Byla Nr. 9/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2000 M. GEGUŽĖS 8 D. NUTARIMU NR. 506 „DĖL NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ 37 PUNKTO (2000 M. GEGUŽĖS 8 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 29 STRAIPSNIO 1 DALIAI (1999 M. GRUODŽIO 23 D., 2001 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJOS
2005 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Socialinio draudimo skyriaus vedėjai Alfredai Šatrauskienei ir šios ministerijos Teisės ir personalo skyriaus viršininkei Vidai Marijai Zabarauskienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. vasario 2 d. išnagrinėjo bylą Nr. 9/02 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punktas (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 38-1065) patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 37 punktas neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) dienos, o pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalį (2001 m. liepos 5 d. redakcija) – nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo) dienos. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 29 straipsnyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija, 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) nustatytas draudimo išmokų mokėjimo terminas taikytinas visų Įstatymo 11 straipsnyje numatytų nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų – ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos, netekto darbingumo periodinės kompensacijos, laidojimo pašalpos, periodinės draudimo išmokos – mokėjimui.
2. Pagal Nuostatų 37 punktą netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (VMSEK) darbingumo netekimo nustatymo dienos).
3. Pareiškėjo nuomone, netekto darbingumo periodinių kompensacijų mokėjimo pradžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje siejama su vienu teisiniu faktu – susirgimu profesine liga (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) arba profesinės ligos nustatymu (2001 m. liepos 5 d. redakcija), tuo tarpu Nuostatų 37 punkte – su kitu teisiniu faktu, būtent darbingumo netekimo nustatymo momentu. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punktas neprieštarauja Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija, 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių A. Šatrauskienės ir V. M. Zabarauskienės parengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorės A. Morkūnienės rašytiniai paaiškinimai. Paaiškinimuose teigiama, kad Nuostatų 37 punktas neprieštarauja Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija, 2001 m. liepos 5 d. redakcijos). Ši nuomonė grindžiama tokiais argumentais.
1. Įstatymo 29 straipsnyje nustatytas visų Įstatymo 11 straipsnyje numatytų nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų mokėjimo pradžios terminas – draudiminio įvykio diena. Tačiau įvairiuose Įstatymo straipsniuose nustatytos tam tikros rūšies išmokos skyrimo konkrečios sąlygos, teisė į šias išmokas susieta su tam tikrais faktais.
2. Būtina netekto darbingumo vienkartinės ar periodinės kompensacijos skyrimo sąlyga – netekto darbingumo nustatymas. Netektas darbingumas išreiškiamas procentais. Nustačius, kad netekta iki 30 procentų darbingumo, skiriama vienkartinė kompensacija, o nustačius, kad netekta 30 ir daugiau procentų darbingumo – netekto darbingumo periodinė kompensacija. Pagrindas skirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją yra atitinkamas VMSEK sprendimas.
3. Profesinės ligos diagnozavimas ir darbingumo netekimo nustatymas – skirtingos procedūros. Jas nustatyta tvarka atlieka skirtingos institucijos. Be to, profesinės ligos nustatymas savaime nereiškia, kad VMSEK asmeniui nustatys invalidumą arba darbingumo netekimą. Dažnai asmenys, kuriems yra nustatyta profesinė liga, darbingumo nepraranda, o į VMSEK kreipiasi praėjus tam tikram laikui po profesinės ligos nustatymo. Kol VMSEK priims sprendimą, apdrausto asmens darbingumas gali keistis (mažėti arba didėti), todėl tam tikru momentu nustatyto darbingumo netekimo negalima taikyti atgal.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių A. Šatrauskienės ir V. M. Zabarauskienės rašytiniai paaiškinimai, identiški Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorės A. Morkūnienės rašytiniams paaiškinimams.
V
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro J. Oleko, l. e. p. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus P. Abaravičiaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus M. Mikailos, Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktorės R. Navickienės rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punktas neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).
2. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Įstatymas įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d.
2.1. Įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2001 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 4, 8, 29, 30, 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kurio 3 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija).
2.2. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta: „Draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) dienos.“
Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2001 m. liepos 5 d. redakcija) buvo nustatyta: „Draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo) dienos.“
2.3. Seimas 2003 m. lapkričio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d., išskyrus jo 29 straipsnį (reguliuojantį kitus santykius, negu Įstatymo 29 straipsnis (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos)), kuris turėjo įsigalioti nuo 2005 m. sausio 1 d.; Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimto Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio įsigaliojimo data buvo nukelta į 2006 m. sausio 1 d.
Taigi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir Įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (2001 m. liepos 5 d. redakcija) šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegalioja.
3. Vyriausybė 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatus.
3.1. Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) buvo nustatyta: „Netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos), jeigu apdraustasis dėl jos kreipėsi ne vėliau kaip per 3 metus nuo teisės į šią kompensaciją atsiradimo dienos. Jeigu asmuo kreipėsi praėjus 3 metams nuo teisės į šią kompensaciją atsiradimo dienos, ji skiriama ir mokama nuo kreipimosi dienos.“
3.2. Vyriausybė 2003 m. balandžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 396 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo pakeitimo“, kurio 4 punktu Nuostatų 37 punktas (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas taip: „Netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos, jeigu apdraustasis dėl jos kreipėsi ne vėliau kaip per 3 metus nuo teisės į šią kompensaciją atsiradimo dienos. Jeigu asmuo kreipiasi praėjus 3 metams nuo teisės į šią kompensaciją atsiradimo dienos, ji skiriama ir mokama nuo kreipimosi dienos.“
3.3. Vyriausybė 2004 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, kurio 2 punktu Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ ir jį keitę Vyriausybės nutarimai buvo pripažinti netekusiais galios, o 1 punktu buvo patvirtinti nauji Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai.
4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Priešingu atveju nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams ir galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.
5. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių ne dėl Nuostatų viso 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos), o tik dėl to, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ Įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) neprieštaravo tuo aspektu, kad, kaip mano pareiškėjas, teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsiradimas Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) susietas su tokiu teisiniu faktu (VMSEK darbingumo netekimo nustatymu), kuris nesutampa su teisiniu faktu (susirgimu profesine liga), su kuriuo šios teisės atsiradimas susietas Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos). Taigi pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo:
1) Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“;
2) Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> profesinės ligos nustatymo) dienos“.
Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostatos atitikties nurodytoms Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos) nuostatoms tik ta apimtimi, kuria minėtose Įstatymo nuostatose vartojama sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga, bet ne visų rūšių socialinio draudimo išmokas, numatytas Įstatyme.
II
1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; kad Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų.
2. Konstitucijos 52 straipsnį, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti inter alia invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais, aiškinant kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybė inter alia rūpinasi žmonių sveikata, ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, konstatuotina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teikti atitinkamą socialinę paramą. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos.
Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir teisėkūros subjektai, leidžiantys poįstatyminius teisės aktus; pažymėtina, kad ši diskrecija turi būti pagrįsta įstatymuose įtvirtintais atitinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji negali paneigti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo. Reguliuojant socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principų, kiekvieno asmens teisės į tinkamą teisinį procesą. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis.
3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.
4. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje. Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.
III
Dėl Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) atitikties Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija).
1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).
2. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ne vien lingvistiškai, pažodžiui, bet ir sistemiškai – atsižvelgiant į kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nustatytą teisinį reguliavimą.
2.1. Įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo (trumpiau vadinamo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu) santykius, nustato asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytas draudimo išmokas turi apdraustieji, kurių sveikatai dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga buvo pakenkta įvykus draudiminiam įvykiui, numatytam 6 straipsnyje (pagal Įstatymo 6 straipsnį draudiminiai įvykiai yra Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ištirti ir pripažinti nelaimingi atsitikimai darbe ir susirgimai profesinėmis ligomis). Asmenys, draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, buvo nustatyti Įstatymo 4 straipsnyje, o jų draudėjai – Įstatymo 5 straipsnyje. Apdrausto asmens draudžiamosios pajamos yra visos pajamos, nuo kurių buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kitos Įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nurodytos pajamos. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos prarastas pajamas.
2.2. Netekto darbingumo periodinė kompensacija – viena iš Įstatymo 11 straipsnyje numatytų nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokų rūšių. Įstatymo 11 straipsnyje numatytos šios draudimo išmokos: ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, laidojimo pašalpa, periodinė draudimo išmoka. Teisę į Įstatymo 11 straipsnyje nustatytas draudimo išmokas turi apdraustieji, kurių sveikatai dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga buvo pakenkta įvykus draudiminiam įvykiui, numatytam Įstatymo 6 straipsnyje (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), o jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, miršta, teisę į draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties, – ši išmoka jiems mokama neatsižvelgiant į jos gavėjų kitas gaunamas pajamas (Įstatymo 30 straipsnis). Šiame kontekste paminėtina, kad teisę į tam tikras Įstatymo 11 straipsnyje nustatytas draudimo išmokas – laidojimo pašalpą, periodinę draudimo išmoką – turi apdraustojo šeimos nariai (Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalys, 31 straipsnis).
2.3. Susirgimas profesine liga yra vienas iš Įstatyme numatytų draudiminių įvykių, t. y. teisinių faktų, su kuriais Įstatyme susietas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisinių santykių atsiradimas, taigi ir apdraustojo teisės į atitinkamas išmokas atsiradimas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių ir kuris nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Profesinės ligos yra draudiminiai įvykiai, jeigu jos yra Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ištirtos ir pripažintos (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).
Kad apdraustojo liga būtų pripažinta profesine, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp vieno ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių ir apdrausto asmens sveikatos sutrikimo; Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kokiais dokumentais remiantis įrodoma inter alia susirgimo profesine liga priežastis. Pagal Įstatymo 36 straipsnio 4 dalį nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarką tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
2.4. Susirgimas profesine liga gali būti darbingumo netekimo priežastimi. Be to, profesine liga sergančio asmens, net ir netekusio darbingumo, sveikatos būklė gali keistis. Kita vertus, asmens visiškas arba dalinis darbingumo netekimas savaime nereiškia, kad jo priežastis yra būtent profesinė liga ar nelaimingas atsitikimas darbe, t. y. draudiminiai įvykiai, su kuriais Įstatymas susieja apdrausto asmens teisės į atitinkamas Įstatyme numatytas išmokas atsiradimą.
Netektas darbingumas išreiškiamas procentais. Darbingumo netekimo dėl susirgimo profesine liga procentą nustato VMSEK Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimas Įstatyme susietas su tokiu darbingumo netekimu, kai apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis); ši kompensacija yra apskaičiuojama pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę.
Tuo tarpu jeigu apdraustasis neteko mažiau negu 30 procentų darbingumo, jis pagal Įstatymą įgyja teisę į kitos rūšies nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmoką, būtent netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, kurios dydis yra nustatytas Įstatymo 23 straipsnyje.
Įstatyme nustatyta ir kita nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos rūšis – ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpa (trumpiau vadinama ligos pašalpa), kuri nesiejama su VMSEK netekto nedarbingumo nustatymu, – ši ligos pašalpa skiriama apdraustam asmeniui tapus laikinai nedarbingam dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos (susižalojus darbe ar susirgus profesine liga), išskyrus Įstatymo 7 straipsnyje nurodytus atvejus – nedraudiminius įvykius (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad, apdraustiems asmenims susižalojus darbe arba susirgus profesine liga, ligos pašalpa mokama nuo pirmos nedarbingumo atsiradimo dienos iki darbingumo atgavimo arba kol bus pripažintas invalidumas (1 dalis), taip pat kad, valstybinę socialinio draudimo senatvės arba invalidumo pensiją gaunantiems asmenims susižalojus darbe ar susirgus profesine liga, ligos pašalpa pradedama mokėti nuo pirmos nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo arba kol dėl šios priežasties bus peržiūrėtas invalidumas (2 dalis).
Tam tikros socialinio draudimo išmokos yra numatytos ir kituose įstatymuose, inter alia išmokos, mokamos nedarbingam asmeniui, kuriam nėra nustatyta profesinė liga ar sužalojimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Antai pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą apdrausti asmenys, tapę laikinai nedarbingi dėl ligos arba traumos ir dėl to praradę darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus, turi teisę į ligos pašalpą (5 straipsnio 2 dalis). Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtinta teisė į invalidumo pensiją, kuri taip pat nėra savaime susiejama su asmens susirgimu profesine liga.
2.5. Susirgimas profesine liga bei 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimas, su kuriais Įstatymas sieja teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsiradimą, yra skirtingi teisiniai faktai. Laiko atžvilgiu šie teisiniai faktai gali ir nesutapti. Šiuos teisinius faktus – profesinę ligą bei 30 ir daugiau procentų netektą darbingumą – pagal įstatymus nustato skirtingos institucijos – atitinkamai darbo medicinos įstaigos, laikydamosi Vyriausybės nustatytos profesinių sveikatos pakenkimų nustatymo, registravimo ir ekspertizės sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Respublikos profesinės sveikatos priežiūros įstatymo 14 ir 16 straipsniai, 17 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir VMSEK, laikydamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalis).
3. Vadinasi, kad apdraustas asmuo įgytų teisę į Įstatyme numatytą netekto darbingumo periodinę kompensaciją, jis turi atitikti šias Įstatyme nustatytas sąlygas: 1) jis turi sirgti profesine liga arba būti patyręs nelaimingą atsitikimą darbe, t. y. turi būti įvykęs draudiminis įvykis; 2) jis turi būti netekęs 30 ir daugiau procentų darbingumo. Jeigu nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu apdraustas asmuo neatitinka kurios nors iš šių sąlygų, jis pagal Įstatymą neturi teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją – tokiam asmeniui įstatymų (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo) nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti mokamos kitos socialinio draudimo išmokos.
Taigi pagal Įstatymą nei vien nustatytas asmens susirgimas profesine liga ar nelaimingas atsitikimas darbe, nei vien nustatytas 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimas nėra pakankama sąlyga apdraustajam įgyti teisę į netekto darbingumo periodinę kompensaciją.
4. Jeigu Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas vien lingvistiškai, pažodžiui, būtų galima teigti, esą apdraustojo teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją atsiradimas susietas vien su asmens susirgimu profesine liga ar nelaimingu atsitikimu darbe ir nepriklauso nuo jokių kitų Įstatyme nustatytų sąlygų. Toks aiškinimas būtų nepagrįstas. Tai, kad minėtoje Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatoje minima tik viena iš Įstatyme nustatytų netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų – profesinė liga, nepaneigia to, kad netekto darbingumo periodinė kompensacija turi būti mokama tik esant ir antrajai Įstatyme numatytai sąlygai – apdraustajam netekus 30 ir daugiau procentų darbingumo.
5. Pažymėtina, kad nustatyti konkrečią dieną, laikytiną diena, kai apdraustasis susirgo profesine liga, gali tik medikai (ir kiti specialistai), diagnozuojantys ligą ir nustatantys priežastinį ryšį tarp vieno ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių ir apdrausto asmens sveikatos sutrikimo; šios dienos nustatymas negali būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad būtų paneigta galimybė apdrausto asmens susirgimo profesine liga dieną kiekvienu individualiu atveju nustatyti atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės aplinkybes. Gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą (komisijos), turi pareigą apdraustojo susirgimo profesine liga dieną nustatyti atsižvelgę į visas turinčias reikšmės aplinkybes.
Nustatyti, kuri diena laikytina diena, kai apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, taip pat gali tik medikai (ir kiti specialistai), priimantys atitinkamą sprendimą; šios dienos nustatymas taip pat negali būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad būtų paneigta galimybė dieną, kurią apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, kiekvienu individualiu atveju nustatyti atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės aplinkybes. VMSEK turi pareigą apdraustojo 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimo laiką nustatyti atsižvelgusi į visas turinčias reikšmės aplinkybes.
Pabrėžtina, jog negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nustatytoji apdrausto asmens susirgimo profesine liga diena ar 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimo diena būtų padaryta priklausoma nuo to, kada priimami atitinkami sprendimai, o ne nuo to, kada apdraustasis iš tikrųjų susirgo profesine liga ar iš tikrųjų neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo.
6. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, jos teisės negalima apriboti ar paneigti; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
Paminėtina, kad Įstatymo 35 straipsnyje buvo nustatyta, jog ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi apdraustasis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti teisme bet kurį institucijos ar pareigūno sprendimą dėl šio įstatymo ar jį detalizuojančių arba konkretinančių poįstatyminių teisės aktų taikymo, taigi ir sprendimus dėl susirgimo profesine liga (įskaitant sprendimus dėl susirgimo profesine liga dienos nustatymo) bei sprendimus dėl darbingumo netekimo nustatymo (įskaitant sprendimus dėl netekto darbingumo išreiškimo procentais).
7. Minėta, kad Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatyta, jog „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“. Konstatuotina, kad Nuostatų 37 punkte (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) formuluotė „VMSEK darbingumo netekimo nustatymo diena“ aiškintina kaip reiškianti tą dieną, kurią VMSEK, atsižvelgusi į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nustato kaip dieną, kai apdraustasis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, ir negali būti aiškinama kaip reiškianti tą dieną, kai VMSEK priima atitinkamą sprendimą, nebent šios dvi datos sutaptų.
8. Sprendžiant, ar Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga), pažymėtina, kad minėtoje Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatoje minima viena iš Įstatyme nustatytų netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų – profesinė liga, tuo tarpu Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) minima kita Įstatyme nustatyta netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlyga – 30 ir daugiau procentų darbingumo netekimas.
Konstatuotina, kad nors nė vienoje iš minėtų nuostatų neminimos abi Įstatyme nustatytos netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygos, kita vertus, nė viena iš šių nuostatų nepaneigia kitos, toje nuostatoje neminimos netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygos.
Vadinasi, Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ nekonkuruoja su minėta Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).
IV
Dėl Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto atitikties Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (2001 m. liepos 5 d. redakcija).
1. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2001 m. liepos 5 d. redakcija) buvo nustatyta: „Draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo) dienos.“
2. Minėta, kad pagal Įstatymą viena iš netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo sąlygų yra apdrausto asmens profesinė liga. Konstatuotina, kad Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) formuluotė „profesinės ligos nustatymas“ aiškintina kaip reiškianti tą dieną, kai Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme numatytos darbo medicinos įstaigos (komisijos, gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą), atsižvelgusios į visas turinčias reikšmės aplinkybes, nustato kaip asmens susirgimo profesine liga dieną, ir negali būti aiškinama kaip reiškianti tą dieną, kai Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme numatytos darbo medicinos įstaigos (komisijos, gydytojai, kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimą) priima atitinkamą sprendimą, nebent šios dvi datos sutaptų.
Tad konstatuotina, kad Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatos „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> profesinės ligos nustatymo) dienos“ teisinis turinys iš esmės tapatus Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatos „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ teisiniam turiniui (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).
3. Konstatavus, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> susirgimo profesine liga) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima ir netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga), konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2001 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatai „draudimo išmokos apdraustajam mokamos nuo draudiminio įvykio (<...> profesinės ligos nustatymo) dienos“ (ta apimtimi, kuria sąvoka „draudimo išmokos“ apima netekto darbingumo periodines kompensacijas apdraustam asmeniui, sergančiam profesine liga).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo Nr. 506 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 37 punkto (2000 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostata „netekto darbingumo periodinė kompensacija skiriama ir mokama nuo teisės į ją atsiradimo dienos (VMSEK darbingumo netekimo nustatymo dienos)“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (1999 m. gruodžio 23 d., 2001 m. liepos 5 d. redakcijos).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas