LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2012 m. kovo 23 d. Nr. 1K-1001
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. kovo 14 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1925 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1) viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės objektas. Tarptautiniai viešieji pirkimai reguliuojami Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvomis, kurios pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, todėl turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Valstybės narės turi diskreciją savo nuožiūra reguliuoti tik tuos pirkimus, kurie patenka į supaprastintų (nacionalinių) pirkimų kategoriją. Kitais atvejais nacionaliniais įstatymais negali būti sukuriamos prielaidos netaikyti viešųjų pirkimų reikalavimų, taikyti juos su Europos Sąjungos direktyvose nenumatytomis išimtimis ar pirkimų procedūras supaprastinti labiau nei leidžia šios direktyvos;
2) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (toliau – VPĮ) į nacionalinę teisę yra perkeliamos 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva) nuostatos. Direktyvos 1 straipsnio 9 dalyje pateikta perkančiosios organizacijos sąvoka, ją atitinka šiuo metu galiojančios VPĮ redakcijos 4 straipsnyje įtvirtinti kriterijai, kuriuos atitinkantys subjektai pripažįstami perkančiosiomis organizacijomis. Įsigaliojus Įstatymui, VPĮ 4 straipsnis būtų papildytas išimtimi, kad politinėms partijoms šie kriterijai netaikomi ir jos perkančiosios organizacijos statuso neįgyja net ir tais atvejais, kai atitinka visas keičiamame straipsnyje numatytas sąlygas. Direktyvoje nėra numatyta jokių išimčių ar galimybių netaikyti perkančiosios organizacijos statuso ir su juo susietų įpareigojimų subjektui, kuris atitinka jos 1 straipsnio 9 dalyje pateiktą apibrėžimą, todėl įsigaliojus Įstatyme numatytai išimčiai būtų neleistinai siaurinamas asmenų, kurių atliekamiems pirkimams privalomai turi būti taikomi Direktyvos reikalavimai, ratas. Pažymėtina, kad tokių nuostatų prieštaravimą Direktyvai savo š. m. vasario 6 d. išvadose dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-4024 pabrėžė ir Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris yra įgaliotas vertinti nacionalinių teisės aktų ir jų projektų atitiktį Europos Sąjungos teisei;
3) VPĮ nėra numatyta jokių išimčių, kurios leistų įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, finansuojamoms valstybės biudžeto lėšomis ir atitinkančioms kitus VPĮ 4 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, išvengti perkančiosios organizacijos statuso bei su šiuo statusu susietų įpareigojimų – prekes, paslaugas bei darbus įsigyti tik nuosekliai laikantis viešųjų pirkimų procedūrų ir atskaitomybės reikalavimų, planuoti ir skelbti būsimus pirkimus, viešinti sudarytus sandorius, nagrinėti suinteresuotų asmenų pretenzijas ir, joms pasitvirtinus, taikyti adekvačias tiekėjų interesų gynimo priemones. Kriterijus, kuriais remiantis juridiniam asmeniui priskiriamas perkančiosios organizacijos statusas, atitinka skirtingose srityse veikiančios organizacijos: centrinės valdžios ir vietos savivaldos institucijos, viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos ir įmonės, Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšomis finansuojamų projektų vykdytojai, dalis nevyriausybinių organizacijų ir privačių juridinių asmenų. Visi šie subjektai atlieka skirtingas funkcijas ir siekia specifinių tikslų, kurie lemia perkančiųjų organizacijų poreikių ypatybes, bei turi nevienodus administracinius gebėjimus. Nepaisant to, visi ūkio bei viešojo administravimo subjektai, laikytini perkančiosiomis organizacijomis, vykdo privalomas viešųjų pirkimų procedūras ir kitus su perkančiosios organizacijos statusu susijusius įpareigojimus. Į specifinius perkančiųjų organizacijų poreikius ar pirkimo objekto išskirtinumą atsižvelgiama VPĮ įtvirtinant specialias nuostatas, kurios leistų maksimaliai atsižvelgti į kiekvienos srities ypatybes kartu kiek galima mažiau nutolstant nuo bendrų viešųjų pirkimų principų, bet ne panaikinant perkančiosios organizacijos statusą;
4) tokio reglamentavimo kontekste vienos kategorijos organizacijų – politinių partijų – išskyrimas iš kitų leidžiant joms, nors ir atitinkančioms visus perkančiosios organizacijos požymius, nesivadovauti VPĮ, būtų ne kas kita kaip objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstų privilegijų teikimas. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), privilegijų, kurios negali būti pateisinamos objektyviais, pakankamai svariais teisinės padėties skirtumais, suteikimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu asmenų lygybės principu. Įsigaliojus Įstatymui, būtų sukurtas būtent toks – teikiantis objektyviai nepagrįstas privilegijas ir pažeidžiantis konstitucinį asmenų lygybės principą – teisinis reguliavimas;
5) vienas iš VPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų alternatyvių požymių, kuriuos atitinkantys subjektai tampa perkančiosiomis organizacijomis, yra tai, kad jų veikla daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų. Pažymėtina, kad politinės partijos, kurios pagal galiojančią VPĮ redakciją turi būti laikomos perkančiosiomis organizacijomis, tokį statusą įgyja būtent dėl minėtos aplinkybės – veiklos finansavimo valstybės biudžeto lėšomis ne mažesne kaip 50 procentų dalimi. Dėl šios priežasties Įstatyme numatytos išimties įtvirtinimas sudarytų sąlygas valstybės biudžeto lėšas naudoti nesivadovaujant VPĮ įtvirtintais skaidrumo, viešumo, tiekėjų nediskriminavimo ir efektyvaus viešųjų lėšų naudojimo principais ir nesilaikant šio įstatymo reikalaujamų procedūrų. Be to, kaip savo š. m. sausio 18 d. raštu Nr. 4-01-278, adresuotu Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui, ir š. m. sausio 23 d. raštu Nr. 4-01-367, adresuotu Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai, pažymėjo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, toks reguliavimas būtų ydingas antikorupciniu požiūriu;
6) sutiktina su Įstatymo iniciatorių argumentais, kad politinės partijos yra specifiniai juridiniai asmenys, o veikla, skirta politinėms kampanijoms organizuoti ir vykdyti, pasižymi tam tikrais ypatumais, iš kurių visų pirma reikia paminėti ribotą politinės kampanijos laikotarpio trukmę, politinių partijų finansavimo tvarką ir kitus Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatyme numatytus politinių partijų veiklos suvaržymus. Dėl šios priežasties siūlytina VPĮ numatyti minėtais tikslais vykdomų pirkimų ypatumus, kuriais būtų atsižvelgiama į politinių partijų kaip specifinių perkančiųjų organizacijų poreikius tiek, kiek tai įmanoma nepažeidžiant bendrųjų viešųjų pirkimų principų ir Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvų nuostatų.
2 straipsnis.
S i ū l a u pakeisti Įstatymą ir jį išdėstyti taip:
3 straipsnis.