1979 METŲ TARPTAUTINĖ JŪRŲ PAIEŠKOS IR GELBĖJIMO KONVENCIJA
PAŽYMĖDAMOS, kad įvairiose konvencijose didelė reikšmė teikiama pagalbos nelaimės jūroje ištiktiems asmenims suteikimui ir kad kiekviena pakrantės valstybė turėtų tinkamas ir veiksmingas pakrančių stebėjimo bei paieškos ir gelbėjimo tarnybos priemones,
APSVARSČIUSIOS 1960 metų Tarptautinės žmonių gyvybės apsaugos jūroje konferencijos priimtą 40 rekomendaciją, pripažįstančią, kad pageidautina koordinuoti tarpvyriausybinių organizacijų veiklą, susijusią su sauga jūroje ir virš jos,
NORĖDAMOS plėtoti ir skatinti šią veiklą, sukurdamos tarptautinį jūrų paieškos ir gelbėjimo planą, atitinkantį jūrų transporto poreikius gelbstint jūroje nelaimės ištiktus asmenis,
PAGEIDAUDAMOS skatinti pasaulio paieškos ir gelbėjimo organizacijų bei dalyvaujančių paieškos ir gelbėjimo operacijose jūroje bendradarbiavimą,
SUSITARĖ:
I straipsnis
Bendrieji įsipareigojimai pagal šią Konvenciją
Konvencijos Šalys įsipareigoja imtis visų teisinių ar kitų atitinkamų priemonių, būtinų šiai Konvencijai ir jos Priedui, kuris yra sudėtinė Konvencijos dalis, įgyvendinti. Jei aiškiai nenurodyta kitaip, nuoroda į Konvenciją taip pat reiškia nuorodą ir į jos Priedą.
II straipsnis
Kitos sutartys ir jų aiškinimas
1) Niekas šioje Konvencijoje nepažeidžia Jungtinių Tautų Jūros teisės konferencijos, sušauktos vadovaujantis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2750 (XXV), vykdomo jūrų teisės sisteminimo ir kūrimo, nei esamų ar būsimų kurios nors valstybės reikalavimų ar teisinės nuomonės, susijusių su jūros teise ir pakrantės bei vėliavos valstybės jurisdikcijos pobūdžiu ir apimtimi.
III straipsnis
Pakeitimai
2) Pakeitimai, apsvarstyti Tarpvyriausybinėje jūrų konsultacinėje organizacijoje (toliau – Organizacija):
a) Kiekvienas Konvencijos Šalies siūlomas ir Organizacijos Generaliniam Sekretoriui (toliau – Generalinis Sekretorius) nusiųstas pakeitimas arba kiekvienas pakeitimas, kuris, Generalinio Sekretoriaus nuomone, yra būtinas dėl atitinkamos Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 12 priedo nuostatos pakeitimo, turi būti nusiunčiamas visoms Organizacijos narėms ir visoms Konvencijos Šalims vėliausiai prieš šešis mėnesius iki jos svarstymo Organizacijos Jūrų saugumo komitete.
b) Konvencijos Šalys, nepaisant to, ar jos yra Organizacijos narės, ar ne, turi teisę dalyvauti Jūrų saugumo komiteto darbe svarstant ir priimant pakeitimus.
c) Pakeitimai priimami dviejų trečdalių Konvencijos Šalių, dalyvaujančių ir balsuojančių Jūrų saugumo komitete, balsų dauguma su sąlyga, kad priimant pakeitimus dalyvauja ne mažiau kaip vienas trečdalis Konvencijos Šalių.
d) Pakeitimus, priimtus pagal c punktą, Generalinis Sekretorius turi pranešti visoms Konvencijos Šalims, kad šios jiems pritartų.
e) Laikoma, kad kurio nors straipsnio ar Priedo 2.1.4, 2.1.5, 2.1.7, 2.1.10, 3.1.2 ar 3.1.3 dalių pakeitimas yra priimtas tą dieną, kai Generalinis Sekretorius gauna dviejų trečdalių Konvencijos Šalių pritarimo dokumentus.
f) Laikoma, kad Priedo pakeitimas, išskyrus 2.1.4, 2.1.5, 2.1.7, 2.1.10, 3.1.2 ar 3.1.3 dalių pakeitimus, yra priimtas praėjus vieneriems metams nuo dienos, kurią jis buvo išsiuntinėtas Konvencijos Šalims pritarti. Tačiau, jei per šį vienerių metų laikotarpį daugiau nei vienas trečdalis Konvencijos Šalių praneša Generaliniam Sekretoriui apie tai, kad jos pakeitimui nepritaria, jis laikomas nepriimtu.
i) Konvencijos Šalims, kurios jam pritarė, – praėjus šešiems mėnesiams po to, kai jis laikomas priimtu;
ii) Konvencijos Šalims, kurios jam pritarė po to, kai buvo įvykdyta e punkte nustatyta sąlyga, ir iki pakeitimo įsigaliojimo – pakeitimo įsigaliojimo dieną;
iii) Konvencijos Šalims, kurios priima pakeitimą po jo įsigaliojimo dienos, – praėjus 30 dienų nuo priėmimo dokumento deponavimo.
h) Visoms Konvencijos Šalims, išskyrus tas, kurios prieštaravo pakeitimui pagal f punktą ir kurios to prieštaravimo neatšaukė, Priedo pakeitimas, išskyrus 2.1.4, 2.1.5, 2.1.7, 2.1.10, 3.1.2 ar 3.1.3 dalių pakeitimus, įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kurią jis laikomas priimtu. Tačiau prieš nustatytą įsigaliojimo dieną kiekviena Konvencijos Šalis gali pranešti Generaliniam Sekretoriui, kad ji netaikys to pakeitimo ne ilgiau kaip vienerius metus nuo jo įsigaliojimo arba ilgesnį laiką, kuris gali būti nustatytas dviejų trečdalių pakeitimo priėmimo metu Jūrų saugumo komitete dalyvaujančių ir balsuojančių Konvencijos Šalių balsų dauguma.
a) Konvencijos Šalies, kurią palaiko ne mažiau kaip vienas trečdalis visų Konvencijos Šalių, prašymu, Organizacija sušaukia Konvencijos Šalių konferenciją Konvencijos pakeitimams apsvarstyti. Pasiūlytus pakeitimus Generalinis Sekretorius turi nusiųsti visoms Konvencijos Šalims ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki jų svarstymo konferencijoje.
b) Konferencijoje pakeitimai priimami dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių Konvencijos Šalių balsų dauguma su sąlyga, kad pakeitimo priėmimo metu dalyvauja ne mažiau kaip vienas trečdalis Konvencijos Šalių. Taip priimtus pakeitimus Generalinis Sekretorius išsiuntinėja visoms Konvencijos Šalims, kad šios jiems pritartų.
c) Jei konferencija nenusprendžia kitaip, laikoma, kad pakeitimas priimtas ir įsigalioja šio straipsnio 2 dalies e, f, g ir h punktuose numatyta tvarka su sąlyga, kad 2 dalies h punkto nuoroda į Jūrų saugumo komitetą, išplėsta pagal 2 dalies b punktą, suprantama kaip nuoroda į konferenciją.
4) Kiekvienas pareiškimas dėl pakeitimo priėmimo ar prieštaravimas jam arba bet kuris pranešimas pagal šio straipsnio 2 dalies h punktą Generaliniam Sekretoriui turi būti pateikiamas raštu. Generalinis Sekretorius praneša visoms Konvencijos Šalims apie kiekvieną tokį raštą ir jo gavimo datą.
IV straipsnis
Pasirašymas, ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas ir prisijungimas
1) Ši Konvencija pasirašoma Organizacijos būstinėje nuo 1979 metų lapkričio 1 iki 1980 metų spalio 31 dienos ir po to prie jos galima prisijungti. Valstybės gali tapti šios Konvencijos Šalimis:
b) pasirašydamos su sąlyga, kad ji bus ratifikuota, priimta ar patvirtinta, po to ji turėtų būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta; arba
2) Ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas ar prisijungimas turi būti atliktas deponuojant oficialų dokumentą Generaliniam Sekretoriui.
V straipsnis
Įsigaliojimas
1) Konvencija įsigalioja praėjus 12 mėnesių nuo dienos, kurią 15 valstybių tampa jos Šalimis pagal IV straipsnį.
2) Valstybėms, kurios ratifikuoja, priima, patvirtina šią Konvenciją ar prisijungia prie jos pagal IV straipsnį po to, kai buvo įvykdyta 1 dalyje nustatyta sąlyga ir iki šios Konvencijos įsigaliojimo, Konvencija įsigalios jos įsigaliojimo dieną.
3) Valstybėms, kurios ratifikuoja, priima, patvirtina šią Konvenciją ar prisijungia prie jos Konvencijai įsigaliojus, Konvencija įsigalios praėjus 30 dienų nuo dokumento deponavimo pagal IV straipsnį.
4) Kiekvienas ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentas, deponuotas po šios Konvencijos pakeitimo įsigaliojimo pagal III straipsnį, taikomas Konvencijai su pakeitimais, o Konvencija su pakeitimais tokį dokumentą deponuojančiai valstybei įsigalios praėjus 30 dienų nuo jo deponavimo dienos.
VI straipsnis
Denonsavimas
1) Šią Konvenciją kiekviena Konvencijos Šalis gali denonsuoti bet kuriuo metu praėjus penkeriems metams po to, kai ši Konvencija įsigalioja tai Konvencijos Šaliai.
2) Denonsuojama turi būti deponuojant denonsavimo dokumentą Generaliniam Sekretoriui, kuris praneša valstybėms apie kiekvieną denonsavimo dokumento pateikimą, nurodydamas datą, kada jis buvo gautas ir kada denonsavimas įsigalios.
VII straipsnis
Deponavimas ir registravimas
1) Konvencija deponuojama Generaliniam Sekretoriui, kuris oficialiai patvirtintas jos kopijas nusiunčia valstybėms.
VIII straipsnis
Kalbos
Šios Konvencijos vienintelis originalas sudarytas kinų, anglų, prancūzų, rusų ir ispanų kalbomis. Kiekvienas šių tekstų turi vienodą teisinę galią. Bus parengti oficialūs vertimai į arabų, vokiečių bei italų kalbas ir deponuoti su pasirašytuoju originalu.
SUDARYTA tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintųjų metų balandžio dvidešimt septintą dieną HAMBURGE.
TAI LIUDYDAMI šią Konvenciją pasirašė savo Vyriausybių tinkamai įgalioti atstovai.
PRIEDAS
(konsoliduotas tekstas)
1 SKYRIUS
SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI
1.1. Šiame priede „turi“ rodo nuostatą, kurią visos Konvencijos Šalys privalo vienodai taikyti, kad būtų apsaugota žmonių gyvybė jūroje.
1.2. Šiame priede „turėtų“ rodo nuostatą, kurią visoms Konvencijos Šalims rekomenduojama vienodai taikyti, kad būtų apsaugota žmonių gyvybė jūroje.
1. „Paieška“ – operacija, kurią, naudodamasis turimais darbuotojais ir priemonėmis, paprastai koordinuoja gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys nelaimės ištiktų asmenų buvimo vietai nustatyti;
2. „Gelbėjimas“ – operacija nelaimės ištiktiems žmonėms išgelbėti, suteikti jiems pirminę medicinos bei kitą pagalbą ir nugabenti į saugią vietą;
3. „Paieškos ir gelbėjimo tarnyba“ – nelaimių stebėjimo, ryšių, informavimo, koordinavimo, paieškos ir gelbėjimo funkcijų atlikimas, įskaitant medicinos konsultacijas, pirminę medicinos pagalbą ar medicininę evakuaciją naudojant valstybinius ir privačius išteklius (įskaitant padedančius orlaivius, laivus ir kitus įrenginius);
4. „Paieškos ir gelbėjimo rajonas“ – gelbėjimo koordinavimo centrui priskirta nustatytų koordinačių zona, kurioje užtikrinama paieškos ir gelbėjimo tarnyba;
5. „Gelbėjimo koordinavimo centras“ – institucija, atsakinga už veiksmingą paieškos bei gelbėjimo tarnybos organizavimą bei paieškos ir gelbėjimo operacijų koordinavimą paieškos ir gelbėjimo rajone;
6. „Gelbėjimo padalinys“ – gelbėjimo koordinavimo centrui pavaldus padalinys, papildantis jo funkcijas ir įsteigtas pagal konkrečius atsakingų institucijų reikalavimus;
7. „Paieškos ir gelbėjimo priemonės“ – visi mobilieji ištekliai, įskaitant specialiąsias paieškos ir gelbėjimo grupes, naudojami paieškos ir gelbėjimo operacijoms atlikti;
8. „Paieškos ir gelbėjimo grupė“ – grupė, sudaryta iš išmokytų darbuotojų ir turinti įrangą, tinkamą paieškos ir gelbėjimo operacijoms operatyviai atlikti;
9. „Įspėjimo postas“ – kiekvienas postas, veikiantis kaip tarpininkas tarp asmens, pranešančio apie pavojų, ir gelbėjimo koordinavimo centro arba gelbėjimo padalinio;
10. „Pavojaus stadija“ – bendra sąvoka, reiškianti (priklausomai nuo aplinkybių) nežinios, aliarmo arba nelaimės stadijas;
13. „Nelaimės stadija“ – situacija, kai yra pagrįstas įsitikinimas, jog asmeniui ar laivui gresia didelis ir neišvengiamas pavojus ir reikalinga neatidėliotina pagalba;
14. „Vietinis koordinatorius“ – asmuo, paskirtas paieškos ir gelbėjimo operacijoms nustatytoje teritorijoje koordinuoti;
2 SKYRIUS
ORGANIZAVIMAS IR KOORDINAVIMAS
2.1. Paieškos ir gelbėjimo tarnybos vykdymo ir koordinavimo priemonės
2.1.1. Konvencijos Šalys individualiai ar bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis ir, jei reikia, su Organizacija turi prisidėti prie paieškos ir gelbėjimo tarnybos plėtojimo, siekdamos užtikrinti, kad kiekvienam asmeniui, patekusiam į pavojų jūroje, būtų suteikta pagalba. Konvencijos Šalies atsakingos institucijos, gavusios informaciją, kad koks nors asmuo yra arba tikėtina, jog yra, pavojuje jūroje, turi imtis skubių veiksmų būtinai pagalbai suteikti.
6. tarnybos tobulinimo priemones, įskaitant planavimą, vidaus ir tarptautinius bendradarbiavimo ryšius bei mokymą.
Konvencijos Šalys, kiek įmanoma, turi laikytis atitinkamų Organizacijos nustatytų minimalių standartų ir gairių.
2.1.3. Tam, kad užtikrintų reikiamą kranto ryšių infrastruktūrą, efektyvų pavojaus signalų nukreipimą ir reikiamą operatyvinį koordinavimą, būtiną veiksmingam paieškos ir gelbėjimo tarnybos palaikymui, Konvencijos Šalys, individualiai ar bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis, turi nustatyti pakankamai paieškos ir gelbėjimo rajonų kiekvienoje jūros teritorijoje pagal 2.1.4 ir 2.1.5 dalių reikalavimus. Šie rajonai turėtų susiliesti ir, kiek įmanoma, nesutapti.
2.1.4. Kiekvienas paieškos ir gelbėjimo rajonas turi būti nustatomas suinteresuotų Konvencijos Šalių sutartimi. Apie šias sutartis pranešama Generaliniam Sekretoriui.
2.1.5. Jeigu suinteresuotos Konvencijos Šalys nesusitaria dėl tikslių paieškos ir gelbėjimo rajono koordinačių, jos turi dėti visas pastangas, kad susitartų dėl atitinkamos tvarkos, pagal kurią teritorijoje būtų atliekamas tolygus bendrasis paieškos ir gelbėjimo tarnybos koordinavimas. Apie šią tvarką pranešama Generaliniam Sekretoriui.
2.1.6. Suinteresuotos Konvencijos Šalys susitarimą dėl rajonų ar tvarkos, numatytos 2.1.4 ir 2.1.5 dalyse, turi įforminti raštu arba įtraukti į Konvencijos Šalių priimtus rašytinius planus.
2.1.7. Paieškos ir gelbėjimo rajonų delimitacija nėra susijusi ir nedaro įtakos jokių sienų tarp valstybių delimitacijai.
2.1.8. Konvencijos Šalys, nustatydamos jūrų paieškos ir gelbėjimo rajonus, kurie turi būti nustatyti sutartimi pagal 2.1.4 dalį, arba tardamosi dėl reikiamos tvarkos pagal 2.1.5 dalį, turėtų siekti, kad, kur įmanoma, būtų suderintos jūrų ir aeronautikos paieškos bei gelbėjimo tarnybos.
2.1.9. Konvencijos Šalys, prisiėmusios atsakomybę už paieškos ir gelbėjimo tarnybos užtikrinimą konkrečioje zonoje, turi naudoti paieškos ir gelbėjimo grupes ir kitas turimas priemones teikdamos pagalbą asmeniui, kuris pateko ar atrodo patekęs į pavojų jūroje.
2.1.10. Konvencijos Šalys turi užtikrinti, kad bus suteikta pagalba kiekvienam asmeniui, patekusiam į pavojų jūroje. Jos turi tai daryti neatsižvelgdamos nei į asmens pilietybę ar statusą, nei į aplinkybes, kuriomis tas asmuo buvo rastas.
2.1.11. Konvencijos Šalys turi nusiųsti Generaliniam Sekretoriui informaciją apie savo paieškos ir gelbėjimo tarnybą, įskaitant šiuos duomenis:
2. įsteigtų gelbėjimo koordinavimo centrų ar kitų centrų, koordinuojančių paiešką ir gelbėjimą bei ryšius paieškos ir gelbėjimo rajone (rajonuose), vieta;
3. paieškos ir gelbėjimo rajono (rajonų) ribos ir krante esančių avarinio ryšio ir saugos priemonių veikimo zona; ir
4. pagrindinės turimų paieškos ir gelbėjimo grupių rūšys.
Atsiradus svarbių pakeitimų, Konvencijos Šalys turi atnaujinti pateiktą informaciją. Generalinis Sekretorius gautą informaciją praneša visoms Konvencijos Šalims.
2.1.12. Generalinis Sekretorius visoms Konvencijos Šalims praneša apie 2.1.4 ir 2.1.5 dalyse numatytas sutartis ar tvarką.
2.2. Nacionalinės paieškos ir gelbėjimo tarnybos plėtra
2.2.1. Konvencijos Šalys turi nustatyti reikiamas bendro paieškos ir gelbėjimo tarnybos plėtojimo, koordinavimo ir tobulinimo nacionalines procedūras.
2. užmegzti glaudų tarnybų ir organizacijų, galinčių prisidėti prie paieškos ir gelbėjimo tarnybos tobulinimo tokiose srityse kaip operacijos, planavimas, mokymas, pratybos ir tyrimai bei plėtra, bendradarbiavimą.
2.3. Gelbėjimo koordinavimo centrų ir gelbėjimo padalinių steigimas
2.3.1. Siekdamos įvykdyti 2.2 dalies reikalavimus, Konvencijos Šalys individualiai ar bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis turi įsteigti savo paieškos ir gelbėjimo tarnybos gelbėjimo koordinavimo centrus bei, jų nuomone, reikalingus gelbėjimo padalinius.
2.3.2. Kiekviename gelbėjimo koordinavimo centre ir gelbėjimo padalinyje, įsteigtame pagal 2.3.1 dalį, turi būti pasirengta priimti pavojaus signalus, sklindančius iš jo paieškos ir gelbėjimo rajono. Kiekvienas centras taip pat turi pasirengti palaikyti ryšį su pavojuje atsidūrusiais asmenimis, su paieškos ir gelbėjimo priemonėmis, taip pat su kitais gelbėjimo koordinavimo centrais ar gelbėjimo padaliniais.
2.4. Koordinavimas su aeronautikos tarnyba
2.4.1. Konvencijos Šalys, siekdamos, kad paieškos ir gelbėjimo tarnyba jų paieškos ir gelbėjimo rajonuose bei oro erdvėje virš jų būtų kuo veiksmingesnė ir našesnė, turi užtikrinti kuo glaudesnį jūrų ir aeronautikos tarnybų koordinavimą.
2.4.2. Kai įmanoma, kiekviena Konvencijos Šalis turėtų steigti bendrus gelbėjimo koordinavimo centrus ir gelbėjimo padalinius, naudojamus tiek jūrų, tiek ir aeronautikos paieškos ir gelbėjimo tikslais.
2.4.3. Jei tą pačią teritoriją aptarnauja atskiri jūrų ir aeronautikos gelbėjimo koordinavimo centrai ar gelbėjimo padaliniai, atitinkama Konvencijos Šalis turi užtikrinti, kiek įmanoma, glaudesnį tokių centrų ar padalinių bendradarbiavimą.
2.5. Paieškos ir gelbėjimo grupių skyrimas
Konvencijos Šalys turi nustatyti visas priemones, galinčias dalyvauti paieškos ir gelbėjimo operacijose, ir tinkamas priemones gali skirti veikti kaip paieškos ir gelbėjimo grupes.
2.6. Paieškos ir gelbėjimo grupių įranga
3 SKYRIUS
VALSTYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS
3.1. Valstybių bendradarbiavimas
3.1.1. Konvencijos Šalys turi koordinuoti savo paieškos ir gelbėjimo organizacijų darbą ir, esant reikalui, taip pat turėtų koordinuoti savo paieškos ir gelbėjimo operacijas su kaimyninių valstybių operacijomis.
3.1.2. Išskyrus atvejus, kai suinteresuotos valstybės susitaria kitaip, Konvencijos Šalis, atsižvelgdama į taikytinus nacionalinius įstatymus, normas ir taisykles, turėtų leisti kitų Konvencijos Šalių gelbėjimo grupėms nedelsiant patekti į savo teritorinės jūros ar sausumos teritoriją arba oro erdvę virš jų vieninteliu tikslu – ieškoti, kur įvyko nelaimė jūroje, ir gelbėti likusius gyvus nelaimės ištiktus žmones. Tokiais atvejais paieškos ir gelbėjimo operacijas, kiek įmanoma, turi koordinuoti Konvencijos Šalys, leidusios patekti į savo teritoriją, gelbėjimo koordinavimo centras arba kita tos Konvencijos Šalies paskirta institucija.
3.1.3. Išskyrus atvejus, kai suinteresuotos valstybės susitaria kitaip, Konvencijos Šalys, pageidaujančios, kad jos gelbėjimo grupės patektų į kitos Konvencijos Šalies teritorinės jūros ar sausumos teritoriją arba oro erdvę virš jų vieninteliu tikslu – ieškoti, kur įvyko nelaimė jūroje, ir gelbėti likusius gyvus nelaimės ištiktus žmones, institucijos tos kitos Konvencijos Šalies gelbėjimo koordinavimo centrui arba kitai tos Konvencijos Šalies paskirtai institucijai turi nusiųsti prašymą, kuriame smulkiai išdėstoma planuojama misija ir jos būtinybė.
3.1.5. Konvencijos Šalys su kaimyninėmis valstybėmis turėtų sudaryti sutartis, nustatančias sąlygas, kuriomis jų paieškos ir gelbėjimo grupės gali patekti į viena kitos teritorinės jūros ar sausumos teritoriją arba oro erdvę virš jų. Šiose sutartyse taip pat turėtų būti numatytas tokių grupių patekimo paspartinimas taikant kiek įmanoma mažiau formalumų.
1. prašyti kitų gelbėjimo koordinavimo centrų tokios pagalbos, įskaitant laivus, orlaivius, darbuotojus ar įrangą, kokios gali prireikti;
2. duoti visus reikiamus leidimus tokiems laivams, orlaiviams, darbuotojams ar įrangai patekti į savo teritorinės jūros ar sausumos teritoriją arba oro erdvę virš jų; ir
3. kartu su atitinkamomis muitinės, imigracijos, sveikatos priežiūros ar kitomis institucijomis imtis būtinų veiksmų patekimui paspartinti.
3.1.7. Kiekviena Konvencijos Šalis turi užtikrinti, kad jos gelbėjimo koordinavimo centrai, paprašius, suteiktų pagalbą kitiems gelbėjimo koordinavimo centrams, įskaitant pagalbą laivais, lėktuvais, darbuotojais ar įranga.
3.1.8. Konvencijos Šalys, prireikus, su kitomis valstybėmis turėtų sudaryti bendradarbiavimo paieškos ir gelbėjimo srityje stiprinimo bei koordinavimo sutartis. Konvencijos Šalys turi įgalioti savo atsakingas institucijas parengti bendradarbiavimo su kitų valstybių atsakingomis institucijomis koordinavimo paieškos ir gelbėjimo srityje veiksmų planus ir priemones.
4 SKYRIUS
OPERACIJŲ VYKDYMO TVARKA
4.1. Pasirengimo priemonės
4.1.1. Kiekvienas gelbėjimo koordinavimo centras ir gelbėjimo padalinys turi turėti naujausią informaciją, susijusią su paieškos ir gelbėjimo operacijomis jo zonoje, ypač apie paieškos bei gelbėjimo priemones ir turimas ryšio priemones.
4.1.2. Kiekvieną gelbėjimo koordinavimo centrą ir gelbėjimo padalinį turėtų greitai pasiekti informacija apie jo zonoje esančių laivų, galinčių suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems asmenims ir laivams, padėtį, kursą bei greitį ir apie tai, kaip su jais susisiekti. Ši informacija turėtų būti gelbėjimo koordinavimo centre arba tokioje vietoje, iš kur, prireikus, ją būtų galima greitai gauti.
4.1.3. Kiekvienas gelbėjimo koordinavimo centras ir gelbėjimo padalinys turi turėti smulkius veiksmų planus paieškos ir gelbėjimo operacijoms vykdyti. Jei reikia, šie planai turi būti rengiami kartu su atstovais tų, kurie gali padėti užtikrinti paieškos ir gelbėjimo tarnybą ar kuriems tokia tarnyba gali būti naudinga.
4.2. Informacija apie pavojų
4.2.1. Konvencijos Šalys, individualiai ar bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis, turi užtikrinti galimybę, kad visą parą neatidėliotinai ir patikimai bus priimami nelaimės signalai, siunčiami tos paskirties įrenginiais iš jų paieškos ir gelbėjimo rajonų. Kiekvienas įspėjimo postas, gavęs nelaimės signalą, turi:
1. nedelsdamas jį perduoti atitinkamam gelbėjimo koordinavimo centrui ar gelbėjimo padaliniui, o tada, esant reikalui, paieškai ir gelbėjimui padėti ryšio priemonėmis; ir
4.2.2. Konvencijos Šalys, jei įmanoma, turi įdiegti veiksmingą ryšių įrangos registravimo ir reagavimo į pavojų tvarką, kad kiekvienas gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys galėtų greitai gauti su tuo susijusią informaciją apie registravimą.
4.2.3. Kiekviena institucija ar paieškos ir gelbėjimo tarnybos sudėtinė dalis, turinti pagrindo manyti, kad asmuo ar laivas pateko į pavojų, turi, kiek įmanoma, greičiau perduoti visą turimą informaciją atitinkamam gelbėjimo koordinavimo centrui ar gelbėjimo padaliniui.
4.2.4. Gavę informaciją apie asmenį ar laivą, patekusį į pavojų, gelbėjimo koordinavimo centrai ir gelbėjimo padaliniai turi nedelsdami įvertinti šią informaciją ir nustatyti pavojaus stadiją pagal 4.4 dalį bei reikiamų operacijų mastą.
4.3. Pradiniai veiksmai
Gavusi informaciją apie nelaimę, kiekviena paieškos ir gelbėjimo grupė, jei ji gali padėti, turi nedelsdama imtis veiksmų ir visada turi nedelsdama pranešti tam gelbėjimo koordinavimo centrui ar gelbėjimo padaliniui, kurio zonoje įvyko incidentas.
4.4. Pavojaus stadijos
Kad būtų lengviau nustatyti reikiamą operacijos tvarką, atitinkamas gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys turi skirti šias pavojaus stadijas:
1. Nežinios stadija:
2. Aliarmo stadija:
2.1. kai, praėjus nežinios stadijai, nepavyko susiekti su asmeniu ar laivu, o kreipimaisi į kitus atitinkamus šaltinius buvo nesėkmingi; arba
3. Nelaimės stadija:
3.1. kai yra gauta patikima informacija, jog asmeniui ar laivui gresia pavojus ir jam reikalinga skubi pagalba; arba
3.2. kai, praėjus aliarmo stadijai, tolesnės nesėkmingos pastangos susisiekti su asmeniu ar laivu ir nesėkmingi kreipimaisi į didesnį šaltinių skaičių rodo, jog tikėtina, kad yra susidariusi nelaimės situacija; arba
3.3. kai gauta informacija, nurodanti, kad laivo eksploatacinis efektyvumas yra sumažėjęs tiek, jog tikėtina nelaimės situacija.
4.5. Gelbėjimo koordinavimo centrų ir gelbėjimo padalinių veiksmų tvarka pavojaus stadijų metu
4.5.1. Paskelbus nežinios stadiją, gelbėjimo koordinavimo centras arba, atsižvelgiant į aplinkybes, gelbėjimo padalinys turi pradėti teirautis apie asmens ar laivo saugumą arba turi skelbti aliarmo stadiją.
4.5.2. Paskelbus aliarmo stadiją, gelbėjimo koordinavimo centras arba, atsižvelgiant į aplinkybes, gelbėjimo padalinys turi išplėsti teiravimąsi apie dingusį asmenį ar laivą, įspėti atitinkamas paieškos ir gelbėjimo tarnybas ir, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, imtis reikiamų veiksmų.
4.5.3. Paskelbus nelaimės stadiją, gelbėjimo koordinavimo centras arba, atsižvelgiant į aplinkybes, gelbėjimo padalinys turi veikti kaip numatyta jo veiksmų planuose, sudarytuose kaip reikalaujama 4.1 dalyje.
1. esant pavojaus stadijai, gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys, jei jis nežino, kad veiksmų jau ėmėsi kiti centrai, turi imtis reikiamų veiksmų ir prisiimti už juos atsakomybę bei turi tartis su kitais centrais dėl vieno atsakingo centro paskyrimo;
2. jeigu atitinkami centrai nėra susitarę kitaip, atsakingu centru turi būti skiriamas centras, kurio zonoje, remiantis paskutiniais pranešimais, buvo ieškomas objektas; ir
3. paskelbus nelaimės stadiją, centras, koordinuojantis paieškos ir gelbėjimo operacijas, jei būtina, turi informuoti kitus centrus apie visas pavojaus aplinkybes ir visus tolesnius įvykius.
4.5.5. Informacijos perdavimas asmenims ar laivams, dėl kurių paskelbta pavojaus stadija
Gelbėjimo koordinavimo centras arba gelbėjimo padalinys, atsakingas už paieškos ir gelbėjimo operacijas, jei įmanoma, turi perduoti asmeniui ar laivui, dėl kurio paskelbta pavojaus stadija, informaciją apie pradėtas paieškos ir gelbėjimo operacijas.
4.6. Veiklos koordinavimas, kai joje dalyvauja dvi ar daugiau Konvencijos Šalių
Jei paieškos ir gelbėjimo operacijose dalyvauja daugiau nei viena Konvencijos Šalis, kiekviena iš jų, rajono gelbėjimo koordinavimo centrui paprašius, turi imtis reikiamų veiksmų pagal veiksmų planus, numatytus 4.1 dalyje.
4.7. Paieškos ir gelbėjimo veiklos koordinavimas įvykio vietoje
4.7.1. Kad būtų pasiekta geriausių rezultatų, paieškos ir gelbėjimo grupių bei kitų paieškos ir gelbėjimo operacijose dalyvaujančių priemonių veikla turi būti koordinuojama įvykio vietoje.
4.7.2. Kai paieškos ir gelbėjimo operacijose ketina dalyvauti daug priemonių, tuomet, jei gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys laiko reikalinga, kiek įmanoma anksčiau, pageidautina – prieš priemonėms atvykstant į nustatytą operacijos vietą, labiausiai kvalifikuotas asmuo turėtų būti paskirtas koordinatoriumi įvykio vietoje. Tokiam koordinatoriui turi būti skiriamos konkrečios pareigos atsižvelgiant į koordinatoriaus gebėjimus ir veiksmų poreikius.
4.8. Paieškos ir gelbėjimo operacijų nutraukimas ir sustabdymas
4.8.1. Paieškos ir gelbėjimo operacijos, jei įmanoma, turi būti tęsiamos tol, kol nebeliks jokios pagrįstos vilties išgelbėti likusius gyvus žmones.
4.8.2. Atsakingas gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys paprastai turi nuspręsti, kada nutraukti paieškos ir gelbėjimo operacijas. Jei koordinuojant veiklą toks centras nedalyvauja, sprendimą gali priimti koordinatorius įvykio vietoje.
4.8.3. Jei gelbėjimo koordinavimo centras arba gelbėjimo padalinys, remdamasis patikima informacija, mano, kad paieškos ir gelbėjimo operacija buvo sėkminga arba kad pavojus praėjo, jis turi nutraukti paieškos ir gelbėjimo operaciją ir apie tai nedelsdamas pranešti kiekvienai institucijai, priemonei ar tarnybai, kurie buvo įtraukti arba informuoti.
4.8.4. Jei paieškos ir gelbėjimo operacija jos vykdymo vietoje tampa nebeįmanoma, tačiau gelbėjimo koordinavimo centras ar gelbėjimo padalinys nusprendžia, kad nelaimės ištikti žmonės dar gali būti gyvi, tuomet centras, laukdamas tolesnių įvykių, gali laikinai nutraukti veiksmus įvykio vietoje ir apie tai nedelsdamas pranešti kiekvienai institucijai, priemonei ar tarnybai, kurie buvo įtraukti arba informuoti. Vėliau gauta informacija turi būti įvertinama ir, kai remiantis tokia informacija tai pateisinama, paieškos bei gelbėjimo operacijos atnaujinamos.
5.1. Bendroji dalis
5.1.1. Konvencijos Šalys gali individualiai arba, jei mano, kad tai reikalinga, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis įdiegti laivų pranešimų sistemas paieškos ir gelbėjimo operacijoms palengvinti.
5.1.2. Konvencijos Šalys, ketinančios įdiegti laivų pranešimų sistemą, turėtų atsižvelgti į Organizacijos rekomendacijas šiuo klausimu. Konvencijos Šalys taip pat turėtų įvertinti, ar esamos pranešimų sistemos arba kiti duomenų apie laivo padėtį šaltiniai gali pateikti pakankamai informacijos rajonui, ir siekti iki minimumo sumažinti nebūtinų papildomų laivų pranešimų skaičių ar būtinybę gelbėjimo koordinavimo centrams naudotis daugeliu pranešimų sistemų siekiant nustatyti, ar yra laivų, galinčių padėti vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas.
5.1.3. Laivų pranešimų sistema turėtų teikti naujausius duomenis apie laivų judėjimą, kad nelaimės atveju būtų:
1. sutrumpintas laikas tarp ryšio su laivu praradimo ir paieškos bei gelbėjimo operacijos pradžios tais atvejais, kai nebuvo gautas nelaimės signalas;
3. įmanoma nustatyti mažesnę paieškos zoną tais atvejais, kai nelaimėje atsidūrusio asmens ar laivo padėtis yra nežinoma ar tiksliai nenustatyta;
1. informacijos, leidžiančios nustatyti esamą ir būsimą sistemoje dalyvaujančių laivų padėtį, įskaitant plaukiojimo planus ir pranešimus apie laivo buvimo vietą, teikimas;
5. tarptautiniu mastu priimtos standartinės laivų pranešimų formos ir tvarkos taikymas.
5.4. Sistemų naudojimas
5.4.1. Konvencijos Šalys turėtų skatinti visus laivus, kad, plaukdami rajonuose, kuriuose susitarta rinkti informaciją paieškos ir gelbėjimo tikslais, jie praneštų savo buvimo vietą.