtingų valdymo lygių valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų funkcijas, padalijant jų įgaliojimus ir atsakomybę, remiantis subsidiarumo, nacionalinių interesų ir savivaldos principų derinimu, tobulinant regioninio valdymo institucijų veiklą ir vidinę struktūrą. Šiame punkte nurodytam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
65.2.1. Tobulinti valdymą: jį dekoncentruoti ir decentralizuoti.
Sprendžiant šį uždavinį, pirmiausia numatoma įgyvendinti Kai kurių centrinio valdymo institucijų vykdomų funkcijų dekoncentravimo ir decentralizavimo koncepciją ir jos įgyvendinimo priemones, kuriomis bus įvykdyti pertvarkymai profesinio mokymo, bendrojo ugdymo, kultūros, asmens sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų organizavimo ir valstybinės žemės tvarkymo srityse. Numatomas funkcijų perskirstymas centriniu, teritoriniu ir vietos savivaldos lygiais nustatys geresnius centrinio valdymo, apskričių ir savivaldybių institucijų ryšius.
65.2.2. Optimizuoti teritorinį valdymą.
Tolesnis teritorinio valdymo optimizavimas bus vykdomas remiantis subsidiarumo principu ir atsižvelgiant į planuojamus priimti Europos Tarybos institucijų dokumentus dėl regioninio valdymo. Bus pasirinktas optimalus modelis: arba teritorinio valdymo demokratizavimas suformuojant savivaldžią atstovaujamąją apskrities instituciją, arba decentralizavimas stiprinant vietos savivaldą.
65.3. Tikslas – plėtoti vietos savivaldą: vietos savivaldos lygiu sukurti veiksmingą valdymą, patogų gyventojams.
Būtina nustatyti optimalią administracinę-teritorinę savivaldybių sandarą ir vietos savivaldos lygiu sukurti tinkamiausią organizacinę institucijų bei įstaigų struktūrą su aiškiu atsakomybės pasiskirstymu ir kompetencijos apibrėžimu; pasiekti, kad savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų institucijų santykiai būtų grindžiami konstituciniu vykdomųjų institucijų atskaitingumo taryboms ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų institucijų atžvilgiu principais. Turi būti konstruktyviai derinami valstybės ir savivaldybių interesai. Šiame punkte nurodytam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
65.3.1. Didinti savivaldybių veiklos ir finansinį savarankiškumą, savivaldybių veiklos ir finansinio valdymo efektyvumą.
Sprendžiant šį uždavinį, būtina nuolat ir metodiškai plėsti savivaldybių funkcijas, tačiau savivaldybių institucijoms turi būti priskirtos ir perduotos tik tokios funkcijos, kurias jos būtų pajėgios atlikti, kiekvienu atveju įvertinus finansines galimybes ir savivaldybėms esant visiškai pasirengusioms šias funkcijas atlikti.
Be to, būtina tobulinti mokestinių pajamų paskirstymo tarp Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų mechanizmą; sudaryti galimybes savivaldybėms pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus, pasirinkti būdus, šaltinius ir priemones jiems įgyvendinti. Numatoma suteikti savivaldybėms didesnes teises mokesčių (kurie yra savivaldybių biudžetų finansiniai ištekliai), tarifų nustatymo, mokesčių bazės formavimo ir administravimo srityje. Išplėsta vietinių mokesčių bazė garantuos nuolatinius savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. savivaldybėse diegiama vidaus audito sistema, kuri kartu su išorės audito sistema užtikrins veiksmingą lėšų kontrolę bei rizikos valdymą. Vidaus audito sistema diegiama nuosekliai ir tobulinama metodiškai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo (Žin., 2002, Nr. 123-5540) reikalavimus ir savivaldybių poreikius. Būtina kelti savivaldybių kontrolierių, atliekančių audito funkcijas savivaldybėse, kvalifikaciją.
65.3.2. Sudaryti sąlygas savivaldybėms teikti geros kokybės, gyventojams prieinamas viešąsias paslaugas.
Būtina nustatyti optimalią administracinę-teritorinę savivaldybių sandarą. Savivaldybių teritorinė reforma bus įgyvendinama remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų sistemos tobulinimo koncepcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 785 (Žin., 2003, Nr. 59-2679), nustatytomis naujų savivaldybių steigimo sąlygomis, principais, kriterijais bei procedūromis, taip pat nurodytuoju nutarimu patvirtintu Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų sistemos tobulinimo koncepcijos įgyvendinimo veiksmų planu.
Bus tobulinami teisės aktai, reglamentuojantys viešųjų paslaugų teikimą. Dalį viešųjų paslaugų geriau už savivaldybių įsteigtus paslaugų teikėjus galėtų teikti privatūs asmenys, tačiau prieš perduodant privačiam sektoriui viešųjų paslaugų teikimą savivaldybėse turi būti užtikrinta reikiama viešųjų paslaugų kokybės ir sąnaudų kontrolė.
65.3.3. Skatinti, kad vietos gyventojų bendruomenių atstovai aktyviau dalyvautų priimant savivaldybių sprendimus.
Savivaldybių sprendimai turi būti priimami skaidriai: reikia nuolat (periodiškai) informuoti gyventojus apie svarstomus ir priimtus sprendimus savivaldybėje; bendruomenėms aktualiausiais reikalais, prieš priimant sprendimą, organizuoti viešąsias diskusijas dėl sprendimo alternatyvų; vietos gyventojų bendruomenių atstovus dažniau įtraukti į savivaldybėse sudaromas darbo grupes; steigti daugiau visuomeninių patariamųjų komisijų; skatinti savivaldybes įgyvendinti vietos gyventojų bendruomenių atstovų (lyderių) švietimo projektus; skatinti savivaldybių administravimo subjektų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą sprendžiant vietos viešuosius reikalus; sudaryti sąlygas vietos gyventojų bendruomenėms keistis patirtimi.
65.3.4. Stiprinti seniūnijas vykdant vidinę savivaldybių decentralizaciją.
Būtina daugiau funkcijų perduoti seniūnijoms ir tuo viešųjų paslaugų teikimą dar labiau priartinti prie gyventojų. Sprendžiant šį uždavinį, būtų tikslinga apsvarstyti galimybę pakeisti dabartinį seniūnijos, kaip savivaldybės administracijos struktūrinio teritorinio padalinio, statusą. Būtina užtikrinti tolygų visų savivaldybės seniūnijų finansavimą.
65.4. Tikslas – didinti valstybės tarnybos administracinius gebėjimus, gerinti valstybės tarnautojo įvaizdį.
Lietuvos narystė ES lemia būtinybę formuoti administravimo kultūrą, pagrįstą nauja organizacine elgsena valstybės tarnyboje ir tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Įgyvendinus šį tikslą, padidėtų valstybės tarnybos gebėjimai tarnauti visuomenės interesams, jos prestižas. Šiame punkte nurodytam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
65.4.1. Organizuoti sistemingą valstybės tarnautojų mokymą.
Sprendžiant šį uždavinį, bus kuriamas institucijų, dalyvaujančių mokant valstybės tarnautojus, koordinavimo mechanizmas, įdiegta valstybės tarnautojų mokymo metinio planavimo procedūra, susieta su Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų formavimu valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, sustiprinta valstybės tarnautojų mokymo kokybės stebėsena, standartizuojami specialieji kvalifikaciniai reikalavimai įvairių lygių valstybės tarnautojams.
Ypač svarbu toliau ugdyti valstybės tarnautojų gebėjimus ES teisės, strateginio planavimo, valdymo, darbo komandoje, derybų srityse, gerinti jų užsienio kalbų mokėjimą.
65.4.2. Užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Siekiant užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, būtina sukurti valstybės tarnybos personalo valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros planavimo sistemą. Sprendžiant šį uždavinį, bus tobulinamos valstybės tarnautojų atranka ir tarnybinės veiklos vertinimo procedūra, diegiama valstybės tarnybos valdymo informacinė sistema, kuri leis padidinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informuotumą ir įgyvendinti personalo valdymo vientisumą, o tai savo ruožtu padės modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą viešajame administravime.
65.4.3. Supaprastinti valstybės tarnybos procedūras ir taisykles, įgyvendinti valstybės tarnybos veiklos kontrolės sistemą.
Būtina turėti valstybės tarnybą, veikiančią pagal bendras ir aiškias atrankos, veiklos, vertinimo procedūras ir taisykles.
Įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatą dėl šio įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų įgyvendinimo kontrolės, būtina sukurti veiksmingą valstybės tarnybos veiklos kontrolės sistemą, kuri apimtų kontrolės tikslų, jų vykdymo būdų ir metodų, gautos informacijos apdorojimo ir išvadų pateikimo nustatymą.
Sukurti mechanizmus iš dalies finansuoti ES struktūrinės paramos planavimo ir valdymo veiksmus iš ES biudžeto ir sąlygas, leidžiančias užtikrinti pakankamus struktūrinės paramos valdymo ir planavimo gebėjimus, skatinti aukštos kvalifikacijos specialistus įsidarbinti valstybės tarnyboje ir joje likti.
65.4.4. Gerinti valstybės tarnautojo įvaizdį.
Kad visuomenė labiau pasitikėtų valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, didėtų valstybės tarnautojų autoritetas, jų atsakomybė už savo veiksmus, atskaitomybė visuomenei ir valdžios įstaigoms, būtų užkirstas kelias korupcijai atsirasti ir plisti, bus tobulinama teisinė bazė, reglamentuojanti valstybės tarnautojų etiką.
Gerinant valstybės tarnautojo įvaizdį, bus tobulinamas etinių normų praktinis taikymas valstybės tarnyboje, stiprinami komunikaciniai vidiniai ryšiai valstybės tarnyboje ir išoriniai ryšiai su visuomene. Visuomenė turi būti visapusiškai informuojama apie valstybės tarnautojų veiklą.
65.5. Tikslas – tobulinti viešojo administravimo institucijų teikiamų paslaugų prieinamumą, kokybę, skaidrumą ir trumpinti trukmę plačiau naudojantis patikimų IT galimybėmis.
Šiame punkte nurodytam tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
65.5.1. Sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau visuomenės narių galėtų pasinaudoti IT teikiamomis galimybėmis.
Sprendžiant šį uždavinį, svarbu užtikrinti prieigą prie šiuolaikinių technologijų visiems norintiesiems, ypač tiems, kurie iki šiol jomis nesinaudoja. Tam kuriamas viešosios interneto prieigos tinklas (toliau vadinama – VIPT), organizuojamas gyventojų kompiuterinio raštingumo kėlimas.
Integruojant privataus verslo, centrinės ir vietos valdžios bei užsienio fondų išteklius, siekiama, kad interneto plėtra leistų pasiekti ES interneto skverbties vidurkį. To pasiekti padės gyventojų mokymas pradinių kompiuterinių įgūdžių, tolygiai visoje Lietuvoje plėtojamas VIPT tinklas, ypač daug dėmesio bus skiriama kaimo vietovėms, kuriose šiuo metu interneto vartotojų dar labai mažai.
65.5.2. Didinti viešojo administravimo sprendimų priėmimo efektyvumą ir skaidrumą.
Sprendžiant šį uždavinį, reikia siekti „vieno langelio“ principo įgyvendinimo, kai fiziniams ir juridiniams asmenims nebereikės rūpintis atliekamų viešojo administravimo procedūrų eiga, nes tai atliks integruotos valstybės informacinės sistemos, asmenims tiesiogiai nedalyvaujant. „Vieno langelio“ principui įgyvendinti būtina fizinių ir juridinių asmenų identifikavimo sistema valstybės informacinėse sistemose ir integrali valstybės registrų sistema.
65.5.3. Teikti viešąsias paslaugas naudojant saugias IT.
Visos viešosios paslaugos, kurias administruoja valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, turi būti teikiamos naudojant modernias komunikacijas ir IT kuo aukštesniu brandos lygiu, kur įmanoma, siekiant visiško interaktyvumo. Naudojant IT, turi būti teikiama bent 20 viešųjų paslaugų, numatytų Elektroninės valdžios koncepcijoje atsižvelgiant į ES programinius dokumentus.
Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plane numatytos įgyvendinti bendrosios organizacinės ir konkrečios valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų priemonės, skirtos viešųjų paslaugų teikimui naudojant IT.
Plėtojant viešųjų paslaugų teikimą naudojant IT, turi būti didinama pačių valstybės tarnautojų kompiuterinio raštingumo kompetencija. Tam į valstybės tarnautojų mokymo programas reikia įtraukti kompiuterinio raštingumo (pvz., ECDL programa – European Computer Driving Licence), e. valdžios projektų plėtros, naujų paslaugų teikimo būdų naudojant IT ir IT saugos mokymą. Taip pat turi būti nustatyti kompiuterinio raštingumo kvalifikaciniai reikalavimai.
Viešosios paslaugos turi būti teikiamos naudojant saugias IT. Taigi viešųjų paslaugų teikimas naudojant IT ir IT sauga yra neatsiejami dalykai. Įgyvendinant Informacijos technologijų saugos valstybinės strategijos įgyvendinimo planą, tobulinamas IT saugos teisinis reglamentavimas, stiprinama svarbiausių valstybės informacinių sistemų sauga, ugdomi duomenų saugos įgaliotinių įgūdžiai ir užtikrinama IT saugos įgyvendinimo kontrolė.
IV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Šios Strategijos įgyvendinimas ir priežiūra
67. Bus parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimų ar papildymų projektai šios Strategijos nuostatoms įgyvendinti.
68. Kad būtų sudaryta galimybė reguliariai vertinti pasiektą pažangą, nustatyti kliūtis ir problemas, kurios gali iškilti įgyvendinant šią Strategiją, turi būti sukurta šios Strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistema. Atsižvelgiant į stebėsenos rezultatus, turi būti numatytos ir įgyvendintos papildomos priemonės, užtikrinančios joje nustatytų tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į išorės ir vidaus pokyčius, šios Strategijos sudedamosios dalys turi būti svarstomos ir tikslinamos kasmet. Šiam tikslui Lietuvos Respublikos Vyriausybė sudarys Strategijos įgyvendinimo priežiūros komitetą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Finansų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės tarnybos departamento atstovų. Minėtas komitetas stebės, kaip vykdomos priemonės, ir teiks atitinkamus pasiūlymus vidaus reikalų ministrui.
Vertinimo kriterijai
69. Šios Strategijos įgyvendinimo stebėsenai vykdyti nustatyti vertinimo kriterijai, tiesiogiai susiję su joje numatytais tikslais, uždaviniais ir leidžiantys reguliariai vertinti padarytą pažangą:
69.2. savivaldybių finansinio savarankiškumo rodiklis – savivaldybių biudžetų dalis, kurią sudaro visi savivaldybių finansiniai ištekliai, išskyrus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiąsias dotacijas (procentais);
69.3. savivaldybių suorganizuotų viešųjų diskusijų vietos bendruomenėms aktualiais klausimais skaičius (vienetais);
69.6. įdiegta valstybės tarnybos valdymo informacinė sistema valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose (procentais);
69.7. valstybės tarnautojų, dalyvavusių valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų organizuotame mokyme, skaičius (procentais);