Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ įstatymo pakeitimo ĮSTATYMO projekto Nr. XP-3451, LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ įstatymo pakeitimo ir papildymo ĮSTATYMO projekto Nr. XiP-934 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ įstatymo 5 ir 31 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO
projekto Nr. XIP-965
2010 m. kovo 31 d. Nr. 383
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SV-S-507 2 ir 4 punktus, 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-522 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-3451 ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui:
1.1. Į šį įstatymo projektą įtraukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1404 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1, 2, 4, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu ir priedu įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ (Žin., 2009, Nr. 131-5701) pateikto Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1, 2, 4, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu ir priedu įstatymo projekto Nr. XIP-1333 nuostatas, kadangi jos būtinos 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nuostatoms tinkamai perkelti.
1.2. Patikslinti nurodytąjį įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1.2.1. Siekiant geresnio reglamentavimo, mažinti dokumentų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, – keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte atsisakyti ne tik saugomų teritorijų individualių apsaugos reglamentų ir laikinųjų reglamentų, bet ir regioninių architektūrinių reglamentų. Vietoj nuorodos į regioninius architektūrinius reglamentus keičiamo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose nustatyti reikalavimą atitinkamų kategorijų saugomose teritorijose (į zonas skirstomose teritorijose – tam tikrose jų funkcinio prioriteto zonose) laikytis tradicinės regiono architektūros reikalavimų, nustatomų saugomų teritorijų nuostatuose. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje ir 13 straipsnio 5 dalyje išbraukti nuorodas į saugomų teritorijų individualius apsaugos reglamentus ir statybų saugomose teritorijose regioninius architektūrinius reglamentus.
1.2.2. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą išdėstyti taip:
1.2.3. Draustiniuose ir valstybiniuose parkuose saugomų vertybių išlikimas ir jų vertingųjų savybių išsaugojimas priklauso ir nuo tęstinumo juose vykdomos tradicinės ūkinės veiklos, palankiai veikiančios saugomas vertybes. Atsižvelgiant į nepalankias Lietuvos kaimo demografines tendencijas, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos išsaugoti draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančių gyvenamųjų vietovių gyvybingumą. Viena iš galimybių skatinti tradicinės ūkinės veiklos tęstinumą ir iš dalies atkurti kaimo kraštovaizdį, buvusį iki sovietiniais metais įvykdyto neteisėto žemės nusavinimo, – sudaryti aiškias teisines sąlygas draustiniuose ir valstybiniuose parkuose atkurti buvusias sodybas. Taigi keičiamo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose siūloma nustatyti, kad draustiniuose ir valstybiniuose parkuose leidžiama atkurti buvusias sodybas, ir kartu numatyti esmines sodybų atkūrimo sąlygas, neprieštaraujančias saugomos teritorijos steigimo tikslams: pirma, atkuriamų sodybų statybos vietos parenkamos rengiant saugomos teritorijos planavimo schemą (tvarkymo planą); antra, atkuriamos sodybos vieta parenkama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu saugomos teritorijos planavimo schemoje (tvarkymo plane) sodybos atkūrimo klausimas neišnagrinėtas arba tokio teritorijų planavimo dokumento nėra; trečia, visi buvusių sodybų atkūrimo atvejai turi būti vertinami galimo poveikio saugomoms vertybėms reikšmingumo požiūriu Vyriausybės nustatyta tvarka; ketvirta, buvusią sodybą, kurią atkuriant gali būti padarytas reikšmingas neigiamas poveikis teritorijoje saugomoms vertybėms, atkurti leidžiama tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustačius priemones, kompensuojančias neigiamą poveikį saugomoms vertybėms, žemės savininkas apsaugos sutartimi įsipareigoja tokias priemones savo lėšomis įgyvendinti.
1.2.4. Reglamentuoti naujų sodybų statybos valstybiniuose parkuose sąlygas (keičiamo įstatymo 13 straipsnis) ir patikslinti gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose (keičiamo įstatymo 9 straipsnis) siūlomas taikyti naujų sodybų statybos sąlygas. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punkte numatyta nepagrįsta išimtis, leidžianti gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statyti naujas ūkininkų sodybas kaimo turizmo paslaugoms teikti. Tikslinga atsisakyti tokios nepakankamai apibrėžtos įstatymo nuostatos, nes nenustatytos tokių paslaugų teikimo sąlygos, pavyzdžiui, kada privalo būti pradėtos teikti šios paslaugos, kiek laiko jos turi būti teikiamos ir kaip įrodomas tokių paslaugų teikimo faktas. Be to, kaimo turizmo paslaugų teikimas tik netiesiogiai gali prisidėti prie gamtinių ir kompleksinių draustinių steigimo tikslų įgyvendinimo, todėl netikslinga šios rūšies ūkininkavimui sudaryti išskirtinių palankių sąlygų. Tikslinga naujų sodybų statybai gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose taikyti vienodą teisinį reguliavimą ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir 13 straipsnyje numatyti, kad minimalus žemės sklypo, kuriame leidžiama statyti naują sodybą, plotas – 10 hektarų. Toks plotas siūlomas atsižvelgiant į Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 81 (Žin., 2008, Nr. 18-635), nuostatas dėl esamo vidutinio ūkio Lietuvoje dydžio (12,3 hektaro) ir tą aplinkybę, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose dėl gamtinių sąlygų vyrauja mažesni ūkiai. Be to, derėtų keičiamo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose numatyti, kad vietos naujoms sodyboms statyti parenkamos, neigiamą poveikį saugomoms vertybėms kompensuojančios priemonės nustatomos ir įgyvendinamos laikantis tokių pat sąlygų kaip buvusių sodybų atkūrimo atveju (nurodytų šio nutarimo 1.2.3 punkte).
1.2.5. Formuluojant keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punkto reikalavimus neįvertinta, kad statinių sąvoka apima ir nesudėtingus, ir laikinus statinius. Dėl tokio reglamentavimo visokių su draustinio steigimo tikslais nesusijusių statinių statyba gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose būtų draudžiama, išskyrus statinius sodybose, taip pat teritorijose, nustatytose valstybinių parkų ar draustinių planavimo schemose (tvarkymo planuose) ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, kad ši formuluotė apima visus nesudėtingus, laikinus ir inžinerinius statinius, kurie gali būti reikalingi tradicinei ūkinei veiklai draustinyje vykdyti. Praktika rodo, kad dauguma jų gali būti statomi be žalos draustinyje saugomoms vertybėms, parinkus jiems statyti tinkamą vietą, pavyzdžiui, ganyklos tvora, gyvūnų aptvaras, šiltnamis, statinys mėšlui kaupti, lieptas, vietinis kelias, takai, kitos susisiekimo komunikacijos ir panašūs objektai. Netikslinga įstatyme reikalauti, kad už sodybų ribų statomų visų statinių statybos vietos būtų pažymėtos draustinių arba valstybinių parkų planavimo schemose (tvarkymo planuose). Būtina atsižvelgti į sukauptą saugomų teritorijų tvarkymą reglamentuojančių planavimo dokumentų rengimo patirtį, kad visų statinių statybos atvejų numatyti ir pažymėti jų vietas saugomos teritorijos planavimo dokumente neįmanoma. Norint lanksčiau reglamentuoti ūkinę veiklą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, keičiamo įstatymo 9 straipsnyje reikėtų nustatyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose už sodybos ribų leidžiama statyti nesudėtingus statinius, reikalingus ūkinei veiklai, palankiai veikiančiai saugomas vertybes, vykdyti arba Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jos įgaliotos institucijos priima teigiamą sprendimą dėl veiklos pasirinktomis sąlygomis leistinumo.
1.2.6. Keičiamo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose nustatyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama valyti uždumblėjusių ežerų dugną, upių vagas, pakrantes, tvarkyti vandens telkinių pakrančių augaliją, sodybose statyti iki 30 kW galingumo vėjo jėgaines, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jos įgaliotos institucijos priima teigiamą sprendimą dėl veiklos nustatytomis sąlygomis leistinumo.
1.2.7. Valstybiniai parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose teritorijose, taigi tikslinga diferencijuoti ūkinės veiklos reikalavimus pagal skirtingas valstybinių parkų funkcinio prioriteto zonas. Pagal keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas vienodi veiklos reikalavimai išdėstomi tokioms pagal paskirtį iš esmės skirtingoms funkcinio prioriteto zonoms: ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamojo, ūkinio ir kito prioriteto. Veiklos reikalavimai galėtų būti diferencijuoti pagal minėtas zonas ir pateikti atskirai kiekvienai zonai, atsisakius nebūtinų ūkinės veiklos ribojimų gamtiniu ar kultūriniu požiūriu mažiau svarbiose teritorijose.
1.2.8. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatomi paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostos nustatymo tikslai, tačiau jie nepakankamai aiškūs, kiek tai susiję su laisvu asmenų lankymusi pakrantėse. Dėl pakrančių naudojimo kyla nemažai konfliktų, taigi tikslinga apibrėžti pakrantėse besilankančių asmenų teises ir pareigas, kad būtų išlaikyta žemės savininkų ir pakrančių lankytojų interesų pusiausvyra.
1.2.9. Taikant keičiamo įstatymo 23 straipsnio 11 dalies nuostatą, kad kai kuriais atvejais gali būti neįmanoma įgyvendinti Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų arba kitų teisės aktų nustatytų tarptautiniu ar nacionaliniu lygmeniu svarbių gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugos priemonių, todėl siūloma šios nuostatos atsisakyti.
1.2.10. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros paveldo apsauga priskirtina Kultūros ministerijos kompetencijai, svarstyti, ar pagrįstas pateiktas keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 ir 6 dalyse pasiūlymas kultūrinių rezervatų, kultūrinių draustinių, istorinių nacionalinių parkų apsaugą ir tvarkymą pavesti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. Siūloma nekeisti galiojančių keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatų dėl institucijos, atsakingos už kultūrinių rezervatų, kultūrinių draustinių, istorinių nacionalinių parkų apsaugos ir tvarkymo organizavimą.
1.2.11. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 10 dalį patikslinti atsižvelgiant į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) nuostatas. Teisė rengti saugomų teritorijų specialiojo planavimo ir projektavimo dokumentus turėtų būti numatyta bent Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių narių piliečiams, kitiems fiziniams asmenims, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, arba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtiems juridiniams asmenims, arba kitoms organizacijoms ar jų padaliniams. Minėtų dokumentų rengėjams keliamus kvalifikacijos reikalavimus, ribojančius iš esmės ūkinę veiklą, derėtų nustatyti įstatyme, o ne jo įgyvendinamajame teisės akte.
1.2.12. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje nustatant žemės sklypų padalijimo ar atidalijimo apribojimus, atsisakyti teisiškai neapibrėžto termino „kalvotose teritorijose“ ir taikyti vienodą minimalų 10 hektarų plotą, kuris turi būti užtikrinamas formuojant naujus žemės sklypus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybinių parkų ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose. Toks plotas siūlomas atsižvelgiant į Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos nuostatas dėl esamo vidutinio ūkio Lietuvoje dydžio (12,3 hektaro) ir aplinkybę, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose dėl gamtinių sąlygų vyrauja mažesni ūkiai. Nustatant šioje dalyje išimtis, kada padalijant ar atidalijant leidžiama suformuoti mažesnį kaip 10 hektarų žemės sklypą, tikslinga išimčių sąrašą papildyti 3 išimtimis: pirma, leidžiančia padalijant ar atidalijant suformuoti mažesnius žemės sklypus, būtinus eksploatuoti statiniams ar įrenginiams, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre; antra, kai mažesni žemės sklypai padalijant ar atidalijant formuojami valstybinio parko gyvenamosios paskirties funkcinio prioriteto zonoje miestų ir miestelių teritorijose; trečia, kai žemės sklypas patenka į skirtingas valstybinio parko funkcinio prioriteto zonas, iš kurių vienoje leidžiamas užstatymas pagal valstybinio parko planavimo schemą (tvarkymo planą).
1.2.13. Kadangi gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybinių parkų ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose keičiamame įstatyme nustatomi žemės sklypų padalijimo ar atidalijimo apribojimai, būtina spręsti naujų gyvenamųjų pastatų statybos esamose sodybose klausimą. Draudimas padalyti ar atidalyti žemės sklypus valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose – efektyvus būdas, kaip apsaugoti vertingiausias saugomas teritorijas nuo nepageidaujamos urbanizacijos, tačiau kai kada tai – viena iš svarbiausių priežasčių, trukdančių kaime įsikurti naujai gyventojų kartai. Taigi tikslinga keičiamo įstatymo 9 ir 13 straipsniuose numatyti leidimą esamose sodybose statyti antrą gyvenamąjį pastatą, jeigu sklypo padalijimas ar atidalijimas negalimas pagal keičiamo įstatymo 32 straipsnio 9 dalies nuostatas, kai esamoje sodyboje įsikurti pageidauja sodybos savininko artimieji giminaičiai ir statant antrą gyvenamąjį pastatą nebus pažeisti teisės aktų nustatyti maksimalaus žemės sklypo užstatymo tankio ir ploto reikalavimai. Toks reglamentavimas atitiktų kai kuriuose Lietuvos regionuose gyvavusią kaimų plėtros tradiciją. Šiuo požiūriu tikslintina keičiamo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje pateikiama sąvoka „sodyba“, apibrėžiama kaip nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, skirtame asmeniniams poreikiams, pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatais. Siūloma nustatyti, kad sodybą gali sudaryti du gyvenamosios paskirties pastatai su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatais.
1.2.14. Atsisakyti keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, numatančios vienkartinių kompensacijų privačios žemės savininkams išmokėjimą atsižvelgiant į galimą žemės sklypo rinkos vertės sumažėjimą dėl įsteigtos naujos saugomos teritorijos ar nustatytų naujų veiklos apribojimų. Kadangi žemės rinka nestabili, veikiama įstatymų nustatytų žemės įsigijimo apribojimų, be to, nebaigta žemės reforma, taigi sunku tikėtis, kad bus objektyviai įvertintas žemės sklypo rinkos vertės pasikeitimas. Be to, pagal keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2–5 punktų nuostatas, darytina išvada, kad šiuose punktuose nurodyti kompensavimo mechanizmai apims praktiškai visus nuostolių dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose nustatymo susidarymo atvejus, todėl kompensavimo mechanizmas, pagrįstas žemės rinkos vertės pasikeitimo vertinimu, būtų perteklinis.
2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-934 teisinio reguliavimo tikslui (nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų pusiausvyrą tarp aplinkosauginių reikalavimų ir vietos žmonių realių poreikių) ir uždaviniams (sumažinti veiklos ribojimų perteklių saugomose teritorijose, užtikrinant plėtrą regionų, patenkančių į saugomas teritorijas), siekiams spręsti problemas (valstybės įsipareigojimų išmokėti kompensacijas žemės savininkams ir valdytojams įgyvendinimo užtikrinimo, saugomų teritorijų planavimo nenuoseklumo, teisinio nestabilumo šioje srityje dėl saugomų teritorijų reglamentų gausos ir jų dažno keitimo), tačiau pažymėti, kad pasiūlytos teisinio reguliavimo priemonės neproporcingos numatytam tikslui ir uždaviniams. Įstatymo projektas nepasieks aiškinamajame rašte nurodyto tikslo, nes iš dalies būtų įgyvendinti tik susiję su ūkinės veiklos ribojimų mažinimu ir žemės sklypų atidalijimu uždaviniai. Kitų įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų uždavinių, susijusių su gamtos ir kultūros paveldo apsaugos pagerinimu, vietos gyventojų ir bendruomenių įtraukimu į saugomų teritorijų problemų sprendimą, kompensacijų už ūkinės veiklos apribojimus apskaičiavimu ir išmokėjimu, žemės (miško) savininkų įsikūrimo savo valdose aiškiu reglamentavimu, įvykdyti nepavyktų, nes įstatymo projekte nepateikta esminių šių sričių pakeitimų, pateiktos nuostatos prieštarauja viena kitai arba pasiūlymai suformuluoti tinkamai neįvertinus poveikio saugomų teritorijų steigimo tikslams. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tikslinti nurodytąjį įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
2.1. Keičiamame įstatyme numatoma atsisakyti nuostatų, susijusių su ekologinės apsaugos zonomis ir veiklos jose reglamentavimu (2, 4, 18, 19 straipsniai). Dėl galimų reikšmingų neigiamų pasekmių vandenų ekosistemoms, kitiems svarbiems gamtiniams objektams ir žmogaus gyvenamajai aplinkai šie pakeitimai nepriimtini, nes panaikinamos tokios svarbios ekologinės apsaugos zonos kaip, pavyzdžiui, vandens telkinių apsaugos, fermų, sąvartynų, gamybinių objektų sanitarinės apsaugos. Panaikinus įstatymo nuostatas dėl ekologinės apsaugos zonų, įrengti sąvartynus, lieti srutas, skystą mėšlą, statyti įvairius statinius būtų galima už pakrantės apsaugos juostos ribų, kuri teritorijų planavimo dokumentuose jau nustatyta vos už 1–25 metrų nuo vandens telkinio kranto. Šių zonų naikinimas negali būti pagrįstas ketinimu siekti įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyto naujo teisinio reglamentavimo rezultato – sumažinti ūkinės veiklos apribojimų ten, kur nėra saugotinų gamtos vertybių, nes naikinamos įstatymo nuostatos skirtos apsaugoti gyvenimo kokybės pagrindą sudarančių paviršinių vandens telkinių ekosistemoms arba žmogaus gyvenamajai aplinkai nuo taršos. Be to, iš keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų neaišku, pagal kokias teisinio reguliavimo nuostatas teritorijų planavimo dokumentuose būtų nustatomos pakrantės apsaugos juostų techninės charakteristikos ir koks būtų jų turinys. Taigi siūloma nenaikinti nuostatų dėl ekologinės apsaugos zonų, tik patikslinti veiklos šiose zonose reglamentavimo nuostatas – atsisakyti nebūtinų ūkinės veiklos ribojimų.
2.2. Keičiamo įstatymo projekto 5 straipsnyje pagrįstai siūloma atsisakyti kelių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, tačiau numatyta įvesti papildomą teisės aktą, reglamentuojantį veiklą saugomose teritorijose, – saugomų vertybių reglamentus, kurių parengimo tvarka nurodyta keičiamo įstatymo 41 straipsnyje. Vargu ar toks pasiūlymas tikslingas, nes minimi reglamentai turėtų būti parengti kiekvienai saugotinai vertybei, kurių gali būti labai daug kiekvienoje kompleksinėje saugomoje teritorijoje, pavyzdžiui, nacionaliniame parke, kurio teritorija – 40–50 tūkst. hektarų. Sudėtingus kraštovaizdžio kompleksus sudaro daugybė gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kurias atskirti vieną nuo kitos dažnai neįmanoma. Taigi reikėtų daug papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų tokiems reglamentams parengti, vienai saugomai teritorijai būtų taikomi keli ar net keliasdešimt reglamentų. Siūloma tikslinti 41 straipsnio nuostatas – nurodyti, kaip šiame straipsnyje pateiktas saugomų vertybių apsaugos mechanizmas pakeičia ar papildo keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 9 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnio 2 dalyje nurodytuose teisės aktuose ir saugomų teritorijų nuostatuose nustatytas veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo nuostatas. Siūloma tikslinti nuostatas dėl saugomos vertybės reglamentą tvirtinančios institucijos, nes pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį reglamentus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o pagal 41 straipsnio 2 dalies 3 punktą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos.
2.3. Suderinti keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 35 dalies nuostatas ir nustatyti, kad saugomų teritorijų individualius apsaugos reglamentus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
2.4. Svarstyti, ar pagrįsti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 13 straipsnio 2 dalies 3 punkto pakeitimai, jeigu atsisakoma sąlygos, kad atstatyti buvusias užtvankas, vandens malūnus, hidroelektrines, kitus hidrotechninius statinius leidžiama tik tais atvejais, kai to reikia kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti ir tvarkyti. Derėtų atsižvelgti į tai, kad tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas saugomas vertingiausias natūralias upes paversti tvenkinių sistemomis, nes būtų leidžiama atstatyti visas buvusias užtvankas, net tokius kultūrinės vertės neturinčius statinius, kurie sovietmečiu įrengti daugumoje upių nepasvėrus natūralių ekosistemų teikiamos naudos, tačiau neprižiūrimi sunyko. Keičiamame įstatyme suteikus galimybę atkurti visas buvusias užtvankas visų upių, kurios šiuo metu saugomos draustiniuose arba valstybiniuose parkuose, kiltų grėsmė prarasti upes su sąlyginai natūraliu hidrologiniu režimu, rūšių migracijai būtiną natūralią hidrografinio tinklo struktūrą, susiformavusį saugomą kraštovaizdį, t. y. tas vertingąsias ekosistemų savybes, dėl kurių tokios saugomos teritorijos įsteigtos.
2.5. Svarstyti, ar pagrįsti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto pakeitimai, kuriais siūloma nustatyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius kaimuose. Šio pakeitimo poveikis vertintinas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 60-1183; 2005, Nr. 88-3284) 1 straipsnį, pagal kurį Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos tik į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Taigi kiekvienas kaimo gyvenamosios vietovės žemės plotas priskiriamas kokiam nors kaimui, todėl keičiamame įstatyme vartojant sąvoką „kaimuose“ pasiūlytas teisinis reglamentavimas dėl laisvo statinių statymo būtų taikomas visų draustinių teritorijose, išskyrus tuos draustinius ar jų dalis, kurie apima miestų teritorijas. Vertinant šią keičiamo įstatymo nuostatą kartu su 9 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato teritorijų planavimo dokumentai, darytina išvada, kad įstatymas nepateiks nuostatų dėl naujų statinių statybos vietų draustiniuose parinkimo ir parengus detaliuosius planus ar kitus teritorijų planavimo dokumentus draustinių teritorijos gali būti užstatomos neatsižvelgiant į draustinių steigimo tikslus. Kad būtų pasiekta ūkinių ir gamtosauginių interesų reguliuojant statybų veiklą draustiniuose pusiausvyra, siūloma:
2.5.1. Keičiamo įstatymo 9 straipsnyje nustatyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose už sodybos ribų leidžiama statyti nesudėtingus statinius, kurių reikia ūkinei veiklai, palankiai veikiančiai saugomas vertybes, vykdyti arba Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jos įgaliotos institucijos priima teigiamą sprendimą dėl veiklos pasirinktomis sąlygomis leistinumo.
2.5.2. Nustatyti, kad draustiniuose leidžiama atkurti buvusias sodybas, ir kartu suformuluoti esmines sodybų atkūrimo sąlygas, neprieštaraujančias saugomos teritorijos steigimo tikslams: pirma, atkuriamų sodybų statybos vietos parenkamos rengiant saugomos teritorijos planavimo schemą (tvarkymo planą); antra, atkuriamos sodybos vieta parenkama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu saugomos teritorijos planavimo schemoje (tvarkymo plane) sodybos atkūrimo klausimas neišnagrinėtas arba tokio teritorijų planavimo dokumento nėra; trečia, visi buvusių sodybų atkūrimo atvejai turi būti vertinami galimo poveikio saugomoms vertybėms reikšmingumo požiūriu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; ketvirta, buvusią sodybą, kurią atkuriant gali būti padarytas reikšmingas neigiamas poveikis teritorijoje saugomoms vertybėms, atkurti leidžiama tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustačius priemones, kompensuojančias neigiamą poveikį saugomoms vertybėms, žemės savininkas apsaugos sutartimi įsipareigoja tokias priemones savo lėšomis įgyvendinti.
2.5.3. Nustatyti naujų sodybų draustiniuose statybos teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma buvusių sodybų draustiniuose galės būti atkurtos, tikslinga numatyti, kad draustiniuose minimalus žemės sklypo plotas, kuriame leidžiama statyti naują sodybą, – 10 hektarų. Toks plotas siūlomas atsižvelgiant į Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos nuostatas dėl esamo vidutinio ūkio Lietuvoje dydžio (12,3 hektaro) ir aplinkybę, kad valstybiniuose draustiniuose dėl gamtinių sąlygų vyrauja mažesni ūkiai. Be to, siūloma numatyti, kad vietos naujoms sodyboms statyti parenkamos, neigiamą poveikį saugomoms vertybėms kompensuojančios priemonės nustatomos ir įgyvendinamos laikantis tokių pat sąlygų kaip ir buvusių sodybų atkūrimo atveju (nurodytų šio nutarimo 2.5.2 punkte).
2.6. Svarstyti, ar pagrįsti keičiamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pakeitimai išbraukiant nuostatą, draudžiančią paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksponavimu ar tvarkymu. Nors vertinant šį pakeitimą kartu su to paties straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas ir saugomų vertybių reglamentai, tikėtina, kad paveldo objektui išsaugoti būtini ūkinės veiklos ribojimai galės būti nustatyti saugomos vertybės reglamente, tačiau toks apsaugos reikalavimų nustatymo būdas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime (Žin., 2006, Nr. 30-1050) ir kituose nutarimuose ne kartą pateikto išaiškinimo, kad nuosavybės teisių ribojimas turi būti numatomas įstatymu. Siūloma minėtos nuostatos neišbraukti, tačiau numatytą draudimą statyti statinius papildyti išimtimi, leidžiančia statyti nesudėtingus statinius, kurių reikia ūkinei veiklai, palankiai veikiančiai paveldo objektą, vykdyti.
2.7. Svarstyti, ar pagrįsti keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies pakeitimai, kiek tai susiję su galimybės valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose išskirti ekologinės apsaugos ir kitos paskirties zonas panaikinimu paliekant galimybę išskirti tik konservacinio, rekreacinio ir ūkinio funkcinio prioriteto zonas. Netikslinga nustatyti, kad valstybiniai parkai zonuojami tik į tris funkcinio prioriteto zonas, nes sumažėtų teritorijų planavimo sprendinių lankstumas ir kai kuriose valstybinių parkų dalyse apsaugos ir naudojimo režimas turėtų būti sugriežtintas. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje derėtų numatyti tokias valstybiniuose parkuose išskiriamas funkcinio prioriteto zonas, kokios numatytos galiojančioje įstatymo redakcijoje.
2.8. Mažinti keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 5 punkte pateikiamų išimčių, leidžiančių aptverti tvoromis objektus vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose, – išbraukti išimtis dėl sodybų ir rekreacinės paskirties teritorijų sanitarinių reikmių. Pateikiamų pakeitimų įgyvendinimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 21 straipsnio 10 punkto nuostatą, numatančią žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigą leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, nes tveriant tvoras prie minėtų objektų pakrantės apsaugos juostose būtų reikšmingai apribotos gyventojų galimybės naudotis vandens telkiniais. Ne vien tvoromis, bet, pavyzdžiui, ir želdiniais ribojamos gyventojų galimybės prieiti prie vandens telkinių, taigi šioje straipsnio dalyje reikėtų uždrausti įrengti ir kitokias kliūtis, kad pakrantės apsaugos juosta taptų netinkama eiti asmenims. Siūloma keičiamo įstatymo 18 straipsnyje apibrėžti pakrantėse besilankančių asmenų teises ir pareigas, kad būtų išlaikyta žemės savininkų ir pakrančių lankytojų interesų pusiausvyra, sumažėtų konfliktų dėl pakrančių lankytojų veiklos, kuria pažeidžiami teisėti žemės savininkų interesai, o įstatymo reikalavimus pažeidžiantys pakrančių lankytojai galėtų būti traukiami atsakomybėn.
2.9. Svarstyti, ar pagrįsti keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 ir 3 dalių pakeitimai, panaikinantys visas specialiąsias nuostatas dėl statybų valstybiniuose parkuose saugomose teritorijose. Tokie teisinio reguliavimo pakeitimai neproporcingi įstatymo projekto tikslui ir uždaviniams. Privačių asmenų interesas naudotis nuosavybe turi būti derinamas su visuomenės interesu saugoti aplinką. Pareiga valstybei ir kiekvienam asmeniui saugoti aplinką kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad „ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosavybės teises“. Šiame nutarime taip pat pažymėta, kad „konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams“. Panaikinus specialų statybų reguliavimą saugomose teritorijose ir keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustačius, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir teritorijų planavimo dokumentais, valstybiniai parkai pagal statybų reguliavimo tvarką juose nesiskirtų nuo kurios nors kitos šalies teritorijos, t. y. nebūtų atsižvelgta į šių teritorijų didelę gamtinę arba kultūrinę vertę ir poreikį ją išsaugoti. Taip nebūtų įvykdyta iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio kylanti pareiga, kad valstybė turi veikti tokiu būdu, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga. Kartu įvertinant keičiamo įstatymo 41 straipsnio nuostatas dėl saugomų vertybių reglamentų patvirtinimo ir šio nutarimo 2.2 punkte pateiktas pastabas dėl šio proceso sudėtingumo, tikėtina, kad nustatyti būtinus apsaugos reikalavimus valstybiniuose parkuose būtų sunku ir tai užtruktų per ilgai. Be to, pažymėtina, kad toks apsaugos reikalavimų nustatymo būdas neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime ir kituose nutarimuose ne kartą pateikto išaiškinimo, kad nuosavybės teisių ribojimas turi būti numatomas įstatymu. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūloma nepanaikinti keičiamo įstatymo 13 straipsnyje nustatytų statinių statybos valstybiniuose parkuose specifinių reikalavimų, tačiau atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad valstybiniai parkai yra didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose teritorijose, diferencijuoti ūkinės veiklos reikalavimus pagal skirtingas valstybinių parkų funkcinio prioriteto zonas ir atsisakyti nebūtinų ūkinės veiklos ribojimų gamtiniu ar kultūriniu požiūriu mažiau svarbiose teritorijose.
2.10. Siekiant teisinio aiškumo, neatsisakyti keičiamo įstatymo 20 straipsnio nuostatų dėl dokumentų, kuriais nustatomos gamtinio karkaso teritorijos, o šiame straipsnyje papildomai nurodyti, kad gamtinio karkaso teritorijų ribos ir funkcijos, nustatytos aukštesnio planavimo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, gali būti patikslintos kituose teritorijų planavimo dokumentuose, išsamiau konkretizuojančiuose sprendinius.
2.11. Svarstyti, ar pagrįstai keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybinius draustinius steigia, likviduoja, jų statusą keičia, ribas nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Lietuvos Respublikos Seimo pagrindinė funkcija – įstatymų leidyba, įstatymu nustatant principines nuostatas dėl požymių, būdingų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje paminėtoms ypač vertingoms vietovėms, įskaitant valstybinius draustinius, kurių išsaugojimu privalo rūpintis valstybė, taip pat tų teritorijų apsaugos formų. Vyriausybė vykdo įstatymus ir pagal įstatymu nustatytus principus skelbia konkrečias ypač vertingas teritorijas saugomomis. Kadangi valstybiniai draustiniai steigiami, jų ribos keičiamos pagal valstybinių draustinių ribų planus, kurie pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialieji teritorijų planavimo dokumentai (vidutiniškai šalyje jie apima 553 hektarus), toks pasiūlymas keičiamame įstatyme prieštarautų valdymo efektyvumo ir subsidiarumo principams, nes Lietuvos Respublikos Seimas turėtų svarstyti ir patvirtinti tokį teritorijų planavimo dokumentą, kurį pagal proporcingumo principą galėtų patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Derėtų atkreipti dėmesį, kad keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būtina suderinti su 26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal kurias valstybinių draustinių ribų planus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2.12. Keičiamo įstatymo 21 straipsnyje siūloma numatyti galimybę naikinti saugomas teritorijas, tačiau nenurodyta sprendimui priimti būtinų sąlygų, todėl gali būti situacijų, kai prašymai jas likviduoti bus pateikiami be pagrįstų argumentų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime (Žin., 2005, Nr. 63-2235) pažymėta, kad „Natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė“. Remiantis šiuo sprendimu, siūloma keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje atsisakyti paskutinio sakinio, o šio straipsnio 7 dalį papildyti nuostata, kad pasiūlymai dėl saugomų teritorijų likvidavimo gali būti teikiami ir atitinkami sprendimai priimami tik tuo atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinamas išnykimas saugomų vertybių, dėl kurių saugomos teritorijos įsteigtos.
2.13. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio nuostatos susijusios su 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos perkėlimu į nacionalinę teisę. Dėl minėtos direktyvos nevisiško perkėlimo į nacionalinę teisę Lietuvai pradėta pažeidimo procedūra. Taigi netikslinga direktyvai perkelti svarbių nuostatų panaikinti ir į įstatymo projektą reikėtų įtraukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1404 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1, 2, 4, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu ir priedu įstatymo projekto teikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pateikto Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1, 2, 4, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu ir priedu įstatymo projekto Nr. XIP-1333 nuostatas.
2.14. Svarstyti, ar pagrįstas pasiūlymas keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje pavesti visų saugomų teritorijų, įskaitant kultūrinius rezervatus, kultūrinius draustinius, istorinius nacionalinius parkus, kultūros paveldo objektus, apsaugą ir tvarkymą Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, nes kultūros paveldo apsauga priskirtina Kultūros ministerijos kompetencijai. Vertinant tai kartu su minėto straipsnio 5 dalies pakeitimu, darytina išvada, kad pasiūlymas pavesti ministerijai įgyvendinti tam tikros srities politiką neatitiktų Vykdomosios valdžios sistemos sandaros tobulinimo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1511 (Žin., 2009, Nr. 138-6075), nuostatų, numatančių atriboti politikos formavimą ir politikos įgyvendinimą, t. y. siekti, kad valstybės įstaigos, kurios pagal joms pavestas valdymo sritis formuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką, negalėtų pačios jos įgyvendinti. Siūloma keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 ir 5 dalis sujungti ir, darant išimtį dėl kultūrinių rezervatų, kultūrinių draustinių, istorinių nacionalinių parkų, kultūros paveldo objektų, nurodyti, kad valstybės įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą vykdo Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, taip pat išvardyti jos atliekamas funkcijas.
2.15. Svarstyti, ar pagrįstas pasiūlymas keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje leisti dalyti žemės sklypus dalimis iki 1 hektaro dėl galimo tokios nuostatos reikšmingo neigiamo poveikio valstybinių parkų ir draustinių apsaugai. Valstybiniuose parkuose ir draustiniuose turi būti tęsiama tradicinė žemės ūkio veikla, tačiau mažuose sklypuose ūkininkavimas negali būti racionalus. Sklypų dalijimas dalimis iki 1 hektaro sudaro tik geresnes sąlygas statyti naujas sodybas, skirtas daugiausia poilsiui, tačiau praktika rodo, kad toks plotas saugomose teritorijose per mažas ir jame dažnai sunku rasti vietą sodybai statyti nepažeidus reljefo formų, tradicinio kraštovaizdžio, nesunaikinus saugomų rūšių radaviečių, želdinių ar kitų saugomų vertybių. Be to, keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostatos sudaro galimybę rengiant detaliuosius planus skaidyti žemės sklypus dar mažesniais (mažiau negu 1 hektaro) plotais. Vertinant šias nuostatas kartu su keičiamo įstatymo 9 ir 12 straipsnio nuostatomis dėl supaprastinamos statybų draustiniuose ir valstybiniuose parkuose tvarkos, prognozuojama, kad tai sudarytų sąlygas užstatyti vertingiausias šalies teritorijas, sunaikinti saugomus kraštovaizdžio objektus ir kompleksus, būtų prarasta galimybė užtikrinti racionalų žemės ir miškų ūkį, poilsio organizavimą, būtų iš esmės pakeistas kraštovaizdis, būdinga žemėvalda. Pasiūlymas leisti dalyti žemės sklypus mažomis dalimis prieštarauja strateginėms nuostatoms, įtvirtintoms Nacionalinėje žemės konsolidacijos strategijoje, numatančioje žemės sklypų kaimo vietovėse stambinimą ir valstybės paramą šiam procesui, siekiant sudaryti galimybes gyventojams plėtoti tvarią miškų ir žemės ūkio veiklą. Stambios žemėvaldos – viena iš pagrindinių sąlygų užtikrinti kraštovaizdžio ir ekosistemų stabilumą, numatyti racionalias naujų statybų ir kitos veiklos galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostatos, nustatančios draudimą valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą dalyti dalimis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad „nustatytu draudimu buvo siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes tai, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti servitutus ir kt., galėtų sudaryti prielaidas pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus atitinkamose vietovėse esančius objektus, skurdinti, alinti ar kitaip pažeisti natūralią gamtinę aplinką“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad „įtvirtinus absoliutų draudimą dalyti asmenims privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, ir sudaryti atitinkamus sandorius (išskyrus nustatytą išimtį), buvo neatsižvelgta į tai, kad valstybiniai draustiniai ir valstybiniai parkai, taip pat sklypai, esantys valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, yra nevienodo dydžio, žemė ir kiti gamtos objektai, esantys valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, gali turėti skirtingą vertę, jiems atitinkamai gali būti nustatyti skirtingi teisiniai režimai. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos susidaryti ir tokioms situacijoms, kai asmenims privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, negalima padalyti, nors jie yra labai dideli, draudimai dalyti žemės sklypus gali būti neproporcingi. Toks teisinis reguliavimas nėra nepriekaištingas, jis yra koreguotinas“. Atsižvelgiant į tai, siūloma keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje numatyti minimalų 10 hektarų plotą, kuris turi būti užtikrinamas formuojant naujus žemės sklypus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybinių parkų ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose. Toks plotas siūlomas atsižvelgiant į Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos nuostatas dėl esamo vidutinio ūkio Lietuvoje dydžio (12,3 hektaro) ir aplinkybę, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose dėl gamtinių sąlygų vyrauja mažesni ūkiai. Reikėtų keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje numatyti ir išimtis, kada padalijant ar atidalijant leidžiama suformuoti mažesnį nei 10 hektarų žemės sklypą. Tikslinga būtų nustatyti tokias išimtis: pirma, kai tai būtina dėl inžinerinių statinių, skirtų visuomenės poreikiams; antra, kai tai būtina dėl to, kad pagal valstybinio parko planavimo schemą tik dalis žemės sklypo patenka į draustinį; trečia, kai tai būtina formuojant sklypus eksploatuoti statiniams ar įrenginiams, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre; ketvirta, kai tai būtina valstybinio parko gyvenamosios paskirties funkcinio prioriteto zonoje miestų ir miestelių teritorijose; penkta, kai tai būtina dėl to, kad žemės sklypas patenka į skirtingas valstybinio parko funkcinio prioriteto zonas, iš kurių vienoje leidžiamas užstatymas pagal valstybinio parko planavimo schemą (tvarkymo planą).
2.16. Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 12 dalies nuostata, kad žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai negali trukdyti įstatymų ir kitų teisės aktų numatytais tikslais lankyti ar tvarkyti saugomų kompleksų ir objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų tik tada, kai tai įrašyta žemės įsigijimo nuosavybėn ar žemės nuomos arba apsaugos sutartyje, derintina su Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatomis dėl žemės savininkų ir kitų žemės naudotojų pareigos leisti kitiems asmenims lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus, objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Siūloma atsisakyti nuostatos dėl atitinkamos sąlygos įrašymo žemės įsigijimo nuosavybėn ar žemės nuomos arba apsaugos sutartyje, kadangi ne visais žemės nuosavybės teisės įgijimo atvejais sudarytos sutartys arba sklypais bus naudojamasi nuomos pagrindais, arba sudarytos apsaugos sutartys. Be to, saugomose teritorijose besilankantys asmenys nežinotų, ar tokios sąlygos yra ar jų nėra žemės įsigijimo nuosavybėn ar žemės nuomos arba apsaugos sutartyse, taigi galėtų kilti konfliktų tarp žemės savininkų ir lankytojų.
3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-965 teisinio reguliavimo tikslams ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tikslinti šį įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
3.1. Siekiant geresnio reglamentavimo, mažinti keičiamo įstatymo 5 straipsnyje numatytų dokumentų, reglamentuojančių veiklą saugomose teritorijose, – atsisakyti saugomų teritorijų individualių apsaugos reglamentų, regioninių architektūrinių reglamentų, laikinųjų reglamentų. Dokumentų, kurių atsisakoma, reikalavimai galėtų būti perkelti į saugomų teritorijų nuostatus, atitinkamai patikslinus sąvokos „saugomų teritorijų nuostatai“ apibrėžimą.
3.2. Svarstyti, ar pagrįstas pasiūlymas keičiamo įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje iš visų asmenų, kurie valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise valdo žemės sklypus, išskirti asmenis, nuosavybės teise valdančius žemės sklypus, kurie suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Tokia situacija sudarytų sąlygas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, nes asmenys, nuosavybės teise valdantys žemės sklypus, kurie suformuoti kitais, nenurodytais siūlomame pakeitime, įstatymų pagrindais, nesiskiria nuo asmenų, kurie nuosavybės teise valdo sklypus, suformuotus atkuriant nuosavybės teises asmenims pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Derėtų šios nuostatos atsisakyti, tačiau keičiamo įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje numatyti minimalų 10 hektarų plotą, kuris turi būti užtikrinamas suformuojant naujus žemės sklypus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybinių parkų ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose. Toks plotas siūlomas atsižvelgiant į Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos nuostatas dėl esamo vidutinio ūkio Lietuvoje dydžio (12,3 hektaro) ir aplinkybę, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose dėl gamtinių sąlygų vyrauja mažesni ūkiai. Tikslinga būtų šioje dalyje numatyti išimtis, kada padalijant ar atidalijant leidžiama suformuoti mažesnį nei 10 hektarų žemės sklypą. Išimtys galėtų būti tokios: pirma, kai tai būtina dėl inžinerinių statinių, skirtų visuomenės poreikiams; antra, kai tai būtina dėl to, kad pagal valstybinio parko planavimo schemą tik dalis žemės sklypo patenka į draustinį; trečia, kai tai būtina formuojant sklypus eksploatuoti statiniams ar įrenginiams, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre; ketvirta, kai tai būtina valstybinio parko gyvenamosios paskirties funkcinio prioriteto zonoje miestų ir miestelių teritorijose; penkta, kai tai būtina dėl to, kad žemės sklypas patenka į skirtingas valstybinio parko funkcinio prioriteto zonas, iš kurių vienoje leidžiamas užstatymas pagal valstybinio parko planavimo schemą (tvarkymo planą).
4. Kadangi Lietuvos Respublikos Seime užregistruoti penki Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo projektai, kurie numato tų pačių straipsnių pakeitimus, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui pavesti pagrindiniam komitetui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalimi, sujungti įstatymų projektus Nr. XP-2722, Nr. XP-3451, Nr. XIP-934, Nr. XIP-965 ir Nr. XIP-1333 ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti vieną bendrą projektą. Atsižvelgiant į reglamentuojamos srities sudėtingumą, jos ryšį su kultūros paveldo apsaugos svarba, pasiūlyti sudaryti darbo grupę, kuri parengtų vieną bendrą projektą, kurio nuostatos būtų suderintos ir su rengiamu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 16, 19, 21, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu.