LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
DĖL PRADĖTOS TEISENOS NUTRAUKIMO
1994 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro, Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė klausimą dėl pradėtos teisenos byloje Nr. 14/94-15/94 nutraukimo
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjai – Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pirmajai daliai.
Nagrinėjant civilinę bylą kasacine tvarka Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijoje pagal AB „Transferas“ ieškinį Panevėžio m. valdybai iškilo bylos žinybingumo klausimas. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija konstatavo, kad remiantis Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu ši byla, taip pat kitos bylos dėl ginčų, kurių subjektai yra valstybinės, visuomeninės, kooperatinės įmonės, įstaigos ir organizacijos, yra nežinybingos teismams. Iš medžiagos, esančios sustabdytoje civilinėje byloje, matosi, kad buvo keliamas klausimas dėl šio ginčo žinybingumo valstybiniam arbitražui. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pirmąją dalį teisingumą vykdo tik teismai. Be to, ir Konstitucijos 124 straipsnis nustato, kad savivaldybių aktai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Dėl minėtų priežasčių bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus m. 2-osios apylinkės teisme pagal ieškovo UAB „Tele-3“ ieškinį atsakovui – Lietuvos radijo ir televizijos centrui taip pat iškilo bylos žinybingumo klausimas. Atsakovo atstovai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 26 straipsnį byla yra nežinybinga teismui, o šį ginčą tarp šalių turėtų nagrinėti valstybinis arbitražas. Todėl Vilniaus m. 2-osios apylinkės teismas minėtą civilinę bylą sustabdė ir priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismas. Realizuodamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. balandžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos ūkinio teismo laikinąjį įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Ūkinių ginčų, kylančių iš komercinės veiklos, teisminiam nagrinėjimui užtikrinti vietoj Lietuvos Respublikos valstybinio arbitražo įsteigiamas specializuotas Lietuvos Respublikos teismas, vadinamas Lietuvos Respublikos ūkiniu teismu.“ Antrojoje šio straipsnio dalyje buvo nustatyta, kad „Ūkinis teismas pradeda veikti kitą dieną po paskirtų teisėjų priesaikos Lietuvos Respublikai.“
1994 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 300 buvo paskirti Ūkinio teismo teisėjai. 1994 m. gegužės 26 d. šie teisėjai prisiekė Lietuvos Respublikai. Atsižvelgiant į tai, kad minėtais aktais Lietuvos Respublikos valstybinis arbitražas jau likviduotas, o vietoje jo įsteigtas Ūkinis teismas, nagrinėjamoje byloje iš esmės nebelieka ginčo dalyko.
Konstitucinis Teismas laiko, kad tai yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio ketvirtąja dalimi
Konstitucinis Teismas