Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL NUMATOMO MOBILIZACIJOS IR PRIIMANČIOSIOS ŠALIES PARAMOS TEISINIO REGULIAVIMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 1231
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės 439 ir 454 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Numatomo mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos teisinio reguliavimo koncepciją (pridedama).
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. rugpjūčio 25 d.
nutarimu Nr. 1231
NUMATOMO MOBILIZACIJOS IR PRIIMANČIOSIOS ŠALIES PARAMOS TEISINIO REGULIAVIMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Numatomo mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos teisinio reguliavimo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės 439 ir 454 punktus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 (Žin., 2009, Nr. 121-5212), 22.2 punktą.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Šios Koncepcijos pagrindu siūloma parengti Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo pakeitimo įstatymą – naujos redakcijos Lietuvos Respublikos mobilizacijos įstatymą (toliau – Įstatymas), kuris nustatys mobilizacijos principus, naują mobilizacijos ir demobilizacijos rengimo, skelbimo, vykdymo, priimančiosios šalies paramos rengimo ir teikimo, galimybės panaudoti mobilizacinį rezervą taikos metu pagrindus ir tvarką, iš naujo reglamentuos valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų (toliau – institucijos), valstybės įmonių, privačių juridinių, fizinių asmenų, vykdančių ūkinę, komercinę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – ūkio subjektai), Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų gyventojų teises ir pareigas, susijusias su mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos rengimu, mobilizacijos vykdymu ir šios paramos teikimu.
3. Mobilizacija ir demobilizacija įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija). Konstitucijos 139 straipsnis nustato pareigą tik įstatymais reglamentuoti krašto apsaugos organizavimą, kuris apima ir mobilizaciją. Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos (toliau – NATO) sutartis (Žin., 2004, Nr. 40-1299) numato, kad NATO šalys narės nedelsdamos suteiks būtiną pagalbą, įskaitant ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, užpultai šaliai arba šalims, ginkluotam užpuolimui atremti; sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų pagalbai realizuoti būtina priimančiosios šalies parama reglamentuojama kituose NATO dokumentuose, kuriuos Lietuvos Respublika vykdyti įsipareigojo tapdama NATO nare. Numatomų reguliuoti visuomeninių santykių konstitucinė ir tarptautinė prigimtis, jų sąsajos su privačios nuosavybės neliečiamybės principo, žmogaus teisių, laisvių ir ūkio subjektų veiklos apribojimo veiksmais mobilizacijos atveju lemia privalomą šių santykių reguliavimą įstatymu.
4. Pagrindiniai Įstatymo tikslai:
4.1. sujungti priimančiosios šalies paramos rengimo ir teikimo ir mobilizacijos rengimo ir vykdymo sistemas į vieną sistemą – bendrą Lietuvos Respublikos mobilizacijos sistemą. Nustatyti šios sistemos administravimo mechanizmą, kuris užtikrintų mobilizacijos sistemos veiksmingumą tiek taikos atveju rengiantis mobilizacijai ir teikiant priimančiosios šalies paramą, tiek nacionalinės ir kolektyvinės valstybės gynybos atvejais, taip pat svarbiausių valstybės funkcijų atlikimą per karines operacijas. Iš naujo reglamentuoti Įstatymu mobilizacijos rengimą, vykdymą ir su priimančiosios šalies parama susijusių institucijų ir ūkio subjektų sąveiką, jų pareigas ir teises;
4.2. sureguliuoti mobilizacijos ir demobilizacijos rengimo, skelbimo ir vykdymo procesus, nustatyti mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo teisės aktams keliamus reikalavimus;
4.3. nustatyti Įstatyme rekvizicijos ir (ar) laikino paėmimo rengimo ir vykdymo tvarką – galimybę visuomenės poreikiams, jeigu neužtektų valstybei nuosavybės teise priklausančių išteklių, laikinai paimti ar nusavinti privačią nuosavybę, sudaryti sąlygas iš anksto numatyti rekvizicijos ir (ar) laikino paėmimo objektus, informuoti savininkus, taip pat sudaryti jiems galimybę apginti savo nuosavybės teisę;
III. ESAMOS PADĖTIES ANALIZĖ
5. Konstitucija įtvirtina krašto apsaugos organizavimo ir mobilizacijos reguliavimo sistemą: Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) įpareigotas tik įstatymais reglamentuoti krašto apsaugos organizavimą. Konstitucijos 142 straipsnyje nustatyta, kad Seimas įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
6. Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 116-2695) (toliau – Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas) nenustatyta mobilizacijos skelbimo ir vykdymo tvarka, jame atkartojamos Seimo ir Respublikos Prezidento teisės ir pareigos, nustatytos Konstitucijoje; fragmentiškai reguliuojamas mobilizacijos planavimas, mobilizacinio rezervo rengimas ir naudojimas, institucijų kompetencija. Šis įstatymas sistemiškai nenustato bendros mobilizacijos valdymo sistemos ir nenumato mobilizacijos sistemos elementų naudojimo taikos metu.
7. Priimančiosios šalies paramos reikalavimai valstybėms narėms nustatyti NATO dokumentuose, kuriuose priimančiosios šalies parama apibrėžiama kaip civilinė pagalba, kurią taikos, nenumatytais atvejais, per krizes ir ginkluotus konfliktus teikia priimančioji šalis sąjungininkų pajėgoms, kurios atvyksta, vykdo operacijas ar tranzitu vyksta per priimančiosios šalies teritoriją. Šiuose dokumentuose nustatyti priimančiųjų šalių įsipareigojimai: savo teritorijoje pagal siunčiančiosios ir priimančiosios šalių sudarytus susitarimus leisti NATO ir (ar) siunčiančiosios šalies pajėgoms naudotis teritorija, infrastruktūra, atsargomis, reikiamomis paslaugomis.
8. Su mobilizacija ir priimančiosios šalies parama susiję įstatymai ir kiti teisės aktai:
8.1. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas (Žin., 1997, Nr. 2-16):
8.1.1. įstatymo priedėlio (toliau – Nacionalinio saugumo pagrindai) I dalies 2 skyriaus trečiajame skirsnyje įtvirtinta viena iš nacionalinio saugumo užtikrinimo nuostatų, kad nacionalinį saugumą valstybė užtikrina rengdama gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO kolektyvinės gynybos planus;
8.1.2. Nacionalinio saugumo pagrindų I dalies 7 skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis, antrajame skirsnyje – kad Lietuvos Respublikos gynybinė galia grindžiama NATO sąjungininkų teikiama pagalba ir solidarumu, valstybės atsargomis ir kitais mobilizacinio rezervo ištekliais, Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Lietuvos Respublikos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos principą. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose, kituose dokumentuose;
8.2. Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo (Žin., 2000, Nr. 64-1927) 7 straipsnis nustato teisinį pagrindą Lietuvos Respublikai įgyvendinti teisę į kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo, agresijos atveju, prašyti sąjungininkų ir kitos tarptautinės pagalbos;
8.3. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 49-1325):
8.3.1. įstatymo 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad privalomąją karo tarnybą sudaro įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė ar kitais būdais atliekama pradinė karo tarnyba ir nenuolatinė tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju;
8.4. Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (Žin., 1994, Nr. 58-1133; 1998, Nr. 17-399; 2002, Nr. 13-465):
8.4.1. įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos kariniai vienetai gali išvykti į kitas valstybes ir būti panaudoti kitų valstybių teritorijose; kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje;
8.5. Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas (Žin., 2000, Nr. 52-1482):
8.5.1. įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta karo padėties sąvoka – Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritoriniam vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas svarbiausias valstybės funkcijas karo metu;
8.5.2. įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė karo padėties metu gali pavesti ministerijoms, kitoms Vyriausybės įstaigoms ir valstybės institucijoms tokių funkcijų, kurių nėra numatyta jų nuostatuose, bet kurios numatytos mobilizacijos planuose;
8.6. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 106-2427) 27 straipsnyje nustatyta, kad ekologinių katastrofų, stichinių nelaimių metu, kai gresia pavojus valstybės saugumui, atsargos karo prievolininkai gali būti mobilizuojami Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo nustatyta tvarka;
8.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) 7 straipsnio 15 punkte nustatyta savivaldybės valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija – dalyvavimas rengiantis mobilizacijai;
8.8. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2575) 17 straipsnyje nustatyta, kad nepaprastosios padėties metu gali būti panaudojamas mobilizacinis rezervas;
8.9. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 78-2359):
8.9.1. įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės rezervo sudėtis. Valstybės rezervą sudaro piniginės lėšos (nacionaline ir užsienio valiuta) ir valstybės lėšomis įsigytos materialinių išteklių atsargos, taip pat privalomosios materialinių išteklių atsargos mobilizaciniams ūkio ir civilinės saugos sistemos funkcionavimo poreikiams patenkinti mobilizacijos, ekstremalių situacijų, ekonominės grėsmės sąlygomis ar kitais šio įstatymo nustatytais atvejais;
8.9.2. įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mobilizacinio rezervo materialinių išteklių atsargos – tai valstybės rezervo materialinių išteklių atsargų dalis, skiriama Lietuvos Respublikos ūkio mobilizaciniams poreikiams tenkinti, paskelbus mobilizaciją arba įvedus nepaprastąją padėtį;
9. Su mobilizacija ir priimančiosios šalies parama susijusių įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai:
9.1. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 975 „Dėl Mobilizacijos departamento prie Krašto apsaugos ministerijos įsteigimo“ (Žin., 1997, Nr. 85-2136; 1999, Nr. 60-1961) įsteigtas Mobilizacijos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – Mobilizacijos departamentas). Mobilizacijos departamento nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 803 (Žin., 1999, Nr. 60-1961), 1 punkte nustatyta, kad Mobilizacijos departamentas yra valstybės įstaiga, kurios paskirtis organizuoti ir kontroliuoti pasirengimą mobilizacijai.
9.2. Vyriausybės 2003 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1431 „Dėl valstybinės mobilizacinės užduoties patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 111-4940) nustatyta ministerijų, apskričių viršininkų ir savivaldybių kompetencija rengiant mobilizacijos planus, mobilizacijos planų sudarymo ir įgyvendinimo tvarka. Šios užduotys – vienintelis dokumentas, nustatantis mobilizacijos planų turinį ir mobilizacijos planų rengimo, derinimo ir teikimo tvarką. Lietuvos Respublikai tapus NATO ir ES nare, toks mobilizacijos planų turinio reglamentavimas nepritaikytas pasirengti kolektyvinei valstybės gynybai ir veiklai kitų krizių metu.
9.3. Vyriausybės 2003 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Daiktų ir (ar) kito turto laikino paėmimo (laikino atlygintino panaudojimo) ir (ar) rekvizicijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 6-251) nustatyta rekvizicijos ir laikino paėmimo planavimo ir vykdymo tvarka, kuri neatitinka Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos nuosavybės teisės ribojimo doktrinos.
9.4. Priimančiosios šalies paramos sistemą Lietuvos Respublikoje reguliuoja krašto apsaugos ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-437 patvirtinta priimančiosios šalies paramos koncepcija, kurioje nustatytos krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių funkcijos ir pareigos planuojant paramą sąjungininkų pajėgoms, dalyvaujant derybose, sudarant susitarimus su siunčiančiosiomis šalimis ir įgyvendinant priimančiosios šalies paramą. Šioje koncepcijoje numatyta, kad civilinės institucijos, privatūs juridiniai asmenys turi dalyvauti organizuojant šią paramą, tačiau ministro įsakymas nepakankamos galios ir nesudaro teisinių sąlygų įtraukti į priimančiosios šalies paramos rengimą institucijų ir ūkio subjektų, kurie nėra krašto apsaugos sistemos dalis ir be kurių dalyvavimo Lietuvos Respublika nepajėgi ir nepasirengusi teikti visavertę priimančiosios šalies paramą sąjungininkams tiek vykdant kolektyvinės gynybos operacijas Lietuvos Respublikoje, paskelbus mobilizaciją ar karo padėties metu, tiek didelėms sąjungininkų pajėgoms, vykstančioms tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją ar vykdančioms kitas operacijas Lietuvos Respublikos teritorijoje.
10. Atlikus esamos padėties analizę, galima teigti, kad Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme nustatyta mobilizacijos rengimo ir vykdymo sistema pasenusi, paini ir neekonomiška; įstatyme nenustatyta tokių institucijų, ūkio subjektų ir piliečių pareigų ir teisių rengiant mobilizaciją, mobilizacinį rezervą, kurios efektyviai užtikrintų visuotinį ir besąlygišką pasirengimą valstybės nacionalinei ir kolektyvinei gynybai. Teisės aktai nereglamentuoja arba nepakankamai reglamentuoja santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos parama sąjungininkams, kurių pajėgos vykdys kolektyvinės gynybos operacijas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba teiks kitokią tarptautinę pagalbą Lietuvos Respublikai agresijos prieš valstybę atveju.
IV. KEIČIAMŲ AR PRIPAŽĮSTAMŲ NETEKUSIOMIS GALIOS TEISĖS NORMŲ NETIKSLINGUMO ARBA NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
11. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas priimtas 1996 metais, vėliau kai kurios jo nuostatos taisytos (1997 ir 1998 metais). Per tą laiką Lietuvos Respublika tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, pakeisti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas, Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas, Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymas, tačiau Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas nebuvo keičiamas, todėl dauguma jo nuostatų pasenusios ir atsilikusios nuo institucijų, ūkio subjektų ir piliečių visuomeninių santykių raidos, nenustato veiksmingo mobilizacijos rengimo, vykdymo ir administravimo mechanizmo, kuris būtų universalus ir naudojamas ne tik rengiantis nacionalinei, bet ir kolektyvinei gynybai ar teikiant priimančiosios šalies paramą.
12. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad mobilizacija – tai valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos pertvarkymas karo padėčiai. Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad įvedus karo padėtį Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo nustatyta tvarka skelbiama ir vykdoma mobilizacija. Šios įstatymų nuostatos susieja mobilizaciją ir karo padėtį ir leidžia daryti išvadą, kad mobilizacija – išvestinė karo padėties priemonė, kurios valstybė turėtų imtis jau įvedus karo padėtį. Konstitucijos 142 straipsnis Seimui ar Respublikos Prezidentui suteikia galią skelbti mobilizaciją dar neįvedus karo padėties, bet atsiradus pagrįstam poreikiui ginti valstybę arba vykdyti tarptautinius valstybės įsipareigojimus, t. y. esant grėsmei valstybės nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui, konstitucinei santvarkai, agresijos prevencijai arba dalyvaujant kitų NATO valstybių kolektyvinėje gynyboje. Siekiant išvengti kolizijos, reikėtų patikslinti ir įstatymuose įtvirtinti mobilizacijos sampratą – atsieti mobilizacijos skelbimą nuo karo padėties įvedimo.
13. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mobilizacinio rezervo sąvoka, pagal kurią mobilizacinį rezervą sudaro atsargos karo prievolininkai, ginklų, amunicijos, transporto, kitokios technikos ir kitų materialinių vertybių, pinigų atsargos, medicininės paskirties ištekliai, kaupiami arba apskaitomi taikos metu ir nustatytąja tvarka naudojami paskelbus mobilizaciją arba įvedus nepaprastąją padėtį. Pagal IV skirsnį mobilizacinį rezervą sudaro visi atsargos karo prievolininkai, transporto ir kita technika, kuri yra visų rūšių bei nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių nuosavybė, žemė; taip pat valstybės rezervo dalis – mobilizacinio rezervo materialiniai ištekliai, kariuomenės ir civilinės saugos mobilizacinės atsargos. Dėl šio teisinio reguliavimo netikslumo kyla įstatymo taikymo ir rengimosi mobilizacijai problemų. Įstatyme teigiama, kad mobilizaciniame rezerve yra visi karo prievolininkai, tačiau mobilizacija nėra vien tik karinės mobilizacijos procesas, mobilizacija yra ir valstybės, savivaldybių valdymo ir valstybės ūkio parengimas veikti ginant valstybę ar vykdant tarptautinius įsipareigojimus. Taigi būtina į mobilizacinį rezervą įtraukti ne tik atsargos karo prievolininkus, bet ir institucijų ar ūkio subjektų personalą, kuris, paskelbus mobilizaciją, turėtų atlikti jam numatytas funkcijas ir pareigas. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Įstatyme būtina apibrėžti mobilizacinio rezervo sąvoką – nurodyti aiškią jo sudėtį, nustatyti institucijų ir ūkio subjektų mobilizacinį civilinio personalo rezervą, jo sudarymo ir rengimo tvarką.
14. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme nepaaiškinamos sąvokos, susijusios su mobilizacijos rengimu, administravimu ir vykdymu, nors pačiame įstatyme ir pasirengimo mobilizacijai praktikoje jų apstu. Tai lemia skirtingą įstatymo nuostatų suvokimą, sunkina rengimąsi mobilizacijai. Tikslinga kuo išsamiau apibrėžti su mobilizacijos rengimu, vykdymu ir administravimu susijusias sąvokas, kad jos būtų suvokiamos ir taikomos vienodai.
15. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad mobilizacija gali būti visuotinė arba dalinė: visuotinė mobilizacija aprėpia visą valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemą, o dalinė – dalį valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos. Šiame straipsnyje vartojamos sąvokos „visa valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistema“ ir „dalies valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistema“ neaiškios. Įstatyme taip pat nepaaiškinama, kas yra visa valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistema arba dalis valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos, kaip mobilizacija gali aprėpti šias sistemas, todėl Įstatyme būtina aiškiau apibrėžti visuotinę ir dalinę mobilizaciją.
16. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme nenustatyti mobilizacijos principai, kurie visuomenei paaiškintų mobilizacijos esmę, mobilizacijos rengimo ir vykdymo pagrindus. Iš naujo reglamentuojant šiuos sudėtingus visuomeninius santykius, susijusius su mobilizacija ir priimančiosios šalies paramos teikimu, būtina paaiškinti mobilizacijos sistemos veikimo esmines nuostatas.
17. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad visas valstybės rezervas gali būti naudojamas valstybės reikmėms užtikrinti, paskelbus mobilizaciją ir (ar) įvedus neparastąją padėtį, tačiau nenustatyta supaprastinta valstybės rezervo naudojimo, vykdant mobilizaciją, tvarka. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės rezervo naudojimą, nenumatyta ir galimybė naudoti valstybės rezervą priimančiosios šalies paramai teikti.
18. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo antrajame skirsnyje „Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo organizavimas“ tiesiog išvardijamos pasirengimo mobilizacijai ir mobilizacinio rezervo rengimo dalys, tačiau nenustatyti mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo organizavimo pagrindai ir tvarka. Įstatyme būtina nustatyti ir aiškiai reglamentuoti mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo pagrindus, procesus ir tvarką.
19. Respublikos Prezidento ir Seimo teises ir pareigas valstybėje nustato Konstitucija ir kiti teisės aktai, todėl jas kartoti Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 6 straipsnyje netikslinga.
20. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei nustatyta visų mobilizacijos planų tvirtinimo funkcija. Šiuo metu yra keturių lygmenų mobilizacinio planavimo sistema: savivaldybės, apskrities, sektorių ir valstybės: savivaldybių mobilizacijos planai – savivaldybės reikšmės, apskričių mobilizacijos planai – regioninės, ministerijų mobilizacijos planai – sektorinės, valstybės ir kariuomenės mobilizacijos planai – valstybinės reikšmės. Tokia mobilizacinio planavimo sistema sunkiai valdoma, o visus planus teikti tvirtinti Vyriausybei neįmanoma. Tikslinga panaikinti teisės normą, įpareigojančią savivaldybių ir ministerijų mobilizacijos planus teikti Vyriausybei, ir teikti jai tik valstybinės reikšmės mobilizacijos planus, o Įstatyme nustatyti kiekvieno lygmens mobilizacijos planų rengimo, derinimo ir įsigaliojimo tvarką.
21. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytos Vyriausybės arba Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijos. Vyriausybė 1998 metais įsteigė tokią instituciją mobilizacijai organizuoti ir kontroliuoti – Mobilizacijos departamentą. Įstatyme reikėtų minėti Mobilizacijos departamentą ir nustatyti jo funkcijas.
22. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 6 straipsnis fragmentiškai ir nesistemiškai reglamentuoja institucijų funkcijas. Dažnai įstatymo taikytojai nesupranta, ko iš jų reikalauja įstatymas, todėl šių normų tinkamai neįgyvendina. Tokią padėtį būtina taisyti ir iš naujo nustatyti institucijų, dalyvaujančių mobilizacijos sistemoje, funkcijas pagal kompetenciją.
23. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 7 straipsnyje reglamentuotas sutarčių dėl valstybinių mobilizacinių užsakymų sudarymas, tačiau pasigendama konkrečių ūkio subjektų pareigų sudarant šias sutartis ir dalyvaujant rengiantis mobilizacijai, sudarant mobilizacinį rezervą ir vykdant mobilizaciją. Klaidinamai suformuluotas ir Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 7 straipsnio 5 punktas, kuris nurodo, kad duomenis apie turimus materialinius, finansinius išteklius, gamybos pajėgumus ir kitus duomenis, reikalingus mobilizacijos planams sudaryti, ūkio subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teikti Krašto apsaugos ministerijai ir Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nors mobilizacijos planus, kuriems gali reikėti tokių duomenų, sudaro visos ministerijos ir savivaldybių administracijos. Tikslinga Įstatyme nustatyti visų mobilizacijos planus sudarančių institucijų teisę iš ūkio subjektų gauti visus reikiamus duomenis, taip pat ir sudarančius komercinę paslaptį, reikalingus institucijų funkcijoms atlikti.
24. Vyriausybės 2003 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 51 (Žin., 2003, Nr. 6-251) patvirtinti Daiktų ir (ar) kito turto laikino paėmimo (laikino atlygintino panaudojimo) ir (ar) rekvizicijos nuostatai, nustatantys rekvizicijos ir (ar) laikino paėmimo tvarką; kai kurios šios tvarkos nuostatos neatitinka Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 9 straipsnio nuostatų. Tokia padėtis ydinga ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotos privačios nuosavybės teisės ribojimo doktrinos. Įstatyme, reglamentuojančiame mobilizaciją ir privačios nuosavybės teisės ribojimą, turi būti nustatyti aiškūs rekvizicijos ir laikino paėmimo (privačios nuosavybės paėmimo ar apribojimo), paskelbus mobilizaciją, teisiniai pagrindai.
25. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 12 straipsnyje teigiama, kad Vyriausybė mobilizacinėse užduotyse nustato ministerijų, Vyriausybės įstaigų, savivaldybių bei apskričių viršininkų kompetenciją sudarant mobilizacijos planus, šių planų sudarymo ir įgyvendinimo tvarką. Skirdama mobilizacinio planavimo užduotis ir tvirtindama mobilizacijos planus, Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato ministerijų, Vyriausybės įstaigų, savivaldybių bei apskričių viršininkų kompetenciją. Valstybinių mobilizacinių užduočių prilyginimas mobilizacijos planų sudarymui neatskleidžia mobilizacinių užduočių, kaip mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo ir mobilizacijos vykdymo organizavimo priemonės, esmės; toks reglamentavimas nenustato aiškaus mobilizacinių užduočių turinio ir sunkina mobilizacinių užduočių vykdymą. Institucijų, dalyvaujančių rengiant ir vykdant mobilizaciją, kompetenciją ir funkcijas sudarant mobilizacijos planus, jų rengimo, derinimo ir įsigaliojimo tvarkos pagrindus tikslinga nustatyti Įstatyme.
26. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 13 straipsnyje teigiama, kad mobilizacijos planai nustato: mobilizacijos vykdymo tvarką, mobilizacinių atsargų kaupimą, ruošimą ir naudojimą, mobilizacinius mokymus. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme pateiktas mobilizacijos planų turinys neatspindi mobilizacijos planų tikslo – numatyti institucijos struktūros pertvarkymą, jos struktūrinių padalinių ar kitų pavaldžių struktūrų veiksmus ir priemones, kuriuos vykdys ūkio subjektai ir institucijos, paskelbus mobilizaciją. Būtina Įstatyme tikslinti mobilizacijos planų turinį ir nustatyti, kad mobilizacijos planuose turi būti nurodytos priemonės, kurias vykdys institucijos, taip pat institucijų, jų struktūrinių padalinių, pavaldžių įstaigų, ūkio subjektų veiksmai, paskelbus mobilizaciją.
27. Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 14 straipsnyje neaiškus sąvokų „būtinosios karo tarnybos kariai“, „atsargos karo prievolininkai“ turinys, nes jos neapibrėžtos jokiuose teisės aktuose. Pertvarkius Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – Karo prievolės administravimo tarnyba) struktūrą, nuo 2010 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikoje veiks tik 10 Karo prievolės administravimo tarnybos teritorinių padalinių, kurie faktiškai negalės atlikti Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų vietinės teritorinės karinės įstaigos funkcijų. Be to, netikslinga vykdyti visas Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 14 straipsnyje nurodytas priemones, paskelbus dalinę mobilizaciją. Įstatyme netikslinga minėti neveikiančių institucijų (vietinė teritorinė karinė įstaiga) funkcijų.
28. Nei Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato institucijų ir ūkio subjektų dalyvavimo rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą ir ją teikiant. Teisės aktuose nenustatyta galimybė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių išteklių, prireikus teikti priimančiosios šalies paramą. Priimančiosios šalies parama nesuderinta ir su pasirengimu mobilizacijai, nors pagal prigimtį priimančiosios šalies paramos ir mobilizacijos sistemų procesai, jų reguliavimo metodai susiję su institucijų, ūkio subjektų parengimu ginti valstybę ir vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir šios jų veiklos organizavimu. Įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nereglamentavus priimančiosios šalies paramos sistemos, nebus galimybės pasirengti teikti visapusišką priimančiosios šalies paramą atvykstančioms pajėgoms, vykdant NATO sutarties 5 straipsnio operacijas, paskelbus mobilizaciją, karo padėties metu arba taikos metu didelėms sąjungininkų pajėgoms, vykstančioms tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją ar vykdančioms kitas operacijas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nebus sudaryta galimybių rengti Lietuvos Respublikos infrastruktūrą tinkamai suteikti priimančiosios šalies paramą, nustatyta teisinių valstybės rezervo naudojimo priimančiosios šalies paramai teikti pagrindų.
29. Kad būtų kuo efektyviau naudojami riboti institucijų pajėgumai ir rezervai, priimančiosios šalies paramos veiklai vykdyti nereikėtų kurti naujų institucijų ir atskiros teisinio reguliavimo sistemos (kadangi priimančiosios šalies paramos planavimo, rengimosi ją teikti ir jos teikimo procesai tapatūs mobilizaciniams procesams), tikslinga priimančiosios šalies paramos ir mobilizacijos santykius reglamentuoti tame pačiame Įstatyme – sujungti priimančiosios šalies paramos ir mobilizacijos administravimo sistemas, įtvirtinti institucijų ir ūkio subjektų dalyvavimą tiek paskelbus mobilizaciją, tiek ir teikiant priimančiosios šalies paramą, iš naujo reglamentuoti visuomeninius santykius Lietuvos Respublikoje, susijusius su mobilizacija ir priimančiosios šalies paramos teikimu.
V. NUMATOMŲ REGULIUOTI VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ KOKYBINĖS IR KIEKYBINĖS CHARAKTERISTIKOS
30. Įstatyme bus vartojamos šios sąvokos:
Mobilizacijos sistema – institucijos ir ūkio subjektai, dalyvaujantys rengiantis mobilizacijai, ją vykdant, teikiant priimančiosios šalies paramą, vykdant mobilizacinį mokymą, ir jų sąveika.
Gyvybiškai svarbi valstybės funkcija – valstybės funkcija, kurios neatlikimas kelia grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui ir stabilumui.
Atvykstančios pajėgos – NATO valstybių, kitų valstybių, tarptautinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika, karinės pajėgos ir joms priskirti civiliai tarnautojai, dalyvaujantys tarptautinėse operacijose, tarptautinėse karinėse pratybose ir kitame karinio bendradarbiavimo renginyje Lietuvos Respublikoje.
Priimančiosios šalies parama – reikiamų prekių, darbų ar paslaugų teikimas atvykstančioms pajėgoms, joms atvykus į Lietuvos Respubliką dalyvauti tarptautinėse operacijose, tarptautinėse karinėse pratybose ir kitame karinio bendradarbiavimo renginyje arba vykstant tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją.
Priimančiosios šalies paramos galimybių katalogas – duomenų apie Lietuvos Respublikos civilinius ir karinius pajėgumus, kurie gali būti naudojami priimančiosios šalies paramai Lietuvos Respublikos teritorijoje teikti, sąvadas.
Mobilizacija – institucijų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas, taip pat karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą, kad būtų pasirengta šalies gynybai ir (ar) vykdyti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.
Demobilizacija – mobilizuotų institucijų, ūkio subjektų ir karo prievolininkų grąžinimas į taikos padėtį, buvusią iki mobilizacijos paskelbimo.
Civilinės mobilizacijos institucijos – institucijos, kurioms Vyriausybė yra paskyrusi valstybinę mobilizacinę ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo užduotį.
Valstybinė mobilizacinė užduotis – Vyriausybės užduotis, skirta valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms pasirengti mobilizacijai ir ją vykdyti.
Priimančiosios šalies paramos teikimo užduotis – valstybės, savivaldybių institucijoms Vyriausybės skirta užduotis rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą ir (ar) ją teikiant.
Ūkio mobilizacijos subjektas – valstybės įmonė arba privatus juridinis ar fizinis asmuo, gaminantis ar tiekiantis prekes, teikiantis paslaugas ar atliekantis darbus Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės, NATO valstybių narių juridiniai ar fiziniai asmenys, kitos organizacijos, juridinių asmenų ar organizacijų filialai, su kuriais sudaryta mobilizacinio užsakymo ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis.
Mobilizacinio užsakymo sutartis – įstatymų nustatyta tvarka su juridiniais ar fiziniais asmenimis sudaryta prekių, paslaugų ar darbų pirkimo sutartis arba įslaptintas sandoris, užtikrinantis mobilizacijos planuose numatytų priemonių vykdymą.
Priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis – įstatymų nustatyta tvarka su juridiniais ar fiziniais asmenimis sudaryta prekių, paslaugų ar darbų pirkimo sutartis arba įslaptintas sandoris, užtikrinantis priimančiosios šalies paramos teikimą.
Mobilizacinis rezervas – visuma Lietuvos kariuomenės personalo rezervo, civilinio mobilizacinio personalo rezervo ir kariuomenės mobilizacinių atsargų, skirtų mobilizacijos poreikiams užtikrinti.
Civilinis mobilizacinio personalo rezervas – Mobilizacijos departamento, Krašto apsaugos ministerijos, civilinių mobilizacijos institucijų ir ūkio mobilizacijos subjektų vadovai, valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurių veikla būtina mobilizacijos planuose ir valstybės mobilizacijos plane numatytų priemonių ir veiksmų vykdymui užtikrinti.
Kariuomenės mobilizacinės atsargos – visuma ginklų, amunicijos, aprangos, maisto, transporto, kitų priemonių ir medžiagų atsargų, skirtų Lietuvos Respublikos karinių vienetų, kurie vykdys užduotis, paskelbus mobilizaciją ar teikiant priimančiosios šalies paramą, poreikiams tenkinti, jų koviniams komplektams papildyti.
Mobilizacinis mokymas – mokymo ir pratybų sistema, skirta parengti civilines mobilizacijos institucijas, ūkio mobilizacijos subjektus atlikti jiems pavestas funkcijas, paskelbus mobilizaciją ir teikiant priimančiosios šalies paramą.
Mobilizacinis nurodymas – Mobilizacijos departamento direktoriaus administracinis pavedimas civilinėms mobilizacijos institucijoms, krašto apsaugos ministro pavedimas krašto apsaugos sistemos institucijoms ar Lietuvos kariuomenės vado pavedimas Lietuvos Respublikos kariniams vienetams pagal kompetenciją rengiant ir vykdant mobilizaciją, rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą ar ją teikiant.
Civilinės mobilizacijos institucijos mobilizacijos planas – civilinės mobilizacijos institucijos pagal kompetenciją numatytų priemonių, jos vadovybės, struktūrinių padalinių, pavaldžių įstaigų veiksmų, turinčių užtikrinti paramą Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms, svarbiausių valstybės funkcijų atlikimą ir priimančiosios šalies paramos teikimą, paskelbus mobilizaciją, planas.
Ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planas – kariuomenės ir kitų ginkluotąsias pajėgas sudarančių institucijų veiksmų ir priemonių, užtikrinančių pajėgų sutelkimą, naudojimą, taip pat mobilizacinio rezervo naudojimą, paskelbus mobilizaciją, planas.
Valstybės mobilizacijos planas – veiksmų ir priemonių planas, užtikrinantis mobilizacijos vykdymą valstybėje.
Rekvizicija – priverstinis atlygintinas kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, registruoto Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priklausančio fiziniams arba juridiniams asmenims, išskyrus diplomatinį ar konsulinį imunitetą turintį turtą, paėmimas visuomenės poreikiams.
Laikinas paėmimas – priverstinis atlygintinas kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, registruoto Lietuvos Respublikoje ir priklausančio fiziniams arba juridiniams asmenims, išskyrus diplomatinį ar konsulinį imunitetą turintį turtą, laikinas grąžintinas paėmimas (panaudojimas) visuomenės poreikiams.
31. Įstatyme bus nustatyti šie mobilizacijos sistemos veikimo principai:
31.1. veiklos tęstinumo principas – visi mobilizacijos sistemos subjektai užtikrina savo veiklos tęstinumą tiek, kiek to reikia mobilizacijos planuose numatytoms priemonėms ir veiksmams užtikrinti paskelbus mobilizaciją;
31.2. teritorinis principas – civilinės mobilizacijos institucijos, atsakingos už gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimą savivaldybių teritorijose, pagal kompetenciją užtikrina šių funkcijų atlikimą, priimančiosios šalies paramos teikimą ir mobilizacinio rezervo naudojimą šiose teritorijose, paskelbus mobilizaciją;
31.3. visuotinio pasirengimo principas – rengiant ir vykdant mobilizaciją dalyvauja visos institucijos ir ūkio subjektai, kurių reikia valstybės gynybai užtikrinti;
31.4. proporcingumo principas – visos priemonės, paskelbus mobilizaciją arba teikiant priimančiosios šalies paramą, taikomos tiek, kiek to reikia mobilizacijai ar priimančiosios šalies paramai atitinkamos grėsmės atveju užtikrinti;
32. Įstatyme bus iš naujo reglamentuoti santykiai, atsirandantys rengiant ir vykdant mobilizaciją, demobilizaciją, rengiantis teikti ir teikiant priimančiosios šalies paramą. Įstatyme bus nustatyta, kad Mobilizacijos departamentas, Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė – savarankiški mobilizacijos sistemos subjektai, kurių teisės ir pareigos bus nustatytos Įstatyme. Kitos institucijos taps šios sistemos dalimi, jeigu Vyriausybė joms skirs valstybinę mobilizacinę ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo užduotį. Tokios institucijos Įstatyme bus vadinamos civilinėmis mobilizacijos institucijomis. Ūkio subjektai taps mobilizacijos sistemos dalimi, jeigu su jais bus sudaryta mobilizacinio užsakymo ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis. Įstatyme jie bus vadinami ūkio mobilizacijos subjektais. Sukurta mobilizacijos sistema leis geriau reaguoti į pokyčius, nes Vyriausybė turės teisę spręsti, kokių institucijų dalyvavimas būtinas, ir joms skirti valstybines mobilizacines užduotis. Kokius ūkio subjektus pasirinkti kaip mobilizacinių užsakymų ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo vykdytojus, civilinės mobilizacijos institucijos spręs savarankiškai, atsižvelgdamos į mobilizacijos planų vykdymo, aprūpinimo prekėmis, paslaugomis ar darbais poreikį, ir sudarys su jais mobilizacinio užsakymo sutartis ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis pagal viešuosius pirkimus ir įslaptintus sandorius Lietuvos Respublikoje reglamentuojančią tvarką. Siekiant užtikrinti mobilizacinių užsakymų sutarčių ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių vykdymą, skatinti verslą aktyviau dalyvauti rengiantis ir vykdant mobilizaciją arba teikiant priimančiosios šalies paramą, Įstatyme bus numatyta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka remti ūkio mobilizacijos subjektus už tinkamą pasirengimą vykdyti įsipareigojimus pagal mobilizacinių užsakymų ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis. Įstatymas taip pat nustatys ūkio mobilizacijos subjektų pasirengimo vykdyti savo įsipareigojimus tikrinimo tvarką.
33. Įstatymas nustatys Vyriausybės ir mobilizacijos sistemos subjektų teises ir pareigas rengiantis mobilizacijai, ją vykdant, teikiant priimančiosios šalies paramą, ir ryšius tarp jų:
33.1. Vyriausybė tvirtins valstybės ir ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planus, nustatys gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas, skirs valstybines mobilizacines ir priimančiosios šalies paramos teikimo užduotis institucijoms, nustatys mobilizacinių užsakymų ir (ar) priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių sudarymo tvarką, kitą pagrindinę valstybinio reglamentavimo reikalingą mobilizacijos, mobilizacinio rezervo ir priimančiosios šalies paramos rengimo ir vykdymo tvarką.
33.2. Mobilizacijos departamentas organizuos, koordinuos ir kontroliuos civilinių mobilizacijos institucijų pasirengimą mobilizacijai, mobilizacijos ir demobilizacijos vykdymą, pasirengimą teikti priimančiosios šalies paramą, jos teikimą. Mobilizacijos departamentas Įstatyme nustatyta tvarka dalyvaus Vyriausybei priimant sprendimus dėl mobilizacijos rengimo ir vykdymo, Vyriausybės pavedimu ir jos nustatyta tvarka rengs valstybės mobilizacijos planą, visus su civilinių mobilizacijos institucijų pasirengimu vykdyti mobilizaciją, jos vykdymu ir priimančiosios šalies paramos teikimu susijusių taisyklių ir kitų dokumentų, kuriuos tvirtins Vyriausybė, projektus. Parengs Lietuvos Respublikos priimančiosios šalies paramos galimybių katalogo (toliau – Galimybių katalogas) civilinę dalį, sudarys ir teiks krašto apsaugos ministrui tvirtinti Galimybių katalogą. Vyriausybės nustatyta tvarka koordinuos mobilizacinių užsakymų ir priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių sudarymą su ūkio subjektais. Mobilizacijos departamentas turės teisę gauti informaciją, būtiną savo funkcijoms ir pareigoms atlikti, iš visų mobilizacijos sistemos subjektų, kitų institucijų ir ūkio subjektų, leisti mobilizacinius nurodymus civilinėms mobilizacijos institucijoms, atlikti neeilinius civilinių mobilizacijos institucijų ir ūkio mobilizacijos subjektų pasirengimo vykdyti mobilizaciją ar teikti priimančiosios šalies paramą patikrinimus.
33.3. Krašto apsaugos ministerija Vyriausybės nustatyta tvarka rengs Krašto apsaugos ministerijos mobilizacijos planą ir užtikrins jo vykdymą, sudarys ir tvarkys ministerijos civilinio mobilizacinio personalo rezervo apskaitą ir užtikrins personalo rengimą, taip pat įgyvendins priimančiosios šalies paramos teikimo Vyriausybės politiką. Krašto apsaugos ministras tvirtins Krašto apsaugos ministerijos mobilizacijos planą ir Galimybių katalogą, nustatys Lietuvos Respublikos ir siunčiančiosios šalies susitarimų (toliau – priimančiosios šalies paramos susitarimai) sudarymo ir priimančiosios šalies paramos teikimo užduočių vykdymo krašto apsaugos sistemoje tvarką.
33.4. Lietuvos kariuomenė Vyriausybės nustatyta tvarka rengs ir teiks Vyriausybei tvirtinti ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planą, užtikrins jo vykdymą, organizuos, koordinuos ir kontroliuos kariuomenės mobilizacinių atsargų sudarymą, įsigijimą, tvarkymą, naudojimą ir keitimą, nustatys ir teiks Mobilizacijos departamentui civilių paramos ginkluotosioms pajėgoms arba priimančiosios šalies paramos teikimo poreikį, taip pat kitą mobilizacijos planams sudaryti ir priimančiosios šalies paramai teikti būtiną informaciją. Sudarys Galimybių katalogo karinę dalį, priimančiosios ir siunčiančiosios šalių susitarimus ir rengs kariuomenės pajėgumus mobilizacijai vykdyti ir priimančiosios šalies paramai teikti.
33.5. Civilinės mobilizacijos institucijos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal kompetenciją rengs mobilizacijos planus, sudarys mobilizacinių užsakymų ir priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis, kontroliuos jų vykdymą, derins jas su Mobilizacijos departamentu, sudarys ir administruos civilinio mobilizacinio personalo rezervą, užtikrins jo ir kitų pajėgumų rengimą mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos užduotims vykdyti. Teiks Mobilizacijos departamentui visus duomenis apie turimus civilinius pajėgumus Galimybių katalogui sudaryti. Civilinės mobilizacijos institucijos vadovas tvirtins savo vadovaujamos institucijos mobilizacijos planą.
33.6. Ūkio mobilizacijos subjektai sudarys ir administruos civilinio mobilizacinio personalo rezervą, užtikrins jo ir kitų pajėgumų rengimą mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos užduotims vykdyti, leis netrukdomai valstybės institucijų pareigūnams atlikti pasirengimo vykdyti mobilizacinio užsakymo ar priimančiosios šalies paramos teikimo sutartį patikrinimus. Teiks Mobilizacijos departamentui ir civilinėms mobilizacijos institucijoms visus reikiamus duomenis apie savo pajėgumus, taip pat ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją, kurių reikia Įstatyme pavestoms funkcijoms ir pareigoms atlikti.
34. Mobilizacijos sistemos subjektai turės teisę iš visų institucijų, įstaigų, įmonių ar kitų juridinių asmenų gauti bet kokio pobūdžio informaciją, kurios reikia Įstatyme pavestoms funkcijoms ir pareigoms atlikti.
35. Įstatymas reglamentuos mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos rengimo procesą:
35.1. nustatys kiekvieno lygmens mobilizacijos planų rengimo, derinimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarką;
35.2. nustatys mobilizacinio rezervo, jo dalių, išskyrus Lietuvos kariuomenės personalo rezervo rengimą, kurį reglamentuos kitas įstatymas, sudarymo ir rengimo tvarką, civilinio mobilizacinio personalo rezervo sudarymo, apskaitos, rengimo pagrindus ir tvarką;
36. Įstatymas nustatys, iš kokių finansinių išteklių gali būti finansuojamas mobilizacijos rengimas, vykdymas, priimančiosios šalies paramos rengimas ir teikimas.
37. Įstatymas nustatys mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo tvarką, mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo aktų turinį, jų įsigaliojimo tvarką, taip pat visuotinės ir dalinės mobilizacijos vykdymo tvarką ir procedūras, pagal kurias mobilizacijos sistemos subjektai vykdys jiems pavestas mobilizacijos užduotis arba sutartis, bus naudojamas valstybės rezervas. Visuotinės mobilizacijos atveju, vadovaujantis Įstatyme nustatytais principais, bus vykdomos visos valstybės mobilizacijos plane nurodytos priemonės ir veiksmai, o dalinės mobilizacijos atveju – tam tikrų nutarime dėl dalinės mobilizacijos skelbimo nurodytų civilinių mobilizacijos institucijų ir (ar) ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planuose numatytos ir skelbimo akte nurodytos priemonės ir veiksmai.
38. Įstatymas nustatys žmogaus teises ir laisves ribojančių ir kitų priemonių, kurių gali prireikti vykdant mobilizaciją ar demobilizaciją, panaudojimo teisinius pagrindus ir tvarką: mobilizacinio personalo rezervo naudojimo, privalomųjų darbų skyrimo, darbo santykių apribojimo, kariuomenės mobilizacinių atsargų naudojimo, rekvizicijos ir (ar) laikino paėmimo vykdymo.
39. Įstatymas nustatys priimančiosios šalies paramos teikimo tvarką. Sprendimą dėl priimančiosios šalies paramos užduočių vykdymo ir valstybės rezervo naudojimo priims Vyriausybė krašto apsaugos ministro teikimu. Įstatyme bus nustatyti kariuomenės mobilizacinių atsargų naudojimo pagrindai ir tvarka. Kariuomenės mobilizacinės atsargos galės būti naudojamos ir priimančiosios šalies paramai teikti arba mobilizaciniam mokymui vykdyti pagal kariuomenės vado įsakymą. Tai leis Lietuvos kariuomenės ir civilinių institucijų išteklius naudoti neskelbiant mobilizacijos, priimančiosios šalies paramai teikti ar mobilizaciniam mokymui vykdyti.
VI. NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PADARINIAI
41. Įgyvendinus Įstatymą, mažiausiomis sąnaudomis bus pertvarkyta ir reguliuojama valstybės mobilizacijos sistema, kuri apims ir priimančiosios šalies paramos sistemą. Atsižvelgdama į tikrąją padėtį valstybėje, skirdama arba panaikindama valstybinę mobilizacinę arba priimančiosios šalies paramos teikimo užduotį, Vyriausybė galės reguliuoti civilinių mobilizacijos institucijų, priklausančių valstybės mobilizacijos sistemai, skaičių. Civilinės mobilizacijos institucijos, sudarydamos mobilizacinių užsakymų ar priimančiosios šalies paramos teikimo sutartis su valstybės įmonėmis arba privačiais juridiniais ar fiziniais asmenimis, nustatys ūkio mobilizacijos subjektus. Civilinės mobilizacijos institucijos turės mobilizacijos subjektų statusą, kol galios Vyriausybės skirtos valstybinės mobilizacinės ar priimančiosios šalies paramos teikimo užduotys, ūkio mobilizacijos subjektai, – kol galios mobilizacinių užsakymų ar priimančiosios šalies paramos teikimo sutartys.
42. Visuotinę ar dalinę mobilizaciją Seimas skelbs įvertinęs tikrąją grėsmę valstybės nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ar konstitucinei santvarkai arba siekdamas užtikrinti tarptautinių įsipareigojimų sąjungininkams vykdymą, o Respublikos Prezidentas – nedelsdamas, esant Konstitucijoje nustatytiems pagrindams. Paskelbus visuotinę mobilizaciją, veikti pradės visi mobilizacijos sistemos subjektai ir bus vykdomos visos mobilizacijos planuose numatytos priemonės. Skelbiant dalinę mobilizaciją, Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento dekrete dėl mobilizacijos skelbimo bus nurodomi: Lietuvos kariuomenės, Mobilizacijos departamento ir Krašto apsaugos ministerijos veiksmai, kurios civilinės mobilizacijos institucijos ir ūkio mobilizacijos subjektai dalyvaus vykdant mobilizaciją ir kurios mobilizacijos planuose numatytos priemonės bus vykdomos. Respublikos Prezidento dekretas dėl mobilizacijos paskelbimo bus teikiamas Seimui tvirtinti. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių skelbta mobilizacija, tik Seimas skelbs demobilizaciją. Seimo nutarime dėl demobilizacijos skelbimo nurodoma: Lietuvos kariuomenės, Mobilizacijos departamento ir Krašto apsaugos ministerijos veiksmai, kurios civilinės mobilizacijos institucijos ir ūkio mobilizacijos subjektai ir kada sugrąžinami į padėtį, buvusią iki mobilizacijos, kaip bus atlyginami nuostoliai, patirti dėl rekvizicijos ir (ar) laikino paėmimo.
43. Įgyvendinus pasirengimo teikti priimančiosios šalies paramą ir jos teikimo nuostatas Įstatyme, Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje bus įtvirtintas Lietuvos Respublikos saugumui ir kolektyvinei gynybai užtikrinti svarbus institutas. Priimančiosios šalies paramos teikimas, rengimasis mobilizacijai ir jos vykdymas bus reguliuojamas ir užtikrinamas tais pačiais būdais ir priemonėmis, todėl papildomų biudžeto lėšų tam neprireiks. Priimančiosios šalies paramos sistemai reguliuoti nebus steigiamos naujos institucijos ar kitos struktūros. Priimančiosios šalies paramos santykių reguliavimas įstatymu leis naudoti esamus civilinių institucijų ir ūkio subjektų pajėgumus ir užtikrins reikiamų prekių, paslaugų ir darbų teikimą atvykstančioms pajėgoms Lietuvos Respublikos teritorijoje, sudarys teisines galimybes naudoti valstybės rezervą prireikus teikti priimančiosios šalies paramą, kai krašto apsaugos sistemos ir civilinių institucijų turimų pajėgumų nepakaks. Bus reglamentuoti santykiai tarp Vyriausybės, Lietuvos kariuomenės, Krašto apsaugos ministerijos, Mobilizacijos departamento, civilinių institucijų ir ūkio subjektų, nustatyti jų sąveikos ryšiai, rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą, sudarant susitarimus su siunčiančiąja šalimi ir teikiant priimančiosios šalies paramą.
44. Įgyvendinus Įstatymo nuostatas dėl civilinio mobilizacinio personalo rezervo, bus užtikrintas piliečių dalyvavimas ginant valstybę, ne tik atliekant tikrąją karo tarnybą, bet ir užtikrinant kitus šalies gynybos poreikius, kurie, kaip išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, gali būti labai įvairūs: apimantys ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir viešojo administravimo priemones. Suderinus civilinio mobilizacinio personalo rezervo ir Lietuvos kariuomenės personalo rezervo sąrašus ir numačius konkrečias jų funkcijas, paskelbus mobilizaciją bus galima užtikrinti karinės valstybės gynybos, paramos Lietuvos Respublikos ginkluotosioms ir sąjungininkų pajėgoms užduočių vykdymą, viešųjų paslaugų, skirtų gyvybiniams gyventojų poreikiams tenkinti, teikimą.
45. Įgyvendinus Įstatymo nuostatas dėl mobilizacinių užsakymų ar priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių sudarymo, truputį padidės ūkio mobilizacijos subjektų administracinė našta, kadangi užtikrindami tinkamą pasirengimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus jie privalės teikti būtiną informaciją valstybės institucijoms, taip pat leisti atlikti būtinus patikrinimus ar užtikrinti savo personalo rengimą. Šios Įstatymo nuostatos sudarys galimybę ūkio subjektams gauti papildomų viešųjų užsakymų, apmokamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ar atvykstančias pajėgas siunčiančios šalies lėšų, pritraukti galimų siunčiančiosios šalies investicijų į Lietuvos Respublikos geležinkelių, kelių, oro, jūrų uostų, karinės infrastruktūros, kurie taikos metu bus naudojami Lietuvos Respublikos ūkio poreikiams tenkinti, plėtrą. Nustatytos ūkio subjektų kontrolės procedūros, viešųjų pirkimų pagrindu sudaromos mobilizacinių užsakymų ar priimančiosios šalies paramos teikimo sutartys gali turėti neigiamą korupcinį poveikį, tačiau nustačius skaidrią ir aiškią tokių sutarčių sudarymo ir ūkio subjektų kontrolės tvarką, korupcijos apraiškų tikimybė, palyginti su reguliavimo nauda, bus nedidelė.
46. Siekiant parengti civilines mobilizacijos institucijas, ūkio mobilizacijos subjektus ir jų personalą vykdyti teisės aktuose ir (ar) susitarimuose numatytas užduotis, bus organizuojami ir vykdomi Įstatyme numatyti mobilizaciniai mokymai ir pratybos, kurie užtikrins mobilizacijos subjektų ir civilinio mobilizacinio personalo rezervo sąraše esančių asmenų pasirengimą atlikti funkcijas, paskelbus mobilizaciją ir teikiant priimančiosios šalies paramą. Taip bus prisidedama ne tik prie mobilizacinių Lietuvos Respublikos pajėgumų plėtojimo, bet ir prie pilietinio ir tautinio visuomenės ugdymo, rengimo kolektyvinei valstybės gynybai.
47. Įgyvendinus Įstatymo nuostatas dėl priimančiosios šalies paramos teikimo organizavimo, bus parengti specialistai, atsakingi už darbą, reikalingą valstybės gynybai ir tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. Į mobilizacijos sistemą įtrauktos civilinės institucijos, ūkio subjektai, jų tarnautojai ar darbuotojai bus pasirengę kuo efektyviau atlikti darbus, susijusius su prekių teikimu ir paslaugų teikimu atvykstančioms pajėgoms, priimamoms Lietuvos Respublikos teritorijoje, institucijos, ūkio subjektai ir gyventojai galės labiau prisidėti prie Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir nacionalinio saugumo užtikrinimo, kartu parodydami sąjungininkams, kad Lietuvos Respublika daug dėmesio skiria kolektyvinės gynybos operacijų užtikrinimui.
VII. kitų VALSTYBIŲ teisinio reguliavimo PRAKTIKOS APŽVALGA
48. Rengiant Koncepciją, atsižvelgta į NATO ir jos narių gynybinio planavimo, pasirengimo mobilizacijai, mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos sistemų organizavimą. Išanalizuotas įvairių valstybių pasirengimo mobilizacijai reglamentavimas, atrinkti keli (Jungtinių Amerikos Valstijų, Čekijos, Lenkijos) mobilizacijos administravimo patirties pavyzdžiai, kurie galėtų būti naudingi Lietuvos Respublikai. Išanalizuota ir Baltijos valstybių (Latvijos ir Estijos) priimančiosios šalies paramos organizavimo patirtis.
49. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra du mobilizacijos procesai – karinis ir nacionalinis (valstybinis). Abu procesai šešių lygių: ribota mobilizacija (angl. – selective mobilization); rezervo savanorių pašaukimas (angl. – reserve component volunteers); prezidentinis rezervo pašaukimas (angl. – presidential reserve call-up); dalinė mobilizacija (angl. – partial mobilization); visa mobilizacija (angl. – full mobilization); visuotinė mobilizacija (angl. – total mobilization). Pirmus keturis lygius (iki dalinės mobilizacijos įskaitytinai) gali skelbti Prezidentas, o aukštesnius – Kongresas. Jungtinių Amerikos Valstijų teisės aktuose aiškiai nustatyta institucinė pasirengimo mobilizacijai sistema ir visų valstybės institucijų ir ūkio subjektų pareigos, teisės ir atsakomybė už pasirengimą mobilizacijai.
50. Čekijos Respublikoje šiam procesui vadovauja Gynybos planavimo komitetas, kurio pirmininkas – gynybos ministras. Komiteto nariai – gynybos, užsienio reikalų, žemės ūkio, vidaus reikalų, finansų, pramonės ir prekybos, transporto, socialinių reikalų, darbo ir sveikatos viceministrai, valstybės rezervų administracijos vadovas, nacionalinio banko valdytojo pavaduotojas, nacionalinio saugumo tarybos sekretoriato direktorius, telekomunikacijų tarybos vadovas. Civiliniam pasirengimui vadovauja Civilinio pasirengimo pavojams planavimo komitetas (jo vadovas – vidaus reikalų ministras). Komiteto darbe dalyvauja visi Gynybos planavimo komiteto, taip pat kultūros, aplinkos, švietimo, jaunimo ir sporto reikalų, teisingumo viceministrai, valstybės saugumo vadovas, policijos prezidentas, branduolinio saugumo įstaigos vadovas. Rengiantis mobilizacijai dalyvauja visos valstybės ir savivaldybių įstaigos, privačios įmonės.
51. Lenkijos Respublikoje už pasirengimą mobilizacijai atsako Nacionalinės gynybos ministerijos Gynybos politikos departamentas, kurio vadovas – civilis. Vienas iš jo pavaduotojų – karininkas (šiuo metu – brigados generolas) – tiesiogiai organizuoja pasirengimo gynybai planavimą, pasirengimą krizėms, gynybinį programavimą, civilinį pasirengimą gynybai ir militarizaciją. Militarizacija vadinamas įmonių ir įstaigų, įtrauktų į pasirengimo mobilizacijai procesą, statuso pakeitimas. Gynybos politikos departamentas taip pat organizuoja gynybinį mokymą ir infrastruktūros rengimą gynybai. Rengiantis mobilizacijai dalyvauja visi Lenkijos Respublikos teritoriniai vienetai: vaivadijos, pavietai ir gminos. Vaivadijose yra krizių valdymo departamentai su gynybiniais ir civilinės saugos komponentais, atsargomis ir infrastruktūra. Vaivadijų, pavietų ir gminų vadovai asmeniškai atsako už pasirengimą visoms krizėms. Lenkijos Respublikos įstatymai numato galimybę visus valstybės išteklius naudoti ne tik karo, bet ir kitų nelaimių atveju.
52. Baltijos jūros regiono valstybės, NATO narės – Latvijos Respublika ir Estijos Respublika, – kartu su Lietuvos Respublika suinteresuotos užsitikrinti sąjungininkų karinę ir humanitarinę pagalbą, todėl kuria panašias priimančiosios šalies paramos sistemas:
52.1. Latvijos Respublikos Ministrų Kabinetas 2002 metais yra patvirtinęs priimančiosios šalies paramos užsienio ginkluotosioms pajėgoms sistemos koncepciją, kurioje numatytos ne tik karinių, bet ir civilinių institucijų tam tikros funkcijos, susijusios su pasirengimu teikti priimančiosios šalies paramą ir jos teikimu. 2008 metais Latvijos Respublikos gynybos ministras kai kurioms Latvijos Respublikos ministerijoms patvirtino priimančiosios šalies paramos užduotis rengiant valstybės infrastruktūrą priimti sąjungininkų pajėgas ir sudaryti priimančiosios šalies paramos teikimo planus.
52.2. Estijos Respublikoje Vyriausybės nutarimu patvirtintas jungtinis priimančiosios šalies paramos valdymo komitetas, kurį sudaro Gynybos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Socialinių reikalų ministerijos, Ekonomikos reikalų ministerijos ir Susisiekimo ministerijos atstovai. Komitetas turėtų koordinuoti priimančiosios šalies paramos teikimą Estijos Respublikoje. Estijos Respublika rengia ir priimančiosios šalies paramos koncepcijos projektą, siekdama į šiuos procesus įtraukti ir civilines institucijas.
53. Užsienio valstybių mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos organizavimo patirtis rodo, kad užsienio valstybėse taikomi labai skirtingi mobilizacijos (arba civilinio ir karinio pasirengimo gynybai) modeliai, pagrįsti ne tik institucine, per ilgus metus gyvavusia teisine sistema, bet ir istoriškai susiformavusiais santykiais tarp valstybės, savivaldos institucijų, valstybės piliečių ir gyventojų; tam turi įtakos valstybių geopolitinė padėtis ir tarptautinė aplinka. Tai patvirtina Lenkijos Respublikos militarizacijos pavyzdys: istoriškai susiformavusias šios valstybės gynybos tradicijas išlaiko ir esama sistema; istoriškai nuoseklus ir Jungtinių Amerikos Valstijų mobilizacijos modelis. Kitos NATO valstybės irgi stengiasi išlaikyti istorines nacionalinės gynybos tradicijas, pirmenybę teikdamos nacionalinei gynybai, tačiau atsižvelgdamos ir į būtinybę vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
54. Lietuvos Respublika, pasirinkdama nacionalinės mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos santykių reguliavimo modelį, turi atsižvelgti į savo geopolitinę situaciją, istorines tradicijas, papročius ir esamus santykius tarp valstybėje veikiančių institucijų. Nedera besąlygiškai vadovautis kitų valstybių nacionalinės mobilizacijos administravimo patirtimi. Tačiau iš naujo reglamentuojant nacionalinės mobilizacijos procesą ir siekiant priimančiosios šalies paramos sistemą įtraukti į mobilizacijos sistemą, būtina atsižvelgti į NATO dokumentuose išdėstytus kolektyvinės gynybos reikalavimus, kad mobilizacijos sistema tinkamai veiktų ne tik paskelbus mobilizaciją, bet ir priimant kitų valstybių ginkluotą pagalbą.
VIII. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ ĮGYVENDINIMAS IR ATITIKTIS JOMS
55. Tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė tiesiogiai nereglamentuoja nacionalinės mobilizacijos vykdymo, mobilizacinio rezervo organizavimo ir administravimo.
56. Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys, susijusios su kolektyvinės gynybos organizavimu Lietuvos Respublikoje:
56.1. NATO sutartis įtvirtina valstybių narių kolektyvinės gynybos principą, kad šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių ir tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti, taip pat vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.
56.2. Valstybių Šiaurės Atlanto Sutarties šalių susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso, pasirašytas 1951 m. birželio 19 d. Londone (Žin., 2004, Nr. 112-4172) (toliau – NATO SOFA), nustato priimančiosios šalies, kaip susitariančiosios šalies, pareigą priimti tokius teisės aktus, kurie, jos manymu, yra būtini, užtikrinant reikiamą tarnybinių transporto priemonių, lėktuvų ir laivų kuro, alyvos ir tepalų tiekimą, įrenginių, įrangos, turto saugumą ir apsaugą; priimančioji valstybė taip pat prisiima visą atsakomybę, kad sąjungininkų pajėgos būtų deramai aprūpintos pastatais ir žemės sklypais, įrenginiais ir paslaugomis, būtų suteiktos transporto, medicinos, maitinimo paslaugos.
57. Priimančiosios šalies paramos reikalavimus nustatančios ES ir NATO dokumentų nuostatos:
57.1. Europos Sąjungos lygiu priimančiosios šalies paramos santykius politiniame kontekste aptaria Logistinės paramos Europos Sąjungos (toliau – ES) vykdomose karinėse operacijose koncepcija (angl. EU Concept for Logistic Support for EU-led Military Operations), kurioje išdėstyti ES logistikos principai ir veiklos kryptys politiniu, strateginiu, operaciniu lygmenimis, skatinant bendrą supratimą ir bendradarbiavimą, planuojant aprūpinimą tarp ES operacijų vado ir pajėgų vado, taip pat tarp šalių narių atitinkamu lygmeniu.
57.2. Pagrindinis priimančiosios šalies įsipareigojimus reglamentuojantis dokumentas yra NATO Karinio komiteto priimtas dokumentas MC 334/2 „NATO principai ir politika dėl priimančiosios šalies paramos“ (angl. NATO Principles and Policy for Host Nation Support) (toliau – NATO dokumentas MC 334/2), kuriuo patvirtinti NATO priimančiosios šalies paramos principai, politika ir kiti reikalavimai; nurodyta, kad priimančiosios šalies paramą teikia ne kariuomenės, o valstybės plačiąja prasme. Ją teikiant, rekomenduotinas kuo platesnis valstybės institucijų ir verslo subjektų dalyvavimas. Norint užtikrinti tinkamą pasirengimą valstybei teikti priimančiosios šalies paramą, būtina šiuos reikalavimus įtraukti į nacionalinę teisę – Įstatyme nustatyti tvarką, užtikrinančią valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat privačių juridinių ir fizinių asmenų dalyvavimą rengiantis teikti priimančiosios šalies paramą ir ją teikiant kuo platesniu mastu.
57.3. NATO dokumente AJP-4(A) „Bendroji logistikos doktrina“ (angl. Allied Joint Logistic Doctrine), kuriame patvirtinta logistikos doktrina, išsamiai aptariami NATO logistikos principai ir politika, skatinant supratimą tarp NATO karinės valdžios, valstybių ir NATO institucijų.
57.4. NATO dokumente AJP-4.5 „Bendroji priimančiosios šalies paramos doktrina ir procedūros“ (angl. Allied Joint Host Nation Support Doctrine & Procedures), kuriuo patvirtinta priimančiosios šalies paramos doktrina ir procedūros, nustatytos priimančiosios šalies paramos planavimo ir teikimo gairės, operacijų ar pratybų metu sąjungininkų pajėgų, planuojančių dislokuotis, vykdyti operacijas ar tranzitu vykti per priimančiosios šalies teritoriją, kryptis. Šis dokumentas papildo veiklos kryptis ir principus, išdėstytus NATO MC 334/2 ir AJP-4(A) dokumentuose.
IX. MOKSLINIŲ TYRIMŲ, EKSPERTIZIŲ REZULTATŲ APŽVALGA AR ANALIZĖ
58. Nėra atliktų mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos srities mokslinių tyrimų ir ekspertizių. Konkrečiu priimančiosios šalies paramos atveju, prireikus teikti tam tikrą paramą sąjungininkams (pavyzdžiui, karinio tranzito atveju), gali būti rengiamos konkrečios situacijos galimybių studijos, kuriose atsižvelgiama į priimančiosios šalies infrastruktūros objektų pajėgumus (pavyzdžiui, krovos ir gabenimo) ir siunčiančiosios šalies planuojamos gabenti technikos gabaritus. Taip gali būti nustatoma, ar priimančioji šalis gali suteikti tam tikrą paramą sąjungininkams. Šiuo metu tokių galimybių studijų nėra.
X. AKTUALIOS TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA IR ANALIZĖ
59. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 139 ir 142 straipsniuose yra įtvirtinti Lietuvos valstybės, jos nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimo, krašto apsaugos principai ir su tuo susijusios piliečių teisės ir pareigos, ir nurodyta, kad šios nuostatos, tarpusavyje susijusios kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir principais, sudaro vientisą krašto apsaugos konstitucinio reguliavimo sistemą. Demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati tautos priimta Konstitucija. Įstatymų leidėjas privalo įstatymuose nustatyti tokį krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos ir mobilizacijos reguliavimą, kuris „užtikrintų valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos apsaugą ir tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime atkreipė dėmesį, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas ir konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga – „prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė“. Aiškindamas mobilizacijos sampratą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad „mobilizacijos paskirtis yra organizuoti valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo“ ir pažymėjo, kad šiame kontekste „įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius iš anksto parengti tam, kad paskelbus mobilizaciją jie galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucinę pareigą, ginant valstybę“. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino pasirengimo ginti valstybę sąvoką: „pasirengimas ginti valstybę apima ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir turėtų būti suprantamas ne tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti, bet ir kaip piliečių pasirengimas užtikrinti ir kitus šalies gynybos poreikius, kurie, kaip ir priemonės, gali būti labai įvairūs, apimantys ne tik kariuomenės ginkluotės didinimą, bet ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones, tam tikru aspektu lemiančias valstybės karinės galios stiprinimą“. Tai tiesiogiai lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti mobilizacijai“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).
60. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu ir siekiant tinkamai reglamentuoti mobilizaciją ir krašto apsaugą, neužtenka reglamentuoti tik karo tarnybą. Būtina Įstatyme nustatyti civilinių institucijų, ūkio subjektų ir piliečių parengimo dalyvauti ginant valstybę, ne tik atliekant tikrąją karo tarnybą, paskelbus mobilizaciją, tačiau ir atliekant civilines pareigas valstybės tarnyboje ar kitose civilinėse struktūrose, kurių dalyvavimas turėtų užtikrinti ne tik valstybės valdymo ūkio funkcionavimą ginkluotos valstybės gynybos metu, bet ir paramą Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms, taip pat ir sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms, kai valstybėje vykdomos kolektyvinės gynybos operacijos, tvarką. Tik tada bus sudarytos teisinės sąlygos užtikrinti reikiamos logistinės paramos civiliniais ištekliais teikimą Lietuvos Respublikos ir jos sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms, vykdančioms ginkluotos gynybos operacijas, taip pat reglamentuoti civilinių subjektų dalyvavimą ginant valstybę ir vykdant tarptautinius įsipareigojimus.
61. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs ir Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies – nuosavybės apribojimo ir paėmimo nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo: „nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama arba nuosavybė iš savininko gali būti paimama dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: „nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (ar) konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Kaip yra ne kartą pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti apribojama nuosavybės teisė arba paimama nuosavybė, – tai „visos visuomenės arba jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuosavybės teisės ribojimo sąlygas paaiškino dar plačiau: „pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį valstybei tenka pareiga „įstatymais nustatyti tokią nuosavybės paėmimo tvarką, kuria būtų užtikrinama savininko teisė iš anksto žinoti, kokiems konkretiems tikslams nuosavybė paimama. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui taip pat tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudojama visuomenės poreikiams. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu, paimant būtent tą nuosavybę, buvo siekiama. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Įstatymo nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus už ją atlyginama. Kilęs ginčas, ar nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme. Kol nesusitariama dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.
62. Atsižvelgiant į šią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotą nuosavybės teisės apribojimo doktriną, nuosavybės teisės bet kokio apribojimo dėl atsiradusio visuomenės poreikio tvarka turi būti nustatyta tik įstatymo. Rekvizicija ir laikinas paėmimas mobilizacijos metu yra nuosavybės teisę apribojančios priemonės, kurios būtų vykdomos, jeigu valstybei nuosavybės teise priklausančių išteklių neužtektų valstybės gynybos ar kitiems valstybės mobilizacijos poreikiams tenkinti. Taigi būtina šių veiksmų atlikimo tvarką įtvirtinti įstatyme, taip pat sudaryti teisines sąlygas iš anksto numatyti, kokie objektai gali būti paimti, paskelbus mobilizaciją, ir perspėti šių objektų savininkus; įstatymų leidėjas turi garantuoti teisingą atlyginimą už paimtą nuosavybę arba žalą, patirtą dėl apribotos nuosavybės teisės, ir užtikrinti, kad savininkas galėtų ginti savo nuosavybės teisę.
XI. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
63. Įstatymui įgyvendinti pirmaisiais – 2012-aisiais – metais po jo įsigaliojimo nereikės papildomų biudžeto lėšų, nes šiuo metu mobilizacijos funkcija valstybės institucijoms yra nustatyta Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Šioms funkcijoms atlikti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos. Mobilizacinio personalo rezervas institucijose bus sudaromas ir tvarkomas iš tų pačių šiuo metu skiriamų lėšų (kartu su karo prievolininkų, dirbančių valstybės tarnyboje, apskaita). Naujų su mobilizacija susijusių institucijų funkcijų, priėmus Įstatymą, neatsiras, jos tik bus iš naujo suformuluotos, todėl institucijos turėtų atlikti šias funkcijas be papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Įstatymo nustatytos rengimosi teikti priimančiosios šalies paramą ir jos teikimo funkcijos bus pavestos institucijoms, šiuo metu dalyvaujančioms mobilizacijos rengimo ir vykdymo procesuose. Šias funkcijas mobilizacijos sistemos institucijos atliks kartu su pasirengimo mobilizacijai funkcijomis, jas atlikti bus pavesta darbuotojams ir padaliniams, kuriems šiuo metu pavestos funkcijos, susijusios su mobilizacija, todėl šioms institucijoms truputį padidės darbų krūvis. Dėl to institucijos turės didinti darbo našumą, bet papildomų asignavimų joms skirti nenumatoma.
64. Tolesnėje perspektyvoje, 2013-aisiais ir vėlesniais metais, Įstatymo įgyvendinimo išlaidos gali didėti, tai priklausys nuo mobilizacinio personalo rezervo sudėties ir tvarkymo apimties, mobilizacinių užsakymų sutarčių, priimančiosios šalies paramos teikimo poreikio, lengvatų ūkio mobilizacijos subjektams taikymo, kitų personalo rezervo, mobilizacinių užsakymų ir priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių sudarymo ir administravimo sąnaudų, mobilizacinio mokymo masto, galimybių pritraukti lėšų iš tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių, juridinių asmenų ar kitų aplinkybių, kurias lems politiniai sprendimai ir kurių šiuo metu numatyti neįmanoma.
XII. NUMATOMO NORMINIO TEISĖS AKTO STRUKTŪRA
65. Įstatymą sudarys 6 skirsniai: Pirmasis skirsnis – „Bendrosios nuostatos“; antrasis skirsnis – „Mobilizacijos sistema ir jos subjektai“; trečiasis skirsnis – „Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos rengimas“; ketvirtasis skirsnis – „Mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimas ir vykdymas“; penktasis skirsnis – „Priimančiosios šalies paramos teikimo tvarka“; šeštasis skirsnis – „Baigiamosios nuostatos“.
66. Pirmajame skirsnyje bus nustatyta Įstatymo paskirtis, mobilizacijos principai, teisiniai mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos pagrindai, pateikti pagrindinių sąvokų apibrėžimai.
67. Antrajame skirsnyje bus apibrėžta mobilizacijos sistema, nustatytos Vyriausybės, mobilizacijos sistemos institucijų ir ūkio mobilizacijos subjektų funkcijos, teisės ir pareigos rengiantis vykdyti mobilizaciją ir teikti priimančiosios šalies paramą.
68. Trečiasis skirsnis reglamentuos rengimąsi vykdyti mobilizaciją ir teikti priimančiosios šalies paramą: valstybės, Krašto apsaugos ministerijos, ginkluotųjų pajėgų ir civilinių mobilizacijos institucijų mobilizacijos planų rengimą ir keitimą, valstybinių mobilizacinių užduočių ir priimančiosios šalies paramos teikimo užduočių skyrimą, mobilizacinių užsakymų ir priimančiosios šalies paramos teikimo sutarčių sudarymą ir įgyvendinimą, ūkio mobilizacijos subjektų paramą, mobilizacinio rezervo rengimą, sudarymą ir apskaitą, mobilizacinį mokymą, rengimosi vykdyti mobilizaciją ir teikti priimančiosios šalies paramą finansavimą.
69. Ketvirtajame skirsnyje bus reglamentuoti mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimas ir vykdymas, mobilizacijos sistemos grąžinimas į buvusią padėtį paskelbus demobilizaciją, mobilizacinio rezervo naudojimas, rekvizicija ir (ar) laikinas paėmimas, nustatytos piliečių ir kitų gyventojų teisės ir pareigos paskelbus mobilizaciją.
70. Penktajame skirsnyje bus nustatyta sprendimo dėl priimančiosios šalies paramos teikimo priėmimo ir priimančiosios šalies paramos teikimo tvarka, taip pat galimybė krašto apsaugos ministrui siūlyti Vyriausybei panaudoti valstybės rezervą, nustatyta kariuomenės mobilizacinių atsargų naudojimo priimančiosios šalies paramai teikti tvarka.
XIII. KEISTINI AR PRIPAŽINTINI NETEKUSIAIS GALIOS TEISĖS AKTAI
72. Iki Įstatymo įsigaliojimo būtų keičiamos atitinkamos Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo, Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos, o Vyriausybei pavesta pakeisti galiojančius arba parengti ir priimti naujus teisės aktus, būtinus Įstatymui įgyvendinti.