TARPTAUTINIO VEŽIMO GELEŽINKELIAIS SUTARTIES (COTIF) CIV (A), CIM (B), RID (C), CUV (D) PRIEDAI

(Žin., 1994, Nr. 99-1989; 2003, Nr. 97-4318; 2006, Nr. 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 103, 104, 105 ir 106)

VIENODOSIOS TARPTAUTINIO KELEIVIŲ VEŽIMO GELEŽINKELIAIS SUTARTIES TAISYKLĖS (CIV – SUTARTIES A PRIEDAS)

I dalis.	Bendrosios nuostatos
1 straipsnis.	Taikymo sritis
2 straipsnis.	Pareiškimas dėl atsakomybės keleivių mirties ar sužalojimo atveju
3 straipsnis.	Apibrėžtys
4 straipsnis.	Vienodųjų taisyklių netaikymas
5 straipsnis.	Imperatyvios teisės normos
II dalis.	Vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas
6 straipsnis.	Vežimo sutartis
7 straipsnis.	Kelionės dokumentas
8 straipsnis.	Vežimo mokesčio mokėjimas ir grąžinimas
9 straipsnis.	Teisė būti vežamam. Atsisakymas vežti
10 straipsnis.	Administracinių formalumų atlikimas
11 straipsnis.	Traukinio atšaukimas ir vėlavimas. Pavėlavimas persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį
III dalis.	Rankinio bagažo, gyvūnų, registruoto bagažo ir transporto priemonių vežimas
I skyrius.	Bendrosios nuostatos
12 straipsnis.	Leistini vežti daiktai ir gyvūnai
13 straipsnis.	Patikrinimas
14 straipsnis.	Administracinių formalumų atlikimas
II skyrius.	Rankinis bagažas ir gyvūnai
15 straipsnis.	Priežiūra
III skyrius.	Registruotas bagažas
16 straipsnis.	Registruoto bagažo išsiuntimas
17 straipsnis.	Bagažo įregistravimo kvitas
18 straipsnis.	Registravimas ir vežimas
19 straipsnis.	Registruoto bagažo vežimo mokesčio mokėjimas
20 straipsnis.	Registruoto bagažo žymėjimas
21 straipsnis.	Teisė disponuoti registruotu bagažu
22 straipsnis.	Bagažo išdavimas
IV skyrius.	Transporto priemonės
23 straipsnis.	Vežimo sąlygos
24 straipsnis.	Vežimo kvitas
25 straipsnis.	Taikoma teisė
IV dalis.	Vežėjo atsakomybė
I skyrius.	Atsakomybė keleivių mirties ir sužalojimo atveju
26 straipsnis.	Atsakomybės pagrindas
27 straipsnis.	Žalos atlyginimas keleivio mirties atveju
28 straipsnis.	Žalos atlyginimas keleivio sužalojimo atveju
29 straipsnis.	Kompensacija už kitokį kūno sužalojimą
30 straipsnis.	Žalos atlyginimo tvarka ir dydis keleivio mirties ir sužalojimo atveju
31 straipsnis.	Kitos transporto rūšys
II skyrius.	Atsakomybė dėl tvarkaraščio nesilaikymo
32 straipsnis.	Atsakomybė dėl traukinio atšaukimo, jo vėlavimo arba keleivio pavėlavimo persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį
III skyrius.	Atsakomybė už rankinį bagažą, gyvūnus, registruotą bagažą ir transporto priemones
1 skirsnis.	Rankinis bagažas ir gyvūnai
33 straipsnis.	Atsakomybė
34 straipsnis.	Žalos praradus arba apgadinus daiktus atlyginimo ribos
35 straipsnis.	Atleidimas nuo atsakomybės
2 skirsnis.	Registruotas bagažas
36 straipsnis.	Atsakomybės pagrindas
37 straipsnis.	Pareiga įrodyti
38 straipsnis.	Paeiliui vežantys vežėjai
39 straipsnis.	Vykdomasis vežėjas
40 straipsnis.	Praradimo prielaida
41 straipsnis.	Kompensacija praradus bagažą
42 straipsnis.	Kompensacija apgadinus bagažą
43 straipsnis.	Kompensacija pavėlavus išduoti bagažą
3 skirsnis.	Transporto priemonės
44 straipsnis.	Kompensacija už vėlavimą
45 straipsnis.	Kompensacija praradus transporto priemonę
46 straipsnis.	Atsakomybė dėl kitų daiktų
47 straipsnis.	Taikoma teisė
IV skyrius.	Bendrosios nuostatos
48 straipsnis.	Teisės remtis atsakomybės ribomis išnykimas
49 straipsnis.	Sumų perskaičiavimas ir palūkanos
50 straipsnis.	Atsakomybė įvykus branduolinei avarijai
51 straipsnis.	Asmenys, už kuriuos atsako vežėjas
52 straipsnis.	Kiti ieškiniai
V dalis.	Keleivio atsakomybė
53 straipsnis.	Atskiri atsakomybės principai
VI dalis.	Teisių įgyvendinimas
54 straipsnis.	Vežamų daiktų dalies praradimo arba apgadinimo nustatymas
55 straipsnis.	Reikalavimai
56 straipsnis.	Vežėjai, kuriems gali būti pareikšti ieškiniai
57 straipsnis.	Teismingumas
58 straipsnis.	Teisės pareikšti ieškinį dėl keleivių mirties ar sužalojimo išnykimas
59 straipsnis.	Teisės pareikšti ieškinį vežėjui dėl bagažo vežimo išnykimas
60 straipsnis.	Ieškinių senatis
VII dalis.	Vežėjų tarpusavio santykiai
61 straipsnis.	Vežimo mokesčio paskirstymas
62 straipsnis.	Atgręžtinio reikalavimo teisė
63 straipsnis.	Atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarka
64 straipsnis.	Susitarimai dėl atgręžtinio reikalavimo teisės

I dalis

Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

Taikymo sritis

§ 1. Šios Vienodosios taisyklės taikomos visoms atlygintino arba neatlygintino keleivių vežimo geležinkeliais sutartims, kai išvykimo ir paskirties vietos yra dviejose skirtingose valstybėse narėse. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į vežimo sutarties šalių gyvenamąją vietą ar buveinę ir pilietybę.

§ 2. Šios Vienodosios taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai tarptautinis vežimas pagal vieną vežimo sutartį apima ne tik vežimą geležinkeliais kertant sienas, bet ir keleivių vežimą kurios nors valstybės narės vidaus keliais arba vidaus vandenų kelių maršrutais.

§ 3. Kai tarptautinis vežimas pagal vieną vežimo sutartį apima ne tik vežimą geležinkeliais, bet ir keleivių vežimą jūra arba vidaus vandenų kelių maršrutais kertant sienas, šios Vienodosios taisyklės taikomos, jei keleiviai vežami tomis jūros linijomis arba vidaus vandenų kelių maršrutais, kurie įtraukti į Sutarties 24 straipsnio 1 dalyje numatytą linijų ir maršrutų sąrašą.

§ 4. Šios Vienodosios taisyklės taikomos ir dėl vežėjo atsakomybės keleivių mirties ar sužalojimo atveju asmenims, lydintiems siuntas, kurios vežamos pagal CIM vienodąsias taisykles.

§ 5. Šios Vienodosios taisyklės netaikomos vežant keleivius tarp stočių, esančių besiribojančių valstybių teritorijose, kai šių stočių infrastruktūrą valdo vienas ar keli infrastruktūros valdytojai, priklausantys tik vienai iš šių valstybių.

§ 6. Bet kuri valstybė, esanti tarptautinio tiesioginio keleivių vežimo geležinkeliais konvencijos, kuri yra panašaus pobūdžio kaip šios Vienodosios taisyklės, šalis, gali, pateikdama prašymą prisijungti prie Sutarties, pareikšti, kad ji taikys šias Vienodąsias taisykles tik veždama keleivius savo teritorijoje esančios geležinkelių infrastruktūros dalyje. Si geležinkelių infrastruktūros dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir sujungta su valstybės narės geležinkelių infrastruktūra. Jei valstybė padaro pirmiau minėtą pareiškimą, šios Vienodosios taisyklės taikomos tik esant šioms sąlygoms:

a) kai vežimo sutartyje numatyta išvykimo arba paskirties vieta ir maršrutas yra nurodytoje infrastruktūroje arba

b) kai nurodyta infrastruktūra jungia dviejų valstybių narių infrastruktūrą ir kai vežimo sutartyje ji buvo numatyta kaip vežimo tranzitu maršrutas.

§ 7. Valstybė, padariusi išlygą pagal 6 dalies nuostatas, gali bet kada ją atšaukti, apie tai informuodama depozitarą. Atšaukimas įsigalioja praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai depozitaras apie tai praneša valstybėms narėms. Pareiškimas netenka galios, jei 6 dalies pirmame sakinyje minėta konvencija nustoja galioti šiai valstybei.

2 straipsnis

Pareiškimas dėl atsakomybės keleivių mirties ar sužalojimo atveju

§ 1. Bet kuri valstybė gali bet kada pareikšti, kad ji netaikys keleiviams, nukentėjusiems dėl jos teritorijoje įvykusių avarijų, jokių nuostatų dėl vežėjo atsakomybės keleivių mirties ar sužalojimo atveju, jei jie yra jos piliečiai arba asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje.

§ 2. Valstybė, padariusi pareiškimą pagal 1 dalies nuostatas, gali bet kada jį atšaukti, apie tai informuodama depozitarą. Atšaukimas įsigalioja praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai depozitaras apie tai praneša valstybėms narėms.

3 straipsnis

Apibrėžtys

Šiose Vienodosiose taisyklėse:

a) „vežėjas“ – vežėjas, su kuriuo keleivis yra sudaręs vežimo sutartį pagal šias Vienodąsias taisykles, arba paskesnis vežėjas, atsakingas pagal tą sutartį;

b) „vykdomasis vežėjas“ – vežėjas, kuris nėra sudaręs su keleiviu vežimo sutarties, bet kuriam vežėjas, nurodytas a punkte, yra patikėjęs vykdyti visą arba tam tikrą dalį vežimo geležinkeliais;

c) „Bendrosios vežimo sąlygos“ – vežėjo sąlygos, įtvirtintos bendrosiomis sąlygomis arba kiekvienoje valstybėje narėje galiojančiais tarifais, kurios sudarius vežimo sutartį tampa vežimo sutarties sudedamąja dalimi;

d) „transporto priemonė“ – motorinė transporto priemonė arba priekaba keleiviams vežti.

4 straipsnis

Vienodųjų taisyklių netaikymas

§ 1. Valstybės narės gali sudaryti susitarimus, numatančius kitokias nuostatas, negu įtvirtinta šiose Vienodosiose taisyklėse, tik dėl keleivių vežimo tarp dviejų abipus sienos esančių stočių, jei tarp jų nėra kitos stoties.

§ 2. Dėl keleivių vežimo tarp dviejų valstybių narių tranzitu per valstybę, kuri nėra narė, šios valstybės gali sudaryti susitarimus, numatančius kitokias nuostatas, negu įtvirtinta šiose Vienodosiose taisyklėse.

§ 3. Atsižvelgdamos į kitas tarptautinės viešosios teisės normas, dvi ar daugiau valstybių narių gali nustatyti tarpusavyje taikomas sąlygas, kuriomis vežėjai privalo vežti keleivius, bagažą, gyvūnus ir transporto priemones, vykdydami vežimus tarp šių šalių.

§ 4. Apie 1–3 dalyse minėtus susitarimus ir jų įsigaliojimą pranešama Tarpvyriausybinei tarptautinio vežimo geležinkeliais organizacijai. Šios Organizacijos generalinis sekretorius apie tai informuoja valstybes nares ir suinteresuotas įmones.

5 straipsnis

Imperatyvios teisės normos

Jei šiose Vienodosiose taisyklėse nenumatyta kitaip, bet kuri nuostata, tiesiogiai ar netiesiogiai prieštaraujanti šioms Vienodosioms taisyklėms, yra niekinė ir negalioja. Tokios nuostatos negaliojimas neturi įtakos kitų vežimo sutarties nuostatų galiojimui. Nepaisydamas to, vežėjas gali prisiimti didesnę atsakomybę ir didesnius įsipareigojimus, negu numatyta šiose Vienodosiose taisyklėse.

II dalis

Vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas

6 straipsnis

Vežimo sutartis

§ 1. Vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį ir, jei reikia, bagažą bei transporto priemones į paskirties vietą ir paskirties vietoje išduoti bagažą bei transporto priemones.

§ 2. Vežimo sutartis patvirtinama vienu ar keliais kelionės dokumentais, kurie išduodami keleiviui. Tačiau, nepažeidžiant 9 straipsnio, kelionės dokumento neturėjimas, neteisingas užpildymas ar praradimas neturi jokio poveikio vežimo sutarties, kuriai ir toliau taikomos šios Vienodosios taisyklės, buvimui ir galiojimui.

§ 3. Kelionės dokumentas yra prima facie įrodymas, patvirtinantis vežimo sutarties sudarymą ir jos turinį.

7 straipsnis

Kelionės dokumentas

§ 1. Bendrosiose vežimo sąlygose apibrėžiama kelionės dokumentų forma ir turinys, taip pat kokia kalba ir kokiais rašmenimis jie turi būti atspausdinti ir užpildyti.

§ 2. Kelionės dokumente privalo būti nurodyta:

a) vežėjas arba vežėjai;

b) įrašas, kad keleiviai vežami pagal šias Vienodąsias taisykles, neatsižvelgiant į bet kurias kitas tam prieštaraujančias nuostatas; galima vartoti santrumpą CIV;

c) bet koks kitas įrašas, kuris įrodytų, kad sudaryta vežimo sutartis bei patvirtintų jos turinį ir kuris suteiktų keleiviui galimybę pasinaudoti šios sutarties suteikiamomis teisėmis.

§ 3. Gavęs kelionės dokumentą, keleivis privalo įsitikinti, ar kelionės dokumentas užpildytas pagal jo pateiktus nurodymus.

§ 4. Jei kelionės dokumentas nėra vardinis ir kelionė dar neprasidėjo, jis gali būti perleistas kitam.

§ 5. Kelionės dokumentas gali būti užpildytas elektroniniu duomenų, kurie gali būti pakeisti įskaitomais rašmenimis, registravimo būdu. Duomenų registravimui ir apdorojimui taikomos priemonės privalo būti lygiavertės funkciniu požiūriu, ypač dėl pagal šiuos duomenis išduoto vežimo dokumento įrodomosios galios.

8 straipsnis

Vežimo mokesčio mokėjimas ir grąžinimas

§ 1. Jeigu nėra kitokio susitarimo tarp keleivio ir vežėjo, vežimo mokestis sumokamas iš anksto.

§ 2. Bendrosiose vežimo sąlygose nustatoma, kokiais atvejais vežimo mokestis grąžinamas.

9 straipsnis

Teisė būti vežamam. Atsisakymas vežti

§ 1. Nuo kelionės pradžios keleivis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą ir jį pateikti kelionės dokumentų tikrinimo metu. Bendrosiose vežimo sąlygose gali būti nustatyta:

a) kad keleivis, kuris nepateikė galiojančio kelionės dokumento, privalo be vežimo mokesčio sumokėti papildomą mokestį;

b) kad keleivis, kuris atsisako iš karto sumokėti vežimo mokestį ar papildomą mokestį, gali būti išlaipinamas;

c) ar papildomas mokestis grąžinamas ir kokiomis sąlygomis.

§ 2. Bendrosiose vežimo sąlygose gali būti numatyta, kad keleiviai, kurie:

a) kelia grėsmę eismo saugai ir valdymui arba kitų keleivių saugumui,

b) neleistinai trukdo kitiems keleiviams,

gali būti iš viso nevežami arba išlaipinami ir kad šie asmenys neturi teisės susigrąžinti sumokėto jų vežimo mokesčio ar jų registruoto bagažo vežimo mokesčio.

10 straipsnis

Administracinių formalumų atlikimas

Keleivis privalo atlikti muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų nustatytus formalumus.

11 straipsnis

Traukinio atšaukimas ir vėlavimas. Pavėlavimas persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį

Prireikus vežėjas privalo kelionės dokumente patvirtinti, kad traukinys buvo atšauktas arba kad buvo pavėluota persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį.

III dalis

Rankinio bagažo, gyvūnų, registruoto bagažo ir transporto priemonių vežimas

I skyrius

Bendrosios nuostatos

12 straipsnis

Leistini vežti daiktai ir gyvūnai

§ 1. Pagal Bendrąsias vežimo sąlygas keleivis su savimi gali pasiimti daiktus, kuriuos lengva nešti (rankinį bagažą), ir gyvūnus. Be to, keleivis gali su savimi pasiimti sunkius ir nepatogius daiktus pagal Bendrosiose vežimo sąlygose nustatytas specialiąsias nuostatas. Draudžiama kaip rankinį bagažą vežti daiktus arba gyvūnus, kurie gali varžyti keleivius arba jiems trukdyti, arba padaryti žalos.

§ 2. Pagal Bendrąsias vežimo sąlygas keleivis gali daiktus ir gyvūnus išsiųsti kaip registruotą bagažą.

§ 3. Veždamas keleivius, vežėjas gali priimti vežti transporto priemones pagal Bendrosiose vežimo sąlygose numatytas specialiąsias nuostatas.

§ 4. Vežant pavojingus krovinius kaip rankinį bagažą, registruotą bagažą arba transporto priemonėse, kurios pagal šios Dalies nuostatas vežamos geležinkeliais, turi būti laikomasi Pavojingų krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliais taisyklių (RID).

13 straipsnis

Patikrinimas

§ 1. Kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad nesilaikoma vežimo sąlygų, vežėjas turi teisę patikrinti, ar vežami daiktai (rankinis bagažas, registruotas bagažas, transporto priemonės, įskaitant jų krovinį) ir gyvūnai atitinka vežimo sąlygas, jei to nedraudžia valstybės, kurioje turi vykti patikrinimas, įstatymai ir kiti teisės aktai. Būtina pakviesti keleivį dalyvauti patikrinime. Jei jis neatvyksta arba su juo neįmanoma susisiekti, vežėjas privalo pakviesti du nepriklausomus liudininkus.

§ 2. Kai nustatoma, kad nebuvo laikomasi vežimo sąlygų, vežėjas gali reikalauti, kad keleivis sumokėtų patikrinimo išlaidas.

14 straipsnis

Administracinių formalumų atlikimas

Keleivis privalo atlikti muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų nustatytus formalumus, kai jis ima su savimi daiktus (rankinį bagažą, registruotą bagažą, transporto priemones, įskaitant jų krovinį) ir gyvūnus. Jis privalo dalyvauti, kai atliekama šių daiktų apžiūra, jei kiekvienos valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai nenustato kitaip.

II skyrius

Rankinis bagažas ir gyvūnai

15 straipsnis

Priežiūra

Prižiūrėti rankinį bagažą ir gyvūnus privalo keleivis.

III skyrius

Registruotas bagažas

16 straipsnis

Registruoto bagažo išsiuntimas

§ 1. Sutartiniai įsipareigojimai dėl registruoto bagažo persiuntimo turi būti nustatyti bagažo įregistravimo kvite, kuris išduodamas keleiviui.

§ 2. Nepažeidžiant 22 straipsnio, bagažo įregistravimo kvito neturėjimas, neteisingas užpildymas ar praradimas neturi jokio poveikio susitarimų dėl registruoto bagažo persiuntimo, kuriems ir toliau taikomos šios Vienodosios taisyklės, buvimui ir galiojimui.

§ 3. Bagažo įregistravimo kvitas yra prima facie įrodymas, patvirtinantis bagažo įregistravimą ir jo vežimo sąlygas.

§ 4. Kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad vežėjo priimtas vežti registruotas bagažas buvo akivaizdžiai geros būklės ir kad bagažo vienetų skaičius ir masė atitiko bagažo įregistravimo kvite nurodytus duomenis.

17 straipsnis

Bagažo įregistravimo kvitas

§ 1. Bendrosiose vežimo sąlygose nustatoma bagažo įregistravimo kvito forma ir turinys, taip pat kokia kalba ir kokiais rašmenimis jis turi būti atspausdintas ir užpildytas. Mutatis mutandis taikoma 7 straipsnio 5 dalis.

§ 2. Bagažo įregistravimo kvite privalo būti nurodyta:

a) vežėjas arba vežėjai;

b) įrašas, kad bagažas vežamas pagal šias Vienodąsias taisykles, neatsižvelgiant į bet kurias kitas tam prieštaraujančias nuostatas; galima vartoti santrumpą CIV;

c) bet koks kitas įrašas, kuris patvirtintų sutartinius įsipareigojimus dėl registruoto bagažo persiuntimo ir kuris suteiktų keleiviui galimybę pasinaudoti vežimo sutarties suteikiamomis teisėmis.

§ 3. Gavęs bagažo įregistravimo kvitą, keleivis privalo įsitikinti, ar kvitas užpildytas pagal jo pateiktus nurodymus.

18 straipsnis

Registravimas ir vežimas

§ 1. Jeigu Bendrosiose vežimo sąlygose nenustatyta kitaip, bagažas registruojamas tik pateikus kelionės dokumentą, galiojantį bent iki bagažo paskirties vietos. Kitais atvejais bagažas registruojamas pagal išsiuntimo vietoje galiojančias taisykles.

§ 2. Kai Bendrosiose vežimo sąlygose nustatoma, kad bagažas gali būti priimamas vežti nepateikiant kelionės dokumento, šių Vienodųjų taisyklių nuostatos, nustatančios keleivių teises ir pareigas dėl jų registruoto bagažo, mutatis mutandis taikomos registruoto bagažo siuntėjui.

§ 3. Vežėjas registruotą bagažą gali persiųsti kitu traukiniu ar kitos transporto rūšies priemone ir kitu maršrutu, negu vyksta keleivis.

19 straipsnis

Registruoto bagažo vežimo mokesčio mokėjimas

Jei nėra kitokio keleivio ir vežėjo susitarimo, registruoto bagažo vežimo mokestis sumokamas bagažo įregistravimo metu.

20 straipsnis

Registruoto bagažo žymėjimas

Keleivis privalo ant kiekvieno registruoto bagažo vieneto gerai matomoje vietoje pakankamai atspariai ir įskaitomai užrašyti:

a) savo pavardę ir adresą;

b) paskirties vietą.

21 straipsnis

Teisė disponuoti registruotu bagažu

§ 1. Jei leidžia aplinkybės ir jei nepažeidžiami muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų reikalavimai, keleivis gali reikalauti grąžinti bagažą išsiuntimo vietoje, atiduodamas bagažo įregistravimo kvitą ir, kai tai nustatyta Bendrosiose vežimo sąlygose, parodydamas kelionės dokumentą.

§ 2. Bendrosiose vežimo sąlygose gali būti numatytos kitos nuostatos dėl teisės disponuoti registruotu bagažu, t. y. paskirties vietos keitimas ir galimos finansinės pasekmės keleiviui.

22 straipsnis

Bagažo išdavimas

§ 1. Registruotas bagažas išduodamas atiduodant bagažo įregistravimo kvitą ir, atitinkamais atvejais, sumokėjus mokesčius, mokėtinus už vežimą. Vežėjas turi teisę, tačiau neprivalo, patikrinti, ar kvito turėtojas turi teisę pasiimti bagažą.

§ 2. Bagažas taip pat laikomas išduotu bagažo įregistravimo kvito turėtojui, kai pagal paskirties vietoje galiojančias taisykles:

a) bagažas perduodamas muitinės arba muito ar kitų vietos mokesčių institucijoms jų patalpose arba sandėliuose, kurių neprižiūri vežėjas;

b) gyvūnai perduodami tretiesiems asmenims.

§ 3. Bagažo įregistravimo kvito turėtojas gali reikalauti išduoti bagažą paskirties vietoje, kai tik pasibaigia sutartas laikas ir, atitinkamais atvejais, laikas, būtinas muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų operacijoms atlikti.

§ 4. Be bagažo įregistravimo kvito vežėjas privalo išduoti bagažą tik tam asmeniui, kuris įrodo turįs tokią teisę; jei šis įrodymas atrodo nepakankamas, vežėjas gali reikalauti garantijos.

§ 5. Bagažas išduodamas paskirties vietoje, iki kurios jis buvo įregistruotas.

§ 6. Bagažo įregistravimo kvito turėtojas, kuriam bagažas neišduodamas, gali reikalauti, kad bagažo kvite būtų nurodyta diena ir valanda, kada jis prašė išduoti bagažą pagal 3 dalį.

§ 7. Turintis tam teisę asmuo gali nepriimti bagažo, jei vežėjas nepatenkina jo prašymo patikrinti registruotą bagažą, kad būtų nustatyta, jo tvirtinimu, padaryta žala.

§ 8. Kitais atvejais bagažas išduodamas pagal paskirties vietoje galiojančias taisykles.

IV skyrius

Transporto priemonės

23 straipsnis

Vežimo sąlygos

Bendrųjų vežimo sąlygų specialiosios nuostatos dėl transporto priemonių vežimo nustato transporto priemonių priėmimo vežti, registravimo, pakrovimo ir vežimo, iškrovimo ir išdavimo sąlygas, taip pat ir keleivio pareigas.

24 straipsnis

Vežimo kvitas

§ 1. Sutartiniai įsipareigojimai dėl transporto priemonių vežimo privalo būti nustatyti vežimo kvite, kuris išduodamas keleiviui. Vežimo kvitas gali būti keleivio kelionės dokumento sudedamoji dalis.

§ 2. Bendrųjų vežimo sąlygų specialiosios nuostatos dėl transporto priemonių vežimo nustato vežimo kvito formą ir turinį, taip pat kokia kalba ir kokiais rašmenimis jis turi būti atspausdintas ir užpildytas. Mutatis mutandis taikoma 7 straipsnio 5 dalis.

§ 3. Vežimo kvite privalo būti nurodyta:

a) vežėjas arba vežėjai;

b) įrašas, kad transporto priemonės vežamos pagal šias Vienodąsias taisykles, neatsižvelgiant į bet kurias kitas tam prieštaraujančias nuostatas; galima vartoti santrumpą CIV;

c) bet koks kitas įrašas, kuris patvirtintų sutartinius įsipareigojimus dėl transporto priemonės vežimo ir kuris suteiktų keleiviui galimybę pasinaudoti vežimo sutarties suteikiamomis teisėmis.

§ 4. Gavęs vežimo kvitą, keleivis privalo įsitikinti, ar kvitas užpildytas pagal jo pateiktus nurodymus.

25 straipsnis

Taikoma teisė

Atsižvelgiant į šio skyriaus nuostatas, transporto priemonių vežimui taikomos III skyriaus nuostatos dėl bagažo vežimo.

IV dalis

Vežėjo atsakomybė

I skyrius

Atsakomybė keleivių mirties ir sužalojimo atveju

26 straipsnis

Atsakomybės pagrindas

§ 1. Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią keleiviui mirus, jį sužalojus arba kitaip pasikėsinus į jo fizinę arba psichinę neliečiamybę, dėl su geležinkelio eksploatacija susijusio įvykio, kuris įvyksta keleiviui esant traukinyje, jam į jį lipant arba iš jo išlipant, nesvarbu, kokia būtų geležinkelių infrastruktūra.

§ 2. Vežėjas neatsako:

a) jei įvykis įvyksta dėl su geležinkelio eksploatacija nesusijusių aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių, nors elgėsi rūpestingai, kaip privalu elgtis tokiomis aplinkybėmis;

b) jei įvykis įvyksta dėl keleivio kaltės;

c) jei įvykis įvyksta dėl trečiojo asmens veiksmų, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių, nors elgėsi rūpestingai, kaip privalu elgtis tokiomis aplinkybėmis; trečiuoju asmeniu nelaikoma kita įmonė, kuri naudojasi ta pačia geležinkelių infrastruktūra; tai neatima atgręžtinio reikalavimo teisės.

§ 3. Jei įvykis įvyksta dėl trečiojo asmens veiksmų, o, nepaisant to, vežėjas nėra visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės pagal 2 dalies c punktą, tai jis atsako už visą žalą pagal šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytas ribas, neprasdamas atgręžtinio reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį.

§ 4. Šios Vienodosios taisyklės neturi įtakos atsakomybei, kuri vežėjui gali atsirasti 1 dalyje nenumatytais atvejais.

§ 5. Kai pagal vieną vežimo sutartį veža keli vežėjai paeiliui, dėl keleivių mirties ar sužalojimo atsako tas vežėjas, kuriam pagal vežimo sutartį tenka pareiga suteikti vežimo paslaugas, kurių metu įvyksta įvykis. Kai šias paslaugas teikia ne vežėjas, o vykdomasis vežėjas, abu vežėjai pagal šias Vienodąsias taisykles atsako solidariai.

27 straipsnis

Žalos atlyginimas keleivio mirties atveju

§ 1. Keleivio mirties atveju žalos atlyginimą sudaro:

a) būtinos išlaidos mirus asmeniui, ypač palaikų pervežimo ir laidotuvių išlaidos;

b) jei tai nebuvo staigi mirtis, žalos atlyginimas, numatytas 28 straipsnyje.

§ 2. Jei, mirus keleiviui, paramos netenka asmenys, kuriuos pagal įstatymą jis turėjo arba ateityje būtų turėjęs išlaikyti, būtina atlyginti ir šią žalą. Teisei pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo asmenims, kuriuos keleivis išlaikė, nors įstatymas tokios pareigos nenumatė, taikoma nacionalinė teisė.

28 straipsnis

Žalos atlyginimas keleivio sužalojimo atveju

Kai sužalojamas keleivis arba pasikėsinama į jo fizinę ar psichinę neliečiamybę, žalos atlyginimą sudaro:

a) būtinos išlaidos, ypač gydymo ir pervežimo išlaidos;

b) finansinių nuostolių, atsiradusių dėl visiško ar dalinio darbingumo netekimo arba dėl padidėjusių poreikių, kompensacija.

29 straipsnis

Kompensacija už kitokį kūno sužalojimą

Nacionalinė teisė nustato, ar vežėjas privalo atlyginti žalą už kitokį, nei numatyta 27 ir 28 straipsniuose, kūno sužalojimą, ir kokio dydžio turi būti žalos atlyginimas.

30 straipsnis

Žalos atlyginimo tvarka ir dydis keleivio mirties ir sužalojimo atveju

§ 1. 27 straipsnio 2 dalyje ir 28 straipsnio b punkte numatytas žalos atlyginimas turi būti sumokėtas kaip vienkartinė išmoka. Tačiau jei nacionalinė teisė leidžia mokėti periodines išmokas, žala atlyginama tokia tvarka, kai to prašo sužalotas keleivis arba 27 straipsnio 2 dalyje nurodyti turintys tam teisę asmenys.

§ 2. Žalos atlyginimo, kuris turi būti sumokėtas pagal 1 dalį, dydis nustatomas remiantis nacionaline teise. Tačiau šiose Vienodosiose taisyklėse kiekvienam keleiviui nustatoma didžiausia 175 000 atsiskaitymo vienetų riba, mokama kaip vienkartinė išmoka arba metinės išmokos, jei nacionalinė teisė numato mažesnę didžiausią ribą.

31 straipsnis

Kitos transporto rūšys

§ 1. Atsižvelgiant į 2 dalį, nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę keleivių mirties arba sužalojimo atveju, netaikomos žalai, padarytai vežimo, kuris pagal vežimo sutartį nėra vežimas geležinkeliais, metu.

§ 2. Tačiau kai geležinkelių transporto priemonės vežamos keltais, nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę keleivių mirties arba sužalojimo atveju, taikomos 26 straipsnio 1 dalyje ir 33 straipsnio 1 dalyje numatytai žalai, kuri atsiranda su geležinkelio eksploatacija susijusio įvykio metu, kuris įvyksta keleiviui esant toje transporto priemonėje, jam į ją lipant arba iš jos išlipant.

§ 3. Kai dėl nepaprastųjų aplinkybių geležinkelių eismas laikinai nutraukiamas ir keleiviai vežami kitos transporto rūšies priemone, vežėjas atsako pagal šias Vienodąsias taisykles.

II skyrius

Atsakomybė dėl tvarkaraščio nesilaikymo

32 straipsnis

Atsakomybė dėl traukinio atšaukimo, jo vėlavimo arba keleivio pavėlavimo persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį

§ 1. Vežėjas atsako už keleiviui padarytą žalą, atsiradusią dėl to, kad atšaukus traukinį, jam vėluojant arba keleiviui nesuspėjus persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį kelionė negali būti tęsiama tą pačią dieną arba dėl susiklosčiusių aplinkybių neprotinga būtų tęsti kelionę tą pačią dieną. Žalos atlyginimą sudaro protingos nakvynės išlaidos, taip pat protingos išlaidos, susidariusios dėl pranešimo keleivio laukiantiems asmenims.

§ 2. Vežėjas neatsako, jei traukinys atšaukiamas, vėluoja arba keleivis nesuspėja persėsti į kitą suderinto tvarkaraščio traukinį dėl kurios nors iš šių priežasčių:

a) dėl su geležinkelio eksploatacija nesusijusių aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių, nors elgėsi rūpestingai, kaip privalu elgtis tokiomis aplinkybėmis;

b) dėl keleivio kaltės arba

c) dėl trečiojo asmens veiksmų, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių, nors elgėsi rūpestingai, kaip privalu elgtis tokiomis aplinkybėmis; trečiuoju asmeniu nelaikoma kita įmonė, kuri naudojasi ta pačia geležinkelių infrastruktūra; tai neatima atgręžtinio reikalavimo teisės.

§ 3. Nacionalinė teisė nustato, ar vežėjas privalo atlyginti kitą, nei nurodyta 1 dalyje, žalą, ir kokio dydžio žala turi būti atlyginta. Ši nuostata neturi įtakos 44 straipsniui.

III skyrius

Atsakomybė už rankinį bagažą, gyvūnus, registruotą bagažą ir transporto priemones

1 skirsnis

Rankinis bagažas ir gyvūnai

33 straipsnis

Atsakomybė

§ 1. Keleivių mirties ar sužalojimo atveju vežėjas yra atsakingas ir už žalą, atsiradusią keleiviams praradus visus daiktus, kuriuos jis turėjo ant savęs arba su savimi kaip rankinį bagažą, ar jų dalį, arba juos apgadinus; ši nuostata taikoma ir dėl gyvūnų, kuriuos keleivis vežėsi kartu su savimi. Mutatis mutandis taikomas 26 straipsnis.

§ 2. Kitais atvejais vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl keleivių daiktų, rankinio bagažo ar gyvūnų, kuriuos pagal 15 straipsnį privalo prižiūrėti keleivis, visiško ar dalinio praradimo arba apgadinimo ar sužalojimo, tik tada, jei ši žala atsirado dėl vežėjo kaltės. Šiuo atveju netaikomi kiti IV dalies straipsniai, išskyrus 51 straipsnį, ir VI dalis.

34 straipsnis

Žalos praradus arba apgadinus daiktus atlyginimo ribos

Kai vežėjui atsiranda atsakomybė pagal 33 straipsnio 1 dalį, jis privalo sumokėti kompensaciją, neviršijančią 1 400 atsiskaitymo vienetų vienam keleiviui.

35 straipsnis

Atleidimas nuo atsakomybės

Vežėjas neatsako už keleiviui padarytą žalą, atsiradusią dėl to, kad keleivis neatliko muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų nustatytų formalumų.

2 skirsnis

Registruotas bagažas

36 straipsnis

Atsakomybės pagrindas

§ 1. Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią praradus visą bagažą ar jo dalį arba jį apgadinus, kai tai įvyksta nuo registruoto bagažo priėmimo momento iki jo išdavimo, taip pat už žalą, atsiradusią pavėlavus išduoti bagažą.

§ 2. Vežėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, jei bagažas prarandamas, apgadinamas arba pavėluojama jį išduoti dėl keleivio kaltės, dėl keleivio duoto nurodymo, jei nėra vežėjo kaltės, dėl paties registruoto bagažo defektų arba dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių.

§ 3. Vežėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, kai bagažas prarandamas arba apgadinamas dėl ypatingos rizikos, būdingos vienai ar kelioms iš šių aplinkybių:

a) nėra pakuotės arba pakuotė netinkama;

b) dėl ypatingų bagažo savybių;

c) kaip bagažas išsiunčiami draudžiami vežti daiktai.

37 straipsnis

Pareiga įrodyti

§ 1. Pareiga įrodyti, kad bagažas buvo prarastas, apgadintas arba buvo vėluojama jį išduoti dėl vienos iš 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, tenka vežėjui.

§ 2. Kai vežėjas, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes, nustato, kad bagažas galėjo būti prarastas arba apgadintas dėl vienos ar kelių 36 straipsnio 3 dalyje nurodytų ypatingų rizikų, laikoma, kad bagažas buvo apgadintas arba prarastas dėl šių priežasčių. Tačiau turintis tam teisę asmuo turi teisę įrodyti, kad žala atsirado ne dėl vienos iš šių rizikų arba ne tik dėl jų.

38 straipsnis

Paeiliui vežantys vežėjai

Kai pagal vieną vežimo sutartį veža keli vežėjai paeiliui, kiekvienas vežėjas, perimdamas vežti bagažą su bagažo įregistravimo kvitu arba transporto priemonę su vežimo kvitu, tampa, persiųsdamas bagažą ar veždamas transporto priemonę, vežimo sutarties šalimi pagal bagažo įregistravimo kvito arba vežimo kvito sąlygas ir vykdo šioje sutartyje numatytas pareigas. Šiuo atveju kiekvienas vežėjas atsako už vežimą visą maršrutą iki išdavimo.

39 straipsnis

Vykdomasis vežėjas

§ 1. Jei vežėjas patiki vykdomajam vežėjui vykdyti visą ar dalį vežimo, nesvarbu, ar pasinaudodamas šia vežimo sutartyje numatyta teise ar kitu pagrindu, vežėjas ir toliau atsako už visą vežimą.

§ 2. Visos šių Vienodųjų taisyklių nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę, taikomos ir vykdomojo vežėjo atsakomybei už jo vykdomą vežimą. 48 ir 52 straipsniai taikomi, jei pareiškiamas ieškinys darbuotojams arba kitiems asmenims, kurių paslaugomis veždamas naudojasi vykdomasis vežėjas.

§ 3. Bet koks atskiras susitarimas, pagal kurį vežėjas prisiima pareigas, kurių jam nenumato šios Vienodosios taisyklės, arba pagal kurį jis atsisako teisių, kurias jam suteikia šios Vienodosios taisyklės, negalioja vykdomajam vežėjui, kuris tokio susitarimo aiškiai raštu nepatvirtino. Nesvarbu, ar vykdomasis vežėjas patvirtina tokį susitarimą ar ne, vežėjui ir toliau galioja pareigos ar atsisakymai, kuriuos numato minėtas atskiras susitarimas.

§ 4. Kai ir vežėjui, ir vykdomajam vežėjui atsiranda tam tikra atsakomybė, jie atsako solidariai.

§ 5. Bendra kompensacijos, kurią privalo sumokėti vežėjas, vykdomasis vežėjas, jų darbuotojai ar kiti asmenys, kurių paslaugomis jie naudojasi veždami bagažą, suma negali viršyti šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytų ribų.

§ 6. Šis straipsnis nepanaikina atgręžtinio reikalavimo teisės, kuri gali egzistuoti tarp vežėjo ir vykdomojo vežėjo.

40 straipsnis

Praradimo prielaida

§ 1. Turintis tam teisę asmuo gali, neprivalėdamas pateikti papildomų įrodymų, laikyti bagažo vienetą prarastu, jeigu per keturiolika dienų nuo prašymo išduoti bagažą, pateikto pagal 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, jis nebuvo išduotas arba perduotas disponuoti.

§ 2. Jeigu prarastu laikomas bagažo vienetas surandamas per metus nuo prašymo jį išduoti pateikimo, vežėjas privalo apie tai pranešti turinčiam tam teisę asmeniui, jei jo adresas žinomas arba gali būti nustatytas.

§ 3. Per trisdešimt dienų nuo 2 dalyje nurodyto pranešimo gavimo dienos turintis tam teisę asmuo gali pareikalauti, kad bagažo vienetas jam būtų išduotas. Šiuo atveju jis privalo apmokėti bagažo vežimo nuo išsiuntimo vietos iki vietos, kurioje išduotas bagažas, išlaidas ir grąžinti gautą žalos atlyginimą, atėmęs, jeigu reikia, į šią sumą įtrauktas išlaidas. Tačiau jis nepraranda teisės reikalauti 43 straipsnyje nustatytos kompensacijos už vėlavimą išduoti bagažą.

§ 4. Jei surasto bagažo vieneto niekas nepareikalauja per 3 dalyje nustatytą terminą arba jei bagažas atsiranda vėliau negu po metų nuo prašymo išduoti bagažą pateikimo, vežėjas juo disponuoja pagal vietos, kurioje yra bagažas, įstatymus ir kitus teisės aktus.

41 straipsnis

Kompensacija praradus bagažą

§ 1. Kai prarandamas visas registruotas bagažas arba jo dalis, vežėjas, nemokėdamas jokių kitų žalos atlyginimų, privalo sumokėti:

a) jeigu patirtos žalos dydis yra įrodytas, kompensaciją, lygią įrodytai sumai, tačiau neviršijant 80 atsiskaitymo vienetų kiekvienam trūkstamam bendrosios masės kilogramui arba 1 200 atsiskaitymo vienetų kiekvienam bagažo vienetui;

b) jei patirtos žalos dydis nėra įrodytas, iš anksto nustatyto dydžio žalos atlyginimą, lygų 20 atsiskaitymo vienetų kiekvienam trūkstamam bendrosios masės kilogramui arba 300 atsiskaitymo vienetų kiekvienam bagažo vienetui.

Kompensacijos mokėjimo tvarka (už kiekvieną trūkstamą kilogramą ar už kiekvieną bagažo vienetą) yra nustatoma Bendrosiose vežimo sąlygose.

§ 2. Be to, vežėjas privalo grąžinti bagažo vežimo mokestį ir kitas sumas, sumokėtas už prarasto bagažo vieneto vežimą, taip pat jau sumokėtus muito ir akcizo mokesčius.

42 straipsnis

Kompensacija apgadinus bagažą

§ 1. Kai registruotas bagažas apgadinamas, vežėjas, nemokėdamas jokių kitų žalos atlyginimų, privalo sumokėti kompensaciją, lygią bagažo vertės sumažėjimui. § 2. Kompensacija neviršija:

a) sumos, kurią reikėtų sumokėti praradus visą bagažą, jeigu dėl apgadinimo nebeteko vertės visas bagažas;

b) sumos, kurią reikėtų sumokėti praradus dalį bagažo, jeigu dėl apgadinimo nuvertėjo tik bagažo dalis.

43 straipsnis

Kompensacija pavėlavus išduoti bagažą

§ 1. Pavėlavęs išduoti registruotą bagažą, vežėjas privalo už kiekvieną dvidešimt keturių valandų laikotarpį, skaičiuojamą nuo reikalavimo išduoti bagažą pateikimo, bet ne daugiau kaip už keturiolika dienų sumokėti:

a) kompensaciją, lygią patirtai žalai, neviršijant 0,80 atsiskaitymo vieneto kiekvienam pavėluotai išduoto bagažo bendrosios masės kilogramui arba 14 atsiskaitymo vienetų kiekvienam bagažo vienetui, jeigu turintis tam teisę asmuo įrodo, kad dėl vėlavimo jis patyrė žalos;

b) iš anksto nustatyto dydžio žalos atlyginimą, lygų 0,14 atsiskaitymo vieneto kiekvienam pavėluotai išduoto bagažo bendrosios masės kilogramui arba 2,80 atsiskaitymo vieneto kiekvienam bagažo vienetui, jeigu turintis tam teisę asmuo neįrodo, kad dėl vėlavimo jis patyrė žalos.

Kompensacijos mokėjimo tvarka (už kiekvieną kilogramą ar kiekvieną bagažo vienetą) yra nustatoma Bendrosiose vežimo sąlygose.

§ 2. Jeigu prarandamas visas bagažas, 1 dalyje numatyta kompensacija negali būti sumuojama su 41 straipsnyje numatyta kompensacija.

§ 3. Jeigu prarandama dalis bagažo, 1 dalyje numatyta kompensacija mokama už likusią bagažo dalį.

§ 4. Jeigu bagažas apgadinamas ne dėl vėlavimo išduoti bagažą, 1 dalyje numatyta kompensacija sumuojama, jei reikia, su 42 straipsnyje numatyta kompensacija.

§ 5. Bendra 1 dalyje numatytos kompensacijos ir 41 bei 42 straipsniuose numatytų kompensacijų suma niekada negali būti didesnė už kompensaciją, mokėtiną praradus visą bagažą.

3 skirsnis

Transporto priemonės

44 straipsnis

Kompensacija už vėlavimą

§ 1. Pavėlavus pakrauti transporto priemonę dėl vežėjo kaltės arba pavėlavus ją išduoti, vežėjas privalo sumokėti kompensaciją, kuri negali būti didesnė negu vežimo mokestis, kai turintis tam teisę asmuo įrodo, kad dėl vėlavimo jis patyrė žalos.

§ 2. Jei turintis tam teisę asmuo nutraukia vežimo sutartį, kai vėluojama pakrauti transporto priemonę dėl vežėjo kaltės, šiam asmeniui grąžinamas vežimo mokestis. Be to, jei jis įrodo, kad žala atsirado dėl šio vėlavimo, jis gali reikalauti kompensacijos, kuri negali būti didesnė negu vežimo mokestis.

45 straipsnis

Kompensacija praradus transporto priemonę

Praradus visą transporto priemonę arba jos dalį, kompensacija, kuri turi būti sumokėta turinčiam tam teisę asmeniui, skaičiuojama pagal įprastinę transporto priemonės vertę, kai žala įrodyta. Ji negali būti didesnė negu 8 000 atsiskaitymo vienetų. Priekaba su kroviniu arba be jo yra laikoma atskira transporto priemone.

46 straipsnis

Atsakomybė dėl kitų daiktų

§ 1. Dėl daiktų, paliktų transporto priemonėje ar prie transporto priemonės pritvirtintuose dėkluose (pvz., bagažo arba slidžių dėklų), vežėjas atsako tik už žalą, atsiradusią dėl jo kaltės. Visa mokėtina kompensacija negali būti didesnė negu 1 400 atsiskaitymo vienetų.

§ 2. Už daiktus, pritvirtintus transporto priemonės išorėje, įskaitant 1 dalyje nurodytus dėklus, vežėjas atsako tik tada, kai įrodoma, kad jis žalą padarė savo veiksmais arba neveikimu, tyčia siekdamas padaryti tokią žalą arba elgdamasis neatsargiai, tačiau suvokdamas, kad dėl šių veiksmų gali atsirasti tokia žala.

47 straipsnis

Taikoma teisė

Atsižvelgiant į šio skirsnio nuostatas, transporto priemonėms taikomos 2 skirsnio nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už bagažą.

IV skyrius

Bendrosios nuostatos

48 straipsnis

Teisės remtis atsakomybės ribomis išnykimas

Šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytos atsakomybės ribos ir nacionalinės teisės normos, apribojančios kompensaciją nustatyta suma, netaikomos, jeigu įrodoma, kad žalą padarė vežėjas savo veiksmais arba neveikimu, tyčia siekdamas padaryti tokią žalą arba elgdamasis neatsargiai, tačiau suvokdamas, kad dėl šių veiksmų gali atsirasti tokia žala.

49 straipsnis

Sumų perskaičiavimas ir palūkanos

§ 1. Jeigu apskaičiuojant kompensaciją reikia perskaičiuoti užsienio valiuta nurodytas sumas, jos perskaičiuojamos pagal kompensacijos išmokėjimo dieną mokėjimo vietoje galiojantį valiutos keitimo kursą.

§ 2. Turintis tam teisę asmuo gali reikalauti penkių procentų nuo kompensacijos metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo 55 straipsnyje numatyto reikalavimo pateikimo dienos, arba, jeigu reikalavimas nebuvo pateiktas, – nuo bylos iškėlimo dienos.

§ 3. Tačiau dėl 27 ir 28 straipsniuose numatytų kompensacijų palūkanos skaičiuojamos tik nuo tos dienos, kai atsirado aplinkybės, padėjusios nustatyti kompensacijos dydį, jei tai atsitiko vėliau, negu buvo pateiktas reikalavimas arba pareikštas ieškinys.

§ 4. Dėl bagažo palūkanos gali būti mokamos tik tada, jei kompensacija yra didesnė nei 16 atsiskaitymo vienetų už vieną bagažo įregistravimo kvitą.

§ 5. Jeigu turintis tam teisę asmuo per jam nustatytą protingą terminą nepateikia vežėjui patvirtinamųjų dokumentų, reikalingų nustatyti galutinę su bagažu susijusio reikalavimo sumą, nuo šio termino pabaigos iki patvirtinamųjų dokumentų pateikimo momento palūkanos neskaičiuojamos.

50 straipsnis

Atsakomybė įvykus branduolinei avarijai

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, tenkančios jam pagal šias Vienodąsias taisykles, jeigu žala padaroma dėl branduolinės avarijos ir jeigu pagal šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę branduolinės energetikos srityje, už tokią žalą atsako branduolinės energetikos įrenginio eksploatuotojas arba jį pakeitęs asmuo.

51 straipsnis

Asmenys, už kuriuos atsako vežėjas

Vežėjas atsako už savo darbuotojus ir kitus asmenis, kurių paslaugomis jis naudojasi veždamas, kai šie darbuotojai arba kiti asmenys atlieka savo pareigas. Geležinkelių infrastruktūros, kuria vežami keleiviai, valdytojai laikomi asmenimis, kurių paslaugomis naudojasi vežėjas veždamas.

52 straipsnis

Kiti ieškiniai

§ 1. Visais atvejais, kuriais taikomos šios Vienodosios taisyklės, visi ieškiniai dėl atsakomybės, nesvarbu, kokiu pagrindu, vežėjui gali būti pareiškiami tik laikantis šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytų sąlygų ir atsakomybės ribų.

§ 2. Ta pati nuostata galioja ir tada, kai ieškiniai pareiškiami darbuotojams ir kitiems asmenims, už kuriuos pagal 51 straipsnį atsako vežėjas.

V dalis

Keleivio atsakomybė

53 straipsnis

Atskiri atsakomybės principai

Keleivis atsako vežėjui už bet kokią žalą:

a) atsiradusią jam nevykdžius pareigų, numatytų:

1) 10, 14 ir 20 straipsniuose,

2) atskirose Bendrųjų vežimo sąlygų nuostatose dėl transporto priemonių vežimo arba

3) Pavojingų krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliais taisyklėse (RID), arba

b) padarytą daiktų arba gyvūnų, kuriuos jis pasiėmė kartu su savimi, jeigu jis neįrodo, kad žala atsirado dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo išvengti ir nuo kurių pasekmių jis negalėjo apsaugoti, nors elgėsi rūpestingai, kaip privalu sąžiningam keleiviui. Ši nuostata neturi jokio poveikio atsakomybei, kuri tenka vežėjui pagal 26 straipsnį ir 33 straipsnio 1 dalį.

VI dalis

Teisių įgyvendinimas

54 straipsnis

Vežamų daiktų dalies praradimo arba apgadinimo nustatymas

§ 1. Jeigu vežėjas nustato arba laiko, kad jam prižiūrint vežamo daikto (bagažo, transporto priemonės) dalis prarasta ar apgadinta, arba jeigu tai pareiškia turintis tam teisę asmuo, vežėjas privalo, jei įmanoma dalyvaujant šiam asmeniui, nedelsdamas surašyti protokolą, kuriame būtų pagal žalos pobūdį nustatyta daikto būklė ir, jei galima nustatyti, žalos dydis, jos atsiradimo priežastis ir laikas.

§ 2. Turinčiam tam teisę asmeniui nemokamai išduodama šio protokolo kopija.

§ 3. Jeigu minėtas asmuo nepripažįsta protokole užfiksuotų faktų, jis gali pareikalauti, kad bagažo arba transporto priemonės būklę, žalos atsiradimo priežastį ir jos dydį nustatytų vežimo sutarties šalių arba teismo ar specialiojo teismo paskirtas ekspertas. Procedūrai taikomi tos valstybės, kurioje nustatomi šie faktai, įstatymai ir kiti teisės aktai.

55 straipsnis

Reikalavimai

§ 1. Reikalavimai dėl vežėjo atsakomybės keleivių mirties ar sužalojimo atveju turi būti pateikti raštu tam vežėjui, kuriam gali būti pareiškiamas ieškinys. Tuo atveju, kai pagal vieną vežimo sutartį vežė keli vežėjai paeiliui, reikalavimai gali būti pateikiami ir pirmam arba paskutiniam vežėjui, taip pat ir vežėjui, kurio pagrindinė buveinė arba filialas, arba įstaiga, sudariusi vežimo sutartį, yra toje valstybėje, kurioje yra keleivio gyvenamoji vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta.

§ 2. Kiti su vežimo sutartimi susiję reikalavimai turi būti pateikiami raštu vežėjui, nurodytam 56 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

§ 3. Būtina pateikti dokumentų, kuriuos turintis tam teisę asmuo mano esant tinkamus pridėti prie reikalavimo, originalus arba kopijas, kurios, vežėjui pareikalavus, būtų tinkamai patvirtintos. Išnagrinėjus reikalavimą, vežėjas gali pareikalauti atiduoti kelionės dokumentą, bagažo įregistravimo kvitą ir vežimo kvitą.

56 straipsnis

Vežėjai, kuriems gali būti pareikšti ieškiniai

§ 1. Ieškinys dėl vežėjo atsakomybės keleivių mirties arba sužalojimo atveju gali būti pareiškiamas tik vežėjui, kuris atsako pagal 26 straipsnio 5 dalį.

§ 2. Atsižvelgiant į 4 dalies nuostatas, kitus su vežimo sutartimi susijusius ieškinius galima pareikšti tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuriam vežant įvyko įvykis, dėl kurio pareiškiamas ieškinys.

§ 3. Kai veža keli vežėjai paeiliui, vežėjui, turinčiam išduoti bagažą arba transporto priemonę ir jo sutikimu nurodytam bagažo įregistravimo kvite arba vežimo kvite, gali būti pareikštas ieškinys pagal 2 dalį net tada, jei jis negavo bagažo arba transporto priemonės.

§ 4. Ieškinys dėl sumos, kuri buvo sumokėta pagal vežimo sutartį, grąžinimo gali būti pareikštas tam vežėjui, kuris paėmė šią sumą, arba tam vežėjui, kurio vardu ji buvo paimta.

§ 5. Ieškinius galima pareikšti ir 2 bei 4 dalyse neišvardytiems vežėjams, jeigu tie ieškiniai pareiškiami kaip priešieškiniai ar prieštaravimai toje pačioje byloje, kuri iškelta dėl pagrindinio reikalavimo dėl tos pačios vežimo sutarties.

§ 6. Jei šios Vienodosios taisyklės taikomos vykdomajam vežėjui, jam taip pat gali būti pareikštas ieškinys.

§ 7. Jei ieškovas gali pasirinkti vieną iš kelių vežėjų, jis pasirinkimo teisės netenka, kai tik pareiškia ieškinį vienam iš tų vežėjų; ta pati nuostata taikoma, kai ieškovas renkasi iš vieno ar kelių vežėjų ir vykdomojo vežėjo.

57 straipsnis

Teismingumas

§ 1. Šiomis Vienodosiomis taisyklėmis grindžiami ieškiniai gali būti pareiškiami valstybių narių teismuose ar specialiuosiuose teismuose, kuriuos bendru sutarimu pasirinko šalys, arba valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta, pagrindinė buveinė arba filialas, arba įstaiga, sudariusi vežimo sutartį, teismuose ar specialiuosiuose teismuose. Ieškiniai negali būti pareiškiami kituose teismuose ar specialiuosiuose teismuose.

§ 2. Kai šiomis Vienodosiomis taisyklėmis grindžiamas ieškinys yra nagrinėjamas 1 dalyje minėtame kompetentingame teisme ar specialiajame teisme arba kai šis teismas ar specialusis teismas yra paskelbęs sprendimą byloje, joks naujas ieškinys tokiu pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių negali būti pareikštas, išskyrus kai teismo ar specialiojo teismo, kuriam buvo pareikštas pirmasis ieškinys, sprendimo neįmanoma įvykdyti valstybėje, kurioje pareiškiamas naujas ieškinys.

58 straipsnis

Teisės pareikšti ieškinį dėl keleivių mirties ar sužalojimo išnykimas

§ 1. Turinčio tam teisę asmens teisė pareikšti bet kokį ieškinį dėl vežėjo atsakomybės keleivių mirties arba sužalojimo atveju išnyksta, jeigu jis nepraneša apie keleiviui nutikusį įvykį per dvylika mėnesių nuo tos dienos, kai sužinojo apie žalą, vienam iš vežėjų, kuriems gali būti pateiktas reikalavimas pagal 55 straipsnio 1 dalį. Kai turintis tam teisę asmuo apie įvykį vežėjui praneša žodžiu, vežėjas išduoda jam šio žodinio pranešimo gavimo patvirtinimą.

§ 2. Tačiau teisė pareikšti ieškinį neišnyksta, jei:

a) per 1 dalyje nustatytą terminą turintis tam teisę asmuo pateikė reikalavimą vienam iš vežėjų, nurodytų 55 straipsnio 1 dalyje;

b) per 1 dalyje nustatytą terminą atsakingas vežėjas kitu būdu sužinojo apie keleiviui nutikusį įvykį;

c) apie įvykį nebuvo pranešta arba buvo pranešta per vėlai dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl turinčio tam teisę asmens kaltės;

d) turintis tam teisę asmuo įrodo, kad įvykis įvyko dėl vežėjo kaltės.

59 straipsnis

Teisės pareikšti ieškinį vežėjui dėl bagažo vežimo išnykimas

§ 1. Kai turintis tam teisę asmuo priima bagažą, išnyksta teisė pareikšti vežėjui bet kokį ieškinį, susijusį su vežimo sutartimi, dėl bagažo dalies praradimo, apgadinimo arba pavėluoto išdavimo.

§ 2. Tačiau teisė pareikšti ieškinį neišnyksta:

a) bagažo dalies praradimo arba apgadinimo atveju, jeigu:

1) turintis tam teisę asmuo, prieš priimdamas bagažą, pagal 54 straipsnį nustato, kad bagažo dalis prarasta arba apgadinta,

2) bagažo praradimo ar apgadinimo faktas, kuris turėjo būti nustatytas pagal 54 straipsnį, nebuvo nustatytas tik dėl vežėjo kaltės;

b) iš išorės nepastebimos žalos atveju, kai turintis tam teisę asmuo tai pastebėjo tik priėmęs bagažą, jeigu jis:

1) pareikalauja nustatyti bagažo praradimo ar apgadinimo faktą pagal 54 straipsnį iš karto po to, kai buvo pastebėta žala, bet ne vėliau kaip po trijų dienų nuo bagažo priėmimo, ir

2) kartu įrodo, kad žala atsirado jau vežėjui priėmus bagažą vežti, bet dar jo neišdavus;

c) pavėluoto bagažo išdavimo atveju, jeigu turintis tam teisę asmuo per 21 dieną pasinaudoja savo teisėmis prieš vieną iš 56 straipsnio 3 dalyje nurodytų vežėjų;

d) jeigu turintis tam teisę asmuo įrodo, kad žala atsirado dėl vežėjo kaltės.

60 straipsnis

Ieškinių senatis

§ 1. Ieškinių dėl žalos atlyginimo, grindžiamų vežėjo atsakomybe keleivių mirties arba sužalojimo atveju, senaties terminas yra:

a) keleiviui – treji metai nuo kitos dienos po įvykio;

b) kitiems turintiems tam teisę asmenims – treji metai nuo kitos dienos po keleivio mirties, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis kaip penkeri metai nuo kitos dienos po įvykio.

§ 2. Kitų ieškinių, susijusių su vežimo sutartimi, senaties terminas – vieni metai. Tačiau ieškiniams dėl žalos, atsiradusios dėl veiksmų arba neveikimo siekiant tyčia padaryti tokią žalą arba elgiantis nerūpestingai, bet suvokiant, kad dėl tokių veiksmų gali būti padaryta ši žala, taikomas dvejų metų senaties terminas.

§ 3. 2 dalyje numatytas ieškinių senaties terminas pradedamas skaičiuoti:

a) nuo keturioliktos dienos pasibaigus 22 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui – ieškiniams dėl kompensacijos už visą prarastą daiktą;

b) nuo daikto išdavimo dienos – ieškiniams dėl kompensacijos už daikto dalies praradimą, apgadinimą arba pavėluotą išdavimą;

c) nuo tos dienos, kai pasibaigia kelionės dokumento galiojimo laikas – visiems kitiems ieškiniams, susijusiems su keleivių vežimu.

Nurodyta senaties termino pradžios diena į senaties terminą neįskaičiuojama.

§ 4. Pagal 55 straipsnį raštu pateikus reikalavimą su reikalingais patvirtinamaisiais dokumentais, senaties terminas sustabdomas iki tos dienos, kai vežėjas rašytiniu pranešimu atmeta reikalavimą ir grąžina patvirtinamuosius dokumentus. Jeigu reikalavimas pripažįstamas tik iš dalies, senaties terminas toliau skaičiuojamas ginčytinai reikalavimo daliai. Pareiga įrodyti, kad reikalavimas yra gautas ar į jį atsakyta arba kad patvirtinamieji dokumentai yra grąžinti, tenka šaliai, kuri remiasi atitinkamu faktu. Dėl vėliau pateiktų reikalavimų tuo pačiu pagrindu senaties terminas nestabdomas.

§ 5. Pasibaigus senaties terminui, nebegalima pareikšti ieškinio net priešieškinio ar prieštaravimo forma.

§ 6. Kitais atvejais senaties termino sustabdymą ir nutraukimą reglamentuoja nacionalinė teisė.

VII dalis

Vežėjų tarpusavio santykiai

61 straipsnis

Vežimo mokesčio paskirstymas

§ 1. Bet kuris vežėjas privalo kitiems atitinkamiems vežėjams sumokėti jiems priklausančią dalį vežimo mokesčio, kurį jis gavo arba kurį jis turėjo gauti. Mokėjimo tvarka nustatoma vežėjų tarpusavio susitarimuose.

§ 2. 6 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 3 dalis ir 25 straipsnis taikomi ir vežėjų, vežančių paeiliui, tarpusavio santykiams.

62 straipsnis

Atgręžtinio reikalavimo teisė

§ 1. Vežėjas, kuris pagal šias Vienodąsias taisykles sumokėjo kompensaciją, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į vežusius vežėjus pagal šias nuostatas:

a) už tai atsako tik žalą padaręs vežėjas;

b) jei žalą padarė keli vežėjai, kiekvienas jų atsako už savo padarytą žalą; jei to nustatyti neįmanoma, kompensacija paskirstoma vežėjams pagal c punktą;

c) jei neįmanoma įrodyti, kuris vežėjas padarė žalą, kompensacija paskirstoma visiems vežusiems vežėjams, išskyrus tuos, kurie įrodo, kad jie nepadarė tos žalos; kompensacija paskirstoma proporcingai kiekvienam vežėjui priklausančiai vežimo mokesčio daliai.

§ 2. Jei vienas iš šių vežėjų yra nemokus, jam tenkanti, bet nesumokėta dalis padalijama visiems kitiems vežusiems vežėjams proporcingai kiekvienam vežėjui priklausančiai vežimo mokesčio daliai.

63 straipsnis

Atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarka

§ 1. Vežėjas, prieš kurį pasinaudota atgręžtinio reikalavimo teise, negali užginčyti pagal 62 straipsnį atgręžtinio reikalavimo teise pasinaudojusio vežėjo atlikto mokėjimo teisėtumo, jei kompensaciją nustatė teismas ar specialusis teismas ir jei pirmajam vežėjui, gavusiam šaukimą į teismą, buvo suteikta galimybė pačiam dalyvauti teismo procese. Teismas ar specialusis teismas, kuriame pareikštas pagrindinis ieškinys, nustato šaukimo į teismą įteikimo ir dalyvavimo teisme terminus.

§ 2. Vežėjas, kuris naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise, privalo pateikti vieną reikalavimą tame pačiame teismo procese visiems vežėjams, su kuriais jam nepavyko susitarti; kitu atveju jis praranda atgręžtinio reikalavimo teisę į tuos vežėjus, kuriems jis neiškėlė bylos.

§ 3. Teismas ar specialusis teismas turi priimti vieną sprendimą dėl visų atgręžtinių reikalavimų, kuriuos jis nagrinėjo.

§ 4. Vežėjas, norintis pasinaudoti savo atgręžtinio reikalavimo teise, gali pareikšti ieškinį valstybės, kurios teritorijoje yra vieno iš vežusių vežėjų pagrindinė buveinė arba filialas, arba įstaiga, sudariusi vežimo sutartį, teisme ar specialiajame teisme.

§ 5. Jeigu ieškinys turi būti pareikštas keliems vežėjams, vežėjas ieškovas gali pasirinkti, kuriame iš 4 dalyje nurodytų kompetentingų teismų ar specialiųjų teismų jis iškels bylą.

§ 6. Atgręžtinio reikalavimo nagrinėjimo byla negali būti sujungta su pagal vežimo sutartį turinčio tam teisę asmens iškelta byla dėl kompensacijos.

64 straipsnis

Susitarimai dėl atgręžtinio reikalavimo teisės

Vežėjai gali susitarimuose numatyti kitokias nuostatas, negu įtvirtintos 61 ir 62 straipsniuose.

______________

VIENODOSIOS TARPTAUTINIO KROVINIŲ VEŽIMO GELEŽINKELIAIS SUTARTIES TAISYKLĖS (CIM – SUTARTIES B PRIEDAS)

I dalis. Bendrosios nuostatos

1 straipsnis. Taikymo sritis

2 straipsnis. Viešosios teisės normos

3 straipsnis. Apibrėžtys

4 straipsnis. Vienodųjų taisyklių netaikymas

5 straipsnis. Imperatyvios teisės normos

II dalis. Vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas

6 straipsnis. Vežimo sutartis

7 straipsnis. Važtaraščio turinys

8 straipsnis. Atsakomybė už važtaraštyje pateiktus duomenis

9 straipsnis. Pavojingi kroviniai

10 straipsnis. Išlaidų apmokėjimas

11 straipsnis. Patikrinimas

12 straipsnis. Įrodomoji važtaraščio galia

13 straipsnis. Krovinio pakrovimas ir iškrovimas

14 straipsnis. Krovinio pakuotė

15 straipsnis. Administracinių formalumų atlikimas

16 straipsnis. Krovinio pristatymo terminai

17 straipsnis. Pristatymas

18 straipsnis. Teisė disponuoti kroviniu

19 straipsnis. Teisės disponuoti kroviniu įgyvendinimas

20 straipsnis. Krovinio vežimo kliūtys

21 straipsnis. Krovinio pristatymo kliūtys

22 straipsnis. Krovinio vežimo ir pristatymo kliūčių padariniai

III dalis. Atsakomybė

23 straipsnis. Atsakomybės pagrindas

24 straipsnis. Atsakomybė kaip krovinius vežant geležinkelių transporto priemones

25 straipsnis. Pareiga įrodyti

26 straipsnis. Paeiliui vežantys vežėjai

27 straipsnis. Vykdomasis vežėjas

28 straipsnis. Praradimo arba apgadinimo performinus važtos dokumentus prielaida

29 straipsnis. Krovinio praradimo prielaida

30 straipsnis. Kompensacija praradus krovinį

31 straipsnis. Atsakomybė vežimo metu sumažėjus krovinio masei

32 straipsnis. Kompensacija apgadinus krovinį

33 straipsnis. Kompensacija pavėlavus pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą

34 straipsnis. Kompensacija deklaravus krovinio vertę

35 straipsnis. Kompensacija deklaravus suinteresuotumą pristatyti

36 straipsnis. Teisės remtis atsakomybėmis ribomis išnykimas

37 straipsnis. Sumų perskaičiavimas ir palūkanos

38 straipsnis. Atsakomybė vežant krovinius geležinkelių-jūrų maršrutais

39 straipsnis. Atsakomybė įvykus branduolinei avarijai

40 straipsnis. Asmenys, už kuriuos atsako vežėjas

41 straipsnis. Kiti ieškiniai

IV dalis. Teisių įgyvendinimas

42 straipsnis. Krovinio dalinio praradimo ar apgadinimo nustatymas

43 straipsnis. Reikalavimai

44 straipsnis. Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį vežėjui

45 straipsnis. Vežėjai, kuriems gali būti pareikšti ieškiniai

46 straipsnis. Teismingumas

47 straipsnis. Teisės pareikšti ieškinį išnykimas

48 straipsnis. Ieškinių senatis

VI dalis. Vežėjų tarpusavio santykiai

49 straipsnis. Atsiskaitymai

50 straipsnis. Atgręžtinio reikalavimo teisė

51 straipsnis. Atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarka

52 straipsnis. Susitarimai dėl atgręžtinio reikalavimo teisės

I dalis

Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

Taikymo sritis

§ 1. Šios Vienodosios taisyklės taikomos visoms atlygintino krovinių vežimo geležinkeliais sutartims, kai krovinio priėmimo vežti vieta ir jo pristatymo vieta yra dviejose skirtingose valstybėse narėse. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į vežimo sutarties šalių buveinę ir pilietybę.

§ 2. Šios Vienodosios taisyklės taikomos ir visoms atlygintino krovinių vežimo geležinkeliais sutartims, kai krovinio priėmimo vežti vieta ir jo pristatymo vieta yra dviejose skirtingose valstybėse, iš kurių bent viena yra valstybė narė, ir kai vežimo sutarties šalys susitaria, kad šiai sutarčiai taikomos šios Vienodosios taisyklės.

§ 3. Šios Vienodosios taisyklės taikomos ir tuo atveju, kai tarptautinis krovinių vežimas pagal vieną vežimo sutartį apima ne tik vežimą geležinkeliais kertant sienas, bet ir krovinių vežimą kurios nors valstybės narės vidaus keliais arba vidaus vandenų kelių maršrutais.

§ 4. Kai tarptautinis vežimas pagal vieną vežimo sutartį apima ne tik vežimą geležinkeliais, bet ir krovinių vežimą jūra arba vidaus vandenų kelių maršrutais kertant sienas, šios Vienodosios taisyklės taikomos, jei kroviniai vežami tomis jūros linijomis arba vidaus vandenų kelių maršrutais, kurie įtraukti į Sutarties 24 straipsnio 1 dalyje numatytą linijų ir maršrutų sąrašą.

§ 5. Šios Vienodosios taisyklės netaikomos vežant krovinius tarp stočių, esančių besiribojančių valstybių teritorijose, kai šių stočių infrastruktūrą valdo vienas ar keli infrastruktūros valdytojai, priklausantys tik vienai iš šių valstybių.

§ 6. Kiekviena valstybė, esanti tarptautinio tiesioginio krovinių vežimo geležinkeliais konvencijos, kuri yra panašaus pobūdžio kaip šios Vienodosios taisyklės, šalis, gali, pateikdama prašymą prisijungti prie Sutarties, pareikšti, kad ji taikys šias Vienodąsias taisykles tik veždama krovinius savo teritorijoje esančios geležinkelių infrastruktūros dalyje. Ši geležinkelių infrastruktūros dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir sujungta su kurios nors valstybės narės geležinkelių infrastruktūra. Jei valstybė padaro pirmiau minėtą pareiškimą, šios Vienodosios taisyklės taikomos tik esant šioms sąlygoms:

a) kai vežimo sutartyje numatyta krovinio priėmimo vežti arba jo pristatymo vietos ir maršrutas yra nurodytoje infrastruktūroje arba

b) kai nurodyta infrastruktūra jungia dviejų valstybių narių infrastruktūrą ir kai vežimo sutartyje ji buvo numatyta kaip vežimo tranzitu maršrutas.

§ 7. Valstybė, padariusi išlygą pagal 6 dalies nuostatas, gali bet kada ją atšaukti, apie tai informuodama depozitarą. Atšaukimas įsigalioja praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai depozitaras apie tai praneša valstybėms narėms. Pareiškimas netenka galios, jei 6 dalies pirmame sakinyje minėta konvencija nustoja galioti šiai valstybei.

2 straipsnis

Viešosios teisės normos

Krovinių vežimui, kuriam taikomos šios Vienodosios taisyklės, ir toliau taikomos viešosios teisės normos, ypač nuostatos dėl pavojingų krovinių vežimo, muitinės teisės normos ir nuostatos dėl gyvūnų apsaugos.

3 straipsnis

Apibrėžtys

Šiose Vienodosiose taisyklėse:

a) „vežėjas“ – vežėjas, su kuriuo siuntėjas yra sudaręs vežimo sutartį pagal šias Vienodąsias taisykles, arba paskesnis vežėjas, atsakingas pagal tą sutartį;

b) „vykdomasis vežėjas“ – vežėjas, kuris nėra sudaręs vežimo sutarties su siuntėju, bet kuriam vežėjas, nurodytas a punkte, yra patikėjęs vykdyti visą arba tam tikrą dalį vežimo geležinkeliais;

c) „Bendrosios vežimo sąlygos“ – vežėjo sąlygos, įtvirtintos bendrosiomis sąlygomis arba kiekvienoje valstybėje narėje galiojančiais tarifais, kurios sudarius vežimo sutartį tampa vežimo sutarties sudedamąja dalimi;

d) „įvairiarūšio transporto vienetas“ – konteineris, nuimamasis kėbulas, puspriekabė ar kitas panašus krovimo įrenginys, naudojamas įvairiarūšiame transporte.

4 straipsnis

Vienodųjų taisyklių netaikymas

§ 1. Valstybės narės gali sudaryti susitarimus, numatančius kitokias nuostatas, negu įtvirtinta šiose Vienodosiose taisyklėse, tik dėl krovinių vežimo tarp dviejų abipus sienos esančių stočių, jei tarp jų nėra kitos stoties.

§ 2. Dėl krovinių vežimo tarp dviejų valstybių narių tranzitu per valstybę, kuri nėra narė, šios valstybės gali sudaryti susitarimus, numatančius kitokias nuostatas, negu įtvirtinta šiose Vienodosiose taisyklėse.

§ 3. Apie 1 ir 2 dalyse minėtus susitarimus ir jų įsigaliojimą pranešama Tarpvyriausybinei tarptautinio vežimo geležinkeliais organizacijai. Šios Organizacijos generalinis sekretorius apie tai informuoja valstybes nares ir suinteresuotas įmones.

5 straipsnis

Imperatyvios teisės normos

Jei šiose Vienodosiose taisyklėse nenumatyta kitaip, bet kuri nuostata, tiesiogiai ar netiesiogiai prieštaraujanti šioms Vienodosioms taisyklėms, yra niekinė ir negalioja. Tokios nuostatos negaliojimas neturi įtakos kitų vežimo sutarties nuostatų galiojimui. Nepaisydamas to, vežėjas gali prisiimti didesnę atsakomybę ir didesnius įsipareigojimus, negu numatyta šiose Vienodosiose taisyklėse.

II dalis

Vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas

6 straipsnis

Vežimo sutartis

§ 1. Vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja atlygintinai nuvežti krovinį į paskirties vietą ir ten pristatyti jį gavėjui.

§ 2. Vežimo sutartis patvirtinama pagal vienodą pavyzdį parengtu važtaraščiu. Tačiau važtaraščio neturėjimas, neteisingas užpildymas ar praradimas neturi jokio poveikio vežimo sutarties, kuriai ir toliau taikomos šios Vienodosios taisyklės, buvimui ir galiojimui.

§ 3. Važtaraštį pasirašo siuntėjas ir vežėjas. Vietoj parašo gali būti naudojamas antspaudas, mašininis apskaitos spaudas arba kitoks tinkamas pasirašymo būdas.

§ 4. Vežėjas privalo tinkamu būdu važtaraščio dublikate patvirtinti, kad krovinys priimtas vežti, ir dublikatą atiduoti siuntėjui.

§ 5. Važtaraštis neprilyginamas konosamentui.

§ 6. Kiekviena siunta vežama su atskiru važtaraščiu. Jeigu nėra kitokio siuntėjo ir vežėjo susitarimo, vienas važtaraštis gali būti sudaromas ne daugiau kaip vieno vagono kroviniui.

§ 7. Jei maršrutas eina per Europos Bendrijos muitų teritoriją arba teritoriją, kurioje taikoma bendra tranzito procedūra, kiekviena siunta vežama su važtaraščiu, sudarytu pagal 7 straipsnio reikalavimus.

§ 8. Tarptautinės vežėjų asociacijos, suderinusios su tarptautinėmis klientų asociacijomis ir institucijomis, kompetentingomis valstybių narių muitinės srityje, taip pat su bet kokia tarpvyriausybine regioninės ekonomikos integracijos organizacija, turinčia teisę priimti savus teisės aktus muitinės srityje, nustato vienodo pavyzdžio važtaraščius.

§ 9. Važtaraštis, įskaitant ir jo dublikatą, gali būti užpildytas elektroniniu duomenų, kurie gali būti pakeisti įskaitomais rašmenimis, registravimo būdu. Duomenų registravimui ir apdorojimui taikomos priemonės privalo būti lygiavertės funkciniu požiūriu, ypač dėl pagal šiuos duomenis išduoto važtaraščio įrodomosios galios.

7 straipsnis

Važtaraščio turinys

§ 1. Važtaraštyje privaloma pateikti šiuos duomenis:

a) važtaraščio užpildymo vietą ir datą;

b) siuntėjo pavardę (pavadinimą) ir adresą;

c) vežimo sutartį sudariusio vežėjo pavardę (pavadinimą) ir adresą;

d) asmens, kuriam faktiškai perduodamas vežti krovinys, pavardę (pavadinimą) ir adresą, jei šis asmuo nėra c punkte nurodytas vežėjas;

e) krovinio priėmimo vežti vietą ir datą;

f) krovinio pristatymo vietą;

g) gavėjo pavardę (pavadinimą) ir adresą;

h) krovinio rūšies pavadinimą ir pakuotės rūšį, o vežant pavojingus krovinius – pavadinimą, nurodytą Pavojingų krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliais taisyklėse (RID);

i) krovinio vienetų skaičių ir specialius ženklus bei numerius, būtinus atpažinti smulkiąsias siuntas;

j) vagono numerį, kai vežamos vagono siuntos;

k) geležinkelių transporto priemonės, riedančios savo ratais, numerį, jei ji perduodama vežti kaip krovinys;

l) be to, įvairiarūšio transporto vienetų atveju – kategoriją, numerį ar kitus požymius, būtinus jiems atpažinti;

m) bendrą krovinio masę arba kitaip nurodytą krovinių kiekį;

n) detalų muitinės arba kitos administracinės valdžios institucijų reikalaujamų dokumentų, kurie pridedami prie važtaraščio arba paliekami vežėjui tinkamai paskirtoje institucijoje ar vežimo sutartyje nurodytoje įstaigoje, sąrašą;

o) vežimo išlaidas (vežimo mokestį, papildomus mokesčius, muitus ir kitas išlaidas, kurios susidaro nuo vežimo sutarties sudarymo iki krovinio pristatymo), jei jas turi sumokėti gavėjas, arba kitą įrašą, nurodantį, kad išlaidas privalo sumokėti gavėjas;

p) įrašą, kad vežimui taikomos šios Vienodosios taisyklės, neatsižvelgiant į bet kurias kitas tam prieštaraujančias nuostatas.

§ 2. Atitinkamais atvejais važtaraštyje turi būti nurodyti ir šie duomenys:

a) turintis pristatyti krovinį vežėjas, jei jis sutiko būti nurodytas važtaraštyje, kai veža keli vežėjai paeiliui;

b) išlaidos, kurias įsipareigoja sumokėti siuntėjas;

c) išperkamojo mokesčio suma, kuri sumokama krovinį pristačius;

d) deklaruota krovinio vertė ir suma, reiškianti specialų suinteresuotumą pristatyti;

e) sutartas krovinio pristatymo terminas;

f) sutartas maršrutas;

g) 1 dalies n punkte nepaminėtų dokumentų, kurie perduodami vežėjui, sąrašas; h) siuntėjo įrašai apie vagono plombų, kurias jis uždėjo, skaičių ir aprašymą.

§ 3. Vežimo sutarties šalys gali įrašyti važtaraštyje bet kokius kitus, jų manymu, reikalingus duomenis.

8 straipsnis

Atsakomybė už važtaraštyje pateiktus duomenis

§ 1. Siuntėjas atsako už bet kokias išlaidas ir žalą, kurias patyrė vežėjas, jei:

a) siuntėjas važtaraštyje įrašė klaidingus, netikslius, ne visus duomenis ar juos nurodė ne tam skirtoje vietoje arba

b) siuntėjas neįrašė RID nurodytų duomenų.

§ 2. Jei siuntėjo prašymu vežėjas įrašo duomenis važtaraštyje, laikoma, kad jis tai padarė siuntėjo vardu, kol neįrodyta priešingai.

§ 3. Jei važtaraštyje nėra 7 straipsnio 1 dalies p punkte nustatyto įrašo, vežėjas atsako už bet kokias išlaidas ir žalą, kurias patyrė turintis tam teisę asmuo dėl šio įrašo nepateikimo.

9 straipsnis

Pavojingi kroviniai

Jei siuntėjas neįrašė RID nurodytų duomenų, vežėjas gali bet kada pagal aplinkybes iškrauti ar sunaikinti krovinį arba jį padaryti nekenksmingą ir už tai neprivalo mokėti kompensacijos, nebent priimdamas krovinį vežti jis žinojo, kad krovinys pavojingas.

10 straipsnis

Išlaidų apmokėjimas

§ 1. Jei nėra kitokio siuntėjo ir vežėjo susitarimo, išlaidas (vežimo mokestį, papildomus mokesčius, muitus ir kitas išlaidas, kurios susidaro nuo vežimo sutarties sudarymo iki krovinio pristatymo) apmoka siuntėjas.

§ 2. Kai pagal siuntėjo ir vežėjo susitarimą išlaidas apmoka gavėjas, bet jis nėra paėmęs važtaraščio, pasinaudojęs savo teisėmis pagal 17 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pakeitęs vežimo sutartį pagal 18 straipsnį, išlaidas apmoka siuntėjas.

11 straipsnis

Patikrinimas

§ 1. Vežėjas turi teisę bet kada patikrinti, ar buvo laikomasi krovinių vežimo sąlygų ir ar siunta atitinka duomenis, kuriuos siuntėjas buvo nurodęs važtaraštyje. Jeigu tikrinamas siuntų turinys, patikrinime privalo, jei įmanoma, dalyvauti turintis tam teisę asmuo; jeigu tai neįmanoma, vežėjas kviečia du nepriklausomus liudininkus, jei kitaip nenustato valstybės, kurioje vyksta patikrinimas, įstatymai ir kiti teisės aktai.

§ 2. Kai siunta neatitinka važtaraštyje nurodytų duomenų arba buvo nesilaikyta krovinių, kurie priimami vežti pagal tam tikrus reikalavimus, vežimo sąlygų, patikrinimo rezultatai turi būti nurodyti tame krovinio važtaraščio egzemplioriuje, kuris pridedamas prie krovinio, ir važtaraščio dublikate, jei vežėjas jį dar turi. Šiuo atveju krovinio patikrinimo išlaidos apmokamos krovinį pristačius, jeigu jos neapmokėtos iš karto.

§ 3. Kai krovinį pakrauna siuntėjas, jis turi teisę reikalauti, kad vežėjas patikrintų krovinio būklę ir jo pakuotę ir ar važtaraštyje nurodyti duomenys apie krovinio vienetų skaičių, jų ženklus ir numerius, bendrąją masę arba kitaip nurodytą kiekį yra teisingi. Vežėjas privalo atlikti patikrinimą tik jei turi atitinkamų priemonių tam įvykdyti. Vežėjas gali pareikalauti apmokėti patikrinimo išlaidas. Patikrinimo rezultatai nurodomi važtaraštyje.

12 straipsnis

Įrodomoji važtaraščio galia

§ 1. Važtaraštis yra prima facie įrodymas, patvirtinantis vežimo sutarties sudarymą, šios sutarties sąlygas ir tai, kad vežėjas priėmė vežti krovinį.

§ 2. Kai krovinį pakrauna vežėjas, važtaraštis yra jame nurodytos krovinio ir jo pakuotės būklės prima facie įrodymas, arba, jei būklė nenurodyta, matomos geros išorinės būklės tuo momentu, kai vežėjas perėmė vežti krovinį, taip pat važtaraštyje pateiktų duomenų apie krovinio vienetų skaičių, jų ženklus ir numerius, bendrąją masę ir kitaip nurodytą kiekį tikslumo prima facie įrodymas.

§ 3. Kai krovinį pakrauna siuntėjas, važtaraštis yra jame nurodytos krovinio ir jo pakuotės būklės prima facie įrodymas, arba, jei būklė nenurodyta, matomos geros išorinės būklės ir 2 dalyje minėtų važtaraštyje pateiktų duomenų tikslumo prima facie įrodymas tik tuo atveju, jei vežėjas juos patikrino ir savo patikrinimo rezultatus, patvirtinančius atitikimą, pažymėjo važtaraštyje.

§ 4. Tačiau važtaraštis nėra prima facie įrodymas, kai jame pateikiama motyvuota išlyga. Išlyga galėtų būti motyvuota tuo, kad vežėjas neturi reikiamų priemonių patikrinti, ar siunta atitinka važtaraštyje pateiktus duomenis.

13 straipsnis

Krovinio pakrovimas ir iškrovimas

§ 1. Siuntėjas ir vežėjas susitaria, kas pakraus ir iškraus krovinį. Jei nėra tokio susitarimo, krovinio vienetus pakrauna ir iškrauna vežėjas, o vagono siuntas pakrauti turi siuntėjas, o iškrauti – gavėjas po pristatymo.

§ 2. Siuntėjas atsako už visus padarinius, jei netinkamai pakrovė krovinį, ir privalo atlyginti vežėjui dėl to atsiradusią žalą. Pareiga įrodyti, kad krovinys buvo netinkamai pakrautas, tenka vežėjui.

14 straipsnis

Krovinio pakuotė

Siuntėjas atsako už visas krovinio neįpakavimo arba netinkamo įpakavimo pasekmes ir privalo atlyginti vežėjui dėl to atsiradusią žalą, nebent netinkama pakuotė buvo matoma arba vežėjas apie ją žinojo priimdamas vežti krovinį ir nepateikė jokių išlygų.

15 straipsnis

Administracinių formalumų atlikimas

§ 1. Siuntėjas prie važtaraščio privalo pridėti dokumentus, kurie reikalingi prieš krovinio pristatymą atlikti muitinės ar kitų administracinės valdžios institucijų formalumus, arba pateikti juos vežėjui ir suteikti jam visą reikalingą informaciją.

§ 2. Vežėjas neprivalo tikrinti, ar šie dokumentai ir informacija yra teisingi ir pakankami. Siuntėjas atsako už vežėjui padarytą bet kokią žalą, kuri atsiranda, kai šių dokumentų ir informacijos nėra, trūksta arba jie neteisingai užpildyti, jeigu nėra vežėjo kaltės.

§ 3. Jeigu važtaraštyje įrašyti ir prie jo pridėti arba vežėjui atiduoti saugoti dokumentai pradingo arba buvo neteisėtai panaudoti, vežėjas atsako už visus dėl to atsiradusius padarinius, nebent dokumentai pradingo arba dėl neteisėto dokumentų panaudojimo susidariusi žala atsirado dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių. Tačiau kompensacijos dydis negali būti didesnis už tą, kuris numatytas praradus krovinį.

§ 4. Siuntėjas, įrašydamas tai į važtaraštį, arba gavėjas, duodamas nurodymus pagal 18 straipsnio 3 dalį, gali prašyti leisti:

a) atliekant muitinės ar kitokius administracinius formalumus dalyvauti jam pačiam arba jo įgaliotam asmeniui, kad galėtų suteikti reikalingą informaciją ir paaiškinimus;

b) atlikti muitinės ar kitus administracinius formalumus jam pačiam arba jo įgaliotam asmeniui, jeigu tai daryti leidžia valstybės, kurioje jie atliekami, įstatymai ir kiti teisės aktai;

c) sumokėti muitus ir kitas išlaidas, kai atliekant muitinės ar kitus administracinius formalumus dalyvauja arba juos atlieka jis pats arba jo įgaliotas asmuo, jeigu tai leidžia valstybės, kurioje jie atliekami, įstatymai ir kiti teisės aktai.

Tokiomis aplinkybėmis nei siuntėjas, nei gavėjas, turintis disponavimo teisę, nei jų įgalioti asmenys negali pasiimti krovinio.

§ 5. Jeigu siuntėjas muitinės ar kitiems administraciniams formalumams atlikti nurodė vietą, kurioje dėl galiojančių taisyklių to padaryti negalima, arba nurodė tokį būdą, pagal kurį formalumų neįmanoma atlikti, vežėjas imasi veiksmų, kurie, jo manymu, yra naudingiausi turinčiam tam teisę asmeniui, ir praneša siuntėjui apie priemones, kurių buvo imtasi.

§ 6. Jeigu siuntėjas sutiko sumokėti muitus, vežėjas muitinės formalumus gali atlikti arba tarpinėje stotyje, arba paskirties vietoje.

§ 7. Tačiau jeigu gavėjas nepasiėmė važtaraščio per paskirties vietoje galiojančiose taisyklėse numatytą laiką, vežėjas gali imtis priemonių pagal 5 dalies nuostatas.

§ 8. Siuntėjas privalo laikytis muitinės arba kitų administracinės valdžios institucijų nustatytų reikalavimų dėl krovinių pakuotės ir apdangalų. Jeigu siuntėjas neįpakuoja arba neuždengia krovinio pagal šiuos reikalavimus, tą padaryti turi teisę vežėjas; patirtos išlaidos padengiamos krovinį pristačius.

16 straipsnis

Krovinio pristatymo terminai

§ 1. Siuntėjas ir vežėjas susitaria dėl pristatymo termino. Jeigu nėra tokio susitarimo, pristatymo terminas negali būti ilgesnis negu 2–4 dalyse nurodyti terminai.

§ 2. Atsižvelgiant į 3 ir 4 dalies nuostatas, nustatomi tokie ilgiausi pristatymo terminai:

a) vagono siuntoms:

išsiuntimo terminas – 12 valandų,

vežimo terminas, taikomas kiekvienam pradėtam 400 km atstumui, – 24 valandos;

b) smulkioms siuntoms:

išsiuntimo terminas – 24 valandos,

vežimo terminas, taikomas kiekvienam pradėtam 200 km atstumui, – 24 valandos.

Atstumai taikomi sutartam maršrutui, o jei nėra tokio susitarimo – kuo trumpesniam maršrutui.

§ 3. Vežėjas gali nustatyti papildomus atitinkamos trukmės krovinio pristatymo terminus šiais atvejais:

a) vežant siuntas:

1) skirtingo vėžių pločio geležinkeliais,

2) jūra arba vidaus vandenimis,

3) kelių transporto priemonėmis, kai nėra susisiekimo geležinkeliais;

b) esant nenumatytoms sąlygoms, dėl kurių neįprastai suintensyvėja eismas arba atsiranda neįprastų eksploatavimo sunkumų.

Papildomų krovinio pristatymo terminų trukmė turi būti nustatyta Bendrosiose vežimo sąlygose.

§ 4. Krovinio pristatymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo priimtas vežti krovinys; jis pratęsiamas tiek, kiek buvo stovėta ne dėl vežėjo kaltės. Krovinio pristatymo termino laikas neskaičiuojamas sekmadieniais ir įstatymų nustatytomis švenčių dienomis.

17 straipsnis

Pristatymas

§ 1. Vežėjas privalo atiduoti gavėjui važtaraštį ir pristatyti krovinį numatytoje krovinio pristatymo vietoje, kai gavėjas pateikia kvitą ir apmoka vežimo sutartyje numatytus mokesčius.

§ 2. Krovinys taip pat laikomas pristatytu gavėjui, kai pagal paskirties vietoje galiojančias taisykles:

a) krovinys perduodamas muitinės arba muito ar kitų vietos mokesčių institucijoms jų patalpose arba sandėliuose, kurių neprižiūri vežėjas;

b) krovinys perduodamas saugoti vežėjui ar ekspeditoriui arba atiduodamas į valstybinį sandėlį.

§ 3. Kroviniui atvykus į paskirties vietą, gavėjas gali pareikalauti iš vežėjo perduoti jam važtaraštį ir pristatyti krovinį. Jeigu nustatoma, kad krovinys prarastas, arba jeigu krovinys neatvežamas pasibaigus 29 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, gavėjas savo vardu gali pasinaudoti vežimo sutarties suteikiamomis teisėmis vežėjo atžvilgiu.

§ 4. Net gavęs važtaraštį ir apmokėjęs vežimo sutartyje numatytus mokesčius, turintis tam teisę asmuo gali atsisakyti priimti krovinį tol, kol jo pageidavimu nebus atliktas patikrinimas siekiant nustatyti padarytą žalą.

§ 5. Kitais atvejais, krovinys pristatomas pagal paskirties vietoje galiojančias taisykles.

§ 6. Jei krovinys pristatomas prieš tai negavus išperkamojo mokesčio, vežėjas privalo siuntėjui sumokėti sumą, neviršijančią išperkamojo mokesčio sumos, nepažeidžiant jo atgręžtinio reikalavimo teisės gavėjo atžvilgiu.

18 straipsnis

Teisė disponuoti kroviniu

§ 1. Siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu ir keisti vežimo sutartį, duodamas tolesnius pavedimus. Visų pirma jis gali pareikalauti iš vežėjo:

a) sustabdyti krovinio vežimą;

b) atidėti krovinio pristatymą;

c) pristatyti krovinį kitam, negu nurodyta važtaraštyje, gavėjui;

d) pristatyti krovinį kitoje, negu nurodyta važtaraštyje, vietoje.

§ 2. Nepaisant to, kad siuntėjas turi važtaraščio dublikatą, jis netenka teisės keisti vežimo sutartį tais atvejais, kai:

a) gavėjas atsiėmė važtaraštį;

b) gavėjas priėmė krovinį;

c) gavėjas pasinaudojo savo teisėmis pagal 17 straipsnio 3 dalies nuostatas;

d) gavėjui pagal 3 dalį suteikiama teisė duoti pavedimus; nuo to momento vežėjas vykdo gavėjo pavedimus ir nurodymus.

§ 3. Gavėjas įgyja teisę keisti vežimo sutartį nuo važtaraščio užpildymo momento, jei važtaraštyje siuntėjas nepažymi priešingai.

§ 4. Gavėjas netenka teisės keisti vežimo sutartį, jeigu jis:

a) atsiėmė važtaraštį;

b) priėmė krovinį;

c) pasinaudojo savo teisėmis pagal 17 straipsnio 3 dalies nuostatas;

d) pagal 5 dalies nuostatas pavedė pristatyti krovinį trečiajam asmeniui ir pastarasis pasinaudojo savo teisėmis pagal 17 straipsnio 3 dalies nuostatas.

§ 5. Jeigu gavėjas paveda pristatyti krovinį kitam asmeniui, šis asmuo neturi teisės keisti vežimo sutartį.

19 straipsnis

Teisės disponuoti kroviniu įgyvendinimas

§ 1. Kai siuntėjas arba 18 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju gavėjas nori keisti vežimo sutartį, duodamas tolesnius pavedimus, jis privalo pateikti vežėjui važtaraščio dublikatą, kuriame įrašomi pakeitimai.

§ 2. Siuntėjas arba 18 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju gavėjas privalo apmokėti vežėjo patirtas išlaidas ir žalą, kuri atsirado vykdant pakeitimus.

§ 3. Pakeitimai turi būti įmanomi įvykdyti, teisėti ir protingai reikalaujami tuo momentu, kai asmuo, kuris privalo juos įvykdyti, gauna tokius pavedimus, ir dėl to negali būti trikdomas normalus vežėjo įmonės darbas ir daroma žala kitų siuntų siuntėjams ar gavėjams.

§ 4. Pakeitimai, dėl kurių siunta būtų padalyta į dalis, neleidžiami.

§ 5. Jei dėl 3 dalyje numatytų sąlygų vežėjas negali įvykdyti gautų pavedimų, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti pavedimus davusiam asmeniui.

§ 6. Vežėjas atsako už dėl jo kaltės atsiradusius padarinius, jei pavedimai nebuvo atlikti arba jie buvo atlikti netinkamai. Tačiau kompensacija negali būti didesnė už tą, kuri numatyta praradus krovinį.

§ 7. Vežėjas atsako gavėjui už krovinio praradimą ar apgadinimą, jei vykdo siuntėjo pakeitimus nepareikalavęs pateikti važtaraščio dublikatą, o dublikatas yra perduotas gavėjui. Nepaisant to, kompensacija negali būti didesnė už tą, kuri numatyta praradus krovinį.

20 straipsnis

Krovinio vežimo kliūtys

§ 1. Kai iškyla krovinio vežimo kliūčių, vežėjas sprendžia, ar tikslinga vežti krovinį toliau pakeitus krovinio vežimo maršrutą, ar, kad būtų naudingiau turinčiam tam teisę asmeniui, pateikti jam visą vežėjo turimą svarbią informaciją ir paprašyti, kad jis duotų nurodymus.

§ 2. Jeigu nėra galimybių vežti krovinį toliau, vežėjas prašo asmens, kuris turi teisę disponuoti kroviniu, duoti nurodymus. Jeigu vežėjas negali gauti nurodymų per protingą terminą, jis imasi veiksmų, kurie, jo manymu, būtų naudingiausi asmeniui, kuris turi teisę disponuoti kroviniu.

21 straipsnis

Krovinio pristatymo kliūtys

§ 1. Kai iškyla krovinio pristatymo kliūčių, vežėjas privalo nedelsdamas apie tai informuoti siuntėją ir paprašyti jo nurodymų, išskyrus atvejus, kai siuntėjas važtaraštyje buvo nurodęs, kad iškilus krovinio pristatymo kliūčių krovinys būtų grąžintas jam.

§ 2. Jeigu, dar vežėjui negavus siuntėjo nurodymų, krovinio pristatymo kliūčių nebelieka, krovinys pristatomas gavėjui. Apie tai nedelsiant pranešama siuntėjui.

§ 3. Jeigu gavėjas atsisako priimti krovinį, siuntėjas turi teisę duoti nurodymus net ir tada, kai jis negali pateikti važtaraščio dublikato.

§ 4. Jeigu krovinio pristatymo kliūtys atsiranda po to, kai gavėjas pakeičia vežimo sutartį pagal 18 straipsnio 3–5 dalių nuostatas, vežėjas privalo apie tai pranešti gavėjui.

22 straipsnis

Krovinio vežimo ir pristatymo kliūčių padariniai

§ 1. Vežėjas turi teisę susigrąžinti išlaidas, kurias jis patyrė:

a) pateikdamas prašymą duoti nurodymus;

b) vykdydamas gautus nurodymus;

c) nes jis negavo nurodymų, kurių prašė, arba juos gavo ne laiku;

d) nes priėmė sprendimą pagal 20 straipsnio 1 dalį, nepaprašęs pateikti nurodymus,

jei šios išlaidos susidarė ne dėl jo kaltės. Visų pirma vežėjas gali susigrąžinti vežimo mokestį, taikomą maršrutui, kuriuo jis vyko, ir jam suteikiami tam maršrutui taikomi krovinio pristatymo terminai.

§ 2. 20 straipsnio 2 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalyje minėtais atvejais vežėjas gali nedelsdamas iškrauti krovinį turinčio tam teisę asmens lėšomis. Iškrovus krovinį, laikoma, kad vežimas įvykdytas. Tuomet vežėjas saugo krovinį turinčio tam teisę asmens vardu. Tačiau jis gali atiduoti saugoti krovinį trečiajam asmeniui ir tokiu atveju atsako tik už tinkamą šio asmens parinkimą. Vežimo sutartyje numatyti ir kiti mokesčiai toliau mokėtini už krovinį.

§ 3. Vežėjas gali parduoti krovinį, nelaukdamas turinčio tam teisę asmens nurodymų, jei tai pateisinama dėl to, kad krovinys yra greitai gendantis arba dėl krovinio būklės arba kai saugojimo išlaidos yra didesnės už krovinio vertę. Kitais atvejais jis taip pat gali parduoti krovinį, jei per protingą terminą negavo kitokių turinčio tam teisę asmens nurodymų, kuriuos įvykdyti gali būti protingai reikalaujama.

§ 4. Jeigu krovinys buvo parduotas, gautos pajamos, atėmus krovinio vežimo išlaidas, perduodamos turinčiam tam teisę asmeniui disponuoti. Jeigu pajamos mažesnės už išlaidas, siuntėjas privalo padengti susidariusį skirtumą.

§ 5. Krovinio pardavimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, galiojantys toje vietoje, kurioje yra krovinys, arba šios vietos paprotinės teisės normos.

§ 6. Jei iškilus krovinio vežimo ar pristatymo kliūtims siuntėjas neduoda nurodymų per protingą terminą ir jei šių krovinio vežimo ar pristatymo kliūčių negalima pašalinti pagal 2 ir 3 dalių nuostatas, vežėjas gali grąžinti krovinį siuntėjui arba, jei tai pateisinama, jį sunaikinti pastarojo lėšomis.

III dalis

Atsakomybė

23 straipsnis

Atsakomybės pagrindas

§ 1. Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią praradus visą krovinį ar jo dalį arba jį apgadinus, kai tai įvyksta nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo pristatymo, taip pat už žalą, atsiradusią pavėlavus pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą, nesvarbu, kokia geležinkelių infrastruktūra buvo naudota.

§ 2. Vežėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, jei krovinys prarandamas, apgadinamas arba pavėjuojama jį pristatyti per jo pristatymo terminą dėl turinčio tam teisę asmens kaltės, dėl jo duoto pavedimo, jei nėra vežėjo kaltės, dėl paties krovinio defektų (krovinio sugedimo iš vidaus, krovinio masės sumažėjimo ir kt.) arba dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir apsaugoti nuo jų pasekmių.

§ 3. Vežėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, kai krovinys prarandamas arba apgadinamas dėl ypatingos rizikos, būdingos vienai ar kelioms iš šių aplinkybių:

a) kroviniai vežami pusvagoniais pagal Bendrąsias vežimo sąlygas arba kai dėl to aiškiai susitariama ir įrašoma važtaraštyje; kalbant apie atmosferos reiškinių kroviniams padaromą žalą, krovinių vežimas įvairiarūšio transporto vienetuose ir uždarose kelių transporto priemonėse, vežamose vagonais, nelaikomas vežimu pusvagoniais; jei siuntėjas naudoja apdangalus vežti krovinius pusvagoniais, vežėjui tenka tokia pati atsakomybė kaip ir tais atvejais, kai krovinys vežamas pusvagoniais be apdangalų, net jei tai kroviniai, kurie pagal Bendrąsias vežimo sąlygas nevežami pusvagoniais;

b) nėra pakuotės arba ji netinkama vežti tokius krovinius, kurie, jei vežami neįpakuoti arba netinkamai įpakuoti, dėl savo specifinių savybių gali būti prarasti arba apgadinti;

c) krovinį pakrauna siuntėjas arba jį iškrauna gavėjas;

d) vežami tokie kroviniai, kurie dėl savo specifinių ypatybių gali būti visiškai ar iš dalies prarasti arba apgadinti, t. y. gali sudužti, surūdyti, savaime sugesti iš vidaus, išdžiūti, ištekėti;

e) klaidingai, netiksliai arba neišsamiai nurodomi arba sunumeruojami krovinio vienetai;

f) vežami gyvi gyvūnai;

g) krovinys, kurį pagal atitinkamas nuostatas arba pagal važtaraštyje nurodytus siuntėjo ir vežėjo susitarimus būtina vežti su palyda, prarandamas arba apgadinamas dėl rizikos, nuo kurios palyda turėjo apsaugoti.

24 straipsnis

Atsakomybė kaip krovinius vežant geležinkelių transporto priemones

§ 1. Kaip krovinius veždamas geležinkelių transporto priemones, riedančias savo ratais, vežėjas atsako už žalą, atsiradusią praradus arba apgadinus transporto priemones arba jų nuimamas dalis, kai tai įvyksta nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo pristatymo ir už žalą, pavėlavus pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą, jei neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės.

§ 2. Vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią praradus transporto priemonių dalis, kurios nėra nurodytos ant abiejų transporto priemonės šonų arba pridedamame sąraše.

25 straipsnis

Pareiga įrodyti

§ 1. Pareiga įrodyti, kad krovinys buvo prarastas, apgadintas arba buvo pavėluota jį pristatyti per jo pristatymo terminą dėl kurios nors iš 23 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, tenka vežėjui.

§ 2. Jeigu vežėjas, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes, nustato, kad krovinys prarastas arba apgadintas dėl vienos arba kelių 23 straipsnio 3 dalyje nurodytų ypatingų rizikų, laikoma, kad krovinys buvo prarastas ar apgadintas dėl šių priežasčių. Tačiau turintis tam teisę asmuo turi teisę įrodyti, kad žala atsirado ne dėl vienos iš šių rizikų arba ne tik dėl jų.

§ 3. 2 dalyje minėta prielaida netaikoma 23 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytu atveju, jei prarandama labai didelė krovinio dalis arba krovinio vienetas.

26 straipsnis

Paeiliui vežantys vežėjai

Kai pagal vieną vežimo sutartį veža keli vežėjai paeiliui, kiekvienas vežėjas, perimdamas vežti krovinį su važtaraščiu, tampa vežimo sutarties šalimi pagal važtaraščio sąlygas ir vykdo šioje sutartyje numatytas pareigas. Šiuo atveju kiekvienas vežėjas atsako už vežimą visą maršrutą iki pristatymo.

27 straipsnis

Vykdomasis vežėjas

§ 1. Jei vežėjas patiki vykdomajam vežėjui vykdyti visą ar dalį vežimo, nesvarbu, ar pasinaudodamas šia vežimo sutartyje numatyta teise ar kitu pagrindu, vežėjas ir toliau atsako už visą vežimą.

§ 2. Visos šių Vienodųjų taisyklių nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę, taikomos ir vykdomojo vežėjo atsakomybei už jo vykdomą vežimą. 36 ir 41 straipsniai taikomi, jei pareiškiamas ieškinys darbuotojams arba kitiems asmenims, kurių paslaugomis veždamas naudojasi vykdomasis vežėjas.

§ 3. Bet koks atskiras susitarimas, pagal kurį vežėjas prisiima pareigas, kurių jam nenumato šios Vienodosios taisyklės, arba pagal kurį jis atsisako teisių, kurias jam suteikia šios Vienodosios taisyklės, negalioja vykdomajam vežėjui, kuris tokio susitarimo aiškiai raštu nepatvirtino. Nesvarbu, ar vykdomasis vežėjas patvirtina tokį susitarimą, ar ne, vežėjui ir toliau galioja pareigos ar atsisakymai, kuriuos numato minėtas atskiras susitarimas.

§ 4. Kai ir vežėjui, ir vykdomajam vežėjui atsiranda tam tikra atsakomybė, jie atsako solidariai.

§ 5. Bendra kompensacijos, kurią privalo sumokėti vežėjas, vykdomasis vežėjas, jų darbuotojai ar kiti asmenys, kurių paslaugomis jie naudojasi veždami, suma negali viršyti šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytų ribų.

§ 6. Šis straipsnis nepanaikina atgręžtinio reikalavimo teisės, kuri gali egzistuoti tarp vežėjo ir vykdomojo vežėjo.

28 straipsnis

Praradimo arba apgadinimo performinus važtos dokumentus prielaida

§ 1. Jeigu pagal Vienodąsias taisykles atiduotos vežti siuntos važtos dokumentai buvo performinti pagal tas pačias taisykles ir po tokio performinimo buvo nustatyta, kad krovinio dalis prarasta arba apgadinta, laikoma, kad krovinio dalis buvo prarasta arba apgadinta vykdant paskutinę vežimo sutartį, jeigu siuntą vis dar prižiūrėjo vežėjas ir performinant važtos dokumentus siunta buvo tokios būklės, kokios buvo atvežta į performinimo vietą.

§ 2. Ši prielaida taikoma ir tada, kai prieš važtos dokumentų performinimą vykdyta vežimo sutartis buvo sudaryta ne pagal Vienodąsias taisykles, bet šios taisyklės būtų taikytos siunčiant krovinį tiesiogiai iš pirmos išsiuntimo vietos į paskutinę paskirties vietą.

§ 3. Be to, ši prielaida galioja ir tada, kai prieš važtos dokumentų performinimą vykdyta vežimo sutartis buvo sudaryta pagal į Vienodąsias taisykles panašią tarptautinio tiesioginio krovinių vežimo geležinkeliais konvenciją ir toje konvencijoje yra nustatyta tokia pati teisinė prielaida dėl siuntų, atiduotų vežti pagal šias Vienodąsias taisykles.

29 straipsnis

Krovinio praradimo prielaida

§ 1. Turintis tam teisę asmuo gali, neprivalėdamas pateikti papildomų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu per 30 dienų nuo krovinio pristatymo termino pabaigos jis nebuvo pristatytas arba perduotas disponuoti.

§ 2. Gavęs kompensaciją už prarastą krovinį, turintis tam teisę asmuo gali raštu paprašyti, kad jam nedelsiant būtų pranešta, jeigu per metus nuo kompensacijos išmokėjimo dienos krovinys būtų surastas. Vežėjas raštu patvirtina apie tokio prašymo gavimą.

§ 3. Per 30 dienų nuo 2 dalyje minėto pranešimo gavimo dienos turintis tam teisę asmuo gali pareikalauti, kad krovinys būtų jam pristatytas, o jis apmokės vežimo sutartyje numatytas išlaidas ir grąžins gautą kompensaciją, atitinkamais atvejais atėmęs į šią sumą įskaičiuotas išlaidas. Tačiau jis nepraranda teisės reikalauti 33 ir 35 straipsniuose nustatytos kompensacijos už vėlavimą pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą.

§ 4. Jeigu 2 dalyje nurodytas prašymas nepateikiamas arba jeigu nurodymai per 3 dalyje nustatytą terminą neduodami, arba jeigu krovinys atsiranda vėliau negu po metų nuo kompensacijos išmokėjimo dienos, vežėjas disponuoja kroviniu pagal vietos, kurioje yra krovinys, įstatymus ir kitus teisės aktus.

30 straipsnis

Kompensacija praradus krovinį

§ 1. Kai prarandamas visas krovinys arba jo dalis, vežėjas, nemokėdamas jokių kitų žalos atlyginimų, privalo sumokėti kompensaciją, kuri apskaičiuojama pagal biržos kainą arba, jei jos negalima nustatyti, pagal rinkos kainą, o jeigu negalima nustatyti nei biržos, nei rinkos kainos, pagal tos pačios rūšies ir kokybės krovinių įprastinę vertę krovinio priėmimo vežti dieną priėmimo vežti vietoje.

§ 2. Kompensacija negali būti didesnė negu 17 atsiskaitymo vienetų kiekvienam trūkstamam bendrosios masės kilogramui.

§ 3. Praradus geležinkelių transporto priemonę, riedančią savo ratais ir atiduotą vežti kaip krovinį, arba įvairiarūšio transporto vienetą, arba jų nuimamas dalis, kompensacija, nemokant jokių kitų žalos atlyginimų, yra ne didesnė, negu įprastinė geležinkelių transporto priemonės arba įvairiarūšio transporto vieneto, arba jų nuimamų dalių vertė jų praradimo dieną praradimo vietoje. Jei nėra įmanoma nustatyti praradimo dienos ir vietos, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastinę vertę krovinio priėmimo vežti dieną priėmimo vežti vietoje.

§ 4. Be to, vežėjas privalo grąžinti vežimo mokestį, sumokėtus muitus ir kitas sumas, sumokėtas vežant prarastą krovinį, išskyrus akcizo mokestį už tuos krovinius, kurie vežami taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą.

31 straipsnis

Atsakomybė vežimo metu sumažėjus krovinio masei

§ 1. Veždamas krovinius, kurie vežimo metu dėl savo ypatybių vien tik dėl vežimo netenka krovinio masės dalies, vežėjas atsako, nepriklausomai nuo maršruto ilgio, tik už tą trūkstamo krovinio dalį, kuri viršija šiuos leistinus trūkumus:

a) skystų krovinių arba krovinių, kurie buvo pateikti vežti drėgni, masė negali sumažėti daugiau negu dviem procentais;

b) sausų krovinių masė negali sumažėti daugiau negu vienu procentu.

§ 2. 1 dalyje numatytas atsakomybės sumažinimas netaikomas, kai atsižvelgus į konkretaus atvejo aplinkybes įrodoma, kad krovinys buvo prarastas ne dėl priežasčių, pateisinančių nurodytus leistinus trūkumus.

§ 3. Vežant kelis krovinio vienetus su vienu važtaraščiu, kiekvieno krovinio vieneto masės sumažėjimas vežimo metu apskaičiuojamas atskirai, jeigu išsiuntimo metu važtaraštyje kiekvieno krovinio vieneto masė buvo nurodyta atskirai arba jeigu šią masę galima nustatyti kitokiais būdais.

§ 4. Jeigu prarandamas visas krovinys arba krovinio vienetas, apskaičiuojant kompensacijos dydį leistinas masės sumažėjimas vežimo metu neišskaičiuojamas.

§ 5. Šis straipsnis nekeičia 23 ir 25 straipsnių.

32 straipsnis

Kompensacija apgadinus krovinį

§ 1. Jeigu krovinys apgadinamas, vežėjas, nemokėdamas jokių kitų žalos atlyginimų, privalo sumokėti kompensaciją, lygią krovinio vertės sumažėjimui. Ši suma apskaičiuojama 30 straipsnyje apibrėžtai krovinio vertei taikant krovinio vertės sumažėjimo, nustatyto paskirties vietoje, procentą.

§ 2. Kompensacija neviršija:

a) sumos, kurią reikėtų sumokėti praradus visą siuntą, jeigu dėl apgadinimo nebeteko vertės visa siunta;

b) sumos, kurią reikėtų sumokėti praradus dalį siuntos, jeigu dėl apgadinimo nuvertėjo tik siuntos dalis.

§ 3. Jeigu apgadinama geležinkelių transporto priemonė, riedanti savo ratais ir atiduota vežti kaip krovinys, įvairiarūšio transporto vienetas arba jų nuimamos dalys, kompensacija, nemokant jokių kitų žalos atlyginimų, yra ne didesnė negu remonto sąnaudos. Kompensacija negali būti didesnė už tą, kuri numatyta praradus krovinį.

§ 4. Be to, vežėjas privalo grąžinti 30 straipsnio 4 dalyje nurodytas išlaidas šio straipsnio 1 dalyje nustatytu santykiu.

33 straipsnis

Kompensacija pavėlavus pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą

§ 1. Jeigu žala, įskaitant ir krovinio apgadinimą, atsiranda pavėlavus pristatyti krovinį per krovinio pristatymo terminą, vežėjas privalo sumokėti kompensaciją, neviršijančią sumos, keturis kartus didesnės už vežimo mokestį.

§ 2. Jeigu prarandamas visas krovinys ir jei sumokama 30 straipsnyje numatyta kompensacija, 1 dalyje numatyta kompensacija nemokama.

§ 3. Jeigu prarandama dalis krovinio, 1 dalyje numatyta kompensacija negali viršyti sumos, keturis kartus didesnės už vežimo mokestį, apskaičiuotą už likusią krovinio dalį.

§ 4. Jeigu krovinys apgadinamas ne dėl vėlavimo jį pristatyti per krovinio pristatymo terminą, 1 dalyje numatyta kompensacija atitinkamais atvejais sumuojama su 32 straipsnyje numatyta kompensacija.

§ 5. Bendra 1 dalyje numatytos kompensacijos ir 30 bei 32 straipsniuose numatytų kompensacijų suma jokiu atveju negali būti didesnė už kompensaciją, numatytą praradus visą krovinį.

§ 6. Jeigu pagal 16 straipsnio 1 dalies nuostatas krovinio pristatymo terminas nustatomas susitarimu, tame susitarime gali būti numatyta kita, negu 1 dalyje nustatyta, kompensavimo tvarka. Tokiu atveju pavėlavus pristatyti krovinį per 16 straipsnio 2–4 dalyse nustatytus krovinio pristatymo terminus, turintis tam teisę asmuo gali pareikalauti sumokėti arba minėtame susitarime, arba 1–5 dalyse nustatytą kompensaciją.

34 straipsnis

Kompensacija deklaravus krovinio vertę

Siuntėjas ir vežėjas gali susitarti, kad siuntėjas važtaraštyje deklaruos krovinio vertę, kuri yra didesnė negu 30 straipsnio 2 dalyje numatyta riba. Tokiu atveju vietoj šios ribos remiamasi deklaruota suma.

35 straipsnis

Kompensacija deklaravus suinteresuotumą pristatyti

Siuntėjas ir vežėjas gali susitarti, kad siuntėjas deklaruos specialų suinteresuotumą pristatyti, važtaraštyje įrašydamas sumą skaičiais tam atvejui, jei krovinys bus prarastas ar apgadintas, ir tam atvejui, jei bus vėluojama jį pristatyti per krovinio pristatymo terminą. Deklaravus suinteresuotumą pristatyti, galima reikalauti, kad kartu su 30, 32 ir 33 straipsniuose numatytomis kompensacijomis būtų sumokėta ir įrodytos žalos kompensacija, tačiau neviršijant deklaruotos sumos.

36 straipsnis

Teisės remtis atsakomybėmis ribomis išnykimas

15 straipsnio 3 dalyje, 19 straipsnio 6 ir 7 dalyse ir 30, 32–35 straipsniuose nustatytos atsakomybės ribos netaikomos, jeigu įrodoma, kad žalą padarė vežėjas savo veiksmais arba neveikimu, tyčia siekdamas padaryti tokią žalą, arba elgdamasis neatsargiai, tačiau suvokdamas, kad dėl šių veiksmų gali atsirasti tokia žala.

37 straipsnis

Sumų perskaičiavimas ir palūkanos

§ 1. Jeigu apskaičiuojant kompensaciją reikia perskaičiuoti užsienio valiuta nurodytas sumas, jos perskaičiuojamos pagal kompensacijos išmokėjimo dieną mokėjimo vietoje galiojantį valiutos keitimo kursą.

§ 2. Turintis tam teisę asmuo gali reikalauti penkių procentų nuo kompensacijos metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo 43 straipsnyje numatyto reikalavimo pateikimo dienos, arba, jeigu reikalavimas nebuvo pateiktas, – nuo bylos iškėlimo dienos.

§ 3. Jeigu turintis tam teisę asmuo per jam nustatytą protingą terminą nepateikia vežėjui patvirtinamųjų dokumentų, reikalingų nustatyti galutinę reikalavimo sumą, nuo šio termino pabaigos iki patvirtinamųjų dokumentų pateikimo momento palūkanos neskaičiuojamos.

38 straipsnis

Atsakomybė vežant krovinius geležinkelių-jūrų maršrutais

§ 1. Kai kroviniai vežami ir geležinkelių, ir jūrų maršrutais, minimais Sutarties 24 straipsnio 1 dalyje, kiekviena valstybė narė gali, prašydama atitinkamą maršrutą įtraukti į maršrutų, kuriems taikomos šios Vienodosios taisyklės, sąrašą, papildyti 23 straipsnyje numatytą atleidimo nuo atsakomybės pagrindų sąrašą toliau pateikiamais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais:

a) gaisras, jeigu vežėjas įrodo, kad tai atsitiko ne dėl jo, kapitono, laivo įgulos, locmano arba vežėjo darbuotojų veiksmų ar neveikimo;

b) skęstančių žmonių ar turto gelbėjimas arba bandymas juos gelbėti;

c) krovinio pakrovimas denyje, jeigu siuntėjas buvo įrašęs važtaraštyje savo sutikimą tokiems darbams atlikti ir jeigu krovinys vežamas ne vagonais;

d) grėsmės, pavojai ir avarijos jūroje arba kituose laivybai tinkamuose vandenyse.

§ 2. Vežėjas gali remtis 1 dalyje nurodytais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais tik tada, kai įrodo, kad krovinys buvo prarastas, apgadintas arba pavėluotas pristatyti per jo pristatymo terminą vežant jūra ir tai įvyko nuo krovinio pakrovimo į laivą iki jo iškrovimo iš laivo.

§ 3. Kai vežėjas pasinaudoja 1 dalyje minėtais atleidimo nuo atsakomybės pagrindais, jis vis tiek lieka atsakingas, jei turintis tam teisę asmuo įrodo, kad krovinys buvo prarastas, apgadintas arba pavėluotas pristatyti per jo pristatymo terminą dėl vežėjo, laivo kapitono, įgulos, locmano arba vežėjo darbuotojų kaltės.

§ 4. Jeigu jūros maršrutą aptarnauja kelios įmonės, įtrauktos į maršrutų sąrašą pagal Sutarties 24 straipsnio 1 dalį, visoms įmonėms turi būti taikoma tokia pati šiame maršrute galiojanti atsakomybės tvarka. Be to, kai šios įmonės įtraukiamos į sąrašą kelių valstybių narių prašymu, šios valstybės turi prieš tai susitarti dėl šios atsakomybės tvarkos taikymo.

§ 5. Apie priemones, kurių imamasi remiantis 1 ir 4 dalių nuostatomis, pranešama generaliniam sekretoriui. Jos įsigalioja ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo generalinio sekretoriaus pranešimo išsiuntimo kitoms valstybėms narėms dienos. Jau vežamiems kroviniams tokios priemonės netaikomos.

39 straipsnis

Atsakomybė įvykus branduolinei avarijai

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, tenkančios jam pagal šias Vienodąsias taisykles, jeigu žala padaroma dėl branduolinės avarijos ir jeigu pagal šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę branduolinės energetikos srityje, už tokią žalą atsako branduolinės energetikos įrenginio eksploatuotojas arba jį pakeitęs asmuo.

40 straipsnis

Asmenys, už kuriuos atsako vežėjas

Vežėjas atsako už savo darbuotojus ir kitus asmenis, kurių paslaugomis jis naudojasi veždamas, kai šie darbuotojai ar kiti asmenys atlieka savo pareigas. Geležinkelių infrastruktūros, kuria vežamas krovinys, valdytojai laikomi asmenimis, kurių paslaugomis naudojasi vežėjas veždamas.

41 straipsnis

Kiti ieškiniai

§ 1. Visais atvejais, kuriais taikomos šios Vienodosios taisyklės, visi ieškiniai dėl atsakomybės, nesvarbu, kokiu pagrindu, vežėjui gali būti pareiškiami tik laikantis šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytų sąlygų ir atsakomybės ribų.

§ 2. Ta pati nuostata galioja ir tada, kai ieškiniai pareiškiami darbuotojams ir kitiems asmenims, už kuriuos pagal 40 straipsnį atsako vežėjas.

IV dalis

Teisių įgyvendinimas

42 straipsnis

Krovinio dalinio praradimo ar apgadinimo nustatymas

§ 1. Jeigu vežėjas nustato arba laiko, kad krovinio dalis prarasta ar apgadinta, arba jeigu tai pareiškia turintis tam teisę asmuo, vežėjas privalo, jei įmanoma dalyvaujant šiam asmeniui, nedelsdamas surašyti protokolą, kuriame būtų pagal žalos pobūdį nustatyta krovinio būklė, masė ir, jei galima nustatyti, žalos dydis, žalos atsiradimo priežastis ir laikas.

§ 2. Turinčiam tam teisę asmeniui nemokamai išduodama protokolo kopija.

§ 3. Jeigu minėtas asmuo nepripažįsta protokole užfiksuotų faktų, jis gali pareikalauti, kad krovinio būklę ir masę, taip pat žalos atsiradimo priežastį ir jos dydį nustatytų vežimo sutarties šalių arba teismo ar specialiojo teismo paskirtas ekspertas. Procedūrai taikomi tos valstybės, kurioje nustatomi šie faktai, įstatymai ir kiti teisės aktai.

43 straipsnis

Reikalavimai

§ 1. Su vežimo sutartimi susiję reikalavimai turi būti pateikti raštu tam vežėjui, kuriam gali būti pareiškiamas ieškinys.

§ 2. Pateikti reikalavimą gali asmenys, kurie turi teisę pareikšti ieškinį vežėjui.

§ 3. Siuntėjas, pateikdamas reikalavimą, privalo pateikti važtaraščio dublikatą. Jei nėra dublikato, jis privalo pateikti gavėjo sutikimą arba įrodyti, kad gavėjas atsisakė priimti krovinį.

§ 4. Gavėjas, pateikdamas reikalavimą, privalo pateikti važtaraštį, jeigu jis jam buvo perduotas.

§ 5. Būtina pateikti važtaraščio, važtaraščio dublikato ir kitų dokumentų, kuriuos turintis tam teisę asmuo mano esant tinkamus pridėti prie reikalavimo, originalus arba kopijas, kurios, vežėjui pareikalavus, būtų tinkamai patvirtintos.

§ 6. Išnagrinėjus reikalavimą, vežėjas gali pareikalauti pateikti važtaraščio, važtaraščio dublikato arba išperkamojo mokesčio kvito originalus, kad būtų patvirtinta, jog reikalavimas išnagrinėtas.

44 straipsnis

Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį vežėjui

§ 1. Atsižvelgiant ir į 3 ir 4 dalių nuostatas, pareikšti ieškinius, susijusius su vežimo sutartimi, turi teisę:

a) siuntėjas tol, kol gavėjas:

1) nepaėmė važtaraščio,

2) nepriėmė krovinio arba

3) nepasinaudojo jam pagal 17 straipsnio 3 dalį arba pagal 18 straipsnio 3 dalį priklausančiomis teisėmis;

b) gavėjas nuo to momento, kai jis:

1) paima važtaraštį,

2) priima krovinį,

3) pasinaudoja jam pagal 17 straipsnio 3 dalį arba pagal 18 straipsnio 3 dalį priklausančiomis teisėmis.

§ 2. Gavėjas netenka teisės pareikšti ieškinį, kai pagal 18 straipsnio 5 dalį jo paskirtas asmuo paima važtaraštį, priima krovinį arba pasinaudoja jam pagal 17 straipsnio 3 dalį priklausančiomis teisėmis.

§ 3. Teisę pareikšti ieškinį dėl sumų, kurios buvo sumokėtos pagal vežimo sutartį, grąžinimo turi tik tas asmuo, kuris juos sumokėjo.

§ 4. Teisę pareikšti ieškinį dėl išperkamojo mokesčio turi tik siuntėjas.

§ 5. Siuntėjas, pareikšdamas ieškinį, privalo pateikti važtaraščio dublikatą. Jeigu jo nėra, siuntėjas privalo pateikti gavėjo sutikimą arba įrodyti, kad gavėjas atsisakė priimti krovinį. Prireikus siuntėjas privalo įrodyti, jog važtaraščio nėra arba jis prarastas.

§ 6. Gavėjas, pareikšdamas ieškinį, privalo pateikti važtaraštį, jeigu jis jam buvo perduotas.

45 straipsnis

Vežėjai, kuriems gali būti pareikšti ieškiniai

§ 1. Atsižvelgiant į 3 ir 4 dalių nuostatas, su vežimo sutartimi susijusius ieškinius galima pareikšti tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuriam vežant įvyko įvykis, dėl kurio pareiškiamas ieškinys.

§ 2. Kai veža keli vežėjai paeiliui, vežėjui, turinčiam pristatyti krovinį ir jo sutikimu nurodytam važtaraštyje, gali būti pareiškiamas ieškinys pagal 1 dalį net ir tada, jei jis negavo nei krovinio, nei važtaraščio.

§ 3. Ieškinys dėl sumos, kuri buvo sumokėta pagal vežimo sutartį, grąžinimo gali būti pareikštas tam vežėjui, kuris paėmė šią sumą, arba tam vežėjui, kurio vardu ji buvo paimta.

§ 4. Ieškinį dėl išperkamojo mokesčio galima pareikšti tik tam vežėjui, kuris perėmė krovinį išsiuntimo vietoje.

§ 5. Ieškinius galima pareikšti ir 1–4 dalyse neišvardytiems vežėjams, jeigu tie ieškiniai pareiškiami kaip priešieškiniai ar prieštaravimai toje pačioje byloje, kuri iškelta dėl pagrindinio reikalavimo dėl tos pačios vežimo sutarties.

§ 6. Jei šios Vienodosios taisyklės taikomos vykdomajam vežėjui, jam taip pat gali būti pareikštas ieškinys.

§ 7. Jeigu ieškovas gali pasirinkti iš kelių vežėjų, jis pasirinkimo teisės netenka, kai tik pareiškia ieškinį vienam iš tų vežėjų; ta pati nuostata taikoma, kai ieškovas renkasi iš vieno ar kelių vežėjų ir vykdomojo vežėjo.

46 straipsnis

Teismingumas

§ 1. Šiomis Vienodosiomis taisyklėmis grindžiami ieškiniai gali būti pareiškiami valstybių narių teismuose ar specialiuosiuose teismuose, kuriuos bendru sutarimu pasirinko šalys, arba teismuose ar specialiuosiuose teismuose tos valstybės narės, kurios teritorijoje:

a) yra atsakovo gyvenamoji vieta arba nuolatinė gyvenamoji vieta, pagrindinė buveinė, filialas arba įstaiga, sudariusi vežimo sutartį;

b) yra vieta, kurioje vežėjas perėmė krovinį, arba vieta, į kurią numatoma pristatyti krovinį. Ieškiniai negali būti pareiškiami kituose teismuose ar specialiuosiuose teismuose.

§ 2. Kai šiomis Vienodosiomis taisyklėmis grindžiamas ieškinys yra nagrinėjamas 1 dalyje minėtame kompetentingame teisme ar specialiajame teisme arba kai šis teismas ar specialusis teismas paskelbė sprendimą, joks naujas ieškinys tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių negali būti pareikštas, išskyrus kai teismo ar specialiojo teismo, kuriam buvo pareikštas pirmasis ieškinys, sprendimo neįmanoma įvykdyti valstybėje, kurioje pareiškiamas naujas ieškinys.

47 straipsnis

Teisės pareikšti ieškinį išnykimas

§ 1. Kai turintis tam teisę asmuo priima krovinį, išnyksta teisė pareikšti vežėjui bet kokį ieškinį, susijusį su vežimo sutartimi, dėl krovinio dalies praradimo, apgadinimo arba vėlavimo jį pristatyti per krovinio pristatymo terminą.

§ 2. Tačiau teisė pareikšti ieškinį neišnyksta:

a) krovinio dalies praradimo arba apgadinimo atveju, jeigu:

1) turintis tam teisę asmuo, prieš priimdamas krovinį, pagal 42 straipsnį nustato, kad krovinio dalis prarasta arba apgadinta,

2) krovinio praradimo ar apgadinimo faktas, kuris turėjo būti nustatytas pagal 42 straipsnį, nebuvo nustatytas tik dėl vežėjo kaltės;

b) iš išorės nepastebimos žalos atveju, kai turintis tam teisę asmuo tai pastebėjo tik priėmęs krovinį, jeigu jis:

1) pareikalauja nustatyti krovinio praradimo ar apgadinimo faktą pagal 42 straipsnį iš karto po to, kai buvo pastebėta žala, bet ne vėliau kaip po septynių dienų nuo krovinio priėmimo, ir

2) kartu įrodo, kad žala atsirado jau priėmus krovinį vežti, bet dar jo nepristačius;

c) krovinio vėlavimo pristatyti per jo pristatymo terminą atveju, jeigu turintis tam teisę asmuo per 60 dienų pasinaudoja savo teisėmis prieš vieną iš 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų vežėjų;

d) jeigu turintis tam teisę asmuo įrodo, kad kroviniui padaryta žala atsirado dėl veiksmų arba neveikimo siekiant tyčia padaryti tokią žalą arba elgiantis nerūpestingai, bet suvokiant, kad dėl tokių veiksmų gali būti padaryta ši žala.

§ 3. Jeigu pagal 28 straipsnį buvo performinti važtos dokumentai, teisė pareikšti ieškinį dėl krovinio dalies praradimo ar apgadinimo pagal vieną iš ankstesnių vežimo sutarčių išnyksta, tarsi būtų buvusi tik viena vežimo sutartis.

48 straipsnis

Ieškinių senatis

§ 1. Ieškinių, susijusių su vežimo sutartimi, senaties terminas – vieneri metai. Tačiau dvejų metų senaties terminas taikomas:

a) ieškiniams dėl išperkamojo mokesčio, kurį vežėjas yra paėmęs iš gavėjo, susigrąžinimo;

b) ieškiniams dėl pajamų, gautų vežėjui pardavus krovinį, susigrąžinimo;

c) ieškiniams dėl žalos, atsiradusios dėl veiksmų arba neveikimo siekiant tyčia padaryti tokią žalą arba elgiantis nerūpestingai, bet suvokiant, kad dėl tokių veiksmų gali būti padaryta ši žala;

d) ieškiniams dėl vežimo sutarčių, sudarytų prieš važtos dokumentų performinimą 28 straipsnyje numatytu atveju.

§ 2. Ieškinių senaties terminas pradedamas skaičiuoti:

a) nuo trisdešimtos dienos pasibaigus krovinio pristatymo terminui – ieškiniams dėl kompensacijos už visą prarastą krovinį;

b) nuo krovinio pristatymo dienos – ieškiniams dėl kompensacijos už krovinio dalies praradimą, apgadinimą arba vėlavimą jį pristatyti per krovinio pristatymo terminą;

c) nuo tos dienos, kai galima įgyvendinti savo teises, – visais kitais atvejais. Nurodyta senaties termino pradžios diena į senaties terminą neįskaičiuojama.

§ 3. Pagal 43 straipsnį raštu pateikus reikalavimą, senaties terminas sustabdomas iki tos dienos, kai vežėjas rašytiniu pranešimu atmeta reikalavimą ir grąžina pridėtus dokumentus. Jeigu reikalavimas pripažįstamas tik iš dalies, senaties terminas toliau skaičiuojamas ginčytinai reikalavimo daliai. Pareiga įrodyti, kad reikalavimas yra gautas ar į jį atsakyta arba kad dokumentai yra grąžinti, tenka šaliai, kuri remiasi atitinkamu faktu. Dėl vėliau pateiktų reikalavimų tuo pačiu pagrindu senaties terminas nestabdomas.

§ 4. Pasibaigus senaties terminui, nebegalima pareikšti ieškinio net priešieškinio ar prieštaravimo forma.

§ 5. Kitais atvejais senaties termino sustabdymą ir nutraukimą reglamentuoja nacionalinė teisė.

VI dalis

Vežėjų tarpusavio santykiai

49 straipsnis

Atsiskaitymai

§ 1. Bet kuris vežėjas, kuris, priimdamas vežti krovinį ar jį pristatydamas gavėjui, gavo arba turėjo gauti mokestį už vežimą arba kitas vežimo sutarties vykdymo išlaidas, privalo vežusiems vežėjams sumokėti jiems priklausančią dalį. Mokėjimo tvarka nustatoma vežėjų tarpusavio susitarimuose.

§ 2.12 straipsnis taikomas ir vežėjų, vežančių paeiliui, tarpusavio santykiams.

50 straipsnis

Atgręžtinio reikalavimo teisė

§ 1. Vežėjas, kuris pagal šias Vienodąsias taisykles sumokėjo kompensaciją, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į vežusius vežėjus pagal šias nuostatas:

a) už tai atsako tik žalą padaręs vežėjas;

b) jei žalą padarė keli vežėjai, kiekvienas iš jų atsako už savo padarytą žalą; jei to nustatyti neįmanoma, kompensacija paskirstoma vežėjams pagal c punktą;

c) jei neįmanoma įrodyti, kuris vežėjas padarė žalą, kompensacija paskirstoma visiems vežusiems vežėjams, išskyrus tuos, kurie įrodo, kad jie nepadarė tos žalos; kompensacija paskirstoma proporcingai kiekvienam vežėjui priklausančiai vežimo mokesčio daliai.

§ 2. Jei vienas iš šių vežėjų yra nemokus, jam tenkanti, bet nesumokėta dalis padalijama visiems kitiems vežusiems vežėjams proporcingai kiekvienam vežėjui priklausančiai vežimo mokesčio daliai.

51 straipsnis

Atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarka

§ 1. Vežėjas, prieš kurį pasinaudota atgręžtinio reikalavimo teise, negali užginčyti pagal 50 straipsnį atgręžtinio reikalavimo teise pasinaudojusio vežėjo atlikto mokėjimo teisėtumo, jei kompensaciją nustatė teismas ar specialusis teismas ir jei pirmajam vežėjui, gavusiam šaukimą į teismą, buvo suteikta galimybė pačiam dalyvauti teismo procese. Teismas ar specialusis teismas, kuriame pareikštas pagrindinis ieškinys, nustato šaukimo į teismą įteikimo ir dalyvavimo teisme terminus.

§ 2. Vežėjas, kuris naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise, privalo pateikti vieną reikalavimą tame pačiame teismo procese visiems vežėjams, su kuriais jam nepavyko susitarti; kitu atveju jis praranda atgręžtinio reikalavimo teisę į tuos vežėjus, kuriems jis neiškėlė bylos.

§ 3. Teismas ar specialusis teismas turi priimti vieną sprendimą dėl visų atgręžtinių reikalavimų, kuriuos jis nagrinėjo.

§ 4. Vežėjas, norintis pasinaudoti savo atgręžtinio reikalavimo teise, gali pareikšti ieškinį valstybės, kurios teritorijoje yra vieno iš vežusių vežėjų pagrindinė buveinė arba filialas, arba įstaiga, sudariusi vežimo sutartį, teismuose ar specialiuosiuose teismuose.

§ 5. Jeigu ieškinys turi būti pareikštas keliems vežėjams, vežėjas ieškovas gali pasirinkti, kuriame iš 4 dalyje nurodytų kompetentingų teismų ar specialiųjų teismų jis iškels bylą.

§ 6. Atgręžtinio reikalavimo nagrinėjimo byla negali būti sujungta su pagal vežimo sutartį turinčio tam teisę asmens iškelta byla dėl kompensacijos.

52 straipsnis

Susitarimai dėl atgręžtinio reikalavimo teisės

Vežėjai gali susitarimuose numatyti kitokias nuostatas, negu įtvirtintos 49 ir 50 straipsniuose.

______________

PAVOJINGŲ KROVINIŲ TARPTAUTINIO VEŽIMO GELEŽINKELIAIS TAISYKLĖS (RID – SUTARTIES C PRIEDAS)

1 straipsnis.             Taikymo sritis

2 straipsnis.             Išimtys

3 straipsnis.             Apribojimai

4 straipsnis.             Kitos taisyklės

5 straipsnis.             Leistinų traukinių rūšis. Pavojingų krovinių kaip rankinio bagažo ar registruoto bagažo vežimas arba jų vežimas motorinėse transporto priemonėse

6 straipsnis.             Priedas

1 straipsnis

Taikymo sritis

§ 1. Šios Taisyklės taikomos:

a) tarptautiniam pavojingų krovinių vežimui geležinkeliais valstybių narių teritorijose;

b) vežimui, papildančiam vežimą geležinkeliais, kuriam taikomos CIM vienodosios taisyklės, atsižvelgiant į tarptautines nuostatas, reglamentuojančias vežimą kita transporto rūšimi,

taip pat šių Taisyklių priede numatytai veiklai.

§ 2. Pavojingi kroviniai, kuriuos draudžiama vežti pagal šių Taisyklių priedą, negali būti vežami tarptautiniais maršrutais.

2 straipsnis

Išimtys

Šios Taisyklės visiškai ar iš dalies netaikomos pavojingų krovinių vežimui, kuriam netaikyti šias Taisykles numatyta Priede. Netaikyti Taisykles gali būti numatyta tik tada, kai pavojingų krovinių kiekis, vežimo būdas arba pakuotė užtikrina vežimo saugumą.

3 straipsnis

Apribojimai

Kiekviena valstybė narė pasilieka teisę reglamentuoti arba uždrausti tarptautinį pavojingų krovinių vežimą per savo teritoriją dėl kitų priežasčių nei saugumas vežant krovinius.

4 straipsnis

Kitos taisyklės

Vežimui, kuriam taikomos šios Taisyklės, taikomos ir nacionalinės arba tarptautinės nuostatos, kurios yra bendrai taikytinos krovinių vežimui geležinkeliais.

5 straipsnis

Leistinų traukinių rūšis. Pavojingų krovinių kaip rankinio bagažo ar registruoto bagažo vežimas arba jų vežimas motorinėse transporto priemonėse

§ 1. Pavojingi kroviniai gali būti vežami tik prekiniais traukiniais, išskyrus:

a) pavojingus krovinius, kuriuos leidžiama vežti pagal Priedą kitais traukiniais nei prekiniai traukiniai laikantis didžiausių atitinkamų kiekių ir specialiųjų vežimo sąlygų;

b) pavojingus krovinius, vežamus kaip rankinis bagažas, registruotas bagažas arba motorinėse transporto priemonėse laikantis Priede numatytų specialiųjų sąlygų pagal CIV vienodųjų taisyklių 12 straipsnio nuostatas.

§ 2. Keleivis negali pasiimti su savimi pavojingų krovinių kaip rankinio bagažo, išsiųsti jų kaip registruoto bagažo arba vežti jų motorinėse transporto priemonėse, jeigu jie neatitinka Priede numatytų specialiųjų sąlygų.

6 straipsnis

Priedas

Priedas yra šių Taisyklių sudedamoji dalis.

* * *

Priedas bus toks, kokį Pavojingų krovinių vežimo ekspertų komitetas, vadovaudamasis 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) 19 straipsnio 4 dalimi, priims, kai įsigalios šios sutarties pakeitimo 1999 m. birželio 3 d. protokolas.

______________

VIENODOSIOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ NAUDOJIMO TARPTAUTINIAM GELEŽINKELIŲ SUSISIEKIMUI SUTARČIŲ TAISYKLĖS (CUV – SUTARTIES D PRIEDAS)

1 straipsnis. Taikymo sritis

2 straipsnis. Apibrėžtys

3 straipsnis. Ženklai ir užrašai ant riedmenų

4 straipsnis. Atsakomybė praradus ar apgadinus riedmenis

5 straipsnis. Teisės remtis atsakomybės ribomis išnykimas

6 straipsnis. Riedmenų praradimo prielaida

7 straipsnis. Atsakomybė už riedmenų padarytą žalą

8 straipsnis. Subrogacija

9 straipsnis. Atsakomybė už savo darbuotojus ir kitus asmenis

10 straipsnis. Kiti ieškiniai

11 straipsnis. Teismingumas

12 straipsnis. Ieškinių senatis

1 straipsnis

Taikymo sritis

Šios Vienodosios taisyklės taikomos dvišalėms arba daugiašalėms sutartims dėl geležinkelio riedmenų naudojimo kaip transporto priemonių vežant keleivius pagal CIV vienodąsias taisykles ir krovinius pagal CIM vienodąsias taisykles.

2 straipsnis

Apibrėžtys

Šiose Vienodosiose taisyklėse:

a) „geležinkelio įmonė“ – bet kuri privati ar valstybinė įmonė, turinti leidimą vežti asmenis arba krovinius ir užtikrinanti trauką;

b) „riedmenys“ – riedmenys, galintys važiuoti savo ratais geležinkelio linijomis ir neturintys traukos priemonių;

c) „turėtojas“ – asmuo, nuolatos ekonomiškai eksploatuojantis riedmenis kaip transporto priemonę, nesvarbu, ar jis yra jų savininkas, ar turintis disponavimo teisę;

d) „pradinė stotis“ – vieta, kurios pavadinimas užrašytas ant riedmenų ir į kurią šie riedmenys gali arba privalo būti grąžinti pagal naudojimo sutarties sąlygas.

3 straipsnis

Ženklai ir užrašai ant riedmenų

§ 1. Nepaisant nuostatų dėl techninio leidimo riedmenis naudoti tarptautiniame susisiekime, asmuo, kuris pagal 1 straipsnyje minėtą sutartį perduoda naudoti riedmenis, privalo įsitikinti, ar ant jų nurodyta:

a) turėtojas;

b) atitinkamais atvejais, geležinkelio įmonė, kurios riedmenų parkui priklauso šie riedmenys;

c) atitinkamais atvejais, pradinė stotis;

d) kiti ženklai ir užrašai, dėl kurių susitarta naudojimo sutartyje.

§ 2. 1 dalyje numatyti ženklai ir užrašai gali būti užrašyti elektroninio identifikavimo priemonėmis.

4 straipsnis

Atsakomybė praradus ar apgadinus riedmenis

§ 1. Geležinkelio įmonė, kuriai buvo perduoti riedmenys naudoti kaip transporto priemonė, atsako už žalą, atsiradusią praradus ar apgadinus riedmenis arba jų dalis, jeigu ji neįrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jos kaltės.

§ 2. Geležinkelio įmonė neatsako už žalą, atsiradusią praradus riedmenų dalis, kurios nėra nurodytos ant abiejų riedmenų šonų arba pridedamame sąraše.

§ 3. Praradus riedmenis arba jų dalis, kompensacija, nemokant jokių kitų žalos atlyginimų, yra lygi įprastinei riedmenų arba jų dalių vertei praradimo vietoje praradimo momentu. Jei neįmanoma nustatyti praradimo dienos arba vietos, kompensacija yra lygi įprastinei vertei tą dieną ir toje vietoje, kurioje riedmenys buvo perduoti naudoti.

§ 4. Apgadinus riedmenis arba jų dalis, kompensacija, nemokant jokių kitų žalos atlyginimų, yra lygi remonto išlaidoms. Kompensacija negali būti didesnė už tą, kuri numatyta praradus riedmenis.

§ 5. Sutarties šalys gali susitarti dėl kitokių nuostatų, negu nustatyta 1–4 dalyse.

5 straipsnis

Teisės remtis atsakomybės ribomis išnykimas

4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos atsakomybės ribos netaikomos, jeigu įrodoma, kad žalą padarė geležinkelio įmonė savo veiksmais arba neveikimu tyčia siekdama padaryti tokią žalą arba elgdamasi neatsargiai, tačiau suvokdama, kad dėl šių veiksmų gali atsirasti tokia žala.

6 straipsnis

Riedmenų praradimo prielaida

§ 1. Turintis tam teisę asmuo, neprivalėdamas pateikti jokių papildomų įrodymų, gali laikyti riedmenis prarastais, kai jis paprašo geležinkelio įmonės, kuriai jis perdavė riedmenis naudoti kaip transporto priemonę, surasti juos ir jeigu riedmenys per tris mėnesius nuo jo prašymo pateikimo dienos nebuvo jam perduoti disponuoti arba kai jis negavo jokios informacijos apie šių riedmenų buvimo vietą. Šis terminas pratęsiamas tiek, kiek riedmenys buvo nenaudojami dėl bet kokių aplinkybių, kurios atsirado ne dėl geležinkelio įmonės kaltės, arba dėl apgadinimo.

§ 2. Jeigu prarastais laikyti riedmenys atsiranda jau sumokėjus kompensaciją, per šešis mėnesius nuo pranešimo apie tai gavimo dienos turintis tam teisę asmuo gali reikalauti iš geležinkelio įmonės, kuriai jis perdavė riedmenis naudoti kaip transporto priemonę, nemokamai pristatyti jam riedmenis į pradinę stotį arba kitą sutartą vietą, o jis grąžina kompensaciją.

§ 3. Jeigu 2 dalyje numatytas reikalavimas nepateikiamas arba jeigu riedmenys surandami praėjus daugiau nei metams po kompensacijos sumokėjimo, geležinkelio įmonė, kuriai turintis tam teisę asmuo perdavė riedmenis naudoti kaip transporto priemonę, ja disponuoja pagal vietos, kurioje yra riedmenys, įstatymus ir kitus teisės aktus.

§ 4. Sutarties šalys gali susitarti dėl kitokių nuostatų, negu nustatyta 1–3 dalyse.

7 straipsnis

Atsakomybė už riedmenų padarytą žalą

§ 1. Asmuo, kuris pagal 1 straipsnyje minėtą sutartį perdavė riedmenis naudoti kaip transporto priemonę, atsako už riedmenų padarytą žalą, jei yra jo kaltė.

§ 2. Sutarties šalys gali susitarti dėl kitokių nuostatų, negu įtvirtinta 1 dalyje.

8 straipsnis

Subrogacija

Kai riedmenų naudojimo sutartyje numatyta, kad geležinkelio įmonė gali perduoti riedmenis kitoms geležinkelio įmonėms naudoti kaip transporto priemonę, geležinkelio įmonė gali, sutinkant turėtojui, susitarti su kitomis geležinkelio įmonėmis:

a) kad, atsižvelgiant į jai priklausančią atgręžtinio reikalavimo teisę, šios įmonės, o ne ji atsakys turėtojui, jei riedmenys ar jų dalys bus prarasti arba apgadinti;

b) kad tik turėtojas atsakys kitoms geležinkelio įmonėms už riedmenų padarytą žalą, tačiau tik ta geležinkelio įmonė, kuri yra sudariusi sutartį su turėtoju, galės įgyvendinti kitų geležinkelio įmonių teises.

9 straipsnis

Atsakomybė už savo darbuotojus ir kitus asmenis

§ 1. Sutarties šalys atsako už savo darbuotojus ir kitus asmenis, kurių paslaugomis jos naudojasi vykdydamos sutartį, kai šie darbuotojai ar kiti minėti asmenys atlieka savo pareigas.

§ 2. Jeigu nėra kitokio sutarties šalių susitarimo, infrastruktūros, kurioje geležinkelio įmonė naudoja riedmenis kaip transporto priemonę, valdytojai laikomi asmenimis, kurių paslaugomis naudojasi geležinkelio įmonė.

§ 3. 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos ir subrogacijos atveju pagal 8 straipsnį.

10 straipsnis

Kiti ieškiniai

§ 1. Visais atvejais, kuriais taikomos šios Vienodosios taisyklės, bet koks ieškinys dėl atsakomybės už prarastus ar apgadintus riedmenis ar jų dalis, nesvarbu, kokiu pagrindu, gali būti pareiškiamas geležinkelio įmonei, kuriai šie riedmenys buvo perduoti naudoti kaip transporto priemonė, tik laikantis šiose Vienodosiose taisyklėse ir naudojimo sutartyje nustatytų sąlygų ir atsakomybės ribų.

§ 2. 1 dalis taikoma ir subrogacijos atveju pagal 8 straipsnį.

§ 3. Ta pati nuostata taikoma ir tada, kai ieškiniai pareiškiami darbuotojams ir kitiems asmenims, už kuriuos atsako geležinkelio įmonė, kuriai riedmenys buvo perduoti naudoti kaip transporto priemonė.

11 straipsnis

Teismingumas

§ 1. Ieškiniai, susiję su pagal šias Vienodąsias taisykles sudarytomis sutartimis, gali būti pareiškiami teismuose ar specialiuosiuose teismuose, kuriuos bendru sutarimu pasirinko sutarčių šalys.

§ 2. Jeigu nėra kitokio šalių susitarimo, kompetentingas teismas ar specialusis teismas yra valstybės narės, kurioje yra atsakovo buveinė, teismas ar specialusis teismas. Jei atsakovas neturi buveinės valstybėje narėje, kompetentingas teismas ar specialusis teismas yra valstybės narės, kurioje atsirado žala, teismas ar specialusis teismas.

12 straipsnis

Ieškinių senatis

§ 1. 4 ir 7 straipsniais grindžiamų ieškinių senaties terminas – treji metai.

§ 2. Ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti:

a) ieškiniams, grindžiamiems 4 straipsnio nuostatomis, – nuo dienos, kai buvo nustatytas riedmenų praradimas ar apgadinimas, arba nuo dienos, kai turintis tam teisę asmuo galėjo laikyti riedmenis prarastais pagal 6 straipsnio 1 arba 4 dalį;

b) 7 straipsniu grindžiamiems ieškiniams – nuo dienos, kai atsirado žala.

______________