VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO 2004 M. SPALIO 11 D.

SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. I-5-1519-2004

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš jos pirmininkės teisėjos Nijolės Šidagienės, teisėjų Alvydo Barkausko ir Stasio Gagio, sekretoriaujant Ritai Razmienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Rūtai Miškinytei, atsakovės atstovams Vytautui Račkauskui ir Neringai Jefimovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje skundą atsakovei Visagino savivaldybės tarybai dėl dalies sprendimo panaikinimo ir

nustatė:

pareiškėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 2 p., 110 str. 2 d., prašo ištirti, ar 2003-04-17 Visagino savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-14 patvirtintos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos 12 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad už nepagrindinį darbą pašalpa neskiriama bei kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš biudžeto lėšų, bei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, taip pat 2003-12-29 Visagino savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-166 neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 str. 1 d. 4 p. reglamentuotam darbo teisės subjektų lygybės nepaisant aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis principui bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl rėmimo fondo Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančioms biudžetinėms įstaigoms“ 1.2, 1.2.1, 1.3 punktams; ar Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimo Nr. TS-14 1 ir 2 punktai bei 2003-12-29 sprendimas Nr. TS-166 neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 48 p., Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 21 straipsnio 2 dalies bei Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 1.3 punktui.

Paaiškina, jog 1) Visagino savivaldybės taryba 2003-04-17 sprendimu Nr. TS-14, vadovaudamasi Vyriausybės 1994-03-07 nutarimu (toliau – nutarimas) Nr. 155 „Dėl rėmimo fondo Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančioms biudžetinėms įstaigoms“, patvirtino Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarką (toliau – Tvarka). Nutarimo 1.2.1 punkte nustatytas konkretus fondo lėšų panaudojimo tikslas – atominės elektrinės apsaugos juostoje esančių biudžetinių įstaigų darbuotojų socialinėms išmokoms. Šios išmokos nėra priskiriamos įstatymais reguliuojamiems valstybinio socialinio aprūpinimo santykiams, mokamos biudžetinių įstaigų darbuotojams vienodo dydžio – 90 litų už vieną darbo krūvį nepriklausomai nuo gaunamo darbo užmokesčio dydžio, darbuotojų materialinės padėties ar kitokių aplinkybių; 2) Tvarkos 12 punkto nuostatos, kad už nepagrindinį darbą (...) pašalpa neskiriama bei kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš biudžeto lėšų, bei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, apriboja tam tikrų biudžetinių įstaigų darbuotojų grupių teisę gauti Vyriausybės nutarime nustatytas socialines išmokas. Nuostata dėl nepagrindinio darbo yra dviprasmiška, nes, nepagrindinėje darbovietėje darbuotojas sudaręs darbo sutartį su biudžetine įstaiga, socialinės išmokos, kuri mokama biudžetinių įstaigų darbuotojams, negalės gauti; 3) Visagino savivaldybės tarybos 2003-12-29 sprendimu Nr. TS-166 buvo pakeistas Tvarkos 3 punktas ir pagal jį biudžetinių įstaigų darbuotojai, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Visagino savivaldybės teritorijoje, netenka teisės gauti socialines išmokas, tuo tarpu nutarimo 1.2.1 punktas numato, jog rėmimo fondo lėšos naudojamos biudžetinių įstaigų darbuotojų socialinėms išmokoms ir šios teisės nesieja nei su darbuotojo gyvenamąja vieta, nei su kitomis sąlygomis; 4) mano, kad nutarimo 1.3 punkto nuostata, jog Ignalinos ir Zarasų rajonų rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką nustato šių rajonų valdybos, nereiškia, jog nustatant šią tvarką savivaldybės institucija turi teisę siaurinti biudžetinių įstaigų darbuotojų, gaunančių socialines išmokas, ratą ir mano, jog rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarkoje turėtų būti nustatyti šių lėšų naudojimo atvejai, išmokėjimo terminai, procedūros, bet ne socialinių išmokų mokėjimo apribojimai biudžetinių įstaigų darbuotojų atžvilgiu. Taryba nėra darbuotojų, kuriems mokamos socialinės išmokos, darbdavys, tačiau pagal Tvarkoje nustatytus tam tikrus apribojimus, iš dalies pažeidžiamas darbuotojų, kaip darbo teisės subjektų, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 str. 1 d. 4 p. reglamentuotas darbo teisės subjektų lygybės nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotoju dalykinėmis savybėmis, principas; 5) nutarimo 1.3 p. nustatyta, jog paskirtų Ignalinos ir Zarasų rajonams rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką nustato šių rajonų valdybos. Įsteigus Visagino miesto savivaldybę (šiuo metu Visagino savivaldybė), todėl ji, turinti Konstitucijos ir įstatymų laiduotą savivaldos teisę, gali pati nustatyti rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką. Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 21 str. 2 dalimi nustatyta, jog, įsigaliojus šiam Įstatymui, visus savivaldybės valdybai bei merui kitų įstatymų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius, todėl abejoja, ar taryba 2003-04-17 sprendimo Nr. TS-14 1 punktu patvirtindama Tvarką, o 2 punktu pripažindama netekusiu galios Visagino savivaldybės valdybos 2003-02-04 sprendimą Nr. VS-18 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos patvirtinimo“ bei priimdama 2003-12-29 sprendimą Nr. TS-166, neviršijo Vietos savivaldos įstatymo 17 str. nustatytos kompetencijos, ar nepažeidė šio įstatymo 17 str. 48 p. nuostatos, numatančios, jog savivaldybės taryba, neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams, Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 21 str. 2 d. bei Vyriausybės 1994-03-07 nutarimo Nr. 155 1.3 punkto nuostatų (b. l. 2-5).

Atsakovė atsiliepime į skundą paaiškina, jog su juo nesutinka, nes 1) Visagino savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu, Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, teigiančia, kad „... kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba“, pripažino netekusiu galios savivaldybės valdybos 2003-02-04 sprendimą Nr. VS-18 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos patvirtinimo“, ir, atsižvelgus į tai, kad minima tvarka yra norminis teisės aktas, taikomas subjektų ratui, apibrėžtam grupiniais, o ne individualiais požymiais, bei yra nevienkartinio taikymo, priėmė kolegialios institucijos sprendimą, vertindama sudaromą rėmimo fondą kaip tikslinės paskirties fondą ir vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 13 punktu, nustatančiu, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo, todėl neviršijo savo kompetencijos ir įstatymų nepažeidė; nėra pažeista ir nutarimo sąlyga lėšas naudoti apsaugos juostoje esančių biudžetinių įstaigų darbuotojų socialinėms išmokoms; 2) pagal nutarimo 1.2.1 punktą lėšos yra skiriamos konkrečios teritorijos biudžetinių ir viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų socialinėms išmokoms, todėl Taryba, plėtodama nutarimu nustatytą teritorinio socialinių išmokų skirstymo principą ir nustatydama tam tikras sąlygas ir apribojimus, susijusius su asmenų, turinčių teisę į socialines išmokas, deklaruota gyvenamąja vieta ir tuo susiaurindama biudžetinių ir viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, turinčių teisę gauti socialines išmokas, ratą, neviršijo kompetencijos, nustatytos savivaldos institucijai minimo Vyriausybės nutarimo 1.3 punkte; 3) Tvarkos 12 punkte yra nustatyta, kad už nepagrindinį darbą pašalpa neskiriama. Atsakovė neginčija pareiškėjo teiginio, kad savivaldybės institucija, nustatanti socialinių išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką nėra darbo teisės subjektas – darbdavys, ir aptariamos socialinės išmokos nėra su darbo santykiais susijusios pajamos, todėl taryba šia Tvarka nereguliuoja darbo teisinių santykių ir nepažeidžia asmenų, dėl Tvarkoje nustatytų apribojimų negaunančių socialinių išmokų, kaip darbo teisės subjektų, lygybės principo, nustatyto Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Socialinės išmokos, jų skyrimo ir mokėjimo tvarka yra administracinės, o ne darbo teisės dalykas; įvertinus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio 5 dalį nustatančią nevienodą pajamų, susijusių su darbo santykiais, gaunamų keliose darbovietėse apmokestinimo tvarką, akivaizdu, kad asmuo, dirbantis keliose darbovietėse, kaip administracinės teisės subjektas turi skirtingas teises pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje. Mokant socialines išmokas už antraeiles pareigas, darbuotojai, dirbantys keliose darbovietėse, įgytų teisę gauti didesnes socialines išmokas. Ribojimas nustatytas siekiant užtikrinti biudžetinių ir viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams teisę gauti vienodą ir kuo didesnę socialinę išmoką; 4) Tvarkos 12 punkte taip pat nustatyta, kad šiems darbuotojams, kurie gauna atlyginimą ne iš biudžeto lėšų ar ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, kaip tai numatyta Vyriausybės nutarime, kad darbuotojai, dirbantys pagal specialias programas ir atlyginimus gaunantys iš programose tam numatytų skirtų lėšų, laikytini ne biudžetinių ar viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais, bet laikinais tam tikrų specialių programų vykdytojais. Mano, kad tokios grupės darbuotojų teisės gauti socialinę išmoką ribojimas neprieštarauja Vyriausybės nutarimo nuostatoms; 5) nutarimas priimtas siekiant „... užtikrinti Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančių biudžetinių įstaigų apsirūpinimą darbuotojais ir išvengti jų kaitos“. Priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės įmonės „Ignalinos atominės elektrinė“ pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo“ padidėjo socialinė įtampa mieste bei biudžetinių ir viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų tarpe, atsirado poreikis ieškoti būdų suinteresuoti darbuotojus stabiliai dirbti ir užtikrinti kokybišką bei tinkamą savivaldybės savarankiškų ir valstybės deleguotųjų funkcijų įgyvendinimą, todėl mano, kad gyvendamas ir dirbdamas tos pačios savivaldybės teritorijoje darbuotojas bus suinteresuotas nekeisti darbo vietos, todėl taryba Tvarkoje nustatė papildomą sąlygą, kad socialines išmokas gauna darbuotojai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Visagino savivaldybėje (b. l. 19-22). Pareiškėjo atstovė teisme patikslintą skundą palaikė, papildomai paaiškino, jog, jei asmens pagrindinė darbovietė yra ne biudžetinėje įstaigoje, jis visai negaus išmokos, o tai yra tam tikra diskriminacija. Santykiams reguliuoti taiko DK, nes Vyriausybės nutarime išmokų gavėjai vadinami „darbuotojais“, jei negauna išmokos ne Visagino gyventojai, tai taip pat diskriminacija. Pripažino, kad tokių išmokų DK nereguliuoja, bet jos siejamos su darbo teisiniais santykiais.

Atsakovės atstovai skundą prašė atmesti atsiliepimo motyvais, papildomai paaiškino, kad nutarimo tikslas buvo pritraukti lietuvių tautybės darbuotojų į elektrinę, tačiau ji užsidaro, gyventojai išvyksta, atsirado problema, kad trūks darbuotojų biudžetinėms įstaigoms. Pagal dabartinį Vietos savivaldos įstatymą valdymo funkcijos yra atskirtos ir taryba negali perimti administracijos kompetencijos, kaip anksčiau kad galėjo perimti bet kurį valdybos kompetencijos klausimą, bet šis klausimas, dėl kurio kilo ginčas, pagal įstatymą yra tarybos funkcija.

Kolegija, išnagrinėjusi prašymo bei atsiliepimo į jį argumentus, išklausiusi šalių atstovų paaiškinimus, ištyrusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas tenkintinas iš dalies.

Vyriausybė, siekdama užtikrinti Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančių biudžetinių įstaigų apsirūpinimą darbuotojais ir išvengti jų kaitos, 1994-03-07 dieną priėmė nutarimą Nr. 155 „Dėl rėmimo fondo Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančioms biudžetinėms įstaigoms“ ir nustatė, kad atominės elektrinės atskaitomos į rėmimo fondą lėšos naudojamos taip: atominės elektrinės apsaugos juostoje esančių biudžetinių įstaigų darbuotojų socialinėms išmokoms – 70 procentų (iš jų 59 procentai Visagino gyvenvietėje, 24 procentai – kitoje Ignalinos rajono dalyje, 17 procentų – Zarasų rajone); Visagino gyvenvietės socialinei infrastruktūrai plėtoti – 30 procentų; taip pat nurodė, jog paskirtų Ignalinos ir Zarasų rajonams rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką nustato šių rajonų valdybos (b. l. 15).

1994-08-06 įsigaliojo Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, kuriuo vietoj Visagino gyvenvietės buvo įsteigta Visagino miesto savivaldybė ir kurioje pagal tuo metu galiojusio (1994-07-07) Vietos savivaldos įstatymo 4 str. buvo suformuota kolegiali vykdomoji institucija – savivaldybės valdyba. Paskutinį kartą ji, vykdydama minėtąjį Vyriausybės nutarimą, rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką patvirtino 2003-02-04 sprendimu Nr. VS-18 (b. l. 49-53).

2003 m. sausio 28 d. buvo padaryti pakeitimai Vietos savivaldos įstatyme ir pagal juos (3 straipsnio 3 dalis) savivaldybės institucijos yra atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. 21 straipsniu buvo nustatyta, kad, įsigaliojus šiam Įstatymui, visus savivaldybės valdybai bei merui kitų įstatymų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Įsigaliojus šioms pataisoms, Visagino savivaldybės taryba 2003- 04-17 sprendimu Nr. TS-14 panaikino jau minėtą Visagino savivaldybės valdybos 2003-02-04 sprendimą Nr. VS-18 bei patvirtino naują rėmimo fondo naudojimo tvarką (b. l. 42-46), kurios 3 punktą pataisė savo 2003-12-29 sprendimu Nr. TS-166 (b. l. 48).

Dėl savivaldybių tarybų teisės panaikinti valdybos sprendimus bei jų kompetencijos

Kaip jau minėta, iki 2003-01-28 pakeitimų pagal Vietos savivaldos įstatymo (2002-06-20 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalis savivaldybė (t. y. valstybės teritorijos administracinis vienetas) jai Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę įgyvendindavo per savivaldybės institucijas – atstovaujamąją – savivaldybės tarybą ir vykdomąsias institucijas – savivaldybės valdybą bei merą. Kitų įstatymo straipsnių (iki 2003-01-28 pakeitimų) sisteminė analizė leidžia kolegijai daryti išvadas, kad valdyba buvo sudaroma tarybos sprendimu iš savivaldybės tarybos narių (18 straipsnis), valdybos priimtus norminius administracinius teisės aktus galėjo sustabdyti ar panaikinti pati valdyba arba savivaldybės taryba, mero priimtus norminius administracinius teisės aktus galėjo sustabdyti ar panaikinti meras arba savivaldybės taryba, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus norminius administracinius teisės aktus galėjo sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją meras arba valdyba, arba taryba (11 straipsnio 2 dalis, 2002-12- 10 redakcija), bet kuri šio straipsnio 2 dalyje nurodyta savivaldybės institucija, panaikinusi kito savivaldybės administravimo subjekto norminį administracini teisės aktą, prireikus galėjo perduoti klausimą iš naujo nagrinėti tam pačiam administravimo subjektui, kurio aktas panaikintas, arba pati jį išnagrinėti ir priimti tuo klausimu norminį administracinį teisės aktą, arba pripažinti, kad tokio akto priimti nereikia (3 dalis, 2001-09-25 redakcija). Šios nuostatos rodo tarybos ir valdybos subordinaciją (pavaldumą) viena kitos atžvilgiu. O Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2003-01-28 redakcijoje numatyta, kad kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba, o savivaldybės administracijos direktorius gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti tik savo priimtus norminius teisės aktus, kuriais įgyvendinami įstatymai ir vykdomi Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai (kuriais įgyvendinamos valstybinės (perduotos savivaldybėms) funkcijos, t. y. jam nesuteikta teisė naikinti (pripažinti netekusiais galios) buvusių valdybų sprendimus. Iš šių teisės normų darytina išvada, kad tarybos veiksmai, panaikinus buvusios jai pavaldžios valdymo institucijos – savivaldybės valdybos teisės aktą, neprieštarauja aptartoms teisės normoms, t. y. Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimo Nr. TS-14 2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 48 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 21 str. 2 daliai bei Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 1.3 punktui.

Kaip buvo minėta anksčiau, 2003 m. sausio 28 d. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsniu buvo nustatyta, kad, įsigaliojus šiam Įstatymui, visus savivaldybės valdybai bei merui įstatymų kitų priskirtus vykdomuosius įgaliojimus iki tų įstatymų pakeitimo įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio (2003-01-28 redakcijos) savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kuri savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės institucijų sprendimų, o administracijos direktorius, skiriamas į pareigas ir atskaitingas tarybai, be kitko, tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje, įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams bei struktūriniams teritoriniams padaliniams. Šias ir kitas teisės normas, kurios apibūdina savivaldybės administracijos paskirtį, esmę ir kompetenciją, išanalizavusi sistemiškai, kolegija mano, kad 1) administratoriaus direktoriaus pareiga yra vykdyti (įgyvendinti) jam tiesiogiai įstatymų, Vyriausybės nutarimų ar tarybos sprendimų (kurie nereikalauja kitų savivaldybės institucijų sprendimų) jam priskirtas pareigas; 2) įstatymo 29 straipsnyje išdėstyta savivaldybės administracijos ir jos direktoriaus kompetencija nesiejama su teise priimti norminio pobūdžio teisės aktus, privalomus vykdyti visoms institucijoms visoje savivaldybės teritorijoje; 3) aptariamame Vyriausybės nutarime tuometinės valdybos įpareigojamos patvirtinti rėmimo fondo lėšų panaudojimo tvarką, t. y. priimti norminį aktą dėl šio nutarimo vykdymo. Antra vertus, įstatymo 17 str., nustatantis savivaldybės kompetenciją, numato, kad ji priima sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo (13 punktas), dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms (16 punktas). Dėl išdėstyto manytina, kad Visagino savivaldybės taryba įstatymų jai priskirtos kompetencijos neviršijo ir jos 2003-04-17 sprendimo Nr. TS-14 1 punktas ir 2003-12-29 sprendimas Nr. TS-166 neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 48 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 21 str. 2 daliai bei Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 1.3 punktui.

Dėl Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimo Nr. TS-14 12 punkto ir 2003-12-29 sprendimo Nr. TS-166 atitikimo aukštesnės galios teisės aktams

1. Kaip buvo minėta, pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimu Nr. TS-14 patvirtintos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos 12 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad už nepagrindinį darbą pašalpa neskiriama bei kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš biudžeto lėšų, bei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, taip pat Visagino savivaldybės tarybos 2003-12-29 sprendimas Nr. TS-166 neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 str. 1 d. 4 p. reglamentuotam darbo teisės subjektų lygybės nepaisant aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principui bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl rėmimo fondo Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančioms biudžetinėms įstaigoms“ 1.2, 1.2.1, 1.3 punktams.

2. Darbo kodekso 1 straipsniu yra nustatyta, kad kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame bei kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o iš kitų kodekso straipsnių ir juos aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad darbo teisės ir pareigos atsiranda tarp darbo sutarties ar kito kodekse numatyto akto šalių – darbdavio ir darbuotojo įgyvendinant darbo sutartį ar kitą aktą, sukeliantį darbo teisines pasekmes. Svarstomu atveju, teisinių santykių, kurie atsiranda savivaldybės institucijoms įgyvendinant minėtąjį Vyriausybės nutarimą, negalima priskirti darbo santykiams. Nutarime įvardyti darbuotojai išmokas gauna ne iš darbdavių įgyvendinant tarp jų sudarytą darbo sutartį ar kitokį aktą, šių teisinių santykių Darbo kodeksas nereguliuoja, todėl ir minėtosios tvarkos 12 punktas ir jos 2003-12-29 redakcijos 3 punktas negali prieštarauti ir neprieštarauja Darbo kodekso 2 str. l dalies 4 punkte įtvirtintiems principams. Tai, kad Vyriausybės nutarime išmokų gavėjai įvardijami kaip darbuotojai, esmės nekeičia.

3. Kaip minėta, Tvarkos 12 punkte yra įtvirtinta nuostata, kuria nustatyta, kad už nepagrindinį darbą pašalpa neskiriama. Dėl šios nuostatos neprieštaravimo Darbo kodeksui jau yra pasisakyta anksčiau. Dėl jos atitikimo nutarimo 1.2 ir 1.3 punktams kolegija pareiškia nuomonę, kad Vyriausybė, pavesdama tuometinėms valdyboms nustatyti rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarką, suteikė joms tam tikrą įstatymleidybos (plačiąja prasme) laisvę, neprieštaraujančią pačiam nutarimui bei aukštesnės galios teisės aktams, nustatyti išmokų suteikimo tvarką, atitinkančią vietines sąlygas, socialinio teisingumo be kitus principus. Išmokos mokėjimas, kaip jau buvo minėta, nėra siejamas su darbo įstatymuose įtvirtinta darbdavio prievole teisingai atlyginti už visą darbuotojo atliekamą darbą kiekvienoje darbovietėje, todėl siekiant socialinio teisingumo ir norint išvengti dirbtinio įsidarbinimo keliose darbovietėse turint tikslą gauti kelias išmokas laikytina, jog ši nuostata Vyriausybės nutarimui neprieštarauja.

4. Dėl Tvarkos 12 punkto nuostatos, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš biudžeto lėšų, bei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, kolegija pasisako, jog ji prieštarauja Vyriausybės nutarimui, nes šie darbuotojai su biudžetine ar sveikatos priežiūros įstaiga yra susaistyti darbo sutartimi ir iš darbdavio gauna atlyginimą už darbą, atlyginimo finansavimo šaltinis Vyriausybės nutarime nėra akcentuojamas. Atsakovė atsiliepime nurodydama, kad tokie specialių programų vykdytojai nėra biudžetinių įstaigų darbuotojai, prieštarauja sau, nes Tvarkos 12 punkte jie įvardyti kaip „biudžetinių įstaigų darbuotojai“, antra vertus, tie darbuotojai, kurie nėra biudžetinių įstaigų darbuotojai Darbo kodekso ar Valstybės tarnybos įstatymo prasme, į išmokas negali pretenduoti.

5. Aptariamas Vyriausybės nutarimas rėmimo fondo lėšų išmokėjimą sieja su Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje, kurioje yra ir Visagino savivaldybės teritorija, esančiomis biudžetinėmis įstaigomis, t. y. sieja su šių įstaigų radimusi tam tikroje teritorijoje, jokių papildomų reikalavimų išmokų subjektams – biudžetinių įstaigų darbuotojams – nutarimas nekelia. Pati atsakovė motyvuoja, kad rėmimo fondo sudarymo tikslas yra išlaikyti darbuotojus biudžetinėse įstaigose ir mažinti kadrų kaitą, todėl tam pasiekti nėra reikšminga, ar juose dirbs tik Visagino miesto gyventojai, ar ir atvykę iš aplinkinių vietovių. Todėl laikytina, kad Visagino savivaldybės tarybos 2003-12-29 sprendimas Nr. TS-166 (Visagino savivaldybės tarybos 2003-04- 17 sprendimu Nr. TS-14 patvirtintos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos 3 punktas) prieštarauja Vyriausybės 1994-03-07 nutarimo Nr. 155 1.2.1 punktui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d.,

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad

1) Visagino savivaldybės tarybos 2003-12-29 sprendimas Nr. TS-166 (Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimu Nr. TS-14 patvirtintos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos 3 punktas) prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-07 nutarimo Nr. 155 1.2.1 punktui.

2) Visagino savivaldybės tarybos 2003-04-17 sprendimu Nr. TS-14 patvirtintos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos juostoje sudaromo Visagino savivaldybės rėmimo fondo lėšų naudojimo tvarkos 12 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš biudžeto lėšų, bei sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, gaunantiems atlyginimą ne iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, pašalpa neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimo Nr. 155 „Dėl rėmimo fondo Ignalinos valstybinės atominės elektrinės apsaugos juostoje esančioms biudžetinėms įstaigoms“ 1.2, 1.2.1, 1.3 punktams.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Dėl šio sprendimo per 14 d. nuo jo paskelbimo dienos Vyriausiajam administraciniam teismui per šį arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą gali būti paduotas apeliacinis skundas.

Kolegijos pirmininkė                                                 Nijolė Šidagienė

Teisėjai                                                                      Alvydas Barkauskas

Stasys Gagys

______________