LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS
Į S A K Y M A S
DĖL KARANTININIŲ IR KITŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS
1997 m. kovo 18 d. Nr. 110
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 967 „Dėl maro ir choleros profilaktikos“ ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir teritorijos medicininėmis karantininėmis taisyklėmis HN 34-1993,
1. Patvirtinti Ypač pavojingų (karantininių) ir kitų užkrečiamųjų ligų gydymo ir skubios (ekstra) profilaktikos taisykles.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos
1997 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 110
YPAČ PAVOJINGŲ (KARANTININIŲ) IR KITŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ GYDYMO IR SKUBIOS (EKSTRA) PROFILAKTIKOS
T A I S Y K L Ė S
1. Bendrieji nuostatai
1.1. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų profilaktika – tai medicinos priemonių kompleksas perspėti žmonėms apie šių ligų atsiradimą ir apsaugoti nuo jų išplitimo.
1.2. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubi (ekstra) profilaktika pradedama, nustačius bakteriologinio užsikrėtimo faktą, masiškai išplitus neaiškios etiologijos užkrečiamosioms ligoms.
1.3. Skubi profilaktika greičiau apsaugo užsikrėtusius ypač pavojingomis ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis nei vakcinoprofilaktika.
1.4. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubi profilaktika yra:
– bendroji (iki nustatant bakteriologinį sukėlėją);
– specialioji (nustačius ir identifikavus sukėlėją).
1.5. Bendrajai skubiai profilaktikai vartojami plataus veikimo spektro biologinių agentų atžvilgiu aktyvūs antibiotikai ir chemopreparatai.
1.6. Bendroji skubi profilaktika atliekama per laikotarpį nuo 2 iki 5 parų. Per tą laiką identifikuojamas ligos sukėlėjas, nustatomas jo jautrumas antibiotikams.
1.7. Specialiajai skubiai profilaktikai vartojami antibakteriniai preparatai, kurie turi didelį etiotropinį poveikį sukėlėjui, atsižvelgiant į jo jautrumą antibiotikams.
1.8. Specialiosios skubios profilaktikos kurso trukmė priklauso nuo ligos formos (inkubacinio periodo trukmės, skaičiuojamos nuo užsikrėtimo dienos), taip pat nuo paskirto antibakterinio preparato savybių.
1.9. Nuosekliai pereinant nuo bendrosios skubios profilaktikos prie specialiosios turi būti atsižvelgta į paskirto preparato poveikį, dozes ir vartojimo trukmę.
1.10. Norint parinkti efektyviausią preparatą skubiai profilaktikai konkrečiu atveju, būtina nustatyti sukėlėjo jautrumą antibiotikams. Tai leidžia parinkti efektyviausius medikamentus, pritaikyti įvairius specialiosios skubios profilaktikos schemų variantus.
1.11. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubiai profilaktikai ir gydymui pavartojus cheminius preparatus gali atsirasti pašalinių reiškinių; esant lengvoms jų formoms skubią profilaktiką reikia tęsti vartojant desensibilizuojamąsias priemones (dimedrolį, dipraziną, kalcio chloridą, B komplekso vitaminus ir t. t.).
1.12. Preparatą, sukeliantį didėjančią intoksikaciją, reikia keisti kitu pagal skubios profilaktikos schemos variantą.
1.13. Vykdant ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubią profilaktiką ir gydymą, vaikams skiriami tokie patys preparatai, kurie rekomenduojami ir suaugusiesiems. Preparatų dozė apskaičiuojama atsižvelgiant į vaiko kūno svorį ir amžių.
2. Skubios profilaktikos organizavimas
2.1. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubios profilaktikos priemonių efektyvumas priklauso nuo skubios profilaktikos suteikimo laiku.
2.2. Skubiai ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų profilaktikai metodiškai vadovauja Valstybinė sveikatos priežiūros tarnyba, o profilaktiką atlieka sveikatos piežiūros įstaigos. Skubi profilaktika atliekama visiems užsikrėtusiems gyventojams. Eilės tvarka, kuria ji atliekama, priklauso nuo epidemiologinės padėties ir skubios profilaktikos priemonių išteklių sveikatos priežiūros įstaigose, gyventojų individualiose vaistinėlėse.
2.3. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų skubi profilaktika pirmiausia turi būti atliekama sveikatos priežiūros įstaigose darbuotojams, vaikų auklėjimo bei ugdymo kolektyvuose.
2.4. Skubią profilaktiką organizuoja ir atlieka:
2.4.1. sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, atsakingi už užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir likvidavimą;
2.4.2. kardomojo kalinimo vietų sveikatos priežiūros įstaigų viršininkai, poliklinikų ir ambulatorijų viršininkai;
2.4.3. įstaigų vadovai ir sveikatos priežiūros specialistai vaikų auklėjimo bei ugdymo kolektyvuose;
2.4.4. visos sveikatos priežiūros įstaigos, esančios poliklinikos apylinkės teritorijoje, organizuoja medicinos aptarnavimo brigadas iš 1 ar 2 medicinos seserų ir 1 sanitarės; kiekvienai brigadai priskiriama tam tikra apylinkė, kurioje atliekama kompleksinė sveikatos priežiūra ir profilaktika (skubi profilaktika, medicininis gyventojų stebėjimas, ligonių išaiškinimas, laikinas ligonių izoliavimas iki hospitalizavimo ir kt.).
2.5. Medicinos seserys turi turėti aptarnaujamos apylinkės gyventojų sąrašą. Medicinos aptarnavimo brigados apylinkėse privalo:
2.5.2. vaistus išduoti pagal sąrašą, nurodant gydomojo asmens vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, darbovietę, preparato pavadinimą, dozę ir išdavimo datą;
2.6. Atsižvelgiant į laboratorinių tyrimų rezultatus, pereinama nuo bendrosios prie specialiosios skubios profilaktikos:
2.6.1. skubi profilaktika efektyvi yra tada, kai išskirti mikrobai – ligos sukėlėjai – jautrūs bendrajai skubiai profilaktikai pavartotam preparatui;
2.6.2. atliekant specialiąją skubią profilaktiką, įvertinami antibiotikai, kurie buvo vartojami bendrosios skubios profilaktikos metu;
3. Skubios profilaktikos atlikimo schemos
3.1. Bendroji skubi profilaktika vykdoma iki išskiriant biologinį agentą bei nustatant jo rūšį ir jautrumą antibiotikams.
3.2. Bendroji skubi profilaktika epidemijos židinyje gali būti atliekama pagal 4 schemas (1 lentelė). Pirmumas teikiamas bendrosios skubios profilaktikos schemai – kai vartojamas preparatas, esantis individualioje vaistinėlėje (individualios medicinos apsaugos priemonių komplekte); likusieji variantai rezerviniai.
1 lentelė
Bendrosios skubios profilaktikos schemos (esant nežinomam sukėlėjui)
| Varianto Nr. |
Preparatas |
Vartojimo būdas |
Vienkartė dozė, g |
Vartojimo dažnumas per parą |
Vidutinė profilaktikos kurso dozę, g |
Vidutinė profilaktikos kurso trukmė paromis3 |
| 1. |
Doksiciklinas1 |
Vidiniai |
0.2 |
1 |
1.0 |
5 |
| 2. |
Rofampicinas2 |
„ |
0.6 |
1 |
3.0 |
5 |
| 3. |
Tetraciklinas2 |
„ |
0.5 |
3 |
7.5 |
5 |
| 4. |
Sulfatonas2 |
„ |
1.4 |
2 |
14.0 |
5 |
|
|
|
|
(4 tabl.) |
|
(40 tab.) |
|
4. Kompleksinės skubios profilaktikos ir aktyvios imunizacijos priemonės
4.1. Prasidėjus skubiai profilaktikai, epidemijos židinyje kartu atliekama vakcinacija arba revakcinacija:
4.1.1. kai sergama raupais (nepriklausomai nuo vakcinacijos atlikimo laiko) – pradedant skubios profilaktikos kursą;
4.1.2. kai sergama dėmėtąja šiltine (jeigu nuo vakcinacijos atlikimo praėjo daugiau kaip 8 mėnesiai) – pradedant skubios profilaktikos kursą;
4.1.3. kai sergama Ku-karštlige (jeigu po vakcinacijos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai) – po 2 dienų baigus skubios profilaktikos kursą;
4.1.4. kai sergama cholera (jeigu po vakcinacijos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai) -pradedant skubios profilaktikos kursą;
4.1.5. kai sergama maru (nepriklausomai nuo vakcinacijos laiko) – po 2 dienų baigus skubios profilaktikos kursą;
4.1.6. kai sergama tuliaremija (jeigu po vakcinacijos praėjo daugiau kaip 4 metai) – po 2 dienų baigus skubios profilaktikos kursą;
4.1.7. kai sergama juodlige (jeigu po vakcinacijos praėjo daugiau kaip 8 mėnesiai) – po 2 dienų baigus skubios profilaktikos kursą;
5. Ypač pavojingų infekcinių ligų gydymo pagrindiniai principai ir schemos
5.1. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų gydymas turi būti kompleksinis, taikant etiotropines (antibiotikai ir cheminiai preparatai), dezintoksikacines ir patogenetines terapijos priemones.
5.2. Gydymo apimtis ir būdas priklauso nuo ligos sukėlėjo rūšies, formos, sunkumo laipsnio ir stadijos.
5.3. Kai taikomas etiotropinis gydymas, būtina atsižvelgti į iki tol taikytas skubios profilaktikos priemones.
5.4. Kad gydymas būtų efektyvus, labai svarbu kuo anksčiau nustatyti tikslią ligos klinikinę diagnozę ir ją patvirtinti laboratoriškai.
5.5. Užsitęsus bakteriologiniam tyrimui (iki sukėlėjo rūšies nustatymo), būtina:
5.5.2. atkreipti dėmesį į ligonių jautrumą paskirtam preparatui; jeigu atsirado jautrumo požymiai vienam ar kitam preparatui, jį reikia keisti kitu;
5.6. Jeigu sergama masiškai, sveikatos priežiūra turi būti maksimaliai unifikuota ir ribota:
5.7. Ypač pavojingų ir kitų užkrečiamųjų ligų gydymo schemos pateiktos 3 lentelėje. Pasirenkant reikiamą schemos variantą, būtina atkreipti dėmesį į galimybę prireikus keisti vieną antibiotiką kitu, atsižvelgiant į išskirto sukėlėjo ir ligonio jautrumą antibiotikams.
6. Ypač pavojingos ir kitos užkrečiamosios ligos, kuriomis sergant taikoma skubi profilaktika
6.5. Kontagiškos virusinės hemoraginės karštligės:
6.6. Uodų ir erkių pernešamos ligos:
7. Antibiotikų ir cheminių preparatų, vartojamų skubiai profilaktikai ir gydymui, charakteristika
7.1. Tetraciklinas
Plataus antibakterinio veikimo spektro antibiotikas, aktyvus gramteigiamiems ir gramneigiamiems mikroorganizmams, tarp jų pavojingų infekcinių ligų (maro, juodligės, tuliaremijos, riketsijozių, įnosių, melioidosės, taip pat ornitozės ir kt.) sukėlėjams.
Tetraciklinas bakteriostatiškai veikia mikroorganizmus, esančius ląstelių viduje ir išorėje. Organizme gerai rezorbuojasi ir randamas terapinėmis dozėmis plaučiuose, inkstuose, ertmių eksudatuose, blogai praeina hemato-encefalitinį barjerą.
Vartojimo būdai ir dozės
Geriamas po valgio. Didžiausia vienkartė dozė suaugusiesiems: – 0.5 g, paros – 2 g. Vaikams, vyresniems kaip 8 metų, tetraciklinas skiriamas (20-25) mg/kg per parą, dozę paskirstant po lygiai per 3-4 kartus.
Tais atvejais, kada tetraciklino gerti negalima, tačiau reikia greitai sudaryti didelę antibiotiko koncentraciją kraujyje (sunkių ligų atvejais), tetraciklino hidrochloridas leidžiamas į raumenis. Vienkartinė injekcijos į raumenis dozė – (0.05 – 0.01) g. Vienkartinė dozė vaikams nuo 8 iki 10 metų – 0.05 g, nuo 10 iki 14 metų – 0.06 g. Injekcijos atliekamos 2-3 kartus per parą.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Tetraciklinas mažai toksiškas, bet ilgai vartojant gali prasidėti šalutinės reakcijos (dažniausiai skrandžio ir žarnyno sutrikimai: apetito stoka, pykinimas, vėmimas, viduriavimas – rečiau alerginės reakcijos ir kt.). Ilgai vartojant tetracikliną, galimos komplikacijos – pakinta normali žarnyno mikroflora (disbakteriozė). Negalima vartoti asmenims, pernelyg jautriems tetraciklinui, sergantiems kepenų, inkstų ligomis, nėščioms moterims, vaikams iki 8 metų. Sutrikus kepenų, inkstų funkcijoms, išryškėjus leukopenijai, preparatas vartojamas tik dinamiškai stebint šių organų funkcionavimą ir leukocitų kiekį periferiniame kraujyje.
Išleidžiamas tabletėmis, padengtomis apvalkalėliu, po 0.05; 0.1 ir 0.25 g; kapsulėmis po 0.25 g; tetraciklino hidrochloridas arba oksitetraciklino hidrochloridas flakonais injekcijoms po 0.1 g.
7.2. Doksiciklinas
Pusiau sintetinis oksitetraciklino darinys, pasižymintis plačiu antibakteriniu veikimo spektru. Veikia gramteigiamus ir gramneigiamus mikroorganizmus, tarp jų – maro, juodligės, tuliaremijos, choleros, bruceliozės, įnosių, melioidozės, riketsiozės, ornitozės sukėlėjus. Pagal antibakterinio veikimo aktyvumo laipsnį yra efektyvesnis už kitus tetraciklino grupės antibiotikus. Mikrobo ląstelę veikia bakteriostatiškai.
Doksiciklinas organizme greitai rezorbuojasi. Gerai prasiskverbia į organus ir audinius. Aptinkamas nemažomis koncentracijomis kepenyse, plaučiuose, blužnyje, pleuros ir pilvo ertmės skysčiuose. Preparatas lėtai išsiskiria iš organizmo, terapinė antibiotiko koncentracija laikosi kraujyje ir audiniuose 24 val. po vienkartinės dozės.
Vartojimo būdai ir dozės
Geriamas po valgio. Vienkartė dozė suaugusiems asmenims pirmą gydymo dieną (0.1 – 0.2) g, kitas dienas – po 0.1 g. Vaikams, vyresniems kaip 8 metų, doksiciklino hidrochloridas skiriamas 4 mg/kg per parą. Pirmą ir kitomis gydymo dienomis – 2 mg/kg (4 mg/kg – sunkiais infekcijos atvejais). Vaikams, vyresniems kaip 12 metų, skiriama suaugusiųjų dozė. Preparatas skiriamas 1-2 kartus per parą.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Vartojant doksicikliną gali atsirasti šalutinės reakcijos: skrandžio ir žarnyno funkcijų sutrikimai (pykinimas, vėmimas, padažnėjęs tuštinimasis ir kt); gleivinių dirginimo simptomai (stomatitas ir kt.), alerginės reakcijos. Doksiciklino negalima skirti, jeigu yra padidėjęs jautrumas tetraciklinui, nėščioms moterims, vaikams iki 8 metų. Sutrikus inkstų, kepenų funkcijoms, išryškėjus leukopenijai, preparatas vartojamas dinamiškai stebint šių organų funkcinę veiklą, leukocitų kiekį periferiniame kraujyje.
Išleidžiamas želatino kapsulėse po 0.05; 0.1 ir 0.2 g.
7.3. Levomicetinas
Tai plataus veikimo spektro antibiotikas. Aktyviai veikia daugumą gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų, tarp jų daug ypač pavojingų infekcijų (maro, bruceliozės, choleros, riketsijozės, ornitozės ir kt.) sukėlėjų.
Terapinė levomicetino koncentracija bakteriostatiškai ir riketsiostatiškai veikia mikroorganizmus, esančius tiek ląstelės viduje, tiek išorėje. Organizme greitai ir gerai rezorbuojasi (iki 90%), išsiskirsto netolygiai. Didžiausia koncentracija aptinkama kepenyse ir inkstuose. Prasiskverbia per hemato-encefalitinį barjerą, jo koncentracijos norma likvore sudaro 30-50% esančios kraujyje koncentracijos. Išsiskiria iš organizmo per inkstus.
Vartojimo būdai ir dozės
Vartojamas tabletėmis arba kapsulėse 20-30 min. po valgio (atsiradus pykinimui, vėmimui – 1 val. po valgio).
Vienkartė dozė suaugusiesiems – 0.25 – 0.35 g, paros – 2 g (maksimali -3 g). Paros dozę reikia paskirstyti po lygiai per 3-4 kartus. Paros dozė vaikams – 50 mg/kg, naujagimiams – 25 mg/kg.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Vartojant levomicetiną, galimi skrandžio ir žarnyno trakto funkcijų sutrikimai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas). Alerginės reakcijos išsivysto retai (0.5–1.5% ligonių). Galimas toksinis poveikis kraujo gamybos sistemai (leukopenija, agranuliocitozė, aplastinė anemija). Tai dažniausiai būna susiję su ilgalaikiu didelių antibiotiko dozių vartojimu. Nuodugniai stebint ligonio būklę (sistemingai tiriamas kraujas), apribojant dozę (paros dozė ne didesnė kaip 30–50 mg/kg) ir gydymo kurso trukmę (viso gydymo kurso dozė 25 mg), galima išvengti sunkių komplikacijų.
Levomicetino negalima skirti sutrikus kraujo gamybai, taip pat dėl padidėjusio ligonio jautrumo šiam antibiotikui. Negalima jo vartoti kartu su preparatais, slopinančiais kraujo gamybą (sulfanilamidais, citostatinais ir kt.). Sergant kepenų ir inkstų ligomis, kontroliuojama šių organų funkcija.
Išleidžiamas tabletėmis po 0.25 ir 0.5 g, tabletėmis, padengtomis apvalkalėliu, po 0.25 g, kapsulėse – po 0.25 g.
7.4. Streptomicino sulfatas
Plataus veikimo spektro antibiotikas. Aktyviai veikia daugumą gramneigiamų ir gramteigiamų mikroorganizmų, daugelio ypač pavojingų ligų (maro, choleros, tuliaremijos, bruceliozės ir kt.) sukėlėjus.
Neveikia anaerobinių mikrobų, riketsijų ir virusų. Mikrobų ląstelę veikia bakteriocidiškai.
Streptomicino sulfatas, suleistas į raumenis, greitai rezorbuojasi. Viena vidutinė terapinė dozė kraujyje aptinkama 6–8 val. Organizme iš virškinamojo trakto nesirezorbuoja.
Vartojimo būdai ir dozės
Streptomicino sulfatas leidžiamas į raumenis. Didžiausios dozės į raumenis suaugusiajam: vienkartė – 0.5–1 g, paros – 1 g (maksimali paros dozė – 2 g). Paros dozė vaikams ir paaugliams skiriama 15–20 mg/kg, bet ne didesnė kaip 0.5 g vaikams, 1 g paaugliams. Intervalas tarp injekcijų – 8–12 valandų. Streptomicino sulfatą galima vartoti ir aerozolio pavidalu – 0.5–1 g su 4–5 ml natrio chlorido fiziologiniu tirpalu. Vaikams šiuo būdu skiriant preparatą, dozė tokia pati, kaip ir leidžiant į raumenis.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Streptomicinas gali pakenkti galvos smegenų VIII nervų porą, dėl ko sutrinka vestibulinio aparato funkcijos ir sumažėja klausa. Ilgai vartojant streptomicino sulfatą, galimi nefrotoksiniai reiškiniai (proteinurija, hematurija ir cilindrourija). Alerginės reakcijos (odos bėrimas, eozinofilija ir kt.) išsivysto retai.
Streptomicinas ribojamas esant padidėjusiam jautrumui šiam preparatui, vestibulinio ir klausos aparatų funkcijų sutrikimui, sergant sunkiomis hipertonijos ir stenokardijos formomis. Streptomicino sulfato negalima skirti kartu su ototoksinio veikimo preparatais (kanamicinu, gentamicinu, monomicinu, ristomicinu), nes gali sustiprėti ototoksinis ir nefrotoksinis veikimas, taip pat kartu su furosemidu ir kurare panašiais preparatais. Žindomiems vaikams ir nėščioms moterims streptomicino sulfatas skiriamas tik gresiant pavojui gyvybei.
Gydant streptomicinu būtina kontroliuoti klausą bei inkstų funkciją.
Išleidžiamas flakonais po 0.25; 0.5 ir 1 g.
7.5. Gentamicino sulfatas
Aminogliukozidų grupės plataus veikimo spektro antibiotikas. Labai efektyvus nuo daugumos gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų, tarp jų – maro, juodligės, bruceliozės, tuliaremijos ir kt. sukėlėjų. Mikrobų ląsteles veikia bakteriocidiškai. Rezistentiškumas antibiotikui vystosi lėtai; mikroorganizmų štamai, atsparūs streptomicinui, kanamicinui, dažnai buna jautrūs gentamicinui. Parenteraliai (į raumenis) suleistas gentamicinas greitai įsisavinamas ir terapinė dozė išsilaiko kraujyje 8 val. Terapinė koncentracija kraujyje susidaro greičiau, lašinant jį į veną. Terapiniu lygiu preparatas išsilaiko 8 val. Organizme iš virškinimo trakto preparatas nesirezorbuoja.
Vartojimo būdai ir dozės
Leidžiant parenteraliai, į veną (lašelinė), vienkartė dozė, atsižvelgiant į ligos formą ir sunkumą, suaugusiesiems ir vaikams, daugiau kaip 14 metų, yra 0.8–1 mg/kg, paros – 2.4–3.2 mg/kg. Maksimali paros dozė – 5 mg/kg. Maksimali dozė visų amžiaus grupių vaikams – 5 mg/kg. Intervalas tarp injekcijų – 8 val. Sergant inkstų nepakankamumu, schema keičiama mažinant vartojimo dozes arba didinant intervalą.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Vartojant gentamicino sulfatą, atsiranda ototoksiniai ir nefrotoksiniai simptomai. Toksiniai reiškiniai išsivysto priklausomai nuo preparato dozės ir inkstų funkcijos.
Gentamicino negalima vartoti sergant alergija, uremija, sutrikus inkstų funkcijai, klausos ir vestibuliniam aparatui (dėl VIII nervų poros neurito). Negalima vartoti kartu arba vartojant kitus ototoksinius arba nefrotoksinius preparatus (streptomicino sulfatą, kanamiciną, monomiciną ir kt.). Skiriant gentamicino sulfatą, būtina kontroliuoti klausą ir inkstų funkciją.
Išleidžiamas flakonais po 0.08 g ir ampulėmis po 1 ir 2 ml 4 % vandeninio tirpalo, turinčiomis atitinkamai po 0.04 ir 0.08 g preparato.
7.6. Sizomicino sulfatas
Aminogliukozidų grupės plataus veikimo spektro antibiotikas. Efektyvus nuo daugelio gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų, tarp jų – maro, juodligės, choleros, tuliaremijos ir kt. sukėlėjų. Mikrobų ląstelę veikia bakteriocidiškai. Pagal aktyvumo atskiriems mikrobams laipsnį veiksmingesnis už gentamiciną. Dažni mikrobų štamai, atsparūs gentamicinui, yra jautrūs sizomicinui. Leidžiamas parenteraliai antibiotikas greitai įsisavinamas, ir terapinė koncentracija išsilaiko iki 8-12 val. Sizomiciną suleidus į veną lašeliniu būdu, terapinė koncentracija susidaro per 2 val. ir išsilaiko 8-12 val.
Vartojimo būdas ir dozės
Leidžiant parenteraliai (į veną ar raumenis) vienkartė dozė suaugusiems asmenims 1mg/kg, paros – 3 mg/kg. Maksimali paros dozė suaugusiems asmenims – 4 mg/kg, mažinant iki 3 mg/kg. Maksimali paros dozė vaikams iki 1 metų – 5 mg/kg, nuo 1 iki 14 metų – 4 mg/kg, vyresniems nei 14 metų – suaugusiųjų dozė. Paros dozė skiriama per 2-3 kartus; sutrikus inkstų funkcijai, schema koreguojama keičiant intervalą ir dozę taip:
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Galimas sizomicino sulfato toksinis poveikis inkstams (proteinurija, azotemija ir (rečiau) oligurija) ir VIII galvos smegenų nervų porai (vestibulinis pakenkimas, klausos susilpnėjimas). Toksiniai reiškiniai išsivysto priklausomai nuo preparato dozės ir inkstų funkcijos. Alerginės reakcijos išsivysto retai.
Sizomicino sulfato negalima vartoti esant alergijai šiam preparatui, uremijai, sutrikus inkstų funkcijai, klausos ir vestibuliniam aparatui (dėl VIII galvos smegenų nervų poros pakenkimo).
Negalima vartoti kartu arba po kitų ototoksinių arba nefrotoksinių preparatų (streptomicino, kanamicino, gentomicino ir kt.).
Vartojant sizomiciną, būtina kontroliuoti inkstų funkciją ir klausą.
Išleidžiamas 5% (50 mg/ml) tirpalas ampulėmis po 1–1,5, 2 ml; 1% (10 mg/ml) tirpalas ampulėmis po 2 ml (vaikams).
7.7. Ampicilino trihidratas ir ampicilino natrio druska
Pusiau sintetinis plataus veikimo spektro antibiotikas. Aktyvus daugelio gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų atžvilgiu, tarp jų – maro ir juodligės sukėlėjų. Mikroorganizmų ląsteles veikia bakteriocidiškai. Organizme greitai rezorbuojasi, gerai pasiskirsto. Terapinė koncentracija 6-8 val. randama kraujyje, ertmių eksudate, aukšta koncentracija randama tulžyje, inkstų audinyje ir šlapime. Ampicilino lygis kraujyje, ampicilino natrio druską suleidžiant parenteraliai, gerokai viršija lygį, preparatą geriant; lygis priklauso nuo antibiotiko dozės.
Vartojimo būdai ir dozės
Antibiotiko trihidratas suaugusiesiems skiriamas po 0.5 g kas 4–6 val., paros dozė – 2–3 g, jeigu sergama sunkiai – po 6–10 g ir daugiau. Vaikams per parą preparato skiriama po 50–100 mg/kg.
Leidžiant į raumenis arba lašinant į veną, vartojama ampicilino natrio druska: suaugusiesiems po 0.25–0.5 g kas 4–6 val.; paros dozę sudaro 1–3 g (jeigu sergama sunkiai – 10 g ir daugiau). Vaikams per parą ampicilino natrio druskos skiriama po 50–100 mg/kg.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Ligoniai preparatą įsisavina gerai. Galimos alerginės reakcijos, bendros visai penicilinų grupei (virškinamojo trakto funkcijos sutrikimai, disbakteriozė). Preparatas neskiriamas, jeigu jautrumas penicilinui padidėjęs. Atsargiai jį reikia skirti sutrikus kepenų funkcijai.
Išleidžiamas tabletėmis ir kapsulėmis po 0.25 g, ampicilino natrio druska – hermetiškai uždarytais flakonais po 0.25 ir 0.5 g.
7.8. Benzylpenicilinas
Efektyvaus antibakterinio veikimo antibiotikas, ypač gramneigiamų mikroorganizmų atžvilgiu (kokai, kai kurios gramteigiamos lazdelės, tarp jų – juodligės). Benzylpenicilino preparatai, vartojami parenteraliai, greitai įsisavinami ir gerai pasiskirsto organizme. Suleidus į raumenis benzylpenicilino natrio ir kalio druskos, maksimali koncentracija susidaro po 30–60 min. Atsižvelgiant į suleistą dozę, terapinė koncentracija išsilaiko 3–6 val. Benzylpenicilino novokaino druskos terapinė koncentracija išsilaiko iki 12 val. po suleidimo į raumenis. Benzylpenicilinas mikrobo ląstelę veikia bakteriocidiškai.
Vartojimo būdai ir dozės
Benzylpenicilinas vartojamas parenteraliai natrio ar kalio druskos pavidalu arba tabletėmis.
Vienkartė benzylpenicilino dozė (natrio, kalio druska) leidžiant į raumenis sudaro 250000-500000 VV, paros dozė – 1000000–2000000 VV ir daugiau. Vaikams iki 1 metų preparato dozė sudaro 30000 VV/kg, nuo 1 iki 6 metų – 250000 VV, nuo 6 iki 14 metų – 500000 VV. Paros dozė dalijama po lygiai per 4–6 injekcijas.
Benzylpenicilino novokaino druska leidžiama į raumenis. Vienkartė dozė suaugusiesiems sudaro 300000 VV, paros dozė – 600000 VV, didžiausia paros dozė – 1200000 VV. Vaikams paros dozė – 50000 VV/kg. Paros dozė suaugusiesiems ir vaikams dalijama po lygiai per 1–2 injekcijas.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Antibiotikas mažai toksiškas ir ligoniai jį gerai įsisavina. Viena pagrindinių šalutinių reakcijų yra alergija, išsivystanti 1–10% ligonių. Jos simptomai įvairūs (priklausomai nuo ligonio jautrumo): pakilusi temperatūra, galvos skausmai, bėrimas (dilgėlinė), sąnarių skausmai, patinusios lūpos, nosis, konjunktyvitas. Aprašyta net letalinio anafilaksinio šoko atvejų. Nusilpusiems ligoniams, vyresniems asmenims, ilgai gydomiems benzylpenicilinu, gali išsivystyti superinfekcija, sukelta atsparios šiam preparatui mikrofloros (mielių grybeliai, gramneigiami mikroorganizmai).
Benzylpenicilinas, kaip ir kiti penicilinai, neskiriamas ligoniams, ypač jautriems šios grupės antibiotikams. Benzylpenicilino novokaino druska neskiriama asmenims, alergiškiems novokainui ir penicilinui. Sergant bronchine astma, šieno karštlige ir kt. alerginėmis ligomis, benzylpenicilino preparatai vartotini atsargiai, kartu su antihistamininiais preparatais.
Išleidžiamas: benzylpenicilino natrio ir kalio druskos – flakonais po 250000, 500000 ir 1000000 VV; benzylpenicilino novokaino druska – flakonais po 300000, 600000 ir 1200000VV.
Vartojimo būdai ir dozės
Fenoksimetilpenicilinas geriamas tabletėmis arba suspensija 1/2–1 val. prieš valgį. Vienkartė dozė suaugusiesiems- 2.25 g, paros – 1 g ir daugiau. Paros dozė vaikams – 20–30 mg/kg. Paros dozė dalijama per 4–6 kartus. Sunkiu ligos atveju 1–2 dienas rekomenduojama benzylpeniciliną leisti į raumenis arba į veną, vėliau gerti.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Vartojant fenoksimetilpeniciliną, galimi dispepsiniai sutrikimai, stomatitai, faringitai (dėl preparato dirginančio poveikio gleivinei). Galimos alerginės reakcijos. Atsiradus pirmiesiems reiškiniams, gydymas nutraukiamas ir skiriami antihistamininiai ir desensibilizuojantys preparatai. Fenoksimetilpenicilino negalima skirti, jeigu yra padidėjęs jautrumas penicilinams.
Išleidžiamas tabletėmis po 0.1–0.25 g, flakonais (milteliai suspensijoms paruošti), turinčiais 0.3, 0.6 ir 1.2 g aktyvios medžiagos.
7.10. Rifampicinas
Pusiau sintetinis plataus veikimo spektro antibiotikas. Aktyviai veikia gramteigiamus ir gramneigiamus mikroorganizmus, tarp jų – maro, choleros, juodligės, tuliaremijos, bruceliozės ir riketsijozės, ornitozės, taip pat žaizdų infekcijų sukėlėjus. Rifampicinas pranašesnis už kitus antibiotikus, kadangi efektyviau už juos veikia gramteigiamas bakterijas ir ne mažiau efektyviai – gramneigiamas.
Terapinė koncentracija veikia bakteriocidiškai. Rifampicinas įsiskverbia į ląstelę ir prislopina išsidėsčiusių mikroorganizmų vystymąsi. Neturi kryžminio atsparumo su kitais antibiotikais. Rifampicinas gerai įsisavinamas išgertas, greitai prasiskverbia į audinius ir biologinius skysčius. Antibiotiko terapinė koncentracija randama kraujyje 8–12 val.
Vartojimo būdai ir dozės
Geriamas 30–60 min. prieš valgį. Vienkartė dozė suaugusiems asmenims (atsižvelgiant į formą ir ligos sunkumą) yra 0.3–0.6 g, paros – 0.6–1.2 g. Vaikams per parą preparato skiriama 8–10 mg/kg. Paros dozė dalijama per 2–3 kartus.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Šalutinės reakcijos, net ilgai vartojant preparatą, retos, ligoniai jį gerai įsisavina. Gali būti skrandžio, virškinamojo trakto sutrikimų (apetito stoka, pykinimas, vėmimas, viduriavimas). Rifampicinas gali sukelti hepatotoksinį veikimą (transaminazės, bilirubino kiekio kraujo serume padidėjimą, geltligę). Dėl alerginių reakcijų gali atsirasti išbėrimų, eozinofilija, retais atvejais galimi bronchų spazmai, Kvinke edema. Nereguliariai vartojant preparatą arba atnaujinus jo vartojimą po pertraukos, galimos sunkios alerginės reakcijos, sukeliančios karštligę, inkstų, kepenų nepakankamumą. Rifampiciną vartojančių ligonių šlapimas, ašaros, skrepliai esti oranžinės – raudonos spalvos. Šalutiniai reiškiniai išnyksta nutraukus preparato vartojimą, todėl specialaus gydymo nereikia. Sunkių alerginių reakcijų atvejais būtinas parenteralinis gydymas skiriant kortikosteroidų, antihistamininių preparatų, diuretikų.
Rifampicino negalima vartoti, jeigu padidėjęs jautrumas. Jis neskiriamas krūtimi maitinamiems kūdikiams, nėščioms moterims, sergant inkstų ligomis (kai sumažėjusi jų išskyrimo funkcija), hepatitu, gelta (tarp jų – mechanine).
Išleidžiamas kapsulėmis po 0.05 ir 0.15 g.
7.11. Sulfazinas
Priskiriamas sulfanilamidų grupei. Plataus antibakterinio veikimo spektro, efektyviai veikia daugumą gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų, tarp jų – kai kurių pavojingų infekcinių ligų (įnosių, melioidozės) sukėlėjus. Bakterinę ląstelę veikia bakteriostatiškai.
Gerai rezorbuojasi virškinimo trakte. Kraujyje, organizmo skysčiuose susidaro aukštesnė preparato koncentracija negu kitų sulfanilamidų. Terapinė koncentracija kraujyje randama iki 6–8 valandų.
Vartojimo būdai ir dozės
Preparatas geriamas; vienkartė dozė suaugusiesiems pirmą dieną – 2 g (sunkiais atvejais – iki 4 g), kitas dvi dienas – po 1 g kas 4 val., toliau – po 1 g kas 6–8 val. Vaikams preparatas skiriamas po 100 mg/kg 1 kartą, paskui – 25 mg/kg kas 4–6 val.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Sulfaziną ligoniai įsisavina gerai. Ilgai vartojant galimos šalutinės reakcijos. Dažniausiai atsiranda dispepsinių reiškinių (pykinimas, vėmimas, skystos išmatos, apetito stoka). Galimas inkstų funkcijos pakenkimas(hematurija, oligurija ir anurija), dėl to gydant sulfazinu būtina reguliuoti diurezę, skirti stiprių šarminių gėrimų. Sulfazinas gali slopinti kraujo gamybą, galimos alerginės reakcijos (odos bėrimai, eozinofilija). Negalima vartoti, jei padidėjęs jautrumas sulfanilamidams. Sulfaziną reikia atsargiai skirti esant kraujo gamybos, inkstų išskyrimo funkcijos sutrikimams, kepenų susirgimams.
Išleidžiamas milteliais ir tabletėmis po 0.5 g.
7.12. Sulfamonometoksinas
Priklauso ilgo veikimo sulfanilamidų grupei. Plataus antibakterinio veikimo spektro, efektyviai veikia gramteigiamus ir gramneigiamus mikroorganizmus, tarp jų – įnosių sukėlėją.
Preparatas organizme gerai rezorbuojasi. Terapinė koncentracija kraujyje randama po 2 val. ir išsilaiko 1 parą.
Vartojimo būdas ir dozės
Preparatas skiriamas gerti 1 kartą per dieną. Suaugusiems asmenims skiriamas atsižvelgiant į ligos formą ir sunkumą, pirmą parą – 1–2 g, kitas dienas – po 0.5–1.0 g per parą. Vaikams paros dozė – 25 mg/kg pirmą dieną, kitas dienas- po 12.5 mg/kg.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Šalutinės reakcijos tokios pat kaip ir vartojant kitus sulfanilamidus.
Išleidžiamas milteliais ir tabletėmis po 0.5 g.
7.13. Sulfatonas
Kombinuotas chemoterapinis preparatas, kurį sudaro sulfamonometoksinas (ilgo veikimo sulfanilamidas) ir trimetoprimas.
Plataus antimikrobinio veikimo spektro, efektyviai veikia daugelį gramteigiamų ir gramneigiamų mikroorganizmų, tarp jų kai kurių pavojingų infekcijų (maro, choleros, įnosių, melioidozės, ornitozės, psitakozės, gilių mikozių ir kt.) sukėlėjus.
Sulfatono antimikrobinis aktyvumas pasireiškia dihidroforinės rūgšties -sulfamonometoksino – ir tetrahidrofolinės rūgšties – trimetoprino – sintezės stabdymu. Veikia bakteriocidiškai. Sulfatonas organizme greit rezorbuojasi. Per kartą suvartojus 0.5–1 g preparato komponento (sulfamonometoksino) terapinė jo koncentracija kraujyje išlieka 24 valandas. II sulfatono komponento (trimetoprino) terapinė dozė kraujyje išlieka 12 valandų.
Vartojimo būdas ir dozės
Suaugusiesiems sulfatonas skiriamas gerti. Pirmą dieną skiriama pradinė smūginė dozė, kitas dienas – mažiausia palaikomoji dozė dalijama per 2 kartus. Gydomosios dozės dydis priklauso nuo infekcinio proceso lokalizacijos ir sunkumo. Paros dozė dalijama per du kartus (su 12 val. intervalu).
| Sulfatono dozės suaugusiems asmenims |
||
|
|
Minimali |
Maksimali |
| Vienkartė, skiriama su 12 val. intervalu |
1 tabletė – 1.35 g (1.25 g sulfamonometoksino ir 0.1 g trimetoprimo) |
4 tabletės – 1.4 g (1 g sulfamonometoksino ir 0.4 g trimetoprimo) |
| Paros dozė |
2 tabletės – 0.7 g (0.5 g sulfamonometoksino0.2 g trimetoprimo) metoksino ir |
8 tabletės – 2.8 g (2 g sulfamono- ir0.8 g trimetoprimo) |
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Sulfatonas mažai toksiškas, rekomenduojamas dozes ligoniai įsisavina gerai. Vartojant sulfatoną, galimi dispepsiniai reiškiniai (apetito stoka, pykinimas, vėmimas), alerginės reakcijos (odos bėrimas); kraujo gamybos slopinimas. Atsiradus nepageidaujamoms reakcijoms, reikia sumažinti preparato dozę arba visai jo nevartoti; esant alerginėms reakcijoms, skiriami antihistamininiai preparatai. Kai preparatas vartojamas ilgesnį laiką (daugiau kaip dvi savaites), būtina atlikti kontrolinius kraujo ir šlapimo tyrimus.
Sulfatonas nevartojamas esant padidintam jautrumui sulfamilanidams, trimetoprimui, biseptoliui (baktrimas, septrimas, ko-trimoksazolis). Negalima vartoti nėščioms moterims ir sutrikus kraujo gamybai, kai pažeista folinių rūgščių sintezė. Ligoniams su sunkiais inkstų ir kepenų funkcijų sutrikimais gydymas skiriamas kontroliuojant šių organų funkcinę būklę.
Išleidžiamas tabletėmis po 0.35 g.
7.14. Chinoksidinas
Antimikrobinis plataus veikimo spektro preparatas; efektyviai veikia daugelį gramteigiamų mikroorganizmų, mažiau gramneigiamus, tarp jų ir atsparius antibiotikams bei chemoterapiniams preparatams. Chinoksidinui jautrūs kai kurie ypatingų infekcijų (raupsų) sukėlėjai. Veikia mikroorganizmus, atsparius antibiotikams ir kt. chemoterapiniams preparatams. Gerai rezorbuojasi organizme.
Vartojimo būdas ir dozės
Preparatas skiriamas tik suaugusiems asmenims 1 val. po valgio. Vienkartė dozė – 0.25 g, paros dozė – 0.75 g (maksimali paros dozė – 1 g). Paros dozė dalijama per tris, keturis kartus.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Gydant chinoksidinu galimi dispepsijos reiškiniai (pykinimas, vėmimas, viduriavimas), alerginiai bėrimai. Gali skaudėti, svaigti galva, ištikti raumenų traukuliai. Atsiradus šalutinėms reakcijoms, taip pat norint jų išvengti, asmenims, kurių organizmo jautrumas padidėjęs, skiriami antihistamininiai ir kalcio preparatai. Atsiradus dispepsijos reiškiniams, skiriama kofeino arba 20 – 30 ml 0.25% novokaino tirpalo. Ilgai gydant chinoksidinu gali atsirasti disbakteriozė.
Preparatas neskiriamas, jei ligonis jautrus šiam preparatui.
Išleidžiamas tabletėmis, padengtomis apvalkalėliu, po 0.25 g.
7.15. Metisazonas
Preparatas slopina raupų grupės virusų reprodukciją jautriuose audiniuose ir organuose. Skiriamas profilaktiškai nuo raupų virusų, palengvina povakcininių komplikacijų eigą. Metisazonas skiriamas raupų profilaktikai (kartu su priešraupine vakcina), taip pat komplikacijų, atsiradusių po skiepų nuo raupų.
Vartojimo būdas ir dozės
Geriamas 1.0 – 1.5 val. po valgio 2 kartus per parą. Vienkartė dozė suaugusiesiems yra 0.6 g, paros dozė – 1.2 g. Vaikams iki 14 metų preparato paros dozė – 20 mg/kg, vyresniems nei 14 metų skiriama suaugusiųjų dozė.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Vartojant metisazoną kartais atsiranda pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas, ypač suvartojus prieš valgį. Preparatas nevartojamas, kai yra ryškus kepenų ir inkstų pakenkimas, sergama skrandžio ir žarnyno trakto ligomis (opaligė, paūmėję chroniški gastritai ir kt.).
Išleidžiamas tabletėmis po 0.2 g.
7.16. Amfogliukaminas
Amfotericino B ir N – metilgliukemininės druskos tirpalas vandenyje. Amfogliukaminas efektyviai veikia daugelį giliųjų ir sisteminių mikozių sukėlėjų. Amfogliukaminas vartojamas giliųjų mikozių (kandidozės ir histoplazmozės) profilaktikai, taip pat išryškėjus skrandžio ir žarnyno, vidaus organų kandidozei.
Vartojimo būdas ir dozės
Preparatas geriamas. Giliųjų mikozių profilaktikai amfogliukamino vienkartė dozė – 500000 VV du kartus per parą po valgio 10 – 12 dienų.
Kai sergama skrandžio ir žarnyno kandidozėmis ir kitomis kandidozių formomis, gydymą reikia pradėti skiriant po 200000 VV 2 kartus per parą po valgio. Jeigu nėra klinikinio efekto ir organizmas preparatą gerai įsisavina, vaisto dozę galima padidinti iki 500000 VV 2 kartus per parą ir skirti 10-14 dienų; chroniškos išplitusios kandidozės ir kitų giliųjų mikozių gydymą galima pratęsti iki 3-4 savaičių.
Vienkartė dozė vaikams: iki 2 metų – 25000 VV (1/4 tabletės), nuo 2 iki 6 metų – 100000 VV (1 tabletė), nuo 6 iki 9 metų – 150000 VV, nuo 9 iki 14 metų – 200000 VV, vyresniems kaip 16 metų skiriama suaugusiųjų dozė.
Preparatas skiriamas nurodytomis dozėmis 2 kartus per parą po valgio. Gydymo kurso trukmė vaikams – tokia pati kaip ir suaugusiesiems.
Šalutinės reakcijos ir kontraindikacijos
Amfogliukaminą vartojant profilaktiškai, gali sutrikti inkstų funkcija. Tais atvejais, kai liekamojo azoto kiekis kraujyje viršija 40 mg % arba šlapime atsiranda baltymo ir kt. patologinių elementų (eritrocitų, leukocitų, inkstų epitelio), gydymą būtina nutraukti.
Amfogliukaminas nevartojamas, jeigu ligonis jautrus ir sutrikusi inkstų išskyrimo funkcija. Išleidžiamas tabletėmis po 100000 VV.
______________
Priedas
Mikroorganizmų jautrumo antibiotikams nustatymas
1. Mikroorganizmų jautrumo antibiotikams kriterijai
Mikroorganizmo jautrumą antibiotikams nustatyti būtina, kad būtų galima skubiai parinkti efektyvų preparatą infekcinei ligai gydyti bei jos profilaktikai, efektyvią ir racionalią gydymo schemą, nustatyti optimalią preparato dozę ir jo skyrimo intervalus.
Minimali antibiotiko koncentracija, kuri slopina mikroorganizmo augimą (MSK) 1 ml maitinamosios terpės, yra mikroorganizmo jautrumo antibiotikams laboratorijos sąlygomis matas (laipsnis).
Mikroorganizmo jautrumas antibiotikams priklauso nuo jo štamo, antibiotiko bakteriostatinio arba bakteriocidinio veikimo toje koncentracijoje, kuri susidaro organizme, kai antibiotikas vartojamas terapinėmis dozėmis.
Antibiotikų terapinės koncentracijos kraujyje, kai skiriamos vidutinės terapinės dozės 1
| Antibiotikas |
Terapinė koncentracija kraujyje mkg/ml |
| Benzylpenicilinas VV/ml |
05–2 |
| Ampicilinas |
15–20 |
| Tetraciklinas |
3–5 |
| Doksiciklinas |
5–10 |
| Levomicetinas |
5–10 |
| Rifampicinas |
10–15 |
| Gentamicinas |
6–8 |
| Streptomicinas |
20–25 |
| Sizomicinas |
4–6 |
1 -Mikroorganizmas, kurio augimui slopinti reikia aukštesnės antibiotiko koncentracijos, laikomas atspariu.
Praktikos sumetimais mikroorganizmus pagal jautrumą antibiotikams su išlyga rekomenduojama skirstyti į 4 grupes.
I grupė – jautrūs mikroorganizmai, kai įprastai skiriamos antibiotikų dozės pakanka efektyviai gydyti bendrosioms ligoms.
II grupė – vidutiniškai jautrūs mikroorganizmai, kai tik padidintos antibiotikų dozės gali užtikrinti bendrųjų ligų gydymo efektą.
III grupė – iš dalies atsparūs mikroorganizmai, kai gydymo efektas pasiekiamas koncentruojamaisiais antibiotikais lokalizavus infekcijos židinį arba kai antibiotikai įšvirkščiami į patį židinį.
IV grupė – atsparūs mikroorganizmai, kai gydymo efektas nepasiekiamas netgi skiriant maksimalias antibiotikų dozes.
Antibiotikų koncentracija kraujyje negali būti mikroorganizmų atsparumo įvertinimo kriterijus, jeigu antibiotikai papildomai įšvirkščiami į infekcijos židinį.
2. Mikroorganizmų jautrumo antibiotikams nustatymo metodai
Pagrindiniams jautrumo nustatymo metodams priklauso difuzijos į agarą metodas ir serijinis praskiedimo skystoje arba agarizuotoje maitinimo terpėje metodas.
Difuzijos į agarą metodas taikomas naudojant diskus. Tyrimas paprastas, lengvas ir kokybiškas, todėl taikomas mikroorganizmų jautrumui antibiotikams nustatyti praktinėse laboratorijose.
Serijinio praskiedimo metodas yra kiekybinis, leidžiantis nustatyti minimalią slopinamą antibiotiko koncentraciją (MSK) išskirtam sukėlėjui. Šis metodas yra sudėtingesnis ir gali būti taikomas tiktai stacionarų laboratorijose.
Minėtieji metodai parodo sukėlėjo jautrumo laipsnį vartotam antibiotikui per 18–24 val. nuo tyrimo pradžios. Jeigu mikroorganizmai auga lėtai (pvz.: maro, bruceliozės ir kt. sukėlėjai), laikas sukėlėjo jautrumo laipsniui nustatyti gali pailgėti iki 48–72 val. ir daugiau. Norint geriau palyginti gautus rezultatus ir juos teisingai įvertinti, būtina, nustatant mikroorganizmų jautrumą antibiotikams, sudaryti standartines mėginių atlikimo sąlygas.
2.1. Difuzijos į agarą panaudojant diskus metodas
Principas. Petri lėkštelėse, maitinimo agaro paviršiuje, kuriame yra pasėti tiriami mikroorganizmai, padedami popieriniai diskai, prisodrinti antibiotikų. Lėkštelės inkubuojamos esant 370 C temperatūrai. Jeigu aplink diską mikrobų augimas sulaikomas – sukėlėjas jautrus preparatui. Jeigu aplink diską mikrobų augimo sulaikymo zonos nėra – mikrobas atsparus. Gaminamų pramonėje diskų nomenklatūra parodyta 2 lentelėje.
2 lentelė
Diskų nomenklatūra
| Diske esančio antibiotiko pavadinimas |
Disko registracijos Nr. |
Diske esančio antibiotiko pavadinimas |
Disko registracijos Nr. |
| Ampicilinas |
60119 |
Miticilinas |
60123 |
| Benzylpenicilinas |
60006 |
Neomicinas |
64068 |
| Gentamicinas |
64136 |
Oleandomicinas |
65065 |
| Doksiciklinas |
– |
Oksacilinas |
60122 |
| Kanamicinas |
64108 |
Polimiksinas |
65024 |
| Karbinicilinas (25 mkg) |
60120 |
Ristomicinas |
65073 |
| Karbinicilinas (100 mkg) |
60121 |
Rifampicinas |
69072 |
| Levomicetinas |
63003 |
Tetraciklinas |
62015 |
| Linkomicinas |
64124 |
Streptomicinas |
61010 |
| Monomicinas |
64057 |
Eritromicinas |
65048 |
Komponentai. Tyrimams gali būti panaudojami tiktai standartiniai diskai. Antibiotiko kiekis, esantis diske ir nurodytas etiketėje, turi atitikti PSO rekomendacijas. Flakonuose su diskais, prisodrintais neatsparių drėgmei antibiotikų, yra silikogelio, kuris gerai sugeria drėgmę ir parodo flakono turinio drėgmės laipsnį (sudrėkęs silikogelis keičia spalvą – iš mėlyno tampa rožinis). Diskai iš tų flakonų, kur silikogelis yra rudas arba rožinis, nenaudojami. Diskai saugomi tamsioje vietoje esant ne aukštesnei kaip 20° C temperatūrai. Atidarius flakoną, diskai gali būti naudojami savaitę. Prieš naudojant flakoną su diskais, būtina jį palaikyti kambario temperatūroje 1 valandą, kad ant vidinės flakono sienelės nesusidarytų kondensato.
Maitinimo terpė: a) Chotingerio sultinio terpė turi 120–140 mg % amonio azoto, 1.5 %, agaro pH 7.0–7.2; b) kazeino-mielių terpė su tokiu pat amonio azoto ir agaro kiekiu ir pH; c) mėsos peptono agaras su tokiu pat kiekiu agaro ir pH. Maitinimo terpės, naudojamos nustatyti pavojingų infekcinių ligų sukėlėjų jautrumui antibiotikams, nurodytos 4 lentelėje. Ruošiant terpes, rekomenduojama naudoti agar-agarą, kurį gamina Tafuino Pietų jūros gamykla, kadangi kai kurių agar-agaro rūšių metalų Ca++ ir Mg++ kiekis padidintas. Taip pat jose esama dvivalenčių jonų, kurie turi įtakos rezultatams, nustatant jautrumą tetraciklinui, aminoglikozidams, polimiksinams.
Nustatymas. Į 10 cm diametro Petri lėkšteles, išdėstytas horizontaliai, įpilame 20 ml ištirpintos agaro terpės. Prieš sėjant terpės paviršius džiovinamas kambario temperatūroje 30–40 min. Paruoštas lėkšteles galima laikyti iki 7 dienų 10° C temperatūroje. Prieš naudojant terpę būtina padžiovinti, kaip nurodyta aukščiau. Jautrumas nustatomas naudojant tik grynas kultūras. Medžiaga grynai kultūrai išskirti turi būti paimta iki antibiotikų vartojimo arba po paskutinio vartojimo praėjus 7–18 val.
Ekstra atvejais, norint gauti orientacinius duomenis apie mikroorganizmų jautrumą, pasėliams tiesiogiai galima panaudoti bandomąją medžiagą. Tankūs substratai (skrepliai, išmatos, pūliai ir kt.) turi būti kruopščiai sumaišyti (ištrinti), skysčiai (šlapimas, eksudutas ir kt.) išcentrifuguoti, ir pasėliui naudojamos tik nuosėdos.
Tiriamoji medžiaga sėjama terpės paviršiuje naudojant vatos tamponą arba kilpą. Kartu atliekami pasėliai grynai kultūrai gauti. Kai sukėlėjas išskiriamas, tyrimas turi būti pakartotas naudojant grynas kultūras. Dėl to bakterijų kultūros suspenduojamos skystoje terpėje (Chotingeno sultinys su 120–140 mg % amonio azoto, pH 7.0–7.2 arba mėsos peptono buljonas, pH 7.0–7.2). Suspensijos tankumas turi atitikti drumstumo standartą Nr. 10. (Tarasevičiaus vardo GKI).
1 ml bakterinės suspensijos pilama ant terpės paviršiaus ir tolygiai paskirstoma judinant lėkštelę. Skysčio perteklius pašalinamas pipete. Lėkštelės padžiovinamos 30–40 min. kambario temperatūroje. Po to pincetu ant užsėtos terpės paviršiaus sudedami diskai, prisodrinti įvairių antibiotikų. Kiekvienoje lėkštelėje gali būti išbandyti keli antibiotikai (5–6). Diskai su terpe prispaudžiami prie agaro paviršiaus; būtina patikrinti, kad nebūtų padėti du sulipę diskai. Diskai padedami vienodu atstumu vienas nuo kito ir ne mažiau kaip dviejų cm atstumu nuo lėkštelės krašto. Lėkštelės įdedamos į termostatą dugnu į viršų. Inkubuojama 37° C 18 val. Išaugusi kultūra turi būti tolygi. Jeigu tiriama mikroorganizmų rūšis auga lėtai, vertinama po 48–72 inkubavimo valandų arba dar vėliau, atsižvelgiant į tai, kada pastebėtas augimas.
Rezultatų įvertinimas. Liniuote, matuokliu arba milimetriniu popieriumi nustatomas mikrobų augimo zonos slopinimo diametras, įskaitant ir disko diametrą. Rezultatai įvertinami pagal mikrobų augimo slopinimą aplink diską (3 lentelė). Atskiros kolonijos, esančios zonos viduje, nevertinamos.
3 lentelė
Standartiniai mikroorganizmų augimo slopinimo zonų dydžiai, nustatant jų jautrumą antibiotikams diskų metodu
| Antibiotikas |
Kiekis diske, mkg |
Zonos diametras, mm |
||
| Atsparus |
Vidutiniškai jautrus |
Jautrus |
||
| Ampicilinas ir benzylpenicilinas bandant |
10 6(10 VV) |
|
|
|
| Gramteigiami mikroorganizmai |
|
≤20 |
21-28 |
≥29 |
| Gramneigiamos bakterijos |
|
≤9 |
10-13 |
≥14 |
| Gentamicinas |
10 |
≤13 |
– |
≥14 |
| Doksiciklinas |
10 |
≤12 |
13-19 |
≥20 |
| Kanamicinas |
30 |
≤14 |
15-18 |
≥19 |
| Levomicetinas |
30 |
≤15 |
16-18 |
≥19 |
| Rifampicinas |
5 |
≤9 |
10-12 |
≥13 |
| Streptomicinas |
30 |
≤13 |
14-16 |
≥17 |
| Tetraciklinas |
30 |
≤15 |
16-19 |
≥20 |
2.2. Serijinis praskiedimo skystoje maitinamoje terpėje metodas
Principas. Maitinamoje terpėje paruošiama serija antibiotikų skiedinių ir į kiekvieną skiedinį įdedama bandomoji kultūra. Praėjus tam tikram inkubacijos periodui nustatoma, ar auga mikrobai. Šis metodas leidžia nustatyti minimalią bakteriocidinę ir minimalią augimo slopinimo koncentraciją.
Komponentai. Maitinamosios terpės: mėsos-peptono buljonas arba Chottingerio sultinys su 120–140 mg% azoto amoniumi pH 7.2–7.4, taip pat terpės, nurodytos 4 lentelėje.
Pagrindiniai antibiotikų tirpalai. Nustatant jautrumą, reikia atsižvelgti į antibiotikų standartus. Kiekvieno flakono etiketėje yra nurodytas antibiotiko vienetų skaičius arba mikrogramai 1mg preparato, taip pat jo galiojimo laikas. Visi antibiotikai hidroskopiniai, todėl flakonai turi būti sandariai uždaryti ir laikomi eksikatoriuje 4° C temperatūroje.
4 lentelė
Pavojingų infekcinių ligų sukėlėjų jautrumo antibiotikams ir chemopreparatams nustatymas serijinio praskiedimo skystose ir kietose maitinamosiose terpėse metodu
| Mikroorganizmas |
Tyrimo metodas |
Rekomenduojamos maitinamosios terpės1 |
Sėjamos dozės dydis |
Inkubavimo terminai ir rezultatų įvertinimo terminai |
| Jersinija pestis |
Dvikartis serijinis praskiedimo skystoje arba kietoje maitinamoje terpėje metodas |
Agaras arba Chottingerio buljonas su 1% kukurūzų ekstraktu ir 0.3% NaCl; mielių ir kazeino agaras ir buljonas, pH 7.2–7.4 |
105 mikrobų ląstelių/ml |
28°C MGK nustatoma per 2 paras MBK – 5 paros |
|
|
|
|
|
|
| Bacillus antbracis |
Toks pat |
Taip pat |
106 sporų/ml |
37° C nustatoma |
|
|
|
|
|
MSK – 24 val., |
|
|
|
|
|
MBK – 5 paros |
|
|
|
|
|
|
| Pseudomonas mallei |
„ |
MPA ir MPB +5% glicerinas Luriaagaras pH 6.8-7.0 |
104 mikrobų ląstelių/ml |
370C nustatoma MSK – 48 val., MBK – 5 paros |
|
|
|
|
|
|
| Pseudomonas pseudomallei |
„ |
Taip pat |
104–105 mikrobų ląstelių/ml |
Taip pat |
|
|
|
Galimas mielių arba |
|
|
|
|
|
kazeino agaro ir buljono |
|
|
|
|
|
panaudojimas pH 6.8-7.0 |
|
|
|
|
|
|
|
|
| Provačeko riketsijos |
Riketsijų kultūra sumaišoma su įvairiomis preparato koncentracijomis ir įleidžiama į embriono tulžies maišelį |
Vištos embrionai |
10000-100000 ID embrionas |
Vištų embrionai 37°C per 6–7 dienas įvertinama po 1, 2 pasažų |
|
|
|
|
|
|
| Berneto riketsijos |
Dvikartis serijinis praskiedimo pusiau skystame agare metodas |
Gliukozės-glicerino agaras, 1.5%; |
107 mikrobų ląstelių/ml |
37°C nustatoma MSK ir MBK -10 parų |
|
|
|
|
|
|
| Brucella |
|
pH 7.0–7.2 kepenų |
|
|
| melitensis |
|
agaras pH 7.0–7.2 |
|
|
|
|
|
|
|
|
| Fracisella |
Dvikartis serijinis praskiedimo kietoje |
Žuvies-mielių agaras pridedant 1% gliukozės, |
2x106 mikrobų |
370C nustatoma MSK – 2 paros, |
| tularense |
maitinamojoje terpėje |
0.1% cisteino su 10% |
ląstelių/ml |
MBK – 10 parų |
|
|
metodas |
šviežio defibrinuoto |
|
|
Penicilino, streptomicino (5–10mg) ištirpinama steriliame distiliuotame vandenyje (1mg preparato 1ml vandens). Pagrindiniai tetraciklinų grupės antibiotikų tirpalai paruošiami 0.01 n druskos rūgšties tirpale (1mg antibiotiko 1ml rūgšties tirpalo). Levomicetinas iš anksto praskiedžiamas 96° etilo spiritu (1mg antibiotiko 0.3 ml spirito). Ruošiant sezomicino ir gentamicino pagrindinius tirpalus, rekomenduojama naudoti 0.1M fosfatinį buferį pH 8.0, rifampiciną – dimetilformamidą arba dimetilsulfoksidą.
Pagrindiniai tirpalai turi turėti 1 ml 1mg (1000 mkg) antibiotiko. Visi tirpalai ruošiami steriliai.
Laikant tirpalus šaldytuve, pagrindiniai streptomicino, levomicetino tirpalai aktyvūs 30 dienų, penicilino – 3 dienas, likusių antibiotikų – 1 savaitę. Laikant -60° temperatūroje, pagrindiniai antibiotikų tirpalai (1000 mkg/ml) nepraranda aktyvumo 6 mėnesius ir ilgiau.
Iš pagrindinių tirpalų kiekvieną kartą paruošiamas reikalingas skiedinys atsižvelgiant į jautrumo antibiotikams ir chemopreparatams nustatymo būdą.
2 lentelė
Specialiosios skubios profilaktikos schema (esant žinomam sukėlėjui)
| Liga |
Preparatas 1 |
Vartojimo būdas |
Vienkartė dozė, g |
Vartojimo sk. per parą |
Vienkartė paros dozė, g |
Vidutinė kurso dozė, g |
Vidutinė kurso trukmė (paros) |
| Maras |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
1.4 |
7 |
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
4.2 |
7 |
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
19.6 (56 tabl.) |
7 |
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
3 |
1.5 |
10.5 |
7 |
|
|
Ampicilinas |
„ |
1.0 |
3 |
3.0 |
21.0 |
7 |
|
|
Chinoksidinas2 |
„ |
0.25 |
3 |
0.75 |
5.25 |
7 |
| Juodligė |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
1.0 |
5 |
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
3.0 |
5 |
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
3 |
1.5 |
7.5 |
5 |
|
|
Ampicilinas |
„ |
1.0 |
3 |
3.0 |
15.0 |
5 |
|
|
Fenoksimeti-lpenicilinas |
„ |
1.0 |
3 |
3.0 |
15.0 |
5 |
| Tuliaremija |
Rifampicinas |
Gerti |
0.3 |
2 |
0.6 |
3.0 |
5 |
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
1.4 |
7 |
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
3 |
1.5 |
10.5 |
7 |
| Bruceliozė |
Rifampicinas |
Gerti |
0.3 |
2 |
0.6 |
6.0 |
10 |
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.0 |
10 |
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
3 |
1.5 |
15.0 |
10 |
| Įnosės |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 pirmą kartą, vėliau po 0.1 |
2 |
0.3 pirmą dieną, vėliau po 0.2 |
2.1 |
10 |
|
|
Sulfazinas + } |
„ |
2.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
3 |
4.0 pirmą dieną, vėliau po 3.0 |
31.0 |
10 |
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
6.0 |
10 |
|
|
Sulfazinas |
„ |
2.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
3 |
4.0 pirmą dieną, vėliau po 3.0 |
31.0 |
10 |
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
28.0 (80 tabl.) |
10 |
| Melioidozė |
Sulfazinas + } |
Gerti |
2.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
3 |
4.0 pirmą dieną, vėliau po 3.0 |
31.0 |
10 |
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
6.0 |
10 |
|
|
Sulfazinas |
„ |
2.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
3 |
4.0 pirmą dieną, vėliau po 3.0 |
31.0 |
10 |
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
28.0 (80 tabl.) |
10 |
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 pirmą kartą, vėliau po 0.1 |
2 |
0.3 pirmą dieną, vėliau po 0.2 |
2.1 |
10 |
| Riketsiozės |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.0 |
10 |
| (dėmėtoji šiltinė, Ku – karštligė) |
Rifampicinas Tetraciklinas |
„ „ |
0.3 0.5 |
2 3 |
0.6 1.5 |
6.0 15.0 |
10 10 |
| Orni- |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.0 |
10 |
| tozė |
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
6.0 |
10 |
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
3 |
1.5 |
15.0 |
10 |
| Raupai |
Metisazonas |
Gerti |
0.6 |
2 |
1.2 |
7.2 |
6 |
| Kokcidioidozė, histoplazmozė |
Amfogliukaminas Sulfatonas3 |
Gerti „ |
500000 VV 1.4 (4 tabl.) |
2 2 |
1000000lVV 2.8 (8 tabl.) |
12000000lVV 33.6 (96 tabl.) |
12 12 |
Antibiotikai cholerai gydyti
| Antibiotikas |
Vaikams |
Suaugusiesiems |
| Doksiciklinas – vienkartinė dozė |
– |
300 mg |
| Tetraciklinas – 4 kartus per dieną, 3 dienas |
12.5 mg/kg |
500 mg |
| Trimetoprimas (TMP). Sulfametoksazolas (SMX) – 2 kartus per dieną, 3 dienas |
TMP-5 mg/kg SMX-25 mg/kg |
TMP-160 mg SMX-800 mg |
| Furazolidonas – 4 kartus per dieną, 3 dienas |
1.25 mg/kg |
100mg |
Antibiotikus skirti tik tuomet, kai ligonis rehidratuotas (paprastai po 4–6 val.) ir nevemia. Jokie kiti vaistai ir intraveniniai antibiotikai cholerai gydyti nevartojami.
Jei rekomenduojamiems antibiotikams V. cholerae 01 atsparus, gali būti vartojami eritomicinas ar chloramfenikolas.
Doksiciklinas yra tinkamiausias antibiotikas suaugusiems asmenims (išskyrus nėščias moteris), kadangi reikia tik 1 dozės.
3 lentelė
Pavojingomis infekcinėmis ligomis sergančių ligonių gydymo schema
| Liga |
Preparatas |
Vartojimo būdas |
Vienkartė dozė, g |
Vartojimo sk. per parą |
Vienkartė paros dozė, g |
Vidutinė kurso dozė, g |
Vidutinė kurso trukmė (paros) |
|||
| Maras |
Streptomicinas |
Į raumenis |
0.5 |
2 |
1.0 |
7.0 |
7 |
|||
| (buboninė forma) |
Sizomicinas |
„ |
0.1 |
2 |
0.2 |
1.4 |
7 |
|||
|
|
Gentamicinas |
„ |
0.08 |
3 |
0.24 |
1.68 |
7 |
|||
|
|
Rifampicinas |
Gerti |
0.3 |
3 |
0.9 |
6.3 |
7 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.0-2.8 |
10-14 |
|||
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
28.0 (80 tabl.) |
10 |
|||
|
|
Chinoksidinas1 |
„ |
0.25 |
4 |
1.0 |
10 |
10 |
|||
| Maras |
Streptomicinas |
Į raumenis |
1.0 |
2 |
2.0 |
20.0 |
10 |
|||
| (sepsio |
Sizomicinas |
„ |
0.1 |
3 |
0.3 |
3.0 |
10 |
|||
| forma) |
Gentamicinas |
„ |
0.08 |
4 |
0.32 |
3.2 |
10 |
|||
|
|
Rifampicinas |
Gerti |
0.6 |
2 |
1.2 |
12.0 |
10 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.8 |
14 |
|||
|
|
Chinoksidinas1 |
„ |
0.25 |
4 |
1.0 |
10-14 |
10-14 |
|||
| Juodligė |
Ampicilinas |
Gerti |
0.5 |
4 |
2.0 |
14.0 |
7 |
|||
| (odos forma) |
Benzylpenicilinas |
Į raumenis |
1000000 VV |
4 |
4000000 VV |
28000000 VV |
7 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
1.4 |
7 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
14.0 |
7 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
Į raumenis |
0.2-0.3 |
3 |
0.6-0.9 |
4.2-6.3 |
7 |
|||
|
|
Sizomicinas |
„ |
0.1 |
2 |
0.2 |
1.4 |
7 |
|||
|
|
Gentamicinas |
„ |
0.08 |
3 |
0.24 |
1.68 |
7 |
|||
| Juodligė |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
1.2 |
2.0-2.8 |
10-14 |
|||
| (sepsio arba |
Ampicilinas |
Į raumenis |
2-3 |
4 |
8–12 |
112-168 |
14 |
|||
| plaučių forma) |
Benzylpenicilinas |
„ |
1000000 VV |
6 |
6000000 VV |
84000000-126000000 VV |
14-21 |
|||
|
|
Rifampicinas |
Gerti |
0.45 |
2 |
0.9 |
9.0-12.6 |
10-14 |
|||
|
|
Sizomicinas |
Į raumenis |
0.1 |
3 |
1.3 |
3.0 |
10 |
|||
|
|
Gentamicinas |
„ |
0.08 |
4 |
0.32 |
3.2 |
10 |
|||
| Tuliaremija |
Rifampicinas |
Gerti |
0.3 |
3 |
0.9 |
6.3-9.0 |
7-10 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
1.4-2.0 (2.8)2 |
7-10 (14)2 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
14-20 |
7-10 |
|||
|
|
Sizomicinas |
Į raumenis |
0.1 |
3 |
0.3 |
2.1-3.02 |
7-102 |
|||
|
|
Gentamicinas |
„ |
0.16 |
2 |
0.32 |
2.24-3.22 |
7-102 |
|||
|
|
Streptomicinas |
„ |
0.5 |
2 |
1.0 |
7.0-10.0 |
7-10 |
|||
| Įnosės |
Doksiciklinas |
Gerti |
Po 0.2 2x pirmą parą, 0.1, kitas dienas |
2 |
0.4 pirmą dieną, kitas dienas po 0.2 |
3.2 |
15 |
|||
|
|
Sulfazinas + } |
„ |
4.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
5 |
8.0 pirmą dieną, vėliau po 5.0 |
103.0 |
20 |
|||
|
|
Rifampicinas3 |
„ |
0.45 |
2 |
0.9 |
18.0 |
20 |
|||
|
|
Sulfazinas + } |
„ |
4.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
5 |
8.0 pirmą dieną, vėliau po 5.0 |
103.0 |
20 |
|||
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
56.0 (160 tabl.) |
20 |
|||
|
|
+ } |
|
|
|
|
|
|
|||
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.45 |
2 |
0.9 |
18.0 |
20 |
|||
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
56.0 (160 tabl.) |
20 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
Po 0.2 2 x I dieną, 0.1 kitas dienas |
2 |
0.4 pirmą dieną, 0.2 kitas dienas |
4.2 |
20 |
|||
|
|
Rifampicinas3 |
„ |
0.45 |
2 |
0.9 |
18.0 |
20 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
40.0 |
20 |
|||
| Melioidozė (septinė |
Sulfazinas + } |
Gerti |
4.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
6 |
9.0 pirmą dieną, vėliau po 6.0 |
183.0 |
30 |
|||
| ir |
Rifampicinas3 |
„ |
0.45 |
2 |
0.9 |
27.0 |
30 |
|||
| plaučių forma) |
Sulfazinas |
„ |
4.0 pirmą kartą, vėliau po 1.0 |
6 |
9.0 pirmą dieną, vėliau po 6.0 |
183.0 |
30 |
|||
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
84.0 (240 tabl.) |
30 |
|||
|
|
+ } |
|
|
|
|
|
|
|||
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.45 |
2 |
0.9 |
27.0 |
30 |
|||
|
|
Sulfatonas |
„ |
1.4 (4 tabl.) |
2 |
2.8 (8 tabl.) |
84.0 (240 tabl.) |
30 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
Po 0.2 pirmą parą, po 0.1 kitas dienas |
2 |
0.4 pirmą dieną, po 0.2 kitas dienas |
6.21 |
30 |
|||
| Bruceliozė4 |
Rifampicinas |
Gerti |
0.3 |
3 |
0.9 |
13.0 |
15 |
|||
|
|
Doksiciklinas |
„ |
0.2 |
1 |
0.2 |
3.0 |
15 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
30.0 |
15 |
|||
|
|
Levomicetinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
60.0 |
30 |
|||
| Ornitozė |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
2.0–2.8 |
10–14 |
|||
|
|
Rifampicinas |
„ |
0.3 |
2 |
0.6 |
6.0–8.4 |
10–14 |
|||
|
|
Tetraciklinas |
„ |
0.5 |
4 |
2.0 |
20–28 |
10–14 |
|||
| Riketsiozės, (dėmėtoji šiltinė, |
Doksiciklinas |
Gerti |
0.2 |
1 |
0.2 |
|
Visą karščiavimo |
|||
| Ku – karštligė) |
Rifampicinas Tetraciklinas |
„ „ |
0.3 0.5 |
2 4 |
0.6 2.0 |
|
laiką ir 2,3 dienas, kai temperatūra normali |
|||
| Botulizmas (nenus-tatytotipo) |
Gydymo profilaktinis (prieš) botulinis serumas, polivalentinis A, B, E |
Į raumenis arba į veną (sunkiais atvejais) |
15000TV A, 5000 TV B, 15000 TV E |
3 kartus per parą (atsižvelgiant į ligos sunkumą), kitas dienas – 1 kartą |
45000TV A, 15000TV B, 45000TV E |
105000 – 120000TV A, 35000- 40000TV B, 105000-120000TV E |
5–6 |
|||
| Botulizmas (nustatyto tipo) |
Gydymo profilaktinis (prieš) botulinis serumas, monoavalentinis, homologinio tipo |
Į raumenis arba į veną (sunkiais atvejais) |
15000TV A, 5000 TV B, 15000 TV E |
3 kartus per parą (atsižvelgiant į ligos sunkumą), kitas dienas -1 kartą |
45000TV A, 15000TV B, 45000TV E |
105000 – 120000TV A, 35000-40000TV B, 105000-120000TV E |
5–6 |
|||
3. Esant silpnam monoterapijos efektui. Rifampicinas melioidozei gydyti skiriamas su sulfazinu arba sulfatonu.
5. Pakartotiniams gydymo kursams.
Choleros gydymo schema, išspausdinta „Guidelines for Cholera Control“, WHO, Geneva, 1993“.
Antibiotikai cholerai gydyti
| Antibiotikas |
Vaikams |
Suaugusiesiems |
| Doksiciklinas – vienkartė dozė |
– |
300 mg |
| Tetraciklinas – 4 kartus per dieną, 3 dienas |
12.5 mg/kg |
500 mg |
| Trimetoprimas (TMP). Sulfametoksazolas (SMX) – 2 kartus per dieną, 3 dienas |
TMP-5 mg/kg SMX-25 mg/kg |
TMP-160 mg SMX-800 mg |
| Furazolidonas – 4 kartus per dieną, 3 dienas |
1.25 mg/kg |
100 mg |
Antibiotikus skirti tik tuomet, kai ligonis rehidratuotas (paprastai po 4–6 val.) ir nevemia. Jokie kiti vaistai ir intraveniniai antibiotikai cholerai gydyti nevartojami.
Jei rekomenduojamiems antibiotikams V. cholerae 01 atsparus, gali būti vartojami eritromicinas ar chloramfenikolas.
Doksiciklinas yra tinkamiausias antibiotikas suaugusiems asmenims (išskyrus nėščias moteris), kadangi reikia tik 1 dozės.