LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2002 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMO IŠAIŠKINIMO
2004 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui byloje Nr. 49/2000 Seimo nariui Petrui Papovui ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei byloje Nr. 49/2000 Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Onai Buišienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. vasario 3 d. išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Papovo prašymą išaiškinti šias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas:
1) „Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. <...> Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punktas);
2) „Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punktas);
3) „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punktas);
4) „Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais – savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas);
5) „<.....>; įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. Tačiau <...>Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas);
6) „Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punktas);
7) „Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punktas).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. byloje Nr. 49/ 2000 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2003, Nr. 19-828; toliau – ir Nutarimas).
2. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. byloje Nr. 21/ 2003 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 88-1 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2003, Nr. 53-2361).
3. Lietuvos Respublikos Seimo narys P. Papovas, buvęs pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovu byloje Nr. 49/2000 ir suinteresuoto asmens – Seimo atstovu byloje Nr. 21/2003, 2004 m. sausio 6 d. prašymu prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2003 m. gegužės 30 d. nutarimų nuostatas.
4. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. sprendimu nusprendė Seimo nario P. Papovo 2004 m. sausio 6 d. prašymą išskirti į du savarankiškus prašymus: prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo nuostatas ir prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimo nuostatas.
5. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti šias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo nuostatas:
1) „Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. <.....>; Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punktas);
2) „Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punktas);
3) „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punktas);
4) „Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais – savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas);
5) <.....>; įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. Tačiau <.....>; Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas);
6) „Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punktas);
II
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas byloje Nr. 49/2000 P. Papovas iš esmės pakartojo savo prašyme išaiškinti kai kurias Nutarimo nuostatas išdėstytus argumentus. Kartu P. Papovas pareiškė, kad, jo manymu, baigtinio pareigų, kurias einantys asmenys negali būti savivaldybių tarybų nariais, sąrašo sudaryti neįmanoma, tačiau paprašė Konstitucinį Teismą tiksliau suformuluoti, pagal kokius kriterijus nustatoma, kad asmenys, einantys tam tikras pareigas, tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais.
2. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė byloje Nr. 49/2000 O. Buišienė pažymėjo, kad neįmanoma sudaryti Seimo nario P. Papovo prašomų išvardyti pareigų, kurias einantys asmenys tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais, baigtinio sąrašo, tačiau būtų galima tiksliau apibūdinti įgaliojimus, kuriuos turintys pareigūnai tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas. Jo nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamosios (konstatuojamosios) dalies argumentais. Todėl aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio.
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas).
II
1. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. <.....>; Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punktas).
1.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, kokie valstybės pareigūnai pagal Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20. 4.1 punkto teiginį „savivaldybių tarybų nariais <.....>; negali būti valstybės pareigūnai, kurie <.....>; turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ priskirtini prie pareigūnų, turinčių įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą ir dėl to negalinčių būti savivaldybių tarybų nariais.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto teiginį.
1.2. Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos, kad pagal Konstituciją vietos savivalda – tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.
Pagal Konstituciją savivaldos teisė įstatymo numatytuose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.
Savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi inter alia tuo, kad valstybė įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).
Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime konstatavo, kad formuluotė „valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ aiškintina kaip apimanti ir tuos valstybės pareigūnus, nuo kurių sprendimų priklauso savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas.
1.3. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją. Apibrėždamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir šios kompetencijos realizavimo tvarką, savivaldybių veiklos priežiūrą ir kontrolę, pareigūnus, turinčius įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų veiklą.
Formuluotė „įgaliojimai kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ reiškia, kad atitinkami valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose; toliau – valstybės pareigūnai) turi teisę priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu. Šis konstitucinis reikalavimas būtų pažeidžiamas, jeigu savivaldybės tarybos nariu būtų asmuo, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turėtų įgaliojimus priimti tokius sprendimus, kurie lemtų savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimą ir įgyvendinimą. Būtent dėl to valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ar įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.
Pabrėžtina, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių kontrolę arba priežiūrą (pavyzdžiui, aplinkosaugos, sanitarijos ir higienos, švietimo, darbų saugos, pramonės ir prekybos, statybų, mokesčių administravimo, raštvedybos ir daugelyje kitų sričių), negali būti priskiriami prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Tokie valstybės pareigūnai gali eiti savo pareigas ir tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais. Sprendžiant, ar tam tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys.
1.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto teiginys „savivaldybių tarybų nariais <.....>; negali būti valstybės pareigūnai, kurie <.....>; turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ inter alia reiškia, kad valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais; šis teiginys nereiškia, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių kontrolę ar priežiūrą, negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais.
2. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punktas).
2.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto nuostatos teiginiai <.....>; tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ reiškia, kad funkcijų, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, įgyvendinimą reglamentuojančiais įstatymais gali būti nustatoma Vyriausybės ar ministerijų ir kitų institucijų teisė nustatyti savivaldybėms tam tikrus reikalavimus ir normas.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytus Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto teiginius.
2.2. Minėta, jog tai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, nustatyti savivaldybių tarybų kompetenciją.
Taip pat minėta, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).
Per kompetenciją atsiskleidžia savivaldybės funkcijų turinys, todėl pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatomos tik įstatymu. Tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu.
2.3. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, savivaldybių tarybų sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus. Taigi pagal Konstituciją visos savivaldybių institucijos savo veikloje turi vadovautis inter alia Vyriausybės nutarimais.
2.4. Pagal Konstituciją Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir įstatymai (Konstitucijos 94 straipsnio 1, 2 ir 7 punktai). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 91 straipsnis). Pagal Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad ministrai vadovauja jiems pavestoms valdymo sritims ir yra tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.
Vykdydama savo funkcijas, Vyriausybė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją turi teisę leisti nutarimus, privalomus visiems teisinių santykių subjektams, vadinasi, ir savivaldybių institucijoms. Taigi Vyriausybė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją gali savo nutarimais nustatyti ir tvarką (procedūras), kurios laikantis turi būti įgyvendinami įstatymų reikalavimai, vadinasi, ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimai.
Jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, tai Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms. Jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybės įgaliota institucija (pavyzdžiui, ministerija), tai Vyriausybė turi pareigą nutarimu nustatyti, kuri valstybės institucija turi tai padaryti, o ši institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės aktą; toks Vyriausybės įgaliotos institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms. Jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas), tai ši ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės aktą; toks ministerijos (ministro) ar kitos valstybės institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms. Tačiau šie Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose.
Pažymėtina, kad nei įstatymais, nei Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais negalima paneigti konstitucinės nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 122 straipsnį savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą.
2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto teiginiai <.....>; tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ inter alia reiškia, kad įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais.
3. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punktas).
3.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ šiais aspektais: kokio pobūdžio sprendimų priėmimas priskirtinas savivaldybių tarybų kompetencijai, o kokio – savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetencijai; ar savivaldybių tarybų išimtinei kompetencijai priklauso visų sprendimų, susijusių su savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu, jų vadovų skyrimu, šių įstaigų, įmonių priežiūra ir kt., priėmimas; ar funkcijų, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, įgyvendinimą reglamentuojančiais įstatymais gali būti nustatoma savivaldybių tarybų teisė dalį įgaliojimų, susijusių su šių funkcijų įgyvendinimu, perduoti kitoms savivaldybių institucijoms?
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį.
3.2. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos ir kompetencija gali būti nustatomos tik įstatymu.
Pažymėtina, kad tam tikra savivaldybių tarybų kompetencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Sprendimus šiais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija, nes: 1) įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus šiais klausimais priima ne savivaldybių tarybos, o joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; 2) pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms savivaldybių institucijoms.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Taigi tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kurių sprendimų priėmimas yra priskiriamas savivaldybių tarybų kompetencijai, o kurių – savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais turi būti tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.
3.3. Aiškinant Seimo nario P. Papovo nurodytos Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ pabrėžtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime, pagal Konstituciją savivaldos teisė įstatymo numatytuose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Todėl aiškinant Seimo nario P. Papovo nurodytą teiginį turi būti atsižvelgiama ir į kitus šio punkto teiginius, pagrindžiančius P. Papovo nurodytą Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto nuostatą „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“, konkrečiai į tai, kad „savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, t. y. kaip savivaldos institucijų, nes pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas“; kad <.....>; savivaldybių tarybos turi konstitucinę kompetenciją kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus. Todėl minėti vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu“; kad „negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus“; kad „visi nurodytų vykdomųjų organų sprendimai turi būti grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais“.
Taigi įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybių tarybos tam tikrais atvejais teisę priimti tam tikrus sprendimus gali perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, pagal Konstituciją negali būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukurti tokią teisinę situaciją, kai savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pakeistų arba pajungtų sau savivaldybių tarybas ar būtų joms prilyginti, primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai, taip pat kai savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas ir Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuotas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas, iškreipta konstitucinė vietos savivaldos samprata ir teritorinių bendruomenių savivaldos teisės, kurią jos įgyvendina per savivaldybių tarybas, esmė.
3.4. Nutarime nėra expressis verbis nuostatų dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros.
Kartu pažymėtina, kad Seimo nario P. Papovo nurodyto Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginio „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ formuluotė „savivaldybių tarybų sprendimai“ apima ir sprendimus, susijusius su savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu, jų vadovų skyrimu, šių įstaigų, įmonių priežiūra.
Įstatymu nustatydamas, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros, įstatymų leidėjas yra saistomas minėtų konstitucinių reikalavimų: sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskiriamais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.
Savivaldybių įstaigų, įmonių steigimas neatsiejamas nuo savivaldybių konstitucinės kompetencijos sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkte nurodyta, jog priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nurodytais savivaldos klausimais yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija ir kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nurodytais klausimais. Taigi įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo įstaigas, įmones, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai. Priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą.
Kitaip vertintina tai, kokios yra įstatymų leidėjo diskrecijos ribos įstatymu nustatant, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros. Šiose srityse įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kad šiuos sprendimus priima savivaldybių tarybos, kad juos priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai arba kad šiuos sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; šiuo atveju savivaldybių tarybų įgaliojimai minėtas teises perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti tiesiogiai nurodyti įstatyme.
Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustačius savivaldybių tarybų įgaliojimus priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių priežiūros perdavimo savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negali būti paneigta savivaldybių tarybų teisė ir pačioms prižiūrėti šias įstaigas, įmones.
3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ inter alia reiškia, kad: sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kurių – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams – apie tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.
4. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais – savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas).
4.1. Seimo nario P. Papovo nurodytoje Nutarimo nuostatoje yra minima Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis. Pažymėtina, kad Nutarimas buvo priimtas 2002 m. gruodžio 24 d., o „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. vasario 25 d.
Nutarimo priėmimo metu Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.“
Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Konstitucijos 47 straipsnį (1996 m. birželio 20 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. vasario 24 d. Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nebeliko teisinio reguliavimo, nustatyto Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija).
4.2. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginį „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ šiais aspektais: kokio pobūdžio sprendimus priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kokio – savivaldybių vykdomosios institucijos; ar savivaldybių tarybos turi išimtinę kompetenciją priimti visus sprendimus, susijusius su savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu, jų vadovų skyrimu, priežiūra ir kt.; ar funkcijų, priklausančių išimtinai savivaldybėms, įgyvendinimą reglamentuojančiais įstatymais gali būti nustatoma savivaldybių tarybų teisė dalį įgaliojimų, susijusių su šių funkcijų įgyvendinimu, perduoti kitoms savivaldybių institucijoms?
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginį.
4.3. Seimo nario P. Papovo prašomas išaiškinti Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginys „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ yra neatskiriamai susijęs su kitu jo prašomu išaiškinti teiginiu – su Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginiu „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“: jeigu savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai priimtų sprendimus, kurie nebūtų grindžiami savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat sprendimus, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams, tai reikštų, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai įsiterptų į savivaldybių tarybų kompetenciją (išimtinę konstitucinę kompetenciją ir/arba įstatymu nustatytą kompetenciją).
4.4. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime aiškinant Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos ir kompetencija gali būti nustatomos tik įstatymu; kad tam tikra savivaldybių tarybų kompetencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (išimtinė konstitucinė kompetencija) – sprendimus šiais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos; kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybių tarybos teisę priimti tam tikrus sprendimus tam tikrais atvejais gali perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, pagal Konstituciją negali būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukurti tokią teisinę situaciją, kai savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pakeistų arba pajungtų sau savivaldybių tarybas ar būtų joms prilyginti, primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai, taip pat kai savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus – tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeistas konstitucinis savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas, iškreipta konstitucinė vietos savivaldos samprata ir teritorinių bendruomenių savivaldos teisės, kurią jos įgyvendina per savivaldybių tarybas, esmė.
4.5. Minėta, kad Nutarime nėra expressis verbis nuostatų dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros.
Taip pat minėta, kad savivaldybių įstaigų, įmonių steigimas neatsiejamas nuo savivaldybių konstitucinės kompetencijos sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis) ir kad priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nurodytais savivaldos klausimais (savivaldybių biudžeto sudarymas ir tvirtinimas) yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija, todėl įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo įstaigas, įmones, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai, nes priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros.
Todėl konstatuotina, kad Seimo nario P. Papovo nurodyto Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto nuostatos teiginio „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ formuluotė „savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija“ apima ir savivaldybių tarybų kompetenciją priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu. Ši formuluotė neapima savivaldybių tarybų kompetencijos priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimu, šių įstaigų, įmonių priežiūra.
Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad įstatymu nustatydamas, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros, įstatymų leidėjas turi vadovautis šiame Konstitucinio Teismo sprendime jau minėtais konstituciniais reikalavimais: sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskiriamais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos teisę priimti sprendimus galėtų perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Konstatuota ir tai, kad, įstatymu nustačius savivaldybių tarybų įgaliojimus teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių priežiūros perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negali būti paneigta savivaldybių tarybų teisė pačioms prižiūrėti šias įstaigas, įmones.
4.6. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginys „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ yra neatskiriamai susijęs su Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginiu „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“, taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo sprendime aiškinamas minėtas Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginys „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ reiškia, kad sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos.
5. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą <.....>; įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. Tačiau <...> Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas).
5.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto teiginiai „įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <.....>; visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ reiškia tai, kad savivaldybių tarybos gali perduoti savivaldybių vykdomosioms institucijoms teisę steigti kitas įstaigas, skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, dalį jų gali perduoti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytus Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto teiginius.
5.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, savivaldybių tarybų sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, o pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos) ir kad Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms bei vykdomosioms institucijoms yra suteikiami valdingi įgalinimai. Nutarime konstatuota ir tai, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota ir tai, kad Konstitucijoje nėra nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais; kad įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt.; kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka – rinkimų ar kitokia – yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie jų tarpusavio ryšiai; kad įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms.
Šiame Konstitucinio Teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali teisės priimti tokius sprendimus perduoti nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms; kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, tačiau tokiais atvejais savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme, taip pat minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai; kad dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokius sprendimus priima savivaldybių tarybos, o kokius – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.
Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, privalo paisyti konstitucinių imperatyvų, kad savivaldybių taryboms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pačios savivaldybių tarybos ir kad savivaldybių tarybos joms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pagal įstatymą. Minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu arba kad savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.
Vadinasi, savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai, nes tai reikštų, kad šiuos įgaliojimus perimtų ne savivaldybių tarybų, bet pačių vykdomųjų organų sudaryti kiti subjektai (organai, institucijos, padaliniai, pareigūnai), neatitinkantys konstitucinės savivaldybių tarybų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų sampratos. Šitaip būtų sudarytos prielaidos pažeisti ir konstitucinį vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principą.
Tai nereiškia, kad įstatymu negali būti tiesiogiai nustatyti vykdomųjų organų atskirų pareigūnų įgaliojimai arba kad įstatymu negali būti nustatyta, jog tam tikrus vykdomųjų organų atskirų pareigūnų įgaliojimus pagal įstatymą nustato pačios savivaldybių tarybos. Taip pat pagal Konstituciją nėra neleidžiama įstatymu nustatyti tokios savivaldybių tarybų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų sistemos, kurioje būtų įmanoma vieniems savivaldybių tarybų sudarytiems ir joms atskaitingiems vykdomiesiems organams savo įgaliojimus pagal įstatymą perduoti kitiems savivaldybių tarybų sudarytiems ir joms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Tačiau pabrėžtina, kad visais šiais atvejais negali būti paneigta savivaldybių tarybų teisė kontroliuoti visus savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus ir vykdomųjų organų atskaitomybė atstovybei už jų ir jų pareigūnų sprendimus.
5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto teiginiai <.....>; įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <.....>; visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ inter alia reiškia, kad: įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų tarpusavio ryšius, funkcijas, įgaliojimus; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų struktūrą ir jų narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms; kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai; kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų; kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus; kad savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai.
6. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punktas).
6.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar minėta Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punkto nuostata reiškia, kad savivaldybių tarybos gali savivaldybių vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams.
6.2. Tai, ar savivaldybių tarybos gali savivaldybių vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams, jau yra aptarta aiškinant kitas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus nuostatas. Seimo narys P. Papovas neprašo nurodytos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punkto nuostatos išaiškinti kitais aspektais.
Todėl Konstitucinis Teismas neaiškins Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punkto nuostatos „Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą“.
7. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo nuostatą „Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punktas).
7.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar minėta Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punkto nuostata reiškia, kad savivaldybių tarybos gali savivaldybių vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, jų dalį gali perleisti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams.
7.2. Tai, ar savivaldybių tarybos gali savivaldybių vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams, jau yra aptarta aiškinant kitas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus nuostatas. Seimo narys P. Papovas neprašo nurodytos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punkto nuostatos išaiškinti kitais aspektais.
Todėl Konstitucinis Teismas neaiškins Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punkto nuostatos „Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“:
1) motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto teiginys „savivaldybių tarybų nariais <.....>; negali būti valstybės pareigūnai, kurie <.....>; turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą“ inter alia reiškia, kad valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais; šis teiginys nereiškia, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių kontrolę ar priežiūrą, negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais;
2) motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto teiginiai <.....>; tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“ inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatomos tik įstatymu, tačiau įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais;
3) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys „Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <.....>;; neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <.....>; savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams“ inter alia reiškia, kad: sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos – savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai;
4) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginys „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ reiškia, kad sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos;
5) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto teiginiai „įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <.....>; visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams“ inter alia reiškia, kad: įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų tarpusavio ryšius, funkcijas, įgaliojimus; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų struktūrą ir jų narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai; savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus; savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas