LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL VIJŪNO (MISGURNUS FOSILIS) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO

2012 m. balandžio 27 d. Nr. D1-362

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:

1. T v i r t i n u:

1.1. Bevardžio ežero (34) vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.2. Buveinių ežero vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.3. Dumblės upės vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.4. Nemuno deltos polderių kanalų vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.5. Uošnos upelio vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.6. Vijūno (Misgurnus fosilis) apsaugos planą (pridedama).

2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų šio įsakymo 1.2–1.5 punktuose patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.

3. N u s t a t a u  šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

_________________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-362

Vijūno (Misgurnus fossilis) apsaugos planas

I. VIJŪNO, jo populiacijos, buveinės aprašymas

Vijūno apibūdinimas

1. Vijūno sistematinė padėtis, biologija ir jos ypatumai Lietuvoje. Antklasis: Žuvys – Pisces. Klasė: Kaulinės žuvys – Osteichthyes. Būrys: Karpžuvės – Cypriniformes. Šeima: Kirtiklinės – Cobitidae. Gentis: Vijūnai – Misgurnus. Rūšis: Vijūnas – Misgurnus fossilis (L.).

2. Kūno šonai tamsiai geltoni, išilgai šonų eina po vieną plačią tamsiai rudą juostą bei po dvi siauras juosteles, nugara durpių spalvos. Aplink žiotis yra 10 ūselių, tuo jie ir skiriasi nuo kitų vijūninių žuvų. Vijūnai užauga iki 25–30 cm. Gyvena vijūnai pavieniui, būriuojasi tik neršto metu. Aktyvūs tamsiuoju paros metu, dieną mėgsta tūnoti užsikasę į smėlį ar dumblą. Gali kvėpuoti ne tik žiaunomis, bet ir atmosferos oru pro žarną. Jautrus oro slėgio pakitimams – slėgiui keičiantis, pasidaro labai neramus. Sugautas skleidžia girdimus garsus.

Vijūno buveinės aprašymas

3. Vijūnas gyvena gausiai vandens augalija užžėlusiuose vandens telkiniuose, kur vyrauja minkšti, dumblėti ar smėlėti gruntai: sekliuose eutrofiniuose ir distrofiniuose ežeruose, protakose tarp ežerų, uždumblėjusiose upių priekrantėse, įlankose, potvynių metu su pagrindine upės vaga susisiekiančiose senvagėse, salpų ežeruose, taip pat ir kanaluose, kur gausu augalijos ir lėtesnė tėkmė. Vengia atvirų, žvirgždo ar akmenų grunto plotų bei stipresnės srovės. Vijūnų tankis būna didesnis telkiniuose, kur dėl natūralių veiksnių kitų rūšių žuvų, ypač plėšriųjų, rūšinė įvairovė ir gausumas yra mažas. Vijūnai geba išgyventi visiškai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose užsikasdami dumble ir aplink kūną sudarydami gleivinį dangalą. Visos Lietuvos mastu saugomos rūšies vijūno buveinės yra nepakankamai ištirtos.

Vijūno paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

4. Anksčiau vijūnas Lietuvos vandenyse buvo labai dažna žuvis, tačiau šiuo metu jų gausumas ir paplitimas yra labai sumažėjęs. Per 1982–2010 m. laikotarpį Lietuvoje buvo nustatyta apie 20 radaviečių, daugelyje tyrimo vietų dažniausiai buvo sugaunami pavieniai individai, tik kai kuriose radavietėse jų tankumas buvo didesnis. Pats didžiausias vijūnų gausumas pastaruoju metu Lietuvoje yra Nemuno deltos polderiuose: Tulkiaragės – 400–583 ind./ha, Šyšos ir Leitės – 359–364 ind./ha, Sausgalvių – 105–226 ind./ha. Vidutinis vijūnų gausumas Nemuno žemupio polderiuose siekia apie 175,5 ind./ha, o sutinkamumo dažnis apie 67 proc. Kitose vietose vijūnų gausiau rasta Buveinių ežere (Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate) ir Arvydų žuvininkystės tvenkiniuose, Bevardžio ežerėlyje (Verkių regioniniame parke). Devyni šios rūšies individai migracijos metu buvo sugauti net Kuršių mariose ties Vente.

Vijūno paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

5. Vijūnai paplitę Europoje nuo Prancūzijos šiaurinės dalies iki Nevos upės, rytuose – iki Volgos. Jų nėra upėse, įtekančiose į Arkties vandenyną, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Kryme, Italijoje ir Graikijoje. Gyvena lėtos tėkmės upėse, upių senvagėse, dumblėtuose ežeruose, tvenkiniuose, netgi laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, kuriuose gausu detrito ir vandens augalų. Tačiau praktiškai visame paplitimo areale yra reti, lokaliai paplitę, o vietinės populiacijos neskaitlingos. Visame areale užfiksuotas populiacijos mažėjimas, stebimas nuo XX a. antrosios pusės. Apskritai daugelyje paplitimo arealo vietų mažai ištirta rūšis.

Vijūno veisimosi biologija

6. Subręsta 2–3 gyvenimo metais, užaugę iki 14–16 cm ilgio ir 25–30 g svorio. Absoliutus vislumas siekia 100–150 tūkst. ikrelių. Neršia porcijomis, ant vandens augalijos, gegužės–liepos mėnesiais, vandens temperatūrai pakilus iki 14–19 ^oC. Priklausomai nuo temperatūros, embrionai vystosi nuo 4 iki 9 parų. Iš ikrų išsirita 5 mm ilgio lervos su išorinėmis žiaunomis. Trynio maišelis rezorbuojasi ir išorinės žiaunos sunyksta lervutėms paūgėjus iki 6,0–7,0 mm ilgio, o iki 15–16 mm išaugusios lervos virsta mailiumi.

Vijūno mityba, žiemojimas, migracija

7. Duomenų apie Lietuvoje gyvenančių vijūnų mitybos objektų rūšinę sudėtį nėra. Remiantis literatūros duomenimis, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais lervutės ir jaunikliai minta smulkiais planktoniniais organizmais, o suaugusios žuvys minta detritu ir įvairiais dugno bestuburiais – vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, smulkiais moliuskais. Pagal gyvenimo būdą, tai sėsli žuvis, laikosi pamėgtų biotopų. Dažnai gyvena izoliuotuose vandens telkiniuose. Tačiau pratakiuose vandens telkiniuose, pavasarinių potvynių metu vijūnai suaktyvėja ir gana dažnai iš savo buveinių patraukia į atviresnius vandenis, todėl kartais randami užliejamose pievose likusiuose duburiuose. Iš Nemuno deltos senvagių ir polderinių sistemų kartais migruoja net į Kuršių marias.

Vijūno nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas

8. Vijūnas yra įtrauktas į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (toliau – Berno konvencija) (Žin., 1996, Nr. 91-2126) III priedą ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m., specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 368) (toliau – Buveinių direktyva), II priedą. Nuo 2003 metų saugoma rūšis įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Šiuo metu rūšis priskiriama 4(I) retumo kategorijai. Vijūnus žvejoti ir naikinti draudžiama.

9. Vijūnų buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171).

10. Svarbiausi vandens telkiniai – Lakajos upė (Labanoro regioniniame parke), Krokų lanka (Nemuno deltoje), Buveinių ežeras (Viešvilės aukštupio pelkyne), Švenčiaus ežeras – įtraukti į Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin., 2009, Nr. 51-2039). Šioms teritorijoms suteiktas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų statusas.

II. VIJŪNO populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas

Vijūno radaviečių apsaugos būklė

11. Šiuo metu vijūnų apsaugos būklė svarbiausiose ir žinomose radavietėse yra vertinama skirtingai. Kai kuriose vietose apsaugos būklė yra patenkinama, kitose vietose – nepalanki arba iš dalies palanki. Nepaisant to, kad žemdirbystės intensyvumas aplink vandens telkinius yra labai žemas, nėra didesnių taršos šaltinių, o hidrologinis režimas nepakitęs, yra kitokio pobūdžio potencialiai vijūnams pavojinga žmogaus veika. Pirmiausia, santykinai didelis plėšriųjų žuvų gausumas, kuris ilgą laiką buvo palaikomas dirbtinai jas veisiant mėgėjiškos žūklės tikslais Lakajos buveinių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – BAST) ežeryne. Antra, labai didelis vandens turizmo ir rekreacinės žūklės intensyvumas. Nors šios veiklos rūšys tiesioginio poveikio vijūnų populiacijos gausumui neturi (vijūnai nėra mėgėjiškos žūklės objektai), tačiau galimas netiesioginis poveikis, susijęs su trikdymu vijūnų neršto metu. Trečia, Lakajos BAST gyvenviečių pakrantėse nesilaikoma elementarių gamtosauginių normų, todėl labai išauga biogeninių elementų patekimo į vandenį tikimybė.

12. Švenčiaus, Stavarygalos ežeruose būklę galima vertinti kaip iš dalies palankią. Juose vandens lygio svyravimai vyksta natūraliai, todėl šie procesai vijūnams pavojaus nesukelia. Pastaruoju metu žemdirbystės tarša yra sumažėjusi, tačiau anksčiau nemažai biogeninių medžiagų patekdavo į ežerus iš dirbamų laukų, ypač per atitekančius upelius. Tai paskatino ežerų litoralinės zonos intensyvų užaugimą augalais ir dumbliais. Nors vijūnai mėgsta užaugusias vietas, tačiau intensyvus pakrančių užaugimas veda prie greitesnės buveinių destrukcijos, telkinio intensyvesnio senėjimo proceso. Ežeruose vijūnams turi įtakos plėšrios žuvys ir žuvialesiai paukščiai (pvz., Buveinių ežeras). Plėšrių žuvų populiacijų gausumas kinta stichiškai, nėra tikslių duomenų apie esamą jų kiekį, taip pat nėra duomenų ir apie mėgėjiškos žvejybos intensyvumą, kokiu mastu tai yra susiję, kaip šie veiksniai atsiliepia rūšies populiacijos gausumui. Plėšrios žuvys, žuvialesiai paukščiai taip pat daro nemažą įtaką Nemuno deltos polderiuose gyvenančioms vijūnų populiacijoms. Nemuno deltos polderiuose svarbūs vandens lygio svyravimai, ypač vasaros antrojoje pusėje, kai vandens lygis kanaluose sumažėja iki minimumo, kyla grėsmė vijūnų buveinėms, be to, padidėja galimybė, kad žuvialesiai paukščiai vijūnus gali išgaudyti. Krokų lankoje taip pat gausu plėšrių žuvų, yra antropogeninė tarša iš Nemuno, gausu žuvialesių paukščių. Teigiamas aspektas yra tas, kad nemažai žinomų vietų, kur vijūnai gyvena saugomose teritorijose, todėl dėl šios priežasties antropogeninių veiksnių įtaka yra maža. Tokiu atveju vijūnų populiacijos būklę galime vertinti kaip iš dalies patenkinamą. Buveinių ežere (Viešvilės rezervate) vijūnų būklė taip pat keičiasi periodiškai, ir tai yra susiję su žuvų dusimu bei plėšrių žuvų (lydekų ir ešerių) gausumo kitimu. Šis procesas teigiamai veikia vijūnų populiacijos gausumą. Po žuvų dusimo ežere, vijūnų gausumas padidėja. Daugeliu atvejų nėra jokių įspėjamųjų ženklų, informacinių stendų, kurie informuotų visuomenę apie teritorijose gyvenančią saugomą rūšį bei galiojančius specialius draudimus. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai neužtikrina rūšies ir jos buveinių apsaugos.

Vijūno populiacijos dydis ir pasiskirstymas

13. Anksčiau vijūnas Lietuvos vandenyse buvo labai dažna žuvis, tačiau šiuo metu jų gausumas ir paplitimas yra labai sumažėjęs. Reikia pažymėti, kad tai nėra pakankamai gerai ištirta rūšis. Tačiau atliekant ichtiofaunos tyrimus įvairiuose Lietuvos vandens telkiniuose vijūnai yra palyginti retai sugaunamos žuvys. Dažnai vijūnai supainiojami su šlyžiais, kirtikliais ar kitomis žuvimis, todėl ne visada pateikiama informacija yra objektyvi. Dažniausiai sugaunami pavieniai individai, tik keliose vietose yra nustatytas didesnis vijūnų gausumas. Žinant vijūnų gyvenimo specifiką ir nepakankamą ištirtumą, apie jų pasiskirstymą šalyje yra sunku kalbėti. Jie rasti įvairiose Lietuvos teritorijos vietose. Gausiai Nemuno deltos polderiuose, gana stabilios populiacijos yra Buveinių ežere (Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas), Bevardžio ežerėlyje (Verkių regioninis parkas). Uošnos, Šatos, Dumblės, Lakajos, Meros, Gaujos, Bezdonės upėse bei kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose jų gausumas yra nedidelis. Kartais vijūnai aptinkami žuvininkystės tvenkiniuose, pastebimi nuleidžiant tvenkinius. Jie nuolat aptinkami Arvydų tvenkiniuose. Lietuvoje vijūnų buveinių tvarkymo ir atkūrimo darbai pirmiausia turi būti atliekami šiuose vandens telkiniuose: Buveinių ežere (Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate), Bevardžiame (34) ežere (Verkių regioniniame parke), Uošnos upėje (Žemaitijos nacionaliniame parke), Dumblės upėje (Labanoro regioniniame parke) ir Nemuno deltos Leitės, Šyšos bei Sausgalvių polderių kanaluose (Nemuno deltos regioniniame parke).

Grėsmės ir ribojantys veiksniai

14. Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Grėsmių vijūnui apibendrinimas

Grėsmė	Svarba*	Aprašymas
Sintetiniai taršalai	Kritinė grėsmė	Nepaisant didelio atsparumo deguonies trūkumui, šios žuvys yra jautrios taršai, ypač sintetiniams taršalams (tarp jų – žemės ūkyje naudojamiems pesticidams, herbicidams), sunkiesiems metalams, kurie kaupiasi dugno nuosėdose, o iš pastarųjų tiesiogiai ar su maistu patenka į žuvų organizmą, jį palaipsniui nuodydami. Tikėtina, kad tarša žemės ūkyje naudojamais cheminiais junginiais yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių drastišką vijūnų paplitimo ir gausumo sumažėjimą Lietuvos vandenyse.
Hidrologinio režimo pokyčiai	Didelė grėsmė	Hidrologinio režimo pokyčiai gali būti natūralūs ir dirbtinai sukelti. Vieni charakteringiausių vijūno buveinių yra salpų vandens telkiniai, kurie potvynių metu susisiekia su pagrindine upės vaga. Sumažėjus vandens lygiui potvynių metu, nutrūksta hidrologinė jungtis tarp salpų vandens telkinių ir maitinančios tėkmės, intensyvėja distrofizacijos procesai, nebepraplaunamas gruntas, dugno nuosėdose kaupiasi cheminiai junginiai, naudojami žemės ūkyje, kurie salpose yra vieni intensyviausių. Ilgainiui sąlygos salpų telkiniuose vijūnams tampa nepalankios ir šios žuvys išnyksta. Be to, būdami izoliuoti, vijūnai netenka galimybės potvynių metu plisti į kitus vandens telkinius. Neveltui šios žuvys yra pripažintos vienomis reprezentatyviausių Europos žemumų vandens ekosistemų hidrologinio režimo pokyčių indikatorių.
Melioracija	Didelė grėsmė	Dirvų sausinimas, upių vagų tiesinimas, hidroelektrinių statybos ir jų eksploatacija neišvengiamai keičia vandens lygį, natūralų upių sezoninį nuotekį, potvynių trukmę bei vandens lygį potvynių metu, dėl šių priežasčių yra sunaikinamos natūralios vijūnų buveinės.
Plėšrūnai	Vidutinė grėsmė	Vijūnų tankis būna didesnis telkiniuose, kur dėl natūralių veiksnių kitų rūšių žuvų, ypač plėšriųjų (lydekų ir ešerių), gausumas yra mažas. Vijūnams taip pat kelia pavojų didelis audinių skaičius vandens telkiniuose. Jais minta ūdros, žuvialesiai paukščiai, ypač garniai ir kt.
Vandens telkinių tipas ir ekologinės savybės	Maža grėsmė	Vijūnai paplitę labiau uždumblėjusiuose vandens telkiniuose. Jie geba išgyventi nedideliuose visiškai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose užsikasdami dumble ir aplink kūną sudarydami gleivinį dangalą.
Mėgėjiška žvejyba	Maža grėsmė	Anksčiau, kai vijūnų buvo gausu, jie buvo žvejojami, taip pat naudojami kaip masalas kitų žuvų gaudymui. Pastaruoju metu vijūnus žvejoti draudžiama, todėl šis faktorius vijūnams nebeturi didesnės įtakos.

* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai (remiantis GTC duomenimis):

Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų didelėje paplitimo dalyje.

Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys lokaliai ir (ar) nereguliariai.

Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

15. Naujausi vijūno tyrimai apibendrinti 2 lentelėje.

2 lentelė. Naujausios vijūno inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, teritorijos, naudoti metodai

Data, trukmė	Tyrinėta teritorija	Naudotos metodikos
1980–1995	Lietuva	Specializuoti vijūnų tyrimai praktiškai nebuvo atliekami, vijūnai buvo dažniausiai sugaunami atsitiktinai, atliekant kitų žuvų rūšių mokslinius tyrimus ar vykdant monitoringą.
1995–2006	Lietuva	Specializuoti moksliniai tyrimai upėse – ichtiologiniuose draustiniuose, visi sugauti vijūnai buvo registruojami. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
1995–2010	Lietuva	Specializuoti moksliniai tyrimai lašišinėse upėse, visi sugauti vijūnai buvo registruojami. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas, Klaipėdos universitetas.
1998–2009	Lietuva	Specializuoti moksliniai tyrimai – lašišinių žuvų rituolių migracijos tyrimai – Žeimenos, Meros, Jūros, Veiviržo upėse ir Kuršių mariose. Šių tyrimų metu sugauti migruojantys vijūnai taip pat buvo registruojami. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
2003–2010	Lietuva	Išsamūs ir specializuoti vijūnų tyrimai įvairiose Lietuvos vietose. Šių tyrimų metu buvo ištirtos perspektyvios ir galimos vijūnų paplitimo buveinės. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
2004–2005  2006–2010	Lietuva	Viešvilės rezervate tyrinėta Viešvilės upė ir Buveinių ir Gličio ežerai. Vijūnų paplitimo ir gausumo tyrimai Buveinių ežere atlikti pakartotinai keletą kartų. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
2004	Lietuva	Specializuoti moksliniai tyrimai kai kuriuose Dzūkijos NP vandens telkiniuose, kuriuose gali gyventi vijūnai – Musteikos ir Povilnio upeliai, kai kurie nedideli ežerai – Lynelio ežeras (Varėnos r.) ir kt. Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
2005 m	Lietuva	Specializuoti vijūnų tyrimai tikslinei apsaugos programai parengti: Aldikio ežere (Švenčionių r.), Lakajos upėje (Molėtų–Švenčionių r.) bei Švoginos, Jaurupės, Laukupės upeliuose, Aukštaitijos NP (Ignalinos r.). Darbus vykdė VU Ekologijos institutas.
2009–2010	Lietuva	Specializuoti moksliniai tyrimai ES svarbos žuvų ir nėgių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, būklės įvertinimas. Buveinių ežeras, Nemuno deltos polderiai (Šyšos, Leitės, Tulkiaragės, Sausgalvių), Skauduliškių ežeras. Darbus vykdė GTC Ekologijos institutas.

Mokslinių tyrimų kokybė, patikimumas ir papildomų tyrimų poreikis

16. Iki 2003 metų specializuoti vijūnų tyrimai nebuvo atliekami. Vijūnai buvo sugaunami atsitiktinai, atliekant kitų žuvų rūšių mokslinius tyrimus ar vykdant įvairių žuvų rūšių monitoringo darbus. Po 2003 metų pradėti išsamūs ir specializuoti vijūnų tyrimai vandens telkiniuose, kuriuose gyvena vijūnai. Tyrimų vietos buvo pasirinktos po aplinkosaugos specialistų apklausos ir remiantis ankstesnių tyrimų duomenimis. Šių tyrimų metu buvo ištirtos perspektyvios, galimos ir žinomos vijūnų buveinės. Vertinant šalies mastu, šiuo metu nėra žinomos visos esamos vijūnų buveinės, tačiau vykdant tyrimus randama naujų buveinių. Tyrimai buvo atliekami pagal ES priimtas metodikas, naudojant sertifikuotus gaudymo įrankius, kurie užtikrina aukštą rezultatų patikimumą. Lietuvoje išskirtose vijūnų apsaugai buveinėse reikalingas reguliarus monitoringas (stebėsena). O naujų buveinių nustatymui ir vijūnų biologijos aspektams ištirti yra reikalingi specialūs tyrimai.

Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

17. 2004 m. Lakajos teritorijai suteiktas BAST statusas, siekiant išsaugoti vijūnų (Migurnus fossilis) populiaciją. Pastarųjų metų ichtiologinių tyrimų duomenimis, Lakajos upė yra vienas iš nedaugelio Lietuvos vandens telkinių, kuriame šių ES svarbos žuvų populiacijos tebeegzistuoja. Tačiau, nors populiacijos būklė laikytina gana stabilia, vijūnų nėra gausu. 2006 m. parengtas Lakajos upės BAST tvarkymo planas. Plano, kurį pagal ES Phare 2003-iųjų metų programą parengė VU Ekologijos institutas, pagrindinis tikslas – išlaikyti palankią vijūnų (Misgurnus fossilis) apsaugos būklę, išsaugant buveines ir palaikant vietinės populiacijos gausą. Planuojama įrengti informacinius stendus prie visų „Natura 2000“ vijūnų apsaugos teritorijų. Planas yra parengtas, tačiau konkrečių priemonių Lakajos upės teritorijoje dar nebuvo imtasi, nes planas dar nepatvirtintas, todėl sunku įvertinti, kiek šie darbai turės įtakos populiacijos gausumo padidinimui.

III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės

Tikslas – išsaugoti gyvybingą vijūno populiaciją
Uždaviniai	Priemonės
1. Pagausinti vijūno populiacijas biotechninėmis priemonėmis	1.1. reguliuoti plėšriųjų žuvų gausumą; 1.2. padidinti vijūnų populiaciją įleidžiant į vandens telkinius jaunus individus.
2. Palaikyti palankią vijūnų populiacijų būklę ir buveinių apsaugą	2.1. įvertinti vijūnų populiacijos būklę; 2.2. parengti rekomendacijas vijūno populiacijos išsaugojimui ir tolesniam valdymui.
3. Pagerinti buveinių būklę	3.1. pašalinti potencialiai kenksmingus objektus.
4. Informuoti visuomenę apie vijūno apsaugos priemones	4.1. parengti ir išleisti informacinį lankstinuką apie vijūnų apsaugos teritorijas, jų svarbą ir vertybes; 4.2. išplatinti mokomąją informaciją moksleiviams apie rūšį mokyklose; 4.3. pateikti informaciją stenduose, internete bei žiniasklaidos priemonėse.
5. Atlikti informatyvią populiacijos būklės stebėseną	5.1 sukurti ir įgyvendinti esminių populiacijos parametrų (t. y. biologinių rodiklių, amžinės struktūros, gausumo) būklės stebėsenos sistemą; 5.2. sukurti ir įgyvendinti vandens telkinių ekologinių parametrų (deguonies kiekio, pH, vandens kokybės bei dugno nuosėdų) stebėsenos sistemą.

_________________