LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO
ĮSAKYMAS
DĖL PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTŲ PATVIRTINIMO
2010 m. vasario 24 d. Nr. ĮV-130
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tvirtinu pridedamus:
1. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų tvirtinimas“.
4. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.03.02:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
6. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.04.02:2010 „Medžio apdaila ir stalių gaminių sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
8. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.05.02:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“.
9. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.06.01:2010 „Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“.
10. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.06.02:2010 „Interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“.
11. Paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno, metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir bituminių dangų tvarkyba“.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.01.01:2010
„KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMAS. PAMATŲ TVIRTINIMAS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų tvirtinimas“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo statinių pamatų paveldo tvarkybos darbų reikalavimus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą ir pamatų tvirtinimą, privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais LST EN Eurocode 7-1 ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Pamatų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
6. Pamatų tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą, pamatų tvirtinimą būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymą, pamatų tvirtinimą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
11. Kontakto zonos „mūras/gruntas“ sutvarkymo, pamatų tvirtinimo tvarkybos darbai, įtakojantys statinio esminius reikalavimus, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
IV. KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMAS. PAMATŲ TVIRTINIMO TYRIMAI
13. Iki pastatų pamatų konservavimo, restauravimo darbų pradžios būtina nustatyti pamatų konstrukcijų techninę būklę, pažeidimų pobūdį, defektus ir jų atsiradimo priežastis, pamatų elementų stabilumą ir patikimumą, galimas tvarkybos priemones ir po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus. Tvarkant pamatus visada yra atliekami hidroizoliacijos darbai. Jeigu atliekama statinio nuolatinė priežiūra bei einamasis remontas, išankstinių tyrimų nereikia.
15. Visais atvejais atliekant pastatų pamatų tvarkybą, ar kai gretimose teritorijose atliekami kiti tvarkomieji (statybos) darbai, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, paveldo tvarkybos reglamentų, statybos techninių reglamentų ir Lietuvos standartų reikalavimais.
16. Tyrimai susideda iš vizualinės apžiūros, instrumentinių matavimų, brėžinių sudarymo bei fotografavimo ir laboratorinių bei ardomųjų tyrimų. Atlikus tyrimus, reikalingus tolesnei pamatų tvarkybai, turi būti gauti tokie duomenys apie pamatus ir dabartinį jų būvį:
16.1. pamatų projektas, archyviniai duomenys apie pamatų statybą ir medžiagas, buvusias pamatų deformacijas, kitus pokyčius (jeigu yra);
16.3. duomenys apie dabartinę pamatų konstrukciją, matmenys, būvis, natūralus nusidėvėjimas, mechaninio ardymo požymiai, prakirstos angos ir kt.;
16.5. aplinkos poveikio įvertinimas pamatams: fizinė bei cheminė agresija, vibracija, jų sukelti pamatų pažeidimai;
16.6. duomenys apie statinio pamatų nuosėdžius, posvyrius, įlinkius, jų didumą ir nevienodumą, didėjimo intensyvumą ir trukmę. Jei reikia, būtina naudoti reikiamo tikslumo periodinius instrumentinius matavimus;
16.7. duomenys apie dėl pamatų nuosėdžių atsivėrusius plyšius pamatuose ir statinio konstrukcijoje, jų išdėstymą, didėjimą ar mažėjimą;
16.8. duomenys apie pamatų medžiagos stiprumą ir konstrukcijos pastovumą, pamatų tinkamumą tolesniam naudojimui;
17. Nustatant konstrukcijų ir medžiagų fizines-mechanines charakteristikas, pirmiausia naudojami neardomieji tyrimo metodai. Jeigu jų nepakanka – imami medžiagų bandiniai.
18. Mūro medžiagų bandiniai imami iš būdingų irimo vietų ir palyginimui iš sveiko mūro vietų. Pagal galimybę paimama bent po 3 plytas arba pusplytes. Jeigu tokios galimybės nėra – paimamas dvigubas kiekis tokių plytų gabalų, kad iš jų būtų galima išpjauti taisyklingus kubus. Galima iš mūro išgręžti ne mažesnio kaip 50 mm arba 100 mm skersmens kernus.
21. Medžiagų paimama tiek, kad būtų galima nustatyti keraminių plytų, nekokybiško akmens bei mūro skiedinių faktinį stiprį gniuždant (jeigu galima, plytų ir stiprį lenkiant), jų matmenis, skiedinio sudėtį, medžiagų įmirkį, vandens įgeriamumą ir užterštumą druskomis.
22. Mūro skiedinio stipris gniuždant nustatomas bandant iš horizontalios siūlės išimtas plokšteles. Jos po dvi suklijuojamos gipso tešla ir, jai sukietėjus, išpjaunami 3–4 cm dydžio kubeliai. Bandomi bent 5 tokie kubeliai, juos gniuždant presu. Apskaičiuojamas rezultatų vidurkis. Nurodoma, kokio dydžio bandiniai buvo bandomi.
23. Plytų ir, jeigu reikia, gamtinių uolienų stipris gniuždant nustatomas pagal Lietuvos standartą LST EN 772-1 „Mūro gaminiai. Bandymo metodai. I dalis. Stiprio gniuždant nustatymas“.
24. Mūro medžiagų įmirkis ir tirpiosios druskos kiekis mūro medžiagose nustatomas pagal atitinkamus Lietuvos standartus.
25. Kai atskiros keraminės plytos arba atskiros jų zonos yra visiškai įmirkusios ir užterštos druskomis, būtina atsižvelgti į jų stiprį bei techninę būklę ir nuspręsti, ar tokias plytas tikslinga plauti, džiovinti ir palikti ar iš dalies pakeisti kitomis. Tvarkant kontakto zoną „mūras/gruntas“, visos nebetinkamos plytos turi būti keičiamos naujomis, skiedinių granuliometrija turi būti kaip galima smulkesnė, rišamoji medžiaga – antisulfatiniai arba šlakiniai cementai.
26. Nustatomos konstrukcijų bei medžiagų suirimo priežastys:
26.1. netolygus bei labai didelis drėkimas dėl atmosferinių kritulių bei kenksmingų medžiagų poveikio ar arti esančių vandens telkinių;
27. Konstrukcijų stiprumo įvertinimas atliekamas pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783; 2008, Nr. 21-781), 2 priedą.
28. Geotechninių tyrimų uždavinys yra įvertinti tvarkomo statinio pagrindo stiprumą ir pastovumą bei galimą ilgalaikį jų kitimą. Geotechniniai tyrimai turi būti atliekami jei: geotechninių duomenų apie sklypą nėra ar jų nepakanka, tvarkomo istorinio statinio pamatai nusėdę daug ir nevienodai, nuosėdžiai didėja ilgai ir negęstančiai, pamatuose ir statinio konstrukcijose dėl to yra atsivėrę plyšiai.
29. Būtina išanalizuoti anksčiau atliktų geotechninių tyrimų sklype bei gretutinėje vietoje duomenis.
31. Geotechninių tyrimų nereikia, jei anksčiau atliktų tyrimų archyviniai duomenys rodo pakankamą pagrindo stiprumą ir pastovumą, o tvarkomo statinio pamatuose ir konstrukcijose deformacijų dėl pamatų nuosėdžių nėra.
32. Geotechninių tyrimų ar archyvinėse tyrimų ataskaitose turi būti gauti tokie duomenys apie istorinio statinio pamato pagrindą:
32.1. statinio sklypo geologinės ir hidrogeologinės sąlygos. Jeigu archyvinė medžiaga ganėtinai sena, jos duomenis reikia vertinti lyginant su gretimų sklypų naujesnių tyrimų duomenimis. Jei to nepakanka, reikia atlikti papildomus geotechninius tyrimus;
32.2. požeminio vandens lygio trumpalaikiai ir ilgalaikiai gylio pokyčiai dėl sklype ar gretimose teritorijose vykdytos irigacijos, melioracijos. Tų pokyčių įtaka pagrindo gruntų savybėms, pamatų medžiagos stiprumui, medinių polių ilgaamžiškumui;
V. KONTAKTO ZONOS „MŪRAS/GRUNTAS“ SUTVARKYMO, PAMATŲ TVIRTINIMO TVARKYBA
33. Tvarkant kontakto zoną „mūras/gruntas“ darbai atliekami pagal techninį darbo projektą. Projektuojamos giluminių ir lietaus vandens nuvedimo sistemos. Įrengiami nauji, sustiprinti pamatai. Hidroizoliuojama pagal projektą, hidroizoliacijos būdą (vertikalų ar horizontalų numato projekto autorius).
34. Pagrindinis skirtumas tarp įrengiamų naujų ir esamų statinio pamatų yra tai, kad esami statinio pamatai yra šlapi, drėgni. Jeigu naujiems betoniniams pamatams galima naudoti beveik visas rinkoje siūlomas medžiagas, kaip antai, bitumines teptines, klijuotines bitumines, polimerines cementines ir t. t. Hidroizoliacija gali būti įrengiama su pamatų apšiltinimu, tai restauruojamų pamatų mūrams hidroizoliacinės medžiagos turi būti kvėpuojančios vandens garų atžvilgiu.
35. Visoms statybinėms konstrukcijoms su kalkiniais skiediniais hidroizoliacinės medžiagos parenkamos maksimaliai laidžios vandens garams ir CO2 dujoms, kai tuo tarpu gelžbetoninėms konstrukcijoms tokio reikalavimo nėra.
36. Prieš pradedant istorinio mūro hidroizoliaciją, mūras turi būti sutvarkomas. Mūras yra valomas ir tvarkomas pagal paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, pakeičiamos šlapios arba įmirkusios plytos, tai yra sudėtinė hidroizoliacijos dalis, jau tuo metu mūras yra sausinamas. Naujos plytos mūrijamos antisulfatiniais arba šlakiniais cementiniais skiediniais. Mūro siūlės išvalomos iki 2 cm gylio ir užtaisomos sulfatiniais arba šlakiniais (kuo smulkesnės granulometrijos) skiediniais, užpildomos mūro tuštumos. Hidroizoliuojant pamatus nerekomenduojama permūryti plytas kalkiniais skiediniais. Po mūro sutvarkymo, atliekamas priešhidroizoliacinis tinkavimas. Akmens mūras nehidroizoliuojamas, izoliuojamos tiktai akmens mūro siūlės.
37. Po hidroizoliacinio tinkavimo pamatai hidroizoliuojami standžiomis teptinėmis mineralinėmis dangomis, standžios mineralinės dangos gali būti apsaugomos elastingomis mineralinėmis dangomis, visai tai gali būti apsaugoma specialiomis hidroizoliacinėmis drenažinėmis standžiomis dangomis, jeigu reikia įrengiamas pamatų apšiltinimas. Pagrindinis principas: pamatai turi turėti galimybę kvėpuoti, to nereikalaujama įrengiant hidroizoliaciją naujai įrengtoms konstrukcijoms.
38. Istoriniams pamatams draudžiama įrengti vertikalią hidroizoliaciją su vandens garams nepralaidžiomis dangomis, pavyzdžiui, bituminėmis. Jeigu istorinis mūras sumūrytas kalkiniais skiediniais, tai mineralinės hidroizoliacinės medžiagos gali būti pagamintos tik iš sulfatams atsparių arba šlakinių cementų.
40. Vertikalios hidroizoliacijos principai yra paminėti aukščiau. Horizontali hidroizoliacija restauraciniuose objektuose yra įrengiama permūrijimo, pjovimo, kalimo, injekcijų būdais.
41. Permūrijimo būdas yra pats brangiausias, horizontalios hidroizoliacijos vietoje mūras yra išardomas, įdedama horizontali hidroizoliacija: bituminė arba polimerinės medžiagos plokštės ir mūras vėl užmūrijamas. Darbai atliekami pagal projektą, prieš tai įtvirtinus mūrą ir suprojektavus papildomas atramas, kurios perimtų mūro apkrovas darbų atlikimo metu.
42. Pjautinės hidroizoliacijos įrengimas: kietmetalio disku prapjaunama siena, į prapjovimo vietą įstatoma drėgmei nelaidi medžiaga: nerūdijantis plienas arba metalas, sintetinės arba bituminės drėgmei nelaidžios medžiagos, po to atliekamas injektavimas mineralinėmis medžiagomis, užpildant tarpą tarp medžiagos ir mūro.
43. Kaltinės hidroizoliacijos įrengimas: kalimo būdu yra įkalama gofruota nerūdijančio metalo skarda.
44. Hidroizoliacijos įrengimas injekcijos būdu. Horizontali hidroizoliacija gali būti įrengiama injekcijomis, injekcijos gali būti atliekamos žemo spaudimo arba savitakos būdu. Žemo spaudimo arba savitakos būdas atliekant horizontalią hidroizoliaciją naudojamas tada, kai santykis tarp esamos mūro drėgmės ir maksimalios mūro drėgmės yra mažesnis negu 60 %. Kaip taisyklė, horizontali hidroizoliacija injekcijomis spaudimo būdu atliekama tada, kai santykis tarp esamos ir maksimalios mūro drėgmės didesnis negu 60 %. Visa tai nustatoma laboratoriniu būdu. Maksimalus spaudimas injekuojant horizontalią hidroizoliaciją yra 3-:-7 barai, injektuojant didesniu spaudimu yra ardomas mūras. Atliekant tiek vertikalią, tiek horizontalią hidroizoliaciją reikia vadovautis techniniu darbo projektu ir laikytis darbų saugos.
45. Esant galimybei yra įrengiamos kvėpuojančios nuogrindos. Kai yra molio gruntas, kvėpuojanti nuogrinda gali kenkti, nes joje gali kauptis drėgmė. Kvėpuojančios nuogrindos įrengimo būtinybę sprendžia projekto autorius.
PIRMASIS SKIRSNIS
SEKLIŲJŲ PAMATŲ TVIRTINIMO BŪDAI
46. Pamatų tvarkybos būdai, technologijos ir medžiagos turi būti parenkamos pagal pamatų tipą, pamatų inžinerinių tyrimų ir jų pagrindo geotechninių tyrimų rezultatus, restauruojant ir konservuojant autentiškas dalis ar elementus, atkuriant atskirus neišlikusius elementus ar dalis, išsaugojant nekilnojamosios kultūros vertybės požymius. Pamatų stiprinimo ir tvarkymo būdus parenka projekto autorius.
47. Pamatų tvirtinimo metu būtina pašalinti pamatų inžineriniais ir pagrindo geotechniniais tyrimais nustatytas pamatų ir jų pagrindo deformacijas bei irimą sukeliančius poveikius.
48. Pamatų stiprumui ir vientisumui pavojingas intensyvus dinaminis poveikis – vibracija, smūgiai, kuriuos sukelia restauruojamame statinyje ar netoli jo veikiantys mechanizmai, intensyvus autotransporto eismas netoli statinio. Laikiną intensyvų dinaminį poveikį gali sukelti ir polių kalimas greta restauruojamojo statomam statiniui. Reikia instrumentiniais matavimais nustatyti dinaminio poveikio intensyvumą, plyšių pamatuose ir visame statinyje (galimą) atsivėrimą, jų dydžius, pokyčius per laiką, grėsmę statiniui. Esant reikalui, būtina panaudoti specialius pamatų stiprinimo bei restauravimo būdus.
49. Modernizuojant ar pritaikant naujoms reikšmėms istorinius pastatus, į juos įvedami požeminiai vamzdynai ir kabeliai. Jiems iškertamos angos pamatuose arba jie prakišami žemiau pamatų pado. Vykdant tokius darbus turi būti kuo mažiau pažeistas pamatų stiprumas ir monolitiškumas, pagrindo gruntų natūrali struktūra, drenažas (jeigu yra).
50. Baigus statybos darbus, likusios angos ir tarpai turi būti užpildyti kietėjančiu skiediniu, turi būti atnaujinta hidroizoliacija ir apsauginė danga nuo cheminio aplinkos agresyvumo (jeigu yra), atstatytas drenažas.
51. Pamatų tvirtinimo darbų tvarka turi būti tokia, kad nesukeltų restauruojamojo statinio ir gretimų statinių papildomų deformacijų.
52. Parenkant pamatų tvirtinimo būdus reikia įvertinti gretimų statinių su tokio pat tipo pamatais ir panašiomis pagrindo geotechninėmis sąlygomis lyginamąją patirtį.
53. Gali būti nagrinėjami tokie tvirtinimo būdai:
53.2. seklieji pamatai gilinami ar platinami, kai dėl pakitusių pagrindo geotechninių savybių ar padidėjusios pamatų apkrovos didėja pamatų nuosėdžiai, pamatų ir statinio konstrukcijų deformacijos;
53.3. keičiamas pamatų tipas, vietoj esamų sekliųjų pamatų įrengiami poliniai pamatai – kai restauruojamojo statinio konstrukcijų pastovumui užtikrinti nepakanka sekliųjų pamatų rekonstravimo. Pamatų konstrukcijų suveržimui galima naudoti anglies pluošto juostas (angl. trumpinys FRP Faser Reinforcement Polymer) pagal techninį darbo projektą.
ANTRASIS SKIRSNIS
SEKLIŲJŲ PAMATŲ APSAUGA NUO AGRESYVIŲ APLINKOS POVEIKIŲ
54. Pamatus ir jų pagrindo gruntus intensyviai veikia aplinka, jos daugelis komponentų pasižymi fiziniu bei cheminiu agresyvumu.
55. Pamatų stiprumui, vientisumui ir ilgaamžiškumui užtikrinti reikia juos saugoti nuo aplinkos agresyvaus poveikio. Saugojimo būdai parenkami remiantis pamatų inžinerinių tyrimų rezultatais:
55.1. pamatus reikia saugoti nuo atmosferinių kritulių ir įvairių skysčių bei tirpalų, šarmų bei rūgščių infiltracijos į gruntą šalia pamato;
55.2. išoriniu pamatų perimetru reikia įrengti „kvėpuojančią“ nuogrindą su nuolydžiu nuo pamatų, įrengti (jei neįrengtas) drenažą;
55.3. pamatų šoninį paviršių aukščiau ir žemiau žemės paviršiaus padengti fizinei bei cheminei agresijai atsparia danga;
55.4. kai aplink restauruojamąjį statinį ir/arba statinio sklype yra/buvo drenažai, reikia patikrinti jo būvį ir efektyvumą;
55.5. reikia įsitikinti ar požeminis vanduo drenuojamas, ar užtikrinamas projektinis požeminio vandens lygio gylis;
TREČIASIS SKIRSNIS
SEKLIŲJŲ PAMATŲ GILINIMAS IR PLATINIMAS
56. Seklieji pamatai gilinami ar platinami, kai dėl gamtinių ir technologinių procesų įtakos nesulaikomai didėja pamatų nuosėdžiai, pleišėja pamatai ir statinio konstrukcijos.
57. Sienų pamatai gilinami, jei 1–2 m giliau esamo pamato pado yra stipraus, nesideformuojančio grunto sluoksnis. Iš po esamo pamato iškasamas gruntas, toje vietoje betonuojamas naujas pamatas, jo padas atremiamas į stiprųjį gruntą.
59. Sienų pamatai platinami, kai stipraus, nesideformuojančio grunto sluoksnis yra giliau negu 1–2 m žemiau esamojo pamato pado.
60. Iš po esamojo pamato iškasamas gruntas, toje vietoje betonuojamas naujas pamatas – plati gelžbetoninė plokštė.
61. Greta kitų veiksnių sprendimą gilinti ar platinti seklųjį pamatą dažnai lemia požeminio vandens lygio gylis, požeminės komunikacijos ir įrenginiai, gretimų statinių pamatai.
62. Gilinant ar platinant sekliuosius pamatus atkarpomis būtina laikytis tokių reikalavimų:
62.1. gilinama ne ilgesnėmis kaip 2–3 m atkarpomis, jų ilgis neturi sutapti su koncentruotas apkrovas perduodančių konstrukcinių elementų žingsniu;
62.2. vienu metu sienų pamatus stiprinti galima keliose atkarpose, išdėstytose sienos ilgyje su tarpais taip, kad grunto įtempimai po neatkastos pamato dalies padu padidėtų ne daugiau kaip 20 %;
63. Rekonstruojant kolonų pamatus, reikia kaip galima sumažinti kolonoms tenkančias apkrovas – nuo perdangų nuimti laikinąsias apkrovas, pirmo aukšto perdangą paremti laikinomis atramomis.
64. Nedidelį, nedaug apkrautą kolonos pamatą gilinant ar platinant, galima iš po jo iškasti gruntą ir po pamatu išbetonuoti naują pamatą. Šiuo atveju visus darbus reikia atlikti kuo greičiau.
65. Plytų mūro kolonų pamatus rekonstruoti galima tik platinti juos apibetonuojant gelžbetoniniu apvalkalu. Jį reikia gerai priderinti prie senojo pamato, su juo sutvirtinti plieno inkarais.
66. Dideli gelžbetoninių ar plieninių kolonų pamatai gilinami ar platinami atkarpomis, nes iškasti gruntą iš po viso pamato vienu metu pavojinga.
67. Restauruojant ir konservuojant sienų ar kolonų pamatus, jie atkasami iki tų pamatų pado. Atkasant pamatus reikia saugoti, kad jie nebūtų mechaniškai ardomi.
68. Reikia saugoti, kad iš pamatų, sumūrytų iš akmenų, pastarieji neiškristų ar nebūtų išversti. Tai svarbu, kai pasikasama po pamato padu – apatinės eilės akmenys gali laisvai iškristi.
69. Atkasant pamatus, duobės šlaitų pastovumas turi būti užtikrintas visą darbų duobėje laiką. Duobės šlaitų nuolydis parenkamas pagal grunto savybes arba šlaitas turi būti išramstytas.
70. Betonuojant naujojo – pagilinto ar paplatinto – pamato pirmąjį apatinį sluoksnį reikia žiūrėti, kad jis gerai prisiderintų prie duobės dugne atkasto grunto paviršiaus. Todėl reikia iš duobės (po senojo pamato padu) išvalyti pribyrėjusį gruntą, gerai ir horizontaliai išlyginti jos dugną.
71. Kai duobė kasama žemiau požeminio vandens lygio gylio, jį reikia nužeminti ne mažiau kaip 0,5 m žemiau rekonstruojamųjų pamatų pado arba žemiau suprojektuoto naujojo – pagilinto ar paplatinto – pamato pado.
72. Reikia užtikrinti, kad nužeminant požeminio vandens lygį, nevyks sufozija, nebus iš grunto išsiurbtos kartu su vandeniu smulkiosios frakcijos.
73. Dirbant žiemą, kai oro temperatūra neigiama, reikia apsaugoti gruntą po pamatų padu, kad jis nesušaltų.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
SEKLIŲJŲ PAMATŲ KEITIMAS POLINIAIS PAMATAIS
75. Seklieji pamatai keičiami poliniais, kai pakitus sklypo geotechninėmis sąlygoms, padidėjus pamatų apkrovai ar statant greta požeminius statinius, negalima užtikrinti restauruojamojo statinio su sekliaisiais pamatais normalaus naudojimo bei pastovumo.
76. Istorinio statinio apkrova naujaisiais poliniais pamatais perduodama giliai, iki 10–15 m gylyje slūgsančiam stipriam nesideformuojančiam gruntui. Parinkus tinkamą polių tipą, jų įrengimo technologiją bei gylį, poliniai pamatai nesėda, restauruojamojo statinio konstrukcijos daugiau nesideformuoja.
77. Poliai įrengiami betarpiai po rekonstruojamuoju pamatu arba greta jo abiejose pusėse. Tuo atveju pamato apkrova poliams perduodama skersine sija, prakišta per pamatą ar po jo padu. Toks pasirinkimas lemia rekonstravimui tinkamą polių tipą ir jų įrengimo technologiją. Polių išdėstymo variantą lemia daug veiksnių: požeminio vandens paviršiaus lygis, restauruojamojo statinio konstrukcijos pleišėtumas (reikia kasti po jo pamatais), galimybė gręžimo mechanizmams dirbti statinio vidinėse patalpose ir kt.
78. Pamatų rekonstravimui dažniausiai naudojami gelžbetoniniai, retai plieniniai poliai. Pagal jų įrengimo grunte būdą skiriami šie polių tipai: kaltiniai, gręžtiniai, injekciniai:
78.1. kaltiniai (vadinami ir spraustiniais) – iš anksto pagaminti gelžbetoniniai poliai ar poliams betonuoti reikalingi plieniniai vamzdžiai su uždaru apatiniu galu į gruntą įgilinami kalant, vibruojant, spaudžiant. Jų skerspjūvio matmenys 30–50 cm, ilgis iki 12 m, kai reikia ilgesnių – suduriami;
78.2. gręžtiniai (vadinami ir nespraustiniai) – gelžbetoniniai poliai, betonuojami grunte išgręžtame (ar kitaip iškastame) gręžinyje su apsauginiu plieniniu vamzdžiu ar be jo, nuleidus į gręžinį armatūros karkasą. Jų skersmuo 30–50 cm, ilgis (gylis) iki 15 m;
79. Polių gylį reikia nustatyti pagal geotechninio zondavimo duomenis. Poliaus apatinis galas turi būti įgilintas į giliau slūgstantį stipraus nesideformuojančio grunto sluoksnį 50–100 cm, įvertinus to grunto stiprumą ir poliaus apkrovos didumą.
80. Polių pagrindo laikomoji galia priklauso nuo poliaus įrengimo technologijos. Vienodose geotechninėse sąlygose kaltinių polių pagrindo laikomoji galia yra didesnė negu gręžtinių, nes gruntas, įgilinant polius, tankėja.
81. Sekliuosius sienų pamatus keičiant poliniais, polius reikia visada įrengti sienų ilgio vietose, kuriose pamatams perduodamos koncentruotos apkrovos. Tarpuose tarp jų poliai išdėstomi atstumais, kurių didumas priklauso nuo pamatų apkrovos ir polių pagrindo laikomosios galios.
82. Kolonų sekliuosius pamatus keičiant poliniais reikia po kolona įrengti mažiausiai du polius, juos išdėstyti kryptimi, priderinta prie statinio konstrukcijos standumo.
83. Betarpiai po pamatu įrengiami tik kaltiniai poliai – gelžbetoniniai ar betonuojami į gruntą įgilintame plieniniame vamzdyje. Statybos darbų tvarka tokia:
83.2. duobės dugne geodeziniais matavimais nurodytame taške statomas pirmasis 1 m ilgio poliaus elementas su smaigaliu, įtvirtinamas jo vertikalumas. Hidrauliniu keltuvu, atremtu į rekonstruojamojo pamato padą, polio elementas įspaudžiamas į gruntą visu ilgiu;
83.3. ant jo statomas antrasis 1 m ilgio poliaus elementas, sujungiamas su jau įgilintu pirmuoju ir įspaudžiamas į gruntą;
83.5. polių elementai sujungiami: gelžbetoninių – suvirinant plienines įdėtines dalis, plieniniai poliaus vamzdžiai – suvirinami. Siūlės padengiamos antikorozine danga;
83.6. jeigu į gruntą įgilinamas plieninis apsauginis vamzdis, į jį nuleidžiamas armatūros karkasas, vamzdis užbetonuojamas;
84. Greta stiprinamų pamatų galima įrengti ir kaltinius, ir gręžtinius polius. Pasirinkimą lemia statinio konstrukcijų būvis, polių įrengimo technologijos ypatumai. Statybos darbų tvarka tokia:
84.1. įrengiami du poliai, po vieną abiejose rekonstruojamojo pamato pusėje, vienas prieš kitą, pagal geodezinius matavimus, kiek galima arčiau pamato;
84.2. kasama duobė abiejose pamato pusėse iki gylio, kuriame projektuojama skersinė sija, perduodanti pamato apkrovą poliams;
84.3. skersinės sijos įrengimo gylis priklauso nuo pamato: kai pamatas iš akmenų ar plytų mūro, sija įrengiama po pamato padu, kai pamatas betoninis, galima prakišti pro pamatą. Gylis taip pat priklauso ir nuo požeminio vandens paviršiaus lygio;
85. Senų restauruojamųjų statinių mediniai pamatų poliai yra sujungti mediniu paklotu. Jie dažniausiai ąžuoliniai, retai pušiniai ar alksnio. Žemiau požeminio vandens lygio mediniai poliai ir paklotas išlieka stiprūs ir patikimi dešimtis ir šimtus metų.
86. Nukritus požeminio vandens lygiui, viršutinė polių dalis ir paklotas iškyla iš vandens ir per keletą ar keliolika metų supūva. Ant jų pastatytas statinys sėda, supleišėja.
PENKTASIS SKIRSNIS
SEKLIŲJŲ PAMATŲ KONSERVAVIMAS IR RESTAURAVIMAS
88. Istorinių pastatų sekliųjų pamatų statybai buvo naudotas natūralus akmuo – lauko rieduliai, daugiausiai granitas. Jie yra ilgaamžė ir praktiškai nedūlėjanti medžiaga. Šiaurės Lietuvoje gali būti panaudotos ir nuosėdinės kilmės karbonatinės sluoksniuotos uolienos – klintys, dolomitas. Viršutinių sluoksnių dolomitas yra labai kietas ir tvirtas. Be akmenų mūro pamatų statyboje gali būti naudota kombinuota akmenų ir degtų molio plytų mūro konstrukcija.
89. Prieš konservavimo ir restauravimo darbų pradžią būtina atstatyti pamatų horizontalią ir vertikalią hidroizoliaciją.
90. Pažeistų pamatų akmens mūras dažniausiai suyra dėl siūlių skiedinio rišamosios medžiagos suirimo bei išsiplovimo ar netinkamai atliktų ankstesnių remonto darbų.
91. Iki konservavimo ir restauravimo darbų pradžios atlikti tyrimai turi nustatyti suirimo pobūdį, mastą ir priežastis. Jeigu nustatoma, kad konstrukciją galima restauruoti, nuo jos pirmiausia turi būti nuvalomas susikaupęs purvas, augmenija ir pan.
92. Kai pamato akmens mūras gerai išsilaikęs, bet dėl skiedinio suirimo iškrenta atskiri akmenys, jie pakeičiami tokios pat spalvos ir dydžio kitais akmenimis. Iš siūlių išvalomas suiręs skiedinys, o akmenys nuplaunami ir vėl įmūrijami.
93. Kai antžeminė pamato dalis ankstesnio remonto metu buvo nutinkuota, bet tinkas dabar suiręs, o akmenys gali būti pritaikyti paviršiui ir be tinko, tikslinga visą tinką pašalinti. Šiuo atveju tinkas gali būti pašalintas aukšto slėgio vandens srove arba smėliasrove. Prieš tai storas silpno tinko sluoksnis numušamas mechaniškai.
94. Akmens mūro siūlės užtaisomos kalkių skiediniu, parenkant jo sudėtį pagal PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“ 3 priedą. Netinka labai tankus cementinis skiedinys, nes po juo kaupiasi drėgmė. Jeigu toks skiedinys buvo panaudotas anksčiau, jį reikia išardyti ir pakeisti. Skiedinio sukibimui su pagrindu pagerinti rekomenduojama į skiedinį įmaišyti 0,05–0,1 % metilceliuliozės miltelių nuo rišamosios medžiagos kiekio. Šiuo skiediniu galima įmūryti ir iškritusius akmenis.
95. Pamatuose, sumūrytuose iš degtų molio plytų, kraštinėje eilėje sezoninio įšalo gylyje jos intensyviai irsta. Kai iš istorinio plytų mūro paviršių yra ištrupėję, išskilinėję arba išdūlėję atskiri gaminiai (plytos arba jų dalys), jie turi būti atstatomi įklijuojant pažeistose vietose surinktas išskilinėjusių plytų dalis (jei yra), prieš tai išvalius suaižėjusias ir drėgmės pažeistas plytas:
95.1. suirusius pamatus iš degtų molio plytų ar akmenų reikia stiprinti juos apgaubiant gelžbetoniniu apvalkalu, monolitiniu ar surenkamu, iš vienos ar dviejų (sienų pamatams) arba keturių (kolonų pamatams) pusių. Apvalkalai turi būti gerai priderinti prie pamatų, su jais sujungti plieniniais inkarais, tarpai užsandarinti kietėjančiu skiediniu;
95.2. jeigu ištrupėjusių plytų sienoje yra daug arba ištrupėję atskiri sienų plotai, galima pritaikyti atitinkančias autentą naujas plytas;
96. Pamatų konstrukcijos gali būti sutvirtintos injekavimo būdu į susidariusias tuštumas su slėgiu injekuojant kietėjantį skiedinį, kad būtų užpildyti visi smulkesni plyšiai pamatuose. Injekavimo metu tikrinama plyšių užpildymo kokybė, stebint injekuojamos medžiagos sąnaudą ir ištekėjimą per plyšius ir specialiai padarytas kiaurymes. Injekavimo kokybė taip pat tikrinama po injekuotos medžiagos sukietėjimo neardančiais metodais arba išgręžiant kernus.
97. Medžiai, augantys šalia statinio, kurio pamatų pagrindą sudaro molio gruntai, kartais yra pamatų pleišėjimo priežastimi. Molis turi savybę absorbuoti vandenį, todėl drėkinamas brinksta, džiovinamas traukiasi. Medžių šaknys traukia (čiulpia) iš molio po pamatais vandenį, grunto tūris mažėja, pamatai papildomai sėda, nevienodai po visu pamato ilgiu, todėl pamatai supleišėja. Tai akivaizdu, kai šalia statinio auga dideli medžiai su gausia lapija, o jų šaknys nusidriekia po pamatais. Medžių šaknys molio drėgnumui turi įtakos iki 10–15 m atstumu nuo statinio. Dideli lapuočiai medžiai per dieną gali išgarinti iki 50 l vandens. Būtina įrengti geosintetinio audinio užtvaras, kad šaknys nepriartėtų prie pamatų.
98. Jeigu plytų mūro paviršių reikia sutvirtinti, jis gali būti konservuojamas cheminio sustiprinimo priemonėmis.
99. Pamatų konstrukcijos druskingumas sumažinamas plaunant vandeniu bei naudojant švariu vandeniu sumirkytus kompresus. Plovimui panaudotą vandenį būtina surinkti į indus ir pašalinti nuo statinio, kad pakartotinai neužterštų grunto. Nudruskinimui taip pat galima naudoti firmų siūlomas specialias priemones.
100. Pamatų konstrukcijų suveržimui galima naudoti anglies pluošto juostas (angl. trumpinys FRP Faser Reinforcement Polymer) pagal projekto rekomendacijas.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.01.01:2010 „Kontakto zonos
„mūras/gruntas“ sutvarkymas. Pamatų
tvirtinimas“
1 priedas
PAMATŲ TIPAI
Atliekant istorinių statinių pamatų tvarkybos darbus, tenka stiprinti, konservuoti ir restauruoti jų pamatus, pastatytus prieš dešimtmečius ar net šimtmečius.
Sėkmingam tvarkybos darbų planavimui bei vykdymui reikia žinoti pagrindinius duomenis apie senųjų pamatų konstrukcijas ir medžiagas.
Skiriami trys svarbiausieji pamatų tipai: seklieji, poliniai, gilieji. Jie skiriasi gyliu, konstrukcijomis, medžiagomis ir taikymo sritimis.
Seklieji pamatai statomi visiems statiniams, kai stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra žemės paviršiuje. Tie pamatai įgilinami 1–3 m, kai reikia gilių požeminių patalpų – ir daugiau.
Senieji seklieji pamatai sumūryti iš akmenų ar degtų molio plytų su kalkių skiediniu, vėliau buvo betoniniai, dabar dažniausiai gelžbetoniniai.
Jų konstrukciniai tipai: juostiniai sienų pamatai, atskirieji kolonų, bokštų, dūmtraukių pamatai, ištisiniai pamatai po dideliais specialiais įrenginiais.
Poliniai pamatai statomi visų konstrukcijų statiniams, kai stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra giliai. Polių skerspjūvio skersmuo 30–50 cm, gylis 10–15 m, apatinis jų galas į stipraus grunto sluoksnį įgilinamas 0,5–1,0 m.
Senųjų statinių poliai mediniai, dažniausiai ąžuolo, rečiau pušies, alksnio, dabar gelžbetoniniai, retai plieniniai.
Pagal įrengimo grunte būdą, poliai skiriami į kaltinius (dar vadinami spraustiniais) ir gręžtinius (dar vadinami nespraustiniais).
Kaltiniai poliai mediniai, gelžbetoniniai, plieniniai arba sudėtinio skerspjūvio – į gruntą įkalamas plieninis vamzdis su uždaru smaigaliu ir užbetonuojamas, vamzdis paliekamas arba ištraukiamas.
Gręžtiniai poliai gelžbetoniniai, betonuojami iš anksto išgręžtame gręžinyje. Žemės gręžimui ir polių betonavimui yra specialūs mechanizmų komplektai.
Gilieji pamatai statomi, kai statiniai jiems perduoda dideles vertikalias ir horizontalias apkrovas, o stiprus, pagrindu tinkantis gruntas yra giliai. Tokie pamatai restauruojamiesiems statiniams nenaudojami.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.01.02:2010 „GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens lygio reguliavimas“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektų (toliau – objektai) , kurie yra veikiami giluminio vandens, tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant objektų, kurie yra veikiami giluminio vandens, tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant giluminio vandens lygio reguliavimo darbus privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140), ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Giluminio vandens lygio reguliavimo darbai ir jų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. Pagrindinės sąvokos
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant giluminio vandens lygio reguliavimą, būtina įvertinti objekto panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant giluminio vandens lygio reguliavimo tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
11. Giluminio vandens lygio reguliavimo tvarkybos darbai, turintys įtakos statinio esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
IV. GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS. NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO BŪKLĖS IR JO APLINKOS HIDROGEOLOGINIŲ SĄLYGŲ TYRIMAS
17. Objekto pagrinde esančio giluminio vandens, kuriuo čia vadinamas viršutinių grunto sluoksnių požeminis vanduo, lygio reguliavimo reikalingumui nustatyti pirmiausiai būtina ištirti objekto medžiagą, įvertinti jos atsparumą vandens poveikiui, būklę ir drėgnį, taip pat nustatyti pagrindo grunto fizikines ir mechanines savybes, giluminio vandens cheminę sudėtį, lygį, jo kitimą ir migracijos galimybes.
18. Objekto medžiaga nustatoma vizualiai, lauko ir laboratoriniais tyrimais, nagrinėjant archyvinius ir istorinius dokumentus:
18.1. vizualiniams tyrimams parenkama po tris objekto antžeminės ir požeminės dalių paviršiaus vietas, nutolusias kiek įmanoma toliau viena nuo kitos. Požeminės dalies tyrimui vietos parenkamos 0,5 m žemiau giluminio vandens laisvo paviršiaus. Parinktos vietos atidengiamos, nuvalomos nuo grunto, kerpių, samanų ir nešvarumų, nuplaunamos ir išdžiovinamos. Apžiūrimos plika akimi ir naudojant padidinamąjį stiklą;
18.2. lauko ir laboratoriniams tyrimams naudojami objekto dėl irimo atsiskyrę jo medžiagos gabalėliai. Lauko sąlygose jie išmatuojami, apžiūrimi, laužomi ir spaudomi, bandant nustatyti medžiagos tipą, įmirkį, likutinį stiprį, atsiskyrimo nuo masyvo priežastis;
18.3. laboratorinėse sąlygose ištiriami objekto medžiagos bandiniai ir nustatoma jų kilmė, tankis, poringumas, su giluminiu vandeniu patekusių druskų kiekis ir daugkartinio išbrinkimo ir dėl išdžiūvimo pasikeitusios mechaninio atsparumo charakteristikos;
18.4. giluminio vandens bandinių laboratoriniais tyrimais nustatoma jame ištirpusių druskų sudėtis, koncentracija bei agresyvumas objekto medžiagos atžvilgiu;
18.5. giluminio vandens lygio kitimas ir jo amplitudė nustatomi netiesioginiais tyrimais, apklausomis. Atidengus objekto pamatą žemiau vandens laisvo paviršiaus ir vizualiai tiriant jo paviršių, jis lyginamas su aukščiau ir žemiau laisvo vandens paviršiaus esančių dalių paviršiumi. Laisvo vandens paviršiaus kitimo ribose objekto paviršius paprastai būna pažeistas žymiai daugiau, negu nuolat virš vandens arba po vandeniu esančių pamato dalių paviršius. Apklausiami netoli objekto gyvenantys žmonės apie giluminio vandens padėties kitimą ir vandens lygio svyravimą šachtiniuose šuliniuose per ilgą laikotarpį, šio kitimo ribas pagal aukštį.
19. Apie giluminio vandens migracijos galimybes sprendžiama pagal objekto pagrindo laidumą (filtracijos koeficiento ir sluoksnio storio sandaugą) ir vandens laisvo paviršiaus polinkį.
20. Objekto pagrindo filtracijos koeficientas nustatomas lauko ar laboratoriniais metodais, nurodytais šio reglamento 2 priede.
21. Vandens laisvo paviršiaus polinkis nustatomas pagal lygių skirtumą požeminės objekto dalies atidengimo vietose, jeigu atstumas tarp jų yra didesnis negu 20 m. Jeigu objekto matmenys maži, tai vandens lygiai matuojami trijuose, lygiašonio trikampio būdu ne arčiau kaip 20 m vienas nuo kito išdėstytuose aplink objektą, kasiniuose arba gręžiniuose. Vandens lygiai atodangose, kasiniuose arba gręžiniuose matuojami matuokle ir nivelyru, jiems nusistovėjus, ne anksčiau kaip po paros laiko juos įrengus.
V. GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMAS. TVARKYBA
PIRMASIS SKIRSNIS
GILUMINIO VANDENS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO PAGRINDE LYGIO REGULIAVIMO REIKALINGUMAS
23. Sprendžiant apie giluminio vandens objekto pagrinde lygio reguliavimo reikalingumą įvertinamos šios sąlygos ir aplinkybės:
24. Giluminio vandens lygio reguliavimas yra reikalingas tada, kai:
24.2. giluminio vandens lygio kitimo ribose objekto pamatas yra suiręs daugiausiai; tai rodo jo jautrumą giluminio vandens poveikiui;
24.3. pamato medžiagos ir giluminio vandens tyrimai rodo, jog medžiaga yra jautri giluminio vandens poveikiui, o giluminis vanduo yra arba ateityje gali būti agresyvus pamato medžiagos atžvilgiu;
ANTRASIS SKIRSNIS
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS TIPO PARINKIMAS
25. Sistemos tipas parenkamas pagal iškasos gylį, matmenis ir formą plane, giluminio vandens lygį iškasos dugno atžvilgiu, vandeningų sluoksnių storį ir laidumą, šoninio ir paviršinio maitinimo tikimybę, kaip nurodyta šio reglamento 3 priede.
26. Vandens lygiui pažeminti ir paminklui apsaugoti nuo gruntinio vandens žalingo poveikio naudojamos sausinimo sistemos, kuriomis vanduo iš grunto šalinamas.
27. Vandens lygiui paaukštinti ir paminklo požeminei daliai užtikrinti pirmines vandeniu prisotinto grunto sąlygas naudojamos drėkinimo sistemos, kuriomis vanduo į gruntą tiekiamas.
28. Kai plonas (hs<1,0 m) ir laidus (k>1,0 m/p) vandeningas grunto sluoksnis ant nelaidaus sluoksnio yra arti (<1,0 m gylyje) žemės paviršiaus, o po juo yra vandeniui nelaidus sluoksnis, giluminio vandens lygiui reikiamoje padėtyje palaikyti naudojama atitvarinė sistema.
29. Kai iškasa yra sekli (iki 2 m gylio), laidaus grunto sluoksnio laidumas L (sluoksnio storio h ir filtracijos koeficiento k sandauga) neviršija 1,0 m2/s, o kapiliarinės zonos aukštis mažesnis nei 0,5 m, reguliavimui naudojama horizontalių sausintuvų (drėkintuvų) sistema. Kitais atvejais naudojama vertikalių sausintuvų (drėkintuvų) sistema.
30. Kai laidaus grunto sluoksnio laidumas 1,0 m2/s < L < 5,0 m2/s, naudojamos adatinių filtrų sistemos, o kai L > 5,0 m2/s – gręžinių tipo sistemos.
TREČIASIS SKIRSNIS
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS ĮRENGIMAS
33. Atvirų griovių sistemos pradedamos rengti nuo vandens surinkimo duobės kasimo, siurblinės surinkimo ir paruošimo darbui. Siurblys, siurbimo ir slėginis vamzdžiai turi būti surinkti ir išbandyti iki vandens surinkimo duobės užbaigimo momento. Griovys – rinktuvas, jei griovių sistema išsišakojusi ir jei rinktuvas numatytas, ir grioviai – sausintuvai pradedami kasti nuo galo, t. y. nuo vandens surinkimo duobės (arba sandūros su rinktuvu), ir baigiami sausintuvų pradžia.
34. Jeigu į griovius numatyta pakloti drenažo vamzdžius, šie darbai vykdomi kartu su griovių kasimu, atsiliekant trumpa 3–5 m griovio atkarpa. Į griovį pilamas žvyro (skaldos) 5 cm sluoksnelis, ant jo iš vamzdžių montuojamas vamzdynas, griovys užpilamas iki viršaus žvyru (skalda), tankinant 5 cm sluoksniais.
35. Seklaus ar normalaus gylio drenažo sistema įrengiama analogišku eiliškumu, kaip ir griovių sistema: pirmiausiai įrengiamas vandens surinkimo šulinys, siurblinė, vamzdynai. Drenažo vamzdžiai pradedami kloti į tranšėjas nuo galų, t. y. sandūrų su rinktuvu arba vandens surinkimo duobe, ir užbaigiami pradžiomis.
36. Adatinių filtrų sistema pradedama įrengti nuo vandens rezervuaro, reikalingo adatiniams filtrams (toliau – adatoms) į gruntą gramzdinti, paruošimo. Vandens poreikis – 1,0–1,5 m3 vienai adatai pagramzdinti, arba 30–40 m3/val. adatų gramzdinimo darbams vykdyti.
37. Aikštelėje prie iškasos įrengiamas pagrindinio ir pagalbinio (vakuuminio) siurblio bandymo stendas.
40. Adatos gramzdinimo vietoje paruošiama 0,2–0,3 m gylio duobė. Surinkta adata pakeliama ir pakabinama virš duobės. Jungiamas siurblys ir adatą laikant vertikalioje padėtyje ji leidžiama žemyn ir gramzdinama į gruntą periodiškai pakilnojant aukštyn – žemyn.
41. Pasiekus projektinį gylį vanduo tiekiamas dar 0,5–1,0 min molio dalelėms iš plyšio tarp adatos ir gręžinio išplauti.
42. Sudėtingomis hidrogeologinėmis sąlygomis, kai giluminis vanduo arti (<0,5 m) žemės paviršiaus, o gruntas nestabilus, adatos įleidžiamos į gręžinius su 150 mm skersmens apsauginiais vamzdžiais, centruojant jų padėtį konduktoriais. Į plyšį pilamas žvyras, o apsauginis vamzdis ištraukiamas.
43. Viršutinė 0,5 m aukščio plyšio tarp adatos ir gręžinio dalis užpildoma plastišku moliu kruopščiai jį tankinant.
44. Kiekviena pagramzdinta ir įrengta adata išbandoma pilant į ją vandenį ir stebint vandens lygio žemėjimo greitį.
45. Adatos elastingomis žarnomis prijungiamos prie rinktuvo, kuris sumontuojamas su nuolydžiu (0,004–0,005) siurblio link, pagramzdinus visas adatas.
46. Antifiltracinis ekranas įrengiamas iš elastingos, vandeniui nelaidžios medžiagos (0,5–1,2 mm storio polietileno ar kitokios plastmasės) plėvelės, įleistos į gruntą aplink objektą iki nelaidaus grunto sluoksnio.
47. Paruošiama 0,3 m platesnė už tranšėjos šlaitą ekrano juosta ir vizualiai patikrinamas jos vientisumas ir sandarumas.
48. Aplinkui iškasą 5–10 m atkarpomis kasama hn +0,3 m gylio tranšėja su pagal grunto tipą parinkto statumo (šio reglamento 4 priedo 1 lentelė) šlaitais. Kasant tranšėją vanduo iš jos šalinamas siurbliu. Į tranšėją atsargiai nuleidžiama ekrano juosta ir priglaudžiama prie jos sienos iš iškasos pusės. Juostos apačia užlenkiama į priešingą negu iškasa pusę ir nedideliais iškasto grunto kiekiais prispaudžiama prie tranšėjos dugno. Juostos viršus fiksuojamas prikalant ją kuoleliais prie žemės. Į tranšėją 0,2 m storio sluoksniais pilamas ir tankinamas gruntas.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS PRIEŽIŪRA
50. Eksploatuojant bet kurio tipo sistemą daugiausiai dėmesio tenka skirti siurblių priežiūrai ir jų gedimų profilaktikai. Siurblius galima išjungti tik trumpam laikui, todėl projektuojant ir įrengiant sistemą, ypatingą dėmesį reikia skirti siurblio parinkimui. Jis turi tikti nuolatiniam ilgalaikiam darbui su grunto dalelėmis užterštu vandeniu. Prižiūrint siurblį, sekama jo sandariklių būklė, vakuumas prieš siurblį ir slėgis už jo, siurblio našumas, vandens srauto vientisumas. Siurblio skleidžiamas triukšmas ir vibracijos rodo, kad į jį patenka oras iš prakiurusio siurbimo vamzdžio, arba tai, kad užsikimšęs siurbimo vamzdis, jo atgalinis vožtuvas arba filtras.
51. Atvirų griovių sistemose dažnos griovių pažaidos, todėl jiems reikia skirti pakankamai dėmesio ir pažaidas laiku likviduoti. Vandens surinkimo duobę reikia periodiškai apžiūrėti ir išvalyti. Siurbimo ir slėginį vamzdynus reikia nuolatos prižiūrėti, nes jų pažaidos vystosi greitai ir siurblys gali sugesti.
52. Į griovius sukloti ir žvyru arba skalda pridengti vamzdynai gali užsikimšti gruntu, patekusiu į vamzdyną pro nekokybišką sandūrą arba mechaniškai pažeistą vamzdyną. Šio tipo gedimai pastebimi iš vandens, pasirodžiusio prieš užsikimšusį vamzdžio ruožą. Pažaidą būtina skubiai likviduoti, nes išmirkęs iškasos dugno plotas plečiasi gana sparčiai.
53. Adatinių filtrų sistemose adatų filtro užakimo ir adatos – rinktuvo jungiamosios žarnos nepakankamas sandarumas yra dažniausios pažaidos.
54. Užakęs adatos filtras praplaunamas priešingos krypties vandens srautu. Tam adata trumpam laikui atjungiama nuo rinktuvo ir sujungiama su siurblio slėginiu vamzdžiu.
55. Neveikiančios adatos atpažįstamos iš jungiamosios žarnos temperatūros. Neveikiančios žarnos temperatūra būna aukštesnė negu normaliai funkcionuojančių adatų.
56. Padidėjusio siurblio triukšmo priežastimi gali būti viena iš šio reglamento 40 p. nurodytų, arba per daug intensyvus vandens siurbimas iš vandeningo sluoksnio, vandens lygio pažemėjimas iki adatos filtro lygio ir oro patekimas pro jį. Tokiu atveju pridaroma sklendė už siurblio ir sumažinamas vakuumas prieš siurblį ir tuo pačiu jo našumas.
PENKTASIS SKIRSNIS
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS LIKVIDAVIMAS
58. Požeminių vandenų apsaugai nuo taršos Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) reikalavimams tenkinti sistemų likvidavimas turi būti atliktas tokiu būdu, kad tai darytų mažiausią įtaką aplinkai ir ypač požeminiams vandenims.
59. Atvirų griovių sistemos likviduojamos kartu su iškasa, prieš tai iš jos pašalinus visus vamzdynus ir jų elementus.
60. Vamzdynus, paklotus grioviuose arba tranšėjose, įrengiant seklaus ar normalaus gylio drenažą, galima palikti grunte, kadangi jie neturi išėjimo į paviršių ir nesusieja skirtingų vandeningų sluoksnių. Vandens surinkimo šulinys turi būti užpildytas nelaidžiu gruntu jį tankinant sluoksniais kas 0,5 m. Vamzdynai išardomi ir pašalinami kartu su siurbliu ir kita įranga.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
NAUDOJAMI MECHANIZMAI IR ĮRANGA
62. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto aplinkos tyrimams naudojami įprastiniai inžinerinių tyrimų ir geodezinių matavimų prietaisai.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens
lygio reguliavimas“
1 priedas
ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
1. Lotyniškos didžiosios raidės:
A – plotas;
C – Šezy koeficientas;
D – skersmuo;
E – tamprumo modulis;
H – slėgio aukštis;
L – grunto sluoksnio laidumas;
R – hidraulinis spindulys;
Q – tūrinis debitas;
T – temperatūra;
V – tūris.
2. Lotyniškos mažosios raidės:
a – lygio pokyčio laidumas;
b – griovio dugno plotis;
h – aukštis, gylis;
i – griovio arba vamzdžio nuolydis;
k – koeficientas, filtracijos koeficientas;
l – atstumas;
m – šlaito koeficientas, slėginio vandeningo sluoksnio storis;
n – šiurkštumo koeficientas;
p – poringumas;
r – spindulys;
s – vandens lygio grunte pažemėjimas;
t – laikas.
3. Graikiškos mažosios raidės:
– suspaudžiamumo koeficientas;
– pokyčio ženklas;
– šlapias perimetras;
= 3,14 – apskritimo perimetro ilgio ir skersmens santykis.
4. Indeksai:
b – grunto bandinio skersmens;
c – cilindro;
g – grunto dalelių;
k – kapiliaro skersmens, kapiliarinės zonos aukščio;
o – skerspjūvis gruntinio vandens tėkmės pabaigoje;
p – poringumo koeficiento, perimetro;
s – vandens įsisunkimo gylio;
T – temperatūros koeficiento;
v – vandens, vandens gylio;
1 – skerspjūvio gruntinio vandens visos tėkmės arba jos nagrinėjamo ruožo pradžioje;
2 – skerspjūvio gruntinio vandens visos tėkmės arba jos nagrinėjamo ruožo pabaigoje;
10 – grunto dalelių skersmens atskaityto granuliometrinio sąstato grafike pagal 10 % tikimybę.
5. Lotyniškos didžiosios raidės su indeksais:
Ac – cilindro skerspjūvio plotas;
Db – grunto bandinio skersmuo;
Dk – kapiliaro kanalo skersmuo;
D10 – grunto dalelių skersmuo, atskaitytas granuliometrinio sąstato grafike pagal 10 % tikimybę.
6. Lotyniškos mažosios raidės su indeksais:
al – lygio pokyčio laidumas;
hb – grunto bandinio aukštis;
hk – kapiliarinio pakilimo aukštis;
hn – atstumas nuo žemės paviršiaus iki nelaidaus grunto sluoksnio;
hs – vandens įsisunkimo į iškasos dugną gylis;
hv – vandens gylis odometro cilindre virš bandinio;
h1 – gruntinio vandens tėkmės aukštis jos arba nagrinėjamo ruožo pradžioje;
h2 – gruntinio vandens tėkmės aukštis jos arba nagrinėjamo ruožo pabaigoje;
kT – temperatūros koeficientas;
kp – poringumo koeficientas;
ro – adatinio filtro ar gręžinio su filtru spindulys;
r1 – atstumas nuo adatinio filtro ar gręžinio ašies iki nagrinėjamo radialinės tėkmės arba nagrinėjamo jos ruožo pradžios;
r2 – atstumas nuo adatinio filtro ar gręžinio ašies iki nagrinėjamo radialinės tėkmės arba nagrinėjamo jos ruožo pabaigos;
so – vandens lygio grunte pažemėjimas prie adatinio filtro arba gręžinio.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens
lygio reguliavimas“
2 priedas
APLINKOS TYRIMAI
1. Giluminio vandenio nekilnojamojo kultūros paveldo objekto pagrinde charakteristikoms nustatyti, skirtingo laidumo grunto sluoksnių schemai (žr. 1 pav.) sudaryti ir giluminio vandens lygio reguliavimo reikalingumui pagrįsti atliekami Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai (Žin., 2004, Nr. 25-779).
2. Iškasos aplinkos topografiniai ir hidrogeologiniai tyrimai atliekami vadovaujantis Geodezijos ir kartografijos techniniu reglamentu GKTR 2.08.01:2000 (Žin., 2000, Nr. 32-921, Nr. 36-1020), Statybos techniniu reglamentu STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“ (Žin., 2004, Nr. 25-779) ir Lietuvos standartais LST L ENV 1997-1:2001, LST L ENV 1997-2:2001, LST L ENV 1997-3:2001.
3. Giluminio vandens objekto pagrinde agresyvumui ir objekto medžiagos atsparumui bei jo poveikiui nustatyti imami vandens ir objekto medžiagos bandiniai. Vandens bandiniai tiriami ištirpusių medžiagų sudėčiai ir koncentracijoms, o objekto medžiagos – mechaninio ir cheminio atsparumo charakteristikoms nustatyti.
4. Giluminio vandens lygio reguliavimo sistemai projektuoti atliekami grunto objekto pagrinde vandens laidumo tyrimai, naudojant žemiau aprašytus analitinius, laboratorinius arba lauko tyrimų metodus.
5. Sistemai projektuoti ir įrengti būtina žinoti objekto aplinkos topografinę ir hidrogeologinę situaciją: atstumus nuo žemės paviršiaus iki vandeningų sluoksnių viršutinės ir apatinės ribos, vandens slėgį juose, kapiliarinių zonų aukštį beslėgiuose sluoksniuose ir vandeningų klodų grunto filtracijos koeficientus. Tam reikalui gręžiami gręžiniai arba kasami kasiniai, imami grunto ėminiai, atliekami lauko ir laboratoriniai matavimai ir tyrimai.
1 pav. Grunto vandeningų ir nelaidžių sluoksnių vertikalaus pjūvio schema: 1 – žemės paviršiaus linija; 2 – dirvožemis; 3 – podirvis; 4 – kapiliarinė zona; 5 – beslėgio vandens zona; 6 ir 8 – vandeniui nelaidūs sluoksniai; 7 – slėginio vandens sluoksnis; 9 – pjezometras
6. Atstumai nuo žemės paviršiaus iki grunto sluoksnių, jų storiai h1, h2, ... (žr. 1 pav.) ir lygiai, beslėginio vandens laisvo paviršiaus lygis, kapiliarinio vandens zonos aukštis hk nustatomi pagal grąžto gylį ir iš gręžinio išimamo grunto požymius bei prisotinimo vandeniu laipsnį. Kasant kasinį šie matmenys atskaitomi matuoklės skalėje, pridėjus ją prie kasinio sienelės.
7. Slėginio vandens pjezometrinis aukštis hp nustatomas pagal vandens lygį gręžinyje, kai jis nusistovi ir per parą kinta ne daugiau kaip ±1 cm.
8. Sluoksnių grunto vandens laidumui įvertinti naudojamas filtracijos koeficientas, kuris, priklausomai nuo grunto tipo, nustatomas analitiniais, laboratoriniais arba lauko metodais.
9. Analitinis metodas filtracijos koeficientui nustatyti – smėlio filtracijos koeficientas apskaičiuojamas Hazeno formule:
k = kTkp
, m/s. (1)
Čia kT = 0,7+0,03T – temperatūros koeficientas, kur T – temperatūra °C; kp = 400+40(p-26) – poringumo koeficientas; p – poringumas, %; D10 – skersmuo grunto dalelių, smulkesnių už kurias dalelių masė sudaro 10 % nuo visos grunto masės. D10 atskaitomas grunto dalelių granuliometrinio sąstato kreivėje.
10. Laboratorinis metodas filtracijos koeficientui nustatyti – mažai vandeniui laidžių organinių gruntų (durpės, sapropelio), taip pat molinių gruntų (priesmėlio, priemolio, molio) filtracijos koeficientas nustatomas tiriant odometru nesuardytos struktūros grunto bandinius (žr. 2 pav.).
2 pav. Mažai vandeniui laidžių gruntų bandinių tyrimas odometru:
1 – bandinys; 2 – kapiliaras; 3 – vandens indas
11. Filtracijos koeficientas skaičiuojamas pagal tyrimo odometru rezultatus tokia formule:
k = 
. (2)
Čia l – vandens laisvo paviršiaus menisko kapiliariniame vamzdelyje per laiką t nueitas kelias; Dk ir Db – kapiliaro kanalo ir grunto bandinio skersmenys; hb – bandinio aukštis; H – slėgio aukščio pokytis bandinyje.
12. Lauko metodai filtracijos koeficientui nustatyti – priemolio ir priesmėlio bei dirvožemio vandens laidumas tiriamas Nesterovo prietaisu lauko sąlygomis (žr. 3 pav.). Filtracijos koeficientas apskaičiuojamas pagal tyrimo rezultatus tokia formule:
k = 
. (3)
Čia Q – iš matavimo indo į vidinį prietaiso cilindrą tiekiamo vandens debitas; hs – vandens įsisunkimo į iškasos dugną gylis; Ac – cilindro plotas; hv – vandens gylis cilindre; hs – vandens įsisunkimo į gruntą gylis; hk – kapiliarinis aukštis.
13. Kapiliarinis aukštis nustatomas vizualiai pagal grunto spalvą ir drėgmę iškasos sienelėje. Smėliui jis skaičiuojamas Kozeni formule:
k = 
. (4)
kur p – vieneto dalimis išreikštas grunto poringumas.
3 pav. Priemolio, priesmėlio arba dirvožemio vandens laidumo tyrimas Nesterovo prietaisu: 1 – iškasos dugnas; 2 ir 3 – vidinis ir išorinis cilindrai; 4 – vandens indas; 5 – vandens judėjimo grunte kryptis
14. Laidžių gruntų (smėlio, žvyro) filtracijos koeficientas nustatomas siurbiant vandenį iš gręžinio ir matuojant vandens lygius kituose dviejuose stebėjimo gręžiniuose (žr. 4 pav.).
4 pav. Smėlio ir žvyro laidumo tyrimas vandens siurbimu iš beslėginio (a) ir slėginio (b) sluoksnių: 1 – vandens siurbimo gręžinys; 2 – vandens lygio stebėjimo gręžinys; 3 – siurblys; 4 – vandens debito Q matavimo įrenginys; 5 – vandens nuvedimo linija
15. Kai tiriamas vandeningas beslėginis smėlio ar žvyro sluoksnis, filtracijos koeficientas apskaičiuojamas naudojant tokią formulę:
k = 
. (5)
16. Kai tiriamas vandeningas slėginis smėlio ar žvyro sluoksnis, filtracijos koeficientas apskaičiuojamas naudojant tokią formulę
k = 
. (6)
Čia Q – iš gręžinio siurbiamo vandens debitas, r1 ir r2 – atstumai nuo gręžinio, iš kurio vanduo siurbiamas iki stebėjimo gręžinių, h1 ir h2 – beslėginio vandens filtracinės tėkmės aukštis, nustatytas pagal vandens lygius stebėjimo gręžiniuose, Ds – vandens lygių stebėjimo gręžiniuose skirtumas; m – vandeningo sluoksnio storis (žr. 4 pav., b).
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens
lygio reguliavimas“
3 priedas
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMOS
1. Giluminiam vandeniui reguliuoti naudojamos sausinimo, drėkinimo ir atitvarinės sistemos. Sausinimo sistemos skirtos giluminio vandens lygiui žeminti ir palaikyti, šalinant gruntinį vandenį objekto zonoje. Drėkinimo sistemos skirtos giluminio vandens lygiui aukštinti ir palaikyti, tiekiant vandenį į gruntą objekto zonoje. Atitvarinės sistemos, skirtos atitverti objektą nuo grunte aplinkui jį esančio vandens (žr. 8 pav., a).
2. Sausinimo sistemos turi sausintuvus, rinktuvus, siurblinę ir vandens nuvedimo vamzdyną (žr. 5 pav.). Drėkinimo sistemos susideda iš vandens privedimo ir paskirstymo vamzdynų, siurblinės ir išleistuvų. Atitvarinės sistemos susideda iš į gruntą įgilintos vandeniui nelaidžios juostos, kuria apsupama iškasa (žr. 8 pav., a).
3. Sausinimo sistemose naudojami horizontalūs arba vertikalūs sausintuvai (drėkintuvai). Horizontalūs sausintuvai gali turėti griovių, į griovius ar į tranšėjas paklotų vandeniui laidžių vamzdynų formą (žr. 7 pav.), o vertikalūs – perforuotų vamzdžių su filtru aplink jį formą (žr. 5, 9 ir 10 pav.).
4. Kai iškasa yra sekli, gruntinio vandens sluoksnis yra nedidelio vandeningumo (L < 1,0 m2/p), o kapiliarinės zonos aukštis mažas (hk < 0,3 m), naudojami horizontalūs griovio formos sausintuvai. Iš jų vanduo teka į vandens surinkimo duobę, iš jos siurbimo vamzdynu teka į siurblį ir slėginiu vamzdynu nuvedamas už objekto teritorijos ribų (žr. 6 pav.).
5. Sausintuvai-grioviai įrengiami 0,5 m atstumu nuo iškasos šlaitų pagal visą jos perimetrą. Jeigu iškasos ilgis viršija du jos pločius, o šis viršija 10 m, tai nuo iškasos papėde praeinančio griovio daromi atsišakojimai iki labiausiai nutolusių iškasos taškų.
6. Kai grioviai trukdo iškasoje vykdomiems darbams, į juos klojami keramikiniai ar plastikiniai 200 mm skersmens drenažo vamzdžiai ir griovys užpildomas žvyru arba skalda (žr. 7 pav., b ir c). Keramikinių drenažo vamzdžių sandūros apsukamos filtruojančios medžiagos audiniu.
7. Esant reikalui pažeminti vandens lygį iki 1,0 m žemiau iškasos dugno, įrengiamas seklus (iki 0,5 m gylio) arba normalus (iki 1,5 m gylio) horizontalus drenažas, klojant keramikinius ar plastikinius drenažo vamzdžius į laikinus griovius vertikaliais šlaitais. Vietoj vandens surinkimo duobės įrengiamas vandens surinkimo šulinys. Sistemos struktūra tokia pati kaip parodyta 6 pav.
8. Seklaus ir normalaus gylio drenažo sausintuvų keramikinių arba plastikinių laidžiomis sienelėmis vamzdžių vidinis skersmuo D be skaičiavimų priimamas 100 mm. Vamzdžiai klojami su nuolydžiu i=0,02.
9. Kai iškasos gylis viršija 2 m, o sluoksnio laidumas yra 1,0 m/p < L <5,0 m/p, giluminio vandens lygio reguliavimui naudojama sistema su vertikaliais sausintuvais – taip vadinamais adatiniais filtrais (žr. 9, 10 ir 11 pav.). Jie jungiami prie rinktuvo vamzdyno, kuriuo vanduo teka į siurblį, o iš jo patenka į slėginį vamzdyną, kuriuo nuvedamas už objekto teritorijos ribų.
10. Adatiniai filtrai jungiami prie rinktuvo kas 0,75 m, 1,50, arba 3,00 m, priklausomai nuo grunto sluoksnių vandeningumo.
11. Esant dideliam (>0,50 m) kapiliarinės zonos aukščiui hk (žr. 1 pav.), tikslinga naudoti ežektorines adatas (žr. 6 pav.) ir joms pritaikytus slėginį bei vakuuminį siurblius. Ši įranga efektyviai sausina ir žemina kapiliarinę zoną.
12. Gręžinių sistemos naudojamos vandens lygiui reguliuoti esant didelio laidumo (L>5,0 m2/p) sąlygoms. Apsauginių vamzdžių kolonos apatinėje gręžinio dalyje vandeningo sluoksnio ribose įrengiamas priimtuvas, susidedantis iš perforuoto vamzdžio, tinklinio filtro ir atbulinio filtro, suformuoto iš žvyro.
13. Adatiniai filtrai ir gręžiniai išdėstomi žiedu aplinkui iškasą (žr. 11 pav.), kai jos ilgis mažesnis už du jos pločius. Kai iškasos ilgis didesnis už du jos pločius ir kai plotis neviršija 5 metrų arba kai iškasa turi tranšėjos formą, tai sausintuvai išdėstomi vienoje iškasos pusėje išilgai jos.
14. Mažo storio (<1,0 m), tačiau didelio laidumo (T>5,0 m2/s) vandeningi sluoksniai atitveriami nuo iškasos antifiltracinėmis priemonėmis: ekranais arba sienelėmis (žr. 8 pav.).
15. Elastingas sandarus ekranas iš polietileno ar kitokios plastmasės plėvelės naudojamas iškasai nuo seklaus vandeningo sluoksnio atitverti. Jis gali būti įrengiama iki 2 m gylio, jo apačia turi būti įleista į vandeniui nelaidų sluoksnį.
16. Vandeniui nelaidi standi grunto-betono sienelė naudojama giliau esantiems vandeningiems sluoksniams pertverti. Ji formuojama dideliu slėgiu pro specialų antgalį švirkščiant į gruntą cemento-vandens skiedinį. Skiedinio čiurkšlė ardo gruntą aplinkui gręžinį ir maišosi su juo. Arti vienas kito formuojamos grunto-betono kolonos susijungia sudarydamos ištisą vandeniui nelaidžią sieną, kuria apsupamas objektas. Antifiltracinė sienelė yra brangi priemonė, todėl naudotina tik išimtiniais atvejais, kai kitos giluminio vandens lygio reguliavimo sistemos netenkina reikalavimų.
5 pav. Bendrosios beslėgio (a) ir slėginio (b) giluminio vandens reguliavimo schemos:
1 – iškasa; 2 ir 3 – beslėgis ir slėginis vandeningas sluoksnis; 4 – sausintuvas; 5 ir 6 – hidrostatinės lygio ir slėgio linijos; 7 ir 8 – vandens laisvo paviršiaus ir pjezometrinio aukščio depresijos kreivės; 9 – nelaidaus grunto sluoksnis; 10 – nelaidus pagrindas
6 pav. Sausinimo sistema su atvirų griovių tipo sausintuvais:
1 – iškasa; 2 – griovys; 3 – duobė; 4 ir 5 – siurbimo ir slėgimo linijos; 6 – siurblys
7 pav. Schema griovio tipo sausintuvų: atviro (a), su keramikiniu vamzdžiu, filtru ir žvyro užpildu (b), su plastikiniu vandeniui laidžiu vamzdžiu ir skaldos užpildu (c)
8 pav. Atitvarinių sistemų su ekranu (a) ir sienele (b ir c) schemos:
1 – iškasa; 2 – tranšėja; 3 – ekranas; 4 – gręžinys; 5 – sienelė
9 pav. Adatinių filtrų sistemos schema:
1 – siurblys; 2 – žarna; 3 – siurbimo linija; 4 – rinktuvas; 5 – siurblio prijungimo mazgas; 6 – sujungimo žarna; 7 – adatinis filtras; 8 – elektros variklis; 9 – slėginis antvamzdis; 10 – stovas; 11 – alkūnė; 12 – mova; 13 – aklė; 14 – manometras; 15 – vakuumetras; 16 ir 17 – kamščiai; 18 – išleidimo anga
10 pav. Įvairių tipų adatos: paprasta (a), koncentrinė (b), ežektorinė (c).
1 – vamzdis; 2 – žiedas; 3 – vidinis uždaras vamzdis; 4 – perforuotas filtro vamzdis; 5 – tinklelis; 6 – lizdas; 7 – vožtuvas; 8 – varžtas; 9 – pjaunantis antgalis: 1 – antgalis; 2 – sandariklis; 3 – vamzdis; 4 – uždaras vamzdis; 5 – juostinis filtras; 6 – filtro jungimo mova; 7 – lizdas; 8 – vožtuvas; 9 – pjaunantis antgalis: 1 – antgalis; 2 – sandariklio varžtas; 3 – poveržlė; 4 – įvorė; 5 – sandariklis; 6 – sandariklio korpusas; 7 – difuzorius; 8 – išorinis vamzdis; 9 – difuzoriaus įdėklas; 10 – tūta; 11 – lizdas; 12 – jungiamoji mova; 13 – filtras; 14 – priimtuvo vamzdis; 15 – pjaunantis antgalis; 16 – vožtuvas
11 pav. Adatinių filtrų (gręžinių) sistemos struktūros schema:
1 – iškasa; 2 – adatinis filtras (gręžinys); 3 – rinktuvo vamzdynas; 4 ir 5 – siurbimo ir slėgimo vamzdynai; 6 – siurblys
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.01.02:2010 „Giluminio vandens
lygio reguliavimas“
4 priedas
GILUMINIO VANDENS LYGIO REGULIAVIMO SISTEMŲ PROJEKTAVIMAS
I. BENDROJI INFORMACIJA
1. Sistemų projektavimas vykdomas tokiais etapais:
1.1. surenkama informacija apie numatomos iškasos gylį, formą, matmenis ir iškasos aplinkos topografines bei hidrogeologines sąlygas;
2. Informacija apie iškasos aplinkos topografines ir hidrogeologines sąlygas gaunama savivaldybėse, aplinkos ministerijos atitinkamuose departamentuose, inžinerinių tyrimų organizacijose ir įmonėse. Trūkstant medžiagos charakteringuose iškasos taškuose paimami grunto bandiniai ir atliekami jų laboratoriniai tyrimai vadovaujantis Lietuvos standartu LST L ENV 1997-2:2001.
II. HIDRAULINIAI SKAIČIAVIMAI
5. Į iškasą pritekančio arba tiekiamo vandens kiekiai apskaičiuojami pagal nepalankiausias hidrogeologines sąlygas (aukščiausius gruntinio vandens lygius) ir galimus sistemos darbo sutrikimus (siurblių stabdymą ir remontą).
6. Pagal pritekančius vandens kiekius skaičiuojami sausintuvų skerspjūvio matmenys ir išdėstymo tankumas, rinktuvas ir slėginis vamzdynai, parenkami siurbliai ir kita įranga.
7. Izoliacinių sistemų hidrauliniai skaičiavimai nevykdomi, laikant jas pakankamai sandariomis ir visiškai apsaugojančiomis iškasą nuo giluminio vandens iškasą supančiuose grunto sluoksniuose.
8. Atvirų griovių tipo sausintuvai turi trapecinę skerspjūvio formą. Jų dugno plotis b priimamas ne mažesnis kaip 0,40 m, gylis h pradžioje priimamas ne mažiau kaip 0,3 m, šlaitų koeficientas m parenkamas pagal grunto tipą (žr. 1 lentelę). Išilginis dugno nuolydis i skaičiuojamas Šezy formule:
. (7)
Čia Q – grioviu tekančio vandens didžiausias debitas (jo skaičiavimas paaiškintas sekančiame skyriuje); C – Šezy koeficientas; A – griovio skerspjūvio plotas; R – griovio hidraulinis spindulys.
11. Griovių šlaitų koeficientai:
| Grunto tipas |
Šlaito koeficientas |
| Kietas molis su žvyro priemaišomis |
1,50 |
| Molis, priemolis |
1,75 |
| Priesmėlis |
2,00 |
| Smėlis |
2,25 |
, (10)
kur kanalo skerspjūvio šlapias perimetras:
. (11)
13. Jeigu (1) formule paskaičiuotas griovio dugno nuolydis i<0,01, tai konstruktyviai priimama i=0,01. Moliniuose gruntuose griovių dugno nuolydis priimamas i?0,02, tai užtikrina greitą vandens nutekėjimą ir apsaugo gruntą nuo išbrinkimo.
14. Griovių sistemos vandens surinkimo duobė turi kvadratinę (plane) formą. Jos šlaitai daromi tokio paties polinkio kaip griovių šlaitai. Ji įrengiama iškasos kampe vandens surinkimo griovio gale. Duobės tūris V skaičiuojamas pagal į iškasą besisunkiančio vandens debitą Q tokia formule:
V=Q·t, (12)
kur laikas t=5 min.
15. Duobės gylis h imamas lygus pusės duobės kraštinės l ilgio, kuris apskaičiuojamas tokia formule:
l=1.26(V)^1/3. (13)
16. Kai į griovį klojamas drenažo vamzdis (žr. 7 pav., b ir c), vietoj vandens surinkimo duobės vandens rinktuvo linijos gale įrengiamas vandens surinkimo šulinys, kurio tūris skaičiuojamas (12) formule, gylis h nustatomas toks, kad šulinio dugnas būtų 200 mm žemiau rinktuvo galo apatinio taško, o skersmuo apskaičiuojamas formule:
D
. (14)
17. Į atskirą adatinį filtrą arba gręžinį iš beslėgio sluoksnio pritekančio vandens debitas Q skaičiuojamas tokia formule:
Q=
. (15)
Čia k – filtracijos koeficientas; h1 ir ho – radialinės filtracinės tėkmės aukštis jos pradžioje ir pabaigoje; r1 ir ro – filtracinės tėkmės spindulys jos pradžioje ir pabaigoje (žr. 4 pav., a).
18. Į atskirą adatinį filtrą (arba gręžinį) iš slėginio sluoksnio pritekančio vandens debitas Q skaičiuojamas tokia formule:
Q=
. (16)
Čia so – filtracinės radialinės tėkmės pjezometrinio aukščio pažemėjimo dydis įėjime į adatinį filtrą (arba gręžinį); r1 – filtracinės tėkmės spindulys; ro – gręžinio spindulys; m – slėginio vandeningo sluoksnio aukštis (žr. 4 pav., b).
19. Sistemos atskiro adatinio filtro arba gręžinio debitas Q visuomet bus mažesnis už tą, apskaičiuotą (15) arba (16) formule, dėl gretimų adatinių filtrų ir iškasos poveikio (žr. 12 ir 13 pav.).
20. Į iškasą tekančio vandens debitas skaičiuojamas Diupiui lygtimi, atsižvelgiant į hidrogeologines sąlygas. Dažniausiai sutinkami šie vandens pritekėjimo sąlygų atvejai:
20.1. iškasos ilgis plane yra mažesnis už dvigubą jos plotį, gruntinis vanduo į ją priteka iš:
21. Kai iškasos ilgis plane yra mažesnis už dvigubą jos plotį, debitas vandens, besisunkiančio į iškasą iš beslėginio vandeningo sluoksnio, skaičiuojamas formule:
Q = 
. (17)
22. Kai iškasos ilgis plane yra mažesnis už dvigubą jos plotį, debitas vandens, besisunkiančio į iškasą iš slėginio vandeningo sluoksnio, skaičiuojamas formule:
Q = 
. (18)
23. Kai iškasos ilgis plane yra mažesnis už dvigubą jos plotį, debitas vandens besisunkiančio į iškasą iš beslėginio ir slėginio vandeningo sluoksnio kartu skaičiuojamas kaip suma debitų, apskaičiuotų (17) ir (18) formulėmis. Šiose formulėse r1 = r2 + Dr – atstumas nuo iškasos centro iki gruntinio vandens, judančio link iškasos tėkmės pradžios; r2=lp/(2p) – transformuotos į apskritą formą iškasos spindulys, kur lp – iškasos perimetras; Dr – filtracinės tėkmės ilgis (žr. 12 ir 13 pav.).
24. Beslėginės gruntinio vandens tėkmės ilgis skaičiuojamas tokia formule:
Dr = 1,5
, (19)
kur al = khvid/µ – lygio pokyčio laidumas, kur hvid = (h1 + ho)/2 – vidutinis filtracinės tėkmės aukštis; µ – grunto vandentalpos koeficientas; t – laikas nuo vandens sunkimosi iš grunto į iškasą pradžios.
25. Slėginės gruntinio vandens tėkmės ilgis skaičiuojamas tokia formule:
Dr = 1,5
, (20)
kur klodo tamprumo modulis E skaičiuojamas formule:
E = 
, (21)
o n – grunto poringumas vieneto dalimis; bv = (2,7 -:- 5,0)×10-6 m-1 ir bg = (0.3 -:- 2,0)×10-6m-1 – vandens ir grunto suspaudžiamumo koeficientas.
26. Kai iškasos ilgis plane yra didesnis už dvigubą jos plotį, debitas vandens, kurį reikia siurbti iš klodo, kad vandens lygis jame pažemėtų dydžiu s = h1 – ho ir objektas nebūtų apsemtas (reiktų žr. duobės viduryje), skaičiuojamas tokia formule:
Q = 
. (22)
12 pav. Iš beslėginio klodo į iškasą tekančio gruntinio vandens debito skaičiuojamoji schema: 1 – iškasa; 2 – gręžinys; 3 – statinis vandens paviršius; 4, 5 – depresijos kreivė
27. Kai iškasos ilgis plane yra didesnis už dvigubą jos plotį, debitas vandens, kurį reikia siurbti iš slėginio klodo, kad vandens lygis jame pažemėtų dydžiu s = h1 – ho ir objektas nebūtų apsemtas, skaičiuojamas tokia formule:
Q = 
(23)
čia lp – iškasos perimetras; l – filtracinės tėkmės ilgis, atitinkantis radialinės tėkmės ilgį ?r (žr. 12 ir 13 pav.), m – slėginio vandeningo sluoksnio storis.
13 pav. Iš slėginio sluoksnio išsiurbiamo vandens debito skaičiuojamoji schema: 1 – iškasa; 2 – gręžinys; 3 ir 4 – statinė ir dinaminė pjezometrinės linijos
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.03.01:2010
„Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkyba“
I. Bendrosios nuostatos
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose esančių betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo objektų betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybą.
5. Betono, molio, medinių konstrukcijų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
6. Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkybos projektų vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571).
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. Pagrindinės sąvokos
8. Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) ir kituose teisės aktuose, paveldo tvarkybos reglamentuose bei statybos techniniuose reglamentuose ir kituose normatyviniuose dokumentuose (toliau – normatyviniai dokumentai) apibrėžtas sąvokas, terminus bei apibrėžimus. Reglamente naudojami terminai pateikti LST EN 844-4:1999, LST EN 844-10:1999, LST EN 844-11:1999, LST EN 1001-1:2005, LST EN 1001-2:2005 ir LST 1408:2005.
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant betono, molio, medines konstrukcijas, būtina įvertinti kultūros paveldo objekto panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
11. Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkybos darbai, turintys įtakos kultūros paveldo objekto esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
IV. betono, MOLIO, MEDINIŲ konstrukcijų tyrimai
18. Iki betono konstrukcijų restauravimo, konservavimo, atkūrimo ar kitų darbų pradžios būtina nustatyti konstrukcijų techninę būklę, apkrovas, pažeidimų pobūdį, defektus, jų priežastis, betono konstrukcijų stabilumą ir patikimumą, galimas tvarkybos priemones ir po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus.
19. Vykdant kultūros paveldo objekto nuolatinę priežiūrą bei smulkų einamąjį betono konstrukcijų remontą išankstinių tyrimų nereikia. Remontui naudojamos išlikusios arba analogiškos medžiagos ir technologijos.
20. Betono konstrukcijų tyrimą rekomenduojama atlikti etapais:
21. Vizualiniams tyrimams (apžiūra ir fotofiksacija) naudojami įrankiai: liniuotė, gulsčiukas, žiūronai, fotoaparatas ir kt. Tikslas – nustatyti, ar yra avarijos grėsmė, ir jeigu yra – nurodyti priemones ją pašalinti. Vizualinių tyrimų metu nustatoma bendra konstrukcijos būklė, fiksuojama koroduojanti armatūra, įtrūkimai bei plyšiai, jų pobūdis, charakteristikos, plyšių ilgis, gylis, plotis. Betono plyšiai:
21.1. paviršiniai (iki 0,2-:-0,3 mm) – gamybos technologijos pažeidimai, aplinkos drėgmės ir temperatūros pokyčiai;
23. Dokumentacinės analizės bei istorinių tyrimų tikslas – nustatyti pastato statybos laiką, konstrukcijų matmenis ir medžiagas, buvusius perstatinėjimus bei anksčiau atliktus tvirtinimus, jų pobūdį ir atliktus tvarkybos darbus.
24. Nustatant konstrukcijų ir medžiagų fizines-mechanines charakteristikas, pirmiausia naudojami neardomieji tyrimo metodai. Neardomaisiais tyrimo metodais, pvz., stuksenant plaktuku galima nustatyti tuštumų vietas, apsauginio betoninio sluoksnio atšokusio nuo armatūros vietas, magnetų pagalba – armatūros išsidėstymų vietas. Fenolftaleino arba timolftaleino pagalba nustatomas betono konstrukcijos rūgštingumo gylis. Betono konstrukcijos rūgštingumą (pH) nustatyti yra labai svarbu. Paprastai naujos betono konstrukcijos pH=12-:-13, tai yra šarminė aplinka. Šarminėje aplinkoje armatūra nekoroduoja. Kai pH nukrenta iki 8-:-9, prasideda armatūros korozija, koroduojanti armatūra smarkiai didina savo tūrį, dėl to betono konstrukcija pradeda pleišėti, skilinėti. Armatūra koroduoja ir chloridų aplinkoje (kai chloridų kiekis betone pasiekia apie 0,2 % cemento masės), bet tai jau nustatoma laboratoriniais būdais. Chloro jonai Cl- suardo armatūros paviršiuje pasyviąją plėvelę (katodinė depoliarizacija), armatūros paviršius tampa aktyvus ir rūdija, nors betonas gali būti sveikas ir nerūgštus (nekarbonizuotas). Pašalinti iš armatūros aplinkos chloridus, atnaujinant šarminę aplinką prie armatūros strypų galima tik pašalinus karbonizuotą, rūgštų, užterštą chloridais, supleišėjusį ar sueižėjusį betono sluoksnį prie armatūros. Tai daroma ir tuo atveju, kai betono stiprumas yra projektinis. Šviežio betono ar skiedinio pH=12-:-13, žinant, kad į betoną gali pakliūti chloridų, į cemento ar betono skiedinį galima dėti armatūros, korozijos inhibitorių. Kai neardomųjų tyrimo būdų nepakanka – imami medžiagų bandiniai.
25. Betono konstrukcijų tyrimams medžiagų bandiniai imami iš būdingų irimo vietų ir palyginimui iš sveikų vietų. Projektuotojo, tiriančio konstrukciją, nurodymu išgręžiami 50 mm arba 100 mm skersmens kernai. Kernų skaičių ir gręžimo vietas bei gylį nurodo projektuotojas. Laboratoriniais tyrimo būdais tiriamas medžiagos atsparumas gniuždymui ir tempimui, medžiagos drėgnis, rūgštingumo gylis, užterštumo druskomis lygis, betoninių konstrukcijų paviršiaus atplėšimo bandymai siekiant nustatyti betoninių konstrukcijų armatūros apsauginio sluoksnio arba paklojimo naujiems pagrindams būklę. Laboratoriniai tyrimai atliekami pagal Lietuvos standartus, apskaičiuojamas rezultatų vidurkis.
26. Betoninių konstrukcijų tyrimų pagrindu projektuojama, stiprinamos konstrukcijos, atliekami tvarkybos darbai. Pirmenybė turėtų būti teikiama autento išsaugojimui, sutvirtinant betonines konstrukcijas cheminėmis arba kitomis priemonėmis nenaikinant autento ir perkeliant apkrovas ant naujai suprojektuotų konstrukcijų.
27. Molio konstrukcijų tyrimo tikslas – nustatyti statinio techninę būklę, meninę-istorinę raidą (architektūriniai tyrimai), panaudotas medžiagas, konstrukcijų pažeidimo pobūdį ir laipsnį, medžiagų ir konstrukcijų irimo priežastis ir tvarkybos rekomendacijas bei priemones.
28. Vykdant tyrimą nustatoma:
28.5. imami arti esančių molio bei smėlio telkinių bandiniai galimų tvarkybos medžiagų savybėms ir tinkamumo panaudoti galimybei nustatyti.
Tyrimo metu taip pat atliekama objekto esamos būklės fotofiksacija ir parengiamos rekomendacijos objekto sutvarkymui atlikti.
Esant būtinumui sustiprinti esančias molio konstrukcijas turi būti atliekami bendrastatybiniai darbai avarinei situacijai pašalinti ir rengiamas sustiprinimo projektas.
29. Prieš pradedant medinių konstrukcijų tvarkybos darbus atliekama medinių konstrukcijų esamos padėties fotofiksacija, esamos dokumentacijos analizė bei meniniai-istoriniai raidos tyrimai, architektūriniai tyrimai, kurių tikslas – nustatyti pastato statybos laiką, konstrukcijų matmenis ir medžiagas, buvusius perstatinėjimus bei anksčiau atliktus tvirtinimus, jų pobūdį ir atliktus tvarkybos darbus.
30. Vienas iš pagrindinių tyrimo tikslų yra nustatyti medienos konstrukcijų nuokrypius nuo projektinės padėties, atsirandančius dėl medienos defektų, sandūrų patikimumą, konstrukcijų perkrovą ir nepakankamą jų horizontalų tvirtinimą, neleistinai didelius įlinkius ir poslinkius statmenoje konstrukcijų plokštumoje. Kreipiamas dėmesys į normalaus temperatūros ir drėgmės režimo pažeidimus, nepakankamą izoliaciją, medienos puvimo židinius.
31. Medienos konstrukcijos laikomajai galiai turi įtakos nepastovus medienos drėgnis, dėl to medienos drėgnis turi būti toks, kad eksploatavimo metu nesikeistų. Medinėms konstrukcijoms pavojingas stogo hidroizoliacijos suirimas, kondensacinė drėgmė.
32. Medinės konstrukcijos tiriamos ir laboratoriniu būdu. Tyrimo tikslas – nustatyti medienos fizines ir mechanines savybes, drėgmę, supuvimo lygį. Prireikus galima numatyti medinės konstrukcijos bandymus.
33. Medinių konstrukcijų tvarkybos darbams atlikti turi būti parengtas projektas, kuriame pateikiama: nustatytos medinių konstrukcijų pažaidos ir jų atsiradimo priežastys, nurodomi rasti defektai, pažaidų ir defektų įtaka konstrukcijų stiprumui, parenkamos konservavimo medžiagos ir jų panaudojimo būdai, numatomi galimi konstrukcijų stiprinimo būdai, patikslinamos laikančiųjų konstrukcijų sustiprinimo schemos, bei numatomos priemonės, užtikrinančios medinių konstrukcijų natūralią arba dirbtinę ventiliaciją.
V. Betono, MOLIO, MEDINIŲ konstrukcijų tvarkyba
34. Betono konstrukcijos stiprinamos pagal projektą, konstrukcijas tenka stiprinti šiais atvejais:
35. Defektai ir pažaidos mažina konstrukcijos ir viso statinio atsparumą, kai peržengiami kritiniai ar tinkami eksploatuoti būviai, konstrukcijų negalima toliau eksploatuoti. Šiais atvejais tenka konstrukcijas atnaujinti. Tačiau konstrukcijos taip pat stiprinamos dėl atsargos, kai neaiškios pažaidų atsiradimo priežastys ar padariniai.
36. Konstrukcijos stiprinamos:
37. Konstrukcijoms stiprinti ir atnaujinti naudojamos įvairios medžiagos:
37.1. cementinės – įprastieji (portlandcemenčio) skiediniai ir betonai, įprastieji skiediniai ir betonai su priedais, gerinantys mišinių ir medžiagų savybes, specialieji skiediniai ir betonai;
37.2. polimerinės – polimerais impregnuotos, polimercementinės, polimerbetoniai, mastikos, klijai, dažai;
37.3. kompozitai – anglies pluošto, stiklo pluošto, armuoti plastikai, įvairūs linai, tinklai, audiniai;
38. Prie stiprinamosios konstrukcijos galima tvirtinti įvairius valcuotus profilius, gelžbetoninius elementus. Metaliniai profiliai pakišami po plokštėmis ir sijomis ir stiprinant jie įveržiami templėmis ar antdėklais. Gelžbetonines konstrukcijas galima stiprinti įvairiomis metalinėmis juostomis, strypais, anglies pluošto kompozitais. Siekiant išvengti rūdijimo metaliniai paviršiai dažomi, lakuojami.
39. Stiprinimo darbus, kai elementų paviršiuje klijuojami lakštai ar juostos, sudaro šie etapai:
41. Plieno arba anglies pluošto kompozitus prie betono rekomenduojama klijuoti epoksidiniais klijais. Visas remonto darbų operacijas dažniausiai tenka atlikti rankomis, todėl klijavimo darbų technologija turi būti gerai suplanuota, remonto darbams labai tinka anglies pluošto kompozitai, anglies pluošto lakštai ar juostos, nes yra labai stiprūs ir gerokai lengvesni už plieninius. Jeigu vieno lakšto arba juostos nepakanka klijuojami lakštų ar juostų paketai. Stiprinimo darbus dažniausiai galima atlikti nenutraukiant konstrukcijos eksploatacijos. Šį būdą galima taikyti pramonės pastatų perdangoms, bei kitiems elementams tvirtinti.
42. Paviršinė klijuotoji armatūra (konstrukcinė, armuoti plastiko lakštai, anglies pluošto kompozitai, klijai) yra neatsparūs aukštai temperatūrai (riba apie 70 °C) ir dažniausiai netaikomi pastatams, kuriems taikomi aukšti priešgaisrinės saugos reikalavimai.
44. Betoninės konstrukcijos tvirtinamos injekavimo būdu, klijuojant, užpildant plyšius bei tuštumas atitinkamomis, pagal technologų rekomendacijas parengtos sudėties medžiagomis. Plyšiai iki 0,5 mm klijuojami polimerinėmis medžiagomis, paprastai tai būna epoksidiniai klijai, virš 0,5 mm naudojami specialūs polimercementiniai arba cementiniai skiediniai.
45. Injekavimas susideda iš tokių etapų:
46. Injekavimo metu tikrinama plyšių užpildymo kokybė, stebint injekuojamos medžiagos sąnaudą ir ištekėjimą per plyšius ir specialiai padarytas kiaurymes. Injekavimo kokybė taip pat tikrinama po injekuotos medžiagos sukietėjimo neardančiais metodais arba išgręžiant kernus.
47. Restauruojant betono konstrukcijas, atsižvelgus į defektų ir pažaidų rūšis atliekami šie darbai:
48. Betoninių paviršių restauracija bendruoju atveju susideda iš šių operacijų:
49. Pirmiausia nuo paviršių reikia nuvalyti purvą ir dulkes, cemento pieną, pašalinti pažeistą, silpną betoną, stuksenant paviršius plaktuku ar plieniniu strypu surandamos (pagal būdingą garsą) tuštumos, porėto ir atšokusio betono zonos, kurios dažnai atsiranda betone rūdijant armatūros strypams, atšokęs apsauginis sluoksnis pašalinamas.
50. Betono paviršiams valyti taikomos įvairios technologijos, kurios mažiausiai pažeistų likusį betoną.
51. Betoniniai paviršiai valomi:
52. Mechaninis būdas yra patikimiausias, dažniausiai taikomas, tačiau jis nėra labai našus ir taikomas atliekant nedidelės apimties restauravimo darbus. Mechaniškai valant betoną lieka nematomų betono pažaidų, kurios gali sumažinti seno ar naujo betono sluoksnių sankibą.
53. Kai kada dangos valomos stipria (iki 2000 atmosferų) vandens srove, kuri gerai pašalina purų betono sluoksnį tuo pačiu ir nuvalo armatūrą.
54. Plieninės armatūros strypai ir įdėtinės detalės valomos iki blizgesio, geriausiai plieną valo smėlio srovė.
55. Paruoštas restauruoti betono paviršius turi būti švarus, sausas pakankamai stiprus, gniuždomasis stipris nemažiau kaip 15 MPa, tempimo 1,5 MPa, su paviršiuje aiškiai atidengtu stambiu užpildu. Betoną nuo armatūros strypų reikia pašalinti ne mažiau kaip 50 mm nuo surūdijusio ruožo.
56. Paruoštam konstrukcijos paviršiui atnaujinti bei užtikrinti gerą konstrukcijos ir naujų sluoksnių sankibą, taikomos įvairios remonto technologijos ir medžiagos.
57. Sankibai tarp sluoksnių užtikrinti paruoštas betoninės konstrukcijos paviršius ir armatūra remonto zonoje gruntuojami. Paviršiai remontuojami cementiniais ar polimercementiniais skiediniais ir betonais, gruntuojami polimercementiniais, polimeriniais ir epoksidiniais klijais. Jie patikimai suklijuoja seną ir naują betoną, sudaro užtvarą agresyviesiems komponentams, vandeniui, deguoniui, chloro jonams prasiskverbti ir sukuria betono apsaugą. Išlyginamasis betoninis sluoksnis klojamas, kai gruntas tik pradeda kietėti, šviežias ant šviežio, būdu. Gruntas neturi būti sukietėjęs, nes priešingu atveju netenka adhezinių savybių.
58. Restauruojamo betono sluoksniai skirstomi:
59. Stambiausios užpildo dalelės turi būti ne didesnės kaip vienas trečdalis sluoksnio storio. Kietėjančias polimerines medžiagas reikia apsaugoti nuo vandens kritulių ir tiesioginių saulės spindulių. Baigus remontuoti sluoksniai dažomi arba hidrofobizuojami.
60. Priklausomai nuo betoninių konstrukcijų apkrovų: mechaninių – statinių; mechaninių – dinaminių; mechaninių – dinaminių – važiuojamųjų.
Betono paviršiams restauruoti medžiagos yra parenkamos, laikantis gamintojo rekomendacijų, dirbant laikytis darbo saugos reikalavimų.
Betono konstrukcijų paviršiai atstatomi tinkavimo arba torkretavimo būdais.
61. Tinkamai pastatytos ir prižiūrimos kultūros paveldo statinių molio konstrukcijos (žr. reglamento 1 priedą) yra patvarios ir ilgaamžės. Vykdant paveldo statinio nuolatinę priežiūrą, smulkūs būtini remonto darbai gali būti vykdomi be išankstinių tyrimų. Stambesni – konservavimo, sutvirtinimo, restauravimo bei atkūrimo darbai vykdomi atlikus reikiamą tyrimą ir parengus atitinkamą projektą.
62. Kai molio konstrukcija pažeista nedaug, pvz., vietomis nukritęs tinkas arba susilpnėjęs sienų molio paviršius, atliekamas tik pažeistų vietų restauravimas, pašalinamos konstrukcijos irimo priežastys ir pastatas arba jo atskiros dalys apdailinamos, atsižvelgiant į autentą.
63. Kai molio konstrukcija pažeista daugiau, pvz., nusėdę pamatai, sutrūkę sienos, bet pažeidimai nėra pavojingi pastato stabilumui, atliekamas atskirų konstrukcijų vietinis sustiprinimas arba sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis ir restauravimas, užtikrinant tinkamą apsaugą nuo atmosferinių kritulių.
64. Esant žymiam molio konstrukcijų arba karkaso pažeidimui, siekiant išvengti avarinės situacijos, atliekamas laikinas konstrukcijų sustiprinimas, parengiamas projektas ir pagal jį vykdomas atskirų konstrukcijų stiprinimas ir dalinis atkūrimas, prisilaikant autentiškos technologijos ir naudojant pagal tyrimo rezultatus parinktas medžiagas.
65. Labai pažeistos (pažeidimų apimtis didesnė negu 50 %) išliekamąją vertę turinčios molio konstrukcijos turi būti atkuriamos.
66. Iš dalies arba pilnai atkuriamoms molio konstrukcijoms technologija ir medžiagos gali būti parinktos pagal šio reglamento 1 ir 2 priedus.
67. Molio karkasinės sienos atkuriamos sustiprinant laikantį karkasą, o sienos užpildomos krėstiniu ar plūktiniu moliu arba nedegtomis molinėmis plytomis.
68. Molio konstrukcijos statybos ir statinio naudojimo metu turi būti apsaugotos nuo pastovios drėgmės. Įmirkęs molis netenka mechaninio patvarumo, lengvai peršąla ir pradeda irti.
70. Tikslinga atlikti išorinių sienų paviršių antiseptikavimą, kuris apsaugotų sienas nuo įvairios augmenijos ir vabzdžių.
71. Gerai išdžiūvusios sienos gali būti hidrofobizuojamos. Hidrofobizavimo medžiagą galima parinkti pagal specializuotų firmų rekomendacijas ir remiantis atliktų tyrimų rezultatais.
72. Esant reikalui, išorinės sienos taip pat gali būti sutvirtinamos cheminėmis priemonėmis (vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.03.02:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ reikalavimais).
73. Molio grindys gali būti atkuriamos ūkiniuose pastatuose, tvartuose, klojimuose ir pan. Būstuose daromos molio-kalkių ir pjuvenų grindys, kurios gali būti dažomos ir yra higieniškesnės.
74. Molio grindys įrengiamos plūkiant natūralios drėgmės molį 15–20 cm sluoksniu. Į molį galima įmaišyti stambaus žvyro arba skaldos.
75. Molio kalkių grindys ant paruošto, sauso pagrindo liejamos 4 cm storio sluoksniu, kuris suplūkiamas rankiniais metaliniais arba elektriniais bei pneumatiniais plūktuvais. Po 1–2 parų visas grindų paviršius užtrinamas metalinėmis trintuvėmis, pabarstant sausų dažų. Išdžiūvęs paviršius dažomas aliejiniais dažais.
76. Molio, kalkių ir pjuvenų mišinys paruošiamas iš vidutinio riebumo be akmenukų molio, sausų ir persijotų per 10x10 mm sietą pjuvenų ir negesintų maltų kalkių.
77. Molis praskiedžiamas karštu vandeniu ir sumaišomas. Į skystą plastišką tyrę pridedama pjuvenų. Masė dar kartą gerai sumaišoma. Po to, nenutraukiant maišymo, pilama kalkių miltelių. Taip paruošas mišinys – tešla tuojau naudojama grindims lieti. Mišinys turi būti sunaudotas per 25 minutes.
78. 1 m2 grindų sunaudojama 10 kg molio, 20 kg pjuvenų ir 4 kg kalkių. Grindų įtrynimui sunaudojama 0,25 kg suriko arba ochros.
81. Visa tyrimų ir projektinė dokumentacija turi būti pateikta Kultūros paveldo departamentui, kuris kontroliuoja projekto vykdymą ir tvarkybos darbų kokybę.
82. Prieš medinių konstrukcijų tvarkybą būtina nustatyti pažaidas, kurios kyla veikiant:
83. Medinių konstrukcijų paviršius atvirame ore yra veikiamas mirkymo-džiovinimo ciklų bei ultravioletinių saulės spindulių, dėl to ardomi celiuliozės plaušeliai. Mediena nepūna ir menkai veikiama biologinių veiksnių, jei ji visą laiką yra vandenyje. Jeigu įmirkusi mediena užšąla, ji yra ardoma susidarančio ledo, kurio tūris yra 9 % didesnis už vandens tūrį. Šis poveikis didėja, kai įmirkyta mediena cikliškai atšyla ir vėl užšąla.
84. Medinių konstrukcijų drėgmė ir jos kaita sukelia medienos deformacijas ir sudaro sąlygas biologiniams medienos ardytojams vystytis. Drėgmės pažaidos atsiranda, naudojant drėgną medieną, kai medinės konstrukcijos neapsaugotos nuo kritulių, kai jos eksploatuojamos neventiliuojamose padidinto santykinio oro drėgnio patalpose arba tokios sąlygos susidaro konstrukcijų ertmėse. Statybinėms konstrukcijoms naudojama mediena turi būti ne drėgnesnė kaip 20 %.
85. Drėgmės kiekis medinėse konstrukcijoje nustatomas naudojant neardančius metodus (LST EN 13183-2:2003, LST EN 13183-2:2003/AC:2004 ir LST EN 13183-3:2005) arba džiovinant bandinius (LST EN 13183-1:2003, LST EN 13183-1:2003/AC:2004 ir LST EN 322:1999).
86. Kenksmingųjų grybų veiklos rezultate medienoje susidaro puviniai. Sąlygos kenksmingiems grybams augti: medienos drėgnis ne mažesnis kaip 20 %, pakankamas oro deguonies kiekis, 5–45 °C temperatūra, 90–100 % santykinis oro drėgnis, silpnai rūgštinė terpė bei saulės spinduliams neprieinamos vietos. Ilgai neišdžiovinta šviežia mediena paprastai yra užkrėsta bakterijomis. Jų buvimą parodo rūgštus rąstų arba apdorojamos medienos kvapas. Bakterijų veikla neturi ryškesnės tiesioginės įtakos medinių konstrukcijų stiprumui, tačiau labai padidina medienos įgeriamumą.
87. Medinių konstrukcijų biologinės pažaidos nustatomos pagal LST EN 1311:1998, LST EN 1311/K1:2004, LST CEN/TS 15083-1:2006, LST CEN/TS 15083-2:2006. Medienos konservantai ir apdorotos medienos bandinių pažaidos sutvirtinimo įvertinimui atrenkami pagal paveldo tvarkybos dokumentų ir LST EN 212:2004 reikalavimus. Vabzdžiai kenkėjai į patalpas gali patekti per pravirus langus, duris, su tara, jų gali atnešti žmonės. Vienas paprasčiausių būdų vabzdinių pažaidų nustatymui yra po medinėmis konstrukcijomis arba kitais medienos dirbiniais patiesti popieriaus lapus ir, palaikius keletą parų, tikrinti, ar ant jų nėra pribyrėjusių šviesių miltelių – vabzdžių lėliukių veiklos rezultato. Detalus vabzdinės pažaidos tyrimas ir pažeistos medienos konservavimas atliekamas pagal LST EN 1390:2006, LST EN 46-1:2005, LST EN 46-2:2006, LST EN 47:2005, LST EN 48:2005, LST EN 49-1:2005, LST EN 49-2:2005.
88. Atsparumas ugniai. Visos neapdorotos medinės konstrukcijos yra degios, todėl turi būti padidintas jų atsparumas ugniai.
89. Konstrukcijos yra stiprinamos pagal atitinkamą projektą. Konstrukcijų laikomoji galia yra visiškai arba iš dalies atkuriama, tuo atveju dalį laikančios apkrovos perima kitos konstrukcijos. Sustiprintų konstrukcijų laikomoji galia turi tenkinti projekte numatytus reikalavimus. Jei stiprinamų konstrukcijų defektai panašūs, tai reikia naudoti vienodo tipo stiprinimo metodus. Atsižvelgiant į defektų tipą ir jų dydį gali būti stiprinama atskira konstrukcijos dalis arba visa konstrukcija. Būdingiausia konstrukcijų yda yra puvimas, tokių konstrukcijų remontas priklauso nuo to, ar jos yra dalinai puvėsių pažeistos arba visiškai sunaikintos. Puvėsiais pažeistos konstrukcijos nuvalomos jas aptašant. Darbai atliekami pagal projektą. Po to mediena antiseptikuojama ir protezuojama, protezai gali būti mediniai, metaliniai, polimerbetoniniai. Medinės konstrukcijos gali būti stiprinamos metaliniais profiliais arba lakštu, mediniais lentų antdėklais, stiklapluoščio arba metalo strypais. Darbai atliekami pagal projektą.
90. Priklausomai nuo medinių konstrukcijų pažaidų arba esant jų nepakankamam atsparumui ugniai konstrukcijos sutvirtinamos atitinkamomis priemonėmis. Medienos konservavimas – medienos apdorojimas preparatais, naikinančiais grybus, pelėsius, vabzdžius ir bakterijas. Tradicinis medienos konservavimo būdas yra baltinimas kalkiniu vandeniu arba kalkių pienu.
91. Nuo ilgalaikės ultravioletinės saulės spinduliuotės praradusios spalvą medienos paviršių reikia šlifuoti iki vienodos medienos spalvos, nes po sutvirtinimo gali išryškėti spalvų skirtumai.
92. Grybelio ar pelėsio pažeistus medienos paviršius reikia šlifuoti ir padengti giluminiu fungicidiniu gruntu, kuris užkerta kelią tolesniam jų plitimui.
93. Visi pažeistų paviršių nelygumai turi būti užglaistyti tam skirtu glaistu. Po visiško glaisto išdžiūvimo suremontuotos vietos, o po to ir visa konstrukcija turi būti šlifuojama medienos rašto kryptimi iki vientiso lygaus paviršiaus. Ruošiant paviršių dažymui vengti medienos nupoliravimo – tai sumažina sukibimą su dažomu paviršiumi.
94. Prieš mirkant medieną konservantais reikia nuvalyti dulkes. Valyti drėgna šluoste ir leisti paviršiui visiškai išdžiūti.
95. Sutvirtinant medines konstrukcijas, konservavimo medžiaga dengiama tiktai ant švarios medienos, nuo kurios turi būti pašalintos visos senos dažų ar lakų dangos, visi nešvarumai ir dulkės; negalima dengti alyvuoto ar vaškuoto paviršiaus.
96. Medienos paviršius apsaugojamas dažant dažais ir lakais natūralių aliejų arba dirbtinų dervų pagrindu. Juos naudojant būtina laikytis techninio darbo projekto reikalavimų.
97. Medinės konstrukcijos nuo drėgmės taip pat turi būti apsaugomos konstrukcinėmis priemonėmis – apsauga nuo kritulių, užtikrinama gera patalpų ir konstrukcinių ertmių natūrali arba dirbtinė ventiliacija ir parenkamas toks šiluminės izoliacijos išdėstymas konstrukcijose, kad ant medinių konstrukcijų paviršių nesusidarytų kondensatas. Trobagrybio pažeistos medinės konstrukcijos gali būti konservuojamos tik tuomet, jeigu projekte yra numatyta gera medienos natūrali arba dirbtinė ventiliacija. Jei to negalima padaryti, užsikrėtusi medinė konstrukcija pašalinama ir jos vietoje panaudojama modifikuotos medienos konstrukcija, atspari numatomos eksploatacijos sąlygose. Mediena naujai gaminamoms medinėms konstrukcijoms parenkama pagal paveldo tvarkybos dokumentų, medienos klases, konstrukcijų eksploatacijos sąlygas, LST EN 335-1:2006, LST EN 335-2:2006, LST EN 335-3:2000, LST EN 350-1:2000, LST EN 350-2:2000 reikalavimus.
98. Medinių konstrukcijų apsauga nuo gaisro apkrovos. Medinės konstrukcijos pagal atsparumą ugniai turi atitikti paveldo tvarkybos dokumentų ir LST EN 13501-1:2004, LST EN 13501-2:2004, LST 1531:1998 (LST 1531/1K:2001), LST 1532:1998 (LST 1532/1K:2001) reikalavimus. Medienos apsaugai nuo ugnies naudojamos cheminės, konstrukcinės ir profilaktinės priemonės:
98.1. Medienos konstrukcijų apsauga nuo gaisro apkrovos cheminėmis priemonėmis atliekama paruoštus jų paviršius nutepant pastomis, įmirkant antipireniniais mirkalais bei dažant ugniai atspariais dažais ir lakais.
98.2. Pastos naudojamos nedažomoms konstrukcijoms vidaus patalpose. Jos tepamos teptuku du kartus su 12 val. intervalu. Pastų sudėtys: 1) kalkių + molio + valgomosios druskos ir vandens tešla; 2) superfosfatas 70 % ir vanduo 30 %; 3) natrio sulfitas 25 % + molis 27 % + NaF 3 % ir vanduo 25 %. Išeiga – 1,2–1,5 kg antipireno 1 m2 dažomo paviršiaus.
98.3. Ugniai atsparūs dažai – tai silikatų, fosfatų ir silicio organinių junginių pagrindu pagaminti dažai. Visi šie dažai teptukais tepami du kartus su 3–12 val. intervalu. Išeiga – apie 0,5 kg/m2 dažomo paviršiaus.
99. Stambūs medienos gaminiai turi būti įmirkomi ne mažiau kaip į 12 mm gylį. Dauguma antipirenų sudėtyje naudojamų druskų sugeria drėgmę, todėl jais įmirkytas ir išdžiovintas medines konstrukcijas reikia padengti hidrofobinėmis medžiagomis. Jie taip pat sukelia metalų koroziją, todėl tokiais atvejais į antipirenų mišinius būtina įdėti ir korozijos inhibitorių, pvz., natrio bichromatą.
100. Naudojant gamintojo paruoštus antipireninius preparatus (analogai ASEPAS 1, ASEPAS 2, ASEPAS 3, Beržas, Meditas, ChM-11, Ekolin, Ekotep ir kt.) prieš naudojant būtina nustatyti cheminę sudėtį bei laikytis gamintojo pateiktų preparatų naudojimo taisyklių.
101. Saugos reikalavimai: cheminius preparatus saugoti nuo vaikų. Laikyti atokiau nuo maisto, gėrimų ir gyvulių pašaro. Naudoti asmenines apsaugos priemones: rankų ir odos apsaugai – guminės pirštinės, apsauginiai drabužiai, akių apsaugai – apsauginiai, prigludę prie odos akiniai ir respiratoriai. Dirbti vėdinamoje vietoje. Dirbant negerti, nevalgyti ir nerūkyti. Po darbo rankas nusiplauti vandeniu su muilu. Patekus į akis, nedelsiant gerai praplauti vandeniu ir kreiptis į gydytoją. Dirbant naudotis specialiomis instrukcijomis (saugos duomenų lapu). Nelaimingo atsitikimo atveju arba pasijutus blogai, nedelsiant kreiptis į gydytoją.
VI. Baigiamosios nuostatos
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
1 priedas
Bendroji molio konstrukcijų charakteristika
1. Molis Lietuvoje nuo senų laikų naudojamas įvairių trobesių statybai. Išlikę senųjų tokių trobesių pavyzdžiai rodo, kad tinkamai pastatyti statiniai yra patvarūs. Buvo naudojamos drėbtinės, plūktinės, karkasinės ir nedegto molio gaminių konstrukcijos.
2. Drėbtinės (krėstinės) sienos statomos iš 18–24 % drėgmės molio su priedais. Masė drebiama ant pamatų hidroizoliacijos per visą pastato perimetrą ir lengvai tankinama plūktuvu. Po 3–6 dienų sienos paviršius nulyginamas. Dar po 3–4 dienų džiovinimo natūraliomis sąlygomis krečiamas kitas sluoksnis.
Krėstinių molio sienų statyba susideda iš molio masės paruošimo, sienų drėbimo (krėtimo) ir jų apdailos. Tai pats seniausias ir Lietuvoje daugiausiai naudotas molinių plytų statybos būdas. Iš žabų pintos ir storu molio sluoksniu apkrėstos sienos buvo statomos dar pirmykštės bendruomenės laikotarpiu (pvz., Samantonių būstas Ukmergės r., II tūkst. pr.m.e.).
Molio masė paruošiama sukasant arba suariant atidengtą molį (apie 20 cm gyliu), jį per žiemą iššaldant, pridedant liesiklių (smėlio bei pluoštinių medžiagų) ir gerai molį išminkant. Vienam m3 molio reikia 10–20 kg šiaudų.
Molinės sienos krečiamos šakėmis, imant jomis tinkamai išminkytą molio-šiaudų (arba kitokių pluoštinių medžiagų) masę ir kraunant ją ant iš anksto paruošto pamato visu perimetru iki susidaro 90–100 cm storio sluoksnis. Kraunamas sluoksnis šakėmis gerai priplojamas, paplūkiamas arba mindomas kojomis. Sluoksnis uždengiamas saugant jį nuo lietaus.
Po 3–6 parų siena kastuvu (arba specialiu kirviu) apipjaustoma, dar apie 3–4 paras džiovinama ir po to daromas kitas toks pats sluoksnis. Taip padaroma visa siena.
Sienos dėl apipjaustytų ir žemyn palenktų šiaudų yra atsparios lietaus poveikiui.
Sienos tinkuojamos po metų arba dviejų metų nuo statybos pabaigos, kai pasibaigia sienų sėdimas (siena nusėda iki 5 cm/1 m).
3. Statant plūktines sienas, pirmiausia pastatomi klojiniai ir parengiama atitinkama molio su priedais masė. Masė kraunama į klojinius ir plūkiama (sutankinama).
Plūktinių molio sienų statyba yra panaši kaip krėstinių, bet paruošta molio masė šiuo atveju kraunama į iš anksto paruoštus ir įtvirtintus klojinius.
Molis gerai išminkomas iki tampa vienoda plastiška mase. Po to į jį beriamas smėlis su organiniais užpildais (15–20 cm ilgio šiaudų kapojai, spaliai, spygliai ir pan.) ir visa masė gerai išmaišoma ir išminkoma. Tokią masę dedama į krūvas, kad ji apie 2 paras pabrinktų. Svarbu tiksliai pastatyti ir įtvirtinti klojinius bei langų ir durų angų formas. Molio masės plūkimui naudojami 6–8 kg svorio plūktuvai. Molio masė neturi būti labai drėgna, nes ji limpa prie plūktuvų. Tinkamas molio masės drėgnis gali būti nustatomas saujoje spaudžiant molio gabalą. Atleidus pirštus molis turi likti tokios formos, kokią įgavo spaudžiant. Jei po to gabalą paspaudus suyra, tai masė tinkama.
Masė klojiniuose gali būti mindoma kojomis. Plūkiamo sluoksnio storis 10–12 cm.
Plūkimui galima naudoti elektrinį arba pneumatinį plūktuvą. Tokiu atveju plūkiamo sluoksnio storis gali būti 18–20 cm.
Sienų kampai ir sujungimai su vidinėmis sienomis armuojami medžio šakomis arba atraižomis, kurių galai sujungiami.
Medžio šakomis gali būti armuojamos visos sienos. Reikiamo ilgio (apie 1,5 sienos storio) šakos klojamos kas 5–10 cm pasuktos sienos ilgio atžvilgiu 45–500 kampu. Kita eilė šakų klojama priešinga kryptimi. Netinka lapuočių šakos, nes pūva. Jeigu siena sausa, medinės šakos molyje nepūva. Todėl molio šakų sienos labiau tinka vidaus sienoms, vidaus sienų tarpduriams bei stulpams, kurie daugiau apkraunami negu ištisinė siena.
4. Statant molines karkasines sienas daromas karkasas, kurio paskirtis – atlaikyti perdangas, denginį ir stogą. Tarpai tarp karkaso elementų užpildomi molio mase, naudojant klojinius arba be jų.
Kartais karkasas tarp vertikalių ramsčių išpinamas sausomis šakomis ir po to apiplūkiamas paruošta molio mase.
Atskirais atvejais karkaso statramsčiai sutraukiami ir tarpai tarp jų užpildomi molio skiedinyje išmirkytais šiaudų ryšuliukais. Jiems išdžiūvus sienos iš abiejų pusių tinkuojamos.
5. Nedegto molio gaminių (plytų, blokų) forma ir matmenys nestandartizuoti.
Nedegtos molio plytos gaminamos iš vidutinio riebumo molio, 5–8 cm ilgio kapotų šiaudų arba spalių, kurių kiekis 12–16 kg į vieną m3 puraus molio. Pluoštinių priedų ilgis turi būti 2–4 cm mažesnis už mažiausią plytos matmenį. Jeigu molis labai riebus, tai į jį įdedama smėlio apie 1/6 molio tūrio. Tada šiaudų kiekis sumažinamas iki 10 kg/m3 puraus molio.
Molio riebumą ir pluoštinių priedų kiekį galima nustatyti šio reglamento 2 priede aprašytu būdu.
Molio gaminiai džiūdami susitraukia, todėl reikia atitinkamai didinti blokų gamybai ruošiamų formų matmenis. Molio gaminio tūrio sumažėjimas džiūstant priklauso nuo formuojamos molio masės tirštumo. Drėgnesnės molio masės tūris džiūstant mažėja 5–8 %. Tirštesnės molio masės tūris (jei molio gaminiai formuojami plūkiant) mažėja apie 3 %.
Kiekviename molio gaminyje, naudojamame pastato tvarkybai, neturi būti gilesnių kaip 1/5 storio išilginių plyšių. Gaminiai turi būti gerai išdžiovinti, lūžyje vienodos spalvos ir vienodos struktūros. Pamerktas vandenyje molio gaminys turi nesuirti per dvi dienas.
Nedegto molio plytų ir blokų mūrijimui skiedinys ruošiamas iš tos pačios molio masės, iš kurios buvo gamintos plytos bei blokai, bet gali būti naudojamas ir kalkių skiedinys. Mūro darbams naudojamas skiedinys turi būti plastiškas. Mūro siūlės storis turi būti ne didesnis kaip 1 cm. Išmūrytos sienos užtrinamos molio-smėlio skiediniu. Po metų sienas galima tinkuoti. Siekiant, kad tinkas geriau laikytųsi, mūro siūlės turi būti neužpildytos apie 2 cm nuo krašto. Gali būti naudojami žabai arba balanos, kurios supinamos ir prikalamos prie sienos. Tinkuojama kalkiniu skiediniu. Kalkinis tinkas daromas su molio priemaiša arba plytų milteliais: 2 dalys gesintų kalkių, 1 dalis plytų miltų, 4–6 dalys smėlio. Vidaus sienoms tinkuoti gali būti naudojamas skiedinys: 1 dalis molio tešlos, 0,25 dalis gipso, 3–5 dalys smėlio. Taip pat žr. šio reglamento 2 priedą. Išorines sienas galima tinkuoti tokiu skiediniu: 1 dalis molio tešlos, 0,3–0,4 dalis kalkių tešlos, 3–6 dalys smėlio (pagal molio riebumą). Taip pat žr. šio reglamento 2 priedą.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
2 priedas
Molio konstrukcijų tvarkybai naudotinos medžiagos
I. MOLIO PLŪKTINĖS MASĖS PAGAMINIMAS
1. Kai atkuriama dalis išgriuvusios arba kitaip pažeistos plūktinės arba karkasinės sienos, prie objekto rengiama molio masė. Ji gali būti paruošta tokiu būdu:
1.1. tinkamos kokybės molis su vandeniu (apie 1:1) išplakamas 200–250 l skiedinio maišytuve, perkošiamas atskiriant akmenis ir supilamas į duobę. Kai molio sukaupiamas reikiamas kiekis, ruošiama organinių užpildų masė;
1.2. maišytuve su vandeniu išmaišomi turimi organiniai užpildai (pjuvenos, spaliai, drožlės, 5–8 mm ilgio šiaudų kapojai) ir jie mineralizuojami gesintų kalkių milteliais (galima naudoti ir tešlą), kurie maišant palaipsniui supilami į maišyklę su organiniais užpildais. Kalkių kiekis pagal masę turi maždaug atitikti organinio užpildo kiekį. Po to iš duobės dedamas molis ir, jeigu reikia, dar pjuvenų. Mišinį suspaudus rankoje turi pasirodyti vanduo;
1.3. mišinys 8–10 cm storio sluoksniu pilamas į iš anksto paruoštą klojinį, kuriame įstrižai paklojama atraižų arba šakų ir plūkiamas plūktuvais arba mindžiojamas kojomis. Darant kitą sluoksnį atraižos arba šakos klojamos atvirkščia kryptimi. Siena suplūkiama per tris klojinių pakėlimus. Kampai armuojami atraižomis arba kitokia armatūra kas 0,5 m.
II. MOLIO RIEBUMO, PLUOŠTINIŲ MEDŽIAGŲ IR NEDEGTO MOLIO PLYTŲ KOKYBĖS PATIKRINIMAS LAUKO SĄLYGOMIS, KAI GAMINAMI NEDEGTO MOLIO GAMINIAI
3. Susmulkinama apie 150 g molio, supilama į stiklinę, užpilama vandeniu ir sumaišoma. Palaukiama kol molis stiklinėje išsisluoksniuos. Smėlis nusėda ant dugno, o molingos dalelės lieka viršuje. Jeigu molio sluoksnis yra 6 kartus storesnis už smėlio sluoksnį, tai molis yra tinkamas nedegtoms plytoms gaminti.
1 m3 puraus molio suskirstoma į 5 lygias dalis. Į pirmąją dalį pridedama 4 kg kapotų šiaudų, į antrąją dalį – 3,5 kg, į trečiąją – 3 kg, į ketvirtąją – 2,5 kg ir į penktąją – 2 kg. Šie mišiniai užpilami vandeniu, gerai sumaišomi ir 2–3 paras palaikomi pavėsyje. Iš taip paruoštos masės rankiniu būdu suformuojami plytų bandiniai. Jie džiovinami, kol plytos lūžio vietoje susidaro vienoda molio spalva (nelieka tamsių molio dėmių). Išdžiūvusios plytos bandomos.
Geri bandiniai neturi turėti plyšių, metami iš 1,5 m aukščio į žemę – neturi sudužti. Į plytas kalant 150 mm vinį, jos neturi suirti. Be to, 8 val. laikomi vandenyje neturi praskysti.
Molis po įšaldymo paruošiamas minkant mechaniniais maišytuvais. Jeigu plytos formuojamos rankiniu būdu medinėse formose, paruoštas molis sukraunamas į krūvą, apdengiamas ir laikomas 1–2 paras. Po to iš jo formuojamos plytos. Jų gabaritiniai dydžiai turi atitikti buvusius autentiškoje sienoje ir gali būti 35x10x12 cm, 25x12x14 cm arba kitokie. Panašiai gaminami ir plaušablokiai.
Lėčiau džiovinamos plytos būna tvirtesnės.
III. MOLIO SIENŲ IŠORĖS TINKO SUDĖTYS
4. Plūkto bei krėsto molio sienų tinkas:
4.4. kapoti šiaudai – 3–5 tūrio dalys.
Molis minkomas dėžėse, pridedant pluoštinių medžiagų, kapotų šiaudų, samanų ir t.t. Priedai suteikia rišlumo ir užtikrina vienodą tinko džiūvimą per visą jo storį.
Senovėje į išorinio tinko masę dėdavo arklių, karvių ar avių praskiesto mėšlo, kuris padidino stiprumą. Be to, į tinką dėdavo gyvulių plaukų tinko rišlumui padidinti.
5. Nedegto molio plytų sienų tinkas:
6. Vidaus tinkas:
7. Greitai kietėjantis kalkių skiedinys – į turimą indą (pvz., statinę) supilama iki 1/4 tūrio negesintų kalkių, kurios užpilamos karštu (85–95 °C) vandeniu ir intensyviai maišomos (naudoti apsauginius akinius ir aprangą). Pasidaro skysta dispersija (tirštas kalkių pienas). Indas apdengiamas ir per 10–15 min. masė atvėsinama iki 35–40 °C. Vienas litras šios dispersijos turi sverti 1,1–1,25 kg. Taip pagaminta dispersija būna skysta apie 1 val.
Skiedinys paruošiamas imant 1 tūrio dalį dispersijos ir 3–4 tūrio dalis smėlio. Reikia sunaudoti per 10 min.
Skiedinys gali būti naudojamas platiems ir giliems plyšiams molio sienoje užtaisyti.
Pastaba. Naudojant geros kokybės arba maltas kalkes – kalkių ir karšto vandens santykis gesinant kalkes apie 3:6–7 (pagal masę). Jeigu kalkių dispersija bus naudojama dažymui, tai ji gaminama skystesnė, kad greit nesukietėtų.
IV. KALKINIAI DAŽAI MOLIO SIENŲ DAŽYMUI
8. 10 m2 sienos dažymui (du kartus) sunaudojama:
8.4. 1–1,5 kg smulkaus smėlio, kuris pridedamas į kibirėlį dažų prieš pat dažymą.
Kalkės praskiedžiamos vandeniu, pridedama druskos ir ultramarino dažų. Prieš sienų baltinimą į skiedinį pridedama smulkaus (iki 0,63 mm) smėlio. Dažų patvarumas padidėja, pridėjus į juos 0,45 kg/10 m2 nugriebto pieno varškės.
V. DAŽYMO TECHNOLOGIJA
9. Pagrindo paruošimas. Išdžiūvusios molinės sienos kietais šluotražiais nuvalomos ir užtrinamos skystu molio-smėlio kalkių skiediniu. Šis skiedinys šepečiu užteškiamas ant sienos ir medine trintuve įtrinamas į paviršių. Skiedinys turi užpildyti tik skylutes, plyšelius ir išlyginti nelygumus. Palaukiama kol skiedinys išdžius.
Siena dažoma du kartus. Dažant antrąjį kartą į dažus galima pridėti norimos spalvos pigmentų. Taip apdailintos sienos laikosi 2–4 metus. Po to sienas reikia dažyti pakartotinai, prieš tai vėl jas nuvalius šluotražiais.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
3 priedas
Medinių konstrukcijų tvarkyba
LST EN 1001-1:2005 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Terminija. 1 dalis. Lygiaverčių terminų sąrašas
LST EN 1001-2:2005 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Terminija. 2 dalis. Aiškinamasis žodynas
LST EN 844-4:1999 Apvalioji ir pjautinė mediena. Terminija. 4 dalis. Drėgnumas. Terminai
LST EN 844-10:1999 Apvalioji ir pjautinė mediena. Terminija. 10 dalis. Nusispalvinimas ir grybinės pažaidos. Terminai
LST EN 844-11:1999 Apvalioji ir pjautinė mediena. Terminija. 11 dalis. Vabzdinės pažaidos. Terminai
LST 1408:2005 Medienos apsauga ir modifikavimas. Terminai ir apibrėžtys
Drėgnumas:
LST EN 13183-1:2003 Pjautinės medienos bandinio drėgnis. 1 dalis. Drėgnio nustatymas džiovinimo metodu
LST EN 13183-1:2003/AC:2004 (pataisa) Pjautinės medienos bandinio drėgnis. 1 dalis. Drėgnio nustatymas džiovinimo metodu
LST EN 13183-2:2003 Pjautinės medienos bandinio drėgnis. 2 dalis. Drėgnio įvertinimas elektrinės varžos matavimo metodu
LST EN 13183-2:2003/AC:2004 (pataisa) Pjautinės medienos bandinio drėgnis. 2 dalis. Drėgnio įvertinimas elektrinės varžos matavimo metodu
LST EN 13183-3:2005 Pjautinės medienos bandinio drėgnis. 3 dalis. Įvertinimas talpiniu metodu
LST EN 322:1999 Medienos skydai. Drėgnumo nustatymas
Grybai:
LST EN 1311:1998 Apvalioji ir pjautinė mediena. Biologinių pažaidų matavimo metodas
LST EN 1311:1998/K1:2004 (keitinys) Apvalioji ir pjautinė mediena. Biologinių pažaidų matavimo metodas
LST CEN/TS 15083-1:2006 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Bandymo metodai medieną ardančių grybų veikiamos masyviosios medienos natūraliam ilgalaikiškumui nustatyti. 1 dalis. Papėdgrybiai
LST CEN/TS 15083-2:2006 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Bandymo metodai medieną ardančių grybų veikiamos masyviosios medienos natūraliam ilgalaikiškumui nustatyti. 2 dalis. Minkštąjį puvinį sukeliantys mikrogrybai
LST L ENV 12404:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Fungicido efektyvumo, apsaugant nuo sausąjį puvinį sukeliančio Serpula lacrymans (Schumacher ex Fries) S.F. Gray augimo apmūrytoje medienoje, nustatymas. Laboratorinis metodas
Vabzdžiai:
LST EN 1390:2006 Medienos konservantai. Naikinamojo poveikio Hylotrupes bajulus (Linnaeus) lervoms nustatymas. Laboratorinis metodas
LST EN 46-1:2005 Medienos konservantai. Profilaktinio poveikio Hylotrupes bajulus (Linnaeus) lervoms nustatymas. 1 dalis. Larvicidinis efektas (laboratorinis metodas)
LST EN 48:2005 Medienos konservantai. Naikinamojo poveikio Anobium punctatum (De Geer) lervoms nustatymas (laboratorinis metodas)
LST EN 49-1:2005 Medienos konservantai. Apsaugos nuo Anobium punctatum (De Geer) efektyvumo nustatymas pagal kiaušinėlių dėjimą ir lervų išlikimą. 1 dalis. Paviršiaus apdorojimas (laboratorinis metodas)
LST EN 49-2:2005 Medienos konservantai. Apsaugos nuo Anobium punctatum (De Geer) efektyvumo nustatymas pagal kiaušinėlių dėjimą ir lervų išlikimą. 2 dalis. Įmirkymas (laboratorinis metodas)
Šviežia mediena:
LST EN 14251:2004 Apvalioji statybinė mediena. Bandymo metodai
LST EN 519:2000 Statybinė mediena. Rūšiavimas. Mašininio rūšiavimo pagal stiprumą ir rūšiavimo mašinų reikalavimai
LST EN 1912:2000 Statybinė mediena. Stiprumo klasės. Apžiūrimasis rūšių ir atmainų skirstymas
LST EN 335-1:2006 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Naudojimo klasių apibrėžtis. 1 dalis. Bendrieji dalykai
LST EN 335-2:2006 Medienos ir medienos gaminių ilgalaikiškumas. Naudojimo klasių apibrėžtis. 2 dalis. Taikymas masyviajai medienai
LST EN 335-3:2000 Medienos ir medienos gaminių ilgaamžiškumas. Biologinio poveikio pavojingumo klasių apibrėžimas. 3 dalis. Taikymas medienos skydams
LST EN 350-1:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Natūralusis medienos ilgaamžiškumas. 1 dalis. Medienos natūraliojo ilgaamžiškumo bandymo principų ir klasifikavimo vadovas
LST EN 350-2:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Natūralusis medienos ilgaamžiškumas. 2 dalis. Atrinktų svarbių Europoje medienos rūšių natūraliojo ilgaamžiškumo ir įmirkimo vadovas
LST EN 460:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Natūralusis medienos ilgaamžiškumas. Medienos ilgaamžiškumo reikalavimų pagal pavojingumo klases vadovas
LST CEN/TS 15082:2006 Medienos konservantai. Šviežios pjautinės medienos apsaugos nuo mėlynę sukeliančių ir pelėsinių grybų profilaktinio efektyvumo nustatymas. Lauko bandymas
LST EN 252+AC1:2000 Besiliečiančios su žeme medienos konservantų santykinio efektyvumo nustatymas lauko bandymo metodu
LST EN 599-1:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Profilaktinių medienos konservantų reikalavimai, nustatyti biologiniais bandymais. 1 dalis. Techniniai reikalavimai pagal pavojingumo klases
LST EN 599-2:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Profilaktinių medienos konservantų reikalavimai, nustatyti biologiniais bandymais. 2 dalis. Klasifikavimas ir etiketavimas
Konservavimas:
LST EN 351-1:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Konservantais apdorota natūralioji mediena. 1 dalis. Konservantų įsiskverbimo ir įgėrio klasifikacija
LST EN 351-2:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Konservantais apdorota natūralioji mediena. 2 dalis. Konservantais apdorotos medienos analizei skirtų bandinių atrankos vadovas
LST EN 212:2004 Medienos konservantai. Bendrieji nurodymai, kaip atrinkti ir paruošti tyrimams medienos konservantų ir apdorotos medienos bandinius
LST EN 20-1:2000 Medienos konservantai. Apsaugos nuo Lyctus brunneus (Stephens) efektyvumo nustatymas. 1 dalis. Paviršiaus apdorojimas (laboratorinis metodas)
LST EN 20-2:2000 Medienos konservantai. Apsaugos nuo Lyctus brunneus (Stephens) efektyvumo nustatymas. 2 dalis. Įmirkymas (laboratorinis metodas)
LST EN 152-1:2003 Medienos konservantų bandymo metodai. Naudojimo metu nuo mėlynės apsaugantis profilaktinis apdorojimas konservantais. Laboratorinis profilaktikos efektyvumo nustatymo metodas. 1 dalis. Apdorojimo šepečiu metodika
LST EN 152-2+AC1:2003 Medienos konservantų bandymo metodai. Naudojimo metu nuo mėlynės apsaugantis profilaktinis apdorojimas konservantais. Laboratorinis profilaktikos efektyvumo nustatymo metodas. 2 dalis. Kitokie nei apdorojimas šepečiu metodai
LST EN 1014-1:2000 Medienos konservantai. Kreozotas ir kreozotu apdorota mediena. Bandinių atrankos ir analizės metodai. 1 dalis. Kreozoto bandinių atrankos metodika
LST EN 1014-2:2000 Medienos konservantai. Kreozotas ir kreozotu apdorota mediena. Bandinių trankos ir analizės metodai. 2 dalis. Kreozoto bandinių, skirtų vėlesnei analizei, atrankos iš kreozotu apdorotos medienos metodika
LST EN 1014-3:2000 Medienos konservantai. Kreozotas ir kreozotu apdorota mediena. Bandinių atrankos ir analizės metodai. 3 dalis. Benzpireno kiekio nustatymas kreozote
LST EN 1014-4:2000 Medienos konservantai. Kreozotas ir kreozotu apdorota mediena. Bandinių atrankos ir analizės metodai. 4 dalis. Vandeniu ekstrahuojamų fenolių kiekio nustatymas kreozote
LST EN 84:2000 Medienos konservantai. Apdorotos medienos pagreitintas sendinimas prieš biologinį bandymą. Išplovimo metodika
LST EN 113:2000 Medienos konservantai. Apsaugos nuo medieną ardančių bazidiomycetų efektyvumo nustatymas bandymo metodu. Toksiškumo verčių nustatymas
LST EN 113:2000/A1:2004 (keitinys) Medienos konservantai. Apsaugos nuo medieną ardančių bazidiomicetų efektyvumo nustatymas bandymo metodu. Toksiškumo verčių nustatymas
LST EN 117:2005 Medienos konservantai. Toksiškumo Reticulitermes rūšims (Europos termitai) verčių nustatymas (laboratorinis metodas)
LST EN 118:2005 Medienos konservantai. Profilaktinio poveikio Reticulitermes rūšims (Europos termitai) nustatymas (laboratorinis metodas)
LST EN 275:2000 Medienos konservantai. Apsaugos nuo jūrinių organizmų efektyvumo nustatymas
LST EN 330:2000 Medienos konservantai. Dengtos ir nesiliečiančios su žeme medienos konservantų santykinio efektyvumo nustatymas lauko bandymo metodu. L-junginio metodas
LST EN 370:2000 Medienos konservantai. Naikinamojo poveikio efektyvumo, apsaugant nuo Anobium punctatum (De Geer) įsiskverbimo, nustatymas
LST L ENV 807:2001 Medienos konservantai. Efektyvumo nustatymas naikinant minkštąjį puvinį sukeliančius mikrogrybus ir kitus dirvožemio mikroorganizmus
LST L ENV 839:2002 Medienos konservantai. Apsaugos nuo medieną ardančių bazidiomicetų efektyvumo nustatymas. Paviršiaus apdorojimas
LST L ENV 1250-1:2000 Medienos konservantai. Aktyviųjų ingredientų ir kitų konservantų ngredientų nuostolių apdorotoje medienoje matavimo metodai. 1 dalis. Bandinių, skirtų ingredientų garavimo į orą nuostoliams tirti, atrankos laboratorinis metodas
LST L ENV 1250-2:2000 Medienos konservantai. Aktyviųjų ingredientų ir kitų konservantų ingredientų nuostolių apdorotoje medienoje matavimo metodai. 2 dalis. Bandinių, skirtų ingredientų nuostoliams išplaunant vandeniu arba dirbtiniu jūros vandeniu tirti, atrankos laboratorinis metodas
LST CEN/TS 12037:2006 Medienos konservantai. Lauko bandymo metodas nesiliečiančios su žeme medienos konservantų santykiniam apsauginiam efektyvumui nustatyti. Horizontaliojo perdengimo metodas
LST CEN/TS 15397:2006 Medienos konservantai. Nesiliečiančių su žeme apdorotos medienos bandinių natūraliojo parengiamojo kondicionavimo metodas, taikomas prieš darant biologinį laboratorinį bandymą
LST EN 73+AC:2000 Medienos konservantai. Apdorotos medienos pagreitintas sendinimas prieš iologinį bandymą. Garinimo metodika
Ilgaamžiškumas:
LST L ENV 12038:2002 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Bandymo metodas nustatyti atsparumą ardantiems medieną bazidiomicetams
LST EN 12490:2000 Medienos ir medienos produktų ilgaamžiškumas. Konservantais apdorota natūralioji mediena. Kreozoto įsiskverbimo gylio ir įgėrio nustatymas apdorotoje medienoje
LST EN 14128:2004 Medienos ir medienos gaminių ilgaamžiškumas. Veikliųjų medienos konservantų naudojimo reikalavimai, nustatyti biologiniais bandymais
LST CR 14244:2003 Medienos ir medienos gaminių ilgaamžiškumas. Naudojimo metu iš apdorotos medienos į aplinką išsiskiriančių medžiagų matavimo rekomendacijos
Gaisrinė sauga:
LST 1532:1998 (LST 1532/1K:2001) Gaisriniai bandymai. Liepsnos plitimo indekso nustatymo metodas ir įvertinimas
LST 1531:1998 (LST 1531/1K:2001) Gaisriniai bandymai. Degumo grupės nustatymo metodas ir įvertinimo rodikliai
LST EN 13501-1:2004 Statybos gaminių ir statinio elementų klasifikavimas pagal degumą. 1 dalis. Klasifikavimas pagal degumo bandymo duomenis.
LST EN 13501-2:2004 Statybos gaminių ir statinio elementų klasifikavimas pagal degumą. 2 dalis. Klasifikavimas pagal atsparumo ugniai bandymo duomenis, išskyrus ventiliacijos įrangą.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
4 priedas
Pagrindinės medieną ardančių grybų rūšys
1.Trobagrybis (Serputa lacrymans) – itin pavojingas, ardantis medienos celiuliozę ir ligniną grybas. Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybis ardo spygliuočių ir lapuočių medieną. Jeigu konstrukcijose susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis per trumpą laiką medines konstrukcijas suardo. Esant 20–26 °C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas medinio namo konstrukcijas gali suardyti per 5–7 mėnesius. Trobagrybis taip pat žaloja popierių, audinius, odą, tinką. Grybienos laidai bespalviai ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais. Drėgnais plyšeliais grybas grybienos laidais gali persikelti per keletą gyvenamo namo aukštų. Grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l–4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų – parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l–2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti apie 35 milijonus sporų. Vaisiakūnis dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, smulkūs graužikai, žmonės ir kt.
2. Baltasis namo grybas ardo neapdorotą medieną. Jis dažniausiai randamas rūsiuose, drėgnose patalpose, palėpėse, taip pat naikina miške perlaikytą ir įdrėkusią medieną. Jo grybiena panaši į vatą.
3. Pušies mėlynasis grybas yra mažiau pavojingas, bet sukelia estetinių problemų: neapdorota pušinė mediena sparčiai įgauna mėlyną spalvą. Jei nukirstos pušies mediena neimpregnuojama, šis grybas pažeidžia jos paviršių: jis pasidaro porėtas. Toks paviršius sugeria ypač daug drėgmės ir mediena ima pūti.
4. Pelėsiniai grybai gadina medieną, maisto produktus, audinius, odą, pašarus. Pelėsis gali būti pavojingas žmogaus sveikatai, kadangi į aplinką išskiria toksines (kai kurie net kancerogenines) medžiagas. Pelėsiai medžiagos paviršiuje matomi kaip baltos, melsvos, pilkos arba rausvos apnašos. Jų būna ant drėgnų rąstų ir lentų, labai gadina fanerą ir smulkintą medieną, ilgo veikimo rezultate medienos stipris sumažėja apie 10 %.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.0:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
5 priedas
Pagrindiniai medieną ardantys vabzdžiai
1. Skaptukai (Anablidae). Lietuvoje 16 rūšių skaptukų. Skaptukų lervos gali vystytis tiek lapuočių, tiek spygliuočių medienoje. Lapuočių medienoje jos išsivysto per 2–4, o spygliuočių – per 4–6 metus. Tai tamsiai rudos spalvos cilindro formos 3–5 mm vabalas su aštria kuprele, esančia virš galvos. Atšilus orams, skaptukų patelės deda kiaušinėlius medienos plyšiuose, grioveliuose, sujungimuose. Po 2–3 savaičių iš kiaušinėlių išsirita apie 1 mm lervos, kurios įsigraužia į medieną ir minta joje esančiomis medžiagomis. Išgraužusios išilgai medienos vingiuotas kiaurymes, lervos palieka gelsvų dulkių ir ekskrementų. Baldinio skaptuko lervos auga nuo 2 iki 5 metų. Visiškai subrendusi lerva yra C formos kirmėlaitė. Pavasarį lervos, išgraužusios medieną pasiekia jos paviršių palikdamos 0,5 mm viršutinį sluoksnį ir virsta lėliuke. Po 2 savaičių iš lėliukės išsirita suaugęs vabalas, kuris pragraužia ploną medienos sluoksnį ir išlenda lauk kartu išstumdamas krūvelę sugraužtos medienos miltų, palikęs 2 mm skersmens angą. Palankiausios sąlygos skaptukams vystytis yra aplinka, kurios temperatūra 22–23 °C, santykinis oro drėgnis 80–85 % (tai atitinka 18–20 % medienos drėgmės), nors medienoje esančios lervos nežūva ir aplinkos temperatūrai nukritus iki 0 °C. Skaptuko kiaušinėliai žūsta esant temperatūrai didesnei kaip +30 °C ir santykinei drėgmei mažesnei kaip 40 %. Medinių statinių nešildomose patalpose pasitaiko šiaurinių skaptukų (Problum confuacum). Lapuočių medžių medienoje šis skaptukas neaptinkamas. Naminis skaptukas (Anobium punotatum) yra šiek tiek didesnis už baldinį skaptuką. Jo ilgis 4–6 mm, kūnas rudos, matinės spalvos, apaugęs švelniais pilkšvais plaukeliais. Jis daugiausia sutinkamas pastatų medinėse konstrukcijose (palangėse, gegnėse, grindyse), kartais ir balduose. Mėgsta drėgnas nevėdinamas patalpas. Yra pastebėta, kad šių skaptukų pažeista mediena dažniausia yra pažeista ir grybų. Skaptukai į pastatus patenka iš netoliese esančių parkų, miškų nenupjautų sausuolių bei užkrėstų medinių pastatų.
2. Ūsočiai (Cerambycidoe). Lietuvoje žinomos 106 jų rūšys. Ūsočių šeimai priklauso įvairaus dydžio vabalai, turintys ilgas siūliškas ar pjūkliškas antenas. Kojos ilgos, laibos, padai plaukuoti, kūnas padengtas pilkais plaukeliais, kurie virš sparnų sudaro 1–2 skersines juostas. Ūsočių lervos būna bekojės arba su trumpomis kojomis. Galva įtraukta į krūtinę, kūnas kiek plokščias, baltas arba gelsvas. Lervos dažniausiai gyvena po gyvų, džiūstančių ar išdžiūvusių medžių žieve arba medienoje. Gyvuose medžiuose jos grauždamos takus, sukelia puvimą. Kai kurios ūsočių rūšys vystosi ir medinių pastatų sienose. Ūsočių lervos yra labai kenksmingos, nes jos išvagoja medieną. Naminis ūsotis (Hylotrupes bajukus) yra didžiausias sausos medienos kenkėjas. Tai 8–20 mm ilgio vabalas, kūnas platus, pailgas, padengtas pilkais plaukeliais, turi siūlo pavidalo trumpus ūselius. Naminio ūsočio lerva iki 20 mm ilgio, stora, turi trumpas kojeles ir mažą rudos spalvos galvutę. Gelsvai baltas kūnas padengtas ilgais plaukeliais. Visas lervos vystymosi ciklas trunka apie 4 metus. Lerva įsigręžia į medieną, padarydama ovalinės formos landą. Naminis ūsotis pažeidžia tik spygliuočių medieną.
3. Medgraužiai (Lyctidae) yra sausos medienos kenkėjai. Jie dažniausiai pažeidžia grindis, parketą. Šie vabaliukai yra 0,5 mm ilgio. Patelės kiaušinėlius deda medienos plyšiuose. Iš kiaušinėlių išsiritusi lėliukė labai panaši į skaptukų lėliukę.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.03.01:2010 „Betono, molio,
medinių konstrukcijų tvarkyba“
6 priedas
Kai kurios antipirenų sudėtys
B tipas
Cinko chloridas.................................................................. 65,2 %
Amonio sulfatas................................................................. 10,0 %
Boro rūgštis........................................................................ 10,0 %
Natrio bichromatas............................................................. 14,8 %
C tipas
Diamonio fosfatas.............................................................. 10,0 %
Amonio sulfatas................................................................. 60,0 %
Natrio boratas (boraksas)................................................... 10,0 %
Boro rūgštis........................................................................ 20,0 %
D tipas
Cinko chloridas.................................................................. 35,0 %
Amonio sulfatas................................................................. 35,0 %
Boro rūgštis........................................................................ 25,0 %
Nartio bichromatas............................................................. 5,0 %
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.03.02:2010
„BETONO, MOLIO, MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.03.02:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose esančių betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant gyvenamosios, visuomeninės, pramoninės ir kitų paskirčių kultūros paveldo statinių betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
5. Betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571).
6. Betono, molio, medinių konstrukcijų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimą cheminėmis priemonėmis būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant betono, molio, medinių konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
IV. BETONO, MOLIO, MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ TYRIMAI
V. BETONO, MOLIO, MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS. TVARKYBA
PIRMASIS SKIRSNIS
BETONO KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS
13. Betono konstrukcijos sutvirtinamos cheminėmis priemonėmis, kai betono konstrukcija restauruota arba atkurta ir norima ją dar sutvirtinti bei padidinti jos atsparumą klimatiniams poveikiams.
14. Restauruota arba atkurta betono konstrukcija gali būti apdorojama atitinkamais specializuotų firmų siūlomais silicio organinių polimerų tirpalais (kalio, natrio, ličio medžiagų pagrindu), siloksano – akrilato, alkilsiloksaniniais ar kitais išbandytais junginiais.
Paviršius skysčiu apdorojamas purškimo būdu, naudojant žemo slėgio srovę ir platų purkštuką. Purškiama kaip nurodyta firmos gamintojos rekomendacijose. Purškiama keletą kartų, palaukus kol skystis visiškai prisotina paviršių.
Paviršiai taip pat gali būti apdorojami teptuku, paimant juo kuo daugiau skysčio arba užliejimo būdu.
Naudojamų paviršiaus apdorojimo preparatų tinkamumas turi būti patikrintas bandomojo plotelio metodu.
Tvirtinamo betono konstrukcijų paviršius turi būti švarus, nes ant jo esančios bet kokios dulkės, šiukšlės, dažai, važiavimo žymės, statybinės liekanos, gali trukdyti arba lėtinti cheminių tvirtinimo priemonių efektą.
ANTRASIS SKIRSNIS
MOLIO KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS
15. Molio konstrukcijos sutvirtinamos cheminėmis priemonėmis dviem atvejais: 1) kai molio konstrukcija restauruota arba atkurta ir norima ją dar sutvirtinti bei padidinti jos atsparumą klimatiniams ar biologiniams poveikiams ir 2) kai autentiška molio konstrukcija vietomis yra supleišėjusi arba yra su vidinėmis tuštumomis ir norima šias pažaidas pašalinti.
16. Restauruota arba atkurta molio konstrukcija gali būti apdorojama atitinkamais specializuotų firmų siūlomais siloksano-akrilato, alkilsiloksaniniais ar kitais išbandytais junginiais. Apdorojama konstrukcija turi būti jau nusėdusi ir pakankamai išdžiūvusi. Jos paviršius turi būti be įtrūkimų, plyšių, tvirtas ir pageidautina – ne drėgnesnis kaip 4 % (pagal masę).
Paviršius skysčiu apdorojamas purškimo būdu, naudojant žemo slėgio srovę ir platų purkštuką. Purškiama, kaip nurodyta firmos gamintojos rekomendacijose. Purškiama keletą kartų, palaukus, kol skystis visiškai prisotina paviršių.
Paviršiai taip pat gali būti apdorojami teptuku, paimant juo kuo daugiau skysčio.
Naudojamų paviršiaus apdorojimo preparatų tinkamumas turi būti patikrintas bandomojo plotelio metodu.
Pastaba. Reikia atsargiai naudoti vandeniu skiedžiamus preparatus, nes jie drėkina molinės konstrukcijos paviršių. Jeigu specializuota firma tokį preparatą vis dėl to rekomenduoja, jį reikėtų naudoti tik esant sausam vasaros orui ir sausam sienos paviršiui.
Geriausia darbui temperatūra yra 10–25 °C. Apdorotą paviršių reikia saugoti nuo lietaus firmos tiekėjos nurodytą laiką.
17. Įtrūkimai bei vidinės tuštumos molio sienoje gali būti užtaisomos molio-kalkių tyre, pilant ją per platų piltuvą savitaka arba įspaudžiant į plyšius, naudojant injekavimo techniką.
Orientacinė molio-kalkių mišinio sudėtis (vieno maišymo): 10 kg vidutinio riebumo susmulkinto molio, 4 l vandens, apie 2 kg negesintų kalkių miltelių, apie 1–2 kg smulkių pjuvenų, spalių ar kitos smulkios plaušinės medžiagos. Molio tyrė ir plaušinė medžiaga sulėtina kalkių gesinimąsi, todėl paruoštą masę galima neskubant sunaudoti.
Molis su vandeniu išplakamas maišytuve, masė nukošiama per 2–3 mm sietelį, maišant supilama plaušinė medžiaga. Jeigu masė per tiršta, į ją įpilama dar vandens ir maišant pilami kalkių milteliai. Molio tyrės sudėtis koreguojama pagal naudojamų medžiagų savybes. Per skystos masės konsistenciją galima pagerinti pridedant ir išmaišant smulkaus (iki 2 mm stambumo) smėlio. Molio masę reikia sunaudoti iki jos sutirštėjimo.
Plyšiams užtaisyti naudojama skystesnė masė, tuštymėms – tirštesnė. Jeigu sienos pažaidos paviršinės – naudojama klampi masė.
TREČIASIS SKIRSNIS
MEDINIŲ KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS
18. Prieš sutvirtinant medines konstrukcijas cheminėmis priemonėmis medinių konstrukcijų paviršiai turi būti sutvarkyti pagal paveldo tvarkybos reglamento 2.03.01:2010 „Betono, molio, medinių konstrukcijų tvarkyba“ reikalavimus.
19. Cheminės medinių konstrukcijų sutvirtinimo priemonės. Šios medžiagos pasižymi kompleksiniu veikimu – medieną apsaugo nuo dviejų ir daugiau nepalankių poveikių:
20. Medinių konstrukcijų sutvirtinimas hidrofobizatoriais:
20.1. medinių konstrukcijų paruošti paviršiai įmirkomi hidrofobizuojančiomis medžiagomis, hidrofobizavimui naudojant silicio organinių polimerų tirpalus (priklausomai nuo mirkymo trukmės ir temperatūros, jie įsigeria į 2–5 mm gylį ir apsaugo medieną tik trumpą laiką, todėl naudotini tik trumpalaikiam pasikartojančiam drėgmės poveikiui);
20.2. naujos konstrukcijos įmirkomos polimerais arba formaldehido, acto rūgties anhidrido arba azoto ir druskos rūgšties mišinio garais autoklavuose: panaudojant vakuumavimą ir aukštą slėgį, šios medžiagos įsigeria giliai į medieną ir pilnai ją apsaugo nuo drėgmės. Mediena impregnantu apdorojama keletą kartų, taip dengiama mediena kiekvienu kartu įgeria reikalingą kiekį cheminių medžiagų, užtikrinančių medinės konstrukcijos elementų apsaugą;
20.3. konservavimui ir restauracijai naudojami spygliuočių, maumedžio ir kai kurių lengvų lapuočių medienos gaminiai impregnuojami. Impregnantais – bespalvės medžiagos, gaminamos vandens arba skiediklio pagrindu. Impregnuotą medieną dažant skaidriais medienos dažais, neatsiranda pilkų dėmių, geriau išryškėja medžio faktūra ir lengviau dengiama dažais. Medines konstrukcijas privalu apsaugoti iš anksto, nes, apnikus pelėsiniam grybui ir bandant apdoroti medį impregnantu, sunaikinamos tik pačios bakterijos, o padariniai išlieka.
21. Medinių konstrukcijų sutvirtinimas biocidais – tai yra cheminis medienos apdorojimas vandenyje tirpiais, derviniais arba tirpiais organiniuose tirpikliuose konservantais. Dauguma konservantų naikina kenksmingus grybus, pelėsius, vabzdžius bei mikrobus. Visos šios medžiagos didina ir medienos atsparumą drėgmės poveikiui. Biocidai: natrio fluoridas (NaF), natrio siliko fluoridas Na2SiF6, amonio siliko fluoridas (NH4)2SiF6, cinko chloridas (ZnCl2), natrio oksifenoliatas, akmens anglies ir skalūnų dervos, vario naftenatas. Jų toksiškumui padidinti dar pridedamas oksidifenoliatas arba pentachlorfenolas. Mediena apdorojama ją kelis kartus mirkant ir džiovinant arba mirkant pakaitomis karštame-šaltame tirpale bei vakuumuojant, arba mirkant padidintame slėgyje. Be tirpalų, gali būti naudojamos tirštos pastos, kuriomis padengiamas medienos paviršius. Draudžiama naudoti vandenyje tirpius antiseptikus vietose, kur galima medienos sąveika su metalais, ypač su geležimi. Biocidai turi turėti ilgalaikį poveikį, neveikti medinių konstrukcijų (nekeisti dažų ar medienos spalvos, nesukelti metalų korozijos, nekenkti žmonių sveikatai). Medinės konstrukcijos biocidais konservuojamos laikantis paveldo tvarkybos dokumentų ir LST EN 351-1:2000, LST EN 351-2:2000, LST EN 212:2004, LST EN 20-1:2000, LST EN 20-2:2000, LST EN 152-1, LST EN 152-2+AC1:2003, LST EN 1014-1:2000, LST EN 1014-2:2000, LST EN 1014-3:2000, LST EN 1014-4:2000, LST EN 84:2000, LST EN 113:2000, LST EN 113:2000/A1:2004 (keitinys), LST EN 117:2005, LST EN 118:2005, LST EN 275:2000, LST EN 330:2000, LST EN 370:2000, LST L ENV 807:2001, LST L ENV 839:2002, LST L ENV 1250-1:2000, LST L ENV 1250-2:2000, LST CEN/TS 12037:2006, LST CEN/TS 15397:2006, LST EN 73+AC:2000 reikalavimų.
22. Medinių konstrukcijų tvarkyba insekticidais, fungicidais, baktericidais. Tai atliekama pažeistą medieną mirkant insekticidiniais tirpalais arba apdorojant pažeistą medieną jų dujomis (medienos fumigacija). Ilgai veikiančios biologinį medienos ardymą stabdančios medžiagos yra:
22.1. piretrumas – milteliai, pagaminti iš kalnų ramunėlių, turinčių apie 0,15–0,5 % piretrinų. Piretrinai – sudėtingi cheminiai junginiai, priklausantys esterių klasei. 25–30 g miltelių išbarstoma 1 kvadratinio metro plote. Naudojant piretrumo ir žibalo tirpalą (0,6 %), vienam kvadratiniam metrui reikia 10–15 ml;
22.4. chlorofosas – 2–3 % chlorofoso ir vandens tirpalas. Išpurškiami plyšiai tarp sienų ir grindų, sienos (iki 30 cm aukščio);
23. Medinių konstrukcijų fumigacija – cheminė medinių konstrukcijų apsauga nuo medieną ardančių vabzdžių, apdorojant pažeistas konstrukcijas dujomis. Fumigantai yra:
23.1. etileno oksidas – dujinis fumigantas, naudojamas visiems vabzdžiams naikinti uždaroje patalpoje (sunaudojama 32 g/m3, esant +5 °C – +24 °C temperatūrai dezinfekuoti 24 val., nuodingas);
23.2. metileno bromidas – dujinis fumigantas, naudojamas naikinti visiems vabzdžiams hermetiškoje patalpoje (sunaudojama 60g/m3, esant temperatūrai ne žemesnei kaip +14 °C dezinfekuoti 24 val., nuodingas);
23.3. „OB“ (etileno oksidas + metileno bromidas, santykis 1:1) – dujinis fumigantas. Tinka visiems vabzdžiams naikinti;
23.4. paradichlorbenzolas – dujinis fumigantas, naudojamas nedidelėje dezinfekavimo kameroje. Sunaudojama 1200 g/m3. Gaminiai laikomi +(21–22) °C temperatūroje 4 savaites. Žemesnėje temperatūroje juos laikyti reikia iki 2 mėnesių. Dezinfekciją geriausiai atlikti balandžio-rugpjūčio mėnesiais, kada lėliukės yra aktyvios;
23.5. fosfotoksinas – dujinis fumigantas, naudojamas kameroje arba hermetiškoje patalpoje, sunaudojama 10 g/m3, apdorojama 2 paras ne žemesnėje, kaip +15 °C temperatūroje;
23.6. aerozoliniai preparatai piretroidų pagrindu (analogiški preparatams „Sinezol“, „Armol“, „Mitoks“, „Kilpan“ (Vengrija), „Foksid“, „Dezamit“, „Bio-kil“, NOK);
24. Apie cheminėmis medžiagomis sutvirtintų medinių konstrukcijų ilgaamžiškumą sprendžiama apdorotą medieną išbandant pagal LST L ENV 12038:2002, LST EN 12490:2000, LST EN 14128:2004, LST CR 14244:2003 reikalavimus.
25. Vabzdžiai kenkėjai gali būti naikinami ne tik naudojant insekticidus, bet ir mechaniniu (vabzdžių surinkimas, siurbimas, medinių daiktų valymas) bei fiziniu (naudojant aukštą arba žemą temperatūrą, aukšto dažnumo srovę) būdais. Visi vabzdžių kenkėjai žūna aukštesnėje kaip +40 °C temperatūroje. Šaltis vabzdžiams yra mažiau pavojingas. Kad žūtų vabzdžių lervos, jas reikia šaldyti 10 val. žemesnėje nei -20 °C temperatūroje.
26. Dirbant su cheminėmis insekticidinėmis medžiagomis būtina laikytis saugumo taisyklių: dirbti tik su guminėmis pirštinėmis, dirbti su respiratoriumi ar nosį ir burną užrišti marliniu raiščiu su vatos įdėklu; kas pusę valandos daryti 10 min. pertrauką, išeinant į gryną orą; baigus darbą, veidą ir rankas nuplauti šiltu vandeniu su muilu; patalpas ir medinius dirbinius po dezinfekcijos gerai išvėdinti.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.04.01:2010
„MEDŽIO IR STALIŲ GAMINIŲ TVARKYBA“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.04.01:2010 „Medžio ir stalių gaminių tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose esančių medžio ir stalių gaminių paveldo tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant gyvenamosios, visuomeninės, pramoninės ir kitų paskirčių, kultūros paveldo statinių, medžio ir stalių gaminių tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų bei aplinkosaugos ir higienos reikalavimų.
5. Medžio ir stalių gaminių tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Medžio ir stalių gaminių tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant medžio ir stalių gaminių tvarkybą būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant medžio ir stalių gaminių tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
IV. MEDŽIO IR STALIŲ GAMINIŲ TYRIMAS
12. Medžio ir stalių gaminiams būtina nustatyti techninę būklę, defektus, pažeidimus, jų atsiradimo priežastis ir po to atlikti projektavimo darbus.
13. Medžio ir stalių gaminių tyrimą atlikti etapais:
14. Vizualiniu tyrimu nustatoma:
14.1. gaminių išdilimas, medienos nusispalvinimai, įtrūkimai, įskilimai, iškrentančios šakos ir kt. bei jų mastas. Tyrimams naudojami įrankiai: yla, liniuotė, fotoaparatas ir kt.;
15. Dokumentacijos analizės tikslas – nustatyti medienos gaminių pagaminimo ir montažo laiką, konstrukciją, junginių tipą ir panaudotas medžiagas.
16. Nustatant medienos ir stalių gaminių fizines charakteristikas, naudojami instrumentiniai tyrimo metodai:
16.1. medienos drėgnis nustatomas elektriniais drėgmėmačiais ne mažiau kaip 5 vietose. Ore eksploatuojami medienos gaminiai, esant oro temperatūrai + 50 – +40 °C ir medienos drėgmei ≥ 21 %;
V. MEDŽIO IR STALIŲ GAMINIŲ TVARKYBA
PIRMASIS SKIRSNIS
STACIONARIŲ BALDŲ RESTAURAVIMAS
17. Iki restauracijos atlikti tyrimai turi išryškinti defektų pobūdį, mastą ir priežastis. Jeigu nustatoma, kad baldą galima restauruoti, jis iš dalies išardomas. Nuimamos durys, furnitūra, išimamos lentynos, stalčiai ir kt. Detalės ir stacionarus karkasas nuvalomi.
18. Stacionaraus karkaso elementai restauruojami etapais:
18.1. defektus turintys elementai restauruojami defektines vietas išpjaunant, iškaltuojant arba išgręžiant, po to įklijuojant atitinkamos formos ir dydžio tos pačios medienos rūšies elementus;
19. Išdilę arba suirę stalčių elementai bei kreipiančiosios pakeičiami naujais. Nenaudoti stalčių bėgelių, jei tai nenumatyta projekte.
21. Esant dekoratyviems puošybos elementams, jų netekčių atstatymas vykdomas tapačiomis medžiagomis pagal patvirtintą, autentišką programą.
22. Faneruotų paviršių restauravimui naudoti drožtinį lukštą. Drožtinis lukštas turi būti tos pačios medienos rūšies ir tos pačios spalvos:
22.1. esant nedideliems defektams, pradžioje nuimamas lako sluoksnis ir defektinės vietos užtaisomos drožtu lukštu;
22.2. nitrolako dangos nuplaunamos acetonu arba etilacetatu, o šelakinės dangos – etanoliu. Šiam tikslui galima naudoti ir daugiakomponenčius tirpiklius;
ANTRASIS SKIRSNIS
LANGŲ RESTAURAVIMAS
24. Langų restauravimas vykdomas prisilaikant projekto ir tyrimo rezultatų, išsaugant kuo didesnį autentiškumą.
25. Labiausiai pažeidžiamos vietos languose yra kampiniai sujungimai, horizontalios langų rėmų ir staktų detalės bei palangės. Šiose vietose labiausiai kaupiasi drėgmė.
28. Supuvusios rėmų ir staktų detalės keičiamos naujomis, išlaikant autentišką detalių skerspjūvį, sujungimo būdą bei medienos rūšį.
29. Jeigu langas turi dalinius pažeidimus, tuomet vykdomas defektinių vietų protezavimas:
29.1. pašalinamos defektinės vietos pjovimu, frezavimu, kaltavimu arba gręžimu iki sveikos medienos;
29.2. kai defektinių vietų drėgnis didesnis nei 12 %, jos džiovinamos šilto oro (iki 70 °C) srove, kartu pašalinant medienos dulkes ir pjuvenas;
29.3. protezuojamos vietos užtaisomos sveika sausa mediena, klijuojant. Šiam tikslui galima naudoti ir cheminius impregnantus bei glaistus, jeigu po to gaminys bus dažomas;
29.4. esant rėmų dyginių junginių atsiklijavimui arba keičiant detales naujomis, dyginiai junginiai klijuojami klijais;
30. Langų furnitūros, stiklo keitimas autentiškais naujais ir antiseptikavimas atliekami, jei tai numatyta projekte.
31. Langai dažomi, jei tai numatyta projekte. Prieš dažymą, langai gruntuojami. Apdailą atlikti pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.04.02:2010 „Medžio apdaila ir stalių gaminių sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ reikalavimus.
34. Stiklų tvirtinimas turi būti autentiškas, jei naudojamos medinės stiklajuostės, tai jos turi būti tokio pat skerspjūvio.
TREČIASIS SKIRSNIS
DURŲ RESTAURAVIMAS
36. Durų restauravimas atliekamas prisilaikant projekto reikalavimų, išsaugant autentiškumą. Restauruojamų durų drėgnis turi būti ne didesnis kaip 12 %.
37. Durys išimamos iš staktų, jeigu yra stiklai, išimami ir jie, nuimama furnitūra. Lakas arba dažai pašalinami mechaniniu būdu, šlifavimu arba karštu oru pašildžius dangą, o po to mentele nugremžiant dangą.
39. Natūralios medienos durų ir staktų sunykę elementai keičiami naujais, išlaikant autentišką elementų skerspjūvį, sujungimo būdą ir medienos rūšį.
40. Nežymūs pažeidimai užtaisomi sveikos medienos elementais juos klijuojant. Defektai glaistomi medienai skirtu glaistu.
41. Durų dekoratyvinių elementų netekčių atstatymas vykdomas tapačiomis medžiagomis išsaugant autentišką formą.
42. Faneruotų durų paviršių restauravimui naudoti tos pačios medienos rūšies ir spalvos drožtinį lukštą.
43. Keičiant viso paviršiaus drožtinį lukštą, faneravimas atliekamas preso pagalba, naudojant klijus.
45. Durų furnitūra, stiklai keičiami naujais, jei esami yra įskilę, sugedę, išdilę arba tai numatyta projekte.
KETVIRTASIS SKIRSNIS
LAIPTŲ RESTAURAVIMAS
47. Laiptų pakopos dažnai būna išdilusios ir pakeitusios spalvą, o turėklai ir juos laikantys elementai mechaniškai pažeisti. Todėl iki restauracijos reikia juos nuvalyti ir įvertinti techninę būklę.
48. Labai išdilusios, užsiteršusios ir giliai pakeitusios spalvą pakopos keičiamos naujomis, išlaikant autentišką formą ir skerspjūvį bei medienos rūšį.
49. Pakopos su nedideliu pažeidimu ir išdilimu išobliuojamos, o iš apatinės pusės iki reikiamo storio priklijuojamos tokios pat medienos rūšies sluoksnis. Medienos drėgnis turi būti 8±2 %. Klijavimui naudoti mechaninį presą, klijus. Po klijavimo suteikiamas reikiamas profilis. Jei pakopos neišdilusios, tai pakanka vien šlifavimo.
PENKTASIS SKIRSNIS
PARKETO RESTAURAVIMAS
53. Parketo pilnai būklei įvertinti ir restauracijos darbų apimčiai nustatyti, parketas yra šlifuojamas parketo šlifavimo įranga.
54. Neatstatomai sunykusios, prarastos arba visame storyje pakeitusios spalvą parketo lentelės keičiamos naujomis. Lentelės išimamos jas mechaniškai suardant, kartu pilnai išsaugant geras gretimas. Naujos autentiškos lentelės įklijuojamos klijais prisilaikant parketo piešinio ir spalvos.
55. Esant galimybei plyšių tarp lentelių panaikinimui netikslinga iš naujo perdėti parketą, nes neišvengiamai bus prarasta autentiško parketo lentelių. Plyšių panaikinimą atlikti etapais:
55.2. siauresni plyšiai glaistomi naudojant atitinkamos spalvos medienos glaistą. Glaistoma rankiniais įrankiais;
55.3. platesni plyšiai užtaisomi įklijuojant atitinkamos medienos rūšies ir spalvos juosteles, pagamintas iš drožto lukšto ar masyvios medienos;
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
GRINDŲ RESTAURAVIMAS
57. Grindų dažniausi pažeidimai būna išdilimas, puvinys ir užsiteršimai. Tyrimų metu nustatyti pažeidimai atstatomi etapais:
57.1. grindys, pažeistos naminio grybo, atstatomos pilnai išlaikant autentiškumą. Pažeista mediena pašalinama, likusi sveika mediena antiseptikuojama;
57.2. jeigu grindų išdilimas yra 3–4 mm iki grindinių lentų jungiamojo junginio, grindys yra šlifuojamos, o defektai protezuojami naudojant tos pačios rūšies medieną. Klijavimui naudoti klijus, kurie apsaugo siūlę nuo spalvos pasikeitimo;
57.3. pakeistos grindys ir jų elementai bei gulekšniai, ant kurių kalamos grindys, antiseptikuojami;
57.5. grindų plyšiai iki 2 mm pločio glaistomi. Į glaistus galima įmaišyti tos pačios medienos šlifavimo dulkes, taip gaunant reikiamą medienos spalvą;
57.6. kai plyšiai didesni nei 2 mm, jie užtaisomi tos pačios medienos juostelių įklijomis. Klijavimui naudoti klijus, apsaugančius nuo spalvos pasikeitimų;
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.04.02:2010
„MEDŽIO APDAILA IR STALIŲ GAMINIŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.04.02:2010 „Medžio apdaila ir stalių gaminių sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose esančių medžio apdailos ir stalių gaminių sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant gyvenamosios, visuomeninės, pramoninės ir kitų paskirčių kultūros paveldo statinių medžio apdailos ir stalių gaminių sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
5. Medžio apdailos ir stalių gaminių sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Medžio ir stalių gaminių tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant medžio apdailos ir stalių gaminių sutvirtinimą cheminėmis priemonėmis būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant medžio apdailos ir stalių gaminių sutvirtinimą cheminėmis priemonėmis turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
IV. MEDŽIO APDAILOS IR STALIŲ GAMINIŲ, SUTVIRTINAMŲ CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS, TYRIMAS
12. Dangoms ir cheminėmis priemonėmis sutvirtinamiems gaminiams būtina nustatyti esamą techninę būklę ir po to atlikti projektavimo darbus.
13. Apdailos dangų ir stalių gaminių tyrimą atlikti etapais:
14. Vizualiniu tyrimu nustatoma:
15. Dokumentinės analizės tikslas – nustatyti stalių gaminių pagaminimo laiką, apdailai ir medienos sustiprinimui panaudotas medžiagas bei vėliau atliktus analogiškus restauracinius tvarkybos darbus, panaudotas medžiagas.
16. Instrumentinio ir laboratorinio tyrimo metu nustatoma:
16.1. medienos drėgnis. Drėgniui nustatyti panaudojami elektriniai drėgmėmačiai. Matavimai atliekami ne mažiau kaip 5 vietose;
V. MEDŽIO APDAILOS IR STALIŲ GAMINIŲ SUTVIRTINIMO CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS TVARKYBA
17. Tvarkyba vykdoma ant sausų, švarių paviršių. Lauke eksploatuojamų gaminių drėgnis turi būti ne didesnis 12 %, o patalpose – 8±2 %.
18. Jei gaminiui reikalinga tik apdailos dangų restauracija, tai sena danga nuimama mechaniniu būdu, šlifuojant arba pašildžius karštu oru, o po to pašalinama glaistikliu.
19. Esant nedideliems defektams jie užglaistomi medienai skirtu glaistu. Sukietėjus glaistui, paviršiai šlifuojami, naudojant šlifavimo įrankius, šlifavimo stakles arba rankiniu būdu. Nuvalomos dulkės.
20. Tvarkybai naudojamos autentiškos apdailos medžiagos arba rūgštinio kietėjimo, vandeniu skiedžiamos, skiedžiamos organiniais tirpikliais ar kitos, kaip numatyta projekte. Seniausiai naudojamos apdailos medžiagos yra aliejinės (pradėtos naudoti XVI a.) ir šelakinės (plačiai naudotos 1800–1940 m.).
21. Tvarkyba vykdoma specialiose patalpose esant oro drėgniui 60±5 %, temperatūrai 20±2 °C. Jei gaminys neišardytas arba eksploatuojamas lauko sąlygomis, apdailą vykdyti sausu šiltu metu.
22. Tvarkybos technologinis procesas po gaminių šlifavimo vykdomas etapais:
22.1. nuo sakingos medienos (esant tikslingumui) šalinami sakai. Tam tikslui naudojamos sakus plaunančios (tirpinančios) medžiagos arba sakus muilinančios (šarmai), kurios, reaguodamos su sakais, sudaro vandenyje tirpias druskas, kurios pašalinamos plaunant vandeniu. Po nusakavimo gaminiai džiovinami ir šlifuojami. Nusakavimas atliekamas rankiniu būdu;
22.2. nuo atmosferos poveikio papilkėjusi mediena balinama (jei tai numatyta projekte). Mediena balinama balinimo priemonėmis. Procesas atliekamas rankiniu būdu;
22.3. stalių gaminių spalvinimas (beicavimas), kaip numatyta projekte, vykdomas naudojant alkoholiuose, aliejuose arba vandenyje tirpius dažalus (beicus). Po spalvinimo gaminiai džiovinami ir šlifuojami šepečiu arba smulkiu šlifavimo popieriumi;
22.4. visais atvejais prieš dažymą ar lakavimą gaminių paviršiai gruntuojami. Gruntai parenkami, atsižvelgiant į buvusios ir būsimos apdailos medžiagos tipą. Grunto sluoksnis užtikrina gerą adheziją (prilipimą) medienai ir būsimai dangai. Gruntavimas atliekamas išpurškimu, voleliais, šepečiais arba teptuku;
22.5. grunto danga džiovinama natūraliomis sąlygomis arba paaukštintoje temperatūroje, laikantis grunto panaudojimo instrukcijų. Sukietėjus gruntui paviršius šlifuojamas;
22.6. lakavimas arba dažymas atliekamas per 2 ar kelis kartus. Po kiekvieno dažymo ar lakavimo dangos džiovinamos ir šlifuojamos. Apdaila atliekama išpurškimu, voleliu arba teptuku, laikantis apdailos medžiagų gamintojų rekomendacijų. Tarpiniai šlifavimai atliekami šlifavimo įrankiais arba rankiniu būdu. Po paskutinio dažymo arba lakavimo šlifuoti nereikia.
PIRMASIS SKIRSNIS
STALIŲ GAMINIŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS
23. Stalių gaminių sutvirtinimo cheminėmis medžiagomis tikslas – išsaugoti autentišką medieną ir patį gaminį, neatliekant protezavimo ar gaminio detalių pakeitimų.
24. Įvertinus gaminio techninę būklę, jis yra valomas nuo nešvarumų. Valymui naudoti įrankius, kurie nepažeidžia medienos, ypač saugant istorinius užrašus, numerius ir kt.
25. Jei gaminys dažytas ar lakuotas, apdailos dangos nuimamos šlifavimu naudojant šlifavimo įrankius arba rankiniu būdu.
26. Stalių gaminiai prieš tvirtinimą turi būti sausi. Lauke eksploatuojamo gaminio drėgnis turi būti ne didesnis 18 %, o patalpoje – 8±2 %.
28. Impregnavimas atliekamas iki maksimaliai galimo gylio apipurškiant arba užtepant, laikantis medžiagų naudojimo instrukcijų.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. ĮV-130
Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.05.01:2010
„Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkyba“
I. Bendrosios nuostatos
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo statinių istorinių metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybą. Šio reglamento reikalavimai netaikomi tvarkant kilnojamųjų kultūros vertybių metalo gaminius.
2. Šio reglamento, taip pat paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.05.02:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo statinių metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos darbus, privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais statybos techniniame reglamente STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-101 (Žin., 2005, Nr. 28-895; 2007, Nr.133-5409), ir tvarkybos projektu. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. Pagrindinės sąvokos
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant metalo gaminius ir metalo konstrukcijas būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
11. Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos darbai, turintys įtakos statinio esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
Iv. metalo gaminių ir METALO konstrukcijų tyrimai
21. Prieš pradedant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų konservavimo, restauravimo ar atkūrimo darbus, būtina nustatyti konstrukcijų techninę būklę, pažeidimų pobūdį, defektus, jų priežastis, jų stabilumą ir patikimumą, galimas tvarkybos priemones ir po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus.
22. Metalo gaminių ir konstrukcijų tyrimus rekomenduojama atlikti etapais:
22.1. archyviniai tyrimai, esamos dokumentacijos bei istorinės-meninės raidos tyrimų analizė, architektūriniai tyrimai;
22.2. metalo gaminių ir konstrukcijų vizualiniai tyrimai natūroje:
22.3. korozijos sistemos iš vieno ar kelių metalų ir visų aplinkos dalių, turinčių įtakos korozijai, apibūdinimas;
V. metalo gaminių ir METALO konstrukcijų tvarkyba
24. Konservuojamo ar restauruojamo metalo gaminio ar konstrukcijos elementų forma turi maksimaliai išlaikyti autentą, atlikti savo funkcijas bei turėti tinkamą stabilumą, tvirtumą ir patvarumą. Rengiant tvarkybos projektą turi būti vengiama perdėtai sudėtingų sprendimų, įvertinama aplinkos kategorija, aptariama konstrukcijos naudojimo trukmė ir priežiūros reikalavimai. Metalo gaminių ir konstrukcijų stiprinimas atliekamas pagal projektą. Sustiprintos metalo konstrukcijos turi būti suprojektuotos taip, kad pakankamai ir patikimai atlaikytų visas apkrovas ir poveikius bei kitokias įtakas, kurios galėtų atsirasti jų įvykdymo ir naudojimo metu. Sustiprintos konstrukcijos turi būti suprojektuotos taip, kad sprogimai ar žmogaus padarytų klaidų pasekmės jų nepaveiktų. Reikia pasirinkti tokią konstrukcinę formą ir projektinį sprendimą, kad konstrukcija išliktų atsitiktinai pašalinus ar suirus atskiram elementui. Statybos konstrukcijų projektavimo pagrindai yra išdėstyti statybos techniniame reglamente STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 231 (Žin., 2003, Nr. 59-2682). Metalinių konstrukcijų elementai gali būti sujungti įvairiais būdais: kaiščiais, pirštais, kniedėmis, varžtais arba virinimo siūlėmis, be to, jungtims įrengti tarp jungiamųjų elementų gali būti naudojami antdėklai, kampuočių trumpainiai ir kitokios detalės. Konstrukcijų laikomoji galia yra visiškai arba iš dalies atkuriama. Tuo atveju dalį laikančios apkrovos perima kitos konstrukcijos (pavargęs metalas). Sustiprintų konstrukcijų laikomoji galia turi tenkinti projekte numatytus reikalavimus. Jei stiprinamų konstrukcijų defektai panašūs, tai reikia naudoti vienodo tipo stiprinimo metodus. Atsižvelgiant į defektų tipą ir jų dydį gali būti stiprinama atskira konstrukcijos dalis arba visa konstrukcija.
25. Gaminio ar konstrukcijos elementų forma turi būti išlaikoma tokia, kad konservavimo arba restauravimo veiksmai nesukeltų korozijos. Tose vietose, kur plieninės detalės liečiasi ar yra įtvirtintos ar įterptos į kitas statybines medžiagas, pvz., įmūrytos, apsauga nuo korozijos turi būti efektyvi visą konstrukcijos naudojimo laiką.
26. Metalo gaminio ar metalo konstrukcijos paviršiaus, veikiamo korozinių veiksnių, plotas turi būti kuo mažesnis.
27. Varžtai, veržlės ir poveržlės turi būti apsaugomos nuo korozijos tiek pat patvariai, kaip ir visa konstrukcija.
28. Turi būti vengiama galvaninės poros susidarymo, kad išvengti mažiau tauraus metalo korozijos. Mažiau tauraus metalo korozija vyksta, jei tarp dviejų skirtingą elektrocheminį potencialą turinčių metalų yra elektrai laidus sujungimas nuolat ar periodiškai veikiant drėgmei (elektrolitas). Korozijos greitis priklauso nuo potencialų skirtumo tarp sujungtų metalų, nuo jų plotų santykio ir elektrolito prigimties bei jo poveikio trukmės. Kai sąlygos nesudėtingos, galima naudoti nerūdijančio plieno tvirtinimo detales, tačiau kaištinės ir dantytos poveržlės blogina sujungimo ilgaamžiškumą dėl polinkio į galvaninę koroziją.
29. Metalo gaminio ar konstrukcijos perkėlimo, gabenimo ir surinkimo metodai turi būti nurodyti tvarkybos projekte, aptariant, kaip bus išsaugoma šių veiksmų metu antikorozinė danga.
30. Atskirų metalo gaminio ar konstrukcijos sujungimo taškų apsauga nuo korozijos, tiek laikinoji, tiek nuolatinė turi būti nurodyta tvarkybos projekte.
PIRMASIS SKIRSNIS
KONSERVUOJAMŲ IR RESTAURUOJAMŲ METALO KONSTRUKCIJŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMAS
31. Metalo paviršiai prieš apsaugant turi būti valomi. Reikalingų paviršiaus paruošimo darbų mastą lemia metalo gaminio ar konstrukcijos naudojimo trukmė, jos stovėjimo vieta, ankstesnio paviršiaus kokybė, esamos dangų sistemos veiksmingumas ir pažeidimų išplitimas, buvusios ir būsimos korozinės aplinkos galia bei kokia nauja dangų sistema numatoma dengti. Kuo glotnesnis paviršius, tuo metalas atsparesnis korozijai (reglamento 6 priedas).
32. Paruošiamų metalo paviršių tipai skirstomi taip:
32.1. nepadengti paviršiai (neapsaugotas metalas, padengtas valcavimo nuodegomis arba kitais teršalais. Jie turi būti įvertinti pagal LST EN ISO 8501-1:2007 nurodytus surūdijimo laipsnius A, B, C, D);
32.2. metalinėmis dangomis dengti paviršiai (termiškai užpurkšti paviršiai, lydalinio cinkavimo būdu padengti paviršiai, elektrolitiškai cinkuoti paviršiai ir kt.);
33. Prieš paruošiant paviršių, alyva, tepalai, druskos, nešvarumai ir kiti panašūs teršalai kiek įmanoma turi būti pašalinti. Rankiniais ar mechaniniais įrankiais būtina pašalinti gausias, stipriai prikibusiais rūdis ir valcavimo nuodegas. Valant metalu padengtą plieną metalinės dangos pašalinti nereikia.
34. Metalo paviršių paruošimas prieš tvarkybą skirstomas į didelių gabaritų paviršiaus paruošimą ir mažų gabaritų paviršiaus paruošimą.
35. Metalo gaminių ir konstrukcijų mažų gabaritų dirbinių paruošimas, valymas vykdomas cheminiais, elektrocheminiais, ultragarsiniais būdais.
36. Paviršiaus valymas vandeniu, tirpikliais, cheminis valymas:
36.1. valymas švaraus vandens srove, parinktu reikalingu slėgiu nukreipta į valomąjį paviršių. Šalinant alyvą ir tepalus būtina pridėti tinkamų ploviklių – po to nuplauti švariu gėlu vandeniu;
36.2. valymas garais, pašalinant alyvą ir tepalus; jei pridėta ploviklių – po to būtina nuplauti švariu gėlu vandeniu;
36.3. valymas emulsiniu valikliu, pašalinant alyvą ir tepalus; jei pridėta ploviklių – po to nuplauti švariu gėlu vandeniu;
37. Metalo gaminių ir konstrukcijų didelių gabaritų dirbinių paviršiaus paruošimas – valymas vykdomas mechaniniais būdais:
37.1. valymas rankiniais valymo įrankiais – vieliniais šepečiais, mentelėmis, grandyklėmis, sintetinės medžiagos kempinėmis su abrazyvų intarpu, švitriniu audiniu;
37.2. valymas elektriniais įrankiais – besisukančiais vieliniais šepečiais, įvairaus tipo šlifavimo įtaisais. Paviršiai, kurių negalima pasiekti ir nuvalyti šiais įrankiais, turi būti paruošiami rankiniu būdu;
37.3. abrazyvinis srautinis valymas suslėgtuoju oru, tiekiant abrazyvą į suspausto oro srovę bei oro ir abrazyvo mišinį dideliu greičiu nukreipiant iš purškiklio antgalio į valomąjį paviršių;
37.4. šlapiasis abrazyvinis srautinis valymo metodas panašus į valymą suslėgtuoju oru, tačiau į suspausto oro srovę bei oro ir abrazyvo mišinį pridedant gėlo vandens;
38. Prieš paruošiant paviršių, jo būklė turi būti įvertinama pagal LST EN ISO 4628-1- LST EN ISO 4628-6 (pūslėtumo, supleišėjimo, lupimosi ir dūlėjimo laipsniai). Taip pat turi būti įvertinta korozija po plėvele ir adhezija (LST EN ISO 2409).
39. Jei turi būti pašalinama visa danga iki metalo pagrindo, taikytini paviršiaus paruošimo laipsniai, nurodyti LST EN ISO 8501-1. Jei dažai turi būti pašalinami iki metalinės dangos ant metalo paviršiaus (atliekamas „antrinis“ paviršiaus paruošimas), paviršiaus paruošimo laipsnis negali būti nurodytas pagal esamus standartus.
40. Paruošus paviršius (nuvalius pagal tvarkybos nurodymus) jų paruošimas paprastai įvertinamas pagal paviršiaus išvaizdą (LST EN ISO 8501-1 ir LST EN ISO 8501-2).
ANTRASIS SKIRSNIS
KONSERVUOJAMŲ IR RESTAURUOJAMŲ METALO KONSTRUKCIJŲ PAVIRŠIŲ APSAUGA NUO KOROZIJOS
42. Metalų paviršius dengiamas korozijai atspariomis medžiagomis. Tai viena veiksmingiausių ir dažniausių kovos su korozija būdų. Parenkant dengiamąją medžiagą, atsižvelgiama į tai, kokį korozinį, mechaninį ir šiluminį poveikį patirs gaminys. Be to, atsižvelgiama į gaminio ar konstrukcijos formą, matmenis. Metalų paviršiaus apsaugai nuo korozijos tvarkyboje naudojamos tokios apsauginės dangos: 1) metalo dangos (aliuminio, kadmio, chromo, vario, nikelio, cinko bei įvairių lydinių); 2) metalo junginių (oksidų, oksidų-chromatų, fosfatų ir kt.) dangos; 3) nemetalų (tepalų, lakų, dažų, dervų, emalio, keramikos ir kt.) dangos. Šitos dangos, dažai privalo būti skirti metalams.
43. Nemetalinėms organinėms dangoms naudojami tepalai, lakai, dažai, emaliai ir dervos. Tepalai – tai paprasčiausia danga, laikinai sauganti metalus nuo korozijos. Vartojami mineraliniai, parafino tirpalai, vazelinas, bitumas ir kiti tepalai. Lakai – tai džiūvančių aliejų, dervų arba celiuliozės esterių koloidiniai tirpalai lakiuose organiniuose tirpikliuose (benzine, acetone, benzole ir kt.) Kartais į juos dedama pigmentų. Dažai ir emaliai yra neorganinių pigmentų suspensija plėveles sudarančiuose organiniuose skysčiuose: pokoste, aliejuje ir dervos mišinyje. Dažai ir emaliai dažniausiai saugo metalus nuo atmosferinės korozijos. Dervų dangos labai atsparios korozijai. Tai asfalto, bitumo, epoksido ir kitos dangos.
44. Metalų laikinajai saugai nuo korozijos naudojami konservaciniai tepalai, alyvos, vaškai, polimerų mišiniai, plėvėdariai naftos mišiniai ir apsauginės emulsijos su įvairiais korozijos lėtikliais. Metalų apsaugai nuo korozijos taip pat yra naudojami protektoriai, kurie yra gaminami iš aktyvesnio metalo (cinkas, magnis, aliuminis) negu metalas, kurį norima apsaugoti.
45. Konservuojamus ir restauruojamus metalo konstrukcijų paviršius rekomenduojama apsaugoti nuo korozijos tokia eilės tvarka:
TREČIASIS SKIRSNIS
STATINIO ATSPARUMO UGNIAI LAIPSNIS
46. Statiniai, statinių gaisriniai skyriai, atsižvelgiant į jų gaisro apkrovos kategorijas ir jiems statyti panaudotų konstrukcijų atsparumą ugniai, skirstomi į I, II, III atsparumo ugniai laipsnio statinius bei gaisrinius skyrius. Plieninės statinių konstrukcijos turi užtikrinti minimalius konstrukcijų atsparumus ugniai, nurodytus šio reglamento 1 priede.
47. Konstrukcijų atsparumo ugniai didinimo būdai parenkami priklausomai nuo kritinės konstrukcijos masės. Plieninėms konstrukcijoms apsaugoti paprastai naudojami trys būdai:
48. Apsauga priešgaisriniais dažais. Nuo karščio šie dažai pradeda plėstis, išputoja ir sudaro storą (iki 3 cm) apanglėjusį sluoksnį, neleidžiantį plienui įkaisti iki kritinės temperatūros tam tikrą laiką. Kritinė metalo temperatūra yra 525 °C. Esant liepsnos temperatūrai 900 °C, ji pasiekiama per 5 minutes. Kuo dažų sluoksnis storesnis, tuo ir apsauginis sluoksnis gaisro atveju susidaro storesnis, t. y. kuo reikalaujama ilgesnė apsauga, tuo priešgaisrinių dažų sluoksnis turi būti didesnis. Ir, iš kitos pusės, kuo konstrukcijos smulkesnės, tuo didesnė jų kritinė masė, tuo priešgaisrinių dažų sluoksnis irgi turi būti didesnis.
49. Priešgaisrinių dažų sluoksnio poreikis turi būti apskaičiuotas remiantis apsaugos laiku ir kritine konstrukcijos mase. Turint šiuos duomenis, reikiamas priešgaisrinių dažų sluoksnio storis nustatomas iš lentelės, esančios Gaisrinių tyrimų centro išduoto sertifikato priede. Tik turint šią lentelę įmanoma sužinoti reikiamą dažų dangos storį. Įvairūs priešgaisriniai dažai būna labai skirtingi pagal savo atsparumą – esant tokiam pačiam profiliui ir tokiam pačiam apsaugos laikui skirtingų priešgaisrinių dažų reikalingas sluoksnio storis gali skirtis kelis kartus.
50. Būtina reikalauti, kad visa dažymo sistema (gruntas, priešgaisriniai dažai ir dengiamasis sluoksnis) būtų tiekiama vienos pasirinktos firmos ir priešgaisrinio dažymo darbus atliktų tik atestuotos įmonės Jei konstrukcijas gruntuoja gamintojas, o padengimą priešgaisriniais dažais atlieka kita įmonė, nėra tinkamos kokybės garantijos.
VI. Baigiamosios nuostatos
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
1 priedas
Statinių (gaisrinių skyrių) atsparumo ugniai laipsniai
| Statinio atsparumo ugniai laipsnis |
Gaisro apkrovos kategorija |
Leidžiama statinio gaisrinio pavojingumo klasė |
Statinio elementų atsparumas ugniai, ne mažesnis kaip (min.) |
|||||
| Laikančiosios konstrukcijos (išskyrus perdangas, denginius) |
Nelaikančiosios sienos |
Aukštų, pastogės patalpų, rūsio perdangos |
Denginiai(be pastogių) |
Laiptinės |
||||
| Vidinės sienos |
Laiptatakiai ir aikštelės |
|||||||
| I |
1 |
C0 |
R 120 |
EI 30 |
REI 60 |
RE 30 |
REI 120 |
R 60 |
| 2 |
C0 |
R 90 |
EI 15 |
REI 45 |
RE 15 |
REI 90 |
R 60 |
|
| 3 |
C1 |
R 60 |
EI 15 |
REI 45 |
RE 15 |
REI 60 |
R 45 |
|
| II |
C2 |
R 45 |
EI 15 |
REI 15 |
RE 15 |
REI 30 |
R 15 |
|
| III |
C3 |
Nenormuojama plytų mūro tvarkyba |
||||||
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
2 priedas
TIRPALAI CHEMINIAM RŪDŽIŲ PAŠALINIMUI
1. Citrinos rūgšties 10–20 % tirpalas. 100–200 g citrinos rūgšties ištirpinama 800–900 ml vandens, į tirpalą įdedama 5–10 g tiourėjos. Valomas objektas 30 min. merkiamas į paruoštą tirpalą. Išimtas dirbinys nuplaunamas, mechaniškai pašalinamos suminkštėjusios rūdys. Tai galima pakartoti 4–5 kartus. Nuvalius rūdis dirbinį būtina gerai nuplauti tekančiame vandenyje, likusią rūgštį neutralizuoti 2 % sodos (natrio karbonato ar hidrokarbonato) tirpalu, 30–60 min. pamirkyti distiliuotame vandenyje, keičiant jį tol, kol vanduo lieka neutralus (pH=7). Vandens rūgštingumas tikrinamas pH-metru arba universaliu indikatoriniu popierėliu.
2. Ortofosforo rūgšties 10–15 % tirpalas. Į 500 ml vandens įpilama 100–150 ml koncentruotos ortofosforo rūgšties ir pridedama 6 g inhibitoriaus tiourėjos. Jeigu ortofosforo rūgštis nekoncentruota, būtina apskaičiuoti į vandenį pilamos rūgšties kiekį. Mechaniškai nuvalytas dirbinys merkiamas į paruoštą tirpalą. Priklausomai nuo rūdžių sluoksnio storio jis tirpale laikomas 40–90 min. Kas 15–30 min. dirbinį reikia išimti iš tirpalo ir mechaniškai nuvalyti po tekančiu vandeniu. Ortofosforo rūgštimi galima visiškai pašalinti rūdis. Jei jų sluoksnis plonas, galima naudoti mažesnės koncentracijos tirpalą. Sureagavusį, rudą rūgšties tirpalą būtina pakeisti nauju. Pašalinus rūdis, metalas plaunamas ir neutralizuojamas kaip ir šalinant rūdis citrinos rūgštimi.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
3 priedas
TIRPALAS RŪDŽIŲ SURIŠIMUI Į INERTIŠKĄ JUNGINĮ
200 g tanino sumaišoma su 0,5 l vandens, įpilama 150 ml etilo alkoholio ir skiedžiama vandeniu, kad būtų 1 litras tirpalo. Sausas metalinis dirbinys nuriebalinamas organiniais tirpikliais (acetonu, spiritu, benzinu), teptuku užtepama tanino tirpalo ir įtrinama šepečiais. Įtrynimas kartojamas 5–10 kartų. Tanino tirpalas įsiskverbia į rūdžių sluoksnį ir chemiškai jas suriša į netirpius kompleksinius junginius, kurie gerai sukimba su anglingu plienu. Reakcija vyksta tik esant pakankamam kontaktui su oro deguonimi, todėl objektas turi būti sausas, o tirpalas intensyviai įtrinamas. Geriausia apdoroti šiltą metalą šiltu (apie 30 °C) tanino tirpalu. Kai ant metalo paviršiaus atsiranda nesureagavusio tanino perteklius, susidaro blizganti plėvelė. Ją iš karto reikia nuvalyti spiritu ir vėl įtrinti tanino tirpalu. Dirbinį galima dengti apsauginėmis dangomis maždaug po 3 parų, nes tik per tokį laiką atsiranda tanino ir geležies kompleksiniai junginiai. Jeigu ant dirbinio yra storas sluoksnis rūdžių, tanino tirpalą galima parūgštinti įlašinus į jį ortofosforo rūgšties iki pH=3. Anglingo plieno dirbinius patartina taninuoti net visiškai pašalinus rūdis, kadangi metalo porose dažniausiai lieka akiai nepastebimų rūdžių. Jas taninas suriša, sudarydamas papildomą sluoksnį, kurį galima laikyti savotišku gruntu.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
4 priedas
APSAUGINĖ VAŠKO EMULSIJA
5 g sintetinio vaško ir 0,5 g parafino užpilama vaitspiritu, kad vaškas būtų apsemtas. Vaškas tirpinamas apie 10 val., po to papildomai įpilama vaitspirito, kad būtų 100 ml tirpalo. Prieš dengiant vašku, geležies dirbinys pašildomas. Vaško emulsiją rekomenduojama pašildyti tiek, kad ji pasidarytų skaidri. Dengiama šeriniu teptuku keletą kartų. Dangai truputį atvėsus ir šiek tiek sukietėjus poliruojama minkštu audiniu.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
5 priedas
METALŲ KOROZIJA
I. KOROZINĖS SISTEMOS APIBŪDINIMAS
1. Pagal metalo irimo pobūdį skiriama ištisinė ir vietinė korozija. Ištisinė korozija vyksta visame metalo paviršiuje. Ji gali būti tolygioji ir netolygioji. Vietinės korozijos pakenktame metalo paviršiuje yra nedidelių koroduotų plotelių arba taškelių (pitingų), plyšių kristalų sąlyčio vietoje ir kt. Vietinė korozija skiriama:
1.4. plyšinė – irimas, prasidėjęs metalo paviršiuje, plinta į vidų, dėl to korozijos produktai kaupiasi metale ir pastarasis išsipučia, susisluoksniuoja;
2. Pagal vykstančius procesus korozija skirstoma į cheminę ir elektrocheminę:
2.1. cheminė korozija – tai metalų jungimasis su dujinėmis, sausomis (deguonimi, sieros oksidais, halogenais ir t.t.) arba skystomis, nelaidžiomis elektrai medžiagomis (nafta, kai kurie sintetiniai junginiai). Labiausiai paplitusi cheminės korozijos rūšis yra metalų jungimasis su deguonimi. Kambario temperatūroje su deguonimi greitai reaguoja varis, geležis, aliuminis, daugelis kitų metalų;
2.2. elektrocheminė korozija vyksta, kai metalas liečiasi su elektrai laidžiu skysčiu (elektrolitu). Tai labiausiai paplitusi korozijos rūšis. Elektrocheminė korozija susideda iš trijų svarbiausių procesų: 1) anodinio proceso (hidratinių metalo jonų susidarymo elektrolite bei elektronų anodiniuose ploteliuose); 2) elektronų tekėjimo metale iš anodinių į katodinius plotelius ir anijonų bei katijonų maišymosi tirpale; 3) katodinio proceso (katodinių plotelių elektronų jungimosi su tirpale esančiais depoliarizatoriais, prijungiančiais elektronus jonais, atomais, molekulėmis). Labiausiai paplitę koroziniai procesai su suaktyvėjusiu anodiniu procesu (deguonine depoliarizacija) – taip koroduoja svarbiausi techniniai metalai.
II. KOROZINIAI VEIKSNIAI ATMOSFEROJE
3. Atmosferinė korozija vyksta plėvelėje, esančioje metalo paviršiuje, dėl tam tikros temperatūros žemės atmosferos aplinkoje.
4. Atmosferinės korozijos greitis didėja dėl:
4.1. padidėjusio santykinio drėgnio (korozijos galimybė didėja kai aplinkos drėgnis didesnis kaip 80 % ir temperatūra aukštesnė kaip 0 °C);
5. Nustatant korozinius veiksnius atmosferoje svarbu įvertinti vietinę aplinką ir mikroaplinką (pvz., aplinka virš vandens telkinio, uždaro baseino palubė, saulėta ar šešėlinė statinio pusė). Atmosferos koroziškumo kategorijos nusakomos šešiomis kategorijomis nuo C1 iki C5-2 (EN ISO 12944-2, C1 kategorija – labai žema, C5-2 – labai aukšta).
Reglamente nenurodomos apsaugos priemonės nuo mikroorganizmų (dumblių, bakterijų), chemikalų (rūgščių, šarmų, organinių tirpiklių, dujų), mechaninių veiksnių (dilimo).
III. KOROZINIAI VEIKSNIAI VANDENYJE IR GRUNTE
6. Korozija vandenyje ir grunte vyksta, kai konstrukcija apsemta vandens arba jos dalis užpilta grunte. Korozija apsiriboja tam tikroje mažoje konstrukcijos dalyje, korozijos greitis gali būti didelis.
Didelės įtakos metalo korozijai turi vandens rūšis – gėlas, sūrokas, sūrus. Skiriamos trys zonos, nusakančios vandens apsemtos konstrukcijos aplinką: 1) zona po vandeniu; 2) tarpinė zona; 3) purslų zona.
Koroziškumas priklauso nuo deguonies kiekio vandenyje, nuo ištirpusių junginių rūšies bei kiekio ir nuo vandens temperatūros.
Grunte esančios konstrukcijos korozija priklauso nuo grunte esančių mineralų kiekio, šių mineralų prigimties, esančių organinių medžiagų dalelių, vandens, deguonies kiekio.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
6 priedas
GELEŽIES DIRBINIŲ KONSERVAVIMAS
1. Geležies dirbinių konservavimas pradedamas nuo mechaninio paviršiaus valymo – paviršiaus nešvarumų ir purių, nestipriai su metalu sukibusių rūdžių pašalinimo. Tam turi būti naudojami kieti šerių šepečiai, skalpeliai, dildelės, metaliniai stomatologiniai krapštikliai, kaltukai, diskiniai šepečiai, specialios restauravimui skirtos smėliasrovės bei ultragarso prietaisai. Po mechaninio valymo rūdys galutinai šalinamos cheminiais tirpalais.
2. Mechaniškai rūdys nuvalomos visiškai arba iki pakankamai tolygaus ir plono rūdžių sluoksnio. Rūdys lengviau nuvalomos suminkštinus jas žibalu, benzinu, mineraliniais ar augaliniais aliejais, pramoniniais preparatais. Valomi objektai merkiami, apipurškiami ar sutepami šiais skysčiais ir apvyniojus polietileno plėvele laikomi 1–2 paras. Taip kartojama keletą kartų. Rūdys gali būti suminkštinamos vandeniu ar vandens ploviklių tirpalais. Jie paruošiami į vandenį įpylus grynų nejoninių paviršinio aktyvumo medžiagų (PAM) arba pramoninių valymo priemonių. Po to pašalinamos suminkštėjusios rūdys, dirbinys gerai nuplaunamas vandeniu. Naudojant vandeninius tirpalus metalą būtina gerai išdžiovinti. Po valymo vandeniniais tirpalais dirbinį būtina pamerkti į spiritą arba acetoną, kurie garuodami iš metalo porų pašalina vandenį.
3. Cheminiai rūdžių šalinimo metodai naudojami tik nežymiai korozijos paveiktiems dirbiniams. Tam tinka kai kurių rūgščių, šarmų, druskų tirpalai. Gali būti naudojamos citrinos, ortofosforo rūgštys, nes jos nėra labai aktyvios ir agresyvios. Jų poveikis tampa dar švelnesnis, jei į jas įdedamas nedidelis kiekis inhibitoriaus. Kelių tirpalų cheminiam rūdžių šalinimui receptūra pateikiama šio reglamento 2 priede. Rūdžių cheminiam šalinimui gali būti naudojami ir kiti preparatai (analogas rūdžių modifikatoriui „Buvanol“ – ortofosforo rūgšties ir tanino vandeninis tirpalas). Naudojant tokius preparatus būtina laikytis gamintojų pateiktų instrukcijų, sužinoti juos sudarančius komponentus ir pasitarti su restauravimo specialistais.
4. Po mechaninio ar cheminio valymo ant metalinio dirbinio likusį ploną rūdžių sluoksnį būtina surišti į inertiškus ir stabilius netirpius junginius. Tam galima naudoti tanino tirpalą, kurio receptūra pateikiama šio reglamento 3 priede.
5. Nuvalytus dirbinius būtina visiškai išdžiovinti. Jiems džiovinti gali būti naudojama šilto oro srovė (fenas), šildymo lempos, džiovinimo spintos.
6. Nuvalius, surišus rūdis ir išdžiovinus, metalo dirbiniai dengiami apsaugine danga. Tam gali būti naudojami sintetiniai polietileniniai vaškai. Vaško receptūra pateikiama šio reglamento 4 priede.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
7 priedas
VARIO IR JO LYDINIŲ DIRBINIŲ KONSERVAVIMAS
Nemažai dirbinių yra pagaminti iš vario ir jo lydinių – žalvario ir bronzos. Žalvaris – vario ir cinko, o bronza – vario ir alavo lydinys. Abiejuose lydiniuose gali būti ir kitų metalų. Žalvario ir bronzos lydiniai priklausomai nuo jų amžiaus ir paskirties skiriasi tiek pagrindinių komponentų santykiu, tiek kitų metalų kiekiu. Varis ir jo lydiniai yra žymiai atsparesni korozijai negu geležis. Varis, reaguodamas su oro deguonimi, pasidengia rudu oksidu, dažnai tankiu ir tolygiu sluoksniu, vadinamu tauriąja patina, kuri apsaugo metalą nuo tolesnės korozijos. Esant netinkamoms saugojimo sąlygoms – didelei santykinei oro drėgmei – atsiranda purios žalios, kartais pilkšvos apnašos. Tai vario korozijos produktai. Jie susidaro dėl ore esančių anglies, sieros, azoto oksidų, kurie drėgnoje aplinkoje ant metalo paviršiaus sudaro rūgštis – angliarūgštę, sieros ir azoto rūgštis. Jos reaguoja su metalų oksidais ir net pačiais metalais, sudarydamos druskas. Šios reakcijos gali vykti visame metalo paviršiuje arba atskiruose ploteliuose, sudarydamos korozijos židinius ar net gilias „žaizdas“. Vario dirbinių konservavimo būdas pasirenkamas, įvertinus jų būklę. Jeigu metalas yra tik nešvarus, pakanka jį nuplauti paviršinio aktyvumo medžiagų tirpalais. Kai metalo paviršius yra pažaliavęs, dirbinys valomas minkštu audiniu, sudrėkintu žibale, terpentine ar vazelino aliejuje. Jei po šio valymo metalo paviršius lieka dėmėtas, jis valomas pasta, pagaminta iš sijotos kreidos ar talko, sumaišyto su žibalu ar aliejumi. Po to dirbinys nuvalomas ligninu ar filtro popieriumi, švelniai poliruojamas audiniu. Dengiamas apsaugine vaško danga metalas prieš tai nuriebalinamas organiniais tirpikliais – spiritu, acetonu, švariu benzinu. Labiau korozijos pažeisti vario ir jo lydinių dirbiniai, pasidengę žaliomis vario druskomis, valomi chemikalais: 5–15 % natrio heksametafosfato tirpalu, 5–10 % amonio karbonato (NH4)2CO3 arba amonio hidrokarbonato NH4HCO3 tirpalu, 5–10 % acto rūgšties tirpalu, 5 % ortofosforo rūgšties tirpalu su 0,5 % tiourėjos priedu. Konservuojama konstrukcija vilgoma, o dirbinys merkiamas į vieną paminėtų tirpalų. Dirbinys keletą kartų išimamas iš tirpalo ir šepetėliu nuvalomos susidariusios apnašos. Dėl ištirpusių vario druskų tirpalo spalva keičiasi, jis pažaliuoja ar pamėlynuoja. Spalvai ypač suintensyvėjus, tirpalą būtina keisti. Po valymo eksponatas plaunamas vandeniu, neutralizuojamas 2 % sodos tirpalu. Jeigu buvo naudojami rūgštiniai valymo tirpalai, jį būtina dar kartą perplauti vandeniu (geriausia distiliuotu, galima naudoti išvalytą ar tiesiog virintą ir atvėsintą vandenį). Nusausinus filtro popieriumi ar ligninu, dirbinys nuplaunamas spiritu ar acetonu, išdžiovinamas šilto oro srove (fenu) ar džiovinimo krosnyje ir padengiamas apsauginiu vaško sluoksniu. Padengimui naudojami tie patys preparatai ir ta pati metodika kaip ir geležies dirbiniams. Būtina atsiminti, kad valant juos cheminiais tirpalais kartu pašalinama tiek natūraliai atsiradusi, tiek dirbtinė patina.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
8 priedas
ALAVO IR ŠVINO BEI JŲ LYDINIŲ DIRBINIŲ KONSERVAVIMAS
Alavo ir švino bei jų lydinių dirbiniai yra dulsvai pilkos spalvos, neturi metalui būdingo blizgesio, nes visada pasidengę švino ar alavo oksidais. Ant metalo paviršiaus susidarę cheminiai junginiai kurį laiką saugo jį nuo aplinkos poveikio ir aktyvios korozijos. Ilgainiui tokie dirbiniai praranda estetinį vaizdą, jų paviršius atrodo nešvarus, dėmėtas, todėl juos būtina valyti ir konservuoti. Kadangi be cheminių tyrimų sunku nustatyti, iš kokio metalo pagamintas dirbinys, todėl naudotinas tik mechaninis dirbinių valymo būdas. Pirmiausia būtina minkštu šepetėliu nuplauti nešvarumus vandeniu, kuriame yra šiek tiek nejoninių paviršinio aktyvumo medžiagų. Po to dirbinys nuplaunamas tekančiu, po to distiliuotu ar kitaip išvalytu vandeniu, galiausiai pamerkiamas į spiritą ar acetoną, išdžiovinamas šilto oro srove ar po lempa ir dar neatvėsęs dengiamas pašildyta vaško emulsija. Jeigu dirbinio paviršius yra labai nešvarus, dėmėtas, netolygiai pažeistas korozijos, jį galima valyti aliejuje sudrėkintu minkštu audiniu, pabarstytu talku arba kreida. Po to paviršius nuvalomas filtro popieriumi ar ligninu, nuriebalinamas acetonu ar kitais organiniais tirpikliais ir padengiamas anksčiau minėtomis apsauginėmis dangomis.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir
metalo konstrukcijų tvarkyba“
9 priedas
TAURIŲJŲ METALŲ IR JŲ LYDINIŲ DIRBINIŲ KONSERVAVIMAS
1. Tauriesiems metalams priskiriami sidabras, auksas, platina ir jų lydiniai. Tauriojo metalo kiekis lydinyje nusakomas praba. Iš šių metalų pagaminti juvelyriniai dirbiniai, stalo indai ir įrankiai, paveikslų aptaisai, liturginiai reikmenys.
2. Gryno aukso ar aukso lydinių dirbiniai yra labai atsparūs korozijai, jų neveikia drėgmė, rūgštys, šarmai, oro deguonis. Auksinius dirbinius reikia tik nuplauti ploviklio tirpalu, nusausinti, išdžiovinti ir padengti vašku.
3. Sidabro korozijos procesas labai priklauso nuo aplinkos užterštumo, ypač ore esančių sieros junginių ir nuo sidabro lydinio sudėties. Veikiant sieros junginiams sidabras juoduoja, paviršius tampa dėmėtas. Todėl sidabro dirbiniai negali būti laikomi šalia medžiagų, kurių sudėtyje yra sieros (pvz., guma, vilna, kazeino dažai). Jeigu sidabro lydinyje yra daug vario, jo paviršius pasidengia žaliomis apnašomis, kurios gali visiškai padengti sidabro paviršių. Būtina išsiaiškinti, iš kokio metalo dirbinys pagamintas, ir tinkamai pasirinkti jo valymo būdą. Žalias vario druskų apnašas nuo sidabro dirbinių nuvalomas 5–10 % amonio karbonato tirpalu arba vandenyje ištirpintu amonio hidrokarbonatu. Patamsėjusius, nešvarius sidabro dirbinius galima nuplauti vandeniu su nedideliu ploviklio kiekiu ir keletu lašų amoniako. Po to dirbiniai perplaunami išvalytu vandeniu, nusausinami ligninu, pamerkiami į spiritą ar acetoną ir išdžiovinami šilto oro srove. Apsaugine plėvele dengiami kaip ir kitų metalų dirbiniai.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.05.02:2010
„METALO GAMINIŲ IR METALO KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.05.02:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimas cheminėmis priemonėmis“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo statinių istorinių metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis paveldo tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento, taip pat paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.05.01:2010 „Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkyba“ nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo statinių metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimą cheminėmis priemonėmis, privaloma vadovautis reikalavimais, nustatytais statybos techniniame reglamente STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“ patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-101 (Žin., 2005, Nr. 28-895, 2007, Nr.133-5409) ir techniniu darbo projektu. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Metalo gaminių ir metalo konstrukcijų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
7. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
9. Projektuojant ir tvarkant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimą cheminėmis priemonėmis būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
10. Atliekant metalo gaminių ir metalo konstrukcijų sutvirtinimo cheminėmis priemonėmis tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
IV. METALO GAMINIŲ IR KONSTRUKCIJŲ TYRIMAI
V. METALO GAMINIŲ IR KONSTRUKCIJŲ SUTVIRTINIMAS CHEMINĖMIS PRIEMONĖMIS
13. Metalų paviršius dengiamas korozijai atspariomis medžiagomis. Metalo dangos daromos įvairiai: cheminiu ar elektrolitiniu, difuziniu, metalizavimo, plakiravimo būdais:
13.1. metalo dangos cheminis nusodinimas – metalinės dangos nusodinimas cheminiu, bet ne elektrolitiniu būdu. Šiuo būdu dažniausiai sudaroma nikelio danga. Ji nusodinama redukuojant nikelio jonus natrio arba kalio hipofosfitu. Ši danga yra neakyta, o pakaitinta iki 600 °C temperatūros būna tokia pat kieta kaip ir chromo danga, be to, ši danga atspari korozijai;
13.2. metalo dangos elektrolitinis nusodinimas – procesas, kai danga gaunama ant metalo (katodo), elektros srovei tekant ištirpintu ar išlydytu elektrolitu, turinčiu nusodinamo metalo jonų;
13.3. difuzinio apdirbimo būdas – danga, gaunama įsotinant metalo paviršinį sluoksnį metalu arba ne metalu dėl tarpusavyje vykstančios difuzijos. Plieno gaminių apsaugai dažniausiai naudojamas aliuminis, silicis, chromas;
13.4. metalizacijos būdas – detalių paviršių padengimas plonu metalų ar jų lydinių sluoksniu. Išlydytas metalas ar metalo milteliai suspaustu oru ar inertinėmis dujomis išpurškiami ant specialiai paruošto detalės paviršiaus. Pagal energiją metalizacija skirstoma į dujinę, elektrolankinę, induktyvinę ir plazminę. Dengiamieji paviršiai dažniausiai metalizuojami cinku, aliuminiu, variu, anglimi ir nerūdijančiu plienu. Plienui apsaugoti nuo atmosferinės korozijos pakanka 0,05-:-0,1 mm storio cinko dangos;
13.5. karštuoju būdu dangos daromos įmerkiant gaminį į išlydytą metalą. Šiuo būdu plienas dengiamas išlydytu cinku ir kt.;
14. Metalų junginių dangos – oksidavimas, chromatavimas, fosfatavimas – susidaro vykstant cheminėms reakcijoms:
14.1. oksidavimas – procesas, kuriam vykstant, metalo paviršiuje susidaro oksidinė danga. Oksiduojama terminiu, gariniu-terminiu, cheminiu ir elektrocheminiu būdu. Plieno gaminys veikiamas bet kokiais oksidatoriais. Labiausiai paplitęs būdas yra dirbinių nardinimas į druskų nitratų tirpalą maždaug 140 °C temperatūroje. Kartais oksidavimas vadinamas juodinimu, nes dirbinys pasidaro melsvai juosvas. Be plieno, oksiduojami aliuminis, magnis ir jų lydiniai. Šiuo būdu gaminiai (įvairūs įrankiai, prietaisai) apsaugomi nuo atmosferos poveikio. Dažniausiai oksiduojamos spyruoklės, nes nuo kitų dangų gali pasikeisti jų mechaninės savybės;
14.2. chromatavimas – chromatinės dangos sudarymas ant metalo paviršiaus chromo junginių tirpaluose. Chromatavimo tirpalas gaunamas chromo anhidridą tirpinant vandenyje. Chromatavimo proceso skatinimui į tirpalą įmaišoma sieros rūgšties;
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.06.01:2010
„FASADŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TVARKYBA“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.06.01:2010 „Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose ir jų teritorijose esančių statinių fasadų tinkuotų ir dažytų paviršių (toliau – fasadų) tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo statinių fasadų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkomuosius paveldosaugos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant fasadų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkomuosius paveldosaugos darbus, privaloma vadovautis ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Fasadų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkybos darbų projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Šio reglamento nuostatos taikomos fasadų tinkuotiems dažytiems paviršiams. Netaikomos fasadų sienų tapybai, skulptūrai, lipdybai, medžio bei metalo dirbiniams.
7. Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
8. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
10. Projektuojant ir tvarkant fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotus, dažytus paviršius būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
11. Atliekant fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
12. Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkybos darbai, darantys įtaką statinio esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
IV. FASADŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TYRIMAS
15. Kultūros paveldo statinių paviršių tvarkybos projektai rengiami atlikus istorinius, menotyrinius, techninius ir kitus reikalingus tyrimus, nustatančius visų sluoksnių esamą techninę būklę, pažeidimų pobūdį, laipsnį, apimtis. Fasadų pažeidimų pobūdis gali būti įvertintas pagal šio reglamento 1 priedą.
16. Tyrimo tikslas – nustatyti tvarkymui priklausančio objekto fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių techninę būklę, naudotų medžiagų charakteristikas, savybes bei medžiagų ir paviršių gedimo priežastis.
17. Tyrimas pradedamas objekto apžiūra, kurią turi atlikti specialistai, galintys įvertinti pažeidimų pobūdį, tolesnių tyrimų būtinumą ir laikiną objekto apsaugą. Vykdant gilesnį objekto tyrimą:
17.1. išnagrinėjama esama dokumentacija, vykdomi objekto istoriniai, menotyriniai, techniniai ir kt. tyrimai;
18. Esant mechaniškai silpniems tiriamiems paviršiams yra svarbu paimti galimai didesnius nesuardyto tinko ar puošybinio elemento bandinius kartu su dekoratyvine danga bei dažytais sluoksniais, atsargiai paguldyti juos ant iš anksto paruoštos minkštos, bet standžios medžiagos (medžio plaušo ar putplasčio plokštės) padėklėlių, supakuoti į tinkamą tarą ir pristatyti į laboratoriją.
Imant medžiagų bandinius neturi būti žalojamas vertingųjų elementų kompozicinis, polichrominis vientisumas ir atskirų motyvų išraiška.
19. Bandiniai polichrominiams tyrimams imami iš labiau apsaugotų nuo tiesioginių saulės spindulių bei atmosferinių kritulių poveikio fasado vietų, kuriose spalva mažiau pakitusi.
Jeigu dekoratyvinių dangų ar tinko paviršiai susiję su irstančios medienos pagrindu, turi būti imami bei tiriami ir medienos bandiniai, nustatant medienai būdingus duomenis, jos pakenkimo laipsnį ir priežastis.
20. Vykdant tyrimus taip pat nustatoma dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių bandomieji valymo, antiseptikavimo, restauravimo, konservavimo arba atkūrimo galimybės ir būdai, naudojantis bandomųjų plotelių ar kt. metodais, ir pateikiamos atitinkamos rekomendacijos. Tyrimų duomenys turi būti pateikti ataskaitose.
Atliktų tyrimų rezultatai turi pasitarnauti paveldo objekto konservavimo, restauravimo arba atkūrimo techninės dokumentacijos parengimui bei darbų vykdymui.
V. FASADŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TVARKYBA
PIRMASIS SKIRSNIS
KONSERVAVIMAS
21. Fasadų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių konservavimas vykdomas remiantis atliktų tyrimo darbų rezultatais ir parengtu konservavimo projektu.
Konservavimo darbų tikslas – stabdyti tolesnį dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių nykimą, stabilizuoti jų fizinę būklę, juos sutvirtinti, kad išliktų ilgesnį laiką. Vykdant šiuos darbus pirmiausiai pašalinamos paveldo nykimo priežastys ir po to vykdomas sutvirtinimas ir konservavimas.
22. Kai fasadų dekoratyvinės dangos ar tinkas turi išliekamąją vertę, yra polichromiškai dekoruotos ir su laiko patina, bet atšokęs nuo pagrindo, būtina jį priklijuoti naudojant projekte numatytas rišamąsias medžiagas ir sustabdyti tolesnį jo irimą.
Konservavimui naudojamos istorinės medžiagos ir, jeigu reikia, naujos specialiosios konservavimo medžiagos ir technologijos. Naujų specialiųjų restauravimo medžiagų poreikį nustato projekto autorius.
23. Konservavimo darbų pobūdis ir taikomi metodai nustatomi atsižvelgiant į išankstinius fasadų tyrimų rezultatus ir objekto naudojimą.
Jeigu reikia, turi būti atliekamas paviršių valymas, išsaugant laiko patiną, antiseptikavimas ir tinko pažeidimų pašalinimas.
Taip pat turi būti išsaugoti istorinio tinko dekoratyvinė faktūra, spalviniai sluoksniai bei puošybiniai elementai.
24. Jeigu fasade šalia dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių yra ir natūralaus akmens ar kitokių dekoratyvinių aptaisų ir sienelių, tai jų tvarkyba turi būti vykdoma atsižvelgiant ir į paveldo tvarkybos reglamentą PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783; 2008, Nr. 21-781).
ANTRASIS SKIRSNIS
RESTAURAVIMAS
26. Rengiant paveldo objekto restauravimo projektą būtina turėti natūrinių tyrimų ir istorinių menotyrinių tyrimų duomenis.
Restauravimo tikslai: nustatyti ir išsaugoti paveldo objekto autentiškumą; išryškinti ir eksponuoti kultūros paveldo objekto autentiškumą; fragmentiškai papildyti prarastus paveldo objekto elementus ir atnaujinti objektą kaip paveldo vertybę.
27. Dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių restauravimo projekte turi būti numatyti tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių valymo darbai (kur galima), antiseptikavimo, hidrofobizavimo ir druskų šalinimo (jei reikia) metodai bei pažeisto tinko sutvirtinimo ir atstatymo būdai ir pateikta viso fasado tvarkyba.
28. Išvardinti darbai ir paminėti metodai bei atlikimo vykdymo eiga pateikta šio reglamento 2 priede ir, jeigu reikia, gali būti imama iš paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783; 2008, Nr. 21-781), arba numatyti kitokie, atsižvelgiant į tinko ir dažyto paviršiaus fizines-mechanines savybes bei kitus tinko, pagrindo ir dažyto paviršiaus tyrimo rezultatus.
29. Druskoms atsparius skiedinius galima naudoti cokolių tinkavimui, bet jų stiprio klasė gniuždant turi būti ne mažesnė kaip C2,5 pagal LST EN 998-2:2004.
30. Fasadų tinkas dažomas (kai reikia) vandens garams ir atmosferos anglies dioksidui (CO2) laidžiais dažais, pvz., kalkiniais, silikatiniais, silikoniniais ir kt. Dažų dangos pralaidumą vandens garams galima patikrinti pagal LST EN ISO 7783-1 bei LST EN ISO 7783-2, o pralaidumą anglies dioksidui – pagal LST EN 1062-6:2002.
31. Būdingiausi restauravimo darbai yra autentiškų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių atidengimas, apnykusių ar sunykusių elementų papildymas, išryškinimas, atnaujinimas ir eksponavimas:
31.2. apnykusių ar sunykusių fragmentų ar elementų papildymas (fragmentinis atkūrimas) turi būti pagrįstas istorinių, menotyrinių, techninių ir natūrinių tyrimų rezultatais bei esama istorine medžiaga – fotonuotraukomis, piešiniais, brėžiniais ir kt. Apnykusių ar sunykusių fragmentų atkūrimas gali parodyti tam tikrus skirtumus tarp autentiškų ir atkurtų dalių, tačiau turi išlaikyti bendrą estetinį paveldo objekto vaizdą.
Restauruotos ir papildytos dalys turi derintis su autentika.
Išryškinant ir eksponuojant dekoratyvines dangas ar dekoratyvinį tinką galima parodyti paveldo objekto istorinę raidą, architektūrinę ar meninę vertę. Nebūtinai reikia siekti atkurti apnykusius fragmentus ar elementus – juos galima konservuoti ir eksponuoti kaip autentiškus restauruojamo objekto pavyzdžius;
31.3. fasadų dekoratyvinių dangų ar dekoratyvinio tinko atnaujinimas atliekamas, kai konservavimo priemonių nepakanka ar jos neatitinka estetinių ir techninių reikalavimų.
Kai projekto autoriui, remiantis tyrimų rezultatais, sunku nuspręsti, kur pažeistą autentą išsaugoti, o kur paviršių atnaujinti, jis savo pasiūlymus turi pateikti Kultūros paveldo departamento specialistų tarybai arba komisijai.
TREČIASIS SKIRSNIS
ATKŪRIMAS
32. Atkūrimo tikslas – parodyti reikšmingą ar buvusį vertingą kultūros paveldo objektų fasadų istorinį įvaizdį (atliekant išsamius tyrimus bei išnagrinėjus epochos technikos ir stilių būdingas savybes bei technologijos lygį).
33. Fasadų dangų atkūrimui būtina naudoti išlikusius istorinius duomenis ir iš dalies išlikusių fragmentų tyrimo rezultatus. Atkūrimas atliekamas pagal restauravimo darbų principus.
35. Kai apie buvusį objektą yra tik nepatikimi aprašomieji duomenys, atkūrimui naudojamos šiuolaikinės architektūrinės priemonės, sąlygiškai paryškinant buvusias paveldo objekto funkcijas, atsižvelgiant į buvusias istorinio laikotarpio technikos ir technologijos tradicijas.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.06.01:2010 „Fasadų
dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio
tinko, tinkuotų, dažytų paviršių
tvarkyba“
1 priedas
FASADŲ PAVIRŠIŲ PAŽEIDIMŲ ĮVERTINIMAS
1. Fasadų dažytų paviršių pažeidimo laipsnis nustatomas pagal dažų sluoksnių pažeidimo formas ir jų santykį su bendru fasado plotu: nedidelis < 5 %, vidutinis < 25 %, didelis iki 50 %.
2. Jei fasadų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti nedideli fasado pažeidimai, pvz., pavieniai nubyrėjimai, pavieniai sutrūkinėjusio tinko ploteliai, nedideli nešvarumų kiekiai (dulkių, suodžių, voratinklių), pavieniai biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai, tai fasado tvarkymui reikia nustatyti nešvarumų pašalinimo, plovimo, dalinio mechaninio dažų nuvalymo, lokalaus biocidinio apdorojimo, druskų šalinimo metodus.
3. Jei fasadų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti fasado daliniai pažeidimai, pvz., pavieniai nubyrėjimai, nusilupinėjimai, pavieniai sutrūkę ploteliai, išplitę nešvarumai (dulkės, suodžiai, voratinkliai, dėmės cokolinėje dalyje), pavieniai plyšiai tinke, reti tinko sluoksnių išsisluoksniavimai, pūslės, netektys cokolinėje dalyje, išplitę biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai, tai reikia nustatyti tinko ir dažų sluoksnių sudėtis, pažeidimų pobūdį bei konservavimo metodus. Taip pat reikia nustatyti nešvarumų ir nevertingų dažų sluoksnių pašalinimo, plovimo, lokalaus biocidinio apdorojimo, druskų šalinimo, pasluoksninio plyšių užtaisymo, išsisluoksniavusių tinko sluoksnio suklijavimo, atšokusio tinko sluoksnio priklijavimo prie mūro, netekčių užtaisymo metodus.
4. Jei fasadų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti dideli viršutinio ir apatinių dažų sluoksnių pažeidimai, pvz., dideli nubyrėjimai, krakeliūros, dideli nešvarumų kiekiai (dulkės, suodžiai, voratinkliai, dėmės cokolinėje dalyje), dideli plyšiai tinke, dideli tinko sluoksnių išsisluoksniavimai, pūslės, nubyrėjimai, netektys sienose ir cokolinėje dalyje, išplitę biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai, tai reikia nustatyti tinko ir dažų sluoksnių sudėtis, pažeidimų pobūdį bei konservavimo metodus. Taip pat reikia nustatyti nešvarumų ir nevertingų dažų sluoksnių pašalinimo, plovimo, visa apimančio biocidinio apdorojimo, druskų šalinimo, pasluoksninio plyšių užtaisymo, sutrūkinėjusio ir atšokusio tinko pašalinimo, išsisluoksniavusių tinko sluoksnio suklijavimo, atšokusio tinko sluoksnio priklijavimo prie mūro, netekčių užtaisymo metodus.
5. Atliekant dažytų fasadų polichrominius ir laboratorinius tyrimus, privaloma nustatyti:
5.1. dažų sluoksnių spalvinę stratigrafiją (chromochronologiją), viso fasado polichromavimo (daugiaspalvinimo) sistemą, pirminių arba išskirtinių laikotarpių dažų sluoksnių, pigmentų ir organinių rišamųjų medžiagų cheminę sudėtį, dažymo techniką bei tinko sluoksnių sudėtį;
5.2. dažų sluoksnių ir tinko sluoksnių destrukciją, destrukcijos pobūdį, pažeidimų pobūdį (cheminę koroziją – vandenyje tirpias druskas bei biologinę koroziją – bakterijas, dumblius, mikrogrybus, kerpes, samanas, aukštesniuosius augalus), destrukcijos atsiradimo priežastis ir jos pašalinimo būdus;
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.06.01:2010 „Fasadų
dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio
tinko, tinkuotų, dažytų paviršių
tvarkyba“
2 priedas
TVARKOMŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMAS IR DAŽYMAS
I. FASADO LAIKINA APSAUGA
1. Fasado paviršius privaloma apsaugoti nuo žalingo atmosferos poveikio naudojant sandarinančius, neperšlampančius apdangalus.
2. Privaloma apsaugoti grindinio plotus, besiribojančius su cokoline dalimi nuo galimų pažeidimų, sukeltų trinties, krentančių daiktų, dulkių, nešvarumų, išsiliejančių skysčių, dažų nutekėjimų ar išsiliejimų. Apsaugai nuo trinties naudoti apsaugines tamprias sintetines dangas, medžio plokščių paklotus, nuo dulkių, nešvarumų ir išsiliejančių skysčių – polietileninę plėvelę.
II. NEŠVARUMŲ, DĖMIŲ IR NEVERTINGŲJŲ SLUOKSNIŲ PAŠALINIMAS
4. Dažų sluoksnių valymui gali būti naudojami įvairūs metodai: mechaninis rankinis – šepečiais, skutant, grandant, šlifuojant, karštu oru, šalto ar karšto vandens srove, suspaustu oru, lazeriu, ultragarsu. Naudoti smėlio srovės bei kitokius abrazyvinius sausus ar šlapius metodus nerekomenduotina. Netinka naudoti cheminius valymo metodus – šarmų ir rūgščių pagrindu paruoštais tirpalais, pastomis.
5. Valant nešvarumus, dėmes ir neturinčių vertingųjų savybių dažymo sluoksnius, būtina pasirinkti švelnius valymo būdus, nežalojančius istorinių medžiagų. Jei švelnūs metodai neveiksmingi – galima naudoti agresyvesnius, bet mažomis apimtimis:
5.1. jei paviršiai buvo dažyti kalkiniais, kalkiniais-kazeininiais dažais, tai dažų sluoksniai suminkštinami ir nuskutami skutikliais, nuplaunami ir išdžiovinami;
6. Suskilinėjusio į smulkius gabalus ir atšokusio istorinio tinko arba byrančių pagrindo medžiagų bei tarpinių nesuderinamų, destruktyviai veikiančių vėlesnių remontų metu panaudotų medžiagų pašalinimas atliekamas mechaniniu rankiniu būdu, nenaudojant smūgių ir vibracinės technikos.
7. Nuvalant, pašalinant nuo fasado paviršių nevertingus dažų sluoksnius, būtina palikti vieną ar kelis istorinių dažymų pilnus ir atidengtus stratigrafinius – informacinius zondus apsaugotose ir nekrintančiose į akis vietose, juos tvarkingai apipavidalint bei konservuojant.
III. TINKO SLUOKSNIŲ STRUKTŪROS SUTVIRTINIMAS IR STABILIZACIJA
9. Silpno tinko sutvirtinimą galima atlikti neorganinėmis, organinėmis bei mišriomis medžiagomis (arba jų tirpalais), pagrįstomis tyrimais ir numatytomis projekte. Galima panaudoti tradicines ir sintetines medžiagas ar jų tirpalus, remiantis medžiagų suderinamumo bei grįžtamumo principu.
10. Pasluoksninį plyšių užtaisymą būtina atlikti medžiagomis, analogiškomis istorinėms, ir naudojant istorinę techniką ir technologiją, pagrįstą tyrimais. Fasadų deformacinių plyšių užtaisymui galima panaudoti tradicines, mišrias ir sintetines medžiagas.
11. Atšokusių, išsisluoksniavusių tinko sluoksnių suklijavimą ir priklijavimą galima atlikti klijuojančių medžiagų injekcijomis, pagristomis tyrimais, naudojant tradicines, mišrias ir sintetines medžiagas.
12. Tinko netektis užtaisyti restauracinėmis medžiagomis, pagrįstomis tyrimais, naudojant tradicines medžiagas arba atskirais atvejais šiuolaikines, pagal medžiagų suderinamumo ir grįžtamumo principus. Kultūros paminklams naudoti tik tradicines medžiagas.
13. Fasadų duobutes, išdaužymus, didesnius nelygumus, plokštumų briaunas išlyginti restauraciniais mišiniais (užtrinant), pagrįstais tyrimais, naudojant tradicines medžiagas ir išsaugant pastato senėjimo požymius (laiko patiną), atsispindinčius istoriniuose architektūriniuose paviršiuose. Kituose paveldo objektuose restauraciniams mišiniams, šalia istorinių, galima naudoti ir šiuolaikines medžiagas, paremtas medžiagų suderinamumo bei grįžtamumo principais.
IV. DRUSKŲ VALYMAS IR PAVIRŠIŲ BIOCIDINIS APDOROJIMAS
14. Tinkuotų paviršių ir vertingų dažų sluoksnių nudruskinimas gali būti atliekamas sausu būdu nuvalant nuo paviršiaus vandenyje tirpius kristalus ir apnašas, surenkant jas į talpas ir pašalinant iš statinio teritorijos; išplovimo būdu – distiliuoto vandens/absorbento (pvz., vatos) tamponais, ištirpinant ir ištraukiant ištirpusias druskas, ir priverstinai iškristalinant jas tamponuose; sujungiant ištirpusias druskas į netirpius junginius tam tikromis cheminėmis medžiagomis, „aukos paviršiaus“ metodu, fasado tinkuotas plokštumas nutinkuojant didelio poringumo tinku, leidžiančiu porose kauptis ir kristalizuotis vandenyje tirpioms druskoms, migruojančioms į paviršių iš apatinių istorinių tinko sluoksnių. Nudruskinimo metodai parenkami pagal atliktus tyrimus.
V. APLINKOS SĄLYGOS
16. Fasadų tinko tvarkybos ir dažymo darbai fasaduose leidžiami atlikti esant aplinkos temperatūrai > +5 oC. Atsižvelgiant į tai, kad kalkiniai paviršiai turi kietėti ne mažiau kaip 28 paras, rekomenduojama darbų pradžia – balandžio 15 d., pabaiga – rugsėjo 15 d. Fasadų nerekomenduojama tinkuoti ir dažyti, kai saulė tiesioginiai kaitina dažomąjį paviršių, lyja arba fasadas po lietaus būna šlapias arba apšalęs, pučia stiprus vėjas. Geriausia, kai sienų drėgmė ne didesnė kaip 8 %.
VI. MEDŽIAGOS
17. Dažymo ir tinko tvarkybos darbams naudojamos medžiagos, kurios nepažeidžia autento, nereikalauja autento pašalinimo, stiprumas mažesnis arba lygus autento, nekenksmingos gamtai ir žmonėms, atitinkančios estetinius reikalavimus bei medžiagų suderinamumo ir grįžtamumo principus. Pigmentai turi būti mineralinės kilmės, atsparūs šarmams, šviesai, atmosferos pokyčiams.
18. Ekologiniais sumetimais draudžiama naudoti dažus, turinčius kenksmingų sudėtinių komponentų (pvz., švino baltalų), o sveikatai pavojingi organiniai tirpikliai turi būti sumažinami iki minimumo.
VII. DAŽŲ PARUOŠIMAS
20. Dažant kultūros paveldo objektų fasadus naudojamos įvairios dažymo technologijos:
20.1. kultūros paminklams – tradicinės istorinės kalkinio dažymo technologijos bei pramoninės gamybos kalkiniai ar silikatiniai dažai;
20.2. kitiems paveldo objektų fasadams – tradicinės istorinės kalkinio dažymo technologijos, pramoninės gamybos istorinės linijos kalkiniai ar silikatiniai dažai, šiuolaikinėmis technologijomis – akriliniai bei silikoniniai dažai fasadams, atitinkantys medžiagų suderinamumo ir grįžtamumo principus;
20.3. tvarkant kultūros paminklų fasadus ir naudojant istorinio kalkinio dažymo technologijas pagrindinė medžiaga yra gesintos kalkės. Tinko paviršiaus tvirtikliai – fiksatyvai, gruntai, dažai gaminami objekte, pagal projekte numatytas receptūras, naudojant gesintas kalkes, kurių aktyvumas > 67 % (kalkinis vanduo, kalkių – kalio aliuminio alūno gruntas, kalkiniai dažai), pigmentai mineralinės kilmės, atsparūs šarmams, šviesai, atmosferos pokyčiams;
VIII. DAŽYMO EIGA
22. Fasadų tinkuotų paviršių dažymas turi būti atliekamas tik sutvarkius statinio konstrukcijas (kai sutvarkytos sienų ir perdangų konstrukcijos, išdžiovintas mūras, stabilizuoti tinkuoti paviršiai, užtaisytos netektys, atlikti tinkuotų paviršių nudruskinimas ir biocidinis apdorojimas). Dažyti galima tik po 28 parų, užbaigus tinko tvarkomuosius darbus, kai pagrindas yra sausas, švarus ir tvirtas.
23. Naudojant istorines tradicines technologijas – nuvalytas tinko paviršius turi būti nuplaunamas geriamuoju vandeniu, 2 kartus sutvirtinamas kalkiniu vandeniu išlaikant nuo 8 iki 12 val. laikotarpį tarp operacijų, po to tepami 2 kalio aliuminio alūno grunto sluoksniai, išlaikant nuo 8 iki 12 val. laikotarpį tarp gruntavimų, ir 2 kalkinių dažų, taurintų linų aliejumi, sluoksniai, išlaikant nuo 8 iki 12 val. laikotarpį tarp dažymų. Jei fasado tinke yra daug įvairialypių užtaisymų, tai geresniam dengimuisi pirmam dažymo sluoksniui pridedama 10 % nuo rišamosios medžiagos kiekio marmuro miltų.
24. Dažant pramoninės gamybos istorinės linijos kalkiniais dažais, nuvalytas tinko paviršius nuplaunamas, išdžiovinamas, suvilgomas geriamuoju vandeniu, fiksuojamas tos pačios firmos rekomenduojamais fiksatyvais, tepami 2 grunto sluoksniai ir 2 kalkinių modifikuotų dažų sluoksniai, pagal gamintojo nurodymus.
25. Dažymui naudojant pramoninės gamybos šiuolaikines dažymo technologijas, tinkuoti paviršiai nuplaunami geriamuoju vandeniu, išdžiovinami, gruntuojami ir dažomi sintetinių rišamųjų medžiagų pagrindu pagamintais dažais, skiedžiamais vandeniu. Fiksavimui, gruntavimui, dažymui naudojamos medžiagos, atitinkančios medžiagų suderinamumo ir grįžtamumo reikalavimus, pagal gamintojo technologiją ir nurodytas techninėje dokumentacijoje.
IX. REIKALAVIMAI UŽBAIGTIEMS PAVIRŠIAMS
28. Fasadų tinkuoti paviršiai, dažyti naudojant istorines technologijas kalkiniais dažais, turi būti lygūs, be dėmių, ruožų, nutekėjimų, aptaškymų, be teptuko ar šepečio matomų pėdsakų 3 metrų atstumu, be prasišviečiančių dėmių, pigmentų išblukimo, dažų sluoksnio nusitrynimų, miltėjimo – tepimo, krakeliūrų. Atliekant polichrominį dažymą, juostelės arba spalvos krašto nukrypimas turi būti ne didesnis kaip 1 mm per 1 m. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
29. Fasadų tinkuoti paviršiai, dažyti naudojant naujų technologijų sintetinius vandeninius dažus, turi būti lygūs, be dėmių, teptukų plaukelių, apatinių sluoksnių persišvietimo, lipnumo, raukšlių, nutekėjimų, plėvelės gabaliukų, matomų dažų kruopelių, teptuko brūkšnių, nubėgimų bei kalkių išsproginėjimų. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
X. ĮRANKIAI
30. Dažymui naudojami šepečiai, fasadiniai teptukai, atskirais atvejais antram dažymui voleliai. Įrankiai plaunami geriamuoju vandeniu.
31. Dažant pramoninės gamybos vandeniniais sintetiniais dažais, dažymui naudojami įrankiai nurodomi techninėje firmos dokumentacijoje (šepečiai, fasadiniai teptuvai, teptukai, voleliai, purkštuvai).
XI. FASADŲ PAVIRŠIŲ RESTAURATORIŲ KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI
33. Kultūros paveldo objektuose fasadų tinkuotus paviršius gali dažyti tik Kultūros paveldo departamento atestuoti specialistai, žinantys istorinių tinkavimo ir dažymo technologijų bendruosius bruožus bei jų tarpusavio ryšį, sudedamųjų medžiagų savybes, išmanantys konservavimo restauravimo medžiagoms keliamus reikalavimus, medžiagų suderinamumo ir procesų grįžtamumo principus.
34. Jie taip pat turi mokėti įvertinti tinkuotų ir dažytų paviršių fizinę būklę, suprasti dažų sluoksnių bei tinko sluoksnių tarpusavio sąveiką, pažeidimų pobūdį, sugebėti analizuoti defektus ir pasinaudojant tyrimais numatyti konservavimo restauravimo darbų eiliškumą.
35. Taip pat turi mokėti atlikti tinkuotų ir dažytų paviršių valymo darbus (nešvarumų, vėlesnių, nevertingų dažymų sluoksnių pašalinimo), pažinti ir pašalinti vėlesnių remontų nesuderinamus tinko užtaisymus (cementinius), suklijuoti išsisluoksniavusius tinko sluoksnius, atlikti tinko struktūros sutvirtinimą, netekčių atstatymą, apdoroti biocidais biologiškai pažeistus paviršius, nudruskinti vandenyje tirpių druskų pažeistas vietas, paruošti paviršius dažymui, atlikti sudėtines monochrominio (dalinai polichrominio) dažymo operacijas ir istorinių dažymų stratigrafinio – informacinio zondo apipavidalinimą bei konservavimą.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS PTR 2.06.02:2010
„INTERJERŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TVARKYBA“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.06.02:2010 „Interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo objektuose ir jų teritorijose esančių statinių interjerų (toliau – interjerų) tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Šio reglamento nuostatos privalomos atliekant kultūros paveldo statinių interjerų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą.
4. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, vykdant interjerų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkybos darbus, privaloma vadovautis ir medžiagų gamintojų rekomendacijomis. Atliekant darbus būtina laikytis darbų saugos reikalavimų.
5. Interjerų tinkuotų ir dažytų paviršių tvarkybos projekto vykdymo ir darbų kokybės kontrolė vykdoma pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) 23 straipsnio 10 dalį.
6. Šio reglamento nuostatos taikomos interjerų sienų, lubų, skliautų, karnizų, kolonų, piliastrų, piliorių ir kitiems tinkuotiems, dažytiems paviršiams, kai juos būtina arba pageidaujama perdažyti. Reglamento nuostatos netaikomos sienų tapybai, skulptūrai, lipdybai, medžio bei metalo dirbiniams.
7. Interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
8. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
10. Projektuojant ir tvarkant interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotus, dažytus paviršius, būtina įvertinti kultūros paveldo objekto panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
11. Atliekant interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkybą turi būti užtikrintas vertingųjų savybių išsaugojimas.
12. Interjerų dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio tinko, tinkuotų, dažytų paviršių tvarkybos darbai, darantys įtaką statinio esminiams reikalavimams, atliekami vadovaujantis ir statybos techniniais reglamentais.
IV. INTERJERŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TYRIMAS
15. Interjerų dekoratyvines dangas, dekoratyvinį tinką, tinkuotus ir dažytus interjero paviršius pažeidžia drėgmė ir druskos, ant sienų augantys pelėsiai ir kiti biopažeidėjai bei žalingi aplinkos poveikiai.
16. Iki pradedant interjerų tvarkybą būtina atlikti išsamius istorinius, menotyrinius, polichrominius bei techninius tyrimus ir parengti tvarkybos projektą.
17. Vykdant interjerų tyrimus:
17.3. pateikiama paviršių techninės būklės charakteristika ir aprašomos dangų, tinko, dažų medžiagos, nustatomas pažeidimų pobūdis ir laipsnis;
18. Imant bandinius yra svarbu nesuardyti dangų vientisumo ir tinko skiedinių struktūros. Pageidautina tinko bandinius paimti kartu su pagrindo medžiaga.
19. Imant medžiagų bandinius neturi būti žalojamas interjero vertingųjų elementų kompozicinis, polichrominis vientisumas ir atskirų motyvų išraiška.
20. Vykdant tyrimus taip pat nustatoma interjero dekoratyvinių dangų, tinko, tinkuotų ir dažytų paviršių valymo, antiseptikavimo, restauravimo, konservavimo ir fragmentinio atkūrimo galimybės ir būdai, naudojantis bandomųjų plotelių ar kitais metodais, ir pateikiamos rekomendacijos. Interjero paviršių pažeidimo įvertinimą galima atlikti pagal šio reglamento 1 priedą.
V. INTERJERŲ DEKORATYVINIŲ DANGŲ, DEKORATYVINIO TINKO, TINKUOTŲ, DAŽYTŲ PAVIRŠIŲ TVARKYBA
22. Daugiausiai vertingų interjerų yra išlikę bažnyčiose, vienuolynuose, rotušėse ir rūmuose. Meniškai vertingus interjerus sudaro sienų nišos, sienų angos, lubos, grindys bei tinkuotos ar dažytos krosnys ir židiniai. Jų restauravimui būtini istorinių, menotyrinių, polichrominių ir architektūrinių tyrimų rezultatai, ypač pabrėžiant rastų dekoratyvinių dangų liekanas ar jų pėdsakus.
23. Jeigu tyrimo rezultatų mažai, tada galima tik eksponuoti atskleistus autentiškus fragmentus, juos konservavus ir iš dalies restauravus bei parengus spalvinio sprendimo projektą.
Patalpų autentiškos dekoratyvinės dangos ir dekoratyvinis tinkas išsaugomas, o spalvinis sprendimas priimamas pagal vertingiausią arba dominuojantį paveldo objekto laikotarpį.
24. Jeigu neišliko autentiškų dekoratyvinių dangų ir tinko, o tyrimo rezultatai nesuteikė pagrįstų restauravimui reikalingų duomenų, tuomet nerestauruojama, bet atkuriama interjero istorinė atmosfera ar sąlyginis įvaizdis arba, projekto autoriaus nuožiūra, siūloma kurti saikingą šiuolaikišką interjerą.
25. Projektuojant ir vykdant interjero konservavimą ar restauravimą, būtina atsižvelgti į mūro techninę būklę. Pažeistas mūras turi būti tvarkomas pagal paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro, natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 (Žin., 2007, Nr. 70-2783; 2008, Nr. 21-781), reikalavimus. Konservuojant sienas, kolonas ir lubas su istoriniu tinku, taikomi tokie būdai, kurie sudaro galimybę geriau išsaugoti autentišką tinką. Atšokęs nevertingas tinkas keičiamas nauju, naudojant istorines medžiagas ir technologijas.
26. Nuo apatinės sienų dalies būtina pašalinti druskas (jei yra), pagal galimybę atlikti pamatų hidroizoliaciją ir, jeigu reikia, užterštų vietų antiseptikavimą.
27. Interjero atšokęs tinkas su vertingomis dekoratyviomis dangomis priklijuojamas prie mūro, stiprinamas injektuojant rišamąsias medžiagas, pagal galimybę sustiprinamas cheminėmis priemonėmis, vadovaujantis atliktais tyrimais, atsargiai nuvalomas ir konservuojamas, išsaugant laiko patiną ir, jei reikia, iš dalies restauruojamas, kiek įmanoma suderinant išvaizdą su autentiška. Paviršių paruošimas ir darbų vykdymas atliekamas pagal reglamento 2 priede išdėstytus reikalavimus.
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.06.02:2010 „Interjerų
dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio
tinko, tinkuotų, dažytų paviršių
tvarkyba“
1 priedas
INTERJERO PAVIRŠIŲ PAŽEIDIMŲ ĮVERTINIMAS
1. Kultūros paveldo istorinių statinių interjerų tinkuoti paviršiai iki XX a. vidurio buvo dažomi vandeniniais (kalkiniais, klijiniais – kreidiniais, natūraliais – emulsiniais ar aliejiniais) dažais ne tik estetiniais, higieniniais, bet ir apsauginiais tikslais. Dažų spalva ir jų deriniai išreikšdavo laikmečio skonį, vertes ir nuotaikas. Be to, dažai, panaudoti praeityje, yra technologinių ir komercinių pasiekimų išraiška. Todėl tinkuotus ir dažytus paviršius arba jų informatyvius stratigrafinius zondus privaloma išsaugoti ateities kartoms. Norint išsaugoti dažytojų amato žinias, privaloma naudoti istorines dažymo technologijas.
2. Interjerų dažytų paviršių pažeidimo laipsnis nustatomas pagal dažų sluoksnių ir tinko sluoksnių tarnavimo laiką, sluoksnių pažeidimo formas ir jų santykį su bendru lubų arba sienos plotu, skirstomas kaip: nedidelis < 5 %, vidutinis < 25 % ir didelis iki 50 %.
3. Jei interjerų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti viršutinio dažų sluoksnio tik paviršiniai pažeidimai: išplitę dulkių, suodžių bei kitokių nešvarumų kiekiai ir jie įsigėrę į dažus, pavieniai nubyrėjimai, dėmės cokolinėje dalyje, pavieniai sutrūkę tinko ploteliai, pavieniai biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai, cokolinėse dalyse – reti, paviršiniai tinko ir glaisto nubyrėjimai, pūslės, įskilimai, tai reikia nustatyti tinko ir dažų sluoksnių sudėtis, pažeidimų pobūdį bei konservavimo metodus.
Perdažant interjero tinkuotus ir dažytus paviršius, būtina atlikti nešvarumų pašalinimo, plovimo, dalinio mechaninio dažų nuvalymo, lokalaus biocidinio apdorojimo, druskų šalinimo, lokalius tinko paviršiaus sutvirtinimo, tinko sluoksnių suklijavimo, įskilimų ir netekčių užtaisymo darbus.
4. Jei interjerų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti viršutinio ir apatinių dažų sluoksnių vidutiniai pažeidimai: išplitę dulkių, suodžių bei kitokių nešvarumų kiekiai, jie įsigėrę į dažus, pavieniai nubyrėjimai, nusilupinėjimai, pavieniai sutrūkę tinko ploteliai, dėmės, bei pavieniai plyšiai glaiste ir tinke, reti tinko sluoksnių išsisluoksniavimai, pūslės, netektys cokolinėje dalyje, išplitę biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai cokolinėse dalyse, tai būtina identifikuoti tinko sluoksnių ir dažų sluoksnių sudėtis, pažeidimų pobūdį bei pagrįsti konservavimo metodus.
Perdažant interjero tinkuotus dažytus paviršius, būtina atlikti nešvarumų ir nevertingų dažų sluoksnių pašalinimo, plovimo, lokalinio biocidinio apdorojimo, druskų šalinimo, pasluoksninio plyšių užtaisymo, išsisluoksniavusių tinko sluoksnių suklijavimo, atšokusio tinko sluoksnio priklijavimo prie mūro, tinko struktūros sutvirtinimo, netekčių užtaisymo tvarkybos darbus.
5. Jei interjerų dažytų paviršių tarnavimo laikas ilgesnis kaip 10 metų ir nustatyti dideli viršutinio ir apatinių dažų sluoksnių pažeidimai: dideli dulkių, suodžių bei kitokių nešvarumų kiekiai ir jie įsigėrę į dažus, pavieniai nubyrėjimai, nusilupinėjimai, pavieniai dažų sluoksnių ir glaisto krakeliūrų ploteliai, dėmės, bei plyšiai tinke, dideli tinko sluoksnių išsisluoksniavimai, pūslės, nubyrėjimai, netektys sienose ir cokolinėje dalyje, išplitę biokorozijos bei cheminės korozijos židiniai sienose ir jų cokolinėse dalyse, tai būtina nustatyti tinko ir dažų sluoksnių sudėtis, pažeidimų pobūdį bei konservavimo metodus.
Perdažant interjero tinkuotus dažytus paviršius, būtina atlikti nešvarumų ir nevertingų dažų sluoksnių pašalinimo, plovimo, visa apimančio biocidinio apdorojimo, lokalaus nudruskinimo, pasluoksninio plyšių užtaisymo, sutrūkinėjusio ir atšokusio tinko pašalinimo, išsisluoksniavusių tinko sluoksnių suklijavimo, atšokusio tinko sluoksnio priklijavimo prie mūro, tinko struktūros sutvirtinimo, netekčių užtaisymo tvarkybos darbus.
6. Atliekant dažytų interjerų lubų, sienų, skliautų ar jų dalių polichrominius ir techninius tyrimus, privaloma išaiškinti:
6.1. dažų sluoksnių spalvinę stratigrafiją (chromochronologiją), viso interjero monochrominio ar polichrominio dažymo (daugiaspalvinimo) pirminių arba išskirtinių laikotarpių dažų sluoksnių spalvų sistemą, pigmentų ir organinių rišamųjų medžiagų cheminę sudėtį, dažymo techniką, glaisto sluoksnių bei tinko sluoksnių sudėtį, tinkavimo techniką;
6.2. dažų sluoksnių, glaisto ir tinko sluoksnių destrukciją, destrukcijos pobūdį (drėgmės ardomąjį poveikį, cheminę koroziją – vandenyje tirpias druskas bei biologinę koroziją – bakterijas, mikrogrybus ir pan.), destrukcijos atsiradimo priežastis, destrukcijos pašalinimo būdus;
7. Vykdant interjerų tvarkybą. būtina interjero paviršius apsaugoti nuo žalingo mikroklimato poveikio žiemą, minimaliai šildant patalpas (> +5 °C).
8. Privaloma apsaugoti grindinio plotus, besiribojančius su apatinėmis sienų dalimis, nuo galimų pažeidimų, sukeltų trinties, krentančių objektų (daiktų), dulkių, nešvarumų, išsiliejančių skysčių, dažų nutekėjimų ar išsiliejimų: apsaugai nuo trinties naudoti apsauginius tamprius sintetinius gaubtus, medžio plokščių paklotus, nuo dulkių, nešvarumų ir išsiliejančių skysčių – polietileninę plėvelę.
9. Pastolių stabilumui užtikrinti pastoliai pritvirtinami prie sienų, naudojant prisukamas metalines jungtis. Tinko ir dažų apsaugai nuo įdrėskimų, įbrėžimų, įkirtimų pastolių atsikišusios dalys padengiamos minkštais sintetiniais gaubtais.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.06.02:2010 „Interjerų
dekoratyvinių dangų, dekoratyvinio
tinko, tinkuotų, dažytų paviršių
tvarkyba“
2 priedas
PAVIRŠIŲ PARUOŠIMAS IR TVARKYMO DARBŲ VYKDYMAS
I. VALYMAS, NEVERTINGŲ DAŽŲ IR TINKO SLUOKSNIŲ PAŠALINIMAS
1. Šimtmečių senumo nešvarumų ir perdažymų sluoksniai yra vertingi ir svarbūs, prilygstantys archeologiniams sluoksniams. Dažų spalvos, jų dermė, kokybė, tekstūra, atlikimo meistriškumas ir laiko patina yra neatskiriama dalis išskirtinių savybių, apibrėžiant interjero istorinį charakterį, kuris, pašalinant dažus, gali būti lengvai pažeidžiamas. Todėl, siekiant išsaugoti ir perduoti interjerų istorinį charakterį ateičiai, būtina atidengti ir išsaugoti pirminio ar atskiro laikotarpio dažymus su visomis charakteringomis to laikotarpio dažymų savybėmis. Tai aktualu, kai ant architektūrinių paviršių atliekami sienų tapybos ar polichrominio dažymo kompozicijų konservavimo darbai, kad naujai dažytų ir seniau dekoruotų paviršių sugretinimas tarp „seno“ ir „naujo“ nebūtų per daug kontrastingas.
2. Perdažant interjerus ir siekiant, kad nauji dažai gerai sukibtų su pagrindu, reikalinga atlikti senų dažų pašalinimą. Paminklosauginiu požiūriu taip pat būtina istorijai palikti keletą dažų sluoksnių stratigrafinių zondų, paruoštų eksponavimui, su išlikusiais visais senaisiais sluoksniais. Tokie nedidelės apimties zondų paviršiai, esantys mažai matomose vietose, tinkamai apipavidalinti ir konservuoti yra patikimi istoriniai dokumentai. Analizuojant išlikusius zondus, būtų palengvintas perdažymo metodo pasirinkimas ateityje.
3. Dažų sluoksnių valymui gali būti naudojami įvairūs metodai: mechaninis rankinis – šepečiais, skutant, grandant, šlifuojant, karštu oru, suspaustu oru, lazeriu, ultragarsu. Naudoti smėlio srovės bei kitokius abrazyvinius sausus ar šlapius metodus nerekomenduotina. Aliejinių dažų nuvalymui galima naudoti ir cheminius metodus – šarmų ar organinių tirpiklių pagrindu paruoštais tirpalais, pastomis (su tirpiklių garavimo lėtintojais), karšto oro srove.
4. Valant nešvarumus, dėmes ir neturinčių vertingųjų savybių sluoksnius, būtina pasirinkti švelnius valymo būdus, nežalojančius istorinių medžiagų. Jei švelnūs metodai neveiksmingi, minimaliai naudoti agresyvesnius.
5. Suskilinėjusio į smulkius gabalus ir silpnos sankabos su pagrindu tinko bei nesuderinamų, destruktyviai veikiančių vėlesnių remontų metu panaudotų medžiagų pašalinimas atliekamas rankiniu būdu, nenaudojant smūgių ir vibracinės technikos.
II. TINKO SLUOKSNIŲ STRUKTŪROS SUTVIRTINIMAS IR STABILIZACIJA
7. Tinku sluoksnių struktūrinio sutvirtinimo ir stabilizacijos tvarkybos darbus būtina atlikti naudojant tokias medžiagas ir techniką, kaip numatyta projekte, ir neprieštaraujant medžiagų suderinamumo bei grįžtamumo principams.
8. Silpnų tinko sluoksnių struktūros sutvirtinimą rekomenduojama atlikti neorganinėmis, organinėmis bei sintetinėmis medžiagomis arba jų tirpalais.
9. Pasluoksninį plyšių užtaisymą rekomenduojama atlikti medžiagomis, analogiškomis istorinėms. Sienų, lubų ar skliautų deformaciniai plyšiai turi būti užtaisomi, kaip numatyta projekte. Viršutinį tinko sluoksnį rekomenduojama užtaisyti medžiagomis, savo savybėmis artimomis istorinėms.
10. Atšokusių, išsisluoksniavusių tinko sluoksnių suklijavimą priklijavimą atlikti injektuojant tradicines medžiagas bei jų kompozicijas arba atskirais atvejais modernias, numatytas projekte.
11. Tinko netektis užtaisyti restauracinėmis medžiagomis, pagrįstomis tyrimais, naudojant tradicines arba šiuolaikines medžiagas, išlaikant istorinės tinkavimo technikos ypatumus.
III. TINKUOTŲ PAVIRŠIŲ VALYMAS NUO DRUSKŲ IR BIOCIDINIS APDOROJIMAS
13. Tinkuotų paviršių valymas nuo druskų gali būti atliekamas: a) sausu būdu, nuvalant nuo paviršiaus vandenyje tirpius kristalus, apnašas, surenkant jas į talpas ir pašalinant iš statinio teritorijos; b) išplovimo būdu – distiliuoto vandens/absorbento (vatos) tamponais, ištraukiant ištirpusias druskas ir priverstinai iškristalinant jas tamponuose; c) sujungiant ištirpusias druskas į netirpius junginius tam tikromis cheminėmis medžiagomis; d) „aukos paviršiaus“ metodu. Valymo nuo druskų metodai parenkami pagrindžiant tyrimų rezultatais.
IV. DAŽYMAS
15. Interjeruose tinku tvarkybos ir dažymo darbus rekomenduojama atlikti esant aplinkos temperatūrai, ne mažesnei kaip + 8 °C ir nedidesnei kaip + 25 °C, o sienų drėgmei – ne didesnei kaip 8 % ir santykinei drėgmei – ne didesnei kaip 70 %. Temperatūra matuojama 0,5 m aukštyje nuo grindų. Temperatūrų skirtumas atskiruose patalpos taškuose neturi viršyti 10 °C.
16. Medžiagos:
16.1. dažymo darbams rekomenduojama naudoti medžiagas, panašias į istorines, kurios atitinka suderinamumo ir grįžtamumo principus, nepažeidžia originalo, nereikalauja originalo pašalinimo, stiprumas gniuždant mažesnis arba lygus originalo, sudaro stabilią dangą ir yra nekenksmingos gamtai ir žmonėms, atitinka estetinius reikalavimus. Pigmentai turi būti mineralinės kilmės, atsparūs šarmams, šviesai, atmosferos pokyčiams;
16.2. draudžiama naudoti dažus, turinčius kenksmingų sudėtinių komponentų (pvz., švino baltalų), o sveikatai pavojingi organiniai tirpikliai sumažinami iki leistinų normų žemutinės ribos. Naudojami dažai privalo turėti atitikties sertifikatus;
16.3. naudojamų dažų sudaromos dangos turi būti laidžios vandens garams. Jeigu dažai naudojami naujai padarytam tinkui dažyti, tai, siekiant užtikrinti jo kietėjimą, dažų dangos turi būti laidžios ir anglies dvideginiui (CO2). Vandens garų ir CO2 laidumo vertes galima nustatyti (jeigu reikia) pagal LST EN ISO 7783-1 ir LST EN 1062-6*).
17. Dažų paruošimas:
17.1. naudojant istorines technologijas, kalkiniais dažais daugiausia dažomi bažnyčių, vienuolynų „vienuolyno tinku“ tinkuoti paviršiai. Pagrindinė medžiaga yra gesintos kalkės. Naudojami mineraliniai pigmentai turi būti atsparūs šarmams, šviesai, mikroklimato pokyčiams. Tinko paviršiaus tvirtikliai – fiksatyvai, gruntai, dažai gaminami vietoje projekte numatytomis receptūromis, naudojant hidratines kalkes, kurių aktyvumas > 67 % (kalkinis vanduo, kalio aliuminio alūno gruntas, kalkiniai dažai, taurinti linų aliejumi). Dažai ir gruntai ruošiami darbo vietoje;
17.2. klijiniais kreidiniais dažais dažniausiai dažomos bažnyčių, rūmų, dvarų sienos, lubos, skliautai. Rišiklis – gyvulinės ar augalinės kilmės klijai. Pigmentai turi būti atsparūs šviesai, mikroklimato pokyčiams (drėgmei). Tinko paviršiaus tvirtintojai – įklijintojai, glaistai, gruntai, dažai gaminami vietoje, objekte, pagal projekte numatytas receptūras. Dažus ir gruntus ruošia restauratoriai dažytojai;
17.3. aliejiniai dažai daugiausia naudojami dekoratyviniam dažymui bažnyčių, rūmų, dvarų sienoms, luboms, skliautams. Rišikliai yra džiūstantys aliejai. Dažai skiedžiami džiūstančių linų aliejumi arba alkidiniu aliejumi ir terpentinu, kaip numatyta projekte. Dažus, gruntus ruošia atestuoti restauratoriai pagal polichrominio dažymo projekto spalvų intensyvumą. Dailininkams galima naudotis atitinkamų spalvų specializuotais pramoninės gamybos aliejiniais dažais;
17.4. emulsiniai dažai naudojami dažniausiai bažnyčių, vienuolynų, rūmų, dvarų sienoms, luboms, skliautams dekoratyviniam dažymui. Tinko paviršiaus tvirtintojai, glaistai, gruntai, dažai gaminami vietoje, objekte, pagal projekte numatytas receptūras. Dažus, gruntus ruošia restauratoriai dažytojai pagal polichrominio dažymo projekto spalvų intensyvumą, blizgesį, matiškumą. Dailininkai gali naudotis atitinkamų spalvų specializuotais pramoninės gamybos gatavais natūraliais emulsiniais dažais (temperomis).
18. Dažymo eiga:
18.1. interjerų tinkuotų paviršių dažymas turi būti atliekamas tik sutvarkius statinio konstrukcijas ir paruošus tinkuotus paviršius (kai sutvarkytos sienų ir lubų perdangų konstrukcijos, išdžiovintas mūras, stabilizuoti tinkuoti paviršiai, atliktas tinkuotų paviršių biocidinis apdorojimas, pašalintos druskos, nuvalytos dulkės, panaikintos riebalų ar bitumų dėmės, tinkuoti paviršiai vientisi, švarūs, sausi, išlyginti pagal išlikusius sveikus istorinius paviršius). Dažyti galima po 28 parų, užbaigus tinko tvarkybos darbus. Perdažant istorinius interjerus, jei projekte siekiama išsaugoti specifinį istorinį interjerų charakterį bei statybos amatų žinias, naudojamos istorinės dažymo technologijos.
Jei siekiama interjero naudojimo laiko pailginimo ir paprastesnės dažytų paviršių priežiūros, apatinės sienų dalys ir mažesnės architektūrinės, meninės vertės patalpose istorinės aliejinės ir emulsinės dažymo technologijos gali būti keičiamos moderniomis, šiuolaikinėmis dažymo technologijomis, atitinkamų spalvų vandeniu skiestais dispersiniais dažais;
18.2. dažant ar perdažant interjerų sutvarkytus tinkuotus paviršius, privaloma atlikti rankiniu būdu tinkuotų paviršių dalines ar ištisines, kartotines, sutvirtinimo – gruntavimo, paviršiaus išlyginimo – glaistymo, svidinimo, plovimo, gruntavimo ir dažymo operacijas. Bandomieji dažyti paviršiai turi atitikti istorinius spalvomis, blizgesiu, matiškumu bei tekstūra;
18.3. dažant kalkiniais dažais, nuvalyto tinko paviršius nuplaunamas geriamuoju vandeniu, 2 kartus sutvirtinamas kalkiniu vandeniu, išlaikant 8 val. laikotarpį tarp operacijų, po to 2 kartus tepami kalio aliuminio alūno grunto sluoksniai (kas 8 val.) ir 2 kartus kalkiniai dažai, taurinti linų aliejumi (kas 8 val.). Jei tinke yra daug įvairių užtaisymų, tai geresniam dengimuisi į pirmą sluoksnį pridedama 10–20 % marmuro miltų, skaičiuojant nuo rišamosios medžiagos kiekio;
18.4. dažant vandeniniais klijiniais dažais, atliekamas tinko paviršiaus dalinis ar ištisinis tvirtinimas – gruntavimas, glaistymas, svidinimas, valymas, plovimas, gruntavimas, dažymas. Bandomieji dažyti paviršiai turi atitikti istorinius pagal spalvas, matiškumą bei tekstūrą. Biokorozijai neatsparus rišiklis gali būti pakeičiamas bioatspariu sintetiniu rišikliu (pvz., odos klijai pakeičiami KMC klijais);
18.5. dažant aliejiniais dažais, privaloma atlikti rankiniu būdu tinkuotų paviršių dalines ar ištisines, kartotines, sutvirtinimo – gruntavimo, paviršiaus išlyginimo – glaistymo, svidinimo, valymo, gruntavimo ir dažymo operacijas. Bandomieji dažyti paviršiai turi atitikti istorinius pagal spalvą, blizgesį, matiškumą bei tekstūrą;
18.6. dažant emulsiniais dažais, atliekamas tinko paviršiaus dalinis ar ištisinis tvirtinimas–gruntavimas, glaistymas. svidinimas, valymas, plovimas, gruntavimas, dažymas. Bandomieji dažyti paviršiai turi atitikti istorinius pagal spalvą, blizgesį, matiškumą bei tekstūrą;
18.7. naudojant pramoninės gamybos modernias dažymo medžiagas ir technologijas, tinkuoti paviršiai nuplaunami geriamuoju vandeniu, fiksuojami giluminiais gruntais, glaistomi, gruntuojami ir dažomi sintetinių rišamųjų medžiagų pagrindu pagamintais dažais (dispersiniais), skiedžiamais vandeniu. Fiksavimui, gruntavimui, dažymui naudojamos medžiagos, atitinkančios medžiagų suderinamumo ir grįžtamumo reikalavimus, taikant vienos firmos medžiagas ir pagal gamintojo technologiją;
V. REIKALAVIMAI DAŽYTIEMS PAVIRŠIAMS
19. Dažytų paviršių kokybė vertinama tik vandeniniams dažams visiškai išdžiūvus, o aliejinių, emulsinių ar dispersinių dažų paviršiuje yra susidariusi tvirta plėvelė.
20. Kalkiniais dažais dažyti paviršiai turi būti lygūs, be dėmių, ruožų, nutekėjimų, aptaškymų, be teptuko ar šepečio matomų pėdsakų, be prasišviečiančių dėmių, be kalkėms neatsparių pigmentų išblukimo, šviesai neatsparių pigmentų nublukimo, dažų sluoksnio nusitrynimų, miltėjimo, margo išblukimo, įskilimų. Atliekant polichrominį dažymą juostelės arba spalvos krašto nukrypimas ne didesnis kaip 1 mm per 1 m. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
21. Vandeniniais klijiniais kreidiniais dažais dažyti paviršiai turi būti visiškai lygūs, be dėmių, ruožų, nutekėjimų, aptaškymų, plaukų iš teptuko ir neteplūs.
22. Tinkuoti paviršiai, dažyti kalkiniais modifikuotais dažais, turi būti lygūs, be dėmių, ruožų, nutekėjimų, aptaškymų, be teptuko ar šepečio matomų pėdsakų. Atliekant dekoratyvinį dažymą juostelės arba spalvos krašto nukrypimas ne didesnis kaip 1 mm per 1 m, be prasišviečiančių dėmių, be kalkėms neatsparių pigmentų išblukimo, be šviesai neatsparių pigmentų nublukimo, be dažų sluoksnio nusitrynimų, miltėjimo, margo išblukimo, įskilimų. Atliekant polichrominį dažymą, juostelės arba spalvos krašto nukrypimas ne didesnis kaip 1 mm per 1 m. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
23. Aliejiniais dažais dažyti paviršiai turi būti to paties atspalvio, blizgančios ar matinės faktūros. Neleistini apatinių sluoksnių persišvietimai, dėmės, lipnumas, raukšlės, nutekėjimai, plėvelės gabaliukai, matomos dažų kruopelės, kalkių išsproginėjimai, svidinimo nelygumai ar teptuko brūkšniai, neleistini kreivumai susiliečiant dviem spalvoms, juostelės arba spalvos krašto nukrypimas gali būti ne didesnis kaip 1 mm per 1 m. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
24. Tinkuoti paviršiai, dažyti naujų technologijų dispersiniais vandeniniais dažais, turi būti lygūs, be dėmių, teptukų plaukelių, apatinių sluoksnių persišvietimų, lipnumo, raukšlių, nutekėjimų, plėvelės gabaliukų, matomų dažų kruopelių, teptuko brūkšnių, nubėgimų, kalkių išsproginėjimų. Dažų sluoksniai turi būti tvirtai ir tolygiai sukibę su dengiamu paviršiumi.
VI. ĮRANKIAI
25. Naudojant istorines technologijas ir vandeniu skiedžiamus dažus, dažymui naudojami šepečiai, teptukai, skliautams ir luboms – purkštuvai. Įrankiai plaunami geriamuoju vandeniu.
26. Naudojant aliejinius dažus, naudojami šepečiai, teptukai, voleliai, o įrankiai plaunami skiedikliu terpentinu.
27. Naudojant pramoninės gamybos kalkinius dažus, dažymui naudojami šepečiai, teptukai arba įrankiai, nurodyti techninėje firmos dokumentacijoje. Įrankiai plaunami geriamuoju vandeniu.
VII. GAMTOS APSAUGA
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos kultūros ministro
2010 m. vasario 24 d.
įsakymu Nr. ĮV-130
PAVELDO TVARKYBOS REGLAMENTAS ptr 2.11.01:2010
„ČERPIŲ, SKALŪNO, METALO, MEDŽIO, NENDRIŲ, ŠIAUDŲ IR BITUMINIŲ DANGŲ TVARKYBA“
I. Bendrosios nuostatos
1. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno, metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir bituminių dangų tvarkyba“ (toliau – reglamentas) nustato kultūros paveldo statinių visų tipų stogų tvarkybos darbų reikalavimus.
2. Reglamento nuostatos privalomos atliekant gyvenamosios, visuomeninės, pramoninės ir kitų paskirčių kultūros paveldo statinių stogų tvarkybos darbus.
3. Reglamente nustatyti reikalavimai privalomi visiems viešojo administravimo subjektams, juridiniams ir fiziniams asmenims, atliekantiems nekilnojamo kultūros paveldo tvarkybą pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571).
4. Čerpių, skalūno, metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir bituminių dangų tyrimų ir kitų tvarkybos darbų projektai rengiami, jų ekspertizė atliekama, leidimai šiems darbams išduodami ir baigti darbai priimami pagal reikalavimus, nustatytus paveldo tvarkybos reglamentuose, esančiuose Paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 (Žin., 2005, Nr. 52-1757; 2006, Nr. 33-1200), trečiojoje paveldo tvarkybos reglamentų normavimo srityje „Reikalavimų su nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba susijusioms procedūroms atlikti nustatymas“.
5. Šiuo reglamentu bei kitais paveldo tvarkybos reglamentais vadovaujamasi atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Atliekant tvarkomuosius statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose ar apsaugos zonose vadovaujamasi statybos techniniais reglamentais ir kitais normatyviniais dokumentais. Paveldo tvarkybos reglamentais ir statybos techniniais reglamentais bei kitais normatyviniais statybos techniniais dokumentais vadovaujamasi atliekant tvarkomuosius paveldosaugos ir statybos darbus nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose ir jų teritorijose, kaip tai nustatyta statybos techniniame reglamente STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 (Žin., 2005, Nr. 60-2140).
II. Pagrindinės sąvokos
III. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
7. Projektuojant ir tvarkant stogus, būtina įvertinti nekilnojamosios kultūros vertybės panaudojimą, prieš tai atlikus tyrimus.
9. Stogai turi būti atsparūs galimam eksploatacijos poveikiui bei nurodytam atmosferos poveikiui pagal RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 24-394; 2002, Nr. 96-4230). Stogai turi būti projektuojami, statomi ir naudojami taip, kad tenkintų esminius statinio reikalavimus pagal STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ (Žin., 2005, Nr. 115-4195), STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720; 2007, Nr. 119-4865), STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215; 2002, Nr. 106-4776), STR 2.01.01(5):2008 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2008, Nr. 35-1256), STR 2.01.01(6):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 2008, Nr. 35-1255).
10. Stogo konstrukcija turi būti tokia, kad ties karnizais nesusidarytų ledo varvekliai, nuo stogo nekristų sniego nuošliaužos, būtų saugu vykdyti stogo priežiūros bei remonto darbus, t. y. stogo eksploatavimo, priežiūros ir remonto darbai neturi kelti grėsmės nė vieno darbų etapo metu pagal Darboviečių įrengimo bendruosius nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 „Dėl Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 44-1224; 2005, Nr. 66-2383).
11. Stogai turi būti įrengti taip, kad pastato vidus ir po hidroizoliaciniais sluoksniais esančios stogo konstrukcijos būtų apsaugotos nuo išorinio lietaus ir sniego poveikio.
12. Vanduo nuo pastato stogo turi būti nuleidžiamas taip, kad nepakenktų pastato konstrukcijoms, keliams, šaligatviams, greta esantiems statiniams, nedarytų žalos gamtai. Ant visų tipų stogų, kurių karnizai yra aukščiau kaip 6 m nuo žemės paviršiaus, turi būti įrengta vandens nuleidimo nuo stogo sistema.
13. Ant stogų turi būti įrengti žaibolaidžiai. Žaibolaidžių išdėstymas ir jų įrengimo konstrukciniai sprendiniai turi būti pagrįsti skaičiavimais pagal statybos techninį reglamentą STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. D1-693 (Žin., 2009, Nr. 138-6095).
14. Stogo dangos tipas turi atitikti nekilnojamosios kultūros vertybės (jei ji yra susiformavusi vienu etapu) arba jos stogo (jei ji susiformavusi keliais etapais) laikotarpį.
15. Visos laikančiosios ir paruošiamosios konstrukcijos ir jų dalys turi būti paruoštos taip, kad atitiktų reikalavimus stogo dangai dengti.
16. Be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, stogai ir jų konstrukcijos turi tenkinti reikalavimus, nustatytus statybos techniniame reglamente STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-571 (Žin., 2008, Nr. 130-4997).
17. Stogai turi būti įrengti taip, kad būtų užtikrintas konstrukcijų vėdinimas (reglamento 4 priedas).
IV. ČERPIŲ, SKALŪNO, METALO, MEDŽIO, NENDRIŲ, ŠIAUDŲ IR BITUMINIŲ DANGŲ tyrimai
PIRMASIS SKIRSNIS
ISTORINIS, FIZINIS STOGŲ TYRIMAS
ANTRASIS SKIRSNIS
STOGO ESAMŲ LAIKANČIŲJŲ KONSTRUKCIJŲ BŪKLĖS TYRIMAS
29. Iki stogo rekonstravimo ar atkūrimo turi būti nustatyta laikančiųjų konstrukcijų techninė būklė, pažeidimų pobūdžiai, jų priežastys, elementų ir mazgų stabilumas ir patikimumas, galimos tvarkybos priemonės, po to atlikti atitinkamus projektavimo darbus.
30. Vykdant paveldo statinio nuolatinę priežiūrą bei smulkų einamąjį stogo remontą, išankstinių tyrimų nereikia. Remontui naudojamos išlikusios arba analogiškos medžiagos ir technologijos.
31. Stogo konstrukcijų techninės būklės nustatymui naudojami vizualiniai metodai (apžiūra ir fotofiksacija), instrumentinis tyrimas bei medžiagų bandinių paėmimas ir jų laboratoriniai tyrimai.
32. Vizualiniais ir instrumentiniais metodais nustatomi stogo geometrijos pokyčiai, elementų deformacijos ir įtrūkimai, medinių konstrukcijų biologiniai pažeidimai.
33. Medienos bandiniai imami iš labiausiai pažeistų vietų, kad būtų galima nustatyti biologinės korozijos priežastis. Biologinė korozija – medienos sunykimas nuo biologinių kenkėjų: naminių, pelėsinių grybų, entomologinių gadintojų. Biologinės korozijos pasekmės:
33.2. higieninės – gali sukelti alerginius susirgimus žmogui, neigiamai veikia kraujo sudėtį, gali išprovokuoti vėžinius susirgimus;
V. ČERPIŲ, SKALŪNO, METALO, MEDŽIO, NENDRIŲ, ŠIAUDŲ IR BITUMINIŲ DANGŲ TVARKYBA
PIRMASIS SKIRSNIS
STOGO LAIKANČIŲJŲ KONSTRUKCIJŲ STIPRINIMAS
35. Prieš pradedant tvarkyti stogo laikančiąsias konstrukcijas, pašalinama avarinėje būklėje esanti stogo danga. Pakloto (grebėstavimo) ardymo būtinybė nustatoma stogo būklės tyrimo metu.
37. Visi ardymo, laikinojo ramstymo ir dengimo darbai vykdomi pagal Restauravimo – atkūrimo darbų technologijos projekto nurodymus.
38. Stogo laikančiųjų elementų pakeitimo, protezavimo, stiprinimo ir atkūrimo darbai atliekami pagal projektą, laikantis statybos techninio reglamento STR 2.05.07:2005 „Medinių konstrukcijų projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. D1-79 (Žin., 2005, Nr. 25-818), reikalavimų.
39. Prieš stogo konstrukcijų stiprinimą atliekamas visų medinių elementų valymas karštais vandens garais, lygiagrečiai porolono kempinėmis surenkami nešvarumai, nusausinama mediena. Džiovinama natūraliu būdu.
40. Remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais ir išvadomis, parenkamos priemonės medienos apsaugai nuo naminių ir pelėsinių grybų (dezinfekcija) bei entomologinių kenkėjų (dezinsekcija). Medinių elementų apdorojimo būdą ir technologiją parenka projekto autorius, vadovaudamasis statybos techninio reglamento STR 2.05.07:2005 „Medinių konstrukcijų projektavimas“ reikalavimais.
ANTRASIS SKIRSNIS
STOGO DANGŲ ATKŪRIMAS
42. Pirmiausia reikia atstatyti arba atkurti autentišką stogo dangą, remiantis atliktais istoriniais architektūriniais tyrimais.
43. Jeigu stogo danga buvo iš esmės pertvarkyta ir neliko duomenų jos autentiškam atkūrimui, reikia vadovautis statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ ir šio reglamento nurodymais.
44. Po stogų dangomis iš čerpių, skalūno, metalo bei medžio turi būti įrengiamas ištisinis ar antikondensacinis hidroizoliacinis sluoksnis, kuris nesiliečia su stogo danga. Tarpas tarp izoliacinio sluoksnio ir dangos turi būti vėdinamas išorės oru (reglamento 4 priedas).
46. Po stogo danga įrengiamas pagrindas iš grebėstų arba daromas ištisinis lentų paklotas. Grebėstų skerspjūvis bei atstumai tarp grebėstų priklauso nuo gegnių žingsnio ir denginio rūšies (reglamento 5–9 priedai). Pagrindo medienos masinis drėgnis turi būti ne didesnis kaip 20 % ir ne mažesnis kaip 8 %.
48. Stogų iš įvairių medžiagų rekomenduojami nuolydžiai:
1 lentelė
| Eil. Nr. |
Stogo dangos medžiagos |
Stogo nuolydis (nuo...iki) |
|
| Procentais |
Laipsniais |
||
| 1. |
Cinkuota skarda |
50–100 |
27–45 |
| 2. |
Varinė skarda |
||
| 3. |
Čerpės |
50–100 |
27–45 |
| 4. |
Skalūnas (šiferis) |
||
| 5. |
Mediena (gontas, lentos, lentelės, skiedros) |
||
| 6. |
Ritininės medžiagos |
9–58 |
5–30 |
| 7. |
Šiaudai |
84–100 |
40–45 |
| 8. |
Nendrės |
||
50. Skalūno stogo dangos gali būti įrengiamos iš įvairios formos skalūno plokštelių (reglamento 2 priedas). Priklausomai nuo skalūno plokštelių formos taikomos skirtingos stogo dangos klojimo technologijos (reglamento 6 priedas).
51. Dengiant pastato stogą skalūnu gali būti panaudojamos skirtingų dydžių plokštelės. Tokiais atvejais didesnės plokštelės klojamos žemesnėje, karnizinėje šlaito dalyje, mažesnės – arčiau kraigo.
52. Įrengiant stogus iš cinkuotos skardos reikia vadovautis statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimais.
53. Stogo danga iš varinių lakštų įrengiama taip pat kaip ir iš cinkuotos skardos, jungiant lakštus gulsčiaisiais ir stovinčiaisiais falcais. Dangos prie pagrindo tvirtinimui naudojamos varinės juostelės (kliameriai), prikalamos varinėmis vinimis. Norint padidinti dangos nepralaidumą, falcai gali būti papildomai užlituojami.
54. Padengimas cinko lakštais naudojamas tais atvejais, kai stogo paviršiuje reikia suformuoti reljefinius papuošalus, nes pašildytas iki reikiamos temperatūros cinkas lengvai tampa reikiamos formos. Gaisro metu cinkas greitai lydosi ir dega, todėl jo naudojimas stogo įrengimui be reikiamo pagrindimo nerekomenduojamas.
55. Cinkas lankstus tik tam tikroje temperatūroje, žemiau ir aukščiau kurios jis tampa trapus. Todėl išilgai stogo nuolydžio cinko lakštai sujungiami specialiais apvaliais falcais. Tokie falcai kartu veikia kaip kompensatoriai, nes cinko lakštai šildant saulei stipriai plečiasi. Viršutiniai lakštai užleidžiami ant viršutinių ir sulituojami. Gulstieji falcai cinko stoguose netaikomi.
56. Prie pagrindo cinko lakštai tvirtinami laikikliais iš cinko, prikalamais cinkuotomis vinimis ir įleistais į falcus.
57. Bituminės stogų dangos įrengiamos iš šiuolaikinių bituminių arba bituminių polimerinių ritininių medžiagų. Jų klojimas turi būti atliekamas pagal statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimus.
58. Jeigu bituminė stogo danga įrengiama virš medinio pakloto, po juo turi būti vėdinama pastogė arba specialiai suformuotas ventiliuojamas oro tarpas, kurio aukštis ne mažesnis kaip 50 mm, o atbrailose ir kraige įrengtos angos, kurių plotas apskaičiuojamas pagal statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimus.
59. Mediniai stogai daromi daugiasluoksniais – nuo dviejų iki keturių sluoksnių (reglamento 7 priedas). Padidinti dangos ilgaamžiškumui rekomenduojama dangos elementus (lenteles, skiedras) prieš klojimą dažyti specialiais dažais arba antiseptikais. Paklotos dangos dažymas neduoda reikiamo efekto.
60. Medinių stogų ilgaamžiškumui ypatingą reikšmę turi geras vėdinimas, kurį gali užtikrinti nešildoma ventiliuojama pastogė arba pagal statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimus įrengtas vėdinamas oro tarpas.
61. Stogai iš neapdorotų šiaudų yra lengvai užsiliepsnojantys. Todėl šiaudinei stogo dangai rekomenduojama naudoti molyje išmirkytus šiaudus. Tokių stogų įrengimo technologija pateikta šio reglamento 8 priede.
62. Nendriniai stogai įrengiami iš išdžiovintų nendrių, paklotų 250–350 mm storio. Tokių stogų įrengimo technologija pateikta šio reglamento 9 priede.
63. Šiaudiniai ir nendriniai stogai įrengiami be organizuoto vandens nuvedimo. Todėl karnizų iškišimas daromas pakankamai didelis, kad apsaugotų pastato sienas nuo stogo nutekančio vandens.
TREČIASIS SKIRSNIS
VANDENS NUTEKĖJIMO SISTEMŲ ATKŪRIMAS
65. Pirmiausia reikia atkurti autentišką vandens nuo stogo nuvedimo sistemą, remiantis atliktais istoriniais, fiziniais tyrimais.
66. Jeigu vandens nuo stogo nuvedimo sistema buvo iš esmės pertvarkyta ir neliko duomenų jos autentiškam atkūrimui, reikia vadovautis tokiais reikalavimais:
66.1. vanduo nuo pastato stogo turi būti nuleidžiamas taip, kad nepakenktų pastato konstrukcijoms, keliams, šaligatviams, greta esantiems statiniams, nedarytų žalos gamtai. Ant visų tipų stogų, kurių karnizai yra aukščiau kaip 6 m nuo žemės paviršiaus, turi būti įrengta vandens nuleidimo nuo stogo sistema;
66.2. vandens nuo stogo surinkimui naudojami pakabinami ir nuosvyrieji latakai. Pakabinami latakai taikomi nedideliuose pastatuose, kai jų stogas dengtas mediena, skalūnu arba čerpėmis. Latakų įrengimo taisyklės pateiktos šio reglamento 3 priede;
66.3. lietvamzdžiai išdėstomi nuo 8,5 iki 13 m atstumu. Nepageidautina juos tvirtinti pastato kampuose;
66.4. prie sienų lietvamzdžiai tvirtinami kas 1,4 m. Atstumas tarp lietvamzdžio ir sienos priimamas 90–130 mm;
KETVIRTASIS SKIRSNIS
NAUDOJAMI MECHANIZMAI IR ĮRANGA
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
1 priedas
Šlaitinių Stogų tipai
| 1. Vienšlaitis |
|
| 2. Dvišlaitis (frontoninis) |
|
| 3. Trišlaitis |
|
| 4. Keturšlaitis (valminis) |
|
| 5. Čiukurinis |
|
| 6. Dvišlaitis (pusvalminis) |
|
| 7. Mansardinis (valminis) |
|
| 8. Mansardinis (pusvalminis) |
|
| 9. Piramidinis |
|
| 10. Svogūninis |
|
| 11. Kupolinis |
|
| 12. Bokštas |
|
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
2 priedas
STOGO DANGŲ TIPAI IR FORMOS
I. KERAMINĖS ČERPĖS
11. Štampuoti užkaitiniai (Marselio tipo)
Pjūvis VI–VI
Vaizdas iš viršaus
Vaizdas iš šono B
Vaizdas iš šono A
II. SKALŪNO PLYTELĖS
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
3 priedas
NUOSVYRŲJŲ LATAKŲ ĮRENGIMAS
1. Nuosvyrieji latakai patikimiau nei pakabinamieji apsaugo pastato išorines sienas nuo sudrėkimo, ypač stiprių liūčių metu. Tai sąlygoja pakankamai didelis latakų nuolydis (ne mažesnis kaip 1:20, t. y. 5 %), trumpas vandens kelias (apribotas dideliu latako nuolydžiu). Siekiant užtikrinti vertingų pastatų fasadų apsaugą nuo priešlaikinio irimo, projektuojant vandens nuvedimo nuo stogų sistemas pirmenybę reikia skirti nuosvyriesiems latakams.
2. Nuosvyrieji latakai gali būti įrengiami stoguose, dengtuose skarda, čerpėmis, skalūnu, bituminėmis medžiagomis. Pagrindinis reikalavimas – galimybė karnizinėje stogo zonoje suformuoti 710 mm pločio cinkuotos skardos juostą, ant kurios įrengiamas nuosvyrusis latakas.
3. Pagrindiniai nuosvyrųjų latakų elementai ir jų įrengimo nuosvyrumai pateikti 1–4 paveiksluose.
1 pav. Karnizo nuosvyrųjų latakų pjūvis
1 – kabliai kas 700 mm; 2 – stoglovis; 3 – lentinis paklotas; 4 – grebėstai; 5 – gegnė; 6 – kablių prie pakloto tvirtinimo elementai (vinys, medvarščiai); 7 – skardos laikikliai kas 700 mm; 8 – stoglovio juosta.
2 pav. Nuosvyrųjų latakų nuolydžiai ir vandens nuvedimo kryptys
3 pav. Stoglovio juostos formavimas
4 pav. Vandens iš stoglovio nuvedimas į lietvamzdį
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
4 priedas
ŠLAITINIŲ STOGŲ KONSTRUKCIJŲ VĖDINIMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šlaitiniuose stoguose, kur naudojama daug elementų iš medienos, net nedideli stogo dangos nesandarumai gali iššaukti medienos puvimą, tai rimtos problemos pastato savininkui. Bandymai užsandarinti stogą, o kartu ir pastogę duoda atvirkštinį efektą – konstrukcijose pradeda kauptis drėgmė nuo vidaus vandens garų kondensato.
2. Nuo seno žinoma, kad geriausia stogo konstrukcijų apsauga nuo epizodinio sudrėkimo ir kondensato kaupimosi yra efektyviai veikiantis jų vėdinimas. Praktiškai stogo konstrukcijų vėdinimo problema buvo išspręsta, statant pastatus su šalta ventiliuojama pastoge. Bet atsiradus naujiems techniniams sprendimams, naujoms medžiagoms ir technologijoms ši problema vėl tapo aktuali. Ypač ji paaštrėjo, kai prasidėjo masiškas šildomų mansardinių patalpų įrengimas naujuose ir senuose, ne visada tam pritaikytuose pastatuose.
II. STOGAI SU NEAPŠILTINTA (ŠALTA) PASTOGE
3. Nešildomose pastogėse oras iš išorės cirkuliuoja per langus frontonuose arba šlaituose. To visiškai užtekdavo įvairių tipų stogų vėdinimui, išskyrus metalinius. Ant metalinių stogų vidinių paviršių, keičiantis oro sąlygoms, formuojasi kondensatas, kuris po to nuteka į karnizo zoną, kur vėdinimo sąlygos ypač prastos ir prasideda medienos puvimas. Todėl į statybos techninį reglamentą STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-571 (Žin., 2008, Nr. 130-4997), įtrauktas reikalavimas po metalinėmis stogo dangomis įrengti papildomą antikondensacinį (hidroizoliacinį) sluoksnį, kuris nesiliečia su dangos paviršiumi. Pastaruoju metu vienetinių stoginių medžiagų (čerpių, plytelių, lakštų) gamintojai savo techninėse sąlygose vietoj stogo dangos siūlių užtaisymo skiediniu iš vidinės pusės rekomenduoja naudoti papildomą hidroizoliacinį sluoksnį iš sintetinių plėvelių. Tokiu būdu dauguma dabartinių statomų arba remontuojamų stogų po pagrindine stogo danga turi papildomą hidroizoliacinį sluoksnį dažniausiai iš sintetinių plėvelių. Kartais šiam sluoksniui įrengiamas medinis paklotas, bet dažniau plėvelės klojamos tiesiog virš gegnių. Norint suformuoti pakankamai reikšmingą oro tarpą tarp plėvelės ir pagrindinės dangos, virš gegnių kalami 30–50 mm storio ventiliaciniai tašeliai (kontrgrebėstai). Jie prispaudžia prie gegnių hidroizoliacinę plėvelę ir prie jų kalami stogo grebėstai (1 pav.).
4. Susikaupęs kondensatas arba nedidelis atmosferinio vandens kiekis, prasiskverbęs pro dangą per neužtaisytas siūles, sulaikomas hidroizoliacinės plėvelės ir jos paviršiumi nuteka žemyn. Apatinis papildomas hidroizoliacijos kraštas dažniausiai nuleidžiamas į stogo lataką, kur prispaudžiamas skardos liežuvėliu (2 pav.). Tokiu atveju vanduo nuo hidroizoliacinės plėvelės patenka į bendrą nutekėjimo sistemą. Kartais naudojamas kitas būdas – apatinis papildomas hidroizoliacijos kraštas išvedamas žemiau latako (3 pav.). Tada nedidelis vandens kiekis nuo karnizo laisvai laša žemyn. Toks būdas yra efektyvus, kai vandens surinkimui naudojami nuosvyrieji latakai.
1 pav. Stogo konstrukcijų vėdinimas nešildomoje pastogėje
2 pav. Papildomos hidroizoliacijos apatinio krašto nuleidimas į lataką
3 pav. Papildomos hidroizoliacijos apatinio krašto išvedimas žemiau latako
4 pav. Oro srautai kraigo zonoje vėdinant stogo konstrukcijas nešildomose pastogėse
5. Užtikrinti oro tarpo tarp stogo dangos ir papildomos hidroizoliacijos sluoksnio vėdinimą karnizo ir kraigo zonose įrengiamos ventiliacinės angos. Jų dydžiai reglamentuojami statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimuose. Statant naujus pastatus tokios dangos numatomos jau projektuojant stogą. Restauruojant arba atstatant pastatus tokių angų įrengimas sprendžiamas sunkiau, ypač kraigo zonoje. Esant šaltai pastogei, galima minėto oro tarpo vėdinimą organizuoti panaudojant angas pastato frontonuose (4 pav.). Jeigu leidžia objekto sąlygos, efektyvų vėdinimą galima organizuoti per specialias kraigines čerpes (5 pav., a) arba viršutinės eilės ventiliacines čerpes (5 pav., b ir c).
III. STOGAI SU APŠILTINTA PASTOGE
6. Stoguose su apšiltinta pastoge konstrukcijų vėdinimo problema komplikuojasi, nes kartu reikia organizuoti šilumą izoliuojančio sluoksnio vėdinimą.
Šilumą izoliuojančio sluoksnio vėdinimui pastarasis iš viršaus dengiamas difuzine plėvele, kuri yra laidi garams, bet neleidžia drėgmei patekti į šiluminę izoliaciją. Kartu difuzinė plėvelė atlieka priešvėjines funkcijas, apsaugant šiluminę izoliaciją nuo prapūtimo.
Virš difuzinės plėvelės įrengiamas 30 – 50 mm aukščio vėdinamas oro tarpas. Stogo konstrukcija yra tokia pati, kaip su papildomu hidroizoliaciniu sluoksniu. Oro tarpui suformuoti taip pat naudojami ventiliaciniai tašeliai (išilginiai grebėstai), o karnize ir kraige įrengiamos ventiliacijos angos (6 pav.).
6 pav. Stogo konstrukcijų virš apšiltintos pastogės vėdinimas su vienu ventiliuojamu oro tarpu
7 pav. Apšiltintos pastogės stogo su vienu ventiliuojamu oro tarpu kraigo detalė
8 pav. Stogo konstrukcijų virš apšiltintos pastogės vėdinimas su dviem ventiliuojamais oro tarpais
9 pav. Apšiltintos pastogės stogo su dviem vėdinamais oro tarpais kraigo detalė
10 pav. Vėdinimo angų karnizo zonoje įrengimo variantas
11 pav. Vėdinimo angų karnizo zonoje įrengimo variantas
12 pav. Vėdinimo angų karnizo zonoje įrengimo variantas
13 pav. Stogo konstrukcijų vėdinimas per angas frontonuose virš apšiltintos pastogės
7. Jeigu pro stogą prasiskverbia nežymus vandens kiekis ir drėgmė ant papildomos hidroizoliacijos sluoksnio paviršiaus atsiranda tik epizodiškai (pvz. nuo kondensato, susikaupusio metalinės dangos apatiniame paviršiuje), papildomos hidroizoliacijos funkcijas visiškai gali atlikti difuzinė plėvelė. Tokiu atveju stogo konstrukcija yra su vienu ventiliuojamu oro tarpu (6 ir 7 pav.).
Kai stogo danga yra ne visai sandari, prapučiama (pvz., čerpių dangos su neužtaisytomis skiediniu siūlėmis) ir pro ją reguliariai patenka nedidelis drėgmės kiekis, papildomos hidroizoliacijos sluoksnis turi būti išsaugomas kaip ir difuzinė plėvelė, kurios funkcijos nesikeičia – šiluminės izoliacijos apsauga nuo sudrėkimo ir prapūtimo. Todėl stogo konstrukcija įrengiama su dviem ventiliuojamais oro tarpais, iš kurių vienas formuojamas išilginiais grebėstais, kitas – tarp hidroizoliacinės ir difuzinės plėvelės – gaunasi kaip skirtumas tarp gegnių aukščio ir grebėstų storio (8 ir 9 pav.). Abu tarpai karnizo ir kraigo zonose turi turėti ventiliacines angas, kurios dažniausiai daromos abiem tarpams bendros.
Oro pritekėjimo angų karnizuose įrengimo variantai pateikti 10–12 paveiksluose.
Stogo kraiginėje dalyje oro tarpai vėdinami per kraigo detales, specialias čerpes (5 pav.), vėdinimo kaminėlius ir t. t. Nesant galimybei užtikrinti stogo konstrukcijų vėdinimą per kraigą, rekomenduojama apšiltintų mansardinių patalpų lubas įrengti taip, kad tarp jų ir kraigo susiformuotų nedidelė šalta pastogė. Tada vėdinimo oro srautai gali būti nukreipti į šias pastogės frontonų angas (13 pav.).
Kai šaltos pastogės perdaromos į apšiltintus mansardinius aukštus, kartais išsaugoma sena stogo danga su esamais grebėstais. Šiluminė izoliacija ir difuzinė plėvelė tvirtinamos iš pastogės pusės. Norint suformuoti tarp grebėstų ir difuzinės plėvelės vėdinamąjį oro tarpą, prie grebėstų iš apačios išilgai šlaito prikalamas 30–50 mm storio tašelis, o difuzinės plėvelės kraštai mediniais tašeliais tvirtinami prie gegnių šonų (14 pav.). Vėdinamas oro tarpas turi jungtis su ventiliacinėmis angomis karnizinėje ir kraiginėje stogo dalyse.
14 pav. Stogo apšiltinimas ir vėdinamojo oro tarpo įrengimas nenuimant esamos stogo dangos
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
5 priedas
ČERPINĖS STOGŲ DANGOS
1. Čerpinės stogų dangos buvo naudojamos dar antikiniais laikais. Jos turi daug teigiamų savybių: didelis ilgaamžiškumas, atsparumas ugniai, atmosferos ir cheminiams poveikiams, mažos eksploatacinės išlaidos. Dauguma čerpių rūšių prie grebėstų tvirtinami tik vienu kraštu ir turi pakankamą judėjimo laisvę. Todėl čerpiniai stogai mažai jautrūs įvairioms pastato konstrukcijų deformacijoms, kurios atsiranda dėl nevienodo pastato sėdimo, temperatūros pokyčių, vėjo ir sniego apkrovų, transporto judėjimo ir t. t.
2. Per ilgą čerpių istoriją keitėsi jų dydžiai, forma, dengimo technologija. Pagrindiniai keraminių čerpių tipai pateikti šio reglamento 2 priede. Pagal esminius klojimo technologijų skirtumus čerpes galima suskirstyti į dvi grupes:
2.1. 1 grupė – išlikusios nuo antikos laikų plokščios trapecinės ir lovinės totoriškos čerpės. Jos neturi apatiniame paviršiuje danties, kuriuo dauguma čerpių yra kabinamos už grebėstų krašto;
3. Pirmos grupės čerpės klojamos virš ištiso pakloto ant kalkinio skiedinio sluoksnio. Ruošiant skiedinį į jį papildomai įvedamos įvairios plaušinės medžiagos. Sudėjus pirmas čerpių eiles, ant jų uždedama antra eilė čerpių, kurios apverstos 180° ir kaip gaubtai perdengia apatinės eilės siūles (šio reglamento 2 priedas, p. 1.3, p. 1.5). Viršutinės eilės čerpės sulaikomos vietoje tik trinties jėgų dėka.
4. Antros grupės čerpės klojamos virš grebėstų iš 50x50 mm arba 40x60 mm tašelių. Viršutinis čerpės kraštas dantimis užkabinamas už grebėsto krašto, o priekinė čerpės dalis už auselės gali būti pririšta su viela prie sekančio (žemesnio) grebėsto. Bet ir šios grupės įvairių čerpių dangų klojimo technologijos skiriasi tarpusavyje.
5. Plokščių čerpių įvairios modifikacijos masiškai gaminamos ir dabar. Jų dengimo technologiją reglamentuoja gamintojų techninės specifikacijos ir statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ nurodymai.
6. Štampuotos užkaitinės čerpės (Marselio tipo) skirtingų atvaizdų masiškai naudojamos šiuolaikinėje statyboje. Jų dengimo technologiją reglamentuoja gamintojų techninės specifikacijos ir statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ nurodymai.
7. Lovinės čerpės (vienuolis ir vienuolė) dabartiniuose stoguose nenaudojamos, bet Lietuvoje dar išliko pastatai, dengti tokiomis čerpėmis. Šios dangos yra brangios ir sunkios. Pilna apkrova nuo tokios dangos sudaro 0,90 kN/m2 (be grebėstų):
7.1. minimalus stogų iš lovinių čerpių nuolydis – 40°. Danga klojama virš grebėstų iš 40x60 mm tašelių. Atstumas tarp grebėstų priimamas 80–100 mm mažesnis už čerpės ilgį, t. y. 310–330 mm;
7.2. apatinė čerpė (vienuolė) platesnė už viršutinę (vienuolį). Apatiniame paviršiuje, be kabliuko, ji turi auselę, už kurios su viela gali būti pririšama prie žemesnio grebėsto. Be to, jos šoninių kraštų galuose padarytos išpjovos, į kurias atsiremia viršutinė čerpė („vienuolis“);
7.3. viršutinė čerpė (vienuolis) turi lygų viršutinį paviršių. Jos apatinis galas platesnis už viršutinį (t. y. ji turi kūginę formą). Viršutiniame čerpės gale suformuota skersinė pertvara, kuria „vienuolis“ atsiremia į apatinių čerpių kraštų išpjovas;
7.4. danga klojama nuo atbrailos link karnizo. Pirma horizontaliomis eilėmis viena greta kitos klojamos apatinės čerpės (vienuolės). Dengimo kryptis neturi reikšmės. Prie grebėstų čerpės tvirtinamos laikantis statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimų;
7.5. sudėjus apatines čerpes ir patikrinus eilių horizontalumą bei siūlių vertikalumą, pradedamos kloti viršutinės čerpės. Jos klojamos ant skiedinio vertikaliomis eilėmis nuo karnizo iki kraigo (1 pav.);
1 pav. Stogo danga iš lovinių čerpių (vienuolis ir vienuolė)
8. Banguotos (S – formos arba olandiškos) čerpės anksčiau buvo naudojamos gana plačiai. Kartais jos naudojamos ir dabartinėje statyboje, nors pagal visus parametrus nusileidžia užkaitinėms:
8.1. minimalus stogų iš banguotų čerpių nuolydis – 40°, o naudojant čerpes su trumpai nupjautais kampais ir padidintu iki 90 mm eilių užleidimu – 35°. Dangos apkrova (be grebėstų) – 0,50 kN/m2, o su užsandarinimo skiediniu – 0,60 kN/m2;
8.3. banguotos čerpės gaminamos su dviem nupjautais kampais: dešiniu viršutiniu ir kairiu apatiniu (reglamento 2 priedas, p 1.8). Yra dvi čerpių modifikacijos, kurios skiriasi kampų nupjovimo būdais: ilgas (reglamento 2 priedas) ir trumpas. Be to, atbrailos kampo užbaigimui bei frontono krašto (kairės pusės) formavimui gaminamos platesnės 2 bangų čerpės (reglamento 2 priedas, p. 1.8);
8.4. banguotos čerpės klojamos horizontaliomis eilėmis tik iš dešinės į kairę. Čerpių klojimo nuoseklumas pateiktas 2 paveiksle (a). Pirma klojama čerpė A. Po jos su užleidimu dedama čerpė B. Ant jų dedamos sekančios eilės čerpė C, kuri dedama paliekant 3 mm tarpą tarp nupjauto apatinio čerpės kampo ir čerpės B nupjauto viršutinio kampo. Paskutinė klojama čerpė D. Eilių užleidimas: su ilgu kampų nupjovimu – 70–80 mm, su trumpu kampų nupjovimu – 80–90 mm;
8.5. banguotos čerpės neturi auselių vielai užkabinti, todėl turi tvirtintis papildomai prie grebėstų specialiomis metalinėmis kabėmis. Tvirtinimas atliekamas laikantis statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimų;
8.6. banguotų čerpių dangos yra lengvai prapučiamos. Todėl iš pastogės pusės turi būti įrengtas papildomas hidroizoliacijos sluoksnis arba čerpių siūlės užtaisytos kalkiniu skiediniu;
9. Čerpinių stogų latakų prijungimų ir kitų stogo detalių įrengimas atliekamas pagal statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimus.
10. Čerpinių stogų dengimui reikalingas įprastas stogdengių įrankių komplektas, kuris naudojamas stogams iš šiuolaikinių čerpių dengti.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
6 priedas
Stogo dangos iš skalūno
(NATŪRALAUS ŠIFERIO DANGOS)
1. Šios stogų dangos yra ilgaamžės, atsparios atmosferos bei įvairiems cheminiams poveikiams. Šiferis gaminamas plokštelių pavidalu 3–5 mm storio ir įvairių formų. 1 m2 dangos masė 10–18 kg. Dažniausiai naudojamos 3 tipų skalūno plytelės: stačiakampės, kvadratinės su dviem nupjautais kampais ir stačiakampės su dviem užapvalintomis briaunomis (reglamento 2 priedas). Priklausomai nuo plytelių formos yra trys stogo dangų klojimo technologijos.
2. Stačiakampės skalūno plytelės klojamos vadinamu „anglišku“ būdu (1 pav.). Pagrindas stogo dangai daromas iš grebėstų 40x60 mm, prikalamų prie gegnių. Atstumas tarp grebėstų priklauso nuo naudojamų plytelių ilgio ir sudaro kiek mažiau nei pusė plytelių ilgio (1 pav.). Skalūno plytelės dažniausiai klojamos dviem sluoksniais, kiekviena plytelė atsiremia į tris grebėstus.
3. Prieš plytelių klojimą išilgai atbrailos ir frontono prikalami 9x50 mm išlyginamieji tašeliai, o ant grebėstų pažymimi vertikalių plytelių eilių kraštai.
4. Virš atbrailos klojama pirma horizontali eilė iš sutrumpintų (1/2 ilgio) plytelių. Jos apatinis kraštas išlyginamas pagal iš anksto įtemptą virvę.
5. Klojama horizontaliomis eilėmis, perstumiant kiekvieną eilę ant pusės plytelės pločio. Kiekviena plytelė tvirtinama dviem vinimis, kurios kalamos į pragręžtas skyles kiek aukščiau apatinės eilės viršutinio krašto (1 pav.).
1 pav. Dvisluoksnė stačiakampių skalūno plytelių danga („angliškas“ dengimo būdas)
6. Kvadratinės su dviem nupjautais kampais skalūno plytelės klojamos vadinamu „prancūzišku“ būdu (2 pav.) virš ištiso lentų pakloto. Paklotas įrengtas iš 25 mm storio lentų, prikalamų su 10–20 mm tarpais. Plytelės klojamos dviem sluoksniais.
7. Prieš plytelių klojimą išilgai atbrailos ir frontono prikalami 9x50 mm išlyginamieji tašeliai, o ant lentų pakloto plytelių žymimi eilių kraštai.
8. Pirmiausia virš atbrailos klojamos dvi horizontalios eilės iš stačiakampių plytelių. Jų apatinis kraštas išlyginamas pagal įtemptą virvę. Po to kalama išlyginamoji stačiakampių plytelių eilė, kuri užbaigia karnizinės dalies formavimą.
9. Eilinės skalūno plytelės klojamos palei virvę horizontaliomis eilėmis, pridedant vieną plytelę prie kitos nupjautais kampais su 3–5 mm tarpu. Eilių užleidimas ir vertikalumas turi būti griežtai kontroliuojamas, kad stogo šlaito piešinys būtų vienodas.
2 pav. Dvisluoksnė kvadratinių plytelių su nupjautais kampais danga
(„prancūziškas“ dengimo būdas)
10. Kiekviena plytelė prie pakloto tvirtinama dviem vinimis, kalamomis į iš anksto išgręžtas skyles. Į tarpus tarp gretimų vienos eilės plytelių kalamos priešvėjinės kabės. Kabių plokščia galvutė slepiasi po plytelių kraštais, iš tarpo išsikiša tik vertikalus liežuvėlis. Ant jo užsideda viršutinės eilės plytelė su pragręžta skyle. Po to liežuvėlis atlenkiamas žemyn, užtikrinant patikimą visų trijų plytelių prispaudimą prie pagrindo.
11. Frontono kraštai padengiami viena eile dvisluoksnių stačiakampių skalūno plytelių danga (2 pav.).
12. Stačiakampės skalūno plytelės su dvejomis užapvalintomis briaunomis klojamos vadinamu „vokišku“ būdu (3 pav.) virš ištiso lentų pakloto iš 25 mm storio lentų su 10–20mm tarpais. Plytelės klojamos dviem sluoksniais.
13. Šio būdo ypatumas yra toks, kad plytelių eilės išdėstomos ne horizontaliai, o turi būti pasvirę ir su karnizu sudaryti apie 20° kampą. Kuo mažesnis stogo nuolydis, tuo didesnis daromas eilių pasvirimas.
14. Prieš plytelių klojimą prie atbrailos ir frontono krašto prikalami išlyginamieji tašeliai, o ant pakloto žymimi būsimųjų eilių kontūrai.
15. Virš atbrailos klojamos dvi horizontalios eilės iš rombo formos arba stačiakampių plytelių. Jų apatinis kraštas išlyginamas pagal įtemptą virvę.
16. Ant prikaltų karnizinių plytelių žymimas pagrindinės dangos apatinis kraštas, pagal kurį bus apipjaustomos visų eilių apatinės plytelės.
3 pav. Dvisluoksnė stačiakampių skalūno plytelių su dvejomis užapvalintomis briaunomis danga („vokiškas“ dengimo būdas)
17. Plytelių klojimo kryptis (iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę) parenkama priklausomai nuo vyraujančios vėjo krypties.
18. Plytelės užleidžiamos 60–90 mm ant žemiau paklotų ir tvirtinamos trimis vinimis. Visos vinys kalamos tik į vieną lentą, kad nuo lentų išsikraipymo nesutrūkinėtų danga.
19. Frontono kraštai padengiami viena eile dvisluoksnių stačiakampių skalūno plytelių danga (3 pav.). Dengtos tokiu būdu skalūnų dangos užtikrina geriausias vandens nuo stogo nutekėjimo sąlygas.
20. Visų rūšių skalūno plytelių dangos stogo latakai, briaunos ir prijungimai prie vertikalių paviršių dengiamos cinkuota skarda laikantis statybos techninio reglamento STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“ nurodymų.
21. Norint išlaikyti senovinį skalūno dangos kraigo užbaigimą, vieno šlaito plytelės iškišamos virš kraigo, o siūlė užtaisoma cemento skiediniu su plaušiniu užpildu arba atsparia temperatūrai bitumine mastika (4 pav.).
22. Vandens nuvedimas nuo stogų, dengtų skalūno plytelėmis, daromas pakabinamais latakais arba leidžiant laisvai kristi.
4 pav. Kraigo užbaigimas sandūrą užtaisant hermetiku
23. Skalūno dangų dengimui naudojami įprasti dailidės įrankiai: drėlė, plaktukai, kirvukai, rankinis pjūklas, atsuktuvai, replės bei specialus plaktukas plytelių kraštų apkapojimui, priekalas su aštriu viršutiniu kraštu ir specialios žirklės plytelėms pjauti (5 pav.), vietoj kurių gali būti panaudojamas prietaisas keraminėms plytelėms pjauti.
|
|
|
|
|
|
|
|
5 pav. Specialūs įrankiai skalūno apdirbimui
1 – rankinės žirklės; 2 – specialus plaktukas; 3 – priekalas
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
7 priedas
MEDINĖS STOGŲ DANGOS
1. Mediniai stogai yra lengvi ir pigūs, ekologiškai švarūs, jų įrengimo technologija pakankamai paprasta. Bet jie lengvai užsiliepsnoja ir greitai pūna. Padidinti medinių dangų atsparumą puvimui bei atsparumą ugniai galima įrengimo metu padengiant jas antiseptikais ir antipirenais.
2. Lietuvoje naudojami keturi medinių dangų tipai: gontiniai, iš lentelių, iš skiedrų ir iš lentų (reglamento 2 priedas). Jie visi klojami virš pakloto iš grebėstų, kurių storis priklauso nuo atstumų tarp gegnių. Dažniausiai grebėstams naudojami tašeliai 50x50 mm arba 50–60 mm skersmens aptašytas iš stogo dangos pusės karties. Karčių atrėmimo į gegnes vietos irgi aptašomos, kad užtikrintų vienodą grebėstavimo plokštumą.
3. Gonto danga virš gyvenamųjų namų įrengiama trisluoksnė, virš ūkinių pastatų – dvisluoksnė. Gerai įrengtas stogas iš gonto nepralaidus vandeniui ir turi didesnį stiprumą ir ilgaamžiškumą, nei bet koks kitas medinis stogas. Įrengtas iš neapdorotos medienos toks stogas tarnauja iki 25 metų, o padengus gonto lenteles antiseptikais stogo tarnavimo laiką galima padidinti iki 40 arba 50 metų.
4. Gonto lentelės gaminamos skaldant rąstus radialiai, kas užtikrina jų mažą deformatyvumą keičiantis drėgmės režimui (1 pav.).
1 pav. Gonto lentelių gamyba iš rąstų
5. Geriausi yra egliniai gontai, bet dažnai jie yra gaminami iš pušies, maumedžio, drebulės. Paprastai gontas gaminamas spraustelinis, bet kartais stogams naudojamas nespraustelinis (be griovelio), kuris turi kitokią klojimo technologiją.
6. Atstumai tarp grebėstų priklauso nuo gonto sluoksnių skaičiaus. Dvisluoksnėse gonto dangose atstumai tarp grebėstų centrų priimami lygūs 1/2 gonto lentelių ilgio, trisluoksnėse – 1/3 lentelių ilgio.
7. Gonto danga pradedama kloti nuo apatinio stogo krašto ir dengiama horizontaliomis eilėmis link kraigo. Trisluoksnėje dangoje pirma eilė ties karnizu dengiama 370 mm ilgio gonto lentelėmis (2 pav., a). Viršutinis gonto kraštas prikalamas vinimis prie pirmojo grebėsto (skaičiuojant nuo karnizo), o apatinis kraštas remiasi į pritvirtintą prie atbrailos lentą. Virš pirmos eilės dengiama antra – pilno ilgio gonto lentelėmis. Kiekviena lentelė prikalama dviem vinimis. Vertikalios siūlės perdengiamos perstumiant sekančią eilę 1/2 gonto pločio. Šlaito link viršutinės eilės trisluoksnėje dangoje perdengia apatines kiek daugiau nei 2/3 lentelių ilgio (2 pav., a), o dvisluoksnėje – 1/2 lentelių ilgio (2 pav., b).
|
|
|
|
a) trisluoksnių |
b) dvisluoksnių |
2 pav. Stogo dangų iš gonto lentelių dengimas
8. Dvisluoksnės dangos taip pat pradedamos kloti sutrumpintų lentelių eile, virš kurios kalamos pilno ilgio gonto lentelės.
10. Nespraustelinio gonto dangos įrengimo technologija visiškai tokia pat, kaip dangos iš lentelių (tik mažesnis sluoksnių skaičius). Vienoje eilėje gonto lentelės puse savo ploto užleidžiamos ant gretimų lentelių. Kiekvienos eilės lentelių klojimo kryptis keičiasi (3 pav., b).
|
|
|
|
a) spraustelinis |
b) nespraustelinis |
3 pav. Trisluoksnės gonto dangos skersinis pjūvis
11. Šlaitų susikirtimo vietose latakai įrengiami iš cinkuotos skardos, paklotos virš ištisinio lentų pakloto. Gonto danga užleidžiama ant skardos mažiausiai 80–100 mm (4 pav., a). Kraigas ir stogo briaunos uždengiamos cinkuota skarda arba prikalant išilgai jų 25 mm storio ir ne mažiau kaip 180 mm pločio lentas. Po lentų rekomenduojama ištiesti ritininės medžiagos juostą (4 pav., b).
|
|
|
|
a) latakas |
b) kraigas |
4 pav. Latako ir kraigo įrengimas gonto dangose
12. Lentelių arba rupių balanų, arba plačiabalnių dangos įrengiamos 3, 4 ir 5 sluoksnių. Normali yra keturių sluoksnių danga, pakankamai sandari ir nepralaidi vandeniui:
12.1. lentelės stogui gaminamos skaldant specialiu peiliu ruošinius iš 1 m ilgio rąstų. Ruošiniai parenkami be šakų, su tiesiasluoksne mediena. Geriausiai tam tinka rąstai iš eglės, bet naudojamos lentelės iš pušies, maumedžio ir drebulės;
12.2. grebėstavimas daromas taip pat, kaip gonto dangai. Klojant keturių sluoksnių lentelių dangą atstumai tarp grebėstų priimami lygūs 250 mm;
12.3. lentelių danga klojama nuo atbrailos link kraigo. Pirmiems trims sluoksniams naudojamos sutrumpintos lentelės: 1 ir 2 sluoksniui – 500 mm, trečiam – 750 mm. Nuo ketvirtos eilės naudojamos jau normalaus ilgio lentelės (5 pav.). Pirmos eilės lentelės viršutinis kraštas viena vinimi prikalamas prie grebėsto, apatinis – prie karnizinės lentos. Antros ir trečios eilės lentelės tvirtinamos dviem vinimis, kurios kalamos į pirmąjį ir antrąjį grebėstą;
5 pav. Ketursluoksnė lentelių danga
12.4. visos kitos eilės dengiamos užleidžiant kiek daugiau nei 3/4 ilgio ant apatinės eilės lentelių (trisluoksnėse dangose – 2/3, penkiasluoksnėse – 4/5 ir t.t.). Vienos eilės lentelės užleidžiamos ant karnizinių nuo 1/4 iki 1/3 pločio. Kiekviena lentelė prikalama viena 50 mm ilgio vinimi savo viršutinėje dalyje, kad būtų kartu prikalama ir apatinės dalies lentelė;
12.5. šlaitų susikirtimo vietose latakai įrengiami iš cinkuotos skardos, paklotas virš ištisinio lentų pakloto (4 pav., a). Skirtingai nuo gonto lentelių danga užleidžiama ant skardos ne mažiau kaip 100 – 150 mm. Latakus galima formuoti ir be skardos, vien iš lentelių, įstatant kampuose papildomas lentelių eiles (6 pav.);
6 pav. Stogo latako iš lentelių formavimas
13. Skiedrinės arba balaninės dangos įrengiamos 3, 4, 5 ir 6 sluoksnių. Normali, kaip ir lentelių laikoma keturių sluoksnių danga. Dėl mažo storio ir greitesnio džiūvimo skiedrinės dangos tarnauja kiek ilgiau nei dangos iš lentelių, nors nusileidžia dangoms iš gonto:
13.1. skiedros drožiamos mechanizuotai arba rankiniu būdu iš eglės, pušies, maumedžio arba drebulės. Geriausia mediena skiedrų gamybai laikoma eglė. Skiedroms drožti mediena turi būti nedžiovinta, kad drožiant netrupėtų. Išdrožus skiedras, nelaukiant, kol jos galutinai išdžius, reikia dengti stogą. Priešingu atveju jas reikia sandėliuoti prislegiant, o prieš stogo dengimą aplaistyti vandeniu, kad jos neplyšinėtų;
13.2. grebėstavimas skiedrinėms dangoms daromas toks pat, kaip gonto ir lentelių dangoms, tik atstumai tarp grebėstų priimami 150–200 mm;
13.3. skiedrų danga klojama nuo atbrailos link kraigo. Pirma eilė daroma trisluoksnė, kalant vinis į apatinį skiedros kraštą. Kitos eilės dengiamos su užleidimu ant apatinės eilės kiek daugiau nei 3/4 skiedrų ilgio (ketursluoksniuose stoguose). Kiekviena skiedra tvirtinama viena 50 mm vinimi, kuri kalama taip, kad ją uždengtų sekančio sluoksnio skiedros ir kartu būtų prikalamas apatinės eilės viršus. (7 pav.);
7 pav. Stogo danga iš skiedrų.
13.4. vienos eilės skiedros užleidžiamos ant kaimyninių 40 mm (apie 1/3 skiedros pločio). Skiedrų eilės klojamos pakaitomis: viena eilė į vieną pusę, kita eilė – į priešingą;
14. Stogų dangos iš lentų pačios brangiausios iš visų medinių dangų, o jų patikimumas ir tarnavimo laikas yra pats mažiausias, nes lentos greit deformuojasi keičiantis drėgmės režimui, o dėl santykinai didelio dangos storio ilgai džiūsta ir pradeda pūti. Lentų dangos gali būti klojamos dviem būdais: išilgai stogo šlaito ir skersai (8 pav.).
|
|
|
|
a) išilgai šlaito |
b) skersai šlaito |
8 pav. Dangos iš lentų klojimo būdai
Stogai su skersinių laiptuotų lentų dengimu nereikalauja grebėstavimo, bet yra labai neilgaamžiški. Todėl jie naudojami tik laikinųjų ir ūkinių statinių statybai. Daug geresnes savybes turi dangos iš lentų, išdėstytų išilgai šlaito. Šis dengimo būdas laikomas pagrindiniu:
14.1. lentos išilgai šlaito klojamos dviem sluoksniais virš grebėstų. Dengimas gali būti ištisas arba su tarpais (9 pav.):
14.2. stogo dangai naudojamos pušinės 13–25 mm storio ir 170–200 mm pločio lentos, apipjautos iš visų keturių pusių. Viršutinis lentų paviršius obliuojamas, o kai klojama su tarpais, obliuojamas ir viršutinės eilės lentų šonas. Be to, lentų viršutiniame paviršiuje išpjaunami išilginiai grioveliai, kas padidina dangos nepralaidumą vandeniui;
14.3. lentos kalamos prie grebėstų iš 50x50 mm tašelių arba 50–60 mm. Kad sumažėtų dangos deformacijos, apatinės eilės lentos prikalamos prie kiekvieno grebėsto viena vinimi, kuri kalama į lentos vidurį. Viršutinėje dalyje kalamos dvi vinys prie lentos kraštų;
15. Medinių stogų dangų prijungimai prie kaminų, vėdinimo šachtų ir kitų vertikalių paviršių įrengiami uždengiant stogo dangos kraštą cinkuota skarda arba lentomis. Tose vietose turi būti įrengtas ištisas lentų paklotas.
16. Medinių stogo dangų įrengimui naudojami standartiniai dailidės įrankiai – kirvis, plaktukas, pjūklas, replės ir t. t. Jie gali būti papildyti šiuolaikiniais elektrifikuotais įrankiais – drėlėmis, diskiniais pjūklais, akumuliatoriniais atsuktuvais ir t. t.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
8 priedas
ŠIAUDINĖS STOGŲ DANGOS
1. Šiaudiniai stogai ekologiškai švarūs, pigūs, nelaidūs garsui ir temperatūrai, o naudojant molyje išmirkytus šiaudus jie praktiškai nedegūs. Tokių stogų ilgaamžiškumas pakankamai didelis. Be to, jie lengvai remontuojami. Daugiausia problemų sudaro tokių stogų įrengimo technologija. Daug laiko reikia paruošiamiesiems darbams, medžiagų ruošimui. Molyje išmirkyti šiaudai turi didelę masę, todėl stogo dengimo metu reikia papildomai stiprinti (ramstyti) gegnes. Toks stogas ilgai džiūsta. Todėl stogo dengimo darbus rekomenduojama atlikti pavasarį, vėliausiai – vasaros pradžioje, kad iki rudens šiaudinė danga spėtų išdžiūti.
2. Šiaudinės dangos kokybė ir ilgaamžiškumas priklauso nuo tinkamo medžiagų paruošimo. Šiaudai gali būti ruginiai, kvietiniai arba miežiniai. Geriausiais laikomi ruginiai. Jie yra iš visų ilgiausi, o išmirkius molyje darosi minkšti ir lankstūs. Šiaudai turi būti be puvimo požymių, švarūs, be žolių priemaišų ir su nupjautomis varpomis. Molis turi būti riebus ir turėti ne daugiau kaip 15 % smėlio priemaišų. Padidinti molio skiedinio kokybę galima į jį papildomai pridedant nedidelį kalkių kiekį. Paruoštas molio skiedinys turi turėti grietinės konsistenciją.
3. Paruoštus šiaudus suriša į 80–100 mm storio pėdelius ir 2–3 paras mirko molio skiedinyje specialiai tam paruoštose duobėse (1 pav.). Išlaikius reikiamą laiką šiaudų pėdeliai išimami iš duobės ir sandėliuojami stogo dengimo zonoje ant specialiai paruošto pakloto arba ištiestos plėvelės. Kad pagerėtų šiaudų lankstumas, rekomenduojama išlaikyti juos dar dvi paras, o po to naudoti stogo dengimui. Kad laikymo metu šiaudai neišdžiūtų , o lietus neišplautų molio, pėdelių rietuvės uždengiamos plėvele (anksčiau – šiaudais ir užpildavo gruntu).
|
|
|
|
a) šiaudų mirkymo duobė |
b) išmirkytų šiaudų pėdelių rietuvės |
1 pav. Šiaudų išmirkymas molio skiedinyje
4. Šiaudiniam stogui grebėstavimas daromas iš 50–60 mm skersmens karčių, prikalamų prie gegnių kas 500–600 mm. Atbrailoje tvirtinama 100–150 mm pločio atraminė lenta. Nuo šios lentos virš grebėstų iš trumpų lentų įrengiamos apie 0,5 m pločio ištisas paklotas (2 pav., a). Prie atraminės lentos laikinai tvirtinasi platesnė išlyginamoji lenta.
5. Dangos klojimas pradedamas nuo atbrailos 0,9–1,0 m pločio juostomis iki kraigo. Karnizinė dalis dengiama trimis sluoksniais. Pirmo sluoksnio pėdai klojami remiant storu galu į išlyginamąją lentą atrišinėjant. Antras sluoksnis klojamas taip pat, bet neatrišinėjant pėdų. Trečio karnizinio sluoksnio pėdai klojami storu galu į viršų (2 pav., a).
|
|
|
|
|
a) karnizas |
|
|
|
|
b) kraigas |
|
2 pav. Šiaudinio stogo įrengimas
6. Kitų eilių pėdai klojami storu galu į viršų. Pėdų viršutiniai galai užlenkiami per grebėstus į vidų. Pėdai atrišinėjami, šiaudai išlyginami ir prispaudžiami rankomis arba specialiu irklu (glostykle). Kiekviena pėdų eilė klojama 50–100 mm aukščiau jau paklotos, beveik visiškai perdengiant pastarąją.
7. Sudėjus keletą eilių, kol molis ant jų dar nepradėjo džiūti, jos šukuojamos grėbliais nuo viršaus į apačią. Iš pradžių šukuojama palengva, toliau spaudžiant grėblius vis stipriau. Sušukuotas paviršius užpilamas skystu molio skiediniu ir vėl šukuojamas. Baigus šukuoti paviršius užpilamas tirštu molio skiediniu ir irklu išlyginami visi nelygumai. Jau suformuota stogo danga turi būti 120–140 mm storio. Pradėtas dengti stogo plotas turi būti baigtas ir išlygintas tą pačią dieną, nes sudžiūvus paviršiaus bus neįmanoma šukuoti ir išlyginti. Kitą dieną įrengtos dangos kraštai atmirkomi skystu molio skiediniu, kad būtų užtikrintas atskirų plotų geras tarpusavio surišimas.
8. Stogo kraigas dengiamas perlenkiant šiaudų pėdus kryžmai iš vieno šlaito ant kito (2 pav., b). Kraigui atrenkami ilgiausi ir minkščiausi šiaudai. Po to kraigas šukuojamas ir užpilamas molio skiediniu. Norint išsaugoti suformuotą kraigą, džiūvimo laikotarpiu ant kraigo uždedamos prispaudimo lentos (3 pav.).
3 pav. Laikinas kraigo sustiprinimas
9. Stogo džiūvimo metu turi būti užtikrintas intensyvus pastogės vėdinimas. Kad danga būtų apsaugota nuo trūkinėjimo, karštomis saulėtomis dienomis ją reikia uždengti, pvz., šiaudų sluoksniu. Vaikščioti ant šiaudinio stogo, ypač neseniai pakloto, neleidžiama.
11. Šiaudinių stogų dangų įrengimui naudojami įrankiai: metalinės šukos, metalinis grėblys, kastuvas, irklas (glostyklė), peilis.
Paveldo tvarkybos reglamento
PTR 2.11.01:2010 „Čerpių, skalūno,
metalo, medžio, nendrių, šiaudų ir
bituminių dangų tvarkyba“
9 priedas
NENDRINĖS STOGŲ DANGOS
1. Nendriniai stogai yra ekologiškai švarūs, turi puikias šilumos ir garso izoliacijos savybes, mažiau degūs nei mediniai ir šiaudiniai. Jų ilgaamžiškumas siekia 50 metų ir daugiau. Taip pat yra architektūriškai išvaizdūs ir puošia bet kurį pastatą.
2. Nendrinių stogų nuolydis turi būti ne mažiau kaip 40°. Dangos storis dažniausiai sudaro nuo 250 iki 350 mm. Dangos viduje nendrės išdėstomos taip, kad į išorę išsikiša tik jų apatiniai galai – 20...40 mm. Pačių nendrių nuolydis nesutampa su stogo nuolydžiu ir yra už jį gerokai mažesnis (1 pav.). Kuo storesnė nendrių danga, tuo mažesnis būna jų nuolydis.
1 pav. Nendrių išdėstymas stogo dangoje
3. Nendrių danga dengiama virš grebėstų ir kartelių arba medinių tašelių. Atstumas tarp jų – 250...350 mm.
4. Nendrės šienaujamos žiemą nuo ledo specialiais kombainais. Po to specialiomis karšimo šukavimo mašinomis sulyginamos ir surišamos į pėdus apie 250 mm storio. Svarbu užtikrinti, kad kiekviename pėde apatiniai nendrių galai būtų gerai išlyginti. Pėdai sandėliuojami rietuvėse, apsaugant jas nuo kritulių (2 pav.).
2 pav. Nendrių sandėliavimas
5. Stogo dengimas prasideda nuo vieno karnizo dengimo kampo ir tęsiasi dviem kryptimis – link karnizo vidurio ir aukštyn, link kraigo, kol bus suformuotas karnizo kampas (3 pav.). Analogiškai formuojamas kitas kampas. Po to baigiama dengti pirmą karnizo eilę.
6. Surišti nendrių pėdai virve arba 1,2 mm nerūdijančia viela pririšami prie grebėstų, o jų ankstesnis surišimas paleidžiamas (4 pav.).
7. Pirma rankomis, po to įrankiu nendrių galai sulyginami, pradedant formuoti būsimojo stogo paviršių (5 pav.).
8. Tarpai tarp pririšamų pėdų kruopščiai užpildomi nendrėmis (6 pav.). Jų apatinaiai galai sulyginami su jau pririštų nendrių galais.
9. Kitos eilės nendrių pėdai paguldomi ant jau padengtų eilių, prispaudžiami 6 mm viela ir aprišami (anksčiau prispaudimui buvo naudojama medinė kartis). Naujai klojamų nendrių apatiniai galai išlyginami pagal jau formuojamą stogo plokštumą ir suspaudžiami į šoną (kampo link). Kad nustojus spausti nendrės neišsiskleistų, sukalami metaliniai kabliai (7 pav.). Nendrių galai vėl išlyginami.
10. Stogo paviršius formuojasi iš paklotų nendrių galų. Todėl daugiausiai dėmesio turi būti skiriama galų išlyginimui ir šukavimui. Neleidžiama, kad po klojimo stogo paviršiuje pasiliktų įvairių nelygumų (ypatingai nepageidautini įdubimai), nes jie sunkiai pašalinami.
11. Galimas įvairus nendrinių stogų kraigų įrengimas:
11.1. kraigas formuojamas iš horizontaliai paguldytų stipriai surištų nendrių pėdų (8 pav.), virš kurių perpinamos abiejų šlaitų viršutinės eilės nendrės (9 pav.). Po to kraigo zona padengiama papildomu nendrių sluoksniu. Šiame sluoksnyje nendrės klojamos ant stogo plokštumos. Jų kraštai gali būti dailiai apipjauti (10 pav.). Pats kraigas uždengiamas perlenktomis per jį nendrėmis (11 pav.);
14. Nendrinių stogų įrengimui naudojamas standartinis dailidės įrankių komplektas ir specialūs įrankiai, pateikti 15 paveiksle.
3 pav. Pirmo karnizinio kampo formavimas
4 pav. Nendrių pėdų pririšimas prie grebėstų
b)
5 pav. Apatinių nendrių galų lyginimas rankomis (a) ir specialiu įrankiu (b)
6 pav. Tarpų tarp pėdų užkamšymas nendrėmis
7 pav. Sutankintų nendrių juostų sutvirtinimas metaliniais kabliais
8 pav. Ant kraigo guldomas surištas nendrių pėdas
9 pav. Virš kraigo perpinamos abiejų šlaitų nendrės
c)
10 pav. Kraigas uždengiamas papildomu nendrių sluoksniu, kurio kraštai apipjaunami
(a, b, c – darbų nuoseklumas)
11 pav. Kraigo sluoksniai pjūvyje
12 pav. Kraigo užbaigimas čerpėmis
13 pav. Stogo dangos paviršiaus apipjaustymas
14 pav. Įrengtos stogo dangos fragmentas
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
15 pav. Specialūs įrankiai nendriniams stogams dengti