LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR ITALIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

SUTARTIS

DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR APSAUGOS^*

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Italijos Respublikos Vyriausybė (toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis),

siekdamos sukurti palankias sąlygas tobulesniam ekonominiam bendradarbiavimui tarp dviejų Valstybių ir ypač vienos Susitariančiosios Šalies investitorių kapitalo investavimui kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir

pripažindamos, kad tokių investicijų skatinimas ir abipusė apsauga, pagrįsta tarptautinėmis sutartimis, prisidės prie verslo įmonių, kurios skatins abiejų Susitariančiųjų Šalių klestėjimą, kūrimo,

susitaria:

1 straipsnis

Sąvokos

Šios Sutarties tikslais:

1. Sąvoka „investicija“ reiškia bet kokios rūšies turtą, kurį vienos Susitariančiosios Šalies fizinis ar juridinis asmuo prieš šios Sutarties įsigaliojimą ar po jo investavo kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal jos įstatymus ir tvarką nepriklausomai nuo pasirinktos įstatyminės formos ar sistemos.

Neapribojant aukščiau išdėstyto bendro teiginio, sąvoka „investicija“ ypač, bet ne išimtinai, apima:

a) kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą ir bet kokias nuosavybės teises in rem, tarp jų ir realias garantines teises į trečiosios šalies turtą tiek, kiek jis gali būti investuotas;

b) akcijas, obligacijas, akcijų paketus ir bet kokius kitus kreditinius dokumentus, taip pat vyriausybinius ir valstybinius vertybinius popierius apskritai;

c) kreditų sumas ar su investicija susijusias finansinio aptarnavimo teises, turinčias ekonominę vertę, taip pat pakartotinai investuotas pajamas ir pajamas, gautas iš kapitalo;

d) autorines teises, komercinius prekių ženklus, patentus, pramoninius pavyzdžius ir kitas intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, know-how, prekybines paslaptis, prekybinius pavadinimus ir goodwill;

e) bet kurias įstatymais ar kontraktais suteiktas ekonomines teises ir bet kurias licencijas ir privilegijas, suteiktas ekonominei veiklai pagal galiojančias nuostatas, įskaitant teisę žvalgyti, išgauti ir eksploatuoti gamtinius išteklius;

f) bet kokį pirminės investicijos vertės padidėjimą.

Bet koks investicijos formos pasikeitimas nepakeičia jos esmės.

2. Sąvoka „investitorius“ reiškia bet kurį Susitariančiosios Šalies fizinį ar juridinį asmenį, investuojantį kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taip pat užsienio įmonių filialus, dukterines įmones ir skyrius bet kokiu būdu kontroliuojamus aukščiau minimų fizinių ir juridinių asmenų.

3. Sąvoka „fizinis asmuo“ bet kurios Susitariančiosios Šalies atžvilgiu reiškia bet kurį fizinį asmenį, turintį tos Valstybės pilietybę pagal jos įstatymus.

4. Sąvoka „juridinis asmuo“ bet kurios Susitariančiosios Šalies atžvilgiu reiškia bet kurį ūkinį subjektą, turintį savo buveinę vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritorijoje ir kuris yra jos pripažįstamas, pavyzdžiui, valstybinės įstaigos, korporacijos, bendrovės, fondai ir asociacijos, nepriklausomai nuo to, ar jis yra ribotos atsakomybės, ar ne.

5. Sąvoka „pajamos“ reiškia iš investicijos gaunamus pinigus ir ypač apima pelną ar palūkanas, pajamas, gaunamas iš palūkanų, pajamas iš kapitalo, dividendus, autorinius honorarus ar mokėjimus už pagalbą, technines paslaugas, taip pat bet kokią kompensaciją.

6. Sąvoka „teritorija“, be sausumos zonų, taip pat apima ir „jūros zonas“. Pastarąsias sudaro jūros ir povandeniniai plotai, kuriuose Susitariančiosios Šalys pagal tarptautinę teisę naudojasi savo suverenitetu ir suvereniomis ar jurisdikcinėmis teisėmis.

7. „Investicinė Sutartis“ reiškia su investicija susijusią sutartį tarp Susitariančiosios Šalies ar jos agentūrų, ar tarpininkų ir kitos Susitariančiosios Šalies investitoriaus.

8. „Nediskriminacinis traktavimas“ reiškia traktavimą, kuris yra bent tiek palankus, kiek geriausias nacionalinis režimas ar didžiausio palankumo režimas.

9. „Priėjimo teisė“ reiškia teisę būti leistam atlikti investiciją kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal jos nacionalinius įstatymus.

2 straipsnis

Investicijų skatinimas ir apsauga

1. Abi Susitariančiosios Šalys skatina kitos Susitariančiosios Šalies investitorius investuoti jų teritorijose.

2. Abi Susitariančiosios Šalys visada užtikrina teisingą ir bešališką kitos Susitariančiosios Šalies investitorių investicijų traktavimą. Abi Susitariančiosios Šalys užtikrina, kad kitos Susitariančiosios Šalies investitorių investicijų, atliktų jų teritorijose, valdymui, išlaikymui, naudojimui, pakeitimui, pasinaudojimui ar perdavimui, taip pat bendrovėms ir įmonėms, kuriose atliktos šios investicijos, jokiu būdu nebus taikomos nepateisinamos ar diskriminacinės priemonės.

3. Kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje palaiko teisinę sistemą, garantuojančią investitoriams teisinio traktavimo tęstinumą, įskaitant visų įsipareigojimų, prisiimtų dėl kiekvieno konkretaus investitoriaus, vykdymą gera valia.

3 straipsnis

Nacionalinis režimas ir didžiausio palankumo statusas

1. Abi Susitariančiosios Šalys savo teritorijos ribose kitos Susitariančiosios Šalies investitorių investicijas ir iš jų gaunamas pajamas traktuoja ne mažiau palankiai negu savo piliečių ar trečiųjų valstybių investitorių atliktas investicijas ar pajamas, gautas iš jų.

2. Tuo atveju, jeigu palankesnis traktavimas yra nustatytas vidaus įstatymais ar tarptautiniais įsipareigojimais, negu numatyta šioje Sutartyje, tai toks traktavimas bus taikomas atitinkamų Susitariančiųjų Šalių investitoriams ir neišspręstiems santykiams.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nėra susijusios su lengvatomis ir privilegijomis, kurias viena Susitariančioji Šalis gali teikti trečiųjų valstybių investitoriams dėl jų dalyvavimo muitų ar ekonominėje sąjungoje, bendrojoje rinkoje ar laisvosios prekybos zonoje, regioninėje ar subregioninėje sutartyje, tarptautinėje daugiašalėje ekonominėje sutartyje ar sutartyse, pasirašytose tam, kad panaikintų dvigubą apmokestinimą ar palengvintų pasienio prekybą.

4 straipsnis

Kompensacija už žalą arba nuostolius

Vienos Susitariančiosios Šalies investitoriams patyrus investicijų nuostolius ar žalą kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl karo, ypatingos padėties, pilietinės kovos ar kitokių panašių įvykių, ta Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje buvo atlikta investicija, suteikia minėtiems investitoriams ne mažiau palankų režimą negu suteiktą savo piliečiams ar trečiosios Valstybės investitoriams.

Kompensacija yra išmokama neatidėliojant ir yra laisvai pervedama.

5 straipsnis

Nacionalizacija ar ekspropriacija

1. Vienos Susitariančiosios Šalies investitorių investicijos nebus „de jure“ ar „de facto“ tiesiogiai ar netiesiogiai nacionalizuojamos, eksproprijuojamos, rekvizuojamos ar joms taikomos lygiavertį poveikį turinčios priemonės kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja visuomenės tikslai ar nacionaliniai interesai, ir greitai išmokant pilną ir veiksmingą kompensaciją, ir su sąlyga, kad tokios priemonės taikomos nediskriminaciniu pagrindu ir pagal visas teisines sąlygas, procedūras ir tvarką, kurią nustato turintys tam jurisdikciją Teismai ar Tribunolai.

2. Teisinga kompensacija yra nustatoma pagal esančią prieš pat momentą, kai nutarimas nacionalizuoti ar eksproprijuoti buvo paskelbtas ar tapo viešai žinomas, tarptautinėje rinkoje vertę.

Tuo atveju, kai vertės negalima greitai nustatyti, kompensacija yra nustatoma pagal visuotinai pripažintus įvertinimo principus, atsižvelgiant į investuotą kapitalą, vertės sumažėjimą, kapitalo repatrijavimą, atstatymo vertę, valiutos keitimo kurso svyravimą ir kitus svarbius faktorius.

Bet kuriai tokiai kompensacijai yra taikomas vyraujantis valiutos keitimo kursas, esantis prieš pat nacionalizacijos ar ekspropriacijos paskelbimą ar jai tapus viešai žinomai.

3. Neapribojant aukščiau minimos dalies nuorodų, tuo atveju, kai nacionalizacijos, ekspropriacijos ar panašių priemonių objektas yra užsienio kapitalo bendrovė, investitoriaus dalies įvertinimas, skaičiuojant valiuta, kuria buvo atlikta investicija, nebus mažesnis už jos buvusią pradinę vertę, pakilusią dėl kapitalo padidėjimo ir kapitalo pervertinimo, nepaskirstyto pelno bei rezervinių fondų ir sumažėjusią dėl kapitalo sumažėjimo ir nuostolių.

4. Kompensacija bus laikoma tinkama, jei ji bus išmokama tokia pat valiuta, kuria užsienio investitorius atliko investiciją tuo atveju, jei tokia valiuta yra ar yra išlikusi konvertuojama, o kitu atveju – bet kuria kita valiuta, priimtina investitoriui.

5. Kompensacija bus laikoma laiku išmokėta, jei ji išmokama nedelsiant.

6. Į kompensaciją įeina pagal LIBOR standartus apskaičiuotos palūkanos, susidariusios per laiko tarpą tarp nacionalizacijos ar ekspropriacijos dienos ir išmokėjimo dienos.

7. Bet kurios Susitariančiosios Šalies pilietis ar bendrovė, kuri pareiškia, kad visa ar dalis jos investicijos buvo eksproprijuota, turi teisę į atitinkamų kitos Susitariančiosios Šalies juridinių ar administracinių organų greitą peržiūrą, kad nustatytų, ar tokia ekspropriacija įvyko ir, jei taip, tai ar tokia ekspropriacija ir dėl to atsiradusi bet kokia jos kompensacija atitinka tarptautinės teisės principus, ir aptartų visus su tai susijusius klausimus.

8. Jei nėra supratimo tarp investitoriaus ir atsakingos institucijos, kompensacijos dydis bus nustatomas pagal ginčų sprendimo tvarką pagal šios Sutarties 9 straipsnį.

Kompensacija bus laisvai pervedama.

9. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos yra taikomos ir pajamoms, gaunamoms iš investicijos, o likvidavimo atveju – įplaukoms, gautoms likvidavus bendrovę.

10. Jeigu po nusavinimo prekė nebuvo tuo tikslu visiškai ar iš dalies panaudota, tai savininkas ar jo teisių perėmėjai turi teisę nupirkti tą prekę rinkos kaina.

6 straipsnis

Kapitalo, pelno ir pajamų repatrijavimas

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis garantuoja, kad kitos Susitariančiosios Šalies investitoriai gali nedelsdami bet kuria konvertuojama valiuta pervesti į užsienį:

(a) kapitalą ir papildomą kapitalą, įskaitant perinvestuotas pajamas, panaudotas investicijos išlaikymui ir didinimui;

(b) grynas pajamas, dividendus, autorinius honorarus, užmokesčius už pagalbą ir technines paslaugas, palūkanas ir kitokį pelną;

(d) lėšas, skirtas paskoloms, susijusioms su investicijomis, grąžinti ir sumokėti su tomis paskolomis susijusias palūkanas;

(e) tokiu dydžiu ir tokia forma, kokia yra numatyta galiojančiais nacionaliniais įstatymais ir tvarka, darbo užmokesčius ir algas, mokamas kitos Susitariančiosios Šalies piliečiams už jų darbą bei atliktas paslaugas, susijusias su investicijomis, atliktomis kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

2. Neapribojant šios Sutarties 3 straipsnio nuostatų, Susitariančiosios Šalys įsipareigoja šio straipsnio 1 dalyje minėtiems pervedimams taikyti tokį pat palankų režimą, koks yra suteiktas trečiųjų valstybių investitorių investicijoms, jeigu jis yra palankesnis.

7 straipsnis

Subrogacija

Tuo atveju, kai viena Susitariančioji Šalis ar jos agentūra suteikė savo investitoriaus investicijai, atliktai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, garantiją dėl nekomercinės rizikos ir tos garantijos pagrindu apmoka savo investitoriui, kita Susitariančioji Šalis pripažįsta investitoriaus teisių perdavimą pirmajai Susitariančiajai Šaliai. Dėl išmokų pervedimo Susitariančiajai Šaliai ar jos agentūrai pagal šį teisių perėmimą yra taikomos šios Sutarties 4, 5 ir 6 straipsnių nuostatos.

8 straipsnis

Pervedimų tvarka

1. 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose minėti pervedimai yra atliekami neatidėliojant ir visais atvejais per šešis mėnesius po to, kai bus įvykdyti visi finansiniai įsipareigojimai, ir yra atliekami bet kuria konvertuojama valiuta. Visi pervedimai yra atliekami pagal tą dieną, kai investitorius kreipėsi dėl pervedimo, vyraujantį keitimo kursą, išskyrus 5 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl keitimo kurso, taikomo nacionalizacijos ar ekspropriacijos atveju.

2. Aukščiau esančioje dalyje minimi finansiniai įsipareigojimai yra laikomi įvykdytais, kai investitorius įvykdė visas procedūras, nustatytas Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje atlikta investicija, įstatymais.

9 straipsnis

Ginčų tarp investitorių ir Susitariančiųjų Šalių sprendimas

1. Bet kokie ginčai, galintys iškilti tarp vienos iš Susitariančiųjų Šalių ir kitos Susitariančiosios Šalies investitorių dėl investicijų, įskaitant ginčus dėl kompensacijos sumos, yra sprendžiami, kiek įmanoma, draugiškai.

2. Tuo atveju, kai investitorius ir vienos iš Susitariančiųjų Šalių ūkinis subjektas susitarė dėl investicijų sutarties, tai yra taikoma tokioje investicijų sutartyje numatyta tvarka.

3. Jeigu tokie ginčai negali būti išsprendžiami draugiškai per šešis mėnesius nuo dienos, kai gautas raštiškas pareiškimas dėl jų sprendimo, tai suinteresuotas investitorius gali savo pasirinkimu perduoti ginčą spręsti:

a) Susitariančiosios Šalies teismui, turinčiam teritorinę jurisdikciją;

b) ad hoc arbitražo teismui pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles. Vietinė Susitariančioji Šalis tuo pačiu įsipareigoja pripažinti minėto arbitražo kompetenciją;

c) Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui, kuris atliks arbitražo procedūras pagal l965 m. kovo l8 d. Vašingtono konvenciją dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo, jeigu abi Susitariančiosios Šalys yra prie jos prisijungusios.

4. Abi Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo derybų diplomatiniais kanalais dėl bet kokių klausimų, susijusių su vykstančiu arbitražo procesu ar teisminiu procesu, kol jis nepasibaigia ir kol viena iš Susitariančiųjų Šalių neįvykdo arbitražo ar teismo sprendimo per jame numatytą laikotarpį, arba per tą laikotarpį, kurį galima nustatyti remiantis tarptautinės teisės ar vidaus įstatymų nuostatomis, taikytinomis tam atvejui.

10 straipsnis

Ginčų tarp Susitariančiųjų Šalių sprendimas

1. Bet kokie ginčai, galintys iškilti tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šios Sutarties aiškinimo ir taikymo, yra sprendžiami, kiek įmanoma, draugiškai per diplomatinius kanalus.

2. Tuo atveju, jei ginčo negalima išspręsti per šešis mėnesius nuo dienos, kai viena Susitariančioji Šalis apie tai raštu praneša kitai, tai vienos iš Susitariančiųjų Šalių prašymu ginčas pateikiamas ad hoc arbitražo teismui, kaip nustatyta šiame straipsnyje.

3. Arbitražo teismas yra sudaromas tokiu būdu: gavusi pareiškimą dėl arbitražo, kiekviena Susitariančioji Šalis per du mėnesius paskiria po teismo narį. Paskirti arbitrai išrenka arbitražo teismo Pirmininką, kuris yra trečiosios Valstybės pilietis. Pirmininkas yra paskiriamas per tris mėnesius nuo kitų dviejų narių paskyrimo dienos.

4. Jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį paskyrimai nebuvo atlikti, kiekviena iš Susitariančiųjų Šalių, nesant kitų susitarimų, gali kreiptis į Tarptautinio Teismo Prezidentą prašydama atlikti paskyrimus. Jeigu Teismo Prezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti paskyrimų, yra kreipiamasi į Teismo Viceprezidentą. Jeigu Teismo Viceprezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti paskyrimų, yra kviečiamas vyriausias Tarptautinio Teismo narys, kuris nėra nė vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis, kad atliktų paskyrimus.

5. Arbitražo teismas priima sprendimus balsų dauguma ir jo sprendimai yra privalomi. Abi Susitariančiosios Šalys apmoka savo arbitrų ir savo atstovų posėdžiuose išlaidas. Pirmininko ir bet kurias kitas išlaidas abi Susitariančiosios Šalys apmoka po lygiai. Tačiau arbitražo teismas gali nuspręsti, kad didesnę dalį išlaidų padengia viena iš dviejų Susitariančiųjų Šalių, ir toks sprendimas yra privalomas abiem Susitariančiosioms Šalims.

Arbitražo teismas pats nustato savo darbo tvarką.

11 straipsnis

Santykiai tarp Vyriausybių

Šios Sutarties nuostatos taikomos nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja tarp Susitariančiųjų Šalių diplomatiniai arba konsuliniai santykiai, ar ne.

12 straipsnis

Kitų sąlygų taikymas

1. Jei klausimai yra reguliuojami šia Sutartimi ir kartu kitu tarptautiniu Susitarimu, kurį abi Susitariančiosios Šalys pasirašė, ar bendromis tarptautinės teisės nuostatomis, tai Susitariančiosioms Šalims ir jų investitoriams yra taikomos palankiausios sąlygos.

2. Jeigu viena Susitariančioji Šalis traktuoja kitos Susitariančiosios Šalies investitorius pagal savo įstatymus ir tvarką arba kitas nuostatas ar specifinius kontraktus, ar investicinį susitarimą palankiau negu pagal šią Sutartį, tai yra taikomas palankiausias traktavimas.

3. Jeigu po to, kai buvo atlikta investicija, pasikeistų Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo atlikta investicija, įstatymai, tai tokie pasikeitimai neturės įtakos investitorių teisėms, suteiktoms ankstesniais įstatymais.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši Sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai abi Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai, kad jų atitinkamos konstitucinės procedūros yra įvykdytos.

14 straipsnis

Trukmė ir galiojimo pabaiga

1. Ši Sutartis galioja 10 metų nuo pranešimo dienos, kaip nurodyta 13 straipsnyje, ir lieka galioti tolesniam 5 metų laikotarpiui, jeigu viena iš Susitariančiųjų Šalių raštiškai jos nedenonsuoja ne vėliau kaip prieš vienerius metus iki jos galiojimo pabaigos.

2. Tuo atveju, kai investicijos buvo atliktos iki Sutarties galiojimo pabaigos datos, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, tai 1–12 straipsnių nuostatos lieka galioti tolesniems penkeriems metams nuo tos datos.

Paliudydami tai, savo Vyriausybių įgaliotieji asmenys pasirašė šią Sutartį.

Sudaryta Romoje 1994 m. gruodžio 1 d. dviem egzemplioriais lietuvių, italų ir anglų kalbomis, visi tekstai turi vienodą galią.

Esant skirtumams, vadovautis tekstu anglų kalba.

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės vardu

Italijos Respublikos

Vyriausybės vardu

______________

PROTOKOLAS

Pasirašydamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, Susitariančiosios Šalys taip pat sutarė dėl šių sąlygų, kurios yra neatskiriama Sutarties dalis:

Bendra nuostata

Ši Sutartis ir visos jos nuostatos toliau dėl „investicijų“ taip pat taikomos šiai susijusiai veiklai, su sąlyga, kad ji yra vykdoma pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje investicija yra atlikta, įstatymus:

bendrovių, filialų, agentūrų, įstaigų, gamyklų ar kitų verslo vykdymo priemonių organizavimui, kontrolei, veikimui, išlaikymui ir išdėstymui; kontraktų sudarymui, atlikimui ir vykdymui; bet kokio turto, taip pat intelektualinės nuosavybės įsigijimui, naudojimui, apsaugai ir disponavimui; lėšų skolinimui; paprastų akcijų ir kitų vertybinių popierių pirkimui, išleidimui ir pardavimui; ir valiutos įsigijimui importuojamoms prekėms.

„Susijusi veikla“ taip pat apima, inter alia:

(i) privilegijų ar teisių suteikimą pagal licencijas;

(ii) registracijų, licencijų, leidimų ir kitų komercinei veiklai reikalingų patvirtinimų gavimą, kurie bet kuriuo atveju yra greitai išduodami pagal Susitariančiųjų Šalių įstatymus;

(iii) priėjimą prie finansinių institucijų bet kuria valiuta ir kreditų bei valiutos rinkų;

(iv) priėjimą prie lėšų, laikomų finansinėse institucijose;

v) įrangos, reikalingos normaliam komercinių reikalų vykdymui, įskaitant, bet neapribojant įstaigos įrangos ir automobilių, importavimą ir sumontavimą, ir bet kokios taip importuotos įrangos ir automobilių eksportavimą;

vi) komercinės informacijos platinimą;

vii) rinkos tyrimo atlikimą;

viii) komercinių atstovų, įskaitant agentų, konsultantų ir distributorių (t. y. produkcijos paskirstymo tarpininkų, kurios jie patys negamina), paskyrimą bei tokios veiklos atlikimą ir jų dalyvavimą prekybos mugėse bei kituose pagalbiniuose renginiuose;

ix) prekių ir paslaugų teikimą, įskaitant jo atlikimą per vidaus paskirstymo ir prekybos sistemas, taip pat per reklamą ir tiesioginius kontaktus su piliečiais ir bendrovėmis;

x) apmokėjimus už prekes ir paslaugas vietine valiuta; ir

xi) nuomos paslaugas, teikiamas Susitariančiųjų Šalių teritorijose.

2. Dėl 2 straipsnio

a) Siekiant išspręsti ginčą, konkreti priemonė gali būti laikoma vienašale ar diskriminacine, nepaisant to fakto, kad Susitariančioji Šalis, kuri yra ginčo dalyvė, turėjo ar naudojosi galimybe aptarti tokią priemonę Susitariančiosios Šalies teismuose ar administracinėse institucijose.

b) Susitariančiosios Šalies agentūros ar tarpininkai gali derėtis su kitos Susitariančiosios Šalies investitoriais, kurie atlieka Susitariančiųjų Šalių teritorijoje nacionalinės reikšmės investiciją, dėl investicijų sutarties, kuri apspręs specifinius juridinius santykius, susijusius su minėta investicija.

c) Nė viena iš Susitariančiųjų Šalių nenustatys investicijų sukūrimo, plėtimo ar tęsimo sąlygų, kurios gali reikšti bet kokių apribojimų parduoti produkciją vietinėje ir tarptautinėje rinkose pakeitimą ar uždėjimą arba sąlygų, kurios nustato, kad prekės turi būti įsigyjamos vietoje, ar panašių sąlygų.

d) Kiekviena Susitariančioji Šalis imsis veiksmingų priemonių dėl pretenzijų pareiškimo ir teisių vykdymo investicijų ir investicinių sutarčių atžvilgiu.

e) Bet kurios Susitariančiosios Šalies piliečiai, turintys leidimą dirbti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl investicijos pagal šią Sutartį, turi teisę į pakankamas profesinės veiklos darbo sąlygas.

f) Bet kurios Susitariančiosios Šalies piliečiams yra leidžiama įvažiuoti ir pasilikti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje investicijos sukūrimo, vystymo, valdymo ar vykdymo patarimo tikslais, dėl kurios jie ar pirmosios Susitariančiosios Šalies bendrovė, kuri juos įdarbina, yra įdėjusi ar įdeda žymią kapitalo sumą, ar dėl kitų priežasčių.

g) Bendrovėms, kurios teisėtai įsteigtos pagal vienos Susitariančiosios Šalies galiojančius įstatymus ir tvarką ir kurios yra kitos Susitariančiosios Šalies nuosavybė ar jos kontroliuojamos, yra leidžiama samdyti valdymo personalą pagal jų pasirinkimą nepriklausomai nuo pilietybės.

3. Dėl 3 straipsnio

a) Visa veikla, susijusi su žaliavų ir pusfabrikačių, energijos, kuro ir gamybos priemonių įsigijimu, pardavimu ir pervežimu, taip pat bet koks kitas valdymas, susijęs su tai ir kokiu nors būdu susijęs su verslo veikla pagal šią Sutartį, kiekvienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje traktuojamas ne mažiau palankiai negu panaši ten gyvenančių piliečių ar trečiosios šalies piliečių veikla ar iniciatyva.

b) Kiekviena Susitariančioji Šalis pagal savo įstatymus ir tvarką kiek įmanoma palankiau sprendžia problemas, susijusias su kitos Susitariančiosios Šalies piliečių ir jų šeimos narių, užsiimančių su investicija susijusia veikla pagal šią Sutartį, atvykimu, buvimu, darbu ar kilnojimusi.

4. Dėl 5 straipsnio

Vienos iš Susitariančiųjų Šalių investitoriaus investicijų nacionalizacija ar ekspropriacija yra laikoma ir tada, kai yra naudojama tokia priemonė kaip prekių ar teisių, priklausančių investitoriaus kontroliuojamai bendrovei, nacionalizacija ar ekspropriacija, taip pat finansinių resursų ar kito turto atėmimas iš bendrovės, sukuriant kliūtis veiklai ar kitokiu būdu darant reikšmingą žalą bendrovei, ar uždėjimas mokesčių, kurie galėtų turėti tokį pat poveikį kaip nacionalizacija ar ekspropriacija.

5. Dėl 9 straipsnio

9 straipsnyje (3) (b) minėtas arbitražas vyksta pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles, numatytomis JT Generalinės Asamblėjos 1976 m. gruodžio 15 d. rezoliucijoje 31/98, ir laikantis šių nuostatų:

a) Arbitražo teismą sudaro trys arbitrai; jeigu jie nėra kurios nors Susitariančiosios Šalies piliečiai, jie turi būti valstybių, palaikančių diplomatinius santykius su abejomis Susitariančiosiomis Šalimis, piliečiai.

Jeigu būtina, pagal UNCITRAL taisykles, arbitrus paskirs Stokholmo Rūmų Arbitražo Instituto Prezidentas, kurio kompetencija yra specialistų paskyrimas. Arbitražas vyks Stokholme, jeigu arbitraže dalyvaujančios šalys nesusitars kitaip.

b) Priimdamas savo sprendimą, arbitražo teismas bet kuriuo atveju vadovausis šios Sutarties nuostatomis, tai pat abiejų Susitariančiųjų Šalių pripažįstamais tarptautinės teisės principais.

Pripažįstant ir vykdant arbitražo sprendimus Susitariančiųjų Šalių teritorijose, bus vadovaujamasi jų atitinkamais nacionaliniais įstatymais, atsižvelgiant į tinkamas tarptautines konvencijas, kurių dalyvėmis jos yra.

Paliudydami tai, savo Vyriausybių įgaliotieji asmenys pasirašė šį Protokolą.

Sudaryta Romoje 1994 m. gruodžio 1 d. dviem egzemplioriais lietuvių, italų ir anglų kalbomis, visi tekstai turi vienodą galią.

Esant skirtumams, vadovautis tekstu anglų kalba.

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės vardu

Italijos Respublikos

Vyriausybės vardu

______________