LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO
ĮSTATYMO 2, 16, 24, 32 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, 37 IR 4 STRAIPSNIŲ
PAPILDYMO IR 32 STRAIPSNIO 5 DALIES 1, 3 PUNKTŲ, 6 IR 7 DALIŲ,
36 STRAIPSNIO, 37 STRAIPSNIO 1, 2, 3, 4, 5 DALIŲ PRIPAŽINIMO
NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2851(6)
2012 m. sausio 25 d. Nr. 88
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1390 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
1.Atkreipti dėmesį, kad dėl dalies Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 16, 24, 32 straipsnių pakeitimo, 37 ir 4 straipsnių papildymo ir 32 straipsnio 5 dalies 1, 3 punktų, 6 ir 7 dalių, 36 straipsnio, 37 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekte Nr. XIP-2851(6) (toliau – Įstatymo pakeitimo projektas) išdėstytų pasiūlymų Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė savo išvadą 2011 m. gegužės 18 d. nutarime Nr. 579 „Dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 16, 24, 32 straipsnių pakeitimo, 4 straipsnio papildymo, 37 straipsnio pakeitimo ir papildymo bei 2 straipsnio 41 dalies, 32 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 6 ir 7 dalių bei 36 straipsnio pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto Nr. XIP-2851(5)“ (toliau – Nutarimas). Atsižvelgiant į tai, toliau teikiamos pastabos dėl naujų Įstatymo pakeitimo projekto siūlymų ir Nutarime nevertintų, tačiau analogiškų Įstatymo pakeitimo projekte siūlomų pakeitimų.
2. Pritarti Įstatymo pakeitimo projekto tikslams – atsisakyti sąvokos „šilumos bazinė kaina“ ir palikti galioti sąvoką „šilumos kaina“, suteikti galimybę daugiabučių namų ir patalpų savininkams patiems valdyti, naudoti šilumos punkto įrenginius ir jais disponuoti bendrosios nuosavybės teise, šilumos ir karšto vandens kainas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – Komisija) derinti su savivaldos institucijomis, užkirsti kelią monopolijoms valdyti šilumos ūkį, tačiau iš esmės nepritarti Įstatymo pakeitimo projekte numatytoms teisinio reguliavimo priemonėms šiems tikslams pasiekti dėl šių priežasčių:
2.1. Įstatymo pakeitimo projekte siūloma šilumos ir karšto vandens kainos dedamųjų apskaičiavimo procedūra, kai šilumos kainos būtų nustatomos ir apskaičiuojamos papildomai vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais šilumos kainų nustatymo metodikos principais. Iš Įstatymo pakeitimo projekte pateiktos sąvokos neaišku, kokią svertinę vertę Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti šilumos kainų nustatymo metodikos principai turėtų apskaičiuojant šilumos kainą. Lingvistiškai analizuojant šią nuostatą, galima daryti išvadą, kad įpareigojimas tiesiogiai vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais principais nustatant šilumos ir karšto vandens kainas – perteklinis. Iš teisės akto, kurį šiuo atveju privalo patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, antraštės matyti, kad jis turėtų nustatyti gaires, kuriomis Komisija vadovautųsi rengdama ir tvirtindama šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikas. Kaip numato galiojantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, Šilumos kainų nustatymo metodiką Komisija rengia pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus Šilumos kainų nustatymo metodikos rengimo ir tvirtinimo principus – nešališkumo, objektyvumo ir teisingumo. Taigi tiesioginis teisės aktas, pagal kurį gali ir turėtų būti apskaičiuojami ir tvirtinami matematiniais skaičiavimais pagrįsti duomenys, šiuo atveju šilumos kainos, yra metodika, todėl siūlomas reguliavimo modelis – perteklinis.
2.2. Įstatymo pakeitimo projekto 5 straipsnio 7 dalyje teikiamas pakeitimas, siūlantis įpareigoti karšto vandens tiekėją karšto vandens kainas skaičiuoti vadovaujantis ne tik karšto vandens nustatymo metodika, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybes parengtais principais, yra perteklinis, kyla abejonė dėl šios nuostatos įgyvendinimo mechanizmo. Nustatant karšto vandens kainą, derėtų taikyti tokį pat reguliavimą, kuris taikomas nustatant ir apskaičiuojant šilumos kainas, – pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus šilumos kainos nustatymo principus rengiama metodika, kuria vadovaujantis apskaičiuojamos šilumos kainos.
2.3. Įstatymo pakeitimo projekte siūloma šilumos bazinės kainos 3–5 metų galiojimo terminą sutrumpinti iki vienų metų. Atsižvelgiant į kituose energetikos sektoriuose galiojančius kainodaros principus, neaiškios tokio kainos galiojimo termino sutrumpinimo ekonominio efektyvumo priežastys. Taigi minėta nuostata diskutuotina šiais aspektais:
2.3.1. Šilumos gamybos ir tiekimo inžineriniai įrenginiai sudėtingi, reikalingi didelių investicijų, kurias šilumos tiekėjas privalo sukaupti iš reguliuojamos veiklos, todėl čia lemiamas veiksnys – šilumos kainodara. Kadangi kainodaros mechanizmą siūloma numatyti vieniems metams, toks privalomas šilumos kainos dažnas perskaičiavimas trukdys šilumos tiekėjams saugiai planuoti ilgalaikes investavimo programas. Stabilią veiklą ir ūkio subjektų veiklos sąnaudų grąžą gali užtikrinti tik ilgalaikė kainodara, nežymiai trumpam koreguojama globalių veiksnių (kuro kainų didėjimo, infliacijos, finansinės krizės ir panašiai).
2.3.2. Ilgalaikio reguliavimo perspektyvos leistų šilumos tiekėjams patiems sudaryti ilgalaikių investicijų į šilumos ūkio infrastruktūros atkūrimą, renovavimą, modernizavimą planus, planuoti kitas būtinas investicijas, kurios užtikrintų patikimą ir ekonomišką reguliuojamą veiklą. Šių investicijų mastas ir pradiniai įnašai gana dideli, jų padengimas ir išskirstymas trumpalaikiu kainų nustatymo periodu gali neatitikti vartotojų ekonominių interesų ir pažeisti vieną iš pagrindinių vartotojų teisių apsaugos principų – gauti paslaugą už pagrįstą kainą.
2.3.3. Sutrumpinus šilumos bazinės kainos galiojimo laiką, kas metai turės būti vertinama šilumos tiekėjo veikla, perskaičiuojama šilumos kaina, dėl to ekonominis reguliuotojas dažnai turės kištis į šilumos tiekėjo veiklos kontrolę. Gali būti, kad toks šilumos bazinės kainos skaičiavimo mechanizmas didins tiek Komisijos, tiek šilumos kainų skaičiavimo projektus teikiančių šilumos tiekėjų darbo krūvį, tam prireiks papildomų finansinių ir žmogiškųjų išteklių.
2.4. Atsižvelgiant į šilumos ūkio svarbą šalies ekonomikai ir teikiamos šilumos tiekimo paslaugos kainos ir jos dedamųjų dalių poveikį tiek socialinei, tiek finansinei vartotojų gerovei, pažymėtina, kad ilgalaikės šilumos bazinės kainos nustatymas užtikrina ekonominį ir finansinį stabilumą ne tik šilumos tiekėjams, bet ir šilumos ūkio paslaugas gaunantiems subjektams, taip pat kitiems verslo subjektams, kurie išlaidas planuoja ne metams, o ilgesniam laikui. Kasmet perskaičiuojamos šilumos kainos gali lemti nepagrįstai didelį šilumos brangimą šios paslaugos vartotojams, o tai neigiamai veiktų verslo subjektus ir pramonę. Esant ilgalaikei kainodarai, šilumos tiekėjų veikla ekonominiu požiūriu stabilesnė, prognozuojama, ja labiau pasitiki tiek bankai, tiek kiti kreditoriai.
2.5. Įstatymo pakeitimo projekto 2 straipsnyje siūlomas kogeneracinių jėgainių kuro sąnaudų atskyrimo principas nesuderinamas su dabar galiojančia teisine baze. Pagal Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) elektros energijos gamybos kainos nereguliuojamos. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas sukuria konkurencijos elektros energijos gamybos sektoriuje teisinę aplinką ir nustato, kad gamintojų elektros energijos kainos nereguliuojamos, išskyrus atvejus, kai gamintojas užima daugiau kaip 25 procentus rinkos. Vadinasi, pagal minėto įstatymo nuostatas elektros energijos gamybos kainų reguliavimas – bendrosios taisyklės išimtis. Šilumos energijos gamyba yra reguliuojama (elektros energijos kainos nereguliuojamos) – šilumos energijos kainos vartotojams nustatomos pagal šilumos gamintojų patirtas sąnaudas. Pabrėžtina, kad sąnaudų (naudos) paskirstymo tarp elektros ir šilumos energijos gamybos teisinė bazė sukurta ir veikia. Bendrame technologiniame šilumos ir elektros gamybos cikle susidarančių šilumos gamybos sąnaudų atskyrimo principai ir tvarka nustatyti Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-107 (Žin., 2009, Nr. 91-3948) (toliau – Metodika). Jeigu šilumos gamintojas eksploatuoja kogeneracinę (termofikacinę) jėgainę, pelno dalis, gauta iš elektros energijos gamybos, pagal Metodiką įvertinama apskaičiuojant šilumos energijos gamybos kainas. Šilumos vartotojas pagal Metodiką apsaugotas nuo didesnių kogeneracinių (termofikacinių) jėgainių kapitalo sąnaudų, palyginti su tokio pat šilumos kiekio gamyba vandens šildymo katiluose. Įstatymo pakeitimo projekte siūlomas įstatymo 4 straipsnio papildymas nesukurtų konkrečios naudos šilumos kainų mažinimui arba nepadidintų energijos kainų skaičiavimo skaidrumo. Jeigu būtų nutarta papildyti minėtą straipsnį pagal Įstatymo pakeitimo projekte pateiktą siūlymą, turėtų būti reglamentuojamas ne tik naudos, bet ir nuostolio paskirstymas tarp elektros ir šilumos energijos gamintojų pagal konkrečius Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme nustatytus arba kompetentingos institucijos patvirtintus principus, kadangi kogeneracinės (termofikacinės) jėgainės veikia laisvoje elektros rinkoje ir susiklosčius nepalankiai situacijai, tuo pat metu gaminant ir šilumos energiją, gali susidaryti nuostolis. Taigi Įstatymo pakeitimo projektą reikėtų tobulinti – atsisakyti nurodytos pakeitimo nuostatos.
2.6. Laikantis įstatyme vartojamų sąvokų nuoseklumo ir vienodumo, Įstatymo pakeitimo projekto 5 straipsnio 8 dalyje vietoj žodžių „savivaldybės taryba“ įrašyti žodžius „savivaldybės institucija“.
2.7. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832; 2008, Nr. 113-4290) 6 straipsnio 1 dalies 30 punktą ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnį šilumos ūkio organizavimas – viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų. Atsižvelgiant į tai, derėtų svarstyti, ar Įstatymo pakeitimo projekte siūlomas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 ir 9 dalių pakeitimas, kad galutinis sprendimas dėl šilumos kainų nustatymo priskiriamas Komisijos kompetencijai, suderinamas su šiame punkte nurodytomis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatomis. Pagrįstai abejojama, ar Įstatymo pakeitimo projekto 6 ir 7 straipsniuose siūlomi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, kuriuos priėmus savivaldybės netektų teisės šilumos ūkio ar jo dalies valdymą perduoti privatiems subjektams, tikslingi ir atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą. Koks turėtų būti šių nuostatų, jeigu jos būtų priimtos, įgyvendinimo mechanizmas – kokia tvarka būtų nutraukiamos šilumos ūkio nuomos sutartys, perimamas turtas, kompensuojamos galimos išlaidos ir panašiai.
3. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. lapkričio 9 d. ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. gruodžio 7 d. išvadose dėl Įstatymo pakeitimo projekto pateiktoms pastaboms ir pasiūlymams.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
ŪKIO MINISTRAS,
PAVADUOJANTIS ENERGETIKOS MINISTRĄ RIMANTAS ŽYLIUS