Administracinė byla Nr. A¹⁴³-689/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02769-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Gabrielei Brazauskienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Varėnos rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimą atsakovui Varėnos rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui, V. V. individualiai paruošų įmonei „Vygis“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi (1 t., b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas teismo atlikti tyrimą dėl Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui tiek, kiek atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš V. V. individualios paruošų įmonės „Vygis“ 2 112,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1–2 p., 16 str. 2 d., Nuostatų 4, 5, 13, 14 ir 17–19 p.). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti vietinę rinkliavą. Taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.584 straipsnio 1 dalį. Pareiga mokėti vietinę rinkliavą nepriklauso nuo sutarties su atliekų tvarkytoju sudarymo.

Nurodė, jog V. V. individuali paruošų įmonė „Vygis“ Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje turi nuosavybės teise priklausančių statinių, todėl privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau nurodo, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro paslaugomis nesinaudoja, jokios sutarties su šia įmone nėra sudariusi, šiukšlių konteinerių jai UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras nepastatė, vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų negavo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, kad, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos naudotojai, kaip atliekų turėtojai, pagal Direktyvos 1 straipsnį kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas, o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtojais pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, t. y. atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį, apskaičiuotą galinčių susikaupti metinę atliekų normą, nekilnojamojo turto vienetą (namas, butas, sodo sklypas, garažas) arba bendrąjį statinio plotą. Pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektų diskrecija įgyvendinant „teršėjas moka“ principą nėra neribota. Pagal Nuostatų nustatytą tvarką atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Nors tam tikrais atvejais nustatyti tikslų atliekų, susidarančių vietinės rinkliavos mokėtojo veikloje, kiekį gali būti techniškai sunku ir (ar) brangu, tačiau toks Nuostatuose įtvirtintas reglamentavimas, kuriuo užkertama bet kokia galimybė deklaruoti faktiškai susidarančių atliekų kiekį, kai praktiškai jį nustatyti yra įmanoma, gali būti laikomas kaip peržengiantis tai, kas būtina administraciniu aktu siekiamiems tikslams pasiekti. Pažymėjo, jog dėl šių priežasčių kyla abejonių dėl Nuostatų atitikties VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, t. y. proporcingumo principui, tiek, kiek atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Atsakovas Varėnos rajono savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimą (1 t., b. l. 44–48) prašė Nuostatus pripažinti teisėtais.

Atsakovas nurodė, kad Nuostatai parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas), Rinkliavų įstatymu, Varėnos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-VI-172 (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, jog Varėnos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo sistema ir vietinės rinkliavos samprata nėra siejama su komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslauga bei su atlygiu už teikiamas paslaugas. Nuostatų projektas parengtas, siekiant nustatyti vienodą reglamentavimą visame Alytaus regione. Nuostatai ir rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžiai buvo parinkti išanalizavus tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas 2007 m. atliekų tvarkymo sąnaudas, tiek kitus rodiklius, tiesiogiai darančius įtaką atliekų tvarkymo sąnaudoms. Subjektai, kuriems nustatoma prievolė mokėti rinkliavą, Nuostatuose apibrėžiami kaip atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Siekiant įgyvendinti proporcingumo principą, rinkliavos dydis yra diferencijuotas pagal nekilnojamojo turto dydį, paskirtį ir sezoniškumą. Nurodė, jog Varėnos rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-VI-788 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas ir patvirtino lengvatų suteikimo tvarką. Nuo vietinės rinkliavos atleidžiami fiziniai asmenys, paveldėję gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektą ir nenaudojantys jo pagal paskirtį, taip pat fiziniai asmenys, kurie nesinaudoja turimu gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektu I–IV ketvirčiais, fizinis ar juridinis asmuo, valdantis, naudojantis, disponuojantis nekilnojamojo turto objektu Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, kuriam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimas I ir IV metų ketvirčiais neįmanomas (dėl kelių būklės rudens ir žiemos sezono metu), fizinis ar juridinis asmuo, valdantis, naudojantis, disponuojantis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto objektu, netinkamu naudoti/gyventi ar fiziškai sunaikintu, fizinis ar juridinis asmuo, valdantis, disponuojantis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje gyvenamosios paskirties objektu, kada tame objekte atliekami statybos (rekonstrukcijos ar griovimo) darbai ir yra išduotas galiojantis statybos leidimas bei pasirašyta sutartis su statybos ir griovimo atliekas tvarkančia įmone. Varėnos rajono savivaldybės švietimo biudžetinėms ir viešosioms įstaigoms, kurios nevykdo ugdomosios veiklos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vietinės rinkliavos dydis sumažinamas 50 proc. Pažymėjo, jog šiomis priemonėmis siekiama įgyvendinti proporcingumo principą, kad rinkliavos subjektai nepatirtų akivaizdžiai neproporcingų išlaidų, rinkliavą apskaičiuojant pagal bendrą naudingą plotą. Pažymėjo, jog nors Nuostatuose nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai deklaruotą atliekų kiekį, tačiau priemonėmis, leidžiančiomis diferencijuoti rinkliavos mokestį, pasiekiama tų pačių tikslų. Numačius galimybę vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, tačiau neturint jokių galimybių ją taikyti praktiškai, būtų pažeisti proporcingumo, teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimą (1 t., b. l. 37–42) prašė Nuostatus pripažinti neprieštaraujančiais VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Lietuvos valstybė teikia pirmenybę sąnaudų padengimo solidarumo, o ne proporcingumo principui, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas atliekų tvarkymas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai. Pažymėjo, jog, prieš Varėnos rajono savivaldybės tarybai patvirtinant Varėnos rajono vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą skaičiavimo tvarką pagal būsto dydį, savivaldybė kartu su UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centru nustatė, kad neįmanoma tiksliai nustatyti rinkliavos dydžio pagal susidariusį atliekų kiekį, taigi deklaruoti atliekų kiekį. Prieš patvirtinant Nuostatus, UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atliko apmokėjimo už atliekų tvarkymą Alytaus miesto savivaldybėje, kuri yra greta Varėnos rajono savivaldybės, proporcingumo principų taikymo, jautrumo analizės bei įtakos atliekų turėtojams modeliavimo ataskaitą, kurios išvados patvirtina, kad Nuostatuose nustatytas rinkliavos mokėjimo būdas pagal nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto plotą yra ekonomiškiausias, užtikrina tinkamą atliekų tvarkymą (neskatina atliekų turėtojų atliekas tvarkyti nelegaliais būdais) bei atitinka proporcingumo principą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu (2 t., b. l. 27–34) pripažino, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 „Dėl Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą patvirtinimo“ patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui, taip pat įpareigojo atsakovą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Savivaldybės žinios“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Nuostatai tiek, kiek jie atliekų turėtojams nenumato galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Pažymėjo, jog rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti vietinę rinkliavą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²‑1035/2011) ir nurodė, jog vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Pareiga mokėti vietinę rinkliavą nepriklauso nuo sutarties su atliekų tvarkytoju.

Nurodė, jog Nuostatų 5 punktas nustato, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje. Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Pažymėjo, jog aiškinant principą „teršėjas moka“ yra aktuali Europos Teisingumo Teismo praktika. Direktyvos 15 straipsnyje yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Nurodė, jog šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas per mokesčius arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Europos Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08).

Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtojais pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o pricipo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, t. y. atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (gyvenamosios paskirties, administracinės, specialiosios, viešbučių ir pan. paskirties pastatai), pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį apskaičiuotą galinčių susikaupti metinę atliekų normą, nekilnojamojo turto vienetą (namas, butas, sodo sklypas, garažas) arba bendrąjį statinio plotą. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neadekvačias dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-471/2010). Pastebėjo, kad toks reikalavimas iš esmės atitinka ir Europos Teisingumo Teismo praktiką (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 1999 m. balandžio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje H. A. Standley ir kt. (C-293/97).

Teismas nurodė, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁹²-2796/2011).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Atsakovas nemotyvavo, kodėl jam būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Atsakovas byloje teigė, kad Nuostatai bei juose esantys rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžiai buvo patvirtinti kruopščiai išanalizavus tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias patyrė juridiniai asmenys, tiek kitus rodiklius. Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, nurodydamas, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, naudojimo paskirties, numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus, kad rinkliava tam tikrais atvejais gali būti sumažinta iki 50 procentų asmenims, neteikė argumentų nei įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinas atliekų kiekius reikštų nepagrįstas, neproporcingas administravimo sąnaudas. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 53–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Nuostatus teisėtais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimą. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl atmeta argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos, nenagrinėjo ir nepasisakė, kodėl ši tvarka neužtikrina principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo bei neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto proporcingumo principo. Siekiant įgyvendinti proporcingumo principą, rinkliavos dydis yra diferencijuotas pagal nekilnojamojo turto dydį, paskirtį, sezoniškumą. Todėl Nuostatai sąlygoja tai, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Vadovaujantis Nuostatų 49 punktu, Varėnos rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-VI-788 yra nustačiusi Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas ir patvirtinusi lengvatų suteikimo tvarką. Šiomis priemonėmis siekė įgyvendinti proporcingumo principą, kad rinkliavos subjektai nepatirtų akivaizdžiai neproporcingų išlaidų, rinkliavą apskaičiuojant pagal bendrą naudingą plotą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A⁶³-2888/2011.

2. Nuostatai bei rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydžiai parinkti analizuojant tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas 2007 m. atliekų tvarkymo sąnaudas, tiek kitus rodiklius, tiesiogiai lemiančius atliekų tvarkymo kaštus. Prieš patvirtinant Nuostatus, UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atliko apmokėjimo už atliekų tvarkymą proporcingumo principo taikymo, jautrumo analizės bei įtakos atliekų turėtojams modeliavimo ataskaitą. Šios analizės išvados patvirtina, kad Nuostatuose nustatytas rinkliavos mokėjimo būdas pagal nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto plotą yra ekonomiškiausias, užtikrina tinkamą atliekų tvarkymą (neskatina atliekų turėtojų atliekas tvarkyti nelegaliais būdais) bei atitinka proporcingumo principą.

3. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino argumentų, kodėl galimybė numatyti deklaruotinus atliekų kiekius reikštų nepagrįstas, neproporcingas administravimo išlaidas. Nustačius tvarką, leidžiančią už komunalinių atliekų tvarkymą tam tikriems rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, iš esmės būtų sukurtos dvi skirtingos vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą sistemos. Reikėtų sukurti mechanizmą, leidžiantį objektyviai fiksuoti kiekius, tai brangintų atliekų surinkimo įkainius. Be to, būtų reikalinga atskira kontrolės sistema. Šiuo metu praktiškai neegzistuoja jokia sistema, leidžianti efektyviai ir objektyviai organizuoti atliekų tvarkymą, eliminuojant galimas atliekų turėtojų manipuliacijas faktiškai turimų atliekų kiekiais. Nors rinkliava būtų susieta su deklaruojamu atliekų kiekiu, tačiau didžiausią dalį jos sudarytų administravimo kaštai, kurie neproporcingai padidintų rinkliavos dydį. Numačius galimybę vietinę rinkliavą mokėti už atliekų tvarkymą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, tačiau neturint jokių galimybių ją praktiškai taikyti, būtų pažeisti proporcingumo, teisingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių principai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 42–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Nuostatus teisėtais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškimą. Papildomai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-471/2010, kadangi minėtos bylos faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą nurodytoje administracinėje byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintų nuostatų 1 priedo prieštaravimo VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui grindė iš esmės tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba nuostatų priede nepagrįstai išskyrė dalį rinkliavos mokėtojų, suteikdama jiems galimybę pasirinkti rinkliavos mokėjimo būdą, o daliai mokėtojų nenumatė galimybės pasirinkti rinkliavos mokėjimo būdo.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 96 punktu nustatė, jog, siekiant užtikrinti viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos visuotinumą ir prieinamumą, šios paslaugos kaina komunalinių atliekų turėtojui neturi priklausyti nuo atliekų turėtojo nutolimo nuo regioninio atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų. Viename atliekų tvarkymo regione visiems komunalinių atliekų turėtojams turėtų būti vienoda atliekų tvarkymo kaina už tokį patį tvarkomų atliekų kiekį ir tokią pačią teikiamos paslaugos kokybę. Taigi Lietuvos valstybė teikia pirmenybę kaštų padengimo solidarumo principui prieš proporcingumo principą, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas atliekų tvarkymas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai.

3. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl atmeta UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos, nenagrinėjo ir nepasisakė, kodėl ši tvarka neužtikrina principo „teršėjas moka“ bei neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto proporcingumo principo.

4. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Nuostatų prieštaravimo VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Iš Nuostatų turinio matyti, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba jokiai atliekų turėtojų kategorijai nenumatė galimybės deklaruoti perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Nuostatuose konkretaus atliekų turėtojo mokamas rinkliavos dydis priklauso nuo: 1) nekilnojamojo turto objekto – pastato, patalpos ploto; 2) nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties (juridiniams asmenims); 3) gyventojų skaičiaus (fiziniams asmenims). Be to, yra numatyta galimybė deklaruoti atvejus, kai nekilnojamasis turtas yra nenaudojamas, naudojamas retai, pasikeičia gyventojų skaičius, nekilnojamasis turtas sunaikintas ar neišlikęs, nekilnojamojo turto savininkai mirę ir nėra paveldėtojų ir pan. (Nuostatų 50 p.). Tokiu būdu atsakovas numatė galimybę, nesant jokių prielaidų susidaryti bet kokiam atliekų kiekiui, atleisti nuo rinkliavos. Įvertinus tai, kad vietinės rinkliavos dydis Nuostatuose atliekų turėtojams yra diferencijuojamas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, nekilnojamojo turto naudojimo dažnumą, numatytas galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas ir jų tvarkymo išlaidos yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti.

5. Tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas procesiniuose dokumentuose vartoja sąvokas „deklaruojamų atliekų kiekis“ ir „faktiškai susidarančių atliekų kiekis“, šias sąvokas painioja, nepagrįstai taiko joms tapatų turinį. Deklaruojamų atliekų kiekis nėra tapatus faktiškai susidarančių atliekų kiekiui, todėl lieka neaišku, ar Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį ar galimybės mokėti pagal faktiškai susidarančių atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjama byla yra pradėta pagal individualioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi (1 t., b. l. 2–5) pateiktą prašymą ištirti, ar Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T‑VI-290 (toliau – ir Nuostatai; 1 t., b. l. 169–175), tiek, kiek jie atliekų turėtojams nenumato galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.

Pasisakydama dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su šios bylos nagrinėjimo ribomis, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Atvejais, kai iš pateikiamos konkrečios individualios bylos medžiagos ir paklausimo administraciniam teismui turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas, nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios individualios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla, prašymą gavęs administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis su prašymu ištirti norminio teisės akto teisėtumą (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I⁵⁷⁵‑3/2009, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 7(17), 2009, p. 18–33; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I²⁶¹-48/2012).

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame prašyme minimas komunalinių atliekų kiekio deklaravimas yra vienas iš būdų, sudarančių prielaidas atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį. Todėl, paisant minėtų proceso taisyklių, taip pat atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto prašymo turinį (1 t., b. l. 2–5) bei individualios administracinės bylos Nr. A⁵⁷⁵‑3595/2011, kurioje buvo nutarta kreiptis dėl norminio akto teisėtumo, medžiagą ir iš jos matomas individualaus ginčo faktines aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti vertinama Nuostatų atitiktis minėtoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Nors pirmosios instancijos teismas apeliantų skundžiamu sprendimu pripažino, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui, tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies, jis (sprendimas) iš esmės buvo priimtas vertinant šio norminio akto atitiktį minėtam proporcingumo principui tiek, kiek juose nėra numatyta jokia galimybė aptariamą rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka prieš tai apsibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas.

Priimdamas apeliantų skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kokios yra išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵‑471/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55–91). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija primena, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nukrypti nuo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ir vėlesnėje šio teismo praktikoje (pvz., žr. 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁹²-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³‑1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283; ir kt.), suformuotų ir šioje byloje nagrinėjamus santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bendrųjų taisyklių. Nors apeliantai teisingai pastebi, jog minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵‑471/2010 buvo priimta sprendžiant klausimą dėl norminio akto, kuris tam tikra apimtimi skyrėsi nuo tikrinamo šioje byloje, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, šioje nutartyje nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pateiktas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turiniu, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų Viešojo administravimo, Atliekų tvarkymo įstatymų nuostatų aiškinimo, principo „teršėjas moka“ sampratos ir jo apimties bei proporcingumo principo turinio. Šis aiškinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria remiasi ir apeliantai. Tų pačių (pirmosios instancijos teismo ir minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose išdėstytų) argumentų dėl pareigos paisyti proporcingumo principo, kiek tai susiję su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu priimant sprendimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX‑857 redakcija), bei šios pareigos apimties kartojimas šiame baigiamajame teismo akte būtų akivaizdžiai perteklinis, todėl nagrinėjamu atveju atskirai (papildomai) pasisakyti šiais klausimais nėra tikslinga.

Toliau sprendžiant klausimą dėl tikrinamo norminio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra ginčo, jog Nuostatai aptariamos vietinės rinkliavos dydį sieja su galinčiu susidaryti komunalinių atliekų kiekiu ir nenumato jokios galimybės šią rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų turėtojo (vietinės rinkliavos mokėtojo) perduodamų tvarkyti atliekų kiekį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šis reikalavimas, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – atsakovui).

Šiuo aspektu pastebėtina, kad tikrinamame norminiame akte jokia tvarka, leidžianti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kokiems nors šios rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta. Tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovas, ginčo norminiu aktu paneigdamas bet kokią atliekų turėtojo galimybę mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, iš esmės nepateikia jokių objektyvių ir pagrįstų argumentų (įrodymų, duomenų), kodėl tokia atliekų turėtojo galimybė yra sudėtinga ar ekonomiškai nenaudinga įgyvendinti.

Iš tiesų vien argumentai dėl šiuo metu taikomos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo paprastumo ir ekonomiškumo negali būti vertinami, kaip savaime pagrindžiantys tikrinamo norminio akto atitiktį proporcingumo principui. Tokio vertinimo negali paneigti ir abstraktūs apeliantų argumentai dėl galimo deklaravimo, t. y. tik vieno iš faktinio perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo būdų, pritaikymo sudėtingumo bei įtakos atliekų tvarkymo kaštams. Atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju savaime negali būti pateisinamas ir kitais apeliantų nurodomais argumentais bei byloje pateiktais (surinktais) dokumentais (duomenimis) ir kitais įrodymais.

Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį įgyvendinimas Varėnos rajono savivaldybėje visais atvejais yra neįmanomas ir(ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Tai, taip pat aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai Varėnos rajone (visiškai) neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, apimties ir tvarkos (įskaitant ir argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos), o tai nagrinėjamu atveju, kiek inter alia akivaizdžiai neprieštarauja proporcingumo principui, priklauso atsakovo diskrecijai, bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje tikrinamą norminį aktą ta apimtimi, kuria nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau, neturėdamas tam jokio objektyvaus pagrindo, baigiamojo teismo akto rezoliucijoje išdėstytu sprendimu jis (teismas) iš esmės nustatė kokiu būdu (tvarka), t. y. deklaruojant, turi būti užtikrinama aptariama atliekų turėtojų galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, o tai nepagrįstai suvaržė vietos savivaldos institucijų teises vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatymo srityje. Iš tiesų, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹⁴³‑1592/2012 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, p. 274–283), (faktiškai) perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo būdo (tvarkos) parinkimas, nesant atitinkamų įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatų, priklauso savivaldybių diskrecijai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Varėnos rajono savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 „Dėl Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą patvirtinimo“ patvirtinti Varėnos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X‑736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“

Šią nutartį paskelbti „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė

_________________