Byla Nr. 10/05
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2005 M. KOVO 15 D. NUTARIMO NR. X-131 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJŲ PASKYRIMO“ 2 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2005 M. KOVO 17 D. DEKRETO NR. 237 „DĖL TEIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI ATLEISTI R. K. URBAITĮ IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO PAREIGŲ“ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2005 M. KOVO 17 D. NUTARIMO NR. X-138 „DĖL R. K. URBAIČIO ATLEIDIMO IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO PAREIGŲ“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2005 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Remigijui Ačui ir Seimo nariui Juliui Veselkai,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Respublikos Prezidento patarėjui teisės klausimais, Teisės departamento vadovui Haroldui Šinkūnui, Respublikos Prezidento patarėjams teisės klausimais Česlovui Atkočaičiui ir Mildai Vainiutei,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo pirmininko pavaduotojui Česlovui Juršėnui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniesiems patarėjams Antanui Jatkevičiui ir Gediminui Sagačiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. gegužės 23 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/05 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2005 m. kovo 29 d. prašymą ištirti, ar:
1) Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį ir priėmimo tvarką atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 77 straipsnį, 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą;
2) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal priėmimo tvarką ir seką atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 103, 104 straipsnius, 112 straipsnio 5 dalį, 113 straipsnį ir 115 straipsnio 4 punktą;
3) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 10 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:
1) Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį ir priėmimo tvarką atitinka Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 77 straipsnį, 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą;
2) ar Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal priėmimo tvarką ir seką atitinka Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 103, 104 straipsnius, 112 straipsnio 5 dalį, 113 straipsnį ir 115 straipsnio 4 punktą;
3) ar Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį atitinka Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 10 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą.
II
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjo nuomone, Aukščiausiojo Teismo teisėjams ir pirmininkui taikytina Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis, pagal kurią dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pareiškėjas teigia, kad Respublikos Prezidentas, teikdamas Seimui paskirti ar atleisti iš pareigų Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje numatytus teisėjus, privalo turėti Teismų tarybos patarimą ir tik remdamasis juo gali Seime inicijuoti Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskyrimo į pareigas ar atleidimo iš jų procedūras. Pareiškėjo manymu, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos (Teismų tarybos) patarimo nebuvimas buvo konstitucinė kliūtis Respublikos Prezidentui išleisti 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ ir pateikti šį dekretą svarstyti Seimui.
Pareiškėjo teigimu, Seimas, priimdamas 2005 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. X-131 ir 2005 m. kovo 17 d. nutarimą Nr. X-138, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo į pareigas tvarką ir teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 103, 104 straipsnių, 112 straipsnio 5 dalies, 113 ir 115 straipsnių normos yra skirtos teisėjų, taip pat ir Konstitucinio Teismo, nepriklausomumo garantijoms užtikrinti. Jos, be kitų apribojimų, apima ir draudimą tam pačiam asmeniui tuo pačiu metu būti ir Aukščiausiojo Teismo, ir Konstitucinio Teismo teisėju. Pareiškėjo nuomone, ginčijamais teisės aktais Respublikos Prezidentas pavėluotai ir netinkamai inicijavo Aukščiausiojo Teismo teisėjo R. K. Urbaičio atleidimą iš pareigų, o Seimas R. K. Urbaitį Konstitucinio Teismo teisėju paskyrė neatleidęs jo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Todėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsniu R. K. Urbaitį paskyrus Konstitucinio Teismo teisėju ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ jį atleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų buvo pažeista atitinkamų sprendimų priėmimo tvarka ir seka, konstituciniai atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principai.
Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte nėra numatyta nei Konstitucinio Teismo teisėjo rinkimai, nei bendrosios kompetencijos teismo teisėjo perkėlimas į Konstitucinio Teismo, vykdančio specifinę kompetenciją – konstitucinį teisingumą, teisėjo pareigas. Tuo tarpu Respublikos Prezidentas 2005 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ kaip R. K. Urbaičio atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagrindą nurodė Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą, bet konkrečiai nenurodė, kuriuo iš šiame punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Č. Juršėno, A. Jatkevičiaus ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai.
Paaiškinimuose teigiama, kad Seimas neturi teisės peržiūrėti, kvestionuoti, reviduoti ir juo labiau panaikinti Respublikos Prezidento išleistų teisės aktų. Atstovų manymu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas ir įsigaliojęs Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo Seimui teikiama atleisti R. K. Urbaitį iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, sukelia teisines pasekmes ir sudaro teisines prielaidas Seimui priimti nutarimą dėl šio teisėjo atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
Č. Juršėnas, A. Jatkevičius ir G. Sagatys teigia, kad Seimo nutarimų, kuriais R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju ir atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, seka yra logiška, pagrįsta asmens, kurio atžvilgiu taikomos minėtos procedūros, teisių ir teisėtų interesų apsauga. Asmens, atitinkančio Konstitucinio Teismo teisėjui keliamus reikalavimus, atleidimas iš užimamų pareigų dar nežinant, ar jis bus paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieštarautų teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai pabrėžia, kad, įsigaliojus Seimo nutarimui, kuriuo R. K Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, jis Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas galėjo pradėti eiti tik prisiekęs Seime. R. K Urbaitis Seime prisiekė po to, kai jau buvo atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Vadinasi, R. K. Urbaitis Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas pradėjo eiti jau nebūdamas Aukščiausiojo Teismo teisėju.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Č. Juršėnas, A Jatkevičius ir G. Sagatys taip pat teigia, kad aiškinant Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą turėtų vyrauti ne pažodinis (gramatinis), o loginis ir sisteminis teisės aiškinimo metodai.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai Č. Atkočaitis ir M. Vainiutė pažymėjo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią. Teisėjų skyrimo ir atleidimo tvarką reglamentuoja Konstitucijos 112 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Pagal minėto straipsnio 3 dalį Apeliacinio teismo teisėjus ir iš jų – pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Pagal to paties straipsnio 4 dalį apylinkių, apygardų bei specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, šiuose Konstitucijos straipsniuose yra trys nevienodai traktuojamos teisinės situacijos, kai teisėjus skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, kai teisėjus skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu ir kai teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Atstovai mano, kad Konstitucija suteikia teisę Respublikos Prezidentui skirti ir atleisti apylinkių, apygardų, Apeliacinio teismo ir specializuotų teismų teisėjus, spręsti jų perkėlimo ir paaukštinimo klausimus.
Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų teigimu, Respublikos Prezidentas 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ išleido gavęs Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymą, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje. Išleisdamas minėtą dekretą, Respublikos Prezidentas griežtai laikėsi jam Konstitucijoje ir Teismų įstatyme nustatytų įgaliojimų formuojant teisminę valdžią ir neperžengė savo kompetencijos ribų.
Č. Atkočaitis ir M. Vainiutė teigia, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija Respublikos Prezidentui gali patarti tik dėl tokių teisėjų, dėl kurių galutinį sprendimą priima Respublikos Prezidentas. Dėl tų teisėjų, kurių Respublikos Prezidentas pats neskiria, jis neturi pareigos kreiptis į Teismų tarybą patarimo. Respublikos Prezidento atstovai taip pat teigia, kad galiojanti Aukščiausiojo Teismo formavimo tvarka leidžia išvengti ir tam tikrų profesinės etikos problemų, kurių galėtų kilti, jeigu Teismų tarybai, kurios daugumą sudaro žemesnių grandžių teismų teisėjai, būtų pavesta spręsti, ar asmuo gali tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju ir ar jis gali būti atleistas iš šių pareigų.
Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ nurodytas R. K. Urbaičio atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo pareigų pagrindas yra labiausiai tinkamas iš visų Konstitucijos 115 straipsnyje nurodytų teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų.
Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų paaiškinimuose taip pat teigiama, kad pagal Konstitucijos 104 straipsnio antrąją dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 7 straipsnį asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieš pradėdamas eiti savo pareigas Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Taigi R. K Urbaitis Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimus įgijo ir pareigas eiti pradėjo tik prisiekęs Seime.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai R. Ačas ir J. Veselka iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomų paaiškinimų.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Č. Juršėnas, A. Jatkevičius ir G. Sagatys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir pateikė papildomų paaiškinimų.
konstatuoja:
I
1. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2004 m. gruodžio 15 d. raštu Seimo Pirmininkui Nr. (1.6)-5T-53, vadovaudamasis Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pateikė Seimui Romualdą Kęstutį Urbaitį kandidatu į Konstitucinio Teismo teisėjus.
2. Seimas 2005 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“, kuriame inter alia nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktu bei 103 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsniu, nutaria: <...>
2 straipsnis.
3 straipsnis.
3. R. K. Urbaičio kandidatūros į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikimo Seimui metu ir Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ priėmimo metu R. K. Urbaitis buvo Aukščiausiojo Teismo teisėjas.
4. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2005 m. kovo 15 d. raštu Nr. (1.7)-5T-2, vadovaudamasis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi ir Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pateikė Respublikos Prezidentui prašymą teikti Seimui R. K Urbaitį atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, nes šis 2005 m. kovo 15 d. buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju.
„1 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio antrąja dalimi ir 115 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio trečiąja dalimi, teikiu Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Romualdą Kęstutį URBAITĮ iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
2 straipsnis.
6. Seimas 2005 m. kovo 17 d. priėmė nutarimą Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, kuriame nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio antrąja dalimi bei 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, nutaria:
1 straipsnis.
7. Paskirtasis Konstitucinio Teismo teisėjas R. K. Urbaitis, Seimui atleidus jį iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, 2005 m. kovo 17 d. Seime prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.
8. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja teisės aktai (jų dalys), kuriais R. K Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju ir dėl to atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, būtent, ar:
1) Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį ir priėmimo tvarką atitinka Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 77 straipsnį, 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą;
2) Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal priėmimo tvarką ir seką atitinka Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 103, 104 straipsnius, 112 straipsnio 5 dalį, 113 straipsnį ir 115 straipsnio 4 punktą;
3) Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal turinį atitinka Konstitucijoje įtvirtintus atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principus, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 10 punktą, 112 straipsnio 5 dalį ir 115 straipsnio 4 punktą.
9. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio 1 dalį bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: normų turinį (1 punktas); reguliavimo apimtį (2 punktas); formą (3 punktas); Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (4 punktas).
Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis ir Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pagal priėmimo tvarką ir seką neprieštarauja Konstitucijai, traktuotinas kaip jo prašymas ištirti kiekvieno iš šių teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką. Nuoroda į „priėmimo seką“ vertintina kaip pareiškėjo motyvas, kuriuo grindžiama abejonė, ar nurodyti teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką.
II
Dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal priėmimo tvarką Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, taip pat dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjas savo abejones dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal priėmimo tvarką Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, taip pat dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams grindžia tuo, kad, jo manymu, Seimas, neatleidęs R. K. Urbaičio iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal Konstituciją negalėjo jo paskirti Konstitucinio Teismo teisėju, nes Konstitucija draudžia asmeniui tuo pat metu būti ir Aukščiausiojo Teismo, ir Konstitucinio Teismo teisėju.
Pažymėtina, kad pareiškėjo pozicija, jog Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai pagal turinį, grindžiama tuo, kad, jo manymu, šis straipsnis prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.
2. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką ir turinį neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas straipsnis kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai.
3. Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarka yra expressis verbis nustatyta Konstitucijoje.
Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Pagal šio straipsnio 1 dalį kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas; Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas; Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu.
Pabrėžtina, kad skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pagal Konstituciją atitinkamus įgaliojimus turi tik šie Konstitucijoje expressis verbis nurodyti subjektai: 1) Konstitucinio Teismo teisėjo kandidatūrą Seimui teikiantis valstybės pareigūnas (Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas); 2) Seimas, priimantis sprendimą dėl pateiktojo kandidato skyrimo Konstitucinio Teismo teisėju.
Pagal Konstituciją jokia institucija, joks pareigūnas neturi įgaliojimų paneigti ar riboti Aukščiausiojo Teismo pirmininko (kaip ir kitų Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės pareigūnų, teikiančių kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus – Respublikos Prezidento ir Seimo Pirmininko) konstitucinės teisės teikti Seimui kandidatą į Konstitucinio Teismo teisėjus ir Seimo teisės paskirti pateiktą asmenį Konstitucinio Teismo teisėju arba jo nepaskirti. Jeigu tokie įgaliojimai būtų nustatyti įstatymu ar kitu teisės aktu, būtų sudarytos prielaidos sukliudyti Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų.
4. Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams. Pagal Konstitucijos 113 straipsnį teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse (1 dalis); jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą (1 dalis); teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (2 dalis).
Minėti ribojimai Konstitucinio Teismo teisėjui pradedami taikyti nuo tos dienos, kai jis pradeda eiti savo pareigas. Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalį prieš pradėdami eiti savo pareigas Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis; naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną.
Konstitucijoje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad paskirtasis Konstitucinio Teismo teisėjas nesuderinamumus su Konstitucinio Teismo teisėjo pareigomis (Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalis, 113 straipsnis) turi pašalinti iki priesaikos Seime. Jeigu minėtų nesuderinamumų pašalinimas priklauso nuo tam tikrų institucijų (pareigūnų) sprendimų, šios institucijos (pareigūnai) turi pareigą priimti atitinkamus sprendimus iki Konstitucinio Teismo teisėjo priesaikos Seime. Antraip paskirtajam Konstitucinio Teismo teisėjui būtų sukliudyta pradėti eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas ir šitaip būtų kliudoma Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų.
Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nuostatų, reikalaujančių, kad asmuo, kurio kandidatūra į Konstitucinio Teismo teisėjus yra pateikta, dar iki balsavimo dėl jo kandidatūros Seime atsisakytų dirbamo darbo, užimamų pareigų ar pašalintų kitus Konstitucijoje nurodytus nesuderinamumus su Konstitucinio Teismo teisėjo pareigomis.
Pabrėžtina ir tai, kad paskirtasis Konstitucinio Teismo teisėjas, kol jis nėra nustatyta tvarka prisiekęs Seime, neina Konstitucinio Teismo teisėjo pareigų. Tuo metu Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar eina kadenciją bebaigiąs Konstitucinio Teismo teisėjas.
5. Minėta, kad tuo metu, kai Seimas 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsniu paskyrė R. K. Urbaitį Konstitucinio Teismo teisėju, jis buvo Aukščiausiojo Teismo teisėjas.
Minėta ir tai, kad asmuo, kurio kandidatūra į Konstitucinio Teismo teisėjus yra pateikta, pagal Konstituciją neprivalo dar iki balsavimo dėl jo kandidatūros Seime atsisakyti dirbamo darbo, užimamų pareigų.
Tad Seimas, 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsniu paskyręs R. K. Urbaitį Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidęs iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, nepažeidė iš Konstitucijos kylančio draudimo tam pačiam asmeniui tuo pat metu būti ir Aukščiausiojo Teismo, ir Konstitucinio Teismo teisėju.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 104 ir 113 straipsniams.
7. Sprendžiant, ar Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui, pažymėtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje ir 115 straipsnio 4 punkte nėra reguliuojami santykiai, susiję su Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimu: Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, o pagal Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą Lietuvos Respublikos teismų teisėjai įstatymo nustatyta tvarka atleidžiami iš pareigų išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą. Tuo tarpu Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis skirtas R. K. Urbaičio paskyrimui Konstitucinio Teismo teisėju.
Taigi Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis reguliuoja kitokio pobūdžio santykius, negu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis ir 115 straipsnio 4 punktas.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui.
9. Konstatavus, kad Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 113 straipsniui, 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui, konstatuotina, kad minėto Seimo nutarimo 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja ir pareiškėjo nurodytiems:
– Konstitucijos 104 straipsniui, kuriame nustatyta, kad Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (1 dalis); prieš pradėdami eiti savo pareigas, Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai (2 dalis); Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams (3 dalis); Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (4 dalis);
– konstituciniam atsakingo valdymo principui;
– konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pareiškėjo pozicija, jog Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai pagal turinį, grindžiama tuo, kad, jo manymu, šis straipsnis prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Minėta, kad pareiškėjas abejoja dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką dėl to, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
11. Konstatavus, kad Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 104 straipsniui, 113 straipsniui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, konstatuotina, kad minėto Seimo nutarimo 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems:
– Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas;
– Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija;
– Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas;
– Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai;
– Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktui, pagal kurį Seimas skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
– Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija;
– Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui, pagal kurį Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;
– konstituciniam atsakingo valdymo principui;
– konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekreto Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal priėmimo tvarką ir turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 77 straipsniui, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjas savo abejones dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekreto Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal priėmimo tvarką ir turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 77 straipsniui, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams grindžia tuo, kad, jo manymu, Respublikos Prezidentas, prieš teikdamas Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, turėjo gauti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimą, o negavęs tokio patarimo negalėjo išleisti 2005 m. kovo 17 d. dekreto ir pateikti šio dekreto svarstyti Seimui, taip pat tuo, kad, jo manymu, Respublikos Prezidentas 2005 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ kaip R. K. Urbaičio atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagrindą nurodė 115 straipsnio 4 punktą, bet konkrečiai nenurodė, kuriuo iš šiame punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.
2. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K. Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K. Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai.
3. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą Respublikos Prezidentas inter alia įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis).
Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo: „Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto normos, nustatančios Respublikos Prezidento įgaliojimus skiriant ir atleidžiant teisėjus, yra susijusios su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija“, taip pat kad „Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais“ ir kad „šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų“.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarka yra expressis verbis nustatyta Konstitucijoje, kad pagal Konstituciją jokia institucija, joks pareigūnas neturi įgaliojimų paneigti ar riboti Seimo teisę paskirti pateiktą asmenį Konstitucinio Teismo teisėju arba jo nepaskirti, taip pat kad jeigu tokie įgaliojimai būtų nustatyti įstatymu ar kitu teisės aktu, būtų sudarytos prielaidos sukliudyti Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad paskirtasis Konstitucinio Teismo teisėjas nesuderinamumus su Konstitucinio Teismo teisėjo pareigomis (Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalis, 113 straipsnis) pagal Konstituciją turi pašalinti iki priesaikos Seime, kad jeigu minėtų nesuderinamumų pašalinimas priklauso nuo tam tikrų institucijų (pareigūnų) sprendimų, šios institucijos (pareigūnai) turi pareigą priimti atitinkamus sprendimus iki Konstitucinio Teismo teisėjo priesaikos Seime, antraip paskirtajam Konstitucinio Teismo teisėjui būtų sukliudyta pradėti eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas ir kartu butų kliudoma Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų.
Taigi Konstitucinio Teismo teisėju paskyrus asmenį, kuris paskyrimo metu ėjo kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjo pareigas, jis iki priesaikos Seime turi būti atleistas iš šių pareigų. Jeigu Konstitucinio Teismo teisėju paskirtas asmuo paskyrimo metu ėjo Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, Respublikos Prezidentas turi konstitucinę pareigą teikti Seimui, o Seimas – konstitucinę pareigą šį paskirtąjį Konstitucinio Teismo teisėją atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų iki Konstitucinio Teismo teisėjo priesaikos Seime. Priešingu atveju paskirtajam Konstitucinio Teismo teisėjui būtų sukliudyta pradėti eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas ir kartu būtų kliudoma Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją jokia institucija, joks pareigūnas neturi įgaliojimų paneigti ar riboti Seimo teisės paskirti pateiktą asmenį Konstitucinio Teismo teisėju arba jo nepaskirti. Konstatuota ir tai, kad skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pagal Konstituciją atitinkamus įgaliojimus turi tik kandidatus teikiantys Seimui valstybės pareigūnai ir Seimas. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (pagal Teismų įstatymą – Teismų taryba) pagal Konstituciją apskritai neturi jokių įgaliojimų priimti kokius nors sprendimus, susijusius su Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimu. Taigi ši institucija pagal Konstituciją neturi ir įgaliojimų patarti dėl kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjo atleidimo iš pareigų tais atvejais, kai šis teisėjas yra Seimo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Šiame kontekste pažymėtina, kad cituoti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo teiginiai „Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais“ ir „šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų“ negali būti aiškinami neatsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, reglamentuojančias Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarką.
Taigi prieš priimdamas sprendimą dėl kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjo, paskirto Konstitucinio Teismo teisėju, atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją neturi kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybą), o ši institucija pagal Konstituciją neturi įgaliojimų Respublikos Prezidentui patarti dėl to. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos minėtai specialiai teisėjų institucijai (Teismų tarybai) sukliudyti paskirtajam Konstitucinio Teismo teisėjui pradėti eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas ir kartu būtų kliudoma Konstitucijoje nustatyta tvarka atnaujinti Konstitucinį Teismą – vieną iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų, įgyvendinti Seimo nutarimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo.
6. Tad Respublikos Prezidentas, prieš išleisdamas 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, kuriuo pateikė Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, nes šis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, neturėjo kreiptis į Teismų tarybą atitinkamo patarimo.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai.
8. Pabrėžtina, kad tai, jog šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Respublikos Prezidentas, prieš priimdamas sprendimą dėl kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjo, paskirto Konstitucinio Teismo teisėju, atleidimo iš pareigų, pagal Konstituciją neturi kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybą), o ši institucija pagal Konstituciją neturi įgaliojimų Respublikos Prezidentui patarti dėl to, negali būti interpretuojama kaip vienintelio atvejo, kai Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją neturi kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybą), o ši institucija pagal Konstituciją neturi įgaliojimų Respublikos Prezidentui patarti dėl to, konstatavimas.
9. Sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui dėl to, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš šiame punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, konstatuotina, kad Konstitucijos 115 straipsnio nuostata „Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: <...>; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, taikant tik lingvistinį (verbalinį) teisės aiškinimo metodą. Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto formuluotė „išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“ apima visus atvejus, kai teisėjas jo sutikimu yra paskiriamas, išrenkamas arba kuriuo nors kitu būdu užima kitas pareigas (pradeda dirbti kitą darbą) nepriklausomai nuo to, koks naujų pareigų užėmimo (darbo pradėjimo) būdas yra numatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ši formuluotė, būtent jos dalis „išrinkus į kitas pareigas“, apima ir tuos atvejus, kai kurio nors Lietuvos Respublikos teismo teisėjas yra paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju.
Vien tai, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ nėra konkrečiai nurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, nėra pagrindas teigti, kad šis Respublikos Prezidento dekretas prieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui.
11. Konstatavus, kad Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, taip pat tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui, konstatuotina ir tai, kad šis Respublikos Prezidento dekretas tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K. Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja ir pareiškėjo nurodytiems:
– Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas;
– Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija;
– Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas;
– Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai;
– Konstitucijos 77 straipsniui, kuriame nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas (1 dalis) ir kad jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (2 dalis);
– konstituciniam atsakingo valdymo principui;
– konstituciniam teisinės valstybės principui.
IV
Dėl Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal priėmimo tvarką Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, taip pat dėl Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjas savo abejones dėl Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal priėmimo tvarką Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, taip pat dėl Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams grindžia tais pačiais motyvais, kaip ir abejones dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal priėmimo tvarką Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, abejones dėl Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnio atitikties pagal turinį Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams, taip pat abejones dėl Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekreto Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ atitikties pagal turinį ir priėmimo tvarką Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 77 straipsniui, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai ir 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
2. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, išleistą prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas Seimo nutarimas kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, išleistą prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Seimo nutarime konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis yra atleidžiamas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginčijamas Seimo nutarimas kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
– Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 104 straipsniui, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams;
– Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams;
– Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai;
– Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktui;
– Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Respublikos Prezidento dekretu R. K Urbaitis buvo pateiktas Seimui atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K Urbaitis turi būti atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 77 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
4. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“:
– tuo aspektu, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, išleistą prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 103, 104 straipsniams, 112 straipsnio 5 daliai, 113 straipsniui, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams;
– tuo aspektu, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, išleistą prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Seimo nutarime konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K Urbaitis yra atleidžiamas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 10 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. X-131 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ 2 straipsnis tuo aspektu, kad šiuo straipsniu R. K. Urbaitis buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju prieš tai jo neatleidus iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretas Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad šiuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu R. K. Urbaitis buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui atleisti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis turi būti atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. kovo 17 d. nutarimas Nr. X-138 „Dėl R. K. Urbaičio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ tuo aspektu, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 17 d. dekretą Nr. 237 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti R. K. Urbaitį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, išleistą prieš tai negavus specialios teisėjų institucijos (pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą – Teismų tarybos) patarimo, taip pat tuo aspektu, kad šiame Lietuvos Respublikos Seimo nutarime konkrečiai nenurodyta, kuriuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte išdėstytų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų – „išrinkus į kitas pareigas“ ar „jo sutikimu perkėlus į kitą darbą“ – R. K. Urbaitis yra atleidžiamas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką ir pagal turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas