LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A S

DĖL ĮMONIŲ PRIPAŽINIMO NEMOKIOMIS IR PAGRINDINIŲ PROCEDŪRŲ, SUSIJUSIŲ SU LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMU, VYKDYMO TVARKOS

1993 m. balandžio 20 d. Nr. 276

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti pridedamus:

1.1. pagrindinius įmonių nemokumo nustatymo kriterijus ir sąlygas;

1.2. Įmonių, esančių sunkioje ekonominėje būklėje ir negalinčių įvykdyti finansinių įsipareigojimų, sanavimo tvarką;

1.3. Bankrutavusios įmonės likvidavimo tvarką;

1.4. Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarką.

2. Iš dalies pakeičiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 51 „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-139), 6.2 punktą išdėstyti taip:

„6.2. iki 1993 m. liepos 1 d. parengti įstatymų ir nutarimų, susijusių su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo įgyvendinimu, pataisų ir pakeitimų projektus“.

3. Įpareigoti iki 1993 m. liepos 1 dienos:

3.1. Ekonomikos ministeriją – parengti bankrutavusių įmonių turto pardavimo aukcionų nuostatus ir sanavimo fondo sudarymo bei naudojimo tvarką;

3.2. Teisingumo ministeriją – parengti tipinę sanavimo sutarties formą, pasirašomą skolininko (skolininkų) ir sanavimo dalyvio (dalyvių);

3.3. Finansų ministeriją – parengti valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių nemokumo ir laukiamo nemokumo nustatymo tvarką.

MINISTRAS PIRMININKAS                                                                ADOLFAS ŠLEŽEVIČIUS

EKONOMIKOS MINISTRAS                                                                             JULIUS VESELKA

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276

Pagrindiniai įmonių nemokumo nustatymo kriterijai

ir sąlygos

1. Įmonės laikomos nemokiomis, jeigu jos negali terminais, nurodytais įstatymuose, kituose normatyviniuose aktuose, taip pat kreditorių ir įmonių sutartyse, įvykdyti šių finansinių įsipareigojimų:

1.1. apmokėti už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas);

1.2. grąžinti kreditų;

1.3. vykdyti privalomųjų mokėjimų (mokėti palūkanų už naudojamą valstybinį kapitalą, mokesčių į Lietuvos valstybės biudžetą, draudimo įmokų ir kitų įstatymuose nustatytų mokesčių).

2. Įmonės skolininkės savininkas (savininkai) arba jos valdymo organas, pagal kompetenciją galintis priimti sprendimą reorganizuoti arba likviduoti įmonę, pareiškimą dėl įmonės pripažinimo nemokia pateikia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismui, o neteisminės bankroto procedūros taikymo atveju apie nesugebėjimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus pasiskelbia viešai (skelbimas spausdinamas ne mažiau kaip trijuose Lietuvos Respublikos dienraščiuose ir per dešimt dienų kartojamas ne mažiau kaip penkis kartus).

Skolininkas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės nemokumo atveju, turi pateikti:

2.1. buhalterinį balansą, sudarytą paskutiniam ataskaitiniam ketvirčiui ar mėnesiui iki pareiškimo padavimo dienos;

2.2. debitorių ir kreditorių sąrašus bei jų skolų dydį;

2.3. duomenis apie įkeistą turtą;

2.4. kitą informaciją apie įmonės veiklos nuostolingumą bei finansinę ir turtinę būklę.

Valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, be 2.1–2.4 punktuose nurodytų dokumentų, dar pateikia aktą, patvirtinantį, kad įmonė yra nemoki, kurį steigėjų prašymu nustatytąja tvarka surašo ir įformina Finansų ministerija. Šiuo tikslu Finansų ministerija sudaro komisiją iš Finansų ministerijos, Ekonomikos ministerijos, įmonės ir jos steigėjo atstovų.

Neteisminės bankroto procedūros atveju nurodytasis aktas pateikiamas pirmajam kreditorių susirinkimui.

3. Ar pagrįsti kreditorių pareiškimai dėl įmonės netinkamo disponavimo savo turtu (jo dovanojimo, pardavimo mažesnėmis kainomis ar kitokio eikvojimo) arba kitų veiksmų, dėl kurių kreditoriai turi pagrindo manyti, kad iš skolininko turto nebus patenkinti jų reikalavimai arba įmonė taps nemokia, nustatoma teismine tvarka, remiantis įmonės finansinės ir turtinės būklės pokyčiais nuo kredito atsiradimo datos iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo datos.

4. Įmonė negali būti pripažinta nemokia, jeigu ji nepajėgia įvykdyti finansinių įsipareigojimų dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276

Įmonių, esančių sunkioje ekonominėje būklėje ir negalinčių

įvykdyti finansinių įsipareigojimų, sanavimo tvarka

1. Įmonių sanavimas, suteikiant joms administracinę, ekonominę ir finansinę paramą, atliekamas tuo atveju, kai yra reali galimybė atkurti normalų įmonių funkcionavimą, finansinių įsipareigojimų vykdymą ir tęsti jų veiklą rinkos sąlygomis.

2. Įmonėms sanuoti gali būti naudojamos valstybės, taip pat kitų Lietuvos Respublikos ir užsienio juridinių bei fizinių asmenų lėšos.

3. Valstybės lėšos valstybinių, valstybinių akcinių ir privataus kapitalo įmonių sanavimo projektams kredituoti skiriamos šia tvarka:

3.1. įmonėms, užtikrinančioms Lietuvos Respublikos ūkio funkcionavimą (energetikos, transporto, ryšių, sveikatos apsaugos);

3.2. įmonėms, užtikrinančioms kitų Lietuvos Respublikos įmonių funkcionavimą (turinčioms technologinius ryšius su keletu Lietuvos Respublikos įmonių);

3.3. įmonėms, kuriose dirba daugiau kaip 25 procentai darbingų miesto (gyvenvietės), kuriame yra bankrutuojanti įmonė, gyventojų;

3.4. kitoms įmonėms, jeigu jų gaminama produkcija arba teikiamos paslaugos yra gyvybiškai būtinos Lietuvos Respublikos ūkiui ir gyventojams.

4. Nesugebančios vykdyti finansinių įsipareigojimų bei siekiančios išvengti bankroto įmonės (valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės – suderinusios su steigėju) turi parengti ir pateikti Ekonomikos ministerijai įmonės ūkinės-finansinės veiklos projektą (verslo planą), kuriame visų pirma nurodo priežastis, dėl kurių susidarė tokia būklė, ir konkrečius veiksmus, kurių jos ėmėsi ir numato imtis, kad užtikrintų įmonės funkcionavimą ir finansinių įsipareigojimų vykdymą.

Taip pat įmonės turi pagrįsti sanavimo būtinumą ir įrodyti, kad yra pasirengusios savarankiškai įgyvendinti parengtą nurodytąjį projektą.

5. Įmonės sprendimas siekti sanavimo, taip pat parengtas ūkinės-finansinės veiklos projektas (verslo planas) turi būti suderinti su kreditoriais ir jų pasirašyti. Pritarusių šiam projektui kreditorių reikalavimų suma vertine išraiška turi sudaryti daugiau kaip pusę visų kreditorių pateiktų reikalavimų sumos, neskaitant reikalavimų tų kreditorių, kurie nedalyvavo kreditorių susirinkime be svarbių priežasčių (neturėdami teismo arba kreditorių pripažintų nedalyvavimą pateisinančių dokumentų).

6. Pirmenybę sanuoti bankrutuojančią valstybinę arba valstybinę akcinę įmonę turi jos darbuotojų kolektyvas.

Jeigu darbuotojų kolektyvas nepasinaudoja pirmenybe pareikšti norą sanuoti bankrutuojančią įmonę per mėnesį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, sanavimo dalyviai renkami tik konkurso būdu. Konkursas ir jo vykdymo sąlygos skelbiami spaudoje.

Konkurse gali dalyvauti Lietuvos Respublikos bei užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys.

7. Konkursui, nurodytam 6 punkte, pateiktų įmonių sanavimo projektų analizę atlieka nepriklausomų ekspertų grupė, sudaryta prie Ekonomikos ministerijos. Į šią grupę turėtų būti įtraukti ministerijų – įmonių steigėjų, Finansų ministerijos ir bankų atstovai, taip pat kvalifikuoti ekspertai ekonomistai.

8. Sprendimą dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, sanavimo Ekonomikos ministerija per mėnesį nuo paklausimo gavimo dienos praneša bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Priėmus sprendimą sanuoti įmonę, bankroto byla sustabdoma.

9. Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pareiškimų dalyvauti sanavimo konkurse padavimo, o tais atvejais, kai konkursas nebuvo skelbiamas – ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo sanuoti įmonę priėmimo, Ekonomikos ministerija išnagrinėja kandidatų, pareiškusių norą dalyvauti sanavime, projektus, atrenka juos ir priima šiuo klausimu sprendimą.

10. Per 10 dienų nuo 9 punkte nurodyto sprendimo priėmimo sanavimo dalyviai turi sušaukti susirinkimą, parengti susitarimą ir paskirti atstovą sanavimo administratoriaus funkcijoms vykdyti.

Susitarime turi būti įsipareigota patenkinti visų kreditorių reikalavimus su jais suderintais terminais, nurodyta sanavimo trukmė, numatyti kiekvieno sanavimo dalyvio įsipareigojimai kreditoriams (ir tuo atveju, jeigu prasidėjus sanavimui būtų atsisakyta jame dalyvauti), nurodyta kiekvieno sanavimo dalyvio skiriama lėšų suma skolininko kreditams padengti ir įmonės mokumui atstatyti, skolininko turto dalis, įgyjama nuosavybėn pasibaigus sanavimui, taip pat kitos sanavimo dalyvių ir kreditorių nuomone būtinos sąlygos.

Baigus įmonės sanavimą, jį vykdę asmenys įgyja nuosavybės teisę į turto dalį, įdėtą į įmonę sanavimo metu. Sanavimo dalyvis turi teisę įgyti padengto kreditorinio įsiskolinimo sumą atitinkančią įmonės pagrindinių priemonių dalį, įkainotą pagal balansinę vertę.

Įmonės sanavimo trukmė negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių. Sanuojančių asmenų teikimu teismas gali pratęsti šį terminą, bet ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Sanavimo pradžia laikoma teismo nutarties dėl sanavimo priėmimo diena, o neteisminės bankroto procedūros taikymo atveju – kreditorių susirinkimo sprendimo sanuoti įmonę priėmimo diena.

Praėjus 12 mėnesių nuo sanavimo pradžios, kreditorių suminiai reikalavimai turi būti patenkinti ne mažiau kaip trečdaliu.

Sanavimo metu kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami šia eiliškumo tvarka:

įkaitu garantuoti reikalavimai;

teismo ir administravimo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu ir sanavimo rengimu;

reikalavimai dėl neapmokėtų prekių, pateiktų per laikotarpį nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo ar viešo įmonės paskelbimo bankrutuojančia dienos iki teismo ar kreditorių ir sanavimo dalyvių susirinkimo sprendimo sanuoti įmonę priėmimo dienos, taip pat kiti reikalavimai, kylantys dėl sprendimų, kuriuos priėmė įmonės administratorius bylos nagrinėjimo metu arba sanavimo dalyviai – sanavimo metu;

reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, privalomo valstybinio socialinio draudimo;

įkaitu negarantuoti ir kiti reikalavimai.

Sanavimo dalyviai privalo įvykdyti visus pasižadėjimus kreditoriams ir solidariai už juos atsako, jeigu ko kita nenumatyta sutartyje.

11. Sanavimo metu bankrutuojančios valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės steigėjas, įmonės savininkas (savininkai), bet kuris iš kreditorių arba darbuotojų kolektyvas gali pateikti teismui pareiškimą dėl neefektyvaus sanavimo vykdymo, taip pat sanavimo dalyvių veiksmų, pažeidžiančių steigėjo, savininko (savininkų), kreditorių arba darbuotojų kolektyvo interesus. Šiuos pareiškimus nagrinėja teismas ir priima atitinkamą sprendimą.

12. Sanavimas gali būti teismo nutrauktas pasibaigus jo vykdymo laikui, neįvykdžius reikalavimų, numatytų sanavimo dalyvių susitarime, taip pat paaiškėjus, kad jis yra neefektyvus.

Nutraukus sanavimą, teismas priima sprendimą tęsti įmonės bankroto bylą įstatymų nustatyta tvarka.

13. Įgyvendinus įmonės sanavimo projekte nustatytus tikslus, teismas priima nutartį nutraukti įmonės bankroto bylos nagrinėjimą. Procesas užbaigiamas vadovaujantis sanavimo dalyvių ir kreditorių sutartimi dėl sanavimo.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276

Bankrutavusios įmonės likvidavimo tvarka

1. Teismas arba kreditorių susirinkimas, priėmęs sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę:

1.1. skelbia apie tai viešai (skelbimas spausdinamas ne mažiau kaip trijuose Lietuvos Respublikos dienraščiuose ir per dešimt dienų kartojamas ne mažiau kaip penkis kartus);

1.2. apie priimtą sprendimą praneša:

1.2.1. kreditoriams;

1.2.2. bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams).

Jeigu bankrutuoja bendra su užsienio kapitalu arba užsienio kapitalo įmonė, pranešama Užsienio reikalų ministerijai;

1.2.3. bankrutavusios valstybinės arba valstybinės akcinės įmonės steigėjams;

1.2.4. įmonę aptarnaujančioms finansų ir bankų institucijoms;

1.2.5. įmonių rejestro tvarkytojui;

1.3. tvirtina likvidacinę komisiją, įpareigoja ją organizuoti ir ne vėliau kaip po 2 mėnesių pradėti bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir įstatymų nustatyta tvarka patenkinti kreditorių reikalavimus.

Į likvidacinę komisiją skiriamas bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kreditorių susirinkimo pasiūlyti atstovai, įmonę aptarnaujančių finansų (mokesčių inspekcijos, socialinio draudimo inspekcijos) ir bankų institucijų atstovai, taip pat po vieną bankrutavusios valstybinės arba valstybinės akcinės įmonės steigėjo ir darbo biržos atstovą.

2. Paskelbus įmonę bankrutavusia:

2.1. nutraukiama jos komercinė veikla;

2.2. įmonės turtas, jos turtiniai įsipareigojimai ir teisės pereina likvidacinės komisijos žinion;

2.3. laikomi suėjusiais visi bankrutavusios įmonės skolų kreditoriams bei debitorių skolų mokėjimo terminai;

2.4. sustabdomas visų finansinių prievolių mokėjimas.

3. Likvidacinė komisija:

3.1. inventorizuoja bankrutavusios įmonės turtą, jį įvertina ir nustato tą jo dalį, kuri bus parduota;

3.2. disponuoja bankrutavusios įmonės turtu ir užtikrina jo apsaugą;

3.3. imasi priemonių, kad būtų išreikalautos bankrutavusios įmonės debitorių skolos;

3.4. organizuoja bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir įstatymų nustatyta tvarka patenkina kreditorių reikalavimus;

3.5. pateikia teismui nustatyti, ar teisėtos bankrutavusios įmonės sutartys dėl turto pardavimo, dovanojimo ar kitokių veiksmų, pasirašytos dvylikos mėnesių laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo, jeigu pasirašant šias sutartis buvo siekiama paslėpti turimą turtą, realizuoti jį už mažesnę negu tuo metu buvusią rinkos kainą, taip pat jeigu tokių sutarčių pasirašymo metu bankrutavusi įmonė jau buvo nemoki arba tokia tapo vykdydama šias sutartis ir galėjo pažeisti kreditorių interesus;

3.6. grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams), o bankrutavus valstybinei arba valstybinei akcinei įmonei – steigėjo įgaliotam asmeniui, turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais.

Baigusi darbą, likvidacinė komisija pateikia teismui likvidacinį balansą ir likusio turto grąžinimo aktą.

4. Prie parduodamo turto nepriskiriamas įkeistas turtas (jeigu to reikalauja įkaitą gavęs kreditorius), skolininko (skolininkų) nuomojamas turtas, priimtas saugoti turtas ir asmeninis įmonės darbuotojų arba skolininko turtas, jeigu ko kita nenumatyta įmonės steigimo dokumentuose bei Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Prie parduodamo turto kai kuriais atvejais gali būti nepriskiriami bankrutavusios įmonės balanse esantys gyvybiškai svarbūs vietovės, kurioje yra įmonės turtas, infrastruktūros gamybiniai, komunaliniai, socialiniai arba kultūros objektai.

5. Likvidacinė komisija bankrutavusios įmonės turtą parduoda viešose varžytinėse (aukcione) arba kitokiu būdu, kuriam pritaria kreditorių susirinkimas.

Kai įsigyti parduodamą bankrutavusią įmonę arba jos turto dalį pageidauja 2 ar daugiau pretendentų, likvidacinė komisija skelbia varžytines (aukcioną). Parduodant turtą iš varžytinių (aukcione), būtina vadovautis bankrutavusios įmonės turto pardavimo aukciono nuostatais.

6. Bankrutavusios įmonės darbuotojai atleidžiami įstatymų nustatyta tvarka.

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276

Įmonių finansinių prievolių mokėjimo

bankroto procedūrų metu tvarka

1. Teismui priėmus nutartį iškelti įmonės bankroto bylą arba kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą vykdyti neteisminę bankroto procedūrą, įmonė skolininkė turi teisę tęsti ūkinę veiklą ir privalo vykdyti einamuosius mokėjimus, susijusius su šia veikla.

2. Kitą dieną po bankroto bylos iškėlimo arba kreditorių susirinkimo sprendimo pradėti vykdyti neteisminę bankroto procedūrą priėmimo įmonei turi būti nutraukiamas delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius į Lietuvos valstybės biudžetą bei palūkanų ir delspinigių už kreditus skaičiavimas.

Šie mokėjimai atnaujinami kitą dieną po kreditorių ir skolininko taikos sutarties pasirašymo, taip pat po įmonės reorganizavimo ar sanavimo užbaigimo.

______________