LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL KULTŪROS PAVELDO POLITIKOS PRINCIPŲ
1997 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 39
Vilnius
suvokdama kultūros paveldo reikšmę valstybės ir tautos gyvybingumui,
siekdama įgyvendinti kiekvieno žmogaus teisę į kultūros paveldą,
suprasdama visuomenės vystymosi darnos svarbą ir kultūros paveldo vaidmenį vystymosi darnai,
suprasdama dabartinės Lietuvos kartos atsakomybę už protėvių sukurtos kultūros tęstinumo užtikrinimą,
sunerimusi dėl augančio kultūros paveldo pažeidžiamumo dabartiniu laikotarpiu, kai nėra nusistovėję ekonominiai, socialiniai ir teisiniai santykiai, valstybinio valdymo funkcijų tarp valstybinių institucijų paskirstymas, teritorinis administracinis paskirstymas, teisių ir atsakomybės tarp valstybės ir savivaldos paskirstymas,
vadovaudamasi Valstybinės paminklosaugos komisijos nuostatų 2 ir 6 straipsniais,
nusprendžia paskelbti šiuos kultūros paveldo politikos principus.
1 principas. Už Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimą atsako Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Valstybės pareigą saugoti kultūros paveldą ir jos atsakomybę už apsaugą nustato:
● Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“.
● Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (1972, Lietuvai galioja nuo 1993) 4 straipsnis: „Kiekviena valstybė – šios Konvencijos šalis pripažįsta, kad 1 ir 2 straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo identifikavimas, globa, išsaugojimas (konservavimas), prezentavimas ir perdavimas ateinančioms kartoms yra visų pirma tos valstybės pareiga. Tam ji daro viską, kas įmanoma, kiek tik galima išnaudodama savo išteklius ir prieinamą tarptautinę paramą bei bendradarbiavimą, ypač finansų, meno, mokslo ir technikos srityse.“
● Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas (1996 m. gruodžio 19 d. Nr. VIII-49), nustatantis šiuos pagrindinius nacionalinio saugumo objektus: „ žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas.“
● Tarptautiniai teisės aktai, ginantys žmogaus teises, pagal kuriuos kiekvienas žmogus „laisvai siekia savo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi;“, o valstybės privalo tam sudaryti sąlygas, tai yra darys „viską, kas reikalinga mokslo ir kultūros išsaugojimui, vystymui ir skleidimui.“ (International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights, 1976).
● Europos kultūros konvencijos (1954, Lietuvai galioja nuo 1995) 1 straipsnis: „Kiekviena Susitariančioji Šalis imsis atitinkamų priemonių saugoti ir remti savo nacionalinio įnašo į bendrąjį Europos kultūros paveldą plėtotę.“
Paminklosaugos sistema nėra ir negali būti autonomiška, jos efektyvumui turi stiprios įtakos už paminklosaugą tiesiogiai neatsakingų institucijų vykdomos funkcijos. Galutinai atsakinga už paveldo apsaugą gali būti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri „ 3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;“ (Konstitucijos 94 straipsnis).
2 principas. Paveldo apsaugos integravimas į kitas valstybinio valdymo sferas – kultūros paveldo apsaugos valstybinio valdymo harmonizavimas
Jungtinių Tautų Rio de Žaneiro konferencijos (1992) apie aplinką ir plėtrą priimta deklaracija bei „Dienotvarkė 21“ („Agenda 21“) ir Jungtinių Tautų Stambulo konferencijos (1996) priimta deklaracija apie Žmogaus būstą („Habitat II“), akcentuodamos poreikį visoms valstybėms remtis visuomenės darnios raidos samprata, tarp kitų tarpusavyje gyvybiškai susijusių tokios raidos sferų nurodo kultūros paveldo apsaugą. Šiuose dokumentuose akcentuojamas įvairių raidos komponenčių sąveikos sinergetinis pobūdis – viena kitą stiprinanti sąveika, užtikrinanti sudėtingos visumos savireguliaciją.
Materialusis ir dvasinis kultūros paveldas yra valstybės gyvybingumą ir jos gyventojų socialumą lemiantis kultūrinis pamatas. Raidos disharmoniją ir kartu dėmesio kultūros paveldui stoką liudija įvairūs dabarties faktai, tokie kaip gyventojų amžiaus vidurkio mažėjimas ar alkoholizmo bei nusikalstamumo didėjimas.
Darniai raidai reikalinga ir valdymo darna. Už paminklosaugą atsakingos institucijos vienos pačios negali sukurti tokių sąlygų, kuriomis būtų išvengtas ar bent minimalizuotas visuomenės interesų ir visuomenei reikšmingų kultūros paveldo objektų savininkų interesų neatitikimas. Galima kurti paveldo išsaugojimą skatinančias sąlygas kaip atsvarą sąlygoms, skatinančioms jo žalojimą, tačiau naudingiau būtų išvengti pastarųjų. Mokesčių ir lengvatinių kreditų sistema gali labiau paveikti paveldo likimą nei visi architektai, planuotojai ir derinantys bei kontroliuojantys paminklosaugininkai kartu paėmus. Pavyzdžiui: Kiekvieno turto turėjimas yra susijęs su prievole visuomenei. Pagrindinė tokia prievolė yra mokesčiai. Valstybės saugomo kultūros turto atveju valstybė nustato savininkui prievolę saugoti. Jeigu mokesčių politika neatsižvelgia į šią papildomą prievolę bei su ja susijusius nuostolius, tai tokia mokesčių sistema kultūros paveldo atžvilgiu tampa neigiamu veiksniu. Savininkas tampa apsunkintas dviguba prievole, o tokios sistemos kūrėjai, patys to nesuvokdami, tampa nebaudžiamais paveldo žalotojais.
Lietuvai įsipareigojus, kad paveldo išsaugojimui „ji daro viską, kas įmanoma, kiek tik galima išnaudodama savo išteklius ir prieinamą tarptautinę paramą bei bendradarbiavimą, ypač finansų, meno, mokslo ir technikos srityse“, privalu bendradarbiauti pačios Lietuvos viduje. Kiekviena valstybinio valdymo institucija pagal suteiktas funkcijas turi įgyvendinti valstybinius interesus – tarp jų ir valstybės pareigą saugoti kultūros paveldą modeliuojant mokesčių sistemą, nustatant funkcijų ir turto paskirstymą tarp valstybės ir savivaldos lygių ar sudarant švietimo, mokslo, specialistų ruošimo programas.
3 principas. Kultūros paveldo apsaugos valdymo decentralizavimas ir demokratizavimas
Įvairių lygių bendrijų (žmonijos – Europos – Lietuvos – atskiro etninio regiono – miesto ar rajono – miestelio ar kaimo) savivaldos siekimo sąsaja su tokių bendrijų turimo kultūros paveldo apsauga yra taip pat sinergetinio pobūdžio. Visuomenės vystymosi darnos tikslais ir paveldo išsaugojimo tikslais yra vienodai remtini:
● Lietuvos siekis įsitvirtinti aukštesnio lygio tarptautinėse sąjungose,
● Lietuvos įsipareigojimas tarptautiniais aktais saugoti savo kultūrinį įnašą į pasaulinį ar Europos paveldą,
● kultūrinį savitumą turinčių kraštų siekis savivaldos teisių,
● realią savivaldą turinčių bendruomenių siekis pačioms rūpintis savo turimu paveldu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę centrinės valdžios paveldo tvarkymo ir kontrolės funkcijos buvo išskirtos. 1992-1996 m. kadencijos Seimo priimtais įstatymais paminklosaugos sistema tapo labai centralizuota – apskaitos, tvarkymo ir kontrolės funkcijos buvo perduotos vienai institucijai, o savivaldos vaidmuo paminklosaugoje tapo nepagrįstai sumenkintas. Kol kas savivaldybės tradiciškai vis dar skiria dėmesio paminklosaugai, bet pastaruoju metu kai kurių rajonų savivaldybės pradėjo atsisakinėti patyrusių specialistų.
Būtina didinti savivaldos vaidmenį paveldo apsaugoje. Kiekvienas paveldo objektas yra artimiausias bendruomenei, kurios teritorijoje jis yra. Turimas kultūros paveldas lemia bendruomenės kultūrinius saitus. Paveldu suinteresuotos bendruomenės savivaldos institucijos privalėtų rūpintis jo priežiūra. Tokia rūpyba, aišku, jeigu tam būtų sudarytos sąlygos, taptų žymiai efektyvesnė. Visai Lietuvai svarbių paminklų priežiūrą privalėtų remti ir kontroliuoti valstybinė institucija.
Toks principas galiojo iki 1995m. Dabar galiojantys Vietos savivaldos ir Apskrities valdymo įstatymai savivaldybes įpareigoja tik kontroliuoti, kaip jų administruojamoje teritorijoje paminklus prižiūrės centrinės valdžios skirtas pareigūnas- apskrities valdytojas. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą „Savivaldybės atsako už jų valdomų, taip pat jų teritorijose esančių, bet konkrečių savininkų ar valdytojų neturinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą“ (13 straipsnis). Tačiau ir ši nuostata neveiksminga, nes daugelį paveldo objektų valdo apskritys. Pvz., 1994 m. įstatymu Nr. I-713 savivaldybėms buvo perduotos „kapinės su jose esančiais pastatais ir statiniais, įrenginiais ir želdiniais;“, tačiau 1995 m. įstatymu Nr. I-1031 buvo pakeista, kad savivaldybėms perduodami tik „kapinėse esantys pastatai ir statiniai, įrenginiai ir želdiniai;“. Bendruomenė, kuriai nepatikima ne tik žemė su protėvių palaikais ar jų veiklos pėdsakais, bet ir žemė bendruomenės nariams palaidoti, negali veiksmingai rūpintis savo kultūros paveldu.
Visuomenės poreikį išsaugoti materialųjį kultūros paveldą įgyvendina specializuotos valdymo institucijos, valdžios atstovai. Tačiau ar neturėtų turėti teisę ginti savo kultūrinę aplinką kiekvienas pilietis – pati visuomenė? Ar neturėtų būti nustatyta, kad piliečiai asmeniškai ar visuomeninės organizacijos galėtų būti nukentėjusioji pusė (ieškovas), jeigu kokio nors paminklo savininkas paminklo neprižiūri ar jį griauna arba paminklosauginių visuomenės (nacijos) interesų negina privalantis tai daryti pareigūnas? Dabartinės paminklosaugos teisinės priemonės neleidžia pačiai visuomenei ginti savo kultūrinės aplinkos.
4 principas. Saugomo kultūros paveldo sampratos plėtimas ir alternatyvių apsaugos būdų įgyvendinimas
Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymu įvestas kultūros paveldo apsaugos būdas bei anksčiau galiojęs apsaugos būdas su savininkais (valdytojais) sudarant įsipareigojimus taikomas iškiliųjų objektų apsaugai – tų, kurių kultūrinė vertė aukštesnė už tam specialiai nustatytus kriterijus. Tačiau besikeičiantis paveldo reikšmės supratimas reikalauja rūpintis ir mažesnės vertės paveldo vienetais – kiekvienas kultūrinę vertę turintis bruožas atlieka tam tikrą savo vaidmenį ir yra saugotinas ar plėtotinas. Suvokimas, kad kultūros paveldas lemia žmonių bendrijų gyvybingumą, verčia į paveldo apsaugą žiūrėti ne kaip į visuomenės elito atrinktų eksponatų apsaugą, bet kaip į žmonių bendrijas formuojančios kultūrinės aplinkos išsaugojimą ir jos tęstinumą.
Paminklosauga priklauso prie vienos iš veiklų, apribojančių turto savininkų ar valdytojų teises visuomenės labui. Dar antikos laikais buvo sukurtos savininkų teises ribojančios nuostatos, kuriomis buvo užtikrinama kaimynų teisė gyventi sveikomis, saugiomis ir įprastomis sąlygomis. Iš antikos laikų nuostatų išsivystė paminklosaugai naudojamos teisinės priemonės bei interesų suderinimo priemonė – teritorinis planavimas.
Daugelyje šalių teritorinis plėtros planavimas efektyviai panaudojamas kaip paveldo ir aplinkos apsaugos priemonė. Kiekviena gyvenvietė turi savo istoriją, turi globotinus bruožus, kuriais ji skiriasi nuo kitų. Ruošiant teritorinio planavimo dokumentus galima atsižvelgti ne tik į valstybės saugomų kultūros objektų apsaugos nuostatas (kaip numato dabartiniai įstatymai), bet pagal galimybes ir į kiekvieną kultūrine prasme vertingą planuojamos vietovės bruožą, tuo užtikrinant kultūrinio savitumo tęstinumą.
Paveldosaugos demokratizavimą atitiktų pasikeitusioms sąlygoms pritaikytas, 1995 m. įvykdytos reformos metu panaikintas apsaugos būdas, kai su savininku ar valdytoju buvo sudaromas įsipareigojimas saugoti. Toks principas nekonkretizavo visuomenės interesą atstovaujančios institucijos, tačiau jo trūkumas tas, kad įsipareigojimas prarasdavo galią pasikeitus savininkui.
Daugelyje Vakarų valstybių veikia panašus apsaugos būdas, tačiau tobulesnis tuo, kad nustatyta tvarka sudarytai apsaugos sutarčiai yra suteikiama servituto prasmė – apsaugos sutartis įregistruojama turto teisinę registraciją vykdančioje įstaigoje ir tampa privaloma kiekvienam nusiperkančiam tokį turtą ar jį paveldinčiam. Tokiu keliu būtų įvestas apsaugos būdas, kuris:
● būtų įprastas daugeliui tebedirbančių specialistų,
● galėtų būti vienodai efektyviai naudojamas ir savivaldybių lygiu, ir valstybiniu lygiu,
● leistų valstybei įgalioti apsaugą vykdyti visuomenines organizacijas,
● būtų lankstesnis taikant mažiau reikšmingų paveldo vienetų apsaugai.
5 principas. Kultūros paveldo saugojimas – jo bylojimui
Kultūros paveldas saugomas tam, kad kada nors, kur nors, kam nors ir kuo išsamiau save bylotų. Tačiau galimybės suprasti ir pateikti bylojimą vienokios yra šiandien, kitokios bus rytoj. Bylojimas priklauso nuo:
● profesionalumo ir doros veiksmuose, kuriais bylojimas gali būti pažeistas,
● susilaikymo pažinti tai, kas gali būti pažinta tik kartą ir galėtų būti pažinta žymiai geriau ateityje,
● prieinamumo visuomenei pažinti tai, kas pažinimu nepažeidžiama,
● visuomenės gebėjimo suprasti bylojimą.