LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL VIDINĖS SAVIVALDYBIŲ DECENTRALIZACIJOS KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2007 m. kovo 14 d. Nr. 282
Vilnius
Įgyvendindama Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos įgyvendinimo 2005–2006 metų priemonių plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 197 (Žin., 2005, Nr. 26-830), 3.4.1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Pavesti vidaus reikalų ministrui per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę Vidinės savivaldybių decentralizacijos koncepcijos įgyvendinimo 2007–2010 metų priemonių plano projektui parengti.
3. Pavesti Vidaus reikalų ministerijai nustatytąja tvarka iki 2007 m. liepos 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Vidinės savivaldybių decentralizacijos koncepcijos įgyvendinimo 2007–2010 metų priemonių plano projektą.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 282
VIDINĖS SAVIVALDYBIŲ DECENTRALIZACIJOS KONCEPCIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Vidinės savivaldybių decentralizacijos koncepcijos (toliau vadinama – ši Koncepcija) pagrindinis tikslas – nustatyti vidinės savivaldybių decentralizacijos kryptis siekiant didinti seniūnijų ir seniūnų veiklos ūkinį ir finansinį savarankiškumą ir užtikrinti efektyvų subsidiarumo principo įgyvendinimą.
2. Šioje Koncepcijoje:
2.1. probleminiu aspektu aprašyta esamoji Lietuvos vietos savivaldos sistema, ypač seniūnijų veikla;
2.2. nurodyti pagrindiniai veiksniai, lemiantys būtinumą tobulinti vietos savivaldos sistemą, ypač seniūnijų veiklą;
3. Šioje Koncepcijoje vartojamos pagrindinės sąvokos:
Vidinė savivaldybės decentralizacija – savivaldybės valdymo ir/ar viešųjų paslaugų teikimo pertvarkymo būdas, kai aukštesniam hierarchiniam lygiui priklausantiems subjektams nustatyti įgaliojimai perduodami žemesniam hierarchiniam lygiui priklausantiems tiesiogiai pavaldiems arba nepavaldiems subjektams arba kai įgaliojimai padalijami didesniam to paties hierarchinio lygio subjektų skaičiui. Įgaliojimus gavusiems subjektams garantuojama diskrecija veikti: priimti sprendimus, juos įgyvendinti ir naudoti jiems skiriamus finansinius ir materialinius išteklius (toliau vadinama – diskrecija veikti). Taip pat nustatoma tam tikro pobūdžio sąveika (ryšiai ir atsakomybė) tarp įgaliojimus perdavusio ir įgaliojimus gavusio subjektų. Vidinė savivaldybės decentralizacija gali būti vykdoma trimis formomis – dekoncentracijos, įgaliojimų perdavimo ir ekonominės decentralizacijos.
Savivaldybės dekoncentracija – savivaldybės vidinės decentralizacijos forma, kai centralizacija savivaldybės administracijoje mažinama padalijant įgaliojimus didesniam to paties hierarchinio lygio savivaldybės administracijos padalinių skaičiui arba/ir perduodant įgaliojimus žemesniam hierarchiniam lygiui priklausantiems pavaldiems savivaldybės administracijos padaliniams. Įgaliojimus gavusiems savivaldybės administracijos padaliniams garantuojama tam tikra diskrecija veikti. Taip pat nustatoma tam tikra sąveika (ryšiai ir atsakomybė) tarp įgaliojimus perdavusio ir įgaliojimus gavusio subjektų. Savivaldybės dekoncentracija gali būti dviejų rūšių – horizontalioji ir vertikalioji.
Horizontalioji savivaldybės dekoncentracija – savivaldybės dekoncentracijos rūšis, kai įgaliojimai padalijami didesniam to paties hierarchinio lygio savivaldybės administracijos padalinių skaičiui. Įgaliojimus gavusiems savivaldybės administracijos padaliniams garantuojama tam tikra diskrecija veikti teikiant administracines paslaugas ir administruojant viešąsias paslaugas ir nustatoma tam tikra atsakomybė už jų vykdomą veiklą, priimamus sprendimus, naudojamus finansinius ir materialinius išteklius.
Vertikalioji savivaldybės dekoncentracija – savivaldybės dekoncentracijos rūšis, kai aukštesniam hierarchiniam lygiui priklausančių savivaldybės administracijos padalinių įgaliojimai perduodami žemesniam hierarchiniam lygiui priklausantiems pavaldiems savivaldybės administracijos padaliniams, paprastai struktūriniams teritoriniams savivaldybių administracijos padaliniams. Įgaliojimus gavusiems savivaldybės administracijos padaliniams garantuojama tam tikra diskrecija veikti teikiant administracines paslaugas ir administruojant viešąsias paslaugas. Taip pat nustatoma tam tikra atsakomybė už įgaliojimus gavusių savivaldybės administracijos padalinių vykdomą veiklą, priimamus sprendimus, naudojamus finansinius ir materialinius išteklius.
Įgaliojimų perdavimas savivaldybėje – savivaldybės vidinės decentralizacijos forma, kai centralizacija savivaldybėje mažinama perduodant savivaldybės tarybos įgaliojimus (išskyrus išimtinius) savivaldybės vykdomajai institucijai ar savivaldybės tarybos sudarytiems komitetams, komisijoms ir panašiai arba perduodant savivaldybės institucijų valdžios ar viešojo administravimo įgaliojimus tiesiogiai nepavaldiems subjektams. Įgaliojimus gavusiems subjektams garantuojama tam tikra diskrecija veikti ir nustatoma tam tikro pobūdžio sąveika (ryšiai ir atsakomybė) tarp įgaliojimus perdavusio ir įgaliojimus gavusio subjektų.
Ekonominė savivaldybės decentralizacija – savivaldybės vidinės decentralizacijos forma, kai centralizacija savivaldybėje mažinama, taikant įvairias savivaldybės turto privatizavimo formas arba sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Įgyvendindama ekonominę decentralizaciją, savivaldybė priima sprendimą viešąsias paslaugas teikti ne per savivaldybės įsteigtus viešųjų paslaugų teikėjus (biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones ir kitus subjektus), o perduoti viešųjų paslaugų teikimą privatiems asmenims.
Kitos šioje Koncepcijoje vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) vartojamas sąvokas.
II. ESAMOJI VIETOS SAVIVALDOS SISTEMA
4. Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“. Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime (Žin., 1998, Nr. 18-435) pažymėjo, kad „Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms“. Valstybės valdymas įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas. Savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybės tarybas, kurios sudaro joms atskaitingas vykdomąsias institucijas, kitus viešojo administravimo teises ir pareigas turinčius subjektus.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 19-828) konstatavo, kad „Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos). Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms suteikiami valdingi įgalinimai. Tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos“. Tai aptartina konkrečiau:
5.1. Savivaldybės taryba – atstovaujamoji institucija, kurią sudaro įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinkti savivaldybės bendruomenės atstovai. Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybių tarybos renkamos remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Savivaldybių tarybos sudaro joms atskaitingas vykdomąsias institucijas. Savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų institucijų santykiai grindžiami konstituciniu vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovaujamajai institucijai ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų institucijų atžvilgiu principais.
5.2. Savivaldybės vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius (vienasmenė institucija), turintis viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius į pareigas skiriamas mero siūlymu savivaldybės tarybos sprendimu tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Savivaldybių vykdomosios institucijos sudaromos įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir savivaldybių tarybų sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybių vykdomosios institucijos nėra savivaldybių tarybų struktūriniai vienetai.
6. Savivaldybės administracija – savivaldybės įstaiga, kuriai vadovauja savivaldybės administracijos direktorius. Administraciją sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai). Savivaldybės administracijos įgaliojimų pabaiga nesusijusi su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracija organizuoja savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje arba pati juos įgyvendina; įgyvendina įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kuriems nereikia savivaldybės tarybos sprendimų, administruoja viešųjų paslaugų teikimą; organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų, įvairių piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, rengia savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus; atlieka sekretoriato, mero, tarybos narių ir savivaldybės kontrolieriaus finansinį, ūkinį ir materialinį aprūpinimą. Savivaldybės administracijoje steigiama centralizuota savivaldybės vidaus audito tarnyba – savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas savivaldybės administracijos direktoriui ir skirtas vidaus auditui atlikti savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kurios valdo, naudoja savivaldybės turtą ir juo disponuoja.
7. Seniūnija – savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, jos filialas. Seniūnija veikia savivaldybės tarybos jai priskirtoje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijai vadovauja seniūnas, kuris yra karjeros valstybės tarnautojas, skiriamas konkurso būdu. Seniūną į pareigas skiria savivaldybės administracijos direktorius. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palanki gyventojų nuomonė laikoma kandidato į seniūno pareigas privalumu, tačiau šiuo metu skiriant seniūną į pareigas neįgyvendinamos jokios procedūros, kad būtų sužinota gyventojų nuomonė. Seniūnijos veikla finansuojama iš savivaldybės biudžeto, skiriant reikiamus asignavimus. Seniūnijos ir seniūno funkcijas nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. Seniūnijos veiklos nuostatuose, kuriuos tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, seniūnijai ir seniūnui gali būti pavesta atlikti ir kitas funkcijas, nepriskirtas kitiems savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, veikiantiems seniūnijai priskirtoje teritorijoje.
8. Vienas iš principų, kuriais savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai, yra subsidiarumas. Subsidiarumo principas nustatytas Europos vietos savivaldos chartijos (Žin., 1999, Nr. 82-2418) 4 straipsnio 3 dalyje: „Viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys vietinės valdžios organai. Pareigų, perduodamų kitiems vietinės valdžios organams, apimtis turi atitikti užduoties apimtį ir jos pobūdį, taip pat efektyvumo ir ekonomiškumo reikalavimus“. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punkto nuostatas subsidiarumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi. Subsidiarumo principo taikymo galimybės Lietuvoje neišnaudotos, nes valstybės teritorijos administraciniai vienetai, turintys savivaldos teisę, yra labai dideli. Dabar Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Didžiausia iš jų – Vilniaus miesto savivaldybė (per 550 tūkst. gyventojų), mažiausia – Neringos savivaldybė (2,4 tūkst. gyventojų). Vidutinis šalies savivaldybės dydis – 60 tūkst. gyventojų. Dominuoja savivaldybės, kuriose yra nuo 20 tūkst. iki 40 tūkst. gyventojų. Lietuvos savivaldybės, palyginti su analogiškais municipalinio tipo administraciniais vienetais kitose Lietuvai artimose Europos valstybėse, yra didesnės. Siekiant įgyvendinti subsidiarumo principą, tikslinga nustatyti savivaldybėms teisę taikyti įvairias vidinės savivaldybių decentralizacijos formas.
9. Būtina ieškoti būdų, kaip užtikrinti efektyvų viešųjų paslaugų, už kurias yra atsakingos savivaldybės, teikimą. Kai kuriose savivaldybių teritorijose vietinės atstovaujamosios ir vykdomosios institucijos, taip pat vietinės viešojo administravimo įstaigos yra toli nuo gyventojų, nepajėgia užtikrinti spartaus ir tinkamo viešų bendruomenės reikalų tvarkymo. Didėjantis viešųjų paslaugų naudotojų reiklumas paslaugų asortimentui ir kokybei, pastangos mažinti dideles viešųjų paslaugų teikimo sąnaudas, aštrėjanti viešojo ir privataus sektorių konkurencija teikiant paslaugas, kiti veiksniai įpareigoja keisti savivaldybėse viešųjų paslaugų teikimo organizavimo ir finansavimo modelius.
III. SENIŪNIJŲ IR SENIŪNŲ STATUSAS, JŲ VEIKLA LIETUVOJE
10. Seniūnijos ir seniūno sąvokos pirmą kartą apibrėžtos 1994 m. liepos 7 d. priimtame Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Tai buvo pirmasis žingsnis į subsidiarumo principo vietiniu (savivaldybių) lygiu įgyvendinimą. Seniūnas buvo politinio asmeninio pasitikėjimo pareigūnas, atskaitingas ir atsakingas merui. Seniūno vykdytos funkcijos priskirtinos prie viešojo administravimo ir administracinių paslaugų teikimo funkcijų.
11. Seniūnijos ir seniūno statuso ir veiklos reglamentavimas keitėsi. Dabartinis seniūnijos ir seniūno statusas buvo įtvirtintas 2000 m. spalio 12 d. naujoje Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcijoje (Žin., 2000, Nr. 91-2832).
12. Seniūnijų ir seniūnų funkcijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708), kiti specialūs teisės aktai (pavyzdžiui, savivaldybių tarybų patvirtintos Želdinių apsaugos taisyklės, Miestų ir gyvenamųjų vietovių tvarkymo taisyklės, Atliekų tvarkymo ir aplinkos apsaugos taisyklės, savivaldybių administracijų direktorių įsakymai dėl seniūnijos veiklos nuostatų patvirtinimo ir kita), reglamentuojantys seniūnijos ir seniūno veiklą tam tikrose srityse.
13. Savivaldybės administracija negali leisti norminių teisės aktų, tačiau turi teisę ir pareigą įgyvendinti įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kuriems nereikia savivaldybės institucijų sprendimų, taip pat įgyvendinti savivaldybės tarybos priimtus sprendimus. Vykdydami šią veiklą, savivaldybės administracija ir jos padaliniai priima individualius administracinius aktus. Seniūnija ir seniūnas atlieka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnyje nustatytas funkcijas ir veikia pagal seniūnijos veiklos nuostatus, patvirtintus savivaldybės administracijos direktoriaus. Seniūnas ir seniūnija dalyvauja rengiant teisės aktų projektus ir prižiūri šių teisės aktų įgyvendinimą.
14. Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba kiti teisės aktai. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose nustatyta, kad seniūnas atlieka seniūnijos vidaus administravimą, seniūnijos veiklos nuostatų nustatyta tvarka atlieka jam priskirtas personalo valdymo funkcijas, administruoja seniūnijai skirtus asignavimus. Seniūno vidaus administravimo veikla apsiriboja savivaldybės administracijos struktūrinio padalinio vadovo teisėmis. Seniūnas vadovauja seniūnijos darbuotojams – skirsto užduotis, kontroliuoja jų vykdymą, tvarko darbo laiko apskaitą, siūlo savivaldybės administracijos direktoriui skatinti seniūnijos darbuotojus arba skirti jiems nuobaudas. Seniūnas gali teikti siūlymus savivaldybės administracijos direktoriui dėl kitų savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių, valstybės tarnautojų ir įstaigų vadovų, veikiančių seniūnijai priskirtoje teritorijoje, veiklos.
15. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijai nustatyta pareiga administruoti viešųjų paslaugų teikimą. Subjektai, administruojantys viešųjų paslaugų teikimą, atsako už šių paslaugų teikimo teisėtumą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nustato, kad subjektas, kuris administruoja viešosios paslaugos teikimą, pats negali teikti šios paslaugos. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas apima nemažą dalį seniūnijos ir seniūno veiklos, tačiau kartais seniūnai supainioja viešųjų paslaugų teikimo administravimo funkcijas su viešųjų paslaugų teikimu. Tokiems jų veiksmams dažnai pritaria ir juos skatina vietos valdžia, motyvuodama paslaugų teikimo pigumu, patogumu gyventojams ir panašiai. Minėta problema atsiranda, kai nėra tam tikros paslaugos teikėjo, nes teikti paslaugą neapsimoka, nors ji ir būtina seniūnijos gyventojams.
16. Administracinėms paslaugoms priskiriama ši veikla: leidimų (licencijų) išdavimas, dokumentų, patvirtinančių tam tikrus juridinius faktus, išdavimas, turimos medžiagos ir informacijos teikimas, administracinės procedūros vykdymas ir kita. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad seniūnija ir seniūnas turi atlikti konkrečias administracinių paslaugų teikimo funkcijas. Kadangi šių funkcijų atlikimas pakankamai aiškiai reglamentuotas teisės aktuose, seniūnijoms ir seniūnams didelių problemų jas atliekant nekyla.
17. Seniūnijų ir seniūnų veikla finansuojama iš savivaldybės biudžeto – seniūnijai skiriami asignavimai jos funkcijoms atlikti. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas programų pagrindu, į kurias atsižvelgiant planuojama seniūnijos veikla. Viešosios paslaugos paprastai perkamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102). Sutartys sudaromos vadovaujantis savivaldybės tarybos ar jos įgalioto subjekto nustatyta tvarka. Mažesnėse savivaldybėse sutartis pasirašyti vis dažniau patikima seniūnams. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas suteikia teisę seniūnijai turėti sąskaitą banke. Tačiau tik dalis seniūnijų turi savo sąskaitas banke. Tose seniūnijose, kurios turi sąskaitas bankuose, lėšos, skirtos seniūnijai, pervedamos į šias sąskaitas ir per jas atsiskaitoma su paslaugų teikėjais. Sąskaitos turėjimas užtikrina operatyvų atsiskaitymą, leidžia iš anksto planuoti seniūnijos išlaidas, nes seniūnija metų pradžioje gauna seniūnijai skirtus asignavimus. Tose seniūnijose, kurios neturi sąskaitų banke, už atliktus darbus atsiskaito savivaldybės administracijos centrinė buhalterija. Esant tokiai atsiskaitymo tvarkai, seniūnai derina (vizuoja) atliktų darbų aktus. Tuo apsunkinamas atsiskaitymo su paslaugų teikėjais procesas.
18. Išskirtinos šios subjektų grupės, su kuriomis seniūnas bendradarbiauja įvairiomis formomis: seniūnijos gyventojai; savivaldybės tarybos nariai; savivaldybės administracijos padaliniai, esantys savivaldybės centre; savivaldybės administracijos padaliniai, esantys seniūnijos teritorijoje; savivaldybės įstaigos ir kontroliuojamos įmonės, esančios seniūnijos teritorijoje; seniūnijos teritorijoje veikiantys valstybinio administravimo subjektai; bendruomeninės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos; gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai. Bendradarbiavimas šioje srityje aptartinas išsamiau:
18.1. Su seniūnijos gyventojais bendradarbiaujama gyventojų priėmimų, įvairių sueigų ir susirinkimų metu, įvairiais būdais konsultuojant ir informuojant gyventojus apie viešuosius reikalus. Seniūnas šaukia seniūnijos gyventojų sueigas ir organizuoja gyventojų susitikimus su savivaldybės ir valstybės institucijų atstovais. Kartais seniūnijų gyventojai, nesigilindami į seniūnams nustatytas funkcijas, laiko juos savivaldybės politikais, galinčiais daug ką spręsti savarankiškai ir išspręsti jiems iškilusias problemas bei rūpimus klausimus.
18.2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas konkrečiai nereglamentuoja seniūno veiklos bendradarbiaujant su savivaldybės tarybos nariais, nenumato seniūnui pareigos privalomai dalyvauti savivaldybės tarybos ar jos komitetų ir komisijų posėdžiuose. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra atviri, todėl seniūnas turi teisę juose dalyvauti, tačiau kalbėti gali tik pagal procedūras, kurias patvirtina savivaldybės taryba savo veiklos reglamente. Paprastai seniūnas dalyvauja (arba gali įgalioti tai daryti kitą seniūnijos valstybės tarnautoją) savivaldybės institucijų posėdžiuose, kai yra svarstomi su seniūnijai priskirtos teritorijos bendruomenės viešaisiais reikalais susiję klausimai. Seniūnas taip pat nėra tarp subjektų, savo iniciatyva galinčių teikti savivaldybės tarybos sprendimų projektus. Seniūnas geriausiai išmano seniūnijos problemas ir poreikius, tačiau tik mero pavedimu jis gali rengti ir teikti savivaldybės tarybos sprendimų ir mero potvarkių projektus seniūnijos veiklos klausimais, organizuoti ir kontroliuoti jų vykdymą.
18.3. Bendradarbiavimas su savivaldybės administracijos padaliniais:
18.3.1. Bendradarbiavimas su savivaldybės administracijos padaliniais, esančiais savivaldybės centre. Seniūnijos – savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai – pasižymi tam tikra specifika. Tiek seniūnas, tiek kiti savivaldybės administracijos padalinių vadovai yra viešojo administravimo įgaliojimus įgyvendinantys valstybės tarnautojai. Tačiau praktikoje dažnai seniūnų ir kitų administracijos padalinių vadovų santykiai grindžiami menama subordinacija, t. y. kitų administracijos padalinių vadovai laiko seniūnus sau pavaldžiais subjektais, nors tam nėra teisinio pagrindo.
18.3.2. Bendradarbiavimas su savivaldybės administracijos padaliniais, esančiais seniūnijos teritorijoje. Seniūnijos ir seniūnai bendradarbiauja su savivaldybės administracijos padaliniais, veiklą vykdančiais seniūnijai priskirtoje teritorijoje, savivaldybės administracijos veiklos ir seniūnijos veiklos nuostatuose nustatyta tvarka.
18.4. Seniūnijų teritorijose veikia nemažai įvairių savivaldybių įstaigų ir kontroliuojamų įmonių (sveikatos priežiūros įstaigų, švietimo įstaigų (vidurinių, pagrindinių, pradinių mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų), socialinių įstaigų, kultūros įstaigų (bibliotekų, bendruomenių namų, kultūros centrų) ir t. t.). Su savivaldybių įstaigomis ir savivaldybių kontroliuojamomis įmonėmis bendradarbiaujama konstruktyviai, čia problemų nekyla.
18.5. Seniūno ir valstybinio administravimo subjektų, esančių seniūnijos teritorijoje, santykiai. Steigiant apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkos skyrių darbuotojų, policijos komisariatų pareigūnų, aplinkos apsaugos inspektorių pareigybes seniūnijose, siekiama veiklą, susijusią su valstybinių funkcijų atlikimu, priartinti prie gyventojų ir taupyti gyventojų laiką sprendžiant žemės grąžinimo bei kitus klausimus, kurie priskirti valstybinio administravimo subjektams. Seniūno ir šiame punkte minėtųjų valstybės tarnautojų bendradarbiavimas – tai keitimasis informacija, konsultacijos ir kita.
18.6. Seniūnų santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis, asociacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis. Santykiai su šiais subjektais yra neformalūs, jie nereglamentuojami teisės aktuose. Bendradarbiaujama įvairiomis formomis – konsultuojamasi, keičiamasi informacija, įgyvendinami bendri projektai, iniciatyvos. Bendradarbiavimas su religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis labai priklauso nuo religinių bendruomenių vadovų. Kartu organizuojamos šventės, renginiai, dirbami viešieji darbai, rengiamos talkos, kartu sprendžiami seniūnijų socialiniai, globos, rūpybos klausimai.
18.7. Bendravimas su gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovais (toliau vadinama – bendruomenių atstovai) ir patariamąja visuomeniniais pagrindais dirbančia seniūnijos taryba (toliau vadinama – seniūnijos taryba):
18.7.1. Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių bendruomenės gyventojai gali išsirinkti savo bendruomenės atstovą ar kelis atstovus, kurie savo pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas detaliai nereglamentuoja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo statuso, tačiau nustato pagrindinį jo uždavinį – rūpintis bendruomenės interesais ir atstovauti bendruomenei seniūnijoje, prireikus – ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, informuoti seniūnijos, kurios teritorijai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešuosius bendruomenės reikalus, pranešti merui apie reikalus, susijusius su seniūno veikla. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas suteikia teisę bendruomenių atstovams būti savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais.
18.7.2. Bendruomenės atstovas – savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išrinktas aktyvus, turintis autoritetą tarp bendruomenės narių šios bendruomenės narys, kuriam bendruomenė patikėjo rūpintis jos interesais. Iš bendruomenės atstovų seniūnijoje gali būti sudaroma seniūnijos taryba. Ji dirba visuomeniniais pagrindais. Jos nuostatus tvirtina meras pagal Pavyzdinius seniūnijos tarybos nuostatus, patvirtintus vidaus reikalų ministro 2002 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 383 (Žin., 2002, Nr. 82-3532) (toliau vadinama – nuostatai). Seniūnijos taryba svarsto klausimus, susijusius su viešaisiais bendruomenės reikalais. Nuostatuose rekomenduojama, kad seniūnija skirtų patalpas ir techniškai aptarnautų seniūnijos tarybos posėdžius. Į šiuos posėdžius paprastai kviečiamas seniūnas. Negalėdamas dalyvauti posėdyje, jis gali įgalioti dalyvauti kitą seniūnijos valstybės tarnautoją. Seniūnas ar jo įgaliotas atstovas posėdyje atsako į seniūnijos tarybos narių pateiktus klausimus arba, negalėdami to padaryti posėdžio metu, teisės aktų nustatyta tvarka pateikia tarybos pirmininkui atsakymus raštu. Posėdyje kviečiami dalyvauti bendruomenės atstovai, kurie nėra seniūnijos tarybos nariai, taip pat seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojai ir kiti suinteresuoti asmenys. Seniūnai dažniausiai bendrauja su seniūnijos tarybos pirmininku, rečiau – su kiekvienu seniūnijos tarybos nariu. Praktikoje iš bendruomenės atstovų sudarytos seniūnijų tarybos posėdžiauja gana dažnai. Gyvenamosios vietovės bendruomenės gyventojų pasiūlymus, pageidavimus ir pastabas bendruomenės atstovai pateikia seniūnui. Seniūnas, apibendrinęs šiuos pasiūlymus, pageidavimus ir pastabas, teikia juos savivaldybės administracijos direktoriui.
18.7.3. Ne visos savivaldybių tarybos yra patvirtinusios bendruomenės atstovų rinkimo tvarką. Be to, net ir tose savivaldybėse, kuriose minėtoji tvarka patvirtinta, ne visos seniūnijos yra išsirinkusios bendruomenės atstovus. Ypač tai pasakytina apie atokesnes, toliau nuo savivaldybių centrų esančias seniūnijas. Neturint išrinktų bendruomenės atstovų, negalima sudaryti seniūnijų tarybų. Todėl kai kur vietos bendruomenė labai vangiai dalyvauja priimant sprendimus. Gyvenamosioms vietovėms, kuriose dar nėra išrinktų bendruomenės atstovų, labai svarbu turėti aktyvų seniūną.
18.7.4. Seniūnijose paprastai būna įvairių bendruomeninių organizacijų. Tokių juridinių asmenų (nors jų pavadinime yra žodis „bendruomenė“) teisinė forma yra asociacija. Asociacijos steigiamos pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (Žin., 2004, Nr. 25-745) nuostatas. Asociacijų steigėjai yra iniciatyvūs vietos gyventojai. Būna atvejų, kad bendruomeninės organizacijos atstovai prisistato kaip atstovaujantys visos bendruomenės interesams. Tačiau dažnai asociacijos, dalyvaudamos sprendžiant bendruosius gyvenamosios vietovės reikalus, veikia tik steigėjų naudai (minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys). Šios bendruomeninės organizacijos (asociacijos) negali būti tapatinamos su gyvenamųjų vietovių bendruomenėmis. Gyvenamosios vietovės bendruomenė – tai gyventojai, susiję bendrais gyvenimo kaimynystėje poreikiais ir interesais, kuriems patenkinti gali vykdyti veiklą įvairiomis tiesioginio dalyvavimo sprendimų priėmimo procese formomis, kurias numato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas ir kiti įstatymai, savivaldybės tarybos sprendimai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai. Dalyvavimas sprendimų priėmimo procese per bendruomenines organizacijas yra tik viena iš gyventojų dalyvavimo sprendimų priėmimo procese formų.
18.7.5. Bendruomenės atstovai atstovauja bendruomenės interesams seniūnijoje, savivaldybės institucijose ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose įstaigose; gauna iš seniūno informaciją apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos struktūrinių padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų, apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių, Vyriausybės atstovo veiklą; informuoja seniūną apie viešuosius bendruomenės reikalus; posėdžiauja seniūnijos taryboje.
Bendruomenės atstovai teikia informaciją atstovaujamos bendruomenės gyventojams apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų, apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių, Vyriausybės atstovo veiklą, skatina vietos gyventojus prižiūrėti savo teritoriją, organizuoti ir plėtoti gyvenamosios vietovės kultūrinį ir sportinį gyvenimą, organizuoja gyventojų apklausas, susitikimus su tarybos nariais, seniūnu, administracijos direktoriumi, kitais savivaldybės ir valstybės institucijų atstovais.
18.7.6. Veiksniai, trukdantys bendruomenių atstovams tinkamai atstovauti bendruomenėms, yra dvejopo pobūdžio. Vieni trukdantys veiksniai yra susiję su pačių bendruomenių atstovų veikla vykdant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas teises ir pareigas. Kad būtų pašalinti šie veiksniai, reikėtų nustatyti konkrečias teises ir pareigas, kurios suteiktinos bendruomenių atstovams, konkrečius dalyvavimo sprendimų priėmimo procese būdus. Kiti trukdantys veiksniai yra susiję su nepalankiu savivaldybės politikų ir valstybės tarnautojų požiūriu į bendruomenių atstovų veiklą.
IV. PAGRINDINIAI VEIKSNIAI, LEMIANTYS BŪTINUMĄ TOBULINTI VIETOS SAVIVALDOS SISTEMĄ IR SENIŪNIJŲ VEIKLĄ
19. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys būtinumą pertvarkyti vietos savivaldos sistemą ir seniūnijų veiklą, ją tobulinti, yra šie:
19.1. kadangi valstybės teritorijos administraciniai teritoriniai vienetai, kuriems laiduota vietos savivaldos teisė, yra labai dideli, Lietuvoje iki galo neišnaudotos subsidiarumo principo, numatyto Europos vietos savivaldos chartijoje ir nustatyto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, taikymo vietiniu (savivaldybių) lygiu galimybės;
19.2. nors teisės aktai visoms seniūnijoms nustato vienodus įgaliojimus, praktikoje skirtingos seniūnijos (seniūnijų teritorijoms priskiriamas nevienodas skirtingo statuso gyvenamųjų vietovių skaičius) įgyvendina skirtingos apimties įgaliojimus;
19.3. seniūnijų ir seniūnų veikla pasižymi skirtingu savarankiškumo laipsniu ir nevienodu finansavimu;
V. VIETOS SAVIVALDOS SISTEMOS IR SENIŪNIJŲ VEIKLOS PERTVARKYMO ETAPAI, TIKSLAI IR KRYPTYS
20. Šioje Koncepcijoje planuojamais vietos savivaldos sistemos ir seniūnijų veiklos pertvarkymais siekiama šių tikslų:
20.1. Užtikrinti kuo geresnį Europos vietos savivaldos chartijoje numatyto ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyto subsidiarumo principo įgyvendinimą vietiniu (savivaldybių) lygiu.
20.2. Didinti seniūnijų ir seniūnų veiklos ūkinį ir finansinį savarankiškumą bei finansavimo tolygumą.
21. Ši Koncepcija įgyvendintina dviem etapais:
22. Pagrindinės vietos savivaldos sistemos ir seniūnijų veiklos tobulinimo kryptys šios Koncepcijos įgyvendinimo pirmajame etape (t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) yra šios:
22.1. seniūnijų ir seniūnų veiklos ir ekonominio savarankiškumo didinimas:
22.1.1. seniūnijų ir seniūnų statuso ir kompetencijos (funkcijų) optimizavimas:
22.1.1.1. skirstyti seniūnijas į tipus, atsižvelgiant į gyvenamųjų vietovių, esančių jų aptarnaujamose teritorijose, rūšis: didžiųjų miestų; kitų savivaldybių centrų arba miestų; seniūnijas, kurių buveinės nutolusios nuo savivaldybių centrų;
22.1.1.2. įstatymu reglamentuoti, kad seniūnijai priskiriamų teisių ir pareigų apimtis būtų nustatoma atsižvelgiant į seniūnijos tipą; suteikti galimybę savivaldybės tarybai spręsti, kokią kompetencijos (funkcijų, įgaliojimų) dalį, atsižvelgiant į seniūnijos tipą, reikėtų nustatyti kiekvienai seniūnijai;
22.1.1.3. reglamentuojant seniūnijų ir seniūnų kompetenciją, vadovautis nuostata, kad pagrindinė jų veikla sietina su administracinių paslaugų teikimu ir viešųjų paslaugų administravimu; suteikti galimybę išimtiniais atvejais seniūnijoms pačioms teikti viešąsias paslaugas nustatant, kad tuo atveju viešosios paslaugos administravimą (įgyvendinant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, kad tas pats viešojo administravimo subjektas negali teikti ir administruoti viešosios paslaugos) vykdo kitas savivaldybės administracijos padalinys;
22.1.1.4. seniūnija turėtų išlikti savivaldybės administracijos (juridinio asmens) struktūrinis teritorinis padalinys (filialas);
22.1.1.5. seniūnas turėtų likti savivaldybės administracijos (juridinio asmens) struktūrinio teritorinio padalinio (filialo) vadovas, karjeros valstybės tarnautojas, tačiau tikslinga nustatyti papildomus reikalavimus pretendentams į seniūno pareigas, papildyti seniūno veiklos vertinimo tvarką (be įprasto kasmetinio veiklos vertinimo, nustatyto pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, ne rečiau kaip kas dvejus metus jo veikla turėtų būti vertinama bendruomenės atstovų susirinkime, jų nuomonė galėtų būti pagrindas taikyti seniūnui tam tikras poveikio priemones);
22.1.1.6. seniūno kompetenciją papildyti teisėmis seniūnijai skiriamų asignavimų jos veiklos programai įgyvendinti valdymo srityje; sudaryti sąlygas seniūnui daryti įtaką priimant sprendimus dėl kontroliuojamų įmonių, esančių seniūnijai priskirtoje teritorijoje ir joje teikiančių paslaugas, veiklos;
22.1.2. seniūnijos ir seniūno veiklos ūkinio ir finansinio savarankiškumo didinimas:
22.1.2.1. seniūnijos veiklos ūkinis ir finansinis savarankiškumas turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į jos tipą; atokesnei, nutolusiai nuo savivaldybės centro seniūnijai, atsižvelgiant į jos aptarnaujamą teritoriją, turėtų būti suteikta daugiau finansinio savarankiškumo; visos seniūnijos privalėtų turėti savo sąskaitas banke;
22.1.2.2. siūlyti seniūnams gyvenamųjų vietovių bendruomenių susirinkimuose aptarti seniūnijoms skirtų asignavimų panaudojimo tikslingumą metinės veiklos programai įgyvendinti;
22.1.2.3. nustatant seniūnijos ir seniūno kompetenciją (funkcijas) ūkio ir finansų srityje, vadovautis nuostata, kad pirkti paslaugas bei prekes paprastai racionaliau centralizuotai, tačiau išskirti atvejus ir tam tikras paslaugų bei prekių rūšis, kurias savivaldybės tarybos nustatyta tvarka seniūnijos galėtų pirkti savarankiškai (atsižvelgiant į seniūnijų priskyrimą tam tikram tipui);
22.1.3. seniūnijos ir seniūno bendradarbiavimo su seniūnijos administruojamoje teritorijoje veikiančiais subjektais tobulinimas:
22.1.3.1. kol savivaldybių tarybų nariai bus renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyti pareigą savivaldybių taryboms tvirtinti savivaldybės tarybos narių nuolatinio bendravimo su savivaldybės gyventojais tvarką;
22.1.3.2. diegti teisines ir kitas priemones, sudaryti sąlygas, kad savivaldybės administracijos struktūriniai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai bendradarbiautų kaip lygiaverčiai subjektai, nelaikant pastarųjų pavaldžiais pirmiesiems;
22.1.3.3. papildyti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą (Žin., 1994, Nr. 101-2015), Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 90-2777), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą (Žin., 2002, Nr. 72-3017) ir kitus įstatymus nuostatomis, nustatančiomis pareigą visiems valstybinio administravimo subjektams, savo veiklą vykdantiems seniūnijos administruojamoje teritorijoje, bendradarbiauti su seniūnija ir seniūnu;
22.2. gyvenamosios vietovės bendruomenės narių raginimas (skatinimas) tiesiogiai dalyvauti tvarkant viešuosius bendruomenės reikalus:
22.2.1. gyvenamosios vietovės bendruomenės narių raginimas (skatinimas) tiesiogiai dalyvauti tvarkant viešuosius bendruomenės reikalus seniūnijos lygiu:
22.2.1.1. seniūnijų tarybas sudaryti iš gyvenamųjų vietovių bendruomenių susirinkimuose išrinktų atstovų, turinčių daugumos gyvenamosios vietovės bendruomenės narių pasitikėjimą;
22.2.1.2. seniūnijos tarybos kompetencijos ir bendradarbiavimo su seniūnu bei kitais viešojo administravimo subjektais reikalavimą nustatyti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme;
22.2.1.4. nustatyti seniūnui pareigą ne rečiau kaip kartą per metus pateikti seniūnijos tarybos susirinkime seniūno ir seniūnijos veiklos bei finansinių išteklių, skirtų seniūnijai, panaudojimo ataskaitą;
22.2.2. gyvenamosios vietovės bendruomenės narių raginimas (skatinimas) tiesiogiai dalyvauti tvarkant vietos reikalus gyvenamosios vietovės (jos dalies ar kelių gyvenamųjų vietovių) lygiu:
22.2.2.1. siekiant sudaryti palankias sąlygas gyvenamųjų vietovių bendruomenių nariams tenkinti dėl gyvenimo kaimynystėje atsirandančius poreikius bei suteikti jiems galimybes daryti didesnę įtaką visų reikalų, susijusių su jų gyvenamąja vietove, tvarkymui, įstatyme nustatyti jų saviraiškos formas;
22.2.2.2. numatyti gyvenamųjų vietovių bendruomenių susirinkimus kaip pagrindinę jų nuomonės išreiškimo ir veiklos formą svarstant ir sprendžiant viešuosius bendruomenių reikalus;
22.2.2.3. seniūnijų tarybų statusas, veiklos formos, kompetencija turėtų būti nustatyti gyvenamųjų vietovių bendruomenių statutuose, kuriuos tvirtintų savivaldybių tarybos; nustatyti teisę rinkti (gyvenamųjų vietovių bendruomenių statutuose nustatyta tvarka) gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovus, kurie atstovautų gyvenamųjų vietovių bendruomenių interesams;
22.2.2.4. nustatyti galimybę gyvenamosios vietovės bendruomenei veiklą vykdyti ne tik vienoje gyvenamojoje vietovėje, bet ir sujungiant kelias gyvenamąsias vietoves, taip pat sudarant galimybę didelėje gyvenamojoje vietovėje veikti kelioms gyvenamosios vietovės bendruomenėms;
22.2.2.5. nustatyti (įstatymu) pareigą seniūnui informuoti gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovus apie įregistruotus ir skelbiamus savivaldybės tarybos sprendimų projektus, savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir kitus savivaldybės tarybos, savivaldybės vykdomosios institucijos ir administracijos svarstomus dokumentus ir priimtus sprendimus;
23. Siekiant sėkmingai įgyvendinti pirmąjį etapą, iki 2007 m. liepos 1 d. turės būti parengtas šios Koncepcijos įgyvendinimo pirmojo etapo priemonių planas, kuriame bus numatytos priemonės šios Koncepcijos 24 punkte nurodytiems ir kitiems teisės aktams tobulinti, taip pat kitos priemonės.
24. Šios Koncepcijos įgyvendinimo pirmajame etape siūloma:
24.1. keisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas – nustatyti seniūnijų skirstymo į tipus kriterijus, tikslinti seniūnijos ir seniūno funkcijas, seniūno pareigas ir teises, seniūnijos veiklos planavimo ir finansavimo tvarką, gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų statusą ir santykių su seniūnu bei kitais viešojo administravimo subjektais tvarką, kuri galėtų būti tvirtinama gyvenamųjų vietovių bendruomenių statutuose, ir kita;
24.2. keisti Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą ir kitus įstatymus – reglamentuoti bendradarbiavimo tarp viešojo administravimo subjektų mechanizmą;
25. Likus vieneriems metams iki antrojo etapo pradžios, būtina atlikti analizę, kurios reikia šios Koncepcijos įgyvendinimo pirmojo etapo rezultatams įvertinti, jos įgyvendinimo antrojo etapo tikslams ir kryptims suformuluoti bei antrojo etapo įgyvendinimo terminui nustatyti.
26. Atsižvelgiant į šios Koncepcijos įgyvendinimo pirmojo etapo rezultatus, antrajame etape bus svarstomos šios antrojo etapo įgyvendinimo galimybės:
26.1. keisti seniūnijos ir seniūno statusą (pavyzdžiui, įteisinti seniūniją kaip biudžetinę įstaigą – juridinį asmenį, o seniūną – kaip įstaigos vadovą ir numatyti, jeigu tikslinga, seniūno rinkimus);
26.3. praplėsti seniūnijos ir seniūno kompetenciją; atsižvelgiant į statusą, didinti seniūnijų ir seniūnų teises ūkio ir finansų bei valdymo srityse;
VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS