LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

DĖL TEISENOS BYLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS MIESTO 3 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 3 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 5 STRAIPSNIO 2 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS POLITIKŲ, TEISĖJŲ IR VALSTYBĖS PAREIGŪNŲ DARBO APMOKĖJIMO ĮSTATYMAS (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA SU VĖLESNIAIS PAKEITIMAIS IR PAPILDYMAIS) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 5 STRAIPSNIUI, 30 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI, TAIP PAT AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. GRUODŽIO 28 D. NUTARIMO NR. 1494 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. BIRŽELIO 30 D. NUTARIMO NR. 689 „DĖL TEISĖTVARKOS, TEISĖSAUGOS IR KONTROLĖS INSTITUCIJŲ VADOVAUJANČIŲJŲ PAREIGŪNŲ IR VALDININKŲ DARBO APMOKĖJIMO” DALINIO PAKEITIMO” 1 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 1 STRAIPSNIUI, 5 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI, NUTRAUKIMO

2006 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. liepos 16 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (toliau – Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas) 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. liepos 16 d.

2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2003 m. rugpjūčio 11 d. potvarkiu Nr. 2B-71 pagal šį pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui pradėta rengti byla Nr. 34/03.

II

Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas, o pagal 11 straipsnio 3 dalį Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Nustatyta sąlyga, kada galima mažinti dirbančio teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas, yra nekonkreti, ji leidžia valdžios institucijoms bet kokį būtinumą mokėti tam tikras sumas iš biudžeto interpretuoti kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą, taigi leidžia įstatymų leidėjui pabloginti teismų ir (arba) teisėjų finansines ir materialines veiklos sąlygas, sumažinti dirbančių teisėjų socialines garantijas.

2. Įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimus siekė sureguliuoti būtent Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, kuriuo minėto įstatymo atitinkamos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsirado teisės spraga, nes nėra teisinio reguliavimo, kurį būtų galima taikyti ginčo santykiams pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje. Ši teisės spraga leidžia valstybės institucijoms, pareigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisėjų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką. Pareiškėjo, cituojančio inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimo teiginį, kad „jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos”, nuomone, Konstitucinis Teismas turėtų konstatuoti, kad nurodyta teisės spraga prieštarauja Konstitucijai.

3. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo nutraukta teisena dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitikties Konstitucijai; toje konstitucinės justicijos byloje minėto Vyriausybės nutarimo konstitucingumas nebuvo tirtas iš esmės. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti” reiškia tai, kad Konstitucinis Teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne tai, kad jis kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, privalo nutraukti pradėtą teiseną; kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne; taigi pareiškėjo – teismo prašymas dėl teisės akto, taikytino konkrečioje byloje, konstitucingumo Konstituciniame Teisme turi būti išnagrinėtas, net jeigu ginčijamo teisės akto galiojimas yra pasibaigęs. Interpretuodamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (inter alia 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimų doktrinines nuostatas), pareiškėjas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį susieja su šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; pareiškėjo nuomone, sprendimą atsisakyti priimti prašymą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai galima priimti tik tuomet, kai teisės akto konstitucingumo klausimas buvo ištirtas iš esmės, o tais atvejais, kai dėl teisės akto, kurio teisėtumas kelia abejonių, atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje būtina taikyti tą teisės aktą, Konstitucinis Teismas klausimą turi tirti iš esmės, net jeigu anksčiau buvo nutraukęs teiseną dėl to teisės akto konstitucingumo. Taigi, pareiškėjo nuomone, dėl to, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis Konstitucijai konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, nebuvo tirta iš esmės, yra pagrindas tirti minėto Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas.

1.2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų taip pat matyti, kad jam abejonių sukėlė tai, ar Konstitucijai neprieštarauja ne Teismų įstatymo 11 straipsnio visa 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), bet tik šios dalies nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas”.

1.3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jam abejonių sukėlė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas” atitiktis inter alia ne visam Konstitucijos 5 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

2. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio

2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuriuo inter alia pripažino, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas” neprieštarauja Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas tebegalioja.

3. Taigi Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas”, kurios atitiktimi abejoja pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, atitikties Konstitucijai klausimas yra išspręstas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.

4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Iki konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo Konstitucinio Teismo viešame posėdyje nustačius, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje priimamas sprendimas pradėtą teiseną nutraukti.

5. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas” neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

II

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Savo abejonę, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo teigimu, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, atsirado teisės spraga, kuri leidžia valstybės institucijoms, pareigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisėjų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką.

3. Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinę teisminę kontrolę; jis turi išimtinius konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar Respublikos Prezidento aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad, pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. lapkričio 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Sistemiškai aiškinant Konstitucijos nuostatas konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas pagal savo kompetenciją užtikrina Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją, visų konstitucinio įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, visų įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat visų Seimo poįstatyminių teisės aktų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat įstatymo galią turintiems teisės aktams.

4. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

4.1. Kaip Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis (kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams) yra aiškintina kaip reiškianti, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, taip ir Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis yra aiškintina kaip reiškianti, kad kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad konstitucinis įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kad įstatymas (jo dalis) arba Seimo statutas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai arba kuriam nors konstituciniam įstatymui, kad Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, Seimo statutui, kad Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, kad Vyriausybės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas. Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, tad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta Seimo pakartotinai priimtais įstatymais, kitais Seimo aktais, Respublikos Prezidento aktais, taip pat Vyriausybės aktais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

4.3. Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi Konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su Konstitucija), visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficiali konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės išleisti, taip pat referendumu priimti teisės aktai, kuriais vietoje teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, yra nustatomas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas arba kuriais Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai (jų dalys) yra pripažįstami netekusiais galios, pagal Konstituciją gali būti nustatyta tvarka skundžiami Konstituciniam Teismui.

5. Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo įstatymas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis – teisinio reguliavimo spragų, net vakuumas” ir kad „tuomet būtina įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys, kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus”.

Pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas (inter alia įstatymų leidėjas) vengia, delsia priimti atitinkamus įstatymus, kitus teisės aktus, kuriais, vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikta Konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialia konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (ar kitam aukštesnės galios teisės aktui), teisės sistemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti. Kita vertus, minėtas teisinio reguliavimo koregavimas nebūtinai turi būti atliktas vienu teisėkūros veiksmu – vienu teisės aktu; antai iš Konstitucijos nekyla, kad atitinkamas teisėkūros subjektas (Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė) privalėtų tuo pačiu teisės aktu ir pripažinti netekusiu galios tą teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, ir nustatyti naują teisinį reguliavimą vietoje to, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų” (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai, jeigu tas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo priėmimo, teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

6. Teisės aktai (taip pat ir tie, dėl kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas) yra atitinkamų viešosios valdžios institucijų arba referendumu sukurti teisės šaltiniai, kuriuose yra įtvirtinta teisė – tam tikra tekstine forma išdėstytos teisės nuostatos. Teisės aktai, kaip teisės šaltiniai, atsiranda, yra pakeičiami (papildomi) ir panaikinami atitinkamų institucijų arba visuotiniu balsavimu (referendumu) priimtais sprendimais. Taigi teisės aktai (taip pat ir tie, dėl kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas) visuomet yra tam tikrų institucinių teisėkūros sprendimų (veiksmų) rezultatai (plačiausia termino „institucinis” prasme, apimančia ir referendumu priimtus teisės aktus). Jeigu teisėkūros sprendimo (dėl tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo) nebuvo, teisės aktas negali atsirasti, būti pakeistas (papildytas) arba panaikintas. Tuo teisės aktai skiriasi nuo tokių teisės šaltinių, kaip, pavyzdžiui, teisiniai papročiai, kurie atsiranda (yra sukuriami) ne instituciniais teisėkūros sprendimais (veiksmais), bet kitais pagrindais.

6.1. Visi teisės aktai yra išreikšti tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisės nuostatos; teisinės realybės negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Todėl tirdamas Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės išleistų, taip pat referendumu priimtų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, Konstitucinis Teismas tiria ir tą teisinį reguliavimą, kuris tuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas eksplicitiškai, expressis verbis, ir tą, kuris tuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų.

6.2. Tirdamas Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės išleistų, taip pat referendumu priimtų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, Konstitucinis Teismas turi nustatyti ir, jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, konstatuoti, ar atitinkamame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) tam tikras teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, ar jis ten nėra eksplicitiškai nustatytas. Pabrėžtina, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas (teisinio reguliavimo stoka, atitinkamų eksplicitinių nuostatų nebuvimas) konstitucinės justicijos byloje tiriamame teisės akte (jo dalyje) dar nereiškia, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, juo labiau kad tų visuomeninių santykių nereguliuoja jokie kiti teisės aktai. Pažymėtina ir tai, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje) gali būti siejamas su įvairiomis teisinėmis situacijomis: vienais atvejais tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymą būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje) atstoja tai, kad atitinkamos teisės nuostatos yra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintos kitame teisės akte (kitose to paties teisės akto dalyse); kitais atvejais tam tikrus visuomeninius santykius reguliuojančių eksplicitinių teisės nuostatų nebuvimas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu jos nėra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintos ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip tam tikro implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio bei pratęsiančio eksplicitinį teisinį reguliavimą (kai kada ir kaip teisinio reguliavimo, įtvirtinančio elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam), nustatymas (taigi tam tikrais atvejais yra įmanoma aiškinant teisę būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje) „aptikti” atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančias implicitines nuostatas, papildančias ir pratęsiančias eksplicitinį teisinį reguliavimą); dar kitais atvejais minėtas eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama arba kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), arba kaip tokia teisės spraga, kuri negali būti interpretuojama kaip legislatyvinė omisija, nes Konstitucija (taip pat joks kitas aukštesnės galios teisės aktas) nereikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų nustatytas, juolab kad jis būtų nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje).

6.2.1. Minėta, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymą būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje) gali atstoti tai, kad atitinkamas teisinis reguliavimas yra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintas kuriame nors kitame teisės akte (kitose to paties teisės akto dalyse). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje). Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucija įsakmiai reikalauja tam tikrus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniu įstatymu arba įstatymu, o kai kada, kaip yra Konstitucijos 93 straipsnyje, 102 straipsnio 2 dalyje, 111 straipsnio 4 dalyje, net expressis verbis nurodo to įstatymo pavadinimą.

6.2.2. Taip pat minėta, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje), jeigu jis nėra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), gali būti traktuojamas kaip tam tikro implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio bei pratęsiančio eksplicitinį teisinį reguliavimą (kai kada ir kaip teisinio reguliavimo, įtvirtinančio elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam), nustatymas: nors toks implicitinis teisinis reguliavimas nėra nustatytas expressis verbis, aiškinant teisę jį galima nuosekliai išvesti iš eksplicitinių teisės nuostatų. Antai privatinėje teisėje, kurioje, kaip visuotinai pripažįstama, dominuoja bendrojo leidimo principas, pagal kurį „visa, kas neuždrausta, yra leidžiama”, tam tikro eksplicitinio draudimo nenustatymas paprastai yra traktuojamas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neuždrausto) elgesio leidimas, tuo tarpu viešojoje teisėje, kurioje, kaip taip pat visuotinai pripažįstama, dominuoja priešingas – specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principas, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama”, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas. Jeigu toks žemesnės galios teisės akte implicitiškai, o ne eksplicitiškai nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina elgesį, kuris skiriasi nuo įtvirtintojo kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia Konstitucijoje, tai gali būti pagrindas Konstituciniam Teismui (motyvuotai konstatavus to implicitinio teisinio reguliavimo buvimą) nutarimu pripažinti tą žemesnės galios teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ta apimtimi, kuria nėra eksplicitiškai nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, ir šitaip tą implicitiškai nustatytą teisinį reguliavimą pašalinti iš teisės sistemos. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisės aktai (jų dalys) neretai pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai ta apimtimi, kuria juose (jų dalyse) yra eksplicitiškai nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas.

6.2.3. Eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis. Ištyręs Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės teisės akto (jo dalies) arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, Konstitucinis Teismas gali konstatuoti ir tai, kad atitinkamame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) yra teisės spraga. Tokios teisės spragos gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, inter alia dėl teisėkūros klaidų, taip pat dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tų visuomeninių santykių nesureguliavo sąmoningai. Jos – didesnės ar mažesnės – gali atsirasti ir dėl to, kad tam tikrame teisės akte eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas teisinis reguliavimas (teisės aktų straipsniai (jų dalys)) Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai; tačiau pabrėžtina, kad teisės spragų atsiranda įsigaliojus toli gražu ne kiekvienam Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras žemesnės galios teisės aktas (jo dalis) yra pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai: yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.

Kartu pažymėtina, kad bet kuri teisės spraga, kad ir kokiu būdu ji būtų atsiradusi, reiškia, kad nors tam tikri visuomeniniai santykiai turi būti teisiškai reguliuojami (yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti), jie nėra teisiškai sureguliuoti. Jos visos vertintinos kaip teisinio reguliavimo neapibrėžtys, trūkumai, teisinės sistemos ydos, kurios turi būti pašalintos. Kai yra nesureguliuota visa visuomeninių santykių sritis, yra pagrindo konstatuoti net vadinamąjį teisinio reguliavimo vakuumą.

Teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte (jo dalyje) yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis reguliavimas (inter alia teisinis reguliavimas, įtvirtinantis elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam), kaip minėta, galintis prieštarauti tam tikram aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai. Tais atvejais, kai tam tikras teisės akte (jo dalyje) implicitiškai įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato tam tikrą elgesį ir šitaip papildo bei pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santykiai iš tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų. Tuo tarpu teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

6.2.3.1. Vienos teisės spragos, kurių buvimas tiriamajame teisės akte (jo dalyje) gali būti konstatuojamas Konstitucinio Teismo aktuose, gali būti vertinamos kaip tokios teisinio reguliavimo neapibrėžtys, kurios nekonkuruoja su aukštesnės galios teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu ir savaime nesudaro prielaidų jį pažeisti. Tokių teisės spragų konstatavimas savaime nesuteikia pagrindo pripažinti tiriamąjį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai. Konstitucinio Teismo aktuose tokio pobūdžio teisės spragos gali ir nebūti įvertinamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos (ar kitų aukštesnės galios teisės aktų) nuostatas (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas, 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

6.2.3.2. Kitais atvejais eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse) ir jeigu to eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo tiriamajame teisės akte (jo dalyje) negalima traktuoti kaip aptartojo implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio ir pratęsiančio eksplicitiškai nustatytą teisinį reguliavimą, yra traktuotinas kaip tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), – legislatyvinė omisija. Legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti; lygiai taip pat legislatyvinė omisija negali atsirasti ir Konstituciniam Teismui konstitucinės justicijos byloje nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.

Taigi legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. Tačiau toks teisinis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvimas, nėra legislatyvinė omisija.

Legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas” žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijos, reikalaujamas teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

6.2.3.3. Teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

Taigi galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

7. Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2004 m. balandžio 16 d. sprendime, 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose) yra atskleisti įvairūs legislatyvinės omisijos, kaip teisinės tikrovės reiškinio, aspektai.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (inter alia 2001 m. sausio 25 d. nutarime, 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d., 2004 m. balandžio 16 d. sprendimuose, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime) vadovaujamasi nuostata, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai. Tačiau kad Konstitucinis Teismas priimtų nagrinėti prašymą, kuriame ginčijama tam tikrame teisės akte (jo dalyje) iš tikrųjų ar tariamai esanti teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, juo labiau kad Konstitucinis Teismas galėtų savo nutarimu pripažinti atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, būtina laikytis tam tikrų sąlygų, kurios yra apibrėžtos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (inter alia nurodytuose Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose), būtent: jeigu įstatymuose ar kituose žemesnės galios teisės aktuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus pripažinti tuos įstatymus ar kitus teisės aktus (jų dalis) prieštaraujančiais Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams tais atvejais, kai dėl to, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose (būtent tiriamosiose jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tuo tarpu tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamame (Konstitucinio Teismo tiriamame) įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), Vyriausybės, Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (būtent toje jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui) arba nutraukti bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

8. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus pripažinti žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą (ar kitokį eksplicitinių teisės nuostatų nebuvimą tame teisės akte) prieštaraujančia Konstitucijai arba kitam aukštesnės galios teisės aktui, negalima apsiriboti vien pareiškėjo nurodyta Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimo doktrinine nuostata (teiginiu), kad „jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos”. Būtina atsižvelgti ir į tai, kaip atsirado minėta teisės spraga: ar ji yra legislatyvinė omisija, sukurta atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmu (t. y. dėl to, kad išleidžiant tą teisės aktą tie santykiai, kurie turėjo būti sureguliuoti būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), kaip tik šiame teisės akte (šioje jo dalyje) nebuvo sureguliuoti), ar ši teisės spraga atsirado dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kad Konstitucinis Teismas tam tikrą žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) nustatytą teisinį reguliavimą savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui. Antruoju atveju, kaip minėta, nėra pagrindo konstatuoti, kad esama legislatyvinės omisijos; priešingai, šiuo atveju atitinkamas teisėkūros subjektas (jeigu atitinkami visuomeniniai santykiai turi būti teisiškai reguliuojami) pagal Konstituciją turi pareigą pakeisti galios netekusį teisinį reguliavimą taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

Kitokia legislatyvinės omisijos samprata, taip pat kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų tirti žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir savo nutarimais pripažinti, kad tuose žemesnės galios teisės aktuose (jų dalyse) esančios teisės spragos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, aiškinimas, būtent aiškinimas, esą Konstitucinis Teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas, kurios nėra tam tikrą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinys, pavyzdžiui, tokias teisės spragas, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti, taip pat tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios galėjo atsirasti Konstituciniam Teismui nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, paneigtų legislatyvinės omisijos, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinio, esmę. Be to, prielaida, esą Konstitucinis Teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios atsirado pačiam Konstituciniam Teismui savo nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reikštų, kad Konstitucinis Teismas, veikdamas pagal savo konstitucinę kompetenciją, šiuo savo nutarimu pats sukūrė tokią teisinę situaciją (iš esmės nustatė naują teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai), kuri yra nesuderinama su Konstitucija ar kitu aukštesnės galios teisės aktu; šitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų savo nutarimu pripažinti, kad teisės spragos prieštarauja Konstitucijai, aiškinimas iš esmės iškreiptų, net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.

Minėta prielaida būtų ignoruojama ir tai, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalis Konstitucinis Teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne valstybės institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės) teisėkūros sprendimų nepriėmimas -vengimas, delsimas priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemtas neveikimas. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; tai reiškia, kad kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Juk jeigu Konstitucinio Teismo konstituciniai įgaliojimai būtų interpretuojami kaip apimantys ir (tariamus) įgaliojimus tirti ir priimti sprendimą, kad Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui prieštarauja tai, kad valstybės institucijos nepriima teisėkūros sprendimų, kai joks teisės aktas apskritai nėra išleidžiamas, būtų visiškai neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti taikoma Konstitucijos (kuri yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis)) 107 straipsnio 1 dalis, nes tokiais atvejais to teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucijoje nurodyti subjektai galėtų ginčyti Konstituciniame Teisme, apskritai nėra. Tad minėta prielaida iš esmės iškreiptų, paneigtų ir Konstitucinio Teismo aktų konstitucinių teisinių padarinių sampratą.

Konstatuota, kad Konstituciniam Teismui savo nutarimu pripažinus, jog tam tikras žemesnės galios teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, atitinkamam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Kol tai nėra padaryta, atitinkama teisės spraga (kuri, kaip pabrėžta šiame Konstitucinio Teismo sprendime, nėra legislatyvinė omisija) išlieka. Jai pašalinti gali prireikti laiko. Tačiau net tai, kad šis laikas gali būti gana ilgas, savaime nereiškia, kad Konstitucinis Teismas gauna įgaliojimus atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, atžvilgiu tirti tą patį teisės aktą, kuris šiuo atžvilgiu jau buvo ištirtas Konstitucinio Teismo anksčiau išnagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje ir kurį ištyrus bei įsigaliojus atitinkamam Konstitucinio Teismo nutarimui kaip tik ir atsirado minėta teisės spraga.

Taigi Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją turintis išimtinius įgaliojimus tirti ir priimti sprendimus dėl bet kokių Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės teisėkūros sprendimų (veiksmų) padarinių – teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1,2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį neturi įgaliojimų tirti valstybės institucijų, kurių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams jis tiria, teisėkūros sprendimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių. Vadinasi, Konstitucijoje nurodyti subjektai, kurie gali Konstituciniame Teisme ginčyti būtent teisės aktų (jų dalių), kuriuos priėmė Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, arba teisės aktų (jų dalių), kurie buvo priimti referendumu, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, negali ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemtą neveikimą, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, taip pat ir tokie, kurie turi būti išleisti, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aktus, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstituciją ar kitus aukštesnės galios teisės aktus.

Jeigu atitinkamas teisėkūros subjektas neišleido teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, taip pat jeigu jis neišleido teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, yra pripažįstamas netekusiu galios, tai, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, ir nėra to teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucijoje nurodyti subjektai galėtų ginčyti Konstituciniame Teisme; taigi tokiu atveju nėra teisės akto (jo dalies), kurio atžvilgiu Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinę kontrolę.

9. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium -jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.

9.1. Todėl tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti tokių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai.

9.2. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju reikėtų konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta. Taikydami teisę, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai turi vadovautis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (kuris, kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja, kad tam tikrais ypatingais atvejais saugotinos bei gintinos yra ir tokios asmens įgytos teisės, kylančios iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos). Jeigu tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai dėl kokių nors priežasčių vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę, ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, kad jie ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas, t. y. valstybės institucija, nevykdo savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija. Tai ne tik iš esmės pakirstų to asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, bet ir – jeigu tokia praktika taptų paplitusi -galėtų sudaryti prielaidas tarpti tokiai valdžios savivalei, kai ji neveikia taip, kaip privalo, teisiniam nihilizmui ir ilgainiui valstybe bei jos teise nepasitikėti vis didesnei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.

Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą būtent tame individualiame visuomeniniame santykyje, dėl kurio byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtame specializuotame teisme. Tai taip pat turėtų paskatinti kompetentingą teisėkūros subjektą greičiau ir tinkamai pašalinti esamą teisės spragą -nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu Konstitucijai.

10. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (po pakartotinio svarstymo įveikęs Respublikos Prezidento veto, Respublikos Prezidento 2000 m. liepos 27 d. dekretu Nr. 972 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti” pareikštą dėl Seimo 2001 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo), kuris nustatė „Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas” (1 straipsnis).

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas „Valstybės žiniose” buvo oficialiai paskelbtas 2000 m. rugsėjo 7 d.

Šio įstatymo 8 straipsnyje (kuris vėliau, Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu, buvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.” (išskyrus atskirai nurodytą išimtį).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis), į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, konstatuotina, kad Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2000 m. rugsėjo 7 d., kai šis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose”, ir negalėjo būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos.

Kartu pažymėtina, kad nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimo, oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo laikas, nei šio įstatymo taikymo pradžios data, nei kitos su tuo susijusios aplinkybės nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. Iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. gegužės 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio IV skirsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. gegužės 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu.

12. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos”, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos” ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 4 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 5 dalyje (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 6 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), taip pat šio įstatymo priedėlio II skirsnyje „Teisėjų pareiginės algos” (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatytas eksplicitinis teisinis reguliavimas (juose išdėstytų nuostatų eksplicitinis formulavimas, pačių šių straipsnių (jų dalių), taip pat priedėlio tekstas) liko toks pat, kaip ir iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

13.1. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 3 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurios 1 punktas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo išdėstyta taip:

„Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams:

1) kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

A=C(1-M).

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

C – buvęs darbo užmokestis;

M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai mažinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2001		2002
Pusmečiai	I	II	I	II
M	0,2	0,4	0,65	0,9

2) kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę:

A = [(B–C) x D] + C.

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis;

C – buvęs darbo užmokestis;

D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2000	2001	20002	2003	2004	2005
D	0	0,1	0,3	0,5	0,7	0,9”

13.2. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 3 dalis (2000 m. spalio 17 d. redakcija, nustatyta Seimo tą dieną priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 3 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)), kurios 1 punktas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo išdėstyta taip:

„Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams:

1) kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

A = C – [(C – B) x M].

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

C – buvęs darbo užmokestis;

B – valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokestis, nustatytas šiuo įstatymu;

M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, nuosekliai mažinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2001		2002
Pusmečiai	I	II	I	II
M	0,2	0,4	0,65	0,9

2) kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę:

A = [(B–C) x D] + C.

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis;

C – buvęs darbo užmokestis;

D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2000	2001	20002	2003	2004	2005
D	0	0,1	0,3	0,5	0,7	0,9

13.3. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 3 dalis (2001 m. kovo 27 d. redakcija, nustatyta Seimo tą dieną priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 17 d. redakcija)), kurios 1 punktas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo išdėstyta taip:

„Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams:

1) kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. liepos 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

A = C – [(C–B) x M].

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

C – buvęs darbo užmokestis;

B – valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokestis, nustatytas šiuo įstatymu;

M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, nuosekliai mažinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2001		2002		2003
Pusmečiai	I	II	I	II	I
M	0	0,4	0,6	0,8	0,9

2) kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę:

A = [(B–C) x D] + C.

Čia:

A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;

B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis;

D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį. Nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

Metai	2000	2001	20002	2003	2004	2005
D	0	0,1	0,3	0,5	0,7	0,9”

13.4. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista nei Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kuri Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą”, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „Pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis C reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį.”

13.5. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu), kuri Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „Nuo 2006 m. sausio 1 d. valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis.”

13.6. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 5 dalis (2001 m. kovo 27 d. redakcija, nustatyta Seimo tą dieną priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 2 straipsniu buvo pakeista ir kitaip išdėstyta Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)), kuri Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis.”

13.7. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka” 6 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista nei Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kurios nuostata, kaip apibrėžta Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, „įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį”, minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip taip pat apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „Skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį pereinamuoju laikotarpiu, taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis.”

13.8. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos” (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista nei Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo išdėstytas taip:

„(MMA dydžiais)

Eil. Nr.	Įstaigos pavadinimas	Pareiginės algos koeficientas
		pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo)	pirmininko pavaduotojo	skyriaus pirmininko	teisėjo
1.	Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas	17	–	–	15,5
2.	Lietuvos Aukščiausiasis Teismas	17	–	15,5	14,5
3.	Lietuvos apeliacinis teismas	15	–	13,5	13
4.	Aukštesnysis administracinis teismas	13	–	–	11
5.	Apygardų teismai	12	–	11	10,5
6.	Apygardų administraciniai teismai	11	–	–	10,5
7.	Apylinkių teismai:
7.1.	kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų	10	9,5	–	8,5
7.2.	kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų	9,5	9	–	8,5”

13.9. Vėliau, kai jau galiojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys), taip pat priedėlis buvo keičiami ir (arba) papildomi: Seimo 2001 m. gruodžio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymu; Seimo 2002 m. kovo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymu; Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2002 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3, 6 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. sausio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo, 7 straipsnio 1 dalies pripažinimo netekusia galios ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2003 m. balandžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 5¹ straipsniu ir įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. birželio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 4 straipsnių ir įstatymo priedėlio papildymo ir pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio papildymo įstatymu; Seimo 2003 m. gruodžio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir priedėlio I bei IV skirsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2005 m. vasario 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio I skirsnio papildymo įstatymu. Daugeliu iš šių įstatymų iki pat Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo galioję Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 5 dalis (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 6 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), taip pat šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos” (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nebuvo keičiami ir (arba) papildomi, išskyrus Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtą Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą ir Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtą Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymą.

13.9.1. Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo papildyta Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; ši dalis, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą”, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai); Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2002 m. balandžio 9 d. redakcija) buvo išdėstyta taip:

„Pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, išskyrus mero ir mero pavaduotojo, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis C reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį. Steigiant naują instituciją ar įstaigą, steigėjas steigimo akte arba steigiamos institucijos ar įstaigos nuostatuose turi nurodyti, kokios darbo apmokėjimo sąlygos, galiojusios panašioms institucijoms ar įstaigoms iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, taikomos pereinamuoju laikotarpiu.”

13.9.2. Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; šis skirsnis, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas”, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai); Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos” (2003 m. kovo 25 d. redakcija) buvo išdėstytas taip:

„(MMA dydžiais)

Eil. Nr.	Įstaigos pavadinimas	Pareiginės algos koeficientas
		pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo)	pirmininko pavaduotojo	skyriaus pirmininko	teisėjo
1.	Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas	17	–	–	15,5
2.	Lietuvos Aukščiausiasis Teismas	17	–	15,5	14,5
3.	Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas	16	14,5	–	13,75
4.	Lietuvos apeliacinis teismas	15	–	13,5	13
5.	Apygardų teismai	12	–	11	10,5
6.	Apygardų administraciniai teismai	11	–	–	10,5
7.	Apylinkių teismai:
7.1.	kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų	10	9,5	–	8,5
7.2.	kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų	9,5	9	–	8,5”

14. Konstatuotina, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (kuriuo tam tikri Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (nurodyta apimtimi)), susidarė tokia teisinė situacija, kuri įvairių subjektų (inter alia kai kurių teismų, taip pat teisminės valdžios savivaldos institucijų), neišskiriant nė, kaip minėta, pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje -Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo, yra traktuojama kaip teisės spraga.

Nė netikrinant šios prielaidos pagrįstumo ar teisingumo ir šioje konstitucinės justicijos byloje nesprendžiant, ar minėta teisinė situacija yra vertintina kaip teisės spraga, atskirai ir smulkiai neanalizuojant nurodytuose Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat priedėlio II skirsnyje išdėstytų nuostatų turinio, konstatuotina:

– Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus (nes minėto įstatymo eksplicitinės nuostatos galioja ne visa apimtimi), nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai atitinkamas teisės nuostatas taikyti;

– todėl įstatymų leidėjui kilo pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją, bet ir būtų visiškai aiškus, darnus, idant jo nebūtų galima nevienodai aiškinti ir nebūtų galima jo nuostatų nevienodai taikyti;

– nors Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, visi šie pakeitimai ir papildymai nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu;

– teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas netapo (bent pareiškėjo nurodytu aspektu) aiškesnis ir po to, kai įsigaliojo Seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas ir Seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriais buvo inter alia pakoreguoti (atitinkamai) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos” (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinti (nurodyta apimtimi) prieštaraujančiais Konstitucijai, nes nurodyti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos” (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) pakeitimai ir papildymai taip pat nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu.

15. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą taip, kad šis atitiktų Konstituciją, tai darydamas privalo paisyti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.

15.1. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios doktriną, apimančią ir teisėjų atlyginimo santykių teisiniam reguliavimui skirtas nuostatas. Sąvoka „teisėjo atlyginimas” apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Aiškindamas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimuose konstatavo, kad „Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas”, taip pat kad „toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais”; šis iš Konstitucijos kylantis bendrosios kompetencijos teismų veiklos teisinio reguliavimo imperatyvas yra mutatis mutandis taikytinas ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). De lege ferenda atžvilgiu pabrėžtina, kad teisėjai (inter alia dėl to, kad iš jų negalima reikalauti vykdyti kokios nors politikos krypties) pagal savo pareigas negali būti priskiriami prie valstybės tarnautojų (ar valdininkų) (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai); kitaip nei valstybės tarnautojai, teisėjai ir teismai (Teismas), vykdydami teisingumą, vykdo ir valstybės valdžią (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis), kuri, beje, vienintelė iš valstybės valdžių yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Todėl Konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai reglamentuojami būtent Teismų įstatyme (kuris, kaip minėta, yra expressis verbis nurodytas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje).

Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Dėl argumentų, analogiškų tiems, dėl kurių visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimų santykiai yra reglamentuotini Konstitucinio Teismo įstatyme.

15.3. Taip pat paminėtina, kad, kaip 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjo gaunamas atlyginimas įvardijamas kaip „teisėjo atlyginimas”, tačiau Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) „teisėjus sugretinus su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais vartojama kitokia sąvoka – „teisėjų darbo užmokestis”; toks nekorektiškas sąvokos vartojimas šiame įstatyme gali būti traktuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo specifiką ir apsaugą; įstatymų leidėjui tenka pareiga teisėjų gaunamą atlyginimą įstatyme įvardyti vartojant Konstitucijoje nurodytą sąvoką „teisėjo atlyginimas”„.

16. Akivaizdu, kad laikotarpis, per kurį įstatyminis teisinis reguliavimas turėjo būti pakoreguotas taip, kad atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), pernelyg užtruko. Tai (nors, žinoma, ne tik tai) sudaro prielaidas atsirasti nestabilumui teisėjų profesiniame korpuse ir teismų sistemoje, galiausiai prielaidas mažėti visuomenės pasitikėjimui teismine valdžia.

Ypač pabrėžtina, kad tokia Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyto teisinio reguliavimo nulemta teisinė situacija, kuri, kaip minėta, net pačių teismų ir teisminės valdžios savivaldos institucijų yra traktuojama kaip teisės spraga, paskatino teisminės valdžios savivaldos institucijas ir tokiems žingsniams (teisėkūros sprendimams), kurie, be jokios abejonės, yra vertintini kritiškai (pažymėtina, kad atitinkami teisės aktai nėra, o kai kurie ir negali būti tyrimo (atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, aspektu) dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje).

Antai iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo metu apskaičiuojant teisėjų atlyginimus yra vadovaujamasi ne tik Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), bet ir žemesnės galios teisės aktais, išleistais vykdomosios valdžios institucijų, inter alia Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” (su vėlesniais pakeitimais, padarytais inter alia Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo”), taip pat teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų”. Pažymėtina, kad minėtas teisingumo ministro įsakymas net nebuvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose”, taigi teisiškai jis neegzistuoja ir negali būti taikomas jokiomis aplinkybėmis; paminėtina ir tai, kad minėto teisingumo ministro įsakymo 2 punkte nustatyta, kad jis netenka galios „įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui”, tačiau tokio pavadinimo įstatymas niekuomet nebuvo priimtas, be to (jeigu tokiu įstatymu – su išlyga dėl pavadinimo – laikytume Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtą Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą), niekuomet nebuvo išleistas koks nors teisingumo ministro įsakymas, kuriuo, kaip numatyta pačiame aptariamame teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų”, šis teisingumo ministro įsakymas dėl to, kad įsigaliojo teisėjų atlyginimų santykius reguliuojantis įstatymas, arba dėl kokių nors kitų priežasčių būtų pripažintas netekusiu galios.

Pažymėtina, kad nutarimų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimą ir mokėjimą, yra priėmusi ir Teismų taryba (kuri, beje, buvo sudaryta pagal Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 119 straipsnio 2, 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai), būtent: Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai” (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. vasario 14 d. pasitarimo išvadai „Dėl priedų teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo” (1 punktas) ir pavesta „visų teismų pirmininkams ir Nacionalinei teismų administracijai imtis priemonių, kad būtų užtikrintas teismų finansavimas, sudarantis sąlygas teismams mokėti teisėjams priedą už ištarnautą laiką” (3 punktas)); Teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai” (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. balandžio 24 d. pasitarimo papildomai išvadai „Dėl priedo teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo”). Abu minėti Teismų tarybos nutarimai nebuvo paskelbti „Valstybės žiniose”; be to, jie yra pagrįsti vien Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 20 punktu, kuriame yra įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad Teismų taryba „sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus”.

Net ir išsamiau neanalizavus atskirų minėtuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, jų neįvertinus atitikties Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytam teisiniam reguliavimui atžvilgiu konstatuotina, kad teisėjų atlyginimų santykių visuminis teisinis reguliavimas yra visiškai netvarkingas, chaotiškas. Padėtis nedelsiant taisytina; įstatyminis reguliavimas turi būti pakoreguotas taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją ir būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų), bet ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo abejotinos teisinės prigimties (ypač teisėkūros subjekto ir teisėkūros procedūros atžvilgiu) ir abejotinos teisinės galios nutarimais (ar kitais aktais) spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.

17. Minėta, kad, pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuomone, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, kuriuo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) atitinkamos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsirado teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo spraga, kuri leidžia valstybės institucijoms, pareigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisėjų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką.

Nesprendžiant, ar šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuoti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyto teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo, likusio galioti įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka, sudarantys prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, gali būti vertinami kaip teisės spraga, konstatuotina, kad minėtame įstatyme (įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui) nustatyto teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vienas iš šiame Konstitucinio Teismo sprendime aptarto teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo bruožų. Konstatuotina ir tai, kad nepriklausomai nuo to, ar minėti teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vertintini kaip teisės spraga, ar kaip kitokio pobūdžio trūkumai, tokia teisinė situacija susidarė būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas ligi šiol neįvykdė savo konstitucinės pareigos ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo nepakoregavo taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų), bet ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.

18. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad jeigu teisės spraga atsirado dėl to, kad Konstitucinis Teismas tam tikrą žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) nustatytą teisinį reguliavimą savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, nėra pagrindo konstatuoti, kad esama legislatyvinės omisijos, kurios atitiktį aukštesnės galios teisės aktui (inter alia Konstitucijai) galėtų tirti Konstitucinis Teismas; prielaida, esą Konstitucinis Teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios atsirado pačiam Konstituciniam Teismui savo nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reikštų, kad Konstitucinis Teismas, veikdamas pagal savo konstitucinę kompetenciją, šiuo savo nutarimu pats sukūrė tokią teisinę situaciją (iš esmės nustatė naują teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai), kuri yra nesuderinama su Konstitucija ar kitu aukštesnės galios teisės aktu; šitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų pripažinti, kad teisės spragos prieštarauja Konstitucijai, aiškinimas iš esmės iškreiptų, net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę, Konstitucinio Teismo aktų konstitucinių teisinių padarinių sampratą. Yra konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją neturi įgaliojimų tirti valstybės institucijų, kurių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams jis tiria, teisėkūros sprendimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių, taip pat kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemtą neveikimą, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, kurie turi būti išleisti, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aktus, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstituciją ar kitus aukštesnės galios teisės aktus.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime taip pat yra konstatuota, kad Konstitucinis Teismas gali savo nutarimu pripažinti teisės spragą, inter alia legislatyvinę omisiją, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, tik jeigu dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose (būtent tiriamosiose jų dalyse) ar kituose teisės aktuose, gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tačiau jeigu pareiškėjo ginčijamame įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame tiriamame teisės akte (būtent toje tiriamoje jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas teiseną byloje arba bylą nutraukti.

19. Minėta, kad po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, padaryta daugybė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnių (jų dalių), taip pat priedėlio pakeitimų ir papildymų nėra susiję su Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu. Visi įstatymai, kuriais buvo padaryti šie pakeitimai ir papildymai, nėra skirti reguliuoti santykiams, susijusiems su teisėjų atlyginimo (kuris buvo sumažintas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ar kuriuo nors kitu teisės aktu) dydžio atkūrimu ar pan.

Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad net jeigu ir šiuo metu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) esantis teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka, sudarantys prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, galėtų būti vertinami kaip teisės spraga, tai yra legislatyvinė omisija ar kitokia teisės spraga, kurią ištirti (ir galimai konstatuoti antikonstitucingumą) pagal Konstituciją (inter alia jos 105 straipsnio 1, 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį) yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai.

20. Kartu konstatuotina, kad bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko. Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

22. Kartu pažymėtina, jog tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo sprendimu teisena bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nutraukiama, nereiškia, esą įstatymų leidėjas jau neturi pareigos teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų) ir kad neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai. Minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta.

Pažymėtina ir tai, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Toks teisėjų atlyginimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo Seimo kompetencijai.

III

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” nustatyta:

„Atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257) ir įrašyti 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto” žodžius „1,75 karto”.

2. Nustatyti, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodytą koeficientą.”

3. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. Tame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota: Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai; įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus; Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, todėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja; tai yra pagrindas pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitikties Konstitucijai nutraukti. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu teisena dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Konstitucijai buvo nutraukta.

Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas tebegalioja.

4. Pažymėtina, kad nors Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (inter alia pati formuluotė „teisinis reguliavimas nebegalioja”), nėra preciziška, tai, kad įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai, neteko galios Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus, negali kelti abejonių, juolab kad pagal Konstituciją, paisant joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisėjų atlyginimai yra nustatytini įstatymu. Minėta Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata yra aiškintina kaip reiškianti, kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos, taigi, ne visiškai preciziškai apibūdinant, šiuo atžvilgiu minėto Vyriausybės nutarimo galiojimas buvo pasibaigęs, nors, formaliai žvelgiant, tas Vyriausybės nutarimas nėra pripažintas netekusiu galios ir šiandien.

5. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį (inter alia siedamas ją su Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 4 dalimi, kuriose vartojama tokia pat sąvoka), Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia konstatavo: Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai” yra bendrinė ir reiškia, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą; Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra ir tokie jo teisės aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje).

6. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti” reiškia, jog Konstitucinis Teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne privalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtą teiseną; kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne; taigi teismo prašymas dėl teisės akto, taikytino konkrečioje byloje, konstitucingumo turi būti išnagrinėtas, net jeigu ginčijamo teisės akto galiojimas yra pasibaigęs. Interpretuodamas Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (inter alia 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimų nuostatas), pareiškėjas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį susieja su šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; pareiškėjo nuomone, sprendimas atsisakyti priimti prašymą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai galimas tik tuomet, kai teisės akto konstitucingumo klausimas buvo ištirtas iš esmės, o tais atvejais, kai dėl teisės akto, kurio teisėtumas kelia abejonių, atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje būtina taikyti tą teisės aktą, Konstitucinis Teismas klausimą turi tirti iš esmės, net jeigu anksčiau buvo nutraukęs teiseną dėl to teisės akto konstitucingumo. Pareiškėjo nuomone, tai, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis Konstitucijai konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, nebuvo tirta iš esmės, yra pagrindas tirti minėto Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai šioje Konstitucinės justicijos byloje.

7. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad, tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje, kai dėl daugelio Konstitucijos nuostatų jokia oficiali konstitucinė doktrina apskritai dar nėra suformuota) būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama ne „visa iškart”, bet „byla po bylos”, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia yra konstatuota: apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios; jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus, minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant ir plėtojant (naujose konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas; Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama; toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija; nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama – tai būtina siekiant didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus; būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos; oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis; kiekvienas oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.

8. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota ir tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laipsniškai susiklostė toks Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos „Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti” aiškinimas, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja -jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja -jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nutraukti pradėtą teiseną, taip pat kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne; kai kuriais Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau priimtais sprendimais pradėta teisena būdavo nutraukiama ir tokiose konstitucinės justicijos bylose, kuriose pagal pareiškėjų prašymus būdavo tiriama, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja tam tikri žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie nors formaliai ir galiojo atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu – formaliai nebuvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas formaliai nebuvo pasibaigęs, nebegalėdavo būti taikomi dėl to, kad turėdavo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys); šiuo atžvilgiu ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu nebegalėdavo būti taikomi dėl to, kad turėdavo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus teisinius santykius sureguliavę kitaip, negu tie ginčijami teisės aktai (jų dalys), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims); kita vertus, tuo laikotarpiu buvo ir tokių konstitucinės justicijos bylų, kuriose buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys), – tose konstitucinės justicijos bylose, atsižvelgus į įvairias bylos aplinkybes, buvo priimti atitinkami nutarimai, kuriais bylos buvo išsprendžiamos iš esmės. Taigi, kaip apibendrintai konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, oficiali prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos” buvo formuojama dviem kryptimis: viena, dominavo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems prilyginti teisės aktai; kita (rečiau), buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat konstatuota, kad aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį) neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, „joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama) savaime nėra pagrindas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja toks teisės aktas (jo dalis), kurio atitiktis Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) jau buvo tirta iš esmės, arba su prašymu, analogišku anksčiau kurio nors subjekto pateiktam prašymui ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja teisės aktas (jo dalis), dėl kurio Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs sprendimą atsisakyti nagrinėti tą prašymą arba sprendimą (nutarimą) nutraukti pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės”.

Šios doktrininės nuostatos taikytinos ir Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies aiškinimui.

10. Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti Konstituciniam Teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.

Pažymėtina, kad tokių su Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu susijusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, bet jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį šio Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, ir kurios Konstituciniam Teismui būtų žinomos šiuo metu, nėra.

Beje, tokių aplinkybių nėra nurodyta ir pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės prašyme Konstituciniam Teismui ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

12. Konstatavus, kad pareiškėjo ginčijamo Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, konstatuotina ir tai, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 107 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Nutraukti teiseną byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; Žin., 2000, Nr. 75-2271; 2000, Nr. 92-2887; 2001, Nr. 29-918; 2001, Nr. 43-1492; 2001, Nr. 48-1661, atitaisymas 2001, Nr. 49; 2002, Nr. 43-1606; 2003, Nr. 35-1464) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (Žin., 2001, Nr. 62-2276; 2001, Nr. 86) buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” 1 punktas (Žin., 1999, Nr. 114-3314) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:	Armanas Abramavičius
	Toma Birmontienė
	Egidijus Kūris
	Kęstutis Lapinskas
	Zenonas Namavičius
	Ramutė Ruškytė
	Vytautas Sinkevičius
	Stasys Stačiokas
	Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________