LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. GRUODŽIO 28 D. NUTARIMO NR. 985 „DĖL NEPRIVATIZUOTINŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS KANCELIARIJOS KOMUNALINIŲ PASLAUGŲ ĮMONĖS PASTATŲ VILNIUJE“ DALIES, KURIA PASTATAS, ESANTIS VILNIUJE, VYDŪNO G. 17, ĮTRAUKTAS Į NEPRIVATIZUOTINŲ PASTATŲ SĄRAŠĄ, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT LIETUVOS RESPUBLIKOS BUTŲ PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PIRMAJAI DALIAI, 3 IR 4 STRAIPSNIAMS
1995 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovams Vyriausybės kanceliarijos Juridinio skyriaus vedėjui Vitoldui Kumpai ir Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės juriskonsultui Juozui Cibulskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. gegužės 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 1/95 pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 985 „Dėl neprivatizuotinų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės pastatų Vilniuje“ dalis, kuria pastatas, esantis Vilniuje, Vydūno g. 17, įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį, 3 ir 4 straipsnius.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1995 m. sausio 26 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Ažubalio, J. Balnio, R. Jakubėnienės, E. Jurgaičio, A. Petrausko, A. Poškaus, K. Šimkūno ir K. Valucko ieškinį atsakovui Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonei dėl termino paduoti pareiškimą privatizuoti gyvenamąsias patalpas atstatymo ir įpareigojimo sudaryti jų nuomojamų patalpų, esančių Vilniuje, Vydūno g. 17, pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 985 „Dėl neprivatizuotinų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės pastatų Vilniuje“ (Žin., 1993, Nr. 74(59)-1393; toliau nutarime – ginčijamas Vyriausybės nutarimas) dalis, kuria pastatas, esantis Vilniuje, Vydūno g. 17, įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, atitinka Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį, 3 ir 4 straipsnius, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą.
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad minėtas pastatas Vyriausybės 1992 m. vasario 13 d. potvarkiu Nr. 161p įregistruotas kaip bendrabutis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, ginčijamu Vyriausybės nutarimu gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, Vydūno g. 17, įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą. Kadangi gyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką nustato Butų privatizavimo įstatymas, pareiškėjas mano, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo pastatas įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, prieštarauja šio įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai, taip pat 3 ir 4 straipsniams.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kyla abejonių, ar minėtas nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, kuriame nurodyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, nes nagrinėjamoje byloje taikytinas Butų privatizavimo įstatymas, o ne Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu iš ieškovų, gyvenančių jiems suteiktose gyvenamosiose patalpose Vydūno g. 17, atimama teisė ir galimybė, remiantis Butų privatizavimo įstatymu, nusipirkti ginčo patalpas.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui ir teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovai paaiškino, jog Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė yra specifinės paskirties įmonė, kurios pagrindinė veikla – nuomoti ir eksploatuoti gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, jas remontuoti ir steigėjų prašymu atlikti kitas paslaugas. Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, Vyriausybė minėtai įmonei perdavė tam tikrą skaičių pastatų, tarp jų ir gyvenamųjų namų.
Siekdama pagerinti užsienio ekspertų apgyvendinimo servisą, padaryti jį pigesnį, nes už kai kurių ekspertų apgyvendinimą apmoka Lietuvos valstybinės institucijos, Vyriausybė 1992 m. vasario 13 d. potvarkiu Nr. 161p pavedė Vilniaus miesto valdybai perduoti į valstybinės įmonės „Tekta“ balansą 36 butų namą Vilniuje, Vydūno g. 17. Vadovaujantis Civilinio kodekso 365 straipsniu, šis namas buvo įregistruotas kaip bendrabutis. 1992 m. birželio 8 d. potvarkiu Nr. 575p specifinės paskirties įmonė „Tekta“ buvo reorganizuota ir pavadinta specifinės paskirties Vyriausybės aparato (dabar kanceliarijos) Komunalinių paslaugų įmone. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, šis namas yra tikslinės paskirties, įsigytas valstybės lėšomis, skirtas laikinai apgyvendinti. Visi gyvenamieji namai ir bendrabučiai remiantis Butų privatizavimo įstatymu iki 1992 m. jau buvo perduoti į savivaldybės balansą ar privatizuoti. Ginčijamas pastatas buvo įsigytas iš savivaldybės įmonės tikslams įgyvendinti. Pastatas įsigytas po to, kai įmonėje buvo baigtas privatizavimas, ir sudaro įmonės įstatinį kapitalą, todėl jo atskirai privatizuoti negalima. Nenumatoma privatizuoti ir visos įmonės.
Suinteresuoto asmens atstovai nurodė, kad į Komunalinių paslaugų įmonės balanse esančius pastatus pareiškė pretenzijas buvę jų savininkai. Kad įmonė nepradėtų pardavinėti butų komercinėmis sąlygomis, buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas. Suinteresuoto asmens teigimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo net nereikalingas, jis priimtas tik siekiant išaiškinti Vyriausybės poziciją šiuo reikalu.
Suinteresuoto asmens atstovai teigė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį vietos savivaldybės parduoda joms priklausančias gyvenamąsias patalpas, o įmonės, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus ir butus. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Dėl šių nuostatų gyvenamieji namai, kurie buvo Vyriausybės kanceliarijos valstybinės įmonės balanse, dar 1991 m. buvo perduoti į Vilniaus miesto seniūnijų balansus, ir nuomininkai, norėję privatizuoti butus, juos privatizavo.
Kadangi į Lietuvą dabar atvyksta mažiau ekspertų, pastate Vilniuje, Vydūno g. 17, atsirado laisvų butų, kurie laikinai komercinėmis sąlygomis buvo išnuomojami valstybinių įstaigų darbuotojams. Gyvenamosios patalpos buvo suteikiamos nesilaikant gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarkos. Gyvenamųjų namų nuomos sutartys buvo sudarytos nepaisant jokių eilių, paprastai vieniems metams, todėl kai kurių nuomos sutarčių terminas yra pasibaigęs. Kai kurie asmenys jau vieną kartą privatizavo butus arba juos įsigijo kitur, todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, namo Vilniuje, Vydūno g. 17, nuomininkai pagal Butų privatizavimo įstatymą neturi teisės privatizuoti šio namo butų.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Valstybinio turto privatizavimo teisinis reguliavimas pradėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu tų pačių metų balandžio 10 d. Iki šio įstatymo priėmimo privatizavimas nebuvo galimas, nes Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos ekonominės reformos“ 3 punktu nutarta: „Uždrausti dalyti naudojant akcijas valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą bei pavesti Vyriausybei imtis priemonių, kad būtų nutrauktas valstybinių įmonių, kolūkių, tarybinių ūkių, valstybinių-kooperatinių ir kitokių valstybinio pobūdžio įmonių turto pasidalijimas, pardavimas bei kitoks perdavimas, ir pripažinti negaliojančiais visus neįstatyminius bei įstatymą pažeidusius veiksmus, padarytus iki šio nutarimo priėmimo.“
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kokių įmonių, įstaigų bei kito valstybinio turto (toliau įstatyme privatizuojamas turtas vadinamas privatizavimo objektu) pirminį privatizavimą reglamentuoja šis įstatymas. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad, be kai kurių kitų objektų, „valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai“. Taigi šiuo straipsniu buvo apibrėžti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuotini objektai, taip pat turtas, kurio privatizavimas reguliuojamas kitų įstatymų.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnio trečiojoje dalyje, kuria vadovavosi Vyriausybė priimdama ginčijamą nutarimą, nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, taip pat jais remiantis priimtais aukštesniosios pakopos vietos savivaldybių (vietinio ūkio objektams) nutarimais gali būti nustatomi ir kiti Respublikos ar vietinio ūkio objektai, kurių negalima privatizuoti, taip pat gali būti nustatomos ir įmonės, kurios gali veikti tik kaip valstybinės įmonės“. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamiesiems namams, butams daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose šiame įstatyme išimčių nedaroma. Todėl sprendžiant šio fondo butų privatizavimo klausimus Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu negali būti remiamasi. Jų privatizavimą reguliuoja Butų privatizavimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1990 m. birželio 30 d.
Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad „pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (toliau – gyvenamieji namai, butai)“. Ši dalis 1993 m. liepos 15 d. įstatyme išdėstyta taip: „Pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (toliau – gyvenamieji namai, butai)“. Šiuo pakeitimu buvo išplėstas privatizavimo objektų sąrašas. Pagal tos pačios dienos minėtą įstatymą buvo susiaurintas neparduodamų gyvenamųjų patalpų, naudojamų bendrabučiams, ratas. Nustatyta, kad negalima privatizuoti tik tokių kambarių bendrabučiuose, „kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams bei doktorantams apgyvendinti, taip pat kambariai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Lietuvos kurčiųjų draugijos ir Lietuvos invalidų draugijos bendrabučiuose“.
Išimtys ir apribojimai dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo yra nurodyti tik pačiame Butų privatizavimo įstatyme. Jame nėra nustatyta gyvenamųjų patalpų, esančių valstybinėms įmonėms priklausančiuose atskiruose gyvenamuosiuose namuose, pardavimo apribojimų.
Vyriausybė 1992 m. vasario 13 d. potvarkio Nr. 161p 1, 2 ir 3.4 punktais pavedė Vilniaus miesto valdybai atlygintinai perduoti į valstybinės įmonės „Tekta“ balansą 36 butų namą Vilniuje, Vydūno g. 17, užsienio valstybių ekspertams ir patarėjams apgyvendinti. Šio potvarkio 3.1 punktu Vyriausybė įpareigojo valstybinę firmą „Tekta“ (jos teisių perėmėja yra Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė) įregistruoti Vilniaus miesto valdyboje namą Vilniuje, Vydūno g. 17, kaip bendrabutį. Toks jis įregistruotas 1992 m. kovo 12 d. orderiu.
Pagal Civilinio kodekso 365 straipsnio pirmąją dalį bendrabučiuose galima apgyvendinti darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu. Priešingai minėto Vyriausybės potvarkio 1 ir 3.4 punktams patalpose faktiškai yra apgyvendinti kiti asmenys. Dėl tokios padėties atsirado namo Vilniuje, Vydūno g. 17, gyvenamųjų patalpų teisinio statuso ir faktinės padėties prieštaringumas. Konstitucinis Teismas nesprendžia ir nevertina, ar šios patalpos atitinka bendrabučio ar kitų patalpų statusą, nes juridinių faktų buvimo ar nebuvimo nustatymas, jų vertinimas ir teisės normos taikymas šioje byloje yra teismo, nagrinėjančio civilinę bylą, prerogatyva ir nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai (Konstitucijos 102 straipsnio pirmoji dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio pirmoji dalis). Dėl to Konstitucinis Teismas nevertina ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsniui.
Atsižvelgdamas į tai, kad namas Vilniuje, Vydūno g. 17, įregistruotas kaip bendrabutis, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog Vyriausybės 1993 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 985 „Dėl neprivatizuotinų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės pastatų Vilniuje“ dalis, kuria šis pastatas įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai ir jo 3 straipsniui.
2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus. Taigi Vyriausybės priimami teisės aktai neturi prieštarauti įstatymams arba keisti įstatymų normų, jų turinio.
Vyriausybė nutarimais negali keisti įstatymo nustatytos bendrabučio patalpų privatizavimo tvarkos. Kadangi namas Vilniuje, Vydūno g. 17, įregistruotas kaip bendrabutis, Vyriausybė ginčijamu nutarimu įsiterpė į Butų privatizavimo įstatymo sureguliuotus santykius. Todėl Vyriausybės 1993 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 985 „Dėl neprivatizuotinų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės pastatų Vilniuje“ dalis, kuria pastatas, esantis Vilniuje, Vydūno g. 17, įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 985 „Dėl neprivatizuotinų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonės pastatų Vilniuje“ dalis, kuria pastatas, esantis Vilniuje, Vydūno g. 17, įtrauktas į neprivatizuotinų pastatų sąrašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai, taip pat jo 3 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.