ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
S P R E N D I M A S
DĖL PUBLIKACIJOJE „TEISĖJŲ KLANAS BANDO ATKERŠYTI ŽURNALISTEI“ („LIETUVOS RYTAS“, 2011-12-17, NR. 291/6353) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2012 m. birželio 11 d. Nr. SPR-54
Vilnius
Š. m. sausio 17 d. žurnalistų etikos inspektorius gavo pareiškėjo Jono Prapiesčio (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl publikacijoje „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ („Lietuvos rytas“, 2011-12-17, Nr. 291/6353) paskelbtos informacijos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijoje „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ (toliau – publikacija), kuri 2011-12-17 taip pat skelbta tinklalapyje www.lrytas.lt, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus tinklalapyje www.kaunozurnalistai.lt, pasitelkus kalbines ir vaizdines išraiškos priemones, buvo paskelbta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis: 1) davė privalomą vykdyti paliepimą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui Mindaugui Barkauskui atlikti tyrimą dėl žurnalistės Laimos Lavaste informacijos šaltinio, kurio pateiktais duomenimis buvo paremta šios žurnalistės ankstesnė publikacija apie korupcijos atvejus teismuose „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ („Lietuvos rytas“, 2011-04-23, Nr. 94); 2) siekia susidoroti su informacijos šaltiniu, atkeršyti už tokių atvejų paviešinimą; 3) yra teisėjų klano narys, eidamas pareigas, vykdo šio klano nurodymus. Pasak Pareiškėjo, tai matyti iš šių publikacijos dalių: 1) publikacijoje teigiama, kad „Vilniaus teismas priėmė demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojamą nutartį – įpareigojo „Lietuvos ryto“ žurnalistę atskleisti apie teismų korupciją papasakojusio asmens pavardę. Laimos Lavaste interviu „Lietuvos teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos” paskelbtas šių metų balandžio 23 dienos „Lietuvos ryto“ numeryje. Šioje publikacijoje teisėjas, kurio pavardė nebuvo skelbiama, papasakojo apie teismuose klestinčią korupciją, teisės normų nesilaikymą, teisėjų, ypač susitepusių abejotinais poelgiais, pataikavimą prokurorams bei valdžios atstovams. Netrukus teisėsaugos institucijos pareikalavo, kad žurnalistė L. Lavaste atskleistų savo pašnekovo pavardę. Jai atsisakius tai daryti, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Mindaugas Barkauskas kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir teisėjas Arūnas Budrys priėmė nutartį, įpareigojančią žurnalistę atskleisti šią paslaptį.“; 2) publikacijos pavadinime teigiama, kad „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“. Publikacija iliustruota vienintelio teisėjo – Pareiškėjo – nuotrauka, šalia kurios pažymėta, kad „Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad nurodymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žurnalistės informacijos atskleidimo teisėsaugininkams davė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas J. Prapiestis“. Publikacijos tekste teigiama, kad „tyrimo dėl <...> informacijos šaltinio pareikalavo AT teisėjas J. Prapiestis. Jis nurodė prokurorui imtis tyrimo. Tik įdomu, kas nurodymus davė pačiam teisėjui?“; 3) publikacijoje skelbiama, kad informacijos šaltinis pareiškė: „Geriau nenurodykite mano pavardės, nes antraip sulauksiu nemalonumų ir net kils grėsmė mano saugumui“. Žurnalistė pareiškė: „puikiai suprantu, kad taip atvirai apie teismų ydas prabilęs teisėjas iš tiesų bus negailestingai puolamas savo cecho žmonių kaip kokia balta varna. <...> Aišku, kas lauktų paviešinus tokį asmenį, – vien nemalonumai. <...> Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi“.
Pareiškėjas pažymėjo, kad asmens garbė ir orumas ginami, kai nustatoma šių faktinių aplinkybių visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-09-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-347/2011; 2011-03-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-97/2011; 2008-08-14 nutartis byloje Z. O. ir A. O. prieš UAB „Didelis pliusas“ Nr. 3K-3-390; Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008-09-17 sprendimas Nr. SPR-56; 2009-02-19 sprendimas Nr. SPR-9; 2011-09-22 sprendimas Nr. SPR-103), nurodė, kad žinia – tai teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas ir tai įmanoma patikrinti. Atribojant žinią nuo nuomonės, nepakanka įvertinti vien ginčijamą teiginį, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Ar tam tikri teiginiai yra žinios, informacija, sprendžiama iš visos publikacijos turinio, tikslo, kryptingumo, pavartotų meninės išraiškos formų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-392/2010, 2011-09-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-347/2011).
Pasak Pareiškėjo, minėti publikacijos teiginiai yra žinios, nes skelbiami visuomenės informavimo priemonėse kaip faktai, teisingi (tikri) duomenys, ir yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio, tad gali būti įrodymo priemonėmis patikrinti tiesos požiūriu, t. y. gali būti patikrinta jų atitiktis tikrovei (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis byloje Nr. 3K-3-142/2006. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis. 2006, Nr. 25, p. 136; šio skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-394/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-24 nutartis byloje Nr. A662-3299/2011).
Pareiškėjo teigimu, publikacijoje tvirtinimas, kad siekiama susidoroti su informacijos šaltiniu, pateikiamas ir kaip nuomonė („Bet, šio asmens nuomone, sužinoti jo pavardę norima ne tam, kad būtų lengviau tirti pažertą kritiką, o siekiant su juo susidoroti ir užčiaupti. Manau, šis žmogus visiškai teisus. <...> šio asmens nuomone, sužinoti jo pavardę norima ne tam, kad būtų lengviau tirti pažertą kritiką, o siekiant su juo susidoroti ir užčiaupti. Manau, šis žmogus visiškai teisus. <...> Manau, kad tai tik teisėjų noras išskalbti savo mundurą ir įvaryti baimės visiems, drįstantiems kritikuoti teismus. <...> Būčiau mielai pasidalijusi net ir straipsnyje neskelbta informacija. Bet supratau, kad tai niekam nerūpi. Svarbu tik sužinoti, kas tai pranešė.“). Tačiau publikacijos pavadinimas, pirmiau nurodyti informacijos šaltinio bei žurnalistės pareiškimai yra konstatuojamojo pobūdžio ir sudaro pagrindą minėtą tvirtinimą laikyti žinia.
Pareiškėjas nurodė, kad asmens teisės, reputacija, garbė ir orumas ginamos net ir tada, kai pateiktoje tikrovės neatitinkančioje neigiamai asmenį apibūdinančioje informacijoje šio asmens vardas ir pavardė nebuvo tiksliai nurodyti, tačiau pateikti duomenys kartu su kitomis žinomomis aplinkybėmis yra pakankami, kad būtų galima šį asmenį identifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2004-11-24 nutartis byloje UAB „Naujasis aitvaras“ prieš V. Saveljevą, Nr. 3K-3-630/2004; 2003-02-03 nutartis byloje V. Maciukevičius prieš A. Garmutę, SP AB „Aušra“, Nr. 3K-3-86/2003; 2002-01-30 nutartis byloje V. Maciukevičius prieš A. Garmutę, SP AB „Aušra“, Nr. 3K-3-189/2002; 2001-09-05 nutartis byloje K. Deltuva prieš B. Masaitienę, Nr. 3K-3-747/2001; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7 str., 71 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas, apžvalga. Teismų praktika, 1998, Nr. 9, p. 77). Sprendžiant, ar žinia yra apie pareiškėją, reikšmingas visas publikacijos turinys, tekstas, pavadinimas ir kontekstas, duomenų sisteminimo, dėstymo būdai, tekstinė ir iliustracinė konstrukcija, loginiai skleidžiamos informacijos susiejimo aspektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2007; Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-02-19 sprendimas Nr. SPR-9).
Pasak Pareiškėjo, tai, kad žinia, jog jis davė privalomą vykdyti pavedimą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui M. Barkauskui atlikti tyrimą dėl žurnalistės L. Lavaste informacijos šaltinio, kurio pateiktais duomenimis buvo paremta šios žurnalistės ankstesnė publikacija apie korupcijos atvejus teismuose „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“, yra apie jį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką, matyti iš pirmiau pateiktų Publikacijos teiginių. Juose pavartota sąvoka „nurodė“ kitų Publikacijos teiginių, pavadinimo kontekste reiškia davė privalomą vykdyti paliepimą. Žinia, kad siekia susidoroti su informacijos šaltiniu, atkeršyti už korupcijos atvejų teismuose paviešinimą, matyti iš pirmiau nurodytų Publikacijos teksto, pavadinimo, iliustravimo būdo, paskelbtų informacijos šaltinio ir žurnalistės pareiškimų. Pareiškėjo teigimu, kad būtent taip turėtų būti suprasta Publikacija, netiesiogiai patvirtina ir tai, jog kiti asmenys, nesantys jos autoriais, panašius žurnalistės pareiškimus, paskelbtus kitoje publikacijoje „Žurnalistei teismas nurodė atskleisti šaltinį“ („Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, www.lrt.lt, 2011-12-16), įvertino kaip tvirtinimą, kad siekiu susidoroti su šaltiniu („Teismas: „Lietuvos ryto“ žurnalistė turi atskleisti straipsnio informacijos šaltinį“. „Verslo žinios“, www.vz.lt, 2011-12-19).
Anot Pareiškėjo, žinia, kad jis yra teisėjų klano narys, vykdo teisėjų klano nurodymus matyti iš Publikacijos pavadinimo, kuriame konstatuojama, kad „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“, taip pat iš to, kad ši Publikacija iliustruota vienintelio teisėjo – jo – nuotrauka, Publikacijos teksto, kurių visumoje išdėstyta žinia, kad davė privalomą vykdyti paliepimą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui M. Barkauskui atlikti tyrimą dėl žurnalistės L. Lavaste informacijos šaltinio, siekdamas su juo susidoroti, ir Publikacijos teksto teiginio „Tik įdomu, kas nurodymus davė pačiam teisėjui?“. Nors šis teiginys suformuluotas klausimo forma, jo dalis, kitų Publikacijos teiginių kontekste reiškianti, kad kitas teisėjų klano narys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui paliepė duoti nurodymus prokurorui atlikti tyrimą dėl informacijos šaltinio atskleidimo, yra konstatuojamojo pobūdžio.
Pareiškėjas pažymėjo, kad žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Nusikaltimas yra teisei priešinga veika, kuri yra nepriimtina ir kitų visuomenėje pripažįstamų socialinių normų požiūriu. Teisės ir kitų socialinių normų kontekste asmens elgesys, kuris traktuojamas kaip nusikalstama veika, visuomet vertinamas neigiamu aspektu. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys. Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia subjektyvus asmens savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai. Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-09-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-347/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-14 nutartis byloje Nr. A442-1039/2010).
Pareiškėjas nurodė, kad susidorojimas su informacijos šaltiniu, siekiant atkeršyti už korupcijos atvejų teismuose paviešinimą, yra moraliniu, etiniu ir teisiniu požiūriu nederamas elgesys. Taigi, remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, žinia, kad siekia susidoroti su informacijos šaltiniu, atkeršyti už korupcijos atvejų teismuose paviešinimą, žemina jo garbę ir orumą. Pasak Pareiškėjo, ši žinia yra ne tik apie jį kaip fizinį asmenį, bet kartu ir apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką, teisėją. Kartu ši žinia sudaro pagrindą manyti, kad jis nesilaiko pagarbos žmogui principo, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, taigi daro etikos ir teisės pažeidimą (Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 1, 2 punktai, 12 straipsnio 2 punktas). Todėl ši žinia, pasak Pareiškėjo, ne tik žemina jo garbę ir orumą, bet menkina ir pasitikėjimą šiuo teismu, žemina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vardą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 103 straipsnio 3 dalį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas vadovauja skyriaus darbui ir atsako už tinkamą skyriui priskirtų funkcijų atlikimą. Be to, teismo skyriaus pirmininkas atsako už tą teismo organizacinio darbo sritį, kurią jiems paveda teismo pirmininkas arba nustato šis ir kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK), Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) ir Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme (toliau – Įstatymas) įtvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai: patikrinti šiame teisme gautų procesinių dokumentų atitikimą įstatymo reikalavimams (BPK 372 straipsnio 1 dalis, 453 straipsnio 1 dalis), sustabdyti administracinių teisės pažeidimų bylose priimtų nutarimų ir nutarčių vykdymą (ATPK 30221 straipsnio aštuntoji dalis), sudaryti teisėjų kolegijas, perduoti joms nagrinėti bylas, paskirti kolegijų pirmininkus, pranešėjus (BPK 372 straipsnio 2 dalis, 373 straipsnio 1, 4 dalys, 378 straipsnio 4 dalis, 448 straipsnio 1 dalis, 453 straipsnis, ATPK 30221 straipsnio ketvirtoji, septintoji dalys, Įstatymo 6 straipsnio 3, 4 dalys), tvirtinti teisėjų nusišalinimus (BPK 59 straipsnio 4 dalis), nustatyti bylos parengimo ir nagrinėjimo datas (BPK 373 straipsnio 1, 2 dalys), pirmininkauti skyriaus plenarinei sesijai (BPK 380 straipsnio 3 dalis). Teisės aktai nesuteikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui, teisėjui įgaliojimų duoti privalomus vykdyti paliepimus (nurodymus, įsakymus, pavedimus) prokurorui atlikti tyrimo veiksmus. Prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus tyrimo veiksmus, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymo (Konstitucijos 118 straipsnis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 2 dalis, BPK 170 straipsnis). Pirmininko tokių paliepimų davimas reiškia etikos ir teisės pažeidimą – tarnybinių įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 2 punktas). Jeigu tai atliekama siekiant susidoroti su informacijos šaltiniu, už korupcijos teismuose paviešinimą, šis pažeidimas turi nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 231 (trukdymas prokuroro veiklai) ir 228 (piktnaudžiavimas tarnyba) straipsniuose, požymius. Todėl, pasak Pareiškėjo, žinia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas J. Prapiestis davė privalomą vykdyti paliepimą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui M. Barkauskui atlikti tyrimą dėl žurnalistės L. Lavaste informacijos šaltinio, kurio pateiktais duomenimis buvo paremta šios žurnalistės ankstesnė publikacija apie korupcijos atvejus teismuose „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“, siekiant susidoroti su informacijos šaltiniu, atkeršyti už tokių atvejų paviešinimą, žemina jo garbę ir orumą, menkina pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, žemina šio teismo vardą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnį, Teismų įstatymo 2 straipsnį teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-02-14 nutarimas). Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą (Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalis). Vadovaudamasis nepriklausomumo principu, teisėjas privalo vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti sprendimų priėmimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į teisingumo vykdymą bei imtis priemonių tokiai veiklai nutraukti; priimant sprendimus būti savarankišku ir nepriklausomu nuo kitų teisėjų nuomonės, pareikštos ne įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 9 straipsnio 2, 6 punktai).
Pareiškėjas nurodė, kad publikacijoje vartojama sąvoka „teisėjų klanas“ reiškia tarpusavio ryšiais susisaisčiusių, iš vien veikiančių teisėjų grupę, savo bendrus interesus iškeliančią aukščiau kitų interesų. Toks teisėjų veikimas, taigi ir veikimas vykdant kitų „teisėjų klano“ narių nurodymus (privalomus paliepimus), reiškia konstitucinio teisėjų nepriklausomumo principo pažeidimą ir priesaikos sulaužymą. Pasak Pareiškėjo, dėl to žinia, kad yra teisėjų klano narys, eidamas pareigas vykdo teisėjų klano nurodymus, taip pat žemina jo garbę ir orumą, menkina pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, žemina šio teismo vardą. Kartu tai reiškia, kad publikacijoje paskleistomis minėtomis žiniomis tvirtinama, kad padarė nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, taigi esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas pažymėjo, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu nurodomos aplinkybės tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-347/2011). Pareiškėjo teigimu, publikacijoje paskleistos žinios, žeminančios jo garbę ir orumą, menkinančios pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, žeminančios šio teismo vardą, neatitinka tikrovės.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijoje „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ paskelbti duomenys, sudaro pagrindą manyti, kad Lietuvos Respublikos teisėjai, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai neva kyšininkavo, piktnaudžiavo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225, 228 straipsniai), padarė dar neištirtas nusikalstamas veikas, taip pat kad prokurorai ir kiti pareigūnai daro nusikalstamą poveikį teisėjams. Tuo motyvuodamas ir vadovaudamasis BPK 2, 166, 169 straipsniais, Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, 2011-04-26 oficialiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštu, jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Darių Valį, pateikdamas prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2011-04-23 publikacijoje nurodytų veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių (2011-04-26 raštas Nr. (1.10)-5T-267). 2011-05-06 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pirmiau nurodytą pareiškimą (toliau – ir 2011-05-06 Nutarimas). Šis nutarimas motyvuotas išvada, kad pareiškime ir 2011-04-23 publikacijoje nėra jokių konkrečių faktinių duomenų, jog pareigūnų veiksmuose yra kyšininkavimo, piktnaudžiavimo ar kitos nusikalstamos veikos bent minimalūs objektyvieji sudėties požymiai, numatyti atitinkamoje BK normoje.
Pasak Pareiškėjo, nesutikdamas su šiuo nutarimu, vadovaudamasis Konstitucijos 118 straipsniu, BPK 35 straipsniu, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 1, 4 dalimis, 23 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 52 punktu, jis 2011-05-16 oficialiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pateikdamas prašymą panaikinti minėtą nutarimą ir priimti nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Prašyme išdėstė 2011-04-23 publikacijoje pateiktus konkrečius faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindą manyti, kad valstybės pareigūnai padarė ir daro nusikalstamas veikas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ši publikacija grindžiama duomenimis, kuriuos „Lietuvos rytui“ kalbėjo daug metų teisėju dirbantis žmogus, atvykęs su dokumentų segtuvais. Tuose segtuvuose – žinios apie teisėjų, prokurorų, teismų pirmininkų savivalę, teisėjų nusikaltimų dangstymą, kyšius, bylų dingimą, nuosprendžių neįvykdymą, advokatų ir teisėjų ryšius.“ Šie duomenys publikacijoje ne kartą įvardijami „faktais“. Į klausimą, ar teiginius apie trukdymą teisėjų veiklai („teisėjų pakabinimą“) tai teigiantis asmuo gali pagrįsti, šis atsakė teigiamai. Tvirtindamas, kad yra atvejų, kai nuosprendžiai, kuriais paskirtas laisvės atėmimas, teisėjų sąmoningai nenukreipiami vykdyti (piktnaudžiavimas), minėtas asmuo teigia, kad remiasi faktais. Taigi 2011-04-23 publikacijoje pateikti ir duomenys apie tai, kad esama tikslesnių duomenų apie minėtas nusikalstamas veikas. Todėl turi būti siekiama ir šiuos duomenis ištirti bei pašalinti abejonės dėl to, ar buvo, ar nebuvo padarytos pirmiau įvardintos nusikalstamos veikos.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011-04-23 publikacijoje pateikti duomenys sudaro pagrindą įtarti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjai ir kiti valstybės pareigūnai piktnaudžiauja ir (ar) rengiasi piktnaudžiauti savo įgaliojimais. Tai sudaro pagrindą visuomenei nepasitikėti Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu ir apskritai Lietuvos Respublikos teismų sistema, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Pagal Konstituciją būtina užtikrinti visuomenės pasitikėjimą šiomis konstitucinėmis institucijomis (Konstitucinio Teismo 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-05-09, 2006-11-27, 2007-10-22 nutarimai). Taigi yra itin svarbu, kad minėti įtarimai nedelsiant būtų tinkamai ištirti. 2011-05-06 Nutarime buvo nurodyta, kad šis nutarimas skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pasak Pareiškėjo, remdamasis tuo, kad atsižvelgiant į jo einamas pareigas naudojimasis būtent šia apskundimo tvarka (nors teisiškai nepagrįstai) keltų abejonių dėl suderinamumo su konstituciniais teismų bei teisėjų nešališkumo ir teisinės valstybės principais, minėtame rašte paaiškino, kad tokių abejonių visuomenei nekiltų, jeigu šiuo atveju būtų pasinaudojama galimybe kreiptis dėl nutarimo panaikinimo į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą remiantis kitomis prokurorų įgaliojimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis (2011-05-16 raštas Nr. (1.10)-5T-313). Nepaisant to, jo 2011-05-16 kreipimąsi Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis 2011-05-20 raštu Nr. 17.2-10098 perdavė nagrinėti ikiteisminio tyrimo teisėjui (Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pagal pareiškėjo skundą 2011-06-08 nutartimi nustatė, kad prokuroro 2011-05-06 Nutarimas priimtas neištyrus visų reikšmingų procesinio sprendimo priėmimui aplinkybių, ir panaikino šį nutarimą kaip nepagrįstą. Nutartyje konstatuota, kad pagal BPK 166, 168 straipsnius, jeigu yra gauta informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, paprastai visais atvejais ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas ir tada, kai iš skundo, pareiškimo ar pranešimo negalima patikimai spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas atliekamas siekiant nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių.
Pareiškėjo teigimu, teismas įvertino jo 2011-05-16 kreipimesi nurodytus argumentus, kad 2011-04-23 publikacijos teiginiai, sudarantys pagrindą manyti, kad padarytos nusikalstamos veikos, negali būti laikomi nepagrįstais jokiais faktiniais duomenimis. Teismas pripažino ir pirmiau minėtus jo argumentus, kad šioje publikacijoje pateikiami ir duomenys apie tai, jog esama tikslesnių duomenų apie minėtas nusikalstamas veikas. Išanalizavęs skundą bei jo medžiagą, teismas konstatavo, kad turi būti siekiama skunde pateiktus duomenis detaliai ištirti bei pašalinti abejones dėl to, buvo ar nebuvo padarytos BK numatytos nusikalstamos veikos.
2011-08-04 Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoja Rita Arlauskaitė šios valdybos viršininko Žydrūno Bartkaus sutikimu priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2011-06-14 Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro I. Mikelionio pranešimą, nenustačius nusikalstamos veikos požymių; nutarimo nuorašą išsiųsti Pareiškėjui (toliau – ir 2011-08-04 Nutarimas). Pasak Pareiškėjo, nors šiame nutarime tiesiogiai ir nenurodyta, tačiau iš jo turinio ir lydraščio, pasirašyto Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Žimanto Pacevičiaus (2011-08-05 raštas Nr. 4-01-2943), galima suprasti, kad šiuo nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pirmiau minėtą jo 2011-04-26 pareiškimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutikdamas su 2011-08-04 Nutarimu, vadovaudamasis Konstitucijos 118 straipsniu, BPK 35, 168 straipsniais, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 23.4, 52.6 punktais, jis 2011-08-22 oficialiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pateikdamas prašymą panaikinti 2011-08-04 Nutarimą ir priimti nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Ši prašymą argumentavo tuo, kad teismas konstatavo, jog turi būti išsamiai ištirtos jo 2011-05-16 prašyme (skunde) išdėstytos aplinkybės bei pašalintos abejonės dėl to, buvo ar nebuvo padarytos BK numatytos nusikalstamos veikos.
Pasak Pareiškėjo, procesiniame prašyme išreikšta proceso dalyvio nuomonė dėl proceso veiksmo atlikimo. Tai prokurorui nėra privalomas paliepimas. Prokuroras turi spręsti, ar atlikti prašomą veiksmą, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus. Procesinis prašymas, taigi ir prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą turi būti argumentuotas. Todėl prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pateikė, jo nuomone, tai pagrindžiančius argumentus. Iš 2011-08-04 Nutarimo galima buvo suprasti, kad, prieš pradedant ikiteisminį tyrimą atlikus galimus veiksmus, nenustatyti kiti šaltiniai, patvirtinantys teisėjų, valstybės pareigūnų padarytas nusikalstamas veikas. Šią aplinkybę vėliau viešai patvirtino prokuroras M. Barkauskas, pareikšdamas, kad, turimais duomenimis, vienintelis informacijos šaltinis kol kas yra žurnalistė (Lietuvos televizijos laida „Panorama“, 2012-12-16, taip pat skelbta minėtoje publikacijoje „Žurnalistei teismas nurodė atskleisti šaltinį“). Pareiškėjo teigimu, atsižvelgdamas į 2011-08-04 Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytas aplinkybes, 2011-08-22 prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą išreiškė nuomonę, kad: 1) siekiant įgyvendinti teismo sprendimą išsamiai ištirti aplinkybes ir pašalinti abejones dėl to, buvo ar nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, būtina apklausti informacijos šaltinį; 2) atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą būtinybę užtikrinti visuomenės pasitikėjimą Lietuvos Respublikos teismine sistema, yra pagrindas manyti, kad turi būti taikoma minėta BPK 80 straipsnio 5 punkto nuostatos išimtis. Šiame punkte įtvirtinta nuostata, kad kaip liudytojai negali būti apklausiami viešosios informacijos rengėjai, platintojai, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkai, žurnalistai – dėl to, kas pagal Visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus arba kai yra priimtas teismo sprendimas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinio paslaptį dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas (tokia išimtis įtvirtinta ir Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnyje). Pasak Pareiškėjo, jis neteigė, kad ši išimtis privalo būti taikoma. Pareiškėjo teigimu, jis pažymėjo, kad dėl būtinybės atskleisti informacijos šaltinio paslaptį ikiteisminio tyrimo metu pagal prokuroro gautą prašymą priimdamas nutartį nusprendžia ikiteisminio tyrimo teisėjas. BPK nenumato galimybės spręsti dėl informacijos šaltinio paslapties nepradėjus ikiteisminio tyrimo (2011-08-22 raštas Nr. (1.10)-5T-522). Taigi ir 2011-08-22 prašyme, pasak Pareiškėjo, jis nedavė privalomų vykdyti paliepimų, bet tik išreiškė nuomonę dėl tyrimo veiksmų atlikimo. Anot Pareiškėjo, ar šie veiksmai turi būti atlikti, priklausė nuo prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2011-09-07 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento direktorius I. Mikelionis perdavė jo 2011-08-22 prašymą (skundą) Vilniaus apygardos prokuratūrai (2011-09-07 raštas Nr. 17.2-16800). 2011-09-19 nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras M. Barkauskas panaikino 2011-08-04 Nutarimą kaip nepagrįstą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2011-09-19 nutarimas motyvuotas tuo, kad iš 2011-08-04 Nutarimo motyvų matyti, jog dalis sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl akivaizdu, kad nėra galimybės kategoriškai tvirtinti, jog nebuvo padaryta nusikalstamos veikos; iš Pareiškėjo išdėstytų faktinių aplinkybių ir šias aplinkybės pagrindžiančio dienraščio publikacijos turinio galima daryti prielaidą, kad asmeniui, kurio tapatybė neįvardyta, yra žinomos konkrečios konkrečių teisėjų galimo kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo aplinkybės, kurias, be kita ko, jis galintis pagrįsti ir turimais neaiškaus turinio dokumentais; iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad duomenų apie galimai nusikalstamas veikas padariusius ar darančius Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdančius asmenis gavimas iš viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų, žurnalistų sudaro BPK 80 straipsnio 5 punkte nurodytą išimtį.
Pareiškėjo teigimu, iš minėto 2011-09-19 Nutarimo matyti, kad ir šį nutarimą priėmęs prokuroras M. Barkauskas nesuprato jo 2011-08-22 prašymo, kaip privalomo vykdyti paliepimo įpareigoti žurnalistę atskleisti informacijos šaltinio paslaptį. Prokuroras šiame nutarime pažymėjo, kad, tik atliekant ikiteisminį tyrimą bei nustačius reikšmingas aplinkybes, gali būti sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl būtinybės atskleisti informacijos šaltinio paslaptį vadovaujantis BPK 801 straipsnio nuostatomis.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų originalai yra ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-193-11 medžiagoje (šiam tyrimui vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras M. Barkauskas), kad jo kreipimųsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą kopijos išsiųstos Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Respublikos Prezidentės teisės grupės vyriausiajai patarėjai.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011-04-23 publikacijoje paskelbti duomenys sudarė pagrindą įtarti, Lietuvos Respublikos teisėjai, kiti pareigūnai piktnaudžiauja, padarė, daro kitas nusikalstamas veikas. Tokių įtarimų ištyrimas yra viešasis interesas. Iš šios publikacijos buvo galima suprasti, kad yra daugiau duomenų apie šias veikas. Pagal minėtas teisės aktų nuostatas inicijuoti ikiteisminį tyrimą turi teisę bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis, įstaiga, įmonė, organizacija. Pasinaudoti šia teise tokiu atveju yra kiekvieno moralinė (pilietinė) pareiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjo reaguoti į tokius įtarimus, keliančius nepasitikėjimą ir šiuo teismu. Pasak Pareiškėjo, iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad jis, atlikdamas šią pareigą, nedavė teisėsaugos institucijoms jokių privalomų vykdyti paliepimų, nesiekė susidoroti su šios publikacijos informacijos šaltiniu, bet tik kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymais pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos Respublikos teisėjų, kitų valstybės pareigūnų piktnaudžiavimo, kitų nusikalstamų veikų. Tai atliko tik teisės aktų nustatyta tvarka, oficialiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštais, veikė nepriklausomai, nevykdydamas jokių asmenų nurodymų, nebūdamas jam nežinomo „teisėjų klano“ narys.
Pareiškėjas nurodė, kad pagal Konstituciją teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų. Visuomenės pasitikėjimas teismais yra svarbus demokratinės teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės elementas, reikšminga teisminės valdžios veiksmingos veiklos sąlyga. Todėl teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Konstitucinio Teismo 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-05-09, 2006-11-27, 2007-10-22 nutarimai). Todėl, pasak Pareiškėjo, teisingos oficialios informacijos apie jo veiksmus paskelbimas minėtų publikacijų teiginių kontekste reikštų ne tik jo – privataus, bet viešojo intereso – pasitikėjimo Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu – gynimą.
Pareiškėjas nurodė, kad teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Tai, aiškindamas Konstitucijos nuostatas, ne kartą pažymėjo Konstitucinis Teismas. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai; Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Konstituciją gali būti ribojama net ir iš minėtos konstitucinės teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją kildinama žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį. Konstitucinis Teismas 2002-10-23 nutarė, kad tuo metu galiojusios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Galimybė įpareigoti žurnalistą atskleisti informacijos šalinio paslaptį, kai viešasis interesas atskleisti šią paslaptį nusveria viešąjį interesą ją saugoti, numatoma ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijoje Nr. R (2000)7 valstybėms narėms „Dėl žurnalistų teisės neatskleisti jų informacijos šaltinių“.
Pareiškėjas nurodė, jog Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes. (Konstitucinio Teismo 2005-09-19 nutarimas). Pasak Pareiškėjo, toliau dėstomi argumentai patvirtina, kad teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją pagal Konstituciją gali būti ribojama ir siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teisėjais ir teismais.
Sprendžiant teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją apribojimo klausimą, atsižvelgtina ir į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas, be kita ko įtvirtintas Konvencijos 10 straipsnyje apibrėžiant saviraiškos laisvę ir jos apribojimo pagrindus, šių nuostatų aiškinimą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2002-10-23 nutarimas). Minėto straipsnio 2 dalyje nustatytas savarankiškas saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo tikslas – užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų analizė rodo, jog šis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad teisingumo sistema yra vienas esminių kiekvienos demokratinės visuomenės institutų. Ypatinga vieta joje tenka nepriklausomiems teismams. Taigi klausimai, susiję su teisingumo vykdymu ir teisingumo sistemos veikimu, neabejotinai priskirtini viešojo intereso klausimams. Su jais susijusiai viešajai diskusijai iš esmės taikoma sustiprinta apsauga pagal Konvencijos 10 straipsnį. Kita vertus, išskirtinė teisingumo sistemos vieta demokratinėje visuomenėje lemia ne tik jos viešosios kontrolės, bet ir apsaugos būtinybę. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad, vertinant saviraiškos laisvės įgyvendinimą, turi būti atsižvelgta į ypatingą teisminės valdžios vaidmenį visuomenėje. Kaip teisingumo – fundamentalios teisinės valstybės vertybės – garantui jai reikalingas visuomenės pasitikėjimas, kad galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas. Taigi gali būti būtina tokį pasitikėjimą apsaugoti nuo destruktyvių, iš esmės nepagrįstų, išpuolių, ypač atsižvelgiant į tai, kad teisėjai, kurie buvo kritikuojami, turi diskretiškumo pareigą, kuri neleidžia jiems atsikirsti. Pasak Pareiškėjo, teismo sprendimų analizė leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos laisvės apribojimas pripažįstamas atitinkančiu Konvencijos 10 straipsnį, pavyzdžiui, tais atvejais, kai teisėjams ir kitiems teisėsaugos pareigūnams nesant pakankamo pagrindo priskiriami konkretūs faktai, kvalifikuotini kaip teisės aktų arba profesinių pareigų pažeidimas, juolab nusikalstama veika. Kai visuomenės informavimo priemonėse pateikiamos asmens reputaciją menkinančios žinios, kuo kaltinimai sunkesni, tuo daugiau turi būti pateikta juos pagrindžiančių faktinių duomenų, tuo išsamesnis ir rimtesnis turi būti žurnalistų atliktas tyrimas jiems pagrįsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Prager ir Oberschlick prieš Austriją (Prager and Oberschlick v. Austria, 26 April 1995, Series A no. 313, ir kiti šio teismo sprendimai, pateikti leidinyje Teismų praktika, 2008, Nr. 29, p. 519–549, taip pat šio teismo sprendimas byloje Schopfer prieš Šveicariją (Schopfer v. Switzerland, 20 May 1998, Reports 1998-II)). Pasak Pareiškėjo, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisės skleisti informaciją ribos yra platesnės valstybės politikų, nei valstybės tarnautojų atžvilgiu; pastarųjų atžvilgiu šios ribos yra platesnės nei prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų, padedančių įgyvendinti teisingumą, atžvilgiu; šios teisės ribos teisėjų atžvilgiu, palyginus su visais minėto statuso asmenimis, siauriausios. Teisės skleisti informaciją apie teisėjus ribos yra dar siauresnės, kai informacija susijusi ne su konkrečiu procesu, kurio baigtis reikšminga informaciją skleidžiančiam asmeniui ir priklauso nuo teisėjo sprendimo, bet kai kaltinimai pateikiami teisėjui kaip asmeniui, kai jis užsipuolamas apskritai. Antra vertus, už leistinų saviraiškos laisvės ribų peržengimą taikomos sankcijos turi būti proporcingos padarytam pažeidimui (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, nurodyti leidinyje Teismų praktika, 2008 Nr. 28, Nr. 29, taip pat šio teismo sprendimas byloje Barfod prieš Daniją (Barfod v. Denmark, 22 February 1989, Series A no. 149), Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Janowski prieš Lenkiją (Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, ECHR 1999-I)).
Pareiškėjo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų analizė taip pat rodo, kad kai peržengiamos pagal Konvencijos 10 straipsnį leidžiamos saviraiškos laisvės ribos, gali atsirasti pozityvi valstybės pareiga pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją. Ši pareiga galioja net ir politinės ar kitos diskusijos viešojo intereso klausimu kontekste, kai pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį leidžiamo saviraiškos laisvės apribojimo apimtis yra nedidelė, o nukentėjusysis iš esmės yra diskusijoje dalyvaujantis viešasis asmuo. Asmens teisė į reputacijos apsaugą nusveria saviraiškos laisvę, pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai asmeniui, nesant pakankamo faktinio pagrindo, priskiriamas reikšmingo pobūdžio negatyvus elgesys arba labai negatyvus vertinamasis teiginys apie asmenį laikytinas perdėtu dėl pakankamo faktinio pagrindo nebuvimo. Tokiais atvejais valstybei atsisakius ginti asmens garbę ir orumą pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Pfeifer prieš Austriją (Pfeifer v. Austria, 15 November 2007, no. 12556/03) ir kiti sprendimai, nurodyti leidinyje Teismų praktika. 2008, Nr. 29, p. 507–519).
Pasak Pareiškėjo, iš minėtų Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų matyti, kad žiniasklaidos priedermė – skelbti objektyvią ir nešališką informaciją. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1, 2, 4 punktus viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių, privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais visuomenės gyvenimo klausimais, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.
Pareiškėjo teigimu, visuomenės informavimo priemonėse pateikiamiems teiginiams negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnį, kuris reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-09-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-347/2011).
Pareiškėjo teigimu, pagal šio straipsnio 6 dalį paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Atleidimas nuo civilinės atsakomybės šiuo pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje siejamas su nevisiškai tikslios informacijos ar net agresyvios kritikos paskleidimu, kuri, skirtingai nei privataus asmens atveju, viešo asmens atžvilgiu turi būti toleruojama. Tačiau viešas žinių pateikimas kaip tikrų, kurių pobūdis ir paskleidimo tikslas yra viešai pasmerkti kitus asmenis, dėl jų veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, negali būti toleruojamas ir vertinamas nei kaip agresyvi kritika, nei tuo labiau kaip informacijos netikslumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-97/2011). Ši nuostata pritaikyta byloje, kurioje žinios paskleistos apie politikus. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, dar plačiau ši nuostata turi būti taikoma, kai tokia žeminanti asmens garbę ir orumą informacija paskleidžiama apie teisėjus, taigi ir publikacijos atveju.
Pareiškėjo teigimu, viešosios informacijos rengėjas ir žurnalistai, paskelbdami publikacijoje minėtus tikrovės neatitinkančius teiginius (žinią), pažeidė minėtas visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad net jei šie teiginiai būtų paskelbti kaip nuomonė – subjektyvus faktų, duomenų vertinimas – turėtų būti konstatuotas minėtų teisės aktų pažeidimas. Nuomonės atitikimo tikrovei negalima reikalauti įrodyti, tačiau nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant, neiškreipiant faktų ir duomenų, turi būti pakankamas ją paremiantis faktinis pagrindas (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2004-12-17 sprendimas byloje Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją (Pedersen and Baadsgaard v. Denmark [GC], no. 49017/99, § 76, ECHR 2004-XI), sprendimo santrauka pateikta Teismų praktikoje, 2008, Nr. 29, p. 531–541).
Pareiškėjas nurodė, kad nė vienos minėtos publikacijos žinios, žeminančios jo garbę ir orumą, menkinančios pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, žeminančios šio teismo vardą, patikimumas nebuvo patikrintas kreipiantis į jį asmeniškai, į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Kartu nei jam, nei teismui nebuvo sudaryta galimybė argumentuotai paneigti minėtas žinias.
Pasak Pareiškėjo, remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į minėtomis žeminančiomis asmens garbę ir orumą žiniomis reiškiamą padarytų teisės pažeidimų sunkumą, pasitikėjimo Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu ir visa Lietuvos Respublikos teismų sistema menkinimą ir minėtą Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintą būtinybę pateikti tikslią informaciją apie teismų ir teisėjų veiklą, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjas privalėjo kruopščiai vertinti informaciją apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, taigi ir jo, veiksmus, prieš skelbdami informaciją apie šiuos veiksmus išsamiai patikrinti, įsitikinti jos teisingumu, patikimumu, tikslumu, tačiau iš publikacijos matyti, kad to nepadarė ir taip pažeidė visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Todėl sankcijos, juo labiau tokios švelnios teisinio poveikio priemonės – įspėjimo – taikymas už šį pažeidimą viešosios informacijos rengėjui neprieštarautų Konvencijai ir Konstitucijai. Vadovaujantis ir paskleistų asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų neatitikimo tikrovės, kol neįrodyta priešingai, prezumpcija (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis), reikalautina, kad viešosios informacijos rengėjas, paskelbęs Publikaciją, nustatyta tvarka paneigtų joje pateiktą tikrovės neatitinkančią ir mano garbę bei orumą žeminančią, kartu pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu menkinančią, šio teismo vardą žeminančią, informaciją (Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2007-06-12 sprendimas Nr. SPR-16; 2007-06-07 sprendimas Nr. SPR-15; 2007-05-30 sprendimas Nr. SPR-14). Pirminiam šaltiniui paneigus minėtą informaciją, ją privalo paneigti ir kiti viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, paskelbę šią informaciją remdamiesi pirminiu šaltiniu (Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodeksas įpareigoja ginti teisėjų ir teismų nepriklausomumo įvaizdį, taigi ir gerą vardą, visuomenėje (9 straipsnio 5 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir jo einamas pareigas, naudojimasis teise kreiptis į teismą dėl pažeistų garbės ir orumo, kartu teisėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gero vardo gynimo visuomenei galėtų kelti, nors teisiškai ir nepagrįstas, tačiau vis dėl to – abejones dėl suderinamumo su konstituciniais teismų bei teisėjų nešališkumo ir teisinės valstybės principais. Prielaidų tokioms abejonėms nekiltų, jeigu šiuo atveju būtų pasinaudojama galimybe ginti pažeistas konstitucines vertybes Visuomenės informavimo įstatymo 49 ir 50 straipsnyje nustatyta tvarka.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 49, 50 straipsniais, Pareiškėjas prašo: 1) išnagrinėti šį pareiškimą; 2) esant pagrindui, įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Lietuvos rytas“ apie pagal šį pareiškimą atlikto išsamaus tyrimo metu nustatytus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir pareikalauti juos pašalinti; 3) esant pagrindui, reikalauti nustatyta tvarka paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią jo garbę ir orumą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vardą žeminančią informaciją; 4) viešai paskelbti priimtą sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje.
Nagrinėdamas Pareiškėjo skundą žurnalistų etikos inspektorius kreipėsi į publikaciją parengusį viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Lietuvos rytas“, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl tiriamos situacijos. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus pateikęs dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Feliksas Telksnys nurodė, kad su Pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir motyvais nesutinka dėl žemiau išdėstytų priežasčių.
Pasak F. Telksnio, Pareiškėjo skundas yra surašytas ant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo firminio blanko, Pareiškėjas skundą pasirašo kaip „Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas“, todėl darytina išvada, kad Pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip institucijos, pozicija. F. Telksnys taip pat nurodė, kad Pareiškėjas kaip vieną iš reikalavimų nurodo „<...> nustatyta tvarka paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią <...> Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vardą žeminančią informaciją“, todėl akivaizdu, jog Pareiškėjas atstovauja ne sau, kaip fiziniam asmeniui, bet veikia kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovas. Tačiau, pasak F. Telksnio, Pareiškėjas prie skundo nėra pridėjęs jokių įrodymų, jog jis turi teisę ir/ar atitinkamus įgaliojimus atstovauti Lietuvos Aukščiausiam Teismui kaip institucijai ir reikalauti paneigti apie Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą paviešintą informaciją.
F. Telksnys pažymėjo, kad Pareiškėjo ginčijama informacija: „Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad nurodymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žurnalistės informacijos atskleidimo teisėsaugininkams davė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas J. Prapiestis“, „<...> tyrimo dėl <...> informacijos šaltinio pareikalavo AT teisėjas J. Prapiestis. Jis nurodė prokurorui imtis tyrimo. Tik įdomu, kas nurodymus davė pačiam teisėjui?“ – atitinka tikrovę. F. Telksnio teigimu, Pareiškėjas pats savo skunde nurodė, kad keletą kartų kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą D. Valį dėl žurnalistės L. Lavastės publikacijose paviešintos informacijos su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą; pats Pareiškėjas patvirtina, kad paskleista informacija atitinka tikrovę. Todėl, pasak F. Telksnio, Pareiškėjo reikalavimas paneigti minėtą informaciją yra prieštaraujantis logikai.
F. Telksnio paaiškinimu, Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai (sakiniai) „Geriau nenurodykite mano pavardės, nes antraip sulauksiu nemalonumų ir net kils grėsmė mano saugumui“, „<...> puikiai suprantu, kad taip atvirai apie teismų ydas prabilęs teisėjas iš tiesų bus negailestingai puolamas savo cecho žmonių kaip kokia balta varna.“, „Aišku, kas lauktų paviešinus tokį asmenį, – vien nemalonumai.“, „Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi.“ yra ištraukos iš interviu su žurnaliste L. Lavaste. Pasak F. Telksnio, akivaizdu, kad šiuose sakiniuose yra išsakyti L. Lavastės pamąstymai, išvados ir asmeninė nuomonė.
F. Telksnys savo paaiškinimuose taip pat nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta: „Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų“, kad šiuo atveju teiginiuose („Geriau nenurodykite mano pavardės, nes antraip sulauksiu nemalonumų ir net kils grėsmė mano saugumui“) žurnalistė L. Lavastė pacitavo savo informacijos šaltinį, kituose teiginiuose („<...> puikiai suprantu, kad taip atvirai apie teismų ydas prabilęs teisėjas iš tiesų bus negailestingai puolamas savo cecho žmonių kaip kokia balta varna.“, „Aišku, kas lauktų paviešinus tokį asmenį, – vien nemalonumai.“, „Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi.“) išsakė savo pamąstymus bei išvadas.
F. Telksnys paaiškinimuose pažymėjo, kad Pareiškėjas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, taigi asmuo, priskirtinas viešųjų asmenų kategorijai, todėl turėtų būti pakantesnis apie jį skelbiamai informacijai, „Viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip garbės ir orumo pažeidimą“ (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687 A. Salamakinas v. UAB „Rinkos aikštė, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-973 R. Čeponis v. „Žeimenos krantai“ ir kt.)
Išnagrinėjęs Pareiškėjo skundą, atlikęs tyrimą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs visą skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, žurnalistų etikos inspektorius
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi dėl garbės ir orumo pažeidimo. Vertinant Pareiškėjo nurodytą galimai jo garbę ir orumą pažeidžiančią informaciją, pažymėtina, kad asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktinių aplinkybių visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Žeminančia asmens garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie to asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, komercinę veiklą ir pan.
Kadangi garbės ir orumo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėje sąlyga yra tikrovės neatitinkančių duomenų, kurie žemina asmens garbę ir orumą, paskleidimas, svarbu nustatyti, ar Pareiškėjo nurodyta ginčo informacija yra žinia, ar nuomonė. Nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis). Tuo tarpu žinia yra faktų arba tikrų (teisingų) duomenų skelbimas (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis). Žinios nuo nuomonės atribojimo pagrindas yra tai, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes faktų ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įrodymais. Išvada, ar paskelbta nuomonė, ar informacija apie tam tikrą faktą, gali būti padaryta tik ištyrus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams keliamas profesinis reikalavimas aiškiai skirti žinias ir nuomones (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsnis).
Pažymėtina, kad Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai turi būti vertinami atsižvelgiant į publikacijos kontekstą, tekstą, sakinių konstrukcijas, jų logines sąsajas, skunde nurodytus argumentus, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Skundžiami publikacijos teiginiai: „<...> tyrimo dėl mano informacijos šaltinio pareikalavo AT teisėjas J. Prapiestis. Jis nurodė prokurorui imtis tyrimo.“, „Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad nurodymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žurnalistės informacijos atskleidimo teisėsaugininkams davė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų pirmininkas J. Prapiestis“ turi būti vertinami kartu su kitais publikacijos teiginiais (t. y. „Dar pasidomėjau, kodėl jai taip rūpi sužinoti man informaciją teikusio asmens pavardę. Tyrėja atsakė, kad to reikalauja aukšti pareigūnai. <...> Tai vienas pareigūnas – Aukščiausiojo teismo (AT) baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis“) ir prie teiginio – „Lietuvos rytui“ pavyko išsiaiškinti, kad nurodymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl žurnalistės informacijos atskleidimo teisėsaugininkams davė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų pirmininkas J. Prapiestis“ – pateikta nuotrauka, kurioje vaizduojamas Pareiškėjas. Iš šių publikacijoje panaudotų kalbinių ir vaizdinių raiškos priemones yra aišku, jog pateikta informacija apie tai, kad Pareiškėjas reikalavo ir nurodė („davė nurodymą“) teisėsaugos institucijų atstovams pradėti tyrimą dėl informacijos šaltinio atskleidimo. Be to, siekiant tinkamai ir visapusiškai įvertinti šios informacijos turinį, ji turi būti analizuojama taip pat pasitelkiant publikacijos kontekstą. Tai reiškia, kad Pareiškėjo skundžiami teiginiai (t. y. „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ (publikacijos pavadinimas), „Vilniaus teismas priėmė demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojamą nutartį – įpareigojo „Lietuvos ryto“ žurnalistę atskleisti apie teismų korupciją papasakojusio asmens pavardę. Laimos Lavaste interviu „Lietuvos teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos“ paskelbtas šių metų balandžio 23 dienos „Lietuvos ryto“ numeryje. Šioje publikacijoje teisėjas, kurio pavardė nebuvo skelbiama, papasakojo apie teismuose klestinčią korupciją, teisės normų nesilaikymą, teisėjų, ypač susitepusių abejotinais poelgiais, pataikavimą prokurorams bei valdžios atstovams. Netrukus teisėsaugos institucijos pareikalavo, kad žurnalistė L. Lavaste atskleistų savo pašnekovo pavardę. Jai atsisakius tai daryti, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Mindaugas Barkauskas kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir teisėjas Arūnas Budrys priėmė nutartį, įpareigojančią žurnalistę atskleisti šią paslaptį.“, „Tik įdomu, kas nurodymus davė pačiam teisėjui?“, „Geriau nenurodykite mano pavardės, nes antraip sulauksiu nemalonumų ir net kils grėsmė mano saugumui”, „<...> puikiai suprantu, kad taip atvirai apie teismų ydas prabilęs teisėjas iš tiesų bus negailestingai puolamas savo cecho žmonių kaip kokia balta varna. <...> Aišku, kas lauktų paviešinus tokį asmenį, – vien nemalonumai. <...> Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi“, „Bet, šio asmens nuomone, sužinoti jo pavardę norima ne tam, kad būtų lengviau tirti pažertą kritiką, o siekiant su juo susidoroti ir užčiaupti. Manau, šis žmogus visiškai teisus“, „Manau, kad tai tik teisėjų noras išskalbti savo mundurą ir įvaryti baimės visiems, drįstantiems kritikuoti teismus“, „Būčiau mielai pasidalijusi net ir straipsnyje neskelbta informacija. Bet supratau, kad tai niekam nerūpi. Svarbu tik sužinoti, kas tai pranešė.“) turi būti vertinami kartu su kitais publikacijos teiginiais (t. y.: „Kodėl Lietuvos teisėsaugai prireikė netgi teisminiu keliu reikalauti, kad žurnalistas, nusižengdamas savo profesinės etikos principams, išduotų informaciją apie teismų korupciją suteikusio ir susidorojimo bijančio asmens pavardę? Apie tai – pokalbis su L. Lavaste, kuri gali tapti pirmąja žurnaliste Lietuvoje, nuteista už atsisakymą viešai paskelbti savo informacijos šaltinį“). Atsižvelgiant į teksto sandarą, sakinių konstrukcijas, jų loginius ryšius, konstatuotina, kad pirmiau nurodytais teiginiais skelbiama informacija apie tai, kad (1) teisėjai („teisėjų klanas“) siekia išsiaiškinti informacijos šaltinį dėl to, kad jis sulauktų neigiamų pasekmių (nemalonumų, persekiojimo, susidorojimo), (2) teisėjai („teisėjų klanas“) siekia, kad žurnalistė L. Lavaste dėl paskelbtos publikacijos sulauktų neigiamų pasekmių („<...> bando atkeršyti žurnalistei“, „Manau, kad tai tik teisėjų noras <...> įvaryti baimės visiems, drįstantiems kritikuoti teismus“, „<...> Svarbu tik sužinoti, kas pranešė“, „<...> gali tapti pirmąja žurnaliste Lietuvoje, nuteista <...>“).
Pažymėtina, kad publikacijoje paminėti tik du teisėjai – nutartį, įpareigojančią atskleisti informacijos šaltinį, priėmęs A. Budrys ir Pareiškėjas, apie kurį pateikta informacija, kad jis reikalavo ir nurodė teisėsaugos institucijų atstovams pradėti tyrimą dėl informacijos šaltinio atskleidimo. Darytina išvada, kad publikacijoje skelbiama, jog Pareiškėjas ir A. Budrys yra susiję tarpusavio ryšiais, abu priklauso „teisėjų klanui“.
Įvertinus nustatytas reikšmingas aplinkybes konstatuotina, kad publikacijoje „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ skelbiama informacija apie tai, kad „teisėjų klanui“ priklausantys Pareiškėjas ir A. Budrys atliko kryptingus veiksmus, kuriais siekiama išsiaiškinti informacijos šaltinį dėl to, kad jis sulauktų neigiamų pasekmių, ir kuriais siekiama, kad žurnalistė L. Lavaste dėl paskelbtos publikacijos sulauktų neigiamų pasekmių (keršto). Tokia informacija negali būti objektyviai patikrinta (negalima nustatyti, ar ji atitinka tikrovę), nes tam turėtų būti įvertinamos teisėjų vidinės nuostatos (motyvai, tikslai), kuriais remiantis jie atliko išvardintus veiksmus. Todėl laikytina, kad publikacijoje pateikta vertinamojo pobūdžio informacija – nuomonė.
Minėta, kad nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau jai neturi trūkti faktinio pagrindo. Be to, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
Pažymėtina, kad ginčo publikacijos pagrindas – interviu su žurnaliste Laima Lavaste. Šio interviu metu L. Lavaste pateikė informaciją, jog STT tyrėja jai pranešusi apie aukštų pareigūnų reikalavimą sužinoti jos parengtos publikacijos „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ informacijos šaltinį, taip pat informaciją, kad prokuroras M. Barkauskas žurnalistei pasakęs, kad tyrimo pareikalavo aukšti pareigūnai, bei informaciją apie tai, kad jai paaiškėjo, jog imtis tyrimo prokuroro reikalavo ir jam nurodė būtent Pareiškėjas. Tokia išdėstytų aplinkybių seka ir visuma reiškia, kad publikacijoje pateiktas subjektyvus žurnalistės L. Lavaste įvykusių pokalbių su teisėsaugos institucijų atstovais ir jų metų sužinotų duomenų vertinimas. Tuo pačiu pažymėtina, kad ginčo publikacijoje L. Lavaste pateikė informaciją, jog publikacijos „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ informacijos šaltinis mano, kad jo pavardę norima sužinoti siekiant su juo susidoroti, o ji šiai nuomonei visiškai pritaria. Atsižvelgiant į tai, kad (1) L. Lavaste yra publikacijos, kurioje paskelbtos informacijos šaltinį siekiama sužinoti, autorė, (2) L. Lavaste buvo teisminiu būdu įpareigota atskleisti informacijos šaltinį, (3) pačiai L. Lavaste teisėsaugos pareigūnai teikė informaciją, (4) informacijos šaltinis mano, kad su juo siekiama susidoroti, ir tai pasakė L. Lavaste, (5) Pareiškėjas yra aukštas pareigas užimantis viešasis asmuo, suprantamas ir pateisinamas ne tik žurnalistės subjektyvaus įspūdžio, susidariusio dėl įvykusių faktų ir gautų duomenų, turėjimas, bet ir pateikimas interviu metu.
Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad publikacijos autorius gali laisvai rinktis, kokias sakinių konstrukcijas, minčių dėstymo būdus, rašymo stilių, publikacijos žanrą jis naudos rengdamas publikaciją. Tačiau naudodamasis saviraiškos laisve ir priemonėmis jai įgyvendinti viešosios informacijos rengėjas privalo nepažeisti kitų žmonių teisių ir laisvių, sąžiningai elgtis informacijos adresato atžvilgiu, siekti pateikti objektyvią ir nešališką informaciją.
Svarbu pabrėžti, kad Pareiškėjo, nežiūrint į tai, kad jis – viešasis asmuo, pozicija ginčo publikacijoje nepateikta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad į jį, ar Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nesikreipė. Ginčo publikacijoje taip pat nepateikta ir kito „teisėjų klanui“ priskiriamo teisėjo A. Budrio pozicija. Publikacijoje pateikti tik L. Lavaste požiūris ir publikacijos autoriaus pozicija, kuri, atsižvelgiant į publikacijos tekstą, jos dėstymo būdą, visiškai sutampa su L. Lavaste požiūriu. Svarbu pažymėti ir tai, kad publikaciją parengęs asmuo nepateikė visuomenei kitokio nei L. Lavaste (kuri yra to paties dienraščio žurnalistė) vertinimo, kitaip neinterpretuoja įvykusių susitikimų, gautos informacijos. Be to, publikacijoje formuojamos savarankiškos publikacijos autoriaus neigiamos išvados apie „teisėjų klanui“ priklausančius teisėjus, šių išvadų pagrindu konstruojamos publikacijos antraštės (publikacijos pavadinimas „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“). Tokie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiksmai vertintini kaip šališkas ir neišsamus visuomenės informavimas. Aprašydamas įvykį, kaip neturintį precedento Lietuvoje, viešosios informacijos rengėjas pasirinko sensacingą būdą jį atskleisti. Šiuo atveju aprašymo sensacingumas atskleidė išankstinę nuomonę, lėmė pateikiamos informacijos neobjektyvumą ir šališkumą.
Nors ginčo publikacijoje pateikta ne žinia, o nuomonė (vertinimas), publikacijoje tam tikri teiginiai pateikiami pernelyg kategoriškai, be nuorodų, kad tai subjektyvus viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo požiūris („Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“, „Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi“). Dėl to publikacijos skaitytojui peršamas įspūdis, kad paskleista informacija yra žinia, kuria Pareiškėjui ir kitam teisėjui pateikiami itin rimti kaltinimai. Tokiu būdu viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) skelbiama informacija privalėjo turėti tinkamą ir aiškų faktinį pagrindą. Tuo tikslu turėjo būti atliktas nuodugnus tyrimas, kritiškai vertinama gauta informacija ir jos šaltinis, tarp jų, ir L. Lavaste subjektyvus požiūris, išklausyti konkretūs kritikuojami asmenys arba pateikti jų komentarai. Pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjui ne tik tenka pareiga įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę (žinių paskelbimo atveju), bet ir tai, kad, informuodamas visuomenę, jis nepiktnaudžiavo informacijos laisve (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2011-05-19 administracinėje byloje Nr. A63-1487/2011). Tokiais atvejais itin svarbus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgimasis sąžiningai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2012-05-29 administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012). Konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Lietuvos rytas“ žurnalistų etikos inspektoriui nepateikė duomenų, įrodančių pastangas, kad skleidžiant informaciją ginčo publikacijoje būtų siekiama sąžiningai informuoti visuomenę.
Be to, Pareiškėjo skundo tyrimo metu nustatyta tokia reikšminga įvykių seka: 1) 2011-04-23 paskelbta L. Lavaste publikacija „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“; 2) 2011-04-26 Pareiškėjas raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pateikdamas prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2011-04-23 publikacijoje nurodytų veikų; 3) 2011-05-06 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras G. Jasaitis priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pirmiau nurodytą pareiškimą; 4) 2011-05-16 Pareiškėjas, nesutikdamas su nutarimu, raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pateikdamas prašymą panaikinti minėtą nutarimą ir priimti nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą; 5) 2011-05-16 Pareiškėjo kreipimasis perduotas nagrinėti ikiteisminio tyrimo teisėjui; 6) 2011-06-08 Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nutartimi nustatė, kad prokuroro 2011-05-06 Nutarimas priimtas neištyrus visų reikšmingų procesinio sprendimo priėmimui aplinkybių, ir panaikino šį nutarimą kaip nepagrįstą; 7) 2011-08-04 STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoja R. Arlauskaitė šios valdybos viršininko Ž. Bartkaus sutikimu priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2011-06-14 Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro I. Mikelionio pranešimą; 8) 2011-08-22 Pareiškėjas, nesutikdamas su 2011-08-04 nutarimu, raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, pateikdamas prašymą panaikinti 2011-08-04 nutarimą ir priimti nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą; 9) 2011-09-09 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento direktorius I. Mikelionis perdavė Pareiškėjo 2011-08-22 prašymą (skundą) Vilniaus apygardos prokuratūrai; 10) 2011-09-19 nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras M. Barkauskas panaikino 2011-08-04 nutarimą kaip nepagrįstą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą; 11) 2011-10-21 M. Barkauskas kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą dėl būtinybės atskleisti informacijos šaltinio paslaptį; 12) 2011-11-02 nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjas A. Budrys įpareigojo žurnalistę L. Lavaste atskleisti informacijos šaltinio paslaptį.
Pareiškėjas 2011-08-22 pareiškime (skunde) Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikė informaciją, kad siekiant išsamiai ištirti aplinkybes ir pašalinti abejones dėl to, buvo ar nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, (1) būtina apklausti informacijos šaltinį, (2) apie šį šaltinį reikalinga apklausti publikacijos autorę, (3) yra pagrindas manyti, kad turi būti taikoma BPK 80 straipsnio 5 punkto nuostatos išimtis (šiame punkte įtvirtinta nuostata, kad kaip liudytojai negali būti apklausiami viešosios informacijos rengėjai, platintojai, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkai, žurnalistai – dėl to, kas pagal Visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus arba kai yra priimtas teismo sprendimas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinio paslaptį dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas), (4) BPK nenumato galimybės spręsti dėl informacijos šaltinio paslapties nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl jį būtina pradėti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog informacijai apie tai, kad Pareiškėjas reikalavo ir nurodė teisėsaugos institucijų atstovams pradėti tyrimą dėl informacijos šaltinio atskleidimo, netrūksta faktinio pagrindo. Tačiau faktinio pagrindo nepakanka informacijai apie tai, kad Pareiškėjas reikalavo ir nurodė teisėsaugos institucijų atstovams pradėti tyrimą, o A. Budrys priėmė įpareigojančią atskleisti informacijos šaltinį dėl to, kad jie (t. y. Pareiškėjas ir A. Budrys), priklausydami „teisėjų klanui“, siekė išsiaiškinti informacijos šaltinį, kad jis sulauktų neigiamų pasekmių, taip pat siekė, kad žurnalistė L. Lavaste dėl paskelbtos publikacijos sulauktų neigiamų pasekmių (keršto).
Tai, kad Pareiškėjas, įgyvendinamas jam teisės aktų suteiktas teises, oficialiai kreipėsi į teisėsaugos institucijų atstovus pateikdamas prašymus (pareiškimus ar skundus), nereiškia, kad jis tai darė siekdamas informacijos šaltiniui ir L. Lavaste neigiamų pasekmių. Tai, kad A. Budrys, remdamasis teisės normomis, priėmė nutartį, įpareigojančią atskleisti informacijos šaltinį, taip pat nereiškia, kad jis tai padarė siekdamas informacijos šaltiniui ir L. Lavaste neigiamų pasekmių. Tuo labiau tai nereiškia, kad Pareiškėjas ir A. Budrys yra tarpusavyje susiję neteisėtais ryšiais, priklauso „teisėjų klanui“. Nepalanki teismo nutartis ir (ar) nepatinkantys asmens oficialūs veiksmai (kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; nuomonės, kad turi būti įpareigojama atskleisti informacijos šaltinį, išdėstymas oficialiame rašte) nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad asmenys priklauso „klanui“ ir kartu siekia neigiamų pasekmių (keršto). Taip vertinant bet koks nepalankus sprendimas ar nepatinkantis veiksmas, nors jis būtų teisėtas ir pagrįstas, leistų kitus asmenis įvardyti bet kokias žeminančiais apibūdinimais ar epitetais. Tačiau tokia situacija nesuderinama su sąžiningu viešosios informacijos skleidimu.
Svarbu pažymėti, kad nors teisėjai yra viešieji asmenys, kurie turi pakęsti ir toleruoti apie juos skelbiamą kritiką, kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, tačiau to nepakanka, kad apie juos būtų skelbiama bet kokia informacija. Ir apie viešuosius asmenis skelbiamai nuomonei neturi trūkti faktinio pagrindo, be to, ji turi būti skelbiama sąžiningai ir etiškai. Skundo tyrimo metu nustatyta, kad publikacijoje informacija paskelbta šališkai, neobjektyviai, nepatikrintai ir neišsamiai. Be to, publikacijoje skelbta ne teisėjų atliekamos veiklos kritika, o išvados apie jų neteisėtą tarpusavio sąryšį, netinkamus elgesio motyvus ir neteisėtus tikslus, be to, tai padaryta nesant tinkamo faktinio pagrindo, neišklausius pačių asmenų, apie kuriuos daromos tokios išvados. Darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgėsi nesąžiningai informacijos adresato atžvilgiu, nesiekė pateikti tikslią, objektyvią ir patikimą informaciją. Pabrėžtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis įtvirtina reikalavimą, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, jog nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Nustatyti reikalavimai yra taikomi visai skelbiamai viešajai informacijai, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, žanro, paskelbimo vietos ar būdo. Pareiškėjo skundo tyrimo metu nustatyta, kad nurodyti reikalavimai buvo pažeisti.
Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi ir 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 16 dalimi, žurnalistų etikos inspektorius
n u s p r e n d ė:
1. P r i p a ž i n t i pareiškėjo Jono Prapiesčio skundą dėl publikacijoje „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ („Lietuvos rytas“, 2011-12-17, Nr. 291/6353) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.
2. Į s p ė t i viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Lietuvos rytas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.
4. V i e š a i paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje.
Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta laikraštyje „Lietuvos rytas“, o žurnalistų etikos inspektorius apie tai turi būti raštu informuotas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas gali būti skundžiamas teismui per 30 dienų nuo jo paskelbimo (gavimo) dienos.