LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS

 

Į S A K Y M A S

DĖL VANDENILIO CIANIDO, KALCIO, KARBONATŲ, ŽALIŲ PELENŲ, DRUSKOS RŪGŠTYJE NETIRPIŲ PELENŲ, CHLORIDŲ CHLORO, LAKTOZĖS, KALIO, NATRIO, CUKRAUS IR KARBAMIDO KIEKIO PAŠARUOSE IR UREAZĖS AKTYVUMO SOJŲ PRODUKTUOSE NUSTATYMO TECHNINIO REGLAMENTO

 

2000 m. birželio 30 d. Nr. 207

Vilnius

 

 

Vykdydamas Pašarų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 34-952) nuostatas bei siekdamas įgyvendinti Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinės Acquis programos) Teisės derinimo ir Acquis įgyvendinimo priemonių 2000 metams planus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 409 (Žin., 2000, Nr. 31-869):

1. Tvirtinu Vandenilio cianido, kalcio, karbonatų, žalių pelenų, druskos rūgštyje netirpių pelenų, chloridų chloro, laktozės, kalio, natrio, cukraus ir karbamido kiekio pašaruose ir ureazės aktyvumo sojų produktuose nustatymo techninį reglamentą (pridedama).

2. Nustatau, kad techninio reglamento 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 priedai įsigalioja 2000 m. gruodžio 31 d.

 

 

 

ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                       EDVARDAS MAKELIS

 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos žemės

ūkio ministro

2000 06 30 įsakymu Nr. 207

 

VANDENILIO CIANIDO, KALCIO, KARBONATŲ, ŽALIŲ PELENŲ, DRUSKOS RŪGŠTYJE NETIRPIŲ PELENŲ, CHLORIDŲ CHLORIDO, LAKTOZĖS, KALIO, NATRIO, CUKRAUS, KARBAMIDO KIEKIO PAŠARUOSE IR UREAZĖS AKTYVUMO SOJŲ PRODUKTUOSE NUSTATYMO TECHNINIS REGLAMENTAS

 

(Parengtas pagal 1971 m. birželio 15 d. pirmąją Europos Komisijos direktyvą 71/250/EEC „Dėl Bendrijos cheminės analizės metodų, kuriuos valstybės institucijos taiko pašarams kontroliuoti“ bei jos pataisymus: 1981 m. rugpjūčio 29 d. direktyvą 81/680/EEC, 1998 m. liepos 24 d. direktyvą 98/54/EC ir 1999 m. balandžio 20 d. direktyvą 1999/27/EC.)

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Šis techninis reglamentas nustato į rinką tiekiamų pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų cheminės analizės metodus pašarų kokybės valstybinei kontrolei vykdyti. Tačiau kai kuriems pašarams dėl jiems būdingų sudėties savybių reikia taikyti atskirus, tik jiems tinkamus cheminių analizių metodus. Šie atvejai metodų aprašymuose pateikiami su nuoroda „Pastabos“.

2. Jei pašarų analitei nustatyti taikomi du ar daugiau metodų, tuomet, jei nenurodyta kitaip, metodą pasirenka cheminę analizę atliekanti laboratorija, tačiau taikomas metodas turi būti nurodomas analizės sertifikate.

3. Šio techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi prekinius pašarus gaminantys, laikantys, gabenantys, naudojantys, tarpininkaujantys juos parduodant ir jais prekiaujantys ūkio subjektai ir pašarų kokybės valstybinė kontrolės institucija.

4. Šio techninio reglamento reikalavimai netaikomi pašarams:

4.1. skirtiems eksportuoti ne į Europos Sąjungos valstybes nares;

4.2. gabenamiems tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją uždarose transporto priemonėse arba uždarose pakuotėse.

 

II. SĄVOKOS, TERMINAI IR SANTRUMPOS

 

5. Šiame techniniame reglamente vartojamos sąvokos:

Vandenilio cianido (HCN) kiekis – laisvo ir glikozidų pavidalu sujungto vandenilio cianido kiekis, nustatomas šio techninio reglamento 1 priede nurodytomis sąlygomis ir išreiškiamas mėginio masės procentine dalimi.

Drėgnis – laisvo vandens procentinis kiekis medžiagose.

Karbonatų kiekis – anglies rūgšties (karbonato rūgšties) druskų kiekis, nustatomas šio techninio reglamento 3 priede nurodytomis sąlygomis ir išreiškiamas kalcio karbonato kiekiu.

Žali pelenai – liekana, gaunama sudeginus mėginį 550o C šio reglamento 4 priede nurodytomis sąlygomis.

Druskos rūgštyje netirpūs pelenai – pelenų dalis, netirpstanti druskos rūgštyje šio reglamento 5 priede nurodytomis sąlygomis.

Chloridų chloro kiekis – vandenyje tirpių druskos rūgšties druskų kiekis nustatomas šio techninio reglamento 6 priede nurodytomis sąlygomis ir išreiškiamas natrio chlorido kiekiu.

Redukuojančiųjų cukrų kiekis – visi sacharidai, redukuojantys vario jonus šarminiame tirpale šio techninio reglamento 10 priede nurodytomis sąlygomis.

Suminis cukrų kiekis – cukrų kiekis, nustatytas po inversijos šio techninio reglamento 10 priede nurodytomis sąlygomis.

Ureazės aktyvumas – amoniako išsiskyrimo greitis iš tiriamo produkto ir karbamido tirpalo mišinio techninio reglamento 12 priede nurodytomis sąlygomis ir išreiškiamas amoniakinio azoto kiekiu vienam gramui produkto per vieną minutę.

Žali riebalai – medžiagos, išekstrahuojamos petroleteriu ir išreiškiamos procentine masės dalimi mėginyje.

6. Metodų aprašymuose vartojami cheminių junginių trivialieji pavadinimai ir juos atitinkantys IUPAC terminai:

acetonas – propanonas; CH3COCH3;

acto rūgštis – etano rūgštis; CH3COOH;

aliuminio nitratas nanohidratas – aliuminio tri(trioksonitratas) nanohidratas; Al(NO3) 3. 9 H2O;

amoniakas – trivandenilio nitridas, azanas; NH3;

amonio chloridas – NH4Cl;

amonio nitratas – amonio trioksonitratas; NH4NO3;

amonio tiocianatas – amonio nitridotiokarbonatas; NH4SCN;

azoto rūgštis – vandenilio trioksonitratas; HNO3;

bromkrezolio žaliasis – 3’,3“,5’,5“-tetrabromo-m-krezolsulfonfttaleinas; C21H14Br4O5S;

cezio chloridas – CsCl;

cinko acetatas dihidratas – cinko bis(etanoatas) dihidratas; Zn(CH3COO)2 × 2H2O;

citrinų rūgštis – 2-hidroksi-1,2,3-propantrikarboksirūgštis; HOC(COOH)(CH2COOH)2;

dietileteris – (C2H5)2O;

4-dimetilaminobenzaldehidas (4-DMAB) – (CH3)2NC6H4CHO;

dinatrio-vandenilio fosfato dihidrato – dinatrio-vandenilio tetraoksofosfatas dididratas; (Na2HPO4 × 2H2O);

druskos rūgštis – vandenilio chloridas; HCl;

etanolis – C2H5OH;

gyvsidabrio (II) jodidas –gyvsidabrio bis(jodidas) HgJ2;

kalcio karbonatas – kalcio trioksokarbonatas; CaCO3;

kalio chloridas – KCl;

kalio heksacianoferatas (II) trihidratas – K4Fe(CN) 6× 3H2O;

kalio jodidas – KJ;

kalio karbonatas – dikalio trioksokarbonatas; K2CO3;

kalio permanganato – kalio tetraoksomanganatas; KMnO4;

kalio-divandenilio fosfato – kalio-divandenilio tetraosofosfatas; (KH2PO4);

karbamidas – NH2CONH2;

3-metil-1-butanolis – (CH3) 2CHCH2CH2OH;

metiloranžinis-natrio 4-[4-(dimetilamino)fenilazo]benzensulfonatas; (CH3) 2NC6H4N=NC6H4SO3Na;

natrio acetatas – natrio etanoatas; CH3COONa;

natrio hidroksidas – NaOH;

natrio karbonatas – dinatrio trioksokarbonatas; Na2CO3;

natrio tiosulfato – dinatrio trioksosulfatas; Na2S2O3;

sidabro nitratas – sidabro trioksonitratas; AgNO3;

sieros rūgštis – divandenilio tetraososulfatas; H2SO4;

trichloracto rūgšties – trichloretano rūgštis; CCl3COOH.

vario sulfatas pentahidratas – vario tetraoksosulfatas pentahidratas; CuSO4 × 5H2O.

7. Metodų aprašymuose vartojamos santrumpos:

a. p. – analiziškai grynas (iš angl. analytically pure);

a. r. – analizinis reagentas;

m/v – procentinis masės ir tūrio santykis;

v/v – procentinis tūrių santykis.

 

III. MĖGINIŲ PARUOŠIMAS CHEMINEI ANALIZEI

 

8. Pašarų cheminių analizių metodų bendrosios nuostatos:

8.1. Mėginių paruošimas cheminėms analizėms:

8.1.1. toliau aprašyti veiksmai taikomi galutiniams mėginiams, atsiųstiems į kontrolės laboratorijas po mėginių paėmimo pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintus pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo metodus;

8.1.2. šie mėginiai turi būti paruošti tokiu būdu, kad pasverti kiekiai, numatyti analizių metoduose, būtų homogeniniai ir atitiktų galutinį mėginį.

8.2. Būtinos atsargumo priemonės mėginių paruošimo metu:

8.2.1. visi būtini veiksmai turi būti atliekami siekiant išvengti mėginio užteršimo ir jo sudėties pokyčio. Malimas, maišymas ir sijojimas turi būti atliekami kaip galima greičiau, kuo trumpiau mėginį veikiant oru ir šviesa. Neturi būti naudojami malūnai ir smulkintuvai, pastebimai įšildantys mėginį. Pašarus, kurie yra ypatingai jautrūs šilumai, rekomenduojama smulkinti rankomis. Reiktų įsitikinti, ar patys prietaisai nėra mikroelementų taršos šaltinis;

8.2.2. jei mėginys negali būti paruoštas be ženklaus mėginio drėgnio pokyčio, prieš paruošimą ir po jo nustatomas drėgnis pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą drėgnio kiekio nustatymo metodą.

8.3. Galutinio mėginio paruošimo eiga:

8.3.1. galutinis mėginys kruopščiai išmaišomas maišytuvu arba rankomis. Mėginys padalijamas į dvi lygias dalis (jei tinka, turi būti naudojamas ketvirčiavimo metodas). Viena dalis saugoma tinkamai švarioje, sausoje talpykloje, oro nepraleidžiančiu kamščiu, antroji dalis (arba jai būdinga mažiausiai 100 g dalis) paruošiama, kaip nurodyta toliau:

8.3.1.1. pašarai gali būti malami iš karto, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip. Visas sumaltas mėginys persijojamas per sietą su kvadratinėmis akutėmis, kurių kraštinės ilgis 1 mm (pagal rekomendaciją ISO R565). Vengiama per smulkaus sumalimo. Persijotas mėginys išmaišomas ir surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš sveriant cheminei analizei, mėginys vėl išmaišomas;

8.3.1.2. pašarai gali būti sumalami juos išdžiovinus, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip, mėginys džiovinamas siekiant sumažinti drėgnį iki 8 % – 12 % pagal parengtinio džiovinimo procedūrą, nurodytą drėgnio kiekio nustatymo metodo 4.3 punkte. Toliau dirbama, kaip nurodyta 8.3.1.1 punkte;

8.3.1.3. skystų ir pusiau skystų pašarų mėginys surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš pat svėrimą cheminei analizei mėginys vėl kruopščiai išmaišomas;

8.3.1.4. kitų pašarų mėginiai, kurie negali būti paruošti vienu iš nurodytų būdų, turi būti paruošiami bet kokiu kitu būdu, garantuojančiu, kad cheminei analizei pasvertas mėginys yra homogeninis ir būdingas galutiniam mėginiui.

8.4. Mėginiai turi būti laikomi temperatūroje, kurioje nekistų jų sudėtis. Mėginiai, kuriuose numatyta analizuoti vitaminus ar kitas iš dalies šviesai jautrias medžiagas, turi būti laikomi rudo stiklo induose.

8.5. Reikalavimai reagentams ir prietaisams, naudojamiems cheminės analizės metoduose:

8.5.1. jei cheminių analizių metoduose nenurodyta kitaip, visi analitiniai reagentai turi būti analiziškai gryni (a. p.). Nustatant mikroelementus, reagentų grynumas turi būti tikrinamas tuščiuoju bandymu. Atsižvelgiant į gautą rezultatą, gali būti reikalingas tolesnis reagentų gryninimas;

8.5.2. jei analizių metodų veiksmuose, susietuose su tirpalų ruošimu, skiedimu, skalavimu ar plovimu, nenurodoma naudojamo tirpiklio ar skiediklio prigimtis, suprantama, kad turi būti naudojamas demineralizuotas ar distiliuotas vanduo. Kai kuriais analizių metoduose nurodytais atvejais jis turi būti gryninamas specialiomis priemonėmis;

8.5.3. atsižvelgiant į kontrolės laboratorijose esančią įrangą, cheminių analizių metoduose leidžiama naudoti tik specialius ar specifinio naudojimo reikalaujančius instrumentus ir prietaisus. Jie turi būti švarūs, ypač nustatant labai mažus medžiagų kiekius.

8.6. Cheminės analizės metodų taikymas ir rezultatų išraiška:

8.6.1. kiekviena medžiaga pašaruose paprastai nustatoma atskiru metodu. Jei yra pateikta keletas metodų, kontrolės laboratorijoje taikytas metodas nurodomas analizės ataskaitoje;

8.6.2. analizės ataskaitoje pateikiamas rezultatas išreiškiamas mažiausiai dviejų matavimų, atliktų su atskiromis mėginio dalimis vidurkiu, esant patenkinamam šių matavimų pakartojamumui. Šis rezultatas išreiškiamas reikšmingų skaitmenų skaičiumi analizės metoduose nurodytu būdu ir, jei reikia, koreguojamas pagal drėgnio kiekį, esantį galutiniame mėginyje prieš jo paruošimą.

 

IV. MĖGINIŲ CHEMINĖ ANALIZĖ

 

9. Laisvo ir glikozidų pavidalu sujungto vandenilio cianido kiekis pašaruose ir produktuose, gautuose iš linų sėmenų, maniokos miltų ir kai kurių rūšių pupų, nustatomas taikant šio techninio reglamento 1 priede nurodytą metodą.

10. Suminis kalcio kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 2 priede nurodytą metodą.

11. Karbonatų kiekis pašaruose, perskaičiuotas į kalcio karbonato kiekį, nustatomas taikant šio techninio reglamento 3 priede nurodytą metodą.

12. Žalių pelenų kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 4 priede nurodytą metodą.

13. Druskos rūgštyje netirpių pelenų kiekis pašaruose priklausomai nuo mėginio kilmės nustatomas taikant vieną iš dviejų šio techninio reglamento 5 priede nurodytų metodų.

14. Visų rūšių pašaruose vandenyje tirpių chloridų chloro kiekis, išreikštas natrio chlorido kiekiu, nustatomas taikant šio techninio reglamento 6 priede nurodytą metodą.

15. Laktozės kiekis, kai jos yra daugiau nei 0,5 %, pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 7 priede nurodytą metodą.

16. Kalio kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 8 priede nurodytą metodą.

17. Natrio kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 9 priede nurodytą metodą.

18. Kombinuotuosiuose pašaruose redukuojančiųjų cukrų kiekis ir suminis cukrų po inversijos kiekis, reiškiamas gliukozės ar sacharozės kiekiu, dauginant rezultatą iš koeficiento 0,95, nustatomas taikant šio techninio reglamento 10 priede nurodytą metodą. Cukrų kiekis kituose pašaruose nustatomas pagal šio techninio reglamento 10 priede nurodyto metodo aprašymo 7 punktą.

19. Karbamido kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 11 priede nurodytą metodą.

20. Ureazės aktyvumas sojų produktuose nustatomas taikant šio techninio reglamento 12 priede nurodytą metodą.

______________

 

1 priedas

 

VANDENILIO CIANIDO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas laisvo ir glikozidų pavidalu sujungto vandenilio cianido kiekis pašaruose ir ypač produktuose, gautuose iš linų sėmenų, maniokos miltų ir kai kurių rūšių pupų.

 

2. Metodo esmė

Mėginys suspenduojamas vandenyje. Vandenilio cianidas veikiant fermentams išlaisvinamas, išdistiliuojamas vandens garais ir surenkamas tiksliame parūgštinto sidabro nitrato tirpalo tūryje. Sidabro cianidas atskiriamas filtruojant ir sidabro nitrato perteklius titruojamas amonio tiocianato tirpalu.

 

3. Reagentai:

3.1. saldžių migdolų suspensija: dvidešimt išlukštentų saldžiųjų migdolų išspaudžiama į 100 ml vandens esant 37oC–40oC temperatūrai. Naudojant natrio pikrate mirkytą popierių ar atliekant tuščią bandymą, kaip aprašyta 5 skyriaus paskutinėje pastraipoje, patikrinama, ar 10 ml suspensijos nėra vandenilio cianido;

3.2. natrio acetato 10 % (m/v) neutralus tirpalas (tikrinti fenolftaleinu);

3.3. priešpučio emulsija (pvz., silikono);

3.4. azoto rūgštis, r = 1,40 g/ml;

3.5. sidabro nitrato 0,02 mol/l tirpalas;

3.6 amonio tiocianato 0,02 mol/l tirpalas;

3.7. sotusis amonio–geležies (III) sulfato tirpalas;

3.8. amoniakas: r = 0,958 g/ml.

 

4. Prietaisai

4.1. termoreguliuojama džiovinimo spinta (38oC);

4.2. aparatūra distiliavimui vandens garais su kondensatoriumi lenktu antgaliu;

4.3. 1000 ml plokščiadugnės kolbos su šlifo kamščiais;

4.4. alyvos vonia;

4.5. biuretė su 0,05 ml padalos verte.

 

5. Matavimas

20 g mėginio pasveriama 5 mg tikslumu, mėginys supilamas į 1 litro plokščiadugnę kolbą ir įpilama 50 ml vandens bei 10 ml saldžiųjų migdolų suspensijos (3.1). Kolba užkemšama ir 16 val. laikoma spintoje 38oC temperatūroje. Po to kolba aušinama iki kambario temperatūros, į ją įpilama 80 ml vandens, 10 ml natrio acetato tirpalo (3.2) ir lašas priešpučio emulsijos (3.3).

Kolba prijungiama prie distiliavimo su vandens garais įtaiso ir pastatoma alyvos vonioje, kuri prieš tai buvo pašildyta iki truputį aukštesnės nei 100oC temperatūros. Išdistiliuojama nuo 200 ml iki 300 ml skysčio, per kolbą leidžiant stiprią garų srovę ir atsargiai šildant alyvos vonią. Distiliatas surenkamas į užtemdytą Erlenmeyer kolbą, kurioje yra lygiai 50 ml 0,02 mol/l sidabro nitrato tirpalo (3.5) ir 1 ml azoto rūgšties tirpalo (3. 4). Žiūrima, kad kondensatoriaus antgalis būtų panardintas į sidabro nitrato tirpalą.

Erlenmeyer kolbos turinys supilamas į 500 ml matavimo kolbą, praskiedžiamas iki žymės vandeniu, sumaišomas ir filtruojamas. Paimama 250 ml filtrato, į jį įpilama maždaug 1 ml amonio– geležies (III) sulfato tirpalo (3.7) ir sidabro nitrato tirpalo perteklius nutitruojamas amonio tiocianato 0,02 mol/l tirpalu (3.6), pilamu iš biuretės su 0,05 ml padalomis.

Prireikus galima atlikti tuščiąjį bandymą, pagal tą pačią metodiką analizuojant 10 ml saldžiųjų migdolų suspensijos (3.1), tik neįdėjus analizuojamo mėginio.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Jei tuščiojo bandymo metu buvo sunaudota 0,02 mol/l sidabro nitrato tirpalo, šis tūris atimamas iš sidabro nitrato tirpalo tūrio, sunaudoto mėginio distiliato. 1 ml 0,02 mol/l AgNO3 atitinka 0,54 mg HCN. Rezultatas išreikiamas mėginio masės procentais.

PASTABA.

Jeigu mėginyje yra daug sulfidų (pvz., pupos), susidaro juodos sidabro sulfido nuosėdos, kurios filtruojasi kartu su sidabro cianido nuosėdomis. Šioms nuosėdoms susidaryti sunaudojama dalis 0,02 mol/l sidabro nitrato tirpalo, kurio tūris turi būti atimamas iš tūrio, naudojamo HCN kiekiui apskaičiuoti. Daroma taip: ant filtro likusios nuosėdos apdorojamos 50 ml amoniako tirpalu (3.8), kad ištirptų sidabro cianidas. Liekana plaunama praskiestu amoniako tirpalu ir joje nustatomas sidabro kiekis. Gauta vertė perskaičiuojama į 0,02 mol/l sidabro nitrato tirpalo mililitrų skaičių.

HCN kiekis mėginyje taip pat gali būti nustatytas parūgštintą amoniakinį filtratą titruojant azoto rūgštimi.

______________

 

2 priedas

 

KALCIO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Metodu nustatomas suminis kalcio kiekis pašaruose.

 

2. Metodo esmė

Kalcio junginiai paverčiami pelenais, pelenai apdorojami druskos rūgštimi ir kalcis nusodinamas kalcio oksalato pavidalu. Nuosėdos ištirpinamos sieros rūgštyje ir susidariusi oksalo rūgštis titruojama kalio permanganato tirpalu.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgštis (a. r., r = 1,14 g/ml);

3.2. azoto rūgštis (a. r., r = 1,40 g/ml);

3.3. sieros rūgštis (a. r., r = 1,13 g/ml);

3.4. amoniakas (a. r., r = 0,98 g/ml);

3.5. šaltas sotusis amonio oksalato tirpalas (a. r.);

3.6. citrinų rūgšties (a. r.) 30 % (m/v) tirpalas;

3.7. amonio chlorido (a. r.) 5 % (m/v) tirpalas;

3.8. bromkrezolio žaliojo 0,04 % (m/v) tirpalas;

3.9. kalio permanganato 0,1 mol/l tirpalas.

 

4. Prietaisai:

4.1. elektrinė termoreguliojama mufelinė krosnis su oro cirkuliacija;

4.2. platinos, kvarco ar porcelianiniai tigliai mėginiui sudeginti;

4.3. stiklo filtrai, kurių akytumas G4.

 

5. Matavimas

1 mg tikslumu pasveriama apie 5 g mėginio (prireikus – daugiau), sudeginama 550oC temperatūroje ir pelenai supilami į 250 ml laboratorinę stiklinę.

Įpilama 40 ml druskos rūgšties (3.1), 60 ml vandens ir keli lašai azoto rūgšties (3.2). Stiklinės turinys užvirinamas ir verdamas apie 30 minučių. Tirpalas aušinamas ir supilamas į 250 ml matavimo kolbą. Stiklinė plaunama, kolbos turinys plovimo vandeniu skiedžiamas iki žymės, maišomas ir filtruojamas.

Pipete į 250 ml stiklinę pagal numatomą kalcio kiekį paimama alikvotinė tirpalo dalis, turinti nuo 10 mg iki 40 mg kalcio. Įpilama 1 ml citrinų rūgšties tirpalo (3.6) ir 5 ml amonio chlorido tirpalo (3.7).

Vandeniu skiedžiama maždaug iki 100 ml. Tirpalas užvirinamas, įpilama nuo aštuonių iki dešimties lašų bromkrezolio žaliojo tirpalo (3.8) ir 30 ml šilto amonio oksalato tirpalo (3.5). Jei susidaro nuosėdos, jos ištirpinamos įpylus kelis lašus druskos rūgšties (3.1).

Tirpalas labai lėtai neutralizuojamas amoniaku (3.4), visą laiką maišant, kol pH tampa lygi 4,4–4,6 (t. y., kai indikatorius pakeičia spalvą). Stiklinė pastatoma verdančio vandens vonioje ir laikoma trisdešimt minučių, kad susidariusios nuosėdos galėtų nusėsti. Stiklinė išimama iš vandens vonios. Palaukiama vieną valandą ir filtruojama per G4 akytumo filtrą.

Stiklinė ir filtras plaunami vandeniu, kol visiškai bus pašalintas amonio oksalato perteklius (chloridų nebuvimas plovimo vandenyje rodo, kad nuosėdos buvo gerai išplautos).

Nuosėdos ant filtro ištirpinamos 50 ml šiltos sieros rūgšties (3.3). Filtras plaunamas su šiltu vandeniu, kol filtrato tūris bus apie 100 ml. Temperatūra pakeliama iki 70oC–80oC, tirpalas titruojamas kalio permanganato tirpalu (3.9), kol tampa rožinis ir ši spalva neišnyksta per minutę.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

1 ml kalio permanganato tirpalo atitinka 2,004 mg kalcio. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABOS:

1. Jeigu kalcio kiekiai nedideli, daroma taip: kalcio oksalato nuosėdos filtruojamos per bepelenį popierinį filtrą. Išplovus filtras džiovinamas ir sudeginamas platininiame tiglyje 550oC temperatūroje. Nuosėdos iš naujo ištirpinamos keliuose lašuose sieros rūgšties (3.3), tirpalas garinamas iki sausos liekanos, kuri vėl iškaitinama 550oC temperatūroje ir pasveriama. Jei W yra gauto kalcio sulfato masė, kalcio kiekis mėginyje, kurį sudaro alikvotinė tirpalo dalis, lygus W + 0,2944.

2. Jei mėginį sudaro tik neorganinės medžiagos, jis tirpinamas druskos rūgštyje nesudegintas. Jei būtų tokios medžiagos, pvz., kalcio–aliuminio fosfatas, kurios sunkiai tirpsta rūgštyje, prieš tirpinimą atliekamas šarminis sulydymas: analizuojamas mėginys platininiame tiglyje gerai išmaišomas su penkis kartus didesnės masės mišiniu, kurį lygiomis masės dalimis sudaro kalio karbonatas ir natrio karbonatas. Atsargiai kaitinama, kol mišinys visiškai išsilydo. Lydalas aušinamas ir ištirpinamas druskos rūgštyje.

3. Jei mėginyje yra daug magnio, kalcio oksalatas nusodinamas pakartotinai.

______________

 

3 priedas

 

KARBONATŲ KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu pašaruose nustatomas karbonatų kiekis, kuris paprastai perskaičiuojamas į kalcio karbonato kiekį.

 

2. Metodo esmė

Karbonatai suardomi druskos rūgštimi; išsiskyręs anglies dioksidas surenkamas į matavimo biuretę ir jo tūris palyginamas su tūriu, kuris tomis pačiomis sąlygomis susidaro iš žinomo kalcio karbonato, a. r., kiekio.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgštis, r = 1,10 g/ml;

3.2. kalcio karbonatas, a. r.;

3.3. sieros rūgštis, maždaug 0,05 mol/l, nudažyta metilraudonuoju.

 

4. Prietaisai

Scheibler–Dietrich aparatas (žr. piešinį) ar panašus aparatas.

 

5. Matavimas

Atsižvelgiant į karbonatų kiekį mėginyje, sveriamas toks mėginio kiekis:

0,5 g produktų, kuriuose karbonatai, išreikšti kalcio karbonatu, sudaro nuo 50 % iki 100 %;

1,0 g produktų, kuriuose karbonatai, išreikšti kalcio karbonatu, sudaro nuo 40 % iki 50 %;

2,0 g – 3,0 g kitų produktų.

Mėginys supilamas į aparate esančią specialią kolbą (4), į kurią įstatytas iš nedūžtančios medžiagos pagamintas mažas mėgintuvėlis su 10 ml druskos rūgšties (3.1). Butelis prijungiamas prie aparato. Trišakis čiaupas (5) pasukamas taip, kad vamzdis (1) susijungtų su atmosfera. Kilnojamuoju vamzdžiu (2), kuris yra užpildytas nudažyta sieros rūgštimi (3.3) ir prijungtas prie matavimo biuretės (1), skysčio lygis nustatomas ties nuline padala. Čiaupas (5) pasukamas taip, kad biuretė (1) ir vamzdis (3) būtų sujungti, ir patikrinama, ar skysčio lygis yra ties nuline padala.

Druskos rūgštis (3.1) palenkiant butelį (4) po truputį supilama ant mėginio. Slėgis išlyginamas nuleidžiant vamzdį (2). Kolba (4) kratoma tol, kol nustoja skirtis anglies dioksidas. Slėgis atstatomas sulyginant skysčio lygį biuretėje (1) ir vamzdyje (2). Po kelių minučių, jei dujų tūris daugiau nekinta, rodmuo pasižymimas.

Tomis pačiomis sąlygomis atliekamas kontrolinis bandymas su 0,5 g kalcio karbonato (3.2).

 

6. Rezultatų apskaičiavimas:

Karbonatų, kurių masė išreikšta kalcio karbonato gramais, procentinis kiekis mėginyje apskaičiuojamas pagal formulę:
 

 

 

 


čia:

V = CO2 tūris, kuris susidaro iš mėginio, mililitrais.

T = CO2 tūris, kuris susidaro iš 0,5 g CaCO3, a. r., mililitrais.

W = mėginio masė gramais.

PASTABOS:

1. Jei mėginio masė didesnė kaip 2 g, iš pradžių į kolbą (4) įpilama 15 ml distiliuoto vandens ir prieš analizę sumaišoma. Toks pats vandens tūris naudojamas atliekant kontrolinį bandymą.

2. Jei naudoto aparato tūris kitoks, nei Scheiber–Dietrich aparato tūris, sveriamo mėginio masė ir kontrolinio mėginio masė bei rezultatų apskaičiavimas turi būti atitinkamai pakeisti.

 

SCHEIBER–DIETRICH APARATAS CO2 TŪRIUI NUSTATYTI
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Išmatavimai milimetrais

______________

 

4 priedas

 

ŽALIŲ PELENŲ KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas žalių pelenų kiekis pašaruose.

 

2. Metodo esmė

Mėginys sudeginamas 5500 C temperatūroje; liekana pasveriama.

 

3. Reagentai

Amonio nitrato 20 % (m/v) tirpalas.

 

4. Prietaisai:

4.1. elektrinė viryklė;

4.2. elektrinė termoreguliojama mufelinė krosnis;

4.3. tigliai mėginiui sudeginti, pagaminti iš platinos ar iš platinos ir aukso lydinio, porcelianiniai bei kvarco (10 % Pt, 90 % Au); stačiakampiai (60 x 40 x 25) mm ar apvalūs (skersmuo – nuo 60 mm iki 75 mm, aukštis – nuo 20 mm iki 25 mm).

 

5. Matavimas

Maždaug 5 g mėginio (2,5 g tuo atveju, kai analizuojami produktai linkę išsipūsti) pasveriama 1 mg tikslumu ir supilama į mėginiui sudeginti skirtą tiglį, kuris pats prieš tai buvo iškaitintas ir pasvertas. Tiglis statomas ant elektrinės viryklės ir iš lėto šildomas, kol medžiaga suanglėja. Tiglis dedamas į mufelinę krosnį, nustatytą 550o C ± 5o C. Medžiaga laikoma toje temperatūroje, kol virsta baltais, šviesiai pilkais ar rausvais pelenais, kuriuose greičiausiai nebeliko anglingųjų dalelių. Tiglis dedamas į eksikatorių, paliekamas jame aušti ir tuojau pat pasveriamas.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas:

6.1. Liekanos masė apskaičiuojama atimant tiglio masę.

6.2. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABOS:

1. Pelenai medžiagų, kurias sunku paversti pelenais, iš pradžių turi būti kaitinami ant viryklės ne trumpiau kaip tris valandas, po to į atšaldytą liekaną įlašinami keli lašai 20 % amonio nitrato tirpalo (lašinama atsargiai, kad pelenai neišsklistų arba kad nesušoktų į gabalus). Išdžiovinus, toliau kaitinama krosnyje. Prireikus operacija pakartojama, kol medžiaga visiškai virsta pelenais.

2. Jei medžiagos atsparios apdorojimui, aprašytam 1 pastaboje, daroma taip: po maždaug trijų valandų kaitinimo pelenai supilami į šiltą vandenį ir filtruojami per mažą bepelenį filtrą. Filtras su turiniu sudeginamas tiglyje, kuris buvo naudotas prieš tai. Filtratas supilamas į ataušusį tiglį, išgarinamas iki sausos liekanos, iškaitinamas ir pasveriamas.

3. Analizuojant aliejus ir riebalus, tinkamo dydžio tiglyje tiksliai pasveriamas maždaug 25 g mėginys. Mėginys anglinamas padegant jį bepelenio filtro popieriaus juostele. Sudeginus liekana sudrėkinama kiek galima mažesniu vandens kiekiu. Liekana džiovinama ir iškaitinama, kaip aprašyta 5 punkte.

______________

 

5 priedas

 

DRUSKOS RŪGŠTYJE NETIRPIŲ PELENŲ KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu galima nustatyti neorganinių medžiagų, kurios netirpsta druskos rūgštyje, kiekį pašaruose. Pagal mėginio kilmę, galima naudoti du metodus:

1.1. A metodas taikomas gryniems organiniams pašarams ir didesnei daliai kombinuotųjų pašarų;

1.2. B metodas taikomas neorganiniams junginiams ir mišiniams, taip pat kombinuotiesiems pašarams, kuriuose A metodu nustatytas druskos rūgštyje netirpių medžiagų kiekis yra didesnis kaip 1 %.

 

2. Metodo esmė:

2.1. A metodas: mėginys paverčiamas pelenais, pelenai virinami druskos rūgštyje, neištirpusi dalis filtruojama ir sveriama;

2.2. B metodas: mėginys veikiamas druskos rūgštimi. Tirpalas filtruojamas, liekana paverčiama pelenais, kurie apdorojami pagal A metodą.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgšties 3 mol/l tirpalas;

3.2. trichloracto rūgšties 20 % (m/v) tirpalas;

3.3. trichloracto rūgšties 1 % (m/v) tirpalas.

 

4. Prietaisai:

4.1. elektrinė viryklė;

4.2. elektrinė termoreguliuojama mufelinė krosnis;

4.3. tigliai mėginiui sudeginti, pagaminti iš platinos ar iš platinos ir aukso lydinio, porceliano bei kvarco (10 % Pt, 90 % Au); stačiakampiai (60 × 40 × 25) mm ar apvalūs (skersmuo – nuo 60 mm iki 75 mm, aukštis – nuo 20 mm iki 25 mm).

 

5. Matavimas:

5.1. A metodas

Mėginys sudeginamas taip pat, kaip nustatant žalių pelenų kiekį. Galima panaudoti pelenus, gautus atliekant šią analizę.

Pelenai su 75 ml 3 mol/l druskos rūgšties (3.1) nuplaunami į 250 ml – 400 ml laboratorinę stiklinę. Mišinys lėtai užvirinamas ir atsargiai virinamas penkiolika minučių. Šiltas tirpalas filtruojamas per bepelenį filtrą ir liekana plaunama šiltu vandeniu, kol plovimo vanduo nerodo rūgščios reakcijos. Filtras su liekana džiovinamas ir pasvertame tiglyje sudeginamas ne žemesnėje nei 550oC, bet ne aukštesnėje nei 700oC temperatūroje. Tiglis aušinamas eksikatoriuje ir pasveriamas.

5.2. B metodas

5 g mėginio pasveriama 1 mg tikslumu ir supilama į 250 ml – 400 ml laboratorinę stiklinę. Iš pradžių įpilama 25 ml vandens, po to 25 ml 3 mol/l druskos rūgšties (3.1), sumaišoma ir palaukiama, kol nustoja audringai skirtis burbuliukai. Įpilama dar 50 ml 3 mol/l druskos rūgšties (3.1). Palaukiama dar galimo dujų skyrimosi pabaigos, stiklinė statoma į verdančią vandens vonią ir laikoma joje trisdešimt minučių, prireikus ir ilgiau, kad visiškai būtų hidrolizuotas krakmolas, kurio galėjo būti mėginyje.

Šiltas tirpalas filtruojamas per bepelenį filtrą, liekana plaunama 50 ml šilto vandens (žr. 7 punkto pastabą). Filtras su liekana dedamas į mėginiui sudeginti skirtą tiglį, džiovinamas ir sudeginamas ne žemesnėje nei 5500C, bet ne aukštesnėje nei 7000C temperatūroje. Pelenai su 75 ml 3 mol/l druskos rūgštimi (3.1) nuplaunami į 250 ml – 400 ml laboratorinę stiklinę; tęsiama, kaip nurodyta 5.1 punkto antroje pastraipoje.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Liekanos masė apskaičiuojama atimant tiglio masę. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABA. Jei mėginys sunkiai filtruojamas, analizė atliekama iš naujo, 50 ml 3 mol/l druskos rūgšties (3.1) pakeičiant 50 ml 20 % trichloracto rūgšties (3.2) ir plaunant filtrą šiltu 1 % trichloracto rūgšties tirpalu (3.3).

______________

 

6 priedas

 

CHLORIDŲ CHLORO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Metodu nustatomas vandenyje tirpių chloridų chloro kiekis. Paprastai jo kiekis reiškiamas natrio chlorido kiekiu. Metodas tinka visiems pašarams.

 

2. Metodo esmė

Chloridai ištirpinami vandenyje. Jei produkte yra organinių medžiagų, jis skaidrinamas. Tirpalas šiek tiek parūgštinamas azoto rūgštimi ir chloridai nusodinami sidabro chlorido pavidalu, veikiant sidabro nitrato tirpalu. Sidabro perteklius yra titruojamas Volhard metodu su amonio tiocianatu.

 

3. Reagentai:

3.1. amonio tiocianato 0,1 mol/l tirpalas;

3.2. sidabro nitrato 0,1 mol/l tirpalas;

3.3. sotusis amonio–geležies (III) sulfato tirpalas;

3.4. azoto rūgštis, r = 1,38 g/ml;

3.5. dietileteris, a. r.;

3.6. acetonas, a. r.;

3.7. Carrez I tirpalas: vandenyje ištirpinama 21,9 g cinko acetato dihidrato, Zn(CH3COO) 2 × 2H2O ir 3 g ledinės acto rūgšties. Vandeniu skiedžiama iki 100 ml;

3.8. Carrez II tirpalas: vandenyje ištirpinama 10,6 g kalio heksacianoferato (II) trihidrato, K4Fe(CN)6× 3H2O. Skiedžiama vandeniu iki 100 ml;

3.9. aktyvintos anglys, a. r., be chloridų ir jų neabsorbuojančios.

 

4. Prietaisai

Maišiklis (vartytuvas) apytikriai nuo 35 aps./min. iki 40 aps./min.

 

5. Matavimas:

5.1. Tirpalo ruošimas:

Atsižvelgiant į mėginio prigimtį, tirpalas ruošiamas pagal 5.1.1, 5.1.2 arba 5.1.3 punktą.

Kartu atliekamas tuščiasis bandymas, nededant analizuojamo mėginio.

5.1.1. Mėginiai be organinės medžiagos

1 mg tikslumu pasveriama ne daugiau kaip 10 g mėginio, kuriame chloridų chloro pavidalu būtų ne daugiau kaip 3 g. Mėginys supilamas į 500 ml matavimo kolbą su 400 ml maždaug 20oC temperatūros vandens. Trisdešimt minučių maišomas maišikliu, praskiedžiamas iki žymės, sumaišomas ir filtruojamas.

5.1.2. Mėginiai, kuriuose yra organinės medžiagos, išskyrus produktus, išvardytus 5.1.3

1 mg tikslumu pasveriama ne daugiau kaip 5 g mėginio, kuris kartu su 1 g aktyvintų anglių supilamas į 500 ml matavimo kolbą. Įpilama 400 ml apie 200C temperatūros vandens ir 5 ml Carrez I tirpalo (3.7), išmaišoma, įpilama 5 ml Carrez II tirpalo (3.8). Turinys maišomas maišikliu trisdešimt minučių, skiedžiamas iki žymės, sumaišomas ir filtruojamas.

5.1.3. Virti pašarai, linų sėmenų išspaudos ir miltai, produktai, kuriuose daug linų sėmenų miltų, ir kiti produktai, kuriuose daug glitėsių ar koloidinių medžiagų (pvz., dekstrinuotas krakmolas).

Tirpalas ruošiamas taip, kaip aprašyta 5.1.2 punkte, tačiau nefiltruojamas. Tirpalas dekantuojamas (prireikus, centrifuguojamas). 100 ml virš nuosėdų esančio tirpalo paimama į 200 ml matavimo kolbą, maišoma su acetonu (3.6) ir šiuo tirpikliu skiedžiama iki žymės. Tirpalas sumaišomas ir filtruojamas.

5.2. Titravimas

Pipete į Erlenmeyer kolbą paimama nuo 25 iki 100 ml (pagal numatomą chlorido kiekį) tirpalo, paruošto pagal 5.1.1, 5.1.2 ar 5.1.3 punktus. Paimtoje alikvotinėje tirpalo dalyje turi būti ne daugiau nei 150 mg chloro (Cl). Prireikus tirpalas skiedžiamas ne mažiau kaip 50 ml vandens, įpilama 5 ml azoto rūgšties (3.4), 20 ml sočiojo amonio–geležies (III) sulfato tirpalo (3.3) ir du lašai amonio tiocianato tirpalo (3.1), lašinamo iš biuretės, užpildytos iki nulinės žymės. Iš biuretės įpilama tiek sidabro nitrato tirpalo (3.2), kad susidarytų 5 ml perteklius. Įpilama 5 ml dietileterio (3.5) ir purtoma, kad nuosėdos koaguliuotų.

Sidabro nitrato perteklius titruojamas amonio tiocianato tirpalu (3.1), kol atsiradusi raudonai ruda spalva neišnyksta per minutę.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Chloro kiekis, išreikštas natrio chlorido kiekiu (W), esančiu titravimui paimto tirpalo tūryje, apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

 

W =5,845 (V1 – V2) mg,

 

čia:

V1 – įpilto 0,1 mol/l sidabro nitrato tirpalo tūris mililitrais;

V2 – analizei suvartoto 0,1 mol/l amonio tiocianato tirpalo tūris mililitrais.

Jei 0,1 mol/l sidabro nitrato tirpalas buvo sunaudotas tuščiajame bandyme, iš skirtumo (V1 – V2) atimamas sunaudoto tirpalo tūris.

PASTABOS:

1. Titravimą taip pat galima atlikti potenciometriškai.

2. Tuo atveju, jei produktuose yra daug aliejaus ir riebalų, iš pradžių dietileteriu ar petroleteriu pašalinami riebalai.

3. Tiriant žuvų miltus, chloridus galima titruoti Mohr metodu.

______________

 

7 priedas

 

LAKTOZĖS KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Metodu nustatomas laktozės kiekis pašaruose, kai jos yra daugiau nei 0,5 %.

 

2. Metodo esmė

Cukrūs ištirpinami vandenyje. Tirpalas fermentuojamas pridedant mielių Saccharomyces cerevisiae, kurios laktozės neliečia. Po skaidrinimo ir filtracijos laktozės kiekis filtrate nustatomas Luff–Schoorl metodu.

 

3. Reagentai:

3.1. Saccharomyces cerevisiae suspensija: 25 g šviežių mielių išmaišoma 100 ml vandens. Suspensija šaldytuve išsilaiko ne ilgiau kaip savaitę;

3.2. Carrez I tirpalas: vandenyje ištirpinama 21,9 g cinko acetato dihidrato, Zn(CH3COO)2 × 2H2O ir 3 g ledinės acto rūgšties. Šiltu vandeniu skiedžiama iki 100 ml;

3.3. Carrez II tirpalas: vandenyje ištirpinama 10,6 g kalio heksacianoferato (II) trihidrato, K4Fe(CN)6× 3H2O. Skiedžiama vandeniu iki 100 ml;

3.4. Luff–Schoorl reagentas:

gerai maišant citrinų rūgšties tirpalas (3.4.2) supilamas į natrio karbonato tirpalą (3.4.3). Įpilamas vario sulfato tirpalas (3.4.1) ir vandeniu skiedžiama iki 1 litro. Paliekama nusistovėti per naktį ir tirpalas filtruojamas. Tikrinama tokiu būdu gauto reagento molinė ekvivalentų koncentracija (Cu – 0,1 mol/l, Na2CO3 – 1 mol/l). Tirpalo pH turi būti apie 9,4:

3.4.1. vario sulfato tirpalas: 25 g vario sulfato pentahidrato, a. r., CuSO4 × 5H2O, be geležies, ištirpinama 100 ml vandens;

3.4.2. citrinų rūgšties tirpalas: 50 g citrinų rūgšties monohidrato, a. r., C6H8O7 × H2O, ištirpinama 50 ml vandens;

3.4.3. natrio karbonato tirpalas: 143,8 g bevandenio natrio karbonato, a. r., ištirpinama maždaug 300 ml šilto vandens. Paliekama aušti;

3.5. pemzos granulės, virintos druskos rūgšties tirpale, išplautos ir išdžiovintos;

3.6. kalio jodido 30 % (m/v) tirpalas;

3.7. sieros rūgšties 3 mol/l tirpalas;

3.8. natrio tiosulfato 0,1 mol/l tirpalas;

3.9. krakmolo tirpalas: 5 g tirpaus krakmolo mišinys su 30 ml vandens supilamas į 1 litrą verdančio vandens. Virinama tris minutes, tirpalas aušinamas, prireikus į jį kaip konservanto įdedama 10 mg gyvsidabrio (II) jodido.

 

4. Prietaisai

Termostatuojama vandens vonia, nustatyta 380C–400C temperatūrai.

 

5. Matavimas

1 g mėginio, pasverto 1 mg tikslumu, supilama į 100 ml matavimo kolbą. Įpilama 25 ml – 30 ml vandens. Kolba 30 minučių laikoma verdančio vandens vonioje ir po to aušinama iki maždaug 350C temperatūros. Įdedama apie 5 ml mielių suspensijos (3.1) ir išmaišoma. Kolba paliekama stovėti dvi valandas vandens vonioje 380C–400C temperatūroje. Aušinama iki maždaug 200C temperatūros.

Įpilama 2,5 ml Carrez I tirpalo (3.2) ir 30 sekundžių maišoma, po to – 2,5 ml Carrez II tirpalo (3.3) ir vėl maišoma 30 sekundžių. Skiedžiama vandeniu iki 100 ml, sumaišoma ir filtruojama. Ne daugiau kaip 25 ml šio tirpalo, kuriame laktozės turėtų būti nuo 40 iki 80 mg, pipete paimama į 300 ml Erlenmeyer kolbą. Prireikus iki 25 ml praskiedžiama vandeniu.

Tokiu pačiu būdu atliekamas tuščiasis bandymas su 5 ml mielių suspensijos (3.1).

Laktozės kiekis Luff–Schoorl metodu nustatomas taip: įpilama lygiai 25 ml Luff–Schoorl reagento (3.4) ir įdedamos dvi pemzos (3.5) granulės. Tirpalas maišomas laikant kolbą rankoje ir tuo pat metu šildant virš vidutinės atviros liepsnos ar be liepsnos, kad tirpalas užvirtų maždaug per dvi minutes. Iš karto Erlenmeyer kolba statoma ant asbestu padengto vielos tinklelio su maždaug 6 cm skersmens skyle, po kuria dega liepsna. Liepsna turi būti reguliuojama tokiu būdu, kad būtų šildomas tik Erlenmeyer kolbos dugnas. Prie Erlenmeyer kolbos prijungiamas grįžtamasis kondensatorius. Virinama lygiai dešimt minučių. Iš karto po to kolba aušinama šaltame vandenyje ir maždaug po penkių minučių titruojama taip:

įpilama 10 ml kalio jodido tirpalo (3.6) ir tuojau pat (atsargiai, nes gali stipriai putoti) įpilama 25 ml 3 mol/l sieros rūgšties tirpalo (3.7). Titruojama natrio tiosulfato 0,1 mol/l tirpalu (3.8), kol spalva tampa vos gelsva. Indikatoriumi naudojamas krakmolo tirpalas (3.9);

toks pats titravimas, tik nevirinant, atliekamas su tiksliai 25 ml Luff–Schoorl reagento (3.4) ir 25 ml vandens mišiniu, įpilant 10 ml kalio jodido tirpalo (3.6) ir 25 ml 3 mol/l sieros rūgšties tirpalo (3.7).

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Pagal pridedamą lentelę nustatomas laktozės kiekis miligramais, kuris atitinka dviejų titravimų rezultatų skirtumą, reiškiamą mililitrais 0,1 mol/l natrio tiosulfato tirpalo.

Rezultatas nurodomas procentais, išreikiant bevandenės laktozės masės dalį.

PASTABA. Produktams, kuriuose yra daugiau kaip 40 % fermentuojamo cukraus, naudojama daugiau nei 5 ml mielių suspensijos.

______________

Verčių lentelė, kai naudojama 25 ml Luff–Schoorl reagento

0,1 mol/l Na2S2O3 ml, dvi minutes šildant, dešimt minučių virinant

 

0,1 mol/l Na2S2O3

Gliukozė, fruktozė, invertuoti cukrūs, C6H12O6

Laktozė, C12H22O11

Maltozė, C12H22O11

0,1 mol/l Na2S2O3

ml

mg

skirtumas

mg

skirtumas

mg

skirtumas

ml

1

2,4

2,4

3,6

3,7

3,9

3,9

1

2

4,8

2,4

7,3

3,7

7,8

3,9

2

3

7,2

2,5

11,0

3,7

11,7

3,9

3

4

9,7

2,5

14,7

3,7

15,6

4,0

4

5

12,2

2,5

18,4

3,7

19,6

3,9

5

6

14,7

2,5

22,1

3,7

23,5

4,0

6

7

17,2

2,6

25,8

3,7

27,5

4,0

7

8

19,8

2,6

29,5

3,7

31,5

4,0

8

9

22,4

2,6

33,2

3,8

35,5

4,0

9

10

25,0

2,6

37,0

3,8

39,5

4,0

10

11

27,6

2,7

40,8

3,8

43,5

4,0

11

12

30,3

2,7

44,6

3,8

47,5

4,1

12

13

33,0

2,7

48,4

3,8

51,6

4,1

13

14

35,7

2,8

52,2

3,8

55,7

4,1

14

15

38,5

2,8

56,0

3,9

59,8

4,1

15

16

41,3

2,9

59,9

3,9

63,9

4,1

16

17

44,2

2,9

63,8

3,9

68,0

4,2

17

18

47,1

2,9

67,7

4,0

72,2

4,3

18

19

50,0

3,0

71,7

4,0

76,5

4,4

19

20

53,0

3,0

75,7

4,1

80,9

4,5

20

21

56,0

3,1

79,8

4,1

85,4

4,6

21

22

59,1

3,1

83,9

4,1

90,0

4,6

22

23

62,2

 

88,0

 

94,6

 

23

______________

 

8 priedas

 

KALIO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas kalio kiekis pašaruose.

 

2. Metodo esmė

Mėginys sudeginamas ir pelenai ištirpinami druskos rūgštyje. Kalio kiekis tirpale nustatomas liepsnos fotometrijos metodu, esant cezio chloridui ir aliuminio nitratui. Šių medžiagų dedama, kad būtų sumažinama trukdančių elementų įtaka.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgštis (a. r, = 1,12 g/ml);

3.2. cezio chloridas, a. r.;

3.3. aliuminio nitratas nanohidratas, Al(NO3) 3. 9 H2O, techninis reagentas;

3.4. bevandenis kalio chloridas, a. r.;

3.5. liepsnos fotometrijos (spektrofotometro) buferinis tirpalas: vandenyje ištirpinama 50 g cezio chlorido (3.2) ir 250 g aliuminio nitrato (3.3), tirpalas skiedžiamas vandeniu iki 1 litro ir sumaišomas. Tirpalas laikomas plastiko buteliuose;

3.6. standartinis kalio tirpalas: vandenyje ištirpinama 1,907 g kalio chlorido (3.4), įpilama 5 ml druskos rūgšties (3.1), vandeniu skiedžiama iki 1 litro ir tirpalas sumaišomas. Tirpalas laikomas plastiko buteliuose. 1 ml šio tirpalo yra 1 mg kalio.

 

4. Prietaisai:

4.1. platinos, kvarco ar porcelianiniai tigliai mėginiui sudeginti, kurie prireikus uždengiami;

4.2. elektrinė mufelinė krosnis su termorėle;

4.3. liepsnos fotometras.

 

5. Matavimas:

5.1. Mėginio analizė

Paprastai 10 mg tikslumu pasveriama 10 g mėginio, kuris supilamas į tiglį. Analizės metu temperatūra keliama palaipsniui ir tris valandas kaitinamas esant 4500 C. Tigliui ataušus, pelenai kiekybiškai nuplaunami į 500 ml matavimo kolbą, tam sunaudojant nuo 250 ml iki 300 ml vandens, po to 50 ml druskos rūgšties tirpalo (3.1). Nustojus skirtis anglies dioksidui, tirpalas pašildomas ir dvi valandas kartais pamaišant laikomas maždaug 900 C temperatūroje. Atšaldžius iki kambario temperatūros, tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės, sumaišomas ir filtruojamas. Į 100 ml matavimo kolbą paimama alikvotinė filtrato dalis, kurioje būtų ne daugiau nei 1 mg kalio, įpilama 10,0 ml fotometrijos buferinio tirpalo (3.5), tirpalas vandeniu skiedžiamas iki žymės ir sumaišomas. Tuo atveju, kai kalio yra daugiau, prieš įpilant liepsnos fotometrijos buferinį tirpalą, analizuojamas tirpalas atitinkamai praskiedžiamas.

Lentelėje pateikiami orientaciniai praskiedimo koeficientai, imant maždaug 10 g masės mėginį.

 

Numatomas kalio kiekis mėginyje (% K)

Praskiedimo koeficientas

Cheminei analizei imamo tirpalo tūrio dalis, ml

iki 0,1

-

50

nuo 0,1 iki 0,5

-

10

nuo 0,5 iki 1,0

-

5

nuo 1,0 iki 5,0

1:10

10

nuo 5,0 iki 10,0

1:10

5

nuo 10,0 iki 20,0

1:20

5

 

Matuojama liepsnos fotometru, esant 768 nm bangos ilgiui. Rezultatas apskaičiuojamas pagal kalibracinę kreivę.

5.2. Kalibracinė kreivė

Lygiai 10 ml standartinio tirpalo (3.6) įpilama į 250 ml matavimo kolbą, tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės ir sumaišomas. Į 100 ml kolbas tiksliai įpilama 5 ml, 10 ml, 15 ml, 20 ml ir 25 ml šio tirpalo, kuriame atitinkamai būtų 0,2 mg, 0,4 mg, 0,6 mg, 0,8 mg ir 1,0 mg kalio. Į dar vieną kolbą standartinio tirpalo neįpilama. Į kiekvieną kolbą įpilama 10 ml liepsnos fotometrijos buferinio tirpalo (3.5), tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės ir sumaišomas. Atliekami 5.1 punkte nurodyti matavimai. Paprastai kalibracinė kreivė yra tiesi iki kalio koncentracijos 1 mg/100 ml tirpalo.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABA. Norint išvengti matavimui trukdančių elementų įtakos, ne visada būtina pilti liepsnos fotometrijos buferinio tirpalo (3.5).

______________

 

9 priedas

 

NATRIO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas natrio kiekis pašaruose.

 

2. Metodo esmė

Mėginys sudeginamas ir pelenai ištirpinami druskos rūgštyje. Natrio kiekis tirpale nustatomas liepsnos fotometrijos metodu, esant cezio chloridui ir aliuminio nitratui. Šių medžiagų dedama, kad būtų sumažinama trukdančių elementų įtaka.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgštis (a. r, = 1,12 g/ml);

3.2. cezio chloridas, a. r.;

3.3. aliuminio nitratas nanohidratas, Al(NO3)3. 9 H2O, techninis reagentas;

3.4. bevandenis natrio chloridas, a. r.;

3.5. liepsnos fotometrijos buferinis tirpalas: vandenyje ištirpinama 50 g cezio chlorido (3.2) ir 250 g aliuminio nitrato (3.3), tirpalas skiedžiamas vandeniu iki 1 litro ir sumaišomas. Tirpalas laikomas plastiko buteliuose;

3.6. standartinis natrio tirpalas: vandenyje ištirpinama 2,542 g natrio chlorido (3.4), įpilama 5 ml druskos rūgšties (3.1), vandeniu skiedžiama iki 1 litro ir tirpalas sumaišomas. Tirpalas laikomas plastiko buteliuose. 1 ml šio tirpalo yra 1 mg natrio.

 

4. Prietaisai:

4.1. platinos, kvarco ar porcelianiniai tigliai mėginiui sudeginti, kurie prireikus uždengiami;

4.2. elektrinė termoreguliuojama mufelinė krosnis;

4.3. liepsnos fotometras.

 

5. Matavimas:

5.1. Mėginio cheminė analizė

Paprastai 10 mg tikslumu pasveriama 10 g mėginio, kuris supilamas į tiglį ir tris valandas kaitinamas 4500 C temperatūroje. Vengiama perkaitinti (kad neužsidegtų). Tigliui ataušus, pelenai kiekybiškai nuplaunami į 500 ml matavimo kolbą, tam panaudojant nuo 250 ml iki 300 ml vandens, po to 50 ml druskos rūgšties tirpalo (3.1). Nustojus skirtis anglies dioksidui, tirpalas pašildomas ir dvi valandas laikomas maždaug 900C temperatūroje, kartais maišant. Ataušintas iki kambario temperatūros tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės, sumaišomas ir filtruojamas. Į 100 ml matavimo kolbą paimama alikvotinė filtrato dalis, kurioje būtų ne daugiau kaip 1 mg natrio, įpilama 10,0 ml liepsnos fotometrijos buferinio tirpalo (3.5), tirpalas vandeniu skiedžiamas iki žymės ir sumaišomas. Tuo atveju, kai natrio yra daugiau, prieš įpilant liepsnos fotometrijos buferinį tirpalą, analizuojamas tirpalas atitinkamai praskiedžiamas.

Lentelėje pateikiami orientaciniai skiedimo koeficientai maždaug 10 g masės mėginiui.

 

Numatomas natrio kiekis mėginyje (% Na)

Skiedimo koeficientas

Analizei imamo tirpalo tūrio dalis, ml

iki 0,1

-

50

nuo 0,1 iki 0,5

-

10

nuo 0,5 iki 1,0

-

5

nuo 1,0 iki 5,0

1:10

10

nuo 5,0 iki 10,0

1:10

5

nuo 10,0 iki 20,0

1:20

5

 

Matuojama liepsnos fotometru, esant 589 nm bangos ilgiui. Rezultatas apskaičiuojamas pagal kalibracinę kreivę.

5.2. Kalibracinė kreivė

Lygiai 10 ml standartinio tirpalo (3.6) paimama į 250 ml matavimo kolbą, tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės ir sumaišomas. Į 100 ml kolbas paimama lygiai 5 ml, 10 ml, 15 ml, 20 ml ir 25 ml šio tirpalo, kuriame atitinkamai yra 0,2 mg, 0,4 mg, 0,6 mg, 0,8 mg ir 1,0 mg natrio. Į dar vieną kolbą standartinio tirpalo neįpilama. Į kiekvieną kolbą įpilama 10 ml liepsnos fotometrijos buferinio tirpalo (3.5), tirpalas skiedžiamas vandeniu iki žymės ir sumaišomas. Atliekami 5.1 punkte nurodyti matavimai. Paprastai kalibracinė kreivė yra tiesi iki natrio koncentracijos 1 mg/100 ml tirpalo.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABOS:

1. Produktus, kuriuose yra daugiau kaip 4 % natrio, pelenais geriausiai būtų paversti kaitinant dvi valandas uždengtame tiglyje. Liekanai ataušus, įpilama vandens, pelenai suspenduojami, maišant platinos viela, tirpalas džiovinamas ir vėl dvi valandas kaitinamas uždengtame tiglyje.

2. Jei mėginį sudaro tik neorganinės medžiagos, jis ištirpinamas prieš tai nesudeginus.

______________

 

10 priedas

 

CUKRAUS KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas redukuojančiųjų cukrų kiekis ir suminis cukrų po inversijos kiekis, reiškiamas gliukozės kiekiu ar, kur tinka, sacharozės kiekiu, dauginant rezultatą iš koeficiento 0,95. Metodas tinka kombinuotiesiems pašarams. Kitiems pašarams numatyti specialūs metodai. Kur būtina, laktozė turi būti nustatyta atskirai ir į jos kiekį atsižvelgiama skaičiuojant rezultatus.

 

2. Metodo esmė

Cukrūs ekstrahuojami praskiestu etanoliu; tirpalas skaidrinamas I ir II Carrez tirpalais. Etanolį pašalinus, cukrų kiekiai prieš ir po inversijos nustatomi Luff–Schoorl metodu.

 

3. Reagentai:

3.1. etanolis 40 % (v/v) (r = 0,948 g/ml, 20 oC, neutralus; tikrinamas fenolftaleinu);

3.2. Carrez I tirpalas: vandenyje ištirpinama 21,9 g cinko acetato dihidrato, Zn(CH3COO)2 × 2H2O ir 3 g ledinės acto rūgšties. Šiltu vandeniu skiedžiama iki 100 ml;

3.3. Carrez II tirpalas: vandenyje ištirpinama 10,6 g kalio heksacianoferato (II) trihidrato, K4Fe(CN)6× 3H2O. Skiedžiama vandeniu iki 100 ml;

3.4. metiloranžinio 0,1 % (m/v) tirpalas;

3.5. druskos rūgšties 4 mol/l tirpalas;

3.6. druskos rūgšties 0,1 mol/l tirpalas;

3.7. natrio hidroksido 0,1 mol/l tirpalas;

3.8 Luff–Schoorl reagentas:

gerai maišant, citrinų rūgšties tirpalas (3.8.2) supilamas į natrio karbonato tirpalą (3.8.3). Įpilamas vario sulfato tirpalas (3.8.1) ir vandeniu skiedžiama iki 1 litro. Paliekama nusistovėti per naktį ir tirpalas filtruojamas. Tikrinama taip gauto reagento molinė ekvivalentų koncentracija (Cu – 0,1 mol/l, Na2CO3 – 1 mol/l). Tirpalo pH turi būti apie 9,4;

3.8.1. vario sulfato tirpalas: 25 g vario sulfato pentahidrato, a. r., CuSO4 × 5H2O, be geležies, ištirpinama 100 ml vandens;

3.8.2. citrinų rūgšties tirpalas: 50 g citrinų rūgšties monohidrato, a. r., C6H8O7 × H2O, ištirpinama 50 ml vandens;

3.8.3. natrio karbonato tirpalas: 143,8 g bevandenio natrio karbonato, a. r., ištirpinama maždaug 300 ml šilto vandens. Paliekama aušti;

3.9. natrio tiosulfato 0,1 mol/l tirpalas;

3.10. krakmolo tirpalas: 5 g tirpaus krakmolo mišinys su 30 ml vandens supilamas į 1 litrą verdančio vandens. Verdama tris minutes, aušinama, ir prireikus, kaip konservanto įdedama 10 mg gyvsidabrio (II) jodido;

3.11. sieros rūgšties 3 mol/l tirpalas;

3.12. kalio jodido 30 % (m/v) tirpalas;

3.13. pemzos granulės, virintos druskos rūgšties tirpale, išplautos ir išdžiovintos;

3.14. 3-metil-1-butanolis.

 

4. Prietaisai

Maišiklis (vartytuvas) apytikriai nuo 35 aps./min. iki 40 aps./min.

 

5. Matavimas

5.1. Mėginio ekstrahavimas

2,5 g mėginio, pasverto 1 mg tikslumu, supilama į 250 ml matavimo kolbą. Įpilama 200ml etanolio (3.1) ir vieną valandą maišoma maišikliu. Įpilama 5 ml Carrez I tirpalo (3.2) ir maišoma vieną minutę. Įpilama 5 ml Carrez II tirpalo (3.3) ir vėl maišoma 1 minutę. Etanoliu (3.1) skiedžiama iki žymės, sumaišoma ir filtruojama. Imama 200 ml filtrato ir, norint pašalinti didesnę dalį etanolio, garinama, kol tūris sumažėja maždaug du kartus. Likutis po išgarinimo, naudojant šiltą vandenį, kiekybiškai supilamas į 200 ml matavimo kolbą, tirpalas aušinamas, skiedžiamas iki žymės vandeniu, sumaišomas ir, prireikus, filtruojamas. Šis tirpalas naudojamas nustatyti redukuojančiųjų cukrų kiekį, o po inversijos – suminį cukrų kiekį.

5.2. Redukuojančių cukrų nustatymas

Pipete paimama ne daugiau kaip 25 ml tirpalo, turinčio mažiau nei 60 mg redukuojančiųjų cukrų, kurių kiekis reiškiamas gliukozės kiekiu. Prireikus, distiliuotu vandeniu skiedžiama iki 25 ml ir redukuojančiųjų cukrų kiekis nustatomas Luff–Schoorl metodu. Rezultatas išreiškiamas procentiniu gliuokozės kiekiu mėginyje.

5.3. Suminio invertuotų cukrų kiekio nustatymas

Pipete paimama 50 ml tirpalo ir supilama į 100 ml matavimo kolbą. Įlašinami keli lašai metiloranžinio tirpalo (3.4) ir atsargiai, nuolat maišant, pilama 4 mol/l druskos rūgšties tirpalo (3.5), kol tirpalo raudona spalva neišnyksta. Įpilama 15 ml 0,1 mol/l druskos rūgšties tirpalo (3.6), kolba nuleidžiama į pastoviai verdančio vandens vonią, kurioje laikoma trisdešimt minučių. Tirpalas greitai aušinamas iki maždaug 200C temperatūros ir į jį įpilama 15 ml 0,1 mol/l natrio hidroksido tirpalo (3.7). Vandeniu skiedžiama iki 100 ml ir sumaišoma. Paimama ne daugiau 25 ml šio tirpalo, turinčio mažiau nei 60 mg redukuojančiųjų cukrų, išreikštų gliukoze. Prireikus distiliuotu vandeniu skiedžiama iki 25 ml ir redukuojančiųjų cukrų kiekis nustatomas Luff–Schoorl metodu. Rezultatas išreiškiamas gliukozės procentiniu kiekiu arba, kur tinka, sacharozės kiekiu, gautą rezultatą padauginus iš koeficiento 0,95.

5.4. Titravimas Luff–Schoorl metodu

Pipete paimama 25 ml Luff–Schoorl reagento (3.8) ir supilama į 300 ml Erlenmeyer kolbą; įpilama lygiai 25 ml skaidrinto cukrų tirpalo. Įdedamos dvi pemzos (3.13) granulės, tirpalas šildomas ir maišomas, laikant kolbą rankoje virš vidutinės atviros liepsnos ar be liepsnos, kad tirpalas užvirtų maždaug per dvi minutes. Iš karto Erlenmeyer kolba statoma ant asbestu dengto vielos tinklelio su maždaug 6 cm skersmens skyle, po kuria dega liepsna. Liepsna turi būti reguliuojama taip, kad būtų šildomas tik Erlenmeyer kolbos dugnas. Prie Erlenmeyer kolbos prijungiamas grįžtamasis kondensatorius. Virinama lygiai dešimt minučių. Po to kolba iš karto aušinama šaltame vandenyje ir maždaug po penkių minučių titruojama taip: įpilama 10 ml kalio jodido tirpalo (3.12) ir tuojau pat (atsargiai, nes gali stipriai putoti) įpilama 25 ml 3 mol/l sieros rūgšties (3.11). Titruojama natrio tiosulfato 0,1 mol/l tirpalu (3.9), kol spalva tampa vos gelsva, įpilama indikatoriaus – krakmolo tirpalo (3.10) ir titravimas pabaigiamas.

Toks pats titravimas, tik nevirinant, atliekamas su 25 ml Luff–Schoorl reagento (3.8) ir 25 ml vandens mišiniu, įpilant 10 ml kalio jodido tirpalo (3.12) ir 25 ml 3 mol/l sieros rūgšties tirpalo (3.11).

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Pagal lentelę nustatomas gliukozės kiekis miligramais, kuris atitinka dviejų titravimų rezultatų skirtumą, reiškiamą mililitrais 0,1 mol/l natrio tiosulfato tirpalo.

Rezultatas pateikiamas mėginio masės procentais.

 

7. Specialūs metodai:

7.1. Pašarų, kuriuose yra daug melasos, ir kitų pašarų, kurie nėra ypatingai vienalyčiai, pasveriama 20 g ir su 500 ml vandens nuplaunama į 1000 ml tūrio matavimo kolbą. Maišikliu maišoma vieną valandą. Skaidrinama, naudojant Carrez I (3.2) ir II (3.3) tirpalus, kaip aprašyta 5.1 punkte, tačiau naudojant keturiskart didesnius reagentų kiekius. Skiedžiama iki žymės 80 % (v/v) etanoliu.

Tirpalas sumaišomas ir filtruojamas. Etanolis pašalinamas, kaip tai aprašyta 5.1 punkte. Jei mėginyje nėra dekstrinizuoto krakmolo, skiedžiama iki žymės vandeniu.

7.2. Melasos ir grynųjų pašarų, kuriuose yra daug cukraus ir beveik nėra krakmolo (ceratonia siliqua vaisiai, džiovinti runkelių griežiniai ir t. t.) 5 g mėginio sudedama į 250 ml matavimo kolbą, įpilama 200 ml distiliuoto vandens ir valandą (prireikus, ir ilgiau) maišoma maišikliu. Skaidrinama naudojant Carrez I (3.2) ir II (3.3) tirpalus, kaip aprašyta 5.1 punkte. Skiedžiama iki žymės šaltu vandeniu, maišoma ir filtruojama. Norint nustatyti suminį cukrų kiekį, daroma, kaip aprašyta 5.3 punkte.

PASTABOS:

1. Putojimo išvengiama, jei prieš virinant su Luff–Schoorl reagentu į tiriamąjį mišinį įpilama apie 1 ml 3-metil-1-butanolio (3.14).

2. Skirtumas tarp cukrų po inversijos suminio kiekio, išreikšto gliukozės kiekiu, ir redukuojančiųjų cukrų kiekio, išreikšto gliukozės kiekiu, padauginus iš 0,95, yra procentinis sacharozės kiekis.

3. Norint nustatyti redukuojančiųjų cukrų be laktozės kiekį, galima taikyti du metodus:

3.1. skaičiuojant apytikriai, atskiru analizės metodu nustatytas laktozės kiekis dauginamas iš 0,675 ir gautas rezultatas atimamas iš redukuojančiųjų cukrų kiekio;

3.2. redukuojančiųjų cukrų be laktozės kiekį skaičiuojant tiksliai, tas pats mėginys turi būti tiriamas dviem metodais. Viena cheminė analizė atliekama su alikvotine dalimi tirpalo, gauto pagal 5.1 punktą, kita – su alikvotine dalimi tirpalo, gauto nustatant laktozę pagal šiam tikslui numatytą metodą (atlikus kitų cukrų fermentaciją ir skaidrinimą).

Abiem atvejais turimas cukrų kiekis nustatomas Luff–Schoorl metodu ir perskaičiuojamas į gliukozės kiekį miligramais. Viena iš verčių atimama iš kitos ir skirtumas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PAVYZDYS

Du kiekvienam nustatymui paimti tūriai atitinka 250 mg mėginį.

Pirmuoju atveju sunaudota 17 ml 0,1 mol/l natrio tiosulfato tirpalo ir tai atitinka 44,2 mg gliukozės; antruoju atveju sunaudota 11 ml, tai atitinka 27,6 mg gliukozės. Skirtumas yra 16,6 mg gliukozės.

Redukuojančių cukrų kiekis (neskaitant laktozės), perskaičiuotas į gliukozę, tokiu atveju yra lygus:
 

 

 


______________

Verčių lentelė, kai naudojama 25 ml Luff–Schoorl reagento

0,1 mol/l Na2S2O3 ml, dvi minutes šildant, dešimt minučių virinant

 

0,1 mol/l Na2S2O3

Gliukozė, fruktozė, invertuoti cukrūs, C6H12O6

Laktozė, C12H22O11

Maltozė, C12H22O11

0,1 mol/l Na2S2O3

ml

mg

skirtumas

mg

skirtumas

mg

skirtumas

ml

1

2,4

2,4

3,6

3,7

3,9

3,9

1

2

4,8

2,4

7,3

3,7

7,8

3,9

2

3

7,2

2,5

11,0

3,7

11,7

3,9

3

4

9,7

2,5

14,7

3,7

15,6

4,0

4

5

12,2

2,5

18,4

3,7

19,6

3,9

5

6

14,7

2,5

22,1

3,7

23,5

4,0

6

7

17,2

2,6

25,8

3,7

27,5

4,0

7

8

19,8

2,6

29,5

3,7

31,5

4,0

8

9

22,4

2,6

33,2

3,8

35,5

4,0

9

10

25,0

2,6

37,0

3,8

39,5

4,0

10

11

27,6

2,7

40,8

3,8

43,5

4,0

11

12

30,3

2,7

44,6

3,8

47,5

4,1

12

13

33,0

2,7

48,4

3,8

51,6

4,1

13

14

35,7

2,8

52,2

3,8

55,7

4,1

14

15

38,5

2,8

56,0

3,9

59,8

4,1

15

16

41,3

2,9

59,9

3,9

63,9

4,1

16

17

44,2

2,9

63,8

3,9

68,0

4,2

17

18

47,1

2,9

67,7

4,0

72,2

4,3

18

19

50,0

3,0

71,7

4,0

76,5

4,4

19

20

53,0

3,0

75,7

4,1

80,9

4,5

20

21

56,0

3,1

79,8

4,1

85,4

4,6

21

22

59,1

3,1

83,9

4,1

90,0

4,6

22

23

62,2

 

88,0

 

94,6

 

23

______________

 

11 priedas

 

KARBAMIDO KIEKIO NUSTATYMAS

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas karbamido kiekis pašaruose.

 

2. Metodo esmė

Mėginys suspenduojamas vandenyje kartu su skaidrinančia medžiaga. Suspensija filtruojama, pridedama 4-dimetilaminobenzaldehido (4-DMAB), ir karbamido kiekis filtrate nustatomas matuojant optinį tankį, esant 420 nm bangos ilgiui.

 

3. Reagentai:

3.1. 4-dimetilaminobenzaldehido tirpalas: 1,6 g 4-DMAB ištirpinama 100 ml 96 % etanolio ir įpilama 10 ml druskos rūgšties, a. r. (r = 1,19 g/ml). Šį reagentą galima laikyti ne ilgiau kaip dvi savaitės;

3.2. Carrez I tirpalas: vandenyje ištirpinama 21,9 g cinko acetato dihidrato, Zn(CH3COO)2 × 2H2O ir 3 g ledinės acto rūgšties. Vandeniu skiedžiama iki 100 ml;

3.3. Carrez II tirpalas: vandenyje ištirpinama 10,6 g kalio heksacianoferato (II) trihidrato, K4Fe(CN)6× 3H2O. Skiedžiama vandeniu iki 100 ml;

3.4. aktyvintos anglys, a. r., neabsorbuojančios karbamido (turi būti patikrintos);

3.5. karbamido, a. r. 0,1 % (m/v) tirpalas.

 

4. Prietaisai:

4.1. maišiklis (vartytuvas) apytikriai nuo 35 aps./min. iki 40 aps./min.;

4.2. mėgintuvėliai: 160 mm x 16 mm su šlifo kamščiais;

4.3. spektrofotometras.

 

5. Matavimas:

5.1. Mėginio cheminė analizė

1 mg tikslumu pasveriama 2 g mėginio, kuris kartu su 1 g aktyvintų anglių (3.4) supilamas į 500 ml matavimo kolbą. Įpilama 400 ml vandens ir po 5 ml Carrez I (3.2) bei II (3.3) tirpalų. Trisdešimt minučių tirpalas maišomas maišikliu, po to praskiedžiamas vandeniu iki žymės, sumaišomas ir filtruojamas.

Į mėgintuvėlius su šlifo kamščiais įpilama 5 ml skaidraus bespalvio filtrato, 5 ml 4-DMAB tirpalo (3.1) ir sumaišoma. Mėgintuvėlis statomas į 20oC temperatūros vandens vonią. Po penkiolikos minučių spektrofotometru matuojamas mėginio tirpalo optinis tankis, esant 420 nm bangos ilgiui. Lyginama su tuščiajam mėginiui ruošti naudojamų reagentų tirpalu.

5.2. Kalibracinė kreivė

Į 100 ml matavimo kolbas įpilama 1 ml, 2 ml, 4 ml, 5 ml ir 10 ml karbamido tirpalo (3.5) ir skiedžiama vandeniu iki žymės. Į atskirus mėgintuvėlius su šlifo kamščiais įpilama po 5 ml kiekvieno tirpalo, į kiekvieną mėgintuvėlį įpilama 5 ml 4-DMAB tirpalo (3.1) ir sumaišius, kaip nurodyta, matuojamas jo optinis tankis, lyginant su kontroliniu tirpalu, turinčiu tik 5 ml 4-DMAB ir 5 ml vandens. Brėžiama kalibracinė kreivė.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Pagal kalibracinę kreivę nustatomas karbamido kiekis mėginyje. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

PASTABOS:

1. Tais atvejais, kai karbamido kiekis yra didesnis nei 3 %, imama 1 g mėginio arba pradinis tirpalas skiedžiamas tiek, kad jo 500 ml būtų ne daugiau nei 50 mg karbamido.

2. Tuo atveju, kai karbamido yra mažai, mėginio kiekis padidinamas tiek, kad filtratas dar liktų skaidrus ir bespalvis.

3. Jei mėginyje yra nesudėtingų azoto junginių, pvz., aminorūgščių, optinis tankis turi būti matuojamas esant 435 nm bangos ilgiui.

______________

 

12 priedas

 

UREAZĖS AKTYVUMO NUSTATYMAS SOJŲ PRODUKTUOSE

 

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu įvertinamas ureazės aktyvumas produktuose, kurie gaunami iš sojų, ir nustatoma, ar šie produktai buvo pakankamai ilgai virti.

 

2. Metodo esmė

Ureazės aktyvumas įvertinamas amoniakinio azoto kiekiu, kurį išskiria 1 g produkto iš karbamido tirpalo per 1 minutę 300C temperatūroje.

 

3. Reagentai:

3.1. druskos rūgšties 0,1 mol/l tirpalas;

3.2. natrio hidroksido 0,1 mol/l tirpalas;

3.3. fosfatinis 0,05 mol/l buferinis tirpalas; 1000 ml tirpalo yra 4,45 g dinatrio-vandenilio fosfato dihidrato (Na2HPO4 × 2H2O) ir 3,40 g kalio-divandenilio fosfato (KH2PO4);

3.4. šviežias karbamido buferinis tirpalas; 30 g karbamido ištirpinta 1000 ml buferinio tirpalo (3.3); pH 6,9 – 7,0.

 

4. Prietaisai:

4.1. potenciometrinio titravimo aparatas arba didelio jautrumo pH–metras (0,02 pH) su magnetiniu maišikliu;

4.2. tiksliai 30oC temperatūroje termostatuojanti vandens vonia;

4.3. mėgintuvėliai su šlifo kamščiais 150 mm x 18 mm.

 

5. Matavimas

Maždaug 10 g mėginio sumalama (pvz., kavos malūnėliu) taip, kad jo milteliai išsisijotų per sietą, kurio akutės yra 0,2 mm skersmens. 1 mg tikslumu pasveriama 0,2 g sumalto mėginio. Jis supilamas į mėgintuvėlį su šlifo kamščiu, į kurį įpilama 10 ml karbamido buferinio tirpalo (3.4). Mėgintuvėlis iš karto užkemšamas ir stipriai purtomas. Mėgintuvėlis statomas į vandens vonią, kurioje galima termostatuoti tiksliai nustaatytoje 30oC temperatūroje, ir laikomas lygiai 30 minučių. Iš karto po to įpilama 10 ml 0,1 mol/l druskos rūgšties tirpalo (3.1), tirpalas greitai aušinamas iki 20 oC ir kiekybiškai supilamas į titravimo indą, mėgintuvėlį du kartus plaunant su 5 ml vandens. Tirpalas iš karto ir greitai potenciometriškai titruojamas natrio hidroksido 0,1 mol/l tirpalu (3.2) iki pH 4,7, naudojant stiklo elektrodą.

Kontrolinis bandymas atliekamas taip:

1 mg tikslumu pasveriama 0,2 g mėginio, kuris greitai supilamas į mėgintuvėlį su šlifo kamščiu, įpilama 10 ml 0,1 mol/l druskos rūgšties tirpalo (3.1) ir 10 ml karbamido buferinio tirpalo (3.4). Mėgintuvėlis greitai aušinamas lediniame vandenyje ir jame laikomas dar trisdešimt minučių.

Mėgintuvėlio turinys nurodytomis sąlygomis supilamas į titravimo indą ir titruojamas 0,1 mol/l natrio hidroksido tirpalu (3.2) iki pH 4,7.

 

6. Rezultatų apskaičiavimas

Ureazės aktyvumas apskaičiuojamas pagal formulę:
 

 

 

 


čia:

a – 0,1 mol/l natrio hidroksido tirpalo kiekis, sunaudotas mėginio titravimui, mililitrais;

b – 0,1 mol/l natrio hidroksido tirpalo kiekis, sunaudotas kontroliniame bandyme, mililitrais;

E – mėginio masė gramais.

PASTABOS:

1. Šis metodas tinka, kai ureazės aktyvumas 300 C temperatūroje yra ne didesnis kaip 1 mg N/(g × min.). Produktams su didesniu aktyvumu mėginio masė gali būti sumažinta iki 50 mg.

2. Produktai, kuriuose yra daugiau nei 10 % žalių riebalų, prieš cheminę analizę turi būti nuriebalinti žemoje temperatūroje.

 

SUDERINTA                                                             SUDERINTA

Nacionalinės veterinarijos                                           Lietuvos gyvulininkystės

laboratorijos direktorius                                              instituto direktorius

               E. Blaževičius                                                               J. Jatkauskas

2000 m. birželio 20 d.                                                 2000 m. birželio 26 d.

______________