Byla Nr. 35/03-11/06

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 85 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), 139 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 306 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA), 308 STRAIPSNIO (2006 M. BIRŽELIO 1 D. REDAKCIJA) 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 324 STRAIPSNIO 12, 13 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 377 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA) 9 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 448 STRAIPSNIO 7 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 454 STRAIPSNIO 5, 6 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 460 STRAIPSNIO 4, 5 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 268 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 285 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 286 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 288 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 289 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 303 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 320 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 325 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 358 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL PAREIŠKĖJO – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 119 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 5 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA) 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 19 D. DEKRETAS NR. 2067 „DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO“, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BIRŽELIO 18 D. DEKRETAS NR. 128 „DĖL APYGARDŲ TEISMŲ SKYRIŲ PIRMININKŲ SKYRIMO“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD VILNIAUS APYGARDOS TEISMO TEISĖJAS KONSTANTAS RAMELIS SKIRIAMAS ŠIO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKUI, NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo narei Nijolei Steiblienei, advokatui Kęstučiui Čilinskui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juliui Sabatauskui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniesiems patarėjams Mindaugui Girdauskui ir Gediminui Sagačiui (atstovaujantiems suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą),

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovei Respublikos Prezidento patarėjai teisės klausimams Mildai Vainiutei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą),

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. rugpjūčio 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 35/03-11/06 pagal šiuos prašymus:

1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui;

2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Seimo narių Nijolės Steiblienės, Algirdo Monkevičiaus, Juliaus Dautarto, Irenos Degutienės, Andriaus Kubiliaus, Rimanto Dagio, Vidos Marijos Čigriejienės, Danutės Bekintienės, Edmundo Pupinio, Antano Matulo, Egidijaus Vareikio, Audronio Ažubalio, Rasos Juknevičienės, Kazio Starkevičiaus, Algirdo Vrubliausko, Povilo Jakučionio, Alvydo Sadecko, Vaclavo Stankevičiaus, Valerijaus Simuliko, Vaclovo Karbauskio, Gedimino Jakavonio, Petro Baguškos, Jurgio Razmos, Sauliaus Pečeliūno, Ryto Kupčinsko, Antano Stasiškio, Donato Jankausko, Henriko Žukausko, Violetos Boreikienės, Jono Liongino, Juozo Jaruševičiaus, Ramūno Garbaravičiaus, Vilijos Aleknaitės Abramikienės, Gintaro Steponavičiaus, Algio Kašėtos, Petro Auštrevičiaus, prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109,117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu šie pareiškėjų – Vilniaus apygardos teismo ir Seimo narių grupės prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai buvo suteiktas numeris 35/03-11/06.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK, naujasis CPK) 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK, naujasis BPK) 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.

Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) apeliacinės instancijos teismas peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas gali tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, o kasacinės instancijos teismui draudimas peržengti kasacinio skundo ribas, jei to reikalauja viešasis interesas, nėra nustatytas (CPK 353 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Tai, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas yra draudžiama peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir tai, kad kasacinės instancijos teismui atitinkamas draudimas nėra nustatytas, reiškia, kad asmenų, kurie neturi teisės paduoti kasacinį skundą, ir asmenų, kurių bylos nagrinėjamos pagal apeliacinius skundus, teisės ir interesai pagal įstatymą yra ginami mažesne apimtimi negu asmenų, kurių bylos nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme. Bet viešasis interesas reikalauja, kad teisė būtų taikoma tinkamai visų kategorijų bylose ir kad visose bylose priimti sprendimai butų teisingi, todėl apeliacinės instancijos teismas (jei norima, kad jis teisingai išspręstų bylą) turi turėti įgaliojimus peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti neapskųstą sprendimo dalį nagrinėdamas ne tik tam tikrų, o visų kategorijų bylas. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nuomone, CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo, taikyti įstatymų vadovaujantis teisingumo, protingumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis), įvykdyti civilinio proceso tikslų; jam kilo abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pagal kurią įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašymą grindžia šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamuose Administracinių bylų teisenos įstatymo, BPK ir kai kuriuose CPK straipsniuose (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su teismų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių, nutarčių surašymu ir paskelbimu (inter alia nustatyti terminai, per kuriuos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi surašyti ir paskelbti sprendimus (nutarimus, nuosprendžius, nutartis).

2.1.1. BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad: apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal BPK gali apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą ir kad toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos (2 dalis); jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį ir kad naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio (3 dalis); jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis (4 dalis).

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), reglamentuojančiame nuosprendžių priėmimą pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nuosprendžiai su juos pagrindžiančiais motyvais priimami ir paskelbiami tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, o kitose bylose teisėjas nuosprendžius surašo ir paskelbia be juos pagrindžiančių motyvų, ir tik vėliau, šiame straipsnyje nurodytais atvejais, teisėjas naujai surašo nuosprendžio aprašomąją dalį su tą nuosprendį pagrindžiančiais motyvais ir tą dalį, jos neskelbdamas, prideda prie nuosprendžio.

Tokie BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti, nes juose nėra išdėstomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nurodytos aplinkybės, būtent – įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (1 dalies 3 punktas), bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (1 dalies 4 punktas), motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (5 dalis). Be to, pagal BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 2, 3, 4 dalis nuosprendį pagrindžiantys motyvai surašomi, jeigu yra tam tikros sąlygos (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse): to per tam tikrą laiką paprašo asmenys, galintys apskųsti nuosprendį (2 dalis), nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (3, 4 dalys).

2.1.2. BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nuosprendžių priėmimą pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendis priimamas kolegialiai, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tada, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti ir paskelbti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis paskelbtas ir byloje nebe dalyvauja jos dalyviai, nuosprendis yra toliau papildomas motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai.

2.1.3. BPK 324 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio ar nutarties priėmimo (12 dalis), be to, kad ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, taip pat kad kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo (13 dalis).

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nuosprendžių, nutarčių priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje, nutartyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tuomet, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti ir paskelbti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis, nutartis paskelbtas (paskelbta) ir byloje nebedalyvauja jos dalyviai, nuosprendis, nutartis yra toliau papildomas (papildoma) motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį, nutartį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio, nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir BPK 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo nuosprendžiai (nutartys).

2.1.4. BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas išnagrinėja bylą, priima ir paskelbia nutartį be motyvų, motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau, per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.5. BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.6. BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus, kad visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas, taip pat kad jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, yra nustatytas teisinis reguliavimas, kad dėl visų asmenų, išskyrus tuos nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, nutartis priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys (išskyrus nutartis dėl nuteistųjų, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų).

2.1.7. BPK 460 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, taip pat kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutarties priėmimo argumentus (4 dalis), be to, kad visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo, taip pat kad ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas (5 dalis).

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, BPK 460 straipsnio 4, 5 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir BPK 460 straipsnio 5, 6 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.8. CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:

„Sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.“

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje sprendimų priėmimą pirmosios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai.

2.1.9. CPK 325 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„2. Priėmęs sprendimą ar nutartį teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. Visas sprendimas ar nutartis išdėstomi raštu ir visų teisėjų pasirašomi ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos.“

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimų, nutarčių priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, nutartis, surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas (paskelbiama) be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos per keturiolika dienų nuo sprendimo, nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir CPK 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys.

2.1.10. CPK358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Išnagrinėjus bylą, priimama teismo nutartis (nutarimas), kurią sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis, atitinkanti šio Kodekso 361 straipsnio reikalavimus, surašoma per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo.“

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių (nutarimų) priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutartį (nutarimą), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis (nutarimas), atitinkanti (atitinkantis) CPK 361 straipsnio reikalavimus, t. y. nutartis (nutarimas) su aprašomąja ir konstatuojamąja dalimis, yra surašoma (surašomas) per dvidešimt dienų nuo nutarties (nutarimo) priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis (nemotyvuotais) laikytinos (laikytini) ir CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatytos (numatyti) teismo nutartys (nutarimai).

2.1.11. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta:

„Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.“

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuojančioje sprendimo priėmimą pirmosios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas paprastai paskelbiamas tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai.

2.1.12. Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„2. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.“

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimo, nutarties priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas (nutartis) paprastai paskelbiamas (paskelbiama) tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo trumpai išdėstant motyvus, bet be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo (nutarties) priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys.

2.1.13. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Konstitucijos 109 straipsnyje yra nustatyta:

„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“

Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta:

„Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“

2.1.14. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, iš Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), Lietuvos Respublikos vardu įvykdo teisingumo aktą.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal Konstituciją teismo priimtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) tik tuomet yra teisingumo aktas, kai jis (ji) yra priimamas (priimama), surašomas (surašoma) ir paskelbiamas (paskelbiama) tiesiogiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumentus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus ir t.t., t. y. kai tas sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) iš karto paskelbiamas (paskelbiama) visas (visa), nurodant jį (ją) pagrindžiančius motyvus (inter alia veikos kvalifikavimo motyvus, bausmių ar kitų sankcijų skyrimo ar neskyrimo motyvus, motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl padarytos žalos atlyginimo). Čia privalu laikytis nuoseklumo: pirmiau turi būti apsvarstomi ir surašomi teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvai ir tik po to priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas), o ne atvirkščiai – pirma priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir po to surašomi motyvai. Pagal Konstituciją teismo vykdomas teisingumas negali būti tarsi suskaidomas į dvi dalis, kai „viena dalis teisingumo“ yra įvykdoma dalyvaujant teismo proceso dalyviams ir laikantis viešumo principo – sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) paskelbiamas (paskelbiama) be motyvų, o „kita dalis teisingumo“ yra įvykdoma nedalyvaujant teismo proceso dalyviams ir nesilaikant viešumo principo – sukuriami ir surašomi motyvai, kuriais yra pagrindžiamas (pagrindžiama) teismo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir kuriais yra papildomas (papildoma) jau priimtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) teismo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas). Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, teismas privalo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvus surašyti ir viešai paskelbti iškart, o ne pirma priimti ir paskelbti sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), o po to, kada nors vėliau, jį (ją) papildyti motyvais.

2.1.15. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatos, kad teismas priima nemotyvuotus (nemotyvuotas) teismo sprendimus (nuosprendžius, nutartis, nutarimus), neatitinka Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo.

2.1.16. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, pagal Konstitucijos 109 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą teisėjai neturi būti priklausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų ir surašydami teismo sprendimus (nuosprendžius, nutartis, nutarimus); Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, suponuoja, kad maksimalias laiko ribas motyvuotam nuosprendžiui surašyti gali nustatyti tik įstatymas, o ne teismo pareigūnai.

Tačiau pagal BPK 308 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų priklauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų manymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo. Vadinasi, teisėjai, vykdydami teisingumą, tampa priklausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų.

2.2. CPK 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas CPK nustatyta tvarka, ir kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui butų pagrindas priimti tokį sprendimą. CPK 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. CPK 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimą už akių sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai. CPK 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad apeliacinio apskundimo objektu negali būti teismo sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas.

2.2.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, CPK 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimo už akių priėmimą bei apskundimą, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad neatvykus atsakovui teismas, atlikęs tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, gali priimti sprendimą už akių (CPK numatytais atvejais), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai; be to, neatvykusi šalis neturi teisės skųsti tokio teismo sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Atsižvelgtina į tai, kad pagal CPK sprendimą už akių galima priimti, jeigu: atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija); šalis neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį (CPK 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta kuri nors šalis (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija), net jeigu teismas buvo pripažinęs šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (CPK 246 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), t. y. kai, teismo nuomone, nedalyvaujant atitinkamai šaliai negalima priimti teisingo sprendimo. Be to, jeigu šalis neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, sprendimas priimamas už akių neatsižvelgiant į neatvykimo priežastis (CPK 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), o jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)) arba yra neatvykstama į teismo posėdį (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija), sprendimas už akių priimamas teismui neatvykimo priežastis pripažinus nesvarbiomis (CPK 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Spręsdamas, ar neatvykimo priežastys nėra nesvarbios, teismas turi vadovautis CPK 156 straipsnio 1 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ir 246 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pagal kurias nei liga, nei atostogos, nei komandiruotė ar kitoks užimtumas, nei kitos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis. Jeigu tokiu tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų sudarytu teismo sprendimu, už akių priimtu (CPK numatytais atvejais) atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, turinti būti patenkinta šalis – ieškovas, į kurio ieškinį atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo, arba į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį atvykusi šalis, kurios prašymu teismas priėmė minėtą sprendimą už akių, jo neapskundžia apeliacine tvarka, tas sprendimas lieka „teisingumo aktu“, nepanaikintu jį priėmusio teismo; taip yra ir tada, kai teismas, konstatavęs, kad šalis į teismo posėdį neatvyko be svarbių priežasčių, atmeta šalies ir trečiojo asmens pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat tada, kai teismas tokį prašymą atmeta konstatavęs, kad atitinkama šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, bet pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai neturės įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį arba dėl kurios atsiliepimo į ieškinį nepateikimo buvo priimtas sprendimas už akių, to sprendimo negali apskųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

2.2.2. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, iš Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą Lietuvos Respublikos vardu ir šitaip įvykdydamas teisingumo aktą, turi tiesiogiai, visapusiškai, objektyviai nustatyti, užfiksuoti ir įvertinti visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumentus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus; tai teismas turi padaryti visų su byla susijusių asmenų atžvilgiu.

Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, toks teisinis reguliavimas, kad teismas priima sprendimą už akių ir tas sprendimas yra galutinis, nors buvo priimtas atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir yra sudarytas tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų, yra nesuderinamas su minėtomis Konstitucijos nuostatomis.

2.2.3. Be to, CPK 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį neatvykusiai ar atsiliepimo į ieškinį nepateikusiai šaliai yra taikomos dvi sankcijos: 1) jos atžvilgiu yra priimamas sprendimas už akių; 2) ji negali tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, pirmąją iš šių sankcijų galima pateisinti, nors ji taikoma ir tada, kai nėra „asmens kaltės įprastine prasme“ (pavyzdžiui, šalis neatvyksta į teismo posėdį, nes serga arba yra komandiruotėje), bet antrosios – ne, nes, paisant konstitucinių asmenų lygybės ir teisinės valstybės principų, šaliai negalima uždrausti nustatyta tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, ypač jeigu tas sprendimas buvo priimtas objektyvumui ir pagrįstumui nepalankiomis aplinkybėmis (šaliai, siekiančiai sprendimo peržiūrėjimo, nedalyvaujant, neteikiant paaiškinimų).

2.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamuose Teismų įstatymo straipsniuose (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su Teismų tarybos sudėtimi ir pirmininkavimu Teismų tarybai.

2.3.1. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

Pagal Teismų įstatymo 120 straipsnį (2003 m. sausio 21 d. redakcija) šią patariamąją funkciją vykdė Teismų taryba. Šio įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teismų savivaldos sistemą sudaro Visuotinis teisėjų susirinkimas (1 punktas), Teismų taryba (2 punktas), Teisėjų garbės teismas (3 punktas).

2.3.2. Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Teismų tarybą sudaro 24 nariai: pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai: vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų; teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai (2 punktas); daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas (3 punktas).

Šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir kad Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Teismų taryba: renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių (1 punktas); tvirtina Teismų tarybos reglamentą (2 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų (3 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus Teismų įstatymo 79 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse numatytus atvejus) (4 punktas); pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus Teismų įstatymo 12 straipsnio 8, 9 dalyse numatytus atvejus) (5 punktas); sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina (6 punktas); tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką (7 punktas); sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus (8 punktas); skiria Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką (9 punktas); skiria Teisėjų garbės teismo narius (10 punktas); tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus (11 punktas); tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus (12 punktas); tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus (13 punktas); tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus (14 punktas); svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei (15 punktas); kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas (16 punktas); prireikus šaukia neeilinį Visuotinį teisėjų susirinkimą (17 punktas); bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais (18 punktas); bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais (19 punktas); sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus (20 punktas).

2.3.3. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) valstybės politikai yra asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro pareigas, o pagal Vyriausybės įstatymo 31 straipsnį (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) viceministras yra ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas.

2.3.4. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis), o valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis).

Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis).

Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalį valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, šiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintos svarbios teisinės valstybės nuostatos: valdžių padalijimas, teismų nepriklausomumas, teismų veiklos depolitizavimas.

2.3.5. Teismai nagrinėja bylas, kuriose, be kitų asmenų, dalyvauja (inter alia kaip šalis) ir valstybė, valstybės institucijos, valstybės politikai. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, teisėjai, nagrinėdami bylas, negali būti visiškai nepriklausomi nuo valstybės politikų, jeigu įstatymas įtvirtina valstybės politikų teisę spręsti teisėjų veiklai ir karjerai svarbius klausimus.

2.3.6. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų savivaldos institucijos – Teismų tarybos – veikloje dalyvavo ir teisėjų savivaldai priskirtus klausimus sprendė inter alia valstybės politikai Respublikos Prezidentas bei Seimo Pirmininkas (netiesiogiai – per savo atstovus) ir valstybės politikai – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ir finansų ministras (tiesiogiai); jeigu minėti ministrai patys nedalyvavo sprendžiant teismų savivaldos klausimus, jie tai galėjo daryti per savo įgaliotus politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus – viceministrus. Taip buvo sukurta teisinė situacija, kai valstybės politikai tiesiogiai ar per savo patikimus atstovus darė įtaką teismų savivaldai, Teismų tarybai priimant sprendimus Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nustatytais klausimais, taip pat ir dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo bei atleidimo iš pareigų, jų skyrimo Teisėjų garbės teismo, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariais.

2.3.7. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tokia teisinė situacija, kai valstybės politikai ir jų pasitikėjimą turintys valstybės tarnautojai dalyvauja teismų savivaldos veikloje, yra nesuderinama su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo, yra teisėjų institucija, taip pat su cituotomis Konstitucijos 5, 109, 114 straipsnių nuostatomis, konstituciniu teisinės valstybės principu.

2.3.8. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sukurta dar ir tokia teisinė situacija, kai dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 3, 4, 5 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija)) Respublikos Prezidentas per savo atstovą Teismų taryboje „pataria sau pačiam“.

2.3.9. Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko – juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o Teismų taryba turėjo teisę rinkti savo pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

2.3.10. Savivaldos (teismų savivaldos taip pat) institucijos yra kuriamos tam, kad atsvertų lemiamą vieno ar kelių plačius įgaliojimus turinčių pareigūnų įtaką, kad būtų atsvara centralizuotam administravimui. Teisinėje valstybėje teismų sistemos veikla negali būti grindžiama centralizuotu valdymu. Todėl formuojant teismų savivaldos organus sprendimą turi priimti savivaldos subjektai, jiems negali būti primesta vadovo kandidatūra, jie patys turi nuspręsti, kas bus jų vadovai. Taigi, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, pagal Konstituciją sprendimą dėl Teismų tarybos vadovo turėtų demokratiškai priimti pati Teismų taryba – teismų savivaldos sistemos institucija. O kadangi Aukščiausiojo Teismo pirmininkas yra, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, „pagrindinius administravimo įgaliojimus“ turintis teisminės valdžios pareigūnas, t. y. vienas iš subjektų, kurių atžvilgiu teismai ir teisėjai turėtų įgyvendinti savivaldos teisę, jis negali būti pagal pareigas dar ir Teismų tarybos pirmininkas.

2.3.11. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tai, kad pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, bet juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, neatitinka Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo.

2.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ nustatyta:

„1 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio trečiąja dalimi bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsiu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekrete Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ inter alia nustatyta:

„1 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir 112 straipsniu bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimus, skiriu:

Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku <...>.

2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“

2.4.1. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekreto Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A Driuko ir K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015) 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pateikė Seimui pritarti inter alia Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

Seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“ (toliau – ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas) 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą Nr. 2015, nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Šio Seimo nutarimo 2 straipsnyje nustatyta: „Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“

Pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, šiais teisės aktais – Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2015 ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimu – buvo išreikšta valstybės valia Konstantą Ramelį skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

Tačiau šiems aktams galiojant ir nepaisydamas dviejų valstybės valdžios institucijų – Seimo ir paties Respublikos Prezidento – išreikštos valios, Respublikos Prezidentas išleido savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 2067, o vėliau – ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą Nr. 128, kuriais Konstantui Rameliui buvo suteikti Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai.

2.4.2. Minėta, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis), valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis).

Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų yra galiojančių teisės aktų privalomumas visiems asmenims ir visoms valdžios įstaigoms. Šis reikalavimas reiškia ir tai, kad valdžios įstaigos, taigi ir Respublikos Prezidentas, turi laikytis galiojančių teisės aktų, neišskiriant nė Respublikos Prezidento dekretų (taip pat ir tų, kurie buvo išleisti, kai Respublikos Prezidentu buvo kitas asmuo). Pagal Konstituciją kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas žemesnės galios teisės aktuose, gali nustatyti tik aukštesnės galios teisės aktai (norminiai arba individualūs) – tuomet tie žemesnės galios teisės aktai turi būti suderinami su aukštesnės galios teisės aktais.

2.4.3. Todėl, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Konstitucijai prieštarauja toks teisinis reguliavimas, kai, galiojant valstybės valdžios institucijos išleistam ir „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtam teisės aktui, ta pati valstybės valdžios institucija tokios pat galios teisės aktu nustato kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas tuo galiojančiu teisės aktu.

2.4.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 (ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku) neatitinka minėtų reikalavimų ir prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų M. Girdausko ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės rašytiniai paaiškinimai (su priedais – dokumentų, susijusių su Konstanto Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimų pratęsimu, nuorašais).

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1.1. Iš suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimų (kaip visumos) matyti, kad, jo nuomone, pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, motyvuoti (bent tam tikra apimtimi) apkaltinamieji nuosprendžiai turi būti surašomi prieš juos paskelbiant visais atvejais: bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, surašoma visa aprašomoji apkaltinamojo nuosprendžio dalis (numatyta BPK 305 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), o bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę kitas nusikalstamas veikas, gali (bet nebūtinai turi) būti surašomas apkaltinamasis nuosprendis su sutrumpinta aprašomąja dalimi, kurioje nedėstomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytos aplinkybės; atsižvelgiant į BPK 224 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 225 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teismingumo taisykles, visos šios pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, – tai bylos dėl nusikalstamų veikų, kurios nėra sunkios ar labai sunkios. Tuo tarpu kituose BPK straipsniuose (jų dalyse), kurių atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė (BPK 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, priėmus nuosprendį (nutartį), iš pradžių gali būti paskelbta tik nuosprendžio (nutarties) rezoliucinė dalis arba tik įžanginė ir rezoliucinė dalys ir kartu turi būti žodžiu išdėstyti jo (jos) priėmimo argumentai (visi arba „pagrindiniai“, „svarbiausi“) – tokiais atvejais nuosprendį (nutartį) pagrindžiantys motyvai (nuosprendžio (nutarties) priėmimo argumentai) turi būti surašomi vėliau, per atitinkamą BPK nustatytą terminą.

1.2. Konstitucijoje nėra expressis verbis įtvirtinto draudimo, teismui paskelbus raštu įtvirtintą sprendimo (nuosprendžio, nutarties) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsčius jo (jos) priėmimo argumentus, tuos argumentus surašyti vėliau per įstatymo nustatytą terminą.

1.3. Toks draudimas neišplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Europos žmogaus teisių komisijos praktikos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos; sutrumpinti teismo nuosprendžiai savaime neprieštarauja Konvencijai, jeigu kaltinamasis turi pakankamas galimybes apeliacine ar kasacine tvarka ginčyti visus įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiamas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Be to, galimybę pirmosios instancijos teismui surašyti sprendimą (nuosprendį, nutartį) su sutrumpinta motyvuojamąja dalimi, taip pat galimybę teismui sprendimo (nuosprendžio, nutarties) priėmimo motyvus surašyti po jo (jos) paskelbimo numato daugelio užsienio valstybių baudžiamojo proceso įstatymai; valstybėse Konvencijos dalyvėse tai yra „įprasta praktika“. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko teigimu, Europos valstybių konstituciniai teismai nėra išaiškinę, kad toks teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimas, kai jį (ją) pagrindžiantys motyvai surašomi vėliau, prieštarauja atitinkamų valstybių konstitucijoms.

1.4. Tai, kad pagal ginčijamas BPK nuostatas skelbiant teismo sprendimą (nuosprendį, nutartį) jį (ją) pagrindžiantys motyvai turi būti išdėstomi žodžiu, užkerta kelią prielaidoms, esą pirmiau yra priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis), o po to sugalvojami motyvai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal BPK proceso dalyviai turi teisę daryti teismo posėdžio garso įrašą, taigi ir fiksuoti žodžiu išdėstytus sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančius motyvus ir šitaip užtikrinti jų nekeičiamumą.

1.5. Nuomonė, kad visų teismo sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančių motyvų surašymas ne iki teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimo, bet vėliau (inter alia proceso dalyvių prašymu), galėtų būti grindžiama šiomis Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininėmis nuostatomis (motyvuojamosios dalies I skyriaus 16.5 punktas):

„Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).“

Tačiau, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko manymu, šios doktrininės nuostatos anoje konstitucinės justicijos byloje priimtame Konstitucinio Teismo nutarime yra išdėstytos kaip obiter dicta ir neturi tokio pat privalomumo, kaip ratio decidendi, todėl, jeigu yra pagrindas, gali būti tikslinamos, koreguojamos.

1.6. Paaiškinimuose kvestionuojamas ir pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės BPK 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai tuo aspektu, kad teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų esą priklauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų manymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo, pagrįstumas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko nuomone, minėti teismų pirmininkų, jų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų įgaliojimai yra sietini ne su teisėjų, vykdančių teisingumą, priklausomybe nuo teismo pareigūnų, bet su teismų darbo organizavimo užtikrinimu, nes šie teismo pareigūnai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo organizavimo sritį.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi), 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat išsakoma nuomonė, kad pradėta teisena bylos dalyje dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nutrauktina. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. Ginčijamų CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai paaiškinimuose yra grindžiama šiais argumentais.

2.1.1. Jokių expressis verbis nustatytų formalių reikalavimų, kurių teismas turėtų laikytis skelbdamas savo baigiamąjį sprendimą byloje, Konstitucijoje nėra. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio teigimu, pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonė CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai yra grindžiama plečiamuoju Konstitucijos 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo aiškinimu.

2.1.2. Asmens teisę į teisingą procesą apibūdina ne teismo argumentų išdėstymas tam tikra (rašytine) forma, o jų paviešinimas.

2.1.3. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tas pačias Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrinines nuostatas, kurios cituojamos ir suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko paaiškinimuose, taip pat į šias nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo doktrinines nuostatas (motyvuojamosios dalies I skyriaus 16.5 punktas):

„Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.

Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, minėtos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininės nuostatos aiškintinos kaip imperatyviai ne nurodančios, kokia forma turi būti išdėstyti teismo argumentai tuo metu, kai teismo aktas yra oficialiai skelbiamas. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad sprendimo (nutarimo, nutarties) motyvai skelbiant sprendimą (nutarimą, nutartį) yra išdėstomi „trumpai žodžiu“, užtikrino minimalų konstitucinių imperatyvų įgyvendinimą ir neviršijo Konstitucijoje įtvirtintų savo įgaliojimų.

2.1.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamas CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas daugelio civilinio proceso teisės principų įgyvendinimo požiūriu yra racionalus; toks CPK nustatytas teisinis reguliavimas yra naudingas ir teismui, kuriam dėl didelio darbo krūvio sunku užtikrinti, kad visi jo priimami sprendimai, atitinkantys CPK 270 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) reikalavimus, būtų „parengti“ jų paskelbimo dieną, ir byloje dalyvaujantiems asmenims, kuriems rūpi kiek galima greičiau sužinoti rezoliucinę (pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio, „svarbiausią“) teismo sprendimo dalį. Tokiu teisiniu reguliavimu nesiekiama sudaryti sąlygų piktnaudžiauti vykdant teisingumą.

Šie argumentai mutatis mutandis taikytini ir pagrindžiant pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

2.2. Ginčijamų CPK 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), CPK 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai paaiškinimuose yra grindžiama šiais argumentais.

2.2.1. CPK285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyto sprendimo už akių paskirtis – užtikrinti efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą, užkertant kelią nesąžiningai šaliai vilkinti teismo procesą ar kitaip piktnaudžiauti procesu. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio teigimu, sprendimo už akių institutas (kuris nėra naujas Lietuvos teisėje ar unikalus lyginamosios teisėtyros požiūriu) yra būtinas norint užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, operatyvumo, šalių kooperacijos, kitus esminius civilinio proceso principus.

2.2.2. CPK numatytas sprendimas už akių – ne procesinė sankcija šaliai, nevykdančiai įstatyme nustatytų pareigų (inter alia pareigos rūpintis proceso skatinimu) ir nepasinaudojusiai turimomis procesinėmis galimybėmis, o tolesnė proceso eiga (procesinis padarinys), pasyviosios šalies pasirinktos bylos strategijos logiška išdava.

2.2.3. Teismas priimti sprendimą už akių gali tik aktyviosios šalies prašymu, bet ne savo iniciatyva. Be to, teismas ne privalo, bet turi teisę atitinkamais atvejais priimti sprendimą už akių; jis tai gali padaryti tik esant CPK nustatytoms sąlygoms, kai šalis be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), be svarbių priežasčių neatvyksta j teismo posėdį (246 straipsnio 1, 2 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija)) arba neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, kai šaliai yra tinkamai pranešta (230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Bet pabrėžtina, kad net esant visoms CPK nustatytoms sąlygoms (ir prašant aktyviajai šaliai) teismas gali ir nepriimti sprendimo už akių.

2.2.4. Sprendimu už akių nesiekiama nustatyti materialios tiesos. O tose bylose, kuriose teismui tenka pareiga išsiaiškinti materialiąją tiesą (pavyzdžiui, „didesnio viešojo intereso“ ir ypatingosios teisenos bylose), taip pat kai kurių kitų kategorijų bylose (pavyzdžiui, dokumentiniame procese) teismui priimti sprendimą už akių apskritai yra draudžiama.

2.2.5. CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris reiškia, kad apeliacinis procesas – tai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas teisme. Taigi visos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi būti pateikti ir įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš šio ribotos apeliacijos modelio logiškai išplaukia draudimas už akių priimtą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka – toks draudimas yra taikomas asmeniui, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas (303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Apeliantui draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme (306 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); jam draudžiama reikšti apeliaciniame skunde naujus materialius teisinius reikalavimus (312 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); apeliantui taip pat draudžiama pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau) (314 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

Jeigu asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas už akių, turėtų galimybę skųsti tą sprendimą apeliacine tvarka, tai reikštų, kad byla pradedama nagrinėti iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme. Tai prieštarautų proceso ekonomiškumo principui, būtų sumaišytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcijos. Tai taip pat keltų grėsmę rungimosi principo įgyvendinimui, sąžiningosios šalies (kuri aktyviai dalyvavo procese pirmosios instancijos teisme ir pagrįstai sprendė dėl teismų pateikiamų įrodymų pakankamumo) teisėms.

Be to, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Toks pareiškimas – tai skundas ne dėl už akių priimto sprendimo esmės, o dėl sprendimo už akių priėmimo procesinio pagrindo, tad teismas, išnagrinėjęs šį pareiškimą, gali panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Priėmus naują sprendimą toje pačioje byloje, galima ir apeliacija bendrais pagrindais. O jeigu pirmosios instancijos teismas priima nutartį, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti atskirąjį skundą (CPK 288 straipsnio 6 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Vadinasi, net jeigu buvo priimtas sprendimas už akių, šaliai, dėl kurios tas sprendimas buvo priimtas, nėra užkirstas kelias kreiptis į apeliacinės instancijos teismą: kai priimamas naujas sprendimas toje pačioje byloje, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl pačios ginčo esmės, o kai atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl sprendimo už akių procesinio tikslingumo bei pagrįstumo. Taigi pasyvioji šalis turi tinkamas procesines garantijas.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, vertinant, ar asmeniui, dėl kurio yra priimtas sprendimas už akių, nustatytas draudimas tą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka neprieštarauja Konstitucijai, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal Konvenciją teisė į apeliaciją nėra sudedamoji teisės į teisminę gynybą dalis.

2.2.6. Draudimas apeliacine bei kasacine tvarka skųsti sprendimą už akių, nustatytas asmeniui, dėl kurio yra priimtas tas sprendimas, negali prieštarauti ir Konstitucijos 29 straipsniui, jame įtvirtintam asmenų lygybės teismui principui, nes konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad tam tikroms asmenų kategorijoms, esančioms skirtingose padėtyse, įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas. Taigi šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas ir diferencijuojant asmens, aktyviai dalyvaujančio teismo procese ir prisidedančio prie greito bei visapusiško bylos išnagrinėjimo, ir asmens, dėl subjektyvių priežasčių besielgiančio priešingai, procesines teises.

2.3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio pozicija, kad pradėta teisena bylos dalyje dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina, grindžiama šiais argumentais.

2.3.1. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia yra pripažinta, kad:

– Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3.2. Seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeisti Konstitucijai prieštaraujančiais pripažinti Teismų įstatymo straipsniai (jų dalys), inter alia nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Teisėjų tarybos nariais gali būti tik teisėjai (renkami ir skiriami pagal pareigas), o Teisėjų tarybos pirmininkas yra renkamas iš Teisėjų tarybos narių.

2.3.3. Taigi, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio nuomone, šioje bylos dalyje dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nebeliko nagrinėjimo dalyko. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, pradėta teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

3. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Konstitucijai. Iš paaiškinimų ir jų priedų – dokumentų, susijusių su Konstanto Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimų pratęsimu, nuorašų matyti, kad suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais faktais ir argumentais.

3.1. Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 472 „Dėl apygardų teismų teisėjų paskyrimo“ inter alia Konstantas Ramelis buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju (dekrete nurodytas kitoks minėto asmens vardas – Konstantinas). Šiame Respublikos Prezidento dekrete nurodoma, kad jis įsigalioja „nuo pasirašymo dienos“.

3.2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 542K „Dėl Vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimo“ (toliau – ir teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 542K) Konstantas Ramelis buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku. Šiame teisingumo ministro įsakyme nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 1995 m. sausio 1 dienos“ (šiame kontekste paminėtina, kad pagal tuomet galiojusio Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skyrė teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui).

3.3. Seimas 1996 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 3 straipsniu Teismų įstatymo 33 straipsnis (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) buvo papildytas 5, 6 dalimis ir buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai, skyrių pirmininkai skiriami 7 metams.

3.4. Seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2002 m. gegužės 1 d.), kuriuo Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Taip pat Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos.

3.5. K. Ramelis 2002 m. spalio 28 d. Nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą ir pareiškė pageidavimą būti paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, šio teismo skyriaus pirmininku).

3.6. Teismų taryba 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju“ patarė Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. (Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai nepateikė dokumentų ar jų nuorašų, liudijančių, kad į Teismų tarybą tokio patarimo būtų buvę kreiptasi.)

3.7. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A. Driuko ir K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ pateikė Seimui pritarti inter alia K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

3.8. Seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“ 1 straipsniu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą Nr. 2015, nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

3.9. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų patęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą.

Taigi buvo sudaryta galimybė ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjamas pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų.

3.10. K Ramelis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu, kuriame buvo nurodyta, kad 2003 m. kovo 12 d. jam sukanka 65 metai, ir buvo prašoma pratęsti jo, kaip teisėjo ir skyriaus pirmininko, įgaliojimus, kol jam sukaks 70 metų.

3.11. Respublikos Prezidento pavedimu 2003 m. vasario 3 d. raštu Nr. 2D-797 buvo kreiptasi į Teismų tarybą patarimo Respublikos Prezidentui dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų.

3.12. Teismų taryba 2003 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 66 patarė Respublikos Prezidentui pratęsti Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

3.13. Respublikos Prezidentas 2003 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ pratęsė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

3.14. Baigiantis Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimų laikui, Respublikos Prezidento pavedimu 2003 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 2D-4175 buvo kreiptasi į Teismų tarybą patarimo Respublikos Prezidentui dėl inter alia Vilniaus apygardos teismo teisėjo K Ramelio skyrimo šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.15. Teismų taryba 2003 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui skirti apygardų teismų pirmininkus, skyrių pirmininkus“ patarė Respublikos Prezidentui inter alia skirti Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.16. Respublikos Prezidentas 2003 m. birželio 18 d. dekretu Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (įsigaliojusiu 2003 m. birželio 26 d.) inter alia Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį paskyrė šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.17. Respublikos Prezidentas, išleisdamas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamus dekretus, vadovavosi Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, kuriuose yra įtvirtinti Respublikos Prezidento išimtiniai įgaliojimai skirti, paaukštinti, perkelti ir atleisti apygardos teismo teisėjus ir pirmininkus, laikėsi įstatymų reikalavimų.

3.18. Kad asmuo būtų paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, trys kompetentingos institucijos turi priimti tris teisės aktus: Respublikos Prezidentas turi išleisti dekretą dėl teikimo Seimui pritarti tokio asmens skyrimui Apeliacinio teismo teisėju, Seimas turi priimti nutarimą dėl pritarimo skirti Apeliacinio teismo teisėją, galiausiai Respublikos Prezidentas turi išleisti dekretą dėl asmens skyrimo minėto teismo teisėju.

Nagrinėjamu atveju buvo išleisti tik du teisės aktai – Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, o Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo K Ramelis būtų atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų ir paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, išleistas nebuvo.

Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės manymu, Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, galėjo K Ramelio ir neskirti Apeliacinio teismo teisėju, o teikti Seimui kitą kandidatūrą. Šią savo nuomonę suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai Č. Atkočaitis ir M. Vainiutė grindžia inter alia šia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo doktrinine nuostata: „<...> kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

Pasak suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės, esminė priežastis, nulėmusi tai, kad K. Ramelis nebuvo atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, buvo ta, kad po to, kai buvo gautas Seimo pritarimas Respublikos Prezidentui skirti šį asmenį Apeliacinio teismo teisėju, įsigaliojo Teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymas, sudaręs galimybę ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjams pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų, K. Ramelis pakeitė savo prašymą ir pareiškė norą toliau būti Vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, ir atsisakė siekti teisėjo karjeros – būti paskirtas Apeliacinio teismo teisėju. Asmuo prieš jo valią negali būti paskirtas eiti kokias nors pareigas.

3.19. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, nei Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015, kuriuo buvo pateikta Seimui pritarti inter alia K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, nei Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, kuriuo Seimas nutarė pritarti Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, jokių „tiesioginių“ teisinių padarinių nesukėlė.

3.20. Pasak suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės, teisės akto galiojimas baigiasi tada, kai išleidžiamas teisės aktas, kuris kitaip reguliuoja tuos pačius santykius. Tačiau nagrinėjamu atveju ši taisyklė negali būti tiesiogiai taikoma, nes skirtingu metu išleistuose teisės aktuose (Respublikos Prezidento dekretuose) yra įtvirtintas skirtingo pobūdžio teisinis reguliavimas. Taigi, nors Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 nelaikytinas netekusiu galios, Respublikos Prezidentas, prieš išleisdamas savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą Nr. 128, neturėjo išleisti atskiro dekreto (kuriuo Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 būtų pripažintas netekusiu galios (pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama apimtimi)).

3.21. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Č. Atkočaičio ir M. Vainiutės nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad Respublikos Prezidentas prieš išleisdamas ginčijamus dekretus buvo gavęs atitinkamus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (kuri pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą buvo Teismų taryba) patarimus.

3.22. Ginčijami Respublikos Prezidento dekretai, taip pat Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas Nr. 2015 negali būti traktuojami kaip prieštaraujantys vienas kitam ar išleisti neatsižvelgiant į anksčiau priimtus Respublikos Prezidento dekretus, tai susiejant su Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimu pagal Konstitucijos 88 straipsnį, nes Respublikos Prezidento veikla ir sprendimai yra grindžiami šios institucijos tęstinumu.

IV

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narė N. Steiblienė, advokatas K. Čilinskas iš esmės pakartojo šio pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advokatas K Čilinskas inter alia pareiškė nuomonę, kad po to, kai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ buvo inter alia pripažinta, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad j Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ prieštarauja Konstitucijai, yra netikslinga šioje konstitucinės justicijos byloje toliau tirti šio pareiškėjo ginčijamų Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Sabatauskas (atstovaujantis suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą). Šio suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijama CPK 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo pozicija, esą ginčijamas teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, yra abejotina, nes CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos galioja visiems be išimties proceso dalyviams, nepaisant jų politinių pažiūrų, lyties, tautybės ir pan.

2.2. Išimtys, kai teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, yra susijusios su tam tikromis gyvenimo sritimis ir su tokiais materialiais teisiniais santykiais, kurie negali būti ir nėra reguliuojami tik privatinės teisės, nes patys yra nedispozityvūs. Atitinkamos bylos yra vadinamos nedispozityviomis.

Antai darbo teisėje esama ir privatinės, ir viešosios teisės elementų, ji įtvirtina socialinių partnerių (darbdavių ir darbuotojų) dialogą, ir materialiojoje, ir proceso teisėje silpnesnės darbo teisinio santykio šalies (darbuotojo) apsauga yra didesnė, todėl teismo įgaliojimai nagrinėjant atitinkamas bylas peržengti apeliacinio skundo ribas (analogiškus įgaliojimus turi ir pirmosios instancijos teismas) nevertintina kaip šalių autonomijos principo (vieno svarbiausių privatinės teisės principų) pažeidimas. Taip pat šeimos santykiams, nors ir reguliuojamiems civilinės teisės, Konstitucijoje yra skiriamas ypatingas dėmesys (Konstitucijos 38, 39 straipsniai), jų reglamentavimas CK daugeliu atvejų yra grindžiamas ius cogens normomis; ši šeimos teisinių santykių specifika lemia gana ribotą šalių dispozityvumą. O nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas teismo vaidmuo apskritai neturi nieko bendra su šalių dispozityvumo principo įgyvendinimu, čia veikia oficialumo principas, nes teismas ne tiek sprendžia ginčą, kiek „administruoja“ materialiosios teisės normas, užtikrina jų tinkamą įgyvendinimą konkrečioje gyvenimo situacijoje, iš esmės vykdo jam valstybės perduotas vykdomosios valdžios funkcijas.

Be to, apeliacinės instancijos teismo pareiga, nepaisant apeliacinio skundo ribų, patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta esminių proceso pažeidimų (ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų), taip pat nėra susijusi su dispozityvumo ir šalių autonomijos principų įgyvendinimu. Civilinio proceso teisė – tai viešoji teisė. CPK 329 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nurodyti esminiai proceso pažeidimai reiškia, kad asmeniui apskritai nebuvo garantuota teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą procesą, o tai yra ir konstitucinių principų pažeidimas. Būtent dėl to iš esmės visų Europos valstybių proceso įstatymai įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą ex officio tikrinti, ar tokių pažeidimų nebuvo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

2.3. Civilinio proceso teisė „aptarnauja“ materialiąją privatinę teisę, kurioje galioja ir yra saugomi svarbiausi privatinės teisės principai. Iš konstitucinių žmogaus asmens neliečiamybės, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, nuosavybės neliečiamumo principų (atitinkamai Konstitucijos 21, 22, 23 straipsniai) išvedamas šalių autonomijos privatinėje teisėje principas, kuris lemia pamatinius civilinio proceso teisės principus – dispozityvumą bei rungimąsi: šalys turi teisę pačios nusistatyti savo santykių turinį, ribas, taikytinas taisykles, spręsti, kaip tie santykiai turi plėtotis, bet jos turi ir pareigą nepažeisti viena kitos interesų ir apsisprendimo laisvės. Tai, kad teismą saisto tiek ieškinio, tiek skundo ribos (išskyrus aptartus atvejus), reiškia, kad privatinės teisės srityje žmogaus teisės yra labai saugomos nuo valstybės kišimosi. Atsisakius teismo galių suvaržymo, valstybei per teismą būtų sudarytos neribotos galimybės nepriklausomai nuo šalių valios kištis į visas privatinės teisės sritis, o tai paneigtų minėtus konstitucinius principus ir pačią privatinės teisės esmę, reikštų grįžimą prie sovietinio civilinio proceso teisės modelio.

2.4. Kaip nurodoma pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašyme, tai, kad pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, yra suderinama su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijama CPK 320 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija). Bet kasacinis procesas iš esmės skiriasi nuo apeliacinio: teismo pirmoji ir apeliacinė instancijos yra skirtos bylos šalims, o kasacinis procesas iš esmės reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, jame vykdoma viešoji funkcija. Be to, kasaciniame procese yra nagrinėjami tik teisiniai bylos aspektai; kasacinį teismą saisto tos faktinės bylos aplinkybės, kurias nustatė atitinkamą bylą iki tol nagrinėję teismai, paskutinis iš kurių yra apeliacinės instancijos teismas, ir neturi teisės vertinti tų faktinių aplinkybių, tirti naujų įrodymų. Todėl, pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Sabatausko, kasacinio teismo įgaliojimai peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, iš esmės reiškia galimybę kasacinės instancijos teismui nesikišant į bylos faktus plačiau taikyti iura novit curia principą. Kasacinės instancijos teismas privalo užtikrinti vienodos teismo praktikos formavimą aiškinant teisę ir tinkamą teisinės valstybės principo įgyvendinimą.

Aptariamieji kasacinės instancijos teismo įgaliojimai nepažeidžia nei šalių autonomijos, nei dispozityvumo principų. Tuo tarpu atitinkamų įgaliojimų nustatymas apeliacinės instancijos teismui iš esmės paneigtų Vakarų teisinės tradicijos šalyse visuotinai pripažintų svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų galiojimą civiliniame procese.

2.5. Sprendžiant, ar CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo ir šitaip yra pažeidžiamas Konstitucijos 109 straipsnis (ir asmens konstitucinė teisė į teisingą teismą), atsižvelgtina ir į tai, kad ne visos bylos gali būti nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Sabatausko manymu, šiuo atveju daugiau abejonių kelia tai, ar Konstituciją atitinka CPK 341 straipsnio 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kuriame nustatytos tam tikros ginčijamos sumos ribos (ieškinio vertinė išraiška), kurių nesiekiant bylos negali būti nagrinėjamos kasacine tvarka.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai M. Girdauskas ir G. Sagatys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

4. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovė M. Vainiutė iš esmės pakartojo savo ir kito šio suinteresuoto asmens atstovo Č. Atkočaičio rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Ji taip pat pateikė Konstituciniam Teismui papildomus įrodymus – dokumentų, susijusių su K. Ramelio skyrimu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, nuorašus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Šis naujos redakcijos Teismų įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„Teismų tarybą sudaro <...>:

1) pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras <...>.“

4. Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.“

5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo argumentų matyti, kad dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra abejojama tik ta apimtimi, kuria pagal šios dalies 1 punktą į Teismų tarybą pagal pareigas įeina Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras.

6. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Teismų įstatymo 119 straipsnio visa 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių kilo tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“.

7. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straipsnio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo teigimu, nustatyta, kad Respublikos Prezidentas gali pats, nesikreipęs į Teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo Jurgis Tautkevičius atleistas iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai, pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ – Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas tebegalioja.

8. Taigi Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), inter alia jos 1 punkto (pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama apimtimi), taip pat šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“ atitikties Konstitucijai klausimas yra išspręstas minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime.

9. Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalis).

10. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar inter alia Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši bylos dalis nutrauktina.

II

Dėl Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos) buvo inter alia nustatyta:

„Teismų taryba:

1) renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių <...>.“

3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo neatitinka tai, kad pagal Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, nes pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) juo pagal pareigas turėjo būti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

4. Seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamas Teismų įstatymo 120 straipsnis (2003 m. sausio 21 d. redakcija). Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2006 m. gegužės 27 d.

5. Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartota sąvoka „Teismų taryba“ buvo pakeista sąvoka „Teisėjų taryba“.

6. Teismų įstatymo 120 straipsnyje (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Teisėjų taryba:

1) renka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių <...>.“

7. Be to, Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Teismų įstatymo 119 straipsnis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). Pagal Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) Teisėjų taryba slaptu balsavimu paprasta visų Teisėjų tarybos narių balsų dauguma išrenka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

8. Paminėtina ir tai, kad Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje inter alia nustatyta, kad: įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui, inter alia Teismų tarybos pirmininko įgaliojimai nutrūksta (1 dalis); įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui, Teismų tarybos nariai teisėjai laikinai tampa Teisėjų tarybos nariais, jos pirmąjį Teisėjų tarybos posėdį ne vėliau kaip per septynias dienas sušaukia ir jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių šios teisėjų tarybos narys teisėjas, o šiame posėdyje ne mažesne kaip pusės visų Teisėjų tarybos narių balsų dauguma išrenkamas Teisėjų tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas ir sekretorius; šios Teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi, kol Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo nustatyta tvarka bus sudaryta nauja Teisėjų taryba (2 dalis); šio straipsnio 2 dalyje numatyta Teisėjų taryba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo pirmojo savo posėdžio dienos sušaukia Visuotinį teisėjų susirinkimą, kuriame Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka išrenkami Teisėjų tarybos nariai; šiame susirinkime Teisėjų tarybos nariai renkami pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio teismui (teismams) nustatytą vietų skaičių; šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka sudarytą Teisėjų tarybą ne vėliau kaip per septynias dienas į pirmąjį posėdį sušaukia ir, kol bus išrinktas Teisėjų tarybos pirmininkas, jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių Teisėjų tarybos narys (3 dalis); pagal šio straipsnio 3 dalį Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka sudarytos Teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi iki 2006 m. gruodžio 31 d. (4 dalis).

9. Taigi įsigaliojus Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui nebeliko pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamo teisinio reguliavimo, kad Teismų taryba (pagal pakeistą Teismų įstatymą – Teisėjų taryba) neturi teisės rinkti savo pirmininko, nes juo pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, t. y. teisinio reguliavimo, kuris buvo expressis verbis įtvirtintas anksčiau galiojusioje Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ir, pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, anksčiau galiojusiame Teismų įstatymo 120 straipsnyje, jo 1 punkte (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos); minėta, kad pagal Teismų įstatymo 120 straipsnį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija), jo 1 punktą Teisėjų taryba renka inter alia savo pirmininką, t. y. Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir Seimo 2006 m. gegužės 23 d. priimtu Teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymu) įtvirtintas su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pirmininko pareigų užėmimu susijusių santykių teisinis reguliavimas yra priešingas tam, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, bylos dalis dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

10. Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nutraukti pradėtą teiseną Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) numatytu pagrindu Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas subjektas. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas (byla Nr. 3/05), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d. nutarimai).

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

III

Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:

– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Vėliau jis buvo keičiamas ir papildomas.

3. Seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2001 m. birželio 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2002 m. kovo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 21 ir 46 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 ir 109 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu), Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18, 19, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

4. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje „Sprendimo priėmimas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, išdėstytame II skyriaus „Procesas pirmosios instancijos teisme“ I dalies „Bendroji administracinių bylų teisena“ tryliktajame skirsnyje „Teismo sprendimai“, yra nustatyta:

„1. Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.

2. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos.

3. Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.

4. Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

5. Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

6. Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.“

5. Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje „Sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 2, 3 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, išdėstytame III skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ dvidešimt pirmajame skirsnyje „Apeliacinės instancijos teismo sprendimai“, yra nustatyta:

„1. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar nutarties.

2. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.

4. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.

5. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.“

6. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal šias Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių dalis administracinis teismas savo sprendimą (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie yra surašomi vėliau.

7. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis); teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis); teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).

Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas teismo procesą įstatymais turi reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas racionalus teismo darbo organizavimas.

8. Konstitucijos 109 straipsnį aiškindamas kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų kontekste, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo:

„Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.

Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad jokia iš pacituotų Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininių nuostatų negali būti aiškinama kaip konstituciškai įpareigojanti teismą savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to savo baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas).

Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti racionalų teismo darbo organizavimą ir atsižvelgdamas į atskirų proceso rūšių ypatumus, gali įstatymu numatyti tam tikras specialiai aptartas išimtis, kai baigiamasis teismo aktas teismo posėdžių salėje nebūtinai turi būti perskaitomas balsiai; tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas turi būti viešai paskelbiamas kitokiu būdu. Pabrėžtina, kad įstatymu nustatant minėtas išimtis neturi būti sudaryta prielaidų pažeisti asmens teises ir laisves, kitas konstitucines vertybes.

Žinoma, paisant konstitucinio teisės viešumo imperatyvo, priimto ir teisėjų pasirašyto baigiamojo teismo akto įžanginė ir rezoliucinė dalys negali būti viešai nepaskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje (išskyrus minėtas išimtis). Dėl kitų baigiamojo teismo akto dalių perskaitymo balsiai teismo posėdžių salėje įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitokį teisinį reguliavimą; įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kad teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar kurios dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus minėtas išimtis). Jeigu baigiamasis teismo aktas yra priimtas ir visų bylą nagrinėjusių teisėjų pasirašytas, toks dalies šio akto neperskaitymas balsiai nelaikytinas nukrypimu nuo teisingumo, teisės viešumo, kitų konstitucinių imperatyvų. Čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų perskaitomas balsiai teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat kitiems proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.

10. Kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas. Atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama. Taigi baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės aktas, vienas dokumentas, o ne keletas teisės aktų – dokumentų, juo labiau ne keletas skirtingu laiku surašytų ir priimtų teisės aktų – dokumentų. Baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas. Jį, kaip vientisą teisės aktą, turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai. Baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas; jis turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

Ypač pabrėžtina, kad baigiamojo teismo akto (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne tokio teisingumo, kurį numato Konstitucija, įvykdymo aktas, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumo įvykdymo aktas.

Iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis). Taigi baigiamasis teismo aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti „sudurstytas“ iš atskirų skirtingu laiku surašytų fragmentų – atskirų dokumentų.

Konstatuotina, kad iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas, konstitucinis imperatyvas, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, kad baigiamasis teismo aktas, nesvarbu, ar teismo posėdžių salėje jis skelbiamas (balsiai perskaitant) visas, ar skelbiamos tik jo įžanginė ir rezoliucinė dalys, ar (jeigu tai yra viena iš konstituciškai leistinų šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartų išimčių) kitaip paviešinamas, visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų. Jeigu toks teismo sprendimas nėra patvirtintas teisėjų parašais (arba vieni jo fragmentai, kaip atskiri dokumentai, buvo teisėjų pasirašyti, o kiti – nebuvo arba buvo pasirašyti ne visų teisėjų), jis nelaikytinas baigiamuoju teismo aktu, jo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti kvestionuojami.

Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris veiksmingai užtikrintų, kad tokie teisėjų nepasirašyti teismo sprendimai nebūtų priimami ir skelbiami, o jeigu jie vis dėlto būtų priimti – kad juos būtų galima ginčyti.

11. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, kad dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą bus deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, kad į juos visus bus deramai įsigilinta, kad tinkamai bus pritaikyti teisės aktai ir kt. Ne mažiau svarbu yra tai, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti, kad visi kolegijos teisėjai (tais atvejais, kai bylą nagrinėja ne vienas teisėjas, bet teisėjų kolegija) vienodai supras visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (net jeigu jie tuos argumentus skirtingai aiškins ir vertins), nes tik surašius baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus galima patikrinti ir įsitikinti, kad jie nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų, o jeigu taip yra – tuos argumentus pakoreguoti; todėl būtina, kad jie būtų surašyti dar prieš oficialiai priimant ir paskelbiant baigiamąjį teismo aktą.

Taigi baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas; jeigu būtų priešingai, t. y. jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, taigi ir abejonė, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.

12. Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi nekvestionuojamus įgaliojimus įstatymu nustatyti baigiamojo teismo akto struktūrą, inter alia tai, kad baigiamajame teismo akte turi būti atskira dalis arba dalys, kur turi būti išdėstomos tam tikros bylos aplinkybės, argumentai ir kt. Be to, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teismų nagrinėjamų bylų rūšių įvairovę, teismo proceso nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas ypatumus, kitus svarbius veiksnius, gali įstatymu nustatyti ir skirtingą baigiamojo teismo akto struktūrą tam tikrų kategorijų byloms ir (arba) tam tikriems teismams.

Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas turėtų arba galėtų savo nuožiūra priimti, juo labiau priimti ir viešai paskelbti, ne visą savo baigiamąjį aktą, o tik kurią nors jo dalį ar dalis, inter alia jo rezoliucinę dalį, kuri nėra grindžiama tame baigiamajame akte surašytais, t. y. expressis verbis išdėstytais, argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis, ir kad tie argumentai galėtų būti surašomi ir aplinkybės nurodomos kada nors vėliau.

13. Minėta, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu baigiamasis teismo aktas prieš jį oficialiai priimant ir viešai paskelbiant yra surašomas ne visas, ypač jeigu jo rezoliucinė dalis yra paskelbiama dar nesurašius tą aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų, tol, kol tie argumentai (motyvai) bus vėliau surašyti, visuomet išlieka tikimybė, kad kuris nors tą bylą nagrinėjusios ir sprendimą iš esmės (išdėstytą atitinkamo baigiamojo teismo akto rezoliucinėje dalyje) priėmusios kolegijos teisėjas ar teisėjai dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, nuo kurių niekas nėra visiškai apsaugotas, kurios visada yra įmanomos ir gali pasitaikyti kiekvienam žmogui (pavyzdžiui, liga, nelaimingas atsitikimas, juo labiau mirtis), negalės toliau dalyvauti surašant argumentus, pagrindžiančius jau priimtą ir viešai paskelbtą teismo sprendimą (jo rezoliucinę dalį). Vadinasi, tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas apskritai negalės būti surašytas, jis, nors ir viešai paskelbtas (t. y. paskelbta jo rezoliucinė dalis), liks nebaigtas, nevisavertis arba minėtus argumentus surašys (ir pasirašys) ne visi, o tik kai kurie kolegijos teisėjai, kitaip tariant, teismo sudėtis, kuri nagrinėjo atitinkamą bylą, bus nevisiškai ta pati. O jeigu bylą nagrinėjo ne teisėjų kolegija, bet vienas teisėjas, minėtos gyvenimiškos aplinkybės, jeigu jos jam pasitaikytų, nulemtų, kad surašyti baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus po to, kai yra priimta ir viešai paskelbta jo rezoliucinė dalis, apskritai nebebūtų kam. Akivaizdu, kad tokiais atvejais teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai, taigi iš tikrųjų liko neįvykdytas.

14. Apibendrinant konstatuotina, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas (sprendimas, nuosprendis, nutartis, nutarimas) yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum.

Tokie baigiamieji teismo aktai pagal Konstituciją nelaikytini teisingumo įvykdymo aktais, kurie pagal Konstituciją yra priimami Lietuvos Respublikos vardu; priešingai, tokie baigiamieji teismo aktai gali patys sudaryti prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

15. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse, taip pat į Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnį „Sprendimo turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių, 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma sprendimo priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), sprendimą priėmusio teismo pavadinimas (2 punktas), teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai (3 punktas), ginčo dalykas (4 punktas), 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma pareiškėjo reikalavimai (1 punktas), atsakovo atsikirtimai (2 punktas), kitų proceso dalyvių paaiškinimai (3 punktas), 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (4 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti (1 punktas), teismo išlaidų paskirstymas (2 punktas), sprendimo apskundimo terminas ir tvarka (3 punktas). Atsižvelgtina ir į Administracinių bylų teisenos įstatymo 106 straipsnį „Nutarties turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka (2 punktas), proceso dalyviai ir ginčo dalykas (3 punktas), klausimas, kuriuo priimama nutartis (4 punktas), motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 punktas), teismo nutarimas (6 punktas), nutarties apskundimo tvarka ir terminas (7 punktas), 2 dalyje – kad nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti duomenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose.

16. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos (pavadintos „individualia“) išnagrinėjimo;

– surašytos priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys visada turi būti paskelbiamos viešai (teismo posėdžių salėje);

– pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.

16.1. Nors kai kurios Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) formuluotės yra sudarytos kaip išreiškiančios tam tikras imperatyvias, o ne dispozityvias nuostatas, ši dalis aiškintina taikant ne vien lingvistinį (verbalinį), bet ir kitus teisės aiškinimo metodus, inter alia sisteminį ir teleologinį, ir atsižvelgiant inter alia į iš Konstitucijos kylantį baigiamojo teismo akto vientisumo imperatyvą, teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinę sampratą. Tad konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nėra nustatyta draudimo pirmosios instancijos administraciniam teismui, išnagrinėjus bylą, pačiam nuspręsti, ar sprendimą, kurį sudarytų tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, priimti ir viešai paskelbti tą pačią dieną, o vėliau (bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo) surašyti jau paskelbto savo sprendimo aprašomąją ir motyvuojamąją dalis, ar tą pačią dieną priimti sprendimą, kurį sudarytų ne tik įžanginė ir rezoliucinė, bet ir aprašomoji bei motyvuojamoji dalys, ir tą pačią dieną viešai paskelbti visą sprendimą.

16.2. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei motyvuojamosios dalių. Tai reiškia, kad leidžiama priimti ir paskelbti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą nenurodžius: pareiškėjo reikalavimų; atsakovo atsikirtimų; kitų proceso dalyvių paaiškinimų; teismo nustatytų bylos aplinkybių; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymų, kuriais teismas vadovavosi, nuorodų į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Tenkinamasi tuo, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime visada yra nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai; ginčo dalykas; teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; teismo išlaidų paskirstymas; sprendimo apskundimo terminas ir tvarka.

16.3. Šitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu leidžiamas tik iš įžanginės bei rezoliucinės dalių sudarytas ir aprašomosios bei motyvuojamosios dalių neturintis pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kas pagal šio įstatymo 87 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) turi būti nurodyta teismo sprendimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse, tačiau tame teismo sprendime nėra nurodyta, laikytinas teismo sprendimu be jį pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų, nes tol, kol tą teismo sprendimą pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai nėra surašyti, jie nėra ir negali būti laikomi išdėstytais kokia nors objektyvuota forma, jie nėra ir negali būti prieinami kitiems asmenims ar jų adekvačiai suvokiami ir (geriausiu atveju) egzistuoja tik tą sprendimą priėmusio (priėmusių) teisėjo (teisėjų) sąmonėje. Jie yra nevieši.

16.4. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administracinis teismas sprendimą turi priimti ir viešai paskelbti „paprastai“ tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo. Tai anaiptol nereiškia, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas turi būti viešai paskelbtas būtinai tą pačią dieną, kai išnagrinėjama byla, – Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose „sudėtingose“ bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą; šioje dalyje tai vadinama sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimu“. Tačiau ir tokiais atvejais pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas gali būti priimamas surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios yra viešai paskelbiamos, o jo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet „ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)).

16.5. Kartu pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administraciniam teismui nėra leidžiama apskritai nesurašyti savo sprendimo aprašomosios bei motyvuojamosios dalių – jos turi būti surašytos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo atitinkamo teismo sprendimo viešo paskelbimo.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), jeigu dėl procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo pritaikymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ši pažaida yra pagrindas panaikinti sprendimą (1 dalis), o vienu iš teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra pripažįstama tai, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų. Paminėtina ir tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu inter alia sprendimas ar nutartis yra be motyvų (1 dalis, 2 dalies 8 punktas).

16.6. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pirmosios instancijos administracinis teismas savo sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

Pabrėžtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata dėl „sutrumpintų motyvų“ surašymo aiškintina atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti, jame negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui, baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatą, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, palyginus su šio įstatymo 87 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad aprašomojoje sprendimo dalyje yra nurodoma pareiškėjo reikalavimai, atsakovo atsikirtimai, kitų proceso dalyvių paaiškinimai, ir šio straipsnio 4 dalies nuostata, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje yra nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, matyti, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administraciniam teismui leidžiama sprendime nenurodyti inter alia kitų proceso dalyvių paaiškinimų; tai, kad, be to, formaliai leidžiama nenurodyti pareiškėjo reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, aiškintina ne kaip leidimas jų visiškai nenurodyti, bet kaip leidimas jų labai plačiai nedėstyti, kartu nurodant pareiškėjo reikalavimų esmę ir tai, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai; jeigu tai nebūtų nurodyta, nebūtų ir pagrindo teismo sprendime dėstyti minėtų „sutrumpintų motyvų“, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), nes toks „sutrumpintas“ pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų dėstymas galimas tik konstatavus, kad atsakovas visiškai pripažįsta pareiškėjo reikalavimus, kurie, be abejo, prieš tai turi būti bent trumpai išdėstyti.

Kita vertus, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatytais atvejais „sutrumpinti motyvai“ gali būti surašomi jau po to, kai pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir viešai paskelbtas. Tačiau pabrėžtina, kad ši nuostata yra įtvirtinta ne pačioje Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), o pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) šio straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

16.7. Be kita ko, paminėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, net neužsimenama (eksplicitiškai nėra nustatyta) apie tai, kad pirmosios instancijos administracinis teismas, viešai skelbdamas savo sprendimą (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys), turėtų kokiu nors būdu (bent žodžiu) informuoti proceso dalyvius apie to sprendimo motyvus.

16.8. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (kurios atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė neginčija) inter alia nustatyta, kad tol, kol rengiamas teismo sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Be to (tai taip pat nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)), sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

16.8.1. Klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ išreiškia įstatymų leidėjo intenciją teisėjų, turinčių nagrinėti bylas, nesuvaržyti teismo sprendimo kurioje nors byloje priėmimo ir viešo paskelbimo laiku – dar iki priimant ir viešai paskelbiant tą teismo sprendimą jie gali nagrinėti ir kitas bylas. Tokia nuostata siekiama užtikrinti inter alia racionalų teismo darbo organizavimą, ritmingumą, nuoseklumą, taip pat tai, kad bylų nagrinėjimas nebus vilkinamas ar kitaip gaišinamas.

16.8.2. Pabrėžtina, kad klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ negali būti interpretuojama taip, esą tuo laikotarpiu, kai yra „rengiamas sprendimas“, kitas bylas nagrinėjantys kolegijos teisėjai būtent to teismo sprendimo patys gali nerengti, nenustatinėti visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių (o palikti tai daryti kolegijos pirmininkui ir (arba) teisėjui pranešėjui) arba menkiau į jas gilintis, patys nevertinti visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, neįsitikinti, ar tie argumentai (motyvai) nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija netoleruoja kolegijos teisėjų formalaus, nominalaus dalyvavimo rengiant teismo (pirmosios instancijos administracinio teismo taip pat) sprendimą. Konstitucinė teisingumo samprata ir iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė vykdyti teisingumą, kitos Konstitucijos nuostatos jokiam teisėjui neleidžia nedalyvauti rengiant baigiamąjį teismo aktą jo kartu su kitais kolegijos teisėjais nagrinėtoje byloje, motyvuojant vien tuo, kad jis turi nagrinėti kitas bylas.

17. Konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, jog priimamą ir viešai skelbiamą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau (ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo), sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai – jeigu pirmosios instancijos administracinis teismas prieš priimdamas ir viešai paskelbdamas savo sprendimą surašo tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, o aprašomąją ir motyvuojamąją dalis palieka vėlesniam laikui – minėtas teismo sprendimas gali būti priimamas ir viešai paskelbiamas nenustačius visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių ir (arba) į jas deramai neįsigilinus, neįvertinus visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, taip pat nenurodžius visų įstatymų ir (arba) kitų teisės aktų, kuriais teismas turi vadovautis ir kuriuos turi taikyti spręsdamas atitinkamą bylą; jeigu paaiškėtų, kad argumentai, kuriais buvo grindžiamas jo jau priimtas ir viešai paskelbtas sprendimas, buvo deramai neįvertinti, į juos buvo deramai neįsigilinta, ir dėl to tas a priori priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas yra neteisingas (taigi ir neteisėtas), tą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos administracinis teismas nebegali tų argumentų vėliau, jau po atitinkamo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, peržiūrėti ir, surašęs bent kiek kitokius argumentus, atitinkamą bylą išspręsti kitaip, negu tame jau priimtame ir viešai paskelbtame teismo sprendime. O tai reiškia, kad tokiu Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos atitinkamą bylą jau išsprendusiam ir joje sprendimą viešai paskelbusiam pirmosios instancijos administraciniam teismui vėliau, jau po to sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, surašant jį pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus tuos argumentus formuluoti taip, kad būtų pateisintas jau priimtas ir viešai paskelbtas sprendimas, taigi ne priimamą teismo sprendimą logiškai, nuosekliai išvesti iš bylos aplinkybių ir kitų argumentų, bet, atvirkščiai, surašomus argumentus parinkti bei formuluoti ir argumentavimo seką nustatyti pagal tai, koks yra jau priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas (kurio tas teismas nebegali pakeisti). Kitaip tariant, tokiu įstatyminiu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos teismui vėliau surašomus argumentus „pritempti“ prie jau priimto ir viešai paskelbto teismo sprendimo.

18. Apibendrinant konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, nustatytu teisiniu reguliavimu pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo spartai yra teikiama pirmenybė to sprendimo kokybės, taigi ir teisingumo įvykdymo atitinkamoje byloje, atžvilgiu. Kartu yra sudaromos prielaidos pažeisti asmens teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

19. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

21. Kitaip vertintina kito Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.

21.1. Minėta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys.

21.1.1. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.

21.1.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimu balsiai perskaitant, o ne su jo surašymu ar turiniu, ji nebesuponuoja, kad tą sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

21.1.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.

Taigi vien baigiamojo teismo (inter alia pirmosios instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje balsiai bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos.

21.1.4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.

21.1.5. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, nukryptų ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo.

21.1.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21.2. Minėta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys) yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo.

21.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo laiku, o ne su paties šio sprendimo surašymu ar jo turiniu; be to, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintą sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimo“ institutą ir į žodį „paprastai“, pavartotą formuluotėje „surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo“, aptariamoji Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata vertintina ne kaip imperatyvi, bet kaip nustatanti atitinkamą laiko orientyrą, taigi iš esmės kaip rekomendacinė. Ji nebesuponuoja, kad joje nurodytą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

21.2.2. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.

21.2.3. Kita vertus, toks – įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintas – teisinis reguliavimas, kai įstatymu imperatyviai yra reikalaujama, kad teismo posėdžių salėje būtų viešai paskelbiamos tik priimto ir teisėjų pasirašyto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys, nors ir surašytos, nebūtų čia skelbiamos, nors galbūt yra rimtų motyvų jas čia pat paviešinti (pavyzdžiui, kai byla yra sukėlusi itin didelį visuomenės susidomėjimą), nėra nepriekaištingas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis). Į tai atsižvelgtina įstatymų leidėjui taisant Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuri šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.

21.2.4. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, taip nukryptų nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.

21.2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsniui.

23. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamose Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra iš esmės analogiškas nustatytajam šio įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

24. Kartu pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), priėmus sprendimą ar nutartį ir teismui grįžus į teismo posėdžių salę, kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia ne tik sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, bet ir trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus.

Konstatuotina, kad toks trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas žodžiu, jeigu tie argumentai nėra dar iki viešo paskelbimo surašyti priimtame ir teisėjų pasirašytame (pasirašytoje) sprendime (nutartyje), savaime anaiptol negarantuoja, kad dar prieš oficialiai priimant atitinkamą baigiamąjį apeliacinės instancijos administracinio teismo aktą visi turintys reikšmės argumentai buvo deramai įvertinti, kad į juos visus buvo deramai įsigilinta, kad teisės aktai buvo tinkamai pritaikyti, kad visi kolegijos teisėjai vienodai suprato visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (bet, kaip minėta, jie nebūtinai turi juos vienodai aiškinti ir vertinti). Taigi minėtas trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas teismo posėdžių salėje žodžiu negarantuoja, kad atitinkamoje byloje teisingumas bus įvykdytas ne vien formaliai, jis negali pašalinti ir nepašalina abejonės, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.

25. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir šio įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsniui.

28. Kitaip vertintina kito Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, būtent tai, ar Konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“.

28.1. Minėta, kad Konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą, t. y. dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant, ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus. Minėta ir tai, kad vien baigiamojo teismo (taigi ir apeliacinės instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje žodžiu bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos.

28.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal Konstituciją, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimo ar nutarties paskelbimu, o ne su paties (pačios) šio sprendimo (nutarties) surašymu. Ji nebesuponuoja, kad joje nurodytą apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą ar nutartį gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis (ji) gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

28.3. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ savaime nebesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms Konstitucijos nuostatoms.

28.4. Kita vertus, dar kartą paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įvairias Konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai paskelbiama perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje, išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartas išimtis).

28.5. Kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ taip nukryptų nuo Konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.

28.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4,5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:

– ar BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BPK 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus Europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.

Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamojo proceso kodeksas įsigalioja „nuo 2003 m. gegužės 1 d.“ (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios „senasis“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (1961 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (47 straipsnio 2 dalis).

3. Naujasis BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu); Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 362¹ straipsniu įstatymu; Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; jau minėtu Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 17¹, 69¹, 71¹, 77¹ straipsniais ir priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 132¹ straipsniu įstatymu; Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2006 m. birželio 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu.

BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiami arba papildomi nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

Kartu paminėtina, kad Seimo 2006 m. birželio 1 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu BPK 308 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 2 dalies atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, buvo papildytas 6 dalimi. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu BPK 308 straipsnis yra išdėstytas 2006 m. birželio 1 d., bet pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 2 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.

Paminėtina ir tai, kad Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo 24 straipsniu buvo pakeista ir kitaip išdėstyta BPK 377 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 9 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, 8 dalis. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu BPK 377 straipsnis yra išdėstytas 2004 m. liepos 8 d., bet pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 9 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.

4. BPK 306 straipsnyje „Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis“ (2004 m. liepos 8 d. redakcija), kurio (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame V dalies „Bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ XXIII skyriuje „Nuosprendžio priėmimas“, nustatyta:

„1. Apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti šio Kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose ir 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

2. Nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal šį Kodeksą gali apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą. Toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

3. Jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio.

4. Jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis.“

5. BPK 308 straipsnyje „Nuosprendžio paskelbimas“ (2006 m. birželio 1 d. redakcija), kurio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame V dalies „Bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ XXIII skyriuje „Nuosprendžio priėmimas“, nustatyta:

„1. Iš anksto praneštu laiku teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir teisiamojo posėdžio pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia nuosprendį.

2. Kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus. Visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

3. Visi teismo posėdžių salėje esantys asmenys nuosprendį išklauso stovėdami.

4. Skelbiant nuosprendį, kaltinamasis, prokuroras ir gynėjas privalo būti posėdžių salėje.

5. Teisėjas, paskelbęs nuosprendį, išaiškina nagrinėjimo teisme dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – dar ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus.

6. Kai nuosprendžiu nuteistajam paskiriama reali arešto arba laisvės atėmimo bausmė, teisiamojo posėdžio pirmininkas privalo išsiaiškinti, ar nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę. Jeigu nukentėjusysis nedalyvavo teismo posėdyje, ši informacija turi būti išsiaiškinta per penkias dienas po nuosprendžio paskelbimo. Išsiaiškinti nebūtina, jeigu nukentėjusiojo gyvenamoji vieta nežinoma. Jeigu nukentėjusiųjų yra daug, pakanka šią informaciją išsiaiškinti per jų interesams atstovaujantį asmenį (asmenis). Jeigu nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę, teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą. Įsiteisėjus nuosprendžiui, ši pažyma kartu su nuosprendžio nuorašu šio Kodekso 342 straipsnio nustatyta tvarka išsiunčiama bausmės vykdymo institucijai. Nuteistajam ir jo gynėjui neleidžiama susipažinti su šios pažymos turiniu.“

6. BPK 324 straipsnyje „Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 12, 13 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame VI dalies „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“, nustatyta:

„1. Kolegijos pirmininkas pradeda posėdį, paskelbia, kokia byla, dėl kieno apeliacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta asmenims, nurodytiems šio Kodekso 322 straipsnyje. Atvykę liudytojai iš teismo posėdžių salės pašalinami. Paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų, dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, ekspertų, specialistų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išnagrinėja šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas nusprendžia, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Šis sprendimas priimamas vadovaujantis šio Kodekso 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

2. Kolegijos pirmininkas išaiškina atvykusiems į posėdį asmenims jų teises ir pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali padaryti bylos nagrinėjimo pertrauką.

3. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas vieno iš teisėjų pranešimu, kuriame jis išdėsto bylos esmę, pagrindines pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, apeliacinių skundų ar atsikirtimų į juos motyvus. Proceso dalyviai gali prašyti pranešėją papildyti pranešimą.

4. Teismo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali būti perskaitytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir kiti toje byloje priimti nuosprendžiai arba nutartys, taip pat pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas arba jo dalys.

5. Kai teismui pateikiama papildoma medžiaga, kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas ją balsu perskaito ir perduoda susipažinti proceso dalyviams, jeigu šie to prašo.

6. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį.

7. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tokios aplinkybės, kurių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti sunku, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti reikiamus tyrimo veiksmus. Kol šie veiksmai bus atlikti, jeigu reikia, gali būti padaryta bylos nagrinėjimo pertrauka.

8. Baigiamosios kalbos prasideda apeliacinį skundą padavusio asmens kalba. Jeigu yra keli apeliantai, tarp jų prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, pirmas kalba prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis. Paskutinis baigiamąją kalbą pasako nuteistasis ar išteisintasis ir (ar) gynėjas. Po to baigiamąsias kalbas pasakę proceso dalyviai turi teisę atsikirsti ir pasakyti pastabas dėl to, kas buvo pasakyta pirmesnėse kalbose. Paskutinis atsikerta ir pasako pastabas gynėjas, o jeigu šio nėra, – nuteistasis ar išteisintasis. Po baigiamųjų kalbų nuteistajam ar išteisintajam suteikiamas paskutinis žodis.

9. Po baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties.

10. Teisėjų pasitarimo tvarką priimant nuosprendį ar nutartį nustato šio Kodekso 299 straipsnis.

11. Priėmęs nuosprendį ar nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas nuosprendį ar nutartį paskelbia. Kai yra šio Kodekso 309 straipsnyje nurodytos sąlygos, suimtas asmuo nedelsiant paleidžiamas iš suėmimo.

12. Kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo argumentus. Visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio ar nutarties priėmimo.

13. Ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis. Kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo.

14. Lietuvių kalbos nemokančiam nuteistajam ar išteisintajam išsiunčiamas arba įteikiamas rašytinis nuosprendžio ar nutarties vertimas į jo gimtąją kalbą arba į kalbą, kurią jis moka.“

7. BPK 377 straipsnyje „Kasacinės bylos nagrinėjimas“ (2004 m. liepos 8 d. redakcija), kurio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame VIII dalies „Bylų procesas kasacinės instancijos teisme“ XXVII skyriuje „Kasacinės bylos nagrinėjimas“, nustatyta:

„1. Šio Kodekso 375 straipsnyje nurodytiems asmenims užtikrinama galimybė teisme susipažinti su kasaciniu skundu ir papildomai surinkta medžiaga.

2. Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešame teismo posėdyje, išskyrus šio Kodekso 9 straipsnyje nurodytus atvejus.

3. Paskirtu bylai nagrinėti laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kokia byla, dėl kieno kasacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta šio Kodekso 375 straipsnyje nurodytiems asmenims. Paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų ir dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. Tokius pareiškimus teismas išnagrinėja šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka.

4. Posėdžio pradžioje kolegija savo iniciatyva ar proceso dalyvių prašymu gali apsvarstyti, ar kasacinis skundas atitinka šio Kodekso reikalavimus ir ar yra šio Kodekso 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai. Išklausęs atvykusių į teismo posėdį asmenų nuomones, teismas šiuo klausimu priima nutartį. Teismo nutartis palikti skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti priimama pasitarimų kambaryje. Ši nutartis paskelbiama į posėdį atvykusiems asmenims.

5. Jeigu posėdžio pradžioje nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl skundo nenagrinėjimo arba svarstant šį klausimą nuspręsta tęsti posėdį, kasacinis skundas nagrinėjamas teisme iš esmės.

6. Kolegijos pirmininkas paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar šie turi prašymų. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį.

7. Vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, nuosprendžio ar nutarties, taip pat kasacinio skundo turinį.

8. Po teisėjo pranešimo proceso dalyviai turi teisę žodžiu duoti paaiškinimus. Jeigu yra prokuroro, nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas, pirmiausia kalba šie asmenys, iš jų pirmas – padavęs skundą. Kitais atvejais pirmiausia kalba nuteistasis ar išteisintasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, iš jų pirmas – padavęs skundą. Po to žodis suteikiamas nedavusiems paaiškinimų proceso dalyviams. Vėliau visiems proceso dalyviams suteikiama teisė duoti papildomus paaiškinimus. Paskutinius papildomus paaiškinimus duoda nuteistasis ar išteisintasis arba jo gynėjas ar atstovas pagal įstatymą.

9. Išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

10. Jeigu išnagrinėjus bylą kasacine tvarka nuteistasis turi būti iš suėmimo paleistas, nutartis turi būti galutinai surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

11. Teismo posėdyje rašomas protokolas.“

8. BPK 448 straipsnyje „Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisme tvarka“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 7 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXIII skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“, nustatyta:

„1. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėja ir išsprendžia Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų, anksčiau nedalyvavusių nagrinėjant šią bylą (išskyrus atvejį, kai byla buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinėje sesijoje), kolegija. Šią kolegiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Jis paskiria pranešėją ir vieną iš teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku.

2. Teisėjų kolegija teismo posėdyje nagrinėja prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą. Prireikus gali būti išreikalauta byla, kurioje priimtas naikintinas nuosprendis ar nutartis.

3. Teismo posėdyje dalyvauja prokuroras. Šio Kodekso 446 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui, padavusiam pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pranešama apie teismo posėdžio vietą ir laiką, tačiau jo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

4. Paskirtu laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį, paskelbia, kokia prokuroro išvada ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties ji turi būti nagrinėjama. Po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, paskelbia teismo sudėtį. Jeigu kyla nušalinimo klausimas, teismas jį išsprendžia šio Kodekso nustatyta tvarka.

5. Bylos nagrinėjimas prasideda teisėjo pranešimu, kuriame jis išdėsto prokuroro išvados esmę, nuosprendžio ar nutarties turinį.

6. Po teisėjo pranešimo paaiškinimus duoda prokuroras.

7. Priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo.“

9. BPK 454 straipsnyje „Atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 5 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXIV skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“, nustatyta:

„1. Nagrinėjant atnaujintą baudžiamąją bylą, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Į teismo posėdį gali būti iškviesti nuteistasis, jo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Šių asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.

2. Bylos nagrinėjimo pradžioje kolegijos pirmininkas paklausia bylos nagrinėjimo dalyvių, ar šie nereiškia nušalinimų teisėjams, prokurorui, gynėjui, vertėjui ar teismo posėdžių sekretoriui. Dėl pareikštų nušalinimų sprendžiama šio Kodekso 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka.

3. Vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, priimtų byloje teismo sprendimų, taip pat pareiškimo ar teikimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo turinį.

4. Po teisėjo pranešimo išklausomos į posėdį atvykusių asmenų kalbos. Pirmiausia žodis suteikiamas pareiškimą padavusiam asmeniui.

5. Teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus. Visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas. Jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

6. Trijų teisėjų kolegijos ir išplėstinės septynių teisėjų kolegijos priimtą nutartį pasirašo visi teisėjai, o Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtą nutartį – plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.

7. Teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“

10. BPK 460 straipsnyje „Atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 4, 5 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame XI dalies „Baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXV skyriuje „Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų“, nustatyta:

„1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ar plenarinės sesijos posėdis atnaujintai baudžiamajai bylai nagrinėti surengiamas per kiek įmanoma trumpesnį laiką nuo nutarties atnaujinti baudžiamąją bylą priėmimo.

2. Teismo posėdyje turi teisę dalyvauti asmuo, pateikęs prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą. Posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Apie posėdį pranešama nuteistajam, nukentėjusiajam ir jų atstovams pagal įstatymą. Jeigu bylos atnaujinimo pagrindas yra susijęs su klausimais, išspręstais kasacinėje nutartyje, apie tai pranešama visiems asmenims, turėjusiems teisę dalyvauti nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie atnaujintos bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.

3. Bylos nagrinėjimo pradžioje pranešėju paskirtas teisėjas išdėsto bylos esmę, teismų sprendimų, prašymo ar teikimo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį. Po teisėjo pranešimo žodis suteikiamas prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą padavusiam asmeniui. Po to teismas žodį suteikia kitiems nagrinėjant bylą dalyvaujantiems asmenims. Prašymą atnaujinti bylą pateikęs asmuo turi teisę paskutinis duoti papildomus paaiškinimus.

4. Teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. Priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutarties priėmimo argumentus.

5. Visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo. Ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.

6. Jeigu, išnagrinėjus atnaujintą bylą, nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, nutartis perduodama vykdyti jos priėmimo dieną.

7. Teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“

11. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl BPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal šiuos BPK straipsnius (jų dalis) baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas savo nuosprendį (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie surašomi vėliau.

12. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijami BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse (kurių atitikties pareiškėjas – Seimo narių grupė neginčija), taip pat į kituose BPK straipsniuose (jų dalyse) nustatytą teisinį reguliavimą. Atsižvelgtina inter alia į šiuos BPK straipsnius: 303 straipsnį „Nuosprendžių rūšys“ (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis, nuosprendžiu taip pat gali būti nutraukiama baudžiamoji byla; 304 straipsnį „Įžanginė nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuriame nustatyta, jog įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu (1 punktas), nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta (2 punktas), nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės (3 punktas), kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai (4 punktas), baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas (5 punktas); 305 straipsnį „Aprašomoji nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (2 punktas), nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (3 punktas), bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (4 punktas), 2 dalyje – kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytos aplinkybės, taip pat kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, kad nuteistojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada ir kad, jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai, 3 dalyje – kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė (1 punktas), teismo nustatytos bylos aplinkybės (2 punktas), įrodymų įvertinimo motyvai (3 punktas), teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (4 punktas), 4 dalyje – kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytos aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai ir kad, jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai, 5 dalyje – kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, 6 dalyje – kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai; 307 straipsnį „Rezoliucinė nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu (2 punktas), baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu (3 punktas), sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas (4 punktas), sprendimas kaltinamąjį pripažinti pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta (5 punktas), sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis (6 punktas), 2 dalyje – kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas, 3 dalyje – kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, rezoliucinėje dalyje nurodomi šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyti duomenys ir sprendimai, taip pat sprendimas skirti bausmę bei sprendimas atleisti nuteistąjį nuo jos atlikimo, sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas, 4 dalyje – kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas (2 punktas), sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo (3 punktas), 5 dalyje – kad nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje nurodoma atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (2 punktas), sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas (3 punktas), sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo (4 punktas), 6 dalyje – kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (1 punktas), daiktinių įrodymų likimo (2 punktas), proceso išlaidų atlyginimo (3 punktas), 7 dalyje – kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai; 309 straipsnį „Paleidimas iš suėmimo“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad suimtą išteisintąjį ar nuteistąjį teismas nedelsdamas paleidžia iš suėmimo teismo posėdžių salėje, kai tokiam asmeniui paskelbia išteisinamąjį nuosprendį (1 punktas), paskelbia nuosprendį, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla ir atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės (2 punktas), paskelbia apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo atleidžiama nuo bausmės atlikimo (3 punktas), paskiria viešųjų teisių atėmimo bausmę, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę, viešųjų darbų bausmę, baudą arba laisvės apribojimo bausmę (4 punktas), paskiria areštą arba laisvės atėmimo bausmę, kurių trukmė neviršija atbūto suėmimo laiko (5 punktas), paskiria areštą, atliekamą poilsio dienomis (6 punktas), atideda nuosprendžio ar bausmės vykdymą (7 punktas), 2 dalyje – kad suimtą kaltinamąjį teismas nedelsdamas paleidžia iš suėmimo teismo posėdžių salėje taip pat tuo atveju, kai priimama nutartis nutraukti baudžiamąją bylą, 3 dalyje – kad iš suėmimo nepaleidžiamas asmuo, kuriam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta kitoje byloje; 310 straipsnį „Nuosprendžio nuorašo įteikimas išteisintajam ar nuteistajam“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, – per tą patį laiką po viso nuosprendžio surašymo jo nuorašas turi būti įteiktas arba išsiųstas išteisintajam ar nuteistajam.

13. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame (atitinkama apimtimi) BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), siejant jį inter alia su teisiniu reguliavimu, nustatytu BPK 305 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– tam tikrais griežtai apibrėžtais atvejais, kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus, teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), to nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo nurodyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes), įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, – tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, – ir tos priemonės skyrimo motyvus), taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, be to, gali išdėstyti kitas svarbias aplinkybes bei sprendimų argumentus;

– kitais atvejais, t. y. kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), gali sutrumpinti to nuosprendžio aprašomąją dalį – joje jis privalo nurodyti tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes) (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, – ir tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, – ir tos priemonės skyrimo motyvus), be to, gali išdėstyti kitas svarbias aplinkybes bei sprendimų argumentus, tačiau gali nedėstyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų, taip pat motyvų, pagrindžiančių sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo;

– nuosprendį priėmęs apylinkės teismo teisėjas nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo ir pasirašęs prideda prie jau esančio nuosprendžio taip pat tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal BPK gali apskųsti teismo nuosprendį, per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos pateikia teismui rašytinius prašymus gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą arba kai nuosprendis yra apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (inter alia tada, kai apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo).

Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame (atitinkama apimtimi) BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad apylinkės teismo, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, apkaltinamasis nuosprendis, jeigu juo nuteistasis nėra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, gali būti surašomas ir priimamas to nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstant (išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų, taip pat motyvų, pagrindžiančių sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Tenkinamasi tuo, kad toje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje yra išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, jeigu teisėjas mano, kad yra ir kitų svarbių aplinkybių ar sprendimų argumentų, jis gali juos išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

13.1. Pažymėtina, kad išdėstyti minėtas aplinkybes apkaltinamojoje nuosprendžio aprašomojoje dalyje ar jų ten neišdėstyti – išskyrus BPK 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) griežtai apibrėžtus atvejus (kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus), taip pat šio straipsnio 4 dalyje nurodytą atvejį (kai apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo) – pagal BPK 306 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) sprendžia pats atitinkamą bylą nagrinėjantis apylinkės teismo teisėjas.

13.2. Šiame kontekste paminėtina, kad BPK 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nurodyti nusikaltimai, dėl kurių apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra privalu nurodyti ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes – jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, bet ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus, taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Tie nusikaltimai yra: sunkus sveikatos sutrikdymas, jeigu sunkiai sužalotas (sužalota) ar susargdintas (susargdinta) buvo ne mažametis, ne bejėgiškos būklės žmogus, ne to asmens motina, tėvas ar vaikas, ne nėščia moteris, ne du ar daugiau žmonių, taip pat jeigu kaltinamasis sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų ne kankindamas ar kitaip itin žiauriai, ne kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, ne dėl chuliganiškų paskatų, ne dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo, ne siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, ne siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui (BK 135 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)); išžaginimas, jeigu išžagintas ne mažametis asmuo (BK 149 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)); seksualinis prievartavimas, jeigu atitinkami veiksmai buvo atlikti ne mažamečiui asmeniui (BK 150 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d., 2004 m. liepos 5 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)); plėšimas, jeigu kaltinamasis apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą arba panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį, arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje (BK 180 straipsnio 2, 3 dalys (2003 m. liepos 4 d. redakcija)); sukčiavimas, kai kaltinamasis apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino (BK 182 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2004 m. liepos 5 d. redakcijos)); neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, jeigu kaltinamasis neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 straipsnio 2, 3 dalys (2003 m. balandžio 10 d., 2004 m. liepos 5 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)).

13.3. Šitokia BPK 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyta sutrumpinta apylinkės teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, ypač atsižvelgiant į tai, kas pagal BPK 305 straipsnį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) turi būti nurodyta apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau tame teismo nuosprendyje gali būti nenurodyta, laikytinas teismo nuosprendžiu be jį pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų.

13.4. Šiame kontekste paminėtina, kad, nepaisant terminijos panašumo, BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyta sutrumpinta apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis nėra prilygintina Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuri šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nėra jokia apimtimi pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, numatytiems „sutrumpintiems motyvams“, kuriuos pirmosios instancijos administracinis teismas savo sprendime gali surašyti tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai.

14. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad:

– apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes), įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, – tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, – ir tos priemonės skyrimo motyvus), taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, to nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo nurodyti tik tam tikrais griežtai apibrėžtais atvejais – kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus;

– kitais atvejais, t. y. kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs baudžiamąsias veikas, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), gali sutrumpinti to nuosprendžio aprašomąją dalį taip, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, ir kad tokiais atvejais nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis surašoma (per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos) ir, pasirašyta bylą nagrinėjusio teisėjo, pridedama prie jau esančio nuosprendžio tik tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal BPK gali apskųsti teismo nuosprendį, per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos pateikia teismui rašytinius prašymus gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą arba kai nuosprendis yra apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (inter alia tada, kai apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo).

15. Konstatuotina, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pašalinus iš teisės sistemos šias Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, kitas BPK 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas negali būti laikomas turinčiu savarankišką turinį bei kokį nors reguliavimo potencialą. Jis yra neatskiriamai susijęs su minėtomis Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis nuostatomis ir taip pat yra šalintinas iš teisės sistemos.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29, 117 straipsniams.

18. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sutinka, priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

19. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo.

20. Šiame kontekste paminėtina, kad BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus“ suponuoja teisinę situaciją, iš esmės besiskiriančią nuo tų, kurias suponuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, ir šio įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“, kurios, atsižvelgiant į tą prasmę, kurią jos įgyja įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai: minėta BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata (atsižvelgiant inter alia į joje vartojamus žodžius „šiuo atveju“) yra siejama tik su viena teisine situacija, būtent tokia, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis yra surašoma jau po to, kai tas teismo nuosprendis, sudarytas tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių, jau yra priimtas ir viešai paskelbtas, ir negali būti siejama su tokia teisine situacija, kai priimtą ir viešai paskelbtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį sudaro ne tik dar prieš jį priimant surašytos įžanginė bei rezoliucinė dalys, bet ir tuo pat metu surašyta aprašomoji dalis, t. y. kai tas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra vienas dokumentas – vientisas teisės taikymo aktas. Tad minėta nuostata yra neatsiejama nuo kitų BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatų, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo, elementų; tuos elementus šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai, minėta nuostata ne tik nepakeistų prasmės, bet ir, neturėdama savarankiško turinio, neturėtų jokio reguliavimo potencialo.

21. Konstatavus, jog BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo, nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina ir tai, kad nuo minėtų Konstitucijos nuostatų nukrypsta ir šios dalies nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

23. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29, 117 straipsniams.

24. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 324 straipsnio 12 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį (nutartį), pasitarimų kambaryje surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jo (jos) įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo (jos) priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas (pasirašoma) vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimto (priimtos) ir viešai paskelbto (paskelbtos) nuosprendžio (nutarties) aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis pasirašomas (pasirašoma) dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

25. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį (nutartį), pasitarimų kambaryje surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jo (jos) įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo (jos) priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas (pasirašoma) vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo.

26. BPK 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, apeliacinės instancijos teismo priimto (priimtos) ir viešai paskelbto (paskelbtos) nuosprendžio (nutarties) aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis pasirašomas (pasirašoma) dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, yra iš esmės analogiška BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, pirmosios instancijos teismo priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina, kad Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir BPK 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija).

28. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29, 117 straipsniams.

29. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia nuostatą, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pagal šio straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, pasitarimų kambaryje surašė ir teismo posėdžių salėje paskelbė tik priimto nuosprendžio (nutarties) įžanginę ir rezoliucinę dalis (iš kurių BPK 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) expressis verbis paminėta tik rezoliucinė dalis), per penkias dienas nuo to nuosprendžio ar nutarties paskelbimo jo (jos) nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais yra susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis.

30. Tokia BPK 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata yra neatskiriamai susijusi su šio straipsnio 12 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams: ši BPK 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata modeliuoja tokią teisinę situaciją, kuri yra pagal Konstitucijai prieštaraujančią BPK 324 straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) susiklosčiusios teisinės situacijos tęsinys.

31. Konstatavus, kad BPK 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir BPK 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pagal šio straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) pasitarimų kambaryje surašė ir teismo posėdžių salėje paskelbė tik priimto nuosprendžio (nutarties) įžanginę ir rezoliucinę dalis, per penkias dienas nuo to nuosprendžio ar nutarties pasirašymo jo (jos) nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais yra susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis.

32. Kartu pažymėtina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Konstitucijai galėtų prieštarauti kitas BPK 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas; beje, jo atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė. Todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs šio kito BPK 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo“ prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

34. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 324 straipsnio 13 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29, 117 straipsniams.

35. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimtos ir viešai paskelbtos nutarties įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ir visa nutartis pasirašoma dar vėliau – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo.

36. Akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Konstitucijai galėtų prieštarauti BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“; beje, jos atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė.

37. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo,

38. BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, kasacinės instancijos teismo priimtos ir viešai paskelbtos nutarties įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ir visa nutartis pasirašoma dar vėliau – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, yra iš esmės analogiška BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d.) nuostatai, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, pirmosios instancijos teismo priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BPK 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, darytina išvada, kad BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

40. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 117 straipsniui.

41. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– išnagrinėjusi bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.

42. Akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Konstitucijai galėtų prieštarauti BPK 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį“; beje, jos atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė.

43. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

45. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 117 straipsniui.

46. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– išnagrinėjusi baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo;

– jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

47. Akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Konstitucijai galėtų prieštarauti BPK 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos „Teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“ ir „Jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną“; beje, jų atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė.

48. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

50. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29, 117 straipsniams.

51. Su BPK 454 straipsnio 5 dalimi (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, yra neatskiriamai susijusi šio straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegijos arba šio skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį pasirašo visi teisėjai, o tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.

51.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad baigiamąjį teismo aktą turi pasirašyti visi bylą nagrinėjantys teisėjai; be šito baigiamasis teismo aktas pagal Konstituciją nėra teismo įvykdyto teisingumo aktas ir net negali būti laikomas oficialiai priimtu, taip pat kad įstatymais turi būti nustatyta tokia tokių baigiamųjų teismo aktų ginčijimo ir panaikinimo procedūra, kuri veiksmingai užtikrintų, kad tokie baigiamieji teismo aktai, jeigu jie yra priimti, būtų panaikinti.

Pažymėtina, kad tokiam baigiamojo teismo akto pasirašymui negali turėti jokios reikšmės tai, ar tam tikras teisėjas balsavo už, ar prieš atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, taip pat tai, ar jis pareiškė atskirąją nuomonę, ar jos nepareiškė.

Teisinis reguliavimas, leidžiantis viešai skelbiamo baigiamojo teismo akto (turinčio ir rezoliucinę dalį) nepasirašyti kuriam nors bylą (plačiausia šios sąvokos prasme) nagrinėjančiam teisėjui, konstituciškai niekaip negali būti pateisinamas.

51.2. BPK 454 straipsnio 6 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) kaip tik ir yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas – nuostata, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas; kiti tą nutartį priėmę teisėjai jos nepasirašo.

51.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai (nesvarbu, balsavę už ar prieš tokią nutartį), prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

52. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 460 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, tokį prašymą ar teikimą išnagrinėjęs plenarinėje sesijoje, išklausiusi (išklausęs) byloje dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus.

53. Akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Konstitucijai galėtų prieštarauti BPK 460 straipsnio 4 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“; beje, jos atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė.

54. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir BPK 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus.

55. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

56. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 117 straipsniui.

57. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) BPK 460 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo;

– jeigu minėta nutartis yra priimama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos, ją pasirašo visi kolegijos teisėjai;

– jeigu minėtą nutartį priima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius plenarinėje sesijoje, ją pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas.

58. BPK 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, yra neatskiriamai susijusi su teisiniu reguliavimu, nustatytu šio straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams: ši BPK 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata modeliuoja tokią teisinę situaciją, kuri yra pagal Konstitucijai prieštaraujančia BPK 460 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) susiklosčiusios teisinės situacijos tęsinys.

59. Akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Konstitucijai galėtų prieštarauti BPK 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Ją pasirašo visi kolegijos teisėjai“; beje, jos atitikties Konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – Seimo narių grupė.

60. Kitaip vertintina BPK 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos, kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, atitiktis Konstitucijai.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BPK 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir BPK 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 460 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, taip pat kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo tik plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

62. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar BPK 460 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 117 straipsniui.

V

Dėl CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:

– ar CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Civilinio proceso kodeksas įsigalioja „nuo 2003 m. sausio 1 d.“; įsigaliojus Civilinio proceso kodeksui, neteko galios inter alia anksčiau galiojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (1964 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; toliau – ir anksčiau galiojęs CPK) (13 straipsnio 2 dalis).

3. Naujasis CPK buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu); Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pakeitimo ir papildymo, Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo pripažinimo netekusiu galios ir Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1, 42, 62, 801, 803 straipsnių pakeitimo ir papildymo, LX skyriaus ketvirtojo, penktojo ir šeštojo skirsnių pavadinimų pakeitimo, LX skyriaus papildymo septintuoju skirsniu ir kodekso papildymo priedu įstatymu; Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 57, 83, 99 ir 225 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2006 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymu.

CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurių nuostatų (nurodyta apimtimi) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

4. CPK 268 straipsnyje „Sprendimo priėmimo tvarka ir išdėstymas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame II dalies „Procesas pirmosios instancijos teisme“ XV skyriaus „Teismo sprendimai ir nutartys“ pirmajame skirsnyje „Teismo sprendimai“, nustatyta:

„1. Sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus.

2. Teismo sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. Sprendimas išdėstomas raštu ir visų nagrinėjusių bylą teisėjų pasirašomas.

3. Sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

4. Teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio Kodekso 270 straipsnio keliamus reikalavimus.

5. Kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

6. Teisėjas, turėjęs kitą nuomonę, turi teisę raštu išdėstyti atskirąją nuomonę.

7. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiant sprendimą neskaitoma, bet pridedama prie bylos ir pranešama, jog tokia nuomonė yra.

8. Ištaisymai sprendimo tekste turi būti teisėjų aptarti ir pasirašyti.“

5. CPK 325 straipsnyje „Sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 2, 3 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame III dalies „Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ XVI skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ pirmajame skirsnyje „Neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimas“, nustatyta:

„1. Žodinio proceso atveju po dalyvaujančių byloje asmenų kalbų ir baigiamųjų kalbų teismas išeina priimti sprendimo ar nutarties.

2. Priėmęs sprendimą ar nutartį teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. Visas sprendimas ar nutartis išdėstomi raštu ir visų teisėjų pasirašomi ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos.

4. Apie apeliacinės instancijos teismo sprendimą ar nutartį, priimtus rašytinio proceso tvarka, ir šio straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais informuojami dalyvaujantys byloje asmenys.

5. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir mastą, teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, nutartimi ne ilgesniam kaip keturiolikos dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą. Tokiu atveju sprendimą ar nutartį paskelbia teisėjų kolegija arba vienas iš teisėjų. Šiuo laikotarpiu teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.“

6. CPK 358 straipsnyje „Teismo nutarties (nutarimo) priėmimas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, esančiame III dalies „Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ XVTI skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“, nustatyta:

„1. Teismo nutartis (nutarimas) priimama balsų dauguma laikantis šio Kodekso reikalavimų. Pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme turintis teisėjas, o paskutinis – posėdžio pirmininkas. Jei Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

2. Teismo priimama nutartis (nutarimas) išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma. Skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas.

3. Išnagrinėjus bylą, priimama teismo nutartis (nutarimas), kurią sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis (nutarimas), atitinkanti šio Kodekso 361 straipsnio reikalavimus, surašoma per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo.

4. Žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžio salėje. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, teisėjų kolegijos pirmininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto nutarties (nutarimo) motyvus.

5. Teisėjų kolegija ar Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nutartimi gali atidėti teismo nutarties (nutarimo) priėmimą ne ilgesniam kaip dvidešimties dienų laikotarpiui. Per šį laikotarpį teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Dalyvaujantiems byloje asmenims žodinio proceso atveju teismo posėdžio metu pranešamas nutarties priėmimo laikas. Žodinio proceso atveju skelbiant nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, kiti skyriaus plenarinės sesijos, teisėjų kolegijos teisėjai gali ir nedalyvauti.“

7. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – Seimo narių grupės aiškinimu, pagal šiuos CPK straipsnius (jų dalis) bylą nagrinėjantis teismas savo sprendimą (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jo priėmimo motyvų – jie surašomi vėliau.

8. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą kitose šių straipsnių dalyse, taip pat kituose CPK straipsniuose, inter alia: 270 straipsnyje „Sprendimo turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimą (būtent pirmosios instancijos teismo sprendimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys; 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma sprendimo priėmimo laikas ir data (1 punktas), sprendimą priėmusio teismo pavadinimas (2 punktas), teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys (3 punktas), ginčo dalykas (4 punktas); 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti: ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka (1 punktas), atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka (2 punktas), kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka (3 punktas); 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (4 punktas); 5 dalyje – kad rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar)priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (1 punktas), įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos (2 punktas), nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (3 punktas), teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų (4 punktas), sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas (5 punktas); 291 straipsnyje „Nutarties turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad nutartyje nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), teismo pavadinimas, teismo sudėtis ir teismo posėdžio sekretorius (2 punktas), dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas (3 punktas), klausimas, kuriuo priimama nutartis (4 punktas), motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi (5 punktas), teismo nutarimas (6 punktas), nutarties apskundimo tvarka ir terminas (7 punktas), 2 dalyje – kad žodinėje nutartyje turi būti duomenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose; 331 straipsnyje „Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinys ir įsiteisėjimas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo (nutarties) dalyje nurodyta sprendimo (nutarties) priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), sprendimą (nutartį) priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis (2 punktas), asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (žodinio proceso atveju) (3 punktas), apeliantas (4 punktas), skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (5 punktas), šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas (6 punktas), 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo (nutarties) dalyje nurodoma trumpas bylos aplinkybių išdėstymas (1 punktas), skundžiamo sprendimo (nutarties) esmė (2 punktas), apeliacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties) teisėtumui ir pagrįstumui, nurodymas apie prisidėjimą prie apeliacinio skundo (3 punktas), 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (4 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas apeliacinio teismo sprendimas, 6 dalyje – kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos; 361 straipsnyje „Teismo nutarties (nutarimo) turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio inter alia 1 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė dalys, 2 dalyje – kad įžanginėje nutarimo (nutarties) dalyje nurodoma nutarties (nutarimo) priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis (2 punktas), asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą kasaciniame teisme (žodinio proceso atveju) (3 punktas), kasatorius (4 punktas), skundžiami teismų sprendimai (nutartys) (5 punktas), šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas (6 punktas), 3 dalyje – kad aprašomojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti trumpas bylos aplinkybių išdėstymas (1 punktas), sprendimo (nutarčių) esmė (2 punktas), kasacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties) teisėtumui, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo (3 punktas), 4 dalyje – kad konstatuojamojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti: įstatymai ir motyvai, kuriais remdamasis kasacinis teismas padarė išvadą (1 punktas), aktuali teismų praktikai teisės taikymo ar aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklė (2 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti nurodytas kasacinio teismo sprendimas.

9. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodytu aspektu yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartiems BPK straipsniams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) CPK 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

11. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

13. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamose (atitinkama apimtimi) CPK 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodytu aspektu taip pat yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartiems BPK straipsniams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) CPK 325 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus.

Konstatuotina ir tai, kad CPK 325 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos.

15. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, ir šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir:

– CPK 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus,

– CPK 325 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, ir šio straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. Teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodytu aspektu taip pat yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartiems BPK straipsniams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) CPK 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių.

19. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, ir šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

21. Su pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos (atitinkama apimtimi) CPK 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, yra neatskiriamai susijusios kitos (pareiškėjo – Seimo narių grupės neginčijamos) šio straipsnio nuostatos:

– CPK 358 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad kasacinės instancijos teismo priimama nutartis (nutarimas) išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma, o Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas;

– CPK 358 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžių salėje ir kad Civilinių bylų plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, teisėjų kolegijos pirmininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto nutarties (nutarimo motyvus).

21.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BPK 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir CPK 358 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad kasacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo tik sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai.

21.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, CPK 358 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžių salėje ir kad Civilinių bylų plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, teisėjų kolegijos pirmininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto nutarties (nutarimo) motyvus, įgyja kitą prasmę:

dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su kasacinės instancijos teismo nutarties (nutarimo) paskelbimu balsiai perskaitant, o ne su jos (jo) surašymu ar turiniu, ji nebesuponuoja, kad tą nutartį (nutarimą) gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad ji (jis) gali neturėti aprašomosios ir konstatuojamosios dalių.

22. Konstatavęs, kad CPK 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, kad CPK 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, ir šio straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, taip pat kad CPK 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar šios dalys (kokia nors apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsniui.

VI

Dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. Minėta, kad naujasis CPK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas. CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurios nuostatų atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas, keičiama arba papildoma nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

3. CPK 320 straipsnyje „Bylos nagrinėjimo ribos“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 2 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas, esančiame III dalies „Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ XVI skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ pirmajame skirsnyje „Neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimas“, nustatyta:

„1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant šio Kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.“

4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrą taisyklę, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, ir šios taisyklės išimtį: tas ribas galima peržengti tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais, būtent tada, kai to reikalauja viešasis interesas, teismui apeliacine tvarka nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas. Spręsdamas kitų kategorijų bylas apeliacinės instancijos teismas yra varžomas apeliacinio skundo ribų.

5. Toks CPK 320 straipsnyje „Bylos nagrinėjimo ribos“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas išreiškia ir įtvirtina visuotinai pripažintą civilinio proceso teisės principą tantum devolutum quantum appellatum. Šis principas reiškia inter alia tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti. Tačiau, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai.

6. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus inter alia tuo atžvilgiu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos.

Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisėje taip pat yra eksplicitiškai numatytos tam tikros bendros taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išimtys (jos numatytos CPK 320 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje):

– neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (šios nuostatos atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas neginčija) – šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija));

– apeliaciniame skunde nustatytas ribas galima peržengti tada, kai to reikalauja viešasis interesas apeliacine tvarka nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

Šiame kontekste paminėtina, kad CPK IV dalies „Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai“ XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ yra reglamentuojami santykiai, susiję su bylų dėl santuokos nutraukimo arba pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (antrasis skirsnis, 381-386 straipsniai), tėvystės (motinystės) nustatymo (trečiasis skirsnis, 387–393 straipsniai), tėvystės (motinystės) nuginčijimo (ketvirtasis skirsnis, 394–399 straipsniai), tėvų valdžios apribojimo (penktasis skirsnis, 400–409 straipsniai) nagrinėjimu, šios dalies XX skyriuje „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ (410–118 straipsniai) – su darbo bylų nagrinėjimu, V dalyje „Ypatingoji teisena“ – su ypatingosios teisenos bylų (t. y. bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu), dėl įvaikinimo, dėl globos ir rūpybos, dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo, dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo, dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus atkūrimo (šaukiamoji teisena), dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles, dėl šeimos teisinių santykių (išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal CPK IV dalies XIX skyrių, dėl hipotekos (kilnojamojo turto įkeitimo) teisinių santykių, dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo, dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, dėl teismo leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo (palikimo administratoriaus skyrimo, turto aprašo sudarymo, testamento paskelbimo ir pan.) bei kitų bylų, kurios pagal CK ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka) (442–582 straipsniai)) nagrinėjimu.

8. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, jog pati bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (išreiškianti principą tantum devolutum quantum appellatum), negali būti vertinama kaip nepagrįsta ar neteisinga, nes ji užtikrina ne tik civilinio proceso spartą, bet ir tai, kad nebus teismo intervencijos į tas gyvenimo sritis, kuriose tarp privačių asmenų nėra ginčo arba toks ginčas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir tas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Nėra jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad ši bendroji taisyklė kokiu nors aspektu galėtų prieštarauti kuriai nors Konstitucijos nuostatai, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ar 109 straipsniui. Yra kaip tik priešingai – ši taisyklė padeda užtikrinti individo, ypač privataus asmens, autonomiją teismui vykdant teisingumą, taip pat tai, kad nebus paneigti asmens teisėti lūkesčiai ir interesai.

9. Kitaip vertintina CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (išreiškiančios principą tantum devolutum quantum appellatum), išimtis – tai, kad minėtas ribas galima peržengti tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais, būtent tada, kai to reikalauja viešasis interesas teismui apeliacine tvarka nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

10. Konstitucija įtvirtina valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą.

Kartu pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas.

Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas.

11. Pabrėžtina, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kinta (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Kita vertus, jis yra labai įvairus. Iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams.

12. Europos žmogaus teisių doktrinoje (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje) yra įsitvirtinęs požiūris, kad, įstatymais reguliuodamas visuomeninius santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti viešojo intereso ribas, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai). Aiškindamas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar įgalioti pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas). Paminėtina, kad Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtinti atitinkami įgaliojimai (pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus).

Tačiau – nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste tai ypač pabrėžtina – pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo.

Kita vertus, pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylanti apeliacinės instancijos teismo galimybė ginant viešąjį interesą peržengti apeliacinio skundo ribas negali būti interpretuojama kaip grynai diskrecinė jo teisė: šis teismas minėtas ribas gali peržengti tik tada, kai tam yra konstitucinis pagrindas, t. y. tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė ir dėl to apeliacinės instancijos teismo atitinkamoje byloje priimtas sprendimas būtų neteisingas. Visais atvejais šis teismas privalo tai motyvuoti.

13. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) kasacinės instancijos teismas kasacinio skundo ribas gali peržengti visais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas.

14. Minėta, kad pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) apeliaciniame skunde nustatytas ribas apeliacinės instancijos teismas peržengti gali tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais – tada, kai to reikalauja viešasis interesas teismui apeliacine tvarka nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, o spręsdamas kitų kategorijų bylas apeliacinės instancijos teismas yra varžomas apeliacinio skundo ribų.

Taigi ši CPK 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta bendrosios taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išimtis reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui neleidžiama apsaugoti viešojo intereso sprendžiant tam tikrų, šioje dalyje nenurodytų, kategorijų bylas. Tai sudaro prielaidas apeliacinės instancijos teismui tokiose bylose priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas ir kuriuo būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

16. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar CPK 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

VII

Dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, 285 straipsnio 5 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti:

– ar CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad, pasak pareiškėjo, priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar CPK 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo ginčijamos CPK straipsnių (jų dalių) nuostatos reglamentuoja santykius, susijusius su sprendimo už akių priėmimu – civilinio proceso teisės institutu, ilgą laiką nebuvusiu įtvirtintu Lietuvos civilinio proceso teisėje.

3. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pertvarkant Lietuvos teisės sistemą buvo reformuojama ir civilinio proceso teisė. Siekiant civiliniame procese užtikrinti teisingumo, teisės į teisminę gynybą, teisės į tinkamą procesą, procesinio lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, proceso viešumo, tiesioginio dalyvavimo procese ir kitų principų įgyvendinimą, tuo metu galiojusiame Civilinio proceso kodekse buvo daromi atitinkami pakeitimai ir (arba) papildymai; vėliau, kaip minėta, buvo priimtas ir įsigaliojo naujasis CPK.

4. Nors, kaip minėta, CPK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurių nuostatų atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

5. Naujajame CPK, palyginti su anksčiau galiojusiu CPK, civilinio proceso teisės principai buvo išplėtoti, expressis verbis įtvirtinus ne tik anksčiau galiojusiame CPK įtvirtintus teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, teismo posėdžio viešumo, rungimosi, teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo, proceso kalbos, lygiateisiškumo, tik teismų vykdomo teisingumo principus, bet ir kooperacijos, betarpiškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo, bylos medžiagos viešumo, dispozityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, valstybės garantuotos teisinės pagalbos principus. Atitinkamai buvo reglamentuojama ir civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo civilinėse bylose ir jų vykdymo tvarka, buvo pakeisti anksčiau galiojusiame CPK įtvirtinti civilinio proceso teisės institutai ir įvesti nauji (įtvirtintas grupės ieškinys, pakeista teisėjo nušalinimo tvarka, atsisakyta kasacinio teikimo instituto, įvestas dokumentinis procesas, iš esmės reformuotas vykdymo procesas ir kt.).

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal CPK 2 straipsnį „civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę“.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad CPK įtvirtintas sprendimo už akių priėmimo institutas aiškintinas atsižvelgiant į CPK įtvirtintus proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus, reiškiančius, jog teismas imasi CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo viename posėdyje, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 7 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Taigi sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese įgyvendinti inter alia ekonomiškumo ir koncentracijos principus.

Paminėtina ir tai, kad sprendimo už akių priėmimo institutas apskritai nėra nei Lietuvos civilinio proceso teisės, nei Lietuvos teisės sistemos novela: šis institutas (beje, žinomas dar iš romėnų teisės) buvo įtvirtintas tarpukario Lietuvos civilinio proceso įstatymuose. Jis yra būdingas ir daugelio Europos valstybių teisei (tačiau įvairiose nacionalinėse teisės sistemose turi ypatumų).

7. Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą (pvz., atsakovui arba ieškovui neatvykus į teismo, kuriame turi būti nagrinėjama civilinė byla, posėdį, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį) ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai.

8. Santykiai, susiję su sprendimo už akių priėmimu, yra reglamentuojami įvairiuose CPK straipsniuose (jų dalyse, punktuose).

8.1. Pagal CPK 262 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) CPK numatytais atvejais ir tvarka bylą nagrinėjantis teismas turi teisę priimti sprendimą už akių.

8.2. CPK 285 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 2 dalies (atitinkama apimtimi), 5 dalies atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, nustatyta:

„1. Sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais šiame Kodekse numatytais atvejais. Sprendimas už akių taip pat gali būti priimtas dėl vieno ar kelių ieškovų ar atsakovų, kai šie, esant minėtoms sąlygoms, neatvyksta į teismo posėdį byloje, kurioje yra keli ieškovai ar atsakovai. Jeigu atvykusi į teismo posėdį šalis nesutinka, kad būtų priimtas sprendimas už akių, teismas vadovaujasi šio Kodekso 246 straipsniu.

2. Sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas šio Kodekso nustatyta tvarka. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

3. Teismas netenkina atvykusios į teismo posėdį šalies prašymo priimti sprendimą už akių ir atideda bylos nagrinėjimą, jeigu:

1) neatvykusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą;

2) iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant ir pagrindžiant neatvykimo į teismo posėdį priežastis, jeigu teismas šias priežastis pripažino svarbiomis.

4. Teismo atsisakymas priimti sprendimą už akių turi būti motyvuotas.

5. Neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

6. Sprendimo už akių priėmimas ir paskelbimas negali būti atidėtas.

7. Sprendimo už akių nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas neatvykusiai šaliai.“

8.3. CPK 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurios atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, nustatyta, kad apeliacinio apskundimo objektu negali būti teismo sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas.

8.4. CPK yra numatyti ir kiti atvejai, kai teismas gali priimti sprendimą už akių: jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); dėl neatvykusios į parengiamąjį posėdį šalies, kuriai yra tinkamai pranešta, ir atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka priima sprendimą už akių (CPK 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

8.5. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ieškinyje turi būti nurodoma ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), o pagal 142 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodoma atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų.

8.6. CPK 286 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalies atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, yra įtvirtinti reikalavimai sprendimo už akių turiniui: tokį sprendimą sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai (1 dalis); įžanginėje sprendimo dalyje, be bendrų reikalavimų šiai sprendimo daliai, turi būti nurodyta, kad sprendimas yra priimtas už akių (2 dalis); rezoliucinėje sprendimo už akių dalyje, be bendrų reikalavimų šiai sprendimo daliai, turi būti nurodyta pareiškimo dėl šio sprendimo peržiūrėjimo padavimo terminai ir tvarka (3 dalis).

8.7. Kai kurie sprendimo priėmimo už akių instituto elementai yra įtvirtinti CPK 246 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), nustatančiame šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį padarinius. Jame yra nustatyta:

„1. Kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai ieškovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta ieškovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis). Kitais atvejais teismas atsakovo prašymu ir šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Kai atsakovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

2. Kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nebuvo pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis). Kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

3. Atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę neatvykusiai šaliai paskirti iki vieno tūkstančio litų baudą, jeigu įstatymai nustato šios šalies pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismas pripažįsta šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir negalima sprendimo priimti už akių. Kai be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį šalies atstovas ir dėl to teismas atideda bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę skirti jam, taip pat juridinio asmens vadovui, dėl kurio kaltės atstovas neatvyko į teismo posėdį, iki vieno tūkstančio litų baudą.

4. Jeigu duomenų apie šalių neatvykimo priežastis nėra arba jeigu jos į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir jeigu nė iš vienos jų negauta prašymo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą.

5. Neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Jeigu teismas pripažįsta, kad šalies dalyvavimas būtinas ir ji neatvyksta į teismo posėdį, teismas priima sprendimą už akių.“

8.8. Paminėtina ir CPK 296 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad „teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą: <...> 5) jeigu atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių šio Kodekso 246 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju“.

8.9. CPK 287, 288, 289 straipsniuose (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra reguliuojami santykiai, susiję su teismo sprendimo, priimto už akių, peržiūrėjimu, pakartotiniu sprendimo už akių priėmimu.

8.9.1. CPK 287 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:

„1. Neatvykusi į teismo posėdį šalis sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (toliau – pareiškimas).

2. Pareiškime turi būti nurodoma:

1) teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas;

2) šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas;

3) aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes;

4) aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;

5) pareiškimą paduodančios šalies prašymas;

6) prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas;

7) pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.

3. Teismui pateikiama tiek pareiškimo ir jo priedų kopijų, kiek yra kitų šalių ir trečiųjų asmenų.

4. Pareiškimo trūkumai šalinami ieškinio trūkumams šalinti nustatyta tvarka.

5. Jeigu toje pačioje byloje paduodamas apeliacinis skundas ir pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, visų pirma turi būti išnagrinėtas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir įsiteisėti teismo nutartis, priimta dėl šio pareiškimo.“

8.9.2. CPK 288 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:

„1. Priėmęs pareiškimą teismas persiunčia pareiškimo ir jo priedų kopijas šalims ir tretiesiems asmenims bei informuoja, jog per keturiolika dienų nuo jo išsiuntimo šalys privalo, o tretieji asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į pareiškimą.

2. Paduotą pareiškimą teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėja ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos.

3. Išnagrinėjęs pareiškimą teismas turi teisę:

1) pareiškimo netenkinti;

2) panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

4. Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

5. Nutarties nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas po jos priėmimo išsiunčiamas šalims ir tretiesiems asmenims.

6. Dėl nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą, gali būti duodamas atskirasis skundas.“

8.9.3. CPK 289 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:

„1. Jeigu teismas atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės šio Kodekso 288 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais, tačiau šalis, dėl kurios yra priimtas sprendimas už akių, neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, jeigu jai yra tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, teismas turi teisę antrą kartą priimti sprendimą už akių.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju negali būti paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.“

Šiame kontekste paminėtina, kad už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių mokamas penkiasdešimties litų dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

8.10. CPK yra įtvirtinti ir draudimai (apribojimai) priimti sprendimą už akių nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas.

8.10.1. Teismas neturi teisės priimti sprendimo už akių nagrinėdamas bylas pagal CPK 381–409 straipsnius (CPK 378 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Šiame kontekste paminėtina, kad CPK 381–409 straipsniuose yra reglamentuojamas bylų dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos), tėvystės (motinystės) nustatymo, tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvų valdžios apribojimo nagrinėjimas.

8.10.2. CPK 443 straipsnio 9 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylas ypatingąja teisena, neturi teisės priimti sprendimo už akių.

8.10.3. Pagal CPK 430 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) dokumentiniame procese, jeigu ieškovas nepateikia atsiliepimo į atsakovo prieštaravimus, priimti sprendimo ieškovui už akių negalima.

9. Apibendrinant cituotuose CPK straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad sprendimo priėmimas už akių, palyginti su kitų sprendimų priėmimu civilinėje byloje, turi tam tikrų svarbių ypatumų. Šie ypatumai yra susiję su inter alia tokio sprendimo priėmimo sąlygomis, turiniu, byloje pateiktų įrodymų vertinimu, šio sprendimo peržiūrėjimu ir apskundimu.

10. Sprendimui už akių priimti CPK yra nustatytos griežtos sąlygos. Pabrėžtina, kad toks sprendimas gali būti priimamas tik tada, kai yra visos numatytos sąlygos, t. y. tam tikrų CPK numatytų sąlygų visuma.

10.1. Sprendimas už akių gali būti priimamas, kai neatvyksta viena iš proceso šalių:

– kai į teismo posėdį neatvyksta viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą;

– kai iš neatvykusios šalies nėra gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame nurodomos ir pagrindžiamos neatvykimo į teismo posėdį priežastys, kurias teismas pripažįsta svarbiomis;

– kai atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal CPK neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; jeigu teismas pripažįsta, kad šalies dalyvavimas būtinas, ir ji neatvyksta į teismo posėdį, teismas priima sprendimą už akių.

10.2. Be to, sprendimas už akių gali būti priimtas, jeigu:

– atsakovas per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį arba ieškovas per nustatytą terminą nepateikė paruošiamųjų procesinių dokumentų;

– nėra pateisinamų atsiliepimo į ieškinį ar paruošiamųjų procesinių dokumentų nepateikimo per nustatytą terminą priežasčių;

– yra ieškovo ar atsakovo prašymas (nuomonė) priimti sprendimą už akių.

10.3. Ypač pabrėžtina, kad CPK yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad net ir tuo atveju, kai yra visos nurodytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

11. Sprendimo už akių priėmimui, kaip specifiniam civilinio proceso teisės institutui, yra būdingi ir tam tikri byloje pateiktų įrodymų vertinimo ypatumai, taip pat ypatumai, susiję su tokio sprendimo turiniu:

– kad būtų galima priimti sprendimą už akių, teismas turi spręsti, ar pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą; jeigu teismas įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių; toks teismo įsitikinimas CPK yra vadinamas „formaliu pateiktų įrodymų vertinimu“;

– sprendimą už akių kartu su įžangine ir rezoliucine dalimis sudaro ir sutrumpinti motyvai;

– sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas CPK nustatyta tvarka.

12. Dar kiti sprendimo už akių priėmimo, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, ypatumai yra susiję su tokio sprendimo peržiūrėjimu ir apskundimu; šiuos ypatumus lemia patys šio instituto tikslai, esmė, prigimtis.

Neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę tą sprendimą priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Toks neatvykusios šalies pareiškimas teisme nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi įgaliojimus panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad yra tam tikrų CPK numatytų sąlygų (aplinkybių) visuma, būtent kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, kad apie šias priežastis į teismo posėdį neatvykusi šalis negalėjo laiku pranešti teismui ir kad šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Konstatavęs, kad nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, teismas neturi įgaliojimų panaikinti sprendimo už akių.

Pažymėtina ir tai, kad jeigu teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, antrą kartą priima sprendimą už akių, pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo negali būti paduodamas.

13. Pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą sprendžiant, ar jo ginčijami CPK straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys atskirus sprendimo už akių priėmimo, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto aspektus, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad iš Konstitucijos apskritai nekyla draudimas nustatyti tokį civilinio proceso teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civilinės bylos nagrinėjime, atsisako bendradarbiauti nagrinėjant bylą, teismas turėtų įgaliojimus atitinkamą civilinę bylą nagrinėti bei sprendimą priimti ir nedalyvaujant savo valia nusišalinusiai, su teismu nebendradarbiaujančiai proceso šaliai. Priešingai, civilinis procesas turi būti įstatymu reglamentuojamas taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų vilkinti bylų nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir vykdymą, būtų užkirstas kelias civilinio proceso dalyviams (proceso šalims taip pat) piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis, nebūtų pažeistos inter alia proceso šalies, sąžiningai dalyvaujančios nagrinėjant civilinę bylą, teisės. Sprendimo už akių priėmimu kaip tik ir siekiama, be kitų tikslų, užkirsti kelią civilinio proceso vilkinimui ir neleisti proceso šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Todėl toks institutas savaime nelaikytinas antikonstituciniu; juo siekiama konstituciškai pagrįstų tikslų.

14. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas atitinkamus santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo principų. Įstatymuose turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos būtų nepriklausomos, nešališkos, siektų nustatyti materialią tiesą byloje ir visus sprendimus priimtų tik teisės pagrindu, kad būtų paisoma asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, kildinamos iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo ir neatskiriamai su juo susijusios.

Taigi pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

15. Pagal Konstituciją reguliuojant civilinio proceso santykius neturi būti paneigiama ir proceso šalies teisė pačiai tiesiogiai ar per atstovą dalyvauti nagrinėjant bylą, jei tik ji pati nenusišalina nuo tokio dalyvavimo. Proceso šalis turi būti tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, o teismas, pradėdamas nagrinėti bylą, privalo įsitikinti, ar jam nėra pranešta apie svarbias priežastis, dėl kurių proceso šalis nedalyvauja nagrinėjant bylą (raštu nepateikia savo pozicijos dėl ginčo, neprašo pratęsti termino savo pozicijai pateikti, neatvyksta į teismo posėdį ir pan.).

Teismo konstitucinė priedermė teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą jis negalės teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, jis privalo imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas tokios šalies dalyvavimas nagrinėjant bylą.

16. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai. Taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

17. Konstitucija suponuoja ir tam tikrus reikalavimus, kurių turi paisyti įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teismo sprendimų, priimtų išnagrinėjus bylą, apskundimą.

Antai, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reguliuojant civilinio proceso santykius įstatymu taip pat turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Pabrėžtina, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Priešingu atveju būtų nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamentuoti taip, kad nebūtų sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą.

18. Pagal CPK teismai turi paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų. Pabrėžtina, kad ši teismo pareiga negali būti interpretuojama kaip leidžianti civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė.

19. Sprendžiant, ar CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui butų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad ši nuostata aiškintina ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, visuminį teisinį reglamentavimą CPK, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus.

19.1. Taigi CPK 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Minėta, kad net ir tuo atveju, kai yra visos CPK numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

Šitaip suprantant pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje CPK 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą šios dalies nuostata „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ nepažeidžia asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau paneigiami, iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, kartu nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

19.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal CPK peržiūrėti už akių priimto teismo sprendimo, kai yra atliekamas formalus byloje pateiktų įrodymų vertinimas, nėra neįmanoma.

19.3. Pažymėtina, kad CPK 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra taikytinas visoms proceso šalims, kurių ginčas išsprendžiamas civilinėje byloje priimant sprendimą už akių. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu jokie tą patį procesinį teisinį statusą turintys asmenys nėra diskriminuojami ar privilegijuodami, vadinasi, nėra nukrypstama ir nuo inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

19.4. Pareiškėjo – Seimo narių grupės šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama CPK 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje. Taigi CPK 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas inter alia Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principas.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21. Sprendžiant, ar CPK 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad nors pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja visa CPK 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai.

22. Sprendžiant, ar CPK 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą teismas už akių priimtame sprendime neprivalo išvardyti visų jį pagrindžiančių argumentų (motyvų), ji nepaneigia teismo pareigos minėtame sprendime nurodyti tiek motyvų, kad jų pakaktų priimtam sprendimui pagrįsti, o šios nuostatos formuluotė „sutrumpinti motyvai“ apima tik tą motyvų minimumą, kuris yra būtinas sprendimui, priimtam už akių, pagrįsti.

Šitaip suprantant pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamoje CPK 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, nepažeidžia asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau paneigiami, iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principų, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja Konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Sprendžiant, ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal CPK 285 straipsnio 5 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neatvykusiai šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, draudžiama apskųsti šį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka.

24.1. Šis teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CPK nuostatų, inter alia skirtų proceso atnaujinimo pagrindams ir tvarkai, taip pat sprendimo už akių peržiūrėjimo tvarkai, kontekste.

Minėta, kad pagal CPK nėra neįmanoma peržiūrėti už akių priimto teismo sprendimo, kai yra atliekamas formalus byloje pateiktų įrodymų vertinimas. Antai pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas naikina šį sprendimą ir atnaujina bylos nagrinėjimą, iš esmės tik konstatavęs, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Taigi teismas apskritai gali panaikinti už akių priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės; tačiau tam jis turi, pirma, įvertinti proceso šalies neatvykimo į teismo posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas už akių, priežastis ir, antra, jas pripažinęs svarbiomis, įvertinti ir konstatuoti, jog pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismas gali panaikinti už akių priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik esant abiem minėtoms sąlygoms. Vadinasi, jeigu teismas pripažįsta proceso šalies neatvykimo į teismo posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas už akių, priežastis nesvarbiomis, tai net konstatavęs, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teismas neturi įgaliojimų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

24.2. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į sprendimo už akių priėmimo, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, ypač į tai, kad šiuo institutu siekiama užkirsti kelią šalių piktnaudžiavimui savo teisėmis bei proceso vilkinimui ir sudaryti teisines prielaidas inter alia sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai, yra galimi tam tikri už akių priimto sprendimo peržiūrėjimo ribojimai. Tokie ribojimai gali būti pateisinami, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civiliniame procese ir kai teismui, sprendžiančiam, ar peržiūrėti už akių priimtą sprendimą, nėra pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad teismo priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas.

Tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai teismui, sprendžiančiam, ar peržiūrėti už akių priimtą sprendimą, pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės. Tačiau pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) teismas, jeigu priežastis, dėl kurių proceso šalis neatvyko į teismo posėdį, jis yra pripažinęs nesvarbiomis, bet tokiu atveju neturi įgaliojimų panaikinti už akių priimto sprendimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės, taigi ištaisyti teismo padarytos klaidos, apginti pažeistų asmenų teisių ir įvykdyti teisingumo.

24.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Konstatuota ir tai, kad priešingu atveju būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

CPK 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra nepaisoma minėtų konstitucinių imperatyvų.

24.4. Šiame kontekste paminėtina, kad dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 288 straipsnio 6 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Toks skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo (CPK 334 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Tačiau ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar tenkinti atskirąjį skundą, turi vadovautis inter alia CPK 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtintomis nuostatomis dėl sprendimo už akių panaikinimo, t. y. jis, pripažinęs, kad priežastys, dėl kurių proceso šalis neatvyko į teismo posėdį, nebuvo svarbios, neturi įgaliojimų panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo net tais atvejais, kai jam yra pateikti tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės.

24.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

25. Minėta, kad pagal CPK 289 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) negali būti paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris yra priimtas teismui bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinus jau minėtais CPK 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatytais pagrindais.

25.1. Vadinasi, yra sudaromos prielaidos ir tokioms teisinėms situacijoms, kai net ir esant CPK 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytiems sprendimo už akių panaikinimo pagrindams, t. y. kai šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, teismo pakartotinis sprendimas už akių negali būti panaikinamas, negali būti paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Taigi teismas neturi įgaliojimų peržiūrėti ir tokių už akių priimtų sprendimų, kuriuose yra padarytos akivaizdžios teismo klaidos, ir, vadovaudamasis teise, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo principais, priimti teisingą sprendimą byloje. Taip yra paneigiami iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

25.2. Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad CPK 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad nuo šių konstitucinių imperatyvų nukrypsta ir CPK 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo negali būti paduodamas ir tokiais atvejais, kai teismui yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas.

25.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

26. Sprendžiant, ar CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina ir į tai, kaip CPK yra reglamentuojamas proceso atnaujinimas.

26.1. CPK 365 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:

„1. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Prašymą atnaujinti procesą gali paduoti šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.

2. Prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras.“

26.2. CPK 366 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:

„1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika;

2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą;

5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti;

6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;

7) jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;

8) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;

9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytais atvejais procesas neatnaujinamas, jeigu šiais pagrindais prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

3. Prašymas procesą atnaujinti yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę.“

26.3. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai; jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda bylą nagrinėti iš esmės (CPK 370 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

Pagal CPK 371 straipsnio 1 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti (1 punktas), teismo sprendimą ar nutartį pakeisti (2 punktas), panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį) (3 punktas).

Teismo sprendimas (nutartis), priimtas teismui atnaujinus procesą ir išnagrinėjus civilinę bylą, gali būti apskųstas aukštesnės instancijos teismui.

27. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamose CPK 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris, aiškinamas kartu su CPK įtvirtintu teisiniu reguliavimu, skirtu proceso atnaujinimui, reiškia, kad minėtose dalyse įtvirtintas draudimas šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, skųsti šį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka negali būti traktuojamas kaip savaime užkertantis kelią tokiai proceso šaliai, pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu, apskųsti teismo sprendimą už akių, taip pat ir aukštesnės instancijos teismui.

27.1. Toks teisinis reguliavimas nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, apribojantis teismo konstitucinius įgaliojimus vykdyti teisingumą atsižvelgiant tik į tai, kad šiuo Konstitucinio Teismu nutarimu:

– CPK 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams;

– CPK 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27.2. Kartu konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamose CPK 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra taikytinas visoms proceso šalims, kurių ginčas išsprendžiamas byloje priimant sprendimą už akių, juo jokie tą patį procesinį teisinį statusą turintys asmenys nėra diskriminuojami ar privilegijuodami, vadinasi, nėra nukrypstama ir nuo inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

27.3. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamomis CPK 285 straipsnio 5 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatomis yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje. Taigi CPK 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas inter alia Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principas.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straipsnio 1 daliai.

VIII

Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:

– ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete Nr. 2067 yra nustatyta:

„1 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio trečiąja dalimi bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsiu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko Konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamame Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekrete Nr. 128 inter alia yra nustatyta:

„1 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir 112 straipsniu bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimus, skiriu:

Vilniaus apygardos teismo teisėją Konstantą Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku <...>.

2 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“

3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai K. Rameliui buvo suteikti galiojant Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretui Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A. Driuko ir K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“, kurio 1 straipsniu Seimui buvo pateikta pritarti inter alia Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimui Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“, kurio 1 straipsniu buvo pritarta K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taigi nepaisant dviejų valstybės valdžios institucijų – Seimo ir paties Respublikos Prezidento – išreikštos valios.

4. Pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą aiškinantis ginčijamuose Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekrete Nr. 128 nustatyto teisinio reguliavimo turinį būtina išsiaiškinti ne tik aplinkybes, susijusias su Seimo pritarimu K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju bei Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimų jam suteikimu, bet ir tai, kokiu įstatymuose nustatytu teisiniu reguliavimu buvo grindžiami atitinkami Respublikos Prezidento ir (arba) Seimo sprendimai, taip pat to teisinio reguliavimo kaitą.

5. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalį inter alia apygardų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas, o pagal šio straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą (1992 m. spalio 25 d. redakcija) Respublikos Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas, skiria inter alia apygardų teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas, įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus.

Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas yra išdėstytas 2003 m. kovo 20 d. redakcija (galiojančia nuo 2003 m. balandžio 21 d.), tačiau minėtos nuostatos jame liko, jų turinys nepakito.

6. Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, o 4 dalyje (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) – inter alia kad apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui.

Pagal Teismų įstatymo 36 straipsnio (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) 2 dalį inter alia apygardų teismų teisėjai buvo skiriami iki 65 metų amžiaus.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Teismų įstatyme (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, Seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) apygardų teismų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė (pabaiga) nebuvo nustatyta.

Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, Seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) 30 straipsnyje (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) buvo nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba (1 dalis), nustatyta Teisėjų tarybos sudėtis (2 dalis), taip pat tai, kad Teisėjų taryba iš savo narių renka pirmininką ir sekretorių (3 dalis).

7. Tuometinis Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas, šio teismo pirmininkas K. Ramelis 1994 m. gruodžio 14 d. pareiškimu kreipėsi į teisingumo ministrą, prašydamas įrašyti jį kandidatu į Vilniaus apygardos teismo teisėjus.

8. Respublikos Prezidentas savo 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 472 „Dėl apygardų teismų teisėjų paskyrimo“, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu ir atsižvelgdamas į teisingumo ministro teikimą, inter alia paskyrė Konstantą Ramelį Vilniaus apygardos teismo teisėju (dekrete nurodytas kitoks minėto asmens vardas – Konstantinas). Šiame Respublikos Prezidento dekrete nurodyta, kad jis įsigalioja „nuo pasirašymo dienos“.

9. Konstatuotina, kad pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą K. Ramelio kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.

10. Taip pat konstatuotina, kad tuo metu, kai buvo priimami minėti teisės aktai, susiję su K Ramelio skyrimu apygardos teismo teisėju, Teisėjų taryba, t. y. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, turinti patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, dar nebuvo sudaryta – ji į pirmąjį posėdį susirinko 1995 m. vasario 10 d.

Pažymėtina, kad po Konstitucijos įsigaliojimo teismų sistema dar kurį laiką nebuvo reformuota. 1994-1995 m. reformuojant teismų sistemą, be kita ko, ir įsteigiant Lietuvos apeliacinį teismą bei apygardų teismus, turėjusius pradėti veikti nuo 1995 m., tol, kol pagal Teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo sudaryta Teisėjų taryba, visi Lietuvos Respublikos teismų teisėjai buvo skiriami, paaukštinami, perkeliami ir atleidžiami iš pareigų be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos, kuri, kai minėta, tuo metu dar nebuvo sudaryta, patarimo.

Pažymėtina, jog tai, kad tuo metu, kai buvo reformuojama teismų sistema, teisėjai buvo skiriami be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo, jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti tuo metu paskirtų teisėjų įgaliojimus.

11. Konstitucinis Teismas savo 1999 m. gruodžio 21 d. konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25¹, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69¹ ir 73 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25¹, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69¹ ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti apylinkių, apygardų teismų teisėjus, 33 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti apylinkių, apygardų teismų pirmininkus, 34 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, 56 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas atleisti iš pareigų Apeliacinio teismo pirmininką ir kitus teisėjus, 56 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas atleisti iš pareigų kitų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai.

Konstatuotina, kad minėtu Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) pripažinta Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis – tai šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalis (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija).

Pažymėtina, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti tuo metu paskirtų teisėjų įgaliojimus.

12. Teisingumo ministras savo 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 542K „Dėl Vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimo“, „vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo pirmininko <...> teikimą“, paskyrė K Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku (1 punktas). Šis teisingumo ministro įsakymas įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. (2 punktas).

13. Konstatuotina, kad pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą K. Ramelio kaip Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.

14. Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu buvo inter alia pripažinta, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 3 daliai.

Konstatuotina, kad minėtu Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) pripažinta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis – tai šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (1997 m. birželio 10 d. redakcija). Konstatuotina ir tai, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios minėtu Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo išdėstytos ir ankstesnės, t. y. 1994 m. gegužės 31 d., redakcijos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, kuri galiojo tuo metu, kai buvo išleistas ir minėtas teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 542K

Pažymėtina, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti tuo metu paskirtų atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojų ar skyrių pirmininkų įgaliojimus.

15. Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, Seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 1995 m. vasario 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, Seimo 1995 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio pakeitimo“, Seimo 1996 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu.

16. Paskutiniuoju iš šių įstatymų (jo 3 straipsniu), įsigaliojusiu 1996 m. birželio 26 d., Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 33 straipsnis (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) buvo papildytas inter alia 6 dalimi, kurioje buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai skiriami 7 metams.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priėmus Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą nebuvo expressis verbis nustatyta, ar Teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalis (1996 m. birželio 18 d. redakcija) turi būti taikoma tik tiems asmenims, kurie dar tik bus paskirti apygardų teismų skyrių pirmininkais, ar ir tiems apygardų teismų skyrių pirmininkams, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas; minėta, kad ankstesnės redakcijos Teismų įstatyme apygardų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė (pabaiga) nebuvo nustatyta.

Toks teisinis reguliavimas, vertinamas ir ankstesnio teisinio reguliavimo kontekste, yra neaiškus, dviprasmiškas. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją apygardos skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė turi būti aiški jau atitinkamo apygardos teismo teisėją skiriant šio teismo skyriaus pirmininku. Be to, visi sprendimai dėl apygardos teismo skyriaus pirmininko paskyrimo ar atleidimo (taip pat ir prieš terminą) gali būti daromi tik vienos rūšies teisės aktu – Respublikos Prezidento dekretu, pagal įstatymus išleistu patarus Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, t. y. teisės (įstatymų) taikymo aktu, ir negali būti daromi jokiu kitu jokios kitos institucijos išleistu teisės aktu – nei individualiu, nei norminiu.

Taigi, Respublikos Prezidentui pagal galiojančius įstatymus paskyrus asmenį apygardos teismo skyriaus pirmininku, ši jo įgaliojimų trukmė jokiu Seimo išleistu teisės aktu, net įstatymu, negali būti nei pailginama, nei sutrumpinama, nes apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimas ir atleidimas pagal Konstituciją priklauso Respublikos Prezidento išimtinei kompetencijai.

Minėta, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui. Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (1997 m. birželio 10 d. redakcija), kurioje, kaip ir ankstesnės, t. y. 1994 m. gegužės 31 d., redakcijos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras, inter alia šia apimtimi buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Tai, kad pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reguliavimą, nors vėliau ir pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skyrė teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui, o ne Respublikos Prezidentas, kaip reikalauja Konstitucija, anaiptol nereiškia, esą teisingumo ministrui pagal tuo metu galiojusius įstatymus paskyrus asmenį apygardos teismo skyriaus pirmininku, ši jo įgaliojimų trukmė galėjo būti pailginama arba sutrumpinama kokiu nors Seimo išleistu teisės aktu, pavyzdžiui, įstatymu. Todėl minėtų anksčiau paskirtų apygardų teismų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė negalėjo būti nei pailginama, nei sutrumpinama ir Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu – ji galėjo būti tik iš naujo nustatoma Respublikos Prezidento dekretais, išleistais patarus tuo metu pagal Teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) veikusiai Teisėjų tarybai, jeigu įstatymuose, paisant Konstitucijos, būtų nustatyti tokios įgaliojimų trukmės nustatymo pagrindai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad susiklostė kitokia praktika: buvo visuotinai laikomasi nuomonės ir nekvestionuojama, kad apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų trukmė buvo pradėta skaičiuoti iš naujo – nuo 1996 m. birželio 26 d., kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas.

Kita vertus, paisant Konstitucijos, inter alia teisėjų nepriklausomumą įtvirtinančių nuostatų, konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, valdžių padalijimo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, Teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (1996 m. birželio 18 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti kaip leidžiančio tų apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, t. y. 1996 m. birželio 26 d., įgaliojimų trukmę po šios datos skaičiuoti taip, kad ji būtų trumpesnė negu 7 metai, t. y. laikotarpis, nurodytas Teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (1996 m. birželio 18 d. redakcija).

17. Taigi šitaip skaičiuojant ir tuometinio Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K. Ramelio įgaliojimų terminas, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, būtų turėjęs baigtis 2003 m. birželio 26 d.

Kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą Vilniaus apygardos teismo teisėjo K. Ramelio įgaliojimai ir jo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.

18. Vėliau Teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

Be to, kai kurie Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys) Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

19. Seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Teismų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Teismų įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įsigaliojo 2002 m. gegužės 1 d.

Vėliau Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

Be to, kai kurie Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys) Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

20. Pagal Teismų įstatymo 74 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) inter alia apygardos teismo skyriaus pirmininkas yra skiriamas penkeriems metams.

Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2002 m. kovo 27 d., kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad 1996 m. birželio 26 d. įsigaliojus Seimo 1996 m. birželio 18 d. priimtam Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, kuriuo inter alia buvo nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai skiriami 7 metams (Teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalis (1996 m. birželio 18 d. redakcija)), susiklostė tokia praktika, kad apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų terminas buvo pradėtas skaičiuoti iš naujo – nuo 1996 m. birželio 26 d., kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas.

Taigi apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias Teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo Teismų įstatymo 22, 22¹, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų trukmė naujos (2002 m. sausio 24 d.) redakcijos Teismų įstatymu nebuvo pakeista – jų pabaiga ir toliau buvo 2003 m. birželio 26 d.

21. Taigi Vilniaus apygardos teismo teisėjo, Civilinių bylų skyriaus pirmininko K. Ramelio įgaliojimų trukmė, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, nebuvo sutrumpinta – jų pabaiga ir toliau buvo 2003 m. kovo 12 d., kai K. Rameliui turėjo sukakti 65 metai.

22. Pagal naujos (2002 m. sausio 24 d.) redakcijos Teismų įstatymą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija buvo Teismų taryba.

Minėta, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Teismų tarybą sudaro 24 nariai: pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai: vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų; teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai (2 punktas); daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas (3 punktas).

Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu inter alia pripažino, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konstatuota, jog tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, jokiu būdu nereiškia, kad Teismų tarybos, sudarytos pagal minėtus Teismų įstatymo straipsnius (jų dalis), priimti sprendimai patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kurie nors kiti tokios Teismų tarybos sprendimai gali būti kvestionuojami vien šiais pagrindais.

23. Pagal Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 57 straipsnio 3 dalį inter alia Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija galėjo pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, turėjo kreiptis į Respublikos Prezidentą; dėl įgaliojimų pratęsimo turėjo būti sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažino, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konstatuota, jog tai, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, kad inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar būti nutraukti.

Konstatuotina, kad teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų institutas buvo įtvirtintas ir ankstesnės (2002 m. sausio 24 d.) redakcijos Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje.

24. Nacionalinė teismų administracija 2002 m. lapkričio 4 d. gavo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K. Ramelio 2002 m. spalio 28 d. prašymą įtraukti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro sąrašą ir pareiškė pageidavimą būti paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku).

25. Teismų taryba 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju“, vadovaudamasi Teismų įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 7 dalimi, 120 straipsnio 3, 4 punktais, patarė Respublikos Prezidentui atleisti K. Ramelį iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. (Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovai nepateikė dokumentų ar jų nuorašų, liudijančių, kad į Teismų tarybą tokio patarimo būtų buvę kreiptasi.)

26. Respublikos Prezidentas savo 2003 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A Driuko ir K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pateikė Seimui pritarti inter alia K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (1 straipsnis). Šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

27. Seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą Nr. 2015, pritarė K. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (1 straipsnis). Šio Seimo nutarimo 2 straipsnyje nustatyta: „Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“

28. Seimas tą pačią dieną (2003 m. sausio 28 d.) priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 31 d., kurio 1 straipsniu buvo pakeista ir naujai išdėstyta Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija).

Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad inter alia apygardos teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų, kad tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos Prezidentą, taip pat kad dėl įgaliojimų pratęsimo turėjo būti sprendžiama minėtame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.

Minėta, jog Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažino, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad tai nereiškia, jog inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar būti nutraukti.

29. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjo, Civilinių bylų skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai K. Rameliui turėjo sukakti 65 metai.

Tą pačią dieną (2003 m. sausio 31 d.), kai įsigaliojo Teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir buvo ir apygardų teismų teisėjams suteikta galimybė teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas K. Ramelis kreipėsi į Respublikos Prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

30. Taigi konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas K. Ramelis pakeitė savo valią, kurią buvo pareiškęs pateiktame 2002 m. spalio 28 d. prašyme Nacionalinei teismų administracijai įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro sąrašą, kad būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku), apsigalvojęs jis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos Prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

Respublikos Prezidentas neišleido dekreto, kuriuo K Ramelis būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

31. Šiame kontekste paminėtina, jog, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

32. Kartu pažymėtina, kad tokiais atvejais, kai Respublikos Prezidentas vieną kartą jau kreipėsi į Seimą pritarimo tam tikrą asmenį skirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką ir tokį Seimo pritarimą gavo, tačiau per tinkamą laiką to asmens nepaskyrė į šias pareigas arba neatleido iš atitinkamų pareigų (inter alia dėl to, kad paaiškėjo kokios nors tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės), praėjus šiam laikui tą asmenį paskirti į tas pareigas arba atleisti iš atitinkamų pareigų gali tik jeigu vėl kreipsis į Seimą patarimo ir tokį patarimą gaus.

33. Respublikos Prezidento referentas teisės klausimais 2003 m. vasario 3 d. raštu Nr. 2D-797 „Dėl patarimo Respublikos Prezidentui“ kreipėsi į Teismų tarybą, Respublikos Prezidento pavedimu prašydamas patarti Respublikos Prezidentui dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimų pratęsimo iki 70 metų.

34. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime (aiškinant inter alia Konstitucijos 85 straipsnį ir 112 straipsnio 5 dalį) yra konstatuota, kad Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą, kad tokiame Respublikos Prezidento dekrete gali būti nurodomas ir laikas, per kurį atitinkamas patarimas turi būti gautas, taip pat kad jeigu atitinkamame Respublikos Prezidento dekrete toks laikas yra nurodytas, laikytis šio termino Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai yra privaloma.

Konstatuotina ir tai, kad iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame pirmąkart konstitucinėje jurisprudencijoje buvo išaiškinta, kad Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą, priėmimo ir įsigaliojimo buvo susiformavusi tokia praktika, kad tokie dekretai nebuvo išleidžiami, o į minėtą teisėjų instituciją Respublikos Prezidento pavedimu kreipdavosi jo patarėjai ar referentai.

35. Teismų taryba 2003 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 66 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui pratęsti apygardos teismo teisėjo įgaliojimus“, vadovaudamasi Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, 120 straipsnio 3 punktu, patarė Respublikos Prezidentui pratęsti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko K. Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

36. Respublikos Prezidentas 2003 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 2067, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko K. Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų (1 straipsnis). Šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

37. Minėto Respublikos Prezidento dekreto 1 straipsnyje yra pavartota formuluotė „pratęsiu Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų“.

37.1. Ši formuluotė yra neaiški ir netiksli, dviprasmiška, nes ją aiškinant vien pažodžiui (lingvistiškai, verbališkai), susidaro įspūdis, tarsi iki 70 metų buvo pratęsti K. Ramelio ne tik Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo, bet ir šio skyriaus pirmininko įgaliojimai.

37.2. Kita vertus, minėta Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto 1 straipsnio formuluotė aiškintina atsižvelgiant ir į tai, kad pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus, o pagal šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismo skyriaus pirmininkas iš pareigų atleidžiamas pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui, jeigu jis nepaskiriamas naujai kadencijai.

Pažymėtina, kad toks Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas buvo interpretuojamas kaip suponuojantis, jog tais atvejais, kai pagal minėtą įstatymą buvo pratęsiami teismo (apygardos teismo taip pat) teisėjo, kuris buvo ir atitinkamo teismo skyriaus pirmininkas, įgaliojimai, šie teismo skyriaus pirmininko įgaliojimai nebuvo nutraukiami – buvo interpretuojama, kad to asmens, kaip atitinkamo teismo skyriaus pirmininko, įgaliojimai turėjo tęstis tol, kol baigsis jo paskyrimo į šias pareigas terminas.

Toks aiškinimas nėra konstituciškai pagrįstas, nes, kaip minėta, Konstitucijai prieštaravo pats Teismų įstatyme (2004 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintas teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų institutas.

Pabrėžtina ir tai, kad pagal Konstituciją teismo (apygardos teismo taip pat) skyriaus pirmininkas, kai pasibaigia atitinkamo teismo skyriaus pirmininko įgaliojimų laikas, turi būti skiriamas iš naujo, dėl to Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, turi išleisti dekretą.

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad K Ramelis, kurio Vilniaus apygardos teismo teisėjo įgaliojimai buvo pratęsti, po to, kai 2003 m. kovo 12 d. jam sukako 65 metai, ir toliau ėjo šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas.

39. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko K Ramelio įgaliojimai, jeigu jis nebūtų buvęs anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, būtų turėję baigtis 2003 m. birželio 26 d.

40. K. Ramelis 2003 m. gegužės 16 d. Nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą įrašyti jį į pretendentų tapti šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku sąrašą naujai penkerių metų kadencijai.

Šiame prašyme K Ramelis taip pat teigė, kad, jo manymu, Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 2067, patarus Teismų tarybai, jo, kaip Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimai buvo pratęsti iki jam sukaks 70 metų.

41. Respublikos Prezidento patarėja teisės klausimais 2003 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 2D-4175 „Dėl patarimo Respublikos Prezidentui“ kreipėsi į Teismų tarybą, Respublikos Prezidento pavedimu prašydama patarti Respublikos Prezidentui dėl inter alia Vilniaus apygardos teismo teisėjo K Ramelio skyrimo šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

42. Teismų taryba 2003 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui skirti apygardų teismų pirmininkus, skyrių pirmininkus“, vadovaudamasi Teismų įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, 120 straipsnio 4 punktu, inter alia patarė Respublikos Prezidentui skirti Vilniaus apygardos teismo teisėją K Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

43. Respublikos Prezidentas 2003 m. birželio 18 d. dekretu Nr. 128, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu bei atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, inter alia paskyrė Vilniaus apygardos teismo teisėją K. Ramelį šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku (1 straipsnis). Šio Respublikos Prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“

44. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Teismų tarybos, sudarytos pagal inter alia Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), sprendimai inter alia patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų negali būti kvestionuojami vien tuo pagrindu, kad Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstatuota ir tai, kad inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), negali būti kvestionuojami, nutrūkti ar būti nutraukti vien tuo pagrindu, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Konstatuotina ir tai, kad atitinkami Respublikos Prezidento dekretai ar atitinkami Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos sprendimai dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų taip pat negali būti kvestionuojami vien tuo pagrindu, jog iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, kuriame, kaip minėta, pirmąkart konstitucinėje jurisprudencijoje buvo išaiškinta, kad Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą, priėmimo ir įsigaliojimo buvo susiformavusi tokia praktika, kai tokie dekretai nebuvo išleidžiami, o į minėtą teisėjų instituciją Respublikos Prezidento pavedimu kreipdavosi jo patarėjai ar referentai.

45. Minėta, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir Civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai K Rameliui buvo suteikti galiojant Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretui Nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti A. Driuko ir K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“, kurio 1 straipsniu Seimui buvo pateikta pritarti inter alia Konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, ir Seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimui Nr. IX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“, kurio 1 straipsniu buvo pritarta K Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taigi nepaisant dviejų valstybės valdžios institucijų – Seimo ir paties Respublikos Prezidento – išreikštos valios.

45.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

45.2. Konstatuota ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas K Ramelis pakeitė savo valią, kurią jis buvo pareiškęs 2002 m. spalio 28 d. pateiktame prašyme Nacionalinei teismų administracijai įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro sąrašą, kad būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku), – apsigalvojęs jis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos Prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

45.3. Taigi cituotos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo doktrininės nuostatos taikytinos ir nagrinėjamai teisinei situacijai, susijusiai su K. Ramelio pretendavimu būti paskirtam Lietuvos apeliacinio teismo teisėju ir su minėtu jo valios pasikeitimu, į kurį Respublikos Prezidentas, savaime suprantama, negalėjo neatsižvelgti.

45.4. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės abejonės, kuriomis grindžiamas prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitiktį Konstitucijai, yra konstituciškai nepagrįstos.

Kartu konstatuotina, kad konstitucinė problema, keliama pareiškėjo – Seimo narių grupės argumentuose, kuriais grindžiamas jo prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitiktį Konstitucijai, yra išspręsta Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime.

45.5. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitikties Konstitucijai kitais aspektais neginčija.

46. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos dalyje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitiktį Konstitucijai nebeliko tyrimo dalyko.

Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, reglamentuojančio Konstitucinio Teismo atsisakymą nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.

Pažymėtina, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui ir atitinkamų sprendimų priėmimui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 atitiktį Konstitucijai nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija, Žin., 2000, Nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) nuostata „Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 115-4276) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

10. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) nuostata „o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

11. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo, o teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

12. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

13. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

14. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai (nesvarbu, balsavę už ar prieš tokią nutartį), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

15. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

16. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, taip pat kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo tik plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

18. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

19. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

20. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

21. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

22. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

23. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

24. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne Civilinio proceso kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

25. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

26. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) nuostata, kad kasacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo tik sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

28. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

29. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

30. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

31. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

32. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ (Žin., 2003, Nr. 19-813) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

33. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (Žin., 2003, Nr. 60-2717) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                  Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________