LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTERIJA
Į S A K Y M A S
DĖL ELEKTRINIŲ IR TINKLŲ TECHNINIO EKSPLOATAVIMO LAIKINŲJŲ TAISYKLIŲ SKYRIAUS „ELEKTRINIŲ IR TINKLŲ ELEKTROS ĮRENGINIAI“ PATVIRTINIMO BEI „SAUGOS TAISYKLIŲ EKSPLOATUOJANT ELEKTROS ĮRENGINIUS“ PAPILDYMO
1998 m. liepos 14 d. Nr. 253
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 32-743; 1996, Nr. 32-791; 1997, Nr. 64-1494; 1998, Nr. 34-899) 5 straipsniu,
1. Patvirtinti Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo laikinųjų taisyklių skyrių „Elektrinių ir tinklų elektros įrenginiai“ (pridedama).
2. Nustatyti, kad šis taisyklių skyrius įsigalioja nuo 1998 m. spalio 1 d. ir nuo šios datos nustoja galioti Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo taisyklių (14 leidimo, patvirtinto 1989 m. vasario 20 d.) skyrius „Elektrinių ir tinklų elektros įrenginiai“. Kiti Elektrinių ir tinklų Techninio eksploatavimo taisyklių (14 leidimo) skyriai galioja tiek, kiek neprieštarauja Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo laikinųjų taisyklių skyriaus „Elektrinių ir tinklų elektros įrenginiai“ reikalavimams.
3. Iš dalies pakeičiant „Saugos taisykles eksploatuojant elektros įrenginius“ (patvirtintas 1995 12 27 energetikos ministro įsakymu Nr. 264) papildyti jas taip:
3.1. taisyklių 2.9.9 b ir 2.9.9 c punktuose po žodžio „pažymėti“ įrašyti žodžius „, išskyrus naujai montuojamiems ar perdažomiems“;
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
1998 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 253
ELEKTRINIŲ IR TINKLŲ TECHNINIO EKSPLOATAVIMO LAIKINOSIOS TAISYKLĖS
5 S K Y R I U S
ELEKTRINIŲ IR TINKLŲ ELEKTROS ĮRENGINIAI
5.1. BENDROJI DALIS
5.1.1. Šio elektros įrenginių eksploatavimo taisyklių skyriaus reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojantiems elektros įrenginius, taip pat elektros įrenginių projektuotojams, montuotojams ir gamintojams. Kai kuriems elektros įrenginiams (atominių elektrinių, sprogių, degių ir labai pavojingų patalpų, elektrifikuoto transporto, suvirinimo ir pan.) taikomos ir specialios elektros įrenginių eksploatavimo taisyklės.
5.1.2. Ilgalaikiam ir patikimam elektros įrenginių darbui užtikrinti būtina laikytis šių taisyklių, gamyklų instrukcijų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų.
5.1.3. Eksploatuojančios organizacijos turi parengti elektros generatorių, variklių, linijų, pastočių, skirstyklų ir kitų elektros įrenginių tipines eksploatavimo instrukcijas. Jos turi neprieštarauti šioms taisyklėms, gamyklų instrukcijoms ir kitiems norminiams dokumentams.
5.2. GENERATORIAI
5.2.1. Šio poskyrio reikalavimai taikomi turbogeneratoriams, hidrogeneratoriams, dyzeliniams ir kitiems generatoriams.
5.2.2. Normaliai generatorius turi dirbti įjungus pagrindinį automatinį žadinimo reguliatorių.
Iš pagrindinio į rezervinį žadinimą ir atvirkščiai turi būti perjungiama neišjungiant generatorių iš tinklo.
5.2.3. Automatiniai generatorių žadinimo reguliatoriai turi būti nuolat įjungti. Automatinius žadinimo reguliatorius arba atskirus jų elementus leidžiama išjungti tik juos remontuojant arba tikrinant.
Automatinių žadinimo reguliatorių veikimas turi būti suderintas su elektrinės ir sistemos automatikos įtaisais.
Rezervinių žadintuvų forsavimo galimybė turi būti tokia, kad rotoriaus įtampa būtų ne mažesnė kaip 130 % vardinės.
5.2.4. Automatinio žadinimo reguliatorius ir forsavimo įtaisai turi būti suderinti taip, kad tinkle nustatytu dydžiu sumažėjus įtampai būtų užtikrinama:
- ribinė nusistovėjusi žadinimo įtampa, ne mažesnė kaip dviguba darbo režimo, jei ji neribojama tam tikriems senų mašinų tipams;
- vardinis žadinimo įtampos didėjimo greitis;
- automatinis forsavimo trukmės ribojimas.
5.2.5. Generatoriaus, kuriame įrengtas lauko gesinimo automatas, nutraukiantis rotoriaus apvijos grandinę, rotoriaus apvija turi būti apsaugota nuo viršįtampių.
5.2.6. Dažniausiai generatoriai prie tinklo turi būti jungiami tiksliosios sinchronizacijos būdu. Šiuo atveju turi būti įjungta nesinchroninio įjungimo blokuotė.
Generatorių prie tinklo galima jungti savaiminės sinchronizacijos būdu, jeigu tai numatyta gamyklos techninėje dokumentacijoje.
Likviduojant avarijas, lygiagrečiam darbui leidžiama jungti turbogeneratorius iki 220 MW galios ir visus hidrogeneratorius savaiminės sinchronizacijos būdu. Didesnės galios turbogeneratorius minėtu būdu leidžiama jungti, jeigu įjungimo srovė ne daugiau kaip 3 kartus didesnė už vardinę.
5.2.7. Generatorių, išjungtą ne dėl agregato arba turbinos reguliavimo sistemos gedimo, leidžiama jungti prie tinklo nepatikrinus.
5.2.8. Generatorių įtampos didinimo greitis neribojamas.
Visų generatorių aktyviosios apkrovos didinimo greitį sąlygoja turbinos, katilo arba branduolinio reaktoriaus darbas.
Generatorių, kurių apvijos aušinamos netiesiogiai, taip pat hidrogeneratorių, kurių apvijos aušinamos tiesiogiai, statoriaus ir rotoriaus srovės didinimo greitis neribojamas. Turbogeneratorių šis greitis avarinėmis sąlygomis taip pat neribojamas, o normaliais režimais turi neviršyti aktyviosios apkrovos didinimo greičio.
5.1 lentelė. Leistina generatorių perkrova pagal statoriaus srovę, %
| Perkrovos trukmė min., |
Generatorių perkrova, % |
||
| netiesiogiai aušinama statoriaus apvija |
tiesiogiai aušinama statoriaus apvija |
||
| vandeniu |
vandeniliu |
||
| 60 |
10 |
10 |
- |
| 15 |
15 |
15 |
- |
| 10 |
- |
- |
10 |
| 6 |
20 |
20 |
15 |
| 5 |
25 |
25 |
- |
| 4 |
30 |
30 |
20 |
| 3 |
40 |
35 |
25 |
| 2 |
50 |
40 |
30 |
| 1 |
100 |
50 |
50 |
5.2.9. Esant vardiniam galios koeficientui, generatoriams leidžiama dirbti vardine galia, kai įtampa ir dažnis vienu metu nukrypsta atitinkamai ne daugiau kaip ±5 % ir ±2,5 % nuo vardinių.
30 MW ir didesnės galios turbogeneratoriai, esant tokiems įtampos ir dažnio nukrypimams, maksimalia ilgalaike galia gali dirbti gamyklos nustatytais galios koeficientais ir aušinimo parametrais. Dirbant aukštesne už vardinę įtampą ir žemesniu dažniu, įtampos ir dažnio absoliutinių pokyčių suma turi neviršyti mašinų gamintojų nurodyto dydžio.
Įtampai pakitus ±5 % nuo vardinės, leidžiama generatoriui ilgai dirbti, esant rotoriaus didžiausiai srovei, kai generatoriaus galia ir aušinimo sistemos parametrai vardiniai. Įtampai pakitus ±5 % nuo vardinės ir generatoriui ilgai dirbant didžiausia galia, didžiausia rotoriaus srovė leidžiama tik esant atitinkamiems aušinimo parametrams.
Generatorių didžiausia darbo įtampa turi būti ne didesnė kaip 110% vardinės. Jei įtampa yra didesnė kaip 105%, tai leistina generatoriaus galia turi būti nustatyta pagal gamyklos nurodymus arba pagal bandymų rezultatus.
Jei generatoriaus įtampa yra mažesnė kaip 95% vardinės, statoriaus srovė turi būti ne didesnė kaip 105% ilgalaikės leistinos.
5.2.10. Neleidžiama ilgai perkrauti generatorius srove, jei ji viršija leistinąją, nustatytą atsižvelgiant į aušinančios aplinkos temperatūrą ir slėgį. Avarijų metu generatorius trumpam perkrauti pagal statoriaus ir rotoriaus sroves leidžiama pagal gamyklų nurodymus. Jeigu nurodymų nėra, įvykus avarijai, leidžiama generatorius trumpam perkrauti pagal statoriaus srovę, kaip nurodyta 5.1 lentelėje.
Generatorių, kurių apvijos aušinamos netiesiogiai, perkrova pagal žadinimo srovę nustatoma atsižvelgiant į leistiną statoriaus srovę. Turbogeneratoriams, kurių rotoriaus apvijos aušinamos vandeniliu tiesiogiai, leistina rotoriaus perkrovos srovė nurodyta 5.2 lentelėje.
5.2 lentelė. Leistina turbogeneratorių perkrova pagal rotoriaus srovę, %
| Perkrovos trukmė, min. |
Turbogeneratorių perkrova, % |
|
| forsuotų, aušinamų vandeniliu, išskyrus TVF-120-2 |
aušinamų dujomis ir vandeniu, taip pat vandeniliu ir vandeniu (iki 500 MW) ir TVF-120-2 |
|
| 60 |
6 |
6 |
| 4 |
20 |
20 |
| 1 |
70 |
50 |
| 0,5 |
100 |
- |
| 0,33 |
- |
100 |
5.2.11. Generatoriaus įtampos tinkle atsiradus vienfaziam įžemėjimui, 150 MW ir didesnės galios turbogeneratoriai, 50 MW ir didesnės galios hidrogeneratoriai turi būti automatiškai išjungti, o sugedus apsaugoms, turi būti nedelsiant nukrauti ir išjungti iš tinklo.
Būtina imtis tokių pat priemonių, įžemėjus mažesnės galios turbogeneratorių arba hidrogeneratorių statoriaus apvijai, kai įžemėjimo srovė didesnė kaip 5 A.
Mažesnės kaip 150 MW galios turbogeneratoriams ir mažesnės kaip 50 MW galios hidrogeneratoriams leidžiama dirbti ne ilgiau kaip 2 val., jei įžemėjimo srovė neviršija 5 A.
Technikos vadovo nuožiūra generatoriui leidžiama dirbti ne ilgiau kaip 6 val., jei įžemėjimas ne generatoriaus apvijoje.
5.2.12. Atsiradus signalui, kad žadinimo grandinėje izoliacija pablogėjo, turbogeneratoriaus, kurio rotoriaus apvijos aušinamos tiesiogiai, pagrindinis žadinimas turi būti ne vėliau kaip per vieną valandą, o įžemėjus – nedelsiant pakeistas rezerviniu žadinimu. Jeigu po to izoliacija žadinimo grandinėje pagerėja, tai generatorius gali dirbti toliau, jeigu nepagerėja, bet yra ne mažesnė už mažiausią leistiną, tai atsiradus pirmai galimybei, ne vėliau kaip per 7 paras, turbogeneratorius turi būti išjungtas remontuoti.
Jeigu nėra rezervinio žadinimo sistemos arba neįmanoma jos panaudoti, be to, jeigu dirbant rezerviniam žadintuvui izoliacijos varža ir toliau mažėja (sumažėja daugiau kaip nurodyta gamyklos instrukcijoje arba kituose norminiuose dokumentuose), generatorių reikia ne vėliau kaip per 1 valandą nukrauti ir išjungti iš tinklo remontuoti.
Jei turbogeneratoriaus rotoriaus apvijos aušinamos netiesiogiai ir žadinimo grandinės izoliacijos varža mažesnė kaip 2 kΩ, tai turi būti įjungtas rezervinis žadinimas. Jeigu po šios operacijos įžemėjimas pranyks, generatorius gali ir toliau dirbti. Įžemėjus rotoriaus apvijai, turbogeneratorius gali dirbti tol, kol bus sustabdytas remontuoti, bet turi būti įjungta apsauga nuo dvigubo rotoriaus apvijos įžemėjimo, veikianti signalą.
Dvigubo įžemėjimo atveju turbogeneratorius turi būti nedelsiant nukrautas ir išjungtas iš tinklo. Jei generatorius neturi apsaugos nuo dvigubo įžemėjimo (arba ji negali būti įjungta), tai generatorių per 1 val. reikia nukrauti, išjungti iš tinklo ir remontuoti.
Hidrogeneratoriai negali dirbti, jei įžemėjusi žadinimo grandinė.
5.2.13. Generatorių, kurių apvija aušinama vandeniliu, o žadinimo sistema – oru, visos žadinimo grandinės izoliacijos varža, išmatuota 500–1000 V megommetru, turi būti ne mažesnė kaip 0,5 MΩ.
Generatoriai, kurių žadinimo grandinių izoliacijos varža mažesnė už norminę, gali dirbti tik technikos vadovui leidus, vykdant 5.2.12 punkto reikalavimus.
5.2.14. Turbogeneratoriams leidžiama ilgai dirbti, jeigu fazių srovės skiriasi ne daugiau kaip 12 % vardinės. Dyzeliniams generatoriams srovių skirtumas turi būti ne didesnis kaip 20% vardinės.
Hidrogeneratorių, kurių galia neviršija 125 MV×A ir statoriaus apvijos netiesiogiai aušinamos oru, srovės fazėse gali skirtis ne daugiau kaip 20% vardinės, didesnės galios generatorių – ne daugiau kaip 15%.
Hidrogeneratorių, kurių statoriaus apvijos vandeniu aušinamos tiesiogiai, srovės fazėse gali skirtis ne daugiau kaip 10% vardinės.
Bet kuriuo atveju fazių srovės turi neviršyti vardinių.
5.2.15. Nesužadintiems turbogeneratoriams leidžiama trumpai dirbti nesinchroniniu režimu, jeigu jų apkrova sumažinta. Turbogeneratoriams, kurių apvijos aušinamos netiesiogiai, apkrautiems iki 60% vardinės apkrovos, nurodytu režimu leidžiama dirbti ne ilgiau kaip 30 minučių. Nesužadinto generatoriaus darbo trukmė nesinchroniniu režimu ir apkrovos dydis gali būti pakeisti pagal gamyklos instrukciją, o jos nesant – pagal norminių dokumentų reikalavimus arba specialių bandymų rezultatus.
Turbogeneratoriams leidžiama dirbti nesinchroniniu režimu, jeigu tai nustatyta bandymais arba skaičiavimais, įvertinus elektros tinklą.
Nesužadintiems hidrogeneratoriams ir turbogeneratoriams, kurių rotoriaus dantys surenkami, dirbti nesinchroniniu režimu neleidžiama.
Neleidžiama sužadintam bet kokio tipo generatoriui kartu su kitais elektrinės generatoriais dirbti nesinchroniškai.
5.2.16. Generatoriaus darbą elektros variklio režimu ir darbo trukmę riboja turbinos darbo galimybės ir nustato turbiną pagaminusi gamykla arba reglamentuoja norminiai dokumentai.
5.2.17. Generatoriui leidžiama ilgai dirbti galios koeficientu, mažesniu už vardinį, ir sinchroninio kompensatoriaus režimu, jeigu žadinimo srovė ne didesnė kaip ilgalaikė leistinoji, nustatyta atsižvelgiant į aplinkos parametrus.
Generatorių leistinoji reaktyvioji apkrova dalinai sužadinto sinchroninio kompensatoriaus režimu nustatoma pagal gamyklų instrukcijas arba norminius dokumentus, o jų nesant – pagal specialių bandymų rezultatus.
5.2.18. Padidinus galios koeficientą iki vieneto, netiesiogiai aušinamiems generatoriams leidžiama ilgai dirbti neviršijant vardinės galios.
Tiesiogiai aušinamų dalinai sužadintų generatorių ilgalaikė leistinoji apkrova, taip pat leistinoji apkrova, padidinus galios koeficientą nuo vardinio iki vieneto, nustatoma pagal gamyklos instrukciją, o jos nesant – pagal specialių bandymų rezultatus ar norminių dokumentų reikalavimus. Generatoriams turi būti automatiškai ribojama minimali žadinimo srovė.
5.2.19. Bloko generatorius transformatorius generatorių, jungtuvui išjungus arba įjungus ne visas fazes, turi išjungti gretimi jungtuvai.
5.2.20. Sumontuotų arba suremontuotų generatorių dažniausiai džiovinti nereikia. Kada būtina džiovinti generatorių, sprendžiama vadovaujantis elektros įrenginių bandymų normomis.
5.2.21. Vandeniliu aušinamų generatorių sandariklių rezerviniai alyvos tiekimo įrenginiai turi automatiškai įsijungti, išsijungus pagrindiniams įrenginiams ir sumažėjus alyvos slėgiui žemiau nustatytos normos.
60 MW ir didesnės galios generatorių sandariklių pagrindiniams alyvos tiekimo įrenginiams rezervuoti turi būti nuolat prijungti dempferiniai bakai.
5.2.22. Paleisti sumontuotus arba suremontuotus vandeniliu aušinamus turbogeneratorius galima tik esant vardiniam vandenilio slėgiui.
Turbogeneratorių, kurių aktyviosios dalys aušinamos vandeniliu arba vandeniu ir vandeniliu, neleidžiama apkrauti, jeigu aušinimo sistema neužpildyta vandeniliu arba vandeniu ir vandeniliu.
Aušinant oru, nesužadinti turbogeneratoriai gali neilgai suktis vardiniu greičiu, jei oro temperatūra ne didesnė kaip nurodyta gamyklos instrukcijoje. Forsuotai aušinamus vandeniliu TVF serijos generatorius leidžiama trumpai sužadinti, jeigu jie neprijungti prie tinklo.
5.2.23. Oru aušinamų generatorių gaisro gesinimo įtaisai turi būti paruošti greitai gesinti generatorių.
5.2.24. Leidžiant ir eksploatuojant generatorius turi būti tikrinama:
- statoriaus, rotoriaus ir žadinimo sistemos elektriniai parametrai;
- aušinimo aplinkos, žadinimo sistemos įrenginių, statoriaus apvijos ir plieno, veleno sandariklių guolių ir pakulnių temperatūra;
- distiliato, cirkuliuojančio apvijomis ir kitomis aktyviosiomis bei konstrukcinėmis dalimis, sąnaudos, slėgis, taip pat slėgių skirtumas filtruose ir lyginamoji varža;
- alyvos lygis dempferiniuose bakuose ir plūdiniuose hidroužtvaruose, hidrogeneratorių guolių ir pakulnių alyvos voniose;
- vandenilio slėgis ir švarumas generatoriuje;
- turbogeneratorių guolių ir kontaktinių žiedų bei hidrogeneratorių kryžmių ir guolių vibracija.
5.2.25. Dirbančių arba esančių rezerve generatorių dujų ir alyvos bei vandens sistemų darbo rodiklius reikia tikrinti:
- vandenilio rasos taško temperatūrą generatoriaus korpuse – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir ne rečiau kaip vieną kartą per parą – jeigu sugedusi individuali dujų džiovinimo įranga arba drėgmė viršija leistiną;
- dujų drėgnumą vandeniu aušinamo turbogeneratoriaus korpuso viduje – nuolat automatiškai;
- korpuso sandarumą (vandenilio nuotėkį per parą) – ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį;
- vandenilio švarumą korpuse, vandenilio kiekį už plūdinio hidroužtvaro, guolių karteriuose, įvadų ekranuotose šynose, linijinių ir nulinių įvadų gaubtuose – nuolat tiriant automatiniais dujų analizatoriais, veikiančiais signalą, ir ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę – atliekant cheminę dujų analizę, o sugedus automatiniam dujų analizatoriui arba jo nesant – ne rečiau kaip vieną kartą per parą;
- deguonies kiekį vandenilyje, esančio generatoriaus korpuse, generatoriaus alyvos valymo įrenginio plūdiniame hidroužtvare, prapūtimo bakelio ir vandenilio atskyrimo bake – pagal patvirtintą grafiką, remiantis cheminės kontrolės duomenimis;
- distiliato kokybę generatoriaus apvijų ir kitų dalių aušinimo sistemoje – pagal generatorių eksploatavimo instrukcijos reikalavimus.
5.2.26. Vandenilio švarumas turi būti ne mažesnis kaip:
- 98% – generatoriaus, kurio apvijos aušinamos vandeniliu tiesiogiai, korpuse;
- 97% – netiesiogiai aušinamo vandeniliu generatoriaus korpuse, jei perteklinis vandenilio slėgis 50 kPa ir didesnis, ir 95% – jei perteklinis vandenilio slėgis iki 50 kPa.
Vandenilio rasos taško temperatūra generatoriaus korpuse, esant darbo slėgiui, turi būti ne didesnė kaip 150C ir visada mažesnė už tiekiamo į aušintuvus vandens temperatūrą.
Dujų rasos taško temperatūra vien vandeniu aušinamo generatoriaus korpuse turi būti ne didesnė už nurodytą gamyklos instrukcijoje.
5.2.27. Generatoriaus korpuse esančiose vandenilio dujose deguonies kiekis turi būti ne didesnis kaip 1,2%, o generatoriaus alyvos valdymo įrenginio plūdiniame hidroužtvare, prapūtimo bakelyje ir vandenilio atskyrimo bake – ne didesnis kaip 2%.
5.2.28. Turbogeneratoriaus guolių karteriuose, ekranuotose šynose, linijinių ir nulinių įvadų gaubtuose vandenilio koncentracija turi būti mažesnė kaip 1%, o guolių karteriuose – mažesnė kaip 2%.
5.2.29. Vandenilio slėgio svyravimai generatoriaus korpuse, esant vardiniam pertekliniam slėgiui iki 100 kPa, turi būti ne didesni kaip 20%, o esant didesniam pertekliniam slėgiui – ne didesni kaip 20 kPa.
5.2.30. Alyvos slėgis sandarikliuose, stovint arba sukantis generatoriaus rotoriui, turi būti didesnis už vandenilio slėgį generatoriaus korpuse. Leistinąjį slėgių skirtumą nustato gamyklos instrukcijos.
5.2.31. Turbogeneratorių sandariklių alyvos tiekimo sistemoje nuolat turi veikti alyvos slėgio reguliatoriai.
Armatūra, įrengta ant generatoriaus veleno alyvinių sandariklių sistemos alyvotiekių, turi būti užplombuota.
5.2.32. Generatoriaus vandenilio nuotėkis per parą, esant darbo slėgiui, turi būti ne didesnis kaip 5%, o jo sąnaudos per parą, įskaitant sąnaudas prapūtimams, ne didesnis kaip 10% bendro dujų generatoriuje tūrio.
5.2.33. Skysčiu aušinamosios sistemos filtrai turi būti visą laiką įjungti.
Sumažėjus distiliato lyginamajai varžai iki 100 kΩ×cm, turi pradėti veikti signalizacija, o sumažėjus iki 50 kΩ×cm, generatorius turi būti nukrautas ir išjungtas iš tinklo.
5.2.34. Generatorių ir žadintuvų guolių ir veleno sandariklių korpusų izoliacijos varža, išmatuota 1000 V megommetru, turi būti ne mažesnė kaip 1 MΩ, kai alyvos vamzdžiai visiškai surinkti, o hidrogeneratorių pakulnių ir guolių – ne mažesnė kaip 0,3 MΩ, jeigu gamyklų instrukcijose nenurodyti kitokie varžų dydžiai.
Turbogeneratorių guolių ir veleno sandariklių, oru aušinamų žadintuvų guolių bei hidrogeneratorių guolių ir pakulnių (jeigu pastarųjų konstrukcija tai leidžia) izoliaciją reikia tikrinti ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį.
5.2.35. Turbogeneratorių ir hidrogeneratorių guolių bei kryžmių vibracija turi neviršyti gamyklų instrukcijose nurodytų dydžių.
Turbogeneratorių kontaktinių žiedų vibraciją reikia matuoti ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius. Ji turi neviršyti 300 mm.
5.2.36. Generatorius, kurių apvijos aušinamos tiesiogiai, normaliomis sąlygomis reikia pripildyti vandenilio. Vandenilį iš jų reikia šalinti rotoriui nesisukant arba jį sukant veleno pasukimo įrenginiu.
Avarinėmis sąlygomis vandenilį šalinti galima pradėti mašinai stojant.
Vandenilį arba orą iš generatoriaus reikia išstumti inertinėmis dujomis (anglies dvideginiu arba azotu).
5.2.37. Elektrinėse, kuriose dirba vandeniliu aušinami generatoriai, turi būti tokia vandenilio atsarga, kurios pakaktų dešimčiai dienų generatoriams eksploatuoti ir didžiausio dujų tūrio generatoriui vieną kartą pripildyti; taip pat anglies dvideginio arba azoto atsarga, kurios pakaktų didžiausio dujų tūrio generatoriui pripildyti šešis kartus.
Jei elektrinėje yra rezervinis elektrolizeris, vandenilio atsargą resiveriuose leidžiama sumažinti 50%.
5.2.38. Generatoriai ir turbinos paprastai remontuojami kartu.
Hidrogeneratoriai ir turbogeneratoriai, išimant rotorių ir sutvirtinant statoriaus apvijų kaktines dalis, perklijuojant griovelius, tikrinant šynų ir kronšteinų bei statoriaus šerdies tvirtinimą, turi būti remontuojami pagal gamyklų reikalavimus.
5.3. ELEKTROS VARIKLIAI
5.3.1. Elektrinių savųjų reikmių variklių darbo įtampa turi būti nuo 100 iki 105 % vardinės. Elektros varikliams leidžiama dirbti vardine apkrova, kai įtampa yra nuo 90 iki 110% vardinės.
Elektros varikliams leidžiama dirbti vardine galia, jei dažnis kinta ±2,5 %.
Elektros varikliai gali dirbti vardine galia, kai įtampa ±10 %, o dažnis ±2,5 % nukrypsta nuo vardinio dydžio, jeigu padidėjus įtampai ir sumažėjus dažniui arba atvirkščiai, įtampos ir dažnio nukrypimų absoliučių dydžių suma neviršija 10 %.
5.3.2. Ant variklių ir jų sukamų mechanizmų turi būti pažymėta sukimosi kryptis. Ant variklių ir jų paleidimo įtaisų turi būti užrašytas agregato, kuriam jie priklauso, pavadinimas.
5.3.3. Nutrūkus elektros tiekimui savosioms reikmėms ir kitiems svarbiems mechanizmams, pakartotinai atsiradus įtampai turi būti užtikrinta svarbių mechanizmų elektros variklių savilaida.
Maitinimo pertraukos trukmė, kurią lemia technologinių ir rezervinių elektrinių apsaugų suveikimo laikas, turi būti ne didesnė kaip 2,5 s. Išimties tvarka leidžiama ir ilgesnė pertrauka, jeigu skaičiavimais ir bandymais yra nustatyta, kad elektros variklių savilaida bus užtikrinta. Svarbių mechanizmų sąrašą tvirtina technikos vadovas.
5.3.4. Elektros variklį trumpai jungtu rotoriumi galima leisti du kartus iš eilės, jeigu variklis šaltas, ir tik vieną kartą, jeigu variklis karštas ir nėra gamyklos instrukcijoje kitokių nurodymų. Po to elektros variklis gali būti leidžiamas, kai jis atvėsta arba praeina laikas, nurodytas gamyklos instrukcijoje.
Pakartotinai leisti variklį, jei jis išjungtas pagrindinių apsaugų, galima tik apžiūrėjus ir išmatavus izoliacijos varžą.
Svarbių mechanizmų nerezervuotus variklius pakartotinai galima leisti tik apžiūrėjus iš išorės.
Pakartotinai leisti variklius, kuriuos išjungė rezervinės apsaugos, leidžiama tik išaiškinus išjungimo priežastis.
5.3.5. Rezerve esantys elektros varikliai ir automatinio rezervo įjungimo įrenginiai turi būti apžiūrimi ir išbandomi pagal technikos vadovo patvirtintą grafiką. Taip pat turi būti nustatyta variklių statoriaus apvijos izoliacijos varža ir absorbcijos koeficientas.
5.3.6. Elektros variklių guolių vibracija vertikaliąja ir horizontaliąja kryptimi turi būti ne didesnė kaip nurodyta gamyklų instrukcijose. Nesant tokių nurodymų, elektros variklių, prijungtų prie mechanizmų, leistinoji guolių vibracija (dviguba guolių svyravimo amplitudė) turi neviršyti 30, 60, 80, 95 μm, kai sukimosi dažnis atitinkamai – 3000, 1500, 1000, 750 aps./min. ir mažiau.
Elektros varikliams, sukantiems anglies malūnus, dūmų siurblius ir kitus mechanizmus, kurių besisukančios dalys greitai dyla, taip pat elektros varikliams, kurie eksploatuojami ilgiau kaip 15 metų, leidžiama dirbti su didesne guolių vibracija tol, kol bus pašalintos vibracijos didėjimo priežastys. Šių variklių guolių vibracija turi būti ne didesnė kaip 50, 100, 130, 160 mm, kai sukimosi dažnis atitinkamai 3000, 1500, 1000, 750 aps./min. ir mažiau.
Svarbiųjų mechanizmų vibracija matuojama pagal technikos vadovo patvirtintą grafiką.
5.3.7. Galingesnių kaip 100 kW kintamosios srovės variklių ir tų elektros variklių, kurių sukami mechanizmai yra perkraunami, visą laiką turi būti kontroliuojama statoriaus srovė.
Bet kokios galios nuolatinės srovės variklių, sukančių kuro maitintuvus, avarinius turbinų alyvos siurblius ir veleno sandariklius, turi būti kontroliuojama inkaro srovė.
5.3.8. Prapučiamieji elektros varikliai, kurie įrengti dulkėtose ir didesnio drėgnumo patalpose, turi būti aušinami švariu oru, kurio temperatūra ir kiti parametrai turi atitikti gamyklos instrukcijos reikalavimus.
Aušinimo sistemos (elektros variklio korpuso, ortakių, sklendžių) sandarumas turi būti tikrinamas ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Individualūs išorinių aušinimo ventiliatorių elektros varikliai turi įsijungti ir išsijungti automatiškai, įjungiant ir išjungiant pagrindinius elektros variklius.
5.3.9. Elektros varikliai, kurių statoriaus ir rotoriaus apvijos aušinamos vandeniu, privalo turėti įtaisus, signalizuojančius apie vandens atsiradimą korpuse. Aušinimo vandeniu sistemų įrenginiai ir aparatūra turi būti eksploatuojami laikantis gamyklų instrukcijų reikalavimų, o jų kondensato kokybė turi atitikti nurodytą gamyklų instrukcijose.
5.3.10. Elektros varikliai, kurių guoliai priverstinai tepami, turi turėti apsaugą, veikiančią signalą ir išjungiančią elektros variklį, neleistinai guolių įdėkluose pakilus temperatūrai arba nustojus cirkuliuoti alyvai.
5.3.11. Elektros varikliai turi būti nedelsiant išjungti įvykus nelaimingam atsitikimui, pasirodžius dūmams ar liepsnai iš elektros variklio korpuso, paleidimo ir žadinimo įrenginių, sugedus variklio sukamam mechanizmui.
Elektros variklis, paleidus rezervinį, turi būti sustabdytas, kai:
- atsiranda degančios izoliacijos kvapas;
- smarkiai padidėja elektros variklio ar mechanizmo vibracija;
- neleistinai padidėja guolių temperatūra;
- variklis apkraunamas daugiau negu leista;
- atsiranda elektros variklio gedimo grėsmė (užliejama vandeniu, padidėjęs triukšmas ir pan.).
5.4. GALIOS TRANSFORMATORIAI
5.4.1. Transformatoriai (autotransformatoriai) įjungiami, kai tinklo įtampa vardinė.
Transformatoriaus generatoriaus bloke esantį transformatorių galima įjungti kartu su generatorium, didinant įtampą nuo nulio.
5.4.2. Ant lauke esančių transformatorių bakų turi būti užrašyti jų dispečeriniai numeriai. Tokie pat užrašai turi būti ant transformatorinių ir kamerų durų bei jų viduje.
Vienfazių transformatorių bakai turi būti pažymėti skiriamosiomis fazių spalvomis.
Lauke pastatyti transformatoriai turi būti nudažyti šviesiomis spalvomis. Dažai, kuriais dažomi transformatoriai, turi būti atsparūs atmosferos ir alyvos poveikiui ir laidūs šilumai.
5.4.3. Transformatorių, kurių alyvos cirkuliacija priverstinė, aušinimo įrenginių elektros varikliai turi būti maitinami dviejų šaltinių, o rezervinis aušinimas turi būti įjungiamas automatiškai.
5.4.4. Transformatorių automatiniai įtampos reguliatoriai turi būti visą laiką įjungti ir valdomi automatiškai. Operacijų skaičiaus skaitikliai taip pat turi būti visą laiką įjungti. Transformatorių automatinio įtampos reguliavimo perjungimo įtaisus leidžiama įjungti, kai viršutinių alyvos sluoksnių temperatūra aukštesnė kaip minus 20°C.
Transformatoriaus, kurio įtampos reguliatorius automatinis, apvijų atšakas perjungti rankena galima tik išjungus visų transformatoriaus apvijų įtampą.
5.4.5. Transformatorinių pastočių ir kamerų ventiliacija turi garantuoti patikimą transformatorių darbą bet kuriuo leistinu darbo režimu.
5.4.6. Transformatorių, kurių alyvos ir oro cirkuliavimas priverstinis, aušinimo įrenginiai turi automatiškai įsijungti (išsijungti), kai tik įjungiamas (išjungiamas) transformatorius. Priverstinio alyvos cirkuliavimo įrenginiai turi dirbti nepertraukiamai, nepaisant apkrovos dydžio. Aušinimo sistemų įjungimo (išjungimo) tvarka nurodyta gamyklos instrukcijoje. Alyvos aušintuvai turi būti valomi.
Neleidžiama eksploatuoti priverstinai aušinamų transformatorių, jei neįjungta alyvos cirkuliavimo nutrūkimo arba ventiliatorių sustojimo signalizacija.
5.4.7. Transformatorių, kurių alyvos cirkuliavimas natūralus, o oro – priverstinis, ventiliatorių varikliai turi automatiškai įsijungti pakilus alyvos temperatūrai iki 55°C arba pasiekus vardinę apkrovą, neatsižvelgiant į alyvos temperatūrą, ir išsijungti temperatūrai sumažėjus iki 50°C, jeigu apkrovos srovė tuo metu mažesnė už vardinę.
5.4.8. Nedirbančio transformatoriaus konservatoriuje alyvos lygis turi būti iki pažymos, atitinkančios transformatoriuje esančios alyvos temperatūrą.
5.4.9. Dirbant vardine apkrova, viršutinių alyvos sluoksnių temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip +75°C transformatorių, kurių alyvos ir oro cirkuliavimas priverstinis, ir ne aukštesnė kaip +95°C – transformatorių, kurių alyvos aušinimas natūralus, taip pat tų, kurių alyvos cirkuliavimas natūralus, o oro – priverstinis, jeigu įrenginį pagaminusi gamykla nenurodo kitų temperatūrų.
5.4.10. Leidžiama transformatoriui ilgai dirbti (jeigu apkrova ne didesnė už vardinę), kai bet kurios atšakos įtampa 10% aukštesnė negu vardinė atšakos įtampa. Be to, įtampa bet kurioje apvijoje turi būti ne aukštesnė už maksimalią darbo įtampą.
5.4.11. Leidžiama ilgai perkrauti pagal srovę kiekvieną alyvinio transformatoriaus apviją iki 5% atšakos vardinės srovės, jei atšakos įtampa ne didesnė kaip vardinė.
Transformatorius, atsižvelgiant į jų darbo režimą, leidžiama sistemingai perkrauti.
Reikia kontroliuoti autotransformatorių aukštos įtampos apvijos bendrosios dalies srovę, kai prie žemos įtampos apvijų prijungtas generatorius arba apkrova.
5.4.12. Esant avariniams režimams, bet kurios aušinimo sistemos transformatorius, neatsižvelgiant į prieš tai buvusios apkrovos trukmę ir dydį bei aušinančios aplinkos temperatūrą, leidžiama perkrauti (jeigu gamyklų instrukcijose nenurodyti kitokie leidžiamų perkrovų dydžiai):
|
|
Alyviniai transformatoriai |
||||
| Perkrova pagal srovę, % |
30 |
45 |
60 |
75 |
100 |
| Perkrovos trukmė, min. |
120 |
80 |
45 |
20 |
10 |
|
|
Sausi transformatoriai |
||||
| Perkrova pagal srovę, % |
20 |
30 |
40 |
50 |
60 |
| Perkrovos trukmė, min. |
60 |
45 |
32 |
18 |
5 |
5.4.13. Transformatorių, kurio alyvos ir oro cirkuliavimas priverstinis, apkrauti vardine apkrova, kai aplinkos oro temperatūra žemesnė negu minus 25°C, galima tik jį pašildžius, apkraunant puse vardinės apkrovos ir neįjungiant alyvos cirkuliavimo sistemos, kol alyvos viršutinių sluoksnių temperatūra pasieks minus 25°C. Avarinėmis sąlygomis leidžiama apkrauti transformatorių vardine apkrova, neatsižvelgiant į aplinkos temperatūrą.
5.4.14. Iki 10 kV įtampos skirstomuosiuose elektros tinkluose transformatoriaus apkrova ir įtampa turi būti matuojama didžiausių ir mažiausių apkrovų metu.
5.4.15. 330 kV ir aukštesnės įtampos transformatorių ir autotransformatorių neutralės turi būti tiesiogiai įžemintos.
Leidžiama transformatorių ir autotransformatorių neutrales įžeminti specialiais reaktoriais.
110 kV transformatoriai, kurių neutralės izoliacija išbandyta 100 kV arba techniškai pagrįsta 85 kV įtampa, gali dirbti neįžeminta neutrale, jeigu ji apsaugota viršįtampių ribotuvu.
5.4.16. Dujinę apsaugą turintys transformatoriai turi būti pastatyti taip, kad dangtis būtų pakeltas į dujinės relės pusę ne mažiau kaip 1%, o alyvos vamzdis nuo transformatoriaus į konservatorių – ne mažiau kaip 2%. Išmetimo vamzdžio ir konservatoriaus ertmės turi susisiekti.
5.4.17. Atsiradus dujinės relės signalui, transformatoriui galima leisti toliau dirbti apžiūrėjus jo išorę ir nustačius, kad dujos, paimtos iš dujinės relės, yra nedegios.
330 kV ir aukštesnės įtampos transformatorių net tuo atveju, kai išsiskiria nedegios dujos, reikia nukrauti ir išjungti dujų pasirodymo priežastims pašalinti.
Jei dujos degios, remiantis dujų bei alyvos chromatografine analize ir kitų tyrimų rezultatais, reikia nustatyti dujinės relės suveikimo priežastis, įvertinti transformatoriaus techninę būklę ir nuspręsti, ar galima jį toliau normaliai eksploatuoti.
5.4.18. Jei transformatorius automatiškai išjungiamas suveikus vidinių gedimų apsaugoms, transformatorių galima jungti tik jį apžiūrėjus, atlikus dujų ir alyvos analizę ir pašalinus rastus sutrikimus.
Jei atsijungus transformatoriui nutraukiamas elektros energijos tiekimas vartotojams, leidžiama vieną kartą pakartotinai įjungti jungtuvu transformatorių, turintį diferencinę ir dujinę apsaugą, jei jį atjungė tik viena šių apsaugų ir nėra matomų išorinių sužalojimo požymių.
Jei transformatorių išjungė apsaugos, kurių veikimas nesusijęs su jo gedimais, galima transformatorių vėl jungti nepatikrinus.
5.4.19. 1000 kV×A ir didesnės galios transformatoriai turi turėti nepertraukiamą alyvos regeneravimo sistemą termosifoniniuose arba adsorbciniuose filtruose.
Transformatoriaus ir įtampos reguliatoriaus alyva turi būti apsaugota nuo sąlyčio su aplinkos oru.
Užpildytų įvadų alyva turi būti apsaugota nuo oksidavimosi ir drėkimo.
5.4.20. Transformatorius, jų neišjungus, reikia apžiūrėti:
- svarbiausius transformatorius, pagrindinius ir rezervinius savųjų reikmių transformatorius elektrinėse, pastotėse ir kituose įrenginiuose, kur nuolat budi darbuotojai,- vieną kartą per parą, o kitus transformatorius – vieną kartą per savaitę;
- aukščiau minėtus įrenginius, kai nėra nuolat budinčių darbuotojų, – ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį;
- 10/0,4 kV transformatorinėse, maitinančiose pirmos kategorijos vartotojus, – ne rečiau kaip du kartus per metus, o kitose transformatorinėse – technikos vadovo nustatytu periodiškumu.
5.5. SKIRSTYKLOS
5.5.1. Ilgalaikiam ir patikimam įrengimų darbui užtikrinti visų tipų ir įtampų skirstyklų vardiniai duomenys turi atitikti darbo sąlygas ne tik normaliu režimu, bet ir trumpųjų jungimų, viršįtampių bei leistinų perkrovų atvejais.
5.5.2. 330 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklos turi būti aprūpintos biologinės apsaugos priemonėmis (stacionariais ir kilnojamaisiais ekranais) ir individualios saugos priemonėmis. 330 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklų personalas turi turėti skirstyklos teritorijos planą, kuriame nurodytas elektros lauko stiprumas 1,8 m nuo žemės paviršiaus lygyje.
5.5.3. Vietovėse, kur užteršta atmosfera, projektuojamų elektros įrenginių izoliacija turi būti tokia, kad jie galėtų patikimai dirbti be papildomų priemonių.
Eksploatuojant užterštos atmosferos vietovėse neatsparius užteršimui įrengimus turi būti:
- atvirose skirstyklose izoliacija stiprinama, plaunama, valoma, padengiama hidrofobinėmis pastomis;
- uždarose skirstyklose įrengiama apsauga nuo dulkių ir kenksmingų dujų prasiskverbimo;
- lauko tipo komplektinėse skirstyklose sandarinamos spintos, izoliacija padengiama hidrofobinėmis pastomis, įrengiamas automatiškai arba rankiniu būdu valdomas elektrinis šildymas ir ventiliacija.
5.5.4. Į uždarąsias skirstyklas ir į komplektinių skirstyklų kameras turi nepatekti gyvūnai ir paukščiai.
Grindų danga turi būti tokia, kad nesusidarytų cemento dulkių.
Skirstyklų patalpos, kuriose įrengti komplektiniai narveliai su dujiniais įrengimais, taip pat patalpos, kuriose jie remontuojami, turi būti izoliuotos nuo kitų patalpų ir išorės. Patalpose turi būti įrengta ventiliacija, ištraukianti orą iš apatinės patalpų dalies, o tekantis į patalpas oras turi būti švarus. Tokiose patalpose turi būti įrengti įtaisai, kontroliuojantys dujų koncentraciją 10–15 cm aukštyje nuo grindų ir signalizuojantys apie dujų neleistiną koncentraciją bei įjungiantys ventiliaciją.
5.5.5. Atstumai tarp medžių ir skirstyklos srovinių dalių turi būti tokie, kad neįvyktų elektros išlydžių.
5.5.6. Atvirųjų ir uždarųjų skirstyklų kabelių kanalai ir antžeminiai loviai turi būti uždengti nedegiomis plokštėmis, o kabelių išvedimo iš kanalų, tunelių, aukštų ir perėjimų per kabelių sekcijas skiriamąsias sieneles vietos užsandarintos nedegia medžiaga.
Tuneliuose, rūsiuose ir kanaluose turi būti įrengtas drenažas ir palaikoma švara.
5.5.7. Skirstyklose šynų sujungimo vietų temperatūra turi būti tikrinama technikos vadovo nustatyta tvarka.
5.5.8. 6 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose turi būti įrengtos blokuotės, neleidžiančios klaidingai operuoti skyrikliais, skirtuvais, komplektinių skirstyklų išridenamais vežimėliais ir įžeminimo peiliais. Blokavimo įrenginiai, išskyrus mechaninius, turi būti užplombuoti. Kompiuteriais valdomų įrenginių blokuotę turi užtikrinti ir programinė įranga.
5.5.9. Transformatorinėse, perjungimo punktuose ir kituose įrenginiuose, neturinčiuose aptvarų, skyriklių pavaros ir žemos įtampos spintos turi būti užrakintos.
5.5.10. Jungtuvų ir skyriklių valdymo spintos, įrengtos 2 m ir didesniame aukštyje, turi būti prižiūrimos naudojantis stacionariomis aptarnavimo aikštelėmis.
5.5.11. 6 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose įrenginiams įžeminti rekomenduojama naudoti stacionarius įžeminimo peilius.
Įžeminimo peilių pavarų rankenos turi būti nudažytos raudona spalva. Naujai montuojant arba perdažant įžeminimo peilius ir jų traukes, juos reikia nudažyti geltona/ žalia spalva.
5.5.12. Ant uždarųjų skirstyklų kamerų durų ir vidinių sienų, atvirųjų skirstyklų įrenginių, vidaus bei lauko komplektinių skirstyklų priešakinių ir vidinių dalių, rinklių, taip pat ant skydų panelių priešakinės ir užpakalinės pusės turi būti užrašai, nurodantys junginių paskirtį ir jų dispečerinius pavadinimus.
Ant skirstyklų durų turi būti įspėjamieji ženklai.
Ant saugiklių skydelių arba prie saugiklių turi būti užrašai, nurodantys tirptuko vardinę srovę.
5.5.13. Skirstyklose, kur yra budintis personalas, turi būti kilnojamieji įžemikliai ir pirmosios pagalbos suteikimo nukentėjusiesiems nelaimingo atsitikimo atveju reikmenys, saugos nuo elektros ir priešgaisriniai reikmenys.
Budinčios brigados, prižiūrinčios skirstyklas, privalo turėti kilnojamuosius įžemiklius, pirmosios pagalbos ir saugos reikmenis.
5.5.14. Skirstyklos, jų neišjungiant, turi būti apžiūrimos:
- kur nuolat budi darbuotojai – ne rečiau kaip kartą per parą;
- kur nuolat budi darbuotojai išaiškinti iškrovoms ir vainikiniams išlydžiams – ne rečiau kaip kartą per mėnesį tamsiu paros metu;
- kur nėra nuolat budinčių darbuotojų – ne rečiau kaip kartą per mėnesį;
- ne rečiau kaip du kartus per metus – 10/0,4 kV įtampos transformatorinėse ir 10 kV įtampos skirstymo punktuose, maitinančiuose pirmosios kategorijos vartotojus;
- kitose 10/0,4 kV įtampos transformatorinėse ir skirstymo punktuose – technikos vadovo nustatyta tvarka.
Apžiūrų metu turi būti apžiūrimi ir reaktoriai.
Atvirųjų skirstyklų apžiūros būtinumą, įvykus trumpajam jungimui arba esant tirštam rūkui, šlapdribai, apledėjimui, dideliam užterštumui ir pan., nustato technikos vadovas.
5.5.15. Skirstyklų įrengimai techniškai išbandomi ir remontuojami atsižvelgiant į apžiūrų rezultatus.
35 kV ir aukštesnės įtampos skyrikliai, kuriais per metus nebuvo atliekami komutaciniai perjungimai, turi būti išbandomi (įjungiami ir išjungiami), jei dėl to nereikia specialiai išjungti vartotojų linijų.
5.5.16. Skirstyklose sumontuota relinės apsaugos ir automatikos, ryšių ir telemechanikos įrenginių aparatūra, spintos, gnybtynai, orinių jungtuvų valdymo spintos, paskirstymo spintos, taip pat alyvinių jungtuvų, skirtuvų, trumpiklių pavarų ir skyriklių pavarų su elektros varikliu spintos, nukritus aplinkos oro temperatūrai žemiau nurodytos gamintojų instrukcijose, turi būti šildomos elektra.
Alyvinių jungtuvų bakų ir korpusų dugnai, nukritus aplinkos oro temperatūrai žemiau nurodytos gamintojų instrukcijose, taip pat turi būti šildomi elektra.
5.5.17. 6–10 kV įtampos komplektinėse skirstyklose turi veikti apsauga atsiradus trumpojo jungimo metu elektros lankui.
5.5.18. Komutaciniams aparatams naudojamas oras sausinamas termodinaminiu būdu.
Papildomai rekomenduojami ir absorbciniai suslėgto oro sausinimo būdai.
5.5.19. Iš visų kompresorinio 4–4,5 MPa slėgio oro rinktuvų turi būti šalinama drėgmė.
Oro rinktuvų dugnas ir vandens išleidimo įtaisai turi būti apšiltinti ir šildomi elektra ledui tirpinti. Iš 23 MPa slėgio kondensato rinktuvų drėgmė turi būti šalinama automatiškai kiekvieno kompresoriaus paleidimo metu. Kad neužšaltų vanduo, balionų apatines dalis ir kondensato rinktuvus reikia įmontuoti į elektra šildomą šilumos izoliacinę kamerą (išskyrus balionus, įrengtus už suslėgto oro valymo blokų).
Suslėgto oro valymo bloko drėgmės šalintuvas turi būti prapučiamas ne rečiau kaip tris kartus per parą. Oro sausumas (nusausinto oro rasos taškas) turi būti tikrinamas vieną kartą per parą. Rasos taškas turi būti ne aukštesnis kaip minus 50°C, esant teigiamai aplinkos temperatūrai, ir ne aukštesnis kaip minus 40°C, esant neigiamai aplinkos temperatūrai.
5.5.20. Orinių jungtuvų ir kitų aparatų rezervuarai, oro rinktuvai ir balionai yra slėgio indai.
Kompresorinio slėgio oro rinktuvus ir balionus, orinių jungtuvų ir kitų aparatų rezervuarus reikia eksploatuoti vadovaujantis galiojančiomis rezervuarų priežiūros taisyklėmis.
Vidiniai rezervuarų paviršiai turi būti atsparūs korozijai.
5.5.21. Pastebėjus suspausto oro nuotėkį iš išjungtų orinių jungtuvų, galima jiems netiekti oro, atskyrus jungtuvus skyrikliais.
5.5.22. Suslėgtas oras, naudojamas oriniuose jungtuvuose ir kitų komutacinių aparatų pavarose, turi būti išvalytas mechaninių priemaišų filtrais, įmontuotais kiekvieno orinio jungtuvo skirstymo spintose arba kiekvieno aparato pavaros oratiekyje.
Sumontavus oro skirstymo tinklą, prieš užpildant pirmą kartą orinių jungtuvų rezervuarus ir kitų aparatų pavaras, būtina prapūsti visus oratiekius.
Kad neužsiterštų suslėgtas oras, eksploatavimo metu reikia prapūsti:
- magistralinius suslėgto oro oratiekius – ne rečiau kaip vieną kartą per du mėnesius, kai oro aplinkos temperatūra teigiama;
- atšakų nuo magistralinio tinklo iki skirstymo spintos ir nuo spintų iki kiekvieno jungtuvo poliaus bei kitų aparatų pavarų oratiekius, atjungus juos nuo aparato, taip pat orinių jungtuvų rezervuarus – po kiekvieno remonto.
5.5.23. Periodiškai turi būti tikrinama orinių jungtuvų izoliatorių vidinių ertmių ventiliacija, jei jungtuvai turi indikatorius.
Išleidus iš rezervuarų suslėgtą orą ir nustojus ventiliuoti jungtuvo izoliatorių vidinę ertmę, prieš įjungiant jungtuvą, jo izoliacija turi būti išdžiovinama prapučiant.
5.5.25. Alyvos lygis alyviniuose jungtuvuose, matavimo transformatoriuose ir įvaduose turi būti leistinas, kai aplinkos oro temperatūra didžiausia ir mažiausia.
Nehermetiškų įvadų alyva turi būti apsaugota nuo sudrėkimo.
5.5.26. Jungtuvuose ir jų pavarose turi būti įrengtos įjungtos ir išjungtos padėties rodyklės.
Jungtuvai, kuriuose įmontuota pavara, arba jungtuvai, kurių pavara yra šalia jungtuvo, neatskirta nuo jo ištisiniu nepermatomu skydu (sienele), gali turėti vieną rodyklę ant jungtuvo arba ant pavaros. Jungtuvams, kurių išoriniai kontaktai aiškiai rodo, kad jis įjungtas, rodyklė ant jungtuvo ir įmontuotos arba neatitvertos sienele pavaros nebūtina.
Skyriklių, įžeminimo peilių, skirtuvų, trumpiklių ir kitų aparatų pavaros, atskirtos nuo aparatų sienele, privalo turėti įjungtos ir išjungtos padėties rodykles.
5.5.27. Pirmasis skirstyklų įrenginių remontas turi būti atliekamas gamyklų nurodytu terminu. Vėlesniųjų remontų būtinumą ir apimtį nustato technikos vadovas, atsižvelgdamas į bandymų ir matavimų rezultatus bei įrenginių darbo resursą.
5.5.28. Uždarose skirstyklose, kuriose naudojami įrenginiai su eledujomis, technikos vadovo nustatyta tvarka turi būti tikrinama eledujų koncentracija 10–15 cm aukštyje nuo grindų ir tose vietose, kurios yra žemiau grindų lygio. Eledujų koncentracija turi būti ne didesnė kaip nurodyta įrenginius gaminusių gamyklų instrukcijose.
5.6. AKUMULIATORINĖS
5.6.2. Priimant po remonto arba naujai sumontuotą akumuliatorių bateriją, reikia patikrinti jos talpą dešimties valandų iškrovos srove, elektrolito kokybę, elementų įtampą įkrovos ir iškrovos pabaigoje ir baterijos izoliacijos varžą žemės atžvilgiu.
5.6.3. Akumuliatorių baterijos turi būti nuolat įkraunamos pagal gamintojų instrukciją. Nesant tokios instrukcijos, rūgštinės baterijos turi būti įkraunamos nuo 2,18 ± 0,04 V iki 2,2 ± 0,05 V įtampa elementui.
Papildomos įkrovos įrenginys turi stabilizuoti įtampą baterijos šynose ±2% tikslumu. Nenaudojami baterijų elementai turi būti nuolat įkraunami.
5.6.4. Rūgštinės baterijos eksploatuojamos be periodinių treniruojamųjų iškrovų ir įkrovų. Vieną kartą per metus baterija turi būti papildomai įkraunama nuo 2,25 iki 2,4 V įtampa elementui, kol pasiekiamas elektrolito tankis nuo 1,2 iki 1,245 g/cm3 visuose elementuose, kai elektrolito temperatūra +20°C. Papildomai reikia krauti ne trumpiau kaip 6 valandas.
Elektrolito lygis akumuliatoriuose turi būti ne mažesnis kaip 20 mm virš apsaugos skydelio.
Vieną kartą per metus reikia patikrinti baterijos įtampą tekant smūgio srovėms.
5.6.5. Šiluminėse elektrinėse akumuliatorių baterijos talpai nustatyti vieną kartą per vienerius arba dvejus metus turi būti atliekama jos kontrolinė iškrova vardinės talpos ribose. Neleistina, kad elemento įtampa sumažėtų mažiau kaip 1,8 V.
Pastotėse kontrolinė baterijos iškrova atliekama tada, kai reikia. Tais atvejais, kai elementų skaičius nepakankamas, kad iškrovos pabaigoje būtų išlaikyta šynų įtampa nurodytose ribose, leidžiama iškrauti 50 – 70 % vardinės talpos arba iškrauti tik dalį pagrindinių elementų.
Iškrovos srovė kiekvieną kartą turi būti vienoda. Kontrolinio iškrovų matavimo rezultatai lyginami su ankstesnių iškrovų rezultatais. Bateriją įkrauti ir iškrauti leidžiama ne didesne kaip didžiausia tai baterijai nustatyta srove.
Elektrolito temperatūra įkrovos pabaigoje turi būti ne aukštesnė kaip +35°C.
5.6.6. Akumuliatorių baterijų patalpų tiekiamoji ir ištraukiamoji ventiliacija turi būti įjungiama prieš baterijos įkrovos pradžią ir išjungiama visiškai pašalinus dujas, bet ne anksčiau kaip po 1,5 valandos baigus įkrovą.
Akumuliatorių baterijų patalpų pastotėse ventiliacijos sistemos eksploatuojamos vadovaujantis patvirtinta instrukcija.
5.6.7. Elektrinėje dėl avarijos iškrauta baterija turi būti įkraunama ne ilgiau kaip per 8 valandas iki 90% jos talpos. Įkrovimo įtampa gali siekti iki 2,5–2,7 V elementui.
5.6.8. Akumuliatorių bateriją įkraunant lygintuvu, kintamosios ir nuolatinės srovės grandinės turi būti atskirtos skiriamuoju transformatoriumi. Lygintuvai privalo turėti išsijungimo signalizaciją. Pulsacijos koeficientas nuolatinės srovės šynose turi būti ne didesnis negu leidžiamas relinės apsaugos ir automatikos įtaisų maitinimo šaltiniams.
5.6.9. Nuolatinės srovės šynų, maitinančių relinės apsaugos, signalizacijos, automatikos ir telemechanikos įrenginius, įtampa normaliomis eksploatavimo sąlygomis gali būti 5% aukštesnė negu elektros imtuvų vardinė įtampa.
Visos nuolatinės srovės rinklės ir žiedinės magistralės privalo turėti rezervinį maitinimą.
5.6.10. Mažiausioji akumuliatorių baterijos izoliacijos varža priklausomai nuo vardinės įtampos turi būti:
| vardinė įtampa, V |
220 |
110 |
60 |
48 |
24 |
| izoliacijos varža, kΩ |
100 |
50 |
30 |
25 |
15 |
Nuolatinės operatyvinės srovės šynų izoliacijos kontrolės įrenginys turi signalizuoti, jei vieno kurio nors poliaus izoliacijos varža sumažėja iki 20 kΩ – 220V tinkle, 10 kΩ – 110 V tinkle, 6 kΩ – 60 V tinkle, 5 kΩ – 48 V tinkle, 3 kΩ – 24 V tinkle.
Eksploatavimo metu nuolatinės operatyvinės srovės tinklo izoliacijos varža turi būti ne mažesnė kaip dviguba izoliacijos kontrolės įtaisui nustatyta vertė.
5.6.11. Suveikus signalizacijai, kai operatyvinės srovės tinkle sumažėjo izoliacijos varža žemės atžvilgiu, reikia nedelsiant šalinti gedimą. Dirbti neišjungus įtampos, išskyrus atvejus, kai ieškoma izoliacijos pažeidimo vietos, draudžiama.
5.6.12. Rūgštinių akumuliatorių baterijos kontrolinių elementų elektrolito analizė turi būti atliekama kasmet. Kontrolinių elementų kiekis, atsižvelgiant į baterijos būklę, turi būti ne mažesnis kaip 10%. Kontrolinių elementų sudėtį nustato technikos vadovas. Jie kasmet turi būti keičiami. Elektrolito mėginiai turi būti imami baigiantis iškrovai.
Sumažėjus elektrolito lygiui, baterijas reikia papildyti distiliuotu vandeniu arba normas atitinkančiu garo kondensatu.
Elektrolito garavimui sumažinti rūgštinių akumuliatorių baterijų indai turi būti uždengiami stiklo arba kitos izoliacinės medžiagos, atsparios elektrolitui, plokštelėmis.
5.6.13. Akumuliatorinėse, kuriose yra budintys darbuotojai, turi būti palaikoma ne mažesnė kaip +10°C temperatūra, o akumuliatorinėse, kuriose nėra nuolat budinčių darbuotojų, – ne mažesnė kaip +5°C.
5.6.14. Ant akumuliatorinės durų turi būti užrašai „Akumuliatorinė“, „Ugnis. Pavojinga“, „Rūkyti draudžiama“ arba šiuos užrašus atitinkantys ženklai pagal priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimus.
5.6.15. Akumuliatorių baterijos turi būti apžiūrimos pagal technikos vadovo patvirtintą grafiką. Apžiūrų rezultatai ir atlikti darbai įrašomi žurnale.
Kiekvieno elemento įtampa, elektrolito tankis ir temperatūra matuojami ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
5.7. KONDENSATORIAI
5.7.1. Kondensatorių baterija turi būti valdoma automatiškai, jei valdant rankiniu būdu negalima užtikrinti reikiamos elektros energijos kokybės. Kondensatorių baterija turi būti įjungiama, sumažėjus įtampai mažiau negu vardinė, ir išjungiama, padidėjus įtampai daugiau 5 – 10% negu vardinė.
5.7.2. Kondensatorių darbo įtampa turi būti ne didesnė kaip 10% vardinės, o darbo srovė – ne didesnė kaip 30% vardinės, įvertinant ir aukštesniųjų srovės dedamųjų harmonikas.
5.7.3. Aplinkos oro temperatūra neturi viršyti leistinos kondensatorių eksploatavimo instrukcijoje. Viršijus nurodytą temperatūrą, būtina imtis priemonių ventiliacijos efektyvumui pagerinti. Jeigu per valandą temperatūra nesumažėja, kondensatorių baterija turi būti išjungta.
5.7.6. Kondensatorių bateriją, išsijungusią suveikus apsaugoms, leidžiama įjungti tik išaiškinus ir pašalinus išsijungimo priežastį.
5.7.7. Ant kondensatorių korpuso, kurio izoliacija įmirkyta trichlordifenilu, šalia žymens turi būti skiriamasis ženklas – lygiakraštis geltonos spalvos trikampis, kurio kraštinės ilgis 40 mm. Šiuos kondensatorius reikia eksploatuoti taip, kad trichlordifenilas nepatektų į aplinką. Sugedę kondensatoriai, kurių izoliacija įmirkyta trichlordifenilu, turi būti sunaikinti suderinus su vietos visuomenės sveikatos centru arba laikomi hermetiškame konteineryje.
5.7.8. Neišjungtas kondensatorių baterijas reikia apžiūrėti:
- ne rečiau kaip kartą per parą – objektuose, kur nuolat budi darbuotojai;
- ne rečiau kaip kartą per mėnesį – objektuose, kur nėra nuolat budinčių darbuotojų, ir technikos vadovo nustatyta tvarka – 0,38 kV kondensatorių baterijas.
5.8. ELEKTROS ORO KABELIŲ IR ORO LINIJOS
5.8.1. Darbai, kurie turi būti atliekami oro linijų ir oro kabelių techninės priežiūros ir remonto metu, turi būti išvardyti oro ir oro kabelių linijų eksploatavimo instrukcijoje, metodiniuose nurodymuose ir pan.
5.8.2. Eksploatuojant oro ir oro kabelių linijas reikia vykdyti elektros tinklų apsaugos taisyklių reikalavimus ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi. Oro ir oro kabelių linijų savininkai privalo informuoti juridinius ir fizinius asmenis, dirbančius oro ir oro kabelių linijų apsaugos zonoje ir arti jos, apie elektros tinklų apsaugos taisyklių reikalavimus.
Oro ir oro kabelių linijų savininkai turi sustabdyti darbus, vykdomus oro ir oro kabelių linijų apsaugos zonose, jeigu jie atliekami nesilaikant elektros tinklų apsaugos taisyklių. Pažeidėjai baudžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
5.8.3. Elektros tinklus eksploatuojančios organizacijos iš oro ir oro kabelių linijų proskynų periodiškai turi iškirsti krūmus ir apgenėti šalia jų augančių medžių šakas nustatytame proskynų plotyje. Proskynas reikia išvalyti taip, kad jose nekiltų gaisrai. Ne proskynose augantys medžiai, kurie gali užvirsti ant elektros oro linijų, turi būti iškirsti, vėliau apie tai būtina informuoti juridinius ir fizinius asmenis, kuriems priklauso želdiniai, ir įforminti miško kirtimo leidimus (orderius).
5.8.4. Oro linijų ruožuose, kuriuose izoliacija gali būti teršiama, būtina naudoti specialią arba sustiprintą izoliaciją, jeigu reikia – izoliatorius plauti arba keisti. Linijų ruožuose, kuriuose izoliaciją teršia paukščiai, turi būti naudojamos atbaidančios priemonės, neleidžiančios jiems tūpti ant izoliatorių arba perdengti izoliatorius. Teršiamuose linijų ruožuose rekomenduojama naudoti oro kabelius.
5.8.5. Oro linijų arba oro kabelių linijų sankirtose su kitomis elektros bei ryšio linijomis leidžiama įrengti ne daugiau kaip dvi laidų jungtis kiekviename kertančiosios linijos laide arba saugos trose. Kertamosios linijos laidų sujungimų skaičius neribojamas.
5.8.6. Oro linijas eksploatuojančios organizacijos privalo tvarkyti:
- signalinius ženklus, įrengtus pagal galiojančius norminius dokumentus ir pastatytus linijų susikirtimuose su upėmis, kanalais, ežerais ar kitais vandens telkiniais, kuriais vyksta laivyba;
- apsauginį apšvietimą, įrengtą ant oro linijų atramų pagal aukštuminių kliūčių ir apsauginio apšvietimo žymėjimo taisykles;
- linijų atramų nuolatinius ženklus, numatytus norminiuose dokumentuose.
5.8.7. Eksploatuojančios organizacijos privalo pasirūpinti, kad būtų tinkamai įrengti gabaritus ribojantys kelio ženklai oro linijų ir oro kabelių linijų sankirtose su plentais, geležinkeliais ir kitais statiniais, kuriais gali būti pervežami negabaritiniai kroviniai. Kelių ženklus įrengia ir jais rūpinasi kelių, geležinkelių ir kitų statinių priežiūros organizacijos.
5.8.8. Turi būti atliekamos periodinės ir neeilinės eksploatuojamų oro linijų ir oro kabelių linijų apžiūros. Aukštesnės kaip 10 kV įtampos oro linijos pagal technikos vadovo patvirtintą grafiką turi būti apžiūrimos ne rečiau kaip vieną kartą per metus, 10 kV įtampos oro linijos – vieną kartą per 2 metus, 0,38 kV oro linijos priklausomai nuo vietos sąlygų – technikos vadovo patvirtintu periodiškumu, bet ne rečiau kaip kas 6 metai. Oro kabelių linijos turi būti apžiūrimos tik prieš remontą. Numatomus remontuoti linijų ruožus turi apžiūrėti specialistai.
35 kV ir aukštesnės įtampos linijų laidų ir trosų gnybtų ir distancinių spyrių būklės viršutinė apžiūra pasirinktinai turi būti atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per 6 metus. 0,38–10 kV įtampos linijų viršutinę apžiūrą reikia atlikti tik tada, kai būtina.
5.8.9. Neeilinės oro ir oro kabelių linijų apžiūros atliekamos išjungus liniją relinei apsaugai ir po stichinių reiškinių, kurie galėjo sukelti pažeidimus linijose, technikos vadovo nustatyta tvarka.
5.8.10. Oro linijos ir oro kabelių linijos turi būti periodiškai apžiūrimos ir jose atliekami matavimai. Apžiūrų metu nustatoma:
- linijų trasos būklė ir atstumai nuo laidų iki želdinių;
- atramų, pamatų, laidų, trosų, izoliatorių ir armatūros būklė;
- oro kabelių tvirtinimo ir atšakų gnybtų, kitos armatūros ir apsauginių gaubtų būklė.
Prireikus turi būti tikrinama:
- metalinių ir gelžbetoninių atramų bei traversų antikorozinė danga;
- metalinių pakojų ir atotampų inkarų bei jų tvirtinimų, pamatų ir priedėlių būklė;
- atstumai suartėjimo ir sankirtos vietose nuo laidų ir oro kabelių iki žemės, kitų oro linijų, ir oro kabelių, ryšių linijų bei įvairių statinių;
- atstumai tarpatramyje tarp atskirų linijų grandžių laidų ir oro kabelių, nutiestų ant bendrų atramų;
- oro kabelių, laidų ir trosų įlinkiai;
- atramų pakrypimai ir atotampų įtempimai, taip pat atramų bandažai ir sujungimai varžtais;
- oro kabelių izoliacijos būklė tose vietose, kur jie gali liestis prie medžių, jų šakų arba kitų daiktų ir statinių.
Matuojant nustatoma:
- 35 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų varžtinių gnybtų varža ne rečiau kaip vieną kartą per šešerius metus;
- iki 1000 V įtampos oro ir oro kabelių linijų grandinės „fazė-nulis“ pilnoji varža arba trumpojo jungimo srovė tolimiausiame linijos taške, kai linija priimama eksploatuoti, ją rekonstravus ar suremontavus;
- atramų ir trosų įžeminimo, taip pat nulinio laido pakartotinio įžeminimo varža, vadovaujantis 5.11.6 p.;
- kabamųjų lėkštinių porcelianinių izoliatorių elektrinis atsparumas, vadovaujantis galiojančiomis normomis.
5.8.11. Visi defektai ir pakitimai, pastebėti linijų apžiūrų metu ir išaiškinti matuojant, įrašomi eksploatacijos dokumentacijoje ir atsižvelgiant į jų pobūdį turi būti nedelsiant šalinami.
5.8.12. 0,38–10 kV įtampos oro ir oro kabelių linijos remontuojamos atsižvelgiant į jų techninę būklę, bet ne rečiau kaip kas dvylika metų, o 35 kV ir aukštesnės įtampos oro linijos – ne rečiau kaip kas šešeri metai.
5.8.13. Atramų ir jų elementų konstrukciją ir jų įtvirtinimo grunte būdą pakeisti galima tik paruošus reikiamą techninę dokumentaciją.
5.8.14. Žemės naudotoją reikia informuoti apie linijos trasoje numatomus atlikti darbus, o juos baigus trasą sutvarkyti taip, kad ji būtų tinkama naudoti. Darbai, atliekami likviduojant avarijas linijose, gali būti vykdomi bet kuriuo metų laiku nebūtinai prieš tai suderinus su žemės naudotoju. Žemės naudotojui už padarytus nuostolius turi būti atlyginta.
5.8.15. Jeigu daugiagrandžių oro ir oro kabelių linijų grandis arba atskirus linijų ruožus eksploatuoja kelios organizacijos, tai planiniai remontai ir bandymai turi būti derinami. Avarijų atveju darbai turi būti vykdomi prieš tai informavus suinteresuotas organizacijas. Organizacijų, eksploatuojančių bendrus objektus, santykiai turi būti įforminti juridiškai.
5.8.16. 6 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų pažeistoms vietoms nustatyti rekomenduojama sumontuoti specialius prietaisus. 6–35 kV įtampos oro linijose, kuriose yra atšakų, rekomenduojama įrengti pažeisto ruožo nustatymo prietaisus.
5.8.17. Oro ir oro kabelių linijų remontą reikia atlikti kompleksiškai, t. y. suremontuoti visus vienu metu išjungtus įrenginius.
5.9. ELEKTROS KABELIŲ LINIJOS
5.9.1. Turi būti nustatyta kiekvienos atiduodamos eksploatuoti kabelių linijos didžiausia leistina srovės apkrova. Ji nurodoma blogiausias aušinimo sąlygas arba aukščiausią aplinkos temperatūrą turinčiam ne trumpesniam kaip 10 metrų trasos ruožui. Didinti šią apkrovą leidžiama tik atlikus šiluminius bandymus ir įsitikinus, kad kabelio gyslų įšilimas bus ne didesnis negu gamyklos nustatytos leistinos temperatūros.
5.9.2. Kabelių įšilimas, patalpų oro temperatūra ir jų vėdinimo įrenginių darbas turi būti sistemingai kontroliuojamas.
Kabelių tuneliuose, kanaluose, galerijose ir šachtose aplinkos temperatūra vasarą turi būti ne didesnė už skaičiuojamąją, pagal kurią nustatyta didžiausia leistina apkrova. Skaičiuojamoji aplinkos temperatūra vasarą turi būti ne didesnė kaip 35°C.
5.9.3. Kabelių patalpose sumontuotus priešgaisrinės signalizacijos ir automatinius gaisro gesinimo įrenginius reikia eksploatuoti vadovaujantis instrukcijomis.
5.9.4. Kabelių patalpas draudžiama naudoti kitos paskirties tikslams (įrengti dirbtuves, sandėlius, laikyti jose medžiagas ar įrenginius).
5.9.5. Iki 10 kV kabelius poavariniu režimu leidžiama perkrauti penkias paras iš eilės ne ilgiau kaip po šešias valandas per parą:
- 30% – kabelius, kurių popieriaus izoliacija įmirkyta izoliacine alyva,
- 5% – kabelius, kurių izoliacija polietileno arba polivinilchlorido plastiko;
- 18% – kabelius, kurių izoliacija gumos ir vulkanizuoto polietileno.
Per metus kabelius leidžiama perkrauti ne daugiau kaip 100 valandų, jeigu apkrova likusį laiką neviršija leistinos.
Kabelių, kurie eksploatuojami ilgiau kaip 15 metų, poavarinio režimo apkrova gali būti ne didesnė kaip 1,1 karto ilgalaikės leistinosios.
35 kV įtampos kabelių perkrauti neleidžiama. 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijų poavarinio režimo apkrovas turi reglamentuoti norminė dokumentacija.
5.9.6. Kiekvienai alyva aušinamai 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijai ar jos sekcijai atsižvelgiant į jos trasos profilį, turi būti nustatytos leistinos alyvos slėgio kitimo ribos. Jei nuo jų nukrypstama, kabelių linija turi būti išjungiama. Ją įjungti leidžiama tik išaiškinus ir pašalinus alyvos slėgio kitimo priežastis.
5.9.7. Alyva aušinamų 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijų alyvos pavyzdžiai ir kabelių plastmasine izoliacija movų skysčio pavyzdžiai turi būti imami prieš įjungiant naują liniją, praėjus vieneriems metams, paskui po trejų metų ir vėliau kas šešeri metai.
5.9.8. Kiekviena kabelių linija privalo turėti dispečerinį numerį arba pavadinimą.
Atvirai pakloti kabeliai kas 50 m tiesiuose ruožuose ir posūkiuose, taip pat movos kabelių pradžioje ir gale privalo turėti žymenis, nurodančius kabelio markę, įtampą, skerspjūvį, linijos dispečerinį numerį arba pavadinimą. Kabeliai iš abiejų perėjos per pertvarą pusių turi turėti žymenis, nurodančius linijos dispečerinį numerį arba pavadinimą; o ant jungiamųjų movų – movos numerį, montavimo datą ir montuotojo pavardę.
Žymenys turi būti atsparūs aplinkos poveikiui.
5.9.9. Visos rūdijančios kabelių ir kabelinių įrenginių dalys turi būti apsaugotos nedegia antikorozine danga.
5.9.10. Elektrifikuoto geležinkelio ir chemiškai aktyvaus grunto zonose kabelių linijos turi būti apsaugotos nuo korozijos.
Šiose zonose kabelių linijose turi būti matuojamos klaidžiojančios srovės, sudaromos ir sistemingai koreguojamos kabelių tinklo potencialų diagramos ir korozinių zonų planai. Potencialų diagramų sudaryti nereikia ten, kur yra bendra teritorijos požeminių komunikacijų antikorozinė apsauga.
Kabelių potencialai matuojami tose klaidžiojančių srovių zonose, kur galios kabeliai priartėja prie vamzdynų ir ryšių kabelių, turinčių katodinę apsaugą, ir kabelių ruožuose, kuriuose įrengti apsaugos nuo korozijos įrenginiai. Kabelių, apsaugotų žarnomis, antikorozinę dangos būklę reikia kontroliuoti vadovaujantis galios kabelių eksploatavimo instrukcija.
5.9.11. Ūkio subjektai, eksploatuojantys kabelius, taip pat turintys įrenginius, galinčius sukelti klaidžiojančias sroves grunte, privalo laikytis požeminių įrenginių apsaugos nuo korozijos taisyklių.
Pastebėjus kabelių linijose metalinių apvalkalų irimą dėl elektrokorozijos, grunto arba cheminės korozijos reikia imtis priemonių jos išvengti.
Apsaugos nuo korozijos įtaisus būtina nuolat stebėti.
5.9.12. Kabelių linijų apkrovos turi būti matuojamos technikos vadovo nustatytais terminais. Atsižvelgiant į matavimo rezultatus, turi būti keičiamos kabelių tinklų darbo schemos ir darbo režimai.
5.9.13. Kabelių linijų trasos turi būti apžiūrimos 5.3 lentelėje nurodytu periodiškumu.
Kabelių trasos priežiūros tvarką nustato technikos vadovas. Kabelių movos ir galūnės turi būti apžiūrimos kiekvieną kartą, kai apžiūrimi įrenginiai. Povandeninių kabelių trasos apžiūrimos technikos vadovo nustatytais terminais.
Specialistai pasirinktinai turi atlikti kabelių linijų apžiūras. Linijos turi būti papildomai apžiūrimos technikos vadovo nustatyta tvarka po polaidžio, didelių liūčių, potvynių, po kurių gali būti pažeidimų, ar relinei apsaugai išjungus liniją turi būti atliekamos neeilinės apžiūros.
Per apžiūras pastebėti defektai turi būti įrašomi į žurnalą ir šalinami.
5.3 lentelė. Kabelių linijų trasų apžiūrų periodiškumas mėnesiais
| Trasos charakteristika |
Kabelių įtampa |
||
| 6–10 kV |
35 kV |
110 kV ir daugiau |
|
| Žemėje paklotų kabelių trasos |
kabelių trasų priežiūros metu |
6 |
1 |
| Kolektoriuose, tuneliuose, šachtose ir geležinkelių tiltais pakloti kabeliai |
12 |
12 |
3 |
| Papildymo punktai, kai įrengta alyvos slėgio signalizacija (kai signalizacijos nėra, pagal vietos instrukcijas) |
- |
- |
1 |
| Kabelių šuliniai |
24 |
24 |
3 |
5.9.14. Elektrinėse ir pastotėse, kur nuolat budi darbuotojai, kabelių šachtas, tunelius, aukštus ir kanalus, reikia apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį; jei nėra nuolat budinčių darbuotojų,- technikos vadovo nustatytais terminais.
5.9.15. Kasinėti žemę ne savo kabelių trasose arba arti jų galima tik raštu gavus juos eksploatuojančios organizacijos sutikimą.
5.9.16. Neleidžiama kasti žemės kasimo mašinomis arčiau kaip per metrą nuo kabelių, taip pat naudoti pneumatinių plaktukų, dalbų, kaplių gruntui virš kabelių smulkinti giliau kaip 0,3 m. Naudoti smūginius ir vibracinius įgilinimo mechanizmus leidžiama ne arčiau kaip 5 m nuo kabelių.
Prieš kasimo darbų pradžią, prižiūrint eksploatuojančios organizacijos darbuotojams, būtina vietomis atkasti kabelį.
Sprogdinimo darbams atlikti turi būti numatytos papildomos techninės sąlygos.
5.9.17. Eksploatuojanti organizacija privalo periodiškai informuoti aplinkinius gyventojus apie žemės darbus arti kabelių trasų.
5.9.18. Vertikaliuose trasos ruožuose pablogėjus 35 kV įtampos kabelių popierinei izoliacijai, reikia tuose ruožuose keisti kabelius arba įmontuoti užtveriamąsias movas.
5.9.19. Kabelių žarninis apvalkalas turi būti nesutrūkinėjęs ir nepažeistas. Klojant kabelius reikia matuoti apvalkalo izoliacijos varžą.
5.9.20. Pažeistų kabelių pavyzdžius ir pažeistas kabelių movas būtina ištirti, nustatyti gedimo priežastis ir parengti priemones, kaip išvengti gedimų.
5.10. RELINĖ APSAUGA IR ELEKTROS AUTOMATIKA
5.10.1. Visos elektrinių, pastočių ir elektros tinklų galios grandinės ir įrenginiai turi būti apsaugoti nuo trumpųjų jungimų ir normalaus darbo režimo sutrikimų relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisais, saugikliais arba automatiniais jungikliais.
Relinės apsaugos, elektros automatikos ir avarinės bei įspėjamosios signalizacijos įtaisai turi būti įjungti ir parengti dirbti išskyrus tuos, kurie turi būti išjungti pagal jų veikimo principą, sistemos darbo režimą ir selektyvumo sąlygas.
5.10.2. Relinės apsaugos ir elektros automatikos tarnybos privalo registruoti ir tirti visus relinės apsaugos ir elektros automatikos įrenginių darbo atvejus, taip pat eksploatavimo metu išaiškintus gedimus ir defektus. Gedimai ir defektai turi būti šalinami nedelsiant.
5.10.3. Ant relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisų panelių, spintų ir valdymo pultų abiejose pusėse turi būti užrašai, nurodantys jų paskirtį (naudojant dispečerinius pavadinimus). Prie visų relių ir paneliuose įmontuotų antrinių grandinių aparatų iš abiejų panelio pusių turi būti užrašai arba žymenys, esantys schemose. Prie įtaisų (perjungimo raktai, signalinės relės ir lempos, bandymo blokai ir kt.), kuriais naudojasi budintys darbuotojai, taip pat turi būti jų paskirtį nurodantys užrašai. Prie saugiklių turi būti nurodyta jų paskirtis ir tirptuko vardinė srovė.
Ant bendrų skydų sumontuoti kelių junginių arba vieno junginio skirtingų relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisų aparatai, kuriuos reikia techniškai prižiūrėti atskirai, turi būti nuo kitų atskirti ryškia skiriamąja linija.
5.10.4. Relinės apsaugos ir elektros automatikos paneliuose ir spintose prie raktų, tarpių, bandymo blokų ar kitokių įtaisų, kuriais budėtojai atlieka perjungimus, turi būti užrašai apie minėtų įtaisų padėtį visų režimų atvejais arba kitos vaizdžios kontrolės priemonės. Apie įtaisų perjungimus turi būti įrašoma operatyviniame žurnale.
5.10.5. Sugedus apsaugai arba ją išjungus, likusios junginio apsaugos turi jį apsaugoti nuo visų gedimų. Jeigu ši sąlyga neįvykdoma, reikia panaudoti laikinas apsaugas arba įrenginį išjungti.
5.10.6. Po remonto įjungiant linijas, šynas ir kitus įrenginius, taip pat juos perjungiant oriniais jungtuvais ir skyrikliais, turi būti įjungtos greit veikiančios junginio apsaugos ir jungtuvų išjungimo rezervavimo apsauga (jei ji yra). Jeigu jų įjungti negalima, reikia pagreitinti apsaugų veikimą arba įrengti laikiną, nors ir neselektyvią, apsaugą.
5.10.7. Relinės apsaugos ir elektros automatikos grandinių izoliacijos varža turi būti palaikoma nustatytose ribose.
5.10.8. Nauji įrenginiai įjungiami technikos vadovo nustatyta tvarka. Įjungti leidžiama, jeigu:
- relinės apsaugos ir elektros automatikos žurnale yra įrašas apie derinimo darbų pabaigą ir įrenginio paruošimą įjungti;
- paruoštos įjungiamų įrenginių priežiūros instrukcijos;
- duotos instrukcijos budėtojams.
5.10.9. Relinės apsaugos ir elektros automatikos įrenginių išjungimas turi būti įforminamas operatyvine paraiška. Jeigu yra pavojus, kad relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisai gali veikti netinkamai, jie turi būti išjungiami pagal 5.10.5 p. reikalavimus be aukštesnes pareigas einančių darbuotojų leidimo, bet vėliau būtina apie tai juos informuoti ir įforminti paraišką.
5.10.10. Reles, aparatus ir pagalbinius relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisus, išskyrus tuos, kurių nustatymus keičia budėtojai, leidžiama atidaryti tik šiuos įrenginius prižiūrinčių padalinių personalui arba jų nurodymu budėtojams.
5.10.11. Valdymo pultų, spintų ir panelių gnybtynuose neturi būti arti vienas kito gnybtų, kuriuos atsitiktinai sujungus, galima įjungti ar išjungti junginį, užtrumpinti operatyvinės srovės grandines arba generatoriaus žadinimo grandines.
5.10.12. Vykdantys darbus relinės apsaugos ir elektros automatikos grandinėse turi turėti atlikimo schemas, o 110 kV ir aukštesnės įtampos įrenginių relinės apsaugos ir elektros automatikos grandinėse dar ir darbų sekos tipines arba specialiąsias programas. Vykdant darbus sudėtinguose relinės apsaugos ir elektros automatikos įrenginiuose turi būti imamasi ypatingų atsargumo priemonių, kad klaidingai nebūtų išjungti ar įjungti kiti įrenginiai.
Baigus darbus, reikia patikrinti, ar tinkamai prijungtos srovės, įtampos ir operatyvinės grandinės, įsitikinti, ar įranga veikia.
5.10.13. Jeigu vykdant darbus relinės apsaugos ir elektros automatikos įrenginiuose gali būti klaidingai išjungti arba įjungti kiti įrenginiai ar grandinės arba atsirasti nenumatytų poveikių, tai turi būti iš anksto įvertinta ir pažymėta šiuos darbus atlikti išduodamame nurodyme.
5.10.14. Relinės apsaugos ir automatikos įtaisai turi būti periodiškai apžiūrimi, tikrinami ir išbandomi pagal normų, taisyklių arba technikos vadovo patvirtintų instrukcijų nustatytus terminus ir apimtis. Jeigu relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisai veikia netinkamai, tai juos reikia tikrinti papildomai.
5.10.15. Budėtojai privalo tikrinti valdymo ir komutacinių įtaisų padėtį, signalizaciją, relinės apsaugos ir elektros automatikos įtaisų tvarkingumą ir paruoštumą darbui pagal jų išorinę būklę ir kontrolinių prietaisų parodymus. Nustačius nuokrypius nuo normų, personalo veiksmus reglamentuoja vietos instrukcijos. Budėtojai atsako už relinės apsaugos ir elektros automatikos įrenginių valdymo ir komutacinių įtaisų teisingą padėtį.
Apžiūrų, kurias atlieka budėtojai ir relinių padalinių darbuotojai, periodiškumą bei tvarką nustato technikos vadovas.
5.10.16. Visi laidai, prijungti prie gnybtų, žymimi taip, kaip ir schemose. Kontroliniai kabeliai galuose ir iš abiejų perėjimo per pertvaras pusių turi būti žymimi. Kontrolinių kabelių laisvų gyslų galai izoliuojami, jeigu nuo jų buvo pašalinta izoliacija.
5.10.17. Taisant sugedusius arba suduriant kontrolinius kabelius metaliniu apvalkalu, jų gyslos turi būti sujungiamos hermetiškomis movomis arba specialiose dėžutėse ir gnybtuose. Vidutiniškai 50 m kabelio ruože leidžiamas ne daugiau kaip vienas sujungimas. Movos ir dėžutės turi būti pažymėtos kabelių žurnaluose.
Kabeliai, kurių apvalkalas iš polivinilchlorido arba gumos, paprastai sujungiami epoksidinėmis jungiamosiomis movomis arba tarpiniuose gnybtynuose.
5.10.18. Jeigu oro, šviesos arba alyvos veikiama kontrolinių kabelių izoliacija gali irti, tai kabelių galuose išsišakojusios gyslos privalo turėti papildomą apsauginę dangą.
5.10.19. Nenaudojamos ir išjungtos srovės transformatorių antrinės apvijos turi būti užtrumpintos. Srovės ir įtampos transformatorių antrinės grandinės ir aukšto dažnio kanalų prijungimo filtrų antrinės grandinės turi būti įžemintos.
5.10.20. Elektrinėse ir pastotėse įrengti registruojantys prietaisai, turintys pagreitinimą avarinių režimų metu, automatiniai oscilografai ir jų paleidimo įrenginiai, ampermetrai, voltmetrai ir kiti prietaisai, naudojami relinės apsaugos ir automatikos įtaisų darbo analizei bei gedimų vietoms elektros tiekimo linijose nustatyti, visada turi būti parengti dirbti. Minėti prietaisai prijungiami ir atjungiami pagal paraišką.
5.10.21. Operatyvinėse srovės grandinėse turi būti užtikrintas selektyvus automatinių jungiklių ir saugiklių veikimas.
5.10.22. Elektrinių ir pastočių valdymo pultuose ir skyduose bei relinės apsaugos ir elektros automatikos paneliuose relinės apsaugos ir elektros automatikos bei priešavarinės automatikos grandinių perjungimo įtaisai turi būti išdėstyti vaizdžiai, to paties pobūdžio operacijos turi būti atliekamos vienodai.
5.11. ĮŽEMINIMO ĮRENGINIAI
5.11.1. Visos metalinės elektros įrenginių dalys, kuriose pažeidus izoliaciją gali atsirasti įtampa ir dėl to gali nukentėti žmonės, sutrikti darbo režimas arba sugesti įrenginiai, turi būti įžemintos.
5.11.2. Visi elektros įrenginiai arba jų elementai, kuriuos reikia įžeminti, turi būti prijungti prie įžemintuvo atskirais įžeminimo laidininkais. Neleidžiama įrenginių į įžeminimo grandinę jungti nuosekliai.
5.11.3. Įžeminimo magistralės ir laidininkai prie požeminių įžemintuvo dalių (įžeminimo kontūro, įžeminamų konstrukcijų) turi būti privirinami. Įžemintuvo elementams iš spalvotųjų arba jais padengtų metalų sujungti turi būti naudojamos specialios jungtys. Įžeminimo laidininkai prie aparatų, elektros mašinų korpusų, elektros konstrukcijų ir kt. gali būti privirinami, priveržiami varžtais arba įpresuojami.
5.11.4. Atvirai nutiesti įžeminimo laidininkai turi būti apsaugoti nuo korozijos. Naujai montuojant arba perdažant, juos reikia nudažyti geltona/žalia spalva.
5.11.5. Kontroliuojant įžeminimo įrenginius reikia:
- išmatuoti įžeminimo įrenginių varžą pagal 5.11.6 p. reikalavimus;
- elektros įrenginio remonto metu, bet ne rečiau kaip kas 12 metų, pasirinktinai atkasti gruntą ir apžiūrėti žemėje esančius įžemintuvo elementus ir jų sujungimus, taip pat nustatyti, ar yra grandinė tarp įžeminamų įrenginių ir įžemintuvo, tarp dirbtinių ir natūralių įžemintuvų, patikrinti juos jungiančiųjų laidininkų būklę;
- ne rečiau kaip kas šešeri metai iki 1000 V įtampos įrenginiuose patikrinti grandinės „fazė – nulis“pilnąją varžą arba trumpojo jungimo srovę;
- elektros įrenginio remonto metu rekomenduojama išmatuoti prisilietimo įtampą.
5.11.6. Įžemintuvų varža turi būti matuojama:
- elektrinėse, pastotėse ir oro linijose, sumontavus, rekonstravus ir suremontavus įžemintuvus;
- pastebėjus 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų su saugos trosais atramose elektros išlydžių žymes arba elektros lanko suardytus izoliatorius;
- 35 kV ir žemesnės įtampos oro linijose prie atramų su skyrikliais – ne rečiau kaip kas dvylika metų;
- 10 kV ir žemesnės įtampos transformatorinėse ir oro linijose prie atramų su viršįtampių ribotuvais ir pakartotiniu nulinio laido įžeminimu – ne rečiau kaip kas dvylika metų;
- visų įtampų oro linijose, einančiose per gyvenamąsias vietoves, kuriose chemiškai agresyvus gruntas ir didelė jo savitoji varža, pasirinktinai 2% gelžbetoninių ir metalinių atramų – ne rečiau kaip kas dvylika metų;
- 10 kV ir žemesnės įtampos transformatorinėse ir oro linijose prie atramų su viršįtampių ribotuvais ir pakartotiniu nulinio laido įžeminimu – ne rečiau kaip kas dvylika metų.
5.12. APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ
5.12.1. Skirstyklos, jų įrenginiai ir elektros linijos turi būti apsaugotos nuo atmosferinių ir komutacinių viršįtampių.
5.12.2. Kiekvienai skirstyklai turi būti:
- nustatytos stiebinių žaibolaidžių, prožektorių, bokštų, metalinių ir gelžbetonio konstrukcijų ir visų kitų aukštų statinių, į kurių saugomą teritoriją patenka srovės grandinės, apsaugos zonų ribos;
- dokumentacija apie labiausiai žaibų pažeidžiamus oro linijų ruožus, apie nelaidžių gruntų ruožus, apie vietoves, kuriose teršiama izoliacija, apie linijų sankirtas su kitomis elektros, ryšio, radiotransliacijos ir geležinkelių autoblokuotės linijomis;
- informacija apie įžemintuvų įrengimą, taip pat papildomų elektrodų išdėstymą;
- schemos, kuriose nurodytos saugomų aparatų, nutiestų įžeminimo laidininkų ir perkūnsargių, įrengtų ant portalų, vietos;
- skirstyklų schemos, kuriose nurodyti šynų ilgiai nuo saugomų įrenginių iki apsaugos nuo viršįtampių įtaisų.
5.12.3. Neleidžiama iki 1000 V įtampos bet kokios paskirties oro linijų (apšvietimo, telefono, radiorelinių ir pan.) laidų tvirtinti prie atvirų skirstyklų konstrukcijų, stiebinių žaibolaidžių, prožektorių, aušinimo bokštų ir kaminų, taip pat nutiesti iki patalpų, kuriose gali įvykti sprogimas. Tokiose vietose žemėje turi būti nutiesti kabeliai metaliniais apvalkalais arba metaliniuose vamzdžiuose.
5.12.5. Intensyviai teršiamuose rajonuose viršįtampių ribotuvai turi būti tikrinami nenuimant jų nuo atramų pagal vietinių instrukcijų nurodymus.
5.12.6. Kai izoliuotos arba kompensuotos neutralės tinkluose yra įžemėjimas, personalas privalo nedelsiant ieškoti gedimo ir kuo greičiau jį likviduoti.
Kai yra įžemėjimas generatorinės įtampos tinkluose, taip pat tinkluose, iš kurių maitinami aukštosios įtampos varikliai, leidžiama dirbti pagal 5.2.11 p. nurodymus.
5.12.7. 6-35 kV įtampos elektros tinkluose lanko gesinimo įrenginiai turi būti naudojami, kai talpinės srovės didesnės kaip 10 A. Jei eksploatuojami lanko gesinimo įrenginiai negali kompensuoti iki 25 A talpinės srovės, tai leidžiama eksploatuoti tinklą, kai ši srovė ne didesnė kaip 25 A.
Lanko gesinimo reaktoriai turi būti reguliuojami.
Talpines įžemėjimo sroves, lanko gesinimo įrenginių sroves ir neutralės poslinkio įtampą reikia išmatuoti prieš pradedant eksploatuoti ir pakitus režimams.
5.12.8. Lanko gesinimo įrenginiai turi būti įrengiami pastotėse, kurios su kompensuojamuoju tinklu sujungtos ne mažiau kaip dviem elektros linijomis. Neleidžiama lanko gesinimo įrenginių įrengti galinėse pastotėse.
Prie transformatorių ir generatorių neutralių lanko gesinimo aparatai turi būti jungiami per skyriklius.
Neleidžiama lanko gesinimo įrenginių jungti prie tirpiaisiais saugikliais saugomų transformatorių.
5.12.9. Lanko gesinimo įrenginiai turėtų būti suderinti rezonansui.
Leidžiama perkompensuoti, tačiau induktyvioji įžemėjimo srovės dedamoji neturi viršyti 5 A, o išderinimas turi būti ne didesnis kaip 5%. Jei 6–10 kV įtampos tinkluose įrengtų lanko gesinimo įrenginių gretimų atšakų srovės labai skiriasi, leidžiama juos derinti su ne didesne kaip 10 A reaktyviąja įžemėjimo srovės dedamąja. 35 kV įtampos elektros tinkluose, kai talpinė įžemėjimo srovė mažesnė kaip 15 A, leidžiamas išderinimas ne didesnis kaip 10%.
Tinkluose leidžiama lanko gesinimo įrenginiams laikinai dirbti nevisiškai kompensavus talpines sroves, jei avarijų metu dėl fazių talpių nesimetrijos (pavyzdžiui, nutrūkus laidams arba perdegus saugikliams) neutralės poslinkio įtampa neviršys 70% fazinės įtampos.
5.12.10. Tinkluose, kuriuose kompensuotos talpinės įžemėjimo srovės, nesimetrijos įtampa turi būti ne didesnė kaip 0,75% fazinės įtampos. Neutralės poslinkio įtampa neįžemėjusiame tinkle turi būti ne didesnė kaip 15% fazinės įtampos.
Nesimetrijos ir neutralės poslinkio įtampai sumažinti iki nurodytų dydžių reikia išlyginti fazių talpius žemės atžvilgiu, pakeičiant fazinių laidų išdėstymą arba perskirstant aukšto dažnio ryšio kondensatorius tarp fazių.
Neleidžiama prijungti arba išjungti oro ir kabelių linijų laidų po vieną fazę, jeigu tai gali sukelti didesnį negu nurodyta neutralės poslinkį. Aukšto dažnio kondensatoriai ir elektros mašinų apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių kondensatoriai prie tinklo gali būti jungiami tik patikrinus, ar žemės atžvilgiu fazių talpių nesimetrija yra leistina.
5.12.11. Naudojant ranka reguliuojamus lanko gesinimo įrenginius, jie turi būti derinami specialiu prietaisu. Neturint šio prietaiso, lanko gesinimo įrenginius reikia derinti pagal išmatuotas įžemėjimo, talpines ir kompensavimo sroves, atsižvelgiant į neutralės poslinkio įtampą.
5.12.12. Įrenginiuose, kurių jungtuvai vakuuminiai, turi būti apsauga nuo komutacinių viršįtampių. Galima jos nenaudoti tik įrodžius, kad ji nebūtina.
5.12.13. Atliekant operatyvinius perjungimus 110 kV įtampos pastotėse, kuriose įrengti NKF-110 tipo įtampos transformatoriai ir galios transformatorius yra prijungtas prie neapkrautos šynų sistemos, pirmiausia reikia įžeminti jo neutralę. Taip yra išvengiama viršįtampių, atsirandančių dėl savaiminio neutralės poslinkio arba pavojingų ferorezonansinių procesų.
Prieš išjungiant iš tinklo neapkrautą šynų sistemą, prie kurios prijungti minėto tipo įtampos transformatoriai, būtina įžeminti galios transformatoriaus neutralę.
330 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose, kuriose įrengti įtampos transformatoriai, o jungtuvų kontaktus šuntuoja kondensatoriai, reikia patikrinti, ar išjungiant šynas negali atsirasti ferorezonansiniai viršįtampiai. Jeigu toks pavojus yra, turi būti imamasi priemonių išvengti ferorezonanso.
Jeigu reikia, 6–35 kV įtampos tinkluose turi būti naudojamos priemonės, kad būtų išvengta ferorezonanso ir savaiminio neutralės poslinkio.
5.12.14. Nenaudojamos transformatorių ir autotransformatorių žemesniosios (vidutinės) įtampos apvijos turi būti sujungtos žvaigžde arba trikampiu ir apsaugotos nuo viršįtampių įžeminant vieną fazę ar neutralę arba įrengiant viršįtampių ribotuvus prie kiekvienos fazės įvado.
Transformatorių neutralės, turinčios žemesnės klasės negu faziniai įvadai izoliaciją, nuo viršįtampių turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais.
Esančios tarp aukštesniosios įtampos transformatorių apvijų nenaudojamos žemesniosios įtampos apvijos turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais, prijungiamais prie kiekvienos fazės įvado. Apsaugos įrengti nebūtina, jeigu prie apvijų nuolat prijungtas ilgesnis kaip 30 m kabelis metaliniu apvalkalu arba šarvu.
5.12.15. 110 kV ir aukštesnės įtampos tinkluose relinės apsaugos ir sisteminės automatikos įtaisų darbą reikia suderinti taip, kad dėl operatyvinių ir automatinių išjungimų nebūtų atskirta 110 kV tinklo dalis, kurioje būtų vien tiktai transformatoriai neįžemintomis neutralėmis.
5.12.16. 110 kV ir aukštesnės įtampos tinklų įrenginiams leidžiamas trumpalaikis įtampos padidėjimas operatyvinių perjungimų ir avarinių režimų metu pateiktas 5.4 lentelėje. Nurodyti dydžiai galioja ir nesinusinių įtampų amplitudėms.
Tarpfazinės įtampos padidėjimas taikomas tik trifazių galios transformatorių, šuntuojamųjų reaktorių ir elektromagnetinių įtampos transformatorių, taip pat esančių viename bake arba ant bendro rėmo išdėstytų trijų polių aparatų izoliacijai.
60, 70 ir 80 % įtampos padidėjimai, nurodyti 5.4 lentelės trečiosios eilutės vardikliuose, turi būti taikomi 110 kV komutacinių aparatų išorinei tarpfazinei izoliacijai.
Jeigu padidėjusios įtampos trukmė yra tarp dviejų 5.4 lentelėje nurodytų dydžių, tai turi būti priimamas įtampos padidėjimas, leidžiamas didesnei trukmei. Kai įtampos padidėjimo trukmė 0,1< t < 0,5 s, leidžiamas įtampos padidėjimas
Ue. s. = U1s + 0,3 (U0,1s – U1s).
U1s ir U0,1s – leidžiami įtampos padidėjimai, kai jų trukmė atitinkamai 1 ir 0,1 s.
Jeigu padidėjusi įtampa tuo pat metu veikia kelis įrenginius, tai leistinos įtampos padidėjimas visai įrenginių grupei turi būti ribojamas pagal leistiną įtampos padidėjimą tam įrenginiui, kuriam nurodyta mažiausia leistina įtampa.
5.4 lentelė. Leistinas įtampos padidėjimas 110 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklų įrenginiams, %
| Įrenginiai |
Vardinė įtampa, kV |
Leistino įtampos padidėjimo trukmė, s |
||||
| 1200 |
20 |
1 |
0,1 |
|||
| Galios transformatoriai ir autotransformatoriai |
110 kV ir aukštesnė |
10/10 |
25/25 |
90/50 |
100/50 |
|
| Įtampos transformatoriai |
110 kV ir aukštesnė |
15/15 |
35/35 |
100/50 |
110/58 |
|
| Komutaciniai aparatai, srovės transformatoriai, ryšio kondensatoriai ir šynos |
110 kV ir aukštesnė |
15/15 |
60/60 |
120/70 |
140/80 |
|
| Visų tipų ventiliniai iškrovikliai |
110 kV ir aukštesnė |
15 |
35 |
38-70 |
|
|
Pastaba. Skaitiklyje nurodytas leistinas fazinės, o vardiklyje – tarpfazinės įtampos padidėjimas.
1200 s trukmės įtampos padidėjimų per metus turi būti ne daugiau kaip 50. Įtampos padidėjimų, kurių trukmė 20 s, turi būti ne daugiau kaip 100 per elektros įrenginio eksploatavimo standarte nurodytą laiką arba per 25 metus, jei toks laikas nenurodytas. Šiuo atveju 20 s trunkančių įtampos padidėjimų turi būti ne daugiau kaip 15 per vienerius metus ir ne daugiau kaip 2 per parą.
Laikotarpis tarp dviejų 1200 ir 20 s trukmės įtampos padidėjimų turi būti ne trumpesnis kaip viena valanda. Jeigu per valandą įvyko du 1200 s trukmės įtampos padidėjimai, tai per artimiausias 24 valandas trečią kartą padidėti įtampai leidžiama tik tada, jeigu susidarė avarinė situacija, bet ne anksčiau kaip po 4 valandų.
0,1 ir 1 s trukmės įtampos padidėjimų skaičius nereglamentuojamas.
330 kV ir aukštesnės įtampos linijoms ir toms 110 kV linijoms, kur įtampa gali pakilti daugiau kaip 10 % didžiausios darbo įtampos, turi būti įrengta apsauga nuo įtampos padidėjimo.
Norint išvengti įtampos leistinų dydžių viršijimo, vietos instrukcijose turi būti nurodyta kiekvienos 330 kV ir aukštesnės įtampos, taip pat kiekvienos ilgos 110 kV įtampos elektros tiekimo linijos įjungimo tvarka.
Atsistatanti įtampa tarp jungtuvo kontaktų, neatsižvelgiant į 5.4 lentelėje nurodytus dydžius, turi būti apribota:
- iki 240% arba 280% vardinės (priklausomai nuo jungtuvo modifikacijos) 110 kV įrenginiams ir iki 300% – 330 kV ir aukštesnės įtampos įrenginiams; pagal linijos nepažeistos fazės išjungimo sąlygas, esant nesimetriniam trumpajam jungimui;
- iki 280% vardinės – 330 kV ir aukštesnės įtampos įrenginiams pagal neapkrautos linijos išjungimo sąlygą.
Šio punkto reikalavimai laikinai taikomi tik pramoninio dažnio kintamosios srovės padidėjusiai įtampai, kol bus įsigytos reikiamos techninės priemonės.
5.13. APŠVIETIMAS
5.13.1. Darbinis ir avarinis apšvietimas turi tinkamai apšviesti patalpas, darbo vietas ir atviras teritorijas.
Avarinio apšvietimo šviestuvai turi skirtis nuo darbinio apšvietimo šviestuvų arba turi būti pažymėti skiriamaisiais ženklais, arba būti kitokios spalvos.
Kaminų ir kitų aukštų statinių apsauginis apšvietimas turi atitikti aukštuminių kliūčių apsauginio apšvietimo taisykles.
5.13.2. Elektrinių ir pastočių pagrindinio, centrinio ir blokinio valdymo skydų patalpose, taip pat dispečerinių punktų pagrindinio skydo panelių fasaduose avarinis apšviestumas turi būti ne mažesnis kaip 30 lx. Viena arba dvi lempos turi būti nuolat prijungtos prie nuolatinės srovės šynų. Evakuacijos kelių apšviestumas turi būti ne mažesnis kaip 30 lx.
5.13.3. Avarinį ir darbinį apšvietimą reikia prijungti prie skirtingų elektros šaltinių. Išjungus pagrindinius maitinimo šaltinius, elektrinėse ir pastotėse, kur nuolat budi darbuotojai, dispečeriniuose punktuose avarinis apšvietimas turi automatiškai persijungti prie akumuliatorių baterijos arba prie kito elektros šaltinio.
Neleidžiama prie avarinio apšvietimo tinklo prijungti apkrovos, nepriklausančios avariniam apšvietimui.
Avarinio apšvietimo tinkle neturi būti rozečių.
5.13.4. Kilnojamieji remontinio apšvietimo šviestuvai turi būti ne aukštesnės kaip 42 V įtampos ir ne aukštesnės kaip 12 V įtampos dirbant ypač didelio pavojingumo aplinkoje.
12–42 V įtampos šakutės neturi tikti 127 ir 220 V lizdams. Greta rozečių turi būti užrašyta įtampa.
Jei yra įrengta greitai veikianti skirtuminių srovių apsauga, gali būti naudojami 127-220 V įtampos kilnojamieji remontinio apšvietimo šviestuvai.
5.13.5. Lempos galia turi būti ne didesnė kaip numatyta konkrečiam šviestuvui. Neleidžiama nuimti šviestuvų šviesos sklaidytuvų, ekranuojančių ir apsauginių grotelių.
5.13.6. Elektrinių ir pastočių vidaus, išorės, taip pat apsauginio apšvietimo įrenginiai turi būti prijungti skirtingomis linijomis.
Išorės, išskyrus kuro sandėlių ir nutolusių elektrinės objektų, darbinis apšvietimas, taip pat apsauginis apšvietimas turi būti valdomas iš centrinio valdymo pulto.
5.13.7. Elektrinių apšvietimo tinklas turi būti prijungtas per stabilizatorius arba prie tam skirtų transformatorių, kurie palaiko reikiamą įtampą.
Lempos turi būti maitinamos ne didesne kaip vardinė įtampa.
Tolimiausių darbinio apšvietimo lempų ir prožektorių įtampa negali sumažėti daugiau kaip 5% vardinės tinklo įtampos, o tolimiausių išorinio bei avarinio apšvietimo lempų ir 12-42 V įtampos lempų – ne daugiau kaip 10% (liuminescencinių lempų – ne daugiau kaip 7,5%) vardinės tinklo įtampos.
5.13.8. Skirstyklų koridoriuose su dviem išėjimais ir pereinamuosiuose tuneliuose apšvietimas turi būti valdomas iš dviejų vietų.
5.13.9. Apšvietimo tinklo skyduose ir rinklėse greta visų jungiklių (kirtiklių, automatinių jungiklių) turi būti užrašai su junginio pavadinimu, o greta saugiklių turi būti nurodyta tirptuko srovė.
5.13.10. Budėtojai privalo turėti apšvietimo tinklo schemas, saugiklių, tirptukų ir visų įtampų lempų atsargą. Visi budintys darbuotojai, nors ir yra avarinis apšvietimas, privalo turėti elektrinius žibintus.
5.13.11. Valyti šviestuvus, keisti lempas ir saugiklius turi elektros arba kitų cechų specialiai apmokyti darbuotojai. Šviestuvų valymo periodiškumas nustatomas atsižvelgiant į vietos sąlygas.
Leidžiama prižiūrėti šviestuvus nuo tiltinių kranų laikantis specialių saugos reikalavimų.
5.13.12. Apšvietimo tinklą reikia apžiūrėti ir tikrinti:
- avarinio apšvietimo automatinius jungiklius – ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį dienos metu;
- avarinį apšvietimą, išjungiant darbo apšvietimą – du kartus per metus;
- darbo vietų apšviestumą matuoti – prieš pradedant eksploatuoti ir prireikus;
- kilnojamųjų 12 – 42 V įtampos transformatorių ir šviestuvų izoliaciją bandyti – du kartus per metus.
Pastebėti defektai turi būti kuo greičiau šalinami.
5.14. ELEKTROLIZĖS ĮRENGINIAI
5.14.1. Elektrolizės įrenginiai turi atitikti ir būti eksploatuojami laikantis slėgio indų naudojimo reikalavimų.
5.14.2. Eksploatuojant elektrolizės įrenginius būtina kontroliuoti:
- įtampą ir srovę elektrolizeriuose;
- vandenilio ir deguonies slėgį;
- skysčio lygius aparatuose;
- slėgių skirtumą vandenilio ir deguonies sistemose;
- elektrolito temperatūrą cirkuliavimo kontūre;
- dujų temperatūrą džiovinimo įrenginiuose;
- vandenilio ir deguonies švarumą aparatuose;
- vandenilio kiekį elektrolizerių patalpose.
Normalūs ir ribiniai kontroliuojamų parametrų dydžiai nustatomi pagal įrenginius pagaminusios gamyklos instrukciją ir atliktus bandymus.
5.14.3. Elektrolizės įrenginių technologinės apsaugos turi išjungti keitiklių agregatus (variklius-generatorius), dingus maitinimo įtampai ir kai atsiranda šie nukrypimai:
- didesnis kaip 2kPa slėgių skirtumas deguonies ir vandenilio slėgio reguliatoriuose;
- didesnė kaip 2,0 % vandenilio koncentracija deguonyje;
- didesnė kaip 1,0 % deguonies koncentracija vandenilyje;
- didesnis negu vardinis slėgis sistemose;
- polių trumpieji jungimai;
- polių trumpieji jungimai su žeme (elektrolizeriams su centriniu dujų nuvedimu).
Automatiškai išsijungus elektrolizeriui, pasiekus 70° C temperatūrą elektrolito cirkuliavimo kontūre, padidėjus vandenilio koncentracijai elektrolizerio ir dujų analizatorių daviklių patalpose iki l%, į valdymo skydą turi būti perduodamas signalas. Gavę signalą budintys darbuotojai turi apžiūrėti įrenginį ne vėliau kaip per 15 min.
Technologinei apsaugai išjungus įrenginį, budintys darbuotojai jį gali įjungti tik išaiškinę ir pašalinę išjungimo priežastį.
5.14.4. Be nuolatinės budėtojų priežiūros dirbantį elektrolizės įrenginį reikia apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per pamainą vadovaujantis eksploatavimo instrukcija. Pastebėti defektai ir sutrikimai turi būti registruojami žurnale (kartotekoje) ir kuo greičiau šalinami.
5.14.5. Siekiant patikrinti, ar tvarkingi automatiniai dujų analizatoriai, vieną kartą per parą reikia atlikti deguonies kiekio vandenilyje ir vandenilio kiekio deguonyje cheminę analizę. Jei vienas automatinių dujų analizatorių yra netvarkingas, šią cheminę analizę reikia atlikti kas 2 valandas.
5.14.6. Vandenilio bei deguonies slėgio reguliatoriuose ir resiveriuose apsaugos vožtuvai turi būti sureguliuoti pagal gamyklos instrukciją, bet ne daugiau 15% negu vardinis slėgis. Slėgio reguliatorių apsaugos vožtuvus reikia tikrinti ne rečiau kaip vieną kartą per šešis mėnesius, o resiverių apsaugos vožtuvus ne rečiau kaip vieną kartą per dvejus metus. Apsaugos vožtuvus reikia bandyti azotu arba švariu oru.
5.14.7. Vandenilio ir deguonies tiekimo į resiverius vamzdynuose ir vamzdynuose, kuriais nudruskintas vanduo (kondensatas) paduodamas į maitinimo bakus, turi būti įrengti sandarūs dujoms atbuliniai vožtuvai.
5.14.8. Elektrolizei reikia naudoti vandenį, kuriame yra ne daugiau kaip 30 mg/kg geležies, ne daugiau kaip 20 mg/kg chloridų ir ne daugiau kaip 70 mg-ekv/kg karbonatų.
5.14.9. Elektrolizerių gaminamo vandenilio švarumas turi būti ne mažesnis kaip 99%, o deguonies – ne mažesnis kaip 98%.
Dujų slėgį aparatuose leidžiama padidinti iki vardinio, kai vandenilio ir deguonies švara atitinka nurodytą.
5.14.10. Elektrolito elektrolizeryje temperatūra turi būti ne didesnė kaip 80°C, o elektrolizerio karščiausių ir šalčiausių narvelių temperatūrų skirtumas – ne didesnis kaip 20°C.
5.14.11. Elektrinės reikmėms naudojamo deguonies slėgis resiveriuose turi būti mažesnis už vandenilio slėgį resiveriuose.
5.14.12. Prieš įjungiant elektrolizerį, visus aparatus ir vamzdynus reikia prapūsti azotu. Naudojamo azoto švarumas turi būti ne mažesnis kaip 97,5%. Prapūtimas yra baigtas, jei išpučiamose dujose yra ne mažiau kaip 97,0% azoto.
Neleidžiama elektrolizerio aparatūros prapūsti anglies dvideginiu.
5.14.13. Elektrolizeris prie suslėgto vandenilio rinktuvų prijungiamas, kai slėgis elektrolizerio sistemoje yra ne mažiau kaip 50 kPa didesnis negu slėgis rinktuvuose.
5.14.14. Orui arba vandeniliui iš resiverių pašalinti naudojamas anglies dvideginis arba azotas. Oras anglies dvideginiu šalintinas tol, kol anglies dvideginio viršutinėse resiverio dalyse bus ne mažiau kaip 85%, o vandenilis – kol anglies dvideginio bus ne mažiau kaip 95%.
Oras arba vandenilis azotu šalintinas tol, kol išpučiamose dujose azoto bus ne mažiau kaip 97%.
Jei rinktuvus reikia apžiūrėti iš vidaus, prieš tai juos reikia prapūsti oru, kol deguonies koncentracija išpučiamose dujose bus ne mažesnė kaip 20%.
Azotas arba anglies dvideginis iš resiverių vandeniliu šalintinas tol, kol vandenilio apatinėje resiverių dalyje bus ne mažiau kaip 99%.
5.14.15. Eksploatuojant elektrolizės įrenginius, reikia patikrinti:
- elektrolito tankį – ne rečiau kaip kartą per mėnesį;
- įtampą elektrolizerių narveliuose – ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius;
- technologinių apsaugų, įspėjamosios ir avarinės signalizacijos veikimą bei atbulinių vožtuvų būklę – ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius.
5.14.16. Dirbant vandenilio arba deguonies absorbcinio džiovinimo įrenginiui, džiovintuvus reikia perjunginėti pagal grafiką.
Džiovinant vandenilį šaldymo metodu, išeinančio iš garintuvo vandenilio temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip minus 5°C.
Kad garintuvas atšiltų, jį reikia pagal grafiką išjunginėti.
5.14.17. Išjungiant elektrolizės įrenginį ne ilgiau kaip vienai valandai, leidžiama palikti aparatūros vardinį dujų slėgį. Šiuo atveju turi būti įjungta slėgio skirtumo padidėjimo deguonies ir vandenilio slėgio reguliatoriuose signalizacija.
Išjungiant elektrolizės įrenginį ne ilgiau kaip keturioms valandoms, dujų slėgis aparatūroje turi būti sumažintas iki 10–20 kPa, o išjungiant ilgiau kaip keturioms valandoms, aparatūrą ir vamzdynus reikia prapūsti azotu. Prapūsti reikia visais atvejais, jei pastebėjus gedimą išjungiamas elektrolizeris.
5.14.18. Elektrolizės įrenginyje dirbant vienam elektrolizeriui, o antram esant rezerve, rezervinio elektrolizerio vandenilio ir deguonies išleidimo į atmosferą vožtuvai turi būti atidaryti.
5.14.19. Elektrolizerius išplauti, patikrinti elektrolizerių narvelių suspaudimą ir armatūrą reikia vieną kartą per šešis mėnesius.
Elektrolizeriai techniškai prižiūrimi ir remontuojami technikos vadovo nustatyta tvarka. Remontas turi būti atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą per šešerius metus.
5.15. IZOLIACINĖS ALYVOS
5.15.1. Eksploatuojant izoliacines alyvas, vadovaujantis vietinėmis instrukcijomis, reikia užtikrinti patikimą agregatų alyvos sistemų ir alyva užpildytų elektros įrengimų darbą; palaikyti reikiamą izoliacinių alyvų elektrinį atsparumą; organizuoti naudotos alyvos surinkimą, regeneravimą ir pakartotinį naudojimą pagal tiesioginę paskirtį.
5.15.2. Gaunamos šviežios izoliacinės alyvos privalo turėti kokybės sertifikatus (pasus).
Izoliacinės alyvos kokybės kontrolė atliekama vadovaujantis bandymų normomis.
5.15.3. Po remonto elektros įrenginiai turi būti užpildomi izoliacine alyva, kurios kokybė atitinka šviežios alyvos normas.
110 kV ir žemesnės įtampos galios transformatorius leidžiama užpildyti alyva, kurios rūgštingumo skaičius ne didesnis kaip 0,05 mg KOH viename grame alyvos ir kuri atitinka eksploatacinės alyvos normas pagal vandens ištraukos reakciją, tirpaus dumblo ir mechaninių priemaišų kiekį. Jos pramušimo įtampa turi būti ne mažesnė už šviežios alyvos norminę ir kurios tgδ, kai temperatūra 90°C, ne didesnis kaip 6 %.
Alyviniuose jungtuvuose galima naudoti alyvą, išpiltą iš šių įrenginių, išvalytą nuo mechaninių priemaišų, anglies bei vandens. Joje minėtų priemaišų kiekiai turi būti ne didesni už norminius.
5.15.4. Šviežios transformatorių alyvos markė parenkama atsižvelgiant į įrenginių tipą ir įtampos klasę. Jeigu reikia, leidžiama maišyti šviežias alyvas, skirtas vienodoms ar artimoms naudojimo sritims. Įvairių įtampos klasių alyvų mišiniu leidžiama užpildyti tik žemiausios įtampos klasės įrenginius. 110 kV ir aukštesnės įtampos hermetiškuose įvaduose maišyti skirtingų markių alyvų neleidžiama.
5.15.5. Didesnės kaip 630 kV·A galios transformatorių sorbentus termosifoniniuose ir adsorbciniuose filtruose reikia keisti, jei alyvos rūgštingumo skaičius didesnis negu 0,1 mg KOH viename grame alyvos arba kai tirpių rūgščių vandenyje daugiau kaip 0,014 mg KOH viename grame alyvos. 630 kVA ir mažesnės galios transformatorių sorbentus reikia keisti, kai nepatenkinamos kietos izoliacijos charakteristikos.
Sorbentų drėgnumas, dedant juos į filtrus, turi būti ne didesnis kaip 0,5%.
5.15.6. Transformatorių alyva turi būti tikrinama laboratorijoje šiais atvejais:
- prieš išpilant iš geležinkelio cisternų – atliekant trumpąją analizę (išskyrus pramušimo įtampą). Reikia papildomai tikrinti stabilumą ir tgδ alyvų, skirtų 330 kV transformatoriams ir įvadams pripildyti. Iš geležinkelio cisternos paimtame alyvos mėginyje nustatyti stabilumą ir tgδ leidžiama priėmus alyvą;
- išpylus į alyvos ūkio bakus – atliekant trumpąją analizę;
- rezervinė alyva – atliekant trumpąją analizę (ne rečiau kaip vieną kartą per trejus metus). Pramušimo įtampa turi būti tikrinama kasmet.
Atliekant transformatorių alyvos trumpąją analizę nustatoma įsiliepsnojimo temperatūra, pramušimo įtampa, rūgštingumo skaičius, vandens ištraukos reakcija arba tirpių rūgščių ir šarmų vandenyje kiekis. Mechaninės priemaišos ir neištirpęs vanduo nustatomas vizualiniu būdu.
5.15.8. Elektrinėse turi būti laikoma transformatorių alyvos atsarga, ne mažesnė kaip vieno didžiausio alyvinio jungtuvo talpa, ir papildoma atsarga, ne mažesnė kaip 1% visos įpiltos į įrenginius alyvos. Elektrinėse, kuriose yra tik oriniai arba mažo tūrio alyviniai jungtuvai, papildoma atsarga turi būti ne mažesnė kaip 10% alyvos, telpančios didžiausiame transformatoriuje.
Kitose eksploatuojančiose organizacijose transformatorių alyvos atsarga turi būti ne mažesnė kaip 2% telpančios įrenginiuose alyvos.
5.15.9. Prieš išpilant turbinų alyvą iš cisternų, reikia patikrinti laboratorijoje:
- naftinės alyvos rūgštingumo skaičių, įsiliepsnojimo temperatūrą, klampumą, vandens ištrauką; patikrinti, ar nėra mechaninių priemaišų ir vandens – vizualiai;
- ugniai atsparios alyvos rūgštingumo skaičių, vandenyje tirpių rūgščių ir šarmų kiekį, įsiliepsnojimo temperatūrą, klampumą, tankį, spalvą, ir ekspres metodu mechanines priemaišas.
Išpiltos iš cisternos į rezervuarus turbinų naftinės alyvos tikrinamas deemulsacijos laikas, stabilumas oksidacijai ir antikorozinės savybės. Paaiškėjus, kad pagal šiuos rodiklius patikrinta alyva neatitinka kokybės sertifikato, atliekama paimto iš cisternos pavyzdžio analizė.
5.15.10. Garo turbinų ir elektros bei turbininių maitinimo siurblių eksploatacinė turbinų alyva turi atitikti šias normas:
1. Ugniai atspari (sintetinė) alyva:
- rūgštingumo skaičius turi būti ne didesnis kaip 1 mg KOH viename grame alyvos;
- vandenyje tirpių rūgščių – ne daugiau kaip 0,4 mg KOH viename grame alyvos;
- mechaninių priemaišų masė – ne didesnė kaip 0,01%;
- klampumo pokytis – ne didesnis kaip 10% negu šviežios alyvos pirminė reikšmė;
- tirpaus dumblo optinio tankio pokytis ne didesnis kaip 25 % (nustatomas, kai alyvos rūgštingumo skaičius 0,7 mg KOH viename grame alyvos ir didesnis).
2. Naftinė alyva:
- rūgštingumo skaičius turi būti ne didesnis kaip 0,3 mg KOH viename grame alyvos;
- vandens, dumblo, mechaninių priemaišų (nustatoma vizualiai) nėra;
- tirpaus dumblo (kai alyvos rūgštingumo skaičius didesnis kaip 0,1 mg KOH viename grame alyvos) nėra;
- termooksidacinis stabilumas (rūgštingumo skaičius ne didesnis kaip 0,8 mg KOH viename grame alyvos; nuosėdų masė ne didesnė kaip 0,15%).
Alyvoms ir jų mišiniams, kurių rūgštingumo skaičius 0,1 mg KOH viename grame alyvos arba didesnis, stabilumas nustatomas kartą per metus prieš apkrovų maksimumo sezoną. Maitinimo elektros ir turbininių siurblių alyvoms šis rodiklis nenustatinėjamas.
5.15.11. Ugniai atsparios turbinų alyvos, kurių rūgštingumo skaičius pasiekia ribinį, turi būti regeneruojamos gamykloje.
Ugniai atsparios turbinų alyvos turi būti eksploatuojamos pagal specialią instrukciją.
5.15.12. Eksploatacinė hidroturbinų alyva turi atitikti šias normas:
- rūgštingumo skaičius – ne didesnis kaip 0,6 mg KOH viename grame alyvos;
- vandens, dumblo, mechaninių priemaišų (nustatoma vizualiai) – turi nebūti;
- ištirpusio dumblo masės dalis – ne didesnė kaip 0,01%.
5.15.13. Rezervinė ir eksploatacinė turbinų alyva turi būti periodiškai vizualiai tikrinama ir tiriama trumposios analizės būdu.
Atliekant trumpąją analizę, nustatoma:
- naftinės alyvos rūgštingumo skaičius, mechaninės priemaišos, dumblo kiekis, vandens kiekis;
- ugniai atsparios alyvos rūgštingumo skaičius, vandenyje tirpių rūgščių kiekis, vandens kiekis ir ekspres metodu mechaninių priemaišų kiekis.
Vizualiai alyva tikrinama pagal išorinę išvaizdą, nustatant, ar nėra joje vandens, dumblo ir mechaninių priemaišų. Pagal tai sprendžiama, ar būtina alyvą valyti.
5.15.14. Turbinų alyvos trumpąją analizę reikia atlikti tokiu periodiškumu:
1. Ugniai atsparios alyvos:
- pradėjus eksploatuoti – pirmą savaitę;
- eksploatavimo metu – ne rečiau kaip kas du mėnesiai, jei rūgštingumo skaičius ne didesnis kaip 0,5 mg KOH viename grame alyvos ne rečiau kaip kas trys savaitės, jei rūgštingumo skaičius didesnis kaip 0,5 mg KOH viename grame alyvos.
2. Naftinės alyvos:
- pradėjus eksploatuoti – pirmą mėnesį;
- eksploatavimo metu – ne rečiau kaip kas du mėnesiai, jei rūgštingumo skaičius iki 0,1 mg KOH viename grame alyvos ir ne rečiau kaip kas mėnesį, jei rūgštingumo skaičius didesnis kaip 0,1 mg KOH viename grame alyvos.
3. Hidroturbinų alyvos:
- pradėjus eksploatuoti – pirmą mėnesį;
- eksploatavimo metu – ne rečiau kaip kas metai, jei alyva yra visiškai skaidri ir ištirpusio dumblo masės dalis ne didesnė kaip 0,005%; ir ne rečiau kaip kas šeši mėnesiai, jei ši dalis didesnė kaip 0,005%. Atsiradus alyvoje drumzlių, atliekama skubi trumpoji jos analizė.
Vizualiai nustačius, kad alyvoje yra dumblo arba mechaninių priemaišų, taip pat atliekama trumpoji analizė.
Rezervinės naftinės turbinų alyvos trumpoji analizė atliekama ne rečiau kaip kas treji metai ir prieš pilant į įrenginius, o ugniai atsparios alyvos – ne rečiau kaip kas metai ir prieš pilant į įrenginius.
5.15.15. Garo turbinose ir turbininiuose siurbliuose naudojama alyva vizualiai tikrinama kartą per parą.
Hidroelektrinėse, kuriose yra budintys darbuotojai, hidroturbinose naudojama alyva vizualiai tikrinama kartą per savaitę, o automatizuotose hidroelektrinėse – per kiekvieną eilinę įrenginių apžiūrą, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
5.15.16. Elektrinėse turi būti naftinės turbinų alyvos atsarga, ne mažesnė kaip didžiausio agregato alyvos sistemos talpa, ir papildoma atsarga – 45 dienoms; taip pat kitose eksploatuojančiose organizacijose -45 dienoms.
Ugniai atsparios turbinų alyvos nuolatinė atsarga turi būti ne mažesnė kaip vienam turboagregatui reikalingas per metus papildyti kiekis.
5.15.17. Gaunama industrinė alyva ir konsistenciniai tepalai turi būti vizualiai tikrinami, ar nėra juose mechaninių priemaišų ir vandens. Be to, papildomai tikrinama, ar industrinės alyvos klampumas atitinka normas.
5.15.18. Pagalbiniams įrenginiams turi būti tepalų atsarga ir nustatytos įrenginių sunaudojamų tepalų normos bei keitimo periodiškumas.
5.15.19. Pagalbinių įrenginių tepimo sistemose, kuriose alyvos cirkuliacija priverstinė, alyva turi būti vizualiai tikrinama, ar nėra joje mechaninių priemaišų, dumblo ir vandens ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kai atsiranda teršalų, alyva turi būti valoma arba keičiama.
5.15.21. Papildomos analizės reikalingumas ir periodiškumas konkretiems įrenginiams nustatomas pagal alyvos eksploatavimo instrukcijas.