LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1225
2006 m. gegužės 31 d. Nr. 513
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2006 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 830 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1225 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projektu siekiama Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) (toliau vadinama – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytus asmenis laikyti apdraustais valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis atgaline data, kai faktiškai jie tuo metu nebuvo draudžiami ir už juos nebuvo mokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (toliau vadinama – stažas), įgytą nuo Įstatymo įsigaliojimo, tai yra nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Laikotarpių, buvusių iki šios datos, prilyginimas stažui reglamentuojamas Įstatymo 54 straipsnyje. Jame nėra nuostatos dėl vaikų iki trejų metų auginimo laiko iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginimo stažui, kadangi toks laikas iki tol nebuvo įskaičiuojamas į vaikus auginusių, bet nedirbusių tėvų stažą.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarime (Žin., 1994, Nr. 22-366) konstatuota, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki priimto naujo norminio akto įsigaliojimo. Taigi nereikėtų sudaryti precedento atgaline data reguliuoti praeityje, šiuo atveju – prieš 11 metų, įvykusius teisinius faktus.
3. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardyta 12 grupių, kurios privalomai draudžiamos valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, tarp jų 3 grupės, kurios šiuo draudimu draudžiamos valstybės lėšomis. Išskirtinių sąlygų vienai grupei sudarymas skatintų kitas grupes siekti tokių išskirtinių sąlygų.
4. Neįmanoma apskaičiuoti lėšų, kurių prireiktų siūlomai Įstatymo projekto nuostatai įgyvendinti. Tai apsunkintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nuo kurio finansinės būklės priklauso galimybės didinti iš jo lėšų mokamas senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) pensijas bei kitas išmokas, planavimą. Įstatymų leidėjas neturėtų sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet jų skirti nėra galimybių, tai ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.