Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL VIEŠŲJŲ INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TOBULINIMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2010 m. balandžio 28 d. Nr. 466
Vilnius
Siekdama efektyvinti ir tobulinti viešųjų infrastruktūrų reguliavimą ir priežiūrą Lietuvos Respublikoje – sukurti stiprią ir nepriklausomą daugiasektorinę infrastruktūrų reguliavimo instituciją, taip pat įgyvendindama 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/54/EB (OL 2009 L 211, p. 55), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/55/EB (OL 2009 L 211, p. 94), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 713/2009, įsteigiantį Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (OL 2009 L 211, p. 1), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinantį reglamentą (EB) Nr. 1228/2003 (OL 2009 L 211, p. 15), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantį reglamentą (EB) Nr. 1775/2005 (OL 2009 L 211, p. 36), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 337), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 367), 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 514), 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/136/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje ir reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (OL 2009 L 337, p. 11), 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/140/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (OL 2009 L 337, p. 37), 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL 1998 L 15, p. 14), 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/39/EB, iš dalies pakeičiančią direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolimesnio atvėrimo konkurencijai (OL 2002 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p. 316), 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/6/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 97/67/EB, siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo (OL 2008 L 52, p. 3), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Patvirtinti pridedamą Viešųjų infrastruktūrų reguliavimo tobulinimo koncepciją (toliau – Koncepcija).
2. Pritarti nuostatai, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir kitų susijusių įstatymų pakeitimus Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija būtų reorganizuotos prijungimo prie Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos būdu, įsteigiant Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą.
3. Pavesti ministerijoms ir kitoms suinteresuotoms institucijoms per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo parengti ir nustatytąja tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti teisės aktų, susijusių su Koncepcijos įgyvendinimu, projektus.
4. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininkas ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas turi parengti ir po to, kai Lietuvos Respublikos Seimas priims atitinkamus Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir kitų susijusių įstatymų pakeitimus, nustatytąja tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos būdu sąlygų aprašo projektą.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 466
VIEŠŲJŲ INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TOBULINIMO KONCEPCIJA
I. TOBULINIMO OBJEKTAS
1. Siekiant efektyvinti ir tobulinti viešųjų infrastruktūrų reguliavimą ir priežiūrą Lietuvos Respublikoje – sukurti stiprią ir nepriklausomą daugiasektorinę infrastruktūrų reguliavimo instituciją, taip pat atsižvelgiant į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/54/EB, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/55/EB, 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 713/2009, įsteigiantį Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinantį reglamentą (EB) Nr. 1228/2003, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantį reglamentą (EB) Nr. 1775/2005, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/136/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje ir reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo, 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/140/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo, 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/39/EB, iš dalies pakeičiančią direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolimesnio atvėrimo konkurencijai, 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/6/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 97/67/EB, siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo, kuriuose įtvirtinti infrastruktūrų reguliavimo principai, numatoma tobulinti viešųjų infrastruktūrų reguliavimo institucinę sąrangą, šiuo metu susidedančią iš:
II. TOBULINIMO PRIEŽASTYS
III. TOBULINIMO PRINCIPAI
3. Viešųjų infrastruktūrų reguliavimas tobulinamas vadovaujantis šiais bendraisiais principais:
3.1. reguliavimo funkcijų koncentracijos principas, kuris reiškia, kad infrastruktūrų reguliavimo funkcijas perduodant vienai institucijai užtikrinama galimybė derinti reguliavimo sistemas skirtinguose sektoriuose;
3.2. administracinės naštos mažinimo principas, kuris reiškia, kad turi būti užtikrinamas kuo efektyvesnis reguliavimo funkcijų atlikimas ir efektyvus lėšų naudojimas;
3.3. veiksmingos konkurencijos užtikrinimo principas, kuris reiškia, kad visiems rinkoje veikiantiems dalyviams turi būti užtikrinamos tokios pačios patekimo į rinką ir veikimo joje sąlygos ir neiškreipiama konkurencija;
3.4. vartotojų teisių apsaugos principas, kuris reiškia, kad teisės normomis turi būti siekiama apsaugoti pažeidžiamus vartotojus ir užtikrinti visišką vartotojų teisių apsaugos priemonių veiksmingumą;
3.5. skaidrumo ir nediskriminavimo principas, kuris reiškia, kad turi būti užtikrinama vieša ir vienodai veiksminga infrastruktūrų priežiūra;
IV. TOBULINIMO KRYPTYS
5. Pagrindinės numatomos viešųjų infrastruktūrų reguliavimo tobulinimo kryptys:
5.1. Infrastruktūrų reguliavimo ir priežiūros funkcijų konsolidavimas įsteigiant elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sritis reguliuojančią ir jų priežiūrą vykdančią Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarnybą (toliau – Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba). Ši tarnyba būtų steigiama reorganizuojant Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos prijungimo prie Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos būdu. Įgyvendinant Koncepciją (t. y. rengiant atitinkamų įstatymų pakeitimų projektus), turi būti svarstoma galimybė atsisakyti dalies Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai nebūdingų funkcijų, naikinti kitų valstybės institucijų funkcijų ir Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos funkcijų galimą dubliavimą ir optimizuoti komunalinių atliekų tvarkymo srities reguliavimo funkcijas. Minėtos institucijos reorganizuojamos Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo numatyta tvarka.
5.2. Kadangi Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą numatoma steigti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos pagrindu, turės būti parengtas Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymas) projektas. Įstatymas reglamentuos Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos teisinį statusą, struktūrą, valdymą, vadovo ir valdymo organo narių skyrimą ir atleidimą, finansavimo šaltinius, kitus susijusius aspektus.
V. INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TARNYBOS TEISINIS STATUSAS
6. Įstatyme bus numatyta, kad:
6.1. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba yra nepriklausoma biudžetinė įstaiga, veikianti pagal Įstatymą, kitus įstatymus ir savo nuostatus. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos nepriklausomumas reiškia, kad ji gali savarankiškai priimti sprendimus visais svarbiais rinkos reguliavimo ir priežiūros klausimais, nepaisydama politinių organų ir viešųjų ar privačių interesų įtakos (tačiau tai nekliudo vykdyti šios institucijos sprendimų peržiūrą teismuose).
6.2. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, turintis pavadinimą, sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos buhalterinė apskaita vykdoma pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą.
6.3. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos savininkė – valstybė, jos teises ir pareigas įgyvendins Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą steigia ir jos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
6.4. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba reguliuoja ir prižiūri subjektų elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sričių veiklą. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos kompetencijai nepriklauso viešojo administravimo institucijų žinioje esanti infrastruktūra.
6.5. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sričių nepriklausomą reguliavimą ir priežiūrą, požiūriu.
VI. INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TARNYBOS VEIKLOS TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR FUNKCIJOS
7. Atitinkamuose įstatymuose bus nustatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba reguliuoja ir prižiūri subjektų elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sričių veiklą. Europos Sąjungos reglamentų, direktyvų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai ateityje nustatytąja tvarka galės būti priskirtos ir kitose viešųjų infrastruktūrų srityse veikiančių subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros funkcijos.
8. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos tikslas – užtikrinti efektyvią infrastruktūrų paslaugų vartotojų teisių apsaugą, veiksmingą konkurenciją infrastruktūrų sektoriuose, efektyvų infrastruktūrų išteklių valdymą ir naudojimą, technologinį tvarumą.
9. Numatomi Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos uždaviniai:
9.1. siekti, kad energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugos būtų prieinamos (kainos ir sklaidos požiūriu), geros kokybės ir saugios, užtikrinti vartotojų teisių apsaugą ir vartotojų teisių apsaugos priemonių veiksmingumą;
9.2. sudaryti konkurencijos energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų sektoriuje ir šių paslaugų plėtros sąlygas, taip pat sąlygas, užkertančias kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti turima įtaka ar dominuojančia padėtimi* rinkoje;
9.3. užtikrinti patikimą, efektyvų, saugų ir aplinką tausojantį infrastruktūrų išteklių naudojimą ir valdymą;
9.4. vykdyti energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų sektorių stebėseną ir priežiūrą;
9.5. plėsti atviras, konkurencingas ir nediskriminacines energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų rinkas, užtikrinti tinkamas jų veikimo sąlygas;
10. Bus nustatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba atlieka šias pagrindines funkcijas:
10.1. priima privalomus sprendimus ir nustato įpareigojimus asmenims energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir kitose susijusiose srityse;
10.2. pagal kompetenciją rengia ir tvirtina individualius ir norminius teisės aktus, standartus, sąlygas ir taisykles;
10.3. nustato apskaitos atskyrimo reikalavimus, sąnaudų paskirstymo metodus ir modelius, sąnaudų paskirstymo taisykles, kainodaros metodus ir tvirtina kainų viršutines ribas, kurios būtų nediskriminacinės;
10.4. išduoda visas licencijas, leidimus, atestatus ir sertifikatus, kurių reikia energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir kitų susijusių sričių veiklai;
10.5. užtikrina efektyvų infrastruktūros išteklių valdymą, nustato jų suteikimo ir naudojimo sąlygas;
10.6. sprendžia, kokios priemonės būtinos veiksmingai konkurencijai energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų sektoriuje ir naudai vartotojams užtikrinti;
10.7. kontroliuoja, ar ūkio subjektai, veikiantys energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse, laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų;
10.8. stebi energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse veikiančių subjektų veiklos skaidrumo laipsnį (taip pat ir didmeninių paslaugų teikimo sąlygas) ir užtikrina, kad būtų laikomasi skaidrumo ir kitų Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos nustatytų įpareigojimų;
10.9. užtikrina, kad įstatymuose numatytos konkrečios vartotojų apsaugos priemonės būtų veiksmingos ir tinkamai taikomos;
10.10. renka ir analizuoja informaciją, kurią paslaugų tiekėjai teikia vartotojams, taip pat kontroliuoja, kad ši informacija būtų patikima, suprantama ir lengvai palyginama;
10.11. atlieka reikiamus ir pakankamus energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų rinkų tyrimus;
10.12. išankstine ne teismo tvarka sprendžia energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų srityse veikiančių subjektų, paslaugų teikėjų ir gavėjų (taip pat ir vartotojų) tarpusavio ginčus;
10.13. skiria veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas reguliuojamose srityse veikiantiems asmenims, kurie nevykdo teisės aktų reikalavimų;
10.14. bendradarbiauja su užsienio valstybių nacionalinėmis infrastruktūrų reguliavimo institucijomis, pagal kompetenciją dalyvauja tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos institucijų, komitetų ir grupių, kurių veikla susijusi su reguliuojamais sektoriais, veikloje;
VII. INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TARNYBOS VALDYMAS, TARNYBOS PIRMININKO IR TARNYBOS TARYBOS KOMPETENCIJA, SKYRIMAS IR ATLEIDIMAS
12. Įstatyme bus nustatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba turi vienasmenį valdymo organą – Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos pirmininką (toliau – Pirmininkas) ir kolegialų valdymo organą – Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos tarybą (toliau – Taryba), kuriai vadovauja Pirmininkas.
13. Įstatyme bus nustatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai vadovauja ir jai atstovauja Pirmininkas, kuris yra asmeniškai atsakingas už visos Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos darbą.
14. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu 5 metų kadencijai.
15. Įstatyme bus nustatyta, kad Tarybą sudaro 5 nariai, iš kurių vienas yra Pirmininkas. Kiekvienas Tarybos narys atsakingas už konkrečią Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos veiklos sritį. Tarybos nariai kolegialiai atsako už visus Tarybos priimtus sprendimus.
16. Įstatyme bus nustatyta, kad Tarybos narius 5 metų kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo Tarybos nario pareigas gali eiti ne daugiau kaip 2 kadencijas iš eilės. Tarybos sudėtis bus atnaujinama rotacijos principu kas 2 metai. Nustatytuoju laiku nepaskyrus naujo Tarybos nario, jo pareigas eina kadenciją baigęs Tarybos narys, kol paskiriamas naujas Tarybos narys.
17. Įstatyme bus nustatyta, kad Tarybos sprendimai priimami balsų dauguma. Tarybos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamas Pirmininko balsas. Jeigu nesusirenka reikiamas Tarybos narių kvorumas ar Taryba dėl kokių nors kitų priežasčių negali priimti sprendimo ar nutarimo, atitinkamus sprendimus ar nutarimus turi teisę vienašališkai priimti Pirmininkas.
18. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininkas ir kiti Tarybos nariai privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo numatyta tvarka.
19. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininkas sprendžia visus Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos kompetencijos klausimus, išskyrus klausimus, kurie turi būti suderinti su Taryba.
20. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininkas:
20.1. atstovauja ir (ar) įgalioja atstovauti Infrastruktūrų reguliavimo tarnybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje;
20.2. tvirtina Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos struktūrą, struktūrinių padalinių nuostatus, taip pat pareigybių sąrašus ir aprašymus, nustato Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos darbuotojų ir valstybės tarnautojų skaičių;
20.3. įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, juos skatina ir skiria jiems nuobaudas;
20.4. ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 1 d. teikia Seimui ir skelbia viešai metinę Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos veiklos ataskaitą ir finansinių ataskaitų rinkinį (įskaitant metinės atskaitomybės skelbimą viešai prieinamame Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos interneto tinklalapyje, bet tuo neapsiribojant);
20.6. užtikrina, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos veikloje būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų;
20.7. priima sprendimus dėl licencijų, leidimų, atestatų ir sertifikatų, kurių reikia energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių paslaugų sričių veiklai;
21. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininkas, tik suderinęs su Taryba:
21.2. tvirtina Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos strateginius veiklos planus ir metines ataskaitas;
21.4. priima sprendimus dėl privalomų įpareigojimų nustatymo, taip pat sprendimus skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas energetikos, elektroninių ryšių, pašto ir kitose susijusiose srityse veikiantiems subjektams, kurie nevykdo teisės aktų reikalavimų;
21.5. tvirtina užmokesčio už Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos vykdomą reguliavimą ir rinkos priežiūrą objektus ir dydžius;
22. Įstatyme bus nustatyta, kad Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu Pirmininką ir Tarybos narius atleidžia iš pareigų, jeigu:
22.3. įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jiems paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba tokia bausmė, dėl kurios jis negali eiti pareigų;
22.4. paaiškėja, kad skiriami į pareigas jie pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis;
22.5. jie padaro šiurkštų tarnybinės etikos pažeidimą, žeminantį Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos Pirmininko ar Tarybos nario vardą;
23. Įstatyme bus nustatyta, kad Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu gali atleisti Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos Pirmininką ir Tarybos narius iš pareigų, jeigu:
23.1. jie dėl laikino nedarbingumo nedirba ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių;
24. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos darbo tvarką nustato Tarybos tvirtinamas Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos vidaus darbo reglamentas.
25. Visais svarbiais klausimais priimtų Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos sprendimų ir nutarimų, kitų rengiamų dokumentų projektai, taip pat priimti nutarimai, sprendimai, gauti pasiūlymai ir kita svarbi informacija turi būti paskelbta viešai, teisės aktų numatyta tvarka. Viešai gali būti skelbiamas ne visas dokumentas, jeigu viso dokumento viešas paskelbimas galėtų pakenkti kontroliuojamiems subjektams ar kitiems asmenims arba tai atskleistų jų komercinę paslaptį.
26. Priimdama teisės aktus, darysiančius reikšmingą poveikį atitinkamai rinkai, išskyrus Įstatyme numatytus atvejus, taip pat spręsdama kitus klausimus, ypač susijusius su visomis galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų teisėmis, Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka konsultuojasi su visuomene.
VIII. INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TARNYBOS PIRMININKO, TARYBOS NARIŲ, KITŲ DARBUOTOJŲ IR TARNAUTOJŲ DARBO APMOKĖJIMAS
28. Įstatyme Pirmininko ir Tarybos narių atlyginimas bus susietas su Infrastruktūros reguliavimo tarnybos reguliuojamų subjektų darbuotojų darbo užmokesčiu. Įstatyme bus nustatyta, kad Pirmininko atlyginimas lygus 6, o Tarybos narių atlyginimas – 4 elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio subjektų darbuotojų vidutiniams mėnesiniams bruto darbo užmokesčiams, skelbiamiems Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
29. Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į pareigas tvarką, jų darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.
IX. INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TARNYBOS LĖŠŲ ŠALTINIAI IR KITI SU FINANSAVIMU SUSIJĘ KLAUSIMAI
30. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba finansuojama iš elektroninių ryšių, pašto ir pasiuntinių, elektros energijos, dujų, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo srityse veikiančių ūkio subjektų už vykdomą reguliavimą ir rinkos priežiūrą mokamo užmokesčio ir kitų teisėtai gautų lėšų, kurios sudaro atskirą Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos biudžetą. Įstatyme bus numatyti užmokesčio už vykdomą reguliavimą ir priežiūrą nustatymo, taikymo ir mokėjimo principai ir tvarka. Konkrečius užmokesčio už vykdomą reguliavimą ir rinkos priežiūrą dydžius nustatys Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba, pagrįsdama tai Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos veiklos sąnaudomis. Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba, paskelbusi metinę ataskaitą, kurioje nurodomos Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos sąnaudos ir surinkta užmokesčio suma, privalo atlikti skirtumo tarp sąnaudų ir surinktų užmokesčio sumų apskaitą ir patvirtinti reikiamus užmokesčio už vykdomą reguliavimą ir priežiūrą dydžių pakeitimus.
X. KONCEPCIJOS ĮGYVENDINIMAS
32. Ši Koncepcija įgyvendintina 2 etapais:
32.1. pirmasis etapas – infrastruktūrų reguliavimo sritį reglamentuojančių ir kitų susijusių įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimų projektų parengimas, suderinimas, priėmimas – iki 2010 m. liepos 1 d.;
32.2. antrasis etapas – Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reorganizavimas prijungimo prie Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos būdu ir po reorganizavimo tęsiančios veiklą Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos nuostatų patvirtinimas ir įregistravimas Juridinių asmenų registre – iki 2010 m. rugsėjo 1 dienos.
33. Siekiant įgyvendinti šios Koncepcijos nuostatas, reikės keisti šiuos įstatymus:
33.1. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Žin., 2004, Nr. 69-2382);
33.2. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964);
33.3. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą (Žin., 2002, Nr. 56-2224);
33.5. Lietuvos Respublikos kainų įstatymą (Žin., 1990, Nr. 22-542);
33.8. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą (Žin., 2006, Nr. 82-3260).
34. Siekiant įgyvendinti šios Koncepcijos nuostatas, reikės koreguoti (redakciniu požiūriu) šiuos teisės aktus:
34.2. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 105-2393);
34.3. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymą (Žin., 1998, Nr. 115-3230; 2009, Nr. 159-7207);
34.4. Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 68-2369);
34.5. Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymą (Žin., 2002, Nr. 72-3008);
34.6. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymą (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889);
34.7. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 75-2271; 2008, Nr. 131-5021);
35. Siekiant įgyvendinti šios Koncepcijos nuostatas, numatoma keisti šiuos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus:
35.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą Nr. 969 „Dėl Analoginės antžeminės televizijos išjungimo ir skaitmeninės televizijos skatinimo Lietuvoje programos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 116-4416);
35.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 394 „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 57-2237);
35.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. 21 „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ (Žin., 2004, Nr. 8-184; 2005, Nr. 57-1950);
35.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ (Žin., 2004, Nr. 170-6250; 2009, Nr. 135-5890);
35.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 1593 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą“ (Žin., 2004, Nr. 177-6569);
35.6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 148 „Dėl Konkursų viešiesiems vandens tiekėjams parinkti organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 18-663);
35.7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 1029 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 131-4734);
35.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 20 d. nutarimą Nr. 807 „Dėl Ryšio konfidencialumo patikrinimų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 89-3341; 2009, Nr. 53-2104);
35.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1272 „Dėl Lietuvos vardo vartojimo interneto domenų varduose taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 122-5246);
35.10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimą Nr. 174 „Dėl Nacionalinės radijo dažnių paskirstymo lentelės patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 14-573; 2006, Nr. 53-1936);
35.11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1231 „Dėl Nacionalinių transliuotojų informacinės sklaidos per sienas skatinimo programos įgyvendinimo priemonių 2008–2012 metų plano patvirtinimo ir Nacionalinių transliuotojų informacinės sklaidos per sienas skatinimo programos įgyvendinimo priežiūros komisijos sudarymo“ (Žin., 2008, Nr. 142-5639);
35.12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 1901 „Dėl naftos produktų ir naftos valstybės atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir kontrolės tvarkos bei minimalių naftos produktų kiekių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 117-5255; 2008, Nr. 33-1155);
35.13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 1316 „Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių paskirstymo tarp valstybės institucijų“ (Žin., 2004, Nr. 156-5701);
35.14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 236 „Dėl Nuostolingų universaliųjų pašto paslaugų kompensavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 33-1181);
35.15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 17 d. nutarimą Nr. 1457 „Dėl Pagalbos tarnybų trumpųjų telefono ryšio numerių naudojimo jų keitimo į bendrąjį pagalbos telefono numerį 112 laikotarpiu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 168-6183);
35.16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 376 „Dėl Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 32-1333);
35.17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1237 „Dėl Ryšių reguliavimo tarnybai teikiamos informacijos apie tai, kokius techninių įvykių duomenis apie elektroninius ryšius fiksuoja ir saugo elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kaupimo ir saugojimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 95-4298; 2005, Nr. 1-3);
35.18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. 1492 „Dėl Skaitmeninės televizijos diegimo Lietuvoje modelio patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 171-6336);
35.19. Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašą ir Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos aprašą, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 75-3481);
35.20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimą Nr. 699 „Dėl Universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo ir universaliųjų elektroninių ryšių paslaugų kainų aukščiausios ribos nustatymo“ (Žin., 2003, Nr. 55-2439; 2006, Nr. 23-749);
35.21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1458 „Dėl konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 108-3463; 2008, Nr. 36-1285);
35.22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimą Nr. 1150 „Dėl Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 83-2888);
35.23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl Viešojo vandens tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 15-533);
35.24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 17-636);
35.25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 1332 „Dėl Vietos nustatymo įrangos įsigijimo, įdiegimo (pritaikymo), atnaujinimo ir veikimo palaikymo išlaidų kompensavimo valstybės lėšomis tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 135-5476);
35.26. Veiklos elektros energetikos sektoriuje licencijavimo taisykles ir Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašą, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 (Žin., 2001, Nr. 104-3713; 2003, Nr. 48-2121; 2004, Nr. 9-228);
35.27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 163 „Dėl Gamtinių dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 27-966);
35.28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą Nr. 966 „Dėl Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 130-4649; 2008, Nr. 109-4159);
35.29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 1747 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 109-4819);
35.30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimą Nr. 12 „Dėl Vartotojų aprūpinimo energija ir (ar) energijos ištekliais esant ekstremaliai energetikos padėčiai tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 5-182).
Viešųjų infrastruktūrų reguliavimo
tobulinimo koncepcijos
priedas
VIEŠŲJŲ INFRASTRUKTŪRŲ REGULIAVIMO TOBULINIMO OBJEKTO ESAMOS BŪKLĖS APŽVALGA
i. VALSTYBINĖ KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJA
1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) yra iš Lietuvos Respublikos biudžeto finansuojama valstybės įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys – prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka.
2. Komisijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224) Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964), Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 89-2743; 2007, Nr. 43-1626), Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259), Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3261), Lietuvos Respublikos kainų įstatymas (Žin., 1990, Nr. 22-542), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (Žin., 2002, Nr. 109-4819).
3. Komisija yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitas bankuose ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu.
4. Komisiją sudaro pirmininkas ir 4 nariai, kuriuos Respublikos Prezidento (toliau – Prezidentas) teikimu 5 metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas). Komisijos pirmininkas iš paskirtų Komisijos narių skiria pavaduotoją. Komisija – Seimui atskaitinga institucija.
5. Komisijos nutarimai priimami vardiniu balsavimu. Komisijos posėdžiai teisėti, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip 4 Komisijos nariai, įskaitant jos pirmininką. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamas pirmininko balsas. Komisija atsako už savo nutarimus.
6. Kalendoriniams metams pasibaigus, Komisija per 4 mėnesius parengia savo veiklos metinę ataskaitą, paskelbia ją viešai ir pateikia Prezidentui, Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Komisijos finansinį ir veiklos auditą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė.
7. Komisijos funkcijoms užtikrinti sudaryta Komisijos administracija, kuri nėra juridinis asmuo. Administracijos struktūrą ir etatus tvirtina Komisija. Administraciją sudaro Finansų skyrius, Bendrųjų reikalų skyrius, Ūkio tarnyba, Teisės skyrius, Dujų skyrius, Elektros skyrius, Šilumos skyrius, Vandens ir transporto skyrius.
8. Komisijos pirmininko ir jos narių darbo apmokėjimą (pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, vienkartines priemokas) reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 75-2271).
9. Komisijos administracijos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708), o pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų – Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (Žin., 2002, Nr. 64-2569).
10. Komisija atlieka tokias pagrindines funkcijas:
10.1. tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas ir viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą;
10.3. vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų;
10.4. nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą;
10.5. tvirtina elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimo kainos apskaičiavimo metodiką ir kainą;
10.6. išduoda, pakeičia, sustabdo, panaikina energijos perdavimo, skirstymo, laikymo, tiekimo licencijas, kontroliuoja energetikos įmonių licencijuojamą veiklą;
10.7. derina energetikos įmonių, besiverčiančių veikla, kurios kainos reguliuojamos, šioje veikloje naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normas;
10.8. derina centralizuotos šilumos ir karšto vandens, šalto vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo kainas ir investicijų programas, nustato keleivių vežimo kelių transportu reguliariaisiais reisais tolimojo susisiekimo maršrutais, vietinio susisiekimo traukiniais ir vidaus vandenų transportu kainodaros principus;
10.9. įpareigoja energetikos įmones sudaryti energijos perdavimo, skirstymo ar tiekimo sutartis, kai energetikos įmonės nepagrįstai atsisako trečiajai šaliai suteikti paslaugas ar tiekti vartotojams energiją;
10.10. kontroliuoja, kad būtų veiksmingai atliekamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas finansinės atskaitomybės atskyrimas, siekiant išvengti gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo;
II. VALSTYBINĖ ENERGETIKOS INSPEKCIJA PRIE ENERGETIKOS MINISTERIJOS
11. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) yra Energetikos ministerijos steigiama valstybės biudžetinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys – vykdyti Lietuvos energetikos objektų ir visų ūkio sektorių (pramonės, žemės ūkio, paslaugų ir kita) energetikos įrenginių valstybinę kontrolę, siekiant užtikrinti patikimą, efektyvią ir saugią energijos išteklių ir energijos gamybą, tiekimą ir vartojimą, kontroliuoti energijos išteklių valstybės ir rezervines atsargas.
12. Inspekcijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatai, patvirtinti energetikos ministro 2009 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1-32 (Žin., 2009, Nr. 45-1765).
13. Inspekcija yra viešasis juridinis asmuo, turintis antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu ir savo pavadinimu, sąskaitą viename iš Lietuvos Respublikoje įregistruotų bankų.
14. Inspekcija finansuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu (Žin., 1995, Nr. 104-2322) iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nurodytų šaltinių. Inspekcijai išlaikyti skirtos biudžeto lėšos naudojamos pagal Inspekcijos viršininko (asignavimų valdytojo) patvirtintą išlaidų sąmatą.
15. Inspekcijos finansinę veiklą kontroliuoja Inspekcijos finansų ir apskaitos skyrius, Energetikos ministerija ir kitos valstybės institucijos ir įstaigos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
16. Inspekcijai vadovauja viršininkas, kurį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia Energetikos ministras. Inspekcija turi teritorinius skyrius, kuriems vadovauja Inspekcijos teritorinių skyrių vedėjai.
17. Valstybės tarnautojai ir darbuotojai į tarnybą (darbą) Inspekcijoje priimami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Visi Inspekcijos valstybės tarnautojai yra pareigūnai.
18. Inspekcijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams už darbą mokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
19. Inspekcija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka energetikos objektų ir įrenginių kontrolę, organizuoja energetikos įmonių, specialistų ir vadovų atestavimą, dalyvauja atliekant energetikos inžinerinių statinių pripažinimą tinkamais naudoti, tiria energetikos objektų ir įrenginių avarijas, jų darbo sutrikimus ir nelaimingus atsitikimus. Inspekcija išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių, atlieka kitas teisės aktuose numatytas funkcijas.
III. Lietuvos Respublikos RYŠIŲ REGULIAVIMO TARNYBA
20. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – Tarnyba) yra savarankiška valstybės įstaiga, kuri reguliuoja elektroninių ryšių, pašto, pasiuntinių veiklą ir prižiūri Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (Žin., 2004, Nr. 69-2382), Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (Žin., 1999, Nr. 36-1070; 2004, Nr. 60-2125) nuostatų, išskyrus šių įstatymų nuostatas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos, laikymąsi ir jas įgyvendina. Tarnybos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1029 (Žin., 2004, Nr. 131-4734).
21. Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo ir Lietuvos Respublikos pašto įstatymo reguliavimo dalyku.
22. Tarnyba – viešasis juridinis asmuo (biudžetinė įstaiga), turintis sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir savo pavadinimu.
23. Tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir atskiro Tarnybos biudžeto, kurį sudaro pajamos, gautos už teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus. Tarnyba kasmet iki gegužės 1 d. pateikia Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir paskelbia viešai praėjusių kalendorinių metų savo veiklos ir finansinę ataskaitą, kurioje nurodomos surinktos užmokesčio sumos ir Tarnybos sąnaudos.
24. Tarnybai vadovauja direktorius, kurį 5 metams skiria Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Tarnybos direktoriaus darbo apmokėjimą nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.
25. Tarnyba turi kolegialų valdymo organą – tarybą, kurią sudaro 7 nariai, jos pirmininkas – Tarnybos direktorius. Tarybą 5 metams skiria Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Tarybos nariams už darbą nemokama.
26. Direktorius sprendžia visus Tarnybos kompetencijos klausimus, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai numato, kad sprendimai privalo būti suderinti su taryba.
27. Tarnybos administracijos personalą, be direktoriaus, sudaro valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į pareigas tvarką, jų darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.
28. Pagrindinės Tarnybos funkcijos susijusios su konkurencijos skatinimu elektroninių ryšių ir pašto, pasiuntinių rinkose, elektroninių ryšių ir pašto, pasiuntinių sektoriaus reguliavimu, elektroninių ryšių išteklių valdymu ir priežiūra, elektroninių ryšių ir radijo ryšio galinių įrenginių priežiūra, vartotojų teisių gynimu, elektromagnetinio suderinamumo užtikrinimu.
IV. TOBULINIMO PRIEŽASTYS
29. Pareiga iki 2011 m. kovo 3 d. įgyvendinti 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/54/EB, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią direktyvą 2003/55/EB, – inter alia užtikrinti, kad nacionalinė reguliavimo institucija, atlikdama savo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka, būtų nepriklausoma nuo Vyriausybės ar kitų valdžios institucijų ir nevykdytų tiesioginių jų nurodymų, kad nacionalinė reguliavimo institucija būtų nepriklausoma nuo bet kokių reguliuojamuose sektoriuose veikiančių rinkos dalyvių, kad reguliavimo institucija turėtų galimybę savarankiškai priimti sprendimus visais svarbiais reguliavimo klausimais visiškai nepriklausomai nuo politinių organų ir visų viešųjų ar privačių interesų įtakos, kad ji turėtų galimybę savarankiškai vykdyti biudžetą, o jos valdymo organų narių skyrimo, atleidimo ir rotacijos sistema užtikrintų jos veiklos nepriklausomumą.
30. Atlikus esamos viešųjų infrastruktūrų reguliavimo būklės analizę, paaiškėjo – iš esmės visuose infrastruktūrų paslaugų sektoriuose sprendžiami panašūs ekonominio reguliavimo klausimai: tarifų reguliavimas, veiksmingos konkurencijos, prieigos prie viešosios infrastruktūros ir nediskriminacinių sąlygų, skaidrumo užtikrinimas, santykių su rinkos dalyviais ir vartotojais valdymas. Visuose viešųjų paslaugų sektoriuose siekiama panašių tikslų – paslaugų prieinamumo, teikimo tęstinumo, tinkamos kokybės, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, vartotojų teisių apsaugos. Visose infrastruktūrų reguliavimo srityse taikomos panašios administracinio ir ekonominio poveikio priemonės, rengiami panašūs teisės aktai, atliekamos panašios vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo procedūros. Nevienodas požiūris į skirtingų, tačiau pagal panašius principus veikiančių sektorių reguliavimą gali iškreipti ekonomiką. Tokių iškraipymų mažėtų, jeigu viešosios infrastruktūros paslaugų sektorių reguliuotų viena institucija pagal visiems viešųjų paslaugų sektoriams taikomą vienodą reguliavimo strategiją.
31. Infrastruktūrų liberalizavimas parodė – vien formalaus monopolinių teisių panaikinimo nepakanka paslaugų prieinamumui užtikrinti, reikia dar ir tam tikrų reguliavimo priemonių. Tik papildomos konkurenciją skatinančios priemonės leidžia atverti rinką ir iš esmės riboti istorinių operatorių įtaką, taigi plėtoti konkurenciją ir drauge užtikrinti paslaugų visuotinumą ir tęstinumą, vartotojų teisių apsaugą.
32. Dėl technologinės pažangos, pavyzdžiui, naujų technologijų, leidžiančių teikti elektroninių ryšių paslaugas elektros linijomis, nyksta tradicinės ribos tarp sektorių – dažnai tie patys subjektai geba ir ketina verstis keleto reguliuojamų rūšių veikla. Elektroninių ryšių veikla ima verstis elektros energijos įmonės (Lietuvoje tą daryti ketina ar jau daro akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Lietuvos energija“ – tai ypač svarbu atsirandant naujoms technologijoms, leidžiančioms teikti elektroninių ryšių paslaugas elektros linijomis). Šilumos sektoriaus įmonės irgi turi tam tikras infrastruktūros dalis, kurias gali naudoti ir ryšių operatoriai kabeliams tiesti, todėl ypač svarbu užtikrinti prieigą prie infrastruktūros. Nesuvienodinus reguliavimo, įmonės, veikiančios keliuose sektoriuose, susiduria su taisyklių, taikomų jų veiklai skirtinguose sektoriuose, skirtumais. Taip pat reguliavimo sprendimai viename sektoriuje gali veikti kitus sektorius, o nevienodi sprendimai mažina investicinės aplinkos aiškumą ir stabilumą, tai savo ruožtu stabdo investicijas. Viešųjų infrastruktūrų reguliavimo funkcijų sutelkimas užtikrintų nediskriminacinį (vienodą) visų analogiškų paslaugų teikėjų reguliavimą, nesvarbu, kokios teikiamos paslaugos ir joms teikti naudojamos technologijos.
33. Daugelio viešųjų paslaugų sektorių monopolinės struktūros transformuojamos į konkurencines struktūras, tačiau istoriniai monopoliai dar ilgai išlaiko savo galią, o elektroninių ryšių sektorius Europos Sąjungoje ir Lietuvoje liberalizuotas pirmasis, todėl šio sektoriaus reguliavimo principai galėtų būti sėkmingai taikomi kituose sektoriuose, ypač atsižvelgiant į naujųjų direktyvų tikslus ir de jure liberalizuotą Lietuvos energetikos sektorių.
34. Infrastruktūrų reguliavimo ir priežiūros institucijas tobulinti būtina siekiant veiksmingiau naudoti turimus žmogiškuosius, finansinius ir kitus išteklius, taupyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas. Ekonomistai, finansų analitikai, teisininkai, technikai, inžinieriai ir kiti profesionalai gali dirbti darbą, susijusį su keliomis pramonės šakomis, taikydami turimą skirtingų šakų reguliavimo patirtį, o administracijos darbuotojais ir priemonėmis (patalpomis ir panašiai) gali būti naudojamasi bendrai.
35. Viešųjų paslaugų sektoriuose vyrauja stambūs ūkio subjektai, todėl reguliuojant tik vieną sektorių išlieka nemaža rizika, kad rinkos dalyviai gali veikti reguliavimo instituciją, kad ši užtikrintų jų, o ne visuomenės interesus. Didesnė daugiasektorinės institucijos atsakomybė padeda mažinti šią riziką, nes ji apima daugiau sektorių, todėl ūkio subjektams sunkiau ją paveikti. Nepriklausoma reguliavimo institucija skatina investuoti, mažina investicijų riziką, taigi ir paslaugų tarifus.
V. TOBULINIMO TIKSLAI
37. Viešųjų infrastruktūrų reguliavimo sistemos tobulinimas padėtų užtikrinti konkurencingesnę, skaidresnę, vartotojų lūkesčius atitinkančią rinką. Visuose viešųjų paslaugų sektoriuose vartotojų teisės būtų ginamos vienodai, ir vartotojams būtų aišku, kur kreiptis, kokios procedūros, kokie tikėtini sprendimai.
38. Tobulinant infrastruktūrų reguliavimo sistemą, būtų sudaryta labiau prognozuojama, skaidresnė ir stabilesnė verslo aplinka, nes skirtingų infrastruktūros rinkų reguliavimo modeliai būtų panašūs, grindžiami tais pačiais principais. Be to, būtų geriau prognozuojamas reguliavimo sprendimų pobūdis ir poveikis. Mažėtų administracinė našta verslui.
39. Infrastruktūrų reguliavimo sistemos ir priežiūros funkcijų priskyrimas vienai institucijai užtikrintų mažesnę finansinę reguliavimo institucijos išlaikymo naštą ir padėtų taupyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas.
40. Infrastruktūrų reguliavimo funkcijų centralizavimas leistų supaprastinti, efektyvinti ir optimizuoti infrastruktūrų reguliavimą ir priežiūrą.
41. Kuo efektyviau bus naudojami institucijų ištekliai – žmogiškieji (sukaupta kolektyvinė patirtis ir specialiųjų sričių kompetencija), materialiniai ir finansiniai (mažiau išteklių prireiks bendrosioms sritims), tuo sparčiau ir kompleksiškai pigiau bus siekiama užsibrėžtų tikslų. Sujungus institucijas, apie 10–15 procentų mažėtų valstybės tarnautojų, tai irgi padėtų taupyti.
42. Centralizuotas infrastruktūrų sektoriaus reguliavimas leistų skirtingose infrastruktūrų reguliavimo srityse taikyti tuos pačius reguliavimo principus ir metodus, drauge su turima patirtimi ir kompetencija tai irgi leistų sparčiau siekti reguliavimo tikslų.
43. Tolygus reguliavimo sprendimų privalomumas – tie patys subjektai dėl technologinės pažangos gali verstis ir verčiasi skirtingų sektorių veikla, taigi reguliavimo sutelkimas daugiasektorinėje institucijoje panaikina galimybę subjektams pasinaudoti taisyklių, taikomų jų veiklai skirtinguose sektoriuose, skirtumais.
44. Nebus iškraipomi investiciniai sprendimai – visos viešųjų paslaugų pramonės šakos konkuruos dėl investicinio kapitalo, ir vienodas požiūris į skirtingų sektorių reguliavimą nesukels ekonominių ir investicinių iškraipymų; investicinė aplinka taps stabilesnė ir aiškesnė, nes reguliavimo sprendimai skirtinguose sektoriuose bus vertinami ir pagal poveikį kitiems sektoriams.
46. Reguliavimo institucija bus stipresnė ir labiau nepriklausoma, nes jos veikla apims daugiau sektorių, taigi ūkio subjektams bus sunkiau veikti reguliavimo sprendimus (viešųjų paslaugų sektoriuose vyrauja stambūs ūkio subjektai, todėl reguliuojant tik vieną sektorių yra rizika, kad stambus subjektas galės daryti įtaką reguliavimo institucijai).
* Ex post konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių, energetikos, pašto ir kituose susijusiuose sektoriuose pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba.