Byla Nr. 42/2009

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

N U T A R I M A S

Dėl lietuvos respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos KonstitucijAI

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53¹ straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. sausio 24 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 42/2009 pagal pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-56/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

n u s t a t ė:

I

Pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pasak pareiškėjo, pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnį (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) asmuo, turintis teisę į nedarbo draudimo išmoką (atitinkantis nedarbo draudimo išmokos gavimo sąlygas), bet gaunantis tam tikras kitas socialinio draudimo išmokas (šiuo atveju – valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją), netenka teisės gauti nedarbo draudimo išmoką, jei ši yra mažesnė už gaunamas kitas socialines išmokas. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas pažymi, jog iš konstitucinėje jurisprudencijoje atskleistų Konstitucijos 52 straipsnio turinio aspektų matyti, kad konstitucinė valstybės priedermė yra teikti piliečiams atitinkamą socialinę paramą. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pateikia nuorodas į Konstitucinio Teismo nutarimus ir juose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kaip antai: konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės; teisingumo principas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos; vienas iš teisėtų lūkesčių elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; įstatymu turi būti ne tik nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas; Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų realų lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą ir socialinės paramos teikimą.

Pareiškėjo nuomone, valstybės teikiama socialinė parama, taip pat nedarbo socialinio draudimo išmoka turi būti reali ir efektyvi, teisės aktuose negali būti nustatyta tokių jos teikimo sąlygų ar apribojimų, kuriais būtų paneigta asmens teisė gauti tokią paramą, nes tai būtų akivaizdžiai neteisinga.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Arvydo Vidžiūno rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, reglamentuojant asmens teisę į valstybinio socialinio draudimo išmokas laikomasi nuostatos, kad asmeniui skiriama ir mokama palankiausia, didžiausia išmoka; tokį reglamentavimą lemia tai, kad valstybinis socialinis draudimas paremtas solidarumo principu.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, bedarbio teisinis statusas savaime nesuteikia asmeniui įstatymų nustatytų teisių; bedarbio teisė į įstatymų numatytą išmoką susieta su tam tikromis sąlygomis, įtvirtintomis Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje. Asmeniui, kuris atitinka šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, skiriama nedarbo draudimo išmoka, kurios dydis, mokėjimo trukmė yra diferencijuoti.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad nors pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 91 straipsnį bedarbiais laikytini darbingi darbingo amžiaus asmenys, neįgalieji gali būti registruojami kaip ieškantys darbo ar bedarbiai. Be to, darbingo amžiaus neįgalieji papildomai remiami darbo rinkoje – darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis, registruojami teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbiai ir jų įdarbinimas subsidijuojamas siekiant sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, jeigu esant kelioms socialinėms rizikoms būtų mokama už kiekvieną riziką nustatyta valstybinio socialinio draudimo išmoka, galėtų susidaryti tokia situacija, kad iš valstybinio socialinio draudimo lėšų būtų mokama daugiau nei asmuo neteko darbo pajamų; tai prieštarautų socialinio draudimo paskirčiai ir tikslui.

Nedarbo socialinio draudimo išmoka yra tik viena iš bedarbiams nustatytų teisių. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme yra nustatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės – bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinis mokymas, remiamasis įdarbinimas, parama darbo vietoms steigti, bedarbių teritorinio judumo rėmimas, taip pat darbo rinkos paslaugos – informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas įdarbinant, individualios užimtumo veiklos planavimas.

Nė viena valstybinio socialinio draudimo išmoka negali būti tapatinama su socialinio draudimo ar socialinės paramos sistema, nes išmoka yra tik tos sistemos dalis. Konstituciniai socialinės apsaugos principai taikomi nustatant asmens teisę į socialinę paramą, todėl negalima sutikti su tuo, kad, nustačius asmens teisę į vieną socialinio draudimo išmoką ir dėl to apribojus teisę į kitus socialinės paramos būdus, socialinė parama nėra reali ir efektyvi.

Konstitucinis Teismas

k o n s t a t u o j a:

I

1. Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) „Nedarbo draudimo išmokos mokėjimas kartu su kitomis socialinės apsaugos išmokomis“ buvo nustatyta: „Asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo, šalpos ar valstybines pensijas (išskyrus našlių ir našlaičių bei maitintojo netekimo pensijas), taip pat netekto darbingumo periodines kompensacijas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų ar kompensacijų sumą.“

2.1. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), iš prašymo argumentų ir šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui abejonių sukėlė ne visas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, o vien ta nuostata, pagal kurią asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, ir tik tiek, kiek ginčijamas teisinis reguliavimas atitiko Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, konstitucinį teisinės valstybės principą.

2.2. Taigi pagal pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Seimas 2003 m. gruodžio 16 d. priėmė Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, įsigaliojusį 2005 m. sausio 1 d. (išskyrus nustatytas išimtis). Šis įstatymas, kaip įtvirtinta jo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija), nustato nedarbo socialinio draudimo teisinius santykius, asmenų, kurie draudžiami nedarbo draudimu, kategorijas, teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką, jos skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, šios draudimo rūšies finansavimą, administravimą ir atsakomybę.

3.1. Minėta, jog pareiškėjo ginčijamame Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo, šalpos ar valstybines pensijas (išskyrus našlių ir našlaičių bei maitintojo netekimo pensijas), taip pat netekto darbingumo periodines kompensacijas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų ar kompensacijų sumą.

Taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmenims, gaunantiems inter alia valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, buvo ribojamas iš nedarbo draudimo lėšų mokamos nedarbo draudimo išmokos dydis; tokiems asmenims mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, o asmenims, kurių gaunama valstybinė socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensija didesnė už paskirtą nedarbo draudimo išmoką ar lygi jai, nedarbo draudimo išmoka nemokama.

3.2. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), aiškintinas visuminio šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

3.2.1. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje „Nedarbo draudimas“ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nedarbo draudimas – socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį.

3.2.2. Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnį „Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos“ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) apdraustasis – tai fizinis asmuo, už kurį draudėjas įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti nedarbo draudimo įmokas; toks asmuo, tapęs bedarbiu, šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka turi teisę gauti nedarbo draudimo išmoką (2 dalis); bedarbis – tai nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, nesimokantis pagal dieninę mokymo formą, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo ir pasirengęs dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (4 dalis).

Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio „Teisė į nedarbo draudimo išmoką“ 1 dalyje (2004 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie: 1) iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius; 2) įstatymų nustatyta tvarka buvo atleisti iš darbo ar valstybės tarnautojų pareigų nesant darbuotojo ar valstybės tarnautojo kaltės, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo ar valstybės tarnautojo aplinkybių ir darbdavio bankroto atveju; 3) baigė privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba buvo atleisti iš šių tarnybų ištarnavę ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą buvo nustatyti tokie bendri reikalavimai teisei į nedarbo draudimo išmoką įgyti: asmuo turėjo būti apdraustas nedarbo socialiniu draudimu, įsiregistravęs bedarbiu teritorinėje darbo biržoje ir negavęs teritorinės darbo biržos pasiūlymo dėl darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių; taip pat buvo išskirti papildomi alternatyvūs reikalavimai teisei į nedarbo draudimo išmoką įgyti.

3.2.3. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnyje „Nedarbo draudimo išmokos neskyrimas“ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nedarbo draudimo išmoka gali būti neskiriama tais atvejais, kai iki nedarbo draudimo išmokos paskyrimo bedarbis: atsisakė siūlomo darbo; be pateisinamų priežasčių atsisakė dalyvauti jo individualiame įsidarbinimo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; be pateisinamų priežasčių nustatytu laiku neatvyko į teritorinę darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti jo įsidarbinimo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; atsisakė teritorinės darbo biržos siūlomo sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas tinkamumas darbui.

Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnyje „Nedarbo draudimo išmokos mokėjimo sustabdymas“ (2004 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nedarbo draudimo išmokos mokėjimas sustabdomas, kai bedarbis: dalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir gauna darbo užmokestį; informavęs teritorinę darbo biržą, įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui; gauna verslo liudijimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.

Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje „Nedarbo draudimo išmokos mokėjimo nutraukimas“ (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo nustatyta, kad draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu per nedarbo draudimo išmokos mokėjimo laikotarpį bedarbis: inter alia atsisakė siūlomo darbo; dėl nepateisinamos priežasties atsisakė dalyvauti įsidarbinimo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; dėl nepateisinamos priežasties nustatytu laiku neatvyko į teritorinę darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti jo įsidarbinimo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; įsidarbina arba dirba savarankiškai.

Taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą bedarbio teisė gauti nedarbo draudimo išmoką ribojama (išmoka neskiriama, jos mokėjimas sustabdomas ar nutraukiamas) inter alia, kai pats bedarbis atsisako arba vengia dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, priimti darbo pasiūlymą, t. y. kai toks asmuo nesiekia integruotis į darbo rinką, taip pat kai jis turi galimybę gauti tam tikrų pajamų.

3.3. Apibendrinus šį Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad nedarbo socialiniu draudimu apdrausto asmens teisė į nedarbo draudimo išmoką nėra absoliuti; asmuo ją įgyja tik tuo atveju, jei teritorinė darbo birža bedarbiu įsiregistravusiam asmeniui nepasiūlė darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių; ši tokio asmens teisė gali būti apribota (išmokama dalis išmokos, išmoka nemokama, jos mokėjimas sustabdomas ar nutraukiamas), jei jis pats nesiekia integruotis į darbo rinką, taip pat jei jis turi galimybę gauti tam tikrų pajamų.

4. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), aiškintinas ir Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) tam tikrų nuostatų kontekste.

4.1. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 38 straipsnio „Užimtumo fondo lėšos“ 1 dalyje buvo nustatyta, kad Užimtumo fondo lėšas sudaro nedarbo socialinio draudimo lėšos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintą lėšų dydį ir įmokų tarifą šiai draudimo rūšiai, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių įstaigų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pajamos, kitos lėšos.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą inter alia nedarbo socialinio draudimo lėšos buvo kaupiamos Užimtumo fonde.

4.2. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 37 straipsnio „Užimtumo fondas“ 2 dalyje buvo nustatyta, kad Užimtumo fondo lėšos naudojamos šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytoms užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti ir užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančioms įstaigoms prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaikyti bei jų plėtrai finansuoti, Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nustatytoms nedarbo socialinio draudimo išmokoms mokėti, bendriems Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitiems tarptautiniams užimtumo rėmimo projektams finansuoti, šio fondo administravimui finansuoti.

Pagal Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 3 straipsnio „Užimtumo rėmimo sistemos tikslas, uždaviniai ir užimtumo rėmimo priemonės“ 3 dalį užimtumo rėmimo priemonės – tai užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos, aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, užimtumo rėmimo programos.

4.3. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 17, 18, 19, 20, 21 straipsniuose buvo nustatytos šios užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas įdarbinant ir užimtumo rėmimo individualios veiklos planavimas. Tokiomis priemonėmis asmenys informuojami apie galimybę įsidarbinti, padėtį darbo rinkoje, profesinį mokymąsi; jie konsultuojami padedant prisitaikyti prie darbo rinkos; be to, yra tarpininkaujama bedarbiams ar kitiems darbo ieškantiems asmenims ir darbdaviams; sudaromi individualūs įsidarbinimo planai.

4.4. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33 straipsniuose buvo nustatytos tokios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės: bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų profesinis mokymas ir neformalus švietimas, remiamasis įdarbinimas (ieškantiems darbo asmenims galėjo būti teikiama viena iš šių remiamojo įdarbinimo priemonių: įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių rėmimas, viešieji darbai), parama darbo vietoms steigti (darbo vietai steigti ir bedarbiui įdarbinti vienu metu galėjo būti taikoma viena iš šių priemonių: darbo vietų steigimo subsidijavimas, vietinių užimtumo rėmimo iniciatyvų projektų įgyvendinimas, savarankiško užimtumo rėmimas) ir darbo rotacija. Tokiomis priemonėmis asmuo įtraukiamas į darbo rinką, formuojami jo darbo įgūdžiai, jam atitinkamos priemonės teikimo metu užtikrinamos tam tikros pajamos, o tam tikrais atvejais gali būti kompensuojamos išlaidos, susijusios su tokio asmens dalyvavimu šiose priemonėse.

4.5. Taigi pagal aptartąjį teisinį reguliavimą Užimtumo fondo lėšos buvo naudojamos inter alia užimtumo rėmimo priemonėms (inter alia užimtumo rėmimo bendrosioms paslaugoms, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms) įgyvendinti, Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nustatytoms nedarbo draudimo išmokoms mokėti.

5. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinos ir tam tikros Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintos neįgaliesiems skirtos užimtumo rėmimo priemonės.

5.1. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 4 straipsnio „Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys“ (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad darbo rinkoje papildomai remiami neįgalieji, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ir II invalidumo grupė) arba sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis (1 punktas); neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – III invalidumo grupė) arba lengvo neįgalumo lygis (2 punktas).

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą nedarbingi ar iš dalies darbingi asmenys, kuriems buvo nustatyta tam tikra invalidumo grupė, darbingumo lygis, papildomai remiami darbo rinkoje.

5.2. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 26 straipsnyje „Įdarbinimas subsidijuojant“ (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies inter alia 2 punkte, siekiant padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje, o asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, – siekiant sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje; darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies inter alia 2 punkte, subsidijos darbo užmokesčiui mokamos iki 12 mėnesių; darbdaviams, įdarbinusiems asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, mokama subsidija kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį per visą jų darbo laikotarpį.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas inter alia neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – III invalidumo grupė), siekiant padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje, o neįgaliesiems, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ir II invalidumo grupė), –siekiant sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje; darbdaviams mokama tam tikra subsidija šių asmenų darbo užmokesčiui.

5.3. Užimtumo rėmimo įstatymo (2006 m. birželio 15 d. redakcija) 30 straipsnyje „Darbo vietų steigimo subsidijavimas“ (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad darbo vietų steigimo subsidijavimas organizuojamas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies inter alia 1, 2 punktuose nurodytų asmenų neterminuotam įdarbinimui remti steigiant naujas (pritaikant esamas) darbo vietas ir šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų asmenų savarankiškam užimtumui remti.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą darbo vietų steigimo subsidijavimas teikiamas darbdaviams, steigiantiems naujas (pritaikantiems esamas) darbo vietas ir neterminuotai įdarbinantiems į jas neįgaliuosius, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ir II invalidumo grupė) ar kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – III invalidumo grupė), taip pat neįgaliųjų, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ir II invalidumo grupė), savarankiškam užimtumui remti.

5.4. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad neįgalieji, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ir II invalidumo grupė), ir neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis (iki 2005 m. liepos 1 d. –III invalidumo grupė), papildomai remiami darbo rinkoje; jiems gali būti teikiamos specialios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama ne tik grąžinti asmenį į darbo rinką, bet ir išlaikyti jį joje.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos.

6.1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 4 straipsnyje „Valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšys“ nustatyta, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatoma netekto darbingumo pensija (1 dalies 2 punktas), taip pat kad šio įstatymo nustatyta tvarka, kol pasibaigs jų mokėjimo terminas arba kol vietoj jų bus paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės ar netekto darbingumo pensijos, toliau mokamos invalidumo pensijos, paskirtos iki 2005 m. liepos 1 d. (2 dalies 3 punktas).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d. redakcija) 27 straipsnyje „Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją“ (1999 m. liepos 7 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas invalidumas, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 28 straipsnyje „Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją“ buvo inter alia nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais ir kurie atitinka kitas šiame įstatyme nustatytas sąlygas.

Taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją turi asmenys, kuriems nustatytas invalidumas ar kurie, nustačius darbingumo lygį, pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais.

6.2. Vadinasi, asmenys, kuriems pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą paskirta ir mokama invalidumo (netekto darbingumo) pensija ir kuriems tiek, kiek nurodyta ginčijamame Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), nustatytas nedarbo draudimo išmokos dydžio ribojimas, inter alia apimantis atvejus, kai asmeniui ši išmoka nemokama, pagal Užimtumo rėmimo įstatymą papildomai remiami darbo rinkoje; šiame įstatyme tokiems asmenims nustatytos specialios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama ne tik grąžinti asmenį į darbo rinką, bet ir išlaikyti jį joje.

II

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjo, teisės aktuose negali būti nustatyta tokių socialinės paramos (nedarbo socialinio draudimo išmokos) teikimo sąlygų ar apribojimų, kurie dėl tam tikrų priežasčių visiškai paneigtų asmens teisę gauti tokią paramą.

2. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai); Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

3. Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame inter alia nustatyti socialinės paramos pagrindai, nagrinėjamos bylos kontekste aiškintinas kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstituciniu teisinės valstybės principu ir kitomis susijusiomis Konstitucijos normomis ir principais.

3.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

3.2. Aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį būtina atsižvelgti ir į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), kurio turinys aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio ir atskleistinas įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai teisingumo, socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), turinį.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis, taip pat finansinės paramos dydžius nedarbo atveju. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, kuriomis ta parama bus teikiama.

4. Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, nesistengti ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į inter alia socialinės paramos nedarbo atveju paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, pagal įstatymus gaunantiems kitokį finansine forma valstybės teikiamą socialinį aprūpinimą (inter alia invalidumo pensiją), galintį užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, socialinė apsauga nedarbo atveju būtų teikiama ne finansinės paramos, bet kitokia forma.

5. Minėta, kad pagal ginčijamą Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatą, asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, arba ši išmoka nemokama, jeigu gaunama pensija didesnė už paskirtą nedarbo draudimo išmoką ar lygi jai.

Minėta ir tai, kad Užimtumo rėmimo įstatyme nustatytos iš nedarbo draudimo lėšų finansuojamos užimtumo rėmimo bendrosios paslaugos, aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis asmuo įtraukiamas į darbo rinką, formuojami jo darbo įgūdžiai ir jam aktyvios darbo rinkos politikos priemonės teikimo metu užtikrinamos tam tikros pajamos bei tam tikrais atvejais kompensuojamos išlaidos, susijusios su asmens dalyvavimu aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; asmenims, kuriems nustatytas invalidumas ar kurie, nustačius darbingumo lygį, pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatytos ir specialios aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama ne tik grąžinti asmenį į darbo rinką, bet ir išlaikyti jį joje.

Vadinasi, Užimtumo rėmimo įstatyme nustatytos ir kitokios nei finansinė parama, nustatyta inter alia Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, socialinės apsaugos nedarbo atveju formos.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, buvo paneigta asmens teisė į socialinę paramą nedarbo atveju.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 138-5653) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, gaunantiems valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensiją, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

_________________