Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS antstolių įstatymo 2, 21 straipsnių PAKEITIMO ir papildymo ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XiIP-506
2013 m. birželio 20 d. Nr. 574
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. SV-S-227, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-506 (toliau – Projektas Nr. XiIP-506) dėl šių priežasčių:
1. Antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas, yra neatsiejama teisingumo vykdymo sudedamoji dalis. Priėmus Projekto Nr. XiIP-506 1 straipsnyje siūlomus pakeitimus ir valstybei atsisakius reguliuoti antstolių skaičių, antstoliu galėtų tapti bet kuris asmuo, formaliai atitinkantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme (Žin., 2002, Nr. 53-2042) (toliau – Antstolių įstatymas) keliamus reikalavimus, todėl būtų sudėtinga užtikrinti, kad šias valstybės suteiktas funkcijas atliktų profesionalūs, atsakingi ir sąžiningi asmenys. Kadangi valstybė antstoliui suteikė teisę taikyti priverstinio vykdymo priemones ir jam pačiam nuspręsti, kokios prievartos priemonės ir kokia apimtimi turi būti taikomos, antstoliui keliami aukšti ne tik teisinių žinių lygio, bet ir kiti reikalavimai. Pavyzdžiui, Antstolių įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vienas iš antstolių viešo konkurso komisijos narių privalo turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą ir vienas – aukštąjį psichologinį išsilavinimą. Taigi ribojant antstolių skaičių ir vykdant jų atranką užtikrinama, kad antstoliais taptų asmenys, turintys tam būtiną išsilavinimą, dalykines žinias ir asmenines savybes. Be to, antstolių skaičiaus ribojimas užtikrina, kad vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijos būtų atliekamos stabiliai ir nuosekliai. Kiekvieno vykdomojo dokumento vykdymas užtrunka tam tikrą laiko tarpą, todėl, panaikinus antstolių skaičiaus ribojimą, dėl antstolių kaitos pradėtas vykdomąsias bylas reikėtų nuolat perduoti toliau vykdyti kitiems antstoliams ir taip sprendimų vykdymas gali užsitęsti ir pabrangti, o tam tikrais atvejais – ir tapti neįmanomas.
2. Priėmus Projekto Nr. XiIP-506 1 straipsnyje siūlomus pakeitimus ir panaikinus antstolių veiklos teritorijas, galima pagrįstai tikėtis, kad dauguma antstolių įsikurs apskričių centruose, todėl atokiau nuo šių centrų esančiose vietovėse antstolio paslaugos gali būti sunkiai prieinamos. Pažymėtina, kad vykdymo procesas, kaip ir teisminis procesas, kuriame į teismą įprastai kreipiamasi pagal atsakovo buvimo vietą, grindžiamas teritoriniu principu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 590 straipsnio 1 ir 2 dalimis, vykdomasis dokumentas pateikiamas vykdyti pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą (skolininko juridinio asmens buveinės vietą). Panaikinus antstolių veiklos teritorijas ir suteikus išieškotojui galimybę vykdomąjį dokumentą pateikti vykdyti bet kuriam antstoliui, tikėtina, kad išieškotojas vykdomąjį dokumentą teiks vykdyti arčiausiai esančiam antstoliui, nors visas vykdymo procesas bus susijęs su skolininku. Tais atvejais, kai antstolio ir skolininko buvimo vietos nutolusios, vykdyti vykdomąjį dokumentą bus ypač sunku ir brangu.
Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu antstolis negali atsisakyti priimti vykdyti vykdomojo dokumento, jeigu jis turi būti vykdomas antstolio veiklos teritorijoje. Kadangi Projekto Nr. XiIP-506 1 straipsnio nuostatos nesuderintos su Civilinio proceso kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti vietą ir vykdymo veiksmų atlikimą antstolio veiklos teritorijoje, ir Projektu Nr. XiIP-506 šių nuostatų keisti nesiūloma, neaišku, ar panaikinus antstolių veiklos teritorijas antstolis galės atsisakyti priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, jeigu manys, kad, atsižvelgiant į skolininko ar jo turto buvimo vietą, vykdymo procesas gali būti sudėtingas ir neekonomiškas. Net ir numačius galimybę atsisakyti priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, neaišku, kaip būtų užtikrinta, kad antstoliai priims vykdyti vykdomuosius dokumentus, kurie, atsižvelgiant į jų rūšį, yra mažiau pelningi.
3. Projekto Nr. XiIP-506 2 straipsnio nuostatos, kuriomis siūloma Antstolių įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyti, kad vykdymo išlaidos negali viršyti 10 procentų išieškomos sumos, prieštarauja kitoms Antstolių įstatymo ir Civilinio proceso kodekso nuostatoms:
3.1. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomi konkretūs vykdymo išlaidų dydžiai. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 609 straipsnio 2 dalimi, šie dydžiai turi būti nustatyti ne Antstolių įstatyme, bet Sprendimų vykdymo instrukcijoje, patvirtintoje teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (Žin., 2005, Nr. 130-4682; 2011, Nr. 137-6495).
3.2. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais, kuriais užtikrinamas antstolio ekonominis nepriklausomumas, skatinamas efektyvus išieškojimas ir atsižvelgiama į veiklos, reikalingos antstolio funkcijoms atlikti, pobūdį ir vertę, vykdymo išlaidų perskirstymą (kryžminį subsidijavimą) tarp skirtingų vykdomo proceso dalyvių, antstolio profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką, sąnaudas. Vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patiriamas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti. Atlygis antstoliui turi užtikrinti pagrįstą investicijų grąžą, galimybę sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus. Priimtos Projekto Nr. XiIP-506 2 straipsnio nuostatos, kad vykdymo išlaidos negali viršyti 10 procentų išieškomos sumos, prieštarautų nurodytoms Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir būtų neaišku, kaip turi būti apskaičiuojami konkretūs vykdymo išlaidų dydžiai.
Pažymėtina, kad vykdymo išlaidomis laikomos ne tik už vykdomųjų dokumentų vykdymą antstoliui tenkančios sumos, bet ir tretiesiems asmenims už vykdymo procese suteiktas paslaugas išmokėtos sumos, pavyzdžiui, pašto, banko paslaugų, turto vertinimo ir kitos. Antstolių įstatyme nustačius, kad vykdymo išlaidos negali viršyti 10 procentų išieškomos sumos, toks teisinis reguliavimas gali sukurti situacijas, kai atskirose vykdomosiose bylose iš skolininkų išieškotos vykdymo išlaidos ne tik nepadengs antstolio patirtų sąnaudų, bet jų nepakaks sumokėti už trečiųjų asmenų šiose vykdomosiose bylose suteiktas paslaugas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad daugumą vykdymo veiksmų antstoliai atlieka savo sąskaita ir sėkmingo išieškojimo atveju išieškotomis vykdymo išlaidomis padengiamos nesėkmingose vykdomosiose bylose antstolio patirtos išlaidos (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas kryžminio subsidijavimo principas). Kadangi mažų sumų išieškojimas sudaro didelę dalį visų išieškojimų (pavyzdžiui, 2012 metais antstoliams buvo pateikti vykdyti 118 665 vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų iki 200 (du šimtai) litų dydžio išieškojimo, o tai sudarė daugiau kaip 38 procentus visų antstoliams pateiktų vykdyti vykdomųjų dokumentų), nustatytas didžiausias 10 procentų vykdymo išlaidų dydis gali nekompensuoti antstolio patirtų išlaidų net ir visiškai įvykdytose bylose, todėl antstolio veikla gali tapti nuostolinga.
4. Projekto Nr. XiIP-506 2 straipsnio nuostatos, kuriomis siūloma Antstolių įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje suteikti teisingumo ministrui teisę nustatyti mažesnius nei 10 procentų įkainius, nesuderintos su kitomis Antstolių įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kad vykdymo išlaidų dydį, apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarką nustato Teisingumo ministerija, suderinusi su Finansų ministerija ir Lietuvos antstolių rūmais.