LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL NACIONALINĖS ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS 2003–2012 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO

2002 m. birželio 7 d. Nr. 850

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), 26 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programą (pridedama).

2. Pavesti Lietuvos invalidų reikalų tarybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės koordinuoti Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programos įgyvendinimą.

3. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis įgyvendinamos šiuo nutarimu patvirtintos programos priemonės finansuojamos iš ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant šią programą, skirtų bendrųjų asignavimų.

MINISTRAS PIRMININKAS                                                             ALGIRDAS BRAZAUSKAS

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRĖ                           VILIJA BLINKEVIČIŪTĖ

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.

birželio 7 d. nutarimu Nr. 850

NACIONALINĖ ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS 2003-2012

METŲ PROGRAMA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Ši programa parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 36- 969; 1998, Nr. 98-2706) 13 straipsniu ir Jungtinių Tautų Organizacijos Asamblėjos priimtų Lygių galimybių teikimo žmonėms su negalia bendrųjų taisyklių (toliau vadinama – Bendrosios taisyklės) rekomendacijomis, atitinka Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) (Žin., 2001, Nr. 49-1704), Europos Sąjungos Tarybos patvirtintoje Naujojoje 1996 metų Europos Bendrijos strategijoje žmonėms su negalia, Europos Sąjungos Tarybos 2000 metų įdarbinimo direktyvoje 2000/78/EC, kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas žmonių su negalia teises, siekiant jiems užtikrinti lygias galimybes visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

2. Šios programos pagrindinis tikslas – siekti lygių galimybių žmonėms su negalia planuojant socialinės jų integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus, ir numatant šių veiksmų įgyvendinimo strategiją.

3. Ši programa skirta visiems Lietuvos žmonėms su negalia, kurių nuo 1990 metų iki 2001 metų padaugėjo daugiau kaip 1,5 karto. 2001 metais 212881 žmogus su negalia gavo invalidumo pensijas, iš jų valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijas – 183504, vaikų iki 16 metų – 13797, vyresnių nei 16 metų, pripažintų neįgaliais nuo vaikystės, – 15580 asmenų.

Pagal invalidumo grupes 2001 metais buvo 199084 žmonės su negalia, iš jų I grupės – 26788, II grupės – 129137, III grupės – 43123, visiškos negalios – 8917.

Pirmą kartą 2001 metais pripažinti neįgaliais 29673 asmenys, iš jų 1684 vaikai iki 16 metų, 27989 suaugusieji, tarp jų: darbingo amžiaus asmenų – 18733, pensinio – 9256. I invalidumo grupė suteikta 5605 asmenims, II grupė – 15063 asmenims, III grupė – 7321 asmeniui.

Vyrauja kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto bei raumenų sistemos ligos, navikai, traumos bei psichikos sutrikimai. Nuo 1993 metų tolydžio daugėjo nedirbančių darbingo amžiaus asmenų, turinčių pirminį invalidumą. Dirbančių asmenų su negalia sumažėjo – nuo 40 procentų 1990 metais iki 18 procentų 2000 metais (Socialinis pranešimas (Vilnius 2001), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos informacija).

II. SITUACIJOS ANALIZĖ

4. Teisinė bazė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 „Dėl Lietuvos Respublikos invalidų interesų gynimo“ (Žin., 1990, Nr. 20-513) – pirmasis teisės aktas, reglamentuojantis žmonių su negalia teisinę padėtį. Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Invalidų teisių deklaraciją, priimtą Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje 1975 m. gruodžio 9 dieną, ir įpareigojo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisiją parengti Lietuvos Respublikos invalidų teisinės padėties įstatymo projektą.

Lietuvos Respublikos Seimas 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, kuris reguliuoja invalidumo nustatymą, medicininę, profesinę ir socialinę žmonių su negalia reabilitaciją, aplinkos pritaikymą, ugdymą, mokymą, nustato teisines, ekonomines ir organizacines integracijos į darbo rinką, profesijos įgijimo, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime garantijas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253 „Dėl Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos krypčių 1992–2002 metams patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos kryptys 1992–2002 metams. Šie teisės aktai yra pagrindiniai dokumentai, atspindintys Lietuvos žmonių su negalia socialinės integracijos raidą.

Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar įstatymų lydimieji teisės aktai, įtvirtinantys specialias teisės normas. Prasidėjus žmonių su negalia integracijos procesui, neišvengta klaidų – siekta teisinę jų padėtį įtvirtinti specialiuose vien jiems skirtuose įstatymuose. Dirbtinai buvo sukurta problema, nes įvairiose gyvenimo situacijose nebuvo taikomi kiti įstatymai (pvz., žmonių su negalia švietimas, užimtumas ir kita).

Šiuo metu įvairias žmonių su negalia gyvenimo sritis reglamentuoja apie 70 teisės aktų. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo nuostatos įrašytos į svarbiausius teisės aktus, reguliuojančius sveikatos priežiūros, pensijų, kompensacinės technikos skyrimo, protezavimo ir ortopedinės pagalbos, transporto lengvatų, darbo santykių, ugdymo, sporto, socialinių paslaugų, laidojimo pašalpų skyrimo, prarastų indėlių kompensavimo, komunalinių paslaugų, mokesčių lengvatų, aplinkos pritaikymo ir kitus klausimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl Lengvatų pertvarkymo koncepcijos“ (Žin., 1993, Nr. 3-65) pritarta Lengvatų pertvarkymo koncepcijai, įtvirtinančiai žmonių su negalia materialinės padėties garantijų ir lengvatų sistemos pertvarkos principus.

Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (Žin., 2001, Nr. 110-3992), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (Žin., 1994, Nr. 3-40, Nr. 28-490), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme (Žin., 1990, Nr. 24-601), Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme (Žin., 1990, Nr. 31-742), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1094 „Dėl Privalomųjų patentų išdavimo fiziniams asmenims tvarkos“ (Žin., 2000, Nr. 79-2390) patvirtintoje Privalomųjų patentų išdavimo fiziniams asmenims tvarkoje nustatytos mokesčių lengvatos žmonėms su negalia ir jų visuomeninių organizacijų įmonėms ar įmonėms, kuriose dirba žmonės su negalia.

Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 „Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo“ (Žin., 1996, Nr. 30-741). Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė įsipareigoja sudaryti žmogui su negalia galimybę gauti, išsaugoti tinkamą darbą, daryti profesinę karjerą, taip pat siekti tokio žmogaus socialinės integracijos.

Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 2-25), Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatyme (Žin., 1991, Nr. 36-973), Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 „Dėl Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1995, Nr. 5-92) patvirtintoje Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkoje nustatytos papildomos užimtumo garantijos žmonėms su negalia.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153), Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1873) ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 111-3574) nustato žmonių su negalia pensinio aprūpinimo ir pajamų kompensavimo laikinojo nedarbingumo metu tvarką.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367) nustato Lietuvos Respublikoje teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo ir gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius, socialinių paslaugų finansavimo principus.

Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3228) nustato specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 55-1287), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 430 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technika kompensavimo tvarkos“ (Žin., 2000, Nr. 33-931), socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 57 „Dėl aprūpinimo kompensacinės technikos priemonėmis tvarkos ir kompensacinės technikos priemonių sutrikusią judėjimo funkciją turintiems asmenims nomenklatūros sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 47-1827) patvirtinta Aprūpinimo kompensacine technika tvarka ir kiti teisės aktai nustato žmonių su negalia gydymo, aprūpinimo vaistais, proteziniais ortopediniais gaminiais, kompensacine technika bei medicininės reabilitacijos tvarką.

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-890) nustato asmenų, kuriems teikiamos važiavimo keleiviniu transportu lengvatos, kategorijas, lengvatų rūšis, išlaidų keleiviniam transportui kompensavimo ir vežėjų negautų pajamų, susijusių su lengvatų teikimu, atlyginimo tvarką bei šaltinius. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. spalio 20 d. įsakymas Nr. 92 „Dėl Transporto išlaidų ir specialių lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijų mokėjimo sutrikusią judėjimo funkciją turintiems asmenims tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 96-3049) nustato specialiųjų lengvųjų automobilių įsigijimo ir pritaikymo išlaidų kompensavimo žmonėms su negalia tvarką.

Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 226/49 „Dėl Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 36-1011) reglamentuoja I, II ir III invalidumo grupių nustatymą, specialaus automobilio ir (arba) transporto išlaidų kompensavimo, profesinio darbingumo netekimo sąlygas, invalidumo nustatymo terminus, invalidumo priežastis ir dokumentus, kurių reikia invalidumo priežastims nustatyti.

Šiandien reabilitacijos, aprūpinimo kompensacine technika, socialinių paslaugų teikimo, aplinkos ir būsto pritaikymo, mokymo problemų atsiranda dėl sveikatos priežiūros sistemos, socialinių paslaugų, mokslo ir švietimo, kitų įstatymų spragų: nepakankamai aiškiai nurodytos asmenų, kuriems turėtų būti teikiamos tam tikros paslaugos, grupės, atvejai, kai šios paslaugos teikiamos, nėra bendrų finansavimo šaltinių, vienodos finansavimo tvarkos.

Sukurta teisinė bazė padėjo spręsti opiausias žmonių su negalia problemas, tačiau dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (ekonominių priežasčių, žinių ir patirties stokos, siekimo gauti lengvatų) ne visada tai pavykdavo. Paskutiniuosius trejus metus nuo teikiamų lengvatų gausinimo, skatinančio išlaikytinių nuotaikas, o pensinio amžiaus asmenims norą gauti invalidumą, pereinama prie nuosekliai taikomų reabilitacijos (medicininių, profesinių, socialinių), aplinkos pritaikymo, ugdymo, įdarbinimo ir kitų priemonių, socialinių paslaugų teikimo.

5. Invalidumo nustatymas. Aukščiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintomis garantijomis asmenys gali pasinaudoti, kai jiems nustatoma invalidumo grupė. Nuo 1992 metų vaikų iki 16 metų invalidumą nustato asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių pagalbą vaikams, gydytojų konsultacijos komisijos, o asmenų nuo 16 metų – valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos. Laikantis galiojančios tvarkos, asmenų nuo 16 metų sveikatos būklė skirstoma į negalios sunkumą atitinkančias I, II, III invalidumo grupes, pripažinta sunkiausia negalios forma – visiška negalia.

Invalidumo nustatymas šiuo metu vienintelis reglamentuotas asmens įvertinimo būdas ir yra glaudžiai susijęs su pensijų, lengvatų ir reabilitacijos sistemomis. Invalidumas suteikia teisę į valstybinio socialinio draudimo ir kitas pensijas, pašalpas, lengvatas, socialines paslaugas. Invalidumas nustatomas vadovaujantis medicininiais vertinimo kriterijais, neatsižvelgiama į darbingumo netekimą, darbo pajamų praradimą ir galimybę taikyti reabilitacijos priemones (maždaug 50-60 procentų asmenų siunčiami į valstybines medicininės socialinės ekspertizės komisijas, neskyrus jiems medicininės reabilitacijos priemonių arba skyrus ne visas, nepatenkinus jų specialiųjų poreikių, nepasiūlius reikiamų profesinės reabilitacijos priemonių). Europos Sąjungos valstybėse teisę į pensiją dažniausiai suteikia darbingumo netekimas ir darbo užmokesčio praradimas, o į kitokią pagalbą – specialūs poreikiai ir pajamų praradimas. Daugelyje valstybių atsisakyta atgyvenusios ir asmens orumą žeminančios invalido sąvokos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 160 „Dėl Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 15-452) patvirtinta Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcija. Šios reformos tikslas – pakeisti invalidumo nustatymo tvarką taip, kad būtų sudarytos sąlygos teisingiau ir veiksmingiau taikyti žmonėms su negalia socialinės apsaugos priemones, siekiant atkurti jų darbingumą, savarankiškumą ir integruoti juos į visuomenę.

Pasaulio sveikatos organizacija 2000 metų pabaigoje patvirtino tarptautinę ligų ir traumų pasekmių klasifikavimo sistemą – Tarptautinę funkcionavimo klasifikaciją (angliškų žodžių santrumpa – ICF). Pagal šią klasifikaciją asmuo vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo būklę, bet ir į aplinkos sąlygas bei socialinius veiksnius.

6. Visuomenės švietimas. Šviesti visuomenę, formuoti teigiamą požiūrį į žmones su negalia ėmėsi visuomenės informavimo priemonės – rengiamos televizijos ir radijo laidos, laikraščiuose ir žurnaluose rašoma apie žmonių su negalia problemas, teises, poreikius, galimybes. Tačiau šių priemonių mažėja: 1999 metais neliko vienintelės žmonių su negalia problemoms skirtos laidos Lietuvos nacionalinėje televizijoje, visuomenės informavimo priemonės ieško sensacijų komercinėms laidoms, formuoja žmonių su negalia, kaip išlaikytinių, įvaizdį, neigiamą požiūrį į sergančiuosius psichikos ligomis. Žmonių su negalia organizacijų iniciatyva leidžiami aklųjų, kurčiųjų, sutrikusio intelekto, asmenų su fizinėmis negaliomis laikraščiai, žurnalai (5 didžiausių laikraščių tiražas – nuo 1000 iki 4000 egzempliorių), kuriuose rašoma apie jų problemas, gyvenimą, lygių galimybių siekimą, taip pat specializuoti leidiniai.

7. Asmens sveikatos priežiūra. Priėmus Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo įstatymą, žmonėms su negalia priklausomai nuo turimos invalidumo grupės Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojama vaistų ir asmens sveikatos priežiūros priemonių bazinė kaina ar jos dalis. Vilniaus universiteto Socialinės politikos studijų centro 2001 metais atlikto tyrimo duomenimis, žmonių su negalia sveikatos apsaugai 2000 metais išleista 330300 tūkst. litų.

8. Reabilitacija. Įvairias negalias turintiems asmenims reikia skirtingų reabilitacijos priemonių – komplekso medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos priemonių. Šalyje vyrauja medicininės reabilitacijos modelis, menkai plėtojamos profesinės, socialinės reabilitacijos grandys, tam stinga lėšų, todėl žmonėms su negalia neužtikrinama nuosekli reabilitacija. Veiksminga reabilitacija įmanoma tik tada, kai darniai veikia visos grandys, taikomos pagal individualius poreikius medicininės, profesinės, socialinės ir kitos priemonės ir drauge tenkinami specialieji poreikiai. Institucinė reabilitacijos sistema reabilitacijos centruose, globos įstaigose, ligoninėse aprėpia gana nedaug žmonių su negalia, yra brangi ir nepakankamai finansuojama, taigi nesprendžia asmens socialinio prisitaikymo problemų. Pažymėtinos šios reabilitacijos formos:

8.1. medicininė reabilitacija – vykdoma daugiaprofiliniuose stacionaruose, ambulatoriškai, namuose, sanatorijų reabilitacijos skyriuose, kai reabilituojami žmonės su negalia pagal bendrą ligonių srautą.

Medicininės reabilitacijos priemonės būtinos 50 procentų stacionare ir 30 procentų poliklinikoje gydomų ligonių. Šiuo metu medicininės reabilitacijos priemonės taikomos tik sunkiausiems stacionare gydomiems ligoniams ir žmonėms su negalia. Aktyvios medicininės reabilitacijos priemonės (kineziterapija, ergoterapija, ligonio apmokymas) sudaro 80 procentų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis apmokamų reabilitacijos, sveikatos grąžinamojo ir antirecidyvinio gydymo paslaugų. Reabilitacijos paslaugų dalis nuo 1998 metų padidėjo 2,5 karto, tačiau licencijuotų reabilitacijos paslaugų teikimo vietų dar nepakanka, todėl numatoma padidinti adaptuotų reabilitacijos paslaugų teikimo vietų, sumažinus sveikatos grąžinamojo gydymo vietų, teikti daugiau ambulatorinės reabilitacijos paslaugų.

Stacionarinė reabilitacija gana brangi ir turi būti taikoma sunkios būklės asmenims; tam reikalinga specialistų priežiūra, sudėtinga aparatūra, daug procedūrų. Tokius asmenis reikia mokyti savarankiškumo. Tokių asmenų kasmet yra ne mažiau kaip 155000, dalis jų turi negalią. Žinoma, kad 20 procentų reabilituojamų ligonių reikalingi ilgalaikės – trunkančios du ar daugiau mėnesių ir 80 procentų – trumpalaikės (1-2 mėnesių) reabilitacijos. Ilgalaikė reabilitacija būtina po sunkių susirgimų ir traumų, trunka du ir daugiau mėnesių. Šios programos jau pradėtos taikyti. Lengvesni ligoniai (apie 60 procentų ligonių) turėtų būti reabilituojami ambulatoriškai poliklinikose ar sanatorijų reabilitacijos skyriuose, tačiau trūksta parengtų kineziterapeutų, ergoterapeutų ir kitų specialistų. Pastaruosius 5 metus rengiama daugiau specialistų;

8.2. savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas. Savarankiško gyvenimo įgūdžių (biosocialinių asmens funkcijų kompensavimas, palaikymas ir ugdymas) žmones su negalia galima mokyti namuose, įvairios priklausomybės ir pobūdžio reabilitacijos, socialinės paramos, ugdymo, darbo, pagalbos sau, sporto įstaigose ir organizacijose, taikant skirtingas priemones ir tenkinant individualius poreikius priklausomai nuo negalios pobūdžio, sunkumo, veiklos ir amžiaus. Ši reabilitacijos grandis plėtojama nepakankamai. Vyraujant medicininei reabilitacijai, savarankiško gyvenimo įgūdžiai pradedami ugdyti kai kuriose gydymo ir medicininės reabilitacijos įstaigose. Stokojama savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo žmonėms su skirtingomis negaliomis metodikų, specialistų ir įrangos. Pasibaigus gydymui ar reabilitacijai, sunkių traumų ar ligų atveju žmonės su negalia negali toliau ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžių, tai apsunkina jų gyvenimą bendruomenėje. Šias problemas iš dalies bando spręsti pavienės žmonių su negalia organizacijos;

8.3. profesinė reabilitacija. Esant sudėtingai ekonominei situacijai, mažėjant darbo jėgos paklausai, didėjant konkurencijai, kai turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo darbo rinkoje sąlyga, žmonėms su negalia iškyla profesinių įgūdžių atkūrimo ir įgijimo problema. Norintiesiems įsidarbinti reikia papildomos profesinės reabilitacijos ir mokymo. Šiuo metu žmonėms su negalia teikiama per mažai profesinės reabilitacijos paslaugų, o jų profesinis mokymas, perkvalifikavimas organizuojami darbo rinkos mokymo tarnybose, specialiose profesinio mokymo įstaigose, taigi prieinami tik asmenims, turintiems lengvą negalią. 2000 metais 6238 darbo rinkos mokymo programų dalyviai (žmonės su negalia) lankė darbo klubus, mokymo ir kvalifikacijos kursus, dirbo viešuosius ir valstybės remiamus darbus, įgijo įvairios veiklos patentus.

Sunkias negalias turintys asmenys buvo perkvalifikuojami arba įsigijo naujas profesijas nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, kurią rėmė Lietuvos darbo birža ir Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

8.4. psichosocialinė reabilitacija. Jos tikslas (pagerinti gyvenimo kokybę ir grąžinti sutrikusios psichikos asmenims socialinius vaidmenis) ir strateginė kryptis atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kaip palaipsniui decentralizuoti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, plėtojant bendruomenines paslaugas. Psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje invalidumas dėl psichikos sutrikimų didėja: nuo 18937 asmenų 1990 metais iki 27167 asmenų 2000 metais. Iš jų 8219 asmenų su raidos (intelekto) sutrikimais ir 18948 asmenys, sergantys psichikos ligomis. Vaikų invalidumas dėl sutrikusios psichikos sudaro 56 procentus viso vaikų invalidumo, tarp suaugusių vyrauja I ir II grupių invalidumas (apie 80 procentų).

Yra trys grupės žmonių su negalia, kuriems reikia skirtingų psichosocialinės reabilitacijos priemonių: įvairias negalias turintys asmenys, patiriantys dvasines krizes, psichikos sutrikimus; psichikos ligomis sergantys asmenys; asmenys su raidos (intelekto) sutrikimais. Iki devintojo dešimtmečio pabaigos sutrikusios psichikos asmenims (t. y. asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais ir sergantiems psichikos ligomis) gydymo, globos ir ugdymo paslaugos daugiausia buvo teikiamos centralizuotose uždarose sveikatos priežiūros įstaigose. Prasidėjus demokratinėms permainoms, pagalba ir paslaugos pradėtos teikti bendruomenėse. Įsteigtos naujos tarnybos, asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais užtikrinančios užimtumą ir savarankišką gyvenimą, tačiau tokių paslaugų nepakanka. Sergantiesiems psichikos ligomis paslaugos teikiamos centralizuotose įstaigose ir bendruomenėje, jie stokoja psichosocialinės reabilitacijos paslaugų ir galimybių įsidarbinti.

Aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti asmenų su raidos (intelekto) sutrikimais ir psichikos ligonių integracijos į visuomenę klausimus, tačiau jos nepajėgia išspręsti psichikos ligomis sergančių asmenų reabilitacijos ir grįžimo į visuomenę problemų. Specialistai, psichikos ligomis sergantys asmenys ir juos globojančios organizacijos nesutaria dėl psichosocialinės reabilitacijos principų, modelių, metodikų. Tarnybos, kurios sprendžia sergančiųjų psichikos ligomis užimtumo problemas, anksčiau veikė tik prie specializuotų psichiatrijos įstaigų, kuriose per dešimtmetį darbo vietų sumažėjo (1992 metais buvo 1577 darbo vietos, 2000 metais liko 200 darbo vietų). Susiformavo sluoksnis socialiai neprisitaikiusių asmenų, kurie nesugeba spręsti savo socialinių problemų. Psichikos sveikatos išsaugojimas – ne vien medicininė, bet ir socialinė, teisinė, švietimo problema, kuriai spręsti nebuvo skirta reikiamo dėmesio. Asmenims, turintiems kitokių negalių ir patiriantiems dvasines krizes, psichikos sutrikimus, psichosocialinė pagalba nebuvo teikiama.

9. Socialinės paslaugos. Šios paslaugos (viena svarbiausių socialinės paramos formų) teikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 104- 2367) ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 70 „Dėl Socialinių paslaugų katalogo 2000 m. patvirtinimo“ (Žin., 2000, N. 65-1968) patvirtintu Socialinių paslaugų katalogu. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos siekiant padėti asmenims savarankiškai gyventi savo namuose ir bendruomenėje. Šiuo metu žmonėms su negalia teikiamos šios bendrosios socialinės paslaugos: vertimo į ženklų kalbą, aprūpinimo kompensacine technika, asistentų, palydovų, būsto pritaikymo, transporto, informacijos teikimo ir konsultavimo, pagalbos namuose, slaugos namuose, globos pinigų, maitinimo, aprūpinimo būtiniausiais daiktais ir kitokios.

Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmenims tuo atveju, kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos. Jos teikiamos nestacionariose ir stacionariose socialinės globos ir reabilitacijos įstaigose: dienos globos, laikino gyvenimo, stacionariose globos ir slaugos, mišrių paslaugų įstaigose.

Žmonėms su negalia stacionarios ir nestacionarios paslaugos teikiamos įvairaus pavaldumo įstaigose: apskričių socialinės globos įstaigose suaugusiems žmonėms, vaikams ir jaunuoliams su proto negalia, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų globos įstaigose bei dienos centruose. Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Jų teikiama per mažai, ir socialinių paslaugų sistemą būtina plėtoti. Pagalbos namuose paslaugas, 2000 metų duomenimis, gavo 12 iš 1000 žmonių su negalia. Suaugę žmonės su negalia 2000 metais sudarė 36 procentus visų paslaugos gavėjų. Analizuojant bendrą socialinių paslaugų struktūrą (pagal paslaugų gavėjų skaičių), pastebima, kad daugiausia dėmesio savivaldybės skiria aprūpinimo būtiniausiais daiktais (32 procentai teikiamų paslaugų), nemokamo maitinimo (27 procentai) ir aprūpinimo maisto produktais (10 procentų) paslaugoms. Nedidelę teikiamų paslaugų dalį sudaro vertimo į ženklų kalbą (1 procentas paslaugų), transporto (9 procentai) paslaugos, aprūpinimas kompensacine technika (7 procentai teikiamų paslaugų). Kompensacine technika 2000 metais aprūpinta apie 10000 žmonių su negalia (31 procentas viso šios technikos poreikio).

10. Prieinamumas. Fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymas. Svarbiausiosios yra šios nuostatos:

10.1. fizinės aplinkos pritaikymas – būtina sąlyga atkurti žmogaus su negalia fizinį, dvasinį ir ekonominį savarankiškumą. Trečdaliui Lietuvos gyventojų dėl judėjimo sunkumų ir ribotų galimybių pasirūpinti savimi reikia pritaikyti fizinę aplinką (žmonės su negalia, motinos su mažais vaikais, pagyvenę asmenys).

Fizinę aplinką galima suskirstyti į viešąją aplinką (visuomeninio lankymo ir paslaugų objektų infrastruktūra, darbo aplinka, transportas ir jo infrastruktūra) ir būsto aplinką (gyvenamieji namai, butai ir jų aplinka). Lietuvoje yra per 30000 visuomeninių pastatų ir objektų (prekybos, viešojo maitinimo objektų, viešbučių, sanatorijų, sporto įstaigų, muziejų, mokyklų, bibliotekų, teatrų, bankų, paštų, ligoninių, poliklinikų ir kitų). Kasmet apie 3500 padaugėja asmenų, kuriems reikia pritaikyti būstą, o iš viso tokių asmenų 24 tūkstančiai. Lietuvos invalidų reikalų taryba nuo 1998 metų vykdė būsto pritaikymo programą. 1998-2000 metais pritaikyti 682 būstai.

Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl STR. 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 53- 1898) patvirtintos statybos normos, patobulinta statinių priėmimo tvarka, išleistas rinkinys „Aplinka visiems“ su aplinkos pritaikymo pavyzdžiais, atitinkančiais tarptautinius standartus. Nuo 1998 metų priimami naudoti tik tokie statomi ir rekonstruojami objektai, kurie pritaikyti žmonėms su negalia, Lietuvos invalidų reikalų tarybos įgalioti atstovai apskrityse konsultuoja projektuojamų objektų statybą ir dalyvauja objektų priėmimo valstybinių komisijų veikloje.

Ne visos visuomeninės kelių, geležinkelio, oro ir vandens transporto priemonės pritaikytos žmonėms su negalia, teikiamos visuomeninio transporto paslaugos neatitinka šiuolaikinių reikalavimų;

10.2. plečiantis informacinėms technologijoms ir komunikacijos priemonėms, informacija tampa vienu svarbiausiu asmens darbo įrankiu, ryšio priemone. Šalyje gyvena apie 30000 asmenų, kurie dėl negalios negali įprastais būdais priimti ir apdoroti informacijos. Praėjusį dešimtmetį visuomenė buvo informuojama apie žmonių su negalia problemas, bet nesirūpinta informacinės aplinkos pritaikymu tokiems asmenims.

Šiuo metu subtitruojamos pavienės laidos, iš dalies pritaikomos mokyklų programos ir vadovėliai, nevyriausybinės organizacijos stengiasi teikti kompensacinę techniką, skirtą informacijos prieinamumui pagerinti. Nuo 1998 metų įgyvendinama gestų kalbos vartojimo programa, pagal kurią steigiami gestų kalbos vertėjų centrai, regėjimo negalią turintiems asmenims leidžiama literatūra Brailio raštu, įgarsinamos knygos, veikia valstybės išlaikoma Lietuvos aklųjų biblioteka, profesionaliai teikianti paslaugas žmonėms su regėjimo negalia. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengė Informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia koncepciją, pagal kurią planuojama pritaikyti informacinę aplinką žmonėms su negalia.

11. Ugdymas. Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdosi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių skaičius specialiosiose internatinėse mokyklose nuolat mažėja. Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemoje principą, būtina bendrojo ugdymo įstaigų pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/klasėje, rengiant bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, taip sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių, taip pat patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 115-3228) numatytus papildomuosius teisės aktus (nustatyti specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose tvarką, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarką), kuriems įgyvendinti reikia biudžeto lėšų.

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintieji vaikai taip pat gali ugdytis specialiosiose mokyklose, specialiosiose internatinėse mokyklose, specialiosiose ikimokyklinėse įstaigose, grupėse, specialiuosiuose ugdymo centruose. 2001–2002 m. m. specialiosiose (internatinėse) mokyklose ugdėsi 6154 moksleiviai, tai sudarė 11,1 procento visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių, daugiau nei 50 procentų šių moksleivių (3776) gyveno internatuose.

Neįgalūs (specialiųjų poreikių) vaikai mokomi specializuotose įstaigose (centralizuotose ir bendruomenių). Iš 100 neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų paslaugas bendruomenėje gauna 15 vaikų ir stacionariose institucijose apie 30 vaikų (Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas mokslinis tyrimas „Regiono (apskrities, savivaldybės) įvairaus tipo vaikų globos ir specialiojo ugdymo įstaigų veiklos organizavimo ir finansavimo sisteminis įvertinimas“ 2001). 2000 metų pabaigoje Lietuvoje 43 procentai visų vaikų globos vietų sudarė stacionarios globos vietos ir 57 procentus bendruomeninės globos vietos.

Specialiojo ir bendrojo ugdymo įstaigos turi nevienodas finansines sąlygas ugdyti neįgalius (specialiųjų poreikių) vaikus. Neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymą apsunkina nepakankamas dėl negalios atsiradusių specialiųjų poreikių tenkinimas, nepritaikyta ugdymo įstaigų aplinka, nepritaikytos mokymo programos. Ugdomi vaikai su nežymia negalia ateityje gali rasti darbą ir būti nepriklausomi nuo kitų, vaikai su sunkesne negalia – mažiau priklausomi nuo kitų, savarankiškesni.

Teisiškai nereglamentuotas vyresnių nei 21 metų žmonių su negalia švietimas ir universitetinis bei neuniversitetinis aukštasis mokslas. Vaikai su judėjimo sutrikimais dažniausiai mokomi namuose.

12. Užimtumas. 1990 metais dirbo 40 procentų žmonių su negalia, o 2000 metais – tik 17 procentų. Žmonės su negalia sudaro 1,8–2 procentus visų įsiregistravusiųjų teritorinėse darbo biržose. Teritorinėse darbo biržose 2000 metais įsiregistravo 4375 žmonės su negalia: I grupės – 178, II grupės – 432, III grupės – 3765. Aktyviai dirbti norėjo 30 procentų žmonių su negalia, įsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, o 60 procentų siekė gauti bedarbio pašalpą. Iš viso įdarbinti 1495 negalią turintys asmenys, iš jų 250 pateko į naujas darbo vietas, kurių steigėjams valstybė mokėjo kompensaciją. Įteisintos žmonių su negalia užimtumo lengvatos. Žmonėms su negalia pirmumo teise teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, mokamos bedarbio pašalpos, organizuojamas darbo rinkos profesinis mokymas, užimtumo fondo remiami darbai, remiami asmenys, norintys pradėti verslą. Darbdaviams nustatytos privalomos įdarbinimo ar darbo vietų steigimo kvotos (iki 2 procentų), iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo (pritaikymo) išlaidos. Žmonių su negalia organizacijų įmonėms suteiktos papildomos lengvatos (įmonės atleidžiamos nuo kilnojamojo turto mokesčio, joms teikiamos tikslinės dotacijos daliai valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėti bei energijos išlaidoms padengti, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos). Įsteigti dienos centrai žmonėms su negalia (28 dienos centrai sutrikusio intelekto asmenų užimtumui).

13. Materialinės būklės garantijos. Pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas.

Dėl sveikatos ir funkcinės būklės visiškai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus neturi lygių galimybių dalyvauti darbo procese, tikėtis vienodų pajamų su kitais visuomenės nariais ir konkuruoti darbo rinkoje. Pensijų, pašalpų ir lengvatų sistema – pagrindinis žmonių su negalia materialinės būklės garantas. Žmonių su negalia materialinės būklės garantijoms užtikrinti skiriamos lėšos sudaro 82,9 procento (5132,4 lito vidutiniškai vienam žmogui su negalia 2000 metais) visiems tokiems žmonėms teikiamoms lengvatoms (išmokoms) skirtų lėšų. Šalpos pensijoms 2000 metais skirta 78478,4 tūkst. litų, invalidumo pensijoms – 591411,9 tūkst. litų.

Pensijų, šalpos pensijų ir lengvatų sistema tiesiogiai susijusi su invalidumo nustatymu. Kadangi invalidumo nustatymo procese vyrauja medicininis faktorius, pensijos dydis ir teisė į kitokią materialinę pagalbą susiję su invalidumo grupe (pagal tam tikras ligas). Minimaliai vertinamas išlikęs asmens darbingumas, profesinis faktorius. Įstatymai nereikalauja, kad asmenys, turintys invalidumo grupę, nedirbtų, tik invalidumo pensijos dydis priklauso nuo gaunamo užmokesčio dydžio.

Sukurta ir veikia lengvatų sistema. Dažnai lengvatomis kompensuojama ne asmens negalia, o tenkinami visiems šalies gyventojams, gaunantiems mažas pajamas, būdingi poreikiai. Tai skatina išlaikytinių nuotaikas.

14. Šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė. Negalios informacijos ir konsultavimo biuro atlikto tyrimo duomenimis, 80 procentų apklaustų žmonių su negalia pažymėjo, jog negalia turi įtakos santykiams šeimoje, didesnė konfliktų tikimybė, 31 procentas moterų su negalia patiria stresą dėl santykių su šeimos nariais, kadangi jaučiasi priklausomos nuo kitų. Žmonėms su negalia sunkiau jaustis pilnaverčiais dėl akivaizdžios priklausomybės nuo kito asmens. Prisideda ir neigiamas visuomenės požiūris, dėl negalios ribotos finansinės galimybės, išlaikytinio vaidmuo bendruomenėje, ugdymo, socialinių paslaugų stoka. Kartais žmonės su negalia žeminami arba išnaudojami šeimos narių ar kitų asmenų. Žmonės su negalia mažai žino apie savo teises ir tarnybas, į kurias turėtų kreiptis tokiais atvejais.

15. Kultūra. Žmonių su negalia kultūrinę veiklą lėmė bendrosios šalies raidos tendencijos, ekonominiai procesai. Ji nebuvo aktyvi. Žmonių su negalia organizacijos organizavo įvairius renginius, koncertus, vyko teatrų festivaliai, tačiau jie dažniausiai buvo uždari, iki šiol neparengta integracijos į bendrą visuomenės kultūrinį gyvenimą strategija. Sudėtinga padėtis susidarė savivaldybėse, kuriose žmonių su negalia kultūrinei veiklai (muzikai, literatūrai, teatrui, tapybai, skulptūrai, dailiesiems amatams remti) buvo skiriama nedaug lėšų. Veikiantys meno, teatro kolektyvai yra mėgėjiški, yra tik vienas profesionalus aklųjų choras.

16. Sportas. Sportas – viena svarbiausių žmonių su negalia reabilitacijos ir integracijos proceso dalių. Europos valstybių sporto apžvalgos rodo, kad tik 3 procentai žmonių su negalia dalyvauja sporto veikloje. Žmonės su negalia turi mažiau galimybių sportuoti ir sportuoja ne nuolat, tačiau jiems turi būti užtikrintos tokios pat teisės sportuoti kaip ir kitiems visuomenės nariams. Žmonių su negalia sportinė veikla įvairi: sveikatingumo sportas (dėl medicininių priežasčių arba sveikatos būklės), rekreacinis sportas (savo malonumui), reguliarus dalyvavimas organizuotoje sporto veikloje (klubų lygis), aukščiausiojo lygio sportas didelio meistriškumo sportininkams (atstovavimo lygis).

Lietuvoje 40 žmonių su negalia sporto klubų, vienijančių daugiau kaip 4300 narių. Organizuotai sportuoja apie 2600 žmonių su negalia (Lietuvos parolimpinio komiteto duomenimis). Sportuoja apie 1,2 procento visų žmonių su negalia. Lietuvos aklųjų, invalidų ir kurčiųjų sporto federacijos, Lietuvos specialiosios olimpiados komitetas praktikuoja 20 sporto šakų, kasmet organizuoja daugiau kaip 60 įvairių sporto renginių žmonėms su negalia (čempionatai, žaidynės, taurės varžybos, tarptautinės varžybos, sveikatingumo renginiai ir kita). Parolimpinį sąjūdį plėtoja ir koordinuoja Lietuvos parolimpinis komitetas, žmonių su proto negalia sportą – Lietuvos specialiosios olimpiados komitetas.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme (Žin., 1996, Nr. 9-215) savivaldybės institucijos įpareigotos sudaryti sąlygas plėtoti žmonių su negalia kūno kultūrą ir sportą savivaldybėse. Šis darbas atliekamas vangokai. Vidutiniškai sportui savivaldybės (kuriose įkurti žmonių su negalia sporto klubai) skiria apie 0,53 procento bendro miesto ar rajono kūno kultūros ir sporto biudžeto lėšų, o minimalus poreikis šiuo metu būtų 4 procentai. Žmonių su negalia sporto klubų kūno kultūros ir sporto specialistai, organizatoriai dirba visuomeniniais pagrindais.

17. Poilsis. Organizuoti žmonių su negalia aktyvų poilsį sudėtinga, nes nepritaikyta fizinė aplinka, nėra suinteresuotų specializuotų organizacijų, kurios mokėtų teikti tokias paslaugas, atsižvelgdamos į tokių žmonių specialiuosius poreikius. Žmonių su negalia poilsį, mokomąsias, aktyvios socialinės reabilitacijos stovyklas organizavo žmonių su negalia nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybės pagal išgales rėmė šių organizacijų organizuojamą aktyvų poilsį.

18. Žmonių su negalia socialinės integracijos finansavimas. Šiuo metu žmonių su negalia socialinė integracija ir socialinė apsauga finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Užimtumo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų teisėtai įgytų lėšų.

Lėšos lengvatoms finansuoti skiriamos per atitinkamas valdymo institucijas. Iš viso žmonių su negalia socialinei apsaugai 2000 metais Lietuvoje išleista apie 1,3 mlrd. litų. Ši suma sudarė apie 2,8 procento šalies bendrojo vidaus produkto, arba 9,3 procento visų viešųjų išlaidų ir 18,8 procento išlaidų visoms socialinėms reikmėms. Tuo tarpu žmonės su negalia sudaro apie 6 procentus Lietuvos gyventojų. Vienam žmogui su negalia vidutiniškai per metus teko daugiau kaip 6000 litų, per mėnesį – daugiau kaip 500 litų.

Daugiausia lėšų skiriama žmonių su negalia materialinės būklės garantijoms užtikrinti – daugiau kaip 80 procentų visų žmonėms su negalia teikiamoms lengvatoms (išmokoms) finansuoti skirtų lėšų. Apie 10 procentų lėšų panaudojama specialiesiems poreikiams tenkinti – aplinkai ir būstui pritaikyti, žmonėms su negalia aprūpinti specialia kompensacine technika, globos įstaigoms, transporto lengvatoms, specialioms transporto priemonėms įsigyti ir panašiai. Žmonių su negalia ugdymui, profesiniam rengimui, kultūrinei, sportinei veiklai ir panašiai skiriama tik apie 5 procentus, o reabilitacijai – apie 1,5 procento lėšų.

Daugiau kaip pusę visų išlaidų, skirtų žmonėms su negalia, padengia Valstybinis socialinio draudimo fondas, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – apie 16 procentų išlaidų, o savivaldybių biudžetai – apie 8 procentus. Likusi lėšų dalis skiriama daugiausia iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo sveikatos priežiūros paslaugoms finansuoti.

Daugiausia lėšų skiriama prarastam dėl negalios atlyginimui kompensuoti ir kitokiai materialinei paramai teikti, tačiau dauguma žmonių su negalia gyvena skurdžiai. Labai mažai lėšų skiriama profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui, darbingumo išsaugojimui ir atkūrimui. Dėl to vis daugiau lėšų reikia pajamoms kompensuoti ir materialinei paramai teikti.

Dalis lėšų išleidžiama lengvatoms, kurios nėra tiksliai numatytos vien žmonėms su negalia (viešojo transporto, komunalinių paslaugų), finansuoti. Nėra šių lėšų panaudojimo statistikos, efektyvumo vertinimo sistemos. Lengvatos teikiamos priklausomai nuo invalidumo grupės, o ne pagal specialiuosius asmens poreikius. Sunku nustatyti, kiek tokių žmonių naudojasi tam tikromis lengvatomis, tiekėjams sudėtinga atsiskaityti su Lietuvos Respublikos valstybės biudžetu, dėl to neefektyviai naudojamos biudžeto lėšos.

Socialinių paslaugų biudžetinis finansavimo modelis neefektyvus, savivaldybės skiria labai nedaug lėšų socialinės integracijos priemonėms, mažai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis. Apmokėjimo už socialines paslaugas dydis nediferencijuojamas priklausomai nuo asmens pajamų ir socialinių paslaugų kokybės.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253 „Dėl Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos krypčių 1992-2002 metams patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos (toliau vadinama – programa) kryptys 1992-2002 metams. Vadovaujantis šiuo teisės aktu, buvo vykdomos žmonių su negalia medicininės reabilitacijos, socialinių paslaugų, įdarbinimo, ugdymo, aplinkos pritaikymo, visuomenės informavimo ir švietimo, sporto, kultūros programos. Iki 1998 metų gausiausiai buvo remiamos institucinės medicininės reabilitacijos programos. Nuo 1997 iki 2002 metų medicininės reabilitacijos programų finansavimas sumažėjo nuo 31 procento iki 12 procentų, socialinių paslaugų finansavimas padidėjo nuo 18 procentų iki 21 procento, ugdymo programų finansavimas padidėjo nuo 9 iki 11 procentų, profesinio mokymo ir užimtumo programų finansavimas padidėjo nuo 17 iki 34 procentų (metinių Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ataskaitų duomenys).

Šiuo metu programos lėšomis finansuojamos žmonėms su negalia bendruomenėje steigiamos tarnybos – ugdymo grupės ikimokyklinėse įstaigose, integruotos mokymo klasės neįgaliems (specialiųjų poreikių) vaikams, dienos veiklos, užimtumo, socialinių paslaugų centrai, savarankiško gyvenimo namai, remiamas profesinis mokymas, perkvalifikavimas, įdarbinimas, žmonių su negalia visuomeninių organizacijų įmonės. Kartu pagal programą kuriamos darbo vietos tiek žmonėms su negalia, tiek ir sveikiesiems. 1999 metais prie programos įgyvendinimo prisidėjo 843 asmenys, iš jų 350 – su negalia, visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 2211 asmenų, iš jų 840 – su negalia, 2000 metais – 1143 asmenys, iš jų 675 – su negalia, visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 2270 asmenų, iš jų 826 – su negalia, 2001 metais – 1076 asmenys, iš jų 605 – su negalia, visuomeninių organizacijų įmonėse dirbo 1905 asmenys, iš jų 629 – su negalia.

Kadangi žmonių su negalia integracijai užtikrinti vien Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų nepakanka, programai vykdyti siekiama gauti lėšų iš kitų šaltinių (fondų, savivaldybių, rėmėjų). 1999 metais iš kitų šaltinių papildomai programai vykdyti panaudota 8446,17 tūkst. litų, 2000 metais – 8792,64 tūkst. litų, 2001 metais – 7726,03 tūkst. litų (metinių Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ataskaitų duomenys).

20. Žmonių su negalia visuomeninės organizacijos. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo 25 straipsnyje nurodytas pagrindinis žmonių su negalia organizacijų tikslas: atstovauti žmonėms su negalia, jų tėvams, globėjams, rūpintojams ir ginti jų teises, integruoti žmones su negalia į darbą ir visuomeninį gyvenimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamos žmonių su negalia respublikinių visuomeninių organizacijų reabilitacijos ir integracijos programos, o savivaldybių tarybų nustatyta tvarka iš savivaldybių biudžetų finansuojamos teritorinės žmonių su negalia organizacijų reabilitacijos programos. Reabilitacijos ir integracijos programų vykdytojų – žmonių su negalia respublikinių visuomeninių organizacijų nuo 1997 iki 2002 metų pagausėjo nuo 14 iki 30, šiuo metu jose per 91300 narių. Remiantis Europos Tarybos patvirtintos Naujosios 1996 metų Europos Bendrijos strategijos žmonėms su negalia direktyvos rekomendacijomis, 2002 metais įsteigtas Lietuvos neįgaliųjų forumas, kuris atstovauja žmonių su negalia organizacijoms tarptautiniu lygiu ir vienija per 84000 narių. Formuojant ir vykdant žmonių su negalia socialinės integracijos politiką, atsižvelgiama į žmonių su negalia organizacijų nuomonę, nes jos yra arčiausiai tų žmonių, geriausiai žino jų poreikius ir padėtį bendruomenėje. Šešios didžiausios žmonių su negalia visuomeninės organizacijos turi atstovus Lietuvos invalidų reikalų taryboje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri pataria Lietuvos Respublikos Vyriausybei, padėdama formuoti žmonių su negalia reikmes atitinkančią socialinę politiką.

III. ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS POLITIKOS IR RAIDOS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS IR IŠVADOS

21. Nuo 1991 metų Lietuvoje priimta nemažai teisės aktų, reglamentuojančių žmonių su negalia gyvenimą. Tačiau ne visų jų normos suderintos su tarptautinių teisės aktų reikalavimais. Iš tarybinių laikų paveldėtos socialinės paramos, sveikatos apsaugos, ugdymo, įdarbinimo sistemos rinkos ekonomikos sąlygomis neveiksmingos.

Nepriklausomybės metais pradėta žmonių su negalia integracija palietė pirmiausia tas visuomenės gyvenimo sritis, kuriose dirbo intelektualiausi specialistai, aktyviai veikė žmonių su negalia ar juos ginančios organizacijos. Per dešimtmetį sukurta: asmenims su fizine negalia – medicininės reabilitacijos modelis, asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais – ugdymo, užimtumo, savarankiško gyvenimo, socialinių paslaugų tarnybų modelis, akliesiems ir silpnaregiams – tinklas tarnybų, užtikrinančių nuoseklų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą. Patvirtinta ir įgyvendinama Valstybinė gestų kalbos vartojimo programa, atsirado ir plėtojamos socialinių paslaugų žmonėms su fizinėmis negaliomis tarnybos.

1992–1997 metais buvo plėtojamas medicininis-reabilitacinis socialinės politikos modelis. Nuo 1998 metų žmonių su negalia socialinės integracijos politika įgauna vis daugiau socialinio- edukacinio socialinės politikos modelio bruožų:

21.1. kylanti rinkos ekonomika sudaro sąlygas vs daugiau žmonių su negalia siekti užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis;

21.2. laukiama ekonomikos plėtra, derinama su tinkamai orientuota ir asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteikia galimybę sušvelninti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, per menko lygio socialinės apsaugos problemas;

21.3. modernių informacijos ir komunikacijų technologijų plėtra sudaro didesnes galimybes žmonėms su negalia siekti išsilavinimo, tobulinti profesinę kvalifikaciją, integruotis į atvirą darbo rinką;

21.4. vis daugiau dėmesio skiriama integruotam mokymui ir ugdymui, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui, profesinei reabilitacijai;

21.5. atsiranda stiprios nevyriausybinės organizacijos, kurios rūpinasi žmonių su negalia socialine integracija;

21.6. sukurta socialinių paslaugų sistema, siekiama ją standartizuoti ir užtikrinti deramą socialinių paslaugų kokybę, rengiami profesionalūs socialiniai darbuotojai, teikiantys socialines paslaugas ir visą socialinę paramą;

21.7. numatytos piniginės paramos, socialinės apsaugos priemonių žmonėms su negalia ir socialinių paslaugų reformos;

Tačiau socialinis-edukacinis žmonių su negalia socialinės politikos modelis plėtojamas sunkokai dėl nelengvos ekonominės šalies būklės, vis dar vyraujančių atskirties nuotaikų reabilitacijos, socialinės paramos, ugdymo, aplinkos prieinamumo, įdarbinimo srityse, valstybės ir savivaldybių pagalbos stokos, pačių žmonių su negalia pasyvumo.

22. Žmonių su negalia lygias galimybes ir socialinę integraciją riboja šie veiksniai:

22.1. galiojančiuose teisės aktuose neaiškiai apibrėžta įvairių valdymo (valstybės, apskričių, savivaldybių) lygių atsakomybė, nesuderintos jų funkcijos ir bendradarbiavimas;

22.2. per mažai dėmesio žmonių su negalia problemoms skiria apskritys ir savivaldybės;

22.3. asmuo vertinamas (šiuo metu nustatomas tik invalidumas) vadovaujantis medicininiu faktoriumi, neatsižvelgiama į negalios sąlygojamą jo būklę ir aplinkos veiksnius, toks vertinimas glaudžiai susijęs su pensijų ir lengvatų gavimu, todėl žmonės su negalia neskatinami reabilituotis, dirbti;

22.4. vyrauja medicininės reabilitacijos priemonės; pradėtos taikyti ir kitos reabilitacijos priemonės, tačiau jų maža, per menkas tarpžinybinis bendradarbiavimas;

22.5. profesinės, socialinės, psichosocialinės reabilitacijos priemonės taikomos atskirai, jų neužtenka, nėra tarpusavio ryšio ir tęstinumo;

22.6. skiriama per mažai dėmesio savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui, trūksta metodikų žmonėms su skirtingomis negaliomis, šių sričių specialistų ir įrangos;

22.7. veikianti profesinio mokymo sistema sprendžia asmenų su raidos (intelekto) sutrikimais profesinio mokymo bei socializacijos problemas ir praktiškai neapima asmenų su kitokia negalia. Prie šios veiklos galėtų daugiau prisidėti socialiniai ir ekonominiai partneriai, tik pradėtos rengti profesinių įgūdžių (išlikusių, įgytų) nustatymo metodikos, pagal kurias bus sprendžiama apie profesinės reabilitacijos galimybę ir efektyvumą. Nėra ryšio su kitomis reabilitacijos sritimis, tai lemia dabartinę prastoką žmonių su negalia profesinės reabilitacijos sistemos būklę;

22.8. psichosocialinės sutrikusios psichikos asmenų reabilitacijos srityje vyrauja centralizuotos globos paslaugos, neefektyvūs paslaugų modeliai ir finansavimas. Reikėtų daugiau psichologinės pagalbos dvasines krizes, trumpalaikius ir ilgai trunkančius psichikos sutrikimus patiriantiems kitų negalių turintiems asmenims;

22.9. neefektyvus socialinių paslaugų finansavimo modelis ir paslaugų organizavimo bei teikimo būdai, vyrauja (priklausomai nuo skiriamų lėšų dydžio ir vietų skaičiaus) stacionarios socialinės paslaugos, tobulintinos bendruomeninės socialinės paslaugos, jų reikėtų daugiau;

22.10. pritaikant fizinę aplinką, vyrauja vienkartiniai veiksmai, stokojama bendros politikos, aplinkos pritaikymo reikalavimų, kontrolės, neparengtos aplinkos (viešosios, būsto), transporto ir jo aplinkos pritaikymo metodikos, sistema plėtojama netolygiai. Tai riboja žmonių su negalia dalyvavimą švietimo, sportinėje, kultūrinėje veikloje, galimybes ilsėtis ir dirbti;

22.11. vykdomomis priemonėmis sunku panaikinti dėl informacijos neprieinamumo atsiradusią žmonių su negalia atskirtį;

22.12. nepritaikytos bendrojo lavinimo, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų mokymo programos ir metodikos, neužtikrinta specialiųjų priemonių, paslaugų, technikos bei specialistų pagalba, vyrauja atskirties nuotaikos, nereglamentuotas suaugusių žmonių su negalia švietimas;

22.13. didelis nedarbas, neveiksmingi darbo vietos rėmimo, lėšų surinkimo ir paskirstymo būdai, nelanksti lengvatų sistema neskatina darbdavių kurti darbo vietas žmonėms su negalia, dažniau įdarbinami lengvesnę negalią turintys asmenys (turintys III invalidumo grupę), asmenis su sunkiomis negaliomis (I ir II invalidumo grupių) įdarbinti pavyksta retai arba žmonių su negalia organizacijų iniciatyva;

22.14. materialinės paramos ir lengvatų sistema neskatina žmonių su negalia dirbti, jie verčiau norėtų gauti invalidumą ir taip pagerinti savo finansinę būklę ar pasinaudoti teikiamomis lengvatomis;

22.15. per mažai remiami sunkią negalią turintys asmenys;

22.16. nepakankamai finansuojamos kultūrinės veiklos, sporto, poilsio priemonės;

22.17. nėra vienos žmonių su negalia aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir kompensavimo už jas sistemos, tai atliekama per atskirus biudžetus ir vykdytojus, dėl to sunku efektyviai naudoti lėšas;

22.18. sudėtinga paslaugų, vykdomų priemonių finansavimo tvarka neužtikrina efektyvaus skiriamų lėšų naudojimo;

22.19. per mažai bendradarbiauja visų sričių (sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, susisiekimo, aplinkos, kultūros, sporto, kitos) institucijos, tenkindamos žmonių su negalia poreikius ir užtikrindamos jiems lygias galimybes.

Nepritaikyta ir neprieinama fizinė ir informacinė aplinka, nepilnas reabilitacijos procesas, menka socialinė parama, didelis nedarbas, neveiksminga įdarbinimo ir užimtumo skatinimo tvarka, dažnos atskirties nuostatos, neigiamas visuomenės požiūris – pagrindinės žmonių su negalia socialinės izoliacijos priežastys.

IV. PROGRAMOS STRATEGIJA

23. Ši programa apima visas Lietuvos žmonių su negalia socialinės integracijos politikos sritis. Jos tikslas – siekti lygių galimybių planuojant žmonių su negalia socialinės integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus. Programa parengta vadovaujantis Jungtinių Tautų Organizacijos lygių galimybių teikimo žmonėms su negalia bendrųjų taisyklių rekomendacijomis ir atitinka Europos Tarybos direktyvose įtvirtintas žmonių su negalia teises ir lygias galimybes.

24. Numatant žmonių su negalia socialinės integracijos valstybės politiką, vadovaujamasi šiais principais:

24.1. reabilitacijos priemonių tęstinumo: veiksmingomis, laiku taikomomis, koordinuotomis, tęstinėmis medicininėmis, socialinėmis, profesinėmis, techninėmis ir pedagoginėmis priemonėmis maksimaliai atkuriamos funkcijos, gerinama ir stabilizuojama būklė, kiekvienam žmogui su negalia siekiama suteikti galimybių tapti savarankiškam;

24.2. lygių galimybių: žmonėms su negalia sudaromos tokios pat galimybės kaip ir kitiems visuomenės nariams, jų problemos sprendžiamos drauge su sveikosios visuomenės dalies problemomis ir įtraukiamos į bendrąsias sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos ir darbo, ekonomines, informacines, sporto, kultūros ir kitas valstybines programas. Tik išskirtiniais atvejais numatomos specialios priemonės, gerinančios žmonių su negalia padėtį;

24.3. negalios kompensavimo: lėšos skiriamos negalios padariniams kompensuoti paslaugomis ir priemonėmis ir dėl negalios prarastoms pajamoms kompensuoti;

24.4. prieinamumo: žmonėms su negalia prieinama visų gyvenimo sričių veikla ir ištekliai;

24.5. decentralizacijos: sveikatos priežiūros, socialinės paramos, ugdymo, užimtumo paslaugos teikiamos bendruomenėje, o ne centralizuotose įstaigose, skatinama bendruomenės iniciatyva, į šią veiklą įtraukiamos nevyriausybinės organizacijos;

24.6. diskriminavimo prevencijos: ginamos žmonių su negalia teisės, šviečiama visuomenė, formuojamas palankus visuomenės požiūris ir skatinamas pilietiškumas;

24.7. žmonių su negalia dalyvavimo: visi klausimai, susiję su žmonių su negalia gyvenimu ir veikla, sprendžiami tariantis su jais ir atsižvelgiant į jų patirtį.

25. Kad šios programos pagrindinis tikslas pasiektas, rodytų:

25.1. visuose visuomenės gyvenimą reguliuojančiose teisės aktuose įtvirtintos žmonių su negalia teisės, pakeistas Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas, kiti jiems svarbūs teisės aktai;

25.2. parengtos ir taikomos asmens įvertinimo ir siuntimo į reabilitacijos, globos, ugdymo, užimtumo, kitas įstaigas, prarastų pajamų kompensavimo, specialiųjų poreikių tenkinimo metodikos, kai asmens būklę ir specialiuosius poreikius nustato ir rekomendacijas teikia tarpusavyje bendradarbiaujančios ir arčiausiai asmens esančios sveikatos priežiūros, ugdymo, reabilitacijos, užimtumo, socialinės paramos tarnybų grandys;

25.3. užtikrintas reabilitacijos priemonių tęstinumas, ne tik tų, kurios gerina žmonių su negalia sveikatos ir funkcinę būklę, bet ir tų, kurios ugdo savarankiško gyvenimo, profesinius, darbo įgūdžius (arba moko naujų);

25.4. didėjantis dirbančių žmonių su negalia skaičius ir aktyvus užimtumo siekimas;

25.5. bendruomenėje vykdoma asmenų, sergančių psichikos ligomis, turinčių raidos (intelekto) sutrikimų ir kitų negalių, psichosocialinė reabilitacija;

25.6. pritaikyta fizinė ir informacinė aplinka, mažinanti socialinę atskirtį ir sudaranti žmonėms su negalia galimybę drauge su kitais dalyvauti švietimo, užimtumo ir kitokioje veikloje;

25.7. decentralizuotas socialinių paslaugų teikimas, sukurti alternatyvūs socialinės globos paslaugų pirkimo modeliai, atsiradusi socialinių paslaugų rinka, gerinama socialinių paslaugų kokybė, plečiamas savivaldybėse bendruomeninių socialinių paslaugų tinklas, palaipsnis teikiamų stacionarių socialinių paslaugų mažinimas, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į socialinių paslaugų teikimą bendruomenėje;

25.8. didėjantis ir sisteminis specialiųjų poreikių tenkinimas techninėmis pagalbos priemonėmis, atsiradusios vartotojams platesnio pasirinkimo galimybės;

25.9. neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymui numatytas specialaus ugdymo paslaugų krepšelis, racionaliau skirstomos specialiajam ugdymui skirtos lėšos;

25.10. tenkinant specialiuosius poreikius ir taikant reabilitacijos priemones, įgyvendintas principas „pinigai eina paskui asmenį“;

25.11. aktyvus žmonių su negalia dalyvavimas šalies sporto ir kultūrinėje veikloje;

25.12. aktyvus žmonių su negalia ir jų organizacijų dalyvavimas sprendžiant įvairius visuomenės gyvenimo klausimus.

26. Bendrieji programos tikslai yra:

26.1. formuoti žmonių su negalia reikmes atitinkančią valstybės politiką;

26.2. numatyti žmonių su negalia reabilitacijos ir socialinės integracijos modelio įgyvendinimo priemones, plėtojimo kryptis ir prioritetus;

26.3. sudaryti žmonėms su negalia galimybes gauti reikiamas sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo priemones;

26.4. nuosekliai taikant visumą reabilitacijos (medicininės, savarankiško gyvenimo įgūdžių, profesinės, psichosocialinės), ugdymo, socialinės paramos priemonių, siekti, kad žmonės su negalia dalyvautų įvairiose gyvenimo srityse;

26.5. užtikrinti, kad žmonėms su negalia būtų prieinama visokia veikla ir ištekliai, mažinti socialinę jų atskirtį ir šalinti aplinkos kliūtis, trukdančias jiems lygiai su visais dalyvauti visuomenės gyvenime;

26.6. užtikrinti, kad būtų tenkinami dėl negalios atsiradę specialieji poreikiai;

26.7. pasirūpinti, kad žmonių su negalia problemos būtų įtrauktos į visas valstybės vykdomas programas;

26.8. vykdyti žmonių su negalia skurdo prevenciją, gerinti jų gyvenimo kokybę;

26.9. skatinti žmonių su negalia ir jų organizacijų veiklą.

27. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti visuomenės švietimo srityje, būtina:

27.1. teikti žmonėms su negalia informaciją apie valstybės politiką, programas ir paslaugas;

27.2. teikti visuomenei daugiau žinių apie žmonių su negalia socialinę integraciją;

27.3. formuoti palankų visuomenės požiūrį į žmones su negalia.

28. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti asmens sveikatos priežiūros srityje, būtina:

28.1. užtikrinti, kad žmonėms su negalia laiku būtų teikiama kvalifikuota asmens sveikatos priežiūra ir taikomos priemonės tokio pat lygio ir toje pačioje sistemoje kaip ir kitiems visuomenės nariams;

28.2. vykdyti antrinio invalidumo ir komplikacijų prevenciją.

29. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti medicininės reabilitacijos srityje, būtina:

29.1. užtikrinti, kad laiku būtų taikomos medicininės reabilitacijos priemonės, skirtos asmens funkcinei būklei kompensuoti, sveikatos būklei stabilizuoti arba maksimaliam fiziniam ir socialiniam savarankiškumui siekti;

29.2. tenkinti medicininės reabilitacijos poreikį, užtikrinti visos reabilitacijos specialistų komandos veiklą;

29.3. užtikrinti medicininės reabilitacijos paslaugų kokybę ir sąsają su profesine ir socialine reabilitacija;

29.4. aprūpinti žmones su negalia būtinomis techninės pagalbos priemonėmis vykdant medicininę jų reabilitaciją.

30. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo srityje, būtina ugdyti žmonėms su negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius ir gebėjimus prisitaikyti prie įprastos veiklos ir supančios aplinkos.

31. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti profesinės reabilitacijos srityje, būtina:

31.1. nustatyti žmonių su negalia profesinius (darbinius) įgūdžius, atkurti juos arba mokyti naujų;

31.2. didinti žmonių su negalia profesinį mobilumą darbo rinkoje, juos mokyti ir perkvalifikuoti, kad įgytų rinkoje paklausą turinčią specialybę;

31.3. panaikinti nepagrįstą invalidumo grupės ir darbingumo netekimo laipsnio sąsają, didinti darbo biržų atsakomybę už profesinio darbingumo nustatymo ir profesinės reabilitacijos koordinavimą;

31.4. skatinti naudoti naujas technologijas profesinės integracijos ir mokymo veikloje;

31.5. skatinti ir remti žmonių su negalia norą dirbti.

32. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti psichosocialinės reabilitacijos srityje, būtina:

32.1. užtikrinti bendruomenės lygio paslaugas sutrikusios psichikos asmenims (asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais, sergantiems psichikos ligomis, kitų negalių turintiems asmenims, patiriantiems dvasines krizes, psichikos sutrikimus) ir numatyti atvejus, kai teikiamos centralizuotų nuolatinės globos institucijų paslaugos;

32.2. užtikrinti, kad kuo anksčiau būtų nustatomi vaikų raidos sutrikimai, organizuoti ir plėtoti ankstyvosios reabilitacijos tarnybų sistemą;

32.3. keisti neigiamą visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius asmenis;

32.4. užtikrinti psichologinę pagalbą dvasines krizes, psichikos sutrikimus patiriantiems kitų negalių turintiems asmenims.

33. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti socialinių paslaugų srityje, būtina:

33.1. teikti socialines paslaugas ir taip tenkinti dėl negalios atsiradusius specialiuosius poreikius arba numatyti kitokius (piniginius ir panašius) kompensavimo būdus, kai dėl negalios atsiradusių specialiųjų poreikių negalima kompensuoti socialinėmis paslaugomis;

33.2. siekti, kad į stacionarias globos įstaigas patektų tik tie asmenys, kuriems kitos alternatyvios paslaugos neefektyvios, ir skatinti alternatyvių stacionarioms paslaugoms bendruomeninių socialinių paslaugų tinklo plėtrą, į šį procesą aktyviau įtraukti pačią bendruomenę ir žmonių su negalia organizacijas;

33.3. paskirstyti funkcijas ir atsakomybę socialinių paslaugų organizavimo srityje įvairiems valdymo lygiams (ministerijoms, apskričių viršininkams, savivaldybėms);

33.4. stiprinti tarnybų bendradarbiavimą ir labiau integruoti socialinių paslaugų sistemą į piniginės paramos, asmens sveikatos priežiūros, švietimo ir kitas sistemas, skatinti savivaldybes ir apskritis kompleksiškai spręsti socialines problemas;

33.5. diferencijuoti apmokėjimą už socialines paslaugas, atsižvelgiant į asmens turimas pajamas ir turtą, gaunamas paslaugas (bazines ir papildomas), įgyvendinti principą „pinigai eina paskui asmenį“;

33.6. spręsti nevyriausybinių organizacijų rėmimo ir socialinių paslaugų pirkimo iš jų atskyrimo klausimą;

33.7. skatinti socialinių paslaugų teikėjų konkurenciją, sudaryti nevyriausybinėms organizacijoms galimybes konkurso būdu siūlyti ir parduoti socialines paslaugas savivaldybėms.

34. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti aplinkos prieinamumo srityje, būtina:

34.1. projektuoti pagal principą „projektuojama visiems“;

34.2. derinti su Europos Sąjungos reikalavimais įstatymus ir jų lydimuosius teisės aktus dėl fizinės (visuomeninių objektų, transporto, būsto ir jo aplinkos) ir informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia;

34.3. pritaikyti žmonėms su negalia viešąją fizinę aplinką:

34.3.1. pritaikyti žmonėms su negalia visuomeninius objektus ir transportą bei jo infrastruktūrą;

34.3.2. numatyti valstybės institucijų, apskričių ir savivaldybių funkcijas ir atsakomybę pritaikant viešąją fizinę aplinką (visuomeninius objektus ir transportą bei jo infrastruktūrą);

34.3.3. užtikrinti pritaikomų visuomeninių objektų kontrolę, įtraukiant į ją žmonių su negalia organizacijas;

34.4. pritaikyti žmonėms su negalia būstą ir gyvenamąją aplinką:

34.4.1. numatyti valstybės institucijų, apskričių ir savivaldybių funkcijas ir atsakomybę pritaikant būstą ir gyvenamąją aplinką;

34.4.2. numatyti galimybes keisti nepritaikytą būstą į analogišką pritaikytąjį lengvatinėmis sąlygomis;

34.4.3. diferencijuoti apmokėjimą už būsto pritaikymą atsižvelgiant į asmens turimas pajamas ir turtą, pritaikymo paslaugas (bazines ir papildomas);

34.4.4. laiku tenkinti būsto pritaikymo poreikius;

34.5. pritaikyti žmonėms su negalia informacinę aplinką:

34.5.1. pritaikyti visuomeninės informacinės aplinkos elementus žmonėms su negalia ir užtikrinti jiems galimybę naudotis informacija;

34.5.2. įtraukti žmones su negalia į informacinės visuomenės plėtros programų vykdymą;

34.5.3. įgyvendinti informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia koncepciją;

34.5.4. kurti, pritaikyti žmonėms su negalia specialią pagalbinę techniką, aprūpinti juos šia technika, pritaikyti jiems informacijos sistemas ir duomenų fondus;

34.5.5. skatinti visuomenės informavimo priemones teikti informaciją žmonėms su negalia prieinamu būdu.

35. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti švietimo srityje, būtina:

35.1. įtvirtinti žmonių su negalia specialių poreikių tenkinimą bendruosiuose švietimą reglamentuojančiose teisės aktuose;

35.2. pritaikyti žmonėms su negalia mokymo programas;

35.3. taikyti ugdymo formas ir metodus priklausomai nuo žmogaus su negalia individualių sugebėjimų ir poreikių;

35.4. užtikrinti socialinių paslaugų teikimą (nustačius, kokių reikia, – asistentų, vertėjų, taktilinės gestų kalbos vertėjų kurtiems neregiams, skaitovų neregiams, palydovų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų, vaikų socialinių darbuotojų, transporto, maitinimo, apgyvendinimo ir kitų) švietimo įstaigose;

35.5. pritaikyti informacinę ir fizinę aplinką dalyvavimui bendrose ugdymo programose;

35.6. numatyti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymo išlaidas, atsižvelgiant į specialiuosius ugdymo poreikius, negalios pobūdį ir sunkumą;

35.7. plėtoti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ikimokyklinį ugdymą;

35.8. įteisinti švietimo sistemoje profesines grupes – asistentų, socialinių darbuotojų (socialinių pedagogų), vertėjų, asistentų, psichologų, logopedų ir kitų specialistų, teikiančių jų profesinę kompetenciją atitinkančias paslaugas;

35.9. gerinti švietimo paslaugų kokybę, užtikrinti specialistų, dirbančių su žmonėmis su negalia, kvalifikaciją;

35.10. taikyti papildomo ugdymo programas.

36. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti užimtumo srityje, būtina:

36.1. įtraukti žmones su negalia į darbo rinką: padėti jiems įsidarbinti (aktyvi darbo paieška, konsultacijos), skatinti norą dirbti, remti konkrečią darbo vietą žmogui su negalia;

36.2. skatinti darbdavio suinteresuotumą priimti į darbą žmogų su negalia, ypač sunkia;

36.3. plėtoti namudinį, patentinį darbą, naujų informacijos technologijų naudojimą (distancinį darbą);

36.4. kvotuoti darbo vietas, pirmiausia numatyti kvotas valstybinėms įmonėms ir įstaigoms;

36.5. plėtoti bendras ir individualias programas, įtraukiančias žmones su negalia į darbo rinką ir kuriačias darbo vietas;

36.6. įtraukti darbdavius, žmonių su negalia nevyriausybines organizacijas, profesines sąjungas įdarbinimo organizavimą vietiniu, regioniniu ir valstybiniu lygiu;

36.7. pagal poreikius užtikrinti kitokias užimtumo formas: darbo terapiją (kai užimtumu siekiama pagerinti arba stabilizuoti asmens sveikatos ir funkcinę būklę, pvz., specializuotos dirbtuvės, terapijos barai, skyriai, kita), bendrąjį užimtumą (ne tik darbinė, bet ir kitokia su darbo santykiais nesusijusi asmens veikla, pvz., būreliai, klubai, dienos veiklos centrai, kita);

36.8. apibrėžti žmonių su negalia užimtumo įstaigų statusą;

36.9. skatinti žmonių su negalia nevyriausybines organizacijas prisidėti prie užimtumo organizavimo;

36.10. plėtoti programas, įtraukiančias žmones su negalia į kitokių formų užimtumą.

37. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti socialinės apsaugos srityje, būtina:

37.1. atskirti materialinės būklės garantijų teikimą nuo specialiųjų poreikių tenkinimo;

37.2. bendra tvarka užtikrinti žmonėms su negalia valstybės socialinę paramą;

37.3. materialinės būklės garantijų teikimo būdus susieti su pajamų, prarastų dėl negalios, kompensavimu;

37.4. parengti atitinkamų pensijų ir kompensacijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų projektus;

37.5. pereinamuoju laikotarpiu (kol taikomos medicininės, profesinės reabilitacijos priemonės ir tenkinami specialūs poreikiai) numatyti laikinojo nedarbingumo kompensavimo mechanizmą;

37.6. sprendžiant lengvatų teikimo, kompensacijų ir pašalpų skyrimo klausimus, sukūrus specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo sistemą, palaipsniui pereiti nuo lengvatų teikimo prie socialinės apsaugos ir reabilitacijos priemonių, skirtų negaliai kompensuoti, taikymo atsižvelgiant į specialiuosius žmonių su negalia poreikius.

38. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti kultūros srityje, būtina:

38.1. remti žmonių su negalia dalyvavimą kultūrinėje veikloje;

38.2. skatinti ir remti integruotus kultūrinius renginius;

38.3. skatinti ir remti menininkų su negalia kūrybinę veiklą ir meno įvairovę;

38.4. sudaryti sąlygas žmonėms su negalia pasiekti viešojo lankymo kultūros objektus (teatrus, muziejus, bibliotekas, kultūros namus, kitus).

39. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti sporto srityje, būtina:

39.1. skatinti ir remti sporto klubų vykdomą aktyvios reabilitacijos veiklą;

39.2. spręsti sporto klubų finansavimo klausimus (trenerių, organizatorių darbo užmokesčio, treniruočių, varžybų rengimo, sporto inventoriaus įsigijimo, sporto bazių pritaikymo, transporto);

39.3. skatinti ir remti žmonių su negalia masinį sportą;

39.4. užtikrinti sportuojantiems žmonėms su negalia tokias pat mokymo ir treniruočių galimybes kaip ir kitiems visuomenės nariams;

39.5. pritaikyti žmonėms su negalia sporto bazes;

39.6. užtikrinti ir skatinti žmonių su negalia dalyvavimą valstybiniuose ir tarptautiniuose sporto renginiuose.

40. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti poilsio srityje, būtina:

40.1. skatinti aktyvų žmonių su negalia poilsį;

40.2. pritaikyti fizinę aplinką (viešbučius, kempingus, poilsiavietes) žmonių su negalia poilsiui;

40.3. skatinti organizacijas teikti žmonėms su negalia aktyvaus poilsio paslaugas.

41. Siekiant bendruosius tikslus įgyvendinti šeimyninio gyvenimo ir asmens neliečiamybės srityse, būtina:

41.1. teikiamomis reabilitacijos, socialinės apsaugos, ugdymo, užimtumo priemonėmis skatinti žmones su negalia gyventi šeimose;

41.2. teikti šeimoms, prižiūrinčioms žmones su negalia, laikinojo atokvėpio, padėjėjo, globos paslaugas;

41.3. keisti neigiamą visuomenės požiūrį į žmonių su negalia santuoką, seksualumą, tėvystę (motinystę);

41.4. konsultuoti žmones su negalia šeimos kūrimo ir seksualinio gyvenimo klausimais;

41.5. užtikrinti žmonių su negalia apsaugą nuo išnaudojimo (seksualinio, materialinio, psichologinio, kitokio), smurto, diskriminacijos dėl negalios, lygių galimybių pažeidimo.

42. Metodai. Nurodytieji tikslai įgyvendinami tobulinant įstatyminę bazę, vykdant valstybines, regionines programas ir priemones, mokant personalą ir keliant jo kvalifikaciją, bendradarbiaujant ir konsultuojantis su žmonių su negalia organizacijomis, kaupiant ir analizuojant statistinę ir kitokią informaciją apie žmones su negalia, jų problemas, šių problemų sprendimo būdus, organizuojant ir remiant socialinių, ekonominių tyrimų programas. Šios programos įgyvendinimo priemonės nurodytos priede.

43. Valstybės valdymo institucijos – ministerijos atsakingos už teisinių pagrindų kūrimą ir žmonių su negalia socialinės integracijos politikos įgyvendinimą pagal kompetenciją (sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, aplinkos, susisiekimo, ūkio, finansų, vidaus reikalų ir kitą).

Aukštesnieji teritorijos administraciniai vienetai (apskritys) yra atsakingi už žmonių su negalia socialinės integracijos politikos įgyvendinimą socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sporto, sveikatos priežiūros srityse ir vykdo valstybines ir regionines programas apskrityje.

Valstybės teritorijos administraciniai vienetai (savivaldybės) atsakingos už viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų (savarankiškų, įstatymo priskirtų, sutartinių) teikimą visiems savivaldybės teritorijoje gyvenantiems asmenims, tarp jų žmonėms su negalia. Savivaldybės turi savarankiškai užtikrinti ikimokyklinį neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymą, vaikų ir jaunimo su negalia papildomą ugdymą ir užimtumą, profesinį mokymą, suaugusiųjų su negalia neformalųjį švietimą, socialinių paslaugų žmonėms su negalia įstaigų steigimą ir išlaikymą, bendradarbiavimą su žmonių su negalia organizacijomis, rėmimą iš savivaldybės biudžeto, žmonių su negalia sveikatos priežiūros rėmimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, specialistų, dirbančių su žmonėmis su negalia, kvalifikacijos įgijimo ir kėlimo organizavimą, žmonių su negalia užimtumo, viešųjų ir sezoninių darbų organizavimą, žmonių su negalia kūno kultūros ir sporto plėtojimą, sąlygų plėtoti žmonių su negalia verslą sudarymą. Savivaldybės turi užtikrinti žmonėms su negalia įstatymų joms priskirtų funkcijų vykdymą: neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų su negalia bendrojo lavinimo organizavimą, kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių (tarp jų žmonių su negalia), gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo pavėžėjimo į mokyklas ir namus organizavimą, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų (tarp jų neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų) iki 16 metų mokymosi bendrojo lavinimo ar kitokioje švietimo sistemos mokykloje užtikrinimą, socialinių paslaugų žmonėms su negalia ir kitokios socialinės paramos teikimą, gyventojų su negalia (visiškos negalios asmenų) socialinės integracijos į bendruomenę sąlygų sudarymą, savivaldybių sveikatos programų rengimą (įtraukiant į jas žmonių su negalia problemas) ir įgyvendinimą, pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, turizmo, būsto, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų rengimą, valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymą, socialinių būstų suteikimą.

44. Šios programos vykdymą (valstybinių institucijų, apskričių, savivaldybių ir žmonių su negalia organizacijų veiklą) koordinuoja Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ji padeda Lietuvos Respublikos Vyriausybei formuoti žmonių su negalia socialinės integracijos politiką, rengti įstatymus ir įstatymų lydimuosius teisės aktus, konkurso būdu parenka programos reikalavimus atitinkančias iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamas žmonių su negalia visuomeninių organizacijų programas, kontroliuoja jų įgyvendinimą ir biudžeto lėšų naudojimą. Už programos vykdymą taryba atsiskaito Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

45. Žmonių su negalia teises gina ir jiems atstovauja žmonių su negalia visuomeninės organizacijos. Priimant sprendimus, atsižvelgiama į žmonių su negalia nuomonę ir patirtį. Rengiamus įstatymus ir kitus žmonėms su negalia svarbius teisės aktus atsakingos valstybinės institucijos derina su žmonių su negalia organizacijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamos kai kurios žmonių su negalia reabilitacijos ir socialinės integracijos programos, kurias vykdo visuomeninės žmonių su negalia organizacijos.

V. PROGRAMOS FINANSAVIMO ŠALTINIAI

46. Žmonių su negalia integracijos priemonių finansavimas – investicija, leidžianti vidutiniu ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu sutaupyti lėšų.

47. Pagrindiniai šios programos finansavimo šaltiniai – Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, Valstybinis socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas, Užimtumo fondas, savivaldybių ir kitos teisėtai įgytos lėšos.

48. Šioje programoje numatytų priemonių (dalinių programų, įstatymų), kurios bus rengiamos nustatytuoju laiku, finansavimo šaltiniai, apimtis ir metodai bus numatomi ir pagrindžiami rengiant tas priemones.

VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS, PRIEŽIŪRA IR VALDYMAS

49. Šios programos įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pagrindinės šios institucijos funkcijos yra:

49.1. koordinuoti programos vykdymą;

49.2. vykdyti programos įgyvendinimo kontrolę ir stebėseną. Stebėsenos (vertinimo mechanizmo) tikslas – skatinti šios programos įgyvendinimą. Stebėsena padės nustatyti pasiektą socialinės integracijos lygį ir darbų pažangą;

49.3. remiantis stebėsenos duomenimis, įvertinti programos vykdymo būklę ir pasiūlyti tinkamas priemones kliūtims šalinti;

49.4. teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei programos vykdymo ataskaitas, suderintas su atsakingomis ministerijomis.

50. Tarpiniai programos vertinimai ir tikslinimai bus atliekami 2006 ir 2009 metais.

______________

Nacionalinės žmonių su negalia socialinės

integracijos 2003–2012 metų programos

priedas

NACIONALINĖS ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS 2003–2012 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

Priemonės pavadinimas	Atsakingas vykdytojas	Įvykdymo terminas	Finansavimo šaltinis	Pastabos
1. Bendrosios priemonės
1.1. parengti Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymą (naujos redakcijos įstatymą)	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Lietuvos invalidų reikalų taryba), Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija	2003 metai	Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas (toliau vadinama – Valstybės biudžetas)	naujos redakcijos įstatymas užtikrins žmonėms su negalia sveikatos ir socialinės apsaugos priemonių įgyvendinimą, aplinkos prieinamumo didinimą, lygias teises ir galimybes su kitais visuomenės nariais, panaikins diskriminacijos apraiškas
1.2. įdiegti Pasaulinės sveikatos organizacijos priimtą ir patvirtintą tarptautinę funkcionavimo klasifikaciją	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2006–2007 metai	Valstybės biudžetas	tarptautinės funkcionavimo klasifikacijos taikymas leidžia unifikuotai vertinti funkcinių sutrikimų įtaką konkretaus asmens reabilitacijai ir socialinei adaptacijai
1.3. rengti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programos tikslinimo ir tobulinimo	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Finansų ministerija, Ūkio ministerija, kitos ministerijos pagal kompetenciją	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	vykdant programą, tikslinamos numatytosios priemonės
1.4. rengti teisės aktus, būtinus Nacionalinei žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programai įgyvendinti	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Finansų ministerija, Ūkio ministerija, kitos ministerijos pagal kompetenciją	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	žmonių su negalia teisės įtvirtinamos visuose visuomenės gyvenimą reglamentuojančiuose teisės aktuose
1.5. organizuoti mokslo tiriamuosius darbus aktualiais žmonių su negalia integracijos klausimais, analizuoti taikomų priemonių veiksmingumą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Susisiekimo ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija, kitos ministerijos pagal kompetenciją	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	tiriamas lygių galimybių principų įgyvendinimas, socialinės integracijos politikos raidos tendencijos, būklė
1.6. kaupti statistikos duomenis apie žmonių su negalia socialinės integracijos pokyčius, rengti ir vykdyti problemų, turinčių įtakos žmonių su negalia ir jų šeimų gyvenimui, tyrimo programas	Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos invalidų reikalų taryba, ministerijos pagal kompetenciją	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	tokia informacija padeda analizuoti vykdomų priemonių veiksmingumą ir prieinamumą, įvertinti žmonėms su negalia teikiamų paslaugų kokybę
2. Visuomenės švietimas
2.1. rengti seminarus, konferencijas (tarptautinius, respublikinius, regioninius, tarpžinybinius), pristatymus, pranešimus, informacinę, metodologinę	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	užtikrinama teisė gauti informaciją apie žmonių su negalia socialinės integracijos kliūtis, jų šalinimą ir lygių galimybių tokiems žmonėms sudarymą;
medžiagą apie žmonių su negalia socialinę integraciją, negalių prevenciją, taip pat teikti informaciją apie priimamus ir keičiamus teisės aktus negalios srityje	ministerija, Kultūros ministerija, Vidaus reikalų ministerija, kitos ministerijos pagal kompetenciją, savivaldybės			informacija skleidžiama įvairiose visuomenės švietimo ir informavimo grandyse
2.2. parengti ir įdiegti universalią reabilitacijos ir integracijos duomenų bazę	Lietuvos invalidų reikalų taryba, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija, kitos ministerijos pagal kompetenciją	2003–2006 metai	Valstybės biudžetas	rengiama, kaupiama, sisteminama ir skleidžiama informacija apie žmones su negalia, paslaugas, tarnybas, priemones sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo ir mokslo, užimtumo, aplinkos prieinamumo, kultūros, sporto srityse; informacija apie visą Lietuvos socialinės integracijos sistemą pateikiama internete
2.3. rengti televizijos ir radijo programas, rašyti straipsnius apie žmonių su negalia problemas ir socialinės integracijos politiką	Lietuvos invalidų reikalų taryba kartu su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, savivaldybės, kitos institucijos pagal kompetenciją	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	šviečiama visuomenė, formuojamas palankesnis požiūris į žmones su negalia, vykdoma negalios prevencija
3. Asmens sveikatos priežiūra. Tobulinti žmonių su negalia aprūpinimo būtinomis kompensuojamosiomis asmens higienos priemonėmis tvarką	Sveikatos apsaugos ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas	užtikrinamas žmonių su negalia aprūpinimas kompensuojamosiomis asmens higienos priemonėmis, skirtomis komplikacijų prevencijai ir tokių žmonių buičiai palengvinti
4. Reabilitacija
4.1. medicininė reabilitacija
4.1.1. rengti daugiau reabilitacijos specialistų, tobulinti jų mokymą ir reabilitacijos įstaigų specialistų komandų veiklą	Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	komandos darbas užtikrina veiksmingą reabilitacijos priemonių taikymą
4.1.2. parengti reabilitacijos įstaigų aprūpinimo kompensacine technika ir reabilitacijos įranga tvarką	Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2004 metai	Valstybės biudžetas	užtikrinamos būtinos reabilitacijos paslaugos ir jų kokybė, modernios įrangos naudojimas, savarankiškų gyvenimo įgūdžių ugdymas medicininės reabilitacijos procese
4.2. savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas
4.2.1. tobulinti teisinę bazę, patikslinti ministerijų, apskričių ir savivaldybių funkcijas ir atsakomybę organizuojant savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą	Lietuvos invalidų reikalų taryba, Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas	tobulinama teisinė bazė, tikslinama institucijų atsakomybė ir veiksmai organizuojant savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą įvairiose srityse (reabilitacijos, paslaugų teikimo, kitose)
4.2.2. rengti savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo metodikas ir tvarkas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003–2005 metai	Valstybės biudžetas	savarankiško gyvenimo įgūdžiai ugdomi skirtingomis priemonėmis pagal skirtingus poreikius priklausomai nuo negalios pobūdžio, sunkumo, asmens amžiaus; metodikos leis žmonėms su negalia gauti geros kokybės paslaugą
4.2.3 organizuoti individualų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą įvairios priklausomybės ir pobūdžio reabilitacijos, ugdymo, užimtumo, sporto, savitarpio pagalbos, socialinės apsaugos įstaigose ir organizacijose, namuose	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, apskričių viršininkai, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas, savivaldybių biudžetai	žmonės su negalia pagal individualias programas mokomi savarankiško gyvenimo įgūdžių, kartu taikomos reabilitacijos priemonės padidins jų galimybes patiems patenkinti visas savo reikmes
4.2.4. remti savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programas bendruomenėje	Lietuvos invalidų reikalų taryba, apskričių viršininkai, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	savarankiško gyvenimo įgūdžiai toliau ugdomi bendruomenės tarnybose, padedant žmonių su negalia organizacijoms, savanoriams
4.3. profesinė reabilitacija
4.3.1. parengti žmonių su negalia profesinio darbingumo nustatymo metodiką ir tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, Lietuvos darbo birža	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondas	nustatomi išlikę profesiniai įgūdžiai, profesinio mokymo, perkvalifikavimo tikslingumas, padedama pasirinkti profesiją, sprendžiama, ar mokyti naujų darbo įgūdžių, ar atkurti turėtuosius; atkuriami darbo įgūdžiai arba mokoma naujų, užtikrinama reabilitacija iki įdarbinimo
4.3.2. pritaikyti darbo rinkos profesinio ir distancinio mokymo programas įvairioms žmonių su negalia grupėms, rengti ir diegti jiems skirtas tikslines programas, pasitelkus žmonių su negalia organizacijas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2003–2008 metai	Valstybės biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondas	darbo rinkos profesinio ir distancinio mokymo programos prieinamos žmonėms su negalia, negalintiems jomis pasinaudoti įprastais būdais; užtikrinama sunkias negalias turinčių asmenų galimybė įgyti profesiją pagal nustatytas galimybes
4.3.3. organizuoti profesinę reabilitaciją, mokymą ir perkvalifikavimą reabilitacijai pritaikytose bazėse, centruose, pasitelkus žmonių su negalia organizacijas	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondas	profesinis mokymas ir perkvalifikavimas organizuojamas jau pritaikytuose centruose ir įstaigose
4.3.4. organizuoti žmonių su negalia profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo rinkos konsultantų, dirbančių su žmonėmis su negalia, rengimą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondas	žmonių su negalia profesinės reabilitacijos procese dalyvaus kvalifikuoti ir parengti dirbti su tokiais žmonėmis specialistai
4.3.5. remti žmonių su negalia profesinės reabilitacijos programas	Lietuvos invalidų reikalų taryba, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Valstybinio socialinio draudimo fondas	pagerės žmonių su negalia profesinis užimtumas
4.4. psichosocialinė reabilitacija
4.4.1. parengti asmenų, sergančių psichikos ligomis, aktyvaus (dienos stacionaro), palaikomojo (bendruomenės lygio) gydymo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo, psichosocialinės reabilitacijos tvarką	Sveikatos apsaugos ministerija kartu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003–2005 metai	Valstybės biudžetas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas, savivaldybių biudžetai
4.4.2. skatinti socialinių paslaugų teikimą bendruomenėse asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	nebrangios paslaugos gyvenamojoje vietoje leis asmenims su raidos (intelekto) sutrikimais gyventi šeimoje
4.4.3. organizuoti psichologinę pagalbą asmenims, patiriantiems dvasines krizes, trumpalaikius ir ilgai trunkančius psichikos sutrikimus, turintiems kitokių negalių, visose gydymo ir reabilitacijos įstaigose	Sveikatos apsaugos ministerija, asmens sveikatos priežiūros įstaigos, apskričių viršininkai, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	jau gydymo ir reabilitacijos metu bus vykdoma dvasinių krizių ir savižudybių prevencija
4.4.4. organizuoti specialistų, dirbančių su žmonėmis su negalia bendruomenėje ir komandoje (slaugytojų, socialinių darbuotojų), mokymą, kelti jų kvalifikaciją	Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	psichosocialinę reabilitaciją vykdys kvalifikuoti specialistai
4.4.5. įtraukti į bendrosios praktikos gydytojų mokymo programas raidos ir elgesio sutrikimų diagnostikos ir gydymo kursą	Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, asmens sveikatos priežiūros įstaigos	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	užtikrinama laiku teikiama kvalifikuota geros kokybės medicinos pagalba žmonėms su negalia
4.4.6. remti tikslines žmonių su negalia psichosocialinės reabilitacijos programas	Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	remiamos tikslinės žmonių su negalia psichosocialinės reabilitacijos programos bendruomenėje
5. Socialinės paslaugos
5.1. parengti žmonių su negalia specialiųjų poreikių nustatymo metodiką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, kitos ministerijos	2004 metai	Valstybės biudžetas	metodika leis nustatyti ir tenkinti asmens specialiuosius poreikius, atsiradusius dėl negalios
5.2. įgyvendinti Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijoje numatytas I etapo priemones	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija„ Švietimo ir mokslo ministerija	iki 2005 metų	Valstybės biudžetas	bus sudarytos geresnės sąlygos didinti socialinių paslaugų gavėjų savarankiškumą, tenkinti specialiuosius jų poreikius
5.3. taikyti nuolatinę slaugą ir priežiūrą gyvenamojoje vietoje	Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	sunkią negalią turintys asmenys slaugomi ir prižiūrimi gyvenamojoje vietoje, įgyvendinamas decentralizacijos principas
5.4. parengti decentralizuotą gyventojų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis tvarką, taip pat kompensacinių technikos priemonių sąrašą	Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	efektyviai naudojamos kompensacinės technikos priemonėms skirtos lėšos, decentralizuojamas ir pagerėja gyventojų aprūpinimas judėjimo technika, tiflotechnika, surdotechnika, protezavimo ortopedijos technika
5.5. parengti kompensacinės technikos poreikio nustatymo tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2004 metai	Valstybės biudžetas	aprūpinimas kompensacine technika taps tikslesnis, labiau atitiks gyventojų poreikius, bus efektyviau planuojamos lėšos
5.6. remti tikslines socialinių paslaugų teikimo žmonėms su negalia programas	savivaldybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003–2012 metai	savivaldybių biudžetai, Valstybės biudžetas	numatomos teikti bendruomenėje socialinės paslaugos, nustatomas šių paslaugų poreikis
6. Aplinkos prieinamumas
6.1. fizinės (viešosios) aplinkos pritaikymas
6.1.1. parengti vadovaujantis principu „projektuojama visiems“ fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia tvarką	Aplinkos ministerija, Susisiekimo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2004 metai	Valstybės biudžetas	gaminiai aprobuojami, statybos, projektavimo ir kitokie darbai vykdomi vadovaujantis principu „projektuojama visiems“; projektavimo metu užtikrinamas produkcijos ir paslaugų prieinamumas žmonėms su negalia
6.1.2. periodiškai derinti galiojančias ir rengiamas naujas statybos normas su Europos Sąjungos reikalavimais ir galiojančiais teisės aktais aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia srityje, vykdyti jų laikymosi kontrolę	Aplinkos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	kasmet	Valstybės biudžetas	derinamos su Europos Sąjungos reikalavimais statybos normos ir griežtinama kontrolė užtikrina statomų ir rekonstruojamų pastatų pritaikymą žmonėms su negalia
6.1.3. pritaikyti žmonėms su negalia švietimo ir ugdymo, sveikatos apsaugos, visuomeninių objektų ir socialinių įstaigų aplinką	ministerijos, visos valstybinės įstaigos, savivaldybių įstaigos, statinių savininkai	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai, statinių savininkų lėšos	pritaikyta žmonėms su negalia aplinka panaikins socialinę jų atskirtį ir sudarys jiems sąlygas dalyvauti visaverčiame visuomenės gyvenime
6.1.4. parengti ir vykdyti transporto ir jo infrastruktūros pritaikymo žmonėms su negalia programą valstybinės reikšmės keliuose, parengti jos finansavimo tvarką	Susisiekimo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Aplinkos ministerija, savivaldybės	2003–2008 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	dalies transporto paslaugų pritaikymas žmonėms su negalia, jų judėjimo poreikio tyrimas, maršrutų sudarymas įtvirtina žmonėms su negalia lygias galimybes
6.1.5. parengti ir vykdyti transporto ir jo infrastruktūros pritaikymo programą žmonėms su negalia vietinės reikšmės keliuose, parengti jos finansavimo tvarką	Susisiekimo ministerija, Aplinkos ministerija, savivaldybės	2003–2009 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai
6.2. būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas
6.2.1. rinkti statistinę informaciją apie būsto pritaikymo žmonėms su negalia poreikį	Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	susisteminta informacija leidžia planuoti būsto pritaikymą
6.2.2. parengti būsto pritaikymo žmonėms su negalia ir jo finansavimo (arba kompensavimo) tvarką	Aplinkos ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	užtikrinamas nustatytųjų specialiųjų poreikių tenkinimas pritaikant būstą, reglamentuojami finansavimo (arba kompensavimo) šaltiniai
6.2.3. rengti būsto pritaikymo žmonėms su negalia katalogus	Aplinkos ministerija	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	savivaldybėms teikiami tipiniai būsto pritaikymo žmonėms su negalia pavyzdžiai
6.2.4. remti būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia programas	Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	pagerės būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas žmonėms su negalia, dėl to jiems bus lengviau dalyvauti visuomenės gyvenime
6.3. informacinės aplinkos pritaikymas
6.3.1. įgyvendinti gestų kalbos vartojimo programą, teikti žmonėms su negalia vertėjų paslaugas	Lietuvos invalidų reikalų taryba, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, apskričių viršininkai, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	asmenų, turinčių klausos negalią ir (ar) kalbos defektų, integravimąsi į visuomenę užtikrina gestų kalbos vartojimas ir vertėjų paslaugos
6.3.2. įtraukti privalomąjį gestų kalbos kursą į pedagogų rengimo programas, rengti gestų kalbos vertėjus ir mokytojus	Švietimo ir mokslo ministerija	iki 2005 metų	Valstybės biudžetas	rengiami kvalifikuoti gestų kalbos vertėjai ir pedagogai dirbti su klausos negalią turinčiais asmenimis
6.3.3. parengti informacinės aplinkos pritaikymo žmonių su negalia ugdymui, mokymui, profesinei reabilitacijai ir įdarbinimui metodikas	Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	iki 2005 metų	Valstybės biudžetas	visa informacija (rašytinė, žodinė, vaizdinė, kompiuterinė ir kitokia) žmonėms su negalia pateikiama jiems prieinamais būdais (Brailio raštas, garsinės knygos, garso ir vaizdo įrašai ir panašiai)
6.3.4. parengti elektroninių mokymo priemonių formato standartą	Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	iki 2005 metų	Valstybės biudžetas	vadovaujantis universalaus dizaino principais patvirtinta elektroninių bylų, skaitmeninių knygų, skirtų elektroninių mokomųjų tekstų versijoms kurti, forma
6.3.5. parengti visuomeninės informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia normas	Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	iki 2004 metų	Valstybės biudžetas	valstybės institucijų teikiama informacija turi atitikti Europos Sąjungos ir (ar) pasaulio standartus, taikomus informacinei aplinkai, tinkančiai ir žmonėms su negalia
6.3.6. parengti ir įdiegti pigios informacinės sistemos infrastruktūrą	Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	iki 2008 metų	Valstybės biudžetas	žmonėms su negalia sudaromos sąlygos naudotis pigesniu tinklu ir taip kompensuojamos dėl negalios ribotos jų galimybės gauti informaciją
6.3.7. rekomenduoti informacijos ir komunikacijos paslaugų teikėjams pritaikyti informaciją žmonėms su negalia	Susisiekimo ministerija, Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2012 metai	-	žiniasklaida skatinama skelbti informaciją žmonėms su negalia prieinamais būdais (surdologinis televizijos laidų vertimas, nuolaidos SMS žinutėms asmenims su klausos negalia, interneto paslaugos, kitokios priemonės)
6.3.8. remti tikslines informacinės aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia programas	Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	informacinė aplinka bus geriau pritaikyta žmonėms su negalia
7. Švietimas
7.1. keisti esamus švietimą reglamentuojančius teisės aktus – įtraukti į juos žmonių su negalia švietimo klausimus	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas	įrašyti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo nuostatas į rengiamą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą ir kitus teisės aktus
7.2. rengti ir tobulinti asmens įvertinimo ir rekomendacijų, kaip organizuoti ugdymą, teikimo metodikas	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, kitos ministerijos	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas	metodikos, parengtos vadovaujantis Europoje ir pasaulyje taikomomis vertinimo metodikomis, leis taikyti ugdymo priemones, nustatyti ir tenkinti specialiuosius poreikius
7.3. parengti ir patvirtinti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų valstybės remiamų ugdymo paslaugų krepšelį, atsižvelgiant į negalios pobūdį ir sunkumą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas	pagal adaptuotas ugdymo programas, atsižvelgiant į pedagogų, asistentų, specialaus transporto, techninės pagalbos priemonių teikimo ir kitų būtinų paslaugų poreikį, sudaromas valstybės remiamų ugdymo paslaugų sąrašas
7.4. rinkti ir analizuoti statistikos duomenis apie neįgalius (specialiųjų poreikių) vaikus (savivaldybių, apskričių, nacionalinius, pagal negalias)	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	susisteminta informacija leidžia nustatyti specialiojo ugdymo poreikį ir numatyti lėšas, planuoti specialistų pagalbą
7.5. reformuoti specialiojo ugdymo įstaigų sistemą, atsižvelgiant į jų efektyvumą, vartotojų skaičių, ketinimą pereiti prie integruoto ugdymo	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2006 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	užtikrinamas neįgalaus (specialiųjų poreikių) vaiko ugdymas kuo mažiau ribotoje aplinkoje, gyvenimas šeimoje, realizuojamas principas „mokykla visiems“
7.6. rengti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ankstyvojo ugdymo ir tam tikrų funkcijų lavinimo programas	Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	užtikrinamas ankstyvasis ikimokyklinio amžiaus neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymas
7.7. įvesti visų specializacijų pedagogams privalomąjį specialios pedagogikos ir psichologijos kursą aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose	Švietimo ir mokslo ministerija	2005 metai	Valstybės biudžetas	užtikrinamas kvalifikuotų specialistų darbas su neįgaliais (specialiųjų poreikių) vaikais
7.8. rengti ir taikyti pereinamąsias iš švietimo sistemos į darbo rinką ar socialinės paramos sistemą programas	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	pagal individualias indikacijas užtikrinamas nuoseklus neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką (pagalba įsidarbinant) ar socialinės paramos sistemą (pagalba teikiant kitas užimtumo formas), siekiant gyventi savarankiškai
7.9. parengti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymo namuose, globos ir sveikatos priežiūros įstaigose tvarką	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2005 metai	Valstybės biudžetas	užtikrinamas nuoseklus ir nenutrūkstamas neįgalaus (specialiųjų poreikių) vaiko ugdymas
7.10. suvienodinti specialaus ugdymo paslaugų kokybę ir apimtį bendrojo lavinimo ir specialaus ugdymo įstaigose	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	neįgaliems (specialiųjų poreikių) vaikams užtikrinamos tokios pat kokybės ir apimties ugdymo paslaugos, naudojamos informacinės technologijos, pritaikytos programos
7.11. reglamentuoti ir remti suaugusių žmonių su negalia tęstinį ir papildomą mokymą, studijas aukštosiose universitetinėse ir neuniversitetinėse mokyklose	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	socialinė parama suteikia lygias galimybes įgyti bendrą ir (ar) profesinį išsilavinimą
7.12. remti žmonių su negalia ugdymo ir neformalaus mokymo projektus	Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	žmonių su negalia mokymo ir neformalaus ugdymo projektai bendruomenėje pagerins ryšius tarp asmens ir visuomenės, sudarys galimybes padidinti užimtumą
8. Užimtumas
8.1. įtraukti į užimtumą ir darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus žmonių su negalia klausimus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2003–2006 metai	Valstybės biudžetas	integruotai sprendžiami žmonių su negalia užimtumo klausimai
8.2. parengti žmonių su negalia darbo vietos rėmimo (išsaugojimo) tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija	2003–2004 metai	Valstybės biudžetas, Užimtumo fondas	numatytos ir teisiškai reglamentuotos lėšos sunkią negalią turinčių asmenų darbo vietai remti ir išsaugoti
8.3. skatinti žmonių su negalia verslą, nuotolinį, namudinį darbą, teikti lengvatinius kreditus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Lietuvos darbo birža	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Užimtumo fondas	remiama žmonių su negalia integracija į laisvą darbo rinką
8.4. įtraukti į aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų programas užimtumo specialistų rengimą	Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, aukštosios mokyklos	2003–2005 metai	Valstybės biudžetas	užtikrinama specialistų, dirbančių su žmonėmis su negalia, kvalifikacija ir jos kėlimo galimybės
8.5. gerinti įmonių, kuriose dirba žmonių su negalia, rėmimo formas	Ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Užimtumo fondas	lengvatomis, dotacijomis, kreditais ir kitaip skatinamos įmonės, įstaigos, įdarbinančios žmones su negalia
8.6. skatinti savivaldybes ir žmonių su negalia nevyriausybines organizacijas organizuoti bendrąjį užimtumą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	skatinamas savanorių darbas, veikla pagal interesus, kitoks užimtumas, nesusijęs su darbine veikla
8.7. remti žmonių su negalia užimtumo programas	Lietuvos invalidų reikalų taryba, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės, teritorinės darbo biržos	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, Užimtumo fondas, savivaldybių biudžetai	žmonių su negalia užimtumo problemos sprendžiamos valstybės, regiono ar teritorijos lygmenyje, atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius
9. Materialinės būklės garantijos
9.1. įgyvendinti invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių žmonėms su negalia reformą	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2005 metai	Valstybės biudžetas	numatoma invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių žmonėms su negalia reforma
9.2. tobulinti pensijų skyrimą žmonėms su negalia reglamentuojančius teisės aktus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2004 metai	Valstybės biudžetas	pensijų skyrimas siejamas su darbingumo netekimo laipsniu ir darbo užmokesčio praradimo faktoriais, išskyrus vaikų su negalia pensijas; rengiami ir tvirtinami teisės aktai, reglamentuojantys pensijų skyrimą ir mokėjimą nedarbingiems specialių poreikių asmenims: nedraustiems valstybiniu socialiniu draudimu arba išeinantiems į pensiją ir neturintiems darbo stažo dėl darbingumo netekimo
9.3. parengti nedarbingumo profesinės reabilitacijos metu kompensavimo tvarką	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija	2005 metai	Valstybinio socialinio draudimo fondas, Valstybės biudžetas	užtikrinama parama profesinės reabilitacijos laikotarpiu (atkuriant asmens darbo įgūdžius)
9.4. tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius lengvatų teikimą žmonėms su negalia – parengti jų pakeitimo projektus	Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija	2004 metai	Valstybės biudžetas	lengvatos palaipsniui keičiamos į specialios pagalbos priemones negaliai kompensuoti
10. Kultūra
10.1. parengti reikalavimus techninėms priemonėms, leidžiančioms literatūrą, filmus, teatro spektaklius pritaikyti žmonėms su negalia	Kultūros ministerija	2004 metai	Valstybės biudžetas	numatomi bendrieji reikalavimai techninėms priemonėms (elektroninių knygų rengimas, filmų subtitravimas, garsą stiprinančios įrangos teatre įrengimas, gestų kalbos vertimas, keltuvų, liftų, kitų priemonių įrengimas)
10.2. įtraukti žmones su negalia į rengiamas kultūros programas	Kultūros ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	sudaromos sąlygos žmonėms su negalia dalyvauti Lietuvos kultūrinėje veikloje
10.3. organizuoti kultūros specialistų kvalifikacijos programas, skirtas darbui su neįgaliaisiais	Kultūros ministerija, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	su žmonėmis su negalia dirbs tinkamą pasirengimą ir kvalifikaciją turintys specialistai
10.4. remti žmonių su negalia kultūrinę veiklą	Kultūros ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	pagerės žmonių su negalia kultūrinė veikla bendruomenėje
11. Sportas
11.1. parengti žmonių su negalia sporto klubų rėmimo ir finansavimo tvarką	Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	remiamas organizuotas ir rekreacinis žmonių su negalia sportas savivaldybėse, išsprendžiami sporto klubų veiklos finansavimo ir trenerių, organizatorių darbo apmokėjimo klausimai
11.2. remti žmonių su negalia sporto programas, dalyvavimą sporto renginiuose (vietos, visos Lietuvos, tarptautiniuose)	Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos invalidų reikalų taryba, savivaldybės	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	plėtojama žmonių su negalia sportinė veikla, prioritetai teikiami masiniam žmonių su negalia sportui, bendriems su sveikaisiais sporto renginiams, visos Lietuvos sporto renginiams
11.3. parengti didelio meistriškumo sportininkų su negalia rėmimo tvarką	Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003 metai	Valstybės biudžetas	numatomas profesionalių sportininkų su negalia, įvykdžiusių kvalifikacijos reikalavimus, treniruočių, dalyvavimo svarbiausiose sporto varžybose (parolimpinėse, kurčiųjų žaidynėse, pasaulio, Europos čempionatuose) rėmimas
11.4. organizuoti sporto specialistų kvalifikacijos kėlimą	Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės	2004–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	su žmonėmis su negalia dirba kvalifikuoti sporto specialistai, keliama jų kvalifikacija
12. Poilsis. Remti žmonių su negalia aktyvaus poilsio programas	savivaldybės, Lietuvos invalidų reikalų taryba	2003–2012 metai	Valstybės biudžetas, savivaldybių biudžetai	skatinama organizuoti žmonių su negalia aktyvų poilsį

______________